TURINYS

TURINYS

ĮŽANGA 2

1. PRIVATŪS JURIDINIAI ASMENYS 5

1.1. Privačių juridinių asmenų samprata 5

1.2. Privataus juridinio asmens struktūra, jo valdymas 8

2. ATSTOVAVIMO PRIVATIEMS JURIDINIAMS ASMENIMS SAMPRATA 14

IR JO RŪŠYS 14

2.1. Atstovavimo privatiems juridiniams asmenims instituto samprata ir požymiai 14

2.2. Atstovavimo privatiems juridiniams asmenimis teisinio santykio struktūra 21

2.2.1. Vidinis atstovavimo teisinis santykis 21

2.2.2. Išorinis atstovavimo teisinis santykis 23

2.3. Sutartinis atstovavimas privatiems juridiniams asmenims 25

2.3.1. Privačių juridinių asmenų atstovavimas pagal įgaliojimą 26

2.3.2. Atstovavimas privatiems juridiniams asmenims pagal prokūrą 32

2.3.3. Komercinis atstovavimas privatiems juridiniams asmenims 36

2.4. Privačių juridinių asmenų atstovavimas ex officio 39

2.4.1. Valdymo organų galimyb÷ veikti juridinio asmens vardu 39

2.4.2. Valdymo organų, kaip privataus juridinio asmens atstovų, teis÷s, pareigos ir atsakomyb÷ 45

3. ULTRA VIRES DOKTRINOS YPATUMAI PRIVAČIŲ JURIDINIŲ ASMENŲ ATSTOVAVIMO INSTITUTE 47

IŠVADOS 52

NAUDOTA LITERATŪRA 54

XXXXXXXXX 00

SUMMARY 59

ĮŽANGA

Šiandieniniai verslo santykiai sunkiai įsivaizduojami be atstovavimo, o juridinis asmuo iš viso negali veikti kitaip, kaip per savo atstovus. Atstovavimui būdingi trys bruožai: subjektui priklausančias teises ir pareigas įgyvendina kitas asmuo; atstovas veikia ne savo, o subjekto, kuriam atstovauja, vardu; atstovui yra suteikiamos tam tikros įgaliojime nurodytos teis÷s. Akivaizdu, kad nuo atstovo turimų žinių, asmeninių savybių dažnai priklauso ir paties teisinio santykio s÷km÷ bei laukiamas rezultatas. Labai išaugęs ir profesionalių teisinių paslaugų poreikis sąlygoja atstovų profesionalų – advokatų, advokatų pad÷j÷jų – vaidmens padid÷jimą. Kadangi teis÷s įgyvendinimas yra susijęs su teis÷s aktų nuostatų išmanymu, specialių žinių tur÷jimu, atstovo, kaip profesionalo, vaidmuo visuomen÷je yra labai didelis.

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. Šiame darbe analizuojami atstovavimo instituto privatiems juridiniams asmenims ypatumai. Temos aktualumą lemia tai, kad atstovavimo privatiems juridiniams asmenims klausimas iki šiol Lietuvos teis÷s doktrinoje n÷ra pakankamai išnagrin÷tas, tačiau šios temos svarbumas bei aktualumas yra akivaizdus.

Pamin÷tina, kad tiek praktikoje, tiek ir teis÷s doktrinoje n÷ra vieningos nuomon÷s apie privačių juridinių asmenų atstovavimą, kai veikia privataus juridinio asmens organas juridinio asmens vardu. Tai aktuali problema, kuri kelia teisinių santykių kvalifikavimo neaiškumus, d÷l ko egzistuoja galimyb÷ tiems patiems santykiams taikyti skirtingas teis÷s normas. Tai gali sąlygoti ir teismų praktikos nevienodumą.

Kadangi įstatymų leid÷jas numat÷ galimybę valdymo organams veikti privataus juridinio asmens vardu, tod÷l keltinas aktualus klausimas d÷l tokio pobūdžio atstovavimui taikytinų normų. Didžiausia problema iškyla tuomet, kai juridiniam asmeniui n÷ra palankus įstatyminio atstovo veikimas ir norima išvengti atsakomyb÷s prieš trečiąjį asmenį.

Kitas teis÷s praktikoje keliamas diskutuotinas klausimas yra susijęs su juridinių asmenų organų teisinio statuso problematikos, siekiant išsiaiškinti kokie santykiai sieja juridinį asmenį ir jo organus – civiliniai ar darbo. Ši problema Lietuvoje aktualesn÷ pačioms įmon÷ms, kadangi svarbu nustatyti pagal kokias teis÷s normas ir teis÷s šakas yra atsakingi juridinio asmens organai.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Darbo tikslas - kompleksiškai ištirti atstovavimo privatiems juridiniams asmenims galimybes bei kvalifikavimo ypatumus, privataus juridinio asmens organų statusą atstovavimo teisiniuose santykiuose. Darbe siekiama

nustatyti privačių juridinių asmenų atstovavimo ir jo kvalifikavimo ypatumus bei jo sąlygojamas problemas.

Šiam tikslui pasiekti keliami tokie pagrindiniai uždaviniai:

- išanalizuoti privačių juridinių asmenų specifiką ir jų organų kompetenciją bei galimybes atstovauti juridinį asmenį, išsiaiškinti valdymo organų teisinį statusą;

- atskleisti privataus juridinio asmens atstovavimo santykį, jo rūšis (sutartinį, įstatyminį), apžvelgti valdymo organo galimybes atstovauti juridiniam asmeniui, šio santykio teisinio reguliavimo spragas, vyraujančią šiuo klausimu teismų praktiką;

- išanalizuoti ultra vires doktrinos taikymą privačių juridinių asmenų atstovavimo instituto kontekste.

Tyrimo objektas. Tyrimo objektas yra atstovavimo institutas civilin÷je teis÷je, kiek tai susiję su privačiais juridiniais asmenimis, jo samprata, atstovavimo teisinių santykių ypatumais.

Darbo apimtis nul÷m÷ poreikį atsiriboti nuo atstovavimo privatiems juridiniams asmenims civiliniame procese, o koncentruotis į atstovavimo instituto ypatumus, kaip jie yra suprantami pagal Lietuvos Respublikos materialinę teisę (civilinę teisę). Tyrimo tikslai sąlygoja, kad didesnis d÷mesys bus skiriamas aptariant privataus juridinio asmens atstovavimo santykį, sutartinį ir įstatyminį, kai teisiškai reikšmingus veiksmus atlieka juridinio asmens organas. Kadangi galimi atstovavimo bendrovei būdai yra atstovavimas pagal įstatymą, atstovavimą įgaliojimo ar prokūros pagrindu bei komercinis atstovavimas, tod÷l darbe jiems bus skiriamas didžiausias d÷mesys.

Pirmoji dalis skiriama apžvelgti juridinių asmenų sampratai, vystimosi teorijoms bei valdymo organų narių teisinio statuso problematikai. Joje siekiama nustatyti, kokie organai yra laikomi valdymo organais.

Darbo antroji dalis yra skiriama privataus juridinio asmens atstovavimo teisiniam santykiui apibūdinti. Bet kurio teisinio reiškinio analizę tikslinga prad÷ti nuo jo vystimosi istorin÷s apžvalgos. Kadangi atstovavimo institutas vakarų teis÷s tradicijos valstyb÷se atsirado kaip rom÷nų teis÷s recepcijos padarinys, tod÷l antrojoje darbo dalyje pagrįstai apžvelgiamos atstovavimo instituto atsiradimo prielaidos ir vystimasis rom÷nų teis÷je. Padarius trumpą apžvalgą yra analizuojamas privačių juridinių asmenų sutartinis ir įstatyminis atstovavimas.

Trečioji darbo dalis yra skiriama ultra vires doktrinos taikymo ypatumams apžvelgti privačių juridinių asmenų atstovavimo institute.

Tyrimo metodai. Darbe taikyti šie metodai: istorinis, lingvistinis, lyginamasis, loginis ir sisteminis analiz÷s.

Naudojantis istoriniu metodu atskleistos atstovavimo instituto užuomazgos rom÷nų teis÷je, jų istoriškumas, neatsiejamumas nuo to laikmečio socialinių santykių raidos. Šis metodas naudotas analizuojant bei aptariant juridinių asmenų vystimosi teorijas.

Lingvistinis metodas buvo taikomas aiškinant kai kurių sąvokų vartojimo tikrąją reikšmę

Lyginamuoju metodu nagrin÷jamos, lyginamos kitų užsienio valstybių (Vokietijos, Rusijos) teis÷s aktų nuostatos bei jų doktrinos atstovavimo privatiems juridiniams asmenims srityje, sugretinamos jų naudojamos teisin÷s technikos, turint tikslą atskleisti universalius atstovavimo santykių požymius ir bendrus trūkumus.

Loginis ir apibendrinimo metodai pasitelkti apibendrinti analizuotai teorinei ir praktinei tyrimo medžiagai bei išvadoms formuluoti.

Pagrindinis tyrimo metu taikytas metodas - sisteminis analiz÷s. Jo pagalba atskleidžiama šiuolaikin÷ juridinio asmens samprata, galimyb÷s atstovauti privataus juridinio asmens vardu jo valdymo organui problematikos teisinis reglamentavimas. Šiuo metodu analizuojama mokslin÷ literatūra bei teis÷s aktai, susiję su atstovavimo santykio ypatumais ir jų teisiniu reguliavimu. Sistemin÷s analiz÷s metodo pagalba aiškinami teis÷s normų sisteminiai ryšiai su kitomis normomis, esančiomis tame pačiame šaltinyje, tiek ir kitame.

Pagrindiniai šaltiniai. Analizuojant šią temą remtasi įvairia medžiaga: Lietuvos mokslininkų monografijomis, straipsniais, taip pat kitų šalių autorių, rašiusių šia tema, darbais. Lietuvoje, nors ir stokojama literatūros apie privačių juridinių asmenų atstovavimo santykių tematiką, tačiau negalima teigti, kad iki šiol niekas šiai temai n÷ra skyręs d÷mesio.

Vienas iš pagrindinių šio darbo norminių šaltinų yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas1 (toliau darbe - CK) antrosios knygos III-ioji dalis, kuriame yra reglamentuojamas atstovavimo institutas.

Mokslin÷s literatūros kiekis, pateikiantis tam tikras koncepcijas juridinių asmenų atstovavimo klausimais, n÷ra pakankamai didelis, tod÷l pakankamai svarbus, reikšmingas ir naudotinas šaltinis rašant šį darbą yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika privačių juridinių asmenų atstovavimo kontekste, bei CK komentaras2.

1 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais). Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 74 – 2262.

2 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002.

1. PRIVATŪS JURIDINIAI ASMENYS

1.1. Privačių juridinių asmenų samprata

Juridinis asmuo – tai išvestinis civilin÷s teis÷s subjektas. Romos šaltiniuose buvo teigiama, kad teis÷s egzistuoja tik d÷l žmogaus, kuris yra tikrasis jos subjektas (hominum causa ius constitutum est), o visi kiti teis÷s subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatin÷s teis÷s normomis. Yra teigiama, kad juridinis asmuo yra sui generis teis÷s subjektas, sukurtas socialinių santykių dalyvių patogumui, tačiau jis n÷ra realus asmuo3.

Lietuvos Respublikos teis÷je juridinis asmuo apibūdinamas kaip įmon÷, įstaiga ar organizacija, kuri civiliniuose santykiuose egzistuoja kaip savarankiškas subjektas. CK

2.33 straipsnyje juridinis asmuo apibūdinamas kaip pavadinimą turinti įmon÷, įstaiga, organizacija, kuri savo vardu gali įgyti ir tur÷ti teises bei pareigas būti ieškovu ar atsakovu teisme. Dažnai juridinis asmuo apibūdinamas per juridinio asmens požymius.

Pagal Lietuvos CK komentaro autorių, juridinio asmens požymiai gali būti pirminiai ir išvestiniai. Pirminiais juridinio asmens požymiais nurodomas organizacinis vieningumas, civilinis veiksnumas ir teisnumas bei civilinis procesinis veiksnumas ir teisnumas. Šie požymiai detalizuojami išvestiniais juridinio asmens požymiais (juridinio asmens pavadinimas, turto atskirumas).

Svarbiausias skirtumas tarp juridinio ir fizinio asmens yra tas, kad fizinio asmens veiksnumas yra grindžiamas jo valios savyb÷mis, o to negalima pasakyti apie juridinį asmenį. Pastarojo veikla grindžiama tik juridinio asmens dalyvių valia ir jų veiksmais. Toks juridinio asmens subjektiškumas lemia tai, kad juridinio asmens valdymo organai veikia ne savo, o juridinio asmens vardu, tod÷l juridinis asmuo civilin÷je apyvartoje veikia savarankiškai.

Atsiradus įvairių formų juridiniams asmenims, atsirado galimyb÷ juos skirstyti į rūšis. Vienas iš pagrindinių juridinių asmenų skirstymo pagrindas aktualus šiai temai – viešieji ir privatūs juridiniai asmenys. Atsižvelgiant į įvairių verslo organizavimo formų teisinio reguliavimo specifiką, privačiu juridiniu asmeniu dažniausiai apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba teikianti paslaugas techniniu, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu

3 XXXXXXXXXXX, F. H.; XXXXXXX, D. R. The Economic of Corporate Law. Cambridge: Harvard University Press. 199, p. 14.

vientisa sistema4. Taigi privačiu juridiniu asmeniu yra laikoma gamybinių veiksmų visuma, kuri leidžia įgyvendinti siekiamus tikslus.

Privatus juridinis asmuo – tai toks junginys, kurių svarbiausias tikslas – tenkinti privačius steig÷jų interesus. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad teisine prasme įmon÷ yra savarankiškas teis÷s subjektas, kuris yra įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas tam tikrai ūkinei – komercinei veiklai5. Taigi privatus juridinis asmuo gali būti suvokiamas kaip turtinis kompleksas, kuris yra įvairių teisinių santykių objektas (ekonomine prasme); kaip juridinio asmens sinonimas, tai yra kaip savarankiškas teisinių santykių subjektas arba kaip vienas iš juridinių asmenų tipo (teisine prasme); kaip konkreti verslo, komercin÷s ūkin÷s veiklos teis÷s – organizacin÷ forma (teisine – ekonomine prasme)6.

Privatiems juridiniams asmenims yra būdingas bendrasis teisnumas. Jiems suteikta galimyb÷ įgyti bei tur÷ti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tokias, kurias gali įgyti tik fizinis asmuo (pavyzdžiui, santuokos sudarymas). Atsižvelgiant į tai, privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose tikslai gali būti apibūdinami plačiai, kadangi įstatymas suteikia verstis bet kokia veikla, kuri n÷ra teis÷s normomis draudžiama.

Remiantis CK normų sisteminiu aiškinimu galima daryti išvadą, kad privačių juridinių asmenų teisnumas paprastai n÷ra ribojamas ir jie gali tur÷ti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas. Tik išimtinais atvejais yra galimas teisnumo apribojimas, bet tik įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Tai gali būti tais atvejais, kai įstatymų leid÷jas vienai ar kitai veiklai nustato licencijavimo reikalavimą. Įstatymas taip pat gali numatyti, kad esant tam tikrais atvejais gali būti ribojamas privataus juridinio asmens teisnumas, tačiau bet koks ribojimas turi būti būtinas demokratin÷je visuomen÷je d÷l viešosios tvarkos, geros moral÷s, žmonių sveikatos ir gyvyb÷s, asmenų turto, jų teis÷tų interesų apsaugos.

Kalbant apie galimybę atstovauti privatų juridinį asmenį reikia trumpai aptarti juridinių asmenų teorijas, kurios vaidina svarbų vaidmenį atstovavimo institute, kai juridinio asmens vardu veikia jo valdymo organas ar kitas asmuo.

D÷l juridinio asmens valios autonomiškumo išsiskyr÷ kelios pozicijos, kurios buvo siejamos su juridinių asmenų prigimties koncepcijomis. Privačių juridinių asmenų atstovavimui yra svarbios fikcijos ir realyb÷s (organin÷) teorijos, tod÷l šiame darbe bus apsiribojama tik jų trumpa analize.

4 XXXXXXX, X. Pramon÷s įmonių vadyba. Kaunas, 2000, p. 15.

5 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. balandžio 03 d. nutartis, civilin÷je byloje

Klaip÷dos mokesčių inspekcija v J. M., Nr. 3K-3-540/2002, kat. 21.2.2.6.

6 XXXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX, V. Įmonių vadovų teisin÷ atsakomyb÷. Antras leidimas. Vilnius, 1999, p. 258.

Fikcijos teorijos esm÷ yra ta, kad tikras ir vienintelis teis÷s subjektas gali būti tik žmogus. Teis÷s normos gali pripažinti ir asmenų grupes, tačiau tokiu atveju tai laikoma dirbtiniu dariniu. Tokie dariniai yra kaip teisin÷ fikcija, reikalinga tik kaip teisin÷ priemon÷, atsižvelgiant į visuomen÷s poreikius. Iš tikrųjų realūs teisinių santykių subjektai yra konkretūs fiziniai asmenys, kurie gali naudoti juridinio asmens kategoriją savo tikslams siekti. Šiuo atveju veikia tik fizinis asmuo, kuris vadinamas juridinio asmens organu, kadangi veikia bendrais „fizinių asmenų grup÷s“ interesais.

Realyb÷s teorijos šalininkų nuomone – juridinis asmuo yra jungtinis asmuo, kurio jokiu būdu negalima tapatinti su jį įsteigusiais ir sudarančiais asmenimis. Juridinio asmens teisių ir pareigų apimtis ne visiškai sutampa su į jo sud÷tį įeinančių fizinių asmenų teis÷mis ir pareigomis. Juridinis asmuo turi savo valią, tačiau jos išreiškimui yra naudojamasi jį sudarančių fizinių asmenų grup÷. Realyb÷s teorija juridinį asmenį suvokia kaip bendrą žmonių grup÷s interesą. Jiems įgyvendinti skiriamas turtas, samdomi žmon÷s, kurie veikia kaip juridinio asmens kolektyvo nariai. Vykdant tokią veiklą susiklosto vidiniai – pavaldumo, kompetencijos santykiai bei išoriniai – tai santykiai su trečiaisiais asmenimis.

Šios teorijos esm÷ yra ta, kad pats juridinis asmuo negali veikti pats, tačiau jo teisnumą realizuoja veiksnūs fiziniai asmenys. Tokiu atveju juridiniam asmeniui atstovauja fiziniai asmenys, kurie jį valdo.

Reziumuodami juridinių asmenų teorijas galima padaryti išvadą, kad realyb÷s teorija juridinį asmeniškumą aiškina kaip neatsiejamą nuo jos dalyvių organizacijos, o fikcijos teorija juridinį asmeniškumą traktuoja kaip fiktyvią apsaugą, suteiktą įstatymo leid÷jo7. Taigi, kiek tai susiję su atstovavimo santykiu, palankiausia yra realyb÷s teorija, kuri teigia, kad pats juridinis asmuo santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikti negali, tačiau tokią funkciją atlieka valdantys jį asmenys, tai yra juridinio asmens valdymo organai.

7 XXXXXX, X. X. X. Company Law in Comparative Perspective: England and France. The American Journal if Comparative Law. 2000, p. 602.

1.2. Privataus juridinio asmens struktūra, jo valdymas

Xxxxxxxxxx atstovavimo privatiems juridiniams asmenims taisykl÷s tiesiogiai priklauso nuo to, kokią galimą bendrov÷s organų sistemą numato atitinkami bendrovių veiklą reglamentuojantys įstatymai.

Pažym÷tina, kad Europos Sąjungos valstybių praktiką šiuo klausimu galima diferencijuoti į tris pagrindines grupes pagal tai, kokią bendrov÷s valdymo ir priežiūros organų struktūrą numato atitinkamų valstybių įstatymai: vienpakopę (angl. one-tier); dvipakopę (angl. two-tier) ir mišrią.

Vienpakop÷ arba unitarin÷ (angl.- one-tier; one-board) bendrov÷s valdymo sistema pasižymi tuo, kad bendrov÷ neturi savarankiško kolegialaus priežiūros organo. Bendrov÷je yra formuojama tik valdyba (angl.- board of directors; management board). Ji formuojama iš taip vadinamų vykdančiųjų (angl.- executive; in-side directors) ir nevykdančiųjų (angl.- non-executive; out-side directors) valdybos narių. Vykdantieji direktoriai tiesiogiai vykdo bendrov÷s komercinę veiklą, tuo tarpu nevykdantiesiems direktoriams yra paliktos kontrol÷s ir priežiūros funkcijos. Šios sistemos pranašumas yra tas, kad nevykdantieji direktoriai yra kur kas stipriau susiję su bendrov÷je priimamais sprendimais, tod÷l gali geriau atlikti priežiūros funkcijas. Ši bendrov÷s valdymo sistema yra paplitusi Jungtin÷se Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Švedijoje, Italijoje8.

