Galutin÷ tyrimo ataskaita

LIETUVOS ĮTAKOS IR KONKURENCINGUMO DIDINIMO EUROPOS SĄJUNGOJE KRYPTYS

Xxxxxxx÷ tyrimo ataskaita

Vilnius, 2010 m. liepos 22 d.

Pagal 2010 m. vasario 17 d. paslaugų sutartj Nr. MPT-012 Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai paslaugas teikia viešoji jstaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP)

2010 m. vasario 17 d. jsigaliojo sutartis Nr. MPT-012 tarp Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos (Užsakovo) ir VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (Paslaugų teik÷jo) d÷l projekto tyrimo „Lietuvos jtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys“ paslaugų suteikimo.

Šis dokumentas – galutin÷ tyrimo ataskaita, kuriame vadovaujantis tyrimo atlikimą detalizuojančiais dokumentais (tyrimo „Lietuvos jtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys” paslaugų pirkimo dokumentai, Paslaugų teik÷jo 2009 m. gruodžio 17 d. techninis pasiūlymas, Paslaugų teik÷jo 2010 m. sausio 18 d. aiškinamasis raštas, 2010 m. vasario 17 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. MPT-012, 2010 m. kovo 5 d. jvadin÷ tyrimo ataskaita), Užsakovo pastabomis bei susitikimų su Užsakovu metu priimtais sprendimais pateikiami galutiniai tyrimo rezultatai.

Ataskaita patikrinta lietuvių kalbos redaktor÷s Jurgitos Dambrauskait÷s.

/parašas/ Ataskaitos dalys anglų kalba patikrintos anglų kalbos vert÷jos Inos Bachovos.

/parašas/

Turinys

SUTRUMPINIMAI 4

XXXXXXXXX 0

SUMMARY 8

ĮVADAS 11

1. TEORINIS ĮTAKOS EUROPOS SĄJUNGOJE MODELIS IR PRIELAIDOS 14

1.2. ES ŠALIŲ NARIŲ PRAKTIKOS FORMUOJANT IR ĮGYVENDINANT ES POLITIKĄ APIBENDRINIMAS 16

2. SIŪLOMOS PAGRINDINĖS LIETUVOS ILGALAIKĖS EUROPOS SĄJUNGOS POLITIKOS KRYPTYS 22

2.1. ĮSITINKLINIMAS ES 22

2.1.1. ES vidaus rinka 23

2.1.2. ES bendra valiuta ir ekonomin÷s politikos koordinavimas 30

2.1.3. ES informacin÷s visuomen÷s, mokslinių tyrimų ir eksperimentin÷s pl÷tros politika 33

2.1.4. ES energetikos politika 36

2.1.5. Sausumos, jūrų ir oro transportas 39

2.1.6. ES laisvo asmenų jud÷jimo, saugumo ir teisingumo politika 40

2.2. Augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo įveikimas 42

2.2.1. ES ekonominio augimo politika 43

2.2.2. ES švietimo politika 45

2.2.3. ES tvarios pl÷tros politika 46

2.2.4. ES biudžeto politika 48

2.3. Vertybinė konvergencija 52

2.3.1. Politinis susvetim÷jimas ir Lietuvos vertyb÷s ES kontekste 52

2.3.2. Europos socialinis modelis 54

2.3.3. Socializacija, mobilumas ir konvergencija 54

2.4. Saugumo ir stabilumo zonos plėtra į Rytus 55

3. ĮTAKOS DIDINIMO EUROPOS SĄJUNGOJE KRYPTYS IR PRIEMONĖS 58

3.1. Politinė valia, sutarimas ir visuomenės įtraukimas 59

3.2. Įgyvendinimo struktūra ir jos europeizavimas 61

3.2.1. Vidaus ir užsienio politikos ryšys 61

3.2.2. Geresn÷ integracija j strateginio planavimo sistemą 61

3.2.3. Nacionalinio ES reikalų koordinavimo modelio pakeitimų poveikis 63

3.2.4. Įgyvendinimo europeizacija 63

3.3. Didelių projektų valdymas 64

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 67

CONCLUSIONS AND RECOMMENDATIONS 69

ŠALTINIAI 72

1 PRIEDAS. DANIJOS ATVEJO ANALIZĖ 78

2 PRIEDAS. ESTIJOS ATVEJO ANALIZĖ 82

3 PRIEDAS. SUOMIJOS ATVEJO ANALIZĖ 87

4 PRIEDAS. VENGRIJOS ATVEJO ANALIZĖ 94

Sutrumpinimai

BEMIP	–	Baltijos energijos rinkos jungčių planas
BNP	–	Bendrosios nacionalin÷s pajamos
BUSP	–	Bendroji užsienio ir saugumo politika
BVP	–	Bendrasis vidaus produktas
BŽŪP	–	Bendroji žem÷s ūkio politika
EK	–	Europos Komisija
EKP	–	Europos kaimynyst÷s politika
EPS	–	Ekonomin÷ ir pinigų sąjunga
ES	–	Europos Sąjunga
ESGP	–	Europos saugumo ir gynybos politika
ESTEP	–	Viešoji jstaiga „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“
EUR	–	Euras
EVT	–	Europos Vadovų Taryba
JAV	–	Jungtin÷s Amerikos Valstijos
MPT	–	Ministro Pirmininko tarnyba
MTEP	–	Moksliniai tyrimai ir eksperimentin÷ pl÷tra
NAFTA	–	Šiaur÷s Amerikos laisvos prekybos sutartis
NATO	–	Šiaur÷s Atlanto Sutarties Organizacija
PVM	–	Prid÷tin÷s vert÷s mokestis
TV	–	LR teisingumo ministerija
TVF	–	Tarptautinis valiutos fondas
URM	–	LR užsienio reikalų ministerija
USD	–	Jungtinių Amerikos Valstijų doleris
VESK	−	Vyriausybin÷ Europos Sąjungos reikalų komisija
VIPS	–	Valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategija

SANTRAUKA

Įstojus j Europos Sąjungą, Lietuvai atsirado galimyb÷ dalyvauti Europos Sąjungos politikos formavimo procese išnaudojant ES politikos priemones savo nacionaliniams interesams jgyvendinti. Vis d÷lto naryst÷ ES a priori nelemia, kad pavyks s÷kmingai daryti jtaką ES politikos formavimui, konkuruoti su kitomis ES šalimis nar÷mis ir kartu jgyvendinti nacionalinius tikslus. Įtaka ir politikos jgyvendinimas priklauso nuo tinkamo tikslų suformulavimo ir jų jgyvendinimo.

Iki šiol buvo parengti du Lietuvos politiką ES mastu apibr÷žiantys dokumentai. 2006 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministerijų užsakymu Strateginių studijų centras pareng÷ Lietuvos Europos politikos strategijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu gaires. 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷ patvirtino Lietuvos Europos Sąjungos politikos 2008–2013 m. strategines kryptis, kurias pareng÷ Ministro Pirmininko sudaryta darbo grup÷. Taigi iš esm÷s Lietuvos tikslai, prioritetai ir kryptys Europos Sąjungoje jau yra apibr÷žti trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu.

Vis d÷lto reikia pripažinti, kad, nors nacionalinių ES tikslų darbotvark÷ ir buvo s÷kmingai suformuluota, jos jgyvendinimas strigo. Lietuva tapo Šengeno zonos nare, tačiau nepavyko jsivesti euro, šalis išlieka izoliuota energetikos sala, iš esm÷s nepajud÷jo transporto ir energetikos jungtys. Tačiau būtų klaidinga teigti, kad Lietuvos ES tikslai buvo nerealistiški – kai kurioms kitoms geopolitiniu, socialinio ir ekonominio išsivystymo lygiu panašioms j Lietuvą ES šalims nar÷ms panašius tikslus pavyko jgyvendinti. Slov÷nija ir Slovakija jau jsived÷ eurą, Estija j eurozoną tur÷tų jstoti 2011 m. Be to, pirmoji elektros perdavimo jungtis, sujungusi Baltijos valstybes su ES šalių elektros energijos tinklais, jgyvendinta Estijos- Suomijos jungtimi.

Nuodugni Lietuvos nacionalinių ir ES politikos tikslų formulavimo ir jgyvendinimo proceso analiz÷ rodo, kad nesugeb÷jimas praktiškai realizuoti strateginiuose dokumentuose numatytų prioritetų yra didžiausia Lietuvos viešosios politikos problema. Įvardijami prioritetai ir uždaviniai dažniausiai yra konceptualūs ir pagrjsti, nors ir pernelyg gausūs bei ne visada apibūdinami aiškiai apibr÷žtais siektinais rezultatais, s÷km÷s rodikliais ir jgyvendinimo priemon÷mis. Didžiausios kliūtys jų realizavimui kyla prioritetų pavertimo konkrečiais sprendimais ir jų jgyvendinimo etapuose.

Šiame tyrime siūlomas galimas Lietuvos ES politikos problemų sprendimo būdas – aiškesnis nacionalinių ES politikos tikslų, prioritetų ir uždavinių išd÷stymas ilgojo laikotarpio darbotvark÷je bei atitinkama šios darbotvark÷s jgyvendinimo priemonių grup÷.

Konstatuotina, kad ir ilgalaik÷je perspektyvoje Lietuvai bus aktualūs „pojstojiminiai“ integracijos j ES darbotvark÷s uždaviniai, susiję su jsijungimu j ES, ir nauji, iškylantys d÷l besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų pokyčių. Tyrime pasiūlytos keturios ilgalaik÷s Lietuvos Europos Sąjungos politikos kryptys, apibendrinančios šiuos uždavinius.

Pirmoji kryptis − jsitinklinimas ES − reiškia tikslą infrastruktūros tinklais susijungti su ES valstyb÷mis ir jsijungti j ES prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinklus privačioje ir viešųjų paslaugų srityse. Ši kryptis jtvirtina tolimesnę Lietuvos integraciją Sąjungoje, pirmiausia jsivedant eurą, taip pat su ES šalimis nar÷mis geriau susijungiant energetikos, transporto ir informaciniais infrastruktūros tinklais, sustiprinant dalyvavimą besiformuojančioje ES mokslo ir švietimo erdv÷je.

Įsitinklinimo ES kryptimi siekiama pabr÷žti tiek viešųjų, tiek privačiųjų subjektų dalyvavimą ES tinkluose. Ši kryptis suponuoja ir kitų viešųjų paslaugų sektorių, tokių kaip sveikatos apsauga, socialin÷ apsauga ir teis÷sauga, jtinklinimą j ES, kas padidintų šias paslaugas teikiančių privačių jmonių galimybes dalyvauti ES bendrojoje rinkoje. Be to, mobilumas ir jsitinklinimas kartu su tolimesne integracija šioje srityje gali paskatinti ir šių paslaugų kaitą Lietuvoje, o svarbiausia, kokyb÷s did÷jimą.

Antroji pasiūlyta kryptis − augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas. Šia kryptimi jtvirtinamas ekonomin÷s konvergencijos siekis, kuriam būtina ir toliau gerinti sąlygas privačioms investicijoms ir kryptingai išnaudoti ES struktūrinę paramą. Atsilikimo jveikimas gal÷tų paskatinti ir jud÷jimą aukštesn÷s prid÷tin÷s vert÷s link tarptautiniuose darbo pasidalijimo tinkluose bei skatinti tolimesnj jsitinklinimą. Siūloma išskirti energetikos efektyvumo didinimą bei socialinę infrastruktūrą, kuri susijusi su konkurencingumu ir kur atsilikimas nuo ES vidurkių atrodo didesnis nei fizin÷s infrastruktūros srityje. Informacinių technologijų infrastruktūros atžvilgiu Lietuvos pad÷tis nevienareikšmiška. Kai kuriose srityse – pavyzdžiui, šviesolaidinio plačiajuosčio interneto srityje – Lietuva jau dabar tarp pirmųjų ES. Išlaikant šią lyderystę reik÷tų tolydesn÷s pažangos visose srityse, susijusiose su informacinių technologijų infrastruktūra ir ypač jos panaudojimu.

Šis krypties ilgalaikis tikslas tur÷tų būti priart÷ti prie pagrindinių ES rodiklių, apibūdinančių šalies konkurencingumą ir gerovę, vidurkių šioje srityje. Šis tikslas susijęs su Lietuvos politika ES svarstomomis biudžeto, švietimo, tvarios pl÷tros politika ir, svarbiausia, kompleksine ekonomikos augimo politika.

Tiek jsitinklinimas ES, tiek technologinio bei infrastruktūrinio atsilikimo jveikimas tur÷tų sudaryti sąlygas trečiosios krypties − vertybin÷s konvergencijos − jgyvendinimui. Šia kryptimi apibendrinamas siekis didinti atvirumo, kūrybiškumo ir tolerancijos vaidmenj Lietuvos visuomen÷je, kuris savo ruožtu garantuotų ir jsitinklinimo ES bei augimo tvarumą. Be to, ši kryptis suponuoja visuomen÷s sanglaudos didinimą, glaudesnio ryšio tarp visuomen÷s ir valstyb÷s sukūrimą bei pasitik÷jimo valdžios institucijomis atkūrimą.

Ketvirtąja kryptimi siekiama apibendrinti šalies geografin÷s pad÷ties ir istorijos lemiamų Lietuvos interesų ES darbotvark÷je jtvirtinimo siekj, tod÷l jis orientuotas j Lietuvos prioritetus ES užsienio, saugumo ir kaimynyst÷s politikos klausimais. Šiuos prioritetus galima laikyti bendru saugumo ir stabilumo zonos pl÷tros j Rytus tikslu.

Pasiūlytas kryptis siūloma jgyvendinti pasitelkus keletą svarbiausių priemonių: stiprinti politinj sutarimą d÷l ES politikos tikslų ir pagrindinių jų jgyvendinimo priemonių, europeizuoti jgyvendinimo struktūrą ir pagerinti didelių projektų valdymą. Pasteb÷tina, kad esmin÷ visų šių priemonių efektyvumo prielaida yra konkurencingos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu Lietuvos valstyb÷s tarnybos išlaikymas.

Europeizuojant jgyvendinimo struktūrą reik÷tų sustiprinti ryšj tarp Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, tod÷l esmines ES politikos nuostatas reik÷tų integruoti j valstyb÷s ilgalaikę pažangos strategiją ir užtikrinti reguliarią jų steb÷seną. Vis d÷lto svarbiausia priemon÷ – pagrindinių ilgalaik÷s politikos nuostatas realizuojančių projektų identifikavimas ir jų valdymo pagerinimas. Jis tur÷tų būti labiau europeizuotas, j jgyvendinimo priežiūrą jtraukiant ES institucijas. Geras tokio jtraukimo pavyzdys yra Baltijos energijos rinkos jungčių planas. Gerinant nacionalinių projektų valdymą reik÷tų parengti didžiųjų projektų valdymo gaires, aiškiai nustatyti politinius ir administracinius projektų vadovus bei sukurti atitinkamą motyvacijos ir priežiūros sistemą.

Pateikiant konkretesnes rekomendacijas d÷l pasiūlytos nacionalin÷s ES politikos ir jos priemonių galima išskirti keletą svarbesnių iniciatyvų. Išnaudojant Baltijos jūros regiono ES valstybių bendradarbiavimo galimybes siūloma gilesn÷s integracijos iniciatyvas pirmiausia skatinti regiono lygmeniu su artimiausiomis kaimyn÷mis (Latvija, Estija, Lenkija), kurios yra pagrindin÷s partner÷s infrastruktūros projektuose, bei Šiaur÷s šalimis, kurios turi daug patirties sprendžiant ilgalaikes konkurencingumo problemas. Svarbiausiais projektais gal÷tų būti fizin÷s infrastruktūros jungčių projektai, tokie kaip Baltijos energijos rinkos jungčių planas, bei Bendros Baltijos ir Šiaur÷s šalių energijos rinkos sukūrimas. Svarstytinas vidaus rinkos išpl÷timo paslaugų srityje tarp ES valstybių Baltijos jūros regione projektas, taip pat stiprinant paskatas žmonių jud÷jimui ir bendradarbiavimui tyrimų, švietimo ir kitose srityse, išnaudojant ir dvišalius, ir regioninius bendradarbiavimo formatus. Taip pat galima būtų svarstyti galimybę pasiūlyti kitoms Baltijos šalims ar Baltijos jūros regiono ES šalims tarpusavyje prad÷ti nacionalinių biudžetų peržiūros ir jvertinimo projektą, suderinant tai su ES lygmeniu svarstomomis panašiomis koordinavimo priemon÷mis, kurios gali būti prad÷tos taikyti nuo 2011 m.

Atsižvelgiant j Lietuvos ekonominio augimo potencialą, Lietuvai ypač svarbu ES lygmeniu siekti formuoti tokią energijos vartojimo efektyvumo didinimo politiką, kuri būtų adekvati ES šalių ekonomikos struktūrai ir technologiniam atsilikimui bei jo jveikimo būdams. Šiame kontekste ypač aktualus gyvenamųjų namų renovavimo projektas ir jo europeizavimas, kuris gali paskatinti proveržj šioje srityje. Žem÷s ūkio ir kaimo pl÷tros srityje tur÷tų būti akcentuojamas dabartin÷s Nacionalin÷s kaimo pl÷tros strategijos investicijų krypties j aplinką ir kraštovaizdj jgyvendinimas, naujojoje ES finansin÷je perspektyvoje nuo 2014 m. kaimo pl÷trą sustiprinant dabartinių tiesioginių išmokų ūkininkams sąskaita ir paramą susiejant su agrarin÷s aplinkosaugos reikalavimais. Atitinkamai ES biudžete reik÷tų siekti didesnio l÷šų telkimo infrastruktūrinei integracijai, kuri Lietuvai išliks aktuali iki kitos ES finansin÷s perspektyvos pabaigos, ypač tokiems projektams, kur šalia finansavimo ES gal÷tų prisid÷ti ir stebint jgyvendinimo pažangą. Rekomenduotina pasisakyti už atskirą finansavimą makroregionin÷ms programoms, tokioms kaip Baltijos jūros regiono programa.

Vertybin÷s konvergencijos kontekste ypač svarbus emigrantų klausimas: ryšių su jais palaikymas, jų teisių gynimas ES ir paskatų grjžti skatinimas gali būti viena svarbiausių socializacijos ir vertybin÷s konvergencijos priemonių.

Galiausiai siekdama iškeltų tikslų ir prioritetų jgyvendinimo Lietuva tur÷tų imtis ne tik priemonių šalies viduje, tačiau aktyviai veikti ir ES lygmeniu. Tam labiausiai pasitarnautų koalicinio bendradarbiavimo

stiprinimas ir jo išnaudojimas nacionaliniams tikslams jgyvendinti. Palankiausia Lietuvai būtų išlaikyti aktyvų bendradarbiavimą su naujosiomis ES šalimis ir stiprinti ryšius su visomis Baltijos jūros regiono ES valstyb÷mis. Be to, išaugęs Vokietijos vaidmuo ES ekonomin÷s politikos koordinavime, jos nuostatos ES valstybių skolos kriz÷s laikotarpiu bei griežtesnis fiskalin÷s disciplinos laikymasis bei d÷mesys ES teis÷s reikšmei rodo galimybes Lietuvai dažniau dalyvauti Vokietijos buriamose koalicijose.

SUMMARY

Membership in the European Union (EU) has brought an opportunity to Lithuania to participate in the EU policy-making process and to use EU policy measures for the implementation of its own national interests. Nevertheless, EU membership a priori does not mean that one can successfully influence the policy-making process, compete with other EU Member States and, at the same time, implement its national goals. The influence and policy implementation depend on the proper formulation of goals and their appropriate implementation.

Up to date, two documents defining Lithuania’s policy at the EU level have been drawn up. At the end of 2006, the Ministry of Foreign Affairs and the Ministry of National Defence of the Republic of Lithuania commissioned and the Centre for Strategic Studies drafted the Guidelines for Lithuania’s European Policy Strategies in Short-term and Medium-term Periods. In 2008, the Government of the Republic of Lithuania approved the Strategic Guidelines of Lithuania’s European Union Policy for 2008–2013 drawn up by the working group established by the Prime Minister. Hence, Lithuania’s political goals, priorities and directions are defined for short-term and medium-term periods.

However, it should be noted that despite successful formulation of the agenda of national EU goals, its implementation did not go well enough. Lithuania joined the Schengen Area, but failed to introduce the Euro. Lithuania is still an “energy island’, transport and energy interconnections still have not progressed. It does not mean though that Lithuania’s EU goals were unrealistic – other EU Member States that are similar to Lithuania in terms of geopolitical, social and economic level have managed to implement similar goals. Slovenia and Slovakia have introduced the Euro, while Estonia is likely to join the Eurozone in 2011. Furthermore, the Estonia-Finland interconnection grid has developed the first power transmission line connecting the Baltic States with the power networks of EU Member States.

A thorough analysis of the formulation and implementation of domestic and EU policy goals of Lithuania show that the major issue of the Lithuanian public policy is the limited capacity to put the priorities set in strategic documents into practice. Priorities and tasks are usually conceptually formulated and reasonable, although too numerous and not always clearly defined by targets, success indicators and implementation measures. The greatest challenge is to turn priorities into concrete decisions and then implement them.

This study proposes a possible solution for Lithuania’s EU policy problems – a clearer statement of national EU policy goals, priorities and objectives in the long-term agenda and a respective group of measures to implement this agenda.

It should be stated that even in the long-term perspective “post-accession” tasks of the Lithuanian integration in the EU will be still relevant to Lithuania as well as new tasks resulted from the changing social and economic context. The study proposes four long-term Lithuania’s EU policy directions covering these tasks.

The first policy direction – anchoring Lithuania in the EU networks and networking activities – aims at connecting Lithuania to other EU Member States by infrastructure networks and joining networks that create added-value in private and public services. This policy direction embeds Lithuania’s further integration in the Union, primarily, by introducing the Euro, also by making better connections with EU Member States via energy, transport and information infrastructure networks, reinforcing participation in the developing EU research and education area.

The policy in this area should not be limited only to enterprisers, but should involve public entities in EU networks as well. It also foresees networking of other public sectors such as health care, social security and law enforcement, thus increasing the opportunities of such Lithuanian private enterprises to participate in the EU single market. Furthermore, mobility and networking together with further integration in this area may stimulate the turnover of these services in Lithuania and, most importantly, the increase in quality.

This policy direction is clearly linked with the Lithuania’s openness priority which is indicated in the Long- term Development Strategy of the State. EU networking may be a precondition of and instrument for global networking.

The second policy direction proposed by the study is growth and infrastructural and technological catch-up. It sets the aim of economic convergence which requires improved conditions for private investments and the employment EU Structural Funds for this purpose. The catch-up process could also promote movement towards higher value-added in international division of labour as well as incite further networking. It is proposed to distinguish energy efficiency and development of social infrastructure as particular priorities related to competitiveness. In these areas the distance to EU averages seems to be greater than in the area

of physical infrastructure. Lithuania’s situation in terms of information technology is ambiguous. In areas such as optical broadband Internet connection Lithuania is among the leading EU Member States. Though it is essential not only to remain in this leading position but also continuously to keep advancing in all areas related to information technology and especially its use.

The long-term objective of this policy direction should be approaching to averages of the key EU indicators describing the state’s competitiveness and welfare in this area. This objective is related to Lithuania’s position towards EU budgetary, education, sustainable development policies under consideration and, most importantly, to the complex economic growth policy.

Both EU networking and technological and infrastructural catch-up should allow the implementation of the third policy direction, namely, value convergence. This policy direction is focused on promoting openness, creativity and tolerance in the Lithuanian society, which, in turn, secures sustainability of the Lithuania’s place in EU networks and growth. Moreover, this policy direction presupposes the stronger social cohesion, creation of closer relations between the society and the government and restoration of trust in state institutions.

The fourth policy direction aims at embedding Lithuania’s interests conditioned by geographical location and history in the EU agenda, therefore, it is focused on Lithuania’s priorities in terms of EU foreign, security and neighbourhood policies. These priorities may be considered as the common goal of the expansion of the area of security and stability to the East.

The study proposes to implement the aforementioned policy directions by employing some of the most important measures: strengthening political agreement on European policy goals and the main implementation measures, Europeanising the structure of implementation and improving management of large scale projects. It should be noted that the fundamental prerequisite for efficiency of these measures is preservation of competitive Lithuania’s civil service at both national and international levels.

When Europeanising the implementation structure, the link between the Lithuanian national and foreign policies should be reinforced, therefore important provisions of EU policies should be integrated into the Long-term Development Strategy of the State and their regular monitoring ensured. However, the most significant measure is identification of the key projects realising provision of the long-term policy and the improvement of their management. It should be more Europeanised by involving EU institutions into the implementation supervision. The Baltic Energy Market Interconnection Plan may serve as a good example of such involvement. Improvement of the management of national projects should include drafting of the guidelines for management of large projects, clear identification of political and administrative project managers and creation of a respective motivation and supervision system.

What regards more particular recommendations for the proposed national EU policy and its measures, several more important initiatives may be distinguished. It is proposed to promote enhanced integration initiatives, primarily at the regional level, by seizing the opportunities of cooperation between the Baltic Sea States, especially with the closest neighbours (Estonia, Latvia, Poland), which are natural EU partners in implementing infrastructural integration projects, also the Nordic countries, which have experience in tackling long-term competitiveness issues. Here, the most important projects are physical infrastructure connection projects such as the Baltic Energy Market Interconnection Plan and the creation of a common Baltic-Nordic energy market. Another project to be considered is the expansion of the common market in services in the Baltic region of EU Member States, thus stimulating mobility and cooperation in research, education and other areas, using both bilateral and regional cooperation forms. The study also proposes that the Baltic States and the Baltic Sea EU States review and assess national budgets by adjusting them to similar coordination measures considered at the EU level and which could be introduced in 2011.

The accumulated experience may be a solid argument and a model in promoting further integration in the whole EU, primarily in the internal market. If further embedding of EU internal market principles requires concessions to countries and industries which will experience increase in competition and therefore are likely to face temporary adjustment difficulties, it would be more eefficient to foresee special compensatory mechanisms helping adjust to the increased competition and restructuring needs instead of harmonisation of taxes or maintainance of barriers to competition, both inside the EU internal market and with regards to the third countries.

Given Lithuania’s economic growth potential, it is highly important for Lithuania at the EU level to strive for an energy efficiency policy at the EU level which would be adequate for the economic structure and technological gap level of the EU Member States as well as the catch-up measures. In this context, the housing renovation project and its Europeisation are of special importance as it may stimulate the breakthrough in this area. As regards agriculture and rural development, implementation of the current

focus of the National Strategy for Rural Development on investments into environmental and landscape preservation measures should be emphasised, while in the new EU financial perspective from 2014 investment into rural development should be strengthened at the expense of the available direct payments to farmers and by connecting assistance with the requirements for environmentally friendly farming. Respectively, the EU budget should provide for higher allocations to infrastructural integration which will remain relevant to Lithuania until the end of the next EU financial perspective, especially for projects where the EU could contribute not only to financing but to the monitoring of the implementation progress as well. It is recommended to support separate financing for macro-regional programmes such as the Baltic Sea Region Programme.

As regards convergence of values, the issue of emigration from Lithuania is of special significance: maintenance of relations with Lithuania’s diaspora, protection of the emigrants’ rights in the EU Member States and strengthening incentives to return may be one of the key measures of socialisation and value convergence.

Finally, in achieving the goals and priorities set Lithuania should also be active at the EU level, not only at the national level. Here, enhancement of coalition collaboration and its use for the implementation of national goals should prove to be very useful. At best, Lithuania should maintain active collaboration with the new EU Member States and strengthen relations with all the Baltic Sea region members of the EU. Furthermore, the bigger role of Germany in the coordination of the EU economic policy, its attitude during the debt crisis of EU Member States and stricter compliance with fiscal discipline as well as the emphasis on the significance of implementation of the EU law show opportunities for more frequent participation of Lithuania in coalitions formed by Germany.

ĮVADAS

Ilgą laiką pagrindiniu Lietuvos užsienio politikos siekiu buvo naryst÷ ES ir NATO organizacijose. Kai 2004 m. šis tikslas buvo jgyvendintas, naryst÷ šiose organizacijose tapo priemone kitų Lietuvos tikslų jgyvendinimui. Tačiau panašių savo mastu ir mobilizacine galia tikslų nebuvo suformuluota. Valstyb÷s ilgalaik÷je pažangos strategijoje1 buvo keliami gerov÷s valstyb÷s ir žinojimo visuomen÷s kūrimo tikslai, tačiau jie nejgavo aiškios formos, nebuvo paremti politine valia ir ištekliais. Struktūrinių fondų panaudojimo Lietuvoje strategijoje buvo deklaruojamas tikslas savo išsivystymu pavyti ES senbuves, kuris iš esm÷s r÷m÷si Lietuvos infrastruktūrinio ir technologinio atsilikimo jveikimo poreikiu, tačiau realų l÷šų paskirstymą koregavo politin÷ logika ir interesų grupių spaudimas, sumažinę l÷šų koncentraciją. Tod÷l Lietuvoje jaučiama nostalgija „didžiajam projektui“, kuris gal÷tų suvienyti ir mobilizuoti susvetim÷jusią ir susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę. Ekonomin÷ kriz÷ šią nostalgiją tik sustiprino. Ją atliepia ir strategijos „Lietuvos 2030“ kūrimas, ir šios strategin÷s kryptys. Vis d÷lto didžiųjų projektų ilgisi ne tik Lietuva. Netikrumas, ekonomikos nuosmukis, galios pasaulyje praradimas panašią nostalgiją didiesiems ES projektams skatina ir Europos Sąjungoje. Iš čia naujoji Europos strategija „ES 2020“, ekspertų ataskaitos, bandymai gaivinti didjjj vidaus rinkos kūrimo projektą, Europos energetikos bendrijos kūrimo iniciatyva.

Naryst÷ ES, taip pat ir NATO, leido ir kartu jpareigojo Lietuvą prisiimti tam tikrus tikslus bei prioritetus ir jų jgyvendinimo siekti tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Iškart po jstojimo j ES Lietuva orientavosi j darbotvarkę, kuri daugiausia ap÷m÷ tikslus geriau integruotis j Sąjungą ir ekonominiu bei socialiniu išsivystymo lygiu pasivyti senesnes ES šalis nares. Šios politin÷s darbotvark÷s jgyvendinimas ir Lietuvos socialin÷ konvergencija bei stabilumo zonos pl÷tra j Rytus tapo svarbiausiais Lietuvos tikslais ES atžvilgiu. Ši darbotvark÷ išlieka aktuali iki šiol. Šiame tyrime ji aiškiau suformuluojama ir sukoncentruojama.

Lietuvai ES atsirado galimyb÷ dalyvauti Europos Sąjungos politikos formavimo procese išnaudojant ES politikos priemones savo nacionaliniams interesams jgyvendinti. Taip buvo sudarytos sąlygos Lietuvai prisid÷ti prie globalesnių procesų valdymo ir globalesn÷s politikos jgyvendinimo bei išpl÷sti nacionalinių tikslų jgyvendinimo ribas. Vis d÷lto naryst÷ ES a priori nelemia, kad pavyks s÷kmingai daryti jtaką ES politikos formavimui ir kartu jgyvendinti nacionalinius tikslus. Įtaka ir politikos jgyvendinimas priklauso nuo tinkamo tikslų suformulavimo ir jų jgyvendinimo.

Lietuva turi kelis nacionalinius ES tikslus, prioritetus ir kryptis apibr÷žiančius dokumentus. 2006 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministerijų užsakymu Strateginių studijų centras pareng÷ Lietuvos Europos politikos strategijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu gaires (toliau – Lietuvos Europos politikos gaires). 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷ patvirtino Lietuvos Europos Sąjungos politikos 2008–2013 m. strategines kryptis (toliau – Lietuvos ES kryptys), kurias pareng÷ Ministro Pirmininko sudaryta darbo grup÷. Taigi iš esm÷s Lietuvos tikslai, prioritetai ir kryptys Europos Sąjungoje jau yra apibr÷žti trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu.

Vis d÷lto iki šiol trūksta aiškesnio Lietuvos ES politiką apibr÷žiančių dokumentų susiejimo su kitais svarbiausiais strateginio planavimo dokumentais, kurie užtikrintų tikslų, prioritetų ir krypčių suderinamumą vidaus ir išor÷s politikos dimensijose. Be to, iki šiol ilgalaikiai Lietuvos ES tikslai, prioritetai ir kryptys dar n÷ra išskirti, taigi kol kas negalima kalb÷ti apie išbaigtą nacionalinę Sąjungos viziją. Galiausiai, rengiant jvairias strategijas, iki šiol menkai kalb÷ta apie jų ir konkrečių strateginių projektų jgyvendinimo pažangos trūkumą. Nuolatin÷s nes÷km÷s jgyvendinant strategijose numatytas priemones, v÷lavimas ir kiti jgyvendinimo trūkumai yra viena svarbiausių Lietuvos viešosios politikos problemų. Jos aptarimui šiame tyrime atitinkamai skiriama daug d÷mesio.

Strateginę mintj po Lietuvos jstojimo j ES ir NATO pl÷tojo Strateginių studijų centras, parengęs strateginius tyrimus „Lietuvos tauta: būkl÷ ir raidos perspektyvos“ (2005–2006 m.) ir „Lietuvos valstyb÷s didžioji (bendroji) strategija“ (2006–2007 m., toliau – Didžioji strategija). Pirmosios studijos autoriai teig÷, kad Lietuvoje n÷ra suvokta struktūrinių permainų būtinyb÷ ir nesuformuotas valstyb÷s strateginio valdymo modelis, o projektuojant valstyb÷s raidą neatsižvelgiama j pasaulio raidos kontekstą. Konstatuota, kad valstyb÷s valdymo modelis politiškai orientuotas j valdžios struktūras, o ne j piliečius ar strateginius valstyb÷s tikslus. Didžiojoje strategijoje pateiktas struktūrinių pokyčių, galinčių užtikrinti Lietuvos konkurencingumą globalizacijos sąlygomis, modelis. Konkurencingumas tyrime buvo siejamas su žmogiškųjų išteklių kokybe ir žinių visuomene, o strateginiai tikslai suformuoti technologin÷s komunikacijos, informacijos ir vertybiniu lygmenimis.

Šiuo metu vykstanti strateginio planavimo sistemos pertvarka yra gera paskata peržiūr÷ti ir nacionalinių tikslų Europos Sąjungoje formavimą. Pertvarka siekiama padidinti orientaciją j politikos

1 Šiuo metu galiojanti pagrindin÷ šalies strategija yra Valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategija (VIRS). Artimiausiu metu ją pakeis nauja Valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategija „Lietuva 2030“ (VIPS). Aiškumo d÷lei šiame tyrime vartojamas tik vienas pavadinimas – VIPS.

rezultatus, sumažinti jvairių strateginių ir politikos dokumentų skaičių ir aiškiai susieti juos su naujai rengiama valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategija „Lietuva 2030“. Šiame kontekste natūraliai iškyla poreikis apibr÷žti ilgalaikius Lietuvos ES politikos tikslus, atsižvelgiant j 2008 m. patvirtintą vidutin÷s trukm÷s dokumentą, tačiau kartu ir nustatyti šių ilgalaikių tikslų vietą naujai projektuojamoje strateginio planavimo sistemoje. Tai pad÷tų garantuoti, kad nacionaliniai ES tikslai, prioritetai ir kryptys yra suderinti su vidaus politikos siekiais bei nuosekliai ir aiškiai išd÷styti jvairaus laikotarpio strateginiuose dokumentuose.

2009 m. rugs÷jo m÷n. buvo priimtos Lietuvos ES reikalų koordinavimo sistemos pataisos, kurios realizavo sisteminius pokyčius visoje koordinavimo sistemoje. Didžioji dalis Vyriausyb÷s kanceliarijos ES politikos ir teis÷s koordinavimo funkcijų buvo perduotos Užsienio reikalų ministerijai ir Europos teis÷s departamentui prie Teisingumo ministerijos. Po Vyriausyb÷s kanceliarijos transformacijos j Ministro Pirmininko tarnybą, jos Strateginio koordinavimo departamente buvo jsteigtas Europos Sąjungos skyrius, kurio d÷mesio centre yra Lietuvos prioritetin÷ ES darbotvark÷, ypač ta apimtimi, kuri reikalauja Ministro Xxxxxxxxxx d÷mesio, ir ilgalaikiai Lietuvos Europos Sąjungos politikos tikslai ir jų jgyvendinimas. Buvo sukurtas naujas tarpinstitucinio bendradarbiavimo jrankis – Vyriausybin÷ ES reikalų komisija (toliau − VESK). Taigi ir pakitusi ES koordinavimo sistema verčia peržiūr÷ti ir tikslų bei priemonių jgyvendinti ES politiką formavimo sistemą.

Galiausiai reikia pažym÷ti, kad jtaka ir nacionalinių tikslų jgyvendinimas Europos Sąjungoje priklauso ne tik nuo vidinių, bet ir nuo išorinių veiksnių, ypač ES kaitos. Nuo 2009 m. gruodžio 1 d. jsigaliojo Lisabonos sutartis. Prad÷tas ES raidos iki 2020 m. ar net tolimesn÷s perspektyvos raidos scenarijų svarstymas, kuris jau yra apibendrintas keliuose neseniai pasirodžiusiuose dokumentuose: naujojoje „ES 2020“ strategijoje, kuri pakeis Lisabonos strategiją, ir jos papildomuose dokumentuose, iš kurių du svarbiausi – gairių d÷l ES ir valstybių narių ekonomin÷s ir užimtumo politikos dokumentai, bei ES ateities raidos ataskaitose – „Išminčių grup÷s“ 2010 m. geguž÷s m÷n. ataskaita „Projektas „Europa 2030 m.“ Iššūkiai ir galimyb÷s“ (toliau –

„Išminčių grup÷s“ ataskaita) ir Xxxxx Xxxxx 2010 m. geguž÷s m÷n. ataskaita „Nauja strategija bendrai rinkai“ (toliau – X. Xxxxx ataskaita). Nemažai id÷jų d÷l stipresnio Europos ekonomin÷s politikos koordinavimo pateik÷ Europos Komisija, reaguodama j euro zonos šalių finansinę būklę bei Stabilumo ir augimo pakto nuostatų jgyvendinimo poreikj. Birželio m÷nesio Europos Vadovų Taryba (toliau – EVT) jau pritar÷ kai kuriems iš šių siūlymų ir tik÷tina, kad rudenj savo siūlymus pateikus ES Prezidento p. Xxx Xxxxxx suformuotai darbo grupei, naujos koordinavimo nuostatos bus prad÷tos taikyti nuo 2011 m. Pažym÷tinas ir nevyriausybin÷s organizacijos „Notre Europe“ 2010 m. pradžioje paskelbtas pranešimas apie Europos energetikos bendrijos jkūrimo galimybes. Visos šios strategin÷s iniciatyvos jvertintos rengiant šias kryptis.

Lietuvos tikslams ir jų jgyvendinimui jtakos neabejotinai turi ir pasaulin÷s ekonomin÷s bei finansin÷s kriz÷s kontekstas. Jis ne tik skatina naujų strategijų kūrimą, bet pirmiausia apriboja bet kokių strategijų jgyvendinimo galimybes ir išteklius. Tačiau kiekviena kriz÷ yra ir galimyb÷, ypač jei jos apribojimai adekvačiai jvertinami. Šių krypčių autoriai mano, kad tiek Lietuvai, tiek visai ES šis laikotarpis bus efektyvumą skatinančių inovacijų laikotarpis.

Nors pagrindinis šio dokumento tikslas yra aiškiau suformuluoti ilgalaikes Lietuvos veikimo ES kryptis Lietuvos ilgalaikių strateginių tikslų kontekste, d÷l pasirinktos prieigos jame aptariamos ir Lietuvos viešosios politikos problemos bei galimi jų jveikimo būdai. Tod÷l šios kryptys tiek savo turiniu, tiek orientacija j jgyvendinimą susijusios su dabartine ir būsima ES struktūrin÷s paramos panaudojimo strategija. ES struktūrin÷ parama ekonomin÷s ir finansin÷ kriz÷s kontekste tampa dar svarbesniu Lietuvos europeizavimo ir šių krypčių jgyvendinimo instrumentu. Tik÷tina, kad struktūrin÷ parama ES kitoje finansin÷je perspektyvoje gerokai pasikeis. Didesnis d÷mesys tur÷tų būti skiriamas makroregionin÷ms strategijoms, tokioms kaip Baltijos jūros regiono strategija, ir finansin÷s inžinerijos priemonių taikymui. Šiame tyrime siūlomos kryptys tokj posūkj ir skatina, ir pagrindžia.

Ilgalaikių Lietuvos ES tikslų klausimui svarbūs ir socialiniai veiksniai. Lietuva susiduria su ryškiomis demografin÷mis problemomis. „Sen÷jančios visuomen÷s“ klausimas aktualus visoms ES šalims nar÷ms ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas šiuo klausimu gali pad÷ti Lietuvai lengviau jj spręsti. Vis d÷lto didel÷s Lietuvos gyventojų emigracijos problemą Lietuva tur÷s išspręsti savarankiškai. Būtina rasti būdus, kaip gerinti Lietuvos piliečių apsaugą užsienio valstyb÷se, kaip mažinti emigruojančių piliečių skaičių ir skatinti jų grjžimą. Be to, būtina atsižvelgti ir j lietuvių vertybines nuostatas, kurios rodo akivaizdų visuomen÷s atotrūkj nuo valstyb÷s, nepasitenkinimą vykdomos politikos rezultatais ir nepasitik÷jimą valdžia.

Visos šios aplinkyb÷s skatina iš naujo jvertinti esamų Lietuvos ES politikos prioritetų turinj, numatyti jų sąsajas su kitais nacionaliniais tikslais ir, peržiūr÷jus esamą jtakos bei nacionalinių tikslų ES jgyvendinimo sistemą, pateikti pasiūlymus d÷l jos tobulinimo, rekomenduojant konkrečias priemones ir būdus. Taigi pagrindinis šio tyrimo tikslas yra identifikuoti ilgalaikius Lietuvos tikslus ir prioritetus bei kryptis ES lygmeniu, numatant tiesioginę sąsają su valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategijos tikslais ir prioritetais (atnaujinama VIPS) bei pateikti pasiūlymus d÷l jų jgyvendinimo.

Atlikus visapusišką geopolitinių, socialinių ir ekonominių veiksnių, darančių jtaką Lietuvos raidai, jstojus j ES, jvertinimą, bei Lietuvos stiprybių, silpnybių, galimybių ir gr÷smių analizę, jvertinus iki šiol formuotas Lietuvos ES tikslų darbotvarkes ir jų jgyvendinimo eigą, s÷kme būtų galima laikyti Lietuvos Europos politikos tikslus ir prioritetus atliepusios Europos kaimynyst÷s politikos suformulavimą, jsiliejimą j Šengeno erdvę ir ind÷lj j ES energetikos politikos formavimą2. Tačiau iki šiol nebaigta jgyvendinti

„pojstojimin÷“ darbotvark÷: Lietuva vis dar n÷ra euro zonos nar÷, Lietuva savo energetikos ir, mažesne dalimi, transporto infrastruktūra pakankamai nejsijungusi j ES. Dar mažiau pasiekta išnaudojant ES išteklius ir politikos koordinavimo priemones, mokymosi iš kitų šalių praktikos Lisabonos strategijos r÷muose galimybes imantis struktūrinių pertvarkų tokiose srityse kaip sveikatos apsauga bei socialin÷ politika. Prad÷ta aukštojo mokslo ir studijų reforma, kuriai intensyviai naudojamos ir ES struktūrin÷s paramos l÷šos, gali būti kol kas vieninteliu s÷kmingu vidaus pertvarkų susiejimo su naryste ES pavyzdžiu, nors ir tai vertinti dar pra÷jo per mažai laiko. Galiausiai nematyti ryškesnių pokyčių, liudijančių, kad Lietuva orientuojasi j Europos Sąjungos steigiamosiose sutartyse apibr÷žiamas ir strateginiuose ES dokumentuose akcentuojamas vertybes: visuomen÷je pasigendama kūrybiškumo, verslumo apraiškų, mažas solidarumo tarp skirtingų visuomen÷s grupių lygis, iškyla rimtų problemų d÷l tolerancijos jvairioms mažumoms, lyčių lygyb÷s bei jaučiamas tvirtos rankos valdymo ilgesys. Tai jvertinus, konstatuotina, kad didžiausia problema ta, jog Lietuvai nepavyko suderinti šalies vidaus ir užsienio/Europos politikos prioritetų, tod÷l ES, jskaitant ir struktūrin÷s paramos l÷šas, nebuvo efektyviai išnaudota vidaus problemų – tokių, kaip žema švietimo, socialin÷s apsaugos, sveikatos paslaugų kokyb÷, energetin÷ priklausomyb÷ − sprendimui.

Tyrime remiamasi hipoteze, teigiančia, kad Lietuvos institucijos ES teisingai siek÷ aktyviai europeizuoti Lietuvos vidaus problemas ir taip jas spręsti naudojantis ES ištekliais bei instrumentais, tačiau d÷l nuoseklumo ir suderinamumo tarp sričių ir tęstinumo laike bei jgyvendinimo trūkumų, tai pavyko labai ribotai. Lietuvos Europos politikos s÷kmių ir nes÷kmių priežasčių analiz÷, ES ir Lietuvos prioritetų principinis panašumas/suderinamumas bei ES geriausios praktikos pavyzdžiai rodo, kad ir nedidel÷ šalis gali būti jtakinga ES, jei jos politika yra kryptinga, nuosekli ir gerai susieta su vidaus politika bei atitinkamais ištekliais. Žinoma, daryti jtaką ES daugumoje politikos sričių būtų sud÷tinga, tačiau keliose prioritetin÷se Lietuvai srityse jtaka ES darbotvarkei ir priimamiems sprendimams gali būti daroma, jei tenkinamos min÷tos sąlygos. Šių sričių nereik÷tų tapatinti su sektorin÷mis ES politikomis, tokiomis kaip energetika ar transportas. Tai klausimai ir problemos, dažnai apimantys keletą politikos krypčių, kurios ir aptariamos tyrime. Visi kiti klausimai ir ES politikos sritys gali būti laikomi antraeiliais ilgalaikių Lietuvos ES politikos tikslų atžvilgiu.

Tyrime buvo siekta išanalizuoti ir ES šalių narių praktiką formuluoti bei jgyvendinti nacionalinę ES politiką. Šiuo tikslu ištirtos keturios ES šalys nar÷s: Danija, Estija3, Suomija ir Vengrija. Buvo išnagrin÷ta, kaip šių šalių strateginiuose dokumentuose apibr÷žiami nacionaliniai ES tikslai ir prioritetai, kokios yra šių dokumentų sąsajos su kitais svarbiausiais nacionaliniais strateginiais dokumentais bei kaip užtikrinamas šių tikslų ir prioritetų jgyvendinimas.

Tyrimas struktūruojamas pateikiant teorinj valstybių jtakos ir konkurencingumo didinimo ES modelj ir atliktų atvejo studijų apibendrinimą, ilgalaikes ES politikos kryptis, kildinamas iš svarbiausių egzistuojančių šalies problemų, bei jgyvendinimo priemones, kuriomis galima būtų pagerinti politikos jgyvendinimo procesą. Toliau pateikiamos tyrimo išvados ir rekomendacijos. Detali keturių atvejo studijų analiz÷ pateikiama šios ataskaitos prieduose.

Be jau min÷tų dokumentų, tyrimo analiz÷s pagrindą sudaro ir kiti aktualūs Lietuvos ir ES teis÷s aktai, strateginiai dokumentai, programos, ataskaitos, poveikio vertinimai, mokslin÷s studijos ir kiti šaltiniai, kurie leidžia identifikuoti Lietuvos ES politikos prioritetus.

2 Nors reikia sutikti, kad šioje srityje kol kas padaryta tik pradžia.

3 Estijos atvejo analizę atliko Užsakovas.

1. Teorinis jtakos Europos Sąjungoje modelis ir prielaidos

Įtakos ir konkurencingumo didinimo klausimas aktualus kiekvienai valstybei. Tiek didesn÷ jtaka, tiek didesnis konkurencingumas padeda šaliai siekti užsibr÷žtų tikslų bei stiprinti savo pozicijas tarptautiniu mastu. Įtakos ir konkurencingumo sąvokos yra labai artimos ir tarpusavyje susijusios, tačiau siekiant geriau jvertinti Lietuvos galimybes didinti potencialą tiek jtakos, tiek konkurencingumo atžvilgiu, tikslinga šias sąvokas atskirti. Konkurencingumas šiame tyrime suprantamas pirmiausia kaip produktyvumo ir ilgalaikio ekonomin÷s gerov÷s augimo sąlygų visuma, iš kurių svarbiausiomis yra ekonominis atvirumas Europos ir globaliai konkurencijai, integracija j tarptautinius prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių ir id÷jų jud÷jimo tinklus, o taip pat institucijų kokyb÷. Kitaip sakant, konkurencingumas yra ne vien ekonominių veiksnių visuma, bet politinio, socialinio ir ekonominio valstyb÷s paj÷gumo kontekstas. Jis konkrečiau bus apibr÷žtas jvairiais tarptautinių organizacijų naudojamais rodikliais ir indeksais4. Įtaka apibr÷žiama kaip paj÷gumai veikti ES politin÷s darbotvark÷s formavimo ir jgyvendinimo procesą. Pasirinkus tokius apibr÷žimus, konkurencingumas yra viena iš šalies jtakos sąlygų.

Toliau pristatomas modelis aprašo šalies jtakos didinimo Europos Sąjungoje veiksnius ir kryptis, o konkurencingumo didinimo būdai analizuojami aptariant Lietuvos ekonomin÷s politikos prioritetus ES tyrimo

2.2.1. dalyje.

Šalies jtaką tarptautin÷se struktūrose lemia dvi pagrindin÷s veiksnių grup÷s – objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai5. Objektyviais veiksniais laikytinos institucin÷ sąranga, taisykl÷s ir normos6 bei objektyvūs valstyb÷s galios rodikliai, apibr÷žiami gyventojų skaičiumi, šalies dydžiu, sukuriama prid÷tine verte ir geopolitine pad÷timi – kitaip tariant, tai veiksniai, kurie dažniausiai yra labai pastovūs ir visiškai arba labai minimaliai paveikiami atskiro tos struktūros veik÷jo. Valstyb÷, siekdama didinti savo jtaką, turi mažai galių paveikti šiuos veiksnius. Subjektyvūs veiksniai apima konkrečios valstyb÷s charakteristikas: šalies politin÷ ir socialin÷ bei ekonomin÷ praktika, jtikinamos id÷jos, pagrjsti reikalavimai, patikimumas ir nuoseklumas7. Šių veiksnių kontrolei valstyb÷s turi daugiau galių. Svarbu atkreipti d÷mesj j tai, kad ES studijose plačiai paplitusi prielaida, jog daugiausia jtakos ES politikos procesui daro didžiosios valstyb÷s nar÷s, kurios mažiau susijusios ekonominiais ryšiais su kitomis ES šalimis ir turi didesnę derybinę galią. Tačiau ES istorija rodo, kad ir mažos šalys gali daryti jtaką ES, jei kryptingai veikia išnaudodamos min÷tus subjektyvius veiksnius. Toliau pateikiama gilesn÷ jvardytų veiksnių analiz÷ mažų ES šalių jtakos didinimui ES kontekste. Pasteb÷tina, kad analizuojamų veiksnių grup÷s apima ne tik geopolitinius, socialinius ir ekonominius veiksnius. Išsamus šių veiksnių aptarimas gerai parodo Lietuvos galimybes ir apribojimus daryti jtaką ES politikos procesui, siekiant spręsti šalies vidaus problemas.

Objektyvūs veiksniai: taisykl÷s ir normos. Europos Sąjungoje veikimo taisykl÷s yra aiškiai ir detaliai reglamentuotos bei pakankamai nusistov÷jusios. ES j sutarimą orientuota institucine sąranga siekiama subalansuoti skirtingų ES šalių narių galias ir jtaką, tačiau mažosioms nar÷ms vis tiek sud÷tingiau s÷kmingai konkuruoti su ES didžiosiomis nar÷mis. Lisabonos sutartimi numatyti pokyčiai palankesni didel÷ms ES šalims. Nors nebuvo pritarta Europos Komisijos narių skaičiaus sumažinimui, tačiau tokia galimyb÷ sutartyje yra užfiksuota ir jvertinant ES pl÷tros perspektyvas, prie šio klausimo bus sugrjžta jei ne trumpojo, tai bent vidutinio laikotarpio perspektyvoje. Europos Parlamento vaidmens did÷jimas taip pat gali padidinti didžiųjų valstybių narių jtaką. Kvalifikuotos daugumos balsavimo principo pakeitimas ir taikymo galimybių išpl÷timas padidino galimybes inicijuoti ir priimti naujas normas, tačiau sumažino mažų šalių vaidmenj sprendimų pri÷mimo procese. Apibendrinant konstatuotina, kad objektyviosios ES sąlygos, jtvirtinamos Lisabonos sutartimi, bent jau nesuteikia daugiau galimybių savo jtaką didinti tokioms šalims kaip Lietuva8.

4 Galima prisiminti, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo pateiktas ne vienas konkurencingumo apibr÷žimas (plačiau apie šias diskusijas, apibr÷žimus ir jų vertinimus žr. Xxxxxxxxxxxx, X. „Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika“. Pinigų studijos, 1, 2004, p. 54−69. Šiame straipsnyje pateikiamos ir detalios nuorodos j čia cituojamus apibr÷žimus.). JAV prezidento patar÷jų komisija pramoninio konkurencingumo klausimais 1985 m. apibr÷ž÷ tautos konkurencingumą „kaip laipsnj, kuriuo laisvos ir teisingos rinkos sąlygomis ji gamina prekes ir paslaugas, atitinkančias tarptautinių rinkų poreikius, tuo pačiu augant realioms gyventojų pajamoms“. Panašiai konkurencingumą apibr÷žia ir Europos bendradarbiavimo ir pl÷tros organizacija – konkurencingumas reiškia „jmonių, šakų, regionų, tautų ar virš valstybinių regionų geb÷jimą generuoti santykinai aukštą gamybos veiksnių pajamų ir užimtumo lygj, konkuruojant tarptautin÷je rinkoje“. Nors šiuose ir panašiuose konkurencingumo apibr÷žimuose galima išskirti keletą pagrindinių elementų – dalyvavimą tarptautin÷je rinkoje ir atvirumą jai, pajamų bei užimtumo augimą,, tačiau jie yra tokie bendri, kad suteikia pagrindą pačioms jvairiausioms ekonomin÷s politikos priemon÷ms.

5 Xxxxxxx, X., Exercising Power and Influence in the European Union: The Roles of the member States“. iš Bulmer, S. Lequesne, Ch. (red.) The Member States of the European Union. Oxford, 2005, p. 25–44; Xxxxxxx, X., Xxxxxxxx, S. „Lilliputians in Gulliver’s World? Small States in International Relations” Centre for Small State Studies, Working paper no. 1, 2004; Xxxxxxxxxxxx, B., Xxxxx, X. „Small States in the European Union: What Do We Know and What Would We Like to Know? Cambridge Review of International Affairs, 19(4), 2006, p. 651–668.

6 Išskirta remiantis Xxxxxxx, Gstöhlkt, p. 9.

7 Išskirta remiantis Xxxxxxx, p. 38–42.

8 Plačiau žr. Xxxxxxxx X., „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota dauguma ir Europos Sąjungos darbotvark÷“. Politologija

3(55), 2009, p. 69–88.

Objektyvūs veiksniai: dydis, geopolitin÷ pad÷tis ir galia. Lietuva gyventojų skaičiumi priskirtina mažų valstybių kategorijai. Nors šalies ekonomika sparčiai augo iki 2008 m. ir BVP vienam gyventojui buvo viršijęs 60 proc. atitinkamo ES vidurkio, tačiau šalis priskirtina prie santykinai skurdžių ES valstybių. Pagal daugelj socialinių ir ekonominių rodiklių Lietuva yra tarp ES vidutiniokių ar atsiliekančių šalių. Lietuvos ekonomika santykinai intensyviais prekybos ryšiais susieta su kitomis geografiškai artimomis ES valstyb÷mis ir ne ES šalimis. Lietuvos periferin÷ geopolitin÷ pad÷tis savaime lemia kai kuriuos šalies ES politikos prioritetus (energetikos klausimai, Europos kaimynyst÷s politika) ir prisideda prie Lietuvos jtakos didinimo sprendžiant šiuos klausimus ES mastu. Santykin÷ Baltijos šalių izoliacija, intensyvi tarpusavio priklausomyb÷ su Rytų kaimyn÷mis, kai kuriais atvejais asimetrin÷ priklausomyb÷ nuo energetinių išteklių (gamtinių dujų) tiekimo, suteikia daugiau svarumo šių šalių balsui, raginant integruoti ES energetikos rinką ir formuoti bendrą išorinę energetikos politiką. Kita vertus, d÷l kai kurių tokių Lietuvos geopolitin÷s pad÷ties nulemtų politikos krypčių Sąjungoje n÷ra plataus konsensuso, tod÷l ir Lietuvos prioritetų jgyvendinimas yra sud÷tingesnis nei kai kuriose kitose srityse. Akivaizdu, kad ekonomin÷ Lietuvos pad÷tis esamuoju metu jtakos ES didinti nepadeda ir nepad÷s bent vidutiniu laikotarpiu bent tiek, kiek ekonomikos nuosmukis sustabd÷ vykusią ekonominę konvergenciją. Kita vertus, Lietuvos patirtis stabilizuojant viešuosius finansus jau sulauk÷ teigiamų vertinimų. Be to, Lietuvos susikoncentravimas prie siauresnių iniciatyvų, ypač jei jos būtų pakankamai inovatyvaus pobūdžio (pvz., paslaugų rinkos Baltijos šalyse integracija, galinti tapti pavyzdžiu kitiems ES regionams, aukštojo mokslo reforma, jei ji pasieks keliamus tikslus, ar finansų inžinerijos priemonių taikymo išpl÷timas), gal÷tų pad÷ti didinti Lietuvos jtaką ir šiais klausimais. Tačiau tai jau subjektyvių veiksnių išnaudojimo klausimas.

Subjektyvūs veiksniai: praktika, id÷jos ir nuoseklumas. Politin÷s ir socialin÷s bei ekonomin÷s praktikos charakteristika apibendrina gerąją šalies politikos formavimo ir jgyvendinimo praktiką, kurią valstyb÷ gal÷tų pasiūlyti kitoms ES šalims nar÷ms. Lietuvos pozicijos šiuo atžvilgiu vis dar pakankamai silpnos. Pasižym÷jusi gera pasirengimo narystei organizavimo praktika, per šešerius naryst÷s ES metus Lietuva prisid÷jo formuodama Europos kaimynyst÷s bei energetikos politikas ir sukūr÷ visą atstovavimo ES sistemą9, tačiau mažai ką gal÷jo pasiūlyti ES kaip gerąją praktiką, kurios pagrindu būtų formuojama ES politika, nors pastaruoju metu prad÷tos institucin÷s pertvarkos rodo politinj siekj imtis institucinių inovacijų. Pasigirti galima gerais ES teis÷s perk÷limo rodikliais10, kuriuos didžia dalimi l÷m÷ pasirengimo narystei praktikos išlaikymas, nors ir šiuo atžvilgiu išlieka klausimas, kiek pažangūs ES teis÷s perk÷limo rodikliai atspindi šių teis÷s normų jgyvendinimo kokybę. Aktyvumas kaimynyst÷s politikoje taip pat r÷m÷si naryste ES pasibaigusios s÷kmingos ekonomin÷s ir politin÷s transformacijos bei pasirengimo narystei ES praktikos eksportu. Ši istorin÷ praktika vis dar paklausi Rytų kaimynyst÷s šalyse ir yra tam tikras Lietuvos galios šioje srityje šaltinis. Tačiau ją reik÷tų papildyti tokia praktika, kuri gal÷tų būti propaguojama ir ES valstyb÷se nar÷se. Efektyvus viešųjų išlaidų mažinimas, aukštojo mokslo reforma, Baltijos šalių elektros biržos veiklos pradžia, finansin÷s inžinerijos priemonių panaudojimas gal ir gal÷tų tapti tokia gerąja praktika, bent jau kai kurioms ES valstyb÷ms nar÷ms. Tačiau tokia praktika pirmiausia tur÷tų tarnauti vidaus politikos tikslams ir būti neabejotinai s÷kminga. Jos perk÷limas iliustruoja šioje strategijoje akcentuojamą ryšj tarp vidaus ir užsienio politikos.

Įtikinamų id÷jų, pagrjstų reikalavimų, kurie susiję su s÷kmingų praktikų eksportu, atžvilgiu Lietuvos jtaka taip pat maža. Šių laikų pavyzdžiai rodo, kad fiziniais rodikliais apribota šalies galia gali did÷ti d÷l inovatyvumo: pateikiant novatorišką iniciatyvą, tinkamai pagrindžiant jos naudą ES mastu, taip pat ir pasiūlant jos jgyvendinimo priemones11. Galbūt tokiomis inovatyviomis id÷jomis gal÷tų tapti prad÷tos struktūrin÷s reformos aukštajame moksle, ateityje turinti prad÷ti pilnai veikti integruota Šiaur÷s ir Baltijos šalių elektros birža.

Patikimumo ir nuoseklumo veiksnys labiausiai susijęs su šioje strategijoje akcentuojamu jgyvendinimu. Viena didžiausių Lietuvos politikos problemų yra mažas politikos nuoseklumas, „namų darbų“ nevykdymas laikantis numatytų planų (v÷luojant ir pan.), atotrūkis tarp retorikos, teis÷s normų „raid÷s“ ir praktikos, taip pat menkas vidaus ir užsienio politikos prioritetų suderinamumas. Įsipareigojimų patikimumui ir politikos nuoseklumui, ypač derinant veiksmus skirtingose politikos srityse, šiame dokumente skiriamas ypatingas d÷mesys tiek d÷l to, kad šio veiksnio svarba Lietuvai, nepasižyminčiai tokia derybine galia kaip Vokietija ar Prancūzija, yra ir bus didžiul÷, tiek d÷l to, kad šj jtaką lemiantj veiksnj pakeisti (didinti) yra lengviau nei geopolitinius ar kitus objektyvius veiksnius.

9 Ypač reik÷tų išskirti su ES susijusios informacijos valdymo sistemą LINESIS, kuri gali būti priskiriama gerajai praktikai, tačiau šios sistemos pagrindai taip pat buvo pad÷ti pasirengimo narystei ES laikotarpiu.

10 Vis d÷lto perk÷limo kokyb÷s klausimas lieka atviras. Žr. Xxxxxxxx, X., „Compliance and Conditionality in Lithuania: the Case of the Best Performer“ iš Schimmelfennig, F., Xxxxxxx F. (red.) Post-accession compliance in the EU's new member states. European Integration online Papers, 2(13) (specialus numeris), 2009.<xxxx://xxxx.xx.xx/xxxx/xxxxx/0000-000x.xxx>.

11 Arter D., „Small State Influence Within the EU: The Case of Finland’s ‘Northern Dimension Initiative’.” Journal of Common Market Studies, 38(5), 2000, p. 678−679.

Veiksnių analiz÷ atskleid÷, kad mažosios ES šalys nar÷s turi galimybių „atsverti“ didžiųjų šalių narių galią ir didinti savo jtaką ES politikos formavimo ir jgyvendinimo procese. Atsižvelgiant j ligšiolinę Lietuvos ES politiką, galima išskirti tris pagrindines Lietuvos jtakos didinimą ES ribojančias sąlygas. Pirma, maža šalis jtaką gali daryti tik palyginti nedideliam politikos klausimų skaičiui. Keleto aiškiai suformuluotų prioritetų būtinyb÷ kyla iš to, kad d÷l šalies išteklių ribotumo bei santykinai nedidel÷s šalies derybin÷s galios maža valstyb÷ gali tik÷tis s÷kmingai perkelti savo interesus ir poreikius j ES darbotvarkę bei išnaudoti ES teikiamus išteklius (verslo galimybių, finansinius, ekspertinius, politin÷s paramos ir koordinavimo) savo prioritetų jgyvendinimui tik išimtiniais atvejais. Antra, šalies jtakos didinimą išor÷s erdv÷je lemia nuoseklumas ir pastovumas jos vidaus politikoje bei suderinamumas su išor÷s politikos darbotvarke. Kitaip tariant, valstyb÷ gali tik÷tis s÷kmingai išnaudoti ES dimensiją savo prioritetams jgyvendinti, jei jos formuojama politika yra nuosekli ir neturi vidinių prieštaravimų. Trečia, socialiniu ir ekonominiu išsivystymu atsiliekanti šalis gali tik÷tis didinti savo jtakos potencialą, jei užtikrina prisiimamų vidaus politikos tikslų jgyvendinimą, kitaip tariant, atsiliekanti valstyb÷ turi rodyti pastangas, kad siekia jveikti savo atsilikimą, ir rezultatus, kad tai pakankamai s÷kmingai vykdo.

Remiantis išskirtomis sąlygomis ir toliau apibendrinta gerąja užsienio šalių praktika, kitoje tyrimo dalyje pateikiamos galimos ilgalaik÷s Lietuvos ES politikos kryptys bei pasiūlymai d÷l jų jgyvendinimo.

1.2. ES šalių narių praktikos formuojant ir jgyvendinant ES politiką apibendrinimas

Atlikta keturių ES šalių narių – Danijos, Estijos, Suomijos ir Vengrijos − atvejų analiz÷ leidžia identifikuoti nacionalin÷s ES politikos formavimo ir jgyvendinimo praktikų jvairovę, kuri pateikiama 1 lentel÷je, bei pasiūlyti Lietuvai aktualius gerosios praktikos pavyzdžius (žr. 2 lentelę). Reikia pasteb÷ti, kad, atliekant tyrimą, buvo orientuotasi j formalų nacionalinių ES strategijų jtvirtinimą analizuojamose šalyse.

1 lentel÷. Nacionalinių ES strategijų ypatumai Danijoje, Estijoje, Suomijoje ir Vengrijoje.

Xxxxxxxxxx	Xxxxxx	Xxxxxx	Xxxxxxx	Xxxxxxxx
Nacionalin÷s ES	Politinis susitarimas tarp	Estijos Europos Sąjungos politika	Vyriausyb÷s ataskaita d÷l ES	Vengrijos Vyriausyb÷s Europos
strategijos forma12 ir	Vyriausyb÷s (liberalų partijos ir	2007–2011 m. (Vyriausyb÷s	politikos (Tradicinis ilgojo	politikos gair÷s (Konvencinis
pavadinimas	konservatorių partijos) bei socialdemokratų, Socialistin÷s	patvirtintos vidutin÷s trukm÷s gair÷s)	laikotarpio strateginis dokumentas)	vidutin÷s trukm÷s strateginis dokumentas)
	liaudies partijos, Danijos
	socialliberalų ir Naujosios
	Sąjungos partijų d÷l Danijos ES
	politikos globaliame pasaulyje
	(Netradicin÷s formos ilgalaikis
	politinis dokumentas)
Nacionalin÷s ES strategijos pri÷mimo data ir galiojimo trukm÷	Priimta 2008 m., galioja tol, kol Europos Sąjungoje vadovaujamasi Lisabonos sutartimi	Patvirtinta Estijos Respublikos Vyriausyb÷s 2007 m. Prioritetai pateikiami iki 2011 m. (5 metų strategija)	Priimta 2009 m., kryptys pateikiamos iki 2020 m. su projekcija iki 2030 m. (11−21 metų)	Priimta 2007 m., galioja iki 2014 m. (7 metų); Suderinamumas su 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu ir Europos Parlamento bei Europos Komisijos kadencijų laikotarpiu
Nacionalin÷s ES strategijos pri÷mimo priežastys/kontekstas	Ankstesnio tokio pobūdžio dokumento sumaž÷jęs aktualumas (2004 m. politinis susitarimas buvo paremtas sutartimi d÷l Konstitucijos Europai);	Poreikj tur÷ti tokio pobūdžio strateginj dokumentą l÷m÷ Estijos naryst÷s ES patirtis, taip pat pačios Europos Sąjungos raida ir globaliu mastu patiriami iššūkiai	Iki šiol nebuvo strateginio dokumento, orientuoto j nacionalin÷s ES politikos turinj, o ne j institucinę ES analizę; 2010 m. Suomija mini 15 metų naryst÷s ES metines;	Naryst÷ ES nuo 2004 m. sąlygojo pokyčius Vengrijos užsienio, kartu ir ES, politikoje; strateginiu dokumentu siekiama jų sisteminio jvertinimo
	Dabartinis dokumentas paremtas Lisabonos sutarties nuostatomis		2009 m. rinktas naujas Europos Parlamentas ir skiriama nauja Europos Komisija.
Nacionalin÷s ES strategijos apimtis13 ir turinys	Labai trumpas ir koncentruotas dokumentas; Turinys: 1) Danijos ES politikos prioritetai ir siekiai, 2) svarbiausi teigiami ir Danijai aktualūs	Pakankamai detalus dokumentas; Turinys: 1) apibr÷žiama vizija ir principai, kuriais tur÷tų vadovautis Estijos vyriausyb÷ formuodama savo poziciją d÷l pagrindinių ES	Pakankamai detalus, išsamus ir nuoseklus dokumentas; Turinys: 1) Suomijos politiką sąlygojantys veiksniai, 2) nacionaliniai ES strateginiai tikslai	Labai trumpas ir koncentruotas dokumentas; Turinys: 1) Vengrijos ES vizija ir Vengrijos vieta kuriant ES, 2) Vyriausyb÷s ES politikos principai

12 Tyrime strateginiai dokumentai j skirtingo laikotarpio strategijas skirstomi remiantis Strateginio planavimo metodikos 3.1 punktu (1–3 metų trukm÷s – trumpojo laikotarpio dokumentas, 3–7 metų – vidutinio laikotarpio, daugiau nei 7 metų – ilgojo laikotarpio).

