Contract

1. BERMONTlNlNKy ATClRADlMAC LlETUVOJE lR Jy TlKCLAl

B e r m o n t i a d o s u u o m a z g a V o k i e t i j o j e. Pralaimėjusi Pirmąjj pasaulinj karą ir su santarvininkais pasirašiusi Kompjeno paliaubц sutartj, Vokieti- ja ir toliau nenorėjo atsisakyti savo ekspansiniц tikslц Rytuose, visц pirma Baltijos šalyse. Minėta sutartimi Vokietija buvo jpareigota su savo kariuomene kurj laiką nepasitraukti iš šiц šaliц ir ginti jas nuo bolševikц invazijos.

Baltijos šaliц vyriausybiц prašoma, Vokietija 1918 m. pab. – 1919 m. prad . demoralizuotus, karo išvargintus, neretai pasidavusius bolševikц jtakai karius iš- siuntė j tėvynę, o j jц vietą organizavo savanoriц dalinius, pasivadinusius jvairiais vardais: Vokiečiц legionas, Savanoriц korpusas, Gele inė divizija ir pan.

Tuo pačiu metu Rusijoje veikė baltцjц, kovojusiц su bolševizmu, sąjūdis. Tarp baltцjц rusц buvo tiek santarvininkц (Anglijos ir Prancūzijos), tiek provokiškosios orientacijos moniц. Vieni jц veikė pirmцjц, kiti – antrцjц remiami. Šiuo atveju vo- kiečiц ir baltцjц rusц interesai Baltijos šalyse susipynė: vieni kitus norėjo panaudoti savo tikslams jgyvendinti: vokiečiai, rusams padedant, minėtuose kraštuose jsitvir- tinti, o rusai, vokiečiц remiami, nugalėti bolševikus ir susigrą inti Baltijos pajūrj su svarbiais uostais. Tuo metu Vokietijoje dar buvo pasilikę keli šimtai tūkstančiц rusц belaisviц, todėl baltieji karininkai bei emigrantai iš jц planavo organizuoti savanoriц dalinius. Be to, j Vokietiją buvo atvykę daug rusц pabėgėliц: buvusiц aukštц valdi- ninkц, aristokratц, besitraukiančiц nuo bolševikц teroro. Vokietijoje rusц emigrantц politikai sudarė rusц gen. V. Biskupskio vadovaujamą Vakarц Rusijos vyriausybę Berlyne, kurią rėmė baltцjц rusц gen. N. Judeničas, plk. P. Bermondtas-Avalovas ir Rusijos bei Vokietijos nacionalistai. Provokiškos orientacijos rusц monarchistinės vi- suomenės dalis nutarė ieškoti u tarimo Vokietijoje ir su jos pagalba grą inti Rusijoje senąją tvarką. Šią idėją palaikė ir Ober-osto vyriausiasis vadas princas Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx, jo štabo viršininkas gen. Xxxxxx Xxxxxxxx ir kt. aukštieji Vokietijos ar- mijos vadovai. Tuoj buvo u megzti kontaktai su vokiečiц nelaisvėje buvusiais rusц generolais ir šiaip karininkais, atsiklausta Rusijos pietuose besikuriančios antibolše- vikinės kariuomenės vadovybės nuomonės, turint tikslą išgauti sutikimą steigti Vo- kietijoje iš rusц belaisviц tautinę armiją.

Vienas iš pirmцjц vokiečiц bandymц veikiant šia kryptimi, buvo sukurti va- dinamąją rusц Šiaurės armiją. Pirmasis rusц ir vokiečiц bendras pasitarimas jvyko Pskove 1918 m. spalio 18 d. Šios armijos vadu buvo numatytas Kijeve gyvenęs gen.

K. Xxxxxxxx, tačiau netrukus ėmėsi vadovauti rusц gen. N. Judeničas. Vokiečiai buvo pasi adėję Šiaurės armiją viskuo gerai aprūpinti. Tačiau gen. N. Judeničas daugiau orientavosi j santarvininkц pusę, gaudamas iš jц didelę materialinę karinę paramą1 . Visgi vokiečiц ištiesta pagalbos ranka daugeliui baltцjц rusц karininkц bei veikėjц buvo priimtina. Abipusiu susitarimu buvo nutarta tautinę rusц kariuomenę

kurti tokiomis sąlygomis:

1. Rusц savanoriц kariuomenė turėjo būti organizuojama, gavus Vokietijos kaizerio vald ios sutikimą.

2. Jos kūrimosi vieta – vokiečiц kariuomenės u imtos Rusijos imperijos dalys, eventualiai – Daugpilio, Vilniaus–Valko–Volmaro–Verdeno apylinkės.

3. Kariuomenė kuriama, pri iūrint ir apsaugant okupacinei vokiečiц admi- nistracijai.

4. Ц ją turėjo būti priimami tiek buvę rusц karininkai bei savanoriai, tiek vokie- čiц nelaisvėje dar buvę rusц kariai.

5. Šios kariuomenės vadu turėjo būti parinktas autoritetingas, prityręs rusц generolas, besinaudojąs diktatoriaus teisėmis.

6. Reikalingas armijai lėšas paskolos forma turėjo skirti vokiečiц vald ia.

7. Ginklai, apranga, amunicija, maistas turėjo būti tiekiami iš vokiečiц inten- dantūros sandėliц.

8. Prieš pradedant kurti šią kariuomenę, viename iš miestц turėjo būti sušauk- tas rusц monarchistц kongresas, turėjęs iš savo tarpo išrinkti laikinąją vyriausybę.

9. Sukurtoji kariuomenė turėjo prisiekti teisėtam Rusijos carui.

10. Kariuomenei keliami u daviniai: a) ygiuoti j Petrogradą ir išvaikyti bolše- vikus, b) remti teisėtą vald ią, c) sugrą inti tvarką visoje Rusijoje.

11. Visi politiniai klausimai minėtame kongrese turėjo būti kiek galint išaiškin- ti ir išrinktosios vyriausybės patvirtinti.

12. Vokiečiц kariuomenė kovose su bolševikais neturėjo dalyvauti. Ji turėjo lygiuotis rusц kariuomenės u nugaryje, saugoti tvarką ir skirti jai didesnę reikšmę2 . Dėl šiц parengtц sąlygц buvo atsiklausta rusц gvardijos karininkц organizaci-

jos, rusц monarchistц partijos vadovo Markovo ir gen. N. Judeničo nuomonės. Vo- kiečiц rytц fronto vadovybė, sutikdama su aukščiau minėtomis sąlygomis ir būda- ma pasirengusi padėti tą kariuomenę kurti, norėjo tik gauti rusц monarchistц kon- greso pritarimą. Nepavykus tokj kongresą sušaukti Pskove, bandyta tai padaryti Kijeve, kaip pagrindiniame tuometiniame rusц monarchistц veiklos centre. Tačiau kita rusц monarchistц dalis buvo nusistačiusi prieš vokiečius ir tikėjosi restauruoti Rusijoje buvusią vald ią su Antantės šaliц pagalba, todėl nejvyko ir vokiečiц taip norimas rusц monarchistц kongresas Kijeve.

Rusц karininkц grupei pritarus, vokiečiц rytц fronto vadovybė paskelbė jsaky- mą kurti Pskove rusц savanoriц kariuomenę, paskirdama tam reikalui 150 mln. mar- kiц pinigais, 50-čiai tūkstančiц kareiviц ginklц, drabu iц ir amunicijos, 500 kulkos- vaid iц, 36 lengvąsias patrankas, 24 sunkiuosius artilerijos pabūklus, visą vienam korpusui reikalingą karišką med iagą ir aviaciją3 .

Šiai kuriamai kariuomenei kurj laiką vadovavo gen. Vandamas, o vėliau gen.

N. Judeničas. Pastarasis daugiau orientavosi j santarvininkц pusę, gaudamas iš jц didelę materialinę karinę paramą. Nepaisant to, minėto korpuso kūrimui paspartin- ti, kur tik galima, buvo steigiami savanoriц priėmimo būriai. Tam tikras skaičius karininkц išsiцsta j Vilniц, Kauną, Gardiną ir kt. vietoves raginti mones gelbėti Rusiją.

Žvilgsnis nukrypo ir j pačią Vokietiją, kur buvo šimtai tūkstančiц rusц belais- viц. Tačiau išvargę ir išbadėję rusц kareiviai, svajodami kaip galima greičiau grj ti j tėvynę, ne tik vokiečiц, bet ir savo karininkц siūlymais ma ai betikėjo.

Vietoj numatytц 50 000 kareiviц 1918 m. rugsėjo mėn. pabaigoje pavyko su- rinkti vos 3500 savanoriц ir sudaryti 3 pėstininkц pulkus po 500 vyrц kiekviename,

kelias lengvosios lauko artilerijos baterijas, kelias rinktines partizanц ir šiek tiek ka- valerijos4 .

Tada vokiečiai savo vilgsnj atkreipė j 1918 m. pabaigoje iš Ukrainos j Vokieti- ją atvykusj buvusj carinės armijos plk. P. Xxxxxxxxx-Xxxxxxx, kuris čia pradėjo ak- tyviau reikštis, buvo prisidėjęs prie Šiaurės armijos formavimo ir linko j vokiečiц pusę. 1919 m. vasario 8 d. Zalzvedelyje jis pradėjo organizuoti raitцjц kulkosvaidi- ninkц rinktinę Nr. 1, kurioje su štabu turėjo būti 522 monės. Vokiečiams remiant, plk. P. Bermondto rinktinė pradėjo plėstis, formavosi naujos dalys. Vienos tokios rinktinės vadas buvo rusц andarmerijos plk. P. Xxxxxxxxxxx, vėliau savo daliniams pasirinkęs bazes Lietuvoje.