Dvipakop÷ arba dualistin÷ (angl.- two-tier; two-boards) bendrov÷s valdymo sistema pasižymi tuo, kad bendrov÷je sudaroma tiek valdyba (angl.- board of directors)- valdymo organas, tiek steb÷tojų taryba (angl.- supervisory board)- priežiūros organas, t.y. vykdomoji veikla ir kontrol÷ yra atskirtos ir patik÷tos skirtingiems organams. Ši bendrov÷s valdymo sistema nedaro skirtumo valdyboje tarp vykdančiųjų ir nevykdančiųjų direktorių, kadangi nevykdančiųjų funkcijas šioje sistemoje atlieka priežiūros organas. Pasak prancūzų autorių9, dvipakop÷s sistemos privalumas- priežiūros organo formalus atskirumas ir nepriklausomumas nuo valdymo organų, o trūkumas- priežiūros organo pernelyg didelis atitolimas nuo valdymo organų. Taigi tose valstyb÷se, kuriose yra

8 Comparative Study of Corporate Governance codes relevant to the European Union and its member states. On behalf of the European Commission, [interaktyvus]. 2002, [žiūr÷ta 2007-03-13], p. 44. Prieiga per internetą: <xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxxxx/xxxx/xxxxxxx/xxxx-xxx-xxxxx-xxx- part1_en.pdf.>.

9 XXXX, X. Les formes juridiques de l’enterprise en societe en droit Anglo-Americain et en France. Comparaison de lur efficacite economique. 1998. Tekste GREIČIUS, R., Įmonių valdymas Europos bendrovių teis÷s reformos kontekste. Teis÷s problemos, 2003, nr. 4, p. 31.

paplitusi ši sistema, bendrov÷ privalo tur÷ti tiek valdymo, tiek priežiūros organą. Valdyba organizuoja bei įgyvendina bendrov÷s valdymą, o steb÷tojų taryba- stebi, prižiūri valdymo organų veiklą ir teikia ataskaitas akcininkams.

Mišri bendrov÷s valdymo sistema leidžia pasirinkti, kurią vienpakopę ar dvipakopę bendrov÷s organų sistemą formuoti bendrov÷je. Ši sistema galioja Prancūzijoje, Belgijoje, Graikijoje ir kitose valstyb÷se. Prie tokių valstybių, kurių teis÷ įtvirtina mišriąją bendrovių valdymo sistemą dalis teis÷s teoretikų10 priskiria ir Lietuvą. Pažym÷tina, kad remiantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu11, ji faktiškai neatitinka nei vienpakop÷s, nei dvipakop÷s sistemos, kadangi kaip savarankiškas valdymo organas yra išskiriamas bendrov÷s vadovas, taip eliminuojant iš valdybos, kaip valdymo organo, kompetencijos teisę atstovauti bendrovei ir daugeliu atveju paverčia valdybą bendrov÷s priežiūros ir kontrol÷s, o ne valdymo organu.12

Lietuvoje kiekvienas privatus juridinis asmuo, privalo tur÷ti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrov÷s vadovą. Bendrov÷je gali būti sudaromas kolegialus priežiūros organas- steb÷tojų taryba, ir kolegialus valdymo organas- valdyba. Taigi, bendrov÷ privalo tur÷ti vienasmenį valdymo organą – vadovą, o reikalui esant gali būti sudarytas ir kolegialus valdymo organas. Vadinasi Akcinių bendrovių įstatymas numato ir tai, kad gali būti nesudaroma nei bendrov÷s steb÷tojų taryba, nei valdyba, taip bendrov÷s valdymą, įskaitant ir atstovavimo privatiems juridiniams asmenims santykiuose su trečiaisiais asmenimis funkciją, sutelkiant vien tik bendrov÷s vadovo rankose.

Taigi, kaip ir buvo min÷ta, kad privatus juridinis asmuo, kaip tam tikra organizacin÷ forma gal÷tų atlikti savo funkcijas, tai yra pasiekti tikslus, iškeltus steigimo metu, turi tur÷ti sprendimus priimantį organą. Tai yra kolektyvinis ar vienasmenis subjektas, turintis galią įpareigoti juridinį asmenį savo sudarytomis sutartimis. Tokią galimybę turi juridinio asmens valdymo organai, veikiantys privataus juridinio asmens vardu.

Nagrin÷jant privataus juridinio asmens atstovavimo galimybes yra svarbu atsakyti į klausimus, kas yra juridinio asmens valdymo organai, kokie santykiai susiklosto tarp valdymo organų ir paties juridinio asmens, kokia jų paskirtis ir funkcijos.

10 GREIČIUS, R., Įmonių valdymas Europos bendrovių teis÷s reformos kontekste. Teis÷s problemos, 2003, nr. 4, p. 24.; XXXXXXXXXX, X. Administracijos vadovo atsakomyb÷ už bendrovei padarytą žalą. Juristas, 2004, nr. 4, p. 4.

11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (su pakeitimais ir papildymais). Valstyb÷s žinios, 2003 12 30, Nr. 123-5574.

12 Europos Sąjungos valstybių narių ribotos atsakomyb÷s bendrovių veiklą reglamentuojančių teis÷s normų lyginamoji analiz÷. Mokslinis tiriamasis darbas [interaktyvus]. 2005, [žiūr÷ta 2007-03-13], p. 4. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxx.xx/xx/xxxxxxxxxx/xxxxxxxx.xxx>.

Juridinis asmuo, gali dalyvauti ūkin÷je - komercin÷je veikloje tik per valdymo organus, kurie atstovauja įvairiuose santykiuose. Pats „atstovavimo” termino vartojimas bendrov÷s veiklos kontekste yra dviprasmiškas, nes faktas, kad „asmens organas veikia juridinio asmens vardu, nesuteikia pagrindo teigti, jog jis yra jo atstovas tradicine atstovavimo prasme”.13

Teis÷s doktrinoje egzistuoja dvi juridinio asmens atstovavimo teorijos. Pirmoji iš jų

– įgaliojimo teorija, kuri kilo iš Rom÷nų teis÷s. Ji grindžiama požiūriu, kad juridinis asmuo veikia tik per atstovą, kurio galių apimtis, remiantis įprastu santykiu tarp įgaliotojo ir įgaliotinio, priklauso nuo įgaliotojo jam suteikto įgaliojimo ir gali būti daugiau ar mažiau ribota.

Pagal antrąją teoriją (vokiečių Organtheorie), laikoma, kad jog juridinis asmuo veikia pats per savo organus, kurie išreiškia jo valią ir kurių galios taip veikti gali būti ribojamos tik teis÷s normomis.14 Kadangi juridiniam asmeniui atstovaujantis organas veikia juridinio asmens vardu, jo galios atstovauti negali būti apribotos kito juridinio asmens organo sprendimais. Šiuo atveju, organų veikla - tai juridinio asmens kaip savarankiško teis÷s subjekto valios išraiška, be papildomo funkcijų delegavimo įgaliotiniui. Lietuvos įstatymų leid÷jas palaiko pastarąją teoriją.

CK 2.81 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Šis straipsnis suteikia galimybę konstatuoti, kad veikiant juridinio asmens organui n÷ra būtinas joks papildomas aktas, numatantis galimybę atstovauti teis÷s subjektui, kadangi juridinio asmens organai vykdo atstovavimo funkciją ex officio.

Xxxxxxx÷s teis÷s teoretikai bei ekonomistai vieningai pripažįsta, kad juridinio asmens organai turi skirtingas funkcijas. Juridinio asmens valdymo organų funkcija – vykdyti kasdienę įmon÷s veiklos kontrolę, o dalyviai išlaiko nepanaikinamą teisę kontroliuoti esminius įmon÷s pokyčius15. Norint, kad juridinio asmens valdymas būtų subalansuotas, juridinių asmenų organų kompetencijos turi išlikti autonomiškos, tačiau, kaip praktika rodo, juridinio asmens organai dažnai siekia perimti vienas kito funkcijas.

13 XXXXXXXX, X.; XXXXXXXX, X. Juridinio asmens civilinių teisių įgyvendinimas bendrov÷je: kam priklauso valdymo funkcija? Jurisprudencija, 2004, t. 55(47), p. 32-33.

14 XXXXXXX, X. Europos sąjungos bendrovių teis÷. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 49.

15 XXXXX X.; XXXXX L. A. A Team Production Theory of Corporate Law. Virginia Law Review, 1999, nr. 2, p. 247.

Lietuvos Aukščiausias Teismas16 yra konstatavęs, kad juridinio asmens valią formuoja ir išreiškia jo organai, o šių organų teises, jų sudarymo tvarką ir kompetenciją nustato įstatymai bei įstatai. Organo veiksmai atlikti neprieštaraujant juridinio asmens įstatams, jo interesams, laikomi juridinio asmens veiksmais. Fizinio asmens atliekami veiksmai pripažįstami juridinio asmens veiksmais, jeigu fizinis asmuo yra išrinktas (paskirtas) įstatymo arba įstatų nustatyta tvarka su numatyta jam kompetencija ir veikia juridinio asmens interesais. Jeigu trūksta bent vienos iš šių sąlygų, tokio asmens veiksmai gali būti vertinami kaip juridinio asmens atstovo veiksmai, kai jis turi juridinio asmens įgaliojimą, arba juridinis asmuo v÷liau pritaria, tai yra pripažįsta tokį veikimą teis÷tu. Jeigu fizinis asmuo tokių įgaliojimų neturi ar juridinio asmens organas jo veiksmams nepritaria, už tokių veiksmų teisines pasekmes atsakingas lieka pats fizinis asmuo.

Min÷toje nutartyje n÷ra detalizuojama, kokių organų pagalba yra prisiimamos teis÷s ir pareigos, tačiau sistemiškai aiškinant Akcinių bendrovių įstatymą ir Civilinį kodeksą, galima konstatuoti, kad juridinis asmuo įgyja teises ir prisiima pareigas tik per valdymo organus. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad bendrov÷ privalo tur÷ti vienasmenį valdymo organą – bendrov÷s vadovą, tačiau gali būti sudaromas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Įstatyme nurodoma, kad steb÷tojų taryba yra priežiūros organas, nors kai kurie autoriau linkę ją ir toliau laikyti valdymo organu17.

Dar prieš keletą metų galiojusioje Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo redakcijoje18 niekam nek÷l÷ abejonių, kad bendrov÷s valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, steb÷tojų taryba, valdyba ir bendrov÷s vadovas, tačiau praktika ir įmonių teis÷s teorija pasuko kitu keliu – buvo prad÷ti skirti bendrov÷s organai ir bendrov÷s valdymo organai.

Naujoji Civilinio kodekso redakcija19 įtvirtino jau visai kitokią juridinių asmenų valdymo organų sampratą, į kurią, siekdami išvengti dviprasmiškumo, atsižvelg÷ ir naujosios Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos20 autoriai, t.y. akcininkų susirinkimą pavadino bendrov÷s organu, steb÷tojų tarybą – priežiūros organu, o valdybą ir bendrov÷s vadovą – valdymo organu.

16 Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. geguž÷s 29 d. nutartis civilin÷je byloje A. D. G.-K v. S. S., Nr. 3K-3-593/2000, kat. 43.

17 XXXXXXXX, X.; XXXXXXXX, X. Juridinio asmens civilinių teisių įgyvendinimas bendrov÷je: kam priklauso valdymo funkcija? Jurisprudencija, 2004, t. 55(47). P. 32.

18 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 64-1914. 22 straipsnis.

19 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstyb÷s žinios, 2003. Nr. 123-5574, įsigaliojęs nuo 2004 m. sausio 1d.

20 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 123-5574, įsigaliojęs nuo 2004 m. sausio 1 d.

Konstatuotina, kad steb÷tojų taryba gali žymiai įtakoti įmon÷s valdymą, tačiau ne tokia apimtimi, kiek įstatymo suteikta teisių valdybai, tod÷l toliau šiame darbe kalbant apie valdymo organus (kiek tai susiję su privataus juridinio asmens atstovavimu) bus kalbama apie valdybos ir vadovo galimybes veikti privataus juridinio asmens vardu, eliminuojant detalesnį steb÷tojų tarybos ir visuotinio akcininkų susirinkimo kaip privataus juridinio asmens organų funkcijų aptarimą.

Įmonių teis÷s teorijoje sutariama, kad visuotinis akcininkų susirinkimas nelaikomas įmon÷s valdymo organu. Xxxxxxxxx teis÷s apibūdinamos kaip valdymas nuosavyb÷s teise, taip atskiriant nuo bendrov÷s valdymo organų veiklos – įmon÷s reikalų tvarkymo21. Nors visuotinis akcininkų susirinkimas laikomas aukščiausiu įmon÷s organu, tačiau kaip nurodo Akcinių bendrovių įstatymas, negali atlikti tokių funkcijų, kurios yra priskirtinos kitiems juridinio asmens organams. Paprastai juridinio asmens dalyvių susirinkimas priima sprendimus d÷l valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasikeitimo ir kai kuriais kitais klausimais, kurie n÷ra kasdien÷s veiklos pobūdžio ir susiję su viso ar esmin÷s juridinio asmens dalies turto pasikeitimu (akcin÷s bendrov÷s įstatinio kapitalo mažinimas ar didinimas)22.

Kalbant apie privataus juridinio asmens valdymo organus, pažym÷tina tai, kad jiems yra būdinga juos renkančių, formuojančių subjektų pasitik÷jimas jais, jų vykdoma veikla, bei siekiamais tikslais. Valdymo organai turi veikti tik juridinio asmens interesais ir jo darbuotojų naudai. Pareigos turi būti atliekamos rūpestingai, apdairiai, siekiant užtikrinti įmon÷s siekiamus tikslus ir jos interesus vykdomoje įstatymų neuždraustoje veikloje.

CK 2.82 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama juridinio asmens valdymo organų kompetencija ir pagrindin÷s pareigos. Taigi privataus juridinio asmens valdymo organas yra pagrindinis juridinio asmens organas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina. Juridinio asmens organas atsakingas už juridinio asmens valdymą (vidin÷ funkcija) ir atstovavimą, jam turint santykių su trečiaisiais asmenimis (išorin÷ funkcija)23. Kai kurie autoriai teigia, kad Lietuvos teis÷s aktų normose pripažįstama, jog tarp valdymo organų ir pačios įmon÷s bei jos dalyvių (akcininkų) yra fiduciariniai (pasitik÷jimo) santykiai, tod÷l pagrįstai daroma išvada, kad

21 XXXXXXXXX, X. X.; XXXXXX, M. L., Business Law and the Legal Environment. Harcourt Brace Jovanovich, Publishers, 1998, p. 1003.

22 MIKELĖNAS V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 183.

23 Ibidem, p. 183.

juridinį asmenį su jo valdymo organais sieja tarpusavio pasitik÷jimu grindžiami santykiai, tod÷l valdymo organai privalo veikti išimtinai įmon÷s interesais24.

Pažym÷tina, kad daugumoje Europos valstybių nacionaliniuose įstatymuose yra įtvirtinti tik bendrieji atstovavimo privačiam juridiniam asmeniui – bendrovei – principai, o konkrečios atstovavimo taisykl÷s (pavyzdžiui, kiekybinio atstovavimo), jų įgyvendinimo ir taikymo tvarka paliekama paties juridinio asmens savireguliacijai. Paprastai šios, konkrečios atstovavimo bendrovei taisykl÷s aptariamos arba bendrovių steigimo dokumentuose (įstatuose, statutuose, steigimo memorandumuose ir pan.) arba specialiuose tuo klausimu priimtuose ir visuotinio akcininkų susirinkimo ar kitų organų (priklausomai nuo bendrov÷s organų struktūros) sprendimuose d÷l atstovavimo taisyklių nustatymo ir įgaliojimų suteikimo.

Taigi, tiek valstyb÷se, kuriose veikia vienpakop÷ bendrov÷s valdymo ir priežiūros organų struktūra, tiek tose, kuriose nustatyta dvipakop÷ ar mišri struktūra, privataus juridinio asmens atstovavimo teis÷s, vadovaujantis bendrosiomis atstovavimo taisykl÷mis yra suteikiamos valdybai. Valdyba, kaip organas, turi teisę atstovauti bendrovę ir sudaryti visus sandorius.

24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. kovo 29 d. nutartis civilin÷je byloje

Vilniaus miesto valdyba v UAB “Sangreta”, Nr. 3K-3-383/2000, kat. 45.

2. ATSTOVAVIMO PRIVATIEMS JURIDINIAMS ASMENIMS SAMPRATA IR XX XXXXX

2.1. Atstovavimo privatiems juridiniams asmenims instituto samprata ir požymiai

Subjektai teisiniuose santykiuose ne visuomet gali dalyvauti asmeniškai d÷l neveiksnumo, ligos, objektyvių galimybių dalyvauti sudarant sandorį. Visa tai sąlygoja atsirasti naujam dalyviui santykiuose – atstovui.

Atstovavimo privatiems juridiniams asmenimis sampratą ir jos požymių analizę tikslinga prad÷ti nuo sąvokos „atstovavimas“ reikšm÷s išaiškinimo, išskiriant būdingiausius bruožus ir požymius. Bendrin÷je kalboje sąvoka „atstovauti“ reiškia,

„veikti kieno vardu, įgaliojimu“, o sąvoka „atstovas“ apibr÷žiama kaip „asmuo, atstovaujantis kieno nors interesams, veikiantis kieno vardu“25. Oksfordo teis÷s žodyne atstovavimas suprantamas kaip buvimo atstovaujamuoju būsena, kai atstovas veikia atstovaujamojo vardu (the state of being represented by an agent on behalf his principal)26.

Civilinių teisinių santykių dalyviai dažnai sudarin÷ja įvairius sandorius, atlieka įvairius teisinius veiksmus ne patys asmeniškai, bet per kitus asmenis – atstovus. Būtinumą veikti per kitą asmenį – atstovą lemia įvairios priežastys, tokios kaip liga, komandiruot÷, neveiksnumas, didelio užimtumo, objektyvus negal÷jimas atlikti teisiškai reikšmingų veiksmų. Kai kuriais atvejais asmuo negali atlikti tam tikrų teisinių veiksmų, kadangi įstatymas tą draudžia (tai susiję su visiško veiksnumo reikalavimu – amžiaus cenzo reikalavimu). Kitais atvejais nors asmeniui ir leidžiama veikti savarankiškai, tačiau d÷l tam tikrų priežasčių yra pasitelkiama trečiojo asmens – atstovo pagalba.

CK 2.132 str. 2 d. yra įtvirtinta, kad atstovavimas galimas sandorio, įstatymo, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu remiantis atstovui suteikiamos teis÷s veikti atstovaujamojo vardu, civilin÷s teis÷s doktrinoje yra skiriamas savanoriškas ar sutartinis atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą, kartais vadinamas privalomuoju atstovavimu.

Privalomasis atstovavimas (atstovavimas pagal įstatymą) galimas tokiais atvejais, kai tokį atstovavimą numato įstatymas, priimtas teismo sprendimas ar administracinis aktas. Galima daryti išvadą, kad Lietuvos teis÷s doktrinoje įtvirtinta sąvoka “įstatymas”

25 Dabartin÷s lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijos leidybos institutas, 2000, p. 59.

26 A Dicionary of Law. Edited by Xxxxxxxxx Xxxxxx X. Oxsford: University Press, 2001, p. 426.

aiškinama plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymus, bet ir administracinius aktus, teismo sprendimus27. Tod÷l atstovavimu pagal įstatymą bus laikomi ne tik tie atvejai, kuomet atstovavimo būtinumas yra imperatyviai nurodytas įstatyme, bet ir tie atvejai, kuomet atstovas yra įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus teismo sprendimu ar administraciniu aktu. Toks „įstatymo“ sąvokos išpl÷timas yra pagrįstas, kadangi tiek teismo sprendimas ir administracinis teis÷s aktas yra priimtas teis÷s aktų nustatyta tvarka ir remiantis aukštesn÷s galios teis÷s aktais ir jiems neprieštaraujantis.

Kalbant apie privačių juridinių asmenų atstovavimą, reikia pamin÷ti, kad tais atvejais, kai juridinio asmens vardu veikia juridinio asmens valdymo organas, laikoma, kad juridinis asmuo veikia pats. Tokiais atvejais yra laikoma, kad privatus juridinis asmuo veikia pats, o jo vardu veikę valdymo organai yra pripažįstami atstovais pagal įstatymą.