13 Tyrime laikoma, kad strateginis dokumentas yra trumpas, jei jo apimtis neviršija 10 puslapių.

14 Suomijos Vyriausyb÷ yra suplanavusi parengti atskirą nacionalin÷s ES politikos formavimo ir jgyvendinimo vertinimo metodiką (kol kas šis dokumentas dar neparengtas).

Kriterijus	Danija	Estija	Suomija	Vengrija
	Lisabonos sutartimi jtvirtinami ES pokyčiai (daugiausia instituciniai d÷l konkrečių sutarties nuostatų); Tikslesn÷s priemon÷s ir s÷km÷s rodikliai n÷ra identifikuojami; Sektorinis prioritetų jvardijimo būdas	sričių ir iniciatyvų, 2) jvardijami orientyrai, kuriais tur÷tų vadovautis Estija, formuluodama savo pozicijas tam tikrais specifiniais klausimais. Tikslesn÷s priemon÷s identifikuojamos fragmentiškai, s÷km÷s rodikliai nenurodomi. Sektorinis ir iš dalies horizontalus prioritetų jvardijimo būdas	ir uždaviniai, 3) nacionalin÷s ES politikos jgyvendinimo galimyb÷s; Tikslesn÷s priemon÷s ir s÷km÷s rodikliai n÷ra identifikuojami14; Horizontalus prioritetų jvardijimo būdas	ir prioritetai, 3) dokumento galiojimo laiko gair÷s; Tikslesn÷s priemon÷s ir s÷km÷s rodikliai n÷ra identifikuojami; Sektorinio ir horizontalaus prioritetų jvardijimo būdų derinimas
Nacionalin÷s ES strategijos vieta strateginio planavimo sistemoje ir sąsajos su kitais svarbiausiais strateginiais dokumentais	Šalyje jtvirtinta politinių sutarimų tarp parlamento partijų praktika: rizikos, kad d÷l politin÷s valdžios kaitos bus formuojama nenuosekli politika, minimizavimas; Greičiausiai politinis susitarimas neturi tiesiogin÷s sąsajos su valstyb÷s strateginio planavimo dokumentais, tačiau vertinant, jog susiformavusi praktika kai kurias sektorines strategijas ir politinius sprendimus apskritai patvirtinti politinio susitarimo tarp partijų būdu, tik÷tina, jog ir politinis susitarimas d÷l ES politikos turi jtakos koordinuojant bent atitinkamus ES klausimus	ES darbotvark÷s klausimai neatsiejami nuo nacionalin÷s darbotvark÷s ir suvokiami kaip bendro nacionalinio strateginio planavimo dalis, kai kurios ilgalaik÷s horizontalios iniciatyvos (kaip „ES 2020“ strategija) traktuojamos kaip instrumentai nacionaliniams tikslams pasiekti. Estijos ES politika n÷ra aprašoma atskira dalimi nei Estijos Vyriausyb÷s programoje, nei strategijoje „Darni Estija 21“, tačiau, rengiant pastarąją, orientuotasi j principus, numatytus Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategijoje	Dokumento vieta strateginio planavimo sistemoje n÷ra tiesiogiai jvardijama, tačiau manytina, kad ji gali tur÷ti kitų horizontaliųjų programų statusą; Aiški, nors ir tiesiogiai nejvardijama sąsaja su Vyriausyb÷s strateginiu dokumentu (svarbiausias nacionalin÷s politikos jgyvendinimo steb÷senos dokumentas): kai kurie pateikiami steb÷senos rodikliai leidžia vertinti ir nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinimą; Vyriausybei sukūrus atskirą nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinimo steb÷jimo programą, jos „svoris“ strateginio planavimo sistemoje tur÷tų padid÷ti	Svarbesn÷s vietos strateginio planavimo sistemoje strategija neužima ir neturi ryškesn÷s tiesiogin÷s sąsajos su kitomis svarbiausiomis nacionalin÷mis strategijomis
Nacionalinių ES tikslų, prioritetų ir krypčių jvardijimas kituose strateginiuose	Horizontaliosiose strategijose (pvz., globalios ekonomikos, reformų programoje) ES prioritetai praktiškai	Horizontaliose strategijose (pvz., „Darni Estija 21“) pagrindiniai ES prioritetai nedetalizuojami, tačiau sąsajos užtikrinamos per ES	Horizontaliosiose (pvz., darnaus vystymosi) ir sektorin÷se strategijose (pvz., inovacijų, gynybos) pateikiami teminiai ES	Horizontaliosiose strategijose (pvz., darnaus vystymosi) ES prioritetai praktiškai nedetalizuojami;

Xxxxxxxxxx	Xxxxxx	Xxxxxx	Xxxxxxx	Xxxxxxxx
dokumentuose	nedetalizuojami; Sektorin÷s strategijos (pvz., energetikos, gynybos) taip pat yra politinio susitarimo tarp partijų formato ir juose prioritetai ES atžvilgiu n÷ra pateikiami	reikalų koordinavimo modelj: ministerijoms formuluojant pirmines pozicijas d÷l ES teis÷s aktų ir iniciatyvų projektų Estijos Vyriausyb÷s kanceliarija veikia kaip filtras, užtikrinantis nacionalinių prioritetų atspind÷jimą ir suderinamumą su teikiamų pozicijų nuostatomis	prioritetai	Sektorin÷se strategijose (pvz., išor÷s santykių, saugumo) pateikiami teminiai ES prioritetai; Daugiausia ES tikslai pl÷tojami 2008 m. ilgojo laikotarpio Vengrijos išor÷s santykių strategijoje: kai kurie tikslai pristatyti net detaliau nei ES strategijoje, tačiau koncentruojamasi j „pojstojiminių“ ES tikslų darbotvarkę
Nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinimo steb÷sena	Steb÷sena nenumatyta ir n÷ra tiesiogiai jgyvendinama	Steb÷sena nenumatyta ir n÷ra tiesiogiai jgyvendinama	Strategija palyginti nauja, tod÷l jgyvendinimo steb÷senos mechanizmai dar kuriami; Dalin÷ steb÷sena numatyta pagrindiniame nacionalin÷s politikos jgyvendinimo steb÷senos dokumente	Steb÷sena nenumatyta ir n÷ra tiesiogiai jgyvendinama
Nacionalin÷s ES strategijos apibendrinimas	Komunikacinio tipo dokumentas, jprasminantis skirtingų politinių j÷gų sutarimą d÷l svarbiausių tikslų, prioritetų ir krypčių ES atžvilgiu	Daugiau komunikacinio tipo strateginis dokumentas, nustatantis pagrindinius Estijos Vyriausyb÷s tikslus ir veiklos principus dalyvaujant Europos Sąjungos politikoje	Ilgainiui strategija pretenduoja tapti svarbiu nacionalin÷s strategin÷s planavimo sistemos dokumentu, sukuriant pareigą nuosekliam jo jgyvendinimui ir jgyvendinimo steb÷senai	Komunikacinio tipo dokumentas, kuriame apibendrinama Vengrijos užsienio politika ES atžvilgiu

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis atvejo studijų analize.

2 lentel÷. Atvejo studijų pagrindu Lietuvai aktualūs gerosios praktikos pavyzdžiai.

Danija
Turinio atžvilgiu: 1) gerąja praktika galima laikyti sugeb÷jimą suderintai pateikti nacionalinius siekius ES lygmeniu bei globalesniu mastu; fiksuotinas ES siekių inkorporavimas j globalesnių siekių apibr÷žimą. 2) Vertas d÷mesio šio sutarimo turinys/tikslas – išlaikyti gerov÷s valstyb÷ ir tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika 2015 metais visapusiškai integruojant aplinkos dimensiją. 3) Vis d÷lto neigiamai vertinta tai, jog dokumente n÷ra jvardijamos tikslų jgyvendinimo priemon÷s bei s÷km÷s rodikliai, kadangi apskritai dokumente prioritetų pristatymas yra nevienodai detalus ir aiškus; kai kurie prioritetai yra labai bendro pobūdžio, tod÷l jvertinant sunku numatyti jų jgyvendinimo galimybes bei priemones.	Formos atžvilgiu: 1) būtina išskirti specifinę dokumento formą – politinj susitarimą tarp svarbiausių parlamentinių j÷gų daugumos. Tokia forma mažiau palanki nacionalin÷s ir ES lygmens politikos suderinamumo užtikrinimui, tačiau padeda jprasminti konsensusą politiniais klausimais bei reikšmingesnj ir efektyvesnj Danijos parlamento vaidmenj formuojant ES politiką, sistemingiau ir nuosekliau koordinuojant ES reikalus. Nors radikalių permainų tarp politinių j÷gų pasiskirstymo parlamente scenarijus mažai tik÷tinas, vis d÷lto sunku prognozuoti dokumento statusą, jei taip nutiktų ir politinis susitarimas prarastų daugumos palaikymą, kadangi nenumatytos dokumento pakeitimo galimyb÷s. 2) Dokumento jgyvendinimas, o kartu ir steb÷sena, gali būti grindžiamas konsensuso pagrindu, o ne tiesioginiu strateginio planavimo sistemos jpareigojimu.
Estija
Turinio atžvilgiu: 1) jvertinta tai, kad santykinai mažo globaliu mastu potencialo šalies s÷kmingam vystymuisi ir interesų atstovavimui ES svarbus solidarumo tarp šalių narių ir kalb÷jimo vienu balsu principų siekis ir taikymas. 2) Tiek nacionalin÷s, tiek ES politikos prioritetai formuluojami orientuojantis j bendrą siekj – visuomen÷s gerovę ir saugumą.	Formos atžvilgiu:1) nacionalin÷ ES strategija yra strateginis gairių tipo dokumentas. Atskirai pamin÷tinas strategijos „Darni Estija 21“ pobūdis – tai n÷ra uždaras (baigtinis) dokumentas, atvirkščiai – dokumento forma sukuriamos sąlygos plačiam visuomen÷s forumui, kuris gali tiesiogiai dalyvauti koreguojant strategijos tikslus ir prioritetus priklausomai nuo jvairių ekonominių ir socialinių veiksnių ir naujų globalių iššūkių. 2) Konkrečių jgyvendinimo priemonių ar jgyvendinimo rodiklių dokumente nenurodoma, tačiau atsižvelgiant j tai, kad Estijos ES prioritetai natūraliai integruojami j nacionalinius prioritetus, jgyvendinimo mechanizmas užtikrinamas per bendrą strateginio planavimo sistemą. 3) ES reikalų koordinavimo sistemos atžvilgiu teigiamai vertintinas ankstyvas nacionalinių pozicijų formulavimas (dar prieš teis÷s akto svarstymus ES lygmeniu) ir nuoseklus tų pačių tikslų ir uždavinių laikymasis viso sprendimų pri÷mimo proceso metu, taip sukuriamos prielaidos reikiamam atstovavimo lygiui išlaikyti.
Suomija
Turinio atžvilgiu: gerąja praktika laikytinas nuoseklumo ir suderinamumo principas, kuriuo Suomijoje vadovaujamasi rengiant visus strateginius dokumentus bei jgyvendinant jų steb÷seną. Šio principo taikymą lemia ne tik susiformavusi politin÷ praktika, tačiau jis yra institucionalizuotas strateginio planavimo sistemoje. Taip užtikrinama, kad nacionalin÷s ES politikos dokumentas pateikia kryptis, tikslus ir uždavinius, derančius su kitų strategijų prioritetais, ir sudaromos palankiausios galimyb÷s jų jgyvendinimui.	Formos atžvilgiu: 1) nacionalin÷s ES strategijos vertinimą kol kas apriboja tai, kad Vyriausyb÷ dar nepareng÷ papildomo šios strategijos steb÷senai aktualaus dokumento, kuris leistų spręsti apie tikslią strategijos sąsają su kitais nacionalin÷s svarbos strateginiais dokumentais; panašu, kad strategija pretenduoja tapti atskira horizontaliąja programa su individualia steb÷senos sistema. 2) Dabar galiojantys strateginiai dokumentai leidžia teigti, jog iš dalies pakanka ir esamų dokumentų, norint fiksuoti nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinimą. Nacionalin÷je ES strategijoje formuojamų tikslų panašumas j Vyriausyb÷s strateginiame dokumente apibr÷žtus tikslus rodo, kad iš esm÷s daugumos nacionalin÷je ES strategijoje formuluojamų tikslų pasiekiamumas gali būti išmatuojamas atitinkamais Vyriausyb÷s strateginiame dokumente

jvardijamais s÷km÷s rodikliais. Taigi iš principo Suomijai pavyko sukurti sistemą, kurioje be didesnių papildomų priemonių pavyksta vykdyti ir nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinamumo steb÷seną. 3) Laiko atžvilgiu Suomijos nacionalin÷ ES strategija vertintina teigiamai d÷l to, kad joje br÷žiant bendresnes ilgalaikes gaires yra pateikiami konkretesni vidutinio laikotarpio tikslai. 4) Platesniame nei nacionalin÷ ES strategija kontekste, Suomijos strateginio planavimo sistemos specifika vertintina ypač teigiamai: strateginis planavimas paremtas horizontalumo principu, nacionalinius prioritetus apjungiant viename dokumente – Vyriausyb÷s (atitinkamo laikotarpio) veiklos programoje, kuriai rengiamas steb÷senos dokumentas – Vyriausyb÷s strateginis dokumentas. Jame pateikiami s÷km÷s rodikliai apima visus sektorius, tod÷l taip sukuriama unifikuota ir nuosekli steb÷senos sistema, kuri leidžia tų pačių rodiklių pagrindu vykdyti visų horizontaliųjų programų

steb÷seną.)

Vengrija

Turinio atžvilgiu: bendro aiškumo ES politikos strategijai suteikia keleto principų, kuriais vadovaujantis bus siekiama iškeliamų prioritetų, pateikimas ir nuolatin÷ referencija j juos išpl÷tojant ES politikos prioritetus.

Formos atžvilgiu: 1) Vengrijos dokumentai per daug neišsiskiria iš kitų strateginių dokumentų jvairov÷s. Išor÷s santykių strategija yra konkretesnis ir detalesnis dokumentas, kuriame jei ne visapusiškai, tai bent jau gairių pagalba pateikiamas siekiamų prioritetų jgyvendinimas. Tuo tarpu ES politikos gairių dokumente n÷ra aiškesnių politikos prioritetų jgyvendinimo priemonių bei steb÷senos ir s÷km÷s rodiklių, tačiau tai turbūt nulemia komunikacinis dokumento tipas. 2) Vis d÷lto pozityviai vertintinas išor÷s santykių strategijoje panaudotas prioritetų detalizavimas laiko perspektyvoje, t. y. atskirų prioritetų išskyrimas trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu. Nors tokia praktika n÷ra nauja, tačiau Vengrijos atveju šie prioritetai išvardijami tame pačiame dokumente, tod÷l išryšk÷ja aiškus ir logiškas prioritetų tarpusavio ryšys. 3) Teigiamai vertintinas nacionalin÷s ES strategijos suderinamumas su Europos Sąjungos 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu ir Europos Parlamento bei

Europos Komisijos kadencijų laikotarpiu.

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis atvejo studijų analize.

2. Siūlomos pagrindin÷s Lietuvos ilgalaik÷s Europos Sąjungos politikos kryptys

Šioje dalyje aptariamas galimas ilgalaik÷s Lietuvos ES politikos turinys. Ilgalaik÷je strategijoje siūloma pagrindiniu Lietuvos ES politikos tikslu laikyti tolimesnę selektyvią Lietuvos europeizaciją, kurios pagrindinis tikslas yra kuo geriau išnaudoti ES instrumentus Lietuvos nacionaliniams prioritetams jgyvendinti bei vidaus ir užsienio politikos darbotvark÷ms susieti. Siekiant šio pagrindinio ilgalaikio tikslo Lietuvos politika ES tur÷tų jgyvendinti šiuos du pagrindinius uždavinius: sutelkti resursų tolimesnei Lietuvos europeizacijai, naudojantis ES struktūrine parama ir skatinant privačias investicijas; palengvinti europeizaciją tose srityse, kurios iki šiol buvo mažai europeizuotos (švietimas, sveikatos apsauga, teis÷sauga, viešosios paslaugos apskritai), skatinant Europos integraciją šiose srityse kaip papildomą postūmj šių sričių pertvarkai ir paslaugų kokyb÷s k÷limui.

Toliau pateikiamos keturios pagrindin÷s ilgalaik÷s ES politikos kryptys, apibendrinančios pagrindines ilgalaikes veiklos gaires ES. Ilgalaik÷je perspektyvoje Lietuvai bus aktualūs ir „pojstojiminiai“ integracijos j ES darbotvark÷s uždaviniai, susiję su jsijungimu j ES, ir nauji, kurie iškyla d÷l besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų pokyčių ir kurių jgyvendinimas galimas po integracinių uždavinių jgyvendinimo.

Pirmoji kryptis – jsitinklinimas ES – apibendrina siekj skirtingais infrastruktūriniais tinklais (pvz., energetika, transportas, informacin÷ visuomen÷) visapusiškai susijungti su ES valstyb÷mis nar÷mis ir jsilieti j ES prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinklus tiek privačioje, tiek viešųjų paslaugų srityse.

Ši kryptis tur÷tų palengvinti antrosios ilgalaik÷s krypties jgyvendinimą – o tai yra augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas (ekonomin÷ konvergencija), toliau siekiant gerinti sąlygas privačioms investicijoms ir kryptingai naudoti tam ES struktūrinę paramą.

Tiek jsitinklinimas, tiek technologinio ir infrastruktūrinio atsilikimo jveikimas tur÷tų sudaryti sąlygas vertybinei konvergencijai (trečioji kryptis) ir paskatinti didesnj atvirumo, kūrybiškumo ir tolerancijos vaidmenj Lietuvos visuomen÷je. Tai, savo ruožtu, garantuotų jsitinklinimo ir augimo tvarumą. Atitinkamai ši kryptis suponuoja visuomen÷s sanglaudos didinimą.

ES darbotvark÷je reikia jtvirtinti Lietuvos geografin÷s pad÷ties ir istorijos lemiamus interesus, o tai yra saugumo bei stabilumo zonos pl÷tra j Rytus (ketvirtoji kryptis). Ji daugiausia susijusi su ES užsienio, saugumo ir kaimynyst÷s politikos pl÷tra ir, iš dalies, su istorijos interpretavimo klausimais, ypač su totalitarizmo nusikaltimų jvertinimu.

Toliau detaliai pateikiami Lietuvos ES politikos prioritetai ir tikslai pagal keturias pristatytas kryptis. Pradžioje trumpai aptariami Lietuvos tikslus lemiantys geopolitiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, trumpa ES politikos raida atitinkamoje srityje ir pasiūlomi Lietuvos ES prioritetai, tikslai, uždaviniai. Taip pat pateikiamos gair÷s d÷l galimų jų s÷km÷s rodiklių ir jgyvendinimo priemonių. Įgyvendinimo priemon÷s apibendrinamos atskiroje dalyje. Didžioji dalis toliau aptariamų sričių sprendžia tiek infrastruktūrinio ir technologinio atsilikimo, tiek jsitinklinimo problemas, tačiau su atitinkama kryptimi jos susietos pagal vienos iš dviejų dimensijų svarbą.

2.1. Įsitinklinimas ES

Pirmosios krypties apibendrinimas: jsitinklinimas ES

Įsitinklinimas ES reiškia tikslą infrastruktūros tinklais (energetika, transportas, informacinių technologijų infrastruktūra) susijungti su ES valstyb÷mis ir jsijungti j prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinklus privačioje ir viešųjų paslaugų srityse.

Artimiausiu metu sud÷tingiausias uždavinys bus jsivesti eurą nepakenkiant ekonomikos augimui. Pasirengimas euro jvedimui sutampa su poreikiu stiprinti fiskalinę drausmę mažinant valstyb÷s biudžeto deficitą ir valstyb÷s skolos aptarnavimo kaštus. Nepaisant dabartin÷s euro kriz÷s ir netikrumo, kurj paskatino Graikijos mokumo problemos, atkreipusios d÷mesj j daugelio ES valstybių deficitų ir skolos valdymą, tik÷tina, kad euro zona stipr÷s glaudindama bendradarbiavimą. Lietuva tur÷tų dalyvauti euro zonoje, nes tai iš esm÷s pašalina valiutos devalvacijos galimybę ir investicinę riziką, be to, gal÷tų suteikti postūmj stiprinti dalyvavimą tarptautin÷je prid÷tin÷s vert÷s kūrimo grandin÷je, kas ir stiprintų Lietuvos jmonių ir kartu Lietuvos valstyb÷s konkurencingumą.

Įsitinklinimas reiškia, kad prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinkluose turi intensyviai dalyvauti ne tik jmon÷s, bet ir viešieji subjektai. Tai ypač svarbu mokslinių tyrimų ir eksperimentin÷s pl÷tros bei švietimo srityse: Lietuvos mokslininkų, studentų ir moksleivių jsijungimas ir dalyvavimas besiformuojančioje ES mokslo ir švietimo erdv÷je

sukurs ilgalaikius konkurencingumo pagrindus. Artimiausiu metu esminis uždavinys bus padidinti Lietuvos mokslininkų galimybes jsijungti j ES tinklus. Be kita ko, nuo to priklausys ir tai, ar Lietuva gal÷s pasinaudoti ES augimui ir konkurencingumui numatomomis ES struktūrin÷s paramos l÷šomis.

Įsitinklinimas svarbus ir kitiems viešųjų paslaugų sektoriams – tokiems, kaip sveikatos apsauga, socialin÷ apsauga ir teis÷sauga. Viena vertus, išpl÷tus paslaugų sąvoką ir paskatinus jų jud÷jimą, dalis šių paslaugų gal÷tų būti teikiamos privačių jmonių ir dalyvauti ES bendroje rinkoje. Kita vertus, mobilumas ir jsitinklinimas kartu su tolimesne integracija šioje srityje gali paskatinti šių paslaugų kaitą ir, svarbiausia, kokyb÷s did÷jimą Lietuvoje.

Ši kryptis aiškiai nurodo Lietuvos interesą stiprinti ir ypač pl÷sti ES vidaus rinką realiai integruojant j ją paslaugų sektorių. Tačiau norint pasinaudoti tik÷tinomis naujomis vidaus rinkos galimyb÷mis, reikia sukurti vidines prielaidas Lietuvos paslaugų sektoriaus konkurencingumui, ypač sveikatos ir švietimo srityse.

Ši kryptis aiškiai siejasi su Lietuvos atvirumo prioritetu, kuris numatytas valstyb÷s ilgalaik÷s pl÷tros strategijoje. Įsitinklinimas ES gali būti globalaus jsitinklinimo prielaida ir priemon÷. Savo ruožtu, jsitinklinimas ES gali būti koncentruojamas Baltijos jūros regione, pirmiausia inicijuojant naujus integracijos projektus tarp trijų Baltijos šalių, o v÷liau ir tarp Šiaur÷s šalių. Be to, šalinant iš nacionalinių reguliavimo skirtumų kylančias kliūtis, jsitinklinimas gal÷tų sparčiau vykti ir dvišalių projektų tarp Lietuvos ir Šiaur÷s šalių pagrindu. Tokie integraciniai projektai gal÷tų tapti pavyzdžiais ir visai ES.

Šioje kryptyje jsitinklinimo aspektu aptariami Lietuvos tikslai ir prioritetai ES vidaus rinkos, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse (paslaugų mobilumo prasme), bendra valiuta ir ekonomin÷s politikos koordinavimas, mokslinių tyrimų ir eksperimentin÷ pl÷tra, energetika bei laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷. Orientacin÷ šios krypties prioritetų jgyvendinimo perspektyva yra 10–15 metų.

2.1.1. ES vidaus rinka

ES vidaus rinkos jtvirtinimas – ilgalaik÷s Lietuvos ekonomikos pl÷tros sąlyga

ES vidaus (bendroji arba Vieningoji) rinka gali būti vertinama ir kaip projektas, kuriuo siekiama stiprinti Sąjungos valstybių narių tarpusavio priklausomyb÷s ryšius, šitaip siekiant glaudesnio jų politikų koordinavimo ir derinimo, ir kaip priemon÷ valdyti augančią tarpusavio priklausomybę sudarant sąlygas šalių ekonomikoms prisitaikyti prie globalios konkurencijos ir tuo pačiu išlaikant esminių ekonomin÷s politikos sprendimų pri÷mimą valstybių narių kompetencijoje15.

Vidaus rinkos ekonominio pagrindimo pamatas yra tai, kad, šalinant kliūtis prekybai, gamybos veiksnių (kapitalo, darbo j÷gos) jud÷jimui, kurios egzistuoja d÷l reguliavimo valstyb÷se nar÷se skirtumų, sudaromos geresn÷s sąlygos konkurencijai, o d÷l konkurencinio spaudimo ir naujų verslo galimybių auga visos ES produktyvumas ir gerov÷. Nors vidaus rinkos jtvirtinimo laipsnis ir metodas skyr÷si priklausomai nuo konkrečios ekonomikos srities, dažnai ne tik pašalinant netarifinius apribojimus prekybai, bet ir nustatant bendras reguliavimo normas ES lygiu, tačiau vidaus rinkos kūrimas yra grindžiamas prielaida, kad ją jtvirtinant laimi visos dalyvaujančios ES valstyb÷s nar÷s, o ypač tos, kurios su kitomis Sąjungos šalimis prekiauja intensyviausiai. Tiesa, augant konkurencijai neišvengiamas ekonomikos restruktūrizavimas ir produktyvių išteklių perk÷limas iš nekonkurencingų j konkurencingas šakas, o tai susiję su prisitaikyti turinčių interesų grupių pasipriešinimu ir politiniu spaudimu. Kita vertus, būtent tai ir tur÷jo pad÷ti ES prisitaikyti prie globalios konkurencijos ir besikeičiančio tarptautinio darbo pasidalijimo.

ES pl÷tra 2004 m. ir 2007 m. smarkiai išpl÷t÷ ES vidaus rinkos teritoriją, kuri dabar apima maždaug pus÷s milijardo gyventojų rinką. Vidurio ir Rytų Europos šalių stojimas j ES vidaus rinką vyko laipsniškai, maždaug dešimtmetj šalinant kliūtis tarpusavio prekybai iki naryst÷s ES, šitaip siekiant sušvelninti konkurencijos spaudimą. Tiesa, atskirose srityse, kuriose d÷l didžiausių kainų skirtumų prisitaikymas gal÷jo būti labai intensyvus (pvz., atlyginimų skirtumų ar žem÷s kainų skirtumų ES senbuv÷se ir naujosiose nar÷se), buvo numatyti pereinamieji laikotarpiai, turintys baigtis 2011 m. Tačiau nepaisant laipsniško integracijos pobūdžio, plačiai sutariama, kad ES pl÷tra buvo ekonomiškai naudinga ir jos senbuv÷ms, ir naujosioms nar÷ms16.

15 Nepriklausomai nuo jos interpretavimo, tiek analitikai, tiek ir ES institucijos sutaria, kad būtent ES vidaus rinka sudaro Sąjungos integracijos pagrindą ir yra didžiausias jos pasiekimas. Galima prisiminti daugiau nei prieš du dešimtmečius atliktas studijas, kuriose buvo prognozuojama ekonomin÷ ES vidaus rinkos jtvirtinimo nauda, o taip pat nesugeb÷jimo to padaryti kaina, pvz., X. Xxxxxxxx ataskaitą, prisid÷jusią prie Vieningos rinkos „Programos 1992” parengimo.

16 Xxxxxxxxxxxx, R., „Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungoje politin÷ ekonomija: lūkesčiai ir penkerių metų patirtis“. Politologija, 55(3), 2009,

p. 131−132. Turbūt išsamiausia iš tokio pobūdžio tyrimų yra EK inicijuota studija, pristatyta art÷jant 2004 m. ES pl÷tros penkerių metų sukakčiai (European Commission, „Five years of Enlarged EU. Economic achievements and challenges”. European Economy. 2009, No. 1.).

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo viena iš sparčiausiai iki 2008 m. augusių ES šalių narių (vidutinis metinis augimas nuo pra÷jusio dešimtmečio pradžios siek÷ apie 8 proc. ir ne tik kelis kartus viršijo atitinkamą ES senbuvių rodiklj, bet ir vidutinius naujųjų ES narių augimo tempus, kurie sudar÷ maždaug 5 proc. kasmet nuo ES pl÷tros 2004–2008 m.). Lietuvos pajamų lygis per pastarąjj dešimtmetj taip pat pastebimai priart÷jo prie ES vidurkio ir 2008 m. sudar÷ apie 62 proc. ES vidurkio. Tiesa, prasid÷jus 2008 m. finansų krizei bei ekonomikos krizei, Baltijos šalys patyr÷ didžiausią nuosmukj ES, ir, pavyzdžiui, Lietuvos ekonomika grjžo j maždaug 2006 m. lygj. Pasteb÷tina, kad Lietuvoje taip pat buvo atlikti išankstiniai (ex-ante) bei paskesnieji (ex-post) naryst÷s ES poveikio vertinimai, kurie pateik÷ kiekybinius poveikio vertinimus17. Tiek išankstiniai, tiek ir v÷liau atlikti modeliavimai parod÷, kad Lietuvos naryst÷ ES tur÷tų suteikti šalies ekonomikai papildomą postūmj, kuris išankstiniais vertinimais tur÷jo per metus sudaryti vidutiniškai 1,3 procentinio punkto, o v÷lesniais vertinimais 2004–2006 m. laikotarpiu siek÷ net 2,7 procentinio punkto18.

Visa tai rodo, kad integracija j laisvo prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo jud÷jimo erdvę Lietuvai jau suteik÷ svarią ekonominę naudą d÷l didesn÷s konkurencijos, prekybos ir investicijų galimybių bei augančio pasirinkimo vartotojams. Nors ES vidaus rinkos sukūrimo data laikomi 1993 m., tačiau iki dabar ji toli gražu n÷ra užbaigta19. Tai pasakytina ir apie jvairias paslaugas, kurių teikimą dar vis riboja nacionalinio reguliavimo skirtumai, ir apie fragmentuotą infrastruktūrą, kuri riboja valstybių narių galimybes pasinaudoti vidaus rinkos teikiamomis galimyb÷mis20. Daug potencialo gali slyp÷ti ir iš nacionalinio reguliavimo skirtumų kylančių kliūčių tokioms paslaugoms kaip švietimas ir sveikatos apsauga pašalinimo. Naujų verslo galimybių gal÷tų sukurti ir jau galiojančio ES lygmeniu vidaus rinkos reguliavimo peržiūra, mažinant administracinę ir reguliacinę naštą21. Galiausiai neretai ES teis÷s normos gali būti perkeliamos arba jgyvendinamos nekorektiškai, siekiant apriboti konkurencinj spaudimą. Visa tai reiškia, kad ES vidaus rinkos jtvirtinimui yra daug papildomos erdv÷s ir šio potencialo išnaudojimas gal÷tų tapti vienu iš postūmių ekonomikos atsigavimui ir augimui visoje ES, ir ypač tose šalyse, kurios labiausiai ekonominiais ryšiais susietos su vidaus rinka. Tai yra nedidel÷s ir atviros šalys, tarp kurių patenka ir Lietuva.

Santykin÷ Lietuvos prekybos dalis su kitomis ES šalimis smarkiai nesikeit÷ nuo jstojimo j ES ir sudaro maždaug 2/3 visos Lietuvos užsienio prekybos, nors jos apimtis matuojant absoliučiais skaičiais nuolat sparčiai augo ir po naryst÷s ES prekybos su jos šalimis augimo tempai viršijo Lietuvos BVP augimą. Tai galima paaiškinti Lietuvos geografine pad÷timi ir intensyvia prekyba su kaimynin÷mis ne ES šalimis. Lietuvos užsienio prekybos struktūra nuo naryst÷s ES išliko iš esm÷s nepasikeitusi. Lietuvos santykiniai pranašumai, neskaitant mineralinių produktų, kuriuos eksportuoja „Mažeikių nafta“, ir reeksportuojamų prekių, išlieka sukoncentruoti tradicin÷se pramon÷s šakose ir tokiose paslaugose kaip tarptautiniai pervežimai, dominuoja tekstil÷, chemijos, maisto ir baldų pramon÷. Galima pasteb÷ti santykinai nelanksčią šalies ekonominę aplinką, ypač darbo santykių ir žem÷s naudojimo reguliavimą, ekonomikos pokyčių nepalaikančias susijusias viešosios politikos sritis, pirmiausia mokslo ir tyrimų.

Pastarieji veiksniai, kuriuos akcentuoja ir dauguma konkurencingumo bei verslo aplinkos tyrimų,22 taip pat iš dalies paaiškina ir santykinai žemą tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo j Lietuvą rodiklj, nuo pat jstojimo j ES atsiliekantj nuo daugelio Vidurio ir Rytų Europos šalių23. Nelankstus, biurokratizuotas ekonomikos

Joje tvirtinama, kad ES pl÷tra prisid÷jo prie naujųjų ES narių ekonomikos ir pajamų lygio augimo bei suteik÷ ES senbuv÷ms pri÷jimą prie augančių rinkų ir galiausiai d÷l integruotos didesn÷s bendrosios rinkos sustiprino visą ES ekonomiką. Kitaip sakant, ES pl÷tra buvo naudinga visai Europai. Pagrindiniais ekonominio augimo „varikliais“ naujosios ES nar÷se jvardijami atvirumas prekybai ir tiesiogin÷ms užsienio investicijoms bei institucijų sutvirtinimas (dar vadinamas teis÷s normų taikymo efektyvumu ar institucijų kokybe), kurie l÷m÷ produktyvumo bei pajamų lygio did÷jimą. Kiekybine išraiška, ši nauda 2000–2008 m. laikotarpiu kiekvienais metais vidutiniškai prid÷jo papildomą 1¾ proc. naujųjų narių BVP ūgtel÷jimą. Šie vertinimai artimi išankstin÷ms Komisijos prognoz÷ms, paskelbtoms 2001 m., ir patenka tarp pagrindinio ir optimistinio scenarijų. Šie vertinimai taip pat artimi kitų analitikų prieš ES pl÷trą skelbtoms prognoz÷ms. Kadangi, kaip prognozavo daugelis ekonomistų, naujosios ES nar÷s augo sparčiau už senbuves, pra÷jusiame dešimtmetyje galima steb÷ti akivaizdų konvergencijos (suart÷jimo) procesą, vykusj iki ekonomin÷s kriz÷s. Naujųjų ES narių BVP vienam gyventojui, kuris likus penkeriems metams iki ES pl÷tros sudar÷ tik 40 proc. ES 15 vidurkio, 2008 x. xxxx÷ jau 52 proc. ES 15 vidurkio (šis skaičius būtų dar didesnis, jei būtų lyginama su ES 27 vidurkiu).

17 Šias studijas, kurių pirmąją dar prieš stojant j ES iniciavo Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s, o atliko UAB

„Ekonomin÷s konsultacijos ir tyrimai“ (toliau – EKT grup÷) grup÷s suburti analitikai, galima laikyti vienu iš gana retų gerosios praktikos Lietuvos viešojoje politikoje pavyzdžių, kai reikšmingi šalies gyventojams pokyčiai yra išsamiai jvertinami ir prieš jiems jvykstant ir po jų, tikrinant, kiek pasitvirtino išankstiniai vertinimai. Tai neabejotinai svarbu ir viešosios politikos kokybei, ir informuojant visuomenę apie naryst÷s ES pasekmes.

18 EKT grup÷. „Lietuvos integracijos j ES poveikio Lietuvos ekonomikai 2004-2006 m. (ex-post) vertinimas”. LRV kanceliarijos užsakymu

atlikta studija. 2007, p. 70.

19 Tai geriausiai iliustruoja ir neseniai pasirodžiusi X. Xxxxx ataskaita.

20 Energetikos rinkos fragmentacija yra akivaizdžiausias dar neveikiančio vidaus rinkos pavyzdys.

21 Beje, ši geresnio reguliavimo iniciatyva, atrodo, taip pat pavirto savaiminiu biurokratiniu procesu, pastaruoju metu praradusiu savo svarbą.

22 Pvz., Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo vertinimai ir Pasaulio banko „Doing Business” tyrimai.

23 Daugiau apie tai 2.2.1. dalyje.

reguliavimas, ribojantis galimybes reikštis verslumui, nekokybiškos viešosios paslaugos ir žema institucijų kokyb÷, kurią nuolat rodo Pasaulio ekonomikos forumo vertinimai, taip pat yra viena iš svarių santykinai didel÷s darbo j÷gos emigracijos iš Lietuvos j kitas ES šalis priežasčių. Visa tai rodo, kad naryst÷ ES vidaus rinkoje geriau gali būti išnaudojama tik tada, kai j atvirumą, lankstumą ir patrauklumą orientuota ir šalies vidaus politika. Tokiu atveju galima tik÷tis ne tik didesn÷s naudos iš naryst÷s ES, bet ir s÷kmingiau valdyti su ja bei su globalizacija apskritai siejamas rizikas, pirmiausia žmonių emigraciją.

Tolesnis ES vidaus rinkos principų išpl÷timas j paslaugų, infrastruktūros ir kitas mainų sritis

Naryst÷s ES vidaus rinkoje bei jos tolesnio jtvirtinimo siekis yra aiškiai ir nuosekliai išreikštas pagrindiniuose Lietuvos Europos politikos dokumentuose24. Tačiau Lietuvos dalyvavimo ES ir konkrečiai Paslaugų direktyvos pri÷mimo ir jgyvendinimo procese patirtis rodo, kad ES vidaus rinkos svarbos akcentavimas strateginiame lygmenyje keletą metų buvo smarkiai atitrūkęs nuo politinių Lietuvos institucijų veiksmų, realizuojant šj prioritetą praktiškai. Nors pastaruoju metu šis atotrūkis prad÷jo maž÷ti, tačiau nuoseklaus jo jgyvendinimo, skiriant tam pakankamai politinio d÷mesio, problema išlieka. Tai galima pasteb÷ti tarpinstitucin÷se diskusijose d÷l sveikatos paslaugų ES liberalizavimo, kurios rodo, kad nepaisant tik÷tinos paslaugų rinkos atv÷rimo naudos, d÷l institucin÷s inercijos, netikrumo ar pokyčių baim÷s šakin÷s institucijos priešinasi net ir labai ribotai integracijai, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos paslaugų srityje25. Tačiau jvertinant paslaugų svarbą Lietuvos ir kitų Europos šalių ekonomikai (paslaugos sukuria apie 2/3 ar daugiau šalies BVP), taip pat ribotą priimtos Paslaugų direktyvos taikymo apimtj (ji apima mažiau nei pusę visų paslaugų), tolesnis paslaugų integravimas yra viena iš perspektyviausių integracijos sričių. Be to, kai kurių paslaugų integravimui jtakos tur÷s ir Lietuvos naryst÷ Ekonomin÷je ir pinigų sąjungoje (toliau – EPS), kai, pavyzdžiui, ruošiantis tapti pilnaverte euro zonos nare bus jsijungta ir j kuriamą bendrą mok÷jimų eurais erdvę (angl. Single Euro Payments Area, SEPA). Tačiau nepaisant gan plataus ir tebeaugančio ES vidaus rinkos principų taikymo lauko, išlieka nemažai sričių, kuriose mainus ES viduje riboja nacionalinių reguliavimų skirtumai.

Tokiais ir panašiais atvejais prioritetas tur÷tų būti teikiamas paslaugų rinkos atv÷rimui, nes taip galima pirmiausia siekti geriau išnaudoti Lietuvos turimus santykinius pranašumus, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos specialistų kvalifikaciją, kuri šiuo metu labiau išnaudojama išvykstant patiems darbuotojams dirbti j kitas Europos šalis, o ne pritraukiant paslaugų klientus j Lietuvą. Kartu šitaip internacionalizuojant paslaugas galima ilgainiui suteikti postūmj ir struktūrin÷ms pertvarkoms, kurios iki šiol vyko labai sunkiai ir tik l÷m÷ kalb÷jimo apie reformas nuovargj. Tai svarbu aukštajam mokslui ir tyrimams, taip pat sveikatos apsaugai ir kitoms paslaugoms, kol kas uždaroms ne tik kitų šalių teik÷jams, bet ir konkurencijai Lietuvos viduje, ribojant ją jvairiais reguliavimo barjerais. Atvirumas ES paslaugų rinkai, ES l÷šų panaudojimas struktūrin÷ms pertvarkoms ir finansavimo bei valdymo pokyčiai, galintys sustiprinti j kokybę orientuotų Lietuvos santykinius pranašumus atspindinčių paslaugų teikimą, tur÷tų būti pagrindiniais aktyvios Lietuvos politikos ES vidaus rinkos jtvirtinimo srityje principais. Beje, pasteb÷tina, kad paslaugų rinkos atv÷rimas gali sudaryti sąlygas atsiskleisti ir kol kas nematomiems Lietuvos santykiniams pranašumams. Be to, didesn÷ konkurencija bet kuriuo atveju būtų naudinga vartotojams, kurių interesai strategijose ir ypač praktin÷je politikoje lieka užmiršti.

ES vidaus rinkos srityje galima išskirti kelias kategorijas prioritetų, nors čia per pirmuosius šešerius naryst÷s ES metus Lietuvos veikimas su keliomis išimtimis apsiribojo tik retorika. Pirmoji kategorija yra tiek vidaus politin÷s paramos, tiek ES valstybių narių su panašiais interesais mobilizavimas ES vidaus rinkos jtvirtinimui naujose srityse, pirmiausia paslaugų ir infrastruktūros. Antroji kategorija apima praktinj priimtų susitarimų, jtvirtinančių ES vidaus rinkos principus, jgyvendinimą Lietuvoje. Pažangos trūkumas pastarojoje srityje ilgainiui neabejotinai trikdys Lietuvos iniciatyvų pri÷mimą ES lygmeniu ir mažins Lietuvos kaip ES valstyb÷s nar÷s patikimumą. Trečioji kategorija apima šalutines dalyvavimą ES vidaus rinkoje stiprinančias vidaus politikos priemones bei tinkamą ES teis÷s ir geriausios praktikos perk÷limą bei jgyvendinimą Lietuvoje nesukuriant perteklin÷s administracin÷s naštos. ES darbotvark÷s turinio ir Lietuvos Europos politikos prioritetų atžvilgiu svarbiausias yra vidaus politin÷s paramos ir ES valstybių narių, palaikančių vidaus rinkos principų išpl÷timo jtvirtinimą, mobilizavimas. Išskyrus Lietuvos poziciją d÷l Paslaugų direktyvos, kuri v÷liau taip ir nevirto vidaus politiką mobilizuojančiu klausimu, bei pastaraisiais metais pajud÷jusius energetikos infrastruktūros projektus, Lietuvos parama ES vidaus rinkos jtvirtinimui nevirto aktyvia politika. Dabartin÷ ES darbotvark÷ ir grjžimas prie Vieningos rinkos klausimų ES institucijose suteikia galimybę

24 Pvz., Lietuvos ES kryptyse.

25 Pirmin÷s Paslaugų direktyvos versijos jgyvendinimo Lietuvoje naudą rodo EKT grup÷s atlikta studija „Direktyvos d÷l paslaugų ES vidaus rinkoje projekto pasekmių tyrimas“, 2005.

Lietuvai imtis aktyvios politikos ne tik energetikos rinkos integravimo srityje. Prad÷ta aukštojo mokslo reforma ir pribrendęs poreikis pertvarkyti sveikatos apsaugą bei socialinę politiką taip pat gal÷tų būti susietas su Europos integracijos procesais.

Vertinant Lietuvos galimybes daryti jtaką tolesniam ES vidaus rinkos jtvirtinimui, pasteb÷tina, kad šioje srityje naujų rinkos sektorių integravimas bus sud÷tingas. Išimtimi galima laikyti tik energetikos rinką, d÷l kurios integravimo Lietuva nuo pat naryst÷s ES pradžios rod÷ iniciatyvumą ES lygmeniu ir derino poziciją su pagrindin÷mis Baltijos jūros regiono šalimis. Šis aktyvumas pagrjstas siekiu mažinti pažeidžiamumą, kuris kyla iš asimetrin÷s Lietuvos priklausomyb÷s nuo vieno gamtinių dujų tiek÷jo ir dalyvavimo postsovietin÷je elektros energetin÷je sistemoje, kartu ir santykin÷s Baltijos šalių izoliacijos nuo likusios ES energetin÷s rinkos (su kuria kol kas jas jungia iš esm÷s Estijos ir Suomijos jungtis). Siekdama sumažinti šią asimetrinę priklausomybę ir energetinj pažeidžiamumą Lietuva nuo pat naryst÷s ES pradžios nuolat m÷gina išnaudoti ES institucijas, jtraukiant jas j Lietuvos ir Baltijos šalių energetin÷s izoliacijos problemos sprendimą.

Per šešerius metus Lietuva reikšmingai prisid÷jo prie to, kad Baltijos šalių energetin÷s izoliacijos problema būtų pripažinta ES dokumentuose, o galiausiai ir skirtas finansavimas elektros jungčių jgyvendinimui. Kaip detaliai aptariama kitame skyriuje, būtent Baltijos energijos rinkos jungčių planas (toliau – BEMIP) gali būti laikomas pavyzdiniu rinkos integravimo regioniniu lygmeniu projektų jgyvendinimo formatu, kai ES atlieka ne tik kofinansuotojo, bet ir ne mažiau svarbius koordinatoriaus tarp kelių Baltijos jūros regiono šalių ir jgyvendinimo proceso steb÷tojo vaidmenis. Panašų formatą galima būtų siekti taikyti ir kitiems projektams (pirmiausia transporto ir aplinkos apsaugos srityje), kurių s÷km÷ priklauso ne tik nuo Lietuvos, bet ir kaimyninių ES šalių (pirmiausia kitų Baltijos valstybių ir Lenkijos), kai jų jgyvendinimui galima panaudoti ES finansavimą ir kai jų negalima jvykdyti vien privataus kapitalo ir vadybos ištekliais.

Pastaraisiais metais ES vis intensyviau svarstomos jvairios bendros energetikos reguliavimo normos. Pirmiausia tai ES vidaus rinką turinčios jgyvendinti normos – III energetikos (elektros energijos ir gamtinių dujų rinkos reguliavimo) paketas. Dabartin÷ Vyriausyb÷ aiškiai remia EK pasiūlytą ir ES institucijų patvirtintą pagrindinj reguliavimo (ir veiklų atskyrimo) modelj. Nevertinant paties EK pasiūlyto reguliavimo pagrjstumo bei alternatyvų privalumų ir trūkumų, galima teigti, kad Lietuvai prasmingiausia orientuotis j gerosios praktikos pavyzdžiu laikomą Šiaur÷s šalių elektros energijos rinkos reguliavimą, o jis būtų suderinamas su ES reguliavimo normomis. Baltijos šalių elektros biržos veiklos pradžia yra svarbus žingsnis šia linkme. Pilnavertis Lietuvos dalyvavimas ES energetikos rinkoje suteiktų jai svaresnj balsą diskutuojant ir d÷l ES išorin÷s energetikos politikos. Tačiau akivaizdu, kad energetikos rinkos kūrimas išliks sud÷tingas, kadangi pagrindiniai Europos integracijos „varikliai“ – Vokietija ir Prancūzija – šioje srityje lieka gana skeptiški pilnam rinkos atv÷rimui ir integravimui pagal Šiaur÷s šalių modelj26. Tod÷l artimiausio dešimtmečio Lietuvos tikslas tur÷tų būti sukurti veiksmingą Baltijos ir Šiaur÷s šalių energetikos rinką pagal veikiantj Nordpool modelj ir siekti kartu su šiomis šalimis bei Didžiąja Britanija pl÷sti funkcionuojančios energetikos rinkos principus j visą ES ir jos santykius su kaimynin÷mis šalimis. Tokios pastangos bus s÷kmingos tik tokiu atveju, jei pasiteisins diegiamas regionin÷s energetikos rinkos modelis ir jo naudą pajus tiek pramoniniai vartotojai, tiek namų ūkiai Baltijos šalyse. Kitaip sakant, Lietuvos galimyb÷s jtikinti kitas ES partneres d÷l bendros energetikos principų ir bendros išorin÷s energetikos politikos smarkiai priklausys nuo to, kaip Lietuvai seksis jgyvendinti strateginius energetikos projektus šalies viduje27.

Paslaugų direktyvos svarstymas parod÷, kad kai kurių ES senbuvių gyventojai, ar bent kai kurios interesų grup÷s, negatyviai nusiteikę tolesnio paslaugų rinkos integravimo atžvilgiu d÷l galimo konkurencinio spaudimo iš Vidurio ir Rytų Europos šalių. Ekonominis nuosmukis dar labiau sustiprino protekcionistines nuotaikas, nors gausi tokio pobūdžio politin÷ retorika vis d÷lto nevirto gausiais ES vidaus rinką fragmentuojančiais sprendimais. Jų buvo gana mažai ir jie paveik÷ tik nedidelę, nors ir viršijančią pasaulio vidurkj, dalj ES valstybių narių prekybos (apie 1,7 proc. viso ES eksporto)28. Nuosmukis ir vyraujančios jo priežasčių interpretacijos bent artimiausiais metais veikiausiai lems didesnj d÷mesj ES finansų paslaugų reguliavimui, akcentuojant platesnj ir intensyvesnj reguliavimą, o ne kliūčių paslaugų teikimui šalinimą.

Sud÷tingą Europos politinj kontekstą akcentuoja ir X. Xxxxx savo ataskaitoje Europos Komisijos prezidentui teigdamas, kad „dar niekada ES Vieninga rinka nebuvo tokia nepopuliari ir kartu tokia reikalinga Europai“29. Šioje ataskaitoje svarbiausias siūlymas yra ieškoti būdų, kaip suderinti skirtingų valstybių narių, kurias pastarajame dešimtmetyje m÷gstama grupuoti j skirtingus socialinius ekonominius modelius

26 Kaip rodo ES istorija, n÷ vienas s÷kmingas integracijos projektas nevyko be šių dviejų šalių paramos.

27 Šalyje prad÷ti vykdyti planai aptariami 2.1.4. skyriuje.

28 European Commission, „Sixth Report on Potentially Trade Restrictive Measures“, 2010.

29 Monti, p. 6.

atstovaujančias valstybių grupes, interesus ir politines preferencijas. Vienas iš svarbiausių siūlymų – ieškoti kompromiso tarp vidaus rinkos principų pl÷timo j naujas sritis (paslaugas, infrastruktūrą), kuris aktualus Vidurio ir Rytų Europos šalims bei Didžiajai Britanijai ir mokesčių derinimo, kurj jau seniai kelia Vokietija ir Prancūzija.

Tik÷tina, kad šis siūlymas, aptariamas ir „Išminčių grup÷s“ ataskaitoje, bus vienas iš dominuojančių ES darbotvark÷je artimiausiais metais30.Jis grindžiamas analogija su prieš daugiau nei porą dešimtmečių (1986 m.) pasiektu kompromisu d÷l Vieningos rinkos programos, kai vidaus rinkos priemonių paketas buvo susietas su ES (tuo metu Europos Bendrijos) institucin÷mis reformomis (ir struktūrinių fondų išmokomis Pietų Europos šalims, kurios ypač buvo akcentuotos tariantis d÷l Ekonomin÷s ir pinigų sąjungos, numatytos Mastrichto sutartyje)31. Šiuo metu skiriasi tiek ekonomikos nuosmukio priežasčių vertinimai, tiek ir siūlymai d÷l tinkamiausių priemonių atkuriant ekonomikos augimą Europoje.

Jau seniai analitikai sutaria, kad ES vidaus rinkos atgaivinimo projektas gal÷tų būti tolesnis integracijos žingsnis,32 tačiau gyventojų ir politinio elito nuotaikos skirtingose Europos šalyse d÷l ES vidaus rinkos išpl÷timo skiriasi. Kita vertus, poreikis galų gale imtis struktūrinių pertvarkų, kurios daugelyje šalių nebuvo prad÷tos per visą Lisabonos strategijos jgyvendinimo laikotarpj, nors tai ir buvo būtina suformavus vieningos valiutos erdvę, bei griežtinti biudžeto politiką gali sukurti tinkamas sąlygas ES vidaus rinkos projekto atgaivinimui.

Bet kuriuo atveju Lietuvai reikia tur÷ti savo nacionaliniais interesais pagrjstą poziciją, o ne orientuotis j galimai besiformuojantj konsensusą33. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad Lietuvai ES vidaus rinkos jtvirtinimas paslaugų ir infrastruktūros srityse yra naudingas ir tur÷tų būti aktyviai palaikomas. Dar daugiau – nauji integracijos projektai gali būti siūlomi Baltijos šalims (ir Baltijos jūros regiono ES valstyb÷ms), analogiškai kaip ir elektros energijos rinkos modelis, jei visa ES negal÷tų rasti sutarimo. Tuo labiau, kad susitarus Baltijos šalims tarpusavyje d÷l kliūčių bendrai rinkai šalinimo, jų argumentai būtų jtikinamesni ir kitoms ES šalims. Baltijos šalys, ypač Estija, kai kurios Vidurio Europos šalys, Didžioji Britanija, galbūt Šiaur÷s šalys gal÷tų būti Lietuvos partner÷mis formuojant koalicijas, palaikančias ES vidaus rinkos principų jtvirtinimą naujose paslaugų srityse, tuo tarpu būtent Baltijos jūros regiono kaimyn÷s išliks natūraliomis partner÷mis jgyvendinant infrastruktūros projektus. Tačiau reikia labai atsargiai pasverti galimus paketinius susitarimus, kurie būtų grindžiami sąsajomis tarp vidaus rinkos principų jtvirtinimo ir tokių sričių kaip mokesčiai koordinavimo, galinčio vesti link harmonizavimo ir svarbiausių suverenios valstyb÷s galių ribojimo.

Daugelis tiesioginių mokesčių, pirmiausia pelno mokesčio, koordinavimą palaikančių ES institucijų ir valstybių narių (Prancūzijos ir Vokietijos) atstovų tai sieja su tolesniu mokesčių derinimu, kuris galiausiai gal÷tų apimti ir tarifų harmonizavimą dabar nustatytų bendrų netiesioginių mokesčių taisyklių principu (minimalių tarifų nustatymas visoms ES šalims ir pan.). Taigi reikia jvertinti, kad nepaisant „jpakavimo“ su suvereniteto etikete, šiuo atveju reikia sverti rinkos integraciją mainais už jud÷jimą link mokesčių federalizmo. Pastarasis n÷ra pageidautinas nei funkcine, nei legitimumo prasme.

Funkcine prasme rinkos integracija ir mokesčių koordinavimas (tuo labiau derinimas) yra skirtingi dalykai, kadangi pirmasis, kaip jau min÷ta, yra naudingas visoms dalyvaujančioms šalims, nors ir kai kurioms atskiroms jose esančioms interesų grup÷ms trumpalaikiai prisitaikymo kaštai gali būti reikšmingi. Kitaip sakant, iš rinkos integravimo laimi visos šalys, nes laisvesni mainai ir naujos verslo galimyb÷s yra „teigiamos sumos“ žaidimas. Tuo tarpu mokesčių derinimas gali būti naudingas tik toms šalims, prie kurių galiojančių normų taikytųsi kitos šalys. Taigi šie procesai yra grindžiami skirtinga funkcine logika ir turi skirtingas pasekmes išteklių pasiskirstymui bei konkurencijai, tod÷l abejotinas ir jų susiejimas viename derybų pakete. Beje, 1986 m. priimant Vieningos rinkos programą, viename pakete buvo kliūčių vidaus rinkai šalinimas ir spartesn÷s tokių sprendimų pri÷mimo procedūros (kvalifikuotos daugumos balsavimo išpl÷timas vidaus rinkos sprendimams, kuris v÷liau buvo išpl÷stas ir j kitas sritis), o tai buvo gana glaudžiai funkciškai tarpusavyje susiję klausimai.

Be to, paketinis sprendimas nebūtinai reiškia optimalų sprendimą vertinant iš gerosios praktikos taikymo pus÷s. Paketinio sprendimo esm÷ yra politinis priimtinumas, o ne funkcionalumas arba gerosios praktikos

30 Pažym÷tina, kad šioje ataskaitoje kartu su vieningos energetikos ir paslaugų rinkos svarba akcentuojamas ir darbo santykių liberalizavimo poreikis bei efektyvesnis ES sprendimų ir struktūrinių reformų jgyvendinimas.

31 Įdomu, kad dominuojantys to paketinio susitarimo aiškinimai vis d÷lto sieja jo pri÷mimą su pokyčiais ES valstybių narių (ypač Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos) vidaus politikoje ir susiformavusiu konsensusu d÷l Europos ir jos šalių ekonomikos atgaivinimui tinkamų priemonių, pvz., žr. Xxxxxxxxx, X. „Negotiating the Single European Act: national interests and conventional statecraft in the European Community“, International Organization. 45(1) 1991, p. 19−56; Xxxxxx, X. „International Cooperation and Institutional Choice: the European Community’s internal market“, International Organization. 46(2) 1992, p. 533−560.

32 ES vidaus rinkos jtvirtinimą jau prieš keletą metų akcentavo X. Xxxxx ir kiti analitikai, analizavę Lisabonos strategijos jgyvendinimo pažangos trūkumus. Žr. „The Sapirt Report An Agenda for a Growing Europe“, Oxford, 2004. Šioje studijoje akcentuojamas ne tik Vieningos rinkos išpl÷timo j paslaugas ir infrastruktūros tinklo poreikis, bet ir geresnis reguliavimas, sudarant sąlygas lanksčiai ekonomikai ir darbo j÷gos mobilumui.

33 Kaip dažnai Lietuva elgdavosi anksčiau.

sklaida. Galiausiai jvertinant skeptišką Lietuvos gyventojų požiūrj j mokesčių derinimą34, galima kelti klausimą ir apie mokesčių derinimą palaikančios pozicijos legitimumą. Visi šie argumentai rodo, kad mokesčių derinimas netur÷tų būti palaikomas ir n÷ra laikytinas Lietuvos prioritetiniu klausimu.

Pripažjstant kompromisų svarbą politikoje, o ypač ES politikos procese, vert÷tų apsvarstyti kitą ekonomine prasme labiau pagrjstą paketą. Jei ES vidaus rinkos principų jtvirtinimui bus būtinos nuolaidos d÷l galinčios išaugti konkurencijos laikinai prisitaikymo sunkumus patiriančioms šalims ir jų ekonomikos šakoms, tikslingiau būtų numatyti kompensacinius mechanizmus, padedančius prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos ir restruktūrizacijos poreikio. Tokiu pavyzdžiu gal÷tų būti Prisitaikymo prie globalizacijos fondas, kuris gal÷tų būti padidintas ir naudojamas paremti d÷l išaugusios konkurencijos darbo laikinai netekusius asmenis didelio nedarbo ar panašiuose regionuose. Kaip jau seniai sutaria gana skirtingų pažiūrų ekonomistai, efektyvesn÷s ir rinką mažiau iškraipančios apsaugos priemon÷s yra būtent tokios, kurios grindžiamos tiksline finansine parama, o ne nacionalin÷s ar ES rinkos apsauga tarifin÷mis ir reguliavimo normomis. Europos ir jos šalių ekonomikos atsigavimui ir konkurencingumo did÷jimui didžiausią naudą tur÷tų tolesnis kliūčių ES vidaus rinkai šalinimas, kompensuojant socialines prisitaikymo prie šio proceso pasekmes laikinomis paramos priemon÷mis.

Išplečiant dažnai rekomenduojamą „flexicurity“ modelj35 visai ES, ES vidaus rinkos principų išpl÷timas bei valstybių narių ekonomikų, ypač darbo rinkos, lankstumo didinimas gal÷tų būti lydimas ES fondo, kuris remtų darbo laikinai netekusius asmenis, sukūrimo ES lygmeniu. Tam galima būtų skirti dalj šiuo metu sanglaudai ir ūkininkų pajamų palaikymui skiriamų l÷šų nedidinant ES biudžeto. Neabejotina, kad „flexicurity“ modelis apima gana reikšmingas išlaidas, kurių didinti biudžeto deficito mažinimo metais veikiausiai negal÷s nei Lietuva, nei kitos ES šalys, nors didesnis jų darbo rinkos lankstumas yra vienas iš svarbiausių prioritetų, turinčių sudaryti sąlygas struktūriniams pokyčiams. Tai dar vienas argumentas už tai, kad tokio pobūdžio parama laikinam prisitaikymui prie rinkos pokyčių gal÷tų būti teikiama iš ES biudžeto, peržiūrint dabar jame numatytas išlaidų kategorijas.

Apibendrinant su ES vidaus rinkos jtvirtinimu susijusių klausimų aptarimą, siūlytina numatyti tokius s÷km÷s rodiklius, kurie parodytų vidaus rinkos principų išpl÷timą j naujas Lietuvos ekonomikos sritis ir augančią „europeizaciją“ (did÷jančius mainus) konkrečiose paslaugų bei kitose srityse. Tai gal÷tų būti j Lietuvą atvykstančių pacientų iš kitų ES šalių, pasinaudojančių sveikatos apsaugos paslaugomis, skaičius, atvykstančių Lietuvoje padirb÷ti kitų ES šalių mokslininkų skaičius, bendri projektai su kitomis ES šalimis, did÷jančios užsienio investicijos ir pan. Galiausiai augantis atvirumas ir konkurencija tur÷tų stiprinti ir paslaugų kokybę bei prieinamumą vartotojams.

ES teis÷s normų jgyvendinimo kokyb÷s didinimas

Antroji su ES vidaus rinka susijusių klausimų kategorija apima praktinj priimtų susitarimų, jtvirtinančių ES vidaus rinkos principus, jgyvendinimą Lietuvoje. Atrodytų, kad šiuo atžvilgiu galima būtų Lietuvą vertinti labai pozityviai, referuojant j EK reguliariai atliekamus ES vidaus rinkos teis÷s normų perk÷limo steb÷senos vertinimus, kuriuose Lietuva nuo pat jos naryst÷s ES pradžios yra tarp pirmaujančių ES valstybių narių36. Vis d÷lto ES teis÷s normų perk÷limas n÷ra tolygus tinkamam jos jgyvendinimui, o būtent praktinio jgyvendinimo metu Lietuvoje dažnai kyla jvairių nesusipratimų arba išaišk÷ja didelis atotrūkis tarp formalių teis÷s normų nuostatų ir praktinio jų laikymosi37. Vienas iš šio atotrūkio pavyzdžių yra santykinai griežtas ir nelankstus darbo santykių reglamentavimas, kuris ne vienerius metus labiausiai smukdo Lietuvos reitingą Pasaulio banko indekse „Doing Business“, ir su tuo kontrastuojantis ne vieno eksperto pasteb÷jimas, kad nepaisant nelankstaus reguliavimo Lietuvos darbo rinka gana lanksčiai sureagavo j ekonomikos nuosmukj38. Šj paradoksą sunku paaiškinti kitaip nei darbo santykius reguliuojančių teis÷s aktų nesilaikymu.

Tačiau dar aktualesn÷ ES vidaus rinkos jtvirtinimo problema yra dažnas atotrūkis tarp siūlymų, teikiamų ES institucijose, ir susijusių projektų jgyvendinimo Lietuvoje. Aktyvus Paslaugų direktyvos palaikymas ir

34 Apie Lietuvos visuomen÷s nuostatas ES atžvilgiu plačiau žr. 2.3. dalyje.

35 Lankstumo ir užimtumo garantijų pricipų derinimo modelis.

36 Tai rodo ir 2010 x. xxxxxxxxxx EK vertinimas, kuriame vertinant ES vidaus rinkos teis÷s normų perk÷limo deficitą, Lietuva v÷l yra pirmoje vietoje su 0,2 proc. rodikliu 2009 m. lapkričio m÷n.(ES taikinys buvo 1 proc.). Žr. European Commission, „Internal Market Scoreboard“, Nr. 20, December 2009, 2010, <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxx/xxxx/xxxxx00_xx.xxx>.

37 Xxxxxxxx, X., „Compliance and Conditionality in Lithuania: the Case of the Best Performer“ iš Schimmelfennig, F., Xxxxxxx F. (red.) Post- accession compliance in the EU's new member states. European Integration online Papers, 2(13) (specialus numeris), 2009.<xxxx://xxxx.xx.xx/xxxx/xxxxx/0000-000x.xxx>.

38 Apie tokio pobūdžio tyrimų rezultatus žr. Xxxxxxxxxxxx, X. „Economic and political challenges of Lithuania acceding to the Euro area“,

Economic and political challenges of acceding to the euro area in the post-Lehman Brother’s world. Country Report. Sofia: OSI, 2009,

p. 16−17. <xxxx://xxxx.xxx.xx/xxx/000/0000/xxxxx/XxxxxxxxxXxxxxx.xxx> .

dalyvavimas ją svarstant ES institucijose bei v÷lesnis jos politinis ignoravimas jgyvendinimo etape yra vienas iš tokio atotrūkio tarp pozicijos, pristatomos Briuselyje, ir ją pagrindžiančių veiksmų „namuose“ pavyzdžių. Kitas dar akivaizdesnis pavyzdys, nors ir tiesiogiai nesusijęs su ES vidaus rinka, yra nuo naryst÷s ES Lietuvos pateikiamų Konvergencijos programų nesilaikymas biudžeto deficito mažinimo atžvilgiu. Turbūt daugiausia tokių atotrūkio tarp ES partneriams skirtų jsipareigojimų ir šalies viduje priimamų sprendimų pavyzdžių galima rasti energetikoje. Jau dešimtmetj nuolat atid÷liojami ir stringantys pagrindiniai energetiniai projektai mažina Lietuvos galimybes s÷kmingai realizuoti savo interesus išnaudojant ES darbotvarkę ir jos išteklius – finansus, ekspertizę, politinę lyderystę. Nesugeb÷jimas vykdyti deklaruotų jsipareigojimų ir jgyvendinti stambių energetinių projektų šalies viduje bei koordinuotis su kaimynin÷mis šalimis stipriai kenkia Lietuvos galimyb÷ms daryti jtaką ES politikai, siekiant jgyvendinti nacionalinius interesus,39 tod÷l artimiausio dešimtmečio pagrindinis iššūkis bus susijęs būtent su jau seniai politiniu lygmeniu sutartų ir numatytų strateginių energetikos ir kitų projektų s÷kmingu jgyvendinimu. Svarbiausių projektų jgyvendinimo kontrol÷s priemon÷s ir iškylančių trikdžių šalinimo mechanizmas gal÷tų būti numatyti Lietuvos strateginiuose dokumentuose, jskaitant nacionalinę strategiją iki 2030 m., ar atskirose didžiųjų projektų valdymo gair÷se.