Pralaimėjusi karą Vokietija, palankiai vertino plk. P. Bermondtą ir jo organi- zuojamą kariuomenę, tikėdamasi ateityje iš jos politinės bei ekonominės naudos Bal- tijos šalyse. Po kurio laiko ir vokiečiц kariuomenės dalys, paliktos tose šalyse sulaiky- ti bolševikц ver imąsi j Vakarus, jsiliejo j P. Bermondto armiją, sudarydamos jos rimčiausią jėgą.

G e n e r o l o v o n d e r G o l t z o v e i k l a. 1919 m. sausio mėn. pabaigoje Vokietijos karinė vadovybė gen. X. xxx xxx Xxxxxx paskyrė visц Baltijos šalyse buvu- siц negausiц ir silpnц vokiečiц kariuomenės daliniц vadu. Tačiau šis per trumpą laiką sugebėjo priverbuoti savanoriц ir sudaryti stiprias karines pajėgas – vadina- mąjj VI rezervo (atsargos) korpusą, kuriame 1919 m. baland io mėn. jau buvo apie 73 000 vokiečiц kariц. Gen. R. Xxxxxxx, kviesdamas savanorius j savo dalinius Balti- jos šalyse, adėjo jiems sudaryti geras jsikūrimo sąlygas. Iš prad iц jiems buvo mo- kama po 6, o vėliau – po 11 markiц per dieną, karininkai gaudavo papildomą atly- ginimą dar ir u pareigas – ligi 42, o kariuomenės daliц vadai – ligi 100 markiц per dieną. Todėl vokiečiц savanoriц netrūko5 . Su šiomis pajėgomis jis sėkmingai kariavo su bolševikais ir kovo 5 d. u ėmė Ma eikius, kovo 10 d. – Šiaulius, o po to nema a Latvijos miestц, tuo suardydamas Raudonosios armijos planus jsitvirtinti šiuose kraš- tuose. Gen. R. Goltzas Vokietijos priešais laikė ne tik Raudonąją armiją, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes, bet ir visus santarvininkus6 .

Gen. R. Xxxxxx vadovaujami kariniai daliniai Lietuvoje pasi ymėjo iaurumu: plėšikavo, naikino svetimą turtą, u menkiausią nepaklusnumą udė vietinius gy- ventojus. Mjr. J. Bischofo vadovaujama Gele inė divizija, kovo 10 d. u ėmusi Žaga- rę, be teismo sušaudė 3 lietuviц milicininkus ir 2 civilius, jtardama juos simpatijomis bolševikams. Tą pačią dieną vokiečiц artilerija apšaudė Šiaulius, nors inojo, jog bolševikai iš jц jau buvo pasitraukę, o jsibrovę j miestą, nušovė 3 valstiečius7 .

Tačiau gen. R. Goltzo planams jsitvirtinti minėtuose kraštuose pasipriešino Baltijos valstybės bei santarvininkai. Žinodami tikruosius vokiečiц tikslus, santarvi- ninkai pareikalavo, kad gen. R. Xxxxxx vadovaujamas VI atsargos (rezervo) korpu- sas iki 1919 m. rugpjūčio 20 d. išsikraustytц iš Baltijos šaliц. Tačiau gen. R. Xxxxxxx, savosios vyriausybės palaikomas, kurj laiką nekreipė dėmesio j santarvininkц ka- riuomenės vado maršalo F. Focho reikalavimus, visokiais pretekstais išsisukinėjo ir evakuotis delsė. Ir tik santarvininkams rugsėjo 26 d. pagrasinus Vokietijai kreditц nutraukimu, blokada, ekonominėmis represijomis bei tuo, kad bus sulaikytas vokie- čiц belaisviц grą inimas, gen. R. Xxxxxxx spalio 13 d. gavo iš Vokietijos vyriausybės

grie tą jsakymą paskubinti korpuso evakuaciją. Atskiru atsišaukimu j vokiečiц ka- rius Baltijos šalyse vyriausybė paragino juos grj ti j Vokietiją. Tačiau tik nedaugelis gen. R. Goltzo kariuomenės daliц paklausė šio atsišaukimo. Dauguma jц perėjo tar- nauti plk. P. Bermondto inion ir liko nepriklausomi nuo Vokietijos vyriausybės.

1919 m. spalio 12 d. vietoj gen. R. Goltzo VI korpuso vadu buvo paskirtas lietuviams gerai pa jstamas gen. W. Xxxxxxxxxxx. Nors pagal susitarimą vokiečiц evakuacija turėjo baigtis iki lapkričio 14 d., gen. W. Xxxxxxxxxxx ją atidėliojo, sąmo- ningai vilkino, bandė tarpininkauti tarp Lietuvos vyriausybės ir plk. P. Bermondto, kad būtц pratęstas bermontininkц buvimas Lietuvoje.

B e r m o n t i a d a L i e t u v o j e. Dar Vokietijoje pradėjęs verbuoti rusц savanorius, plk. P. Xxxxxxxxxx 1919 m. bir elio 12 d. drauge su savo štabu ir 300 rusц kareiviц atvyko x Xxxxxxxx. Čia jis pasiskelbė organizuojąs II rusц savanoriц korpusą kovai su bolševikais. Tačiau, būdamas Latvijoje, plk. P. Bermondtas rūpi- nosi ne tiek kova su bolševikais, kiek vokiečiц politiniais planais Baltijos šalyse, kuriц pagrindinis vykdytojas buvo gen. R. Goltzas. Su juo plk. P. Bermondtas ir sudarė planą organizuoti bendrą rusц–vokiečiц kariuomenę nedalomai monarchinei Rusi- jai atkurti.

Apie plk. P. Bermondtą ir jo veiklą Baltijos šalyse rašyta nema ai. Tačiau dau- guma rašiusiцjц jj apibūdino kaip tipingą carinės Rusijos kavalerijos karininką, išdi- dц garbėtrošką, surusėjusj vokietj, perėjūną ir apsišaukėlj pulkininką. Iki 1904 m. rusц–japonц karo jis buvo Vladivostoke dragūnц pulko kapelmeisteriu, Pirmojo pa- saulinio karo metu – 31 korpuso vado gen. Xxxxxxxxx asmeniniu adjutantu. 1918 m.

P. Bermondtas vokiečiц buvo paskirtas Rovno miesto (Ukrainoje) komendantu, kur su nepasitikėjimu iūrėjo j besikuriantj lietuviц batalioną ir galiausiai pareikalavo jj nuginkluoti8 . Neaiškiomis aplinkybėmis apsišaukęs pulkininku ir rodęs iniciatyvą vėl sujungti Ukrainą su Rusija, jis petliūrininkц buvo areštuotas, tačiau vokiečiц tarpininkaujamas, paleistas. Nepasi ymėjusiam nei kariniais, nei politiniais sugebė- jimais P. Xxxxxxxxxx buvo leista vykti j Zalzvedelio stovyklą Vokietijoje, kur kaip minėjome, jis ir pradėjo organizuoti raitцjц kulkosvaid iц rinktinę. Цsigijęs vokiečiц palankumą, jis ir atsidūrė Mintaujoje, kaip II rusц savanoriц korpuso kovai su bolše- vikais organizatorius.

Nuo 1919 m. gegu ės mėn. j plk. P. Bermondto dalinius iš Vokietijos per Lietu- vą j Kuršą pradėjo plaukti suverbuotц rusц belaisviц ir vokiečiц kareiviц ešelonai. Mintaujoje telkiama plk. P. Bermondto kariuomenė buvo vadinama Vakarц Rusijos savanoriц rusц grafo gen. K. Xxxxxxxx vardo korpusu. Plk. P. Bermondtas viešai skel- bė turjs admirolo A. Kolčako paskyrimą vadovauti rusц kariniams daliniams Balti- jos šalyse, tačiau faktiškai vykdė tik gen. R. Goltzo nurodymus.

Vokiečiц vald ia šią organizuojamą kariuomenę visaip rėmė: iki 1919 m. rug- sėjo mėn. pabaigos mokėjo algas, aprūpino ginklais, amunicija bei transportu, trau- kiniais ve ė j paskyrimo vietas, palydint karo orkestrams, grojant carinės Rusijos himnams ir pan.9 Atvykusi j Baltijos šalis, ši kariuomenė iš vietiniц valstiečiц ėmė negailestingai rekvizuoti gyvulius bei emės ūkio produktus, plėšikauti.

Vėliau, komplikuojantis plk. P. Bermondto politinei padėčiai, Vokietijos vy- riausybė jo armijos finansavimo nebegalėjo toliau tęsti. O kariuomenei pinigai buvo

reikalingi. Tada vadinamoji Vakarц Rusijos vyriausybė Berlyne bermontininkams išspausdino popierines markes. Nors šios markės nebuvo padengtos, plk. P. Ber- mondtas tikėjosi, jog jos jgis pasitikėjimo u grobtuose kraštuose. Jis aiškino, jog šiц pinigц vertė garantuota visu armijos turimu turtu. gen. R. Goltzas teigė, kad Baltijos šalyse visi turtai ir toliau priklausą Rusijai, todėl ir naujц pinigц vertė garantuojama šiais Rusijos valstybės turtais10 .

