Turinys

Turinys

I. ĮVADAS....................................................................................................................................2

II. ŽINIASKLAIDOS POVEIKIO UGDYMO KOKYBEI

TEORINIS PAGRINDIMAS...................................................................................................8

1. Žiniasklaidos vaidmuo žinių visuomenėje..............................................................8

1.1. Žinių visuomenės samprata..........................................................................................8

1.1. a) Žinių visuomenės naujumas .............................................................................8

1.1. b) Žinių visuomenės sąvokos daugialypiškumas..................................................9

1.2. Žinių visuomenei keliami uždaviniai..........................................................................11

2. Žiniasklaida – ugdymo dalyvė..................................................................................13

2.1. Kokybės švietime ir ugdymo kokybės sampratos problematika.................................13

2.2. Ugdymo kokybės samprata mokslininkų požiūriu......................................................15

2.3. Visuminė ugdymo samprata………………………………………………………...17

2.4. Žiniasklaidos pozicija ugdymo procese………………………………………….......19

3. Žiniasklaidos poveikio ugdytiniui problemos atskleidimas...............................22

3.1. Žiniasklaidos ir visuomenės santykis..........................................................................22

3.2. Teorinis požiūris į neigiamą žiniasklaidos poveikį.....................................................28

3.3. Teorinis požiūris į teigiamą žiniasklaidos poveikį......................................................33

3.4. Ugdytinių požiūris į žiniasklaidą……………………………....................................36

4. Paauglių subkultūros pažinimo svarba...................................................................37

4.1. Paauglystės dėsningumai…………………………………….....................................38

4.2. Paauglių subkultūros samprata……………………………........................................40

5. Galimybės valdyti žiniasklaidos poveikį mokyklos lygmeniu.........................43

5.1. Teorinis požiūris į mokyklos atvirumą ir kaitą...........................................................43

5.2. Teorinis požiūris į galimybę valdyti žiniasklaidos poveikį .......................................46

5.2.1. Užsienio šalių patirtis valdant žiniasklaidos poveikį………………………...46

5.2.2. Lietuvos patirtis valdant žiniasklaidos poveikį……………............................48

III. GALIMYBIŲ VALDYTI ŽINIASKLAIDOS POVEIKĮ UGDYMO

KOKYBEI TYRIMAS...............................................................................................................51

1. Tyrimo metodologija..................................................................................................51

1.1. Metodika, struktūra ir organizavimas........................................................................51

1.2. Kiekybinio tyrimo imtis, respondentų atranka..........................................................52

1.3. Tyrimo imties charakteristikos..................................................................................53

2. Tyrimo duomenų analizė............................................................................................54

2.1. Žiniasklaidos, kaip reiškinio, ir jos poveikio suvokimas............................................54

2.2. Moksleivių požiūris į žiniasklaidos aptarimą.............................................................57

2.3. Tėvų ir mokytojų požiūris į galimybę valdyti žiniasklaidos poveikį.........................60

2.4. Požiūrių į žiniasklaidos įtraukimą į ugdymo procesą santykis...................................65

IV. IŠVADOS.............................................................................................................................69

V. REKOMENDACIJOS............................................................................................................71

VI. LITERATŪRA......................................................................................................................72

VII. SUMMARY.........................................................................................................................78

VIII. PRIEDAI.............................................................................................................................81

I. ĮVADAS

Temos aktualumas

Dabartinėje informacijos (žinių) visuomenėje žiniasklaida atlieka labai svarbų vaidmenį – ji ne tik informuoja, bet ir formuoja pačią visuomenę. Jautriausia jos dalis – bręstanti asmenybė – labiausiai priklauso nuo žiniasklaidos įtakos.

Vis dažniau kalbama apie žiniasklaidą, kaip apie vieną iš pagrindinių ugdymo dalyvių. Antai 2003 m. gruodžio 5-6 d. surengtoje Tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas“ dalyvavusieji ne kartą minėjo, kad „žiniasklaida daro nepilnamečiams didžiulį psichologinį ir edukacinį poveikį“ (Xxxxxxxxxxxxx, 2004, 12), „vis agresyviau perima tą vaidmenį, kuris anksčiau priklausė išimtinai šeimai ir mokyklai“ (Imbrasienė, 2004, 121). Pastarosios konferencijos dalyvės nuomone, „spauda, radijas ir televizija iš vadinamosios ketvirtosios vietos valdžios hierarchijoje vis labiau pretenduoja į pirmąją“ (ten pat, 125). Taigi reikšmingas žiniasklaidos vaidmuo formuojantis visuomenei ir jos poveikis bręstančiai asmenybei yra neabejotinas.

Žiniasklaidos poveikio asmenybei tyrinėtojai dažniausiai pabrėžia jo neigiamąsias puses. Dauguma minėtos konferencijos dalyvių kalbėjo apie Lietuvoje ir užsienyje atliktų tyrimų duomenis (A. Banduros socialinio mokymosi teorija, 1977; R. Uznienės tyrimas, 2000-2002), rodančius didelį neigiamą poveikį jaunam žmogui. Anot X. Xxxxxxxxxxxx, „žiniasklaida formuoja žmogaus žiaurumo apraiškas, turi stiprią įtaką bręstančiai asmenybei, negatyviai keisdama santykį su pačiu savimi ir pasauliu“ (Xxxxxxxxxxx, 2004, 32). Be žiniasklaidos propaguojamo smurto, žiaurumo, seksualinės prievartos, moralinių vertybių iškreipimo, atotrūkio nuo realybės, mokslininkų akcentuojamas tiesioginis ir netiesioginis nuomonės formavimas, subjektyvus, vienpusiškas įvykių ir reiškinių vertinimo brukimas. Tokiu būdu ribojama asmens požiūrio (objektyvios nuomonės formavimosi) galimybė.

Tarptautinio lyginamojo pilietinio ugdymo tyrimo CivEd duomenimis, Lietuvoje pristatytais 2001 m. (Xxxxxxxxxx, 2004, 149), Lietuvos jaunuolių pasitikėjimas žiniasklaida yra labai didelis, o gebėjimas suvokti joje pateiktą informaciją – labai žemo lygio. Tokiomis sąlygomis jau minėtos žiniasklaidos poveikio galimybės gerokai išauga. Visi išvardinti veiksniai leidžia teigti, jog didelis žiniasklaidos poveikis asmens brandai pripažįstamas, tačiau apie kitą svarbų aspektą – žiniasklaidos poveikio valdymo galimybę retai užsimenama. 2006 m. surengtos konferencijos „Vaikų istorijos ir likimai – pelningiausias ir garantuotas žiniasklaidos uždarbis?“ dalyviai įvardijo vieną iš žiniasklaidos poveikio valdymo galimybių – nuoseklų žiniasklaidos raštingumo mokymą, o 2008 rugsėjį 15 Lietuvos mokyklų pradėtas įgyvendinti šio mokymo bandomasis projektas. Tai rodo, jog darbo tema aktuali.

Temos naujumas

Lietuvos jaunuolių pasitikėjimas žiniasklaida ir negebėjimas atsirinkti reikiamą informaciją, ją kritiškai vertinti, interpretuoti leidžia kelti klausimą, ar ugdytinis yra mokomas analizuoti, kritiškai vertinti žiniasklaidą. Todėl visų pirma vertėtų išsiaiškinti, kaip pačių ugdytojų (tėvų, mokyklos) yra suvokiamas žiniasklaidos poveikis ugdymo kokybei.

Literatūroje išskiriama nemažai įtakos asmenybės formavimuisi turinčių veiksnių. X.Xxxxxxxxxxxxx teigimu, „didelę reikšmę turi kultūros bei civilizacijos lygis, konkreti socialinė aplinka, patys žmonės – visa tai sudaro ganą platų įtakų horizontą, veikiantį kiekvieną žmogų.“ Ugdymas čia suprantamas kaip ugdomųjų įtakų produktas ar efektas, įtakos daug priklauso nuo aplinkos, kurioje jos susidaro, pasireiškia. (Xxxxxxxxxxxx, 1998, 19). X. Xxxxxxxx informaciją ir komunikaciją išskiria kaip vieną iš asmenybės ugdymą veikiančių komponentų, veiksnių (Lukšienė, 2000, 25). Daugelio mokslininkų ugdymas suvokiamas holistiškai, kaip daugybės tarpusavyje susijusių išorinių ir vidinių veiksnių visuma. Toks požiūris leidžia žiniasklaidą suvokti kaip vieną iš išorinių ugdymo kokybei įtakos turinčių veiksnių.