Ilgalaikiai prioritetai energetikoje tur÷tų būti susiję su konkurencijos intensyvumu ir vartotojų pasirinkimo galimyb÷mis. Šiuo atžvilgiu s÷km÷s rodikliai gal÷tų būti siejami su elektros energijos tiek÷jų skaičiumi, santykin÷mis kainomis, lyginant su Šiaur÷s šalimis, energetinj pažeidžiamumą vertinančiais rodikliais. Tačiau ilgalaikiai s÷km÷s rodikliai gal÷s būti realizuoti tik tokiu atveju, jei d÷mesys pirmiausia bus sutelktas jau sutartų strateginių projektų jgyvendinimui. Tod÷l reik÷tų siekti suformuoti politinj pritarimą Seime ne tik energetikos strategijai, kaip buvo iki šiol, bet ir konkrečių energetikos projektų sąrašui (elektros tiltui j Švediją, Baltijos ir Šiaur÷s šalių biržos sukūrimui, elektros tiltui j Lenkiją). Svarbiausia numatyti tokius steb÷jimo instrumentus bei s÷km÷s rodiklius, kurie orientuotų kasdienę politiką link kuo mažesnio atotrūkio tarp deklaracijų ir praktinių veiksmų. Detaliau tokj atotrūkj galintys mažinti siūlymai pateikiami šio tyrimo 3 skyriuje.

Konkurencin÷s augimui palankios aplinkos jtvirtinimo Lietuvoje nuoseklumo didinimas

Galiausiai trečia svarbi su ES vidaus rinkos jtvirtinimu susijusi klausimų kategorija apima šalutines dalyvavimą ES vidaus rinkoje stiprinančias vidaus politikos priemones bei tinkamą ES nuostatų perk÷limą ir jgyvendinimą Lietuvoje, nesukuriant perteklin÷s administracin÷s naštos. Kaip jau min÷ta, d÷l ekonomin÷s veiklos reguliavimo sud÷tingumo, kliūčių prekybai ir gamybos veiksnių (kapitalo, darbo j÷gos) jud÷jimui tarp ES valstybių narių šalinimas dažnai yra susijęs su naujų reguliavimo normų ES lygiu kūrimu ir jgyvendinimu valstyb÷se nar÷se. Reguliavimo skirtumų tarp valstybių narių pašalinimas gali pavirsti naujais reguliavimo standartais, kuriuos jgyvendinant gali būti komplikuojamos sąlygos jeiti j rinką naujoms jmon÷ms atskirose šalyse (sumaž÷jus apribojimams, kurie trukd÷ stambioms daugelyje ES šalių veikiančioms korporacijoms, tuo pačiu gali išaugti administracin÷ našta smulkioms jmon÷ms, veikiančioms atskirose ES valstyb÷se nar÷se). Iš dalies ši problema susijusi su anksčiau min÷tu ES teis÷s normų, perkeliamų j nacionalinę teisę, praktiniu taikymu, tačiau kartu apima ir administracin÷s naštos apskritai problemą.

ES vidaus rinkos potencialo išnaudojimas priklauso ne tik nuo formalaus Lietuvos atvirumo kitoms

valstyb÷ms nar÷ms laipsnio, bet ir nuo susijusių vidaus politikos priemonių, kurios gali arba sustiprinti ES vidaus rinkos teikiamą naudą, arba ją riboti. Sąlygos verslumui, j÷jimui j rinką, kontraktų sudarymui ir nutraukimui, patrauklumui investuoti, mokymuisi ir kvalifikacijų k÷limui – visa tai, kas svarbu išnaudojant produktyvius išteklius ir keliant patj produktyvumą bei ieškant naujų verslo nišų – yra svarbios ES vidaus rinkos teikiamų galimybių panaudojimo sąlygos. Tinkama, j konkurencijos stiprinimą ir ekonomikos augimui palankių sąlygų jtvirtinimą nukreipta šalies vidaus ekonomin÷ politika gali svariai prisid÷ti prie teigiamo integracijos poveikio sustiprinimo40.

Augantys prekybos srautai ir atlikti ekonominiai naryst÷s ES vertinimai rodo, kad Lietuva gana s÷kmingai dalyvauja ES vidaus rinkoje, nors tai dažnai apsiriboja tik formaliu kliūčių prekybai ir žmonių jud÷jimui pašalinimu, nevykdant j atvirumą orientuotos lanksčios, santykinių pranašumų išnaudojimui ir patrauklumo didinimui skirtos vidaus ekonomin÷s politikos. Tai, kad ES vidaus rinka priklausomai nuo vykdomos šalies vidaus politikos gali būti ne tik galimyb÷, bet ir rizika, rodo nuo naryst÷s ES pradžios smarkiai išaugę emigracijos srautai, santykinai menkos, palyginus su kitomis ES šalimis nar÷mis, tiesiogin÷s užsienio investicijos, l÷tai

39 Tiesa, pastaruoju metu galima pasteb÷ti teigiamų pokyčių jgyvendinant strateginius energetikos projektus – prad÷ta diegti Baltijos šalių elektros birža, prasid÷jo elektros tiltų tiesimo darbai, vyksta derybos su strateginiais investuotojais d÷l naujos AE statybos, tačiau neaišku, ar šie darbai nebus sustabdyti pasikeitus Vyriausybei.

40 Kaip tik tod÷l iki šiol egzistuoja tiesioginių užsienio investicijų, produktyvumo ar gyventojų pajamų lygio ir apskritai pasitenkinimo gyvenimo kokybe skirtumai tarp ES valstybių narių, nepaisant to, kad visos yra ES nar÷mis.

augantis produktyvumas. Pagrindin÷ gr÷sm÷ šiuo metu ES yra ekonominio nacionalizmo stipr÷jimas, lydintis ekonomikos nuosmukj bei valstybių viešųjų finansų problemas, ir galintis dar labiau fragmentuoti ir taip neišbaigtą ES vidaus rinką bei sutrukdyti jos tolesnj jtvirtinimą. Kita vertus, jei susiformuos reikiamas konsensusas tarp valstybių narių, ES vidaus rinkos jtvirtinimas ir išpl÷timas j naujas sritis gali tapti vienu iš pagrindinių Europos atgaivinimo projektų. Lietuva gali prisid÷ti prie šio proceso pirmiausia palaikydama vidaus rinkos principų taikymą paslaugose ir infrastruktūroje, derindama savo poziciją su kaimynin÷mis Baltijos jūros regiono šalimis, su kuriomis Lietuvą sieja intensyviausi ekonominiai ryšiai, mažindama atotrūkj tarp retorikos ir praktinio strateginių projektų jgyvendinimo ir jgyvendindama vidaus politikos priemones, stiprinančias šalies ekonomikos lankstumą ir patrauklumą.

Šioje srityje svarbiausi projektai yra fizin÷s infrastruktūros jungčių projektai, tokie kaip Baltijos

energijos rinkos jungtys ir Rail Baltica41 bei Bendros Baltijos ir Šiaur÷s šalių energetikos rinkos sukūrimas. Svarstytinas vidaus rinkos išpl÷timo paslaugų srityje tarp ES valstybių Baltijos jūros regione projektas, ypač jei tokio pobūdžio id÷jos nesulauktų pakankamo visos ES palaikymo. Lietuvai vert÷tų parengti pasiūlymą Baltijos šalims (ir Šiaur÷s valstyb÷ms) imtis tolesnio paslaugų rinkos integravimo tarpusavyje. Tai nuosekliai der÷tų ir su Lietuvos modeliuojamu ateities vaidmeniu Baltijos jūros regione, ir suteiktų svarų pagrindą nacionalinei pozicijai ES institucijose. S÷km÷s rodikliai tur÷tų apimti mobilumo ir integracijos j vidaus rinkos laipsnj atspindinčius rodiklius išskiriant sveikatos ir švietimo paslaugas.

2.1.2. ES bendra valiuta ir ekonomin÷s politikos koordinavimas

Pastaruoju metu išryšk÷jus Graikijos bei daugelio kitų euro zonos šalių viešųjų finansų problemoms, prasid÷jo diskusijos d÷l Ekonomin÷s ir pinigų sąjungos perspektyvų apskritai. Vis d÷lto šios kryptys remiasi prielaida, kad Pinigų sąjunga artimiausioje ateityje išliks ir veikiausiai bus sutvirtinta stipresniu ekonominio šios sąjungos ramsčio vaidmeniu, stiprinant valstybių narių ekonomin÷s politikos koordinavimą. Ne naryst÷ euro zonoje suk÷l÷ Graikijos ir kai kurių kitų jos narių finansų sunkumus, ji tik išryškino tokias šių šalių vidaus politikos klaidas kaip neprotinga biudžeto politika, negeb÷jimas sudaryti sąlygas struktūriniams pokyčiams ir konkurencingumo did÷jimui, galiausiai klaidingos informacijos pateikimas. Tod÷l svarbiausias klausimas tur÷tų būti ne tiek ar euro zona išliks ir ar Lietuvai verta siekti kuo ankstesn÷s naryst÷s joje, kiek kokių priemonių tur÷tų būti imtasi, kad būtų kuo greičiau išspręsta jos narių nepatikimumo problema ir sukurtos sąlygos ateityje išvengti tokio pobūdžio viešųjų finansų krizių. Nors neapibr÷žta laiko atžvilgiu „laikina išimtis“ d÷l dalyvavimo euro zonoje Lietuvai suteikia galimybę neskub÷ti jsivesti eurą ir siekti tam būtinų konvergencijos kriterijų, abejotina, ar d÷l to verta ilgam atid÷ti biudžeto deficito mažinimo ir skolos augimo ribojimo priemones. Būtent viešųjų finansų tvarumas yra svarbiausias Lietuvos tikslas, kuris tuo pačiu sukurtų sąlygas ir euro jvedimui42.

Viešųjų finansų tvarumo atkūrimas pirmiausia susijęs su sąlygomis ekonomikos augimui,43 tačiau remiantis artimiausių metų Lietuvos ekonomikos perspektyvų prognoz÷mis, d÷l ekonomikos augimo augančių biudžeto jplaukų neužteks siekiant sumažinti šalies biudžeto deficitą ir skolinimosi mastus.

Nors ekonomikos augimo perspektyvos išlieka labai neapibr÷žtos ir prognoz÷s yra dažnai koreguojamos, svarbiausia yra ne tiek tikslūs rodiklių vertinimai, kiek pagrindinių ekonomikos tendencijų suvokimas ir iš jų kylančių politinių pasekmių jvertinimas44. Kaip rodo 2010 m. geguž÷s m÷nesj pateiktos EK prognoz÷s (žr. 3 lentelę), Lietuvos ekonomika atsigaus palaipsniui, o išliekantis didelis nedarbo lygis ribos spartesnio ekonomikos augimo bei socialinių išmokų mažinimo galimybes, tod÷l reik÷s papildomų biudžeto konsolidavimo priemonių. Jų parinkimas ir politin÷s paramos joms sutelkimas bus vienas iš svarbiausių iššūkių Lietuvai artimiausiais metais. Nuo susitvarkymo su šiuo iššūkiu priklausys ne tik euro jsivedimo Lietuvoje perspektyvos, bet ir investuotojų pasitik÷jimas Lietuvos ekonomika bei jos ilgalaik÷s perspektyvos.

41 Nors projektas Rail Baltica vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau šiame tyrime daroma prielaida, kad šio projekto nauda buvo jvertinta korektiškai ir atsakingai. Be to, šiuo atveju studijos autoriams svarbiausia yra ne konkretūs projekto parametrai, bet pats tikslo pagerinti susisiekimo tarp Lietuvos ir kitų ES šalių sąlygas jgyvendinimas, kuris palengvintų ir kitų ES vidaus rinkos privalumų (prekybos, jud÷jimo) išnaudojimą.

42 Čia remiamasi prielaida, kad biudžeto deficitas tur÷tų būti sumažintas pagal ES perteklinio biudžeto procedūroje numatytą laikotarpj, t. y. iki 2012 m.

43 Ekonominiam augimui svarbios priemon÷s, susijusios su Lietuvos naryste ES, aptariamos kituose skyriuose, pvz., 2.1.1 (ES vidaus rinka) ir

2.2.1 (Ekonominio augimo politika).

44 Pavyzdžiui, TVF 2010 m. balandžio m÷nesj Lietuvai prognozavo 1,6 proc. BVP nuosmukj, o jau po keleto m÷nesių savo prognozę pakoregavo link maždaug 2 proc. BVP augimo 2010 m.

3 lentel÷. Pagrindinių Lietuvos ekonomikos rodiklių vertinimai ir prognoz÷s.

	2008	2009	2010	2011
BVP pokytis, proc.	2,8	-15	-0,6 1,6 (LRV)	3,2
			2,0 (TVF)
Infliacija, proc., metin÷	11,1	4,2	-0,1	1,4
Nedarbo lygis, proc.	5,8	13,7	16,7	16,3
Biudžeto balansas, proc. nuo BVP	-3,3	-8,9	-8,4	-8,5
Einamosios sąskaitos balansas, proc. nuo BVP	-11,9	2,6	2,8	2,0

Šaltinis: EK prognoz÷s, <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxx_xxxxxxx/xx/xxxxxxxxx/0000_xxxxxx_xxxxxxxx_xx.xxx>.

Prieš detaliau aptariant Lietuvos galimybes jsijungti j euro zoną, vert÷tų jvertinti jos dalyvavimą Valiutų keitimo mechanizme II netrukus po to, kai Lietuva tapo ES nare, ir m÷ginimą jsivesti eurą nuo 2007 m.45 Analizuojant Lietuvos stojimo j euro zoną istoriją – turbūt svarbiausią nes÷kmingos Europos politikos epizodą per šešerių metų Lietuvos naryst÷s ES laikotarpj – pirmiausia reikia atsakyti j klausimą, ar tik išorin÷s aplinkyb÷s l÷m÷ tai, kad Lietuvai nepavyko jgyvendinti vieno svarbiausių po jstojimo j ES tikslų – 2007 m. visiškai jstoti j Ekonominę ir pinigų sąjungą, jsivedant vieningą valiutą. Populiaru kritikuoti konvergencijos kriterijus, kurių privalo laikytis naryst÷s euro zonoje siekiančios šalys, bei tai, kaip juos taiko EK ir Europos Centrinis Bankas46. Ši kritika ypač paplito po neigiamo Lietuvos pasirengimo jsivesti eurą jvertinimo 2006 m.

Tačiau reikia pripažinti, kad nepaisant griežto konvergencijos kriterijų taikymo, tokios šalys kaip Slov÷nija ir Slovakija vis d÷lto sugeb÷jo jsivesti eurą, o nuo 2011 m. eurą veikiausiai jsives ir Estija. Nepaisant panašaus ekonominio nuosmukio, kokj patyr÷ Lietuva ir Latvija, Estijos fiskaliniai rodikliai yra vieni geriausių ES ir geresni nei absoliučios daugumos dabartinių euro zonos narių. Kaip ir Lietuvos (ne)pasirengimą jsivesti eurą vertindama prognozavo EK, pastaraisiais metais Lietuvoje infliacija iš tiesų viršijo konvergencijos kriterijų. Lygiai taip pat sunku pagrjsti teiginius, kad naujosios ES nar÷s apskritai d÷l objektyvių aplinkybių – žemesnio ekonominio išsivystymo lygio – kol kas negali jsivesti euro. Kaip rodo Graikijos ir kai kurių turtingesnių šalių sunkumai, daug svarbesnis s÷kmingos naryst÷s euro zonoje kriterijus yra ekonomikos lankstumas ir konkurencingumas. Tod÷l net ir abejojant kai kurių kriterijų pagrjstumu ir jų taikymu, Lietuvos istorija negali būti tinkamai jvertinta neatsižvelgiant j keletą svarbių vidaus politikos veiksnių.

Pirmiausia reikia atkreipti d÷mesj j Lietuvos ekonomin÷s politikos nenuoseklumą – nuo jstojimo j ES

vykdyta ekspansin÷ biudžeto politika prieštaravo šalies pinigų politikai ir jos siekiui atitikti konvergencijos kriterijus. Kitaip sakant, nepaisant EK raginimų subalansuoti šalies biudžetą ir vykdyti protingą biudžeto politiką nuo pat to meto, kai Lietuva jsijung÷ j Valiutų keitimo mechanizmą II 2004 m. geguž÷s m÷n., biudžeto išlaidos sparčiai augo ir prisid÷jo prie infliacijos lygio did÷jimo šalyje. Kainų lygj taip pat padidino keletas sprendimų pakelti reguliuojamų kainų „lubas“ (transporto, energetikos) bei kai kuriuos netiesioginius mokesčius47. Pačių Lietuvos politikų pareiškimai d÷l stojimo j euro zoną buvo gana prieštaringi, o tai dar labiau susilpnino tik paskutiniais m÷nesiais prieš Lietuvos jvertinimą prad÷tus telkti Lietuvos argumentus. Nes÷kmingas Lietuvos bandymas 2007 m. tapti euro zonos nare pirmiausia aiškintinas nenuoseklia ir nesuderinta vidaus ekonomine politika bei skubotai parengtais argumentais, kurie nesugeb÷jo jtikinti ES institucijų ir daugelio kitų valstybių narių48.

Ekonominis nuosmukis parod÷, kad Lietuva daug prarado nejstojusi j euro zoną, kadangi ne tik teko skolintis d÷l to, jog anksčiau nebuvo subalansuotas biudžetas ir sukauptas rezervas ekonominio nuosmukio

45 Tolesn÷s trys pastraipos su papildymais panaudotos iš Xxxxxxxxxxxx, R. „Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungoje politin÷ ekonomija: lūkesčiai ir penkerių metų patirtis“, p. 142−143.

46 Apie diskusijas d÷l konvergencijos kriterijų ir jų taikymą naujosioms ES šalims žr. Xxxxxxxxxxxx, X. „The Political Economy of Eurozone Enlargement: the Motives, Prospects and Implications for the EU and its Member States“, Xxx, J., Xxxxx-Xxxxxxxxx, P. (eds.). The Euro and the Dollar in a Globalized Economy. Aldershot, 2007, p. 149−162.

47 Plačiau žr. Xxxxxxxxxxxx, X. „Economic and political challenges of Lithuania acceding to the Euro area“.

48 Pasteb÷tina, kad ir po nes÷kmingo bandymo jsivesti eurą ekonomikos augimu nepagrjstas išlaidavimas Lietuvoje toliau tęs÷si ir ypač paaštr÷jo prieš 2008 m. Seimo rinkimus, taip užprogramuodamas didžiulius sunkumus prasid÷jus ekonomikos nuosmukiui. Estijoje galimam ekonomikos nuosmukiui prad÷ta rengtis jau 2008 m. rudens pradžioje, kai imtasi riboti biudžeto išlaidas ir koreguoti mokesčius, tuo tarpu Lietuvoje iki Seimo rinkimų kriz÷s galimyb÷ apskritai buvo nepripažjstama.

laikams, bet ir mok÷ti didesnes palūkanų normas už teorinę devalvacijos galimybę. Pagrindinis klausimas galvojant apie ateitj – kaip padaryti tinkamas išvadas, kad panaši situacija nepasikartotų ateityje.

4 lentel÷. Konvergencijos kriterijų vykdymo prognoz÷s.

Kriterijai	Riba	2009	2010	2011	2012
Infliacija, proc., metin÷	1,5	4,2	-0,1	1,5	2,0
Valstyb÷s skola, proc. nuo BVP	60,0	29,5	36,6	39,8	41,0
Biudžeto balansas, proc. nuo BVP	-3,0	-9,1	-8,1	-5,8	-3,0
Ilgalaik÷s palūkanų normos, proc.	6,1	14,0	>2	>2	<2
Valiutų kursų svyravimai, proc.	+/-15	0	0	0	0

Šaltinis: Finansų ministerijos 2010 m. geguž÷s m÷n. prognoz÷s, išskyrus ilgalaikių palūkanų normų projekcijas, kurios yra Swedbank prognoz÷s, <xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxxxx/Xxxx/Xxxxx.xxx>.

Kaip rodo pateiktos prognoz÷s (žr. 4 lentelę), d÷l sumaž÷jusios vidaus paklausos pastaruoju metu smunkanti infliacija Lietuvoje netrukus tur÷tų atitikti Mastrichto kriterijų ir artimiausiais metais netur÷tų būti kliūtimi vertinant šalies pasirengimą jsivesti eurą. Ilgalaik÷s palūkanų normos per keletą metų taip pat veikiausiai sumaž÷s ir grjš j konvergencijos kriterijaus ribas. Be to, galima daryti prielaidą, kad ir toliau pavyks išlaikyti stabilų lito kursą euro atžvilgiu. Taigi svarbiausias klausimas d÷l euro zonos naryst÷s perspektyvų yra susijęs su Lietuvos fiskaline politika ir biudžeto deficito mažinimo perspektyvomis. Pasteb÷tina, kad šiuo atžvilgiu Finansų ministerijos prognoz÷s, jog Lietuva sugeb÷s laikytis perviršinio biudžeto deficito procedūroje numatyto plano sumažinti biudžeto deficitą iki 3 proc. nuo šalies BVP jau 2012 m., gali būti laikomos labai optimistiškomis.

Žiūrint j ilgesnio laikotarpio perspektyvą, svarbiausias klausimas, kaip jau min÷ta, yra kokių priemonių tur÷tų būti imtasi, kad būtų kuo greičiau išspręsta EPS narių nepatikimumo problema ir sukurtos sąlygos ateityje išvengti tokio pobūdžio viešųjų finansų krizių, jskaitant ir priemones, kurias gal÷tų jgyvendinti Lietuva, mokydamasi iš pastarojo dešimtmečio klaidų bei siekdama atkurti finansų tvarumą. Pasteb÷tina, kad būtent Ekonomin÷s ir pinigų sąjungos r÷muose vykstantys pokyčiai, ypač sud÷tinga Graikijos fiskalin÷ pad÷tis, gali paskatinti naujus integracijos projektus ES. Šiuo metu vykstančios diskusijos gali išsivystyti bent j keletą scenarijų. Viena vertus, nemažai analitikų ir kai kurie politikai pasisako už didesnj ES vaidmenj fiskalin÷s politikos srityje, kuri tur÷tų papildyti bendrą pinigų politiką (EPS šalyse). Kitas labiau tik÷tinas Europos ekonominio valdymo pl÷tros scenarijus gali apimti tiesiog intensyvesnj ir efektyvesnj išankstinj euro zonos šalių ekonomin÷s politikos sprendimų koordinavimą, griežtesnes sankcijas už Stabilumo ir augimo pakto nuostatų nesilaikymą bei struktūrinių reformų nejgyvendinimą.

Pastarąjj scenarijų atitinka ir EK pasiūlytos id÷jos, pristatytos komunikate d÷l Sustiprinto ekonomin÷s politikos koordinavimo49. Komisija pasiūl÷ stipresnj ir ankstyvesnj politikos koordinavimą, papildomas Stabilumo ir augimo pakto kriterijų nesilaikymo prevencijos ir atsiradusių nukrypimų nuo jų korekcijų mechanizmus, o taip pat galimų naujų krizių sprendimo instrumentus. Pagrindiniams Komisijos siūlymams pritar÷ ir 2010 m. birželio m÷n. EVT, kurios išvadose pritarta skubiam ekonominio koordinavimo intensyvinimui, stiprinant biudžeto politikos ir makroekonomin÷s pad÷ties priežiūrą50. Nors EK ir ES Prezidento sudaryta darbo grup÷ dar tur÷s konkretizuoti taikytinas procedūras, EVT jau pritar÷ tokioms Komisijos pasiūlytoms ekonominio koordinavimo stiprinimo kryptims kaip prevencin÷ ir korekcin÷ Stabilumo ir augimo pakto nustatytų reikalavimų laikymosi priežiūra, ypač vertinant valstyb÷s skolos dydj ir jo kaitą, nacionalinių biudžetų projektų pateikimas ES institucijoms pavasarj prieš v÷liau juos tvirtinant nacionaliniuose parlamentuose (vadinamojo „Europos semestro“ jgyvendinimas nuo 2011 m.), tvarios biudžeto politikos taisyklių jtvirtinimas valstybių narių nacionalin÷je teis÷je ir kokybiškos statistin÷s informacijos pateikimas. Be to, numatyta parengti rodiklių sąrašą, pagal kurj bus vertinamas ES valstybių narių konkurencingumas ir jo tendencijos, ypač makroekonominių rodiklių kaita.

49 European Commission, „Communication from the Commission to the European Parliament, The European Council, the Council, the European Central Bank, the Economic and Social Committee and the Committee of the Regions. Reinforcing economic policy coordination“, Brussels 12.05.2010, COM (2010) 250 final.

50 European Council Conclusions, 17 June 2010.

Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, EK siūlymai vertintini nevienareikšmiškai. Stipresn÷ biudžeto rengimo ir jgyvendinimo priežiūra gal÷tų susilpninti politinių ciklų jtaką šalies finansams ir priešrinkimines pagundas Lietuvos politikams pernelyg išlaidauti. Būtent d÷l to Lietuvai teko pastaruoju metu smarkiai apkarpyti biudžeto išlaidas ir dar ne vienerius metus teks riboti išlaidas ir/arba didinti mokesčius. Įvertinant ne tik pastarųjų metų patirtj, bet ir tai, kad per du dešimtmečius Lietuvai net ir spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu nepavyko tur÷ti subalansuoto, o tuo labiau perteklinio, biudžeto, yra tvirto pagrindo teigti, jog išorin÷ priežiūra šioje srityje gal÷tų sušvelninti priešrinkiminių išlaidavimų jtaką ir būtų naudinga Lietuvos mokesčių mok÷tojams.

Kita vertus, tai reiškia nesugeb÷jimo vykdyti protingą savarankišką biudžeto politiką pripažinimą. Tai nebūtų naujiena. Be to, sričių, kuriose sprendimus priima nebe Lietuva, o ES jau ir taip yra ne viena. Tačiau nematant konkrečių biudžeto koordinavimo procedūrų sunku jvertinti, ar koordinavimas apsiribotų tik skolos ir biudžeto deficito rodiklių bei jų tendencijų, o taip pat sutartų konkurencingumo rodiklių vertinimais. Net jei dabartiniai siūlymai siejami tik su šių rodiklių laikymosi priežiūra, neaišku, ar žingsnis link labiau jpareigojančių nacionalinių biudžetų derinimo procedūrų ilgainiui netaptų keliu link privalomo mokesčių derinimo ar biudžeto išlaidų struktūros nustatymo. Toks scenarijus reikšmingai apribotų Lietuvos galimybes vykdyti savarankišką politiką, net jei ji būtų pagrjsta, tačiau d÷l mažesnių mokesčių jtakos investicijų pritraukimui nepatiktų kai kurioms ES valstyb÷ms51. Net jei atsisakymas derinti tiesioginius mokesčius būtų baudžiamas ES išmokų nutraukimu, Lietuvai vert÷tų apsvarstyti, ar nebūtų naudingiau atsisakyti ES l÷šų. Kompromisas šiuo atžvilgiu gal÷tų būti susilaikymas nuo dalyvavimo tokiame integracijos projekte, net jei jj jgyvendintų nemaža dalis ES šalių. Svarbu, kad ši grup÷ nebūtų sutapatinta su euro zona. Kitaip sakant, vieningos valiutos erdv÷ pagrjstai gali būti siejama ir su intensyvesniu nacionalinių biudžetų rodiklių derinimu, tačiau netur÷tų tapti pagrindu tiesioginių mokesčių harmonizavimui.

Vis d÷lto kol kas mokesčių federalizmo scenarijus atrodo menkai tik÷tinas ir, kaip rodo EVT sprendimai, daugiausia diskutuojama apie stipresnj ekonomin÷s politikos koordinavimą, akcentuojant prevencines priemones bei spartesnj ir efektyvesnj reagavimą j galimą nustatytų fiskalin÷s politikos bei konkurencingumo rodiklių nesilaikymą. Lietuvai tokios priemon÷s taip pat būtų naudingos, net ir dar netapus euro zonos nare. Tod÷l Lietuvai verta būtų artimiausiu metu sustiprinti teisinj pagrindą ateityje laikytis protingos biudžeto politikos, atsisakant prasmę praradusio Fiskalin÷s drausm÷s jstatymo, ir siekti jtvirtinti Konstitucijoje jpareigojimą vykdyti tvarią biudžeto politiką. Taip pat galima būtų svarstyti galimybę pasiūlyti kitoms Baltijos šalims ar Baltijos jūros regiono šalims tarpusavyje prad÷ti nacionalinių biudžetų projektų peržiūrą ir jvertinimus, o ši praktika gal÷tų papildyti ES lygmeniu prad÷tas taikyti priemones. Kartu vert÷tų nuspręsti d÷l procedūrinių priemonių, kurias jau svarsto Finansų ministerija, skirtų skaidresniam ir reguliaresniam biudžeto rodiklių planavimui, vertinimui ir steb÷senai, numatant griežtesnę atsakomybę už jų nesilaikymą.

Lietuvai tapus euro zonos nare, tolesni jos interesai tur÷tų būti siejami su protingos fiskalin÷s politikos vykdymu ir realia ekonomine konvergencija. Atitinkamai tur÷tų būti formuluojami ir siektini s÷km÷s rodikliai. Pirmuoju atveju jie gal÷tų būti susieti su nominalios konvergencijos kriterijais – biudžeto deficito sumažinimu iki

3 proc. nuo BVP lygio per keletą artimiausių metų, o jstojus j euro zoną – siekti visiško subalansavimo ar pertekliaus ekonomikos augimo laikotarpiu. Valstyb÷s skola taip pat gal÷tų būti naudojama kaip vienas iš rodiklių. Tuo tarpu vertinant realią konvergenciją, būtų prasminga numatyti tokius rodiklius, kurie pirmiausia priklauso nuo valstyb÷s institucijų politikos (pvz., darbo rinkos reguliavimo lankstumas, matuojamas Pasaulio banko vertinimais), papildant juos produktyvumo ir gyventojų pajamų lygio rodikliais. Tokio pobūdžio rodikliai tur÷tų aiškiai atsispind÷ti ir Lietuvos nacionalin÷je ES strategijoje, ir valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategijoje.

2.1.3. ES informacin÷s visuomen÷s, mokslinių tyrimų ir eksperimentin÷s pl÷tros politika

Ši kompleksin÷ viešosios politikos sritis yra svarbi tiek infrastruktūrinio atsilikimo nuo ES jveikimui ir ekonominiam augimui, tiek ir „jsitinklinimui“ ES (o informacin÷s visuomen÷s dalyvių – ir Lietuvoje). Šiame darbe yra akcentuojamas jsitinklinimas, nes vien tik infrastruktūrinio atsilikimo jveikimas, be jsiliejimo j ES tinklus, nebus tiek reikšmingas Lietuvos konkurencingumui, nes nesukurs pakankamo spaudimo inovacijų kūrimui.

51 Tiesa, reikia pripažinti, kad nepaisant santykinai nedidelio pelno mokesčio Lietuvoje, tiesioginių užsienio investicijų dydis po naryst÷s ES buvo santykinai žemas, lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Tačiau tai vargu ar gal÷tų būti argumentas už pelno mokesčio didinimą ar galimyb÷s vykdyti savarankišką mokesčių politiką atsisakymą. Šiuo atveju reikia dar kartą akcentuoti tai, kad vienas atskiras veiksnys – žemas pelno mokesčio tarifas, skaidrus reguliavimas, nedidel÷ administracin÷ našta, žemas korupcijos lygis ar pan. – n÷ra pakankamas valstyb÷s patrauklumui ir ekonominiam augimui. Svarbu, kad egzistuotų šių veiksnių kombinacija, tik tokiu atveju galima tik÷tis spartesnio nei kitų šalių ekonomikos augimo.

Visus šios srities aspektus integruoja žinių visuomen÷s sąvoka, apimanti informacin÷s visuomen÷s (paremtos informacinių ryšių technologijų sklaida) ir žinių ekonomikos (paremtos visuomen÷s geb÷jimais panaudoti mokslo ir informacinių bei ryšių technologijų teikiamas galimybes siekiant bendrųjų ekonominio augimo ir socialin÷s gerov÷s tikslų) sąvokas. Savo ruožtu, žinių ekonomika yra glaudžiai susijusi su investicijomis j mokslinius tyrimus ir eksperimentinę pl÷trą (toliau – MTEP). Žinių visuomen÷s klausimai ES yra pasiskirstę tarp kelių sričių, būtent: a) informacin÷s visuomen÷s, b) mokslinių tyrimų, c) inovacijų ir d) švietimo politikų. Informacin÷s visuomen÷s sritis sudaro infrastruktūrines prielaidas moksliniais tyrimais sukurti daugiau žinių, kurias per švietimą ir skatinant bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo siekiama pritaikyti praktiškai (inovacijos) ir taip prisid÷ti prie ekonomikos produktyvumo didinimo.52

Lietuva yra pasiekusi tam tikros pažangos, ypač žinių visuomenei reikalingos infrastruktūros kūrimo srityje. Labiausiai pažym÷tina yra šviesolaidžio plačiajuosčio interneto tinklo pl÷tra, d÷l kurios Lietuva 2009 m. pirmą sykj pateko j ateičiai geriausiai pasiruošusių (angl. ready for tomorrow) pasaulio šalių penketuką. 2009 m. pagaliau prad÷ta aukštojo mokslo reforma, kurios vienas iš rezultatų – pertvarkyta Lietuvos mokslo taryba, jgijusi teisę finansuoti mokslo programas ir prad÷ti plačiau taikyti mokslinių tyrimų konkursinio finansavimo principą. ES struktūrinių fondų parama 2007–2013 m. užtikrina finansinių paskatų sistemos funkcionavimą, taip pat ir inovacijų paramos infrastruktūros jstaigų tinklo (integruotų mokslo studijų ir verslo centrų, vadinamųjų mokslo sl÷nių, ir jungtinių tyrimų programų) pl÷tros finansavimą. Lietuva pirmauja tarp ES valstybių narių pagal aukštąjj ir aukštesnjjj išsilavinimą turinčių gyventojų skaičių ir šiuo metu socialinių, inžinerijos ir humanitarinių mokslų specialybes baigiančių 20–29 metų asmenų skaičių. MTEP darbuotojų skaičiumi nedaug atsiliekama nuo ES vidurkio, tačiau neproporcingai mažai šių darbuotojų dirba verslo sektoriuje. Tačiau taip pat yra akivaizdu, kad anksčiau deklaruoto tikslo pasiekti 2 proc. BVP investicijas j MTEP 2010 x. xxxxxxxx (2009 x. xxxxxxxx – 0,83 proc. BVP). Viešojoje erdv÷je diskutuojama, ar proporcingos infrastruktūrin÷s investicijos j integruotus mokslo studijų ir verslo centrus. Svarbiausia yra tai, kad Lietuvos mokslininkų, tyr÷jų ir institucijų jsijungimas j Europos mokslinių tyrimų erdv÷s programas n÷ra pakankamas.

Nepaisant pažangos kuriant žinių visuomenei reikalingą infrastruktūrą, esminis proveržis Lietuvoje šioje politikos kryptyje dar n÷ra jvykęs.53. Tokj vertinimą pagrindžia ir paskutinis EK užsakymu parengtas ES valstybių narių 2009 m. inovatyvumo jvertinimas (angl. inovation scoreboard). Lietuva vis dar vertinama kaip gerokai nuo ES vidurkio atsiliekanti šalis nar÷, nors jos pažanga yra spartesn÷ nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Nepaisant to, kad inovacijoms reikalinga aplinka (pvz., finansavimo galimyb÷s, Vyriausyb÷s parama, žmogiškieji ištekliai) yra santykinai palanki, pagrindine Lietuvos problema yra mažas inovatyvių jmonių, ypač mažų ir vidutinių, sektorius. Lietuva gali pasigirti sparčia šviesolaidinio plačiajuosčio interneto apr÷pties pl÷tra, kuri d÷l „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo“ projekto (toliau – RAIN) jgyvendinimo vyksta kaimiškose vietov÷se, padedant bendrovei „TEO LT“ vyksta miestuose, taip pat iš dalies d÷l mobiliųjų telekomunikacijų bendrovių pl÷tros planų. 2010 m. pradžioje FTTH (angl. fiber to the home) tinklu gal÷jo naudotis beveik trečdalis Lietuvos gyventojų (ketvirta vieta ES po Slov÷nijos, Danijos ir Švedijos)54. Šviesolaidiniu internetu naudojasi 18 proc. Lietuvos namų ūkių, o tai yra pirma vieta Europoje ir ketvirta pasaulyje. Tačiau ES kontekste Lietuva stipriai atsilieka pagal interneto panaudojimą. Plačiajuosčio interneto (ne tik šviesolaidinio) skvarba yra tik 19 abonentų 100 gyventojų (tik 20 vieta Europos Sąjungoje). Net 38 proc. Lietuvos gyventojų internetu niekada nesinaudojo. El. valdžios paslaugų gyventojams branda ir jų panaudojimas tarp Lietuvos gyventojų taip pat yra žemiau ES vidurkio. Kalbant apie jmones, Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal el. valdžios paslaugų panaudojimą (anketų pateikimui – pirma vieta ES, antra vieta pagal naudojimąsi elektroniniais viešaisiais

52 Šios politikos jgyvendinimas ES vyksta vadovaujantis atviro koordinavimo metodo pagalba, išskyrus tik kai kuriuos informacin÷s visuomen÷s politikos aspektus. Siekiant efektyvesnio nacionalin÷s žinių visuomen÷s politikos jgyvendinimo, Lietuvos Europos politikos gair÷s rekomenduoja remti pastangas didinti ES reguliacinj spaudimą ir galias, o taip pat ir aktyvesnę bei griežtesnę šios politikos rezultatų kontrolę iš ES pus÷s. Tokj siekj deklaruoja ir 2010 m. pavasario sesijoje EVT apsvarstyta „ES 2020“ strategija, tačiau vienintelis tikrai esminis pasikeitimas steb÷senos srityje yra pačios EVT jsitraukimas j (politinę) rezultatų kontrolę. ES gali jgyti didesnių svertų žinių visuomen÷s srityje mažiau pažengusių šalių atžvilgiu tuo atveju, jei derybose d÷l ES finansin÷s perspektyvos nuo 2014 m. bus nustatyta, kad ES struktūrinę paramą gaunančios šalys daug didesnę ES finansin÷s paramos dalj (iš vadinamojo nacionalinio voko) privalo skirti žinių visuomen÷s sukūrimą skatinantiems projektams.

Lietuvos politikos dokumentai šioje srityje yra adekvatūs ES politikos dokumentuose keliamiems tikslams. Žinių visuomen÷s ir žinių ekonomikos sukūrimas jau gerą dešimtmetj yra deklaruojami kaip svarbiausias Lietuvos ilgalaik÷s ekonomin÷s politikos tikslas. Šios srities pl÷trą nustatančių ir reglamentuojančių Lietuvos dokumentų sąrašas yra pateikiamas Lietuvos MA Ekonomikos instituto 2007 m. parengtame dokumente „Lietuvos ūkio (ekonomikos) pl÷tros iki 2015 metų ilgalaik÷s strategijos atnaujinimas“ ir ERAWATCH tinklapyje

<xxxx://xxxxxx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx/xxxxx.xxx>.

53 Šiuo metu dar būtų per anksti vertinti, ar penkioliktosios Vyriausyb÷s pastangos reformuoti aukštojo mokslo sistemą, paskatinti mokslo ir verslo partnerystę bei inovacijų praktinj diegimą yra pakankamos tokiam proveržiui jvykti ateityje.

54 Šviesolaidinio interneto pl÷tra besirūpinančios organizacijos FFTH Council duomenys („Lietuva užima pirmą vietą Europoje ir penktą pasaulyje pagal šviesolaidinj internetą”, 2010 m. vasario 25 d., <xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxx.xxx?xxx00000000>.)

pirkimais, trečia vieta – pagal el. valdžios paslaugų apskritai panaudojimą). Kita vertus, Lietuva yra tik 25 vietoje ES pagal jmonių prieigą prie plačiajuosčio interneto (tik 58 proc.)55. Kitaip tariant, Lietuva yra lyder÷ pagal technologines galimybes ateities internetui, tačiau susirūpinimą kelia per mažas interneto ir elektroninių paslaugų panaudojimo intensyvumas tarp gyventojų, taip pat ir nepakankama jmonių prieiga prie plačiajuosčio interneto.

Kol nebus išspręstos mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų bei individualių tyr÷jų jsitinklinimo problemos, d÷l nedidelio inovacijų taikymo šalies viduje Lietuva greičiausiai ir toliau bus priversta rūpintis, kad „tolesn÷ mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos pl÷tra ES lygiu nedidintų mažiau pažengusių šioje srityje ES valstybių narių atsilikimo“ (nuostata iš Lietuvos ES krypčių). Praktiškai tai reiškia siekj užsitikrinti dalj konkursiniu pagrindu skiriamų ES finansin÷s paramos l÷šų MTEP „nacionalinio voko“ principu, ypač jei ES senosios šalys nar÷s siūlys kitoje ES finansin÷je perspektyvoje nuo 2014 m. didinti investicijų iš ES biudžeto dalj ES struktūrinių fondų sąskaita. Toks pasiūlymas buvo suformuluotas Lietuvos Europos politikos gair÷se, tačiau jo s÷km÷ galima tik esant naujųjų valstybių narių koalicijai56.

Geresnis MTEP dalyvių jsitinklinimas yra ne tik galimyb÷ perimti gerąją užsienio šalių patirtj, bet ir spaudimas keistis Lietuvoje. Kita vertus, geresnj jsitinklinimą tur÷tų lyd÷ti tinkamų sąlygų moksliniams tyrimams ir jų pritaikymui Lietuvoje kūrimas. Jo nevykdant, d÷l protų nutek÷jimo Lietuva gali tapti Europos mokslinių tyrimų erdv÷s, vadinamosios ES penktosios laisv÷s donore ir didesn÷s kitoms šalims tenkančios paramos iš ES biudžeto kūr÷ja, o ne naudos gav÷ja.

Šiame tyrime siūloma nustatyti du prioritetus: informacinei visuomenei, mokslinių tyrimų ir eksperimentinei pl÷trai bei inovacijoms reikalingos infrastruktūros sukūrimą ir MTEP dalyvių jsitinklinimo skatinimą.

Pirmasis prioritetas iš esm÷s apimtų jau prad÷tų projektų ir programų visišką arba tęstinj jgyvendinimą, pavyzdžiui, jrengti integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus (sl÷nius), pabaigti kurti plačiajuosčiam interneto

ryšiui reikalingą infrastruktūrą, jgyvendinti mokymosi visą gyvenimą programas, nustatyti finansines paskatas, ypač mažoms ir vidutin÷ms jmon÷ms dalyvauti mokslinių tyrimų ir eksperimentin÷je veikloje, bei sudaryti jvairias valstyb÷s bei verslo remiamas finansavimo schemas bei apimtis, skatinti tiesiogines užsienio investicijas j didel÷s prid÷tin÷s vert÷s produktus ir paslaugas, užtikrinti reikalingą institucinę infrastruktūrą (pvz., tarpinstitucinj koordinavimą, pabaigti valstybinių mokslinių tyrimų institutų pertvarką, stiprinti mokslo ir verslo bendradarbiavimą, jskaitant ir už tai atsakingos Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros jsteigimą). Pirmojo prioriteto realizavimas yra antrojo prioriteto s÷kmingo jgyvendinimo, t. y. protų ir inovacin÷s patirties atitek÷jimo, o ne nutek÷jimo, sąlyga. Antrasis prioritetas apimtų Lietuvos mokslininkus ir verslo atstovus, dalyvaujančius ES mokslinių tyrimų programose (pvz., Septintojoje bendrojoje programoje, „Eureka“, COST) bei kitose ES iniciatyvose (pvz., Sutarties 169 straipsnio iniciatyvose, Jungtinių technologinių iniciatyvų ir Europos inovacijų ir technologijų instituto veikloje). Čia būtų svarbu vertinti ne tik dalyvių iš Lietuvos padid÷jimą, bet ir ES lygmeniu skiriamo finansavimo Lietuvai tenkančios dalies augimą. Tarptautiškumo skatinimui labai svarbūs yra ir iš nacionalinio biudžeto, jskaitant ir Lietuvai tenkančią ES struktūrinę paramą, finansuojami studentų ir mokslininkų tarptautiniai mainai, tokie kaip stažuot÷s, praktikos, bendri tyrimų projektai.

Šios kompleksin÷s politikos krypties s÷km÷s rodikliai yra pakankamai konkretūs ir tinkamai išpl÷toti tiek Lietuvos ES kryptyse, tiek 2007 m. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintame šalies ūkio konkurencingumo s÷km÷s rodiklių bei žinių ir inovacijų infrastruktūros valstybei svarbių ekonominių projektų sąraše. Penki s÷km÷s rodikliai ir aštuoni iš devynių patvirtintų svarbių projektų tiesiogiai siejasi su žinių visuomen÷s politika, tačiau dauguma šių projektų yra infrastruktūriniai, išskyrus aukštojo mokslo reformą. Lietuvos ES kryptyse nustatyti s÷km÷s rodikliai yra labiau nei minimame Seimo nutarime orientuoti j Lietuvos mokslinių tyrimų jsitinklinimą j ES struktūras ir tinklus (pvz., Europos technologijų ir inovacijų instituto ir Jungtinių technologijų iniciatyvų bei kitą veiklą). 2010 m. vasario 17 d. Vyriausyb÷s nutarimu patvirtinta Lietuvos inovacijų 2010–2020 m. strategija steb÷senos rodikliu numato Europos inovacijų švieslent÷s suminj inovacijų indeksą (SII) ir jo sud÷tinius komponentus.

Visi šie rodikliai yra tinkami šiai pažangai šioje plačioje viešosios politikos srityje steb÷ti, tačiau siauresniam jsitinklinimo arba ES struktūrin÷s paramos panaudojimą reglamentuojančiuose dokumentuose vartojamam „tarptautiškumo“ tikslui siekti siūlytina nustatyti su Europos mokslinių tyrimų erdv÷s steb÷sena derančius s÷km÷s rodiklius. Tokiais gal÷tų būti: a) nacionalinio finansavimo mokslui ir moksliniams tyrimams

55 European Commission, „Staff Working Document on Europe's Digital Competitiveness Report. ICT Country Profiles (Vol. II)”, 17 May 2010, SEC (2010) 627 final. Lietuvos pažanga diegiant šviesolaidinj internetą neatsispindi šioje Komisijos apžvalgoje, nes joje interneto apr÷pties indikatorius yra DSL, o ne šviesolaidinio plačiajuosčio interneto (FTTH) apr÷ptis.

56 Išskyrus Estiją ir Slov÷niją, visų kitų naujųjų šalių inovaciniai geb÷jimai jvertinti panašiai kaip Lietuvos ar net blogiau.

dalis, skiriama tarptautinio bendradarbiavimo būdu jgyvendinamiems projektams ir tyrimams (procentais); b) mokslų daktaro laipsnj ne Lietuvoje jgijusių mokslininkų dalis (procentais); c) Lietuvos mokslininkų parengtų ir tarptautiniu mastu (pvz., Europos mokslinių tyrimų erdv÷s šalyse, bet ne Lietuvoje) paskelbtų publikacijų dalis nuo visų Lietuvos mokslininkų publikacijų.

Įsitinklinimo infrastruktūrine prielaida laikytinas geras užsienio kalbų, o ypač anglų kalbos mok÷jimas. Tam būtų reikalinga atitinkama programa (nacionalinis projektas) ir atitinkamo s÷km÷s rodiklio pasiekimo steb÷sena.

Greta tarptautiškumo skatinimo, aktualiu išlieka Lietuvos visuomen÷s jtinklinimo elektronin÷je erdv÷je klausimas, susijęs tiek su internetinio neraštingumo likvidavimu, tiek su kuriamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojimo klausimu, tam, kad būtų išvengta vidin÷s elektronin÷s atskirties (Lietuvoje tarp miesto ir kaimo gyventojų) bei išorin÷s atskirties tarp kitų ES šalių narių.

Šios politikos srities infrastruktūros projektus gerai atspindi atitinkamų ES struktūrin÷s paramos panaudojimo 2007–2013 m. veiksmų programų priemon÷s, tod÷l, at÷jus tinkamam laikui, belieka jvertinti jų pasiekimus. Tačiau ES struktūrin÷s paramos panaudojimo 2007–2013 m. strategijoje ir veiksmų programose infrastruktūros sukūrimas yra finansuojamas labiau nei jsitinklinimo (tarptautiškumo) ir studentų bei mokslininkų mobilumo skatinimas. Kitoje ES finansin÷je perspektyvoje siūlytina Lietuvos MTEP dalyvių jsitinklinimą ES lygmeniu remti labiau, galbūt panaudojant ES struktūrin÷s paramos skiriamų l÷šų dalj kaip sverto efektą ES mastu skelbiamiems konkursams (pvz., ES septintojoje r÷min÷je mokslinių tyrimų programoje).

Didesnio d÷mesio ir paramos būtų verta „protų susigrąžinimo“ programa. Siūlytina kurti ir „protų atitek÷jimo“ programą, siekiant paskatinti užsienio valstybių mokslininkų darbą Lietuvoje.

Siekdama palankių sprendimų Sąjungoje, Lietuva šia linkme gal÷tų išnaudoti dvi Lietuvai aktualias koalicijų su kitomis ES šalimis nar÷mis grupes. MTEP dalyvių jsitinklinimui bus labai svarbus bendradarbiavimas su kaimynin÷mis ir Šiaur÷s Europos šalimis d÷l esamų mokslo ir verslo ryšių bei šių valstybių dom÷jimosi Lietuva ir d÷l Šiaur÷s Europos valstybių inovacin÷s lyderyst÷s ES. Kita vertus, finansavimo iš ES struktūrinių fondų klausimais, ypač infrastruktūriniam atsilikimui jveikti, Lietuvai bus labai aktualu bendradarbiauti su panašioje pad÷tyje esančiomis beveik visomis naujosiomis ES valstyb÷mis nar÷mis tam, kad kitoje ES finansin÷je perspektyvoje nuo 2014 m. būtų nustatytas tinkamas finansavimas ir jo sąlygos šiai viešosios politikos sričiai.

2.1.4. ES energetikos politika

Lietuvos galimyb÷s daryti jtaką ES energetikos politikos turiniui yra santykinai didel÷s, nes Lietuvos energetin÷ izoliacija kartu su Latvija, Estija ir Suomija identifikuojama ir kaip viena didžiausių ES ekonominio konkurencingumo didinimo kliūčių. Artimiausio dešimtmečio svarbiausias iššūkis Lietuvai – jgyvendinti politiniu lygmeniu sutartus ir numatytus strateginius energetinius projektus. Tuo tarpu ilgalaikiai prioritetai energetikoje tur÷tų būti susiję su konkurencijos intensyvumu ir vartotojų pasirinkimo galimybių pl÷tra. Lietuvos energetinių interesų jgyvendinimas ES pirmiausia priklausys nuo to, kaip Lietuvai pavyks s÷kmingai dalyvauti keturiose integracin÷se dimensijose: infrastruktūrin÷je, sistemin÷je, struktūrin÷je ir reguliacin÷je. Trumpuoju laikotarpiu didžiausias d÷mesys tur÷tų būti skiriamas infrastruktūrinei ir sisteminei integracijai, vidutiniu ir ilguoju – struktūrinei ir reguliacinei integracijai.

Infrastruktūrin÷ ir sistemin÷ integracija – Lietuvos energetikos tinklų fizinis sujungimas su kitų ES valstybių energetikos infrastruktūros tinklais ir sistemomis. Infrastruktūrin÷ ir sistemin÷ dimensijos savo pobūdžiu yra panašios ir orientuotos j energetinių sistemų jungtis, tod÷l jos analiz÷s tikslais gali būti ir apjungiamos. Infrastruktūrin÷ Lietuvos integracija pirmiausia sietina su s÷kmingu ir savalaikiu Baltijos energijos rinkos jungčių plane numatytų Lietuvai aktualių energetikos strateginių projektų jgyvendinimu: Lietuvos ir Švedijos elektros jungtis (NordBalt) – iki 2016 metų; Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtis (LitPol Link) – iki 2016 metų; naujos atomin÷s elektrin÷s statybos – iki 2020 metų; suskystintų gamtinių dujų terminalo jrengimas (savarankiškai arba su kitomis regiono valstyb÷mis) ir Lietuvos – Lenkijos dujų jungtis. Šių infrastruktūrinių projektų jgyvendinimas sukurtų prielaidas Lietuvos energetiniam saugumui didinti, tačiau kompleksiškai Lietuvos energetinis saugumas gali būti padidintas Lietuvai sistemiškai integruojantis j ES57. Infrastruktūrin÷ – sistemin÷ integracija sustiprintų Lietuvos energetinj saugumą, sumažintų jos energetinę izoliaciją ir leistų visapusiškai dalyvauti ES vidaus energetikos rinkoje.

57 Šiuo atveju ypač svarbus Lietuvos prisijungimas sinchroniniam darbui prie ENTSO-E sistemos (angl. European Network of Transmission System Operators for Electricity; sistema jungia 42 perdavimo sistemos operatorius iš 34 šalių), o ateityje ir prie ENTSO-G sistemos (angl. European Network of Transmission System Operators for Gas; sistema jungia 31 perdavimo sistemos operatorių iš 21 šalies).

Siekiant jgyvendinti svarbiausius infrastruktūrinius projektus pirmiausia būtina sudaryti kuo geresnes sąlygas jgyvendinti prioritetinius regiono energetinius projektus, numatytus BEMIP. Dabartin÷ BEMIP jgyvendinimo koordinacija bendradarbiaujant Europos Komisijai ir tarpvalstybinei aukšto lygio BEMIP grupei bei BEMIP jgyvendinimo ataskaitų svarstymą užtikrinant EVT yra efektyvus BEMIP jgyvendinimo mechanizmas58. Vis d÷lto šis mechanizmas pirmiausia orientuotas j BEMIP jgyvendinimo steb÷seną ir proceso kontrolę, tačiau nesukuria adekvačių finansinių sąlygų projektams jgyvendinti. Šiuo metu dar n÷ra sukurti konkretūs BEMIP jgyvendinimo instrumentai ar sudarytos adekvačios sąlygos BEMIP projektams jgyvendinti. Įgyvendinimo klausimai palikti spręsti konkrečių projektų lygmeniu. Taigi, siekiant užtikrinti strateginių energetikos projektų jgyvendinimą, Lietuva, pasinaudodama ES energetikos politika, tur÷tų užtikrinti:

a) ES finansinių instrumentų konsolidaciją ir mobilizaciją Lietuvos ir regiono energetiniams projektams jgyvendinti. Ši finansinių instrumentų konsolidacija galima tiek adaptuojant esamus instrumentus, tiek kuriant naujus finansinius instrumentus energetikos projektams jgyvendinti. Šiuo atveju ypatingas d÷mesys tur÷tų būti skiriamas 2014–2020 metų ES finansinei perspektyvai, siekiant, kad joje būtų sudarytos sąlygos esminiams Lietuvos energetikos infrastruktūriniams projektams jgyvendinti.

b) Efektyvius ES vidaus ir išor÷s energetikos politikos instrumentus, leidžiančius neutralizuoti galimą Rusijos jtaką sukeliant kliūtis strateginių energetikos projektų jgyvendinimui;

c) Intensyvų regioninj bendradarbiavimą Baltijos jūros regione.

Struktūrin÷ integracija – Lietuvos atsilikimo jveikimas atsinaujinančios energetikos ir energijos vartojimo efektyvumo srityse. Lietuvos energijos išteklių struktūra yra nesubalansuota, nes neproporcingai didelę dalj sudaro iškastiniai energijos ištekliai – nafta ir dujos, tuo tarpu atsinaujinantys energijos ištekliai šalies pirmin÷s energijos balanse sudaro tik apie 13 proc. (iki 2020 m. Lietuva atsinaujinančių energijos išteklių dalj šalies pirmin÷s energijos balanse yra jsipareigojusi padidinti bent iki 23 proc.). Kita ne mažiau aktuali problema – energijos vartojimo efektyvumo didinimas. Nors Lietuvai po nepriklausomyb÷s atgavimo ir pavyko restruktūrizuojant šalies pramonę žymiai padidinti energijos vartojimo efektyvumą, tačiau ES pasiryžimas iki 2020 metų 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą Lietuvai taip pat formuoja individualių jsipareigojimų poreikj. Atsižvelgiant j Lietuvos ekonominio augimo potencialą, Lietuvai ypač svarbu ES lygmeniu siekti formuoti tokią energijos vartojimo efektyvumo didinimo politiką, kuri būtų adekvati ES šalių ekonomikos struktūrai ir technologiniam atsilikimui bei jo jveikimo būdams. Šiame kontekste ypač aktualus gyvenamųjų namų renovavimo projektas, kuris gali paskatinti proveržj šioje srityje. Reguliacin÷mis priemon÷mis ir panaudojant struktūrinę paramą reik÷tų paskatinti energijos efektyvumo didinimą gamybos sektoriuje.

Struktūrin÷s integracijos tikslas – jgyvendinant ES direktyvose numatytus reikalavimus kiek galima labiau padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančių energijos išteklių dalj šalies energijos išteklių balanse. Šiuo atveju Lietuva tur÷tų aktyviai bendradarbiauti su šiaurin÷mis ES šalimis, vykdančiomis politiką, palankią atsinaujinančių energijos išteklių pl÷trai ir energijos vartojimo efektyvumui didinti.

Vienas svarbiausių katalizatorių, skatinančių atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo pl÷trą – harmonizuota ES atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo politika. Lietuvai svarbu, kad būtų sudarytos kuo geresn÷s reguliacin÷s sąlygos biomas÷s ir hidroenergetikos panaudojimui, nes šių atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo potencialas Lietuvoje yra didžiausias. Taigi Lietuvai svarbu ES lygmeniu pl÷toti diferencijuotą paramos politiką atsinaujinančių energijos išteklių pl÷trai. Ne mažiau svarbus ir efektyvus ES struktūrin÷s paramos panaudojimo mechanizmų sukūrimas atsinaujinančios energetikos sektoriui. Struktūrin÷ Lietuvos integracija gali būti užtikrinta:

a) Sukuriant efektyvią ES paramos sistemą atsinaujinančių energijos išteklių pl÷trai, kuri suteiktų santykinj pranašumą Lietuvoje didžiausią potencialą turintiems atsinaujinantiems energijos ištekliams;

b) Sukuriant iškastinių energijos išteklių naudojimą ribojančius instrumentus;

c) Formuojant ES šalių ekonomikos struktūrą ir jų potencialą atitinkančius energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir sukuriant adekvačius reguliacinius bei paramos instrumentus energijos vartojimo efektyvumui didinti.

Reguliacin÷ integracija – ES energetikos politikos reguliacinio modelio kūrimas ir jo perk÷limas bei jgyvendinimas nacionalin÷je teis÷je. Reguliacinę integraciją galima grupuoti j du tipus – reguliacin÷s iniciatyvos ES vidaus energetinei integracijai stiprinti ir reguliacin÷s iniciatyvos, skirtos sukurti reguliacinj modelj, apsaugantj ES vidaus energetikos rinką nuo nepageidaujamos išorin÷s jtakos. ES viduje reguliacinis modelis šiuo metu yra

58 Plačiau apie BEMIP projekto valdymą žr. 3.3. dalyje.

realizuojamas jgyvendinant III ES teis÷s aktų paketą. Šiuo atveju Lietuvos interesas – kuo geriau jgyvendinti ES modelj, siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas konkurencijai vidaus rinkoje.

Pažym÷tina, kad ES vidaus rinkos kūrimui energetikoje ypač svarbios regionin÷s integracijos iniciatyvos. Šiuo atveju Estijos, Latvijos ir Lietuvos pastangos kuriant bendrą Baltijos šalių elektros rinką ir siekiant ateityje ją integruoti j Šiaur÷s šalių elektros rinką NordPool yra geriausias regionin÷s integracijos pavyzdys. Vis d÷lto regioninių energetikos rinkų kūrimas netur÷tų būti savitikslis, o pirmiausia tur÷tų būti orientuotas j tolesnę integraciją. Šiuo atveju Estijos, Latvijos ir Lietuvos integracija j NordPool sistemą yra šių šalių integracijos j ENTSO-E sistemą pakopa. Juolab kad ENTSO-E sistema taip pat sukurta visai neseniai (2009 m. liepos m÷n.), kurios tikslas – integruoti regionines Europos elektros perdavimo sistemos operatorių sistemas. Baltijos šalių regionin÷s integracijos ir tolesn÷s integracijos perspektyva j europines sistemas ateityje tur÷tų būti kuo didesne apimtimi pritaikoma ir dujų sektoriuje – pirmiausia sukuriant regioninę Baltijos šalių dujų rinką, o galiausiai ją integruojant j bendrą Europos dujų rinką.

Nepaisant ES vidaus rinkos reguliacinio progreso, reguliacinis ES energetikos modelis, skirtas riboti nepageidaujamą išor÷s subjektų jtaką, dar n÷ra sukurtas. Išor÷s politika Lietuvai svarbi d÷l dabartin÷s infrastruktūrin÷s ir importo priklausomyb÷s nuo išor÷s tiek÷jų, o ateityje ši dimensija tebeliks svarbi, nes Lietuva ribojasi su ES išor÷s valstyb÷mis, tod÷l svarbiausia bus užtikrinti ES vidaus energetikos rinkos apsaugą. Lietuva tur÷tų siekti, kad ES išor÷s energetikos politika tur÷tų būti grindžiama šiais svarbiausiais principais:

a) ES vidaus energijos rinkos infrastruktūrinis ir reguliacinis suderinamumas su ES išor÷s energetikos politika;

b) ES išor÷s energetikos politika nukreipta j tarptautinio prekybos energijos ištekliais režimo kūrimą ir jo pl÷trą.

ES vidaus energijos rinkos infrastruktūrinis ir reguliacinis suderinamumas su ES išor÷s energetikos politika pirmiausia reikalauja efektyvaus mechanizmo sukūrimo Lietuvos priklausomybei nuo BRELL (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva) elektros žiedo sumažinti. Tuo tarpu ES išor÷s energetikos politika nukreipta j tarptautinio prekybos energijos ištekliais režimo kūrimą ir jo pl÷trą pirmiausia siejasi su vienodo trečiųjų šalių (ypač Rusijos) energijos išteklių tiekimo ES valstyb÷ms kainų režimo sukūrimu ir sąlygų ES valstybių konkurencingumui sudarymu elektros energijos gamybos sektoriuje. Šiuo atveju yra būtina ES vidaus aplinkosaugos politikos koordinacija su atitinkamomis ES išor÷s energetikos politikos priemon÷mis, mokestiniais ar kitokiais instrumentais subalansuojant ES valstybių narių ir trečiųjų valstybių konkurencingumą, taip išvengiant trečiųjų šalių santykinio pranašumo.

Konsoliduotos ES išor÷s energetikos politikos galimybes išpl÷stų ES išor÷s politikos instrumentų sukūrimas. Lietuvai ypač aktualios pastangos konsoliduoti ES išor÷s energetikos politiką. Vienas iš aktualiausių pavyzdžių – siūlymas sudaryti naują, tik energetikai skirtą ES valstybių narių sutartj arba netgi suformuoti Europos energijos bendriją.59 Nors tokia sutartis ar bendrija būtų orientuota tiek j vidaus, tiek j išor÷s ES energetikos politikos instrumentų integraciją, vis d÷lto jos prid÷tin÷ vert÷ ir nauda didžiausia būtų ES išor÷s energetikos politikoje. Šiuo atveju verta jau dabar apsvarstyti koalicijų su kitomis ES šalimis nar÷mis galimybes. Lietuva gal÷tų imtis iniciatyvos ir kuo intensyviau mobilizuoti valstybes, labiausiai suinteresuotas konsoliduota ES išor÷s energetikos politika, taip ne tik išlaikant d÷mesj ES išor÷s energetikos politikai, bet ilgesn÷je perspektyvoje ją netgi institucionalizuojant specifin÷mis, tik energetikos sektoriui skirtomis priemon÷mis.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos energetikos politika ES iš esm÷s gali būti skaidoma j du skirtingus etapus: a) energetikos projektų jgyvendinimo ir infrastruktūrinio atsilikimo jveikimo etapas (infrastruktūrin÷ – sistemin÷ integracija); b) ES vidaus reguliacinių instrumentų ir ES išor÷s energetikos politikos formavimo etapas (struktūrin÷ – reguliacin÷ integracija). Taigi jveikus infrastruktūrinj atsilikimą, Lietuvos integracija ES energetikos srityje tur÷tų būti orientuota j ES instrumentų išnaudojimą pasiekti optimalią Lietuvos energijos išteklių struktūrą ir suformuoti efektyvią ES išor÷s energetikos politiką. Lietuvai jgyvendinus strateginius infrastruktūrinius energetikos projektus, jos jtakos galimyb÷s ES energetikos politikai akivaizdžiai sumaž÷s. Tod÷l svarbu pasinaudoti dabartiniu savo infrastruktūriniu atsilikimu ne tik jgyvendinant infrastruktūros projektus, bet ir apskritai formuojant ES energetikos politiką ir stiprinant jos išorinę dimensiją. Kitaip tariant, nors šiuo metu Lietuvai aktualu pirmiausia jveikti savo infrastruktūrinj energetinj atsilikimą, tačiau projektų jgyvendinimo etapas ir esamos galimyb÷s pasinaudoti ES

59 Europos energijos bendrijos id÷ja buvo pasiūlyta Xxxxxxx Xxxxxx vardu pateiktuose siūlymuose „Europos energijos bendrijos link: politikos pasiūlymai“ 2010 m. balandžio m÷n. Netrukus šis siūlymas buvo perkeltas j politinj lygmenj, 2010 m. geguž÷s m÷n. Europos Parlamento pirmininkui Xxxxx Xxxxx ir Xxxxxxx Xxxxxx pateikus bendrą deklaraciją d÷l Europos energijos bendrijos sukūrimo.

instrumentais turi būti išnaudojamas tiek vidaus energijos išteklių struktūrai optimizuoti, tiek ES išor÷s energetikos politikai konsoliduoti. Tod÷l Lietuva ir toliau tur÷tų siekti konsoliduoti ir laipsniškai institucionalizuoti ES išor÷s energetikos politikos instrumentus.

2.1.5. Sausumos, jūrų ir oro transportas

Lietuva yra suformulavusi transporto politikos prioritetus iki 2025 m., o šiuo metu vyksta jų atnaujinimas laikotarpiui iki 2030 m. Šiame skyriuje jie yra apžvelgiami tik tiek, kiek jie yra susiję su didesnio jsitinklinimo galimyb÷mis Lietuvos viduje ir Europos Sąjungoje.

Transportas yra svarbi Lietuvos ekonomikos sritis. 2008 m. duomenimis, transporto ind÷lis j Lietuvos BVP buvo 12,1 proc. Reikšmingiausia transporto sritimi yra sausumos transportas, o ypač kelių transportas, sukuriantis daugiau nei 50 proc. viso transporto sektoriaus sukuriamos prid÷tin÷s vert÷s. Toliau pagal svarbą yra pagalbin÷ ir papildoma transporto veikla (pvz., logistika). Vandenų, jskaitant ir jūrų, bei oro transporto vaidmuo n÷ra didelis (2007 m. duomenimis ind÷lis j BVP atitinkamai 0,19 proc. ir 0,09 proc.), nors iki ekonomin÷s kriz÷s šios sritys buvo tarp labai sparčiai augusių60.