Minėtц pinigц vienoje pusėje buvo atspausdintas rusiškas, o kitoje – vokiškas jrašas: „šie kasos liudijimai, kuriц apmokėjimas laiduotas rusц vakarц savanoriц armijos karo turtu, turi apyvartos teisę rusц vakarц armijos u imtoje teritorijoje kaip teisėtas mokėjimo enklas ir 1920 m. sausio 1 d. pradedant savanoriц vakarц armi- jos taupomai-skolinamose kasose turi būti keičiami j markes arba j vienos vertės rusц pinigц enklus. Šiц kasos liudijimц padirbimas bus persekiojamas baud ia- muoju būdu“11 (kalba netaisyta – V.L.).

Nepaisant jtikinėjimц bei grasinimц, Baltijos šaliц gyventojai tц pinigц neno- rėjo imti, pravard iuodami juos „avalovkomis“, P. Xxxxxxxxx „mėšlu“ ir pan.

Plk. P. Bermondto kariniц daliniц atsiradimas ir jц glaudus bendradarbiavi- mas su vokiečiц VI rezervo korpuso vadu gen. R. Goltzu Baltijos šalims kėlė didelj nerimą. Lietuviams P. Bermondtas atrodė pavojingesnis negu vokiečiai, nes atvirai nepalaikė Baltijos valstybiц nepriklausomybės ir nerodė jokio noro tartis su jomis ginčytinais klausimais. 1919 m. vasarą tarp lietuviц vald ios ir plk. P. Xxxxxxxxx kariuomenės atskirц daliniц ėmė bręsti karinis konfliktas, kuriam prad ią padarė tц metц bir elio 20 d. jvykiai Šiauliuose.

Dar 1919 m. kovo 10 d. vokiečiams išvijus bolševikus iš Šiauliц, mieste buvo palikta jц jgula, priklausiusi vadinamos „Šiauliц brigados“ štabui. Šiauliuose dar bu- vo ir vokiečiц karo komendantūra. Nedrausminga vokiečiц Šiauliц jgula, kurioje buvo subolševikėjusiц spartakininkц, siekė tvirtai valdyti šj strategiškai svarbц gele inkelio mazgą ir nebaud iamai savavaliauti u imtose Lietuvos teritorijose. Vokiečiai nenorė- jo dalytis vald ia su lietuviц kariuomenės jgula, kurią sudarė xxxxx. A. Bironto vado- vaujama Šiauliц miesto ir apskrities karo komendantūra12 bei karin. J. Gaudešiaus vadovaujamas atskirasis batalionas. Miesto centre jsikūrusioje komendantūros kuo- poje buvo apie 200 šautuvais ir kulkosvaid iais ginkluotц vyrц, o priemiestyje, odц fabriko medinėse patalpose apsistojusiame batalione, – apie 700 su viršum vyrц13 . Daugumą jц sudarė menkai ginkluoti ir ma ai teapmokyti savanoriai.

1919 m. birQelio 20 d. iš vieno vokiečiц karininko buvo gauta inia, jog jц kareiviai pulsią lietuviц jgulą. Xxxxx. A. Bironto vadovaujama komendantūra sku- biai pasirengė atremti puolimą, apie tai pranešdama ir bataliono vadui. Tačiau ba- taliono vadovybė, da nai gaudama panašius jspėjimus, neatkreipė j pranešimą rim- to dėmesio, reagavo aplaid iai ir todėl gynimuisi nepasirengė14 .

Naktj iš bir elio 20 j 21 d. vokiečiai pirmiausia u puolė miesto kalėjimą ir ap- ginklavo apie 50 iš jo paleistц kaliniц. Po poros valandц kautyniц u ėmė bataliono kareivines ir privertė nepasirengusius kovai jo karius pasiduoti, prieš tai dar suim- dami savo butuose buvusius karininkus. Prieš kareivinėse buvusius karius buvo pa- naudotos granatos, kulkosvaid iai, net šarvuotas traukinys su 1 patranka, iš kurios buvo paleisti 6 sviediniai. Tik dalis bataliono kareiviц su karin. J. Milašiumi spėjo pasitraukti iš kareiviniц ir, išsiskleidę j grandinę, 6 valandas narsiai kovojo su vokie-

čiais. Tačiau iš 3 pusiц apsupti, buvo priversti visgi pasiduoti15 . Visus suimtuosius bataliono karius vokiečiai nusivedė prie savo komendantūros, jsakydami jiems dai- nuoti lietuviškas dainas. Šiek tiek palaikę, jsakė visiems skirstytis namo, o patys nunio- kojo kareivines, pasiimdami rūbus, patalynę, maistą, arklius ir kt. Plėšė visą dieną.

Tą naktj lietuviai iš viso turėjo nuostoliц: 13 u muštц, 17 su eistц. Komendan- tūroje 1 kareivis buvo u muštas, o 1 – su eistas. Ne ma iau krito ir vokiečiц. Xxxx- xxxxxxxx nuostoliц buvo padaryta u 1 742 247 markes16 .

Šiauliц miesto visuomenė, reaguodama j vokiečiц savavaliavimą, išrinko ko- misiją protesto raštui parengti. Jame bendrais bruo ais buvo išdėstyti Šiauliuose bei apylinkėje vokiečiц padaryti nusikaltimai – u puolimai, udynės, valstiečiц plėši- mai ir pareikalauta, kad vokiečiai išvyktц iš miesto ir apleistц Lietuvą. Raštą pasi- rašė komendantas karin. X. Xxxxxxxx, miesto valdybos pirmininkas X. Xxxxxxxxx, Šiauliц ba nyčios dekanas klebonas X. Xxxxxxxxx, visuomenės veikėjai X. Venslaus- kas, X. Xxxxxxxx, X. Xxxxxxxx, X. Xxxxx, X. Xxxxxxx ir kt. Šis raštas buvo jteiktas vokie- čiц Šiauliц brigados vadui, vokiečiц karo komendantui, vokiečiц vyriausybės at- stovui dr. Xxxxxxxxxx ir pasiцstas Lietuvos vyriausybei, Pary iaus taikos konferen- cijai, Lietuvos ir pasaulio spaudai. Iš Pary iaus j Šiaulius atvykusi 5 asmenц komi- sija, susipa inusi su padėtimi vietoje, pripa ino, kad vietos sąlygos labai sunkios, ir pa adėjo pagreitinti vokiečiц evakuaciją17 .

Šj jvykj tyrė tiek vokiečiц, tiek lietuviц karo vadovybė. Vokiečiц brigados va- dovai aiškinosi, jog incidentą sukėlė maištaujantys spartakininkai ir brigados štabas dėl minėto jvykio niekuo dėtas. Lietuvos vyriausybė tuo metu ma ai tegalėjo vokie- čius paveikti, nes kai kuriose kitose krašto vietose vokiečiц saksц savanoriц daliniai padėjo lietuviams kovoti su bolševikais.

Krašto apsaugos ministras xxxxx. X. Xxxxxx, remdamasis anglц karinės misijos pranešimu, tuo metu painformavo vyr. kariuomenės vadą gen. X. Xxxxxxxx, jog arti- miausiu metu Šiauliц krašte gali pasirodyti plk. P. Bermondto kariniai daliniai, jц ka- rininkus ir kareivius apibūdindamas kaip „gaują plėšikц ir banditц, su kuriais reikia elgtis kaip su plėšikais ir banditais, atiduodant juos kiekvieną sykj karo teisman“18 .

P l k. P. V i r g o l i č i a u s v e i k l a L i e t u v o j e. Krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio od iai pasitvirtino. 1919 m. liepos 26 d. j Kuršėnus atvyko pirmu- tinis bermontininkц būrys, kuris tuojau pradėjo rekvizuoti butus, prievarta u ėmė prad ios mokyklą, švietimo komiteto patalpas. Jiems talkininkavo Kuršėnuose buvę vokiečiц andarai (karo policija). Po keliц dienц atvyko plk. P. Virgoličiaus rinktinė, o vėliau ir daugiau bermontininkц daliniц.

Plk. P. Virgoličiaus rinktinę sudarė daugiausia buvę rusц belaisviai ir nedidelis skaičius vokiečiц kariц – iš viso apie 2600–3000 kariц. Lietuvos kariuomenė tuo me- tu vykdė lemiamas kovas su bolševikais Dauguvos fronte, todėl neturėta jėgц sukliu- dyti bermontininkams stiprintis Kuršėnuose. O plk. P. Virgoličius nedelsė. Jis tuoj paskelbė Kuršėnuose karo padėtj bei atsišaukimą j gyventojus, jsakydamas klausyti jo vald ios ir vykdyti jo jsakymus. Nepaklusniesiems grasino net mirties bausme19 . Kuršėnuose bermontininkai jsteigė savanoriц verbavimo j savo rinktinę biurą, sudarydami jiems geras sąlygas: eiliniam kareiviui u vieną tarnybos parą mokėjo 11 auksinц. O dar 9 auksinus skyrė jvairioms smulkmenoms – tabakui, degtukams ir

kt. Ц jц kariuomenę daugiausia stojo rusai, vokiečiai, bet atsirado ir lietuviц išdavi- kц20 . Suvilioti geromis sąlygomis bermontininkц rinktinėje, pas juos vien iš Šiauliц bataliono perėjo 30 lietuviц kariц21 .