Tais atvejais, kai atstovavimą numato įstatymas, įskaitant ir privačių juridinių asmenų veikimą per valdymo organus, tokiu atveju atstovui (privataus juridinio asmens valdymo organui) užtenka pateikti dokumentą, įrodantį jo ir atstovaujamojo tapatybes bei dokumentą, įrodantį ryšį, iš kurio kyla atstovavimo pagal įstatymą galimyb÷28.

Su savanoriškuoju privačių juridinių asmenų atstovavimu yra kiek kitaip, kadangi visos teis÷s ir pareigos, tai yra atstovo veikimo ribos, yra apspręstos įgaliojime ar sutartyje (pavyzdžiui, pavedimo sutartyje – teis÷s ir pareigos atstovui suteikiamos sandorio pagalba). Įgaliojime, kuriame įforminamos atstovo veiklos ribos, įstatymui leid÷jas numat÷ būtinybę tokį susitarimą įforminti privaloma rašytine forma, o tam tikrais atvejais, numatytais CK 2.138 str., įgaliojimas turi būti patvirtintas notarine tvarka.

Atkreiptinas d÷mesys, kad skirtingai nuo įgaliojimo, sandoriui d÷l atstovavimo įstatymas apskritai nenustato jokios privalomos formos. Galima daryti išvadą, kad sutartinio atstovavimo atveju svarbiausias dokumentas yra ne sutartis tarp šalių d÷l atstovavimo, o atstovo įgaliojimus patvirtinantis rašytinis dokumentas – įgaliojimas.

Civilin÷je teis÷je išimtinais atvejais yra galimas privataus juridinio asmens atstovavimas be įgaliojimo. CK 2.133 str. 6 d. numato, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teis÷s neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Patvirtinus sandorį, yra laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo momento. Toks atstovavimas yra greičiau išimtinis atvejis, kai teisių ir pareigų privalomumas pagal atstovo atliktus teisiškai reikšmingus veiksmus atsiranda be pavedimo teisinių santykių egzistavimo. Paprastai,

27 MIKELĖNAS V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 257.

28 XXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX X.; XXXXXXXXX V. Civilinio proceso teis÷. Vadov÷lis. Vilnius: Justitia, 2003, I tomas, p. 287.

tokie atvejai galimi d÷l atsitiktinių aplinkybių, kurios kelia rimtą pavojų atstovaujamajam, ypatingai pastarojo turtui.

Galima teigti, kad pagrindinis privačių juridinių asmenų atstovavimo tikslas – sandorių sudarymas ar kitokių įstatymu neuždraustų teisinių veiksmų atlikimas atstovaujamojo vardu ir jo interesais, tai yra teisių ir pareigų įgijimas bei jų įgyvendinimas. Šiuo atveju atstovaujamasis – privatus juridinis asmuo – pats neatlikdamas jokių veiksmų įgyja ir įgyvendina savo civilines subjektines teises ir pareigas. Kitaip tariant atstovavimo institutui veikiant atstovas pilnai pakeičia privatų juridinį asmenį – atstovaujamąjį.

Taigi, privataus juridinio asmens atstovavimas – tai teisinis santykis, kuriame vienas asmuo – atstovas, veikdamas pagal sutarties, įstatymo suteiktas teises, sudaro kito asmens

- atstovaujamojo – vardu xxxxxxx, kuris sukuria, pakeičia arba panaikina teises ir pareigas ne atstovui, o privačiam juridiniam asmeniui. Taigi atstovavimas yra toks civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kai atstovas, remdamasis įstatymu, ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteiktų įgalinimų ribose, sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo xxxxxxx00.

Viena iš išskirtinių atstovavimo bruožų yra tai, kad atstovavimas yra trišalis, atstovaujamojo, atstovo ir trečiojo asmens santykis. Atsižvelgiant į tokį išskirtinį bruožą, privačių juridinių asmenų atstovavimo teisniuose santykiuose susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai. Iš vienos pus÷s tai atstovo ir privataus juridinio asmens santykiai, kuriems būdingas lojalumas ir šalių tarpusavio pasitik÷jimas bei pagarba interesams, dar civilin÷s teis÷s doktrinoje priskiriamus fiduciariniams (pasitik÷jimo) santykiams30, o iš kitos pus÷s atstovo, veikiančio privataus juridinio asmens vardu, ir trečiųjų asmenų santykiai.

Iš pateiktų atstovavimo apibr÷žimų galima išskirti keletą svarbiausių privačių juridinių asmenų atstovavimo požymių. Visų pirma reikia pasteb÷ti, kad atstovas visuomet veikia – atstovaujamojo vardu. Toks reikalavimas reiškia, kad atliktų veiksmų pasekm÷s turi liesti ne atstovo, kaip subjekto, realizuojančio veiksmus teisinius interesus, bet privataus juridinio asmens interesus.

29 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 1 d. nutartis civilin÷je byloje

Taurag÷s rajono valdyba v. V. B., G. B., Nr. 3K-3-276/2001, kat. 15.2.2.8.

30 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1-

Kitas požymis susijęs su tuo, kad veikimas svetimo vardu visuomet turi būti aiškus, o ne abejotinas, tai yra atstovas turi tur÷ti įrodymus, kad neveikia savo interesais, o tik trečiojo asmens labui31. Asmuo, kuris ruošiasi veikti juridinio asmens interesais, privalo pateikti sutartį ar įgaliojimą, kuriuo atstovas apibr÷žia savo statusą ir įrodo, kad gali atlikti tam tikrus teisinius veiksmus juridinio asmens vardu.

Taigi, apibendrinus prieš tai išsakytas mintis, galima išskirti mano nuomone pagrindinius privačių juridinių asmenų atstovavimo požymius:

1. Atstovas visuomet veikia kito asmens – juridinio asmens, o ne vieno iš jį sudarančių privačių fizinių asmenų – vardu, tod÷l teis÷s ir pareigos pagal sutartis sudarytas tarp atstovo ir trečiųjų asmenų atsiranda ne fiziniam, o juridiniam asmeniui. Taigi, nors ir santykiuose veikia privatus fizinis asmuo, tačiau sandorio šalimi laikomas privatus juridinis asmuo.

2. Atstovas veikti privataus juridinio asmens – atstovaujamojo – vardu gali tuomet, kai yra tinkamai įformintas įgaliojimas ar sudaryta konkreti sutartis, t. y. tinkamai įgalintas atlikti tam tikrus teisinius veiksmus. Atstovui yra privaloma laikytis atstovaujamojo išreikštos valios, tai yra teisių ir pareigų atitinkamai įformintų tam tikru dokumentu, ir veikti tik įgalinimų ribose. Bendra taisykl÷, kad jei atstovas savo veiksmais neviršys suteiktų įgalinimų, atsiradusios teisin÷s pasekm÷s bus privalomos atstovaujamajam.

Remiantis aukščiau išd÷styta medžiaga, darytina išvada, kad privatus juridinis asmuo yra iš dalies priklausomas nuo atstovo, kadangi teisiniuose santykiuose veikia atstovas atstovaujamojo vardu. Tokioje situacijoje atstovaujamasis turi pasitik÷ti atstovu, o tuo tarpu atstovas privalo elgtis sąžiningai ir atsakingai. Taigi, tarp atstovo ir privataus juridinio asmens susiklosto santykiai, kuriems būdingas lojalumas, šalių tarpusavio pasitik÷jimas bei pagarba interesams, dar civilin÷s teis÷s doktrinoje priskiriamus fiduciariniams (pasitik÷jimo) santykiams32. Atstovaujamasis suteikdamas tam tikrus įgaliojimus atstovui pagrįstai tikisi, kad atstovas veiks sąžiningai ir tinkamai vykdys savo pareigas ir veiks išimtinai tik atstovaujamojo interesais.

Yra išskiriamos tokios pagrindin÷s atstovo pareigos:

1. Atstovas visuomet turi veikti privataus juridinio asmens interesais, turi vengti interesų konflikto (negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, artimais giminaičiais).

31 XXXXXXXXX, X. Stellvertretung im Prozess. Berlin, 1908, s. 3.

32 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1-

Atstovui draudžiama konkuruoti su atstovaujamuoju arba būti dviejų šalių atstovu tuo pačiu metu. Atstovas negali skleisti ar naudoti konfidencialios informacijos, gautos atstovavimo santykių metu ir susijusiu su atstovavimo veikla.

2. Atstovas turi pareigą laikytis atstovaujamojo duotų nurodymų. Atstovas privalo laikytis tų nurodymų, kurie yra protingi, sąžiningi, tačiau neprivalo laikytis neteis÷tų atstovaujamojo nurodymų. Jei duoti nurodymai nekonkretūs, dviprasmiški, atstovas turi pareigą juos išsiaiškinti, tam, kad v÷liau išvengti konfliktų ir nesusipratimų su pačiu atstovaujamuoju. Taip pat atstovas taip pat turi pareigą informuoti atstovaujamąjį visais klausimais, susijusiais su pavedimo vykdymu.

3. Atstovas turi veikti kaip vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo. Tokie reikalavimai, yra būdingi tais atvejais, kai n÷ra sudaryta sutartis su profesionaliu atstovu (advokatu ar advokato pad÷j÷ju – šiuo atveju advokatams yra keliami didesni reikalavimai ir yra taikomi griežtesni apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartai.

4. Pareiga pateikti ataskaitą ir perduoti viską ką atstovas gavo vykdydamas pavedimą. Atstovas turi pareigą atsiskaityti už atliktus veiksmus, kurie kyla iš atstovavimo santykių, o pareigos turinys, atsiskaitymo tvarka ir sąlygos priklauso nuo pavestų atlikti veiksmų33.

Įstatymų leid÷jas yra įtvirtinęs galimybę apibr÷žti atstovo veikimo ribas ir tuo pačiu užtikrinant privataus juridinio asmens interesų apsaugą. CK 2.134 str. yra įtvirtinta atstovaujamojo teis÷ apriboti atstovo teises sudaryti sandorius, kadangi visos kilusios teisin÷s pasekm÷s bus privalomos ne atstovui, o pačiam atstovaujamajam, kuris tiesiogiai sandoryje neveik÷.

Iš kitos pus÷s atstovui taip pat yra suteiktos tam tikros garantijos, kadangi nauda tenkanti iš sudarytų sandorių yra nukreipta ne atstovui, bet privačiam juridiniams asmeniui – atstovaujamajam, tod÷l CK 2.151 str. numato atstovaujamojo pareigą atlyginti atstovo patirtas išlaidas bei sumok÷ti už atliktą darbą, išskyrus tuos atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato kai ką kita.

Xxxxxxxx, veikdamas privataus juridinio asmens vardu, privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo interesus, siekti kuo didesn÷s naudos atstovaujamajam, nes kitu atveju privatus juridinis asmuo gali nukent÷ti nuo nesąžiningo atstovo elgesio. Įstatymo leid÷jas atstovo pareigą elgtis sąžiningai teisiniuose santykiuose išreiškia per tam tikras

33 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugs÷jo 6 d. nutartis civilin÷je byloje J. B. v P. B., Nr. 3K-3-425/2004, kat. 15.2.2.3.; 22.1.; 22.2.; 94.1.; 94.2.

teis÷s normas. CK 2.135 str. yra nustatyta, kad atstovo sudarytas sandoris, kuris prieštarauja atstovaujamojo interesams, pastarojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jei trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žino ar tur÷jo žinoti.

Įstatymo leid÷jas gina ne vien atstovaujamojo interesus, bei taip pat nustato ir sąžiningų trečiųjų asmenų interesų apsaugą. Pavyzdžiui, CK 2.136 str. yra įtvirtinta, kad jei sandorį su trečiuoju asmeniu sudar÷ asmuo, kuris viršijo jam suteiktus įgaliojimus, arba netur÷jo apskritai įgaliojimų sudaryti sandorį, ir jei atstovaujamasis nepritaria šiam sandoriui, tai atstovas privalo atlyginti trečiajam asmeniui nuostolius, jei trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir netur÷jo žinoti.

Prieš tai darbe buvo aptariamas privataus juridinio asmens savanoriškas ir privalomasis atstovavimas. Pažym÷tina, kad privataus juridinio asmens sutartinis (savanoriškas) atstovavimas atsiranda įgaliojimo, prokūros ar komercinio atstovavimo atvejais. Tais atvejais, kai juridinio asmens valdymo organai atlieka tam tikrus veiksmus juridinio asmens vardu, yra laikoma, kad juridinis asmuo veikia pats. Reziumuojant galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja juridinio asmens valdymo organai veikdami privataus juridinio asmens vardu, yra pripažįstama, kad atstovaujama pagal įstatymą, tai yra juridinio asmens valdymo organai laikomi atstovais pagal įstatymą (privalomasis atstovavimas).

Pamin÷tina, kad teis÷s doktrinoje išsiskiria kelios nuomon÷s d÷l privačių juridinių asmenų atstovavimo.

Viena iš jų laikosi pozicijos, kad valdymo organų veikla juridinio asmens vardu n÷ra laikoma atstovavimu. Taigi, pagal ją, atstovavimo santykiams nepriskiriama, kai veiksmus atlieka juridinio asmens organas ar dalyvis asmeniškai ir toks veikimas būtų laikomas pačios šalies dalyvavimu ir jokios kalbos apie atstovavimą negali būti. Tokioje situacijoje atstovavimas atsirastų tuo atveju, kai juridinis asmuo įgaliotų kitą asmenį veikti jo vardu. Tokia pozicija yra grindžiama žemiau pateiktais argumentais:

✓ atstovas ir atstovaujamasis (privatus juridinis asmuo) vienas kito atžvilgiu yra savarankiški subjektai, o juridinio asmens organas ir pats juridinis asmuo vienas kito atžvilgiu yra vieningas teis÷s subjektas;

✓ atstovas, atlikdamas veiksmus atstovaujamojo vardu ir jo interesais, išreiškia savo teisnumo turinį, o atitinkami juridinio asmens organai – paties juridinio asmens teisnumą;

✓ atstovas savo įgaliojimus paprastai gauna pagal pavedimo sutartį, o juridinio asmens organų kompetencija apibr÷žiama steigimo dokumentuose34.

Be aukščiau pamin÷tos, egzistuoja ir priešinga pozicija. Ji pagrindžiama CK 2.87 str., kuris numato, kad juridinio asmens organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, vengti savo asmeninių ir juridinio asmens interesų konflikto, nenaudoti juridinio asmens turto savo ar trečiųjų asmenų naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Šie išvardinti požymiai yra būdingi atstovavimo institutui, tod÷l pagrįstai darytina išvada, kad juridinį asmenį ir jo organus sieja civiliniai atstovavimo santykiai.35

Reziumuojant išd÷stytas pozicijas iškyla svarbus klausimas, ar juridinio asmens organo veiksmai, kai jis juridinio asmens vardu xxxxxxx÷ja xxxxxxxxx, yra atstovavimas? CK 2.134 str. komentare teigiama, kad iš tam tikrų juridinį asmenį ir jo organų narius siejančių santykių požymių galima daryti išvadą, kad juridinį asmenį ir jo organą sieja civiliniai atstovavimo santykiai: „Juridinį asmenį ir jo organą sieja patik÷jimo santykiai: juridinio asmens organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, vengti savo asmeninių ir juridinio asmens interesų konflikto, nenaudoti juridinio asmens turto savo ar trečiųjų asmenų naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo“36.

CK 2.81 str. nurodo, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir tai įgyvendina per savo organus. Galima teigti, kad ši norma numato atstovavimą ex officio – tai yra neįforminant atskiro įgaliojimo. Atstovavimo funkcija juridinių asmenų doktrinoje vadinama išorine juridinio asmens organo funkcija, ir juridinio asmens veiksmai prilyginami paties juridinio asmens veiksmams37. Taigi privataus juridinio asmens organo veikla – tai paties juridinio asmens valios išraiška papildomai nepaskiriant funkcijų įgaliotiniui (atstovui), tod÷l atstovavimo instituto normos gal÷tų būti taikomos mutatis mutandis.

Taigi, juridiniai ir fiziniai asmenys (verslininkai) savo komerciniuose santykiuose dažniausiai susiduria su sutartiniu atstovavimu. Tod÷l yra svarbu aptarti privačių juridinių asmenų atstovavimo teisinius aspektus priklausomai nuo atstovavimo santykių

34 XXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX, V.; XXXXXXXXX, V. Civilinio proceso teis÷.. Vilnius: Justitia, 2003, I tomas, p. 290.

35 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilin÷je byloje V.

P. v. Radviliškio rajono savivaldyb÷, Nr. 3K-7-760/2001, kat. 2.11.

36 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 259.

37 XXXXXXX А, X.; XXXXXXX, X. К. Гражданское право. Москва, 2002, Tом 1, c. 133.

įforminimo, apžvelgti esmines atstovavimo sandorių sąlygas ir bent dalinai atsakyti į

probleminius klausimus, xxxxxxxxxx su atstovavimo juridiniams asmenims institutu.

Galima daryti išvadą, kad atstovavimo termino vartojimas privataus juridinio asmens veiklos kontekste yra dviprasmiškas, nes faktas, kad juridinio asmens organas veikia juridinio asmens vardu, nesuteikia pagrindo teigti, kad jis yra jo atstovas tradicine atstovavimo instituto prasme. Reikia pamin÷ti, kad lietuviškoje jurisprudencijoje n÷ra pakankamai skiriama d÷mesio juridinio asmens organo statusui, kai jis veikia paties juridinio asmens vardu, ir tod÷l atstovavimo privatiems juridiniams asmenims institutas tapatinamas su tradiciniu atstovavimo institutu.

2.2. Atstovavimo privatiems juridiniams asmenimis teisinio santykio struktūra

Kaip jau buvo anksčiau min÷ta, atstovavimo teisinis santykis yra skirstomas į vidinį

– atstovo ir privataus juridinio asmens – atstovaujamojo – santykį ir išorinį – atstovo ir trečiųjų asmenų – teisinį santykį. Siekiant įsigilinti į privataus juridinio asmens atstovavimo teisinio santykio struktūrą būtina išsamiau analizuoti pamin÷tus santykius.

2.2.1. Vidinis atstovavimo teisinis santykis

Civilin÷je teis÷je atstovavimas apibūdinamas kaip tarp atstovo ir atstovaujamojo atsirandantis teisinis santykis, kurio pagrindu atstovas, išreikšdamas atstovaujamojo valią bei atskleisdamas atstovavimo faktą ir neviršydamas jam suteiktų teisių, sudaro sandorius, sukuriančius, pakeikiančius ir panaikinančius atstovaujamojo teises ir pareigas. Tokiam teisiniam santykiui atsirasti reikia tam tikrų aplinkybių, tai yra tam tikrų juridinių faktų atsiradimo.

Atstovavimo teisinio santykio atsiradimą įtakoja juridiniai faktai, su kuriais

įstatymas sieja vieno asmens gal÷jimą veikti kito asmens vardu ir interesais. CK 2.132 str.

2 d. numato, kad atstovauti įmanoma sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu, tačiau dažniausiu civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindu yra laikomas sandoris.

Civilin÷s teis÷s doktrinoje išskiriami du dalykai: atstovavimo teis÷s suteikimas (tai yra įgaliojimo išdavimas – atstovavimo suteikimo pagrindas) ir atstovavimo pagrindas, kartais dar vadinamas pagrindiniu atstovavimo santykiu, kuris dažnai išreiškiamas pavedimo, darbo, jungtin÷s veiklos ir kitokiomis sutartimis.

Civilin÷s teis÷s doktrinoje yra diskutuojama ar atstovavimo teis÷s suteikimas, tai yra įgaliojimo išdavimas, yra savarankiškas ar vis d÷l to priklauso nuo pagrindinio santykio. Yra tokių nuomonių, kad atstovavimo teis÷s suteikimas negali priklausyti nuo pagrindinio santykio: darbo, pavedimo ar kitos sutarties. Atstovaujant privatų juridinį asmenį dažnai atstovavimo teis÷s suteikimas atsiranda nepriklausomai nuo egzistuojančio pagrindinio santykio ir praktiškai su juo neturi nieko bendra. Tačiau tai nepaneigia to fakto, kad yra tokių atvejų, kai sudarytoje sutartyje atsispindi ir atstovavimo teis÷s suteikimas bei įgalinimų apimtys, kurie įgalina atstovą atlikti konkrečius veiksmus privataus juridinio asmens vardu ir jo interesais. Tokiu atveju neturi būti ginčijamas pagrindinio santykio ir atstovavimo teis÷s suteikimo ryšys.