Šio sektoriaus stiprybes sudaro jo ind÷lis tiek j Lietuvos ekonomiką, tiek ir j paslaugų eksportą, ypač krovinių vežimo srityje Vakarų Europoje, taip pat ir tranzitui palanki šalies geografin÷ pad÷tis bei išpl÷totos prekių sand÷liavimo ir logistikos bei paskirstymo paslaugos ir infrastruktūra. Jo silpnyb÷mis laikytina susid÷v÷jusi arba trūkstama infrastruktūra, ypač geležinkelių, sprendžiamos, bet dar neišspręstos transporto spūsčių ir atitinkamai taršos problemos, ypač miestuose, ir ateities konkurencingumui itin svarbus jvairių rūšių transporto sąveikos trūkumas, o taip pat neišspręstas išorinių transporto kaštų internalizacijos klausimas, svarbus tiek konkurencijai, tiek taršos mažinimui. Transeuropinių transporto koridorių (sausumos ir jūrų) pl÷tojimas ir tebesitęsianti Europos Sąjungos finansin÷ parama yra svarbios galimyb÷s.

Trūkstamos vidaus infrastruktūros sukūrimas išlieka Lietuvos prioritetu fiziniam Lietuvos jsitinklinimui. Čia pažanga priklauso tik nuo Lietuvos institucijų pastangų. Dalyvavimas ES institucijų veikloje yra svarbus geresniam sausumos kelių per Lenkijos teritoriją Lietuvos vež÷jams užtikrinimui ir Rail Baltica projekto jgyvendinimui. Šiam tikslui pasiekti svarbi yra ir ES teikiama finansin÷ parama.

ES transporto politikos pokyčius sąlygoja poreikis sukurti reikšmingą transporto ind÷lj kovai su klimato kaita. Tam Lietuvai reikalinga sukurti efektyvią transporto rūšių sąveiką ne tik kaip kovos su tarša priemonę, bet ir konkurencingumo užtikrinimo priemonę tranzitinei valstybei, prisitaikant prie ES mastu vykstančio kelių transporto persiorientavimo iš kelių j geležinkelius ir j jūrų greitkelius. Įsitinklinimas, kuris transporto atveju reiškia Lietuvos kaip tranzito šalies pasirinkimą, priklauso nuo logistikos išsivystymo ir nuo jvairių transporto būdų sąveikos galimybių sukūrimo. Jūrų greitkelių pl÷tra Europoje ir Lietuvos pasirengimo dalyvauti Baltijos jūroje formuojamuose greitkeliuose poveikis Lietuvos transporto konkurencingumui reikalautų detalesnio jvertinimo, tačiau tai reik÷tų užfiksuoti kaip d÷mesio vertą ir naują ES transporto politikos elementą. Kovai su tarša, be aukščiau min÷tų sąnaudų internalizavimo priemonių, svarbus bus prisitaikymas prie griežtesnių technologinių reikalavimų (traukos ir variklių, ried÷jimo technologijų ir alternatyvių kuro šaltinių), taip pat ir efektyviau organizuojant transporto paslaugas (intelektualios transporto technologijos, Gallileo, efektyvios logistikos sprendimai).

Oro transporte jsitinklinimas reiškia visų pirma galimybių keleiviams skraidyti iš Lietuvos, ypač Vilniaus, oro uostų padidinimą, taip atsiliepiant j Europos Sąjungoje augančių oro keleivių srautų tendenciją bei tolimesnę oro uostų pl÷trą. Jūros transporto pl÷tra daug priklauso nuo Klaip÷dos jūrų uosto pl÷tros bei prielaidų Lietuvos jūrų transporto laivyno išpl÷timui.

Transporto srityje išskirtini du prioritetai (jų grup÷s) – infrastruktūrinis ir technologinis. Prioritetu laikytinas trūkstamos infrastruktūros sukūrimas ir modernizavimas, o ypač Lietuvos jsiliejimas j TEN-T tinklus ir Rail Baltica projekto jgyvendinimas, taip pat numatant ateities iššūkius Lietuvos transporto konkurencingumui, geros sąveikos tarp jvairių transporto rūšių sukūrimas. Lietuva tur÷tų kelti sau tikslą ne tik diegti ir plačiai naudoti pažangias Europos Sąjungoje numatytas transporto valdymo sistemas ir transporto technologijas, pavyzdžiui, pažangiąsias kelių transporto sistemas, geležinkelių ir oro eismo sistemas ar naujoviškas variklių technologijas (Europos ekologiškų automobilių iniciatyva), bet ir dalyvauti jas kuriant. Prioritetu laikytinas ekonominių paskatų naudoti

60 Lietuvos Statistikos departamento duomenys; Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto mokslo institutas, „Rekomendacijos ilgalaik÷s (iki 2030 metų) Lietuvos susisiekimo sistemos pl÷tros strategijos gair÷ms parengti“ ir „Rekomendacijų pagrindimo analitin÷ medžiaga“, 2008.

tyliau veikiančias, saugesnes ar mažiau aplinkai žalingas transporto priemones sukūrimas, taip pat visas sąnaudas apimančios bei diferencijuotos naudojimosi transportu ir jo infrastruktūra kainodaros sukūrimas, kurio metu j kainą turi būti jtraukiamos visos d÷l vartotojų faktiškai patirtos vidin÷s ir išorin÷s sąnaudos. Transporto taršą mažintų ir platesnis nuotolinio darbo galimybių skatinimas.

2007 m. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintų šalies ūkio konkurencingumo s÷km÷s rodiklių sąraše transportui nustatyti s÷km÷s rodikliai yra iš esm÷s tinkami, bet nepakankami, nes atspindi tik jo svarbą ekonomikai ir paslaugų eksportui, tačiau niekaip neatspindi darnumo ir inovatyvumo reikalavimų. Vienu iš tokių rodiklių gal÷tų būti intelektualiųjų transporto sistemų pl÷tros rodiklis. Tokių sistemų pl÷trą kaip vieną iš prioritetinių valstyb÷s uždavinių siūlo Didžioji strategija bei Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos steb÷senos rodiklių sąrašo rodikliai d÷l transporto ind÷lio j aplinkos taršą.

Transporto nacionalin÷s svarbos projektai yra numatyti Ilgalaik÷je Lietuvos transporto strategijoje iki 2025 m. ir yra adekvatūs ES ilgalaik÷s transporto politikos tendencijoms: a) TEN-T tinklo infrastruktūros modernizavimas Lietuvoje, b) Vietin÷s ir regionin÷s reikšm÷s transporto infrastruktūros rekonstrukcija, c) Rail Baltica projekto jgyvendinimas, d) Eismo saugumo didinimas, e) Ekologiško transporto pl÷tra ir f) intelektinių transporto sistemų pl÷tra transporte. Trūkstamos transporto infrastruktūros sukūrimui reikia tęsti bendradarbiavimą su kaimynin÷mis regiono valstyb÷mis.

2.1.6. ES laisvo asmenų jud÷jimo, saugumo ir teisingumo politika

Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdvę sudaro keturios savarankiškos sritys: laisvas asmenų jud÷jimas, pagrindin÷s teis÷s ir laisv÷s, imigracijos ir prieglobsčio politika, policijos ir teismų bendradarbiavimas. Ši erdv÷ yra viena plačiausių ES integracijos sričių apimties požiūriu ir pasižymi gana didele integracine dinamika. Ji suformuota Mastrichto sutartimi, v÷liau iš esm÷s reformuota Amsterdamo sutartimi, galiausiai dar labiau konsoliduota neseniai jsigaliojusia Lisabonos sutartimi.

Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s charakteristikos ir jos integracinis potencialas sukuria tinkamas prielaidas šią erdvę vertinti kaip vieną iš Lietuvos jsitinklinimo ES galimybių. Svarbiausios Lietuvos stipryb÷s šioje srityje – nesena ir s÷kminga integracijos j Šengeno zoną patirtis ir glaudus bei sistemingas Lietuvos teis÷saugos institucijų bendradarbiavimas su ES institucijomis, silpnyb÷ – nepakankami geb÷jimai politiniu ir administraciniu požiūriu persiorientuoti nuo integracijos j Šengeno erdvę tikslo iki platesn÷s, tačiau tuo pat metu pakankamai koncentruotos Lietuvos Europos politikos laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s atžvilgiu. Lietuvos jtakos galimybes šios politikos turiniui didina objektyviosios ir subjektyviosios aplinkyb÷s: objektyviosios – Lietuvos geografin÷ pad÷tis (ribojimasis su ne ES valstyb÷mis, kurios potencialiai yra šios erdv÷s dalis), subjektyviosios – Lietuvos bendradarbiavimo ir Europos Sąjungos integracinių santykių su ne ES šalimis Rytų partneryst÷je stiprinimo interesas. Viena aktualiausių gr÷smių Lietuvai siekiant daryti jtaką laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s turiniui – šios erdv÷s vidaus ir išor÷s dimensijų persidengimas, ilgalaik÷je perspektyvoje galintis pasireikšti sumaž÷jusiu ES institucijų ir valstybių narių interesu atsiverti ne ES valstyb÷ms nar÷ms. Išor÷s ir vidaus dimensijos yra integralios laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s dalys, o ES politikos s÷km÷ šioje srityje priklauso nuo suderintų veiksmų abiejose dimensijose. Vis d÷lto Lietuvai vienas didžiausių iššūkių artimiausioje perspektyvoje – nuo integracijos j Šengeno zoną tikslo nuosekliai pereiti prie platesnių šios erdv÷s tikslų stiprinant Lietuvos piliečių apsaugą ES valstyb÷se ir ne ES šalyse, taip pat užtikrinant optimalią vidaus ir išor÷s dimensijų raidą. Tai pad÷tų sukurti ES faktin÷s integracijos su ne ES valstyb÷mis modelj formuojant saugumo erdvę ne tik ES, bet ir už jos ribų.

Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ iš esm÷s yra orientuota j saugumo ir atvirumo principų balansą, tod÷l Lietuva tur÷tų siekti: a) užtikrinti šios erdv÷s vidaus ir išor÷s dimensijų takoskyrą formuojant savo interesus ir prioritetus, o jgyvendinant prioritetus – apjungti šios erdv÷s vidaus ir išor÷s instrumentus; b) atskirti procedūrinius šios erdv÷s bendradarbiavimo objektus nuo dalykinių. Atitinkamai tur÷tų būti pasirenkami ir instrumentai bendradarbiavimui: procedūriniams klausimams spręsti būtinas intensyvus bendradarbiavimas su Europos Komisija, dalykiniams – koalicijų regione su kitomis ES valstyb÷mis nar÷mis formavimas.

Siekiant kuo labiau struktūruotai apibr÷žti Lietuvos interesus, visos keturios ES laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s sritys sugrupuotinos j dvi skirtingas dimensijas – vidaus ir išor÷s. Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s vidaus dimensija apimtų laisvą asmenų jud÷jimą, pagrindines ES piliečių teises ir bendradarbiavimą teisingumo srityje, o išor÷s dimensija – imigracijos iš ne ES šalių klausimus. Tik÷tina, kad toks laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s išgryninimas Lietuvai pad÷tų atitinkamai aiškiau apibr÷žti ir tiksliau hierarchizuoti savo interesus. Nors šios erdv÷s vidaus ir išor÷s dimensijų objektas yra tas pats, tačiau jų funkcijos yra visiškai skirtingos. Vidaus dimensija priskirtina Lietuvos integracinei darbotvarkei, kurios pagrindinis

tikslas – geresnis jsitinklinimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas, o išor÷s dimensija – Lietuvos jtakos didinimo ES politikai klausimams.

Iki naryst÷s Šengeno zonoje ES laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ Lietuvai buvo vienas svarbiausių Europos politikos prioritetų. Tapus Šengeno zonos nare, jos interesai yra labiau fragmentuoti ir orientuoti j platesnj tikslų diapazoną. Svarbiausias ilgalaikis Lietuvos tikslas šios erdv÷s vidaus dimensijoje ir tur÷tų būti Lietuvos piliečių, išvykusių gyventi ir dirbti j kitas ES šalis, interesų apsauga. Galima būtų išskirti keturis pagrindinius uždavinius šioje srityje:

a) Šengeno sistemos tobulinimas ir tolesn÷ Šengeno erdv÷s pl÷tra. Svarbiausias Lietuvos integracinis interesas – naryst÷ Šengeno erdv÷je – šioje srityje jau jgyvendintas, tod÷l Lietuva pirmiausia tur÷tų koncentruotis j dar geresnių sąlygų jud÷jimui Šengeno erdv÷je sudarymą ir laisvo asmenų jud÷jimo principo jgyvendinimą orientuojantis j X. Xxxxx ataskaitoje apibr÷žtas gaires61 ir priemones dar platesn÷je geografin÷je erdv÷je. Kitaip tariant, Lietuva vienu metu tur÷tų siekti kokybin÷s ir kiekybin÷s Šengeno erdv÷s pl÷tros.

b) Lietuvos migrantų ES teisių gynimas ir jų pad÷ties gerinimas. Viena didžiausių spręstinų problemų šioje srityje – adekvačių ir nediskriminuojančių darbo sąlygų sudarymas Lietuvos piliečiams ES valstyb÷se nar÷se. Atsižvelgiant j tai, kad ši sritis susijusi su keletu skirtingų sričių, Lietuva tur÷tų siekti ES lygmeniu formuoti atskirą integruotą požiūrj j aptariamos srities problemas. ES piliečių mobilumas yra viena svarbiausių sąlygų ES konkurencingumui didinti, o esamas santykinai mažas mobilumo lygis rodo nepakankamai koordinuotą ir ES piliečiams palankią migracijos ES viduje politiką. Lietuvos tikslas – skatinti mobilumą ir kartu sudaryti palankias sąlygas emigrantų grjžimui. Mobilumo skatinimo priemon÷s, atspindimos X. Xxxxx ataskaitoje, pernelyg orientuotos j aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Remiantis bendru ES interesu efektyviai išd÷styti darbo išteklius ir faktu, kad didel÷ dalis Lietuvos gyventojų vyksta j kitas ES šalis dirbti mažiau kvalifikuoto darbo, reik÷tų numatyti ir papildomas priemones mažiau kvalifikuoto darbo mobilumui skatinti. Mobilumo skatinimas ir socializacijos projektai ES tur÷tų iš esm÷s prisid÷ti prie vertybin÷s konvergencijos, kuri yra aptariama kaip atskira ilgalaik÷ Lietuvos veiklos ES krypčių.

c) Policijos ir teismų institucijų bendradarbiavimas yra svarbi jsitinklinimo ES bei – per kvalifikacijos k÷limą ir pažintj su gerąja ES valstybių praktika – teis÷saugos kaip viešosios paslaugos kokyb÷s didinimo priemon÷. Lietuva ribojasi ne tik su ES valstyb÷mis nar÷mis, tod÷l glaudus policijos ir teismų bendradarbiavimas pad÷tų ne tik užtikrinti vidinj saugumą, bet ir pad÷ti neutralizuoti išorines gr÷smes. Tik÷tina, kad tokiu būdu pavyktų didinti ir Lietuvos gyventojų pasitik÷jimą policijos ir teis÷saugos institucijomis.

d) Totalitarinių režimų klausimo „europeizacija“. Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s suteikiamais instrumentais Lietuva tur÷tų siekti ES lygmeniu reglamentuoti totalitarinių režimų klausimą – paskatinti diskusijas d÷l adekvataus totalitarinių režimų nusikaltimų jvertinimo, kurių rezultatu gal÷tų būti atitinkama ES pozicija šiuo klausimu. Tam reik÷tų išnaudoti ilgalaikę Stokholmo programą.62

Lietuvos interesai ES laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s išor÷s dimensijoje nulemiami tiek objektyvių, tiek subjektyvių aplinkybių. Objektyvios aplinkyb÷s – Lietuvos siena su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi kartu yra ir išorin÷ ES siena. Subjektyvios aplinkyb÷s – Lietuvos užsienio ir Europos politikoje teikiamas prioritetas Europos kaimynyst÷s politikai. ES laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ yra ne tik vidaus taisyklių ir normų sistema, bet atitinkamai ir poveikj ES kaimynin÷ms valstyb÷ms daranti politikos sritis. Pagrindiniai tikslai šioje srityje būtų:

a) Lietuvos piliečių teisių ir laisvių ne ES šalyse apsauga. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir formuojant Europos išor÷s veiksmų tarnybą susidaro adekvatesn÷s galimyb÷s ginti Lietuvos piliečių interesus per ES atstovybes trečiosiose valstyb÷se, kuriose Lietuvos diplomatinis atstovavimas n÷ra pakankamas. Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ tur÷tų būti ne tik orientuota j ES vidinio saugumo stiprinimą ar išorinių saugumo priemonių sklaidą ne ES šalyse, bet taip pat ir j efektyvų šios erdv÷s funkcijų panaudojimą ES piliečių interesams ne ES šalyse jgyvendinti.

61 Minimas oficialių dokumentų pripažinimas, Laisvo jud÷xxxx xxxxxx÷s sukūrimas, platesnis nacionalinių teismų sprendimų pripažinimas tarptautinių vedybų, paveld÷jimo ir susijusiais klausimais, naujos nuostatos d÷l skolų grąžinimo ir dvigubo apmokestinimo išvengimo registruojant mašinas. Žr. Monti, p. 41.

62 Stokholmo programoje pripažjstama, kad nors kiekviena ES valstyb÷ nar÷ turi savitą požiūrj šiuo klausimu, tačiau siekiant susitaikymo totalitarinių režimų nusikaltimai turi būti bendro atminimo dalis. Žr. Stokholmo programos 2 dalis „Piliečių teisių propagavimas: teisių Europa“, p. 24.

b) ES – JAV bevizis režimas. Šiuo atveju laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ tur÷tų ne tik sukurti aiškią prid÷tinę vertę stiprinant ES šalių galimybes atitikti vizų režimo j JAV reikalavimus, bet taip pat tur÷tų būti vienas efektyviausių instrumentų siekiant konsoliduotos ES valstybių narių pozicijos d÷l bevizio ES ir JAV režimo jgyvendinimo.

c) Kuo palankesn÷s vizų režimo sąlygos Rytų partneryst÷s valstyb÷ms. Nuosekliai jgyvendinami readmisijos susitarimai, supaprastintas ES vizų režimas, o galiausiai ir vizų režimo liberalizavimas EKP partner÷ms rytin÷je dimensijoje – ilgalaikiai Lietuvos interesai. Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s instrumentai tur÷tų papildyti EKP instrumentus ir taip de facto sustiprinti Rytų partneryst÷s valstybių santykius su ES valstyb÷mis nar÷mis.

d) Konsoliduota ES išor÷s migracijos ir prieglobsčio politika, suderinta su Lietuvos vidaus ir užsienio politikos interesais. Nors ilgalaik÷je perspektyvoje imigracijos valdymas Lietuvai taps vis aktualesnis, rekomenduotina remti tolimesnę integraciją šioje srityje ir ES imigracijos politikos atvirumą. Didesn÷ imigracija j Lietuvą tur÷tų paskatinti ir Lietuvos atvirumą bei pad÷ti palaipsniui spręsti vertybin÷s konvergencijos uždavinius. Svarbu, kad siekis suformuoti vieningą ES imigracijos politiką netur÷tų neigiamų pasekmių ES vizų režimo liberalizavimui su EKP rytin÷s dimensijos valstyb÷mis ir būtų valdomi bendri politikos jgyvendinimo kaštai. Formuojant ES visuotinj požiūrj j migracijos politiką Lietuva tur÷tų siekti glaudesn÷s ES migracijos, prekybos, socialin÷s apsaugos, švietimo politikos, vystomojo bendradarbiavimo politikos ir Europos kaimynyst÷s politikos priemonių integracijos. Taip pat svarbu siekti, kad ES interesas apsisaugoti nuo nelegalios migracijos iš EKP pietin÷s dimensijos valstybių netur÷tų neigiamos jtakos bendrai ES migracijos politikai ir konkrečiai migracijos politikos priemon÷ms EKP rytin÷s dimensijos valstybių atžvilgiu.

Atrodo, kad tinkamiausios koalicijos partner÷s šiais klausimais būtų naujosios ES nar÷s, kurios siekia panašių tikslų Rytų partneryst÷s politikos srityje ir formuojant konsoliduotą bei atvirą ES išor÷s migracijos politiką. Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s kūrimas pirmiausia j šią erdvę integruojant Rytų partneryst÷s valstybes gal÷tų tapti ir vienu svarbiausių Lietuvos Rytų partneryst÷s politikos tikslų. Šiuo atveju reik÷tų siekti išvengti ES valstybių narių, kurios yra Rytų partneryst÷s ir Viduržemio jūros sąjungos advokat÷s ES, takoskyros, nes konsoliduota ir atvira ES išor÷s migracijos politika galima tik sutarus d÷l bendrųjų laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷s principų ir tik tada juos konkrečiai jgyvendinant tiek Viduržemio jūros sąjungai priklausančiose ne ES valstyb÷se, tiek Rytų partneryst÷s šalyse. Svarbu būtų ir šiems tikslams panaudoti Europos išor÷s veiksmų tarnybą konkretizuojant šios tarnybos mandatą ir formuojant jos praktiką. Lietuva kaip vieną svarbiausių šios tarnybos funkcijų tur÷tų formuoti būtent piliečių teisių užtikrinimą. Įvertinant Lietuvos politinius interesus ir glaudžius santykius su Rytų partneryst÷s valstyb÷mis, perspektyvoje Lietuva šią tarnybą gal÷tų bent iš dalies siekti išnaudoti ir Rytų partneryst÷s šalių piliečių interesų apsaugai ne Europos Sąjungos šalyse.

2.2. Augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas

Antrosios krypties apibendrinimas: augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas

Įsitinklinimas ES tur÷tų palengvinti antrosios krypties jgyvendinimą – augimą ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimą (ekonomin÷ konvergencija), toliau siekiant gerinti sąlygas privačioms investicijoms bei kryptingai naudoti tam ES struktūrinę paramą. Atsilikimo jveikimas gal÷tų paskatinti ir jud÷jimą aukštesn÷s prid÷tin÷s vert÷s link tarptautiniuose darbo pasidalijimo tinkluose ir skatinti tolimesnj jsitinklinimą. Lietuvos institucijų pagrindinis tikslas būtų numatyti ir jgyvendinti priemones, kurios stiprintų bendrąsias verslo aplinkos ir infrastruktūrines sąlygas ekonomikos pl÷trai ir konkurencingumo augimui. Įveikiant infrastruktūrinj ir technologinj atsilikimą, siūloma išskirti energetikos efektyvumo didinimą bei socialinę infrastruktūrą, kuri susijusi su konkurencingumu ir kur atsilikimas nuo ES vidurkių atrodo didesnis nei fizin÷s infrastruktūros srityje. Pagaliau ypatingą svarbą jgauna informacinių technologijų infrastruktūra, kurioje Lietuva pagal kai kuriuos rodiklius jau dabar yra aukščiau ES vidurkių – ir šią lyderystę reik÷tų išlaikyti bei išnaudoti.

Pagrindinis šios krypties ilgalaikis tikslas tur÷tų būti priart÷jimas prie pagrindinių ES vidurkių šioje srityje. Šis tikslas susijęs su Lietuvos politika ES svarstomomis biudžeto, švietimo, tvarios pl÷tros politika ir, svarbiausia, kompleksine ekonomikos augimo politika.

Antroji kryptis apima daugiausia 10–20 metų laikotarpio Lietuvos tikslus, kurie tiesiogiai prisideda prie

Lietuvos ūkio gerinimo. Pateikiami tikslai, prioritetai, uždaviniai susiję su ES ekonominio augimo, švietimo, tvarios pl÷tra ir biudžeto politika.

2.2.1. ES ekonominio augimo politika

Nuo 2000 m., kai buvo patvirtinta Lisabonos strategija, būtent jos jgyvendinimas buvo siejamas su ES ir jos valstybių narių konkurencingumo stiprinimu. Nors pati Lisabonos strategija aiškiai neapibr÷ž÷ konkurencingumo sąvokos, o naujoji „ES 2020“ strategija apskritai mažai naudoja konkurencingumo terminą, tačiau būtent su šiomis strategijomis pirmiausia siejama tai, kas numanoma kalbant apie konkurencingumą – ilgalaikis tvarus ekonomikos augimas63.

Iki šiol vykdomi valstybių konkurencingumo vertinimai, tokie kaip vienas populiariausių, atliekamų Pasaulio ekonomikos forumo, išskaido šią sampratą j keletą šimtų rodiklių, grupuojamų j atskiras grupes: esminius veiksnius (institucijas, infrastruktūrą, makroekonominj stabilumą, sveikatos apsaugą ir pradinj švietimą), efektyvumą didinančius veiksnius (aukštąjj mokslą ir kvalifikacijų k÷limą, prekių rinkos efektyvumą, darbo rinkos efektyvumą, finansų rinkų efektyvumą, technologijos lygj ir rinkos dydj) bei inovacijos veiksnius (verslo sud÷tingumą, inovacijas). Pasteb÷tina, kad institucijų kokyb÷ yra vienas iš santykinai prasčiausiai vertinamų Lietuvos konkurencingumo veiksnių64. Pasaulio ekonomikos forumas pastaraisiais metais grjžo prie produktyvumo svarbos akcentavimo, apibr÷ždamas konkurencingumą kaip „institucijų, politikos sričių ir veiksnių, kurie nulemia šalies produktyvumo lygj, visumą“65. Produktyvumas savo ruožtu siejamas su tvariu gerov÷s augimu ir geb÷jimu atlaikyti nuosmukius.

Įvertinant šios analiz÷s pobūdj ir jos orientaciją j Lietuvos Europos politikos turinj bei jgyvendinimo priemones, pasirinktas toks konkurencingumo apibr÷žimas, kuris akcentuoja atvirumą ir institucijų kokybę – produktyvumo ir ilgalaikio ekonomin÷s gerov÷s augimo sąlygų visuma, iš kurių svarbiausiomis yra ekonominis atvirumas Europos ir globaliai konkurencijai, integracija j tarptautinius prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių ir id÷jų jud÷jimo tinklus, o taip pat institucijų kokyb÷66.

Toliau aptariama, kiek prie taip suprantamo Lietuvos konkurencingumo stiprinimo gal÷tų prisid÷ti šiuo metu svarstoma naujoji „ES 2020“ strategija.

2010 m. pradžioje EK pasiūlyta strategija „ES 2020“ ne tik pratęsia Lisabonos strategijos procesą, bet ir siekia parodyti mokymąsi iš Lisabonos strategijos nes÷kmių, pirmiausia nepasiektų išsikeltų uždavinių. Vertinant naujojoje strategijoje Komisijos pasiūlytus siektinus tikslus pasteb÷tina, kad jų skaičius yra sumažintas. Kaip pabr÷žia EK, vienas iš pagrindinių naujosios strategijos elementų yra susitelkimas ties trimis prioritetais –

„pažangiu“ (aukštosiomis technologijomis grindžiamu), „žaliu“ (aplinką tausojančiu) ir socialiai integruotu augimu. Taip pat akcentuojama, kad šie siekiai artimiausiems dešimčiai metų turi būti išreikšti išmatuojamais, patikimais duomenimis, pagrjstais ir valstybių narių situacijų skirtumus gerbiančiais rodikliais, kurių skaičius turi būti ribotas67.

Nepaisant deklaruojamo poreikio tur÷ti ribotą siekių skaičių, ir toliau jvardijama nemažai skirtingo pobūdžio tikslų – vieni jų yra agreguoto pobūdžio ir vertintini veikiau kaip kitų, pirmiausia ekonomin÷s politikos priemonių pasekm÷ (skurdo lygis, iš dalies ir užimtumas), kiti – priešingai – laikyti ekonomin÷s pl÷tros veiksniais (inovacijos ar kompetencijos), dar kiti gali būti pamatuojami ir palyginti, tačiau akcentuoja kiekybę, o ne kokybę (pvz., aukštąjj išsilavinimą turinčių gyventojų skaičius, kuris mažai pasako apie studijų kokybę).

Teigiamu ženklu laikytina tai, kad Komisija siūlo susieti strategiją su pastaruoju metu ES aptariamomis ar jau taikomomis priemon÷mis (pvz., investicijomis j mokslinius tyrimus ir pl÷trą, efektyvesnę energetiką). Šitaip strategija jgauna atskiras iniciatyvas apjungiančio instrumento pobūdj. Daugelis siektinų rodiklių pirmiausia formuluojami visai ES, tod÷l ir ateityje už jų gali slyp÷ti labai skirtingi valstybių narių pasiekimai.

Strategijoje akcentuojamas „stipresn÷s, gilesn÷s ir išpl÷stos“ ES vidaus rinkos jtvirtinimas ir politinio jsipareigojimo atnaujinti jos kūrimą svarba, o taip pat atviresn÷s ES prekybos su likusiu pasauliu svarba.

63 Diskusijos apie šalių ir regionų konkurencingumą vyksta jau ne vieną dešimtmetj ir pastaraisiais metais yra kiek aprimusios.

64 Institucijos apima teisinę ir administracinę aplinką, kurioje veikia individai, jmon÷s ir valstyb÷s institucijos, jskaitant nuosavyb÷s teisių apibr÷žimą ir taikymą, konkurencinę aplinką, teismų veiklą, valstyb÷s finansų kokybę, reguliavimo kokybę, administracinę naštą, korupcijos lygj ir pan., žr. World Economic Forum, „The Global Competitiveness Report 2009−2010“, 2009.

65 World Economic Forum, p. 4.

66 Šiame tyrime vadovaujamasi panašiu konkurencingumo apibr÷žimu. Plačiau ši sąvoka aptariama 1 skyriuje.

67 Tokių rodiklių sąrašas apima užimtumo, tyrimų ir pl÷tros bei inovacijų intensyvumo, taršos, atsinaujinančių išteklių dalies energetikoje ir energijos sunaudojimo, taip pat mokyklų nebaigiančių mokinių bei aukštąjj išsilavinimą turinčių ir galiausiai žemiau nacionalin÷s skurdo ribos gyvenančių dalies. Daugelis šių rodiklių yra išreikšti kaip siektini tikslai ir pirmiausia tur÷tų rodyti visos ES pažangą laike, nors Komisija ir toliau linkusi lyginti ES rodiklius su atitinkamais JAV bei Japonijos rodikliais.

Pastaroji taip pat aktuali Lietuvai, kurios nemaža dalis (maždaug trečdalis) prekybos vyksta ne su ES šalimis. Tiesa, strategijoje susilaikoma nuo raginimų užbaigti Pasaulio prekybos organizacijos Dohos derybų raundą. Tačiau užsimenama apie daugiašalių ir dvišalių prekybos liberalizavimo susitarimų, ypač šalinant netarifines kliūtis prekybai, galimybes. Lietuvai ypač aktualūs būtų susitarimai d÷l laisvos prekybos erdv÷s su Rytų kaimynyst÷s šalimis ir transatlantin÷s laisvosios prekybos erdv÷s tarp JAV (arba NAFTA) ir ES sukūrimas. Iki šiol diskusijose d÷l ES išor÷s prekybos politikos Lietuva dažniausiai palaikydavo protekcionizmą remiančias ES šalis, dažniausiai Pietų Europos valstybes, šitaip atstovaudama priešingai pozicijai nei Skandinavijos valstyb÷s ar Estija.

Sunku tik÷tis, kad tai gal÷tų greitai pasikeisti, kadangi užsienio prekybos srityje, nepaisant atvirumo retorikos, Lietuvos institucijos pirmiausia orientuojasi j nusistov÷jusių vidaus ekonominių interesų grupes, o ne potencialius naujus rinkos žaid÷jus ar vartotojus. Tik÷tina, kad šioje srityje Lietuvos pozicija taps artimesn÷ kitų Baltijos jūros regiono ES šalių, ypač Estijos ir Šiaur÷s šalių, pozicijoms tik tada, kai labiau išaugs Lietuvos ekonomikos internacionalizacija ir daugiau Lietuvos jmonių perkels savo produkciją j ne ES šalis ar kitaip aktyviau dalyvaus tarptautiniame darbo pasidalijime. Xxxxxx gana tvirtai teigti, kad Lietuvos jtaka ES politikai, o galiausiai ir jos konkurencingumas išaugtų, jei Lietuvos pozicija konkrečiais ES išor÷s prekybos politikos klausimais nebūtų taip smarkiai atitrūkusi nuo Lietuvos institucijų deklaruojamų vertybių

– atvirumo, inovatyvumo ir aukštųjų technologijų vystymo. Šis atotrūkis ne tik silpnina Lietuvos balsą kitais ES politikos klausimais, bet mažina derybinių pozicijų sąlyčių taškus su tokiomis svarbiomis partner÷mis ES kaip Šiaur÷s šalys, kurios nuosekliai remia atvirą ES prekybos politiką. Jis riboja ir Lietuvos reikalavimų d÷l ES vidaus rinkos principų jtvirtinimo patikimumą ir, svarbiausia, trikdo nuoseklios j konkurencingumo augimą ekonomin÷s politikos vykdymą.

Vertinant „ES 2020“ strategijos prioritetus ir siūlomus projektus, vis dar lieka neaišku, kaip valstybių narių pasirinkti prioritetai bus agreguoti ir prisid÷s prie ES lygmeniu jvardytų tikslų siekimo. Xxxx atžvilgiu EK galimybių arsenalas yra gana ribotas. Intensyvesnis koordinavimas galimas naudojant procedūrines priemones, skirtas didesniam nacionalinių ir ES lygmens procesų susiejimui, taip pat „švelnių“ sankcijų ir paskatų naudojimui ir politizuojant strategijos jgyvendinimo priežiūrą. Pasteb÷xxxx, kad 2010 m. birželio m÷n. EVT išvadose pritariant

„ES 2020“ strategijai ir struktūrinių reformų būtinybei taip pat akcentuojama jgyvendinimo svarba. Tuo pačiu reikia pasteb÷ti, kad sunkumus apibr÷žiant konkrečius s÷km÷s rodiklius rodo ir tai, jog EVT paved÷ Komisijai toliau ieškoti metodų, kaip apibr÷žti inovacijų rodiklius.

Lietuvai svarbiausia išnaudoti ES lygmeniu vykstančią diskusiją ir šios strategijos jgyvendinimo procesą stiprinant nacionalinių prioritetų jgyvendinimą, plačios politin÷s paramos jiems sutelkimą ir ES instrumentų, pirmiausia vidaus rinkos galimybių ir konkurencingumo didinimo, sutelkiant tam ES l÷šas, efektyvesnj išnaudojimą. Naujoji ES strategija tur÷tų būti ne atsiskaitymo Briuseliui ritualu, o pagalba aiškiai suformuluotų šalies prioritetų jgyvendinimui. Idealaus scenarijaus atveju ji tur÷tų būti išnaudota struktūrinių reformų jgyvendinimui Lietuvoje, tačiau būtų gerai, jei ji bent pad÷tų aiškiau suformuluoti nacionalinius prioritetus ir skirtingų strateginių dokumentų bei procesų (konkurencingumo didinimo, valstyb÷s finansų subalansavimo ir pan.) sąsajas.

Lietuvos institucijų pasiūlymai d÷l šalies pozicijos šios strategijos atžvilgiu, ypač orientacija j konkurencingumo didinimą, yra suprantama ir pagrjsta. Pasiūlymai d÷l konkrečių s÷km÷s rodiklių, ypač pasiūlymas jtraukti produktyvumo bei verslumo rodiklius, yra tinkami ir gal÷tų būti naudojami papildomai prie ES lygmeniu sutartų rodiklių. Vert÷tų jvertinti, kokie rodikliai geriausiai parodytų ekonomikos lankstumą, geb÷jimą keistis, generuoti ir diegti naujoves. Būtent horizontalieji, nuo valstyb÷s sprendimų (jų sukuriamų paskatų ar apribojimų) priklausantys rodikliai, o ne šakiniai ar agreguoti išvestiniai dydžiai tur÷tų būti valstyb÷s institucijų politikos objektu. Turi būti aiškiai matomi ryšiai tarp konkrečių sprendimų, institucijų veiksmų ir jų rezultatų, kurie net jei priklauso ne vien nuo valstyb÷s institucijų, bet ir nuo verslo ar vartotojų, tur÷tų būti priklausomi nuo kontroliuojamų veiksnių. Taip pat būtų svarbu numatyti valdymo kokyb÷s s÷km÷s rodiklius, kadangi nuo valdymo ir jgyvendinimo priežiūros kokyb÷s didele dalimi priklausys ir kitų strateginių prioritetų jgyvendinimas. Valdymo kokyb÷s rodikliai tur÷tų būti jtvirtinti VIPS ir tiesiogiai susieti su biudžeto programose numatytų rezultatų pasiekimais, savalaikiu numatytų priemonių jgyvendinimu, vartotojų pasitenkinimu ir korupcijos suvokimo lygiu.

Jei nacionalin÷s ES politikos strategija iki 2020 m. yra pirmiausia Lietuvos konkurencingumo strategija, joje tur÷tų būti orientuojamasi j tuos rodiklius, kurie susiję su realia ekonomine konvergencija bei sąlygomis ekonomikos augimui. Tačiau kartu ji būtų tik vienas iš Lietuvos ilgalaik÷s strategijos elementų, kurj galima būtų išnaudoti apjungiant skirtingus nacionalinius ir ES lygmens procesus bei išnaudojant ES institucijų ekspertizę ir finansinius išteklius. Šiuo atžvilgiu Lietuvos dalyvavimas naujosios strategijos procese veikiausiai ir toliau išliktų pasyvus, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvoje d÷l vidaus priežasčių inicijuotos reformos gali būti laikomos gerosios

praktikos pavyzdžiu, siūlytinu kitoms ES valstyb÷ms nar÷ms, arba kai po „ES 2020“ strategija patenka aktualiausios Lietuvos politin÷je darbotvark÷je esančios problemos, tokios kaip ES energetin÷s rinkos integracija. Siekiant išvengti koordinavimo problemų ir persidengimų, taip pat suformuluoti nacionalinius prioritetus svarbos visai šaliai, o ne atskirų žinybų pagrindu, vert÷tų svarstyti strategijų priežiūros sutelkimą Premjero tarnyboje, atskirais atvejais, t. y. formuluojant ir jgyvendinant atskiras VIPS dalis, pasitelkiant šakines institucijas (konvergencijos programos atveju – Finansų ministeriją, „ES 2020“ atveju – Ūkio ministeriją, Nacionalin÷s energetikos strategijos atveju – Energetikos ministeriją). Tačiau visais lygmenimis tur÷tų būti nuosekliai naudojami tie patys s÷km÷s rodikliai, kurie logiškai tur÷tų susieiti j VIPS jvardytus tikslus (galutinius rezultatus), o jų jgyvendinimo pažanga tur÷tų būti nuolat stebima (atsiskaitant ir Seimui, ir ES, jei tai yra numatyta).

Siektina, kad nacionaliniai prioritetai, jtvirtinti VIPS, būtų patvirtinti plačiu politiniu sutarimu tarp pagrindinių parlamentinių partijų.

Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant Lisabonos strategijos ir jos jgyvendinimo Lietuvoje nes÷kmių, taip pat nuo jstojimo j ES reikšmingai nesikeičiančių santykinių svarbiausių Lietuvos konkurencingumo rodiklių, esama situacija Europoje ir Lietuvoje, kai sunki ekonomin÷ pad÷tis verčia imtis reformų, o politinis elitas gali sutarti d÷l poreikio integruoti skirtingas nacionalines ir ES strategijas, atsiranda galimyb÷ išnaudoti ES lygiu vykstančius procesus ir ES išteklius bei instrumentus Lietuvoje reikalingoms pertvarkoms jgyvendinti. Kaip rodo ligšiolin÷ Lietuvos ir kitų šalių patirtis, vien kriz÷s neužtenka tam, kad būtų prad÷tos struktūrin÷s pertvarkos. Tam reikia reformų programą turinčių lyderių, užimančių svarbiausias institucines pozicijas, sutarimo, ekspertų bendruomen÷s palaikymo ir išor÷s institucijų (ES, Pasaulio banko ir pan.) ekspertin÷s ir finansin÷s paramos. Kitaip tik÷tinas scenarijus bus status quo išlaikymas, kuris akivaizdžiai pastebimas Lietuvos pozicijoje d÷l išor÷s prekybos politikos, ir veikiausiai tęsis tol, kol neišvengiami ekonomin÷s struktūros pokyčiai galiausiai sukurs sąlygas ekonomin÷s politikos pasikeitimui, o ne atvirkščiai – j atvirumą ir konkurenciją orientuota kryptinga politika sąlygotų ekonomin÷s struktūros kaitą augant produktyvumui ir konkurencingumui.

2.2.2. ES švietimo politika

Švietimas – ES politikos sritis, kurios svarba ateityje tik did÷s d÷l jos sąsajų su kitomis prioritetin÷mis ES politikos sritimis, tokiomis kaip moksliniai tyrimai ir eksperimentin÷ pl÷tra, žinių ekonomika ar informacin÷s visuomen÷s pl÷tra. Europos Sąjungoje švietimo politika pirmiausia yra traktuojama kaip viena svarbiausių prielaidų ES konkurencingumui stiprinti ir užimtumui didinti.

Lietuvos stipryb÷s ES švietimo politikos formavimo ir jtakos tai politikai atžvilgiu pirmiausia susijusios su nacionaliniu poreikiu jgyvendinti j ilgalaikius tikslus orientuotą švietimo sektoriaus reformą. Tai neabejotinai didina tiek Lietuvos politinj ir administracinj suinteresuotumą ES švietimo politika, tiek būtinybę kuo labiau ES švietimo politiką susieti su nacionaliniais švietimo politikos prioritetais. Tačiau pats švietimo sektoriaus reformos procesas Lietuvoje traktuotinas kaip silpnyb÷ – Lietuvoje tebevykstanti švietimo sektoriaus reforma akivaizdžiai mažina Lietuvos galimybes daryti jtaką ES švietimo politikos raidai, nes d÷l daugelio šios politikos turinio klausimų pirmiausia reikalingi atitinkami politikos veiksmai nacionaliniu lygmeniu, o tik po to galimas jų projektavimas ir ES lygmeniu. Šiuo metu ES švietimo politikos klausimams ES lygmeniu susiklost÷ itin plačios galimyb÷s – parengta ir jgyvendinama „ES 2020“ strategija aktualizuoja ES švietimo politikos klausimą ES darbotvark÷je, tod÷l švietimo politikos formavimo klausimais Lietuvai galima iš karto koncentruotis j konkretų šios politikos turinj siekiant maksimalaus jos suderinamumo su nacionaliniais interesais. Lietuvai aktualiausia gr÷sm÷, susijusi su ES švietimo politika – ES švietimo politikos išimtin÷ orientacija tik j konkurencingumo ir užimtumo didinimo tikslus siekiant tik kiekybinių ekonominio augimo rodiklių, be aiškių ilgalaikių jsipareigojimų kokybinei ES valstybių narių švietimo politikos reformai reguliacin÷mis priemon÷mis. Tokios ES švietimo politikos raidos tendencijos akivaizdžiai reikštų did÷jančią ES švietimo politikos ir Lietuvos interesų šioje srityje takoskyrą.

Atsižvelgiant j Lietuvos nacionalinę švietimo politikos darbotvarkę ir ES švietimo politikos raidos tendencijas galima išskirti dvi problemines ašis, kurios ir tur÷tų lemti konkrečią Lietuvos poziciją: a) ES švietimo politika – kaip paskata ir orientyras skatinti Lietuvos švietimo politikos kaitą; b) ES švietimo politika – kaip Lietuvos ir ES konkurencingumo didinimo sąlyga. Taigi Lietuvai iš esm÷s būtina spręsti plačiosios ir siaurosios ES švietimo politikos suderinamumo problemas. Tik išsprendus šią dilemą būtų galima maksimaliai suderinti dabartinę ES švietimo politikos raidą ir Lietuvos interesus.

Siekdama ES konkurencingumo didinimo ir švietimo politikos reformos suderinamumo, Lietuva tur÷tų:

a) Nacionalin÷je darbotvark÷je prioritetizuoti Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strategin÷s programos „ET 2020“ tikslus: trumpuoju laikotarpiu didžiausią d÷mesj skiriant švietimo ir mokymo kokyb÷s bei veiksmingumo gerinimo tikslui, vidutiniu laikotarpiu – mokymosi visą gyvenimą tikslui, ilguoju laikotarpiu – novatoriškumo ir kūrybingumo stiprinimui visuose mokymo lygiuose;

b) ES lygmeniu suformuluoti kiekybinius rodiklius „ET 2020“ antrajam strateginiam tikslui (gerinti švietimo ir mokymo kokybę bei veiksmingumą) pasiekti. Šiuo metu „ES 2020“ strategijos tikslas – konkurencingumo didinimas, o kiekybiniai ES švietimo politikos tikslai pirmiausia siejami su pirmuoju (mokymąsi visą gyvenimą ir judumą paversti tikrove) ir trečiuoju (skatinti vienodas galimybes, socialinę sanglaudą ir aktyvų pilietiškumą) „ET 2020“ programos strateginiais tikslais;

c) Numatyti tarpinius, pirmiausia kokybinius, ES švietimo politikos formavimo vertinimo laikotarpius ir indikatorius, kurie nebūtų išimtinai siejami tik su ES konkurencingumo didinimo tikslu, t. y. kiekybiniais ekonominio augimo indikatoriais;

d) ES švietimo politikos klausimus paversti ES politin÷s darbotvark÷s, o ne tik atskirų ES politikos sričių sud÷tine dalimi;

e) Remti iniciatyvas ES lygmeniu, stiprinančias reguliacinj ES vaidmenj švietimo politikoje, o ne tik orientuotas j projektinj ES valstybių narių bendradarbiavimą.

Lietuvos interesus atitiktų toks ES švietimo politikos modelis, kuris skatintų integraciją šioje srityje ir taip pad÷tų sukurti Lietuvos politikos švietimo orientyrus ir padidintų jgyvendinimo nuoseklumą. ES švietimo politika Lietuvai tur÷tų pad÷ti siekti ne tik bendrųjų ES tikslų, bet ir jveikti Lietuvos švietimo sektoriaus santykinj kokybinj atsilikimą nuo ES švietimo sektoriaus. Potencialios Lietuvos koalicin÷s partner÷s ES formuojant ir jgyvendinant švietimo politiką yra ES valstyb÷s nar÷s, remiančios ES reguliacinę intervenciją, taip pat valstyb÷s, keliančios metodologinius klausimus d÷l „ES 2020“ strategijos jgyvendinimo ir pasisakančios už kokybinių švietimo politikos indikatorių jvedimą ES švietimo politikos efektyvumui jvertinti.

2.2.3. ES tvarios pl÷tros politika

Šiame tyrime aplinkos, transporto ir kaimo pl÷tros politikos sritys yra nagrin÷jamos per tvarumo (darnumo) prizmę, kitaip žinomą žaliosios ekonomikos vardu. Nors jos yra svarbios Lietuvos technologinio atsilikimo jveikimui ir gali ir toliau svariai prisid÷ti prie tradicinio ekonomikos augimo, Lietuvos ilgalaikis konkurencingumas bus nejmanomas be šių sektorių persiorientavimo j didesn÷s prid÷tin÷s vert÷s kūrimą. Išskyrus transportą, aplinkosauga ir ypač žem÷s ūkis tradiciškai Lietuvoje yra vertinami kaip išteklius vartojantys, o ne juos ir Lietuvos s÷kmę kuriantys sektoriai. Lietuvos strategin÷se analiz÷se ir diskusijose dominuoja geriausiu atveju atsargus požiūris j aplinkosaugą. Jos normos ekonominio augimo kontekste matomos kaip problemos, o ne kaip galimo sprendimo dalis. Tai matyti ir iš Lietuvos vidutin÷s trukm÷s ES politikos kryptyse (2008–2013 m.) nustatytų aplinkosauginių s÷km÷s rodiklių. Nors jie yra jtraukti j Seimo 2007 m. nustatytų konkurencingos Lietuvos s÷km÷s rodiklių sąrašą (CO2 išlakos ir gamybin÷s atliekos vienam BVP vienetui), aplinkosaugos (ar, plačiau žiūrint, žaliosios ekonomikos) projektų tarp nacionalin÷s svarbos projektų n÷ra.

Žalioji ekonomika yra sumaniosios (angl. smart) ekonomikos dalis. Sumaniojoje ekonomikoje jmon÷s

naudoja inovacijas (žinių ekonomiką) spartesniam ekonomikos augimui, kuris užtikrina kokybiškesnę aplinką ir socialinę sanglaudą. Jos s÷km÷ priklauso nuo geb÷jimo žmogiškąjj kapitalą (žinias, jgūdžius, kūrybiškumą) paversti prid÷tinę vertę generuojančiais procesais, prek÷mis ir paslaugomis. Žaliasis sumaniosios ekonomikos matmuo yra susijęs su klimato kaitos ir energijos tiekimo (apsirūpinimo) problemų sprendimu, kuriuo siekiama iš tradicin÷s ekonomikos tapti mažai išteklių vartojančia, tuo pačiu mažai šiltnamio efektą sukeliančių dujų generuojančia ekonomika. Ja siekiama mažinti gamybos ir vartojimo metu susidarančius kaštus ir atliekas.

Per pastaruosius dvidešimt metų j aplinkosaugą investavusi daugiau nei 2 mlrd. eurų, Lietuva iš esm÷s išsprend÷ arba suvald÷ sovietinio gamybos būdo nulemtas aplinkosaugos problemas. 2009 m. nauja redakcija išd÷stytoje Nacionalin÷je darnaus vystymosi strategijoje teigiama, kad Lietuva sugeb÷jo atsieti aplinkos taršos pokyčius nuo išteklių naudojimo pokyčių (energijos sąnaudos BVP vienetui sumaž÷jo apie du kartus, o teršiančių medžiagų emisija j orą – daugiau nei 2,5 karto). Lietuvos pažangą patvirtina ir jvairūs indeksai. Pavyzdžiui, Yale universiteto sudarytas aplinkosaugos efektyvumo 2010 m. indeksas (angl. Environmental Performance Index) rodo, kad Lietuva yra pažengusi oro kokyb÷s ir iš dalies vandens poveikio žmon÷ms bei žem÷s ūkio bei miškų poveikio ekosistemų gyvybingumui srityse, kuriose yra pasiekusi siektinas efektyvumo reikšmes arba yra arti to. Silpnosiomis Lietuvos vietomis yra klimato kaitos rodiklių pasiekimas, sukeltas neefektyvaus energijos vartojimo, taip pat ir biologin÷s jvairov÷s, jskaitant žuvų išteklius, bei oro taršos poveikis ekosistemoms. Teigiamus pokyčius mažinant aplinkos taršą sąlygojo energetikos ir pramon÷s objektuose jdiegtos naujesn÷s kuro deginimo technologijos (padid÷jo gamtinių dujų, o transporto sektoriuje – suskystintų dujų vartojimas), atnaujintas transporto parkas, ES struktūrin÷s paramos pagalba tvarkomas kelių tinklas, d÷l naujų kelių ir eismo reguliavimo sistemų did÷jantis pralaidumas. Buvo iš esm÷s pertvarkyta, galima sakyti, naujai sukurta atliekų tvarkymo sistema.

Transportas ir žem÷s ūkis yra svarbios Lietuvos ekonomikos sritys. Jų bendras ind÷lis j Lietuvos BVP sudar÷ 16,4 proc., iš kurių transporto – 12,1 proc., žem÷s ūkio – 4,3 proc. (2008 m. duomenimis), tod÷l jų persiorientavimas j mažiau taršią gamybą ir paslaugų teikimą yra labai svarbi Lietuvos konkurencingumo stiprinimo prielaida68.

Nors aplinkos tarša nedid÷ja taip sparčiai kaip suvartojami ištekliai, išteklių panaudojimo efektyvumas Lietuvoje yra labai žemas. Eurostato duomenimis, vienas bendro vidaus vartojimo išteklių vienetas (kg) sukuria tik 0,53 EUR (ES vidurkis yra 1,30 EUR). Energijos vartojimo efektyvumas būsto šildyme Lietuvoje yra apie 1,8 karto mažesnis negu daugelyje ES valstybių69. Teigiamus pokyčius transporto srityje patvirtina energijos suvartojimo transporte santykis su BVP (lyginant su 2000 m. = 100 proc.). Eurostato duomenimis, jis Lietuvoje maž÷jo (2006 m. buvo 91 proc., tiesa, 2007 m. šoktel÷jo iki 99 proc.).

Žem÷s ūkis Lietuvoje vystosi tradicin÷s, taigi taršios žem÷s ūkio gamybos būdu. Jo svarba Lietuvos ekonomikoje po nepriklausomyb÷s atkūrimo laipsniškai maž÷jo, nors pastaruoju metu stabilizavosi. D÷l žem÷s ūkio veiklos j Baltijos jūrą patenka daugiau nei pus÷ visos bendrų azoto ir fosforo kiekių taršos. 2005 m. bendra fosforo ir fosfatų koncentracija ežerų steb÷senos stotyse atitinkamai 10 ir 5 proc. viršijo nustatytus didžiausius leistinus kiekius, kurių neviršijo tik pesticidų koncentracijos. Lietuvoje dar neišnaudojamos ekologin÷s žemdirbyst÷s galimyb÷s. Eurostato duomenimis, 2007 m. ekologinei žemdirbystei Lietuvoje buvo panaudota 4,5 proc. visų žem÷s ūkio naudmenų ploto,70 o ES agrarin÷s aplinkosaugos reglamentų priemon÷s buvo taikomos tik 0,4 proc. visų naudmenų ploto (2005 m. duomenys). Lietuvos ekologin÷s žemdirbyst÷s naudmenys beveik atitiko ES vidurkj (4,7 proc.), tačiau agrarin÷s aplinkosaugos reikalavimus atitinkančiu plotu šalis labai smarkiai atsiliko nuo pirmaujančių ES valstybių narių (Vokietijoje, Slov÷nijoje, Airijoje tokių plotų yra 40 – 43 proc., Čekijoje – 33 proc.).

Nacionalin÷s kaimo 2007–2013 m. pl÷tros strategijos duomenimis, ekologiškos produkcijos augimo

tempai yra per l÷ti, o pati gamyba yra pavienio pobūdžio, orientuota tik j vidaus rinką. Daugiau nei pusę ekologin÷s žemdirbyst÷s produkcijos sudaro augalininkyst÷s produktai, kurių asortimentas yra labai panašus j jprastin÷s produkcijos ir yra itin tradicinis. D÷l to efektyvi rinkodara yra sunkiai galima.

Svarbiausiomis galimyb÷mis laikytinas jau seniai deklaruojama kelių buvusių ir dabartin÷s Vyriausyb÷s nuostata d÷l žinių ekonomikos kaip pagrindo ateities Lietuvos ekonomikos augimui. Šią nuostatą der÷tų patikslinti papildoma orientacija j žaliąją ekonomiką71. Antra svarbi galimyb÷ yra ES finansin÷ parama tiek šioje finansin÷je perspektyvoje (2007–2013 m.), tiek ir bent dar vienoje perspektyvoje ateityje, kurioje neabejotinai ES paramos skyrimas bus dar glaudžiau susietas su žaliosios ekonomikos skatinimo priemon÷mis. Lietuva turi galimybę tuo pasinaudoti ne tik formaliam ES paramos panaudojimo pateisinimui, bet ir realiam ekonomikos perorientavimui j aukštą prid÷tinę vertę generuojančius sektorius, kurie ateityje neabejotinai bus dar labiau susiję su tausiu išteklių naudojimu ir tausiai išteklius naudojančios visuomen÷s vartojimo poreikių tenkinimu.

Pagrindine gr÷sme, nesugeb÷jus persiorientuoti žaliosios ekonomikos link, laikytinas nuolatinis ekonominis „vijimasis“ ir nemaž÷janti priklausomyb÷ nuo iškastinių ir atvežtinių energetikos išteklių, kuri ligi šiol yra ne vien ekonomin÷, bet tam tikra prasme ir politinio šalies stabilumo problema. Be to, galima teigti, kad Lietuvos piliečių vertybin÷s orientacijos vis dar laikytinos tradicin÷mis ir žaliosios ekonomikos sukūrimui tai yra neabejotinai silpnyb÷, ypač d÷l netausaus vartojimo jpročių (apie tai žr. 2.3.1 dalj).

Remiantis atlikta analize, galima būtų suformuluoti tokius Lietuvos prioritetus aplinkos, transporto ir kaimo pl÷tros politikos srityse:

a) Pagrindiniu žaliosios ekonomikos prioritetu laikytinas Lietuvos priklausomyb÷s nuo iškastinių energijos šaltinių žymus sumažinimas per energijos taupymo priemonių diegimą, jskaitant ir naujas technologijas, bei atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Iki 2020 m. būtina pasiekti klimato kaitos mažinimo rodiklius – 20/20/10/20 proc. (CO2 išmetimų mažinimas, energijos dalis balanse iš atsinaujinančių šaltinių, biodegalų kiekis viso transporto kure ir energijos suvartojimo sumažinimas, palyginti su projektuojamu 2020 m.). Svarstytinas Danijos pavyzdys, kuri per pastaruosius dvidešimt metų sugeb÷jo ekonomikos augimą visiškai atsieti nuo energijos suvartojimo, t. y. augant ekonomikai, energijos suvartojimas nedid÷jo. Tai Lietuvai būtų ambicingesnis tikslas nei praktiškai pasiektas aplinkos taršos l÷tesnis augimas nei ekonomikos pl÷tra.

68 Transporto klausimai, jskaitant ir tvarios pl÷tros aspektus, yra nagrin÷jami šio darbo 2.1.5 dalyje „Sausumos, oro ir jūrų transportas“.

69 Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos duomenys.

70 Nacionalin÷s kaimo 2007−2013 m. pl÷tros strategijos duomenimis, 2005 m. Lietuvoje buvo 1811 ūkių, gaminančių ekologinę produkciją beveik 69,5 tūkst. ha plote (sertifikuoti ekologiniai ūkiai Lietuvoje užima 2,7 proc. bendro deklaruotų žem÷s ūkio naudmenų ploto). Iki 2013

m. tikimasi, kad tokių ūkių bus 6000, o jie užims 170 tūkst. ha.

71 Kaip tai padar÷, pvz., Airijos Vyriausyb÷, žr. 2008 m. strateginj jos dokumentą „Building Ireland’s Smart Economy. A Framework for Sustainable Economic Renewal“ d÷l min÷tų sąsajų.

b) Įdiegti paskatų sistemą žaliajai ekonomikai atsirasti, kuri apimtų poveikio vertinimą kaštų ir naudos analiz÷s pagrindu stambiems ūkio pl÷tros projektams, j kurj būtų jtrauktos ir šalutin÷s pasekm÷s, jskaitant ir ilgalaikj poveikj aplinkai, plačiai naudoti apyvartinius taršos leidimus jvairioms aplinkos taršos problemoms spręsti jvairiais lygiais (tai rekomenduoja ir ES dokumentai), jgyvendinti žaliąją mokesčių reformą, kuri leistų suderinti terš÷jas moka principą su pozityviomis aplinkos apsaugos paskatomis, bei žaliųjų viešųjų pirkimų sistemą, taip pat jdiegti plačios apr÷pties produkto integruoto valdymo sistemą, saugančią aplinką nuo taršos ir atliekų utilizavimu taupančią išteklius72.

c) Prioritetu aplinkosaugos srityje laikytinas ES lygmeniu nustatytų aplinkosauginių normų, kurias ateityje numatoma sugriežtinti, jgyvendinimas (pavyzdžiui, Natura 2000 jgyvendinimas, r÷min÷s vandens direktyvos, REACH (chemikalų), pesticidų bei oro kokyb÷s direktyvų tinkamas jgyvendinimas, o taip pat ekonominio augimo atskyrimas nuo aplinkos nykimo bei atliekų perdirbimo užduočių griežtinimas ir naujų sričių jjungimas (50 proc. namų ūkio ir 70 proc. statybinių atliekų perdirbimas iki 2020 m.).

d) Žem÷s ūkio srityje prioritetu žaliajai energetikai laikytinas ekologin÷s žemdirbyst÷s skatinimas per griežtesnj paramos ūkininkams susiejimą su agrarin÷s aplinkosaugos normų diegimu, o taip pat per didesnę kaimo pl÷tros orientaciją j Nacionalin÷je kaimo pl÷tros strategijoje numatytą aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimo kryptj

Bendriausiuoju lygiu s÷km÷s rodikliu tur÷tų būti žaliosios ekonomikos (sukuriamų prekių ir paslaugų, taip pat ir užimtumo) dalis visoje Lietuvos ekonomikoje, taip pat išskaidant ir pagal sektorius (energetiką, transportą, žem÷s ūkj). Šis rodiklis jau yra prad÷tas skaičiuoti ES, tačiau dar n÷ra oficialiai jtvirtintas kaip nuolatin÷s steb÷senos objektas. Žalioji (tausioji) ekonomika sudaro 2,2 proc. ES BVP, o užimtumas – 1,7 proc. nuo viso ES užimtumo73.

Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos steb÷senos rodiklių sąrašas yra tinkamas. Jame ypač išskirtini energijos vartojimo intensyvumo rodikliai (suvartojamo energijos kiekio vienam BVP vienetui sukurti, taip pat būstuose sunaudojamos energijos vienam gyventojui).

Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. patvirtintuose konkurencingos Lietuvos s÷km÷s rodikliuose su žem÷s ūkiu susijęs yra tik vienas rodiklis – užimtųjų žem÷s ūkyje dalis, palyginti su bendru užimtųjų skaičiumi, n÷ra n÷ vieno nacionalin÷s svarbos projekto. Siūlytina steb÷senai naudoti Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos steb÷senos rodiklių sąrašo rodiklius d÷l ekologin÷s žemdirbyst÷s (jai naudojamus žem÷s naudmenų plotus) ir žem÷s ūkio sukeliamos taršos rodiklius.

Pagrindiniu projektu šioje srityje tur÷tų tapti nacionalin÷s energijos efektyvumo programos jgyvendinimas ir būsto renovavimo (apšiltinimo) programa. Tai yra ilgalaikis projektas, kuriam yra sutelktos didel÷s ES struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto l÷šos per JESSICA lengvatinių paskolų instrumentą. Jo jgyvendinimas kol kas nejsib÷g÷ja, o ir pats instrumentas yra prieinamas tik daugiabučių bendrijoms ir studentų bendrabučiams, o ne individualių namų savininkams. Energijos efektyvumo programos jgyvendinimas tur÷tų labiau akcentuoti priemones ir paskatas, nukreiptas j namų ūkių jpročių keitimą.

Žem÷s ūkio ir kaimo pl÷tros srityje tur÷tų būti akcentuojama dabartin÷s Nacionalin÷s kaimo pl÷tros strategijos antrosios investicijų krypties (aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas) jgyvendinimas, naujojoje ES finansin÷je perspektyvoje nuo 2014 m. kaimo pl÷trą sustiprinant dabartinių tiesioginių išmokų ūkininkams sąskaita ir paramą susiejant su agrarin÷s aplinkosaugos reikalavimais, labiau remiant ekologin÷s žemdirbyst÷s rinkodaros priemones ir šios produkcijos eksporto galimybių sudarymą.

Dauguma šios dalies pasiūlymų dera su ES lygmeniu svarstomomis iniciatyvomis, ypač „ES 2020“ strategija, tod÷l jų jgyvendinimas labiau priklauso nuo Vyriausyb÷s veiksmų nei nuo partnerių Europos Sąjungoje paramos. Kita vertus, jsijungimui j žaliajai ekonomikai reikalingų technologijų kūrimą ar mokymuisi jas taikyti bendradarbiavimo partneriai bus labai reikalingi. Jų siūlytina ieškoti tarp Šiaur÷s Europos šalių.

2.2.4. ES biudžeto politika

ES biudžeto parama yra labai svarbi priemon÷ Lietuvos konkurencingumui didinti, o ypač šiame tyrime siūlomos antrosios krypties prioritetų jgyvendinimui. 2009 m. nacionalinio biudžeto pajamų ES finansin÷ parama sudar÷ beveik 25 proc. (2007 m. ši dalis buvo 15 proc.). Infrastruktūrinio ir technologinio atsilikimo jveikimui ES finansin÷ parama lemiamos reikšm÷s tur÷s dar bent vienai dviem ES finansin÷ms perspektyvoms. Kaip minkštosios investicijos, ji gali tapti svarbiu skatinamuoju veiksniu ir pirmosios krypties (jsiliejimo j prid÷tinę vertę kuriančius tinklus) prioritetų jgyvendinimui. ES biudžeto išlaidų dalyje Lietuvai yra svarbios biudžeto

72 Remiamasi Lietuvos MA Ekonomikos institutas, „Lietuvos ūkio (ekonomikos) pl÷tros iki 2015 m. ilgalaik÷s strategijos atnaujinimas“.

73 Tyrimo ekspertų žiniomis, duomenų apie Lietuvą n÷ra.

panaudojimo sritys ir sąlygos bei Lietuvai tenkantis ES biudžeto paramos dydis, o pajamų dalyje – vadinamų ES biudžeto nuosavų išteklių reformos klausimas.

Derybose d÷l dabartinio daugiamečio ES biudžeto Lietuva siek÷ kelių tikslų, kurių pagrindinius apibendrinti galima būtų taip: a) kuo didesn÷ parama iš ES struktūrinių fondų, t. y. skiriama kaip vadinamasis

„nacionalinis vokas“ ir paremta metodologiniu proporcingumu šalies ekonominio išsivystymo lygiui; b) ES finansin÷s paramos panaudojimo sąlygų palengvinimas; c) tinkamo finansavimo Ignalinos programai nustatymas ir jo atskyrimas skaičiuojant grynąją biudžeto poziciją, t. y. jmokų ir išmokų santykj. Diskusijoje d÷l Bendrijos lygmeniu jgyvendinamoms programoms skiriamų l÷šų Lietuva pasisak÷ už tai, kad paramos panaudojimo taisykl÷s neužkirstų kelio mažiau konkurencingoms valstyb÷ms ir jų projektams pasinaudoti ES parama.

ES šalių narių derybų d÷l 2007–2013 m. ES finansin÷s perspektyvos metu buvo sutarta d÷l ES biudžeto reformos būtinyb÷s. Tuo tikslu EK inicijavo vidutin÷s trukm÷s ES biudžeto peržiūrą. Jos metu 2008 m. Komisija pateik÷ pasiūlymą konsultacijoms74, kuriuo siek÷ geriau jtvirtinti ES prioritetų ir biudžeto struktūros suderinamumą ir jų jgyvendinimo galimybes, padidinti biudžeto lankstumą reaguoti j pokyčius bei finansavimo skaidrumą. Šis pasiūlymas suk÷l÷ diskusiją, kurios metu buvo paskelbtos jvairios su ES biudžeto reforma susijusios studijos.

2007–2008 m. vykusios diskusijos pagrindiniais ES biudžeto ir sanglaudos politikos ateities klausimais yra susijusios su būsimuoju 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu. Ilgalaik÷je perspektyvoje pokyčiai ES biudžete yra neišvengiami. Finansin÷ ir ekonomin÷ kriz÷s pasekm÷ matyt bus ta, kad didesn÷ nei dabar išlaidų dalis bus orientuota ES ir atskirų šalių narių konkurencingumo ir augimo politikų jgyvendinimui. Kai kurių ekspertų nuomone, šiai sričiai ilgalaik÷je perspektyvoje (iki 2020 metų) l÷šų tur÷tų būti skiriama triskart daugiau nei numatyta 2013 m., ypač tyrimų ir inovacijų srityje, taip pat keliskart padidintos išlaidos vidaus ir išor÷s saugumo politikos jgyvendinimui (ypač migracijos srityje), o tiesiogin÷s išmokos ūkininkams tur÷tų būti sumažintos maždaug ketvirtadaliu, kaimo pl÷trai skiriamos l÷šos taip pat tur÷tų būti minimizuotos75. Šie pasiūlymai gana tiksliai atspindi diskusijų d÷l ES biudžeto peržiūros tendencijas, nors nebūtinai kiekybines jų išraiškas. Nors išlaidų didinimo kryptys Lietuvai yra aktualios, vis d÷lto Lietuvos ūkininkams neigiamai atsilieptų siūlymas kardinaliai sumažinti išlaidas kaimo pl÷trai ir gerokai „apkarpyti“ tiesiogines išmokas76. Tuo metu jau tur÷tų būti panaikinta tiesioginių išmokų diferenciacija, dar vis diskriminuojanti naujųjų ES šalių ūkininkus, tad lyginant su dabar gaunamomis l÷šomis, parama Lietuvos ūkininkams gali ir nemaž÷ti. Be to, biudžeto reforma neišvengiamai reiškia pasirinkimą tarp skirtingų prioritetų, nes išlaikyti esamą paramos žem÷s ūkiui lygj ir didinti išlaidas kitose srityse yra nerealistiška, ypač esant didžiuliam poreikiui ES valstyb÷ms nar÷ms mažinti biudžetų deficitus. Tai gali dar labiau nei manyta sumažinti bendrą ES biudžeto dydj. Be to, neaišku, ar dalis ES biudžeto l÷šų, skiriamų sanglaudos tikslams, nebus panaudota siekiant išlaikyti euro zonos stabilumą.