Šiauliц m. ir apskr. karo komendantas karin. X. Xxxxxxxx, reaguodamas j ne- teisėtus jsiver ėliц veiksmus, 1919 m. rugpjūčio 6 d. išleido atsišaukimą j gyvento- jus, ragindamas neturėti nieko bendro su atėjūnais22 (plaǐiau r. 5 pried4).

Lietuvos vyriausybei pareiškus protestą dėl bermontininkц jsiver imo j krašto teritoriją ir savavaliavimo, plk. P. Virgoličiaus jgaliotinis gen. X. Xxxxxxxxxx, 1919

m. rugpjūčio 7 d. atvykęs j Kauną, pranešė, jog plk. P. Virgoličiaus rinktinė pasirin- ko buveinę Kuršėnuose gen. R. Goltzo jsakymu. Gen. X. Xxxxxxxxxx plk. P. Xxxxx- xxxxxxx vardu paprašė Lietuvos vald ios leisti netrukdomai Lietuvos teritorijoje for- muoti II rusц savanoriц korpusą vadovaujantis „demokratiškumo“ šūkiu23 .

Iš pokalbiц su gen. M. Xxxxxxxxx paaiškėjo, jog plk. P. Virgoličius yra paval- dus gen. R. Goltzui, veikia sutartinai su juo bei plk. P. Bermondtu ir Lietuvoje for- muoja tokj pat korpusą, kaip plk. P. Bermondtas Latvijoje.

Nors Lietuvos vyriausybė pareikalavo bermontininkц išsikraustyti, šie to rei- kalavimo nevykdė ir Kuršėnuose sparčiai tęsė korpuso organizavimo darbą. 1919

m. rugsėjo mėn. pabaigoje Šiauliц krašte apytikriais duomenimis jau buvo sutelkta 19 103 kariai, tarp kuriц 3830 rusц (130 karininkц ir 3 700 kareiviц) ir 15 273 vokie- čiai (408 karininkai bei 14 865 kareiviai). Rinktinėje buvo 2 šarvuoti traukiniai, gin- kluoti 4 patrankomis ir 8 kulkosvaid iais, 3 artilerijos dalys (24 lengvosios ir 30 sun- kiцjц haubicц bei 150 lengvцjц ir 18 sunkiцjц patrankц), 30 kulkosvaidininkц kuo- pц (3300 kulkosvaid iц), aviacijos (20 lėktuvц) ir automobiliц (20 sunkve imiц ir 14 keleiviniц autobusц) skyriai, 3 minosvaid iц kuopos (280 vienetц), kavalerijos dalys su lauko andarmerija, 2 pionieriц būriai, lauko telegrafo pulkas, 4 radijo stotys, apie 300 ve imц ir 800 arkliц ir kt.24

Kaip matyti, plk. P. Virgoličiaus rinktinėje dominavo vokiečiai, o rusц tauty- bės kariai tesudarė apie 20,4 proc. Jц karinėje vadovybėje tebebuvo daug karininkц

– Vokietijos aneksinės politikos šalininkц, suinteresuotц jgauti jtakos ir jsitvirtinti Baltijos šalyse. Siekdami savц tikslц, jie vykdė dviveidišką politiką ir savo sąjungi- ninkц – rusц monarchistц at vilgiu, su jц pagalba planuodami atnaujinti Vokietiją, sėkmės atveju prijungiant prie jos Baltijos šalis25 (plaǐiau r. 6 pried4).

Susitvarkiusi ir sustiprėjusi plk. P. Virgoličiaus rinktinė 1919 m. spalio 5 d. iš Kuršėnц persikėlė j Šiaulius. Čia buvęs miesto ir apskrities komendantūros negau- sus lietuviц dalinys bermontininkams nejstengė pasipriešinti.

Išvykdamas j Šiaulius, plk. P. Xxxxxxxxxxx paskelbė atsišaukimą, kuriame skel- bė, jog lietuviai ir rusai esą vienos motinos vaikai, teigė, jog „Gudц (suprask – rusц –

V. L.) vald ia visuomet linkėjo Lietuvai gero ir iš senцjц laikц šiam kraštui davė tvarką ir kitц teisingц pasparčiц,“, ir adėjo, kad „ant ateinančio laiko Gudija (su- prask – Rusija – V. L.) be abejojimo dovanos šiam kraštui didelę savivaldą ir autono- mijos provą“26 (kalba netaisyta – V. L.). Spalio 11 d. raštu Lietuvos vyriausybei plk.

P. Xxxxxxxxxxx teigė, jog iš Kuršėnц atvyko x Xxxxxxxx „susijungti su gen. N. Judeni- čiaus rusц kariuomene, veikiančia prieš bolševikus“27 .

Tai buvo veidmainiškas tvirtinimas, nes, viena, jokiц bolševikц tuo metu Šiau- liuose nebuvo; antra, lietuviц fronte neveikė jokia gen. N. Judeničiaus armijos rusц

dalis ir, trečia, norėdamas susijungti su gen. N. Judeničiaus kariuomene, plk. P. Vir- goličius būtц turėjęs pasukti priešinga, t. y. šiaurės, kryptimi.

Iki plk. P. Virgoličiaus rinktinės atvykimo Šiauliuose ir jц apylinkėse dar buvo u silikęs vokiečiц savanoriц korpusas (Freikorps), kuriam vadovavo plk. ltn. K. Die- bitschas, kartu ėjęs vokiečiц jgulos mieste viršininko pareigas, pavaldus gen. R. Golt- zui, o kartu plk. P. Bermondtui. Reikia pa ymėti, jog Pirmojo pasaulinio karo metu Šiauliai buvo labai nukentėję, ir mieste labai trūko patalpц. Ruošdamasis jkurdinti bermontininkus mieste, plk. ltn. K. Xxxxxxxxxxx numatė lietuviц komendantūros u - imamas patalpas panaudoti bermontininkц ligoninei. Komendantui A. Birontui su tuo nesutikus ir nutarus pasipriešinti ginkluota jėga, plk. ltn. K. Diebitschas nu- sprendė tam reikalui u imti gimnazijos rūmus.

Gimnazijos rūmц u ėmimas vyko gan tragiškomis aplinkybėmis ir vokiečiams būdingu iaurumu. Rugsėjo 30 d. rytą mokiniai, ne inodami, kad gimnazija vokie- čiц u imta, rinkosi j ją. Vokiečiц sargybiniui jц j vidц neleidus, suėjo per u pakali- nes duris. Netrukus atvykęs vokiečiц andarц viršininkas rotmistras von Platenas su keliais ginkluotais kareiviais pradėjo mokinius stumdyti ir varyti lauk. Tačiau mokiniai, giedodami himną, nesijudino iš vietos. Netrukus buvo atvesti bolševikц belaisviai, kuriems jsakyta mokinius išmesti iš patalpц. Šiems nieko nedarant, pats rotmistras von Xxxxxxxx ėmė mušti mokinius. Mokytojams juos u stojus ir kilus di- deliam triukšmui jis pasišalino. Po kurio laiko, grj ęs su 20 kareiviц, ėmė mušti mo- kytojus ir mokinius. Žiauriai sumušę 3 mokytojus ir 27 mokinius, vokiečiai gimnazi- jos rūmus u ėmė28 .

Atvykę j Šiaulius, bermontininkai jautėsi lyg jц nukariautame krašte. Nesutikę stipresnio lietuviц sargybц pasipriešinimo, jie tuoj pat u ėmė Šilėnц ir Radviliškio gele inkelio stotis, o po keliц dienц – Bir us ir Nemunėlio Radviliškj. Nepatenkinti karin. A. Bironto vadovaujamos Šiauliц m. ir apskr. karo komendantūros veikla, bermontininkai spalio 9 d. ankstyvą rytą nelauktai u puolė Lietuvos kariuomenės dalinius mieste, nuginklavo ir apiplėšė kareivius ir kareivines, likvidavo lietuviц ko- mendantūrą, išplėšė paštą, i dinę, intendantūrą, išniekino Lietuvos tautinę vėliavą, panaikino vald ios ir savivaldybės jstaigas, jsakė jose vartoti tik rusц ar vokiečiц kalbas ir paskelbė, jog Lietuva yra rusц kraštas29 .

Po šiц jvykiц, pagrobęs visą vald ią Šiauliuose, plk. P. Xxxxxxxxxxx rašte Lietu- vos vyriausybei teisinosi, jog lietuviai išprovokavę minėtą incidentą, su eidę jo vieną karininką ir šešis kareivius ir todėl jis jsakęs lietuvius nuginkluoti, pridurdamas, jog jsteigęs specialią komisiją jvykiams ištirti30 .

Lietuvos vyriausybė j kokias nors derybas su bermontininkais nesileido, bet paskubomis ėmė telkti karinius dalinius jiems iš krašto išvaryti. Buvusioji Šiauliц karo komendantūra buvo evakuota j Kauną. Prie jos laikinai buvo priskirtos Telšiц, Sedos, Kretingos ir Tauragės komendantūrц kuopos. Visц šiц pajėgц vadu buvo paskirtas karin. A. Birontas31 .