Žiniasklaidą suvokiant kaip vieną iš socialinių institucijų (Xxxxxxx, 2004, p. 159), tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujančių ugdymo procese, ją galima traktuoti kaip „mikrobendruomenę, kurios funkcijos ir problemos susietos ar net sutampa su visuomenės siekiais bei problemomis. Kai ugdymas sėkmingas instituciniu lygmeniu, galima tikėtis visuomenės tobulėjimo, o institucinio ugdymo nesėkmės bei problemos perauga į visuomenės problemas“ (Bitinas, 2000, 120).

Vadybinėje literatūroje žiniasklaida suvokiama kaip interesų grupė, arba socialinis partneris, ypač galinga visuomenės nuomonę formuojanti jėga (Želvys, 2003, 133).

Šitaip suvokiant žiniasklaidos poveikį asmens ugdymo procese, teoriškai yra pripažįstama būtinybė išmokti tą poveikį valdyti. Nuo pat Švietimo reformos Lietuvoje pradžios žiniasklaida minima kaip ugdymo pagalbininkė. Įvairiuose per nepriklausomybės metus išleistuose dokumentuose, programose ne kartą kaip vienas iš pagrindinių ugdymo tikslų minimas informacijos poreikio, žinių ir įgūdžių papildymo, informacijos radimo ir pritaikymo gebėjimo ugdymas, todėl mokykla turi būti atvira įvairiems žinių šaltiniams (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 465). Į žiniasklaidą siūloma žiūrėti kaip į dabarties situacijų atspindį ir kaip į viešosios nuomonės raišką, kuri yra svarbus pilietinio ugdymo analizės objektas (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I-X klasės, 1997, 257). Pirmiau minėtoje konferencijoje pripažinta, kad jau yra sutvarkyta ir „teisinė bazė, reglamentuojanti vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą visuomenės informavimo procesuose, ji yra pakankamai aiški ir nuosekli, tačiau čia kaip niekur kitur realybė ir teorija labai stipriai skiriasi“ (Xxxxxxxxxx, 2004, 123).

Turint omenyje, kad vis didėjant informacijos reikšmei dabartiniame pasaulyje, tobulėjant informacijos perteikimo būdams, visiškai pasikeitė ugdytojo ir ugdytinio santykis, mokykla nebėra autoritetingas informacijos perteikimo šaltinis (Xxxxxx, 2001, p. 3), o ugdytinis kuria savo socialinę, kultūrinę gaunamų žinių interpretaciją (Xxxxxxxxxx, Gerulaitis, 2001, p. 91), reikėtų pripažinti kultūros kultūroje egzistavimą – jaunimo subkultūrą. Jos atsiradimo priežastis, pagrindinius komponentus, skiriamuosius bruožus yra aptaręs ne vienas autorius (Xxxxxxxxxxx, 1991; Ramanauskaitė, 1999; Brake, 1980; Xxxxxxx, 1990; Fiske, 1998 ir kt. – pateikia Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxx, 2001).

Vienas iš jaunimo subkultūros veiklos būdų yra laisvalaikis, kurio nemažą dalį sudaro žiniasklaida (Purvaneckienė, 1991 – pateikia Xxxxxxxxxx, Gerulaitis, 2001; Socialinių tyrimų instituto atlikta moksleivių vertybinės orientacijos analizė, 2004). Įsigilinimas į jaunimo subkultūrą, jos poreikių pažinimas – vienas iš veiksmingesnių žiniasklaidos poveikio ugdytiniui valdymo būdų (Xxxxxxxxxx, Gerulaitis, 2001, p. 102; Xxxxxxxxxxxx, 2001, p. 50). Tokio įsigilinimo, pažinimo praktinį veiksmingumą, gebėjimą valdyti įrodo žiniasklaidos, kaip prioritetinės ugdytojos, pasirinkimas tarp jaunimo.

Taigi turint omenyje didelį žiniasklaidos poveikį bręstančiai asmenybei, praktiškai netaikomas teisės normas, žinisklaidos atstovų interesus, hipotetiškai prasilenkiančius su kitų ugdytojų interesais, reikia išsiaiškinti, kaip bandoma valdyti šiuos procesus mokyklos lygmeniu. Kitų šalių patirtis rodo, kad jose jau kelis dešimtmečius sėkmingai taikoma „žiniasklaidos raštingumo“ programa, kurios pagalba moksleiviai mokosi sąmoningai suvokti žiniasklaidą. Tokios programos taikomos JAV, Kanadoje, Australijoje, JK, Vokietijoje, Danijoje, (Sakadolskis, 2007, p. 46). JAV, Nyderlanduose, Prancūzijoje ugdymui žiniasklaida naudojama kaip objektas ir kaip priemonė, Jungtnėse Valstijose yra paplitusios edukacinės žiniasklaidos programos, pati žiniasklaida yra suinteresuota ugdytis savo informacijos suvokėją (Zaleskienė, 2004, p. 156; Xxxxxxxxx, 1999). Anot konferecijos pranešėjų, „Lietuvos ugdymo institucijos, ugdydamos būsimosios informacinės visuomenės piliečius, stengiasi apeiti jų, kaip viešosios sferos dalyvių, mokymo problemas – neugdo sąmoningų laikraščių skaitytojų, televizijos žiūrovų, radijo klausytojų“ (Xxxxxxx, 2004, p. 163).

Šie mokslininkų pastebėjimai priimtini kaip šio magistro darbo iššūkis: tikslinga išsiaiškinti, kokia yra reali situacija dabartinėse Lietuvos mokyklose. Ar žiniasklaida remiamasi kaip socialine ugdymo partnere, ar ji paliekama moksleivių saviugdai. Tai ir sudaro temos naujumą.

Tyrimo objektas – žiniasklaidos poveikio, kaip ugdymo kokybės veiksnio, valdymas ugdymo procese.

Tyrimo problema – kaip ugdytojai geba remtis žiniasklaida, kaip socialine partnere, ir valdyti žiniasklaidos poveikį ugdymo kokybei.

Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti galimybę valdyti žiniasklaidos poveikį ugdymo kokybei.

Tyrimo laukas – Mažeikių rajono vidurinės mokyklos: keturios miesto ir dvi –

miestelių.

Tyrimo uždaviniai:

1) nustatyti, kaip atskiros respondentų grupės (tėvai, mokytojai, mokiniai) suvokia žiniasklaidos įtaką ugdymui;

2) kokia lektūra, televizijos laidos labiausiai domina paauglius ir kodėl;

3) kaip mokiniai geba vertinti žiniasklaidos jiems teikiamą informaciją;

4) koks tėvų ir mokytojų vaidmuo valdant žiniasklaidos poveikį paauglių subkultūrai ir ugdymo kokybei;

5) kaip mokytojai pasitelkia žiniasklaidą, kaip ugdymo sąjungininkę.

Tyrimo metodai

Pasirinkta empirinio tyrimo rūšis – atvejo tyrimas (Bitinas, 2006), jis atliktas instituciniu lygmeniu, naudoti kokybiniai ir kiekybiniai metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė. Ja siekta atskleisti edukologų, psichologų, sociologų, vadybininkų požiūrį į ugdymo kokybės veiksnius, siūlomus žiniasklaidos poveikio valdymo būdus.

2. Dokumentų analizė padėjo nustatyti švietimo kuriamą ugdymo kokybės vaizdinį, išsiaiškinti švietimo įstatymuose, nuostatose, programose teikiamą žiniasklaidos, kaip svarbios ugdymo dalyvės, suvoktį.