ES biudžeto pajamų sistemos reformos poreikio klausimu EK užsakymu buvo atlikta speciali studija77. Pagrindinis klausimas buvo pajamų šaltiniai. Teigiama, kad iš keturių vadinamųjų „nuosavų išteklių“ (importo muitų, specialaus muito cukrui, PVM ir BNP išteklių) sudaryta ES biudžeto pajamų sistema yra stabili ir nusp÷jama, tačiau n÷ra paprasta ir skaidri. Dalies ES valstybių narių politikams n÷ra priimtina, kad egzistuojanti sistema neturi žymesnių „bendrijos“ lygmens pajamų išteklių. Administravimą supaprastintų PVM išteklių panaikinimas ir atitinkamai didesnis BNP išteklių ind÷lis j ES biudžeto pajamas, tačiau toks BNP išteklių santykinio svorio padid÷jimas neišvengiamai neleis išspręsti „teisingos kompensacijos“ (pranc. juste retour) problemos, kuri komplikuoja valstybių narių derybas d÷l ES biudžeto pajamų. Biudžeto peržiūra parod÷, kad yra nusiteikimas naikinti jvairius kompensacinius mechanizmus. Studijoje siūloma laipsniškai jvesti ES lygmens mokestj. EK iki šiol laik÷si atsargios pozicijos šiuo klausimu, apsiribodama poreikiu toliau analizuoti su tam tikros viešosios politikos srities (pvz., aplinkosaugos) jgyvendinimu susietą sprendimą (pvz., anglies dvideginio mokestj). Lietuva iki šiol pasisak÷ prieš naujų mokesčių j ES biudžetą ES lygmeniu nustatymą d÷l to, kad tai reikštų mokesčių harmonizacijos pradžią.

Sutartyje d÷l ES veikimo yra numatyti svarbūs ES biudžeto formavimo ir jgyvendinimo pokyčiai. Visų pirma panaikinamos privalomų ir neprivalomų išlaidų kategorijos ir tuo pačiu Europos Parlamentas tampa lygiateisiu Tarybai ES biudžeto programų (daugiamet÷s ir metinių) tvirtinimo instituciniu veik÷ju. Antra, sutartis suteikia galimybę EVT nuspręsti d÷l vienbalsiškumo principo tvirtinant reglamentą d÷l ES daugiamet÷s finansų

74 Europos Komisija, Komunikatas „Pertvarkykime biudžetą ir pakeiskime Europą. Viešosioms konsultacijoms d÷l 2008–2009 m. biudžeto peržiūros skirtas dokumentas“. Briuselis 2007.09.12. SEC(2007) 1188 galutinis.

75 Copenhagen Economics, „EU Budget Review: Options for Change”. Atlikta Olandijos finansų ministerijos užsakymu, 2009, p. 10.

76 Konkurencijos galimybes su kitų ES valstybių narių žemdirbiais labiau mažintų dalin÷ BŽŪP politikos denacionalizacija, t. y. galimyb÷ Vyriausyb÷ms papildomai remti žem÷s ūkj iš nacionalinių biudžetų.

77 Xxxx, X. et al., „Financing of the European Union Budget“. Biudžeto generalinio direktorato užsakymu atlikta studija, 2008.

programos (sutarties 312 straipsnis). Derybų d÷l ES biudžeto eigai didel÷s jtakos tur÷tų vienbalsiškumo principo panaikinimas, tačiau tai kol kas numatyta tik kaip galimyb÷.

Lietuvos pozicija šiuo klausimu iš esm÷s atitinka diskusijų apie šių politikos sričių ateitj po 2013 m. Į Lietuvos ES krypčių dokumentą buvo perkelta nemaža dalis Lietuvos pozicijos d÷l ES biudžeto peržiūros nuostatų d÷l bendrųjų ES biudžeto formavimo ir skirstymo principų. Lietuva pasisako už tai, kad ES biudžetas būtų naudojamas taip, kad būtų sukuriama kuo didesn÷ prid÷tin÷ vert÷, kad būtų kuriamos viešosios g÷ryb÷s ir kuo mažiau būtų kraipoma konkurencija, o taip pat kad did÷tų bendras ES konkurencingumas, tod÷l ir pati Lietuva sakosi prioritetiškai investuosianti ne tik j mokslinius tyrimus ir inovacijas, bet ir j energetikos politikos tikslų jgyvendinimą, taip pat ir j darnųjj transportą ir mažai aplinką teršiančias technologijas78.

Lietuva taip pat suinteresuota, kad ES biudžeto paskirstymo principai būtų kuo paprastesni ir vadovautųsi skirtumų tarp valstybių narių mažinimo logika. Tai gali būti interpretuojama kaip ankstesn÷s principin÷s derybų pozicijos, t. y. išmokų dydis iš ES struktūrinių fondų per „nacionalinius vokus“ tur÷tų būti proporcingas valstyb÷s (neišsi)vystymo lygiui.

Tačiau Lietuva turi ir specifinių pageidavimų, susijusių su šalies „pojstojimin÷s“ darbotvark÷s jgyvendinimu, tod÷l artimiausią dešimtmetj Lietuvai bus aktualu išlaikyti investicijų j socialinę, transporto ir kt. infrastruktūrą galimybę – atsilikimas šioje srityje nuo labiausiai išsivysčiusių ES valstybių narių iki 2013 m. dar nebus jveiktas. Taigi Lietuvai paranku, kad išliktų kuo ilgesnis Sanglaudos politikos finansavimas ES biudžeto l÷šomis.

Taip pat yra ir keletas kitų svarbių pozicijos momentų – siekis tinkamai finansuoti EKP ir išor÷s sienų apsaugą bei siekis, kad BŽŪP liktų visiškai finansuojama iš ES biudžeto ir būtų peržiūr÷ta tiesiogin÷s paramos skyrimo metodika suvienodinant konkurencijos sąlygas tarp ES valstybių narių bei sutelkiant d÷mesj j kaimo pl÷trą.

Lietuvos ES kryptyse vienas pateiktas s÷km÷s rodiklis orientuotas j išvardytų Lietuvos pozicijų d÷l ES

biudžeto jtvirtinimą ES mastu, kitu rodikliu apibr÷žiamas vidinis šalies siekis, kad būtų panaudotos visos Lietuvai skirtos ES paramos l÷šos bei jų pagalba pasiekti strateginiai tikslai. Taigi rodikliuose jtvirtinti ne tik išoriniai, bet ir vidiniai šalies siekiai. Tinkamo ES l÷šų jsisavinimo klausimas išlieka aktualus.

Konstatuotina, kad derybose d÷l 2007–2013 metų ES biudžeto Lietuvos siekiai buvo realizuoti tik iš dalies. Tai visų pirma ribojo tai, jog maždaug 40 proc. ES biudžeto jau buvo paskirstyta ankstesniais ikiderybiniais susitarimais, Baltijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių koalicija nebuvo vieninga visais klausimais, o Lietuva savo siekius per mažai grind÷ bendraisiais Sąjungos interesais ir poreikiais79. Esamą Lietuvos derybinę strategiją (finansin÷s paramos ir biudžeto balanso maksimizavimo siekj) reikia peržiūr÷ti ir remti visai ES naudingas biudžeto politikas bei programas, kartu pabr÷žiant su jomis susijusius specifinius Lietuvos interesus80 arba labiau rūpintis valstybei narei skiriamos paramos paketo dydžiu ir programų, kuriomis finansavimas suteikiamas per Bendrijos lygio konkursus, jgyvendinimo sąlygomis81. Atsižvelgiant j vykstančius vidinius ES pokyčius ir išor÷s kontekstą, iki 2014–2020 m. finansin÷s perspektyvos svarstymų Lietuvai būtų tikslinga atnaujinti derybin÷s pozicijos pagrindines nuostatas ir iš anksto numatyti potencialius derybų koalicinius partnerius.

Pastarųjų metų diskusija kriz÷s sąlygomis atskleidžia didesnę orientaciją j l÷šų iš jvairių šaltinių telkimą ir

derinimą (viešoji ir privati partneryst÷) ir ES l÷šų skolinimą, o ne skyrimą subsidijų forma, atsiperkantiems projektams per paskolų mechanizmus (finansin÷ inžinerija). Finansų inžinerijos požiūriu Lietuva yra tarp lyderiaujančių valstybių, tad Lietuva gal÷tų išnaudoti esamą situaciją siūlydama finansin÷s inžinerijos priemones platesniu ES mastu.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: finansų inžinerijos priemonių taikymas Lietuvoje

Lyginant su kitomis ES šalimis,82 Lietuva didelę dalj struktūrinių fondų l÷šų dalj – 2 milijardus 185 milijonus litų − nukreip÷ finansų inžinerijos priemon÷ms pasirašydama sutartis d÷l kontroliuojančiųjų fondų steigimo su

78 Ši nuostata dar n÷ra tinkamai transformuota j s÷km÷s rodiklius ar nacionalin÷s svarbos projektus.

79 Xxxxxxxxxxx÷, R., Xxxxxxxx, D. „Dovanotam arkliui j dantis nežiūri? Lietuvos derybos d÷l Europos Sąjungos 2007–2013 metų biudžeto“,

Politologija, 48(4), 2007, p. 23−86.

80 Xxxxxxxx R., Xxxxxxxxx, H., „Lietuva ES biudžeto peržiūros procese: tarp europinių ir nacionalinių interesų”, Politologija, 51(3), 2008, p. 45−88.

81 Xxxxxxxxxxx÷, Xxxxxxxx.

82 Be Lietuvos ES struktūrinę paramą per XXXXXXX iniciatyvą nusprend÷ panaudoti Jungtin÷ Karalyst÷, Ispanija, Italija, Portugalija, Lenkija, Čekija, Graikija, Bulgarija; svarsto Vengrija, Slovakija, Kipras.

Europos investicijų fondu ir Europos investicijų banku d÷l JEREMIE ir XXXXXXX iniciatyvų taikymo. Lietuva sparčiausiai jgyvendina finansin÷s inžinerijos priemones, skirtas miestų pl÷trai, pagal JESSICA (angl. Joint European Support for Sustainable Investment in City Areas) iniciatyvą83. Be to, lyginant su kitomis ES šalimis Lietuva j JESSICA kontroliuojantjjj fondą investavo didžiausią ES struktūrin÷s paramos sumą – 227 mln. EUR,

t. y. 21 proc. visų Europos regionin÷s politikos fondo l÷šų, šiuo metu pervestų j JESSICA kontroliuojančius fondus jvairiose ES šalyse. 2010 m. I ketvirčio duomenimis, Lietuva yra tarp lyderių jgyvendinant ir finansin÷s inžinerijos priemones, skirtas smulkiojo ir vidutinio verslo pl÷trai, kurios vykdomos per JEREMIE (angl. Joint European Resources for Micro to Medium Enterprises) iniciatyvą. Ji pirmauja ir pagal suformuoto JEREMIE kontroliuojančio fondo biudžetą, kuris siekia 290 mln. EUR. Tai sudaro 27 proc. visos šiuo metu trylikoje ES šalių narių ir regionų84 sutartos per JEREMIE iniciatyvą panaudoti ES struktūrin÷s paramos dalies. Lietuva taip pat pirmauja ES pagal finansin÷s inžinerijos panaudojimo kaimo pl÷tros programai finansuoti spartą.

Lietuvos pozicija ir prioritetai ES biudžeto atžvilgiu laikytinos žemiau pateikiamos nuostatos, kurių dalis yra ankstesnių pozicijų tąsa:

a) Dar bent vienai ateinančiai ES finansinei perspektyvai aktualiausiu Lietuvai klausimu išlieka ES struktūrin÷ parama. Parama ją gaunančioms šalims nar÷ms tur÷tų būti paskirstoma proporcingai jų išsivystymo lygiui.

b) Iš Lietuvos stojimo j ES sutarties išplaukiančių ES finansinių jsipareigojimų Ignalinos programai ir tranzito j Kaliningrado sritj finansavimo tolimesnis adekvatus užtikrinimas. Siūlytina stengtis išspręsti šiuos klausimus su EK pakankamai anksti ir apsisaugoti nuo politin÷s diskusijos su šalimis nar÷mis, kurios metu neišvengiamai tektų aukoti kitas Lietuvai aktualias nuostatas.

c) Tiesioginių išmokų mažinimas žem÷s ūkio srityje yra neišvengiamas, tačiau svarbu išvengti BŽŪP dalin÷s renacionalizacijos ir siekti visų šalių narių ūkininkams vienodų tiesioginių išmokų lygio bei atsisakyti priemokų, t. y. nacionalinio kofinansavimo, galimyb÷s.

d) Reik÷tų siekti didesnio l÷šų telkimo infrastruktūrinei integracijai, kuri Lietuvai išliks aktuali iki kito ES finansin÷s perspektyvos pabaigos, ypač tokiems projektams, kur šalia finansavimo ES gal÷tų prisid÷ti ir stebint jgyvendinimo pažangą. Siūloma pasisakyti už tiesioginj visai ES reikšmingų infrastruktūros – ypač energetikos – jungčių finansavimą iš atskiro Bendrijos instrumento. Tai gali būti derinama su finansavimu iš nacionalinių sanglaudos l÷šų. Svarstytinas atskiras finansavimas makroregionin÷ms programoms, tokioms kaip Baltijos jūros strategija85.

e) Did÷jant ES finansin÷s paramos centralizacijai, t. y. finansavimą skiriant per Bendrijos programas konkurenciniais pagrindais, dera daugiau d÷mesio kreipti Lietuvos galimybes dalyvauti sukuriančioms jgyvendinimo sąlygoms.

f) ES biudžeto pajamų dalyje Lietuva tur÷tų remti esamos ES nuosavų išteklių sistemos pertvarkymą (PVM išteklių pakeitimą didesniais BNP ištekliais) ir korekcijų mechanizmo atsisakymą arba bent jau esminj supaprastinimą, o j siūlymus jvesti ES mokestj ar mokesčius žiūr÷ti labai rezervuotai.

g) Lietuva tur÷tų pritarti EK siūlymams panaudojant ES finansinę paramą plačiau taikyti finansų inžinerijos priemones – atsiperkantiems projektams l÷šas skirti ne kaip subsidijas, o kaip lengvatines paskolas.

83 Plačiau žr. EIB XXXXXXX Operations: Progress report and key issues / XXXXXXX Networking Platform; 8 June 2010

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxx/0000/xxx/xxx/xxx/xxxxxxx/00000000_0_xxx_xxxxxxx_xxxxxxxxxx.xxx>

84 Be Lietuvos, ES struktūrinę paramą per JEREMIE kontroliuojančius fondus jgyvendina Graikija, Rumunija, Latvija, Prancūzija, Italija, Slovakija, Kipras, Bulgarija. Plačiau žr. JEREMIE state of play / JEREMIE Networking Platform; 25th March 2010

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxx/0000/xxx/xxx/xxx/xxxxxxx/00000000_00.xxx>

85 Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategija yra nauja ES iniciatyva, pristatyta 2009 m. birželio m÷n. ir Europos Vadovų Tarybos susitikime patvirtinta 2009 m. spalio 29–30 d. Tai teritorin÷ makroregioninio lygmens strategija, kuria koordinuojant Baltijos jūros regiono šalių veiksmus siekiama kartu spręsti pagrindines regiono problemas. Strategija neturi atskiro finansavimo šaltinio, o jos jgyvendinimas siejamas su savanoriškais valstybių narių jsipareigojimais, t. y. šios strategijos tikslų laikymusi jgyvendinant nacionalines programas, ES struktūrinių fondų jgyvendinamus projektus. Po strategijos patvirtinimo tiesiogiai jos jgyvendinimui numatoma skirti tik 20 milijonų eurų bendradarbiavimo projektams su Rusija ir Baltarusija finansuoti.

Šiuo metu struktūrinių fondų l÷šos daugiausia naudojamos pagal pirmąjj struktūrinių fondų panaudojimo tikslą – konvergencija – finansuojamoms nacionalin÷ms programoms. Tarpvalstybiniam bendradarbiavimui numatytos l÷šos daug kartų mažesn÷s. Šioje finansin÷je perspektyvoje pagal trečiąjj struktūrinių fondų panaudojimo tikslą – Europos teritorinio bendradarbiavimo skatinimą – finansuojama atskira Baltijos jūros regiono tarpvalstybinio bendradarbiavimo skatinimo programa, tačiau jos biudžetas sudaro tik 293,2 milijono eurų. Kita vertus, maždaug pus÷ visų iš struktūrinių fondų finansuojamų Lietuvoje veiksmų programų priemonių atitinka Baltijos jūros regiono strategijoje numatytus prioritetus. Tik÷tina, kad jei didesn÷ l÷šų dalis būtų skiriama tiesiogiai makroregioninei programai jgyvendinti, atsirastų galimybių paspartinti infrastruktūros ir kitų tarpvalsybinių projektų jgyvendinimą šiame regione. Tai atitiktų Lietuvos interesus. Tačiau galimos makroregioninių programų apskritai ir BJR programos finansavimo apimtys ir valdymas, jų santykis su nacionalin÷mis programomis reikalauja atskiro aptarimo.

S÷km÷s rodikliais būtų šių nuostatų jtvirtinimas konkrečiuose ES finansin÷s paramos paskirstymą ir panaudojimą nustatančiuose ES reglamentuose. Svarbiausiuoju jų der÷tų laikyti išsivystymo lygiui tiesiogiai proporcingą ES struktūrin÷s paramos skyrimą j ją pretenduojančioms šalims nar÷ms, jskaitant ir Lietuvą, taip pat potencialaus ES l÷šų panaudojimo atitikties svarbiausių Lietuvos problemų sprendimui laipsnis. Tam, kad Lietuvos siūlymai būtų išgirsti, svarbu tur÷ti keletą aiškių prioritetų, išsaugoti turimą finansavimą ir pasididinti l÷šas naujose srityse.

2.3. Vertybin÷ konvergencija

Trečiosios krypties apibendrinimas: vertybin÷ konvergencija

Trečioji ilgalaik÷ Lietuvos ES politikos kryptis yra vertybin÷ konvergencija. Lietuvos gyventojų atvirumas, kūrybiškumas ir tolerancija yra esminiai tiek šių krypčių, tiek Lietuvos europeizacijos tikslai. Šios vertyb÷s siejamos su postmaterialios visuomen÷s samprata86. Tačiau vertybin÷ orientacija keičiasi tik per labai ilgą laikotarpj, ją veikia religija, istorin÷ ir geografin÷ patirtis, tautos formavimo ypatyb÷s ir kiti faktoriai. Europos kontekste socialinius lūžius (skirtis) nul÷musių religinių karų, pramonin÷s ir nacionalin÷s revoliucijos87 palikti p÷dsakai Lietuvoje yra aktualūs, o esminis santykis su jais yra v÷lavimas. Lietuvos visuomen÷je jvykęs per÷jimas nuo tradicinių prie sekuliarių – racionalių vertybių patvirtina, kad Lietuvoje egzistuoja panašus ryšys tarp socialinių bei ekonominių pokyčių ir vertybių, kaip ir kitose Europos šalyse88. Tai taip pat leidžia tik÷tis jud÷jimo postmaterialių vertybių link, augant gerovei ir toliau vykstant socialinei ir ekonominei modernizacijai. Tačiau jud÷jimas bus l÷tas ir susijęs su kartų kaita89. Jam tur÷s jtakos Lietuvoje egzistuojantis dar vienas specifinis esminis lūžis, susijęs su sovietiniu paveldu90.

Šioje dalyje jvertinama dabartin÷ Lietuvos gyventojų pilietin÷ ir vertybin÷ orientacija ES kontekste bei teorin÷s kapitalizmo modelių tipologijos kontekste apžvelgiamas Europos socialinio modelio klausimas bei dviprasmiškas Lietuvos vidaus ir ES politikos santykis su juo. Pagaliau pateikiami galimi vertybin÷s konvergencijos būdai, kaip pagrindinj ilgalaikj mechanizmą išskiriant socializaciją, kuri jmanoma d÷l ankstesn÷je dalyje aptarto geresnio jsitinklinimo ES. Socializacijai prielaidas tur÷tų sudaryti didesnis mobilumas, jsijungimas j ES technologinius, darbo pasidalijimo, administracinius, mokslo ir švietimo, paslaugų teikimo tinklus. Būtina numatyti priemones, kurios pad÷tų didinti Lietuvos visuomen÷s sanglaudą, visuomen÷s ryšj su valstybe bei atkurti pasitik÷jimą valdžios institucijomis.

2.3.1. Politinis susvetim÷jimas ir Lietuvos vertyb÷s ES kontekste

Politinio susvetim÷jimo apraiškos Lietuvoje yra pakankamai akivaizdžios: mažas bendras pasitik÷jimas kitais žmon÷mis ir palyginti žemas politinio dalyvavimo aktyvumas91.

Vis d÷lto pilietin÷s visuomen÷s atžvilgiu Lietuvos situacija kasmet pamažu ger÷ja (2007 m. pilietin÷s galios indeksas buvo 32,7 balų, 2009 m. – 35 balai iš 100)92. Po truputj did÷ja lietuvių dalyvavimas kai kuriose pilietin÷se organizacijose, šiek tiek keičiasi požiūris j savanorišką veiklą. Pastaruoju metu ženkliai padid÷jo gyventojų dalyvavimas vietos bendruomen÷s veikloje (atitinkamai 18 proc. ir 33 proc. 2008 m. ir 2009 m.93),

86 Xxxxxxxxx, X. Modernization and Postmodernization: Cultural, Economic and Political Change in 43 Societies. Princeton, NJ, 1997.

87 Autoriai remiasi Lipseto ir Rokkano socialinių lūžių teorija. Plačiau žr. Xxxxxx, S. M. , Xxxxxx S. (red.) Party Systems and Voter Alignments. Cross-national Perspectives. New York, 1967.

88 Žiliukait÷, R., Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomen÷je: nuo tradicinių link sekuliarių − racionalių vertybių“, Sociologija. Mintis ir veiksmas,

/1(19) 2007, p. 116−130.

89 Xxxxxxxxx, X., „Globalization and Potmodern Values“, The Washington Quarterly, 23(1), 2000, p. 215−228.

90 Ramonait÷, X. Posovietin÷s Lietuvos politin÷ anatomija. Vilnius, 2007.

91 Vidutinis lietuvių politinis jsitraukimas apima 1,85 politinio dalyvavimo formų (ES vidurkis – 2,52), tačiau apskritai jie atsilieka nevisose politinio dalyvavimo formose. Panašiu mastu lietuviai jsitraukia j politinių partijų veiklą, dalyvauja viešosiose elektronin÷se diskusijose. Kita vertus, gerokai mažiau Lietuvos gyventojų dalyvauja protesto akcijose, pasirašo peticijas, dalyvauja savanoriškose organizacijose (2006 m. duomenys). Žr. Europos Komisija, „Flash Eurobarometer No 189a – EU Communication and the citizens”. Tiesiogin÷ gyventojų apklausa, atlikta 2006 09 25–29 d. <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxx/xx_000x_xx.xxx>.

92 Pilietin÷s visuomen÷s institutas, „Lietuvos visuomen÷s ir mokytojų pilietin÷s galios indeksas“, 2009.

<xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xxxxx/xxx_xxxx.xxx?xxx00> .

93 Ibid.

savanoriškoje veikloje dalyvaujančio piliečio vertinimas keičiasi pozityvia linkme. Vis daugiau lietuvių jsitraukia iškilus bendruomenin÷ms ekonomin÷ms ir politin÷ms problemoms, tačiau vis dar vyrauja nuomon÷, kad jie, kaip eiliniai šalies piliečiai, turi labai mažai jtakos ir galios paveikti atskirus politikų sprendimus. Bendrai vertinant, situacija Lietuvoje pamažu keičiasi, o ir tolimesnei vertybinei konvergencijai prielaidos yra pakankamai geros.

Žemesni politinio dalyvavimo ir savo pilietin÷s galios vertinimo rodikliai atspindi ir vyraujantj demokratijos veikimo Lietuvoje vertinimą. Pasitenkinimas demokratija Lietuvoje tradiciškai n÷ra aukštas ir šiuo metu yra beveik tris kartus mažesnis nei visų ES šalių narių vidurkis (mažiausias kartu su Rumunija). Pasteb÷tina, kad naryst÷ ES šiam rodikliui teigiamos jtakos netur÷jo, atvirkščiai, nuo naryst÷s pradžios pasitenkinimas demokratijos veikimu šalyje smuko nuo 33 proc. iki 18 proc., taigi beveik dvigubai. Lietuviai taip pat „pirmauja“ pagal nepasitik÷jimą svarbiausiomis nacionalin÷mis valdžios institucijomis (atitinkamai tik 15 proc. ir 7 proc. lietuvių pasitiki Vyriausybe ir Seimu, palyginus su atitinkamu vidutiniu 29 proc. ir 30 proc. pasitik÷jimu šiomis institucijomis kitose ES šalyse nar÷se). Paskutiniai apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje labai stipriai nusmukęs pasitik÷jimas teis÷sauga (iki 15 proc., lyginant su vidutiniu 43 proc. ES lygiu)94.

Šie rodikliai labai gerai reprezentuoja susidariusj atotrūkj tarp Lietuvos visuomen÷s ir valstyb÷s institucijų. Nepasitenkinimą Lietuvos demokratija, nepasitik÷jimą valstyb÷s institucijomis ir apatiją viešiesiems reikalams gerai paaiškina Lietuvos gyventojų nuostatos apie pilietiškumą95. Tyrimai rodo, kad pilietiškumas dažniausiai suvokiamas gana abstrakčiai, bendrai minimos tam tikros pareigos valstybei, didžiavimasis Lietuvos valstybe ir pan. Pilietinis ir politinis angažuotumas dažniausiai nelaikomas „gero“ piliečio savybe. Pilietiškumas labiau siejamas su tautiškumu ir tauta nei politine valstyb÷s dimensija ir kolektyvinio dalyvavimo bruožais.

Visuomen÷s ateities prioritetų kontekste lietuvių nuomon÷ išsiskiria iš bendrų ES tendencijų. Dauguma europiečių svarbiausiais prioritetais laiko socialinę lygybę ir solidarumą, aplinkosaugą, progresą ir novatoriškumą. Tuo tarpu lietuviai svarbiausiais prioritetais laiko laisvą prekybą ir rinkos ekonomikos pl÷trą bei socialinę lygybę ir solidarumą. Matyti, kad bendra ES piliečių nuomon÷ yra nuoseklesn÷ prioritetų atžvilgiu nei Lietuvos gyventojų nuomon÷. Tam tikrą nenuoseklumą Lietuvos gyventojai demonstruoja ir d÷l atvirumo naujov÷ms bei pokyčiams. Lietuviai pozityviau nei dauguma ES piliečių vertina verslumą ir lankstumą, stipriai palaiko konkurencingumo, laisvos prekybos principus, tačiau tuo pat metu atsargiau vertina reformas, liberalizaciją, globalizaciją96.

Išvardyti Lietuvos gyventojų nuomon÷s nenuoseklumai gali būti paaiškinti sovietinio ir demokratinio valdymo patirtimi. Santvarkų transformacijos patirtis, plačiai ap÷musi tiek politinę, tiek ekonominę, tiek socialinę dimensijas, lemia „atsargias“ nuostatas liberalizacijos, reformų, globalizacijos klausimais. Taip pat ji atsispindi ir lietuvių prioritetų sąraše, kur vyrauja tiek egalitarin÷s, tiek liberaliosios visuomen÷s prioritetai (pvz., socialin÷ lygyb÷ ir laisva rinka, solidarumas ir konkurencija). Nuoseklesn÷s politikos ir s÷kmingesnių reformų patirtis gal÷tų tapti atspirtimi ir prieštarų tarp Lietuvos gyventojų nuostatų nykimui.

Lietuvos gyventojų nuomon÷ nuo daugumos ES piliečių daugiausia skiriasi klimato kaitos problemų atžvilgiu atliepdama materialios ir postmaterialios visuomenių skirtumus. Dauguma ES piliečių kovą su klimato kaita jvardijo kaip vieną iš esminių artimos ES ateities prioritetų, tuo tarpu lietuviams ši problema atrodo mažiau aktuali. Nors kovoje su klimato kaita Lietuvos ir kitų ES piliečių nuomon÷s d÷l svarbiausių priemonių panašios, tačiau daug mažiau lietuvių mano, kad j kovą su klimato kaita reik÷tų atsižvelgti jgyvendinant visas ES politikos sritis97.

Atitinkamai skiriasi lietuvių ir kitų Sąjungos piliečių suvokimas, kokios vertyb÷s geriausiai atspindi ES.

Dauguma ES piliečių mano, kad demokratija, žmogaus teis÷s ir taika yra trys geriausiai panašiu mastu reprezentuojančios Sąjungą vertyb÷s (kiekviena buvo jvertinta apie 37 proc.), tuo tarpu lietuviai mano, kad svarbiausia vertyb÷ yra žmogaus teis÷s (48 proc.), o kitos gerokai mažiau atspindi Sąjungos esmę. Lietuviai šią vertybę dažniausiai min÷jo ir kaip jiems asmeniškai svarbiausią vertybę (55 proc.), tačiau jdomu, kad formuodami ES tikslų darbotvarkę šios vertyb÷s lietuviai iš kitų tikslų neišskyr÷ dažniau nei kiti europiečiai. Daugumos ES piliečių nuomon÷ pasiskirsto jvairiau ir, be žmogaus teisių, apima tokias vertybes kaip pagarba žmogaus gyvybei bei taika, ir šios vertyb÷s labiau atsispindi ES gyventojų formuojamoje ES tikslų darbotvark÷je98.

94 Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 72. Visuomen÷s nuomon÷ Europos Sąjungoje“. Tiesiogin÷ apklausa, vykdyta 2009 10 27 – 11 11 d. <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xx_xx_xxx.xxx>; Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 62. Visuomen÷s nuomon÷ Europos Sąjungoje“. Tiesiogin÷ apklausa, vykdyta 2004 10 m÷n.

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xx_xxx.xxx>.

95 Remiamasi duomenimis iš Žiliukait÷s, R. et al. Neatrasta galia. Lietuvos pilietin÷s visuomen÷s žem÷lapis. Vilnius, 2006, p. 199–221.

96 Europos Komisija, „Standartin÷s Eurobarometro apklausos Nr. 72 rezultatų duomenų lentel÷s“. Nr. 2.

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xxx_xx.xxx>

97 Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 72“.

98 Europos Komisija, „Standartin÷s Eurobarometro apklausos Nr. 72 rezultatų duomenų lentel÷s“. Nr. 2.

2.3.2. Europos socialinis modelis

„Išminčių grup÷s“ ataskaitoje Europos socialin÷s rinkos modelio išsaugojimas žinių ekonomikos ir klimato kaitos sąlygomis vadinamas svarbiausiu strategijos tikslu. Lisabonos sutartyje numatyta, kad Sąjunga kurs ypač konkurencingą socialinę rinkos ekonomiką. Pati socialin÷ rinkos ekonomika ir ja besiremiantis Europos modelis apibr÷žiami jvairiai, tačiau būtini apibr÷žimų elementai yra socialiniai ekonomikos augimo naudojantis rinka tikslai, pasireiškiantys aukšta socialine apsauga, aštrios ekonomin÷s ir socialin÷s nelygyb÷s mažinimu, aukštos kokyb÷s viešosiomis paslaugomis. Socialin÷s rinkos modelj praktikuojančios valstyb÷s dažnai vadinamos gerov÷s valstyb÷mis.

Ataskaitoje taip pat konstatuojama, kad toks socialin÷s rinkos modelis Europoje plačiai palaikomas. Iš tiesų Sąjungoje egzistuoja rimtų visuomen÷s ir ekonomikos organizavimo skirtumų ir modelių yra toli gražu ne vienas, tod÷l abejotina, ar socialin÷s rinkos modelis tikrai dominuoja dabartin÷je ES. Jam aiškiai atstovauja vadinamosios kontinentin÷s ES šalys, ypač Vokietija ir Prancūzija. Naujosios valstyb÷s nar÷s, išskyrus Slov÷niją, artimesn÷s anglosaksiškojo kapitalizmo šalims, kurios pasižymi mažesniu socialin÷s apsaugos lygiu, mažiau perskirto biudžetą ir socialin÷s nelygyb÷s nelaiko pagrindine problema.

Lietuvos visuomen÷s santykis su šiuo tikslu yra dviprasmiškas. Viena vertus, gerov÷s valstyb÷s kūrimo tikslas buvo deklaruojamas Lietuvos ilgalaik÷s pl÷tros strategijoje iki 2015 metų, tačiau jis išliko retoriniu. Lietuvos visuomen÷s santykis su gerov÷s valstyb÷s kūrimo tikslu toks pat retorinis – dauguma gyventojų pritaria šiam tikslui ir jo priemon÷ms, tačiau didesnių mokesčių už tai mok÷ti nepasirengę, nes nepasitiki valstybe ir jos institucijomis. Toliau aptariamo Lietuvai būdingo ryškiai išreikšto politinio susvetim÷jimo, pasireiškiančio žemu pasitik÷jimu valstyb÷s institucijomis ir politiniu pasyvumu, sąlygomis gerov÷s valstyb÷ vargu ar gali būti realizuojama.

Be to, ekonomin÷ ir finansų kriz÷ Lietuvoje, viešųjų finansų konsolidacijos poreikis dar labiau sumažins socialin÷ms reikm÷ms xxxxxxxxx išteklius. Kaip tik kriz÷s metu inicijuotos socialin÷s rūpybos, socialinio draudimo, valstyb÷s tarnybos ir kitos reformos leidžia teigti, kad kriz÷ tik sustiprins iki šiol vyravusj modelj, kuriame liberaliojo anglosaksiškojo kapitalizmo modelio bruožai dera su kai kuriais Pietų Europai būdingais bruožais (pakankamai didel÷ šeš÷lin÷ ekonomika, šeimos ir bažnyčios vaidmuo socialin÷je rūpyboje)99. Tai interesų grupių valdomos silpnos, bet daug „apžiojusios“ valstyb÷s modelis.

ES Lietuvai tai gali sukelti retorinio atotrūkio problemą. Lietuva, siekdama likviduoti savo technologinj ir ypač infrastruktūrinj atsilikimą ir tam pasinaudoti ES ištekliais, dar ilgai referuos j ES solidarumą, kuris pabr÷žiamas ir „Išminčių grup÷s“ ataskaitoje. Panašiai Lietuva grindžia bendros energetikos politikos, ypač jungčių ir išor÷s politikos srityse, poreikj. Tačiau solidarumui netapus ir vienu iš svarbių Lietuvos vidaus politikos pagrindų, referencijos j jj Sąjungoje neteks dalies legitimumo.

Pakeisti nepasitik÷jimo valstybe tendencijas Lietuvoje taip pat bus sud÷tinga be ES pagalbos. Politinio susvetim÷jimo problemą Lietuvoje spręsti reikia, o tam reikia stiprinti visuomen÷s sanglaudą ir išnaudoti visuomen÷s pasitik÷jimą ES institucijomis bei jsitinklinimo galimybes ES, ypač mobilumą, tuo pačiu ir socializaciją ES.

2.3.3. Socializacija, mobilumas ir konvergencija

Ekonomin÷s demokratijos teorijos akcentuoja ir ekonomin÷s gerov÷s vaidmenj vertybiniams pokyčiams bendrai ir politinio susvetim÷jimo problemos sprendimui konkrečiai. Tyrimai Lietuvoje rodo, kad ekonomin÷ gerov÷ yra svarbi, bet nepakankama atitinkamos vertybių sistemos kitimo sąlyga. Atrodo, kad, be gerov÷s, Lietuvos gyventojams ypatingai svarbūs teisingumas ir tvarka. Atitinkamai suvokiamas teisingumo ir tvarkos trūkumas, kuris gali būti apibūdinamas kaip teis÷s valdžios jgyvendinimo Lietuvoje problema, yra svarbi politinio susvetim÷jimo priežastis. Taip pat svarbi ne absoliuti, bet santykin÷ gerov÷, ypač socialinio statuso pokyčiai, lyginant su sovietiniais laikais.

D÷l to pasitik÷jimui visuomen÷je atkurti ir vertybinei konvergencijai neužteks vien ekonomin÷s gerov÷s augimo. Ypač svarbus kokybiškas teis÷saugos institucijų darbas, viešųjų paslaugų kokyb÷ ir socializacija, kuri gali būti skatinama švietimo ir mobilumo priemon÷mis. Šiame kontekste svarbus emigrantų klausimas: ryšių su jais palaikymas, jų teisių gynimas ES ir paskatų sugrjžti stiprinimas gali būti viena svarbiausių socializacijos ir vertybin÷s konvergencijos priemonių.

99 Lietuviškojo kapitalizmo modelio kūrimas plačiame teoriniame lyginamajame kontekste gerai aptartas Norkaus, Z., Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius, 2008.

Antra svarbi jgyvendinimo priemon÷ yra švietimo programos, skatinančios atvirumą, kūrybiškumą ir toleranciją, ir pačios švietimo sistemos orientacija j šių vertybių ir jgūdžių formavimą. Tai reiškia didesnj d÷mesj kompetencijoms, o ne vien žinioms. Skaitmenin÷s atskirties jveikimas taip pat gal÷tų reikšmingai prisid÷ti prie sąlygų vertybinei konvergencijai sudarymo.

2.4. Saugumo ir stabilumo zonos pl÷tra j Rytus

Ketvirtoji kryptis skirta jvardyti Lietuvos prioritetus globalios ES politikos atžvilgiu. Lietuvos interesus ES išor÷s politikos atžvilgiu lemia dvi svarbiausios veiksnių grup÷s: nedidel÷ Lietuvos santykin÷ ir struktūrin÷ galia bei Lietuvos geopolitin÷ situacija ir istorin÷ patirtis, t. y. istorin÷ būtis tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų apskritai ir priklausomyb÷ Rusijai (kartais – tik jos jtakos erdvei) arba Vidurio Europai konkrečiai. Šiuos Lietuvos interesus sąlygojančios veiksnių grup÷s praktiškai yra nekintančios, tod÷l ir Lietuvos interesai yra santykinai stabilūs.

Nedidel÷ Lietuvos santykin÷ ir struktūrin÷ galia lemia Lietuvos suinteresuotumą konsoliduota ir vieninga ES išor÷s politika, nes tik konsoliduota ES išor÷s politika gali sustiprinti Lietuvos struktūrinę galią. ES išor÷s politikos konsolidacija yra naudinga žvelgiant ir iš Lietuvos santykin÷s galios perspektyvos, nes vieninga ES išor÷s politika padeda subalansuoti didžiųjų ir mažųjų ES valstybių užsienio politikos interesus taip užtikrinant mažųjų ES valstybių interesų apsaugą. Konsoliduota ES išor÷s politika taip pat yra vienas iš būdų efektyviai neutralizuoti išorines gr÷smes.

Tuo tarpu Lietuvos geopolitin÷ pad÷tis ir siekis kuo visapusiškiau integruotis j Vakarus kartu išlaikant tarpininkavimo funkciją tarp Rytų ir Vakarų lemia Lietuvos interesą konsoliduotą ES išor÷s politiką pirmiausia nukreipti j Lietuvos regioninių užsienio politikos tikslų jgyvendinimą. Formuojant ir jgyvendinant ES išor÷s politiką Lietuvos tarpininkavimo funkcija tarp Rytų ir Vakarų iš dabartin÷s gr÷sm÷s nuosekliai tur÷tų būti paverčiama santykiniu Lietuvos pranašumu.

Lietuvos galimyb÷s jtvirtinti savo interesus regionin÷je ES išor÷s politikos darbotvark÷je neišvengiamai priklauso ir nuo globalios sanklodos. Tod÷l Lietuvos interesas pirmiausia yra identifikuoti veiksnius, kurie daro ar gali daryti jtaką svarbiausioms Lietuvos geopolitin÷ms projekcijoms regione ar istorinių interesų lemiamiems faktoriams. Vertinant globalią sanklodą, pirmiausia būtina jvertinti ES santykių su JAV perspektyvas ir ES Bendrosios užsienio politikos (toliau – BUSP) bei Europos saugumo ir gynybos politikos (toliau – ESGP) poveikj ES išor÷s politikai. Tuo tarpu vertinant Lietuvos interesus regione svarbu nustatyti Rytų partneryst÷s politikos ir ES santykių su Rusija raidos trajektorijas.

Lietuvos Europos politikos rezultatyvumas ES išor÷s santykiuose iš esm÷s priklauso nuo efektyvios šių dviejų erdvių jungties, t. y. ES išor÷s politikos globalios darbotvark÷s ir ES išor÷s politikos regioniniu lygmeniu suderinamumo. Tod÷l Lietuvai netgi orientuojantis j ES išor÷s politikos efektyvią sklaidą regioniniu lygmeniu, būtina jvertinti visas keturias erdves, darančias jtaką Lietuvos interesų jgyvendinimui: a) Rytų partneryst÷s politika; b) ES santykiai su Rusija; c) ES santykiai su JAV; d) BUSP ir ESGP. Lietuvos interesų raiška keturiose ES išor÷s politikos erdv÷se yra nulemta Lietuvos galios parametrų ir Lietuvos geopolitin÷s situacijos, tod÷l šiuo atveju svarbiau yra jvertinti ne pačius interesus, bet galimus jų jgyvendinimo instrumentus.

Lietuvai Rytų partneryst÷ (EKP rytin÷ dimensija) yra ne tik viena iš ES išor÷s politikos erdvių, bet ir vienas svarbiausių ES išor÷s politikos prioritetų, tod÷l ir kitos ES išor÷s politikos dimensijos nemaža dalimi tur÷tų būti subordinuotos Lietuvos interesams Rytų partneryst÷je jgyvendinti. Siekiant kaip galima labiau sustiprinti Rytų partnerystę, Lietuvai svarbu išspręsti tris svarbiausius iššūkius:

a) Neutralizuoti išor÷s gr÷smes ir Rytų partneryst÷s raidą ribojančius veiksnius. Šiuo metu Rytų partneryst÷s efektyvumą riboja ne tik jos konkurencija su Viduržemio jūros sąjunga (EKP pietine dimensija), bet ir tai, kad Rytų partneryst÷s raiška yra priklausoma ir nuo ES – Rusijos santykių raidos. Šiuo atveju svarbu užtikrinti, kad ES – Rusijos santykiai neribotų ES santykių su Rytų partneryst÷s šalimis ir jie būtų intensyvesni bei glaudesni nei ES – Rusijos santykiai. Užsitikrinus Rytų partneryst÷s nepriklausomybę nuo ES ir Rusijos santykių bei ES ir EKP pietin÷s dimensijos partnerių santykių raidos, Lietuva savo interesus Rytų partneryst÷je pirmiausia tur÷tų orientuoti j prekybinių ES ir Rytų partneryst÷s santykių raidą, bevizj režimą ir kitus faktinio bendradarbiavimo instrumentus, kurie ilgainiui gal÷tų evoliucionuoti j bendras ES ir Rytų partneryst÷s valstybių integracines erdves. Iš esm÷s egzistuoja dvi pagrindin÷s alternatyvos Rytų partneryst÷s nepriklausomybei nuo ES – Rusijos santykių užtikrinti. Pirma, Rytų partneryst÷s instrumentų perk÷limo j ES ir Rusijos santykius modelis (m÷ginant perkelti Rytų partneryst÷s „žaidimo taisykles“ j ES – Rusijos santykius) – šiuo atveju ES ir Rusijos santykiai būtų ES ir Rytų partneryst÷s valstybių santykių išvestin÷, tad nors santykiai evoliucionuotų panašia trajektorija, tačiau ES ir Rytų partneryst÷s valstybių santykiai būtų intensyvesni. Antra, Rytų partneryst÷s visiško

atskyrimo nuo ES – Rusijos santykių modelis (individualaus bendradarbiavimo formato modeliavimas ir stiprinimas nem÷ginant Rusijos integruoti j Rytų partnerystę) – šiuo atveju skirtųsi ne tik ES – Rusijos ir ES – Rytų partneryst÷s valstybių bendradarbiavimo intensyvumas, bet ir pats bendradarbiavimo turinys.

b) Suformuoti vieningesnj Lietuvos elito ir visuomen÷s požiūrj j Rytų partneryst÷s šalis. Lietuvos užsienio politikos prioritetai ir jų jgyvendinimas Rytų partneryst÷s valstybių atžvilgiu tur÷tų būti suvokiami kaip visuma, o ne individualiai tik pagal atskiras Rytų partneryst÷s valstybes. Šiuo metu Lietuvoje n÷ra sukurta Rytų partneryst÷s politinio modelio vertę ir naudą leidžianti išgryninti sistema. Lietuvos visuomen÷s ir apskritai valstyb÷s paramą Rytų partneryst÷s valstyb÷ms pirmiausia lemia individualios Rytų partneryst÷s valstybių charakteristikos. Pavyzdžiui, Lietuvos visuomen÷s parama Gruzijai lyginant su kitomis Rytų partneryst÷s valstyb÷mis (pvz., Arm÷nija ar Azerbaidžanu) ypač didel÷, nors Gruzija priklauso tam pačiam politiniam Rytų partneryst÷s dariniui. Lietuvos politiniai ir administraciniai resursai jgyvendinti savo interesus Rytų partneryst÷s valstyb÷se žymiai išaugtų, jeigu Lietuvos politika būtų orientuota j visas Rytų partneryst÷s šalis kaip atskirą regioną.

c) Rytų partneryst÷s tikslus integruoti j ilgalaikių valstyb÷s interesų sistemą ir juos

jgyvendinti kaip nacionalinius interesus. Lietuvos iniciatyvos Rytų partneryst÷s šalyse šiuo metu pirmiausia siejamos su pagalbos šioms šalims koncepcija, tačiau ne su nacionaliniais interesais. Rytų partneryst÷s tikslai tur÷tų būti geriau integruoti j nacionalinę sistemą tiek tiesiogiai, tiek juos labiau integruojant j visą vidaus politikos darbotvarkę.

ES santykiams su Rusija būdingas gana intensyvus praktinis bendradarbiavimas, tačiau jis vyksta neaiškiai instituciškai apibr÷žtoje aplinkoje. Konsoliduota ES išor÷s politika trumpuoju laikotarpiu tur÷tų būti orientuota j santykių teisinio reglamentavimo sustiprinimą, o vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu – j bendros, Lietuvos interesus kuo labiau atitinkančios, ES pozicijos santykiuose su Rusija sukūrimą. Nors Lietuvai d÷l ekonominių ryšių intensyvumo svarbus praktinis bendradarbiavimas su Rusija, tačiau ES lygmeniu nuolatinis Lietuvos interesas – Rusiją labiau jpareigojančio naujo ES ir Rusijos Partneryst÷s ir bendradarbiavimo susitarimo sudarymas ir jo nuoseklaus vykdymo užtikrinimas.

Inicijuota ir šiuo metu pradedama pl÷toti vadinamoji Rusijos modernizacijos partneryst÷ – naujas ES ir Rusijos santykių instrumentas, kuris tur÷tų būti jgyvendinamas kuo labiau sustiprinant jtaką Rusijai mainais j technologinę ir kitokią paramą Rusijos pl÷trai. Modernizacijos partneryst÷ savo pobūdžiu ir veikimo logika visiškai atitinka kitus ES ir Rusijos santykių instrumentus, tačiau šiuo atveju būtina užtikrinti, kad modernizacijos partneryst÷ būtų pl÷tojama subalansuotai ir ji netaptų partneryste tik Rusijai „patogiems“ bendradarbiavimo klausimams spręsti.

Šiuo metu esami ir naujai kuriami ES ir Rusijos bendradarbiavimo instrumentai yra išskaidyti, o visapusiškiau ES ir Rusijos santykius galintis reglamentuoti dokumentas – ES ir Rusijos Partneryst÷s ir bendradarbiavimo susitarimas (jsigaliojęs 1997 m.) – n÷ra atnaujintas. Lietuvai svarbu siekti, kad būtų sukurta vientisa, aiški ir santykiniu centralizacijos laipsniu pasižyminti ES ir Rusijos santykių pl÷tros sistema ir viename strateginiame santykių dokumente būtų apibr÷žtas jvairių ES bendradarbiavimo su Rusija instrumentų pobūdis, jų santykis ir taikymo aplinkyb÷s. Tokia vientisa sistema ES leistų adekvačiau kontroliuoti bendradarbiavimo darbotvarkę, o Rusijai tai neleistų išskaidyti ES instrumentų ir selektyviai tik pagal savo interesus rinktis bendradarbiavimo su ES problemas.

ES ir JAV bendradarbiavimo darbotvark÷ yra mažesnio intensyvumo ir pirmiausia orientuota j strateginius ES ir JAV makrolygmens politinio bendradarbiavimo klausimus bei j konkrečius sektorinius bendradarbiavimo klausimus. Lietuva tur÷tų būti suinteresuota pirmiausia tokių ES ir JAV bendradarbiavimo instrumentų pl÷tra, kurie stiprintų strateginj ES ir JAV bendradarbiavimą. Tuo tarpu konkretūs praktiniai ES bendradarbiavimo su JAV klausimai atskirose srityse (pvz., mokslinių tyrimų, aplinkos apsaugos ir kt.) Lietuvai strateginiu požiūriu yra ne tokie aktualūs. Lietuvos jtakos galimyb÷s strateginių ES ir JAV susitarimų turiniui yra nedidel÷s, o praktinio bendradarbiavimo susitarimai padeda užtikrinti bent dalinę JAV interesų Europos Sąjungoje sklaidą. ES ir JAV bendradarbiavimas Lietuvai aktualus pirmiausia tiek, kiek šis bendradarbiavimas daro jtakos ES išor÷s politikai regioniniu lygmeniu. Tod÷l Lietuva tur÷tų siekti daryti jtaką visiems ES ir JAV strateginiams susitarimams (nes jie daro tiesioginę arba netiesioginę jtaką ES išor÷s politikai Rytų Europoje) ir selektyviai tur÷ti jtakos praktinio bendradarbiavimo susitarimams pagal jų aktualumą ar potencialą ES išor÷s politikos interesams Rytų Europoje jgyvendinti.

BUSP ir ESGP paskirtis – ES jtakos didinimas globaliu lygmeniu. ESGP misijų koncentravimas pirmiausia Balkanų regione ir Afrikoje nepaneigia šios politikos globalaus pobūdžio, o tik patvirtina, kad ES jtakos pl÷tra globaliu lygmeniu siejama su situacijos stabilizavimu labiausiai saugumo požiūriu problemiškuose regionuose. Lietuvai BUSP ir ESGP aktualu tiek, kiek šios politikos didina ES išor÷s politikos konsolidaciją ir stiprina ES

politikos matomumą Rytų Europos regione. Taigi efektyviausias instrumentas pritraukti ES d÷mesj Rytų Europos regionui būtų tokia BUSP ir ESGP, kuri remtųsi bendraisiais saugumo ir stabilumo didinimo principais, tačiau kartu būtų adaptuota konkretiems regionams. Akivaizdu, kad Rytų Europos valstyb÷se pirmiausia turi būti pl÷tojama kuo efektyvesn÷ BUSP. Šiuo atveju svarbios dvi pakopos: ES d÷mesio BUSP instrumentams pritraukimas Rytų Europos regionui bei efektyvus BUSP politikos ir konkrečių instrumentų pritaikymas. Rytų Europoje BUSP būtų efektyviausia tada, jei būtų jgyvendinama netiesiogiai, ją išskaidžius po atskiras ES išor÷s politikos sritis. Toks išskaidymas yra būtinas tam, kad būtų minimizuotas Rusijos antagonizmas stipriai BUSP regione, tačiau pati BUSP būtų de facto jgyvendinama kitomis ES išor÷s politikos priemon÷mis.

Darytina išvada, kad visos keturios erdv÷s ir Lietuvos interesų jgyvendinimas jose yra glaudžiai susijusios, tod÷l siekiant Lietuvos politikos ES išor÷s politikoje rezultatyvumo būtina kuo didesn÷ keturių išor÷s politikos dimensijų integracija. Vis d÷lto ši integracija netur÷tų būti savitiksl÷, o orientuota j dviejų svarbiausių Lietuvos interesų ES išor÷s politikoje jgyvendinimą – konsoliduotos ES išor÷s politikos sukūrimą, kurios jgyvendinimas pirmiausia būtų orientuotas j Lietuvai aktualią regioninę erdvę (Rytų partneryst÷s šalis), ir ES – Rusijos santykių pl÷trą, atitinkančią Lietuvos politinio, ekonominio ir energetinio saugumo interesus. Taigi Lietuvos interesus atitiktų tokia ES išor÷s politika, kuri būtų ne tik konsoliduota, bet kartu adaptuota ir tinkama Lietuvos interesams Rytų Europos regione jgyvendinti. Tod÷l ES išor÷s politikos konsolidacijos ir jos regioninio pobūdžio suderinamumas – vienas svarbiausių iššūkių Lietuvai.

Ketvirtosios krypties apibendrinimas: saugumo ir stabilumo zonos pl÷tra j Rytus

Lietuvos santykin÷s ir struktūrin÷s galios parametrai sąlygoja Lietuvos interesą tur÷ti kuo vieningesnę ir labiau konsoliduotą ES išor÷s politiką, o Lietuvos geopolitin÷ pad÷tis ir istorin÷ patirtis šios ES išor÷s politikos raišką turinio požiūriu verčia sutelkti j regioninę erdvę. Keturių ES išor÷s politikos dimensijų (Rytų partneryst÷s, ES ir Rusijos santykių, ES ir JAV santykių bei BUSP ir ESGP) integracija Lietuvai pad÷tų užtikrinti balansą tarp aukšto ES išor÷s politikos konsolidacijos laipsnio ir didel÷s šios politikos regionin÷s koncentracijos j Lietuvai aktualią Rytų Europos erdvę. Vienas iš galimų instrumentų ES išor÷s politikai Rytų Europoje stiprinti ir keturių ES išor÷s politikos dimensijų integracijai užtikrinti – didesnis politinių ir administracinių resursų sutelkimas. Šiuo atveju siūlytina patobulinti ES specialiųjų atstovų regionuose koncepciją, sustiprinant šių atstovų politines ir administracines galias selektyviai adaptuoti ES išor÷s politikos instrumentus.

3. Įtakos didinimo Europos Sąjungoje kryptys ir priemon÷s

Viena iš esminių Lietuvos politikos apskritai ir Lietuvos Europos politikos konkrečiai nes÷kmių yra nesugeb÷jimas praktiškai realizuoti strateginiuose dokumentuose numatytų prioritetų, t. y. Lietuva daugiausia problemų turi politikos jgyvendinimo procese. Dažnai konceptualiai jvardinami prioritetai ir uždaviniai yra pagrjsti, nors ir pernelyg gausūs bei ne visada apibūdinami aiškiai apibr÷žtais siektinais rezultatais (s÷km÷s rodikliais) ir jgyvendinimo priemon÷mis. Didžiausios kliūtys jų realizavimui kyla prioritetų pavertimo konkrečiais sprendimais ir jų jgyvendinimo etapuose.

Tai nereiškia, kad Lietuvos jtaka nepriklauso nuo išorinių Lietuvos jtakos ir konkurencingumo didinimo ES priemonių, tačiau tyrimo autoriai mano, kad pagrindin÷ problema ne čia. Pagrindin÷ problema yra strateginiuose dokumentuose numatytų prioritetų pavertimas konkrečiais sprendimais ir rezultatais, pirmiausia sutelkiant tam šalies vidaus išteklius bei išnaudojant ES teikiamas galimybes. Išorin÷s priemon÷s yra neblogai žinomos ir naudojamos – tereikia stengtis geriau jas išnaudoti. Lietuvos jtaka ir konkurencingumas gal÷tų did÷ti Lietuvai tiesiog aktyviau dalyvaujant ES politikos formavimo iniciatyvose, nuosekliau formuojant savo vidaus politiką ir ją susiejant su ES politika. Lietuva tur÷tų ir toliau rodyti didesnę iniciatyvą d÷l identifikuotų ES politikos klausimų sprendimo, geriau išnaudoti koalicijų su kitomis ES šalimis nar÷mis formavimo potencialą. Nors Lietuvos žmogiškieji resursai yra riboti, tačiau galima aktyviau išnaudoti socialinius ir institucinius tinklus bei siekti geresnio Lietuvos atstovų paskyrimo j pareigas ES institucijose rezultato. Jis kol kas n÷ra geras ir reik÷tų atskiro veiksmų plano šiai problemai spręsti. Koalicijų formavimo klausimas trumpai aptariamas ankstesn÷je dalyje, išskiriant kai kurias galimas koalicijas siekiant atitinkamų tikslų atskirose srityse. Jie apibendrinami tyrimo išvadose.

Įgyvendinimo problemos gali pasirodyti netik÷tos pra÷jus vos šešeriems metams po naryst÷s ES. Pasirengimo narystei ES metu politikos ir teis÷s jgyvendinimui buvo skiriamas labai didelis d÷mesys. ES d÷mesio jgyvendinimui išraiška galima laikyti administracinių geb÷jimų sąvoką ir jos naudojimą vertinant tuometinių valstybių kandidačių pasirengimą narystei. Administracinių geb÷jimų stiprinimas buvo planuojamas specialiomis programomis (pavyzdžiui, nacionalin÷mis acquis communautaire per÷mimo programomis), šiam tikslui buvo numatyti gausūs ištekliai. Buvo finansuojamas naujų institucijų steigimas, procesų tobulinimas, darbuotojų mokymas ir techninis aprūpinimas. Lietuva šj administracinių geb÷jimų stiprinimo procesą vald÷ gerai ir tapo viena geriausių ES narystei pasirengusių valstybių.

Šios jgyvendinimo sistemos rezultatas ir rodiklis buvo ES teis÷s jgyvendinimo mechanizmas, kuris veikia iki šiol, o Lietuva ir toliau pirmauja ES pagal ES teis÷s perk÷limą100. Tačiau ši sistema Lietuvoje išliko izoliuota geros praktikos „sala“101 ir nebuvo perkelta j kitas viešosios politikos sritis. Be to, ji daugiau susijusi su perk÷limo, o ne realaus jgyvendinimo problemos sprendimu. Pasaulio banko vertinimu, Lietuva iš karto po naryst÷s išliko lydere tarp naujųjų narių administracinių geb÷jimų srityje, tačiau ir ją paliet÷ šioje studijoje užfiksuota administracinių geb÷jimų erozijos po naryst÷s ES tendencijos, pasireiškusios ribotomis galimyb÷mis laikytis griežtos fiskalin÷s politikos, efektyviai panaudoti struktūrinių fondų l÷šas ir valdyti viešojo sektoriaus žmogiškuosius išteklius102. Lietuvos politin÷ sistema vis labiau fragmentavosi plačioms koalicijoms tampant politinio gyvenimo norma, silpn÷jo politinių j÷gų sutarimas d÷l pagrindinių viešojo gyvenimo prioritetų, o valstyb÷s tarnybos veikla dažnai buvo savitiksl÷ ar vedina žinybinių interesų. Atsiskyr÷ politikos formavimo ir jgyvendinimo procesų logikos. Toliau strigo kompleksiškų tarpinstitucinių programų ir projektų valdymas. Be politin÷s lyderyst÷s, politin÷s ir administracin÷s korupcijos aplinkoje didžiųjų programų ir projektų valdyme prad÷jo dominuoti interesų grupių ir biurokratin÷ logika.

Tai buvo būdinga ir su ES susijusiomis programoms, pirmiausia Lisabonos strategijos jgyvendinimu ir Vilnius Europos kultūros sostin÷s projektu. Lisabonos strategijos nes÷km÷s priežastys ne tik vidin÷s – jos susijusios ir su atvirojo koordinavimo metodo nes÷kme. Išryšk÷jo ir chroniškos, laikotarpiui po naryst÷s ES pradžios būdingos jgyvendinimo b÷dos, kurių svarbiausios – žemas politinis reformų palaikymas, pasyvi

100 Tačiau ES teis÷s jgyvendinimas n÷ra toks geras; plačiau žr. Xxxxxxxx, X., „Compliance and Conditionality in Lithuania: the Case of the Best Performer“.

101 Tobulumo salų (angl. islands of exellence) sąvoka taikoma SIGMA ir v÷liau Pasaulio banko administracinių geb÷jimų vertinimo studijose. Panaši išvada kaip tik pateikiama World Bank, „EU-8. Administrative Capacity in the New Member States: The Limits of Innovation“, No.

36930-GLB, 2006.

102 Ten pat, p. 7–13.

Vyriausyb÷, silpni analitiniai institucijų geb÷jimai, prastas koordinavimas, neveikianti viešojo ir privataus sektoriaus partneryst÷103.

Naujoji Vyriausyb÷ sparčiai likvidavo politin÷s lyderyst÷s deficitą ir nuskaidrino politikos formavimo aplinką, tačiau jai taip pat iš dalies būdingas jgyvendinimo problemos ignoravimas104, kai manoma, kad svarbiausia iškelti teisingus tikslus ir numatyti veiklos ir programų rezultatus, o pagrindiniu jgyvendinimo mechanizmu laikomas valstyb÷s administracinio aparato politizavimas.

Egzistuoja ne vienas politikos jgyvendinimo modelis, tačiau dauguma jų gerą jgyvendinimą sieja su aiškia tikslų sistema, politine parama ir politikų sutarimu d÷l tikslų, politikos proceso dalyvių kvalifikacija ir politikos jgyvendinimo technologijomis. Pastarosios toliau bus nagrin÷jamos naudojant jas apibendrinančią jgyvendinimo struktūros sąvoką105.

Įgyvendinimo problemos žemiau nagrin÷jamos ir pasiūlymai teikiami naudojantis dviem pagrindiniais jgyvendinimo modeliais106, išskiriant jgyvendinimą kaip rezultatą ir kaip procesą ir vadovaujantis jgyvendinimo literatūroje apibendrinama geriausia jgyvendinimo praktika. Svarbiausiais s÷kmingo jgyvendinimo elementais paprastai jvardijama tai, kas susiję su politiniu noru arba valia ir geb÷jimais, o jgyvendinimo veiksniai analizuojami tiek politikos formavimo etape (pvz., aiškių tikslų nustatymas, tinkamų jiems pasiekti priemonių pasirinkimas), tiek pačiame jgyvendinimo etape (institucin÷ struktūra, besikeičianti aplinka ir panašūs veiksniai)107.

Šio tyrimo autoriai mano, kad tyrime pasiūlytas ES politikos kryptis galima būtų jgyvendinti a) stiprinant politinj sutarimą d÷l ES politikos tikslų ir pagrindinių jų jgyvendinimo priemonių, b) europeizuojant jgyvendinimo struktūrą ir c) gerinant didelių projektų valdymą, tačiau esmin÷ visų šių priemonių efektyvumo prielaida yra konkurencingos tiek privataus, tiek tarptautiniu mastu Lietuvos valstyb÷s tarnybos išlaikymas. Tam reikia ne tik sustabdyti administracijos silpn÷jimo tendencijas (prestižo, motyvacijos smukimas), bet ir rimtai apsvarstyti jos stiprinimo priemones108.

Toliau tyrime nagrin÷jamas visuomen÷s jtraukimas j ES politikos formavimo procesą, politinis sutarimas ir politin÷ valia. ES politikos jgyvendinimo struktūra nagrin÷jama pateikiant Lietuvos institucinio paj÷gumo jgyvendinti nacionalinę ES politiką jvertinimą ir išanalizuojant nacionalinio ES reikalų koordinavimo modelio pakeitimų poveikj ES politikos formavimui ir jgyvendinimui. Remiantis atlikta analize, siūlomos administracinių geb÷jimų stiprinimo kryptys ir priemon÷s. Aptariami didieji projektai ir susijusi ES struktūrin÷s paramos administravimo Lietuvoje patirtis. Teigiama, kad reikia daugiau geros praktikos pavyzdžių šioje srityje, kurie gal÷tų sukurti naują administracinę projektų valdymo tradiciją. Konkrečių priemonių atžvilgiu detalizuojamos jgyvendinimo europeizacijos ir didžiųjų projektų valdymo kryptys. Šiame kontekste išskiriami ypač reikšmingi Baltijos energijos rinkos jungčių plano ir pirmininkavimo ES projektai.

3.1. Politin÷ valia, sutarimas ir visuomen÷s jtraukimas

Vyriausyb÷s patvirtintoje strateginio planavimo metodikoje109 jtvirtinta, kad visuomen÷ turi tur÷ti galimybę steb÷ti ir vertinti, ar jų išrinkta valdžia vykdo jsipareigojimus, ar teikiamos geros kokyb÷s paslaugos. Nacionalin÷s ES politikos kontekste ši nuostata valdžios institucijas jpareigoja užtikrinti skaidrumą ir viešumą bei atsižvelgti j visuomen÷s nuomonę priimant sprendimus d÷l ES politikos.

Rengiant Lietuvos ES krypčių tyrimą vyko viešosios konsultacijos su visuomene, buvo konsultuojamasi su

akademine bendruomene, skirtingų sričių ekspertais, Vyriausyb÷s socialiniais – ekonominiais partneriais. Gyventojų apklausos rodo, kad Lietuvos visuomen÷ iš esm÷s palaiko pasirinktas Lietuvos ES politikos kryptis (pvz., didesnis nei vidutinis tarp visų ES šalių narių palaikymas yra d÷l energetikos politikos, Europos

103 Žr. Xxxxxxxx, V., Xxxxxxxxxxxx, R. (red.), Europos Sąjungos Lisabonos strategijos jgyvendinimas Lietuvoje: atviro koordinavimo metodo taikymo analiz÷. Vilnius, 2008.

000 Xxxx X. X., Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. Vilnius, 2001.

105 Xxxxx, X., Xxxxxx, D. O. „Implementation Structures: A New Unit of Administrative Analysis“, Organization Studies, 2(3), 1981, p. 211−227.

106 Pirmasis modelis – jgyvendinimas „iš viršaus žemyn“, paremtas aiškia atsakomybe už tikslų jgyvendinimą ir rezultatų pasiekimą, antrasis –

„iš apačios aukštyn“, kur akcentuojamas pasitik÷jimas ir organizacijų autonomiškumas. Pastarosios valstyb÷s valdymo reforma vyksta aiškiai stiprinant valdymą iš viršaus. Toks tiesioginis valdymas gali būti tinkamas reformų metu, bet jis nebus tvarus, jei nebus daugiau autonomiškų s÷kmingai veikiančių agentūrų.

107 Xxxxxxxxxxxx, R., Xxxxxxxx, V. Politikos jgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos jtaka. Vilnius, 2003.

108 Kol kas tik galima konstatuoti, kad vyrauja valstyb÷s tarnybos silpn÷jimo tendencijos. Valstyb÷s tarnybą toliau mažinant, silpstant motyvacijai d÷l maž÷jančių atlyginimų ir valstyb÷s tarnybos prestižo, užprogramuojamos tik dar didesn÷s jgyvendinimo problemos.

109 LR Vyriausyb÷s 2002 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 827 „D÷l strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“.

kaimynyst÷s politikos Rytų dimensijos),110 tod÷l tai suteikia papildomo legitimumo Lietuvai aktyviai kelti šių politikos sričių klausimus ES mastu.