Šiauliuose jsitvirtinęs plk. P. Virgoličius pagal gen. R. Goltzo su plk. P. Ber- mondtu 1919 m. rugsėjo 21 d. sudarytą susitarimą ne tik vadovavo II vakarц sava- noriц korpusui, bet ir tapo visц Lietuvoje buvusiц rusц–vokiečiц savanoriц kariuo- menės daliц viršininku. Nesiskaitydamas su Lietuvos vald ia, jis savo daliniams lei- do vykdyti Lietuvoje iaurias rekvizicijas, nuginkluoti lietuviц sargybas, plėšikauti

ir t.t. Цsigalėdami bermontininkai pradėjo palaipsniui lietuviц kariuomenės dalinius stumti nuo svarbiц strateginiц keliц j rytus, kad u tikrintц sau visišką u nugario saugumą. Pagrindines savo pajėgas bermontininkai sutelkė šiaurės Lietuvoje, Salo- čiц, Joniškėlio, Radviliškio, Lyduvėnц ir Raseiniц apylinkėse bei Šiauliuose ir prie Radviliškio. Šiaurėje jie pasiekė Kupreliškj (20 km nuo Bir ц), o pietuose spalio 31 d.

– Jurbarką. Nuo Nemuno prie Jurbarko iki sienos su Latvija jie išstatė daugybę sar- gybц. Nors vietiniai gyventojai skundėsi iauriu bermontininkц elgesiu, negausios lietuviц karo komendantūros da nai nebuvo pajėgios juos apginti nuo plėšikц. Ber- montininkai puldinėjo Raseiniц, Tauragės, Ma eikiц bei Telšiц komendantūras, ne- retai jas nuginkluodavo ar priversdavo pasitraukti j kitas vietoves. Padėtis nepasi- keitė ir gen. von X. Xxxxxx 1919 m. spalio 12 d. pakeitus gen. W. Eberhardtu. Pasta- rasis nepadarė jokiц pakeitimц nei R. Goltzo parengtuose operacijц planuose, nei jo politikoje. O pagal gen. R. Xxxxxx anksčiau parengtą planą pagrindinis smūgis buvo nukreiptas Rytц kryptimi prieš latvius, o šalutinis – prieš lietuvius. Antruoju atveju reikėjo u tikrinti su Vokietija siejančiц keliц apsaugą ir u imti strateginius centrus, svarbius realizuojant ateities planus. Plk. P. Bermondto pagrindinės jėgos turėjo smogti Rygai, o plk. P. Xxxxxxxxxxx, veikdamas prieš lietuvius, – verQtis Radviliškio kryptimi.

A v a n t i ū r i s t i n i ц j ė g ц p l a n a i j v y k d y t i L i e t u v o je v a l s t y b i n j p e r v e r s m ą. Kaip jau minėjome šio darbo prad ioje, kaimyninės valstybės nebuvo geranoriškai nusiteikusios besikuriančios Lietu- vos valstybės at vilgiu ir brandino agresyvius planus. Viena iš tokiц buvo Len- kija. Jos vadovui X. Xxxxxxxxxxx artimц politiniц veikėjц grupė ėmėsi organizuo- ti Lietuvoje gyvenusiц lenkц ginkluotą sukilimą. Jo smogiamąją jėgą turėjo su- daryti slapta lenkц karinė organizacija (POW – Polska organizacja wojsko- wa). 1919 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje šis vadinamцjц peoviakц sukilimas bu- vo išaiškintas. Tai buvo skaudus smūgis Lenkijos viršūniц federacinei politikai. Plačiau apie tai kalbama šios knygos III dalyje.

Gen. R. Goltzo teigimu, lenkai sunkiц Lietuvai su bolševikais bei bermontinin- kais vykusiц kovц metu su pastaraisiais tarėsi dėl Lietuvos padalijimo tarp Rusijos (suprask – monarchinės – V. L.) ir Lenkijos. Bermontininkц atstovas kunig. P. Kropot- kinas (buvęs Rygos gubernatorius) tuo klausimu net va inėjęs j Varšuvą ir taręsis su lenkais, kurie atseit neprieštaravę, kad bermontininkai u imtц Lietuvą iki Kauno32 .

M. Sle evičiaus sudarytoji Lietuvos vyriausybė nepatiko ne tik Lietuvos lenkц dvarininkams, rusц monarchistц lyderiams, bet ir kurj laiką buvusiam labai pozity- viam lietuviц politikos veikėjui u sienyje, o vėliau dėl j eistos ambicijos ir garbės troškimo atsidūrusiam Lietuvos priešц gretose, xx. X. Xxxxxxx ir jo bendrininkui, vo- kiečiц agentui baronui Xx. Roppui. Vakarц Rusijos vyriausybės Berlyne vadovas ru- sц gen. V. Biskupskis ir pasiūlė xx. X. Xxxxxxx ir baronui Fr. Roppui susitarti nuversti Lietuvos vyriausybę. Xx xxxxxxx, xx. X. Xxxxxx būtц tapęs ministru pirmininku, o Fr. Xxxxxx – finansц ministru. Pastarieji tikėjosi jvykdyti Kaune perversmą ir nu- versti „probolševikinę“ M. Sle evičiaus vyriausybę, pasiremdami vokiečiц Savano- riц korpuso Lietuvoje vado mjr. C. Brandiso kariuomene. Perversmo metu tikėtasi ir dvarininko Xxxxxxxxxx kariц grupės, mjr. J. Bischofo Gele inės divizijos ir Vokie- čiц legiono paramos. Gen. V. Biskupskis buvo jsitikinęs, kad atėjusi j vald ią minėta

politinė grupuotė leisianti Lietuvoje organizuoti plk. P. Xxxxxxxxx dalinius, kurie drauge su pertvarkyta Lietuvos kariuomene pulsianti bolševikus. Išvadavus Rusiją iš bolševikц vald ios, Lietuva turėjusi palikti federacijoje su Rusija33 .

1919 m. rugsėjo 10 d. mjr. C. Xxxxxxxx vadovaujamas vokiečiц savanoriц korpusas pradėjo ygj j Kauną. Su inojęs tai, gen. R. Xxxxxxx šj ygj sustabdė ir jspėjo vokiečiц kariniц daliц viršininkus susilaikyti nuo neapgalvotц ygiц. Matyt, gen. R. Goltzas palaikė ryšius su Vokietijos vyriausybe, kuri nenorėjo prolenkiškos orientacijos Lietuvos vyriausybės, artimai bendraujančios su Lenkija.

1919 m. spalio 1 d. apie rengtą perversmą Lietuvoje su inojo santarvininkц vyriausybės. Ši inia netrukus buvo pranešta Aukščiausiajai santarvininkц tarybai, pa ymint, jog vokiečiц ir rusц kariuomenės vadovybė komplikuoja padėtj Baltijos šalyse ir kad tik jц kariuomenės evakuacija galėtц ją iš esmės pakeisti34 .

S a n t a r v i n i n k ц p a s t a n g o s i š k r a u s t y t i v o k i e č i u s i š B a l t i j o s š a l i ц. Minėto perversmo mėginimas ir Lietuvos vyriausybės grie ta pozicija paskatino santarvininkus susirūpinti greičiau iškraustyti vokiečiц ir rusц savanoriц kariuomenę iš Baltijos šaliц.

Reikia pa ymėti, jog ir po revoliucijos, jau naujomis aplinkybėmis, Vokietijos karinė vadovybė nenorėjo atsisakyti ankstesnio aneksinės politikos kurso Baltijos šalyse, delsė evakuoti iš jц savo dalinius ir laukė patogiц sąlygц savo puoselėjamiems tikslams pasiekti. Vokietijos vyriausybė aiškinosi, kad Baltijos šalyse esančios ka- riuomenės dalys atsisakė jos klausyti.

Dar 1919 m. bir elio 18 d. buvo pasiцsta pirmoji santarvininkц kariuomenės viršininko maršalo X. Focho nota Vokietijos vyriausybei – evakuoti iš Baltijos valsty- biц vokiečiц kariuomenę. Ypač Anglija buvo suinteresuota, kad Baltijos valstybės nepatektц Vokietijos jtakon. Pirmojo F. Focho reikalavimo nejvykd ius, rugpjūčio 1 ir 24 d. jau buvo siunčiami ultimatumai ir grasinimai. Tačiau gen. R. Xxxxxxx j šiuos reikalavimus ma ai tekreipė dėmesio ir visokiais pretekstais delsė evakuaciją35 .

Xxxxxx Xxxxxxxxxxxxx santarvininkц taryba rugsėjo 15 d. jgaliojo maršalą

F. Fochą dar kartą pareikalauti iš vokiečiц atitraukti kariuomenę j savo kraštą. Vo- kietijai buvo pagrasinta kreditц nutraukimu, blokada ir ekonominėmis represijomis, o prancūzai pareiškė sulaikysią vokiečiц belaisviц grą inimą. Sureagavusi j šiuos grasinimus, Vokietijos vyriausybė rugsėjo 26 d. jsakė gen. R. Xxxxxxx su savo dali- niais grj ti j Vokietiją. Šiam ir toliau delsiant jpareigojimą vykdyti, vyriausybė spalio 3 d. jsakymą pakartojo. Bet tik nedaugelis gen. R. Xxxxxxx pavald iц kariuomenės daliniц paklausė minėtц vyriausybės jsakymц-atsišaukimц. Dauguma jц perėjo plk.

P. Bermondto inion ir liko nepriklausomi nuo Vokietijos vyriausybės.

1919 m. spalio 6 d. plk. P. Bermondtas sudarė „Centrinę Vakarц Rusijos tary- bą“ Lietuvos ir Latvijos u imtiems plotams valdyti. Jos pirmininku tapo kunig. Vol- konskis, o laikinai xx xxxxxxxx buvęs Vilniaus gubernatorius grafas K. Pahlenas. Ši taryba rezidavo Mintaujoje greta plk. P. Bermondto štabo36 .