3. Anketinė apklausa. Tėvų, pedagogų ir mokinių apklausa siekta empiriškai pagrįsti teorines darbo prielaidas.

4. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta taikant SPSS for 10 Windows statistinių duomenų apdorojimo programą.

II. ŽINIASKLAIDOS POVEIKIO UGDYMO KOKYBEI TEORINIS PAGRINDIMAS

1. Žiniasklaidos vaidmuo žinių visuomenėje

Analizuojant žiniasklaidos poveikį ugdymo kokybei, ugdytiniui, aiškinantis šio poveikio valdymo galimybes, visų pirma reikėtų aptarti informacijos (žinių) visuomenės sampratą.

1.1. Žinių visuomenės samprata

Valstybės lygmeniu žinių visuomenės kūrimu susirūpinta įstojus į ES. Imta kurti įvairias programas ekonomikai, švietimui ir kitoms sritims gerinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programoje įsipareigojo spartinti šalies mokslo ir technologijų pažangą, informacijos ir žinių visuomenės plėtrą.

Tuo tarpu žinių visuomenės terminas pirmą kartą pavartotas 1969 m. Xxxxxxx Xxxxxxxxx. „Tuo pat metu imta vartoti ir kitą – besimokančios viuomenės – sąvoką. Žinių visuomenės samprata neatsiejama nuo informacijos visuomenės tyrinėjimų, kuriuos paskatino kibernetikos įsigalėjimas.“( xxxx://xxx.xxxxxxxx-xxxxxx.xx/Xxx.xxxx?xxxxx00000).

Žinių visuomenės, kaip naujos būvio formos, naujumo ir sąvokos prieštaringo vertinimo problemą galima pastebėti daugelio mokslininkų darbuose.

0. a) Žinių visuomenės naujumas

„Atsižvelgiant į dabartinę pasaulinės ekonomikos raidą ir tendencijas, aišku, kad vienintelis Lietuvos kelias neatsilikti nuo pažangaus pasaulio – yra kurti žinių visuomenę. O žinių visuomenės ekonomikos varomąja jėga tampa intelektualios (aukštosios) technologijos, kurios gali būti sukurtos tik efektyviai plėtojant švietimą, studijas, mokslo tyrimus ir mokslo taikomąją veiklą. Pagrindiniu žinių visuomenės veikėju tampa mokslininkas, o strateginiu resursu – žinios.“ (LR Švietimo ir mokslo ministerija, pateikiama xxxx://xxxxxxxx.xxx.xx/xxxxx/00000.xxxx). Remiantis šia citata, galima teigti, kad valstybei žinių visuomenės kūrimas – viena naujesnių prioritetinių veiklos sričių.

X. Xxxxx, lygiagrečiai vartodamas informacinės visuomenės ir žinių visuomenės sąvoką, teigia, jog šešetą amžių (nuo XV a.) tai, kas buvo sukurta žmogaus, iš esmės nekito. Ir tik visai neseniai – atsiradus skaitmeninėms informacijos apdorojimo priemonėms, ėmus sparčiai vystytis elektronikai, žmogui įvaldžius kosmosą ir sukūrus palydovines ryšio priemones, informacinių tinklų technologijas ir internetą – įvyko esminiai pokyčiai. Tai paskatino ir sąvokos „informacinė visuomenė“ atsiradimą (Aušra A. Atvirųjų resursų reikšmė vystant žinių visuomenę //xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxxxx/Xxxxxxx%00xxxxxx/00_0/xXxxxxxx_xx_Xxxxx_xxxx_0000_xx.xxx).

Žinių visuomenės Japonijoje apologetas Y. Masahuda ją laiko tam tikra nauja civilizacijos forma, pasižyminčia sugebėjimu greitai, interaktyviai ir pigiai priimti, suprasti ir perduoti įvairaus pobūdžio informaciją pasaulio mastu. Šį globalų reiškinį, pasak tyrėjo, lėmė naujos visuomenės atsiradimas (pateikia X. Xxxxxxxxxx, 2002).

Išstudijavusi minėto X. Masahudos ir kitų žinių visuomenės reiškinio tyrinėtojų (Xxxxxxxxxx, 2001, Drucker, 1993, Xxxxxxx, 1993; Kirvelis, 1998; Telksnys) darbus, X. Xxxxxxxxxx laikosi tarpinės pozicijos. Pasak autorės, sąvoka žinių visuomenė nėra nauja, pastaraisiais dešimtmečiais ji gerokai prasiplėtė (Xxxxxxxxxx, 2002).

Kitos nuomonės nei minėti autoriai laikosi X. Xxxxxxxx. Jis įžvelgia du mokslininkų požiūrius į aptariamą sąvoką – jau minėtą, informacijos visuomenę, kaip atsirandančią dabar, su jai būdingais naujais atributais ir funkcijomis, ir kitą – kad visa žmonių visuomenės raida iš esmės yra informacinių santykių raida. Todėl autorius xxxx išvadą, kad „informacinė visuomenė yra ta terpė, kurioje esame priversti neišvengiamai veikti. Šios terpės supratimo lygmuo reikš ir mūsų galimybių valdyti šią visuomenę lygmenį.“ (Bielinis, 2005, 21).

Remiantis pateiktais teiginiais ir faktais, reikia pripažinti, kad žinių visuomenė, kaip reiškinys, nėra nauja. Pasikeitė tempai, mastai, erdvė, atsirado naujos galimybės, atvėrusios pasirinkimo laisvę ir užkrovusios atsakomybę.

b) Žinių visuomenės sąvokos daugialypiškumas

Opozicijos esama ne tik žinių visuomenę suvokiant kaip seniai ar visai neseniai atsiradusią. Skirtingai vertinamas ir pats terminas žinių visuomenė.

Problemą bene geriausiai atskleidžia J. Morkūnienės pozicija: „Sąvoka „informacinė visuomenė“ tampa eiliniu burtažodžiu, lozungu. Informacinė visuomenė suprantama kaip aprūpinimas kompiuterine technika ir išmokymas ja naudotis <...> tai tik mažas žingsnelis link tos visuomenės, kurią galėtume pavadinti žinojimo visuomene.“ (Morkūnienė, 2003, 69). Autorės teiginių pagrįstumą patvirtina ne vienas šaltinis, pateikiantis šios sąvokos apibrėžimą.

Antai viename iš straipsnių, skirtų žinių visuomenės kūrimo temai, žinių visuomenė apibrėžiama kaip „žmonių grupė, veiklą grindžianti žiniomis.“ (xxxx://xxxxxxxx.xxx.xx/xxxxx/00000.xxxx).

LR Vyriausybės parengtose programose galima rasti įvairių žinių visuomenės apibrėžimų, jai keliamų uždavinių. Daugelyje jų žinių visuomenė apibrėžiama kaip išsilavinusi, žiniomis, išmokimu savo veiklą grindžianti visuomenė. Daug reikšmės parengtuose dokumentuose, programose teikiama formaliam žinių įgijimui, formaliam universitetiniam išsilavinimui.

Neretai kalbant apie prioritetines valstybės veiklos sritis, žinių visuomenės sąvoka vartojama kaip ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės sinonimas: „Žinių visuomenės nariai investuoja į saviugdą, siekia aukštesnio išsilavinimo; žinios ir jų pagrindu sukurtos technologijos efektyviai naudojamos pramonėje, taip didinant jos konkurencingumą bei inovatyvumą<...>“

(xxxx://xxx.xxxx.xx/x/xxxxxxx//xxxxxxxx%00xxxxxxxx/xxxxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxxxx.xxx).

Šie keli pavyzdžiai ir kasdienės komunikacijos patirtis rodo, kad lietuvių kalbos terminijoje įsigalėjusi būtent žinių visuomenės sąvoka, o ji aprėpia žinių kaupimo, formalaus mokymosi prasmę. Sąvokos vartojimo nevienareikšmiškumo problemą įžvelgia nedaugelis.