Be to, Lietuvos visuomen÷ išlaiko pozityvų požiūrj j Lietuvos narystę ES – naryst÷s naudą teigiamai vertina 66 proc. gyventojų (ES šalių narių vidurkis – 57 proc.), aktyviai palaiko visų sričių, išskyrus pensijų, mokesčių sistemos ir švietimo sistemos, klausimų sprendimą europiniu lygmeniu. Gyventojai ES institucijomis pasitiki labiau nei nacionalin÷mis valdžios institucijomis bei palankiau vertina jų veiklą111. Min÷ti rodikliai per paskutinius metus keit÷si ES naudai (reik÷tų jd÷ti dinamiką). Taigi iš principo šiame tyrime siūloma id÷ja, kad Lietuva ES politikos pagrindu tur÷tų skatinti nacionalin÷s viešosios politikos probleminių sričių europeizavimą ir sprendimą ES lygmeniu, visuomen÷je susilauktų didelio palaikymo bei galbūt paskatintų aktyviau jsitraukti j diskusijas d÷l tinkamiausių problemų sprendimo būdų. Xxxxxxx s÷kmingas visuomen÷s jtraukimo atvejis yra iliustruojamas Vengrijos gerosios praktikos pavyzdžiu.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: Vengrijos patirtis

2006 m. Vengrijoje naujos Vyriausyb÷s iniciatyva buvo prad÷ta jgyvendinti plati reformų programa. Jos parengime ir jgyvendinime stengtasi jtraukti plačiąją visuomenę, tod÷l pagal išskirtas keturias strategines reformų kryptis buvo sukurtos interneto svetain÷s, kuriose detaliai pristatomi tose kryptyse jvardyti tikslai, pateikiama geroji užsienio šalių praktika, poveikio vertinimo studijos, pasiūlymai d÷l krypčių jgyvendinimo tobulinimo, veikia diskusinis forumas. Be to, nuo 2007 m. pradžios prad÷tos organizuoti viešos temin÷s apskritojo stalo diskusijos kas 1−3 m÷n., o kai kuriomis strategin÷mis kryptimis net po kelias diskusijas per m÷nesj. Interneto svetain÷se galima susipažinti su visų diskusijų protokolais. Diskusijos plačiai jtrauk÷ akademinę bendruomenę, verslo atstovus. Taigi iš principo Vengrijos plačiąją visuomenę j reformų krypčių formulavimo ir jgyvendinimo procesą pavyko s÷kmingai jtraukti pateikiant jvairiapusj krypčių pristatymą bei užtikrinant skirtingo jsitraukimo galimybes (tiesiogin÷s ir elektronin÷s diskusijos, pasiūlymų teikimo galimyb÷s elektroniniu būdu).112

Homogeniška ir dažniau tikrinama visuomen÷s pozicija d÷l min÷tų klausimų gal÷tų paskatinti didesnę politinių j÷gų valią ir ryžtingumą jgyvendinti suformuotus ES politikos tikslus. Iki naryst÷s ES pradžios skirtimi tarp politinių partijų buvo galima laikyti nuostatas d÷l Lietuvos naryst÷s ES. Tačiau ši skirtis buvo tik sąlygin÷, kadangi euroskeptikų tiek tarp visuomen÷s narių, tiek tarp politinių j÷gų buvo mažai. Lietuvai tapus ES nare, euroskepticizmas tapo dar didesniu marginaliniu reiškiniu (tik ekonomin÷s kriz÷s laikotarpiu diskusijos atgim÷, tačiau n÷ra aktyvios), politinių j÷gų nuomon÷ d÷l svarbiausių krypčių panaši, tačiau pagil÷jo skirtis d÷l konkrečių viešosios politikos sprendimų bei retorikos ES (ypač vertinant radikalias pozicijas Europos Parlamente). Konsensuso tarp nacionalinių politinių veik÷jų sprendimų ir ypač priemonių lygiu nebuvimas silpnina Lietuvos jtakos galimybes ES politikos formavimo procese. Nors sutarimas visais klausimais n÷ra jmanomas, tačiau Lietuvai naudinga, kad esminiais klausimais (pvz., energetikos politikos ar naryst÷s euro zonoje atžvilgiu) būtų užtikrintas pakankamas politinių j÷gų sutarimas ir palaikymas nacionaliniu mastu, ypač pagrindinių jgyvendinimo priemonių bei jų visumos – projektų – lygmeniu. Tod÷l siūloma jj telkti ne tik ir ne tiek politikos prioritetams ir konkretiems siektiniems rodikliams, o jų pagrindu rengiamiems projektams. Tokių susitarimų terminus tur÷tų riboti projektų jgyvendinimo laikotarpis. Konsensusas pad÷tų sustiprinti politinę valią jgyvendinti politiką ir kartu pad÷tų užtikrinti politikos tęstinumą besikeičiant politin÷ms j÷goms.

Geb÷jimų stiprinimas politiniu lygmeniu tur÷tų vykti dviem kryptimis. Pirma, ES politikos formavimo procese Lietuva gal÷tų geriau išnaudoti visuomen÷s nuostatas kaip valstyb÷s jtakos šaltinj, akcentuodama, kad visuomen÷ labai pozityviai vertina narystę ES ir tvirtai palaiko svarbiausias Lietuvos ES politikos kryptis. Tam pad÷tų aktyvesn÷s ir reguliaresn÷s konsultacijos su visuomene dažnesnių ir operatyvesnių visuomen÷s apklausų jvairiais metodais forma. Nors ES svarstomi klausimai dažniausiai yra labai kompleksiški ir techniški, strateginiai socialiniai, aplinkos, ekonomikos augimo, vertybių, piliečių teisių, laisvių ir galimybių klausimai gal÷tų būti pristatomi aktyviau. Reik÷tų ne tik informuoti, bet ir konsultuotis, o tai reiškia, kad reik÷tų operatyviai nagrin÷ti ir santykinai paprastus, ir kontraversiškus klausimus bei juos integruoti j pozicijų rengimo procesą.

110 Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 72“.

111 Ibid.

112 Tiesa, tai valdančiajai partijai nepad÷jo išsaugoti valdžios po 2010 m. rinkimų.

Antra politinių geb÷jimų stiprinimo kryptis – politinių j÷gų tarpusavio konsensuso kultūros stiprinimas. Galima būtų išnaudoti Danijos kaip gerosios užsienio praktikos pavyzdj – šioje šalyje dažna praktika svarbius strateginius klausimus tvirtinti susitarimais tarp svarbiausių politinių partijų. Nors tokie susitarimai Lietuvoje pastaruoju metu „devalvuoti“, nesimato ženklų, kad Lietuvos politikoje sumaž÷tų koalicinių vyriausybių ir švytuokl÷s politikos galimyb÷s113. Lietuvos atveju daugiau politin÷s valios jgyvendinti jsipareigojimus atsirastų jtvirtinant susitarimą d÷l konkretesnių sprendimų ir projektų. Tai stiprina politikos jgyvendinimo nuoseklumo galimybes. Rekomenduotina pirmiausia pasiekti politinj sutarimą d÷l pirmininkavimo ES projekto jgyvendinimo. Politinis sutarimas būtų prasmingas ir d÷l kitų nevienareikšmiškai vertinamų didžiųjų projektų, susijusių su ES – tokių kaip daugiabučių namų renovavimas ar naujos atomin÷s elektrin÷s statyba. Artimiausiu metu galimyb÷ išbandyti politinio sutarimo jtvirtinimo perspektyvas bus tariantis d÷l „Lietuva 2030“ vizijos.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: Danijos patirtis

Danijoje jtvirtinta praktika svarbiausiais politikos klausimais priimti politinius sutarimus tarp pagrindinių partijų. Susitarimai priimami jvairaus laikotarpio, daugiausia vidutinio laikotarpio, sektorinio pobūdžio klausimais (pvz., politinis susitarimas d÷l 2008–2011 m. energetikos politikos, politinis susitarimas d÷l 2010– 2014 m. gynybos politikos, politinis susitarimas d÷l Erasmus Mundus programų reglamentavimo ir finansavimo). Danijos ES prioritetai taip pat patvirtinti tokiu politiniu susitarimu (žr. atvejo studiją – 1 priedas). Politiniai susitarimai rengiami ne tik tarp partijų, tačiau ir tarp kitų politinių veik÷jų (pvz., politinis susitarimas tarp Danijos Vyriausyb÷s, Danijos centrinio banko ir finansinio sektoriaus d÷l finansinio stabilumo).

3.2. Įgyvendinimo struktūra ir jos europeizavimas

Vien tik politinis sutarimas ir valia negali užtikrinti s÷kmingo politikos jgyvendinimo. Įgyvendinant nacionalinę ES politiką susiduriama su tomis pačiomis administracinių geb÷jimų problemomis, kaip ir apskritai jgyvendinant viešąją politiką Lietuvoje.

Įgyvendinimo struktūra modeliuojama pagal pasiūlytų ES krypčių pobūdj, orientuojantis j jgyvendinimo procesą, kuris reikalauja a) stipraus ryšio tarp vidaus ir užsienio politikos, b) geresnio ryšio tarp strateginių dokumentų, c) gero ES reikalų koordinavimo ir d) jgyvendinimo europeizacijos.

3.2.1. Vidaus ir užsienio politikos ryšys

Šalies jtaka ir konkurencingumas tarptautin÷je arenoje turi daugiau galimybių did÷ti, jei ji vykdo nuoseklią, kryptingą politiką. Tam visų pirma reikalinga aiški ilgalaik÷ šalies vystymo vizija, kuri būtų atitinkamai perkelta j trumpesnio laikotarpio tikslus ir uždavinius. Šiame kontekste išskirtina dabartin÷s Vyriausyb÷s iniciatyva tobulinti strateginio planavimo procesą ir atnaujinti Valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos strategiją.

Taip pat būtina užtikrinti ryšj tarp vidaus ir užsienio politikos. Pasiūlyta Lietuvos Europos politikos formavimo logika – problemiškiausių Lietuvos viešosios politikos sričių sprendimas išnaudojant ES galimybes – tai tiesiogiai reflektuoja. Vidaus ir užsienio politikos ryšj pad÷tų stiprinti toliau aptariamas geresnis Lietuvos ES politikos tikslus apibr÷žiančių dokumentų susiejimas su kitais nacionaliniais strateginiais dokumentais bei jgyvendinimo struktūros europeizacija.

3.2.2. Geresn÷ integracija j strateginio planavimo sistemą

Siekiant realaus siūlomo vidaus ir užsienio politikos suderinimo, strateginio planavimo sistemoje iš anksto tur÷tų būti numatytas jo mechanizmas. Šiuo atžvilgiu aktuali tinkamai sutvarkyta strateginio planavimo sistema, kurioje būtų aiški svarbiausių strateginių dokumentų hierarchijos logika, efektyvūs ilgalaikių tikslų perk÷limo j trumpesnio laikotarpio tikslus ir uždavinius bei tikslų jgyvendinimo priemonių parinkimo mechanizmai ir tinkama steb÷senos sistema.

113 Tačiau tokie susitarimai neapsaugo nuo rizikos, kad valdžioje atsidurs naujai susikūrę politiniai jud÷jimai – o tai ryškus Lietuvos politin÷s sistemos bruožas.

Apibr÷žiant Lietuvos nacionalin÷s ES politikos strategijos vietą strateginio planavimo sistemoje, orientacija tur÷tų būti išlaikyta j svarbiausią Lietuvos ES politikos tikslą – panaudoti narystę ES vidinių šalies viešosios politikos problemų sprendimui. Tod÷l siūlomas ilgalaik÷s nacionalin÷s ES strategijos dokumentas tur÷tų neapsunkinti strateginių Lietuvos tikslų jgyvendinimo. Kita vertus, siekiant padidinti Lietuvos jtaką ir konkurencingumą Sąjungoje, nacionalin÷s ES strategijos jgyvendinimo priemon÷s bei steb÷senos sistema tur÷tų būti efektyvesn÷s nei buvo iki šiol. Pamin÷tos sąlygos lemia, kad praktika rengti atskirą nacionalin÷s ES politikos dokumentą tur÷tų būti išlaikyta, tačiau jo vieta strateginio planavimo sistemoje tur÷tų būti aiškiau suformuluota. Tokios nuostatos jgyvendinimui šiuo metu susiklosčiusios itin palankios aplinkyb÷s, kadangi, kaip min÷ta, vyksta strateginio planavimo sistemos peržiūra.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: Estijos patirtis

Estijos darnaus vystymosi strategija „Darni Estija 21“ buvo priimta 2005 m. ir numato Estijos vystymosi kryptis ir tikslus iki 2030 m., tačiau taip pat sudarytos sąlygos dokumente nustatytas kryptis ir tikslus koreguoti, jvertinant jvairius socialinius ir ekonominius pokyčius. Sukurta strategijos steb÷sena numato nuolatinę socialinių ir ekonominių veiksnių jtakos peržiūrą, nuolatines konsultacijas su visuomen÷s grup÷mis, tod÷l, esant poreikiui, strategijos prioritetai ir kryptys gali būti koreguojami ir atnaujinami.

Pristatytas koregavimo ir atnaujinimo principas gali būti naudojamas nebūtinai strategijų, tačiau ir didelių projektų steb÷senai.

Remiantis strateginio planavimo sistemos tobulinimo gairių dokumente pasiūlyta principine strateginio planavimo dokumentų schema, siūlomas Lietuvos ES politikos kryptis ir jų jgyvendinimą geriausiai formalizuotų trys galimi ilgalaik÷s ES politikos strategijos ir pagrindin÷s šalies ilgalaik÷s pl÷tros strategijos (VIPS) sąsajos būdai.

Pirmas sąsajos būdas. Ilgalaikiai Lietuvos ES tikslai ir prioritetai tur÷tų būti apibr÷žiami savarankiškame, VIPS dokumentui subordinuotame strateginiame dokumente, galbūt pateikiant atitinkamą nuorodą ir trumpą pagrindinių tikslų santrauką pačioje VIPS strategijoje. ES strategijoje tur÷tų būti numatytos jgyvendinimo kryptys, galbūt projektai ir s÷km÷s rodikliai. Siūloma, kad valdymo sričių pl÷tros (sektorin÷s) strategijos bei Vyriausyb÷s programa būtų subordinuotos ne tik VIPS dokumentui, bet ir ilgalaikei ES politikos strategijai. Tokia subordinacija leistų perkelti nacionalin÷s ES strategijos kryptis j jgyvendinimo lygmenj ir kartu integruotų jos steb÷seną j vientisą veiklos rezultatų steb÷senos sistemą (kurios sukūrimas yra vienas iš strateginio sistemos tobulinimo tikslų). Tai nacionalinei ES strategijai suteiktų didesnj politinj „svorj“ bei prisid÷tų garantuojant nacionalin÷s ir ES lygmens politikos suderinamumą. Siūloma, kad steb÷sena apimtų ne tik s÷km÷s rodiklius, tačiau ir s÷km÷s projektus (ne tik ES, tačiau apskritai valstyb÷s ilgalaik÷s pažangos mastu). Jie tur÷tų atspind÷ti strategiškai svarbiausias nacionalines iniciatyvas ir Lietuvai aktualiausias strategines ES iniciatyvas. Šie projektai tur÷tų sudaryti ir ES struktūrin÷s paramos panaudojimo programos pagrindą. Tai sustiprintų politinj jsipareigojimą s÷kmingai jgyvendinti atitinkamus projektus ir iniciatyvas bei sudarytų prielaidas jvairiapusiškesniam nacionalin÷s ES politikos jgyvendinimo steb÷jimui.

Antras sąsajos būdas numato, kad nebūtų rengiamas atskiras ES politikos strateginis dokumentas, o ilgalaikiams ES politikos tikslams būtų paskirta atskira dalis VIPS strategijoje, kur jie būtų gana koncentruotai, tačiau aiškiai ir detaliai išd÷styti. Tokiu atveju ES politikos s÷km÷s rodikliai gal÷tų būti tiesiogiai jvardijami VIPS, o projektų sąrašas gal÷tų būti rengiamas ir tvirtinamas atskiru dokumentu, j kurj tur÷tų būti atsižvelgiama formuojant sektorines strategijas ir Vyriausyb÷s programą.

Trečias sąsajos būdas artimesnis antrajam tuo, kad ES lygmens prioritetai nebūtų pateikiami atskirame dokumente. Kadangi planuojama, jog VIPS strategijoje nacionaliniai prioritetai bus pateikiami jvardijant keletą horizontalių tikslų, siūloma, kad ES prioritetai būtų integraliai pateikiami pristatant šiuos horizontaliuosius tikslus. Tokia sąsaja užtikrintų nuosekliausią vidaus ir ES politikos tikslų suderinimą bei ES tikslų jgyvendinimo steb÷senos sistemą, tačiau būtų apribotos galimyb÷s „patogiai“ viešinti ES prioritetus. To siekiant būtų tikslinga ES prioritetus išrinkti iš VIPS ir papildomai koncentruotai juos apibendrinti atskirame dokumente.

Pasiūlytos nacionalin÷s ES politikos strategijos koncepcijos užimtų tarpinj variantą tarp vadinamosios horizontaliosios programos, kuri institucijas jpareigoja konkrečiai ir detaliai planuoti nustatytų prioritetų jgyvendinimą, jskaitant ir tiesioginę sąsają su biudžetiniu planavimu bei atsiskaitymą už biudžeto panaudojimo

efektyvumą, ir komunikacinio tipo dokumento, kuris pirmiausia naudingas kaip Lietuvos ES politikos kryptis visuomenei ir užsienio valstyb÷ms apibendrintai pateikiantis dokumentas, tačiau atskaitomyb÷ už jo jgyvendinimą remiasi geriausios pastangos principu, t. y. procesas yra santykinai svarbesnis už rezultatą. Pasirinkus pirmosios sąsajos būdą, atskiras ES strateginis dokumentas būtų patogus komunikacinis dokumentas, kurio jgyvendimas būtų detaliai planuojamas ir vyktų sektorinių strategijų ir Vyriausyb÷s programos jgyvendinimo pagalba. Šis modelis būtų artimas dabartinei pad÷čiai. Antrosios sąsajos atveju atskiros ES tikslų komunikavimo priemon÷s nebūtų, tačiau manytina, kad esant poreikiui VIPS dalis apie ES tikslus gal÷tų atlikti tokio komunikacinio dokumento vaidmenj. Trečiosios sąsajos atveju komunikacines funkcijas atliktų siūlomas

„sintetinis“ papildomas dokumentas.

3.2.3. Nacionalinio ES reikalų koordinavimo modelio pakeitimų poveikis

2009 m. rugs÷jo m÷n. buvo pakeista nacionalin÷ ES reikalų koordinavimo sistema. Esminiais pokyčiais laikytinas daugumos Vyriausyb÷s kanceliarijos vykdytų funkcijų perdavimas Užsienio reikalų ministerijai (perduotos ES politikos koordinavimo funkcijos) ir Europos Sąjungos teis÷s departamentui prie Teisingumo ministerijos (perduotos ES teis÷s jgyvendinimo funkcijos) bei ES skyriaus jkūrimas Vyriausyb÷s kanceliarijos (Ministro Pirmininko tarnybos) Strateginio koordinavimo departamente. Be to, atsirado ir horizontalaus koordinavimo elementų – jkurtos tarpinstitucinio pobūdžio Vyriausybin÷s ES reikalų komisija, VESK koordinacin÷ grup÷. Taip pat svarbu, kad Lietuvos ES darbotvark÷s formavimo ir jgyvendinimo funkcijos buvo atskirtos laiko perspektyvos atžvilgiu, trumpojo ir vidutiniojo laikotarpio klausimų valdymą koncentruojant URM ir ES teis÷s departamento prie TM institucijose, o ilgalaikius klausimus priskiriant MPT Strateginio koordinavimo ES skyriui.

Po šių pokyčių pra÷jo dar mažai laiko, tod÷l pakankamai sud÷tinga vertinti, koks yra jų poveikis nacionalin÷s ES politikos formavimui ir jgyvendinimui. Reikia konstatuoti, kad trumpalaikių ir vidutin÷s trukm÷s nacionalinių ES tikslų jgyvendinimo steb÷sena ir iki šiol yra pakankamai gera. Kasmet Vyriausyb÷s pasiūlymu Seimas patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo prioritetus pagal EK teis÷kūros ir darbo programą, kurių jgyvendinimo eigą stebi tiek URM, tiek MPT, tiek ir Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų bei specializuoti komitetai. Vyriausyb÷ pasiekimus apibendrina Vyriausyb÷s veiklos, susijusios su naryste ES apžvalgose. Pasteb÷tina, kad naujoji sistema sudaro sąlygas stiprinti strateginio planavimo sistemą ir atsiranda daugiau prielaidų jgyvendinti visus ilgalaikius tikslus – jskaitant ir tuos, kurie susiję su ES. Galima konkreti Europos politiką apibr÷žiančių dokumentų vieta strateginio planavimo sistemoje buvo apibr÷žta ir jvertinta 3.2.2 dalyje. Kol kas sunku spręsti, ar ES reikalų koordinavimo sukoncentravimas URM, MPT reorganizavimas ir tarpinstitucinio formato grupių jkūrimas paskatins geresnj ryšj tarp ES ir vidaus politikos ir sustiprins reikalingus koordinavimo paj÷gumus apskritai. Tačiau atsižvelgiant j tai, kad koordinavimo reforma jgyvendinta visai neseniai, būtų netikslinga ją keisti nedelsiant. Rekomenduotina vidutiniu laikotarpiu atlikti šios sistemos jgyvendinimo vertinimą ir jo pagrindu spręsti d÷l tolimesn÷s šios sistemos evoliucijos.

3.2.4. Įgyvendinimo europeizacija

Europeizuojant Lietuvos viešosios politikos problemų sprendimus, siūloma europeizuoti ir viešosios politikos jgyvendinimą Lietuvoje. Tai pirmiausia reiškia siūlymą j politikos jgyvendinimą daugiau jtraukti EK ir pritarimą atitinkamoms iniciatyvoms. Naujausias toks jtraukimo pavyzdys yra siūlymai d÷l ES lygmens priežiūros viešųjų finansų srityje. Gerosios praktikos pavyzdžiu siūloma laikyti BEMIP jgyvendinimo mechanizmą. Taip pat reik÷tų skatinti praktiką skirti didelių tarptautinių projektų koordinatorius.

Tačiau jgyvendinimo europeizacija gali pad÷ti spręsti jgyvendinimo problemas tik esant valiai stiprinti bendruosius administracinius geb÷jimus. O tam reik÷tų mažinti politin÷s valdžios jtaką administracinio aparato kaitai, stiprinti tarpžinybinj bendradarbiavimą, didinti administracijos orientaciją j rezultatus ir efektyvumą, diegti kokyb÷s vadybos modelius. Ypač svarbu išlaikyti ir sustiprinti konkurencingą valstyb÷s tarnybą.

Xxxxxx pasteb÷ti, kad administracinių geb÷jimų stiprinimo projektai jau yra vykdomi. Dauguma šių projektų finansuojami ES l÷šomis. Vienas iš tokių projektų yra tiesiogiai orientuotas j efektyvesnj Lietuvos ES politikos jgyvendinimą,114 kitais projektais siekiama apskritai sustiprinti valstyb÷s institucijų administracinius

114 Projektas „Lietuvos Europos Sąjungos reikalų sistemos efektyvumo didinimas“ <xxxx://xxx.xxxx.xx/xx/xxxxxx/xxxxxx-xxxxxxxxx/xxxxxx- projektas1/> .

geb÷jimus ir didinti viešojo administravimo efektyvumą.115 S÷kmingas visų šių projektų jgyvendinimas bus naudingas Lietuvos jtakos ir konkurencingumo didinimo ES atžvilgiu.

Įgyvendinimo europeizacijos mechanizmas toliau aptariamas didelių projektų lygmeniu.

3.3. Didelių projektų valdymas

Didžiųjų nacionalinių projektų valdymui tur÷tų būti skiriamas ypatingas d÷mesys116. Tokie projektai vienu metu padeda spręsti keletą politikos jgyvendinimo problemų: kolektyvinio veiksmo problemas, finansavimo ir jgyvendinimo steb÷senos klausimus. Visa tai gerai iliustruoja BEMIP rengimo ir jgyvendinimo procesas, kai EK jsitraukimas pad÷jo rasti sutarimą tarp Lietuvos ir Latvijos d÷l elektros tilto j Švediją tiesimo vietos, suteik÷ postūmj projektų pradžiai ir padeda steb÷ti jų jgyvendinimą.

Daugumos iki šiol vykdytų projektų jgyvendinimas patvirtina, kad tokių projektų s÷km÷s sąlyga – politinių j÷gų sutarimas d÷l paties projekto reikalingumo ir jo jgyvendinimo priemonių. Tai užtikrintų siūlomi politiniai susitarimai. Tokiu būdu projektų jgyvendinimo stadijoje nebūtų nuolat kvestionuojamas projektų tikslingumas, o liktų iš esm÷s tik administracinio valdymo klausimai, kurie gali būti s÷kmingai išspręsti sukūrus tinkamą administravimo ir politin÷s priežiūros sistemą.

Min÷ta, kad didžiųjų nacionalinių projektų sąrašą siūloma patvirtinti kaip VIPS elementą arba kaip atskirą strateginio tipo dokumentą.

Projektų administracinio valdymo ir politin÷s priežiūros sistema gal÷tų būti paremta gerąja užsienio šalių bei kai kurių tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauja Lietuva, praktika. Kaip min÷ta, tokiu „gairiniu“ projektu galima būtų laikyti BEMIP ir ten identifikuotus energetikos infrastruktūros ir energetinių jungčių projektus. Tokia valdymo schema ypač tiktų dideliems tarptautiniams projektams. Tačiau net nacionaliniams projektams verta naudoti projektų jgyvendinimo priežiūros sistemą, pagrjstą ES, pirmiausia – EK, jsitraukimu. Taip pat aktuali ir Suomijos nacionalinių projektų valdymo patirtis.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: BEMIP projekto valdymas117

Baltijos energijos rinkos jungčių plano projektas yra skirtas sustiprinti ES Baltijos jūros regiono šalių narių integraciją energetikos sektoriuje ir geriau susieti Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos tinklus su bendraisiais ES energetikos tinklais bei pagerinti šių šalių energetikos jungtis su ES šalimis Baltijos jūros regione. Projekto valdymo modelis remiasi daugiasluoksnio118 valdymo principais. Valdymo struktūros pagrindą sudaro trys institucijos: tarpvalstybin÷ aukšto lygio grup÷, Europos Komisija ir jgyvendinančios institucijos. Tarpvalstybin÷ aukšto lygio grup÷ yra atsakinga už BEMIP priežiūrą. Tai apima steb÷seną ir specifinių projekto jgyvendinimo eigoje iškylančių klausimų sprendimą. Grupę sudaro po vieną iš kiekvienos projekte dalyvaujančios šalies (Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos) Ministro Pirmininko deleguojamą atstovą ir Norvegijos atstovas (steb÷tojos teis÷mis). Reguliarūs grup÷s susitikimai numatyti du kartus per metus, derinant juos su Europos Vadovų Tarybos susitikimų laiku. EK, kuriai atstovauja Energetikos generalinio direktorato generalinis direktorius, pirmininkauja reguliariems susitikimams ir rengia BEMIP projekto jgyvendinimo pažangos ataskaitas. Įgyvendinančiomis institucijomis laikomi siauresnių BEMIP iniciatyvų ir konkrečių energetikos projektų jgyvendintojai, kuriais dažniausiai yra perdavimo sistemų operatoriai, reguliatoriai, ministerijos, privačios kompanijos, regioniniai partneriai ir pan. Visi jie atsakingi už konkrečių

115 Pvz., projektas „Valdymo, orientuoto j rezultatus, tobulinimas“ <xxxx://xxx.xxxx.xx/xx/xxxxxx/xxxx-xxxxxxxxx/xxxxxxxx-xxxxxxxxxx- rezultatus/>; projektai, jgyvendinami pagal Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrin÷s paramos Žmogiškųjų išteklių pl÷tros veiksmų programos

1.4 prioritetą „Administracinių geb÷jimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ <xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/0000- 2013/lt/statistikaonline/igyvproj?sparams=8461> ir kt. projektai.

116 Literatūroje didieji projektai kartais vadinami megaprojektais, kurie apibūdinami kaip didesn÷s nei vieno milijardo USD vert÷s infrastruktūriniai projektai. Megaprojektų paradoksas tas, kad jų daug÷ja visame pasaulyje, nepaisant prastų jų rezultatų, susijusių su jų per dideliais ir jgyvendinimo metu iš esm÷s išaugančiais kaštais, v÷lavimu ir mažesne, nei tik÷tasi, nauda. Megaprojektų nes÷km÷s aiškinamos dviem pagrindin÷mis priežastimis – perd÷tu optimizmu (angl. optimism bias) ir struktūriniu kaštų iškreipimu (angl. structural misrepresentation) ir siūloma spręsti naudojant jvairias technologijas, jskaitant prognozavimą, remiantis referencin÷s klas÷s metodu. Žr. Xxxxxxxxx, B., Megaprojects and Risk: An Anatomy of Ambition, Cambridge, 2003 ir Lovallo, D., Xxxxxxxx, D, „Delusions of Success: How Optimism Undermines Executives‘ Decisions.“ Harvard Business Review, July 2003.

117 Apie BEMIP projektą taip pat rašoma 2.1.4. dalyje.

118 Angl. multi-level governance. Apie jo dabartinj taikymą ES funkcionavimui apskritai žr. Xxxxxxxxxx, Xx., Xxxxx, R. (red.) Multi-level Governance in the European Union: Taking Stock and Looking Ahead. Baden-Baden, 2008.

infrastruktūrinių energetikos projektų valdymą ir jgyvendinimą. Siekiant geresnių rezultatų, tarpvalstybin÷ aukšto lygio grup÷ pasidalijo j 3 darbo grupes (elektros energijos rinkos integravimo, elektros energijos jungčių ir gamybos bei dujų vidaus rinkos ir infrastruktūros), j kurias jtraukti ir jgyvendinančių institucijų atstovai, taip pat išor÷s konsultantai. Tokiu būdu didinamos technin÷s ekspertin÷s žinios ir adekvačiau vertinamos regionin÷s problemos bei galimyb÷s. Konkrečioms BEMIP problemoms ar uždaviniams spręsti taip pat gali būti sudaromos ad hoc darbo grup÷s.

BEMIP projektas paremtas patvirtintu Veiksmų planu, kuriame labai aiškiai aprašytos visos siauresn÷s projekto iniciatyvos (konkretūs energetikos infrastruktūros projektai) ir jų ryšys su kitais projektais. Veiksmų plane nurodyti iniciatyvų jgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos, kai kuriais atvejais – planuojami energetikos projektų jgyvendinimo kaštai.

BEMIP jgyvendinimo mechanizmas numato, kad finansavimo klausimas bus sprendžiamas ne viso projekto mastu iškart, o kiekvienos iniciatyvos lygmeniu, t. y. konkretaus projekto vykdytojai yra atsakingi už jo finansavimą, tačiau tvirtinant BEMIP Veiksmų planą buvo parengtas potencialių finansuotojų sąrašas, nurodant jų investicijų panaudojimo ribas. Tai, atrodo, yra silpniausia šios valdymo schemos dalis. Ją sustiprinti gal÷tų atskira iš ES biudžeto kofinansuojama programa ar paprogram÷119.

Projekto rizikų valdymas patik÷tas EK ir tarpvalstybinei aukšto lygio grupei. Kaip matyti, nenumatyta viena institucija, kuri atsakytų už viso projekto jgyvendinimą, tod÷l rizika, kad BEMIP projektas nebus s÷kmingai jgyvendintas, sumažinama jdiegiant nuoseklios ir detalios steb÷senos mechanizmą. Įtvirtinta, kad XXXXX projekto aptarimas gali vykti ne tik Energetikos Taryboje, tačiau ir Europos Vadovų Taryboje. Pažangos ataskaitose ne tik aprašoma esama projektų jgyvendinimo eiga ir rezultatai, tačiau ir klausimai, kuriuos gal÷tų detaliau išnagrin÷ti tarpvalstybin÷ aukšto lygio grup÷. Nutarta, kad po pirmųjų projekto jgyvendinimo metų bus jvertintos pačios pažangos ataskaitos ir atitinkamai atliktos su jų turiniu ir pateikimu susijusios korekcijos.

Gerosios praktikos pavyzdžiai: Suomijos patirtis

2003 m. Suomijoje buvo baigta jgyvendinti programinio valdymo reforma, po kurios sustiprintas horizontalus planavimas ir politinis koordinavimas. Kadangi buvo nustatyta, kad ankstesni projektai, kuriuos vald÷ tarministerin÷s grup÷s, buvo mažiau s÷kmingi už tuos, kuriuos vald÷ konkreti ministerija, Nacionalinių projektų administravimas buvo perduotas ministerijoms ir joms pavaldžioms agentūroms, tarp jų buvo sudaryti susitarimai d÷l veiklos jgyvendinimo (angl. performance agreement). Šie susitarimai leido aiškiai jtvirtinti jgaliojimų ir atsakomybių paskirstymą. Atsakingomis už jgyvendinimo steb÷seną buvo paskirtos MPT ir Finansų ministerija, sudarant galimybes keisti ir tobulinti projektų administravimą panaudojant projektų jgyvendinimo steb÷senos duomenis.

Remiantis pristatytais pavyzdžiais, siūloma kiekvienam ES strategin÷se kryptyse ar VIPS identifikuotam projektui sukurti administracinę jgyvendinimo ir politinę priežiūros grupes pagal vieningą valdymo modelj paskiriant projekto administratorių atitinkamoje ministerijoje. Svarstytinas siūlymas už jgyvendinimo rezultatus jvesti finansinių sankcijų ir paskatų sistemą. Didžiųjų projektų valdymas tur÷tų būti apibūdintas atskirose gair÷se, kurios tur÷tų apibūdinti ir atitinkamas motyvacijos, atsakomyb÷s ir priežiūros struktūras. Rengiant tokias gaires reik÷tų detaliai jvertinti didžiųjų projektų jgyvendinimo Lietuvoje (tiek viešųjų, tiek pagrjstų viešojo ir privataus sektorių partneryste) patirtj, ypač naujausią, susijusią su Vilniaus Europos kultūros sostin÷s ir renovacijos projektu ir gerąją tarptautinę praktiką.

Didžiųjų projektų valdymui gal÷tų būti panaudota gera struktūrinių fondų projektų valdymo patirtis Lietuvoje ir ES.120 Lietuvoje numatytų jgyvendinti didel÷s apimties projektų sąrašas pateikiamas Sanglaudos skatinimo ir Ekonomikos augimo veiksmų programų prieduose. Kompleksiško, gerai valdyto projekto pavyzdžiu

119 Jei programa būtų, pvz., Baltijos jūros pl÷tros programa, kuriai ES biudžete būtų numatytos tikslin÷s l÷šos programuojamos ir panaudojamos remiantis struktūrinių fondų tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų pavyzdžiu.

120 Pagal ES struktūrinių fondų reglamentus, didel÷s apimties projektais vadinami projektai, kurių vert÷ viršija dvidešimt penkis milijonus eurų (aplinkosaugos srityje) arba penkiasdešimt milijonų eurų (kitose srityse).

galima laikyti plačiajuosčio duomenų perdavimo tinklo RAIN projektą. Nors pradiniame etape projekto jgyvendinimas strigo, jo v÷lesnis jgyvendinimas ir valdymas gali būti priskirtas gerosios praktikos pavyzdžiams121. Tačiau projektai, numatę privataus ir viešojo sektoriaus partnerystę, buvo mažiau s÷kmingi. Pavyzdžiui, oro taršos mažinimo projektai (Mažeikių, Vilniaus ir Kauno termofikacinių elektrinių modernizavimas) nepavyko nei pirmojoje, nei antrojoje finansin÷je perspektyvoje. Abejonių kelia ir j didžiųjų projektų sąrašą jtrauktų deginimo stočių Vilniuje ir Kaune statybos projektų, numatančių partnerystę su privačiu verslu, likimas.

Be Sanglaudos skatinimo ir Ekonomikos augimo veiksmų programose jvardytų projektų, yra ir kitų didžiųjų projektų – tokių kaip naujos atomin÷s elektrin÷s statyba ar daugiabučių renovavimas, tačiau, kitaip nei ES struktūrine parama finansuojamų didžiųjų projektų, šių projektų valdymo modelio institucionalizavimui keliami žemesni reikalavimai, tod÷l kartais jų valdyme pritrūksta aiškumo ir nuoseklumo.

Atskiro jvertinimo vertas ir Lietuvos pirmininkavimo ES 2013 metais projektas, kuris jau prad÷tas jgyvendinti gairių ir veiksmų plano pagrindu. Įsigaliojusi Lisabonos sutartis palengvina šalių narių pirmininkavimą (sumažina tiesioginio pirmininkavimo naštą), kadangi pagal naujai jsigaliojusią sutartj pirmininkaujančiai šaliai reikia pirmininkauti tik ES Tarybos pos÷džiams, bet nebereikia pirmininkauti Europos Vadovų Tarybos susitikimams. Be to, Lietuva gali pasinaudoti ir pirmininkavimo patirtimi, jau sukaupta kai kuriose naujose ES valstyb÷se nar÷se. Svarbiausių darbotvark÷s klausimų identifikavimas, pasiūlyti problemų sprendimai ir jų jgyvendinimo priemon÷s, apskritai pirmininkavimo ES veiklų valdymas tur÷s didel÷s jtakos ateityje kuriant Lietuvos jvaizdj ES, tod÷l šiam projektui reikalingas didelis d÷mesys. Dabar sukurta jo valdymo struktūra, pagrjsta aiškia vienos ministerijos atsakomybe ir atsakingų pareigūnų tarpinstitucine koordinacine grupe, atitinka gerąją tokių projektų valdymo praktiką, tačiau reikalingas politinis koordinatorius ir administracinis projekto vadovas ar lyderis ir aiški atskirų paprojekčių valdymo schema.

121 ESTEP, „Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento 3.3 priemon÷s „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros pl÷tra“ poveikio vertinimas“. Informacin÷s visuomen÷s pl÷tros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s užsakymu atliktas vertinimas, Vilnius, 2009.

Išvados ir rekomendacijos

Šiame tyrime pasiūlytos ilgalaik÷s Lietuvos politikos ES kryptys ir pagrindin÷s jgyvendinimo priemon÷s. Jos remiasi Lietuvos patirties ES ir ES ilgalaikių horizontalių ir sektorinių strategijų analize, Lietuvos interesais ir, ypač jgyvendinimo dalyje, gerąja kitų ES valstybių narių praktika.

Ligšiolinei Lietuvos politikai ES būdingas netolydumas. Xxxxx s÷kmių, tokių kaip ind÷lis j Rytų kaimynyst÷s ir energetikos politiką, jsijungimas j Šengeno sistemą, patirta akivaizdžių nes÷kmių – tokių kaip nesugeb÷jimas jsivesti eurą ar integruotis j bendrą ES energijos tinklą. Šio netolydumo priežastis – ne blogi prioritetai, o jgyvendinimo problemos.

Vis d÷lto ES lygmens prioritetus galima formuluoti aiškiau ir susieti juos su pagrindiniais Lietuvos interesais. Ilgalaik÷je perspektyvoje pagrindiniu Lietuvos ES politikos tikslu siūloma laikyti tolimesnę selektyvią Lietuvos europeizaciją, kurios pagrindinis uždavinys yra kuo geriau išnaudoti ES instrumentus Lietuvos nacionaliniams prioritetams jgyvendinti bei vidaus ir užsienio politikos darbotvarkių susiejimui. Dalyvavimas ES tur÷tų pad÷ti sutelkti išteklių tolimesnei Lietuvos europeizacijai, naudojantis ES struktūrine parama ir skatinant privačias investicijas, ir palengvinti kaitą tose srityse, kurios iki šiol buvo mažai europeizuotos, t. y. švietimas, sveikatos apsauga, teis÷sauga ir viešosios paslaugos apskritai. Tam reik÷tų skatinti Europos integraciją šiose srityse.

Siūlomos keturios pagrindin÷s ilgalaik÷s ES politikos kryptys, kurios paremtos Lietuvos interesais ir susieja juos su ES lygmeniu formuluojamais strateginiais tikslais ir uždaviniais. Pirmoji kryptis išplečia tolimesn÷s Lietuvos integracijos j ES darbotvarkę, būdingą pirmiesiems ES metams. Naryste ES Lietuvos integracija j ES nesibaig÷. Ją reikia aktyviai tęsti jsitinklinant ES. Įsitinklinimo sąvoka apima jsijungimą j fizinius, ekonominius ir socialinius tinklus ES, kurie visų pirma yra susiję su vieningos rinkos sričių konsolidavimu ir aktyvesniu vieningos rinkos principų taikymu srityse, kurios vis dar skiriasi nacionalinio reguliavimo atžvilgiu, ypač paslaugų srityje. Įsitinklinimas ES skatina Lietuvą infrastruktūros tinklais (energetikos, transporto, informacinių technologijų infrastruktūra) susijungti su ES valstyb÷mis ir imperatyvą jsijungti j prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinklus privačioje ir viešųjų paslaugų srityse. Lietuva tur÷tų tapti eurozonos nare, kas gal÷tų suteikti postūmj didinti šalies dalyvavimą tarptautin÷je prid÷tin÷s vert÷s kūrimo grandin÷je ir stiprintų Lietuvos jmonių ir valstyb÷s konkurencingumą.

Prid÷tin÷s vert÷s kūrimo tinkluose turi intensyviai dalyvauti ne tik jmon÷s, bet ir viešieji subjektai. Tai ypač svarbu mokslo ir švietimo srityse: Lietuvos mokslininkų, studentų ir moksleivių jsijungimas ir dalyvavimas besiformuojančioje ES mokslo ir švietimo erdv÷je sukurtų ilgalaikius konkurencingumo pagrindus. Kol nebus išspręstos mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų bei individualių tyr÷jų jsitinklinimo problemos, d÷l neatitikimo tarp pastangų ir realaus jgyvendinimo inovacijų srityje Lietuva greičiausiai ir toliau bus priversta rūpintis, kad atsilikimas bent nedid÷tų.

Įsitinklinimas svarbus ir kitiems viešųjų paslaugų sektoriams – tokiems kaip sveikatos apsauga, socialin÷ apsauga ir teis÷sauga. Išpl÷tus paslaugų sąvoką ir paskatinus jų jud÷jimą, dalis šių paslaugų gal÷tų dalyvauti ES bendroje rinkoje, kas paskatintų ir jų kokyb÷s did÷jimą Lietuvoje. Ši kryptis aiškiai nurodo Lietuvos interesą stiprinti ir pl÷sti ES vidaus rinką realiai integruojant j ją paslaugų sektorių.

Įsitinklinimas ES gali būti koncentruotas Baltijos jūros regione inicijuojant naujus integracijos projektus tarp trijų Baltijos šalių ir Lenkijos, tarp jų ir Šiaur÷s šalių, o v÷liau tai gal÷tų tapti pavyzdžiais ir visai ES bei globalaus Lietuvos jsitinklinimo pagrindu ir priemone.

Pirmoji kryptis tur÷tų palengvinti antrosios ilgalaik÷s krypties jgyvendinimą – o tai yra augimas ir infrastruktūrinio bei technologinio atsilikimo jveikimas (ekonomin÷ konvergencija). Lietuvos institucijų pagrindinis tikslas būtų numatyti ir jgyvendinti priemones, kurios stiprintų bendrąsias verslo aplinkos ir infrastruktūrines sąlygas ekonomikos pl÷trai ir konkurencingumo augimui. Ypač siūloma išskirti energetikos efektyvumo didinimą, informacinių technologijų infrastruktūrą ir socialinę infrastruktūrą, kur atsilikimas nuo ES vidurkių atrodo didesnis nei fizin÷s infrastruktūros srityje. Ypatingas iššūkis laukia skatinant žaliąją ekonomiką tradicin÷se Lietuvos ūkio šakose, ypač žem÷s ūkyje ir energetikoje.

Tiek jsitinklinimas, tiek technologinio bei infrastruktūrinio atsilikimo jveikimas tur÷tų sudaryti sąlygas vertybinei konvergencijai ir paskatinti didesnj atvirumo, kūrybiškumo ir tolerancijos vaidmenj Lietuvos visuomen÷je. Tai savo ruožtu garantuotų jsitinklinimo ir augimo tvarumą. Atitinkamai ši kryptis suponuoja ir visuomen÷s sanglaudos didinimą, glaudesnio ryšio tarp visuomen÷s ir valdžios stiprinimą, pasitik÷jimo valdžios institucijomis atkūrimą. Tačiau ekonomin÷ ir finansų kriz÷ Lietuvoje kol kas tur÷s daugiau neigiamos jtakos šių tikslų siekimui. Atitinkamas viešųjų finansų konsolidacijos poreikis dar labiau sumažins socialin÷ms reikm÷ms xxxxxxxxx išteklius. Kaip tik kriz÷s metu inicijuotos socialin÷s rūpybos, socialinio draudimo, valstyb÷s tarnybos ir

kitos reformos leidžia teigti, kad kriz÷ tik sustiprins iki šiol vyravusj modelj, kuriame liberaliojo anglosaksiškojo kapitalizmo modelio bruožai dera su kai kuriais Pietų Europai būdingais bruožais.

Pagaliau ES darbotvark÷je reikia jtvirtinti Lietuvos geografin÷s pad÷ties bei istorijos lemiamus interesus, o tai yra saugumo ir stabilumo zonos pl÷tra j Rytus. Lietuvos santykin÷s ir struktūrin÷s galios parametrai sąlygoja Lietuvos interesą tur÷ti kuo vieningesnę ir labiau konsoliduotą ES išor÷s politiką, o Lietuvos geopolitin÷ pad÷tis ir istorin÷ patirtis šios ES išor÷s politikos raišką verčia sutelkti j kaimyninę regioninę erdvę.

Tyrime siūloma pirmiausia spręsti politikos jgyvendinimo problemas. Įgyvendinant pasiūlytas kryptis reik÷tų stiprinti politinj sutarimą d÷l ES politikos tikslų ir pagrindinių jų jgyvendinimo priemonių, europeizuoti jgyvendinimo struktūrą ir pagerinti didelių projektų valdymą, tačiau esmin÷ visų šių priemonių efektyvumo prielaida yra konkurencingos tiek privataus, tiek tarptautiniu mastu Lietuvos valstyb÷s tarnybos išlaikymas.

Vis d÷lto taip pat reikalingi ir atitinkami išoriniai veiksmai, ypač dalyvavimas koalicijose ES ir jų išnaudojimas Lietuvos interesams atstovauti. Šiame tyrime atskirose srityse referuojama j skirtingas koalicijas. Naująsias ES valstybes vis dar jungia panašūs interesai, kurie gal÷tų aiškiau atsispind÷ti koalicijų formavime ES. Did÷ja poreikis aktyviau bendradarbiauti su Baltijos jūros regiono valstyb÷mis, ypač su artimiausiomis kaimynin÷mis šalimis (Latvija, Estija ir Lenkija), kurios yra pagrindin÷s partner÷s infrastruktūros projektuose, bei Šiaur÷s šalimis, kurios yra gerosios praktikos pavyzdžiai sprendžiant ilgalaikes konkurencingumo problemas, ir Vokietija. Pastaroji svarbi daugeliu atžvilgių, tačiau pažym÷tinas išaugęs jos vaidmuo ES ekonomin÷s politikos koordinavime ir reikšminga vieta naujojoje takoskyroje, išryšk÷jusioje ES valstybių skolos kriz÷s laikotarpiu. Griežtesnis fiskalin÷s disciplinos laikymasis ir svarba, teikiama ES teis÷s, ypač vidaus rinkos srityje, kurias atstovauja Vokietija, atitinka Lietuvos ilgalaikius interesus ir gali būti ilgalaik÷s koalicijos pagrindas.

Europeizuojant jgyvendinimo struktūrą reik÷tų sustiprinti ryšj tarp Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, tod÷l esmines ES politikos nuostatas reik÷tų integruoti j kuriamą valstyb÷s ilgalaikę pažangos strategiją ir užtikrinti reguliarią jų steb÷seną. Vis d÷lto svarbiausia priemon÷ – pagrindinių ilgalaik÷s politikos nuostatas realizuojančių projektų identifikavimas ir jų valdymo pagerinimas. Jis tur÷tų būti labiau europeizuotas, j jgyvendinimo priežiūrą jtraukiant ES institucijas. Geras tokio jtraukimo pavyzdys yra Baltijos energijos rinkos jungčių planas. Gerinant nacionalinių projektų valdymą reik÷tų parengti didžiųjų projektų valdymo gaires, aiškiai nustatyti politinius ir administracinius projektų vadovus ir sukurti atitinkamą motyvacijos bei priežiūros sistemą.

Rekomendacijos d÷l ilgalaikių politikos ES krypčių pateiktos pagrindiniame tekste, tačiau galima išskirti keletą svarbiausių iniciatyvų. Išnaudojant Baltijos jūros regiono ES valstybių bendradarbiavimo galimybes siūloma gilesn÷s integracijos iniciatyvas pirmiausia skatinti regiono lygmeniu. Šioje srityje svarbiausi projektai yra fizin÷s infrastruktūros jungčių projektai, tokie kaip min÷tas Baltijos energijos rinkos jungčių planas ir Rail Baltica, bei Bendros Baltijos ir Šiaur÷s šalių energetikos rinkos sukūrimas. Be to, galima būtų siekti išnaudoti Šiaur÷s šalių pranašumus bendruose projektuose mokslo, tyrimų, inovacijų ir švietimo srityse. Svarstytinas vidaus rinkos išpl÷timo paslaugų srityje tarp ES valstybių Baltijos jūros regione projektas. Taip pat galima būtų svarstyti galimybę pasiūlyti kitoms Baltijos šalims ar Baltijos jūros regiono ES šalims tarpusavyje prad÷ti nacionalinių biudžetų projektų peržiūrą ir jvertinimus, jgyvendinant ES lygiu pasiūlytą iniciatyvą.

Sukaupta patirtis gali būti svarbus argumentas ir modelis skatinant tolimesnę integraciją visoje ES, pirmiausia – vidaus rinkos srityje. Jei ES vidaus rinkos principų jtvirtinimui bus būtinos nuolaidos d÷l galinčios išaugti konkurencijos laikinai prisitaikymo sunkumus patiriančioms šalims ir jų ekonomikos šakoms, tikslingiau būtų ne derinti mokesčius ar labiau riboti konkurenciją ES vidaus rinkoje ir santykiuose su trečiosiomis šalimis, o numatyti kompensacinius mechanizmus, padedančius prisitaikyti prie išaugusios konkurencijos ir restruktūrizacijos poreikio. Atsižvelgiant j Lietuvos ekonominio augimo potencialą, Lietuvai ypač svarbu ES lygmeniu siekti formuoti tokią energijos vartojimo efektyvumo didinimo politiką, kuri būtų adekvati ES šalių ekonomikos struktūrai ir technologiniam atsilikimui bei jo jveikimo būdams. Šiame kontekste ypač aktualus gyvenamųjų namų renovavimo projektas ir jo europeizavimas, kuris gali paskatinti proveržj šioje srityje. Žem÷s ūkio ir kaimo pl÷tros srityje tur÷tų būti akcentuojamas dabartin÷s Nacionalin÷s kaimo pl÷tros strategijos investicijų krypties j aplinką ir kraštovaizdj jgyvendinimas, naujojoje ES finansin÷je perspektyvoje nuo 2014 m. kaimo pl÷trą sustiprinant dabartinių tiesioginių išmokų ūkininkams sąskaita ir paramą susiejant su agrarin÷s aplinkosaugos reikalavimais. Atitinkamai ES biudžete reik÷tų siekti didesnio l÷šų telkimo infrastruktūrinei integracijai, kuri Lietuvai išliks aktuali iki kitos ES finansin÷s perspektyvos pabaigos, ypač tokiems projektams, kur šalia finansavimo ES gal÷tų prisid÷ti ir stebint jgyvendinimo pažangą. Rekomenduotina pasisakyti už atskirą finansavimą makroregionin÷ms programoms, tokioms kaip Baltijos jūros regiono programa.

Vertybin÷s konvergencijos kontekste ypač svarbus emigrantų klausimas: ryšių su jais palaikymas, jų teisių gynimas ES ir grjžimo skatinimas gali būti vienos iš svarbiausių socializacijos ir vertybin÷s konvergencijos priemonių.

Conclusions and recommendations

The study proposes long-term Lithuanian policy directions in the EU and the key implementation measures based on the analysis of the Lithuanian experience with the EU and EU long-term horizontal and sectoral strategies, Lithuanian interests and the good practice of other EU Member States, especially in implementation.

Up to now, the track record of the Lithuania’s policy in the EU is rather uneven. Alongside with successes such as contribution to the EU Eastern neighbourhood and energy policies, membership in the Schengen Area, there have been obvious failures, like the failure to introduce the Euro or to integrate into the EU energy market as planned. The reason for such discontinuity is implementation problems and not inappropriate priorities.

However, Lithuania’s EU policy priorities could still be formulated more clearly and better linked to Lithuania’s national key interests. In the long-term perspective, the key goal of Lithuania’s EU policy should be further selective Europeanisation through the use of EU instruments to implement Lithuania’s national priorities and better linking of domestic and foreign policy agendas. EU membership should help accumulate resources for Lithuania’s further Europeanisation, especially through employment of EU Structural Funds and promotion of private investment, and facilitate change in the areas that have remained Europeanised too little, such as education, health care, law enforcement and public services in general. For this purpose, integration in the EU should be accelerated in these areas.

The study proposes four main long-term EU policy directions that are based on Lithuania’s interests. It proposes to link them to strategic goals and objectives set at the EU level. The first policy direction expands the agenda of Lithuania’s further integration in the EU, which dominated during the first years of Lithuania’s EU membership. Lithuania’s integration in the EU has not been completed with the EU membership. Integration should be actively continued by anchoring Lithuania in EU networks and networking activities. This concept implies joining and getting embedded into physical, economic and social networks in the EU, which are first of all linked to consolidating the existing Single Market areas as well as extending the Single Market principles to the areas which are still fragmented by the national regulatory differences (services in particular). It implies connecting Lithuania to other EU Member States by infrastructure networks (energy, transport, information technology) and the imperative to join networks that create added-value in private as well as public services. Lithuania should become a member of the Eurozone, which could lead to more active involvement in the international chain of the value-added creation, enhance competitiveness of Lithuanian enterprises and the State.

Active participation in the value-added generating networks should not be limited to enterprises, but should involve public entities as well. It is of special importance in research and education areas, as involvement and participation of Lithuanian scientists and students in the developing EU research and education area would lay solid foundations for competitiveness. As long as networking problems of research and scientific research institutions and individual researchers are not solved, Lithuania, due to the mismatch between innovative efforts and their application in the country, will be forced only to resist the widening of the existing gap.

Networking is also important for other sectors of public services such as health care, social security and law enforcement. If the concept of services is expanded and their movement promoted, some of such Lithuanian services could participate in the EU single market, thus increasing their quality in Lithuania. This policy direction clearly indicates Lithuania’s interest to reinforce and expand the EU single market through integration of services.

Lithuania’s attempts to improve its networking in the EU may be focused in the Baltic Sea Region by initiating new integration projects among the three Baltic States and Poland, as well as among them and the Nordic countries. Later it may become a good practice example for the whole EU and also become a good basis and instrument for global networking.

The first policy direction should facilitate implementation of the second policy direction, namely, growth and infrastructural as well as technological catch-up (economic convergence). The main goal of Lithuanian authorities should be the foresight and implementation of measures that strengthen general conditions of business environment and infrastructure and make them favourable to economic development and enhanced competitiveness. A special attention should be paid to the increase in energy efficiency, information technology and social infrastructure, where the gap against the EU averages seems to be greater than in the area of

physical infrastructure. A great challenge is the spreading of green economy in traditional economic branches of Lithuania, especially in agriculture and energy.

Both EU networking and technological and infrastructural catch-up should create prerequisites for value convergence and promote openness, creativity and tolerance in the Lithuanian society. This, in turn, would guarantee sustainability of the Lithuania’s place in the EU networks and growth. Similarly, this policy direction presupposes stronger social cohesion, creation of closer relations between the society and the government and restoration of trust in state institutions. Nevertheless, the economic and financial crisis in Lithuania might complicate the achievement of these goals. A need for consolidation of public finances will keep reducing resources for social needs. Reforms of social care, social insurance, civil service, and other public services which were initiated in the face of the crisis allow stating that the crisis will most likely only strengthen the currently prevailing social model in Lithuania, which combines characteristics of liberal Anglo-Saxon capitalism with certain qualities typical to the South European countries.

Finally, it is necessary for Lithuania to make sure that policy agenda in the EU includes its interests determined by Lithuania’s geographical location and history, i.e. the expansion of the area of security and stability to the East. The parameters of Lithuanian relative and structural power form Lithuania’s interest to have a unified and consolidated EU external policy. Lithuania’s geopolitical situation and historical experience focus the attention of this policy on the neighbouring region.

The study proposes to start with tackling of policy implementation problems. The proposed policy directions should be implemented by strengthening political agreement on Lithuania’s European policy goals and main implementation measures, Europeanising the structures of implementation and improving management of large- scale projects. It should be noted that the fundamental prerequisite for effectiveness of these measures is preservation of competitive Lithuania’s civil service at both national and international levels.

However, appropriate external actions, especially participation in coalitions within the EU and their use for the representation of Lithuanian interests, are necessary as well. This study refers to various coalitions in different areas. The new EU Member States still share similar interests which could be better articulated when forming coalitions in the EU. There is an increasing need for more active collaboration with the Baltic Sea States, especially with the closest neighbours (Estonia, Latvia, Poland), which are Lithuania’s natural EU partners in implementing infrastructural integration projects, also the Nordic countries, which are the example of good practice in tackling long-term competitiveness issues, as well as with Germany. Germany is important due to a number of aspects. Its role in coordination of the EU economic policy and importance in the new cleavage which emerged during the debt crisis of the EU Member States has increased. Germany advocates stricter compliance with fiscal discipline and emphasises significance of implementation of the EU law, especially in the internal market. All this meets Lithuania’s long-term interests and may serve as a basis for a long-term coalition.

When Europeanising the implementation structure, the link between Lithuania’s national and foreign policies should be reinforced. Therefore the key provisions of Lithuania’s EU policy should be integrated into the Long- term Development Strategy of the State and its regular monitoring. However, the most significant measure is identification of the key projects realising provisions of the long-term policy and the improvement of their management. It should be more Europeanised by involving EU institutions into the implementation supervision. The Baltic Energy Market Interconnection Plan may serve as a good example of such involvement. Improvement of the management of national projects should include drafting of the guidelines for management of large projects, clear identification of political and administrative project managers and creation of a respective motivation and supervision system.

Recommendations for Lithuania’s long-term policy directions in the EU are presented in the main text of this study (available only in Lithuanian). However, several most important initiatives may be distinguished. The study proposes to promote enhanced integration initiatives, primarily at the regional level, by seizing the opportunities of cooperation between the Baltic Sea Region members of the EU. Here, the most important projects are physical infrastructure connection projects such as the Baltic Energy Market Interconnection Plan or Rail Baltica and the creation of a common Baltic-Nordic energy market. Advantages of the Nordic countries could be used in joint scientific, research, innovation and education projects. Another project to be considered is the expansion of the common market in services in the Baltic region of EU Member States, thus stimulating mobility and cooperation in research, education and other areas, using both bilateral and regional cooperation forms. The study also proposes that other Baltic States and the Baltic Sea EU States review and assess national budgets, to complement the practice initiated at the EU level.

The accumulated experience may be a solid argument and a model in promoting further integration in the whole EU, primarily in the internal market. If further embedding of EU internal market principles requires concessions to countries and industries which will experience increase in competition and therefore are likely to face temporary adjustment difficulties, it would be more efficient to foresee special compensatory mechanisms helping adjust to the increased competition and restructuring needs instead of harmonisation of taxes or maintenance of barriers to competition both inside the EU internal market and with regard to third countries.

Given Lithuania’s economic growth potential, it is highly important for Lithuania to strive for an energy efficiency policy at the EU level which would be adequate for the economic structure and technological gap level of the EU Member States as well as the catch-up measures. In this context, the housing renovation project and its Europeisation are of special importance as it may stimulate the breakthrough in this area. As regards agriculture and rural development, implementation of the current focus of the National Strategy for Rural Development on investments into environmental and landscape preservation measures should be emphasised, while in the new EU financial perspective from 2014 investment into rural development should be strengthened at the expense of the available direct payments to farmers and by connecting assistance with the requirements for environmentally friendly farming. Respectively, the EU budget should provide higher allocations to infrastructural integration, which will remain relevant to Lithuania until the end of the next EU financial perspective, especially for projects where the EU could contribute not only to financing but to the monitoring of the implementation progress as well. It is recommended to support separate financing for macro-regional programmes such as the Baltic Sea Region Programme.

As regards convergence of values, the issue of emigration from Lithuania is of special significance: maintenance of relations with Lithuania’s diaspora, protection of the emigrants’ rights in EU Member States and strengthening incentives to return may be one of the key measures of socialisation and value convergence.

Šaltiniai

ES teis÷s aktai, dokumentai, tyrimai

Lisabonos strategija

1. European Commission, „Ageing Report: Economic and budgetary projections for the EU-27 Member States (2008– 2060)“, European Economy, 2, 2009.

2. Europos Komisija, darbo dokumentas „Konsultacijos d÷l būsimosios 2020 m. Europos sąjungos strategijos“, Briuselis, 2009 11 24, KOM(2009) 647 galutinis.

3. Europos Komisija, Komisijos komunikatas „Sprendžiant ES visuomen÷s sen÷xxxx xxxxxx poveikio klausimą (2009 m. pranešimas apie visuomen÷s sen÷jimą)“, Briuselis, 2009 04 29, KOM(2009) 180 galutinis.

4. Europos Komisija, darbo dokumentas „Europoe 2020 – public consultation. First overview of responses”, Briuselis, SEC(2010) XXX.

5. European Commission, working paper „Lisbon Strategy evaluation document”, Briuselis, SEC(2010) XXX.

6. „Išminčių grup÷s“ 2010 m. geguž÷s m÷n. ataskaita „Projektas „Europa 2030 m.“ Iššūkiai ir galimyb÷s“, 2010.

7. Xxx, X., „Facing The Challenge. The Lisbon strategy for growth and employment“. Report from the High Level Group chaired by Xxx Xxx. Office for Official Publications of the European Communities, 2004.

Europos Sąjungos biudžetas ir sanglaudos politika

8. Xxxx, X. et al., „Financing of the European Union Budget“. Biudžeto generalinio direktorato užsakymu atlikta studija, 2008.

9. Copenhagen Economics, „EU Budget Review: Options for Change“. Commissioned by the Netherlands Ministry of Finance, 2009.

10. ECORYS Nederland BV, Netherlands Bureau for Economic Policy Analysis (CPB), Institute for Economic Research (IFO)

„A Study on EU Spending: Final Report“. Commissioned by the European Commission, Rotterdam, 2008.

11. European Commission, „Communication from the Commission to the European Parliament and the Council „Fifth progress report on economic and social cohesion – Growing regions, growing Europe“, Brussels, COM(2008) 371 final.

12. European Parliament, Committee on Budgets, „Report on the future of the European Union own resources“. Final A6- 0066, 2007.

13. Europos Komisija, komunikatas „Pertvarkykime biudžetą ir pakeiskime Europą. Viešosioms konsultacijoms d÷l 2008– 2009 m. biudžeto peržiūros skirtas dokumentas“. Briuselis, 2007 09 12, SEC(2007) 1188 galutinis.

14. House of Lords, European Union Committee, „Funding the European Union (Report with Evidence)“. 12th Report of Session 2006–2007. London, United Kingdom, 2007.

15. Xxxxxxxx, R., Xxxxxxxxx, H., „Lietuva ES biudžeto peržiūros procese: tarp europinių ir nacionalinių interesų”, Politologija

3(51), 2008.

16. Xxxxxx, X., Xxxxxxxx, S. „Reframing the EU Budget Decision-Making Process“, Brussels, 2009.

17. Xxxxx, X., „An Agenda for a Growing Europe. Making the EU Economic System Deliver, Report of an Independent High- Level Study Group established on the initiative of the President of the European Commission, 2003.

18. Xxxxxxxxxxx÷, R., Xxxxxxxx, D., „Dovanotam arkliui j dantis nežiūri? Lietuvos derybos d÷l Europos Sąjungos 2007–2013 metų biudžeto“, Politologija, 4 (48), 2007, p. 23–86.

Stabilizavimo politika

19. European Commission, „Communication from the Commission to the European Parliament, The European Council, the Council, the European Central Bank, the Economic and Social Committee and the Committee of the Regions. Reinforcing economic policy coordination“, Brussels 12 05 2010, COM (2010) 250 final.

20. European Commission, „Communication from the Commission to the spring European Council on integrated guidelines for growth and jobs (2008–2010) including a Commission Recomemndation on the broad guidelines for the economic policies of the Member States and the Community (under Article 99 of the EC Treaty) and a Proposal for a Council Decision on guidelines for the employment policies of the Member States (under Article 128 of the EC Treaty). Brussels, 11 12 2007, COM(2007) 803 final.

21. Europos Komisija, „Komunikatas Europos Vadovų Tarybai „Europos ekonomikos atkūrimo planas“, Briuselis, 2008 11 26, KOM(2008) 800 galutinis.

22. World Economic Forum, „The Global Competitiveness Report 2009−2010“, 2009.

Vidaus rinka

23. European Commission, „Five years of Enlarged EU. Economic achievements and challenges”, European Economy. 2009, No. 1.

24. European Commission, „Internal Market Scoreboard“, Nr. 20, December 2009, 2010,

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxx/xxxx/xxxxx00_xx.xxx>.

25. European Commission, „Sixth Report on Potentially Trade Restrictive Measures“, 2010.

26. European Commission, „Steps Towards a Deeper Economic Integration: the Internal Market in the 21st Century. A contribution to the Single Market Review“, European Economy – Economics Papers No 271, 2007.

27. Europos Komisija, „Rekomendacija d÷l priemonių, skirtų bendrosios rinkos veikimui gerinti“, (2009/524/EB); 2009 m. birželio 29 d.

28. Xxxxxx, X. „International Cooperation and Institutional Choice: the European Community’s internal market“,

International Organization. 46(2) 1992, p. 533−560.

29. Xxxxxxxx, X., „Compliance and Conditionality in Lithuania: the Case of the Best Performer“ iš Schimmelfennig, F., Xxxxxxx F. (red.) Post-accession compliance in the EU's new member states. European Integration online Papers, 2(13) (specialus numeris), 2009. <xxxx://xxxx.xx.xx/xxxx/xxxxx/0000-000x.xxx>.

30. Xxxxx, X., ataskaita „Nauja strategija bendrai rinkai“, 2010.

31. Xxxxxxxxx, X. „Negotiating the Single European Act: national interests and conventional statecraft in the European Community“, International Organization. 45(1) 1991, p. 19−56.

32. „The Sapirt Report An Agenda for a Growing Europe“, Oxford, 2004.

33. Xxxxxxxxxxxx, X. „Economic and political challenges of Lithuania acceding to the Euro area“, Economic and political challenges of acceding to the euro area in the post-Lehman Brother’s world. Country Report. Sofia: OSI, 2009.

<xxxx://xxxx.xxx.xx/xxx/000/0000/xxxxx/XxxxxxxxxXxxxxx.xxx>.

34. Xxxxxxxxxxxx, X. „The Political Economy of Eurozone Enlargement: the Motives, Prospects and Implications for the EU and its Member States. Xxx, X., Xxxxx-Xxxxxxxxx, P. (eds.). The Euro and the Dollar in a Globalized Economy. Aldershot, 2007, p. 149−162.

Bendroji žem÷s ūkio politika

35. European Commission, „Scenario 2020. Scenario study on agriculture and rural world”, 2006.

36. European Commission, Directorate General for Agriculture, „Health Check of the CAP (current situation, Commission proposal and Council outcome)“, 2008.

Informacin÷ visuomen÷, švietimas, mokslo pl÷tra ir inovacijos

37. 2009 m. geguž÷s 12 d. Tarybos išvados d÷l Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strategin÷s programos („ET 2020“) (2009/C 119/02).