Plk. P. Bermondto ir gen. R. Goltzo paveikti vokiečiц kariniц daliniц vadai bei vyresnieji karininkai, siekdami aneksiniц tikslц bei pasipelnyti Baltijos šalyse, j karo nualintą ir badaujančią Vokietiją grj ti nenorėjo. Todėl 1919 m. spalio 6 d. tarp vokiečiц Gele inės divizijos, grafo K. Kellerio vardo ir plk. P. Virgoličiaus korpusц ir

kitц vokiečiц legionц, iš vienos pusės, ir Vakarц Rusijos armijos vyriausiojo vado – iš kitos, buvo sudaryta bendrц veiksmц sutartis37 .

Vokiečiц savanoriц pozicija nepaklusti savo vyriausybei ir pasilikti Baltijos šalyse aiškiai išsakyta laivyno xxxxxxxx Xxxxxxxx 1919 m. spalio 10 d. atsišaukime „laivyno kareiviams“38 ( r. 7 pried4). Jame kaltinama Vokietijos vyriausybė u tariamą nesi- rūpinimą Baltijos šalyse esančiц savo kariц likimu, raginama jos neklausyti, elgtis savarankiškai ir, būnant tose svetimose emėse, „kurti savo tėvynei naują ateitj“, pranašaujama, jog „ateis laikas, kada Vokietijoje jiems, atsiklaupus ant keliц, bus dėkojama u tose šalyse (suprask – Latvijoje ir Lietuvoje – V. L.) patirtas kančias“39 . Minėtosios spalio 6 d. tarp vokiečiц savanoriц ir Vakarц Rusijos vadovybės sudarytosios sutarties prieduose buvo skirti geri, pastovūs atlyginimai ir aprūpini- mas eme pasilikusiems Baltijos šalyse vokiečiц kariams, visam aptarnaujančiam personalui, nukentėjusiems dėl karo, su eistiesiems bei jц Vokietijoje likusiems na-

miškiams40 (plaǐiau r. 8 pried4).

Daugelis vokiečiц kariц, suviliotц šiais pa adais, atsisakė grj ti j Vokietiją ir pasiliko tarnauti plk. P. Bermondto daliniuose. Evakuacijai pasibaigus, Baltijos šaly- se pasiliko šios jц karinės dalys: 1) Gele inė divizija, 2) Baltijos krašto grupės štabas su šauliц štabu, II batalionu ir jvairūs vadinamieji laisvieji korpusai, 3) P. Plehvės grupės štabas su Kuršo skyriaus II rezervo pulku, I gvardijos lauko artilerijos pulku, gvardijos pėstininkц pulko II artilerijos baterija, jvairūs kavalerijos skyriai ir iniц formacijos, 4) jvairios aviacijos formacijos grupės, 5) Rossbacho dalys41 .

Tokiam kariц skaičiui būtц neu tekę vien Latvijos emės. Plk. P. Bermondtas ir j Lietuvą iūrėjo kaip sudedamąją Rusijos valstybės dalj, todėl galima suprasti, koks pavojus grėsė mūsц valstybei.

1919 m. spalio 12 d. gen. R. Goltzą pakeitęs gen. W. Xxxxxxxxxxx irgi neskubė- jo, siūlė derybas ir stengėsi evakuaciją ne paskubinti, bet uQdelsti42 . Po poros dienц Vokietijos vyriausybė u draudė vokiečiц kariams pereiti rusц tarnybon. Tačiau ir vėl j tai nebuvo atsi velgta. Цsakymas vokiečiц kariuomenės evakuaciją baigti iki lapkričio 14 d. nebuvo vykdomas.

P l k. P. B e r m o n d t o k a r i n ė p o l i t i k a. Susiklosčius anksčiau minėtoms aplinkybėms, 1919 m. spalio mėn. prad ioje Baltijos šalyse plk. P. Ber- mondtui buvo pavald ios šios kariuomenės dalys:

1. Savanoriц grafo X. Xxxxxxxx vardo korpusas, vadovaujamas rusц gvardijos plk. Potockio (10 000 moniц, 12 lengvцjц, 4 sunkiosios patrankos, 100 kulkosvai- d iц, 12 minosvaid iц ir 12 lėktuvц),

2. Mjr. J. Bischofo vadovaujama Gele inė divizija (apie 18 000 moniц),

3. Jūrц kpt. Sieverto vadovaujamas Vokiečiц legionas (apie 12 000 moniц, 43 lengvosios patrankos, 321 kulkosvaidis).

Visos šios karinės dalys buvo sukoncentruotos Mintaujos rajone ir nukreiptos prieš latvius.

Kita stipri bermontininkц grupė buvo Lietuvos teritorijoje Šiauliц–Kuršėnц apy- linkėse. Mintaujos grupei puolant Rygą, Šiauliц–Kuršėnц grupė rengėsi u imti Panevė io–Obeliц–Eglainės gele inkelio liniją, o pasisekimo atveju – ir Šiauliц– Kauno–Virbalio liniją, trumpai tariant, visą Lietuvą.

Xxxx Xxxxxxx–Kuršėnц grupės sudėtis buvo tokia:

1. Rusц andarц plk. X.Xxxxxxxxxxxx vadovaujamas II savanoriц korpusas (apie 5000 moniц),

2. Vokiečiц kariuomenės plk. ltn. V. Xxxxxxxxxx vadovaujamas korpusas, kurio štabas buvo jsikūręs Šiauliuose. Korpuse buvo apie 3000 moniц, atitinkamas skai- čius kulkosvaid iц, minosvaid iц ir artilerijos,

3. Atskiroji P. Plehvės grupė (apie 3000 moniц).

Be to, bermontininkams priklausė 3 šarvuotieji traukiniai, 10 šarvuotцjц auto- mobiliц ir upės Aa laivynas. Iš viso plk. P. Bermondto kariuomenėje buvo apie 52 tūkst. moniц, iš kuriц apie 40 tūkst. vokiečiц, o kiti – buvę rusц karo belaisviai. Turėta 600 kulkosvaid iц, 60 minosvaid iц, 27 lėktuvai, 100 patrankц, kelios radijo stotys ir daug kitos technikos. Ši kariuomenė buvo gerai aprengta ir labai gerai gin- kluota. Jai nieko netrūko43 . Ta kariuomenė ir toliau iš Vokietijos buvo papildoma.

Ėmęs vadovauti stambioms ginkluotosioms pajėgoms, plk. P. Xxxxxxxxxx dar labiau išpuiko, darėsi nesukalbamas. Jis skelbėsi einąs kariauti su bolševikais ir esąs pavaldus tik adm. A. Kolčakui ir gen. A. Denikinui. Kada gen. N. Judeničius, pradė- jęs Petrogrado puolimą, pakvietė plk. P. Bermondtą atvykti jam j pagalbą, šis nepa- kluso ir atsisakė tai daryti. Nebeturėdamas kuo pateisinti evakuacijos iš Baltijos šaliц reikalavimц boikotavimo, plk. P. Xxxxxxxxxx su savo kariauna ry osi imtis kraštuti- niц priemoniц šioms šalims u kariauti. 1919 m. spalio 9 d. jo vadovaujami daliniai pradėjo Rygos puolimą, o plk. P. Virgoličiaus daliniams buvo jsakyta pulti Lietuvą Šiauliц–Radviliškio ruo e.

Plk. P. Xxxxxxxxxx, pasiцsdamas prieš Rygą savo xxxxxxxx xxxxxxxx, tuo pačiu gen. N. Judeničiui pasiцstoje telegramoje veidmainiškai tvirtino: „Šiandien latviц ir estц kariuomenė per engė demarkacijos liniją ir puolė mane; jie privertė mane prie- šintis. Norėdamas būti tikru dėl savo pozicijц, aš paėmiau Dauguvos liniją ir y- giuoju susijungti su Jūsц kariuomene“44 .

Ц šią melagingo turinio telegramą gen. N. Judeničius plk. P. Xxxxxxxxxx spalio 11 d. taip pat telegrama atsakė tokiais od iais: „Jūs nejvykdėte nė vieno mano jsakymo dėl jūsц kariuomenės persikėlimo j Narvos frontą ir, turimomis iniomis, be mano leidimo pradėjote karinius veiksmus prieš latviц kariuomenę. Skelbiu Jus tė- vynės išdaviku ir išbraukiu iš Šiaurės vakarц armijos sudėties. Jūsц vadovaujamai kariuomenei – rusц karininkams ir savanoriams, pasilikusiems ištikimiems savo pa- reigai, – jsakau nedelsiant paklusti vyresniojo karininko komandai, kuris, padeda- mas anglц misijos atstovo, turi imtis visц priemoniц, kad jie jūrц keliu netrukdomai būtц išsiцsti susijungti su Šiaurės frontu“45 .

Ц bermontininkц daliniuose buvusius rusц karininkus ir kareivius atsišaukimu vykti j Narvos frontą ir padėti gen. N. Judeničiui kovoti prieš bolševikus 1919 m. spalio 12 d. kreipėsi ir Rusijos šiaurės vakarц srities vyriausybė. Ji irgi pasmerkė plk.

P. Xxxxxxxxx išdavystę ir ragino rusц karius ginti savo tėvynę Rusiją nuo bolševikц savivalės46 (plaǐiau r. 9 pried4).

Ar rusц kariai reagavo j minėtus gen. N. Judeničiaus ir Rusijos šiaurės vakarц srities vyriausybės atsišaukimus vykti j Narvos frontą, iniц nėra. Aišku viena – plk.