Antai straipsnyje „Velnio ruletė“ X. Xxxxxxxxxxx kalba apie peršamą žinių visuomenės modelį: „<...>jis primena klaidinančią pelkių žaltvykslės liepsnelę. Informacinė visuomenė yra nemąstanti, pasyviai žinias kaupianti ir jomis vartotojiškai besinaudojanti. <...> Švietimo tikslas yra kurti ne žinių, o žinojimo visuomenę.“

(xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xxxxxxx/?xxxx_xxx000&xxxxxxxxxxxxxx&xx_xxx0000).

„Žinojimas“ ir „informacija“, anot J. Morkūnienės, nėra tapatūs dalykai. Jų negalima painioti, tapatinti. Autorės nuomone, „mes gyvename pasaulyje, kuriame technologija daro prieinamą informacijos kokybę. Tol, kol žmonės visame pasaulyje negali visos šios informacijos pasiekti ir įvertinti kritiškai, tol, kol jie negali jos analizuoti, rūšiuoti ir įtraukti į jų turimą žinių, pažinimo bagažą, tol informacija, kad ir kokia didelė ir greita ji būtų, lieka tik neapibrėžtų duomenų sankaupa.“ (Morkūnienė, 2003, 67). Klaidingo šių sąvokų tapatinimo priežastį autorė įžvelgia nevienareikšmiškame ryšio tarp informacinių technologijų plitimo pasaulyje ir žinių visuomenės kūrimo suvokime.

Kita galima priežastis – netaisyklingas, netikslus anglų kalbos termino „knowledge society“ vertimas (žinanti/žinojimo visuomenė virto žinių/informacijos visuomene).

Kaip teigia M. P. Xxxxxxxxxx, „<...>išversta kažkodėl žinių visuomenė, o ne žinojimo <...> žinojimo visuomenės postulatas teigia, jog visuomenėje reikalingas ne žinių kiekis, o kompetencija jas naudojant. Čia kalbama apie žmonių kokybę. Žinojimo visuomenė – tai visuomenė, kurioje žmonės patiria labai daug žinojimo būklių, o ne tai, kad visuomenėje yra labai daug žinių, informacijos. Paprastai tariant, žinojimo visuomenė – tai brandi informacijos visuomenė.“ (xxxx://xxxx-xxxx.xxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxxxxxxxxxx/00000).

Taigi neįsigilinus į originalo kalba vartojamos sąvokos prasmę, atsirado pastarosios iškreiptas vaizdinys. Dažniau matome žinių rinkimo, kaupimo ir saugojimo instrumentą, o ne mąstant, dalyvaujant, bendraujant besišviečiantį žmogų.

Verta paminėti, kaip nuo reformos pradžios buvo aiškinamas sąvokų žinios ir žinojimas skirtumas. X. Xxxxxxxxx yra aiškiai atskyrusi šias dvi sąvokas. Žinios, jos teigimu, tai „faktų įsiminimas, o žinojimas nėra paprastas faktų įsiminimas. Tai: faktų, idėjų, koncepcijų supratimas; orientavimasis kultūrinėje, socialinėje, gamtinėje aplinkoje; vertybių, įsitikinimų, elgesio normų ištakų suvokimas ir gebėjimas interpretuoti; besikeičiančių santykių tarp žmonių ir jų aplinkos, sąsajų tarp praeities, dabarties ir ateities suvokimas ir gebėjimas susieti priežastiniais ryšiais.“ (Xxxxxxxxx X. 1993, 177–178).

Šiai aiškiai ir tiksliai sąvokų diferenciacijai antrina J. Morkūnienės mintis, jog „žinios – tai jėga: jėga, kuri gamina, numato ir įspėja. Sugebėjimas taikyti žinias žmonijos gerovei reikalauja didžiulės išminties. Tik žinojimas kuria išmintį.“ (Morkūnienė, 2003, 76).

Šiame darbe remiamasi sąvokos žinojimo visuomenė šalininkais. Aptariant kitus šio reiškinio aspektus, vengiant daugiaprasmiškumo ir siekiant išlaikyti autorių teiginių autentiškumą, laikomasi jų pateikiamo apibrėžimo.

Nepaisant žinančios visuomenės, kaip reiškinio, naujumo ar senumo, sąvokos turinio daugialypiškumo, reikia matyti ir pripažinti jos keliamus uždavinius ugdant ir besiugdant.

1.2. Žinių visuomenei keliami uždaviniai

Ši sąvoka mokslininkų darbuose aptarinėta įvairiais aspektais – politiniu, ekonominiu, technologiniu (Xxxxxxx, 1993; Kirvelis, 1998; Telksnys, 1999 – pateikia Xxxxxxxxxx, 2002; Xxxxxxxx, 2005). X. Xxxxxxxxxx, daugiau dėmesio skyrusi filosofinio-socialinio, psichologinio žinių visuomenės aspektams, išskiria ir šiam darbui aktualų – edukacinį. Remiantis autore, žinių visuomenės keliamą iššūkį tenka priimti ne tik valstybių politikams, informacinių technologijų kūrėjams, visuomenės tyrėjams, bet ir švietimo politikams, edukologams, edukacinės praktikos įgyvendintojams (Zaleskienė, 2002, 40).

Apie būtinybę suvokti informacijos amžiaus sąlygotus pasikeitimus visuomenėje kalba ir E. Xxxxxx (2001). Akcentuodamas vieną iš esminių pasikeitimų – tempą, kuriuo viskas keičiasi, autorius plačiau aptaria kokybinį ugdytojų ir ugdytinių santykių pasikeitimą: „Alternatyvių mokymosi šaltinių reikšmė be galo išaugo. Visos tos priemonės nepaprastai greitai keičia ir perteikia vertybes, madas, manieras, papročius ir moralę. Anksčiau šią informaciją perteikdavo tėvai, bažnyčia ir mokykla. Na, o šiandien nė viena iš šių tradicinių institucijų neatrodo esanti autoritetingas jaunimo informacijos šaltinis.“ (Xxxxxx, 2001, 3). Ankstesnius mokinių ir mokytojų santykius apibūdindamas kaip „teikėjų“ ir „vartotojų“, kai mokinys nejausdavo atsakomybės už savo mokymąsi, autorius pateikia naują, atsiradusią informacijos amžiuje, jų formą – mokiniai turi galimybę tapti informacijos sau „teikėjais“.

X. Xxxxxxxxxx, pripažindama, kad švietimo sistemai pamažu tampant atvira, atsirandant galimybėms ir motyvams asmens saviugdai vykti net nedalyvaujant formalioje švietimo sistemoje, kintant tradiciniam ugdymo turiniui, žinių struktūrai įgaunant naują pobūdį (nuo faktinių žinių pereinama prie metodologinio veiklos išmanymo), teigia, kad edukologijos samprata, edukacinės sąlygos keičiasi iš esmės (Zaleskienė, 2002, 41). Todėl, anot autorės, reikalinga informacijos kūrimo ir jos priėmimo strategija, kuri sudarytų sąlygas piliečiams tapti ne tik aktyviais informacijos vartotojais, bet ir jos kūrėjais, t.y. ugdytų gebėjimą atsirinkti, skaityti, analizuoti, lyginti, vertinti informaciją, skirti faktą nuo nuomonės, susidaryti savo nuomonę ir ją pagrįsti (ten pat).

J. Morkūnienės teigimu, svarbiausia suvokti, jog informacijos ir komunikacijos priemonės tėra žinių rinkimo ir saugojimo instrumentas, priemonė. Informacinės visuomenės esmė, pasak autorės, glūdi kur kas arčiau socialinės realybės. Autorė mano, kad „visuomenės raida turėtų eiti dviem kryptimis: pirma – kaip investavimas į pačias informacijos struktūras; antra – kaip investavimas į švietimą tuo tikslu, kad kiekvienas pilietis <...> teikiamas galimybes panaudotų pasiekti žinojimui.“ (Morkūnienė, 2003, 66). Taigi pernelyg nesureikšminant atsiradusių galimybių ir nepamirštant apie galimas grėsmes, reikia vadovautis pagrindiniu, visai nenauju, tikslu – skatinti mąstymą, savišvietą, kūrybiškumą.