Pamin÷tina, kad vien tik privataus juridinio asmens atstovavimo teis÷s suteikimo (pavyzdžiui, įgaliojimo išdavimo) nepakanka atstovavimo teisiniam santykiui atsirasti. Vien tik juridinio asmens valios išreiškimas negali sukelti pareigų kitam asmeniui – atstovui. Atstovavimo teisinis santykis atsirastų tik tuomet, jei įgaliojimo išdavimą laikytum÷me ne vienašaliu, o dvišaliu sandoriu, sukeliančiu abiems šalims teises ir pareigas, nes iš vienašalio sandorio neatsiranda atstovo pareiga, o taip pat ir atstovavimo teisinis santykis.

CK įgaliojimo išdavimą laiko vienašaliu sandoriu, tad norint, kad jo pagrindu atsirastų atstovavimas, reikia sudaryti kelis sandorius (pavyzdžiui, pavedimo, darbo sutarties). Iš atstovavimo teisinio santykio atsirandančios teisin÷s pasekm÷s leidžia teigti, kad susiduriame su dviejų šalių valios išreiškimu. Viena yra aišku, kad atstovavimo teisinis santykis ir vienai, ir kitai šaliai sukuria atitinkamas teises ir pareigas.

Pažym÷tina, kad bet kuris teisinis santykis, įskaitant ir atstovavimo teisinius santykius, atsiranda mažiausiai tarp dviejų subjektų tarpusavio sąveikos rezultate. Šį teiginį galima pagrįsti A. Vaišvilos išsakyta nuomone, kad teisiniai santykiai – tai teis÷s normomis sureguliuoti ir d÷l to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstyb÷38.

Kadangi atstovavimo teisinio santykio subjektai yra atstovaujamasis ir atstovas, tod÷l tam, kad tarp šių subjektų atsirastų teisinis santykis, būtinos tokios prielaidos: teis÷s norma, teisiniai faktai ir teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas)39. Atstovaujant juridinį asmenį ir išduodant įgaliojimą, pakanka privataus juridinio asmens pareikštos valios įgalioti atstovą atlikti tam tikrus teisinius veiksmus. Pamin÷tina, kad vienašaliu sandoriu įsipareigoja tik jį sudaręs asmuo, o tuo tarpu kitų asmenų - atstovų

38 XXXXXXXX, X.Teis÷s teorija. Vadov÷lis. Vilnius: Justitia, 2000, p. 318.

39 Ibidem, p. 319.

vieno kurio nors valia įpareigoti negalima, nes būtų paneigiami kito asmens interesai, o tuo pačiu ir valia.

Darytina išvada, kad privataus juridinio asmens įgaliojimo išdavimas neįpareigoja atstovo veikti atstovaujamojo vardu, o tik suteikia galimybę.

CK komentare nurodoma, kad iš vienašalio sandorio pareigos kitiems asmenims gali atsirasti tik kitam asmeniui laisva valia prisi÷mus tokias pareigas. Kitas asmuo prisiimdamas pareigas, išreiškia savo valią atlikdamas tam tikrus veiksmus ir šitaip sudaro kitą vienašalį sandorį40. Taigi atstovavimo teisinis santykis negali kilti tik iš vieno juridinio fakto – privataus juridinio asmens vienašalio įgaliojimo išdavimo sandorio. Jei tokiu atveju atstovas gavęs įgaliojimą prad÷s veikti atstovaujamojo vardu, tai manytume, kad tokiais atstovo veiksmais buvo išreikšta jo valia veikti kito asmens vardu ir gali būti vertinama kaip įgaliojimo pri÷mimas, tai yra konkliudentiniais veiksmais išreikštas vienašalis įgaliojimo pri÷mimo sandoris. Šiuo atveju tenka susidurti su juridinių faktų sud÷timi, tai yra atstovavimo teisiniam santykiui atsirasti reikia bent dviejų juridinių faktų: vienašalio įgaliojimo išdavimo ir vienašalio įgaliojimo pripažinimo sandorio.

2.2.2. Išorinis atstovavimo teisinis santykis

Analizuojant atstovavimo privatiems juridiniams asmenims teisinį santykį, teis÷s doktrinai yra gan÷tinai svarbus jo išorinis aspektas, kuris siejasi su vidiniu teisiniu santykiu. Išorinis atstovavimo santykis susiklosto tarp trečiojo asmens veiksmų su privataus juridinio asmens valdymo organu ar atstovais, pastariesiems įgyvendinant vidiniuose santykiuose atsiradusius įgalinimus. Negalima sutikti su kai kurių autorių nuomone, kad įgalinimai sudaro išorinio atstovavimo teisinio santykio turinį41. Manytina, kad įgalinimai atsiranda iš vidinio atstovo ir atstovaujamojo santykio (iš įgaliojimo, atstovavimo sutarties), tačiau jų praktinį įgyvendinimą aktyviais veiksmais išreiškia išorinis atstovavimo teisinis santykis.

Atstovui, kaip konkretaus atstovavimo teisinio santykio subjektui, yra suteikiamos atitinkamos teis÷s ir pareigos, susiejančios santykiuose su privataus juridinio asmens trečiaisiais asmenimis. Pamin÷tina, kad atstovas yra ir materialinių teisinių santykių subjektu, kuris turi materialines teises ir pareigas siejančias su atstovaujamuoju42. Konstatuotina, kad išorinio ir vidinio atstovavimo ryšys yra akivaizdus. Atstovas, kuris

40 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys.1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 274

41 Советское Гражданское право. Ленинградб 1971, том 1. c. 201

42 ХАЛАТОВ, С. А. Представителство в гражданском и арбитражном процесе. Москва: Исдательство Норма, 2002, c. 99.

yra įgavęs įgalinimus, juos realizuoja atstovaudamas teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Civilin÷s teis÷s doktrinoje pažymima, kad išorinis atstovo ir trečiojo asmens santykis yra laikomas informaciniu. Jo turinį sudaro trečiojo asmens teis÷ reikalauti iš atstovo nurodymo apie tai, kad jis veikia atstovaujamojo vardu, nes kitu atveju šios pareigos nevykdymas atstovui sukelia neigiamas pasekmes 43.

Išoriniam privačių juridinių asmenų atstovavimui n÷ra svarbus atstovą ir atstovaujamąjį siejantis vidinis atstovavimo teisinis santykis, jų tarpusavio teis÷s bei įsipareigojimai. Sugretinant vidinį ir išorinį atstovavimą reikia konstatuoti, kad vidinis privačių juridinių asmenų atstovavimo santykis visuomet kyla anksčiau nei išorinis, tod÷l gali būti laikomas ir išorinio teisinio santykio prielaida. Tačiau reikia pamin÷ti, kad įvairių vidinių sudaromų sutarčių pasibaigimas neturi tiesiogin÷s įtakos išoriniams teisiniams santykiams. Praktikoje gali susiklostyti ir atvirkštin÷ situacija, kai vidinis teisinis santykis egzistuoja, o išorinis teisinis santykis pasibaigia. Tai gali būti tais atvejais, kai privataus juridinio asmens vadovas nutraukia įgaliojimą atstovauti įmonę, tačiau vidiniai santykiai išlieka (asmuo ir toliau dirba toje įmon÷je, jei atstovavimo funkcija buvo pavesta vienam iš darbuotojų).

Doktrinoje dominuoja požiūris, kad vidiniai ir išoriniai atstovavimo santykiai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir vieno iš jų pasibaigimas vienareikšmiškai nereiškia ir kito pasibaigimo. Kitokia nuostata įtvirtinta įstatymo leid÷jo CK 6.763 str. Šioje normoje yra siejamas pavedimo sutarties pasibaigimas su įgaliojimo pabaiga. Tokiai nuomonei galima būtų pritarti, tačiau tai sukeltų didelį neaiškumą Civilinio kodekso normų išd÷styme, kadangi tokiu atveju logiška būtų pavedimo sutartį ir atstovavimo sutartis reglamentuoti kartu jų neišskiriant. Pritariant doktrinoje vyraujančiam požiūriui, tai yra išskiriant savarankiškus vidinio ir išorinio atstovavimo teisinius santykius, logiška būtų paaiškinti, kod÷l pavedimo ir atstovavimo teisinius įstatymų leid÷jas reglamentuoja atskirai, net atskirose knygose.

Aiškinant tiek vidinį, tiek ir išorinį teisinį santykį, svarbu aptarti atstovo, atstovavimo objekto, atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio teisių ir pareigų apimtis ir atsakomyb÷s klausimus. Kadangi tema susijusi su privačių juridinių asmenų atstovavimu, tod÷l toliau bus aptariami tokie santykiai, kur atstovaujamasis yra privatus juridinis asmuo. Vidinio ir išorinio atstovavimo santykio dalys yra nagrin÷jamos per atskirų sudaromų sandorių objektą, atstovą, teisių ir pareigų apimtis bei atsakomyb÷s

43 НЕВЗГОДИНА, X. Л. Представителство по советскому гражданскому праву. Томск, 1980, c. 25.

reglamentavimą, siekiant atskleisti privačių juridinių asmenų atstovavimo santykio specifiką.

2.3. Sutartinis atstovavimas privatiems juridiniams asmenims

Nagrin÷jamai temai yra reikšmingas CK Antros knygos III dalies XI skyrius, kuriame įtvirtintos normos reglamentuoja atstovavimo bendrąsias nuostatas, tačiau jame n÷ra jokios teisin÷ baz÷s, apibr÷žiančios atstovavimo sandorio įforminimą tarp vidinių atstovavimo santykių subjektų, tai yra tarp atstovo ir atstovaujamojo. Kadangi civilin÷ teis÷ yra laikoma privačios teis÷s šaka, tod÷l jos reguliuojamiems teisiniams santykiams yra taikomas dispozityvusis reguliavimo metodas, kurio pagrindinis principas yra: quod lege non prohibetum, licetum est – viskas, kas neuždrausta pozityviosios tes÷s normų, yra leidžiama44. Įstatymui nenustačius konkrečios sandorio formos, šalys yra laisvos pasirinkti bet kokią sandorio formą. Tai suteikia sandorį įforminti raštu, žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais. Tokiam sandorio sudarymui tur÷tų būti taikomos sandoriams taikytinos teis÷s normos, įtvirtintos CK pirmosios knygos antrojoje dalyje „Sandoriai“.

Prieš trečiuosius asmenis susiklostę tarp atstovo ir atstovaujamojo teisiniai atstovavimo santykiai nebūtinai atskleidžiami suteikiant susipažinti pačią atstovavimo sutartį (pavyzdžiui, pavedimo sutartis), tačiau dažniausiai trečiajam asmeniui yra pateikiamas įgaliojimas. Tokiu atveju jau pats įgaliojimo išdavimas patvirtina esant sutartinius atstovavimo santykius45.

Kaip jau buvo min÷ta, atstovavimo faktą gali įrodyti keletas dokumentų, kuriuose atstovaujamojo duoti atstovui įgaliojimai ir atitinkama tvarka išreiškiama įformintame dokumente. Tokiais dokumentais gali būti laikomas įgaliojimas, prokūra - kaip specifin÷ įgaliojimo rūšis, sutartis su prekybos agentu ar kitu dokumentu, kurio pagrindu juridinio asmens valdymo organai veikia juridinio asmens vardu.

44 XXXXXXXX, X. Teis÷s teorija. Vadov÷lis. Vilnius: Justitia, 2000, p. 159-161.

45 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 274.

2.3.1. Privačių juridinių asmenų atstovavimas pagal įgaliojimą

a) įgaliojimo samprata

Vienas iš paprasčiausių privataus juridinio asmens atstovavimo faktą įrodančių

dokumentų – įgaliojimas.

Įgaliojimas – tai laikinas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad įgaliojimas (atstovavimas) bendrąja prasme, yra vieno asmens (įgaliotojo) rašytinis patvarkymas, leidžiantis kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotoją santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas yra atstovo įgalinimų išreiškimo būdas dokumente, kuriame išreiškiamos įgalinimų apimtis ir turinys. Pagal savo prigimtį atstovavimas yra dvišalis sandoris, o pats įgaliojimo davimas – vienašalis sandoris46.

Tais atvejais, kai iškyla ginčas d÷l atstovo įgalinimų viršijimo, visuomet yra žiūrima į įgaliojime įtvirtintų teisių ir pareigų apimtis ir pagal tai sprendžiama ar atstovas neviršijo jam suteiktų veikimo ribų. Atsižvelgiant į tai, svarbu tinkamai įforminti įgaliojime atstovo teises ir pareigas.

Civilinis kodeksas nustato ir tokius atvejus, kai įgaliojimai turi būti tvirtinami notaro. Tai būtina tais atvejais, kai atstovaujamasis įgalioja atstovą sudaryti sandorius, kuriems nustatyta notarinio sandorio forma.

Civilin÷s teis÷s doktrinoje įgaliojimai yra skirstomi į tris rūšis:

✓ vienkartinius, skiriamus atlikti konkretų veiksmą;

✓ specialusis išduodamas keliems teisiniams veiksmams tam tikros srities veiksmams atlikti arba vienarūšiams sandoriams sudaryti, pavyzdžiui, atstovauti teisme.

✓ generalinis įgaliojimas leidžia atlikti bet kokius teisinius veiksmus, pavyzdžiui, įgaliojimas atstovaujamojo turtui valdyti. CK 2.137 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai įgaliojime teis÷s n÷ra apibr÷žtos, atstovas turi teisę atlikti tik tokius veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei atlikti turto priežiūrą.

Civiliniame procese generalinio įgaliojimo sąvoką keičia bendrojo įgaliojimo sąvoka, kur bendrasis įgaliojimas sudaromas tais atvejais, kai įgaliojama atstovauti visoms byloms, kur viena iš dalyvaujančių procese šalių yra įgaliotojas.

Tais atvejais, kai privačius juridinius asmenis atstovauja advokatai ar advokatų pad÷j÷jai, jų teis÷s ir pareigos bei įgalinimų apimtis patvirtinami rašytine sutartimi. Šiuo

46 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilin÷je byloje H. N. v. M. N. ir kt., Nr. 3K-3-361/2001, kat. 22.2.

atveju papildomai įgaliojimo (vienašalio sandorio) nereikia įforminti. Tradiciškai doktrinoje advokato ir kliento sutartis yra laikoma pavedimo sutartimi. Pagrindiniu pavedimo sutarties požymiu yra laikoma galimyb÷ atstovui atlikti tam tikrus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu. Pats atstovas, atlikdamas tuos veiksmus, neturi savarankiškų teisių ir pareigų, o tik įgyvendina atstovaujamojo turimas teises ir pareigas. Advokatūros įstatymas numato, kad advokatų teikiamos teisin÷s paslaugos – tai teisin÷s konsultacijos, teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teis÷s klausimais. Ypatingai tais atvejais, kai sudaroma sutartis atstovauti teisme, sudarytos atstovavimo sutarties negalima laikyti kaip pavedimo sutarties. Tokiais atvejais atliekami veiksmai, kurie išeina už pavedimo sutarties ribų (pavyzdžiui, nuorašų tvirtinimas, teisin÷s konsultacijos teikimas). Tokie veiksmai gal÷tų patekti į atlygintinų paslaugų teikimo sutarties turinį.

Taigi įgaliojimas, išskyrus sutartis tarp advokatų ir klientų, yra dokumentas, kuris įrodo atstovavimo faktą, nepaisant kas yra atstovaujamasis: fizinis ar juridinis asmuo. Panašios pozicijos laikosi ir Vokietijos teis÷s doktrina, kur vidin÷s ir išorin÷s atstovavimo santykių pus÷s subjektų teis÷s ir pareigos yra įforminamos skirtingais sandoriais, tai yra, išoriniuose santykiuose atstovo įgalinimus patvirtina įgaliojimas (Vertretungsmacht), o vidiniuose santykiuose atstovas ir atstovaujamasis veikia pagal tarpusavyje sudarytą sutartį ar kitais teisiniais pagrindais47.

b) įgaliojimo objektas

Kaip ir buvo aukščiau min÷ta, atstovavimo privatiems juridiniams asmenims faktą ir įgalinimų apimtis patvirtina įgaliojimas, kuris numato atstovo kompetenciją veikiant atstovaujamojo vardu su trečiaisiais asmenimis. Tik pats juridinis asmuo (atstovaujamasis) gali nustatyti įgalinimų ribas atstovui, veikiančiam jo vardu ir jo interesais. Kitaip tariant atstovaujamasis pats apsisprendžia d÷l atstovavimo ribų nustatymo, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymais nubr÷žiamos atitinkamos ribos atstovui atliekančiam teisiškai reikšmingus veiksmus. Tokie atvejai galimi, kai atstovas veikia juridinio asmens vardu ir privalo sudaryti sandorius, kuriems įstatymo yra nustatyta notarin÷ forma, tod÷l vadovaujantis CK 2.138 str. atstovaujamasis įgaliojimą privalo patvirtinti notarine tvarka.

Įgaliojimu privatus juridinis asmuo (atstovaujamasis) gali atstovą įpareigoti atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus įstatymo nustatytus apribojimus. Visos atstovui suteikiamos teis÷s turi būti aiškiai apibr÷žiamos įgaliojime. Kitu atveju vadovaujantis CK

47 HORN, N.; XXXX, H.; XXXXX, H. G. German Private and Commercial Law: An Introduction. Oxford: Clarendon Press, 1982, p. 225.

2.137 straipsniu numatyta, kad atstovas, kurio teis÷s įgaliojime n÷ra apibr÷žtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.

Privatūs juridiniai asmenys paprastai išduoda bendro pobūdžio įgaliojimus, skirtus atlikti daugeliui teisinių veiksmų, tačiau toks įgaliojimas suteikia tam tikro netikslumo, siekiant išsiaiškinti d÷l kokių konkrečių teisinių veiksmų yra paskirtas atstovas. Neaiškios yra ir tokio įgaliojimo ribos bei turinys.

Kai įgaliojime pateikiamas trečiųjų asmenų sąrašas, su kuriais atstovas turi teisę sudaryti įvairaus pobūdžio sandorius, tokiu atveju reik÷tų detaliai aptarti, kokie teisiniai veiksmai yra suteikiami juridinio asmens atstovui. Taigi, tokio pobūdžio įgaliojimas n÷ra palankus privačiam juridiniam asmeniui, kadangi įgaliojime turi būti išvardinama labai daug teisinių veiksmų ir trečiųjų asmenų, su kuriais teisiniuose santykiuose bus atliekami min÷ti veiksmai.

Darytina išvada, kad tais atvejais, kai veiksmas (-ai), kuriam išduodamas įgaliojimas, gana sud÷tingas ar ilgiau trunkantis, patogiau įgaliojime nurodyti ne vieną, o kelis asmenis, kurie, veikdami atskirai, turi teisę atlikti įgaliotojo pavestą užduotį (nurodytą veiksmą gal÷s atlikti bet kuris iš įgaliojime nurodytų asmenų). Kelių asmenų įgaliojimas gali būti naudingas ir tuomet, kai siekiama kontroliuoti įgaliotus asmenis: nurodžius, kad veiksmas pagal įgaliojimą gali būti atliekamas tik keliems asmenims veikiant kartu, veiksmui atlikti, d÷l kurio išduotas įgaliojimas, prival÷s dalyvauti visi įgalioti asmenys.

Sudarant įgaliojimą ypatinga reikšm÷ yra suteikiama datai, kadangi priešingu atveju bus laikomas negaliojančiu. Įgaliojimo terminas n÷ra privalomas rekvizitas, tod÷l gali būti nenurodomas. Tokiu atveju įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo, o jei įgaliojimas skirtas veiksmams užsienyje atlikti ir yra patvirtintas notaro – tol, kol įgaliotojas jį panaikina.

Teisin÷je literatūroje yra teigiama, kad įgaliojime turi būti aiškiai apibr÷žtos įgaliotiniui suteikiamos teis÷s, jų apimtys ir turinys48. Reikia daryti prielaidą, kad neturi būti laikomasi didelio formalumo remiantis įgaliojime išd÷stytomis teis÷mis ir pareigomis. Norint jį panaudoti prieš tam tikrus trečiuosius asmenis, svarbu, kad iš įgaliojimo turinio būtų galima suprasti su kokiais asmenimis veikiant yra skirtas įgaliojimas ir kokios suteikiamos teis÷s. Tokiais atvejais tur÷tų pakakti konkrečių teisinių veiksmų išvardinimo, nenurodant trečiojo asmens pavadinimo. Galima papildomai

48 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 274.

numatyti tam tikrų subjektų grupę (pavyzdžiui, valstybin÷s įstaigos, viešosios įstaigos ir t. t.), tačiau praktikoje dalyvaujant privataus juridinio asmens atstovui teisiniuose santykiuose su valstybin÷mis įstaigomis, yra reikalaujama, kad įgaliojime būtų nurodyti konkrečių įstaigų pavadinimai, o ne apsiribojama subjektų grupių nurodymu.