38. European Commission, „Communication from the Commission “Reviewing Community innovation policy in a changing world“, Brussels, 2 9 2009, COM(2009) 442 final.

39. European Commission, „Priorities for a new Strategy for a European Information Society (2010–2015)“. Public Hearing, 23 09 2009.

40. European Commission, „Staff Working Document on Europe's Digital Competitiveness Report. ICT Country Profiles (Vol. II)”, 17 May 2010, SEC (2010) 627 final.

41. Europos Sąjungos Taryba, „Tarybos išvados d÷l 2020 m. Europos mokslinių tyrimų erdv÷s vizijos nustatymo“, Briuselis, 2008 12 8, (2009/C 25/01).

Aplinkosauga, energetika, klimato kaita ir transportas

42. Airijos Vyriausyb÷ strateginis dokumentas „Building Ireland’s Smart Economy. A Framework for Sustainable Economic Renewal“, 2009.

43. The Baltic Energetic Market Interconnection Plan (BEMIP) Memorandum, 2009.

44. European Commission, „Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions on the Mid-term Review of the Sixth Community Environment Action Programme“, Brussels, 30 4 2007, COM(2007) 225 final.

45. European Commission, Directorate General for Environment „2008 Environment Policy Review“, COM(2009) 304.

46. Europos Komisija, „Komunikatas „Antroji Strategin÷ energetikos apžvalga ES energijos tiekimo užtikrinimo ir solidarumo veiksmų planas“, Briuselis, 2008 11 13, KOM(2008) 781 galutinis.

47. Europos Komisija, „Komunikatas „Darnaus vystymosi aspekto integravimas j ES politiką: 2009 m. Europos Sąjungos tvaraus vystymosi strategijos peržiūra“, Briuselis, 2009 07 24. KOM(2009) 400 galutinis.

48. Europos Komisija, „Komunikatas „Darnusis ateities transportas. Siekis sukurti integruotą, technologiškai pažangią ir vartotojams patogią transporto sistemą“, Briuselis, 2009 06 17, KOM(2009) 279 galutinis.

49. Europos Komisija, „Komunikatas „Du kartus po 20 iki 2020-ųjų: Europos galimyb÷ išspręsti klimato kaitos klausimus“, Briuselis, 2008 01 23, KOM(2008) 30 galutinis.

50. Europos Komisija, „Komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Europos Sąjungos jūrų transporto politikos strateginiai tikslai ir rekomendacijos iki 2018 m.“, Briuselis, 2009 01 21, KOM(2009) 8 galutinis.

51. Pirmininkaujančios valstyb÷s nar÷s išvados, „ES energetikos ir aplinkos politika“, 2007 m. kovo m÷n. Europos Vadovų Taryba, Briuselis, 2007 03 8–9 d. Tarybos dokumentas 7224/1/07 REV 1.

52. „Policy Proposals by Xxxxxxx Xxxxxx and Notre Europe: Towards a European Energy Community: A policy proposal”, Xxxxxx, S., Xxxxxxx L., Xxx Xxx Xxxxx, M. tyrimas, 2010.

53. Steer, D. G. „Evaluation of the Common Transport Policy (CTP) of the EU from 2000 to 2008 and analysis of the evolution and structure of the European transport sector in the context of the long-term development of the CTP“, Final Report prepared for Directorate-General Energy and Transport of the European Commission, 2009.

Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷

54. Europos Komisija, „Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisv÷s, saugumo ir teisingumo erdv÷ piliečių labui“, Briuselis, 2009 06 10, KOM(2009) 262 galutinis.

55. Europos Komisija, „Komunikatas „Teis÷tos migracijos politikos planas“, Briuselis, 2005 12 21, KOM(2005) 669 galutinis.

56. Europos Komisija, „Komunikatas d÷l politikos prioritetų kovojant su nelegalia trečiųjų šalių piliečių imigracija“, Briuselis, 2006 07 19, KOM(2006) 402 galutinis.

57. „The Stockholm Programme – An open and secure Europe serving and protecting the citizens“, 2009 12 02 versija.

Globali Europos Sąjunga (BUSP, pl÷tra, Europos kaimynyst÷s politika, prekybos politika, vystomasis bendradarbiavimas)

58. European Commission, „Staff working document accompanying the Communication from the Commission to the European Parliament and the Council „Eastern Partnership“, Brussels, SEC(2008) 2974/3.

59. Europos Komisija, „Komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai „Rytų partneryst÷“, Briuselis, 2008 12 03, KOM(2008) 823 galutinis.

Instituciniai ES sąrangos klausimai ir sprendimų pri÷mimas

60. Xxxxxx X., „Europeanization: How the European Union Interacts with its Member States“, Xxxxx Xxxxxx, Xxxxxxxxx Xxxxxxxx (red.) Member States and the European Union. Oxford, 2005, p. 45–69.

61. Xxxxxxxxxx, Xx., Xxxxx, R. (red.) Multi-level Governance in the European Union: Taking Stock and Looking Ahead. Baden-Baden, 2008.

62. Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartj ir Europos bendrijos steigimo sutartj pasirašyta Lisabonoje, 2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 306, 50 tomas, 2007 m. gruodžio 17 d.

63. Xxxxxxxx, X. „Lisabonos sutarties implikacijos Lietuvai: kvalifikuota dauguma ir Europos Sąjungos darbotvark÷”,

Politologija, 3(55), 2009, p. 69–88.

Lietuvos teis÷s aktai, dokumentai, straipsniai ir akademin÷ literatūra

64. „Ekonom÷s konsultacijos ir tyrimai“ grup÷, „Direktyvos d÷l paslaugų ES vidaus rinkoje projekto pasekmių tyrimas“, 2005.

65. „Ekonom÷s konsultacijos ir tyrimai“ grup÷, „Lietuvos integracijos j ES poveikio Lietuvos ekonomikai 2004–2006 m. (ex- post) vertinimas”, LRV kanceliarijos užsakymu atlikta studija, 2007.

66. ESTEP, „Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento 3.3 priemon÷s „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros pl÷tra“ poveikio vertinimas“. Informacin÷s visuomen÷s pl÷tros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s užsakymu atliktas vertinimas, Vilnius, 2009.

67. ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, „VIRS atnaujinimo ir strateginių dokumentų poreikio studija“. Ūkio ministerijos užsakymu atlikta studija, Kaunas, 2009.

68. Kai kurie sektoriniai strateginiai dokumentai, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 patvirtinta Ilgalaik÷ (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos pl÷tros strategija.

69. Lietuvos Europos Sąjungos politikos strategin÷s kryptys 2008–2013 m. „Daugiau Europos Lietuvoje ir Lietuvos Europoje“, 2008.

70. Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutas, „Lietuvos ūkio (ekonomikos) pl÷tros iki 2015 metų ilgalaik÷s strategijos atnaujinimas“. Xxxxxxx÷ tyrimo ataskaita, 2007.

71. LR Seimo 2007 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. X-1225 „D÷l šalies ūkio konkurencingumo s÷km÷s rodiklių bei žinių ir inovacijų infrastruktūros valstybei svarbių ekonominių projektų patvirtinimo“.

72. LR Vyriausyb÷s 2001 m. gruodžio 5 d nutarimas Nr. 1463 „D÷l valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategijos rengimo koncepcijos“.

73. LR Vyriausyb÷s 2002 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 827 „D÷l strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“.

74. LR Vyriausyb÷s 2009 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 189 „D÷l Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2008–2012 metų programos jgyvendinimo priemonių patvirtinimo”.

75. LR Vyriausyb÷s 2010 metų veiklos prioritetai, patvirtinti LR Vyriausyb÷s 2010 vasario 17 d. nutarimu Nr. 165 „D÷l Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2010 metų veiklos prioritetų“.

76. LR Vyriausyb÷s programa, patvirtinta 2008 m. gruodžio 9 d. LR Seimo nutarimu Nr. XI-52 „D÷l Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s programos”.

77. LR Vyriausyb÷s veiklos, susijusios su naryste Europos Sąjungoje, 2008 metais apžvalga, 2009 m. balandžio 8 d.

78. Xxxxxxxx, X., Xxxxxxxxxxxx, R., Xxxxxxxx, D. Lietuvos kelias j Europos Sąjungą. Vilnius, 2004.

79. Xxxxxxxx, K., ES pl÷tra ir europeizacija. Vilnius, 2003.

80. Nacionalin÷ darnaus vystymosi strategija, patvirtinta 2003 m. rugs÷jo 11 d. LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 1160 „D÷l Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos patvirtinimo ir jgyvendinimo”.

81. Nacionalin÷ Lisabonos strategijos jgyvendinimo programa, patvirtinta 2005 m. lapkričio 22 d. LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 1270 „D÷l Nacionalin÷s Lisabonos strategijos jgyvendinimo programos“.

82. Nacionalin÷s Lisabonos strategijos jgyvendinimo 2008–2010 metų programa, patvirtinta 2008 m. spalio 1 d. LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 1047 „D÷l Nacionalin÷s Lisabonos strategijos jgyvendinimo 2008–2010 metų programos patvirtinimo“.

83. Xxxxxxxx, V., „Measuring Systematic Performance of the Lithuanian Government”, Lithuanian Science Yearbook 2007,

p. 111–142.

84. Xxxxxxxx, V., Xxxxxxxxxxxx, R. (red.), Europos Sąjungos Lisabonos strategijos jgyvendinimas Lietuvoje: atviro koordinavimo metodo taikymo analiz÷. Vilnius, 2008.

85. Xxxxxxx, X., Xxxxxxxx, S. „Lilliputians in Gulliver’s World? Small States in International Relations” Centre for Small State Studies, Working paper no. 1, 2004;

86. Xxxxxx, X., Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius, 2008.

87. Xxxxxxxx÷s visuomen÷s institutas, „Lietuvos visuomen÷s ir mokytojų pilietin÷s galios indeksas“, 2009.

<xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xxxxx/xxx_xxxx.xxx?xxx00> .

88. Ramonait÷, X. „Posovietin÷s Lietuvos politin÷ anatomija“, Vilnius, 2007.

89. Strateginių studijų centras, Lietuvos Europos politikos strategijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu gair÷s, 2006.

90. Strateginių studijų centras, Lietuvos tauta: būkl÷ ir raidos perspektyvos, 2006.

91. Strateginių studijų centras, Lietuvos valstyb÷s didžioji (bendroji) strategija, 2007.

92. Xxxxxxxxxxxx, X., Xxxxx, X. „Small States in the European Union: What Do We Know and What Would We Like to Know? Cambridge Review of International Affairs, 19(4), 2006, p. 651–668.

93. Valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategija, patvirtinta 2002 m. lapkričio 12 d. LR Seimo nutarimu Nr. IX-1187 „D÷l Valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategijos“.

94. Valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategijos jgyvendinimo ataskaitos.

95. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto mokslo institutas, „Rekomendacijos ilgalaik÷s (iki 2030 metų) Lietuvos susisiekimo sistemos pl÷tros strategijos gair÷ms parengti“ ir „Rekomendacijų pagrindimo analitin÷ medžiaga“, 2008.

96. Xxxxxxxxxxxx, R., „Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungoje politin÷ ekonomija: lūkesčiai ir penkerių metų patirtis“,

Politologija, 3(55), 2009, p. 121–153.

97. Xxxxxxxxxxxx, R., Xxxxxxxx, V., Politikos jgyvendinimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos jtaka. Vilnius, 2003.

98. Xxxxxxxxxxxx, X. „Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika“, Pinigų studijos, 1, 2004, p. 54−69.

99. Žiliukait÷, R., „Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomen÷je: nuo tradicinių link sekuliarių − racionalių vertybių“,

Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1(19) 2007, p. 116−130.

Statistiniai duomenys

100. Kompiuterizuota Valstyb÷s ilgalaik÷s raidos strategijos jgyvendinimo steb÷senos (monitoringo) sistema

101. Statistikos departamento prie LR Vyriausyb÷s duomenys

102. Europos Komisijos statistiniai duomenys

Kiti šaltiniai

103. Europos Komisija, „Flash Eurobarometer No 189a – EU Communication and the citizens”. Tiesiogin÷ gyventojų apklausa, atlikta 2006 09 25–29 d. <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxx/xx_000x_xx.xxx>.

104. Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 72. Visuomen÷s nuomon÷ Europos Sąjungoje“. Tiesiogin÷ apklausa, vykdyta 2009 10 27 – 11 11 d. <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xx_xx_xxx.xxx>.

105. Europos Komisija, „Standartin÷s Eurobarometro apklausos Nr. 72 rezultatų duomenų lentel÷s“ Nr. 2.

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xxx_xx.xxx>

106. Europos Komisija, „Standartin÷ Eurobarometro apklausa Nr. 62. Visuomen÷s nuomon÷ Europos Sąjungoje“. Tiesiogin÷ apklausa, vykdyta 2004 10 m÷n. <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx_xxxxxxx/xxxxxxxx/xx/xx00/xx00_xx_xxx.xxx>.

107. Flyvbjerg, B., Megaprojects and Risk: An Anatomy of Ambition, Cambridge, 2003.

108. Xxxxx, B., Xxxxxx, D. O. „Implementation Structures: A New Unit of Administrative Analysis“. Organization Studies, 2(3), 1981, p. 211−227.

109. Xxxxxxxxx, X. Modernization and Postmodernization: Cultural, Economic and Political Change in 43 Societies. Princeton, NJ, 1997.

110. Xxxxxxxxx, X., „Globalization and Potmodern Values“. The Washington Quarterly, 23(1), 2000, p. 215−228.

111. Lane J. E., Viešasis sektorius: sąvokos, modeliai ir požiūriai. Vilnius, 2001.

112. Xxxxxx, S. M. , Xxxxxx S. (red.) Party Systems and Voter Alignments. Cross-national Perspectives. New York, 1967.

113. Xxxxxxx, D., Xxxxxxxx, D, „Delusions of Success: How Optimism Undermines Executives‘ Decisions“. Harvard Business Review, July 2003.

114. Xxxxxxx, X., Exercising Power and Influence in the European Union: The Roles of the member States“ iš Bulmer, S. Lequesne, Ch. (red.) The Member States of the European Union. Oxford, 2005, p. 25–44;

115. World Bank, „EU-8. Administrative Capacity in the New Member States: The Limits of Innovation“, No. 36930-GLB, 2006.

Danijos atvejo analiz÷s šaltiniai

116. Agreement between the government (Liberals and Conservatives), Social Democrats, Danish People's Party, Socialist People's Party, Social Liberals and New Alliance on Danish energy policy for the years 2008–2011, 2008.

117. The Danish Defence Agreement 2005–2009, 2004.

118. The Danish Growth Strategy, 2002.

119. Denmark‘s National Reform Program (revised), 2008.

120. Denmark‘s National Reform Program. Second progress report, 2007.

121. Government Platform 2007 „Society of Opportunities“, 2007.

122. Xxxxxx, X., Xxxxxx, B. G., Xxxxxx, V. (red.), The National Co-ordination of EU Policy: the Domestic Level. Oxford, 2000.

123. Xxxxxx, X., Xxxxx, X., Xxxxxx, B. G., Xxxxxx V. (red.), The National Co-ordination of EU Policy: The European Level. Oxford, 2001.

124. Political Agreement between the Government (the Liberal Party, the Conservative Party), the Social Democrats, the Socialist People’s Party and the Social Liberal Party regarding Denmark in the Enlarged EU, 2004.

125. Political Agreement between the Government (the Liberal Party and the Conservative Party), the Social Democrats, the Socialist People’s Party, the Danish Social-Liberal Party and New Alliance on Danish EU Policy in a Globalised World, 21 February 2008.

126. Progress, Innovation, Cohesion. Strategy for Denmark in the Globalised Economy, 2006.

127. Valstyb÷s institucijų interneto svetain÷s (MPT, URM ir kt.).

Estijos atvejo analiz÷s šaltiniai

128. „Estonian Non-paper on the targets for the future EU2020 Strategy, Estonian National Co-ordinator”. February 25, 2010.

129. „Estonia‘s European Union Policy 2007–2011“, patvirtinta Estijos Respublikos Vyriausyb÷s 2007 m. spalio 25 d.

130. „Regulation No 302 On types of strategic development plans and procedures of their preparation, amendment, implementation, assessment and reporting”. Tallinn, Toompea, December 2005.

131. Estijos Vyriausyb÷s kanceliarijos interneto svetain÷.

132. Estonian National Strategy on Sustainable Development – Sustainable Estonia 21. Patvirtinta Estijos Vyriausyb÷s 2005 m. kovo 17 d.

133. Estonian Strategy for Competitiveness 2009–2011. Overview and updates to the Estonian Action Plan for growth and Jobs 2008–2011, November 5, 2009.

134. Lepassar X., „Coordination of EU Policy on Estonia“. Unofficial translation, July 2008.

135. Programme of the Coalition of the Estonian Reform Party, Union of Pro Patria and Res Publica and Estonian Social Democratic Party for 2007–2012, Toompea, Tallinn, April 2, 2007.

Suomijos atvejo analiz÷s šaltiniai

136. Xxxxx, X., „Small State Influence Within the EU: The Case of Finland’s ‘Northern Dimension Initiative’.” Journal of Common Market Studies, 38(5), 2000, p. 677–697.

137. Finland’s National Innovation Strategy. Initial release, Ministry of Employment and the Economy, 2008.

138. Finnish Security and Defence Policy 2004. Government Report, Prime Minister’s Office, 2004.

139. Finnish Security and Defence Policy 2009. Government Report, Prime Minister’s Office, 2009.

140. Government Programme of Prime Minister Xxxxx Xxxxxxxx’x second Cabinet, 2007.

141. Government Report on EU Policy, Prime Minister’s Office, 2009.

142. Government Strategy Document, 2007.

143. Improving the Government Foresight Reporting Procedure. Summary, Prime Minister’s Office, 2007.

144. Programme Management within the Finnish Government, Prime Minister’s Office, 2007.

145. Securely into the future. Ministry of Defence Strategy 2025, 2006.

146. A Strategy for the Ministry for Foreign Affairs „Finland‘s Interest- Global Responsibility.“ 2005.

147. Towards Sustainable Choices. A nationally and globally sustainable Finland. The national strategy for sustainable development. Prime Minister’s Office, 2006.

148. Valstyb÷s institucijų interneto svetain÷s (MPT, URM ir kt.).

Vengrijos atvejo analiz÷s šaltiniai

149. Action plan of the Hungarian Presidency of the Visegrad Group 2009–2010 „Key Areas of the Presidency of the Visegrad Group 2009–2010”.

150. Centrinis Vengrijos statistikos biuras <xxxx://xxxxxx.xxx.xx/xxx/xxx/xxxx/xxx/xxxxxxx/xxxxxxx_xxxxxx/xxxx0_00xx.xxxx>

151. European Policy Guidelines of the Hungarian Government, Ministry of the Foreign Affairs of Hungary, 2007.

152. Xxxxxxxxx, Xxxxx, „Legislative Experience of a new Member State”. Pranešimas Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto viešuosiuose klausymuose, 2005 m. rugs÷jo 15 d.

153. Hungary’s External Relations Strategy. Unofficial translation, 2008.

154. Hungary’s National Development Plan, 2007.

155. National Sustainable Development Strategy, 2007.

156. The National Security Strategy of the Republic of Hungary, 2004.

157. „“The Number of Hungarians in the Carpathian Basin, in Europe and in the World”.

<xxxx://xxx.xxxx.xxx/xxxx/xx/?xxxxxxx00&xxxx000_xxx0000>

158. Program of the Hungarian Presidency of the Visegrad Group, July 2009 – June 2010.

159. The Programme of the Government of the Republic of Hungary for a Successful, Modern and Just Hungary 2006–2010

„New Hungary.Freedom and Solidarity“.

160. Valstyb÷s institucijų interneto svetain÷s (MPT, URM ir kt.).

1 priedas. Danijos atvejo analiz÷

Danijos strateginio planavimo sistema

Galima pamin÷ti du Danijos strateginio planavimo sistemos ypatumus. Pirma, orientacija j horizontalų planavimą. Svarbiausios nacionalin÷s strategijos yra ilgalaik÷s ir būtent horizontalaus pobūdžio. Antra, sektorin÷s strategijos daugiausia yra vidutin÷s trukm÷s netradicinio formato dokumentai – politiniai susitarimai tarp partijų.

Nacionalin÷s ES politikos koordinavimo sistema

Danijoje vyrauja nuomon÷, kad mažoms šalims tinkamesnis daugiau centralizuotas politikos koordinavimo būdas, tod÷l šalyje jtvirtinta nacionalin÷ ES politikos koordinavimo sistema ne tik stipriai centralizuota, tačiau ir gerai institucionalizuota bei formalizuota. Joje derinami vertikalaus ir horizontalaus koordinavimo būdai, orientacija j konsensuso siekimą bei ekspertinių žinių, ypač užsienio politikos klausimais, taikymas. Koordinavimo priežiūrą vykdo Ministras Pirmininkas, stiprus vaidmuo tenka valstyb÷s biurokratiniam aparatui, kuris tradiciškai Danijoje turi daug ekspertinių žinių ir yra efektyviai organizuotas. Nacionalinio parlamento vaidmuo taip pat didelis ir daugiausia vykdomas per parlamento Europos reikalų komiteto darbą. Įtvirtintomis procedūromis parlamentui sudarytos galimyb÷s formuojamą poziciją ES klausimu paveikti dar iniciatyvin÷je stadijoje. Bendrai vertinant procedūrinj sistemos aspektą, Danija yra pateikiama kaip efektyvios politikos suformavimo pavyzdys, kur s÷kmingai jtraukiami ir socialiniai ekonominiai partneriai122.

Nacionalin÷ ES strategija: Danijos ES politikos dokumentas „Politinis susitarimas tarp Vyriausyb÷s (liberalų partijos ir konservatorių partijos) bei socialdemokratų, Socialistin÷s liaudies partijos, Danijos socialliberalų ir Naujosios Sąjungos partijų d÷l Danijos ES politikos globaliame pasaulyje“

Danijoje yra susiformavusi praktika valstyb÷s prioritetus Europos Sąjungoje apibr÷žti ne tradiciniais strateginiais dokumentais, tačiau politinio susitarimo tarp parlamentinių partijų tipo dokumentais. Pirmasis politinis susitarimas buvo priimtas 2004 m., antrasis ir šiuo metu galiojantis – 2008 m.

2008 m. politinis susitarimas buvo pasirašytas tarp Vyriausyb÷je esančių partijų (liberalų ir konservatorių) bei socialdemokratų, Socialistin÷s liaudies partijos, Danijos socialliberalų ir Naujosios Sąjungos partijų. Susitarimą pasiraš÷ iš viso 6 iš 12 2007 m. j parlamentą išrinktų partijų ir turinčių 146 iš 179 parlamento narių (iš nepasirašiusių svarbesn÷ Danijos liaudies partija (25 atstovai parlamente), kuri yra pareiškusi paramą Vyriausybei, kitos 5 partijos: Raudonųjų − Žaliųjų Sąjunga su 4 atstovais parlamente bei 4 po vieną narj turinčios ir atstovaujančios Farerų ir Grenlandijos saloms), taigi politinis susitarimas yra didžiosios daugumos Danijos politinių j÷gų susitarimo rezultatas. 2004 m. politinio susitarimo pakeitimą naujuoju susitarimu l÷m÷ pasikeitimai ES: ankstesnis dokumentas buvo paremtas sutartimi d÷l Konstitucijos Europai, tačiau, jos neratifikavus visoms ES nar÷ms, politinis susitarimas tapo nebeaktualus ir atsirado poreikis jj pakeisti. Taigi 2008

m. vasario 21 d. buvo priimtas naujas politinis susitarimas, kuris paremtas Xxxxxxxxx xxxxxxxxx, tod÷l, kaip rašoma dokumente, jis galioja tol, kol Sąjungoje vadovaujamasi Lisabonos sutartimi. Susitarimas gali būti keičiamas ir tikslinamas tik sutarus jj pasirašiusioms partijoms. Vis d÷lto lieka neaišku, koks būtų dokumento statusas iš esm÷s pasikeitus politinių j÷gų santykiui parlamente ir j valdžią at÷jus politinio susitarimo nepasirašiusioms partijoms123.

Forma

Dokumentas yra trumpas. Jame n÷ra pateikiama jokių steb÷senos rodiklių ir tikslų jgyvendinimo priemonių.

Turinys

Galima išskirti dvi pagrindines jo dalis: Danijos ES politikos prioritetų ir siekių pristatymą bei svarbiausių teigiamų ir Danijai aktualių Lisabonos sutartimi jtvirtinamų ES pokyčių pristatymą. Danijos ES politika pateikiama išskiriant šaliai aktualiausias ES lygmens ir tarptautin÷s politikos sritis (darni pl÷tra, tarptautin÷ prekyba, klimato

122 Xxxxxx, X., Xxxxxx, B. G., Xxxxxx V. (red.), The National Co-ordination of EU Policy: the Domestic Level. Oxford, 2000, p. 219−234; Xxxxxx, X., Xxxxx, X., Xxxxxx, B. G., (red.), The National Co-ordination of EU Policy: The European Level. Oxford, 2001, p. 29, p. 268.

123 Nors toks scenarijus pakankamai stabilioje Danijos partin÷je sistemoje yra mažai tik÷tinas.

kaita, tarptautinis nusikalstamumas, pab÷g÷liai ir imigracija, finansų rinka, civilin÷s ir karin÷s ES išor÷s veiksmų programos, EKP, ES teis÷s aktų leidyba, ES veiklos principai) bei xxxx xxxxxxxxxx nacionalinius siekius ir prioritetus. Atskirai pristatomi ir pakomentuojami Danijai svarbūs ir aktualūs instituciniai pakeitimai/esmin÷s institucin÷s sąlygos, jtvirtinamos Lisabonos sutartyje124.

Danijos ES politika

Pažymima, kad Lisabonos sutartis yra jrankis siekiant jgyvendinti Danijos prioritetus Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Tezių forma yra išskiriami nacionaliniai šalies siekiai Europos Sąjungoje ir globalesniu mastu. Juos galima suskirstyti j 11 pagrindinių tikslų:

a) Pabr÷žiamas globalizacijos veiksnys formuojant ir jgyvendinant atskiras politikos sritis bei teigiama, kad Danija Sąjungoje pasisako už ekonomiškai ir socialiai darnią pl÷trą bei gerov÷s valstybę kūrimą. Pastebima, kad gerov÷s valstyb÷s kūrimas išlieka šalių narių kompetencijoje, tačiau ES tur÷tų pad÷ti stiprinti ir išlaikyti sukuriamą gerov÷s valstyb÷s lygj, prisidedant prie jo finansavimo bei kovos su mokesčių vengimu.

b) Pabr÷žiama būtinyb÷ sukurti efektyvią tarptautinių susitarimų sistemą prekybos srityje. Danija sieks, kad jgyvendinant šj tikslą Danijos parlamentas aktyviai dalyvautų parengiamosiose tokių susitarimų derybose.

c) Pabr÷žiama klimato kaitos gr÷sm÷ ir pažymima, kad j tai tur÷tų būti atsižvelgiama formuojant bet kurią ES politiką. Danija sieks ambicingos ES klimato, aplinkos ir energetikos politikos sukūrimo ir jgyvendinimo. Dokumente pabr÷žiama, kad Danija aktyviai palaiko anglies dvideginio mažinimo politiką. Danijos ES energetikos politikos vizija – darni politika, kuri prisideda siekiant ES jsipareigojimų klimato politikos srityje bei efektyviai sumažina ES šalių narių priklausomybę nuo Europai naftą ir gamtines dujas tiekiančių nestabilių ir nedemokratinių šalių.

d) Danija sieks kovos su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu suaktyvinimo Europos Sąjungos mastu, taip prisidedant ir prie Sąjungos piliečių saugumo ir apsaugos gerinimo.

e) Danija palaiko bendros ES politikos d÷l pab÷g÷lių ir nelegalios imigracijos sustiprinimą.

f) Pasak danų, norint visiems dalyviams užtikrinti vienodas veiklos sąlygas bendrojoje finansų rinkoje, ES turi nustatyti reikalavimus d÷l privataus kapitalo grupių ir rizikos draudimo fondų skaidrumo ir šie reikalavimai turi atitikti tuos, kurie taikomi kitoms juridinio asmens formoms ir investicijų asociacijoms.

g) Teigiama, kad Danija aktyviai sieks ir prisid÷s išnaudojant ES kaip jrankj pasaulyje propaguojant taiką, nusiginklavimą ir stabilumą, stiprinant demokratiją, žmogaus teisių vaidmenj ir tarptautin÷s teis÷s viršenybę bei kovojant su terorizmu. Papildoma, kad ES turi sustiprinti civilines krizių valdymo galimybes.

h) Danija palaiko EKP jgyvendinimą ir jos sustiprinimą, labiau jtraukiant kaimynines šalis j ES programas bei, atsižvelgiant j šių šalių pastangas reformuotis, pagerinti sąlygas joms veikti bendrose rinkose su ES šalimis nar÷mis. Politiniame susitarime jtvirtinta, kad Danija palaiko tolimesnę suderintą ES pl÷trą ir ypač Balkanų regiono valstybių narystę Sąjungoje.

i) Danija aktyviai seks ES Teisingumo teismo darbą ir sieks išnaudoti galimybes pasisakyti bei prisid÷ti prie ES teis÷s aktų leidybos ir sprendimų pri÷mimo, ypač tų sprendimų, kurie aktualūs Danijai. Šio prioriteto jgyvendinimą koordinuos Danijos parlamentas.

j) Danija palaiko d÷l Lisabonos sutarties sustipr÷jantj atvirumo, demokratiškumo ir skaidrumo principų laikymąsi jgyvendinant ES politiką, tod÷l ji ir toliau palaikys bei skatins iniciatyvas, kurios prisid÷s prie šių principų jtvirtinimo Europos Sąjungoje.

k) Danija palaiko bendros mokesčių politikos tam tikrais klausimais jgyvendinimą ES šalyse nar÷se, o tiksliau d÷l tiesioginių gyventojų mokesčių nustatymo, d÷l netiesioginių mokesčių harmonizavimo ir bendradarbiavimo mažinant tiesioginio bei netiesioginio mokesčių vengimo galimybes.

Apibendrinant Danijos ES politikos dokumentą, pažym÷tina, kad jame ekvivalentiškai pristatomi ir politiniai Danijos siekiai Europos Sąjungoje, ir Danijai aktualios Lisabonos sutarties nuostatos, apibr÷žiančios institucinę ES sąrangą bei sprendimų pri÷mimo principus. Išnagrin÷jus politinius Danijos ES siekius matyti, kad jie išd÷styti nevienodu detalumu ir aiškumu, kai kurios formuluot÷s yra labai bendro pobūdžio, kitose jvardyti konkretesni siekiai, apibr÷žiant siekj d÷l ES teis÷s aktų leidybos ir sprendimų pri÷mimo (žr. devintą punktą) jvardijama ir už jo jgyvendinimą atsakinga institucija.

124 Kadangi Danijos atvejo analiz÷ vykdoma siekiant išnagrin÷ti politinius šalies tikslus ir jų formavimą ES atžvilgiu, gilesn÷ institucinių pakeitimų bei sąlygų analiz÷ n÷ra relevantiška ir tyrime neatliekama.

Sąsaja su svarbiausiais strateginiais dokumentais

Galima pasteb÷ti, kad n÷ra pateikiama jokių aiškesnių politinių siekių jgyvendinimo priemonių ir steb÷senos rodiklių, tod÷l greičiausiai politinis susitarimas neturi tiesiogin÷s sąsajos su valstyb÷s strateginio planavimo dokumentais, tačiau vertinant, jog susiformavusi praktika kai kurias sektorines strategijas ar svarbius politinius sprendimus patvirtinti politinio susitarimo tarp partijų būdu, tik÷tina, kad ir politinis susitarimas d÷l ES politikos turi jtakos koordinuojant atitinkamus ES klausimus ir formuluojant Danijos pozicijas.

2004 m. Danijos ES politikos dokumentas „Politinis susitarimas tarp Vyriausyb÷s (liberalų partijos ir konservatorių partijos) bei socialdemokratų, Socialistų liaudies partijos ir socialliberalų d÷l Danijos išsipl÷tusioje Europos Sąjungoje“

Politinis susitarimas buvo pasirašytas 2004 m. lapkričio 2 d. tarp 5 iš 8 partijų (nepasiraš÷ Danijos Liaudies partija, Raudonųjų − Žaliųjų Sąjunga ir Krikščionių Liaudies partija; jos iš 179 parlamento vietų tur÷jo 30 vietų). Jau buvo min÷ta, kad šio dokumento pri÷mimą l÷m÷ naujos sutarties, t. y. sutarties d÷l Konstitucijos Europai, parengimas ir, kaip galima spręsti iš susitarimo pavadinimo, 2004 m. ES pl÷tra, kai j Sąjungą buvo priimta 10 naujų šalių. Dokumentu siekiama sustiprinti nacionalinio parlamento vaidmenj formuojant Danijos ES politiką.

Dokumento struktūra ir turinys panašus j 2008 m. dokumentą. Pateikiami Danijos ES politikos prioritetai ir aptariamos Danijai svarbios sutarties d÷l Konstitucijos Europai nuostatos d÷l institucinių ir sprendimų pri÷mimo proceso pokyčių. Pateikiami tokie Danijos prioritetai ES atžvilgiu:

a) Danija ir toliau sieks sustiprinti atvirumo, artimumo ir demokratijos principų laikymąsi Sąjungoje, tod÷l palaikys iniciatyvas, kurios prisid÷s prie šių principų pl÷tojimo.

b) Danija sieks padidinti ES konkurencingumą ekonomikos, žinių visuomen÷s ir inovacijų, darnios pl÷tros bei aplinkosaugos srityse.

c) danai sieks užtikrinti ekonomiškai ir socialiai darnią pl÷trą bei gerov÷s valstybę kūrimą ES šalyse nar÷se, gerov÷s valstyb÷s kūrimo atsakomybę išlaikant nacionaliniame lygmenyje.

d) Danija sieks išnaudoti ES galimybes užtikrinant, kad darni pl÷tra būtų vykdoma laikantis aplinką tausojančių principų, pirmiausia siekiant Kioto protokolo ir kitų susitarimų jsipareigojimų vykdymo. Taip pat danai sieks darnios energetikos pl÷tros, aukštų maisto kokyb÷s reikalavimų ir gyvūnų gerov÷s.

e) Danija skatins ES kaip globalaus veik÷jo vaidmens sustiprinimo propaguojant taiką, nusiginklavimą ir stabilumą, stiprinant demokratiją, žmogaus teisių vaidmenj ir tarptautin÷s teis÷s viršenybę, kovojant su terorizmu, mažinant skurdą bei pl÷tojant tarptautinę aplinkosaugos politiką. Papildoma, kad ES turi sustiprinti civilines krizių valdymo galimybes.

f) Danija palaiko ES kaimynyst÷s politikos jgyvendinimą ir jos sustiprinimą, labiau jtraukiant kaimynines šalis j ES programas bei, atsižvelgiant j šių šalių pastangas reformuotis, pagerinti sąlygas joms veikti bendrose rinkose su ES šalimis nar÷mis.

g) ES saugumo ir gynybos srityje danai sieks išlaikyti esamą situaciją, kai saugumo ir gynybos politikos jgyvendinimas siejamas su NATO politikos jgyvendinimu.

h) Danija skatins sukurti efektyvesnę ES politiką d÷l pab÷g÷lių, nelegalios imigracijos ir tarptautinio nusikalstamumo.

2004 m. dokumento analiz÷ leidžia teigti, kad danai išlaiko nuoseklumą formuojant nacionalinius ES politikos prioritetus – dauguma prioritetų išliko v÷lesniame dokumente. Xxxxxx xxxxxx, jog dokumento formatas (politinis susitarimas) taip pat išlaikytas neatsitiktinai.

Kiti strateginiai dokumentai, kuriuose formuojama nacionalin÷ ES politika

2008 m. buvo parengta vidutin÷s trukm÷s (iki 2015 m.) strategija „Nacionalin÷ reformų programa“, kuria siekiama jgyvendinti nacionalinius ir Lisabonos strategijos tikslus. Dokumente numatytos pagrindin÷s keturios reformų kryptys: a) žinių ir inovacijų visuomen÷, b) efektyvumas, konkurencingumas ir vidaus rinka, c) užimtumas ir darbo rinkos politika bei d) klimato kaita ir energetika. Dokumente n÷ra išskiriami Danijos siekiai ES atžvilgiu, tačiau kai kurie iš jų yra inkorporuoti j teminių nacionalinių prioritetų pristatymą ir pateikiami netiesiogiai. Labiau apibr÷žti ES lygmens siekiai žinių ir inovacijų visuomen÷s bei geresnio reguliavimo srityse. Žinių ir inovacijų visuomen÷s atžvilgiu ES mastu pateikiamas prioritetas – siekti, kad Sąjungoje, be laisvo asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo jud÷jimo, būtų jtvirtintas ir laisvas žinių jud÷jimas. Geresnio reguliavimo srityje Danija sieks sumažinti ES reguliavimo administracinius kaštus. Numatyta, kad iki 2008 m. Europos

Komisijai Danija pateiks pasiūlymus d÷l administracinių kaštų sumažinimo trylikoje prioritetinių sričių125. Dokumento priede yra pateikiama informacija d÷l ES struktūrin÷s paramos: 2007–2013 m. paramos panaudojimo planas, programų aprašymai, tačiau iš principo n÷ra pateikiamas jų pritaikymas Danijos politinių siekių ES mastu jgyvendinimui.

Nacionalin÷s reformų programos pažangos ataskaitose atskiras pamin÷tų ES lygmens prioritetų jgyvendinimo jvertinimas n÷ra pateikiamas.

Svarbią vietą strateginio planavimo sistemoje užimančioje 2006 m. Vyriausyb÷s parengtoje Danijos globalios ekonomikos strategijoje „Pažanga, inovacijos ir sanglauda“, kurioje jtvirtintas valstyb÷s siekis iki 2015 m. tapti konkurencingiausia pasaulyje, prioritetai ES politikos atžvilgiu n÷ra pateikiami, kaip ir n÷ra jokių bendresnių nuorodų j jas. Tai iš principo valstyb÷s sukurtų ir vykdomų programų bei iniciatyvų Danijos konkurencingumui (bendrąja prasme) didinti aprašymas.

Vyriausyb÷s programose nacionaliniai ES tikslai yra pateikiami. Detaliausiai jie buvo pateikti paskutin÷je Vyriausyb÷s (2007–2011 m.) programoje. ES prioritetai išd÷styti atskiroje dalyje. Iš pradžių susikoncentruojama j tuo metu dar vis neratifikuotos Lisabonos sutarties implikacijas Danijai. Konstatuojama, kad tai netur÷s neigiamų pasekmių nacionalinių tikslų siekimui ir esamai šalies politikai. Toliau yra pateikta 12 konkrečių Danijos Vyriausyb÷s iniciatyvų: a) Globaliai atsakinga ES, b) ambicinga klimato ir energetikos politika,

c) kova su transnacionalin÷mis gr÷sm÷mis, d) augimas ir užimtumas, e) vidaus rinkos stiprinimas siekiant naudos Danijos vartotojams ir Danijos augimo, f) socialiai darni ES, g) aukšti aplinkosaugos standartai, h) bendrosios žem÷s ūkio politikos reforma, i) atsakinga ir vientisa ES pl÷tros politika, j) glaudus bendradarbiavimas su kaimynin÷mis ES šalimis, k) naujas politinis susitarimas d÷l ES politikos, l) referendumo d÷l tolimesnio Danijos ES autonomijų (angl. opt-outs) galiojimo. Kaip matyti, kai kurios iš šių iniciatyvų yra jgyvendintinos ES lygiu, kitos – nacionaliniu, taip pat akivaizdu, kad kai kurios iš jų yra per plačios (pavyzdžiui, globaliai atsakinga ES), jog būtų galima konstatuoti šimtaprocentinj iniciatyvos jgyvendinimą. Bent viena iniciatyva buvo visiškai jgyvendinta (naujo politinio susitarimo pasirašymas).

Pasteb÷tina, kad daugelis sektorinių strateginių dokumentų Danijoje taip pat yra vidutin÷s trukm÷s politinio susitarimo tarp partijų formato (pvz., politinis susitarimas d÷l energetikos politikos 2008–2011 m., politinis susitarimas d÷l gynybos politikos 2005–2009 m. ir kiti). Šiuose dokumentuose nacionaliniai ES prioritetai n÷ra pateikiami.

Išvados

Danijos atvejo analiz÷ rodo, kad nacionalinis ES politikos krypčių dokumentas gali ir netur÷ti tradicinio strateginio dokumento formos. Pasirinktas politinio susitarimo formos dokumentas pratęsia Danijos sektorin÷s politikos formavimo praktiką. Prioritetai ES atžvilgiu pateikiami koncentruotai, inkorporuojant juos j globalesnių siekių išskyrimą. Vis d÷lto dokumentas yra labiau komunikacinio tipo, jis nenumato steb÷senos rodiklių ir tikslų jgyvendinimo priemonių.

Strateginio planavimo sistemoje svarbiausi nacionaliniai strateginiai dokumentai yra horizontalaus pobūdžio. Juose formuluojami siekiai ir prioritetai yra aiškūs, detalūs, pateikiamos jų jgyvendinimo priemon÷s, tačiau šiuose dokumentuose prioritetai d÷l ES politikos n÷ra aiškiau pateikiami, taip pat juose n÷ra referencijų j ES politikos krypčių dokumentą.

Danijos atvejo analiz÷s pagrindu Lietuvai aktualius gerosios praktikos pavyzdžius žr. 2 lentel÷je.

125 Tai buvo jvykdyta.

2 priedas. Estijos atvejo analiz÷126

Estijos strateginio planavimo sistema

Estijos strateginio planavimo pagrindas yra Strateginio planavimo jstatymas, kuriuo integruojami strateginio planavimo, biudžeto ir atsiskaitymo procesai bei sukuriama ministerijų vykdomų priemonių jgyvendinimo sistema. Strateginio planavimo sistemos, pristatomos 1 paveiksle, jgyvendinimas tiesiogiai susijęs su trimis horizontaliais strateginiais Estijos dokumentais – Estijos nacionaline darnaus vystymosi strategija „Darni Estija 21“, Nacionaline konkurencingumo strategija ir Vyriausyb÷s programa. Sektorin÷s strategijos (energetikos, transporto, verslo vystymo ir IT vystymo), kurios tvirtinamos 4–20 metų laikotarpiui, susideda iš smulkesnių reformų programų, tvirtinamų 3 metams su galimybe pratęsti dar metams.

Ilgalaik÷s Xxxxxxx vystymosi strategijos „Darni Estija 21“ jgyvendinimo priežiūrai jkurta Darnaus vystymosi komisija ir Xxxxxxx vystymosi darbo grup÷ bei Ministro Xxxxxxxxxx vadovaujama Mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos patariamoji taryba (angl. Research and Development Advisory Council), kuri aptaria teminius strateginius klausimus (pvz., energijos efektyvumo, darnaus transporto, žaliosios ekonomikos darbo vietų kūrimo ir pan.) ir pateikia rekomendacinio pobūdžio ataskaitas Vyriausybei.

Naujų strategijų rengimas yra koordinuojamas Estijos Vyriausyb÷s kanceliarijos Strategin÷s tarnybos (angl. Strategic Office). Vadovaujamasi principu, kad bet kuri nauja nacionalin÷ strategija neturi būti priskiriama tik vienos ministerijos kompetencijai, o turi būti horizontalaus pobūdžio. Proceso pradžioje ministerijos pateikia Vyriausybei naujai kuriamos strategijos aprašymą. Pagal šj analitinj dokumentą – strategijos aprašymą Vyriausyb÷ sprendžia, ar siūloma nacionalin÷ strategija yra reikalinga.

Atskirai pamin÷tina Estijos lyderyst÷ el. valdžios ir el. paslaugų jgyvendinime. E-valdžia Estijoje prad÷ta diegti 2001 m. ir šiuo metu sprendimų pri÷mimo procesas nuo teis÷s akto projekto iki pritarimo Vyriausyb÷s pos÷dyje vyksta elektroniškai.

Apibendrinant konstatuotina, kad Estijos strateginio planavimo sistemoje jtvirtintas platus horizontalaus planavimo principas bei gerai išnaudojamas el. valdžios potencialas.

Nacionalin÷s ES politikos koordinavimo sistema

Estijos ES reikalų koordinavimo sistemoje dominuoja vykdomoji valdžia. Parlamentas, nors ir tur÷damas formalias pozicijų jvairiais ES klausimais peržiūr÷jimo kompetencijas, nacionalin÷s ES politikos formulavimo ženkliai nelemia. Tokia tradicija, t. y. ES reikalų proceso depolitizavimas, nusistov÷jo dar iki Estijos naryst÷s ES. Nuo dabartin÷s ES reikalų sistemos sukūrimo pradžios Ministras Pirmininkas yra xxxxxx÷ politin÷ koordinavimo proceso figūra, o pati sistema pakankamai centralizuota – pagrindinj koordinatoriaus vaidmenj atlieka Vyriausyb÷s kanceliarijos Europos Sąjungos sekretoriatas.

Estijoje jkurta ES reikalų koordinavimo Taryba, kuri yra pagrindinis tarpinstitucinio ES politikos koordinavimo formatas. Ją sudaro aukšto rango valstyb÷s tarnautojai (valstyb÷s sekretoriai arba departamentų direktoriai), atsakingi už ES reikalus institucijose. Steb÷tojo statusą Taryboje turi Estijos banko atstovas ir Estijos parlamento ES komisijos atstovas. Tarybai vadovauja Vyriausyb÷s kanceliarijos ES sekretoriato direktorius.

Pagrindiniai Estijos ES reikalų koordinavimo privalumai:

a) Pagrindin÷ ES reikalų koordinavimo sistemos ambicija: tur÷ti nacionalines pozicijas dar prieš teis÷s akto svarstymus ES lygmeniu ir nuosekliai laikytis tų pačių tikslų ir uždavinių viso sprendimų pri÷mimo proceso metu.

b) ES darbotvark÷s klausimai neatsiejami nuo nacionalin÷s darbotvark÷s ir suvokiami kaip bendro nacionalinio strateginio planavimo dalis.

c) Sistema grindžiama tarpinstitucinio pasitik÷jimo, ministerijų autonomijos ir atsakomyb÷s už rengiamų pozicijų kokybę principais.

d) Taryboje išsprendžiama apie 90 proc. diskutuojamų klausimų. Estijos pozicijos Vyriausyb÷s pos÷džiuose pristatomos retai, ir paprastai tais atvejais, kai Ministras Pirmininkas pageidauja išsakyti savo nuomonę. Taip organizuojant procesą išvengiama dubliavimo diskutuojant tuo pačiu klausimu skirtingais lygmenimis.

126 Estijos atvejo analiz÷ parengta Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio koordinavimo departamento Europos Sąjungos skyriaus darbuotojų.

Nacionalin÷ konkurencingumo strategija

Vyriausyb÷s programa

Estijos darnaus vystymosi strategija

1 paveikslas. Estijos strateginio planavimo sistema.

Horizontalūs strateginiai dokumentai

Švietimo ministerija

Teisingumo ministerija

Ūkio ministerija

Informacinių technologijų strategija

Verslo vystymo strategija

Transporto strategija

Energetikos strategija

Sektorin÷- specifin÷ kompetencija

Xxxxx perspektyva neapibr÷žiama (4–20 metų)

Aplinkos ministerija

ministerija

Valstyb÷s biudžeto strategija

Xxxxx perspektyva 3+1 metų

Organizacin÷- specifin÷ kompetencija

Xxxxx perspektyva 3+1 metų

Valstyb÷s biudžetas

Laiko perspektyva 1 metai

Šaltinis: parengta remiantis Estijos Vyriausyb÷s kanceliarijos Strategin÷s tarnybos pateikta informacija.

Estijos ES politika

Pagrindinis Estijos ES politikos gaires ir Vyriausyb÷s veiklos principus apibr÷žiantis strateginis dokumentas yra „Estijos Europos Sąjungos politika 2007–2011 m.“, parengtas Estijos Vyriausyb÷s kanceliarijos ir Vyriausyb÷s patvirtintas 2007 m. spalio m÷n.

Forma

Dokumentą sudaro 7 skyriai, atitinkantys ES politikos kryptis, kurių kiekviena dar skaidoma j smulkesnius politikos sektorius ir iniciatyvas. Dokumentą galima apibūdinti kaip vidutinio laikotarpio (5 metų) gaires, nusakančias bendruosius principus, kuriais tur÷tų vadovautis Estija prisid÷dama prie ES ir savo vaidmens ES stiprinimo.

Turinys

Dokumente pateikiama Estijos pozicija ir tikslai jvairiuose ES politikos sektoriuose ir konkrečių

iniciatyvų atžvilgiu, tačiau konkretūs uždaviniai, kaip ir kokiomis priemon÷mis šių tikslų pasiekti, pateikiami fragmentiškai.

Dokumente jvardijami šie 7 Estijos prioritetai:

a) Konkurencingumas. Pabr÷žiama, kad mažos šalies kaip Estija vystymosi potencialas visų pirma priklauso nuo darnaus mažų ir vidutinių jmonių vystymo. Laikomasi nuostatos, kad šiuo klausimu koordinavimo formatai turi būti išlaikomi ir taikomi tiek šalių narių, tiek ES lygmeniu. Estijai ypač svarbu palaikyti konkurencingumą visuose Europos Sąjungos regionuose stiprinant bendradarbiavimą ir integraciją, tod÷l Estija aktyviai veikia stiprindama bendradarbiavimą Baltijos jūros regione. Konkurencingumo didinimo kryptys:

– Vidaus rinka: laisvas asmenų, paslaugų (finansų, transporto, informacijos, socialinių ir sveikatos), prekių ir kapitalo jud÷jimas. Pasisakoma už bet kokių apribojimų darbo j÷gos jud÷jimui ES viduje panaikinimą, efektyvų Paslaugų direktyvos jgyvendinimą, integruotos finansų rinkos sukūrimą ir reglamentavimo skirtumų sumažinimą.

– Xxxxxx xxxxxxx÷s verslui: bendra konkurencingumo politika, intelektin÷s nuosavyb÷s apsauga, valstyb÷s pagalba. Pasisakoma už vartotojų apsaugos ir informavimo gerinimą kaip vieną iš kertinių vidaus rinkos vystymo principų.

– Konkurencingumo stiprinimas (moksliniai tyrimai, inovacijos, švietimas, verslo aplinkos gerinimas). Vienas iš pagrindinių Estijos keliamų uždavinių šiame sektoriuje – Europos mokslinių tyrimų erdv÷s vystymas. Estija remia paklausa paremtą požiūrj j inovacijų politiką ES lygmeniu, sudarant kuo palankesnes sąlygas Europos jmon÷ms naudotis mokslo pasiekimais ir rezultatais. Estija ypatingą reikšmę teikia bendradarbiavimui švietimo sektoriuje ir žmogiškojo kapitalo ugdymui.

– Transportas ir infrastruktūra. Šiame sektoriuje Estija pasisako už transporto koridorių tarp Europos ir Azijos vystymą, palaiko transporto tinklų sanglaudos skatinimo priemones. Pabr÷žiama, kad transporto politika tur÷tų laikytis draugiškumo aplinkai principo.

b) Informacin÷ visuomen÷ ir e-paslaugos. Pasisakoma už bendrus e-ID (asmens tapatyb÷s kortel÷s) panaudojimo principus ES viduje, supaprastintas administracines procedūras, laisvą elektroniškai pasirašytų dokumentų jud÷jimą vidaus rinkoje. Estija palaiko viešojo sektoriaus paslaugų vystymą ES atsižvelgiant j subsidiarumo, lankstumo ir technologinio neutralumo principus. Taip pat pabr÷žiama elektroninio komunikavimo tinklų saugumo svarba, šiuo klausimu siūloma tur÷ti bendrą politiką ES lygmeniu (tokiu būdu imantis prevencinių atakų prieš masines kompiuterines atakas). Taip pat akcentuojama būtinyb÷ tur÷ti bendrą ES sveikatos informacinę sistemą, kuri užtikrintų pacientų mobilumą, geresnę diagnostiką, aukštos kokyb÷s paslaugas ir greitesnes administracines procedūras.

c) Klimato kaita ir energetikos politika. Estija palaiko ES lyderystę kovoje su klimato kaita globaliu mastu, taip pat pasisako už energijos efektyvumo skatinimo priemones, ekonominių instrumentų (prekyba apyvartiniais taršos leidimais, bendras projektų jgyvendinimas), platesnj atsinaujinančių energetikos šaltinių ir biokuro panaudojimą. Taip pat pritaria šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimui 20 proc. iki 2020 m., lyginant su 1990 atskaitomaisiais metais, laikantis teisingų finansin÷s naštos pasidalijimo ES viduje principų. Energetikos klausimu pasisakoma už aiškią ir stiprią ES išor÷s energetikos politiką, kurios pagrindinis tikslas – energetinio saugumo didinimas. Taip pat pabr÷žiama, kad energetikos klausimai turi būti pagrindiniai santykiuose su trečiosiomis šalimis ir tarptautin÷mis organizacijomis.

d) Aplinka ir žem÷s ūkis. Pabr÷žiama, kad aplinkos apsaugos aspektai turi būti traktuojami horizontaliai, t. y. turi būti atspind÷ti visose ES politikos srityse. Norint pasiekti aplinkos apsaugos tikslų, daugiau d÷mesio reikia skirti visuomen÷s švietimui („ekošvietimui“). Taip pat akcentuojama mokslinių tyrimų ir technologinių inovacijų taikymo reikšm÷. Pasisakoma už integruotą ES jūrų politiką ir bendros jūrų erdv÷s vystymą (bendrų muitų, saugumo, aplinkos apsaugos taisyklių taikymas). Ypatingas d÷mesys skiriamas Baltijos jūros apsaugai ir ekologinę pusiausvyrą palaikančiam naudojimui. Šj klausimą ES turi sieti su kaimynyst÷s politika, nuolat vesti dialogą su Rusija, siekti geresnio koordinavimo ir bendradarbiavimo regione. Žem÷s ūkio modernizavimo klausimas yra aiškiai siejamas su sektoriaus konkurencingumo didinimu globaliu mastu. Estijai ypač svarbus klausimas – kaimo pl÷tra, tod÷l šioje srityje keliamas tikslas – sudaryti geresnes sąlygas žem÷s ūkio struktūrinei adaptacijai, parama aplinkai draugiškoms veikloms bei šių veiklų jvairov÷s skatinimas.

e) Ekonomin÷ ir finansų politika. Estijos prisijungimas prie euro zonos yra vienas pagrindinių prioritetų. Pabr÷žiama, kad Estija sieks vykdyti tokią ekonominę politiką, kuri užtikrins stabilų ir greitą vystymąsi, sukuriantj prielaidas euro jvedimui. Šiuo klausimu pabr÷žiama vienodų kriterijų taikymo svarba visoms šalims nar÷ms. Mokesčių politikos srityje pagrindiniu tikslu laikoma esamos stabilios ir paprastos mokesčių sistemos ES išlaikymas, mažinant reglamentavimo skirtumus ir administracinę naštą. Taip pat pritariama netiesioginių mokesčių harmonizavimui. D÷l ES biudžeto peržiūros pabr÷žiami bendrieji principai: biudžetas turi būti orientuotas j ateitj, prisid÷ti prie šalių narių konkurencingumo didinimo, savo struktūra atitikti ES prioritetus, prisid÷ti prie ES kaip globalaus veik÷jo vaidmens stiprinimo ir duoti realią prid÷tinę vertę ES piliečiams. Pasisakoma už tai, kad naujajame biudžete daugiau d÷mesio būtų skiriama energetikai (energetiniam saugumui, energijos efektyvumui ir pan.) ir bendrai užsienio ir saugumo politikai.

f) Geresnis bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikaluose. Estija pasisako už bendrų veiksmų stiprinimą ES lygmeniu. Pagrindinis tikslas – laisvas asmenų jud÷jimas, vienoda jų teisių apsauga ir atstovavimas, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos. Tie patys principai turi būti taikomi ir kovoje su nusikalstamumu, remiantis solidarumo principu, koordinavimu ir bendradarbiavimu tarp šalių narių. Akcentuojamas ir civilin÷s saugos klausimas bei plataus masto bendradarbiavimas užtikrinant strategin÷s infrastruktūros apsaugą visoje ES. Vienas iš pagrindinių šio sektoriaus trumpojo laikotarpio Estijos tikslų – totalitarinių režimų jvertinimas ir atitinkamos politin÷s pozicijos šiuo klausimu patvirtinimas.

g) Europa globaliu mastu. Pažymima, kad ES turi pakankamai krizių prevencijos ir valdymo geb÷jimų, o tai svarbu garantuojant stabilumą ir piliečių gerovę, užtikrinant žmogaus teises ir demokratiją. Estija pasisako už tolesnę ES pl÷trą, akcentuojamos Vakarų Balkanų naryst÷s perspektyvos. Kaimynyst÷s politikoje pabr÷žiamas santykių su Ukraina, Moldova, Gruzija stiprinimas, demokratijos pl÷tra ir rinkos ekonomikos vystymas šiose šalyse. Xxxxxxxxx÷ partneryst÷ su Rusija Estijos požiūriu tur÷tų prasid÷ti nuo bendraeuropinių vertybių akcentavimo. ES santykiai su Rusija tur÷tų būti harmonizuoti, o šalys nar÷s tur÷tų visais klausimais elgtis solidariai.

Statusas ir sąsaja su kitais strateginiais dokumentais

Estijos ES politika n÷ra aprašoma atskira dalimi nei Estijos Vyriausyb÷s programoje, nei strategijoje

„Darni Estija 21“, tačiau pastaroji orientavosi j principus, numatytus Europos Sąjungos darnaus vystymosi strategijoje. Estijos konkurencingumo strategija turi tiesiogines sąsajas su ES strateginiais dokumentais – Lisabonos strategija, Augimo ir darbo vietų kūrimo strategija bei po planuojamos šio dokumento peržiūros – „ES 2020“ strategija. Tod÷l galima daryti išvadą, kad ilgalaikio planavimo nacionaliniai Estijos strateginiai dokumentai orientuojasi j atitinkamos srities ES strategijas.

Nacionalin÷je ES strategijoje n÷ra nuorodų j konkrečius nacionalinius planavimo dokumentus, daugeliu atvejų nacionalin÷s politikos priemon÷s, galinčios prisid÷ti siekiant Estijos tikslų ES lygmeniu, nejvardijamos, tačiau kai kuriais atvejais pateikiamos nuorodos j planuojamas sektorines reformas, pavyzdžiui, mokesčių reformą. Iš kitos pus÷s, dokumentas yra strateginio pobūdžio, nusakantis Vyriausyb÷s veiklos ES lygmeniu gaires, tod÷l galime teigti, kad išlaikomas ryšys su kitais nacionaliniais strateginio planavimo dokumentais.

Estijos darnaus vystymosi strategija

Strategija „Darni Estija 21“ priimta Estijos Respublikos Vyriausyb÷je 2005 m. kovo 17 d., strategijai taip pat pritar÷ Estijos parlamentas. Ši strategija apibr÷žiama kaip Estijos valstyb÷s ir visuomen÷s vystymo iki 2030

m. strategija, kurios tikslas integruoti s÷km÷s reikalavimus globalaus konkurencingumo sąlygomis su darnaus vystymosi principais kartu užtikrinant tradicinių Estijos vertybių apsaugą. Šis dokumentas išd÷sto pasiūlymus d÷l tikslų ir veiklos krypčių, kurios gal÷tų pad÷ti pagrindus visuomen÷s supratimui ir palaikymui kuriant darnią Estiją. Strategijos tikslas yra pad÷ti sukurti visuomen÷je geb÷jimus ir mechanizmus, kurie užtikrintų Estijos veiklumą ir s÷kmę netgi naujomis nepalankiomis aplinkyb÷mis. Pabr÷žiama, kad dokumentas „Darni Estija 21“ n÷ra užbaigtas procesas, o užsibr÷žtų tikslų realizavimas siejamas su nuolatine steb÷sena, vykdoma konsultuojantis kartu su jvairiomis visuomen÷s grup÷mis.

Nacionalin÷ konkurencingumo strategija

Šios strategijos tikslas – nurodyti kryptis, kuriomis turi remtis Estijos Vyriausyb÷ kovodama su ekonomin÷s kriz÷s padariniais. Ši strategija iš esm÷s yra atnaujintas Estijos augimo ir darbo vietų kūrimo veiksmų plano 2008—2011 variantas127. Atsižvelgiant j pasikeitusią ekonominę situaciją, strategija jvardija šiuos prioritetus:

a) vykdyti konservatyvią makroekonominę politiką išlaikant ne didesnj kaip 3 proc. viešojo sektoriaus biudžeto deficitą, prisijungti prie euro zonos 2011 m., išlaikyti aukštą investicijų lygj ir palankią vidutinio ir ilgojo laikotarpio mokesčių politiką;

127 Šis planas Vyriausyb÷s patvirtintas 2008 m. rugs÷jo m÷nesj, t. y. prieš kriziniu laikotarpiu, tod÷l dokumentas tur÷jo būti po metų keičiamas, numatant naujas priemones vartojimo skatinimui, kovai su nedarbu, išlaikant esamą ekonominę struktūrą ir pan.

b) pakelti jmonių eksporto potencialą, pirmiausia gerinant verslo aplinką. Pagrindinis tikslas – išlaikyti eksporto dalj BVP 2008 m. lygyje. Tod÷l d÷mesys turi būti skiriamas darbui su investuotojais kiekviename sektoriuje;

c) vystyti jgūdžius didinant finansavimą mokymuisi visą gyvenimą, užtikrinant l÷šas nuosekliam mokymuisi ir persikvalifikavimui; išnaudoti nedarbo lygio did÷jimo laikotarpj vystant žmonių kvalifikacijas ir jgūdžius;

d) išlaikyti darbo vietas gerinant verslo aplinką, skatinant viešojo sektoriaus investicijas ir skiriant subsidijas ilgalaikio nedarbo prevencijai.

Vyriausyb÷s 2008–2011 metų programa

Rengiant Vyriausyb÷s programą iki 2007 m. Estijoje buvo taikomas „iš apačios j viršų“ principas. Toks principas sudar÷ galimybes ministerijoms siūlyti priemones, kurios buvo techninio pobūdžio ir neskatino efektyvaus Vyriausyb÷s programos jgyvendinimo. Dabar yra taikomas „iš viršaus j apačią“ strateginis požiūris,

t. y. remiantis keturmete Vyriausyb÷s darbo programa (valdančios koalicijos susitarimo pagrindu) suformuojamos atskiros administracin÷s darbo grup÷s, kurios rengia Vyriausyb÷s programos jgyvendinimo dokumentą, remiantis svarbiausiomis koalicinio susitarimo nuostatomis. Toks strateginis požiūris palengvina strateginio planavimo procesą ir Vyriausyb÷s programos jgyvendinimą orientuoja j politinių tikslų jgyvendinimą bei atitinkamus sprendimus.

Vyriausyb÷s programos struktūra panaši j Lietuvos Vyriausyb÷s programos: kiekviename dokumento skyriuje jvardijamas pagrindinis Vyriausyb÷s tikslas atitinkamame sektoriuje ir aprašomos priemon÷s, kuriomis Vyriausyb÷ numato siekti užsibr÷žtų tikslų.

Išvados

Estijos atvejis yra naudingas kaip santykinai mažo globaliu mastu potencialo šalies, artimos Lietuvai

savo raida, prioritetais ir tikslais keliamais ES lygmeniu, gerosios praktikos pavyzdys. Estijos nusistatytose ES politikos kryptyse jaučiamas realistiškas požiūris j Estijos keliamus tikslus, uždavinius ir Estijos potencialą ar turimą jtaką juos jgyvendinant ES kontekste. Netiesiogiai pripažjstama, kad Estija viena n÷ra paj÷gi paveikti svarbių politinių sprendimų ES, tod÷l pabr÷žiamas solidarumo principo taikymas ir kalb÷jimas vienu balsu visais svarbiais strateginiais klausimais, taip pat akcentuojamas vienodų taisyklių ir vienodo reglamentavimo taikymas tiek vidaus rinkos, tiek teisingumo ir išor÷s santykių srityse.

Estijos atvejis iliustruoja, kad sąsajos tarp ES darbotvark÷s ir nacionalinių prioritetų sukuria reikiamas prielaidas šaliai siekti savo tikslų ES politikos formavime ir sprendimų pri÷mime. Pažym÷tina, kad nors ES reikalų koordinavimo procesas yra depolitizuotas, svarbiausiems ilgalaikiams tikslams ir prioritetams gana s÷kmingai užtikrinamas tęstinumas. Galima teigti, kad Estijos interesų atstovavimo s÷km÷s prielaidas sukuria ir Estijos ES prioritetų integravimas j nacionalinių prioritetų formulavimą ir atspind÷jimas bendroje strateginio planavimo sistemoje.

Estijos atvejo analiz÷s pagrindu Lietuvai aktualius gerosios praktikos pavyzdžius žr. 2 lentel÷je.

3 priedas. Suomijos atvejo analiz÷

Suomijos strateginio planavimo sistema

Suomijos strateginio planavimo sistema yra pagrjsta centralizuoto horizontalaus planavimo principu nuo 2003 m., po 1999–2003 m. Vyriausyb÷s jvykdytos strateginio planavimo sistemos reformos (Suomijoje vadintos programinio valdymo reforma). Iki reformos strateginis planavimas Suomijoje r÷m÷si iš esm÷s tik sektoriniu planavimu, kas l÷m÷ nuolatinius ministerijų tarpusavio nesutarimus ir ne visuomet s÷kmingą politikos jgyvendinimą, tod÷l pagrindinis reformos siekis buvo horizontalaus planavimo jdiegimas ir geresnis politikos koordinavimas, naujai apibr÷žiant ministerijų ir Vyriausyb÷s kompetencijas bei diegiant tinklinio bendradarbiavimo metodą. Reforma tur÷jo ir didelj politinj palaikymą. Atnaujinta strateginio planavimo sistema pristatoma 2 paveiksle.

2 paveikslas. Suomijos strateginio planavimo sistema.

Vyriausyb÷s programa

Vyriausyb÷s strateginis dokumentas

3-5 prioritetin÷s tarpsektorin÷s programos

„Kitos” horizontalios programos (taip pat Nacionalin÷ ES strategija)

Ministerijų veiksmų planai

Šaltinis: Programme Management Within the Finnish Government.

jgyvendinimo steb÷sena.

Galima būtų išskirti tokius svarbiausius šios sistemos bruožus:

- Vyriausyb÷s programa apibr÷žia horizontalius Vyriausyb÷s prioritetus, o 3–5

svarbiausi prioritetai suformuluojami kaip atskiros detalesn÷s horizontalios politin÷s programos, kurių jgyvendinimo laikotarpis sutampa su Vyriausyb÷s kadencija128.

- Vyriausyb÷s strateginis dokumentas yra pagrindinis Vyriausyb÷s programos jgyvendinimo steb÷senos dokumentas, kuriame detaliau pateikiami nacionaliniai prioritetai, tikslai, uždaviniai ir s÷km÷s rodikliai. Visi jie atspindi Vyriausyb÷s programoje, atskirose horizontaliosiose programose apibr÷žtus prioritetus, taip pat ir kitus nacionalinių strategijų prioritetus, tikslus ir uždavinius. Valstyb÷s strateginis dokumentas taip pat orientuotas j Vyriausyb÷s kadencijos laikotarpj.

- Į schemoje apibr÷žiamų „kitų“ horizontaliųjų programų sąrašą jeina ilgojo laikotarpio strategijos, tod÷l taip užtikrinama integrali ir suderinta politikos

- Vyriausyb÷s programos jgyvendinimo steb÷sena taip pat vykdoma gilesnių horizontaliųjų programų rezultatyvumo ir poveikio vertinimų pagalba. Šie vertinimai paprastai rengiami atsakingų ministerijų ir Ministro Pirmininko tarnybos, pateikia ilgalaikes prognozes, tod÷l laikomi kaip horizontaliąsias programas/strategijas patikslinantys ir papildantys dokumentai. Taigi jie aktualūs jvertinti šalies prioritetus jvairiais klausimais, tarp jų ir nacionalin÷s ES politikos atžvilgiu.