Žinanti (žinių) visuomenė kelia ir socialinių uždavinių. Tarp kitų socialinių kompetencijų, būtinų žinančioje visuomenėje, įdomios išskirtos Perrenoud (2001) – „gero gyvenimo“ kompetencijos. Tai „bendrųjų kognityvinių ir emocinių gebėjimų derinys, kuriuo asmuo manipuliuoja įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Jos leidžia xxxxxxxx priimti sprendimą nenumatytose gyvenimo situacijose ir pasimokyti iš jų.“ (xxxxxxxx Xxxxxxxxxx, 2002). Šias kompetencijas, autoriaus nuomone, sudaro: mokėjimas išgyventi rinkos ekonomikoje, nuostata prisiimti atsakomybę už kitus, mokėjimas rasti „savo kelią“ švietimo sistemoje, mokėjimas taikyti informacines technologijas, mokėjimas naudotis žiniasklaidos teikiama informacija.

Panašias kompetencijas, arba žinojimo visuomenės nario gebėjimus, mini ne vienas jau aptartas autorius. Apibendrinus jų įžvalgas, galima teigti, kad dabartiniame pasaulyje žiniasklaidą reikia suvokti ir priimti kaip vieną svarbesnių žinojimo visuomenės atsakomybę skatinančių veiksnių.

Apibendrinant žinojimo (žinių) visuomenės sampratos daugialypiškumo, naujumo problemą, galima teigti, kad tiek reiškinys, tiek pati sąvoka kelia nemažai diskusijų. Dėl požiūrių į sąvoką ir jos turinį skirtumo formuojamos skirtingos pažiūros į patį reiškinį. Išanalizavus minėtų autorių mintis, būtų galima daryti prielaidą, kad naujos galimybės, staigūs pokyčiai iš tiesų neverčia visko keisti iš esmės. Atvirkščiai, jie skatina pasitelkus turimą patirtį aiškiai susivokti gyvenamojoje aplinkoje ir jos siūlomą realybę priimti atsakingai.

2. Žiniasklaida – ugdymo dalyvė

Pripažįstant žiniasklaidą kaip vieną iš sudedamųjų žinojimo visuomenės nario gyvenimo dalių, būtina išsiaiškinti jos, kaip ugdytojos, reikšmę bręstančios asmenybės ugdymo (-si) procese. Suvokiant, kad šis procesas nėra savitikslis, o pagrindinis ugdymo sąveikos siekis visada išlieka kokybiškas ugdymo rezultatas, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra ugdymo kokybė.

2.1. Kokybės švietime ir ugdymo kokybės sampratos problematika

Kokybės suvokčių yra labai daug – kiekvienas autorius ją supranta vis kitaip, skirtinguose šaltiniuose ji pateikiama iš labai įvairių pozicijų. Socialinių mokslų objektų tyrėjams tai sukelia bene daugiausia problemų – žmogus, jo vidinio pasaulio, bendravimo ypatumai, aplinka nėra lengvai matuojami. Pasitelkus valstybės švietimą reglamentuojančius dokumentus, bendrąsias programas ir kt., verta pažvelgti į ugdymo sampratą reformuojamoje mokykloje. Pagrindinis jos tikslas – „savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė“ (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992 //

(xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxxx/xxxx/xxx/xxxxxxxxxx/xxxxxxxxxx0.xxx), todėl ugdymo kokybę pagrįstai liudytų atitiktis ugdomos asmenybės vaizdiniui.

1992 m. Lietuvos švietimo koncepcijoje tas vaizdinys pateikiamas kaip „naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui subrendęs ir įsipareigojęs, sąmoningas, savarankiškai apsisprendžiantis, socialiai veiklus, savo pasaulėžiūrą grindžiantis tautos ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis, gebantis kompetentingai ir atsakingai dalyvauti demokratinės visuomenės bei valstybės kūrime ir plėtotėje asmuo“ (xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxxx/xxxx/xxx/xxxxxxxxxx/xxxxxxxxxx0.xxx).

Be jau išvardytų, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo akcentuojama dorovės, savarankiškos pasaulėžiūros, bendravimo ir bendradarbiavimo, pilietinio sąmoningumo, prasmės poreikio, gyvenimo vertingumo ir savo, kaip savito asmens, vertės, visuomeniškumo, brandžios kultūrinės savimonės, ekologinio susipratimo, kūrybingumo ir kitas kompetencijas įgijusi asmenybė (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 9-27).

Išanalizavus pilietinio ugdymo programas, suvokiamas kaip jaunimo socialinio ugdymo dalis, galima išskirti visų per nepriklausomybės metus išleistų programų atspirties tašką – demokratiškos asmenybės ugdymą.

Antai 1994 m. Pilietinio ugdymo programoje akcentuojama dora, sąžininga, tolerantiška, drausminga, mylinti tėvynę ir ja visokeriopai besirūpinanti, konstruktyvi, kūrybinga, kritiškai mąstanti, visapusę informaciją gaunanti, komunikabili, nuolatinį informacijos poreikį jaučianti, gebanti susirasti ir pritaikyti informaciją asmenybė (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 459-465).

M.Lukšienės požiūriu, „kritiškas konstruktyvus mąstymas pasiekiamas, kai turima visapusė informacija <...>, kai nuolat susiduriama su alternatyvia mintimi, interpretacija, vertinimu, mokomasi tą kitoniškumą išgirsti, suprasti, lyginti su savo požiūriu, objektyviai pasverti jį savo paties pasaulėžiūros (nors dar vaikiškos ar nesusiformavusios) ir tikrovės bei istorinio proceso kontekste<...>“ (Lukšienė, 2000, 61-62).

1997 ir 2004 m. pilietinio ugdymo programose išlieka esminis tikslas – demokratinę pasaulėvoką, gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą susiformavusi, vidinį poreikį veikti remiantis demokratiniais pagrindais jaučianti asmenybė. Iš programose išsamiai atskleidžiamų ugdytinio įgyjamų kompetencijų – žinių, įgūdžių, nuostatų – galima apžvelgti šiame skyriuje plačiau dar nenagrinėtus demokratiškos asmenybės gebėjimus/įgūdžius. Pilietiškai subrendusi asmenybė turėtų gebėti: „<...>sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis neprarasti savarankiškumo, savigarbos ir žmogiškojo orumo; ginti savo teises, laisves ir įsitikinimus; branginti ir ginti Lietuvos tautos savarankiškumą ir orumą; <...>domėtis, sekti ir bendraisiais bruožais suvokti pagrindinius Lietuvos kultūrinio, visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo klausimus; susidaryti savo nuomonę ir kartu kritiškai vertinti savo kompetenciją, žiniasklaidos priemonių ir viešosios nuomonės teikiamą informaciją bei situacijų interpretacijas, gebėti papildomai tikslintis savo argumentus ieškant geriausio sprendimo; ieškoti ir rasti dialogą ir konstruktyvų kompromisą konfliktinėse situacijose<...>“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 254).

Naujausiame, 2008 m., pilietiniam ugdymui skirtame dokumente – pilietiškumo ugdymo projekte – atsiranda konkrečios nuorodos, kaip integruoti pilietinį ugdymą į kitų dalykų turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad daugiau nei prieš dešimtmetį pirmąją integruojamąją pilietinio ugdymo programą parengė X. Xxxxxxxx (1995), tačiau jį imta atnaujinti visai neseniai. Kaip nurodoma naujausiame projekte, „pilietinis ugdymas Europos Sąjungos direktyviniuose dokumentuose ir Lietuvos švietimo strategijoje keliamas kaip vienas iš pagrindinių švietimo sistemos tikslų.“ (2008 04 28 Pilietinio ugdymo projektas // (xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?-000000000). Verta paminėti, kad šiame, paskutiniajame, pilietinio ugdymo variante tiksliausiai aprašomos ugdytinio kompetencijos, pateikiami pasiekimų lygmenys, vertinimo kriterijai ir kt.