Konstatuotina, kad tais atvejais, kai privačiam juridiniam asmeniui yra reikalinga atlikti tam tikrus konkrečius teisinius veiksmus, yra naudinga tur÷ti atstovą ir jo galias įforminti išduodamu įgaliojimu, kuriame būtų tiksliai apibr÷žti įgalinimai veikiant privataus juridinio asmens vardu.

c) subjektas

Pamin÷tina, kad vidin÷je privačių juridinių asmenų atstovavimo santykių pus÷je veikia du subjektai – atstovas ir atstovaujamasis. Šiems santykiams yra svarbus šalių tarpusavio pasitik÷jimas ir abipusis interesų gerbimas49. Taigi, darytina išvada, kad atstovavimo sandoris gali būti sudaromas pasinaudojant kelių sandorių sudarymu, tod÷l svarbu aptarti kiekvieno iš jų specifiką, kai atstovaujamasis yra privatus juridinis asmuo.

CK įtvirtina, kad tiek fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie d÷l savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Konstatuotina, kad ir privačių juridinių asmenų atstovais pagal įgaliojimą gali būti tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys.

Atkreiptinas d÷mesys, kad įstatymas įtvirtina taisyklę, kad atstovas neturi teis÷s sudaryti tokius sandorius, kurių negali sudaryti pats atstovaujamasis. Kai kalbame apie privačius juridinius asmenis, tai pamin÷tina, kad CK 2.141 str. xxxxxx, kad juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti tokius sandorius, kuriuos jis turi teisę sudaryti pagal steigimo dokumentus. Darytina išvada, kad pastaroji norma kalba apie tokius atvejus, kai juridinį asmenį atstovauja kitas juridinis asmuo. Tokiu atveju sudaromų teisinių veiksmų specifika priklauso tiek nuo atstovaujamojo, tiek nuo juridinio asmens, kuris veikia kaip atstovas civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Pažym÷tina, kad CK pateikia dvejopo pobūdžio apribojimus:

o Pagal CK 2.134 str. 3 d. atstovas gali sudaryti tik tokius sandorius, kuriuos gali sudaryti pats atstovaujamasis, tai yra galimi tokie teisiniai veiksmai, kuriuos atstovaujamas juridinis asmuo gali atlikti steigimo dokumentų pagrindu.

o Kitas apribojimas susijęs ne su atstovaujamuoju, o su pačiu atstovu, tai yra priklausomai nuo to, ar juridinį asmenį atstovauja fizinis asmuo ar juridinis asmuo. CK

49 XXXXXXXXX, X. Sutarčių teis÷. Bendrieji sutarčių teis÷s klausimai: lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996, p. 203.

2.141 str. priešingai nei 2.134 str. pateikia atstovo, kuris yra juridinis asmuo, ribas, kurios negali viršyti steigimo dokumentuose nustatytų apribojimų.

d) teisių ir pareigų apimtis pagal įgaliojimą bei atsakomyb÷

Konstatuotina, kad tiek fizinių, tiek ir juridinių asmenų išduodamiems įgaliojimams yra taikomos tiek CK 2.137 str. nuostatos, tiek CK 2.140 str., tačiau pastaroji norma specialesn÷ pirmosios atžvilgiu ir yra taikoma juridinių asmenų išduodamiems įgaliojimams. Ji numato tam tikrus reikalavimus, kuriuos juridinis asmuo privalo atitikti. Taigi, privataus juridinio asmens išduodamą įgaliojimą privalo pasirašyti vadovas ir yra dedamas įmon÷s antspaudas. Pasteb÷tina, kad įgaliojime numatytos teis÷s ir pareigos negali konkuruoti su privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose numatyta veikla. Jei steigiant juridinį asmenį buvo numatyta kokia veikla juridinis asmuo gali užsiimti, tai įgaliojime turi būti paisoma nustatytų ribų. Įgaliojime privalu nurodyti jo sudarymo datą, kadangi tik nuo sudarymo datos yra skaičiuojamas išduoto įgaliojimo galiojimas laike.

Pagal bendrąją taisyklę, įgaliojime turi būti tiksliai įvardinamos teis÷s ir pareigos suteikiamos atstovui, tačiau ne visais atvejais išduotas įgaliojimas tai įtvirtina. Tais atvejais, kai įgaliojime atstovo teis÷s n÷ra tiksliai apibr÷žtos, tai atstovas remiantis CK

2.137 str. turi teisę atliki tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.

Reikalavimas, kuris numato, kad įgaliojime turi būti konkrečiai įvardinama suteikiama atstovui teisių ir pareigų apimtis, yra svarbus ne tik trečiajam asmeniui ir privačiam juridiniam asmeniui, kadangi atlikus neaptartus įgaliojime veiksmus bus laikoma, kad atstovas veik÷ netur÷damas tam skirtų įgalinimų ar juos viršijo. Tokiais atvejais yra taikomas CK 2.136 str., kuris numato, kad sandoris, sudarytas asmens, neturinčio teis÷s veikti ar viršijant suteiktas teises, atstovaujamajam yra privalomas tik tais atvejais, kai jis pritaria visam sandoriui ar viršijančiai atstovo galias daliai. Toks pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Atstovas, sudaręs sandorį netur÷damas tam suteikto įgaliojimo ar viršijęs suteiktas galias, yra atsakingas prieš sąžiningą trečiąjį asmenį, tod÷l privataus juridinio asmens nepritarimo metu atstovas turi atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius.

Pažym÷tina, kad privačių juridinių asmenų atstovavimo atvejais, kai asmens teis÷ veikti juridinio asmens vardu yra supranta iš aplinkybių, yra aktualios CK 2.133 str. nuostatos. Antroji šio straipsnio dalis skiriama numanomam atstovavimui, kai atstovaujamojo elgesys suteik÷ trečiajam asmeniui tik÷ti ir manyti, kad sudarant sandorį su atstovu, pastarojo atlikti veiksmai bus privalomi atstovaujamajam. Kontrahentas yra

įsitikinęs, kad atstovas turi visus reikiamus įgaliojimus veikiant santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Be aukščiau pamin÷to numanomo atstovavimo egzistuoja tariamo atstovavimo atvejai, reglamentuojami CK 2.133 str. devintojoje dalyje. CK numato, kad tais atvejais, kai kontrahentas įvertinęs visas aplinkybes, tur÷jo pagrindo manyti sudarąs sandorį su tam teisę turinčiu asmeniu ir protingas žmogus analogiškoje situacijoje būtų pasielgęs taip pat, sandoris sukelia padarinių atstovaujamajam50. Konstatuotina, kad tiek numanomo, tiek ir tariamo atstovavimo atvejais įstatymų leid÷jas gina sąžiningą trečiąjį asmenį, tod÷l n÷ra būtinyb÷s įforminti rašytinį dokumentą – įgaliojimą, kadangi sandorio privalomumas tiesiogiai priklauso nuo trečiojo asmens sąžiningumo sudarant sandorius.

Kalbant apie galimybę taikyti CK 2.133 str., pažym÷tina, kad be pamin÷tos teis÷s normos gali būti taikoma ir kita teis÷s norma, numatanti sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teis÷s arba viršijant suteiktas teises, pasekmes (CK 2.136 str. 1 d.). Iškyla diskutuotinas klausimas, kuri norma turi prioritetą nustatant atstovaujamojo civilin÷s atsakomyb÷s ribas: ar atstovo veikimas yra privalomas juridiniam asmeniui (CK 2.133 str.), ar privalomumas galimas tik atstovaujamajam patvirtinus sudarytą sandorį (CK

2.136 str.)? Manytina, kad įstatymų leid÷jas CK 2.133 str. nuostatomis siek÷ įtvirtinti trečiųjų asmenų interesų apsaugą, tod÷l pagrįsta būtų manyti, kad pastarosios normos taisykl÷s tur÷tų prioritetą. Iš kitos pus÷s privataus juridinio asmens interesai taip pat gali būti žymiai suvaržyti pastarajam neturint galimyb÷s išreikšti savo nuomonę d÷l sandorio, kuris buvo sudarytas asmens, neturinčio teis÷s atstovauti ar viršijus suteiktus įgalinimus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti žiūrima tiek į privataus juridinio asmens, tiek į kontrahento sandorio sudarymo tikslus. Tokiais atvejais būtina įvertinti sandorio šalių siekiamus tikslus, atliekant įpareigojančius veiksmus. Vienintelio ir teisingo atsakymo n÷ra ir negali būti.

Kitokia situacija iškyla tuomet, kai yra sudaromas įgaliojimas, kuris privalo būti patvirtintas notarine tvarka. Notarinio įgaliojimo tvirtinimo atvejai yra susiję su teisinių veiksmų ar sandorių, kuriuos sudaryti išduodamas įgaliojimas pobūdžiu51. Taigi privataus juridinio asmens atstovavimo atveju, kai įgaliojimui atlikti teisinius veiksmus ir tokių veiksmų atlikimui įstatymas numato notarinę formą, šio reikalavimo būtina laikytis, nepriklausomai nuo atstovo santykių su privačiu juridiniu asmeniu. Nesilaikant notarin÷s formos reikalavimo, išduotas įgaliojimas bus laikomas negaliojančiu pagal CK 1.80 str.

50 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 266.

51 XXXXXXXXX, X. Sutarčių teis÷. Bendrieji sutarčių teis÷s klausimai:lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996, p. 275.

2.3.2. Atstovavimas privatiems juridiniams asmenims pagal prokūrą

a) prokūros samprata

Specifin÷ juridinių asmenų atstovavimo rūšis – prokūra. Remiantis CK 2.176 straipsnio nuostatomis, prokūra – tai įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir d÷l jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) vardu. Tokia specifin÷ įgaliojimo rūšis palyginus su paprastu įgaliojimu, skiriasi ne tik dalyvaujančiais subjektais, bet ir naudojimo paskirtimi52.

Prokūros išdavimo galimybę įtvirtina įstatymas. Pagal CK 2.177 str., prokūrą išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens savininkas ar jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka. Tokiu atveju joks atskiras sandoris n÷ra sudaromas.

Priklausomai nuo juridinio asmens rūšies, prokūrą dažniausiai išduoda atitinkamas valdymo organas (direktorius, valdyba) juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, tačiau teis÷s doktrina siaurina šią normą, nustatant, kad tik detalesn÷ prokūros išdavimo tvarka tur÷tų būti numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose53. Tokia pozicija yra pagrįsta, kadangi įstatymas įtvirtina pokūros išdavimo galimybę, tod÷l n÷ra pagrindo tą patį atkartoti juridinio asmens steigimo dokumentuose.

Vien tik tas faktas, kad steigimo dokumentuose yra numatyta prokūros išdavimo galimyb÷ ir tvarka tam tikriems asmenimis, neįgalina daryti išvados, kad išvardinti asmenys, įsteigus juridinį asmenį, yra įgalioti veikti pagal prokūrą. Tik išdavus pačią prokūrą yra sukuriama pareiga atstovaujamojo vardu ir jo interesais atlikti teisinius veiksmus privataus juridinio asmens vardu.

Prokūra gali būti išduodama ne vienam, o keliems asmenims, kurie kartu turi galimybę atstovauti bendrovei. Tokio tipo prokūros vadinamos bendrosiomis prokūromis. Įtvirtinus bendrąją prokūrą sandoris bus laikomas sudarytu tik jei jį parašu patvirtins visi prokūristai. Tai leidžia privačiam juridiniam asmeniui kontroliuoti atstovaujančius įmonę asmenis, tačiau kita vertus, apsunkina sandorių sudarymą, kadangi būtinas keleto asmenų dalyvavimas.

Specifinis prokūros ir įgaliojimo skirtumas yra tas, kad prokūra pagal CK 2.178 str. yra ne tik rašytinis dokumentas, bet ir privalomai registruojamas teis÷s aktų nustatyta tvarka – juridinių asmenų registre. Priešingu atveju prokuristo santykiams su trečiaisiais

52 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 341.

53 Ibidem, p. 342.

asmenimis prokūra negalioja. Yra skiriami skirtingi prokūros įsigaliojimo momentai, o atsižvelgiant į tai, atstovaujamojo ir prokūristo santykiuose prokūra įsigalioja tik ją išdavus, o tarp prokūristo ir trečiųjų asmenų - prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo. Toks dvigubas ir skirtingas prokūros įsigaliojimas pačios prokūros institutą apsunkina, tod÷l daug paprasčiau būtų prokūrą pripažinti įsigaliojusią nuo jos išdavimo momento. Tokia neišbaigta tvarka kelia nemažai sunkumų verslo santykiuose, kur reikalingas tikslumas ir teisinis tikrumas. Analizuojant pamin÷tas aplinkybes darytina išvada, kad prokūros išdavimo tvarka gali būti viena iš pagrindinių priežasčių d÷l ko ši specifin÷ įgaliojimo rūšis n÷ra populiari tarp privačių juridinių asmenų.

b) prokūros objektas

Prokūra nuo įgaliojimo skiriasi tuo, kad joje n÷ra reikalaujama apibr÷žti konkretaus trečiojo asmens bei detalizuoti teisių ir pareigų apimtis. Tokia išvada darytina atsižvelgus į prokūros sampratą, kadangi prokūra – tai įgaliojimas, suteikiantis galimybę veikti atstovaujamojo vardu ir jo interesais. Prokūros pagrindu prokūristas turi teisę atlikti teisinius veiksmus nustatytus įstatymų leid÷jo, tod÷l konkrečiai nereikia jų pakartotinai išvardinti prokūroje. Panašiai prokūros paskirtis yra suprantama pagal Vokietijos teisę, kur numatoma, kad prokūra suteikia teisę prokūristui juridinio asmens vardu sudaryti visus sandorius, susijusius su juridinio asmens verslo tvarkymu, tiek teisme, tiek už teismo ribų54.

Lietuvos Respublikos teis÷je yra įtvirtinti prokūristo teisių apribojimai, kurių jis negali atlikti, o atlikus sudarytas sandoris bus laikomas negaliojančiu. Taigi prokūristui n÷ra suteiktos teis÷s perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį, pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją, skelbti atstovaujamojo bankrotą, duoti kitam asmeniui prokūrą, priimti į įmonę dalininkus. Tokie veiksmai yra leidžiami tik juridinio asmens organams ar darbuotojams.

CK 2.180 str. numatyta, kad ne vien įstatymas įtvirtina prokūristo ribas, bet tai gali būti nustatyta ir pačioje prokūroje. Tokie apribojimai laikomi vidinio susitarimo rezultatu ir vadovaujantis CK normomis gali būti nustatyti konkrečiam juridiniam asmens filialui, veiklos sričiai ar rūšiai, ar gali būti siejami su tam tikromis aplinkyb÷mis, laiku ar teritorija. Tokie susitarimo būdu pasiekti apribojimai neturi įtakos tretiesiems asmenims tik tokiu atveju, kai tretieji asmenys veikia sąžiningai. Tik kontrahentų nesąžiningumo atveju nustatyti apribojimai yra privalomi išorinio santykio dalyviams.

54 HORN N.; XXXX H.; XXXXX H. G. German Private and Commercial Law: An Introduction. Oxford: Clarendon Press, p. 228.

Kitaip nei įgaliojimas, prokūra yra registruojama viešuose registruose, tod÷l atstovaujant privatų juridinį asmenį prokūros pagrindu nebūtina su ja supažindinti trečiąjį asmenį, kadangi registro duomenys yra vieši ir visiems prieinami, tod÷l apribojimai pagal taisyklę yra tik atstovaujamojo ir prokūristo vidinio susitarimo rezultatas ir negali būti taikomas prieš kitą sąžiningą šalį.

Reziumuojant išd÷stytą informaciją, galima konstatuoti, kad tais atvejais, kai atstovui yra pavedama daug ir įvairiausių pareigų santykiuose su trečiaisiais asmenimis, patogiausia būtų numatyti atstovavimą prokūros pagrindu. Pastaruoju atveju n÷ra reikalaujama konkrečiai surašyti suteikiamas prokūristui teises ir pareigas, kadangi teisių ir pareigų apimtys yra įtvirtinamos įstatymiškai.

c) subjektas

Kai yra atstovaujama pagal išduotą prokūrą – Lietuvos teis÷s doktrinoje vienu iš specifinių prokūros požymių nurodoma tai, kad „prokūra gali būti išduodama tik fiziniam asmeniui, vadinamam prokūristu“55. Dažniausiai teisiškai reikšmingus veiksmus atlieka juridinio asmens darbuotojai, tod÷l pagrįstai įstatymų leid÷jas CK 2.176 str. 1 d. įtvirtino galimybę išduoti prokūrą juridinio asmens darbuotojams, paliekant galimybę veikti ir kito asmens pagalba.

d) teisių ir pareigų apimtis bei atsakomyb÷

CK 2.176 str. numato, kad prokūra suteikia prokūristui teisę atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Nurodoma, kad prokūristas turi teisę veikti juridinio asmens vardu tiek teismin÷se, tiek ir ne teismo institucijose, tačiau neaišku ar prokūristas yra laikomas procesiniu atstovu, ar yra įgaliotas atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su teisminiu procesu.

Kalbant apie prokūros suteikiamas teises ir pareigas, svarbu pamin÷ti CK 2.179 str., kuriame numatomos teis÷s, kurių prokūristas neturi teis÷s atlikti (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto perleidimas, prokūros išdavimas ir kt.). Tais atvejais, kai privatus juridinis asmuo nori atstovui pavesti atlikti tam tikrus veiksmus, kurių prokūristas negali atlikti, tuomet geriau atstovavimą įforminti dar vienu papildomu dokumentu – notariškai patvirtintu įgaliojimu. Toks dviejų atstovavimo faktą įrodančių dokumentų išdavimas n÷ra parankus atstovaujamajam, tod÷l tik÷tina, kad patogiau įforminti vieną dokumentą – įgaliojimą, kai norima atstovui pavesti atlikti veiksmus draudžiamus prokūristui. Konstatuotina, kad lyginant įgaliojimą ir prokūrą – pastaroji n÷ra palanki

55 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 341-342.

atstovaujamajam, kadangi prokūristui veikiant privataus juridinio asmens vardu yra numatyti apribojimai, atliekant veiksmus išvardintus CK 2.179 str.

Iš kitos pus÷s įstatymiškai nustatytas prokūristui apribojimas, reikalaujantis nesuteikti prokūros kitam asmeniui, pastarąją daro ne tokią palankią ne tik atstovaujamajam, bet ir pačiam prokūristui. Ne visuomet gali susiklostyti palanki situacija, kai atstovaujamasis tur÷tų realią galimybę suteikti įgaliojimą kitam asmeniui atliekant teisiškai reikšmingus veiksmus vietoj prokūristo, kai pastarasis d÷l tam tikrų priežasčių negali veikti privataus juridinio asmens vardu.

CK 2.185 str. numatyta, kad kasdieniniams ir įprastiems veiksmams atlikti prokūra n÷ra reikalinga, tod÷l tokių veiksmų atlikimui prokūrą reglamentuojančios normos yra taikomos pagal analogiją. Šio straipsnio antrojoje dalyje numatytos konkrečios prezumpcijos, kada juridinio asmens darbuotojai veikia be specialaus įgaliojimo. Tokiais atvejais už savo darbuotojų veiksmus tiesiogiai atsakingas yra juridinis asmuo. Nor÷damas išvengti atsakomyb÷s pastarasis tur÷s įrodyti, kad darbuotojas nebuvo įgaliotas atlikti veiksmų, o kontrahentas tą faktą žinojo ar negal÷jo nežinoti.

CK 2.183 str. nustato prkūristo atsakomybę prieš trečiuosius asmenis, tačiau normos dispozicijoje įtvirtinta blanketin÷ norma, kuri nukreipia į komercinio atstovavimo normas. Iškyla klausimas ar prokūristo atsakomybę, kaip ir prekybos agento atsakomybę, galima apriboti. Vargu ar įstatymų leid÷jas nor÷jo įtvirtinti prokūristo atsakomyb÷s ribojimus. Civiliniame kodekse numatyta, kad prokūristo teis÷s n÷ra konkrečiai įtvirtinamos prokūroje, tod÷l jis gali atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Be to CK 2.180 str. suteikia galimybę apriboti prokūrą, tačiau tokie apribojimai neturi įtakos tretiesiems asmenims, kadangi tai yra tik atstovaujamojo ir atstovo vidinio susitarimo rezultatas. Vis d÷lto, tam tikrais atvejais, kai kontrahentas veikia, siekdamas pakenkti privataus juridinio asmens interesams, ar prokūristas savo veiksmais veikia priešingai atstovaujamojo interesams, tuomet turi būti taikoma išimtis iš taisykl÷s ir tretieji asmenys neteka galios nesiremti nustatytais apribojimais.