P. Xxxxxxxxxx su savo šalininkais agresyviц tikslц Baltijos šaliц at vilgiu ir po to neatsisakė. Naktj iš spalio mėn. 13 j 14 d. bermontininkai puolė lietuviц sargybas

prie Linkaičiц gele inkelio stoties ir jas nuginklavo. Kitą dieną jie susirėmė su lietu- viц sargybomis prie Šiaulėnц, Šiaulaičiц ir Daugėlaičiц. Spalio 16 d. bermontininkai u ėmė u 7 km nuo Radviliškio esantj Kraukėnц kaimą. Tą pat dieną, puldami stam- biomis pajėgomis, jie u ėmė Nemunėlio Radviliškj, Bir us, Radviliškio stotj ir dau- gybę kitц ma esniц vietoviц. Xxxxxxxxxxx susirėmimas su bermontininkais jvyko Lin- kuvoje47 , kur buvo išsklaidytas ir išvytas jц 17 husarц būrys48 .

Bermontininkus ypač erzino lietuviц komendantūrц veikla, nes šios neretai sukliudydavo jiems laisvai plėšikauti ir likti nenubaustiems. 1919 m. spalio 24 d. jie u puolė ir nuginklavo Kretingos m. ir apskr. komendantūrą, atimdami ir maisto produktus, ūkio jrankius, patalynę, aprangą ir kt. turtą49 .

Tomis dienomis daug bermontininkц buvo jsikūrę Raseiniц apskrityje. Jie plė- šė vietos gyventojus, vadindami tai rekvizicijomis, u puldinėjo lietuviц komendan- tūros kareivius. Spalio 21 d. iš Šilinės j Raseinius buvo siunčiamas lietuviц ginklц transportas, kurj lydėjo komendantūros kuopos vadas xxxxx. X. Xxxxxxxxxx su būriu raiteliц. Priartėjus prie Šimkaičiц, kur buvo daug bermontininkц, j lietuvius pradėta šaudyti. Lietuviц raiteliai juos puolė ir, padedant vietos gyventojams, 6 vokiečius nukovė. Apie šj jvykj buvo pranešta bermontininkц vadovybei. Ši atsakė, jog irgi būtц panašiai pasielgusi, jeigu kareiviai būtц iš tikrцjц plėšikavę50 .

Tačiau bermontininkai ry osi atkeršyti. Jie suintensyvino plėšimus Šimkaičiuose, Šilinėje, Er vilke ir Jurbarko apylinkėse. Spalio 25 d. jsiver ę j Jurbarką, pagrobė iš miesto valdybos 2000 auksinц tariamai u muštц vokiečiц kareiviц laidotuvėms or- ganizuoti. Netrukus tie patys kareiviai išreikalavo iš gyventojц dar 2000 auksinц patirtiems nuostoliams padengti, bandydami jrodinėti, jog lietuviai juos apiplėšę (!). Pasitraukdami iš Jurbarko, bermontininkai išsive ė su savimi Raseiniц miestui ir Jur- barko majoratui priklausiusius baldus51 .

Spalio 31 d. ma daug 200 bermontininkц dalinys vėl jsiver ė j Jurbarką, išplė- šė muitinę, paimdami 3000 auksinц, Suėmimo komitetą, nuginklavo miliciją, api- plėšė parduotuves, iš ūkininkц rekvizavo arklius, iauriai elgėsi su miestelio gyven- tojais52 .

Nepamiršdami 6 bermontininkц netekties ties Šimkaičiais ir siekdami u tai atkeršyti, keli šimtai vokiečiц spalio 25 d. atvyko j Raseinius. U ėmę miestą, visur išstatė savo sargybas, ieškodami komendanto kpt. V. Vitkausko. Jo neradę, suėmė kuopos vadą ltn. V. Xxxxxxxxx ir xx išsivedė. Dauguma komendantūros kuopos ka- reiviц buvo naujokai, dar nejgudę kautis ir, pasinaudoję nakties tamsa, iš Raseiniц pasitraukė j Girkalnj, o vėliau j Betygalą. Palikdami miestą, vokiečiai padarė daug kratц privačiuose lietuviц kareiviц butuose53 .

Lietuvos vyriausybės atstovai spalio 30 d. pareikalavo iš bermontininkц ltn. V. Rimavičiц paleisti. Vokiečiai iš prad iц adėjo tai padaryti, tačiau to pa ado neište- sėjo. Vėliau jie per savo atstovybę pranešė, jog ltn. X. Xxxxxxxxxx buvo nušautas,

„mėginant jam pabėgti“54 . Tai buvo keršto aktas.

1919 m. spalio 30 d. bermontininkai u puolė ir nuginklavo Tauragės m. ir apskr. komendantūrą, kartu likviduodami ir kitas vald ios jstaigas55 .

Ne kartą nuo bermontininkц teko gintis ir karin. P. Xxxxxxxxxxxxx vadovauja- miems Ma eikiц m. ir apskr. komendantūros kariams. Gerai suvokdamas realią grės- mę, karin. X. Xxxxxxxxxxxx 1919 m. spalio 30 d. specialiu jsakymu j komendantūros

kareivius kreipėsi tokiais od iais: „Kareiviai Ma eikiц komendantūros! Atminkite mūsц kovas, kurias mes laimėjome su mūsц priešais sausio ir kitц mėnesiц. Nenusi- minkit ir atminkit, kad ne ūsite, kol aš su jumis. Mušome priešą, kada jis buvo šimtą kartц stipresnis u mus, ir dabar sumušime tas bandas, kurios nori pasmaugti mūsц Tėvynę!“56 . Komendantūros kareiviai jtemptai budėjo, būdami pasiruošę bet kuriuo metu atremti bermontininkц puolimą. Lapkričio 1 d. karin. P. Xxxxxxxxxxx perkėlus tarnauti j V pėst. pulką, Ma eikiц komendantu buvo paskirtas xxxxx. J. Šlepetys57 . Dėl nuolatiniц bermontininkц puldinėjimц komendantūra lapkričio 4 d. buvo pri- versta persikelti j Sedą58 .

G e n. W. E b e r h a r d t a s – b e r m o n t i n i n k ц i n t e r e s ц g y n ė- j a s. Kaip jau minėjome, gen. R. Goltzą pakeitęs gen. W. Xxxxxxxxxxx neu ėmė aktyvios pozicijos vokiečiц evakuacijai iš Baltijos šaliц paspartinti. Apsistojęs Satkū- nц dvare (5 km j šiaurę nuo Joniškio) ir susipa inęs su padėtimi Baltijos šalyse, jis jsitikino, jog dalis vokiečiц daliniц pakluso Vokietijos vald iai, o dalis klausė tik plk.

P. Bermondto. Gavęs Vokietijos vyriausybės jgaliojimą iki lapkričio 14 d. u baigti vokiečiц kariuomenės evakuaciją, jis iš prad iц u ėmė tik tarpininko vaidmenj tarp bermontininkц ir Lietuvos vadovybės, bandydamas likviduoti nesutarimus, jo teigi- mu, tarp rusц kariuomenės ir Kauno vyriausybės. Kurj laiką tarp jo ir Lietuvos va- dovybės vyko tik formalus susirašinėjimas per atstovus-pasiuntinius.

Tik pradėjęs vykdyti savo pareigas, gen. W. Xxxxxxxxxxx spalio 13 d. per savo atstovą, generalinio štabo kpt. Čunkę, kreipdamasis j Lietuvos vyr. kariuomenės va- dą gen. ltn. Pr. Liatuką ir pabrė damas, jog iš gen. R. Xxxxxx perėmęs vadovavimą VI atsargos korpusui, pa ymėjo, jog kaip ir anksčiau, dar būdamas Kaune, taip ir dabar stengsis palaikyti gerus santykius su Lietuvos vyriausybe ir imsis visц galimц priemoniц likviduoti nesutarimams tarp rusц kariuomenės ir Kauno vyriausybės. Jis teigė nenorjs, jog tarp Lietuvos ir rusц kariuomenės daliц jvyktц ginkluotas konflik- tas tuo metu, kada grą inamai j tėvynę Vokietijos kariuomenei reikalingi gele inke- liai, todėl jo pareiga yra juos apsaugoti59 .

Iš šio pranešimo turinio matyti, jog gen. W. Xxxxxxxxxxx daugiausia rūpinosi tuo, kaip išspręsti ginčą tarp bermontininkц ir Lietuvos vyriausybės ir pratęsti vokie- čiц buvimą Lietuvoje. Tuo metu Xxxxxxxxx–Baisogalos ir Linkaičiц–Panevė io gele-

inkeliц trikampyje buvo susidariusi sudėtinga padėtis. Šis trikampis turėjo didelę strateginę reikšmę, nes siejo centrą (Kauną) su Dauguvos frontu. Per jj j šj frontą buvo siunčiami mūsц kariuomenei maistas ir ginklai. Nors Radviliškyje ir veikė lie- tuviц gele inkelio stoties komendantūra, tačiau vokiečiai ir prie jц prisišlieję ber- montininkai čia jautėsi visagaliai, nesiskaitė su mūsц vald ia ir elgėsi su ja kaip no- rėjo. Nebuvo jokiц garantijц, jog jie nesiverš Šiauliц–Kauno gele inkeliu j mūsц karšto gilumą ir nepuls laikinosios sostinės. Todėl tą pačią spalio 13 d. vyr. kariuomenės vadas gen. ltn. Pr. Liatukas raštu kreipėsi j gen. W. Eberhardtą, nurodydamas jog iki spalio 15 d. būtц iš Radviliškio gele inkelio stoties atitraukta vokiečiц reguliariosios kariuomenės dalis ir minėta stotis perduota Lietuvos gele inkeliц valdybai, pridur- damas, jog, „pavartojus ginklą prieš kolčakininkц (bermontininkц) bandas, kurios kliudo traukiniams vaikščioti tarp Kauno ir bolševikц fronto, … gali nukentėti vo- kiečiц reguliari kariuomenė ir tuo sukelti negeistinus konfliktus“60 .