Apibendrinant visų minėtų programų, projektų pateikiamą ugdomos asmenybės vaizdinį, trumpai galima pasakyti, kad jį sudaro darni asmenybės išsiugdytų žinių, įgūdžių, nuostatų visumos sąveika su aplinka. Tai yra daugybės veiksnių sąlygojamas jokiems matavimams nepaklūstantis rezultatas. Toks vaizdinys patvirtina ugdymo kokybės apibrėžimo problemiškumą.

Paliekant ugdymo kokybės sampratos problemą atvirą, verta paanalizuoti mokslininkų požiūrį į ją.

2.2. Ugdymo kokybės samprata mokslininkų požiūriu

Pirmiausia reikėtų bent trumpai aptarti ugdymo sąvoką. Tradiciniu požiūriu, ugdymas apima mokymą, lavinimą ir auklėjimą. Panašiai jis apibrėžiamas ir Lietuvos pedagogikos klasikų. Pavyzdžiui, X.Xxxxxxxxxx ugdymą nusako kaip „globojamąjį, lavinamąjį ir auklėjamąjį veikimą, kuriuo suaugusi karta stengiasi su prigimtinių, kultūrinių ir religinių visuomenės vertybių pagalba paruošti gyvenimo tikslams jaunąją kartą.“ (Xxxxxxxxxx, 1991, 268).

J. Laužiko teigimu, ugdymu „siekiama išugdyti jaunosios kartos dvasines jėgas, kad asmuo galėtų įsijausti į kultūrines vertybes <...> ir visa savo būtybe dalyvautų esamos kultūros lobyne ir būsimos kultūros kūryboje.“ (Xxxxxxxx, 1993, 217).

Svarbu susidaryti visuminį požiūrį į ugdymą, kaip procesą. Tai pabrėžia X. Xxxxxxxxxxxx: „Suvokiant atskirų tendencijų vienpusiškumą, svarbu nepasitenkinti tik ta ar kita ugdymo apibrėžtimi, nes ji neatskleistų visos jos esmės. Tik lyginant ir gretinant įvairius požiūrius į ugdymą, įmanoma labiau apčiuopti svarbiausius jo bruožus bei funkcijas ir kurti optimalistinę – visybišką – ugdymo sampratą.“ (Xxxxxxxxxxxx, 1998).

Remiantis šiais teiginiais, galima daryti prielaidą, kad minėti mokslininkai ugdymo kokybę suvokia kaip darnią skirtingų kartų sąveiką bendram labui, tai yra iškeltam ugdymo tikslui, ugdomos asmenybės vaizdiniui priartinti, tai pasiekiama tik ugdant harmoningą, dvasiškai turtingą asmenybę.

Vadybos teoretikų akimis, kokybė – tai: „specifikacijų atitikimas; santykinis ydų nebuvimas; vartotojo reikalavimų tenkinimas. Kokybės lygis yra vartotojo pasitenkinimo gaminio parametrais ir ypatybėmis lygis.“ (Barzcyk, 1999, 19). Kalbant apie ugdymo procesą, pastarasis apibrėžimas tik sąlyginai tiktų. Kaip minėta, tokią ugdymo proceso specifiką lemia daug veiksnių, šiuo atveju būtų sunku sutarti, kas yra „vartotojas“.

K. Pukelio manymu, kokybė – tai „nuolat judantis, dėl to nuolat ir kintantis „taikinys“. (xxxx://xxx.xxx.xx/xx_xxxxxx/xxxx/xxxxxxxxx/xxx_xxx/000000/Xxxxxxxx%00Xxxxxxx%00XXXXX_xxxx_00_0000x.xxx). Panaši mintis išsakyta 2005 m. gruodžio 20-21 d. vykusiame Pedagogų profesinės raidos centro organizuotame seminare-pasitarime apskričių/savivaldybių metodinės veiklos organizatoriams „Metodinės veiklos priedermė – švietimo kokybė“. Pranešėjo P.Gudyno pastebėta, kad „ugdymo kokybė yra ugdymo tikslų pasiekimo laipsnis“. Pasak pranešėjo, apie nuolatinį kokybės gerinimą kalbama dėl ugdymo tikslų pasikeitimo. (Xxxxxxx, 2008, 2).

Dėl nenutrūkstančio, nuolatinio kokybės sampratos kismo sutinka ir X.Xxxxxxxxxx. Jo teigimu, vis nauji iššūkiai švietimui, švietimo politikos akcentai, naujos mokyklos bendruomenės nuostatos, atnaujinama kokybės samprata yra nulemti pasaulinių procesų, šalies raidos, visos aplinkos kaitos (Xxxxxxxxxx, 2002, 6). Be to, autorius, sutikdamas su vadybos teoretikais, pripažįsta, kad konkretus kokybės turinys yra susitarimas.

Sutartinė ugdymo kokybės reikšmė pabrėžiama ir kitame, viename iš tikslesnių kokybės apibrėžimų: „ugdymo kokybė – sutartinės vertės požymių visuma, rodanti, kokiu laipsniu, būdais bei priemonėmis švietimo įstaiga pasiekia savo paskirčiai būdingų nacionalinės švietimo sistemos ugdymo tikslų, tenkina ugdytinių poreikius, padeda pasiekti moksleiviams asmenybės brandos, geba valdyti procesus ir sąlygas.“ (Xxxxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxxxxx, 2002, 11). Autorės, apibūdindamos ugdymo kokybę, akcentuoja tai, kas turėtų sudaryti „sutartinę vertę“: nacionalinių ugdymo pasiekimų tikslų, ugdytinių poreikių tenkinimo, asmenybės išugdytos brandos laipsnis.

X. Xxxxxxxxxxxxxx, nagrinėdama kokybę kaip vieną iš bendrųjų švietimo vertinimo kriterijų, pateikia Xxxxxxxx mintį, kad „kokybės ir kokybės plėtotės supratimas tuo pat metu gali atitikti kelias strategijas.“ (Vaicekauskienė, 2007, 67). Kitaip tariant, priklausomai nuo išeities taško, arba atsakymo į klausimą „apie kieno kokybę kalbama?“, siūlomas elekcinis požiūris į kokybę.

Grįžtant prie ugdymo apibrėžties reformuojamoje mokykloje, galima paminėti X.Xxxxxxx pastebėjimą, kad ugdymą visų pirma sudaro visapusiškas, integralus, visuminis asmenybės puoselėjimas, pagrįstas visuminiu kultūros kontekstu, kaip asmenybės ugdymo terpe (Jackūnas, 2006, 74).

Išanalizavus švietimui ir ugdymui skirtus dokumentus, susipažinus su mokslininkų požiūriu į ugdymą, ugdymo kokybę, galima teigti, kad ugdymo kokybė iš esmės suvokiama kaip daugybės veiksnių sąlygojamas rezultatas. Kaip minėta, tai lemia tikslios kokybės sampratos nebuvimas, jos suvokimas iš skirtingų pozicijų, priklausomybė nuo konteksto ir aplinkos kismo. Visus požiūrius vienija tiesiogiai apibrėžta, išsakyta ar galima numanyti mintis, jog kokybė – tai visuomet susitarimas dėl vertės. Demokratiją kuriančioje visuomenėje siekiama vertė, arba ugdymo orientyras, − asmuo, pasirengęs gyventi demokratijoje. Tokio asmens vaizdinys pateiktas švietimo konceptualiuose dokumentuose. Ugdymo kokybė šiuo atveju – artėjimas prie tokio asmenybės vaizdinio, arba iškeltų ugdymo tikslų pasiekimo laipsnis. Remiantis minėtų autorių teorine ir praktine patirtimi, ugdymas suvokiamas kaip atviras procesas, ne izoliuotas nuo socialinių, kultūrinių, politinių, visuomeninių ir kt. pokyčių erdvės, t.y. kaip sąveikaujančios tarpusavyje ir veikiančios viena kitą dalys.

Visuminį (holistinį) požiūrį į ugdymą verta panagrinėti išsamiau.