Pamin÷tina, kad ši norma nustato ir atstovaujamojo atsakomybę už prokūristo veiksmus, kai tretieji asmenys elgiasi sąžiningai. Tačiau tokia nuostata n÷ra palanki atstovaujamajam – privačiam juridiniam asmeniui, kadangi viršijus nustatytus apribojimus, atstovaujamasis ir toliau išliks atsakingas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.

Palyginus privataus juridinio asmens atsakomybę pagal įgaliojimą ir prokūrą darytina išvada, kad atstovui viršijus įgaliojimą, atstovaujamasis turi galimybę pasirinkti, ar patvirtinti sandorį ar ne. Kai atstovas veikia prokūros pagrindu, atstovaujamasis neturi

aukščiau pamin÷tos galimyb÷s, tod÷l teis÷s ir pareigos kylančios pagal prokūristo sudarytą sandorį yra privalomos atstovaujamajam.

Iškyla klausimas, kada pasirinkti įgaliojimą, o kada prokūrą? Bendro atsakymo n÷ra, vienais atvejais prokūra labai optimizuoja bendrov÷s valdymą, pvz., didel÷se įvairia veikla užsiimančiose bendrov÷se, taip pat įmon÷se, valdomose kelių kuo didesnę kontrolę išlaikyti siekiančių akcininkų, ir pan., kitais atvejais bendrov÷s puikiausiai išsiverčia su įgaliojimais, o mažos įmon÷s kartais naudojasi tik valdymo organų atstovavimu.

2.3.3. Komercinis atstovavimas privatiems juridiniams asmenims

a) komercinio atstovavimo samprata

Viena iš privataus juridinio asmenų atstovavimo rūšių yra komercinis atstovavimas. Komerciniai atstovavimo teisiniai santykiai yra reguliuojami ne tik nacionalin÷s teis÷s mastu, bet ir Europos Sąjungos teis÷je.

Pagal CK 2.152 str. atstovavimas yra vykdomas per prekybos agentus. Tai nepriklausomas asmuo, kurio pagrindin÷ ūkin÷ veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Pamin÷tina, kad komerciniam atstovavimui yra taikomos ne vien tik civilin÷s teis÷s normos, bet ir konkurencin÷ teis÷. Komercinio atstovavimo normos yra specialiosios bendrųjų atstovavimo nuostatų (CK 2.132- 2.151 str.) atžvilgiu, tod÷l bendrosios atstovavimo nuostatos taikomos komerciniam atstovavimui tiek, kiek kitokio reguliavimo nenumato specialiosios komercinio atstovavimo taisykl÷s56.

CK 2.154 str. numato, kad prekybos agento teis÷s ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu. Įforminimu raštu laikomas tiek įgaliojimo išdavimas (CK 2.137 str.), tiek rašytin÷s sutarties sudarymas57. Galima daryti prielaidą, kad agentui n÷ra privalu pateikti įgaliojimą tam, kad įsitikinti d÷l jam suteiktų įgalinimų. Užsienio teis÷s doktrina pripažįsta, jog prekybos agentas gali veikti ir tariamo atstovavimo atvejais58.

Kadangi prekybos agentas veikia kaip nepriklausomas asmuo, kurio ūkin÷ veikla yra susijusi su atstovavimu komerciniuose santykiuose, tod÷l šie asmenys sudarydami komercinio pobūdžio sutartis, atsižvelgiant į tarpusavio teisių ir pareigų apimtis, vykdomos veiklos ypatumus, turi elgtis žymiai apdairiau, atidžiau ir rūpestingiau nei paprasto atstovavimo atveju. Jiems yra taikomas griežtesnis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas.

56 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 294.

57 Ibidem, p. 300.

58 XXXXXXXXX, X. X. An Introduction to Agency and Partneship. 1st edition. New York: The Foundation press, 1987, p. 11-14.

CK 2.154 str. xxxxxx, kad agento ar atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teis÷s reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas negalioja. Įstatymų leid÷jas papildomai išvardina sąlygas, kurios galioja tik tuomet, kai yra sudaroma rašytin÷ sutartis. Šios sąlygos yra svarbios komercinių atstovavimo santykių vidin÷s pus÷s subjektams, nes priklausomai nuo to, ar d÷l jų buvo tartasi, ar ne, kyla skirtingos teisin÷s pasekm÷s. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas atstovaujamojo iniciatyva, jeigu prekybos agentas nepasiek÷ planuotos pardavimų apimties tur÷tų būti apibr÷žtas rašytin÷je atstovaujamojo ir prekybos agento sutartyje59. Tokiu reglamentavimu, kai tam tikros sąlygos galioja tik įforminus rašytinę sutartį, yra siekiama garantuoti tiek prekybos agento, tiek ir atstovaujamojo interesus (pavyzdžiui, civilin÷s atsakomyb÷s apribojimo atvejus, konkuravimo draudimą ir kt.). Tokiu atveju šalys sudaro komercinio atstovavimo sutartį, kuri yra konsensualin÷, dvišal÷ ir atlygintin÷60.

Pasteb÷tina, kad atstovavimo sutarties su prekybos agentu forma skiriasi nuo kitų atstovavimo santykių, kai suteikiami įgaliojimai yra įforminami vienašaliu sandoriu – įgaliojimu ar prokūra. Žinoma CK nedraudžia komercinio atstovavimo atveju sudaryti ir šių sandorių, tačiau tokiu atveju nebus taikomos (negalios) CK 2.154 str. 3 d. numatytos sąlygos.

Lyginant teisinius santykius, atsirandančius iš prokūros bei prekybos agento, galime pasteb÷ti keletą skirtumų. Pirma – prokūra išduodama tik fiziniam asmeniui, o prekybos agentas gali būti tiek juridinis, tiek ir fizinis asmuo (verslininkas). Antra yra tai, kad prokūros sudarymo tikslas yra atlikti juridinio asmens vardu teisinius veiksmus, o komercinio atstovavimo atveju prekybos agentas gali atlikti tiek faktinius, tiek ir teisinius veiksmus.

b) atstovavimo sutarties objektas

Aukščiau buvo min÷ta, kad sutartis su prekybos agentu gali būti sudaroma ir žodžiu, tačiau iškyla klausimas kokiu pagrindu bus sprendžiamos atstovo teisių ribos, kadangi atstovo kompetencija n÷ra įtvirtinta raštu. Tokiais atvejais rekomenduotina prekybos agentui išduoti įgaliojimą.

Pasteb÷tina, kad komercinio atstovavimo atveju, niekur n÷ra uždrausta papildomai įforminti įgaliojimą prie rašytin÷s sutarties su prekybos agentu, tačiau gali iškilti klausimas – kuris dokumentas tur÷s aukštesnę galią. Sistemiškai aiškinant civilinio kodekso normas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad komercinio atstovavimo normos yra specialiosios normos palyginus su bendrosiomis atstovavimo normomis. Atsižvelgiant į

59 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 301.

60 Ibidem, p. 300.

tai, konstatuotina, kad sutartis numatanti galimybę atstovauti prekybos agentui privatų juridinį asmenį yra specialesn÷ ir specifiškesn÷ sutartis nei išduotas įgaliojimas, o tai reiškia, kad esant kontrahentams sąžiningiems, pirmumo teisę turi sutartis sudaryta su privačiu juridiniu asmeniu ir prekybos agentu, kurios pagrindu yra išduotas įgaliojimas. Manytina, kad įgaliojimas negali numatyti daugiau teisių nei pagrindin÷ sutartis, kadangi jo ribos yra priklausomos ir sąlygotos sutarties su prekybos agentu ribų.

Aiškinant CK 2.154 str. nuostatas, pagal kurias numatyta galimyb÷ su prekybos agentu sudaryti žodinę sutartį, iškyla neaiškumas kuo kontrahentai tur÷tų remtis, siekdami užtikrinti savas teises ir nustatydami agento veikimo ribas. Tokiu atveju tikslinga papildyti teis÷s normą, kuri konkrečiau detalizuotų atstovavimą pagal žodinę sutartį su prekybos agentu.

Analizuojant CK 2.154 str. 3 d. nuostatas pasteb÷tina, kad rašytin÷s sutarties atveju galioja papildomos sąlygos, nustatančios agento ar atstovaujamojo civilin÷s atsakomyb÷s apribojimus ar netaikymą, konkuravimo taisykles nutraukus sutartį, sutarties nutraukimo pagrindus, išimtines agento pareigas, atlyginimo priklausomumą nuo sutarties įvykdymo. Darytina išvada, kad sutarties formos pasirinkimas lemia atstovavimo santykių apimtis. Teigtina, kad atstovavimo santykių objektas: atstovo teisių ir pareigų turinys, ribos yra glaudžiai susiję su atstovavimo sandorio sudarymo forma.

Apžvelgus išd÷stytą informaciją galima daryti išvadą, kad siekiant išvengti nesusipratimų d÷l prekybos agento veikimo ribų santykiuose su trečiaisiais asmenimis, patogiau rinktis rašytinę sutartį su prekybos agentu, kurioje būtų išd÷stomos atstovo teis÷s, pareigos bei civilin÷s atsakomyb÷s ribos.

c) subjektas

Kai atstovaujama pagal sutartį su prekybos agentu, įstatymų leid÷jas įtvirtino prekybos agento apibr÷žimą, pagal kurį prekybos agentas laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindin÷ ūkin÷ veikla nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu. Įtvirtinama, kad prekybos agentais nelaikomi juridinio asmens organai ir asmenys, taip pat partneriai, veikiantys pagal jungtin÷s veiklos sutartį. Toks apribojimas buvo įtvirtintas tik 2004 metais61. Toks normos pakeitimo būtinumas atsirado d÷l neaiškumo prieš tai galiojusioje CK redakcijoje, kai nebuvo nustatytas apribojimas asmeniui laikomu prekybos agentu, o tik buvo reglamentuojama prekybos agento samprata.

61 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3, 2.55, 2.61, 2.79, 2.112, 2.152, 2.160, 2.167, 4.176, 6.292,

6.298, 6.299, 6.747, 6.748, 6.751, 6.753 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Valstyb÷s žinios,

2004, Nr. 72-2495.

d) teisių ir pareigų apimtis bei prekybos agento atsakomyb÷

Įstatymų leid÷jas yra įtvirtinęs specialią nuostatą (CK 2.162 str.), pagal kurią prekybos agentas turi teisę be specialaus įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Taigi, darytina išvada, kad prekybos agentas yra įpareigotas atlikti teisinius veiksmus, kurie n÷ra aptarti sutartyje su prekybos agentu, tačiau reikia pamin÷ti, kad ši taisykl÷ numato galimybę atlikti tikrai ne visus įmanomus veiksmus. Yra įtvirtinama, kad keisti sutarčių sąlygas, priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas gali tik tuomet, kai tokios teis÷s yra specialiai aptartos komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgalioje (CK 2.162 str.).

Įstatymų leid÷jas, yra numatęs kiek kitokią atstovaujamojo atsakomyb÷s taisyklę prieš trečiuosius asmenis palyginus su įgaliojimu ar prokūra. Šiuo atveju privatus juridinis asmuo sužinojęs apie sandorį, kurio sudaryti prekybos agentas netur÷jo teis÷s sudaryti, nedelsiant turi pranešti trečiajam asmeniui apie savo nesutikimą. Taigi tyla laikoma pritarimu prekybos agento sudarytam sandoriui. Konstatuotina, kad atstovaujant pagal įgaliojimą ar prokūrą, atstovaujamasis bus atsakingas už atstovo veiksmus, kuriais viršijo suteikus įgaliojimus tik tuomet, kai atstovaujamasis tokiam sandoriui pritaria. Pažym÷tina, kad įstatymų leid÷jas yra numatęs taisykles siekiančias geriau apsaugoti trečiųjų asmenų teises ir daugiau pareigų suteikiant atstovaujamajam.

2.4. Privačių juridinių asmenų atstovavimas ex officio

2.4.1. Valdymo organų galimyb÷ veikti juridinio asmens vardu

Veikiant privataus juridinio asmens vardu reikšmingai prie vykdomos veiklos prisideda juridinio asmens organai. CK 1.70 str. 2 d. yra įtvirtinta, kad juridinių asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai. CK 2.81 str. yra nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, o įstatymų ar steigimo dokumentuose nustatytais atvejais per savo dalyvius.

Juridinis asmuo negali gyvuoti be savo valdymo organų, kuriuos sudaro vienas ar keli fiziniai asmenys, paskirti įmon÷s valdymo organais įstatymų nustatyta tvarka62. Taigi, juridinis asmuo teisiniuose santykiuose gali dalyvauti tik per savo organus ar dalyvius. Xxxxxxxx asmenį ir jo organus sieja tam tikri santykiai, tod÷l valdymo organas,

62 XXXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX, V. Įmonių vadovų civilin÷ atsakomyb÷. 2-asis leid. Vilnius: VĮ Teisin÷s informacijos centras, 1999, p. 262.

atlikdamas steigiamųjų dokumentų jam priskirtas funkcijas, veikia kaip juridinio asmens atstovas ex officio. Tokie santykiai n÷ra įprastiniai atstovavimo santykiai (apie tai jau buvo kalb÷ta anksčiau, kai buvo pateikiamos kelios privačių juridinių asmenų atstovavimo nuomon÷s darbo pirmojoje dalyje), tačiau tokiam juridinio asmens veikimui yra taikomos taisykl÷s, kokios yra nustatytos privalomojo atstovavimo atveju.

Atitinkami juridinio asmens organai n÷ra jo atstovai, tačiau suprantami kaip pats juridinis asmuo, nes būtent jie atitinkamų teis÷s aktų yra įgalioti įgyvendinti juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą63. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šį teiginį patvirtino vienoje iš savo nutarčių, kurioje nagrin÷jant atstovavimo santykius tarp juridinio asmens ir valdymo organo konstatavo, kad „akcin÷s bendrov÷s administracijos vadovas atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis ir teisme bei arbitraže. Šia norma numatytas įstatymo pagrindu kylantis atstovavimas bendrovei, kuriam patvirtinti nereikalingas specialus įgaliojimas64. Užsienio teis÷s doktrina taip pat pripažįsta, kad juridinis asmuo, priešingai nei fizinis, gali veikti tik per atstovus65.

Praktika rodo, kad teis÷s doktrinoje yra nusistov÷jusi nuomon÷, kad privataus juridinio asmens valdymo organų veiksmai pripažįstami juridinio asmens veiksmais ir tod÷l pastarųjų atlikti teisiškai reikšmingi veiksmai laikomi atstovavimu pagal įstatymą. Norint įrodyti organo teisę veikti juridinio asmens vardu, pakanka pateikti steigimo dokumentus, iš kurių turinio matosi suteikta kompetencija vienam ar kitam privataus juridinio asmens valdymo organui ir jokio kito įgaliojimo neturi būti reikalaujama.

Valdymo organas, kuris laikomas juridinio asmens atstovu pagal įstatymą, ir tik jis gali įgalioti juridinio asmens vardu sudaryti sandorį kitą asmenį pagal įgaliojimą. Tokiu atveju atsirastų sutartinis atstovavimas, kuomet atstovas veikia ne kaip atstovas pagal įstatymą, o pagal išduotą įgaliojimą. Atstovavimas tokiu atveju atsiranstų sutarties ar vienašalio sandorio pagrindu.

Viena iš galimybių atstovauti privatų juridinį asmenį – tai kiekybinio atstovavimo galimyb÷. Ši atstovavimo taisykl÷ turi būti įtvirtinta juridinių asmenų steigimo dokumentuose bei nurodyta juridinių asmenų registre. Įtvirtinus kiekybinio atstovavimo taisyklę yra siekiama išvengti privataus juridinio asmens valdymo organams piktnaudžiauti suteiktas įgalinimais, tod÷l kiekybinis atstovavimas yra naudingas ne tik pačiai bendrovei, bet ir jos akcininkams.

63 XXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX X.; XXXXXXXXX V. Civilinio proceso teis÷.: Vadov÷lis. Vilnius: Justitia, 2003, I xxxxx x. 290.

64 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilin÷je byloje V. N. v. UAB „Autosparnai“, Nr. 3K-3-592/2004, kat. 15.2.2.8, 45.4.

65 XXXXX L. S.; XXXXXX R. J. A. Commercial Law. Text, Cases and Materials. 3rd edition. London: Lexis Nexis, 2003, p. 120.

Pagal kiekybinio atstovavimo taisyklę privataus juridinio asmens vardu gali veikti:

⮚ keli valdymo organo nariai kartu;

⮚ valdymo organo narys ir atstovas kartu;

⮚ valdymo organo narys ir kitas valdymo organo narys kartu;

⮚ valdymo organo narys ir privataus juridinio asmens dalyvis.

Reikia pamin÷ti, kad pagal kiekybinio atstovavimo taisyklę, kartu su valdymo organų nariais visais atvejais turi veikti vadovas. Tokiu atveju privataus juridinio asmens vadovas negal÷s suteikti kitam asmeniui nei įgaliojimo, nei prokūros, nes visuomet santykiuose su trečiaisiais asmenimis yra įpareigotas veikti įmon÷s vadovas. Suprantama, kad tokia situacija yra gana nepalanki tiek vadovui, tiek pačiai bendrovei, kadangi ne visuomet vadovas gali veikti pats asmeniškai (ligos, išvykimo atvejais), o sprendimą reikia priimti nedelsiant. Tokiais atvejais protinga būtų suteikti įgaliojimą veikti privataus juridinio asmens vadovo vardu, tačiau tokį įgaliojimą tur÷tų pasirašyti visi kiekybinio atstovavimo įpareigoti veikti asmenys.

Konstatuotina, kad kiekybinis atstovavimas gali būti tiek absoliutus, tiek ir santykinis. Įstatymai dažniausiai to tiesiogiai nereguliuoja ir kiekybinio atstovavimo apimtys kartu su atstovavimo taisykle yra įtvirtinamos atitinkamai arba privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose, arba tam tikro organo sprendime. Stengiantis išvengti bendrov÷s kasdienin÷s veiklos vykdymo apsunkinimo ir remiantis kiekybinio atstovavimo taisykle juridinį asmenį atstovaujantys valdybos nariai turi teisę išduoti bendrą įgaliojimą kuriam nors vienam valdybos nariui aiškiai tokiame įgaliojime nustatytose ribose ir numatytiems sandoriams.

Pažym÷tina, kad kiekybinio atstovavimo taisykl÷s įstatyminis reglamentavimas n÷ra labai palankus privatiems juridiniams asmenims. Xxxxxx išvardinti keletą jo trūkumų:

✓ Pasirinkus tokį atstovavimo būdą pirmiausiai būtų susiduriama su kiekybinio atstovavimo bendrov÷je pritaikomumu, kadangi atstovavimas numatomas tik siauram subjektų ratui.

✓ Kiekybinio atstovavimo taisykl÷s įgyvendinimas galimas tik tose įmon÷se, kuriose yra sudaromi keli valdymo organai, eliminuojant kiekybinio atstovavimo įgyvendinimo galimybę mažuose privačiuose juridiniuose asmenyse, kur veikia tik vadovas – įmon÷s direktorius. Juose kiekybinio atstovavimo taisykl÷s įgyvendinimo mechanizmas tampa neįmanomas.

✓ Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, susijusios su kiekybinio atstovavimo taisykl÷s įgyvendinimu yra prieštaraujančios CK 2.83 str., kuris numato galimybę, kad juridinio asmens vardu gali veikti keli valdymo organų nariai kartu ar

valdymo organo narys ir kito organo narys kartu, ar valdymo organo narys ir atstovas kartu, ar valdymo organo narys ir dalyvis kartu.

Kalbant apie kiekybinio atstovavimo bendrovei taisyklių įgyvendinimą, pažym÷tina, kad remiantis Europos Tarybos pirmąja direktyva66, Europos Sąjungos valstyb÷s nar÷s turi laikytis reikalavimų, kurie įpareigoja valstybes nares registruoti atstovavimo bendrovei taisykles viešuose registruose tam, kad atstovavimo faktą galima būtų panaudoti prieš trečiuosius asmenis.

Analizuojant privataus juridinio asmens santykius su kitomis šalimis, vieną iš aktualiausių vietų užima bendrov÷s vadovas, kuris turi teisę vienvaldiškai veikti privataus juridinio asmens vardu.

Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 4 d. yra numatyta, kad su bendrov÷s vadovu yra sudaroma darbo sutartis, tačiau vadovo ir privataus juridinio asmens santykiai n÷ra eiliniai darbo santykiai. Xxxxxxx÷s vadovo kompetenciją nustato įstatymai, steigimo dokumentai, lokalieji aktai67. LAT68 ne kartą yra konstatavęs, kad santykiai susiklostantys tarp bendrov÷s ir jos vadovo yra ypatingi. Iš vienos pus÷s tai yra atstovavimo santykiai, kuomet bendrov÷s vadovui, kaip bendrov÷s įgaliotiniui, pavedama veikti jos vardu ir savo veiksmais sukurti bendrovei teises ir pareigas. Iš kitos pus÷s, bendrov÷s vadovas teikia tam tikras intelektines paslaugas, t.y. užtikrina kasdienį bendrov÷s funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Galų gale bendrov÷s vadovo veikla yra profesin÷ veikla ir pragyvenimo šaltinis, t.y. bendrov÷s vadovo ir bendrov÷s santykiams būdingas darbuotoją ir darbdavį siejančio darbo santykio elementas. Tod÷l nors tarp bendrov÷s vadovo ir bendrov÷s yra sudaroma darbo sutartis, tačiau šie santykiai iš esm÷s atitinka ne darbo teisinius santykius, o civilinius teisinius santykius, kuriems taikomos

66 1986 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 86/653/EEB d÷l valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo [interaktyvus]. OL, 1986, L 382, [Žiūr÷ta: 2007-03-13]. Prieiga per internetą:

< xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxxxxx.xxxxxxx_x?x_xxx00000&x_xxxxxx00%0X000&x_xx0x0 >.

67 XXXXXXXXXX, X. Darbdaviui atstovaujančio asmens materialin÷s atsakomyb÷s problemos.

Jurisprudencija, 2004, nr. 56, p. 89.

68 Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. spalio 16 d. nutartis c.b. V. P. v. Radviliškio rajono savivaldyb÷ ir kt., Nr. 3K-7-760/2001, kat. 2.11; Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis c.b. AB ,,Laivit÷” v. G. R., Nr. 3K-3-1203/2001, kat. 7.3.1; 21.2.2.1; 21.6;39.6.3.2.13; 94.2; Lietuvos Aukčiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. UAB ,,Coris Vilnius” v. M. M., Nr. 3K-3-230/2005, kat. 21.4.2.8; 44.2.4.1; 24.1; Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. sausio 23 d. nutartis c.b. Var÷nos rajono valdyba v. A.T., Nr. 3K-3-167/2001, kat. 7.3.2.; Lietuvos Aukščiausio teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. kovo 15

d. nutartis c.b. A. K. v. UAB ,,Interarbo”, Nr. 3K-3-192/2004, kat. 21.6; Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 15 d. nutartis c.b. V. S. v. Kooperatin÷ bendrov÷ Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Nr. 3K-3-123/2006, kat. 11.9.12; 19.2; 95.3; Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. spalio 27 d. nutartis c.b. AB ,,Dirbtinis pluoštas” v. G. P., Nr. 3K-3-480/2004, kat. 18.2; 21.6 ir kt.

pavedimo sutartį reguliuojančios teis÷s normos. Xxxxxxx÷s vadovo buvimas bendrov÷s valdymo organu sąlygoja tai, kad dauguma jo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi bendrov÷s vadovo ir bendrov÷s santykiams daugiau būdingi įstatyminio atstovavimo bruožai. LAT nuomone, tarp xxxxxxx÷s vadovo ir bendrov÷s susiklostantys santykiai, savo esme atitinka pavedimo teisinius santykius.

Tokia nuostata nesudaro pagrindo teigti, kad vadovas tokiu atveju pripažįstamas atstovu pagal sutartį, kadangi bendrov÷s vadovas pareigas pradeda eiti tik nuo jo išrinkimo, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Pamin÷tina, kad vadovas yra privalomas vienasmenis bendrov÷s organas. Galima pagrįstai teigti, kad juridinio asmens vadovas pradeda veikti ne darbo sutarties, o kitu pagrindu. Taigi, vadovas pagal Akcinių bendrovių įstatymą veikia kaip atstovas pagal įstatymą ir yra privataus juridinio asmens atstovas ex officio. Peršasi logiška išvada, kad bendrov÷s vadovui sprendžiant atsakomyb÷s klausimus kylančius privataus juridinio asmens atstovavimo santykiuose turi būti taikoma ne darbo, o civilin÷ teis÷.

Svarbu aptarti, kad pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo69 7 str. individualiose įmon÷se yra tik vienintelis valdymo organas – individualios įmon÷s vadovas. Jo kompetencija ir funkcijos turi būti įtvirtintos individualios įmon÷s nuostatuose. Jei vadovas n÷ra paskirtas, jo funkcijas vykdo individualios įmon÷s savininkas, tai yra asmuo įgyvendinantis juridinio asmens teises ir pareigas santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Aptariant atstovavimo ūkin÷se bendrijose ypatumus, reiktų atkreipti d÷mesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo70 12 str. bendrijos reikalus ir sprendimus visais bendrijos veiklos klausimais priima bendrijos tikrieji nariai. Taigi kiekvienas ūkin÷s bendrijos tikrasis narys turi teisę veikti bendrijos vardu, jei bendrijos jungtin÷s veiklos sutartyje n÷ra numatyta kitaip, išskyrus komanditorius, kadangi pastarieji neturi teis÷s atstovauti bendrijai. Jeigu komanditorius, nesilaikydamas šio reikalavimo, sudaro bendrijos vardu sandorį, tai jis atsako solidariai su tikraisiais nariais pagal prievoles, kurios atsirado iš tokio sandorio, visu savo turtu.

To paties straipsnio antroji dalis numato, kad tikrieji nariai, įgaliotieji atstovauti bendrijai, gali atstovavimo veiksmus perleisti kitam tikrajam nariui, jeigu tai numatyta bendrosios jungtin÷s veiklos sutartyje. Xxxxxxxxx vardu jos nario sudarytas sandoris sukuria jai teises ir pareigas tik tuo atveju, jeigu tokių sandorių sudarymas buvo numatytas bendrosios jungtin÷s veiklos sutartyje arba jeigu tokį sandorį prisiima visi

69 Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 112-4991.

70 Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas. Valstyb÷s Žinios, 1990, Nr. 31-747.

tikrieji nariai vienbalsiai priimtu nutarimu. Xxxxxxxxxx jungtin÷s veiklos sutartyje numatytais atvejais atstovauti bendrijai gali samdomas asmuo, kuris n÷ra bendrijos nariu. Jo įgalinimai apibr÷žiami notarine tvarka patvirtintame įgaliojime.

Pagal CK normas, yra keletas atvejų, kai privatus juridinis asmuo nor÷damas įgyvendinti savo teises, priverstas naudotis atstovo paslaugomis, nes paties juridinio asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimas pagal įstatymą n÷ra galimas, o atlikti veiksmai pažeidžiant šią nuostatą laikomi atliktais netinkamai ir teisin÷s reikšm÷s neturi.

Kalba eina apie privalomąjį advokato dalyvavimą civiliniame procese institutą. CK numato, kai civilin÷je byloje būtinas advokato dalyvavimas:

⮚ priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo;

⮚ juridinio asmens veiklos tyrimo.

Tokių bylų išskirtinumas sietinas su viešuoju interesu, kad nebūtų pažeisti juridinio asmenų interesai. Tokiomis bylomis gali būti suinteresuotas ne tik pats juridinis asmuo, bet ir valstyb÷, o kartais su tuo susiję gali būti ir visuomen÷s interesai.

Pažym÷tina, kad juridinio asmens valdymo organai veikia kaip atstovai ex officio pagal įstatymą, kadangi tik per valdymo organus juridinis asmuo gali sudaryti sandorius, dalyvauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Tik juridinio asmens valdymo organai gali įgalioti kitus asmenis veikti privataus juridinio asmens vardu. Tam kad įgyvendinti juridinio asmens valdymo organo teisę, tai yra veikti juridinio asmens vardu, n÷ra išreikštas įstatyminis reikalavimas pateikti atstovavimo faktą patvirtinančius dokumentus, o tokiais atvejais steigimo dokumentuose turi būti nurodoma informacija apie juridinio asmens organų kompetenciją ar konkrečiam fiziniam asmeniui suteikiamus įgalinimus.

Apžvelgus išd÷stytą medžiagą, galima daryti išvadą, kad tais atvejais, kai privataus juridinio asmens vardu veikia jo valdymo organas, laikoma, kad tai yra atstovavimas pagal įstatymą (atstovai ex officio), o kitais atvejais yra sutartinis atstovavimas. Pastarojo atvejais visuomet turi būti išduodamas dokumentas – įgaliojimas, prokūra ar kitas dokumentas (pavyzdžiui, sudaroma sutartis su prekybos agentu). Galima būtų pažym÷ti, kad nacionaliniai įstatymai reglamentuoja tik bendruosius atstovavimo privačiam juridiniam asmeniui principus ir taisykles. Tuo tarpu konkrečios atstovavimo (įskaitant ir kiekybinį atstovavimą) taisykl÷s bei jų apimtis dažniausiai paliekamos bendrovių pasirinkimui įtvirtinti steigimo dokumentuose ar atskiru bendrov÷s organų sprendimu.

Pamin÷tina, kad valdyba, kaip privataus juridinio asmens valdymo organas, turi teisę atstovauti bendrovę, tačiau atkreiptinas d÷mesys, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis turi veikti visi valdybos nariai, kas n÷ra privačiam juridiniam asmeniui patogu.

Siekiant atstovavimo santykiuose apsiriboti tik vieno valdymo organo nariu iškyla sutartinio atstovavimo atvejai, kai fizinis asmuo veikia bendrov÷s vardu, tai yra pagal įgaliojimą, prokūrą ar kitą dokumentą. Taigi tokiais atvejais atstovavimo santykiai kvalifikuojami pagal sutartinio atstovavimo taisykles, eliminuojant įstatyminio atstovavimo galimybę. Vienas fizinis asmuo negali būti laikomas valdymo organu (nors ir būtų valdymo organo narys), tod÷l logiška, kad pastarojo veikimui netur÷tų būti taikomos normos, susijusios su valdymo organų veikimu juridinio asmens vardu, tai yra su įstatyminiu atstovavimu.

2.4.2. Valdymo organų, kaip privataus juridinio asmens atstovų, teis÷s, pareigos ir atsakomyb÷

Juridiniai asmenys įgyja teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus, kurie sudaromi veikia pagal įstatymus ir privataus juridinio asmens steigimo dokumentus. (CK 2.81 str.). Tų pačių teis÷s aktų pagrindu privataus juridinio asmens vardu gali veikti ir jo dalyvis, tai yra privatus fizinis asmuo. Taigi darytina išvada, kad įmon÷, kaip juridinis asmuo, gali dalyvauti ūkin÷je – komercin÷je veikloje tik per savo valdymo organus, kuriuos sudaro fiziniai asmenys.

Pasteb÷tina, kad tais atvejais, kai privataus juridinio asmens vardu atstovauja valdymo organai, tarp pastarojo ir juridinio asmens susiklosto dvejopo pobūdžio santykiai. Iš vienos pus÷s tarp valdymo organo ir juridinio asmens susiklosto vidiniai santykiai, o iš kitos pus÷s, valdymo organai veikdami privataus juridinio asmens vardu sudaro įvairaus pobūdžio sandorius su trečiaisiais asmenimis, tai yra dalyvauja išoriniuose santykiuose. Darytina išvada, kad juridinio asmens valdymo organai veikdami privataus juridinio asmens vardu laikomi įstatyminiais jo atstovais, tod÷l tokio pobūdžio santykiams yra taikomos atstovavimo santykius reglamentuojančios teis÷s normos.

Analizuojant Civilinio kodekso normas galima surasti, kad įstatymų leid÷jas kalba atskirai apie dvi sąvokas „atstovo įgaliojimų viršijimas“ (CK 1.82 str.) ir „juridinio asmens organo kompetencijos viršijimas“ (CK 1.92 str.). Tod÷l jei juridinio asmens organas pažeis savo kompetenciją, negalima taikyti normos d÷l įgaliojimus viršijusios atstovo sudarytų sandorių, o šiam atvejui reiktų taikyti specialesnę taisyklę numatyta CK

1.92 str. – juridinio asmens organo kompetencijos viršijimas.

Valdymo organams veikiant privataus juridinio asmens vardu ir įgyvendinant įstatymų ar steigimo dokumentų pagrindu suteiktas jiems teises ir pareigas privalu laikytis tam tikrų pareigų. CK 2.87 str. įtvirtina juridinio asmens organų pareigas, tokias kaip

sąžiningo ir protingo veikimo juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu; konfidencialumo, lojalumo, interesų konflikto vengimo, turto atskyrimo ir kitos pareigos. Jų nevykdymas užtraukia visišką valdymo organo atsakomybę prieš juridinį asmenį, išskyrus įstatymo, steigimo dokumento ar sutarčių nustatytais atvejais.

Nagrin÷jant privačių juridinių asmenų atstovavimo teisinius aspektus aktualesn÷s tampa situacijos, kai organas veikdamas juridinio asmens vardu peržengia nustatytas kompetencijos ribas ar veikia netur÷damas tam įgalinimo. Iškyla klausimas ar juridinis asmuo yra atsakingas už tokio asmens sudarytus sandorius, ar reikalauti tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Šis klausimas yra aktualus, tod÷l jo sprendimas priklauso nuo ultra vires doktrinos taikymo, apie kurią bus kalbama trečiajame skyriuje.

Pamin÷tina, kad sistemiškai taikant CK nuostatas, iškyla klausimas d÷l juridinio asmens organų atsakomyb÷s veikiant privataus juridinio asmens vardu. Tais atvejais, kai atstovaujama valdymo organo, tačiau pažeidžiant nustatytą kompetenciją – juridinis asmuo pagal CK 2.83 str. 1 d. prisiima teises ir pareigas, kylančias iš tokio atstovavimo be atskiro pritarimo ar nepritarimo. Tai sąlygoja didesnę juridinio asmens atsakomybę jo valdymo organo veikimo sferoje.

Kiek kitokios taisykl÷s taikytinos, kai atstovaujant privatų juridinį asmenį veikia ne valdymo organas, bet kiti asmenys, įskaitant ir kitus juridinio asmens organus ar fizinius asmenis, kurie netur÷jo teis÷s veikti juridinio asmens vardu ar viršijo suteiktus įgalinimus. Tokiais atvejais yra taikomas ne CK 2.83 str., bet CK 2.136 str., kuris numato, kad sandorio galiojimas yra priklausomas nuo privataus juridinio asmens pritarimo ar nepritarimo atliktiems atstovo veiksmams.

Konstatuotina, kad juridinio asmens atstovavimo santykiuose patogiau veikti ne per valdymo organus, kadangi jų veikimas sąlygoja didesnę privataus juridinio asmens atsakomybę prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, o per kitus asmenis.

3. ULTRA VIRES DOKTRINOS YPATUMAI PRIVAČIŲ JURIDINIŲ ASMENŲ ATSTOVAVIMO INSTITUTE

Pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos, ultra vires reiškia „daugiau negu leidžia j÷gos“, tai yra nusako veiksmus, kurie viršija valstyb÷s institucijos, pareigūno, įmon÷s ar kitos asmens kompetenciją71. Ši doktrina yra žinoma ne vien tik viešojoje, bet ir privatin÷je teis÷je.

Kadangi pirmieji juridiniai asmenys atsirado kaip karaliaus ar kito suvereno privilegijos rezultatai, tod÷l įmonių steigimo procedūra gal÷jo būti tik potvarkin÷. Tokią pad÷tį nul÷m÷ tai, kad karaliaus ar kitos valdžios institucijos nor÷jo pasilikti įmon÷s veiklos kontrol÷s funkciją72. Tod÷l įmon÷s buvo steigiamos valdžios aktu, kuris kartu nustatydavo ir įmon÷s veiklos sritį bei tikslus. Šios priežastys įtakojo įmon÷s specialų teisnumą, tod÷l veiksmai, prieštaraujantys nustatytam teisnumui būdavo laikomi neteis÷tais ir negaliojančiais.

Tokia tvarka v÷liau nebeatitiko verslo poreikių, kadangi egzistavusi įmonių pad÷tis nebuvo priimtina nei pačioms bendrov÷ms, nei tretiesiems asmenims. Besipl÷tojant verslo laisvei, įmones prad÷jo steigti fiziniai ar juridiniai asmenys, vadinami steig÷jais, kurie patys gal÷davo numatyti steigiamos įmon÷s tikslus ir veiklos sritis. Kadangi ultra vires doktrina ir toliau buvo taikoma, tod÷l dažnai į privataus juridinio asmens steigimo dokumentus buvo įrašoma visos galimos veiklos sritys arba nurodomas įmon÷s tikslas – verstis bet kokia įstatymų neuždrausta veikla. D÷l šių priežasčių daugelyje valstybių buvo atsisakyta specialaus juridinio asmens teisnumo ir pripažinta, kad privatūs juridiniai asmenys turi bendrąjį teisnumą, tai yra privatiems juridiniams asmenims buvo suteikta galimyb÷ verstis bet kokia įstatymo neuždrausta veikla.

Ilgainiui įmonių teis÷je susiformavo šie ultra vires doktrinos aspektai:

1. Ultra vires reiškia, kad įmon÷s veiksmai prieštarauja jos veiklos tikslams, nurodytiems įmon÷s veiklos dokumentuose – steigimo akte ar sutartyje, įstatuose ir pan. Būtent šia prasme ultra vires doktrina ir yra suprantama bendrojoje teis÷je.

2. Ultra vires reiškia, kad įmon÷s valdymo organas viršijo įstatyme ar įmon÷s veiklos dokumentuose nustatytą savo kompetenciją. Šis ultra vires doktrinos aspektas vyrauja civilin÷s teis÷s tradicija grindžiamų valstybių įmonių teis÷je.73

71 A dictionary of Law. 3rd ed. Oxford University Press, Oxford 1994, p. 410.

72 XXXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX, V. Įmonių vadovų civilin÷ atsakomyb÷. 2-asis leid. Vilnius: VĮ Teisin÷s informacijos centras, 1999, p. 267.

73 Ibidem, p. 266.

Pagal CK 2.74 str. ultra vires doktrina pilna apimtimi taikoma tik viešiesiems juridiniams asmenims, o tuo tarpu privatūs juridiniai asmenys pagal naująjį Civilinį kodeksą įgyja bendrąjį teisnumą, tod÷l jų sudaromų sandorių srities neriboja steigimo dokumentai. Toks reglamentavimas buvo naujov÷ Lietuvoje, kadangi galiojusi 1964 metų Civilinio kodekso redakcija numat÷, kad specialųjį teisnumą tur÷jo tiek viešieji, tiek ir privatūs asmenys, vadinasi ultra vires doktrina buvo taikoma visa apimtimi. Pagal tuo metu galiojusio civilinio kodekso normas buvo numatyta, kad negalioja toks sandoris, kuris juridinio asmens sudarytas, prieštaraujant tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose ar bendruose tos rūšies organizacijų nuostatuose74. Tokios taisykl÷s buvo laikomasi ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilin÷je byloje Nr. 3K-3- 758/2001 teis÷jų kolegija konstatavo, kad sandoris, kuris yra sudarytas kito asmens vardu

– neįgalinto sudaryti sandorį asmens arba perviršijant įgalinimą – sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai įgalinimą jo daliai. Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Tai reiškia, kad ultra vires doktrina visa apimtimi n÷ra taikoma privatiems juridiniams asmenimis, išskyrus tuos atvejus, kai sudarytą sandorį v÷liau patvirtina pats juridinis asmuo.

Toks reglamentavimas įtakojo trečiuosius asmenims. Pastarieji netur÷jo jokių garantijų d÷l pažeistų teis÷tų interesų apsaugos, tais atvejais kai yra sudaromas sandoris su atstovu, veikiančiu privataus juridinio asmens vardu, ir paaišk÷jus, kad buvo peržengtos įgaliojimų suteiktos ribos. Esant tokiai situacijai buvo pripažįstama, kad tai yra ultra vires sandoris ir toks sandoris yra laikomas negaliojančiu.

Tik÷tina, kad tokį ultra vires doktrinos taikymą nul÷m÷ poreikis keisti, o tai gal÷jo sąlygoti eurointegraciniai procesai, kadangi buvo priimta Europos Sąjungos direktyva, reglamentuojanti ultra vires doktrinos klausimą (1968 m. kovo 09 d. pirmojoje įmonių direktyvoje 68/151/EB buvo reglamentuojama, kad įmon÷s valdymo organų veiksmai, peržengiantys įmon÷s veiklos ribas, yra privalomi įmonei ir sukuria jai teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai veiksmai prieštarauja įstatymo nustatytai įmon÷s valdymo organų kompetencijai).