Ц šj vyr. kariuomenės vado gen. ltn. Pr. Liatuko kreipimąsi gen. W. Xxxxxxxx- tas spalio 15 d. per Vokietijos generalinj jgaliotinj kpt. Čunkę Kaune atsakė neigia- mai, kartu gindamas bermontininkus tokiais od iais:

„Radviliškio gelQkelio punktas reikalingas man (suprask – gen. W. Xxxxxxxx- xxx – V. L.), kad galėčiau jvykdyti jsakymą mano vald ios dėlei evakuacijos. Perduo- tas jis bus tik u baigus evakuaciją. Kolčakininkц bandц rajonuose, kurie u imti vo- kiečiц kariuomenės, nėra, bet yra tik kariuomenės dalys Rusц vakarц vald ios, ku- rios, kaip Lietuvos vald iai inoma, buvo organizuotos Vokietijos kariuomenės vy- riausybės dėl kovos su bolševikais ir kurioms sulig nurodymo Antantės paskirta u - imti dalj bolševikц fronto palei Dvinską. Aš matau, kad visa lietuviц kariuomenė, apleidus bolševikц frontą, traukiama iš Šeduvos ir Baisogalos rajono prieš vokiečiц atsitraukimo liniją…

U tai prašau tuojau patraukti lietuviц kariuomenę iš Šeduvos ir Baisogalos rajono iki 17 d. šio mėnesio, nes pašalinimui šio pavojaus turėsiu padaryti visus reikalingus ygius, sulaikant atsitraukimą vokiečiц kariuomenės.

Pas. W. Eberhardt Su originalu sutinka:

pas. Tschunke

Gen. št. Hauptmanas“61 . (Xxxxx xxxxxxxxx – V.L.)

Iš šio dokumento aiškiai matyti, jog gen. W. Xxxxxxxxxxx, skirtingai negu jo pirmtakas gen. R. Xxxxxxx, pripa ino, jog ne kas kitas, o vokiečiai buvo rusц kariniц formuočiц Baltijos šalyse organizatoriai, palaikė glaud ius ryšius su vadinamąja Va- karц Rusijos vald ia ir vykdė anksčiau tarp gen. R. Goltzo ir plk. P. Bermondto sudarytus planus.

Su inojęs, jog vokiečiц vald ia jgaliojusi gen. W. Xxxxxxxxxx vien tik evakuoti iš Lietuvos savąją kariuomenę, vyr. kariuomenės vadas gen. ltn. Pr. Liatukas pripa-

ino, jog Radviliškio gele inkelio stotis tam tikslui gali būti tikrai reikalinga ir garan- tavo vokiečiц kariuomenės evakuacijos metu jos neatakuosiąs. Buvo pridurta, jog ši evakuacija turėtц būti greitai pradėta ir veikiai u baigta. Pa ymėta, jog Lietuvos kariuomenė jau u imtose pozicijose ir toliau bus laikoma, nes jos lietuviams lygiai taip reikalingos, kaip ir Radviliškio gele inkelio stotis vokiečiams jц evakuacijos me- tu, kadangi Lietuvos kariuomenės tikslas yra apginti kraštą nuo bermontininkц62 .

Toks Lietuvos karinės vadovybės paaiškinimas gen. W. Eberhardto netenkino. Spalio 18 d. telegramoje Lietuvos vyriausybei jis pranešė, jog vokiečiц VI atsargos korpuso u nugaryje esančiuose Lietuvos rajonuose pagal gele inkelio linijas toliau telkiama lietuviц kariuomenė, o netoli Lyduvėnц bei Raseiniц buvo u pultos vokie- čiц sargybos. Gen. W. Xxxxxxxxxxx pabrė ė, jog tokios Lietuvos vyriausybės priemo- nės gali labai komplikuoti padėtj ir leido suprasti, jog pavojaus atveju panaudosiąs visas turimas priemones vokiečiц kariuomenei apsaugoti. Baigdamas pridūrė, jog kraštutiniц priemoniц prieš lietuvius nenorėtц imtis ir tikisi per keletą dienц šj klau- simą Lietuvai palankiu būdu išspręsti63 .

Bermontininkai, gen. W. Xxxxxxxxxx asmenyje matydami savo interesц gynė- ją, vis agresyvėjo, jц rekvizicijos virto tikru gyventojц plėšimu. Lietuviц nedideliems kariniams daliniams bandant u stoti vietos gyventojus bei apsaugoti jц turtą ir tei-

ses, o atskirais atvejais susišaudant su bermontininkais bei juos persekiojant, gen.

W. Xxxxxxxxxx tonas aštrėjo. Spalio 19 d. telegramoje, pa ymėdamas, jog lietuviц kariuomenė, u imdama vis naujas teritorijas, sudaro grėsmę vokiečiц u nugario bei susisiekimo linijoms, pareikalavo, jog lietuviц vald ia tuojau atitrauktц savo kariuo- menę atgal j rytus nuo Grinkiškio–Pavartyčiц–Rozalimo ir Klovainiц linijos, priešin- gu atveju grasindamas imtis „reikalingц ygiц bei pastangц savo norui išpildyti“64 . Žinodamas Lietuvos vadovybės aiškiai išreikštą neigiamą nusistatymą bermon- tininkц kariuomenės at vilgiu ir siekius artimiausiu metu išvyti ją iš viso krašto, plk.

P. Xxxxxxxxxx, tarsi bandydamas pasiaiškinti ir ieškodamas u tarimo, spalio 16 d. iš savo stovyklos Mintaujoje pasiuntė raštą j Kauną Lietuvos vyriausybei ir U sienio reikalц ministerijai. Šiame rašte jis veidmainiškai teigė laiduojąs Lietuvos vyriausy- bei, jog jo vienintelis tikslas yra kova su bolševikais, o Lietuvos valstybei sukliudyti laisvai plėtotis jis neturjs jokio noro. Plk. P. Bermondto teigimu, jis ir jo Centro val- dymo taryba pripa jstanti prezidento V. Vilsono paskelbtuosius principus ir visišką Lietuvos gyventojц suverenitetą patiems spręsti savo likimą. Jo vienintelis troškimas – sudaryti sąjungą su Lietuva prieš bendrą priešą – bolševikus65 .

Lietuvos vyriausybė, gerai inodama tikruosius plk. P. Bermondto tikslus Balti- jos šalyse, j šj jo raštą nieko neatsakė. Kartu j gen. W. Xxxxxxxxxx spalio 18 d. telegra- mą buvo pranešta, jog Lietuvoje tebesanti ir vis dar ne evakuojama vokiečiц kariuo- menė da nai drauge su bermontininkais dalyvauja bendrose prieš lietuvius operacijo- se ir todėl labai sunku ją atskirti nuo plk. P. Bermondto pajėgц, kuriц daugumą suda- ro taip pat vokiečiai. Lietuvos karinės vadovybės nuomone, galimas dalykas, jog per apsirikimą ties Lyduvėnais ir Raseiniais galėjo būti u pultas vokiečiц būrys. Siekdama ateityje išvengti tokiц nesusipratimц, ji paragino gen. W. Eberhardtą paspartinti vo- kiečiц kariuomenės evakuaciją iš Lietuvos, pabrė dama, jog ginkluoto konflikto atve- ju net grie čiausiais jsakymais nejstengsianti nuslopinti vietos gyventojц bei kariц pa- sipiktinimo ir jniršio bermontininkц elgesiu ir veiksmais krašte66 .

2. LlETUVOC KARlUOMENĖC TELKlMAC BERMONTlNlNKy FRONTE

L i e t u v i ц f r o n t o p r i e š b e r m o n t i n i n k u s s u d a r y m a s. 1919 m. rudenj Lietuvos karinė padėtis buvo labai sunki. Teko laikyti frontą prieš 3 priešus – bolševikus, lenkus ir bermontininkus. Nors nustūmus bolševikus u Dau- guvos, jц pajėgos šiame fronte didesnio pavojaus Lietuvai jau nebekėlė, tačiau atski- ri, pasikartojantys išpuoliai reikalavo neprarasti budrumo. Atsi velgdama j tai, Lie- tuvos karinė vadovybė šiam fronto ruo ui apsaugoti nutarė palikti III pėst. pulką, Joniškėlio ir Ukmergės atskiruosius batalionus bei atskirą baltgud iц kuopą.

Itin didelę grėsmę Lietuvos valstybingumui kėlė lenkai, kuriц pajėgos iki 1919 m. spalio mėn. vidurio buvo u ėmusios didelę mūsц valstybės teritorijos dalj. Plačiau apie santykius su jais ir vykusias kovas kalbama trečiojoje knygos dalyje.

Labai pablogėjo krašto finansinė padėtis. Kariuomenė ir valstybės tarnautojai