2.3. Visuminė ugdymo samprata

Žmogus ir visuomenė yra neatskiriami vienas nuo kito. Visuomenėje vykstantys procesai veikia žmogų, ir žmogus turi įtakos visuomenei, kultūrai apskritai. Kalbant apie ugdytinį ir jo vietą kultūros kontekste, vertingas M. Lukšienės pastebėjimas: „Žmogus ir kultūra imami kaip du neatskiriami sandai: per kultūrą siekiama sudaryti optimalias sąlygas žmogaus brandai bei realizavimuisi, savo ruožtu per žmogų siekiama tautos ir žmonijos kultūrą tęsti ir puoselėti. Taigi ugdymo objektas neišvengiamai yra žmogaus kultūros kontekste. Neįmanoma ugdyti žmogų izoliuotai, neatsižvelgiant į konkrečius tautos bei jos kultūros poreikius.“ (Lukšienė, 2000, 24). Ugdymas autorės suvokiamas kaip ekonominių, socialinių, politinių, individualiųjų, tarptautinių ir regiono-krašto, kultūrinių ir istorinių, demografinių, informacinių ir komunikacinių veiksnių, veikiančių visuomenėje, ir ugdymo sąveika, ir dinamika (žr. 1 pav.).

1 pav. Ugdymo ir visuomenėje veikiančių veiksnių sąveikos dinamika (Lukšienė, 2000, 25)

Taigi informaciją (žinias, tyrimus) ir komunikaciją (spaudą, TV, radiją) X. Xxxxxxxx pateikia kaip vieną iš svarbių ugdymui įtakos turinčių veiksnių. Gimus žmogui, veikiamam jo paties prigimties ir jį supančios kultūrinės tradicijos bei proceso, formuojasi unikalus individo pasaulis ir jo lygiai. Mokslininkės teigimu, šiame procese tėvai, aplinka, mokykla gali padėti arba trukdyti kiekvienam žmogui išsiugdyti savąjį kultūros pasaulį. Mokyklos vaidmuo čia itin svarbus, svarbiausias jos tikslas – išugdyti visuminį mąstymą, kaip pagrindą pačiai asmenybei išlikti nesusiskaidžiusiai, vientisai, nepasimesti begalinėje pasaulio raizgalynėje (Lukšienė, 2000, 40 – 41).

Visuminio ugdymo sampratos laikosi ir X. Xxxxxxxxxxxx, pabrėžianti ugdymo įtakų įvairiapusiškumą: „Įtakų įvairovė pareina nuo daugelio veiksnių. Itin didelę reikšmę turi kultūros bei civilizacijos lygis, konkreti socialinė aplinka, ir, bene daugiausia, patys žmonės. <...> Susidaro gana platus įtakų horizontas, veikiantis kiekvieną žmogų.“ (Xxxxxxxxxxxx, 1998, 19). Ugdymas čia suprantamas kaip ugdomųjų įtakų produktas ar efektas. Autorės teigimu, įtakos daug priklauso nuo aplinkos, kurioje jos susidaro, pasireiškia. Socialinėje aplinkoje išskiriama ketveriopa įtaka: šeimos, mokyklos, valstybės, bažnyčios, kurių glaudus bendradarbiavimas, anot autorės, veda į viską apimantį ugdymą (ten pat, 20).

X. Xxxxxxxxxxxxxx, viename iš savo straipsnių iškėlusi fundamentines ugdymo idėjas, kaip žmonijos ilgai kauptą patirtį, aktualią bet kuriame jos raidos etape, aplinkos poveikį asmenybės raidai sieja su žmogaus prigimtimi. Profesorės teigimu, poveikio laipsnis priklauso ir nuo asmenybės prigimties, ir nuo raidos etapo – kuo brandesnis žmogus, tuo aplinkos poveikis jam mažesnis. Nors, kaip pripažįsta X.Xxxxxxxxxxxxxx, aplinkos poveikis „visais raidos etapais išlieka svarbiu atspirties tašku, reflektuojant save.“ (Xxxxxxxxxxxxxx, 2006, 47). Mokslininkės požiūriu, aplinka svarbi norint keisti save, prigimties tokiu atveju nepakanka. Kitaip tariant, aplinka savaime verčia keistis ir padeda keistis to norint.

Pasak L.Jovaišos, „supanti aplinka – vienas paslaptingiausių bei sunkiausiai ištiriamų ugdymo veiksnių; ji asmenybę formuoja netikslingai, ir aplinkos informacijos srautų į žmogų neįmanoma visiškai ištirti, nes nežinoma, kaip priimtoji informacija bus perdirbama.“ (Xxxxxxx, 1994, pateikia Stonkuvienė, 2007).

U. Bronfenbreneris, daug dėmesio skyręs vaiko socialinės aplinkos, socialinių sistemų tyrinėjimui, išskyrė keturias sąveikaujančias tarpusavyje, veikiančias žmogų sistemas:

mikrosistema – artimiausia aplinka (šeima, draugai ir kt.), kurios centre – pati asmenybė;

mikrosistema lemia visos sistemos suvokimą;

mezosistema – įvairių mikrosistemų sąveika, tos sąveikos rezultatas;

echosistema – ją sudaro mikro-, mezosistemos ir socialinės struktūros, tokios kaip: ekonomika,

vyriausybė, švietimo sistema, žiniasklaida ir kt.; per mikro- ir mezosistemas

echosistema turi nemažai įtakos asmenybei;

makrosistema – visų minėtų sistemų rezultatas; ši sistema apima visuomenės įsitikinimus

ir vertybes; (Xxxxxxxxxxxxxx, 1979, 21-26)

Mokslininkas šias sistemas pateikia kaip esančias viena kitoje, sudarančias bendrą visumą. Toks požiūris į žmogaus ir aplinkos santykį taip pat laikytinas holistiniu, pateikiančiu ne tik mikro- ir mezosistemose esantį žmogų, veikiamą echo- bei makrosistemų, bet ir veikiantį jas pačias.

Pastarieji teiginiai rodo akademinio pasaulio aplinkos poveikio asmens raidai pripažinimą, ne vienas jų nurodo nemažą, tačiau sunkiai pamatuojamą, informacijos, žiniasklaidos poveikį.

Integruojančiose programose prie asmens ir asmenybės poveikį ribojančių arba išplečiančių veiksnių taip pat priskiriami psichologiniai, socialiniai, ekonominiai, politiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Projektai, 1994, 462).

Šiek tiek mažiau tokių veiksnių išskiria Xxxxxx Xxx (2004): politinę, mokyklos, visuomenės ir namų aplinką. Detaliau aptarti galima šiam darbui aktualią – visuomenės – aplinką. Ją, remiantis autoriumi, sudaro bendradarbiavimas, sąveika, investavimas, aptarnavimas. Visi šie veiksniai tiesiogiai veikia ugdomąjį – tiek jo mokymosi rezultatus, tiek vertybių formavimąsi, galiausiai asmenybės brandos laipsnį (Xxxxxx Xxx, 2004, pateikiama xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxxxxxxxxx/X.Xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxx.xxx).

Remiantis jau minėtais švietimo dokumentais, edukologų, psichologų, sociologų teorinėmis įžvalgomis, galima apibendrinti, kad ugdymas (-is) jų yra suvokiamas holistiškai – kaip sudėtinga, tikimybiniams dėsningumams paklūstanti sistema. Šitaip suvokiant ugdymą, visuotinai pripažįstama nemaža aplinkos įtaka žmogui. Be kitų socialinės tikrovės veiksnių, akcentuojamas reikšmingas žiniasklaidos indėlis į ugdymo procesą. Jos užimamą poziciją tarp kitų ugdytojų verta aptarti išsamiau.