- Įsteigtas Vyriausyb÷s planavimo tinklas (angl. Government Foresight Network), veikiantis tarpministerinio forumo principu siekiant institucijų bendradarbiavimo ir apsikeitimo informacija rengiant jgyvendinamos politikos analizę ir projektuojant veiklą ateityje.

- Biudžeto programavimas, nors ir išliko sektorinio pobūdžio, taip pat siejamas su Vyriausyb÷s programa ir horizontaliosiomis politin÷mis programomis ir taip užtikrina politinio bei finansinio planavimo integralumą.

Svarbiausiais strateginiais Suomijos dokumentais reik÷tų laikyti Vyriausyb÷s programą ir Vyriausyb÷s strateginj dokumentą (kaip vidutinio laikotarpio dokumentus) bei 3 nacionalines ilgojo laikotarpio (maždaug iki 2020–2030 m.) strategijas: inovacijų, darnaus vystymosi bei saugumo ir gynybos strategijas. Strategijų turinys atskleidžia formuojamos politikos vientisumą, dokumentų tarpusavio suderinamumą ir glaudžią, logišką sąsają.

128 Po reformos jgyvendinimo 2003−2007 metų Vyriausyb÷ tur÷jo 4 horizontaliąsias politines programas: a) užimtumo, b) verslumo, c) informacin÷s visuomen÷s, d) pilietinio dalyvavimo. Šios kadencijos (2007−2011 metų) Vyriausyb÷ jgyvendina 3 programas: a) užimtumo, verslumo ir profesin÷s veiklos, b) sveikatos gerinimo, c) vaikų, jaunimo ir šeimų gerov÷s.

Vyriausyb÷s strateginis dokumentas laikytinas svarbiausiu visas strategijas integruojančiu ir tikslinančiu dokumentu, kadangi jis yra detaliausias politikos jgyvendinimo rodiklių atžvilgiu.

Esamos strategin÷s planavimo sistemos vertinimas rodo, kad jvykdyta reforma buvo s÷kminga, naujoji sistema gerai funkcionuoja ir politikos jgyvendinimas duoda teigiamų rezultatų. Prie s÷kmingumo prisideda ir tai, kad Suomija apskritai pasižymi nuoseklumu politikos turinio prasme. Be to, kol kas nuoseklumas išlaikomas ir svarbiausių politikos formuotojų atžvilgiu – nuo 2003 m. Suomijoje Ministro Pirmininko pareigas eina Suomijos Centro partijos pirmininkas Xxxxx Xxxxxxxx.

Nacionalin÷s ES politikos koordinavimo sistema

Suomijos ES politikos koordinavimo modelis iš kitų ES šalių narių koordinavimo modelių išsiskiria tuo, kad reikšmingą vaidmenj formuojant nacionalinę ES politiką, palyginus ES šalių narių praktiką, turi Suomijos parlamentas.

Suomijos ES koordinavimo sistema sukurta taip, kad jei nacionalinis parlamentas individualaus ES sprendimo pri÷mimo procese dalyvauja nuo pradžios, tuomet jis šiam sprendimui turi realios jtakos, tod÷l Vyriausyb÷ yra jpareigota nuolat teikti informaciją parlamentui ir, jei parlamento pasiūlytas sprendimas yra atmetamas, jj informuoti apie atmetimo priežastis. Visi parlamento komitetai susiję su ES politikos formavimu, tačiau galutinis sprendimas priimamas Didžiajame komitete (kitaip – ES komitete).

Griežtai vertinant institucines atskaitomybes, j Parlamento pateikiamą nuomonę Vyriausybei n÷ra privalu atsižvelgti. Vis d÷lto susiklosčiusi praktika lemia, kad dažniausiai pradinis sprendimo variantas suformuluojamas Parlamento, o v÷liau jis yra svarstomas Vyriausyb÷s. Tokia institucin÷ sistema veikia nuo pat Suomijos pri÷mimo j ES. Per šj laikotarpj žymesnių pakeitimų joje nebuvo atlikta. Pagrindiniais tokios ES reikalų koordinavimo sistemos privalumais galima jvardyti šiuos:

- išlaikomas glaudus svarbiausių Suomijos valdžios institucijų bendradarbiavimas;

- užtikrinamas tinkamiausias sprendimas, kadangi jo parengime dalyvauja specialistai – tos srities ekspertai;

- išlaikomas nacionalin÷s ir ES lygmens politikos vieningumas ir integralumas.

Nacionalin÷ ES strategija

Suomija turi atskirą nacionalinę ES strategiją, kuri suformuluota Vyriausyb÷s ataskaitoje d÷l ES politikos. Ataskaita buvo parengta 2009 m. Ministro Pirmininko tarnybos. Dokumentas yra ilgojo laikotarpio strategija ir pateikia gaires d÷l XXI a. trečiojo dešimtmečio. Pagrindin÷ priežastis, l÷musi dokumento parengimą, yra tai, kad 2010 m. Suomija mini 15 metų naryst÷s ES metines. Taip pat 2009 m. rinktas naujas Europos Parlamentas bei skiriama nauja Europos Komisija, tod÷l šių pokyčių kontekste yra proga peržiūr÷ti nacionalinę ES politiką. Ruošiant šią ataskaitą buvo organizuotos diskusijos, kuriose dalyvavo tiek valdžios atstovai, tiek visuomen÷s nariai: 2008 m. buvo organizuotas forumas „ES XXI a. antrajame dešimtmetyje – suomiška būsimojo dešimtmečio vizija“, 2009 m. surengtas seminaras „Suomijos ES politika XXI a. antrajame dešimtmetyje“.

Ataskaitoje analizuojamas Sąjungos vystymasis ir Suomijos naryst÷s ES reikšm÷, pateikiami pagrindiniai principai, kuriais remiantis Suomijos valdžios institucijos formuoja nacionalinę ES politiką ir siekia jos jgyvendinimo. Pažym÷tina, kad ataskaitoje neakcentuojama ir nepl÷tojama Suomijos politika Baltijos jūros regiono atžvilgiu net ta apimtimi, kiek tai siejasi su ES politika, kadangi šio regiono nacionalinei politikai Vyriausyb÷ numat÷ parengti atskirą dokumentą, tačiau kol kas jis dar neparengtas.

Forma

Dokumento apimtis tokio tipo strategijai yra pakankamai didel÷. Turinio išd÷stymu ataskaita neišsiskiria iš kitų strateginių dokumentų: iš pradžių trumpai pristatomi Suomijos politiką veikiantys veiksniai, tuomet jvardijami strateginiai tikslai ir uždaviniai bei gair÷s d÷l jų jgyvendinimo. Vis d÷lto tikslesn÷s priemon÷s ir s÷km÷s rodikliai n÷ra identifikuojami129.

Turinys

Pirmojoje dalyje „Suomija ES“ trumpai pristatomi naryst÷s ES privalumai: pažymima, kaip naryst÷ ES prisid÷jo prie socialinių ir ekonominių Suomijos rodiklių ger÷jimo, kaip svarbu Suomijai priklausyti globaliame

129 Tai paaiškintina tuo, kad Suomijos Vyriausyb÷ yra suplanavusi parengti atskirą nacionalin÷s ES politikos formavimo ir jgyvendinimo vertinimo metodiką, kuri pad÷s identifikuoti ir jtakos ES didinimo būdus (kol kas šis dokumentas dar neparengtas).

pasaulyje svarbų vaidmenj turinčiai Sąjungai. Teigiama, kad Suomija yra aktyvi ES nar÷, siekianti Sąjungos pagalba sukurti gerovę savo piliečiams, taip pat ir dalyvauti globalioje politikoje. Dokumente jtvirtinta, kad:

▪ Suomija pasisako už Sąjungos pl÷trą, paremtą „protingais“ ir objektyviais kriterijais (2020-ųjų vizija: visos Šiaur÷s ir Vakarų Balkanų šalys bei Turkija yra ES nar÷s).

▪ Sąjungos veikla tur÷tų būti grjsta Bendrijos metodu.

▪ ES biudžeto atžvilgiu Suomija pasisako už tai, kad finansin÷s procedūros tur÷tų būti lankstesn÷s, kad palengvintų sprendimų pri÷mimą intensyvių pokyčių sąlygomis. Biudžeto sudarymo taisykl÷s tur÷tų būti aiškesn÷s, paremtos ES šalių narių BVP (2020-ųjų vizija: biudžetas rengiamas ir planuojamas pagal EP ir EK kadencijas, numatytas maksimalus šalies nar÷s jnašo dydis).

▪ Suomija pasisako už „skirtingų greičių“ integraciją, tačiau ji netur÷tų tapti Sąjungos dezintegracijos priežastimi.

Antrojoje dalyje „Suomijos ES prioritetai“ pristatomi Suomijos prioritetai Sąjungoje ir jos administraciniame valdyme:

- Prioritetas „Piliečių Europa“:

▪ skaidrumas, didesnis pilietin÷s visuomen÷s jtraukimas j sprendimų pri÷mimą, socialin÷s integracijos didinimas, laisvą asmenų jud÷jimą ribojančių kliūčių naikinimas (2020-ųjų vizija: Sąjungos piliečiai skirtingose ES šalyse nar÷se turi vienodas sąlygas jud÷ti taip pat kaip ir valstyb÷s viduje).

▪ Teisingumo ir vidaus reikalų srityje Suomijos prioritetai yra nacionalinių teisių harmonizacija ir viešojo saugumo užtikrinimas (2020-ųjų vizija: ES yra integruota bendrija, kurioje klesti laisv÷, saugumas ir teisingumas ir kurioje n÷ra kliūčių mobilumui bei tarpvalstybinei veiklai; šalys nar÷s pasitiki viena kitos teis÷tvarkos sistema ir bendradarbiauja kovodamos su nusikalstamumu).

▪ Imigracijos ir pab÷g÷lių klausimu Suomijos 2020-ųjų vizija: ES yra patraukli darbo migracijos atžvilgiu; sukurta bendra, tarptautinę apsaugą garantuojanti ES prieglobsčio politika.

- Prioritetas „Klestinti Europa“:

▪ Vidaus rinkoje atvira ekonomika, reguliavimas bendromis taisykl÷mis, bendra valiuta (2020-ųjų vizija: ES vidaus rinkoje pašalinti visi laisvos prekybos barjerai, taip pat minimizuoti išorin÷s prekybos barjerai).

▪ Energetikos srityje Suomijos prioritetai yra bendra ES energetikos politika, atsinaujinančių šaltinių panaudojimo didinimas, energetinio efektyvumo didinimas (2020-ųjų vizija: ES energetiniame sektoriuje veikia pagal bendrąją energetikos politiką, yra atsinaujinančių šaltinių energijos pagaminimo ir energetinio efektyvumo lyder÷).

▪ Mokslinių tyrimų, taikomosios veiklos ir inovacijų srityje Suomija pasisako už finansavimo didinimą (2020-ųjų vizija: ES – pasaulyje pirmaujanti žinių visuomen÷, kurioje ne tik vykdomi moksliniai tyrimai, bet jie yra ir pritaikomi komercijoje bei socialin÷je srityje).

▪ Gamtinių išteklių srityje Suomija imsis iniciatyvų gerinti ES politiką d÷l darnios pl÷tros ir gamtinių išteklių panaudojimo.

▪ Žem÷s ūkio politikoje Suomija pasisako už bendresn÷mis taisykl÷mis grjstą paramos skyrimą (2020- ųjų vizija: bendra žem÷s ūkio politika sukūr÷ palankias sąlygas kaimo vietov÷ms visoje Sąjungoje).

▪ Regionin÷s pl÷tros ir struktūrin÷s politikos atžvilgiu Suomija pritaria mažiausiai išsivysčiusių ES regionų pl÷tros skatinimui, pasisako už regionin÷s ir struktūrin÷s politikos centralizavimą, griežtesnj valdymą ir palankesnes sąlygas šią politiką sieti su nacionaline regionin÷s pl÷tros politika, skatinti konkurenciją jgyvendinant regioninę ir struktūrinę politiką (2020-ųjų vizija: regionin÷s pl÷tros ir struktūrin÷ politika orientuota j skurdžiausius ES regionus, kuriuose ji vykdoma remiantis giežtais kriterijais, vystymąsi skatinant ir kitomis priemon÷mis).

- Prioritetas „ES kaip globali lyder÷“:

▪ Suomija pasisako už ES karinių paj÷gų sukūrimą (2020-ųjų vizija: ES yra globali veik÷ja, kuri vieningai pasisako svarbiausiais pasaulio politikos klausimais. ES yra globalin÷s klimato kaitos politikos formuotoja ir pirmauja vystant anglies dvideginio išmetimo mažinimu grjstą ekonomiką. ES yra vieningai atstovaujama tarptautin÷se organizacijose ir yra nuolatin÷ Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos nar÷. ES yra svarbiausia tarptautinio saugumo palaikytoja ir efektyvi krizių valdymo veik÷ja. Artimiausios ES kaimyn÷s (Viduržemio jūros, Rytų partneryst÷s, Vidurio Azijos valstyb÷s ir Rusija) yra per÷musios pagrindines europines normas, ES vidaus prekybos rinka apima šias kaimynines valstybes).

Trečiojoje dalyje „Suomijos jtaka ES“ trumpai pristatoma, kaip Suomija formuoja nacionalinę ES politiką, kurios institucijos prie to daugiausia prisideda. Pabr÷žiama, kad svarbiausia, jog Suomija sistemiškai koordinuotų savo nacionalinę ES politiką. Teigiama, kad did÷ja koalicijų ir bendradarbiavimo tarp ES šalių narių poreikis. Taip pat svarbu skatinti Suomijos piliečių jsidarbinimą ES institucijose. Apibendrinama, kad Vyriausyb÷ parengs atskirą vertinimo metodiką, kuri leis jvertinti nacionalinę ES politikos formavimo koordinavimo sistemą ir praktinius nacionalin÷s ES politikos jgyvendinimo instrumentus bei priemones ir pad÷s identifikuoti jtakos ES didinimo būdus.

Statusas ir sąsaja su kitais strateginiais dokumentais

Ataskaitoje teigiama, kad šis dokumentas pasitarnaus kaip pagrindas tolimesniam nacionalin÷s Suomijos ES politikos ir prioritetų vystymui bei jtakos siekimui Sąjungoje priimamiems sprendimams. Taip pat teigiama, kad ankstesn÷s Vyriausyb÷s ataskaitos buvo orientuotos j institucinę ES analizę, o ši ataskaita skirta politinio turinio analizei ir gal÷tų paskatinti platesnes diskusijas apie Suomijos ES politiką.

Strateginio planavimo sistemoje šio dokumento vieta n÷ra tiesiogiai jvardijama. Viena vertus, galima manyti, kad ši ataskaita patenka j politikos jgyvendinimo steb÷senai aktualių vertinimų tarpą ir papildo kitus strateginius dokumentus. Kadangi pastarieji taip detaliai nacionalin÷s ES politikos neapibr÷žia, galima būtų tvirtinti, kad ši ataskaita yra svarbiausia formuojant politinius sprendimus d÷l ES politikos klausimų. Vyriausyb÷s ketinimai šio dokumento steb÷senai parengti atskirą metodinj dokumentą suponuoja, kad šis dokumentas n÷ra tik komunikacinio pobūdžio, palengvinantis Vyriausyb÷s ES politikos nuostatų perdavimą plačiajai visuomenei. Kita vertus, kol kas n÷ra jokio konkretesnio Vyriausyb÷s sprendimo d÷l min÷to steb÷senos dokumento parengimo, tod÷l dar anksti tvirtinti, kad dokumento turinys gal÷tų būti perkeltas j griežtą horizontalią politikos programą, kuri užimtų vienodą statusą su kitomis svarbiausiomis strateginio planavimo sistemos horizontaliosiomis programomis ir kuri taip pat tur÷tų tiesioginę sąsają su finansiniu planavimu. Be to, dokumentas yra parengtas v÷liau nei kitos svarbiausios nacionalin÷s strategijos, tod÷l tam tikrose srityse jis tik susintetina ir apibendrina kitose strategijose pateikiamus prioritetus d÷l ES politikos.

Kiti strateginiai dokumentai, kuriuose formuojama nacionalin÷ ES politika

Vyriausyb÷s 2007–2011 m. veiklos programoje formuojami gana bendro pobūdžio ES politikos prioritetai. Jie pateikiami atskiroje dalyje „ES politika“. Jame išd÷stoma bendra Suomijos pozicija d÷l tolimesnio ES kaip ekonomin÷s, politin÷s ir saugumo bendrijos vystymo bei ES vidinio ir išorinio stiprinimo. Vidaus politikoje Suomija palaiko ES konkurencingumo didinimą jgyvendinant augimo ir užimtumo didinimo politiką, tolimesnę vidaus rinkos pl÷trą, inovacijų ir energetikos politiką. Taip pat Suomija palaiko regionin÷s pl÷tros politikos jgyvendinimą ir aktyvesnius debatus su visuomene d÷l didesnio ES institucijų atvirumo bei procedūrų supaprastinimo. Išor÷s politikoje Suomija pasisako už ES vaidmens didinimą vystant tarptautinę klimato politiką, už Europos Šiaur÷s dimensijos pl÷trą, ypač aplinkosaugos, sveikatos, socialin÷s gerov÷s ir transporto srityse, taip pat palaiko ES pl÷trą, paremtą sutartinai priimtais kriterijais, o konkrečiau – pasisako už derybas d÷l naryst÷s ES su Turkija ir Kroatija bei artimesnius ES santykius su Vakarų Balkanų šalimis.

Taip pat dalyje „Užsienio, saugumo ir gynybos politika“ jtvirtinta, kad ES yra svarbiausias jtakos kanalas vykdant nacionalinę užsienio politiką, kad Suomija palaiko BUSP ir ESGP vystymą, pasisako už ES krizių valdymo politikos vystymą, palaiko tiek bendros ES politikos Rusijos atžvilgiu, tiek dvišalių santykių su Rusija vystymą, siekia padidinti Baltijos jūros regiono vaidmenj Sąjungoje.

Vyriausyb÷s veiklos programą papildančiame Vyriausyb÷s strateginiame dokumente130 išd÷styti Vyriausyb÷s programos prioritetai, jgyvendinimo steb÷senos rodikliai, teis÷s aktų leidybos, Vyriausyb÷s ataskaitų parlamentui ir Vyriausyb÷s rezoliucijų leidybos planai. Vyriausyb÷s strateginiame dokumente akcentuojami tarpsektoriniai tikslai ir pateikiamos Vyriausyb÷s programos, horizontaliųjų Vyriausyb÷s ir kitų nacionalinių programų jgyvendinimo steb÷senos rodikliai.

130 Vyriausyb÷s strateginis dokumentas pakeit÷ anksčiau buvusj vadinamąjj Vyriausyb÷s portfelio – dukart per metus leistą dokumentą, kuriame Vyriausyb÷s programos jgyvendinimas buvo pateikiamas pagal atskirų projektų sąrašą, jstatymų leidžiamuosius aktus ir pan. Xxxxxxxxx dokumento pobūdis l÷m÷, kad ataskaita mažai domino politikus ir netur÷jo didesn÷s jtakos tolimesniam planavimui. Vyriausyb÷s strateginis dokumentas – naujo tipo steb÷senos dokumentas, politin÷s jtakos atžvilgiu žymiai reikšmingesnis ir užimantis svarbią vietą strateginio planavimo sistemoje.

Dokumente formuluojamos Suomijos ES politikos kryptys ir jų jgyvendinimo s÷km÷s rodikliai pateikiami integraliai kartu su kitais horizontalių programų „Saugumas“ ir „Suomijos tarptautin÷ pozicija“ nacionaliniais siekiais ir jų jgyvendinimo rodikliais:

a) Pažymima, kad ES yra svarbiausias Suomijos tarptautin÷s jtakos kanalas ir Suomija palaiko ES kaip vieningo tarptautinio veik÷jo stiprinimą, pritaria ESGP vystymui, krizių valdymo galimybių gerinimui. Numatyti tokie šios politikos krypties jgyvendinimo steb÷senos rodikliai:

▪ Europos saugumo ir gynybos politikos išvystymas, ES kaip tarptautinio veik÷jo sustiprinimas

▪ Suomijos dalyvavimas išvystant Europos saugumo bei gynybos politiką ir sustiprinant ES krizių valdymo galimybes

▪ Suomijos dalyvavimas ES krizių koordinavimo sistemoje bei kuriant metodus apsaugoti itin svarbius infrastruktūros objektus

b) Suomija palaiko vieningu principu pagrjstą ES pl÷trą, augimu ir užimtumu pagrjsto ES konkurencingumo didinimą. Šalis pasisako, kad tarp ES šalių narių tur÷tų būti didinamas bendradarbiavimas inovacijų bei klimato ir energetikos srityse. Suomijos Vyriausyb÷ mano, kad tur÷tų būti iš naujo jvertinta ES vidaus rinka, pagerintas jos reguliavimas, peržiūr÷tos visuotin÷s svarbos paslaugos, ES lankstumas ir ES jūrų politika, paskatinti intensyvesni pilietiniai debatai apie ES. S÷km÷s rodikliai:

▪ Vystant Suomijai aktualiausias ES politikos sritis ir priimant aukščiausio lygmens sprendimus buvo atsižvelgta j Suomijos požiūrj ir pasiūlymus

▪ Pasiekti Suomijos tikslai d÷l Lisabonos strategijos jgyvendinimo

▪ Lankstumo ir saugumo ES darbo rinkoje išvystymas

▪ Pasiekti Suomijos derybų tikslai d÷l tarpin÷s ES biudžeto peržiūros

▪ Pasiekti Suomijos tikslai d÷l ES klimato ir energetikos politikos, ypač derybose d÷l jsipareigojimų pasidalijimo

▪ Glaudesnis bendradarbiavimas su Baltijos jūros regiono šalimis

▪ ES Šiaur÷s dimensijos politikos skatinimas

c) Dar vienas Suomijos prioritetas Sąjungoje yra padidinti savo bendradarbiavimo potencialą bei galimybes dalyvauti tarptautin÷se operacijose saugumo ir gynybos srityje išnaudojant ES teikiamas galimybes. S÷km÷s rodikliai:

▪ Suomija dalyvauja ES ir kitose tarptautin÷se krizių valdymo operacijose

▪ Suomijos ind÷lis j tarptautinj krizių valdymą (išreikštas eurais, asmeninis per metus)

▪ Parengtų karinių paj÷gų skaičius, karinių šaltinių aprašas ir kaina

▪ Tarptautinių bendradarbiavimo projektų ir laim÷jimų skaičius

d) Prioritetas – išvystyti ES politiką Rusijos atžvilgiu, visapusiškai išnaudoti ES Šiaur÷s dimensijos politiką gerinant bendradarbiavimą su šio Šiaur÷s regiono valstyb÷mis. S÷km÷s rodikliai:

▪ Šiaur÷s dimensijos partneryst÷s jvairiose srityse sustiprinimas

▪ Tikslingas fondų naudojimas bendradarbiaujant su kaimynin÷mis valstyb÷mis

▪ Didesnis bendradarbiavimas su Šiaur÷s šalimis, Rusija ir kitomis kaimynin÷mis valstyb÷mis

e) Siekis dalyvauti kuriant ES Baltijos jūros regiono strategiją bei aktyviai prisid÷ti stabilizuojant saugumą kaimyniniuose regionuose, ypač Baltijos jūros regione. Rodikliai:

▪ Baltijos jūros valstybių tarybos reformavimo projekto patobulinimas

▪ Naftos transportavimo ir kito jūrinio prekybinio gabenimo pl÷tra Suomijos jlankoje

f) Siekis dalyvauti vystant ES logistikos politiką. Rodiklis:

▪ Rengiant bendrąją ES logistikos politiką buvo atsižvelgta j Suomijos poreikius

g) Suomijos siekis intensyviau dalyvauti bei tur÷ti daugiau jtakos ES teis÷s aktų leidyboje. Rodikliai:

▪ padaryta pažanga darant jtaką ankstesn÷je ES teis÷s aktų projektų leidybos proceso stadijoje

▪ Vyriausyb÷ suaktyvino ES teis÷s aktų projektų leidybos strateginę lyderystę

▪ ES lygmeniu teis÷s aktai rengiami užtikrinant skaidrumą ir nacionalinj pasirengimą, bendradarbiaujant su jvairių ES valstybinių narių ir institucijų atstovais, darant jtaką jvairiems hierarchijos lygmenims, pasitelkiant Suomijai atstovaujančių derybininkų patirtj, aiškiai pristatant Suomijos pozicijas, pasinaudojant valstyb÷s pareigūnų žiniomis apie ES ir mezgant ryšius per pareigūnų rotaciją ir mokymus.

Pagrindinis jgyvendinamos politikos vertinimas pagal Vyriausyb÷s strateginiame dokumente pateiktus rodiklius atliekamas jpus÷jus Vyriausyb÷s kadencijai, t. y. kas dvejus metus. Taip siekiama nuodugnesnio jvertinimo, kuris leistų pamatyti, ar politika vykdoma pagal suplanuotą grafiką, ar turi būti atliekami esminiai pokyčiai. 2009 m. pradžioje buvo parengtas pirmasis toks išsamus vertinimas pagal naująjj politikos steb÷senos

dokumentą. Jame pateikiamas visų dokumente jvardytų steb÷senos rodiklių vertinimas. Nacionalin÷s ES politikos rodikliai rod÷, kad Suomijos Vyriausyb÷ eina teigiama linkme ir žymesnių pokyčių siekiamoje politikoje atlikti nereikia.

Nacionalin÷ inovacijų strategija kol kas dar n÷ra galutinai patvirtinta, tačiau paskutin÷ redakcin÷ versija (2008 m. birželio m÷n.) praktiškai netur÷tų keistis. Nors strategijos jgyvendinimo laikotarpis nejvardijamas, tačiau formuluojami tikslai suponuoja, kad tai yra ilgojo laikotarpio dokumentas. Strategija yra labai detali, aiškiai struktūruota, pateikiami s÷km÷s rodikliai bei jvardytos pagrindin÷s institucijos, atsakingos už jų jgyvendinimą.

Strategija numato, kaip Suomija tur÷tų veikti, siekdama sukurti plačią, daugiakryptę inovacijų politiką šalyje, kuri skatintų žiniomis pagrjstos konkurencijos augimą verslo sektoriuje, gerintų šalies ekonomiką, pad÷tų vystyti regionus.

Strategijoje rašoma ir apie Suomijos prioritetą ES mastu – aktyviai dalyvauti bei imtis lyder÷s vaidmens vystant ES mokslinių tyrimų, taikomosios veiklos ir inovacijų politiką ir taip paskatinti žiniomis pagrjstos ekonomikos augimą Sąjungoje. Šis prioritetas minimas strategijos jvadin÷je dalyje, taip pat netiesiogiai jvardijamas strategijos jgyvendinimo plane, kur teigiama, kad Suomija apskritai sieks lyder÷s vaidmens vystant inovacijas tarptautiniu mastu, sieks didinti savo jtaką šioje srityje pasinaudodama Skandinavijos ir ES ryšiais. Taip pat pažym÷ta, kad Suomija skatins nacionalines jmones ir visuomen÷s narius aktyviau dalyvauti ES lygio forumuose d÷l inovacijų politikos ateities. Formuojamo ES prioriteto atžvilgiu pateikiamas s÷km÷s rodiklis – Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų erdv÷s (angl. European Research and Innovation Area) vystymas bus vykdomas tokia kryptimi, kad tai tur÷tų teigiamos jtakos Suomijos veiklai inovacijų srityje. Už šio s÷km÷s rodiklio pasiekimą atsakingomis paskirtos Darbo ir ekonomikos bei Švietimo ministerijos.

Nacionalin÷ darnaus vystymosi strategija „Tvaraus pasirinkimo link: nacionaliniu ir globaliu lygiu darni Suomija“ priimta 2006 m. Tai yra ilgojo laikotarpio strategija, kurioje prioritetai ir vystymosi kryptys pateikiamos iki 2030 m. Strategijos jgyvendinimo s÷km÷s rodikliai dokumente n÷ra jvardijami, tačiau pažym÷ta, kad bus vykdoma strategijos jgyvendinimo steb÷sena ir kas dvejus metus pateikiama jgyvendinimo ataskaita.

Atskirame strategijos skyriuje „Siekiant jtakos ES politikoje“ aptariama ES politikos sritis. Išskiriami trys Suomijos prioritetai, susiję su ES politika. Pirma, globaliu mastu Suomija palaiko ir sieks ES kaip vieningo veik÷jo jsitvirtinimo. Antra, ES viduje Suomija skatins darnią pl÷trą ir konkurencingumo didinimą bei sieks šių principų geresnio jtvirtinimo visose ES politikos srityse. Trečia, Suomija mato ES kaip galimybę savo nacionalinių tikslų siekti platesniu mastu, tod÷l pasisako už vidinj Sąjungos stiprinimą.

Įvertinant nacionalinę darnaus vystymosi strategiją galima teigti, kad pagrindiniai Suomijos ES prioritetai, kiek jie siejasi su darnia pl÷tra, strategijoje yra jvardijami, tačiau jie n÷ra detaliau išpl÷tojami ir nepateikiami jų s÷km÷s rodikliai.

2006 m. buvo patvirtinta Suomijos gynybos ministerijos strategija iki 2025 m. „Saugiai j ateitj“. Tai yra labai detalus strateginis dokumentas, kurio rengimas glaudžiai susijęs su Vyriausyb÷s rengiamomis nacionalin÷s saugumo ir gynybos politikos ataskaitomis (ši strategija buvo ruošta atsižvelgiant j 2004 m. Vyriausyb÷s ataskaitą). Strategijoje pateikiamas Suomijos saugumo vystymosi ilguoju laikotarpiu jvertinimas, ateities iššūkių Suomijos gynybos politikai ir karinei gynybai aprašymas bei susidorojimo su šiais iššūkiais galimi būdai.

Saugumo ir gynybos tikslai ES atžvilgiu strategijoje pateikiami labai bendrai. Teigiama, kad Suomijos interesas yra skatinti ir palaikyti ES vieningumo principą gynybos politikos atžvilgiu. Taip pat rašoma, kad Suomija palaiko bendrosios ES gynybos ir saugumo politikos kūrimą bei krizių valdymo galimybių stiprinimą.

Vyriausyb÷s ataskaitos „Suomijos saugumo ir gynybos politika“ yra Suomijos saugumo ir gynybos strategiją papildantis dokumentas, išleidžiamas kas ketverius metus.

2009 m. ataskaitoje vertinama vykdoma saugumo ir gynybos politika bei pateikiamos ateinančio dešimtmečio šios srities politikos gair÷s. Dokumente trumpai pristatomi Suomijos ES prioritetai šioje srityje. Jie suformuluoti dviejuose atskiruose nacionalin÷s saugumo ir gynybos politikos ES lygmeniu gairių skyriuose. Pažymima, kad Suomija prisid÷s skatinant efektyvų ir vieningą ES balsą tarptautiniu mastu bei bendradarbiavimą su NATO, ir toliau palaikys bendrosios užsienio ir saugumo politikos jgyvendinimą, aktyviai dalyvaus ES krizių valdymo operacijose bei skatins krizių valdymo politikos tobulinimą ir didesnj finansavimą, pasisako už veiksmingesnj ES bendradarbiavimą su Rusija, palaiko kuriamą bendrą imigracijos ir prieglobsčio politiką.

Suomija mano, kad ES tur÷tų pagerinti santykius su NATO ir JT, palaiko Kaimynyst÷s politikos jgyvendinimą, pritaria ES pl÷trai priimant Balkanų regiono valstybes ir Turkiją, pasisako už didesnio ES piliečių saugumo jgyvendinimą.

Jau min÷ta 2004 m. ataskaita savo struktūra, koncepcija ir turiniu panaši j 2009 m. ataskaitą. Suomijos prioritetai Sąjungoje pateikiami dviejuose atskiruose saugumo ir gynybos politikos tikslų skyriuose. Teigiama, kad šalis sieks sustiprinti ES kaip vieningo tarptautinio veik÷jo pad÷tj, rems ES pl÷tros procesą, prisid÷s efektyvinant bendrąją užsienio ir saugumo politiką, bendrąją ES saugumo ir gynybos politiką, bendrąją imigracijos ir prieglobsčio politiką bei ES krizių valdymo politiką. Teigiama, kad Suomija prisid÷s prie ES kovos su terorizmu ir palaikys ES strategijos d÷l nusiginklavimo ir masinio naikinimo ginklų uždraudimo jgyvendinimą.

Suomijos Užsienio reikalų ministerijos strategija „Suomijos interesas – globali atsakomyb÷“ buvo priimta 2005 m. Tai yra labai trumpas (12 psl.), koncentruotas vidutinio laikotarpio dokumentas, skirtas apibr÷žti strateginius Suomijos užsienio politikos tikslus bei jų jgyvendinimui svarbias vertybes. Remiantis strategija atskirose srityse buvo parengti siauresni, instrumentinio tipo dokumentai, skirti strategijos jgyvendinimui ir jos steb÷senai, taip pat parengta Suomijos užsienio reikalų ministerijos strategija d÷l žmoniškųjų išteklių. Iš viso pateikiami 5 strateginiai Suomijos užsienio politikos tikslai ir labiau praktiniai uždaviniai, tarp kurių ir keli ES atžvilgiu, tačiau pakankamai bendro pobūdžio, – efektyvus Suomijos interesų gynimas Sąjungoje ir didesnio ES vidaus efektyvumo siekimas.

Išvados

Suomijos atvejo analiz÷ atskleidžia s÷kmingą horizontalaus strateginio planavimo pritaikymą. Nuo 2003

m. funkcionuojanti sistema pasižymi suderinamumu ir nuoseklumu tiek planuojant politiką, tiek vykdant jos steb÷seną.

Strateginiuose Suomijos dokumentuose nacionaliniai ES politikos prioritetai yra formuluojami specialiame dokumente bei pateikiami ir sektorin÷se strategijose. Daugumoje iš jų ES prioritetai yra labai bendro pobūdžio. Konkrečiau ir detaliau prioritetai kartu su s÷km÷s rodikliais yra tik pateikiami pagrindiniame nacionalin÷s politikos jgyvendinimo steb÷senos dokumente.

Atskiras nacionalin÷s ES politikos krypčių dokumentas pasižymi detalumu. Jis apjungia kitose strategijose apibr÷žiamus ES politikos siekius ir juos konkretizuoja, nubr÷žia ilgalaikes gaires, kartu pateikia prioritetus ir srityse, kuriose Suomija iki šiol nebuvo jvardijusi aiškesnių siekių, taigi strategija n÷ra tik būdas skirtingas politikos kryptis apjungti j „patogesnj komunikuoti“ dokumentą. Įvertinant Vyriausyb÷s planus šiai strategijai sukurti atskirą steb÷senos sistemą, dokumentas gali būti laikomas viena iš strateginio planavimo sistemos horizontaliųjų programų.

Suomijos atvejo analiz÷ naudinga ir platesniame Lietuvos strateginio planavimo sistemos tobulinimo kontekste. Suomijos strateginio planavimo sistema verta detalios analiz÷s numatant horizontalaus planavimo principo sustiprinimą, geresnj Vyriausyb÷s programos susiejimą su svarbiausiais strateginio planavimo sistemos dokumentais bei siekiant užtikrinti politinio ir finansinio planavimo integralumą.

Suomijos atvejo analiz÷s pagrindu Lietuvai aktualius gerosios praktikos pavyzdžius žr. 2 lentel÷je.

4 priedas. Vengrijos atvejo analiz÷

Nacionalin÷s ES politikos koordinavimo sistema

Vengrijoje ES reikalų koordinavimo sistemai buvo iškelti keli tikslai: horizontalus koordinavimo pobūdis, nacionalinio parlamento ir Vengrijos Europos Parlamento narių jtraukimas, plataus viešojo konsultavimo, jtraukiant socialinius partnerius, visuomen÷s ir verslo atstovus, užtikrinimas131. Taigi buvo sukurta tokia ES reikalų koordinavimo sistema, kurioje pagrindinis koordinavimo vaidmuo tenka Europos reikalų biurui, esančiam Vengrijos Ministro Pirmininko tarnybos žinioje. Jis atsakingas už tinkamą kitų institucijų jtraukimą j Europos reikalų koordinavimą ir tarpusavio bendradarbiavimą.

Kiekviena ministerija atsakinga už pradin÷s pozicijos klausimo, kuris patenka j tos ministerijos kompetenciją, parengimą ir perdavimą Vyriausybei. Specialia procedūra parlamentas peržiūri Vyriausyb÷s suformuotą poziciją. Tai atlieka jvairiose pozicijos rengimo stadijose. Taip pat, kaip buvo siekta, vyksta reguliarios konsultacijos su Vengrijos Europos Parlamento nariais taip konsultacijos ir diskusijos su socialiniais partneriais, visuomen÷s ir verslo atstovais132.

Nacionalin÷ ES strategija

Nacionalin÷ ES strategija pateikiama Vengrijos Vyriausyb÷s Europos politikos gair÷se. Jos priimtos 2007

m. Tai yra vidutinio laikotarpio strateginis dokumentas, galiojantis iki 2014 m. Dokumente pamin÷ta, kad toks laikotarpis buvo pasirinktas siekiant suderinamumo su 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu ir Europos Parlamento bei Europos Komisijos kadencijų laikotarpiu.

Forma

Tai yra labai koncentruotas ir trumpas dokumentas iš trijų dalių: a) Vengrijos Europos Sąjungos vizija ir

Vengrijos vieta kuriant Europos Sąjungą, b) Vyriausyb÷s Europos Sąjungos politikos principai ir prioritetai bei c) dokumento galiojimo laiko gair÷s.

Turinys

Pirmojoje dalyje „Vengrijos Europos Sąjungos vizija ir Vengrijos vieta kuriant Europos Sąjungą“ pateikta 10 glaustų gairių, kurios detalizuoja Vengrijos ES prioritetus:

a) Vengrija siekia ES vieningumo jgyvendinant užsienio politiką.

b) Vengrija palaiko ES šalių narių bendradarbiavimą, ypač teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

c) Bendrosios vertyb÷s – tai pagarba žmogaus orumui, laisv÷, demokratija, lygyb÷, teis÷s viršenyb÷, pagarba žmogaus teis÷ms bei mažumų teis÷ms.

d) Vengrija siūlo skirti didesnj d÷mesj tyrimų ir pl÷tros sričiai, energetikos politikai bei bendrajai užsienio ir saugumo politikai.

e) ir f) Vengrai palaiko „dviejų greičių“ bendradarbiavimo metodą ir pabr÷žia, kad esant galimybei aktyviai prisid÷s prie tokio bendradarbiavimo.

g) ES – būdas siekti nacionalinių tikslų. Vengrija aktyviai sieks nacionalinių tikslų perk÷limo j europinj lygmenj, kiek tai suderinama ir siejasi su bendrijos tikslais.

h) Vengrai palaiko priemonių ir iniciatyvų, skirtų padidinti Sąjungos piliečių ir besivystančių šalių gyventojų gyvenimo lygj ir kokybę. Taip pat ES piliečių saugumą (plačiąja prasme).

i) Vengrija palaiko ES pl÷trą, paremtą moraliniu ir politiniu atsakingumu bei atitikimu pri÷mimo kriterijams ir palaiko solidarumo tarp ES valstybių narių principą.

j) Pasisako už transatlantinio bendradarbiavimo stiprinimą.

Kitoje dalyje „Vyriausyb÷s Europos Sąjungos politikos principai ir prioritetai“ pažymima, kad Vengrijos Vyriausyb÷s ES politiką determinuoja ES šalių narių vertybių bendrija (angl. community of values), Europos piliečių gerov÷ ir saugumas plačiąja prasme. Iš viso išskiriami 4 Vengrijos Vyriausyb÷s prioritetai:

- Vieningumas ir bendradarbiavimas. Paaiškinama, kad Sąjungos vieningumas šiame dokumente suprantamas kaip bendra priemon÷/tikslas užtikrinti Bendrijos privalumus ir pagerinti šalių narių

131 Xxxxxxxxx, X., „Legislative Experience of a New Member State.” Pranešimas Europos Parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto viešuosiuose klausymuose, 2005 m. rugs÷jo 15 d.

132 Ibid.

bendradarbiavimą. Dar kartą pažymima, kad Vengrija palaiko ir „dviejų greičių“ bendradarbiavimo metodą tiek, kiek jis nekenkia bendram ilgalaikiam Sąjungos vystymuisi. Vengrija siekia aktyviai prisid÷ti prie Bendrijos efektyvaus, demokratinio ir atviro funkcionavimo, sutinka bendradarbiauti gerinant Sąjungos narių politinę integraciją, taip pat Vengrija prisijungs prie ES Šengeno erdv÷s bei Eurozonos.

- Modernizacija ir konkurencingumas. Pažymima, kad naryst÷ Sąjungoje turi teigiamos jtakos kasdieniam jos piliečių gyvenimui, gyvenimo standartų ger÷jimui ir jmonių s÷kmingumui, tod÷l labai svarbu užtikrinti s÷kmingą Sąjungos konkurenciją pasaulio rinkose. Vengrija sieks iniciator÷s vaidmens stiprinant esamus bei kuriant naujus ES konkurencingumo instrumentus ir bendrąsias politikos kryptis. Rašoma, kad šiam tikslui pasiekti svarbus ir nacionalin÷s Vyriausyb÷s reformos politikos jgyvendinimas. Palaiko ES Sanglaudos politikos ir bendrosios žem÷s ūkio politikos vystymą. Vengrija pritaria naujų instrumentų, skirtų reaguoti j globalius iššūkius, sukūrimui Europos Sąjungoje. Palaiko bendrosios energetikos politikos, paremtos darnia pl÷tra, solidarumu, sustiprinančios tiekimo saugumą, prisidedančią prie infrastruktūros vystymosi, sukūrimą. Taip pat Vengrija palaiko ES bendrosios tyrimų ir pl÷tros politikos išpl÷timą ir išvystymą bei keturių laisvių pasiekimą.

- Konsolidacija ir atvirumas. Pažymima, kad Sąjunga turi sustiprinti vidinj bendrumą tam, jog sugeb÷tų tinkamai išnaudoti savo ekonominj ir politinj rezervą. Sistemiškai Sąjungos išor÷s santykių išvystymas tur÷tų būti svarbus tikslas. Pakartojama, kad ES pl÷tra tur÷tų būti paremta tik atitikimu jstojimo kriterijams bei pagarba bendrijos vertyb÷ms. Vengrija palaiko ES sustiprinimą viduje ir kaip globalios veik÷jos tarptautin÷je arenoje. Atkreipiamas d÷mesys, kad Vengrija atskirai remia Balkanų regionų šalių integraciją j ES ir šio tikslo jgyvendinimui vykdo atskirą specialiąją misiją.

- Saugumas. Vengrija siekia sustiprinti Sąjungos piliečių saugumą plačiąja prasme. ES šalių narių siekis tur÷tų būti sukurti Bendriją be vidinių sienų, paremtą laisve, saugumu ir teisingumu. Vengrija imsis iniciator÷s vaidmens siekiant Bendrijos funkcionavimo be vidinių ir išorinių gr÷smių. Taip pat dar kartą pažymima, kad šalis palaiko didesnj ES šalių narių bendradarbiavimą vystant bendrąją užsienio ir saugumo politiką.

Apibendrinant strategijos turinj galima teigti, kad prioritetai formuluojami pakankamai konstruktyviai ir detaliai, fiksuojamas ryšys tarp atskirų gairių. Galima pasteb÷ti, kad antroje dalyje pateikiami prioritetai tarsi apjungia pirmoje dalyje išd÷stytas gaires.

Statusas ir sąsaja su kitais strateginiais dokumentais

Strategijoje nepateikiamos gair÷s d÷l jos statuso nacionalin÷je strateginio planavimo sistemoje ir sąsajų su kitais strateginiais dokumentais. Vis d÷lto analiz÷ parod÷, kad nacionalin÷ ES strategija yra susieta su išor÷s santykių strategija.

Kiti strateginiai dokumentai, kuriuose formuojama nacionalin÷ ES politika

Nagrin÷jant Vengrijos užsienio politikos prioritetus, aktuali šios šalies ankstesn÷s užsienio politikos apžvalga. Po Sovietų Sąjungos bloko ir Varšuvos pakto iširimo Vengrija buvo išk÷lusi tris svarbiausius tarptautinius siekius: euroatlantin÷ integracija, gerų santykių su kaimynin÷mis valstyb÷mis sukūrimas ir išlaikymas bei visapusiška parama aplinkin÷se valstyb÷se gyvenančioms vengrų mažumoms. Įstojimas j NATO 1999 m. ir j Europos Sąjungą 2004 m. vainikavo šių tikslų pasiekimą, tod÷l Vengrijai prireik÷ iš naujo apibr÷žti savo tarptautinius siekius. 2006 m. prad÷ta išor÷s santykių strategijos peržiūra ir atnaujinimas. Proceso rezultatas – 2008 m. priimta naujoji išor÷s santykių strategija.

Tai yra ilgalaik÷s trukm÷s (iki 2020 m.) dokumentas, vienijantis kitas nacionalines ir sektorines strategijas, Vengrijos Vyriausyb÷s ir atitinkamų ministerijų veiklos principus, tikslus ir priemones, kuriais Vengrija jgyvendina savo tarptautinius siekius. Strategija susideda iš 7 dalių. ES politikos kryptys yra pl÷tojamos trijose dalyse.

3 dalyje „Vystymasis tarptautin÷je aplinkoje“ aptariama ES pad÷tis. Pabr÷žiama, kad ES turi sugeb÷ti

reaguoti j globalius ekonominius, saugumo ir aplinkos iššūkius ir juos išnaudoti kaip galimybes, ES turi išlaikyti Amerikos ir Azijos regionų konkurenciją, o tam reikia tinkamo Bendrijos vykdomos politikos finansavimo. Strategijoje rašoma, kad po Lisabonos sutarties jsigaliojimo Sąjungai svarbu nustatyti geriausius ES integracijos gilinimo ir pl÷tros būdus.

4 dalyje „Vengrijos vieta, erdv÷ ir veiksmų erdv÷“ aptariama Vengrijos vieta Europos Sąjungoje. Ši dalis pl÷tojama bendrai pristatant Vengrijos nacionalinius ir tarptautinius tikslus ir detalizuojant, kaip jų pasiekimas susijęs su jgyvendinamomis ES politikomis. Vengrijos modernizacijai ir vystymuisi aktualus ES regioninių politikų

vykdymas ir Sąjungos pl÷tros klausimas. Šalies tarptautinis konkurencingumas stipriai siejasi su ES konkurencingumo vystymusi, tod÷l Vengrija palaiko integracijos tarp ES šalių narių gilinimą, Sąjungos atvirumo, demokratiškumo, skaidrumo ir efektyvumo išlaikymą. Šalies ekonominiam augimui aktualios ES vykdomos rinkos ir ekonomikos gerinimo politikos, tinkamas Sąjungos verslo jmonių tinklo išnaudojimas. Xxxxxx÷s politin÷s jtakos tarptautiniu mastu Vengrija tur÷s aktyviai palaikydama BUSP ir ESGP jgyvendinimą. Toliau siekdama pad÷ti užsienyje gyvenančioms vengrų mažumoms ir ginti jų teises, Vengrija prisid÷s stiprinant bendradarbiavimą tarp ES šalių narių teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Šioje dalyje taip pat pažymima, kad Vengrija remia Kroatijos ir Serbijos narystę ES.

Atskiro d÷mesio reikalauja vengrų mažumų klausimas. Iš viso jvairiose pasaulio valstyb÷se gyvena 4,6– 4,8 mln. vengrų, iš kurių kaimynin÷se valstyb÷se gyvena 2,5 mln. vengrų (daugiausia Rumunijoje – beveik 1,5 mln.)133, lyginant su Vengrijoje gyvenančiais 10 mln. piliečių134. Palyginti didel÷ nedidel÷s vengrų tautos sklaida pasaulyje ir koncentracija kaimynin÷se šalyse Vengrijos valstybę jpareigoja vykdyti atitinkamą užsienio politiką. Dauguma didžiausių vengrų bendruomenių gyvena ES šalyse nar÷se (Rumunija, Slovakija, Austrija ir Slov÷nija), tai palengvina komunikaciją su jomis, paramos ir gynybos organizavimą. Tai taip pat Vengriją paskatina remti atitinkamas ES vidaus iniciatyvas socialin÷je, ekonomin÷je ir kitose srityse. Vis d÷lto Serbijoje, Ukrainoje ir Kroatijoje susikoncentravusi kita didel÷ vengrų mažumos dalis, tod÷l Vengrija yra ypač suinteresuota geresne ir greitesne šių šalių integracija j ES.

5 strategijos dalyje „Svarbiausi strateginiai tikslai“ pateikiami trys svarbiausi Vengrijos tarptautiniai tikslai, tarp kurių vienas su ES susijęs tiesiogiai – konkurencinga Vengrija ES, tačiau tai yra labai abstraktaus lygmens siekis. Šioje dalyje išpl÷tojama vengriška Bendrijos vizija – Sąjunga, sugebanti veikti vieningai visų šalių narių vardu bei savo veiklą grjsdama efektyvumo, demokratiškumo ir skaidrumo principais. Vizijos jgyvendinimas gali remtis ir „dviejų greičių“ bendradarbiavimo metodu, kol jis tarnauja ilgalaikiams Bendrijos tikslams ir yra atviras prisijungti visoms šalims nar÷ms.

Išreikštas Vengrijos noras būti aktyvia ir iniciatyvia skatinant bendradarbiavimą ir gilinant integraciją tarp šalių narių. Pažymima, kad Vengrija inicijuos naujas priemones, skirtas kelti Bendrijos piliečių gyvenimo lygj ir kokybę. Kartu su kitomis ES nar÷mis, ji dalyvauja sprendžiant vidines ir išorines integracijos problemas bei yra pasiruošusi prisid÷ti užtikrinant didesnj Sąjungos piliečių saugumą.

Toliau yra išskiriami uždaviniai ES kontekste, kurių jgyvendinimo Vengrija sieks per artimiausius kelerius

metus:

- visapusiškai išnaudoti Šengeno zonos galimybes;

- aktyviai dalyvauti BUSP ir Europos išor÷s veiksmų programos kūrime;

- užtikrinti ES politikos sričių jgyvendinimą dar kartą peržiūrint biudžetą, atitinkamai finansuoti šias politikos sritis transformuojant nuosavų išteklių sistemą;

- pasiruošti s÷kmingam Vengrijos pirmininkavimui Europos Sąjungai 2011 metais;

- sukurti sąlygas integracijai j eurozoną ir s÷kmingai j ją integruotis;

- peržiūr÷ti Lisabonos strategiją bei padidinti ES konkurencingumą.

Matyti, kad kai kurie iš išvardytų uždavinių yra konkretesni, kiti – mažiau apibr÷žti. Be to, dalies uždavinių negalima traktuoti tik kaip trumpalaikių (pvz., Šengeno zonos galimybių išnaudojimas, ES konkurencingumo padidinimas ir pan.). Taigi iš esm÷s vargu ar tikimasi jų jgyvendinimo trumpuoju laikotarpiu, tai greičiau būdas viename dokumente apjungti jvairaus laikotarpio politikos kryptis.

Atskirai aptariami Vengrijos tikslai ir vizija d÷l Sąjungos konkurencingumo ir solidarumo stiprinimo. Strategijoje rašoma, kad Vengrija siekia sustiprinti ES institucijas ir pagerinti sprendimo pri÷mimo procesą, taip pat pasisako už Lisabonos tikslų jgyvendinimą, pasiremiant atitinkamų priemonių naudojimu bei užtikrinant platų socialinj dialogą tarp gerov÷s bendruomenių. Įgyvendinant esamas ES politikas, Vengrija pasisako už jų modernizaciją ir efektyvumo gerinimą bei siūlo sukurti politines programas naujoms sritims. Tai tur÷tų būti daroma vadovaujantis keletu principų:

- Sanglaudos politikos išlaikymas ir finansavimo sustiprinimas, siekiant ekonomikos ger÷jimo ES šalyse nar÷se bei bendro Sąjungos konkurencingumo did÷jimo;

- Bendrosios žem÷s ūkio politikos išlaikymas;

- Bendrosios tyrimų ir pl÷tros politikos stiprinimas;

- nuolatinis BUSP, ESGP ir Teisingumo bei vidaus reikalų politikos stiprinimas;

- visapusiškos bendrosios migracijos ir prieglobsčio politikos sukūrimas;

133 “The Number of Hungarians in the Carpathian Basin, in Europe and in the World.”

<xxxx://xxx.xxxx.xxx/xxxx/xx/?xxxxxxx00&xxxx000_xxx0000> .

134 Centrinis Vengrijos statistikos biuras <xxxx://xxxxxx.xxx.xx/xxx/xxx/xxxx/xxx/xxxxxxx/xxxxxxx_xxxxxx/xxxx0_00xx.xxxx> .

- Energetikos politikos stiprinimas apibr÷žiant infrastruktūros ir komunikacijos tinklų pl÷trą bei finansavimą.

Strategijoje trumpai pristatoma atviros Sąjungos id÷ja. Pagrindiniu principu, kuriuo tur÷tų būti grindžiama tiek vidaus, tiek išor÷s politika, jvardijama darni pl÷tra. Ji dokumente apibendrina keletą kitų orientyrų, kurie svarbūs Sąjungos veiklai – konkurencingumas, saugumas, aplinkos apsauga, socialin÷s vertyb÷s ir sanglauda. Taip pat dar kartą pabr÷žiamas ES pl÷tros politikos palaikymas.

Vengrijos prioritetai ES atžvilgiu atsispindi ir kituose svarbiausiuose strateginiuose tiksluose. Pristatant tikslą „S÷kmingai regione jsitvirtinusi vengrų tauta“, pl÷tojama regioninio bendradarbiavimo tema ir pažymima, kad Vengrija sieks didesnio ES sanglaudos ir ES regionin÷s pl÷tros fondų išnaudojimo Dunojaus, Karpatų baseino bei Balkanų regionų vystymui. Taip pat rašoma, kad Vengrija palaiko efektyvesnj Europos Kaimynyst÷s politikos jgyvendinimą. Šioje dalyje dar kartą grjžtama prie Bendrijos mažumų problematikos ir formuojama bendresn÷ Vengrijos pozicija (ne tik d÷l vengrų mažumų) – išnaudoti Sąjungą tautinių mažumų problemoms spręsti bei mažumas labiau integruoti j dvišalių, susijusių su regionine politika, klausimų tarp ES šalių narių sprendimą. Taip pat Vengrija ragina didinti iniciatyvų prieš diskriminacinę veiklą ir už bendruomenių vystymą skaičių. Šioje dalyje dar kartą pabr÷žiamas tikslas – visapusiškai remti vengrų bendruomenes kitose šalyse, jskaitant ir ES šalyse nar÷se. Pristatant tikslą „Pasaulyje atsakinga Vengrija“ dar kartą pakartojama, kad Vengrija palaiko BUSP ir ESGP išvystymą, taip pat pasisako už jvairių ES lygmens veiklų ir priemonių taikymą siekiant visapusiško Sąjungos vystymosi.

Dar vienoje strategijos dalyje „Veiksmų sritys“ išskirtos 6 temin÷s sritys, kuriose pateikiama Vengrijos pozicija d÷l jų pl÷tros galimybių. Energetikos sektoriuje pabr÷žiamas energetinio saugumo klausimas ir dar kartą pažymima, kad Vengrija skatina sukurti efektyvią bendrą Sąjungos energetikos politiką bei pasirūpinti energetinių išteklių saugumu ES lygmeniu. Ekonomikos sektoriuje Vengrija pasisako už daugiašalių ir dvišalių priemonių išnaudojimą tarp ES šalių narių mažinant ekonominius barjerus ir vystant prekybinius ryšius. Kultūros, mokslo ir išsilavinimo srityje minimas Vengrijos pirmininkavimas ES 2011 m. ir pristatomos id÷jos, kaip pirmininkavimas gali pad÷ti gerinti Vengrijos ir vengrų tautos jvaizdj tarptautiniu mastu, tačiau pačios Vengrijos siekiai tam laikotarpiui Europos Sąjungoje n÷ra išskiriami.

Bendrai vertinant Vengrijos išor÷s santykių strategiją reik÷tų pažym÷ti, kad kai kurios id÷jos strategijoje n÷ra pakankamai aiškiai suformuluotos, jog neliktų daugiareikšmiškumo (neigiama prasme). Matyti, kad strategijoje ES lygmens politika yra labiau bendro pobūdžio, pateikiama daugiau instrumentinio naryst÷s ES pritaikymo šalies vystymuisi ir gerov÷s k÷limui nei jvardijami siekių perkelti nacionalinius interesus j tarptautinj ES lygmenj.

2007 m. buvo priimta ilgalaik÷ Nacionalin÷ darnaus vystymosi strategija. Strategija labai išsami, pateikia tikslus, jų jgyvendinimo sąlygas, logiką, priemones, jgyvendinimo mechanizmus etc. Tarptautinių siekių dalyje yra pateikiamas vienas aktualus prioritetas – siekis intensyviau prisid÷ti prie ES iniciatyvų ir politikų jgyvendinimo. Vis d÷lto tokia formuluot÷ yra per daug abstrakti, kad leistų teigti, jog strategijoje pateikiami prioritetai ES atžvilgiu.

Iš Nacionalin÷s darnaus vystymosi strategijos jgyvendinimo poreikio kitas dokumentas yra 2007 m.patvirtintas Nacionalinis vystymosi planas 2007–2013 m. Tai yra labai išsamus ir detalus dokumentas, kuriame pateikiami tikslai, jų jgyvendinimo priemon÷s, steb÷senos rodikliai, atsakingos institucijos.

Prioritetai ES atžvilgiu dokumente n÷ra išskirti, tačiau keletas prioritetų yra pateikiama tarptautinių tikslų dalyje. Teigiama, kad Vengrija sieks aktyviai dalyvauti ES iniciatyvose konkurencingumo didinimo ir žinių visuomen÷s srityse, pavyzdžiui, bendrose išsilavinimo bei tyrimų ir inovacijų pl÷tros programose. Išskiriama ir keletas konkretesnių priemonių šio tikslo pasiekimui – paminimos ESF paramos ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo galimyb÷s. Kitas prioritetas – vengrų užsienio bendruomenių, jsikūrusių ES šalyse nar÷se, modernizacija. Jos vengrai sieks sukurdami ir vykdydami modernizacijos programas, apimančias regioninę, infrastruktūrinę, institucinę bei ekonominę pl÷trą. S÷km÷s rodikliai ir prioritetų jgyvendinimo priemon÷s n÷ra pateikiami min÷to tikslo atžvilgiu, kadangi šis prioritetas gali būti laikomas išvestiniu iš kitų tikslų jgyvendinimo.

Vyriausyb÷s 2006–2010 m. programoje Vengrijos nacionaliniai ES tikslai ir siekiai išpl÷toti nedaug. Pristatant Vyriausyb÷s siekius skirtingose srityse, kartais minimas tikslas pasivyti ir pasiekti atitinkamą ES vidurkj, tačiau praktiškai nepateikiami kitokio pobūdžio tikslai, kurie leistų identifikuoti Vengrijos prioritetus Sąjungoje.

Šiek tiek plačiau pateikiama tik pozicija ES išor÷s santykių klausimu. Išor÷s saugumo dimensijoje pabr÷žiama, kad Vengrija sieks aktyviai dalyvauti taikos palaikymo misijose bei tarptautin÷je kovoje su terorizmu. Ji taip pat palaiko aktyvesnj BUSP kūrimą, užtikrinantj ilgalaikj energetinj saugumą, bei Europos

kaimynyst÷s politikos stiprinimą, kuriam kaip priemones siūlo Višegrado grup÷s (toliau – V4) galimybių išnaudojimą ir dvišalius, trišalius ryšius tarp ES šalių narių bei ES kaimyninių šalių. Taip pat palaikomas ES pl÷tros siekis ir teigiama, kad vengrai ypač palaiko Balkanų regiono šalių ir Ukrainos narystę ES.

Kalbant apie ES vidaus dimensijas, teigiama, kad Vengrija palaiko integracijos tarp ES šalių narių didinimą. Pabr÷žiama, jog vengrai nori kuo greičiau panaikinti „diskriminaciją tarp senų ir naujų ES šalių narių“. Taip pat paminima, kad vengrai palaiko tolimesnj bendrosios rinkos kūrimą, institucines reformas Sąjungoje, siekiant demokratiškesnio valdymo ir Lisabonos strategijos taikymo.

Atskirai išpl÷totas vengrų bendruomenių užsienio šalyse klausimas. Pažymima, kad Vyriausyb÷ sieks didesnio solidarumo tarp nacionalin÷je valstyb÷je ir užsienio šalyse gyvenančių vengrų, taip pat sieks pakankamo užsienio šalyse gyvenančių vengrų teisių gynimo ir apsaugos pagal tarptautin÷s teis÷s standartus.

Nacionalin÷je saugumo strategijoje, kuri buvo parengta 2004 m., be kitų nacionalinių siekių ir tikslų, yra pl÷tojami Vengrijos prioritetai kai kuriais ES politikos klausimais. Bendriau teigiama, kad palaikoma Sąjungos, grindžiamos solidarumo ir vienodų teisių tarp narių lygyb÷s principu bei instituciniu balansu, o detaliau išpl÷toti saugumo ir gynybos pl÷tros klausimai.

Teigiama, kad Vengrijos užsienio politikos pl÷tojimui ir jtakos pasaulyje siekimui BUSP ir ESGP turi ypatingą vaidmenj. Rašoma, kad Vengrija aktyviai prisideda prie ESGP politikos vystymo, ypač dalyvaudama karinių ir civilinių misijų valdymo operacijose (daugiausia išorinių ES sienų regionuose) ir taip pat siekia suaktyvinti savo dalyvavimą ES gynybos ir krizių valdymo galimybių vystymo programose. Pažymima, kad Vengrija taip pat prisid÷jo ir pl÷tojant BUSP, tačiau tai n÷ra detalizuojama, tod÷l lieka neaišku, kaip iš tiesų Vengrija dalyvavo vystant BUSP. EKP atžvilgiu vengrai labiausiai palaiko ES bendradarbiavimą su Rytų Europos ir Balkanų šalimis, siekia kuo platesnio mažumų teisių reglamentavimo bei skatina geriau formuoti ES politiką Viduržemio ir Artimųjų Rytų regionų atžvilgiu. Iš prioritetinių Rytų Europos ir Balkanų regionų Vengrija strategiškai svarbesniu laiko Balkanus ir pabr÷žta, kad Vengrija ypač aktyviai remia Balkanų regiono demokratizacijos ir integracijos j euroatlantines struktūras procesus, siekia ir suaktyvinti ekonominius bei prekybinius ES mainus su Balkanų regiono šalimis. Iš Rytų Europos regiono vengrai išskiria Rusiją ir Ukrainą, laiko strategin÷mis Vengrijos partner÷mis, su kuriomis pl÷toja dvišalius santykius, tačiau pritaria geresniam bendros ES politikos išpl÷tojimui su šiomis šalimis. Jei tai pavyktų padaryti, vengrai tokią politiką laikytų prioritetine prieš dvišalius santykius su šiomis šalimis.

Vengrų siekius d÷l Balkanų regiono euroatlantin÷s integracijos ir didesnio bendradarbiavimo su Sąjunga tiksliausiai jprasmina kitas šios šalies siekis – geresn÷ vengrų mažumų integracija ir paramos (jvairia forma) jiems teikimas.

Vengrijos Vyriausyb÷s siūlymas V4 išnaudoti Europos kaimynyst÷s pl÷tojimui atsispindi ir Vengrijos pirmininkavimo V4 2009–2010 metais programoje. Programoje, kuri skirta 2009 liepos m÷n. – 2010 birželio m÷n. laikotarpiui, vienas iš 4 išskirtų prioritetinių tikslų tiesiogiai siejasi su Europos kaimynyst÷s politikos pl÷tojimu – V4 šalių narių bendradarbiavimas d÷l Vakarų Balkanų, Europos kaimynyst÷s politikos rytų dimensijos ir Rytų partneryst÷s. Rašoma, kad tai net ne siekis, o būtinyb÷.

Pažymima, kad Vengrijai yra ypač aktualus Vakarų Balkanų regiono stabilizavimas ir integracija j euroatlantines organizacijas. Taip pat išskiriama, kad bus dedamos pastangos prisid÷ti prie s÷kmingo Kroatijos ir Makedonijos naryst÷s ES reikalavimų jgyvendinimo, kitų min÷to regiono valstybių naryst÷s perspektyvų gerinimo bei apskritai pilietin÷s visuomen÷s stiprinimo regione. Rytų partneryst÷s šalių atžvilgiu Vengrija taip pat bus aktyvi ir skatins V4 šalių narių aktyvumą. Šių tikslų pasiekimui yra pasiūloma ir priemon÷ – du V4 šalių narių užsienio ministrų susitikimus skirti min÷tų regionų problematikai.

Papildomai priimtame Vengrijos pirmininkavimo V4 2009–2010 m. veiksmų plane, yra pateikiamas detalesnis iškeltų tikslų jgyvendinimo priemonių planas, apimantis ir programų kūrimą, renginių organizavimą, publikacijų rengimą, bendradarbiavimo iniciatyvas ir t. t.

Taigi galima matyti, kad Vengrija ne tik deklaruoja aktyvų dalyvavimą Europos kaimynyst÷s politikos kūrime, tačiau imasi ir atitinkamų priemonių prie jo prisid÷ti realiais veiksmais.

Išvados

Vengrijos atvejo analiz÷ leidžia jvertinti situaciją, kai nacionaliniai ES politikos prioritetai yra pateikiami dviejuose pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose – išor÷s santykių strategijoje bei atskirame ES lygmens

prioritetų strateginiame dokumente. Jų analiz÷ rodo aiškų ir nuoseklų abiejų strategijų susiejimą ES politikos krypčių jvardijimo atžvilgiu.

Išor÷s santykių strategija yra labiau išbaigtas ir konkretesnis dokumentas, kuriame rašoma ir apie siekiamos politikos jgyvendinimo priemones bei atsakingas institucijas. Tai pateikiama ir ES kontekste, tačiau apsiribojama institucijų jvardijimu, kas iš tikrųjų aiškesn÷s vizijos d÷l ES politikos prioritetų jgyvendinimo neformuoja. Apie išor÷s santykių strategijos vietą strateginio planavimo sistemoje gana sud÷tinga spręsti – dokumente rašoma, kad jis yra svarbus politikos formavimo procese, tačiau nuorodų j jj galima pasigesti kitų strateginių dokumentų turinyje, taigi išor÷s santykių strategija arba užima atskira nišą strateginio planavimo sistemoje, arba apskritai n÷ra su ja susieta.

Tuo tarpu atrodo, kad Vyriausyb÷s ES politikos gairių dokumentas neturi ryškesn÷s tiesiogin÷s sąsajos su svarbiausiomis nacionalin÷mis strategijomis, tod÷l tai tikrai tik komunikacinio tipo dokumentas, kuriame apibendrinama Vengrijos užsienio politika ES atžvilgiu. Dokumento jgyvendinimas ir steb÷sena n÷ra detalizuoti ir institucionalizuoti.

Taip pat pamin÷tina, kad svarbiausiose nacionalinio lygmens strategijose prioritetai ES atžvilgiu pateikiami labai ribotai. Horizontalaus pobūdžio strategijose daugiausia pristatoma, kiek nacionaliniai ES tikslai prisid÷s prie Vengrijos gerov÷s k÷limo, tačiau ir jų steb÷sena n÷ra numatyta. Sektorin÷se strategijose pateikiami teminiai nacionaliniai ES tikslai yra šiek tiek detalesni.

Vengrijos atvejo analiz÷s pagrindu Lietuvai aktualius gerosios praktikos pavyzdžius žr. 2 lentel÷je.

Document Metadata

Table of Contents

Galutin÷ tyrimo ataskaita

Document Metadata