Taigi dabar galiojančioje Civilinio kodekso redakcijoje yra numatyta, kad ultra vires doktrinos taikymas yra panaikintas privačių juridinių asmenų atžvilgiu. CK 2.83 str. 1 d. numato, kad sandoriai, kuriuos sudar÷ privačiojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui. Tokiais atvejais

74 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Valstyb÷s žinios, 1964, Nr. 19-138.

sandorį sudaręs asmuo yra subsidiariai atsakingas tik tuo atveju, kai privatus juridinis asmuo kitos sutarties šalies teis÷to reikalavimo visiškai nepatenkina.

Atkreiptinas d÷mesys, kad ultra vires doktrina pilna apimtimi dar ir dabar yra taikoma tais atvejais, kai privataus juridinio asmens vardu veikia keli valdymo organo nariai kartu (tokio veikimo galimyb÷s yra kelios – privatų juridinį asmenį atstovauja organo narys su atstovu ar su kito organo nariu, ar narys ir dalyvis kartu), tai yra tais atvejais, kai yra nustatytas kiekybinis privataus juridinio asmens atstovavimas.

Pagal CK 2.83 str. 2 d. nuostatas kiekybinio atstovavimo galimyb÷ turi būti įforminta tiek juridinio asmens steigimo dokumentuose, nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Tokią pačią kiekybinio atstovavimo taisyklę pakartoja ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. numatantis, kad jeigu bendrov÷s įstatuose numatytas kiekybinis atstovavimas, įstatuose turi būti nustatyta konkreti tokio atstovavimo taisykl÷, kad juridiniam asmeniui atstovauja tik valdymo organas in corpore ir (arba) kiekvienas valdymo organo narys savarankiškai. Taigi steigimo dokumentuose nurodytas kiekybinis atstovavimas turi būti absoliutus ir negali būti jokių ribojimų, susijusių su tam tikra veikla, sandorių verte ir kitais apribojimais75.

Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. nustato, kad kolegialus valdymo organas n÷ra privalomas juridiniam asmeniui, tod÷l steigiant privatų juridinį asmenį steig÷jai privalo apsispręsti d÷l kiekybinio atstovavimo taisykl÷s. Taigi, kiekybinis atstovavimas n÷ra privalomas juridiniam asmeniui, o tuo pačiu yra apsisprendžiama d÷l ultra vires doktrinos taikymo, tai yra ar valdymo organų kompetencija bus apribojama atstovaujant privatų juridinį asmenį santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Kiekybinio atstovavimo negalima lyginti su įstatyminiu privataus juridinio asmens veiklos apribojimu, tod÷l už sandorius, kuriuos sudarant buvo viršijama valdymo organų kompetencija yra atsakingas privatus juridinis asmuo, išskyrus tuos atvejus, kai kontrahentas veikia nesąžiningai.

Be to privatieji juridiniai asmenys steigimo dokumentuose gali numatyti specialųjį teisnumą, tačiau tai negali įtakoti trečiųjų asmenų. Tod÷l sandoris, kuris sudarytas viršijant numatytą teisnumą gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai kita šalis žinojo ar tur÷jo žinoti, jog sandoris sudarytas viršijant juridinio asmens teisnumą. Tokia taisykl÷ išplaukia iš CK 2.85 str. įtvirtintos taisykl÷s, kad juridinių asmenų valdymo organų kompetencijos, numatytos steigimo dokumentuose, nurodymas juridinių

75 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 190.

asmenų registre ir viešas paskelbimas neturi įtakos CK 2.83 str. nuostatų taikymui. Daroma išvada, kad kiekybin÷s atstovavimo taisykl÷s viešas paskelbimas n÷ra pakankamas įrodymas, kad kontrahentas yra nesąžiningas. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai yra sudaromas sandoris, viršijantis valdymo organo narių kompetenciją, reikia įrodyti priešingos šalies nesąžiningumą. Būtina įrodyti, kad kontrahentas atliko reikiamą tyrimą (pvz., gavo teisininko konsultaciją), kuriuo nustatyta, kad sudaromas sandoris viršys juridinio asmens valdymo organų kompetenciją, t.y. turi būti įrodyta analizavus juridinio asmens valdymo organų kompetenciją d÷l sudaromo sandorio76.

Xxxxx, susisteminus CK 2. 83 str., CK 2.85 str. normas galima daryti išvadą, kad tiek kiekybinio atstovavimo nustatymas privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose ir viešai paskelbus įstatymų nustatyta tvarka, n÷ra pagrindas atleisti nuo pareigos vykdyti sandorius, kai juos sudarę juridinio asmens organai yra viršiję suteiktos kompetencijos ribas. Tik tuo atveju, kai įrodoma, kad trečiasis asmuo žinojo kiekybinio atstovavimo taisyklę ir yra atlikęs tyrimą, (kadangi kiekybinio atstovavimo taisykl÷s paviešinimas n÷ra pakankamas pagrindas pripažinti trečiąjį asmenį pripažinti nesąžiningu), ultra vires doktrinos taikymas yra galimas ir privačių juridinių asmenų veikloje.

Juridinio asmens valdymo organo kompetencijos pažeidimas yra suprantamas kaip tam tikro veiksmo atlikimas, kuris nepriskirtas valdymo organo kompetencijai, neteis÷to sprendimo pri÷mimas d÷l procedūrinių ar kitokių priežasčių, kuomet sandoris juo remiantis jau sudarytas, neteis÷tai paskirto valdymo organo sprendimas sudaryti sandorį, juridinio asmens veiklos dokumentų bei įstatymų nustatytos kompetencijos viršijimas ir panašiai77. Bet reikia nepamiršti, kad iš sąžiningo kontrahento taip pat yra reikalaujama ne tik būti susipažinusiam su privataus juridinio asmens veiklą reglamentuojančiais teis÷s aktais, o taip pat santykiuose būti atidžiam, teisingai įgyvendinti savo turimas teises ir pareigas. Jei privataus juridinio asmens valdymo organas sudaro sandorį ne tik viršydamas nustatytą kompetenciją, bet ir sudarydamas sandorį, prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, sandoris bus laikomas niekiniu ir negaliojančiu, o tretieji asmenys remtis įstatymo normų nežinojimu negali (ignorantia non excusat). Atkreiptinas d÷mesys, kad įstatymo draudimu n÷ra laikomas juridinio asmens dalyvių susirinkimo pritarimas, kuris reikalingas sandoriui sudaryti, vadovaujantis įstatymo reikalavimais78.

76 XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1- asis leid. Vilnius: Justitia, 2002, p. 190.

77 Ibidem, p. 188.

78 Cit. op. 83, p. 188.

Reziumuojant, darytina išvada, kad privataus juridinio asmens valdymo organo sudarytas sandoris, kuriuo yra viršijamos jam suteiktos kompetencijos ribos, yra privalomas juridiniam asmeniui, tačiau yra reikalaujama, kad kontrahentas, sudaręs sandorį, būtų sąžiningas. Priešingu atveju toks sandoris nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi n÷ra juridiniam asmeniui privalomas.

IŠVADOS

Galima teigti, kad darbo pradžioje iškeltą tikslą – išanalizuoti privataus juridinio asmens atstovavimo teorinius ir praktinius aspektus – pavyko pasiekti. Apibendrinus atlikto tyrimo rezultatus pateikiamos tokios pagrindin÷s išvados:

1. Tyrimas parod÷, kad privataus juridinio asmens valdymo organų funkcija – įgyvendinti juridinio asmens subjektiškumą. Remiantis Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis darytina išvada, kad atstovavimo funkcija priklauso juridinio asmens kolegialiam organui – valdybai ir/ar valdymo organui – vadovui. Pastaroji funkcija yra tinkamas kriterijus atribojant valdymo organus, galinčius atstovauti privatų juridinį asmenį nuo kitų juridinio asmens organų.

2. Išanalizavus bendrov÷s valdymo ir priežiūros organų struktūrą darytina išvada, kad tik tose įmon÷se, kuriose nustatyta dvipakop÷ valdymo struktūra, privataus juridinio asmens atstovavimo teis÷s yra suteikiamos valdybai. Valdyba, kaip organas, turi teisę atstovauti juridinį asmenį ir sudaryti visus sandorius pastarojo vardu ir interesais.

3. Atstovavimo santykio konstrukcija yra sud÷tinga, tod÷l būtina skirti vidinį ir išorinį teisinį santykį. Vidinis atstovo ir atstovaujamojo teisinis santykis visuomet kyla ankščiau nei išorinis, taigi, gali būti laikomas išorinio atstovavimo teisinio santykio atsiradimo prielaida. Tam, kad atstovas gal÷tų veikti atstovaujamojo vardu (tai susiję su privataus juridinio asmens valdymo organais) būtina pateikti dokumentą įrodantį vidinį atstovavimo teisinį santykį.

4. Juridinio asmens valdymo organų veikimas pastarojo vardu yra priskiriamas įstatyminiam atstovavimui ir n÷ra laikytinas sutartinio atstovavimo porūšiu, turinčiu specifinę įgalinimų įforminimo tvarką ir asmenų, galinčių būti atstovais, ratą.

5. Pažym÷tina, kad atstovui veikiant įgaliojimo pagrindu ir jį viršijant, n÷ra aiškios taikytinos normos privataus juridinio asmens atsakomyb÷s prieš kontrahentą atveju. Iškyla įstatymin÷s kolizijos atvejai tarp CK 2.133 str. 9 d. ir CK 2.136 str. Manytina, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina analizuoti sandorių subjektų siekiamus tikslus, ir taip minimizuoti galimų teis÷tų interesų pažeidimo galimybes.

6. Konstatuojant, kad prokūristo atsakomyb÷ yra taikytina pagal analogiją prekybos agento atsakomybę reglamentuojančias normas, teigtina, kad priešingai nuo prekybos agento yra tai, kad prokūristo atsakomyb÷s negalima apriboti, suvaržyti ar iš viso netaikyti. Darytina išvada pagrindžiama tuo, kad atstovaujamojo ir prokūristo aptarti veiksmų apribojimai yra vidinio susitarimo rezultatas, neįtakojantis sąžiningų trečiųjų asmenų.

7. Ultra vires doktrinos taikymas privačių juridinių asmenų veikloje reiškia ne ką kita, o sandorių, prieštaraujančių tikslams ar viršijančių valdymo organų kompetenciją, galiojimą išskyrus kontrahento nesąžiningumo atvejus arba įstatymų nustatyta tvarka įtvirtintą kiekybinio atstovavimo taisyklę.

NAUDOTA LITERATŪRA

Teis÷s norminiai aktai:

1. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ḭstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 123 – 5574).

2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ḭstatymas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 64-1914).

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.3, 2.55, 2.61, 2.79, 2.112, 2.152, 2.160,

2.167, 4.176, 6.292, 6.298, 6.299, 6.747, 6.748, 6.751, 6.753 straipsnių pakeitimo ir

papildymo ḭstatymas. (Valstybės žinios, 2004, Nr. 72-2495).

4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ḭsigaliojimo, patvirtinimo ir ḭgyvendinimo ḭstatymas. Civilinis kodeksas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės žinios, 2000, Nr. 74 – 2262).

5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. (Valstybės žinios, 1964, Nr. 19-138).

6. Lietuvos Respublikos individualių ḭmonių ḭstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės žinios, 2003, Nr. 112-4991).

7. Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų ḭstatymas (su pakeitimais ir papildymais) (Valstybės žinios, 1990, Nr. 31-747).

Specialioji literatūra:

1. XXXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX X. Įmonių vadovų teisin÷ atsakomyb÷. Antras leidimas. Vilnius, 1999.

2. XXXXXXXXXX, X. Darbdaviui atstovaujančio asmens materialinės atsakomybės problemos. Jurisprudencija, 2004, nr. 56, p. 87- 95.

3. Dabartin÷s lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijos leidybos institutas, 2000.

4. XXXXXXX, X. Europos sąjungos bendrovių teis÷. Vilnius: Eugrimas, 2002.

5. XXXXXXXX, X. Įmonių valdymas Europos bendrovių teisės reformos kontekste.

Teis÷s problemos, 2003, nr. 4, p. 55- 68.

6. XXXXXXXX, J.; XXXXXXXX, X. Juridinio asmens civilinių teisių ḭgyvendinimas bendrovėje: kam priklauso valdymo funkcija? Jurisprudencija, 2004, nr. 55 (47), p. 31- 37.

7. XXXX, X.; XXXXXXXX, X. Lyginamosios teis÷s įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001.

8. XXXXXXXX, E.; XXXXXXXXX, V.; XXXXXXXXX, V. Civilinio proceso teis÷. Vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2003. I tomas.

9. XXXXXXXXX, X. Sutarčių teis÷. Bendrieji sutarčių teis÷s klausimai: lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996.

10. XXXXXXXXX, V., et al. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. 1-asis leid. Vilnius: Justitia, 2002.

11. XXXXXXXXXX, X. Administracijos vadovo atsakomybė už bendrovei padarytą žalą. Juristas, 2004, nr. 4, p. 3- 12.

12. XXXXXXX, X. Pramon÷s įmonių vadyba. Kaunas, 2000.

13. XXXXXXXX, X. Teis÷s teorija. Vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2000.

14. A Dicionary of Law. Edited by Xxxxxxxxx Xxxxxx X. Oxsford: University Press, 2001.

15. A dictionary of Law. 3rd ed. Oxford: Oxford University Press, 1994.

16. XXXXX, X.; XXXXX L. A. A Team Production Theory of Corporate Law.

Virginia Law Review, 1999, nr. 2.

17. XXXXXXXXXXX, F. H.; XXXXXXX D. R. The Economic of Corporate Law. Cambridge: Harvard University Press, 1999.

18. XXXXXXXXX, M. A. An Introduction to Agency and Partneship. 1st edition. New York: The Foundation press, 1987.

19. XXXXXX, X. X. X. Company Law in Comparative Perspective: England and France. The American Journal if Comparative Law. 2000.

20. XXXX, X. Les formes juridiques de l’enterprise en societe en droit Anglo- Americain et en France. Comparaison de lur efficacite economique. 1998.

21. XXXXXX, R. J. A.; XXXXX L. S. Commercial Law. Text, Cases and Materials.

3rd edition. London: Lexis Nexis, 2003.

22. XXXX, N.; XXXX, H.; XXXXX, H. G. German Private and Commercial Law: An Introduction. Oxford: Clarendon Press, 1982.

23. XXXXXXXXX, X. X.; XXXXXX, M. L., Business Law and the Legal Environment. Harcourt Brace Jovanovich, Publishers, 1998.

24. XXXXXXXXX, X. Stellvertretung im Prozess. Berlin, 1908.

25. НЕВЗГОДИНА, X. Л. Представителство по советскому гражданскому праву. Томск, 1980.

26. XXXXXXXX, X. Б.; XXXXXXXXXXX, X. С. Римское частное право. Москва: Юриспруденция, 1999.

27. XXXXXXX X, X.; XXXXXXX, X. К. Гражданское право. Москва, 2002, Tом 1.

28. Советское Гражданское право. Ленинградб 1971, том 1.

29. ХАЛАТОВ, С. А. Представителство в гражданском и арбитражном процесе. Москва: Исдательство Норма, 2002.

Teismų sprendimai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v UAB “Sangreta”, Nr. 3K-3- 383/2000, kat. 45.

2. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje A. D. G.-K v. S. S., Nr. 3K-3-593/2000, kat. 43.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Taurag÷s rajono valdyba v. V. B., G. B., Nr. 3K-3-276/2001, kat. 15.2.2.8.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje H. N. v. M. N. ir kt., Nr. 3K-3-361/2001, kat. 22.2.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldyb÷, Nr. 3K-7-760/2001, kat. 2.11.

6. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Laivit÷” v. G. R., Nr. 3K-3-1203/2001, kat. 7.3.1; 21.2.2.1; 21.6;39.6.3.2.13; 94.2.

7. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Var÷nos rajono valdyba v. A.T., Nr. 3K-3-167/2001, kat. 7.3.2.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. balandžio 03 d. nutartis, civilinėje byloje Klaip÷dos mokesčių inspekcija v J. M., Nr. 3K-3-540/2002, kat. 21.2.2.6.

9. Lietuvos Aukščiausio teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Interarbo”, Nr. 3K-3-192/2004, kat. 21.6.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v P. B., Nr. 3K-3-425/2004, kat. 15.2.2.3.; 22.1.; 22.2.; 94.1.; 94.2.

11. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Dirbtinis pluoštas” v. G. P., Nr. 3K-3-480/2004, kat. 18.2; 21.6.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje V. N. v. UAB „Autosparnai“, Nr. 3K-3-592/2004, kat. 15.2.2.8, 45.4.

13. Lietuvos Aukčiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Coris Vilnius” v. M. M., Nr. 3K-3-230/2005, kat. 21.4.2.8; 44.2.4.1; 24.1.

14. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Kooperatin÷ bendrov÷ Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Nr. 3K-3-123/2006, kat. 11.9.12; 19.2; 95.3.

Elektroniniai dokumentai:

1. 1986 m. gruodžio 18 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyva 86/653/EEB dėl valstybių narių ḭstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo [interaktyvus]. OL, 1986, L 382, [Žiūrėta: 2007-03-13]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxxxxx.xxxxxxx_x?x_xxx00000&x_xxxxxx00%0X000 &p_tr2=2 >.

2. Europos Sąjungos valstybių narių ribotos atsakomyb÷s bendrovių veiklą reglamentuojančių teis÷s normų lyginamoji analiz÷. Mokslinis tiriamasis darbas [interaktyvus]. 2005, [žiūrėta 2007-03-13], p. 4. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxx.xx/xx/xxxxxxxxxx/xxxxxxxx.xxx>.

3. Comparative Study of Corporate Governance codes relevant to the European Union and its member states. On behalf of the European Commission, [interaktyvus]. 2002, [žiūrėta 2007-03-13], p. 44. Prieiga per internetą:

<xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx_xxxxxx/xxxxxxx/xxxx/xxxxxxx/xxxx-xxx-xxxxx-xxx- part1_en.pdf>.

SANTRAUKA

Atstovavimas privatiems juridiniams asmenims: teisiniai ir praktiniai aspektai

Straipsnyje yra nagrinėjamas privataus juridinio asmens atstovavimo institutas, aptariami jo teoriniai ir praktiniai aspektai. Daugiausiai dėmesio yra skiriama juridinio asmens sutartinio ir ḭstatyminio atstovavimo santykiams, taip kaip jie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

Darbe aptariamos pagrindinės atstovavimo teorijos, tačiau didesnis dėmesys skiriamas toms, kurių ḭtaka yra jaučiama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Taip pat yra apibūdinamos ir atstovavimo instituto užuomazgos, siekiančios romėnų laikus. Trumpai apžvelgiamos juridinio asmens teorijos.

Teisės doktrinoje juridinis asmuo yra laikomas išvestiniu teisės subjektu, kuris civiliniuose teisiniuose santykiuose veikia kaip savarankiškas teisės subjektas, tačiau pats atlikti teisinių veiksmų negali, o jo teisnumą realizuoja veiksnūs fiziniai asmenys. Tokiu atveju privačiam juridiniam asmeniui paprastai atstovauja fiziniai asmenys, kurie jḭ valdo. Atsižvelgiant ḭ tokią juridinio asmens specifiką, straipsnyje plačiau analizuojami juridinio asmens valdymo organai, aptariama valdymo struktūra, jų funkcijos veikiant privataus juridinio asmens vardu bei sutartinis atstovavimas.

Nagrinėjamu klausimu yra apžvelgiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pateikiamos teisės doktrinoje vyraujančios nuomonės, bandoma išsamiau išanalizuoti diskutuotinas atstovavimo privatiems juridiniams asmenims pozicijas.

SUMMARY

The agency of private legal persons: theoretical and practical aspects

This thesis analyses the institution of acting on behalf of private legal persons, theoretical and practical aspects are discussed. The attention is mainly concentrated to relations of representation by different forms: representation according to the contract (contractual representation) and acting according to law (ex officio representation), as these are defined in Civil Code of the Republic of Lithuania.

The article discusses the major theories of representation, concentrating on those, influencing Civil Code of the Republic of Lithuania the most. The sources of representation theories in Romanian law are discussed as well. Theoretical stands on legal persons are also discussed shortly.

According to legal doctrine legal person is artificial subject, which operates in legal relationships as separate legal subject, but it is not able to act by itself and it’s legal capacity is realized by natural persons. In such case private legal person is represented by natural persons who act on behalf of it. Taking into consideration such specific features of legal person, thesis analyses the governing bodies of legal person, the governing structure, the functions in acting on behalf of private legal person and the contractual representation of private legal person.

The praxis of the Supreme Court of Lithuania is reviewed, the most popular opinions in legal doctrine are pointed out, and the most discussed positions due to acting on behalf of private legal person are analyzed deeper.