2.4. Žiniasklaidos pozicija ugdymo procese

2003 m. gruodžio 5-6 d. surengtos tarptautinės konferencijos „Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas“ dalyvės G. Imbrasienės teigimu, „šalia didžiausią įtaką vaikui turinčių socializacijos veiksnių, nulemiančių vertybių pereimamumą ir kaitą – šeimos, mokyklos, visuomenės ir religijos, nė kiek ne mažesnę įtaką, tik gal net efektyvesnę, daro žiniasklaida.“ (Xxxxxxxxxx, 2004, 124). Pranešėjos teigimu, žiniasklaida vis aktyviau perima šeimos ir mokyklos, kaip ugdytojų, vaidmenį.

X. Xxxxxxx, remdamasi X. Xxxxxx, žiniasklaidą apibūdino kaip vieną iš socialinių institucijų. Socialinė institucija čia suprantama kaip vertybių, normų, idealų sistema, žmonių veiklos ir elgesio pavyzdžių bei kitų visuomenės kultūrinio proceso elementų visuma, tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujanti vaikų ugdymo procese (Xxxxxxx, 2004, 159).

Taigi daugelio mokslininkų nuomone, žiniasklaida yra svarbi ugdymo proceso dalyvė, veikianti jame kaip viena iš ugdytojų ir neretai kaip viena iš pagrindinių, vis dažniau pakeičianti tradicinius ugdytojus. Tokį požiūrį atitiktų L. Laurinčiukienės sudaryta lentelė, kurioje žiniasklaida ir mokykla lyginamos kaip ugdymo dalyvės (žr. 1 lentelė).

1 lentelė

Žiniasklaidos ir mokyklos, kaip ugdytojų, palyginimas (Laurinčiukienė, 2004, 60)

Žiniasklaida	Mokykla
Modernu – orientacija į XXI a. iššūkius, greitas naujovių pateikimas.	Tradiciška – orientacija į šimtametes tradicijas, fundamentaliąsias vertybes: sunkiai įsileidžiamos naujovės, bijomasi, kad jos nepatikrintos laiko, nepatikimos.
Virtualu. Daugiamatiška.	Trimatiška.
Ekspresyvu, judru.	Lėta, monotoniška.
Spalvinga, išvaizdu.	Vis dar pilka, niūru (išimtys – nauji modernūs vadovėliai, po renovacijų pagražėjusi dalis mokyklų).
Pateikiami esminiai dalykai ir mažomis įtaigiomis proporcijomis, lakoniškai – žiniasklaida puikiai suvokia jauno žmogaus pajėgumą priimti tam tikrą informacijos kiekį: reklaminės tezės įsispaudžia į atmintį ir ilgam išlieka joje.	Moksleiviai per 12 metų užverčiami milžiniška informacijos lavina – kiekvieno dalyko mokytojas bando įrodyti, kad jo dalyko žinios svarbiausios: jaunas žmogus paliekamas atsirinkti prioritetus.
Jaunam žmogui sako: tu gali, tu pažiūrėk, kaip tavo bendraamžis sėkmingai gyvena, kaip jis sėkmingai uždirba pinigus. Padeda jaunam žmogui susiformuoti teigiamą savęs vertinimą.	Sako jaunam žmogui: tu nemoki, tavęs laukia sunkumai, tau gali nepasisekti per brandos egzaminus, tu neįstosi į universitetą. Jis gąsdinamas kontroliniais darbais, egzaminais, testais, neigiamais pažymiais. Sėja baimes, skatina fobijas.
Jaunam žmogui įduodama į rankas meškerė savo sėkmei žvejoti, gelbėjimosi ratai nesėkmės atveju.	Jaunas žmogus įmetamas į žinių vandenyną – pats tegul išplaukia.
Esminis akcentas – dabartis: kalbama apie tai, ką veikti čia ir dabar. Formuojami svarbūs gyvenimo įgūdžiai.	Viskas nukreipta į ateitį – tau to reikės ateityje: žinios, žinios ir dar kartą žinios, o gyvenimo įgūdžiai, bendrieji gebėjimai – tai tik gražios švietimo dokumentų frazės, mūsų siekiamybė.

Taigi žiniasklaida, kaip ugdymo dalyvė, užima vis tvirtesnes pozicijas. Jos orientacija į jauną žmogų nėra deklaratyvi, kaip mokyklos, todėl ji, Laurinčiukienės teigimu, „puikiai sugeba užimti tuščias jaunosios kartos ugdymo nišas: ten, kur šeima ir mokykla nepadaro savo gerųjų darbų, atskuba žiniasklaida“ (Laurinčiukienė, 2004, 59). Tai galima pavaizduoti tokia schema:

2 pav. Žiniasklaidos poveikis ugdytiniui mokyklos ir visos aplinkos kontekste

3. Žiniasklaidos poveikio ugdytiniui problemos atskleidimas

Bandant išsiaiškinti žiniasklaidos poveikį asmenybei, reikia įdėmiau pažvelgti į patį žiniasklaidos reiškinį. Suvokus, kaip ji funkcionuoja visuomenėje, kokiais principais remiasi, kokią ją mato visuomenė, galima kalbėti apie jos reikšmingumo laipsnį.

3.1. Žiniasklaidos ir visuomenės santykis

Žiniasklaida, arba visuomenės informavimo priemonės (televizija, radijas, spauda, internetas), – struktūra, gebanti informaciją perteikti labai plačiam žmonių ratui. X. Xxxxxxxxx žiniasklaidą apibūdina kaip skvarbią, įtakingą ir masinę priemonę, kuria „galima greitai pasiekti didelę auditoriją, tikėtis visuomenės pagalbos ir pritarimo.“ (Nugaraitė, 2005, 97).

Dėl žiniasklaidos funkcijų daugmaž vieningai sutariama.

Paprasčiausias skirstymas būtų pagal siekiamus tikslus: informacinė, aiškinamoji, auklėjamoji, kultūrinė ir pramoginė funkcija (Griškutė, Xxxxxxxxxxxx, 2007, 20). Šiek tiek įvairesnį funkcijų skirstymą pateikia X. Xxxxxx. Jos manymu, žiniasklaida turėtų informuoti, palaikyti realaus pasaulio vaizdą, pramogauti, mobilizuoti, palaikyti kultūrinį tęstinumą (Dagytė, 2007, xxxx://xxx.xxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxxxxxxxxxx/00000). Mokslininkų straipsniuose žiniasklaidos funkcijos kartais skaidomos ir smulkiau, pvz.: valstybės institucijų kontrolė; objektyvios informacijos pateikimas; politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas; politinė piliečių socializacija; informacijos apie tam tikros srities raidą pateikimas; ekspertinis vertinimas; laisvalaikio, pramogos sritis (xxxx://xxx.xxxx.xx/xxx.xxx?x.0000). Be šių funkcijų, kaip jau minėta darbo pradžioje, mokslininkų neretai įvardijama dar viena – visuomenės nuomonės formavimo. Trumpai ją galima būtų apibūdinti R. Juozapavičiaus žodžiais: „anksčiau kunigas pasakydavo, kad ta mergelė elgėsi gerai, o tas vyriškis blogai, dabar ta funkcija pamažu tenka žiniasklaidai. Žiniasklaida rungiasi su Bažnyčia dėl teisės nustatyti, kas gera, o kas bloga.“ (Xxxxxxxxxxxxx, 2003). Taigi pripažįstama, jog žiniasklaida gali įtvirtinti tam tikras vertybes.

Žiniasklaidos reikšmingumą dabartiniame pasaulyje lemia jos suteikiama galimybė žmonėms bendrauti ir bendradarbiauti. X. Xxxxxxxx ir X. Xxxxxxxxxx (2007) žiniasklaidos teikiamą informaciją vertina kaip sąlygą jaustis žmonėms visaverčiais visuomenės, tautos ir pasaulio nariais. Be to, ji suteikia progos atrasti save dalinantis jausmais, patyrimu, mintimis. Taip kuriamas įvairesnis, įdomesnis, dinamiškesnis gyvenimas (Balčienė, Lebrikaitė, 2007, 89).

X. Xxxxxxx taip pat akcentuoja žiniasklaidos žmogui suteikiamą galimybę atsipalaiduoti, smagiai praleisti laiką, sumažinti socialinę įtampą. Jis įžvelgia naują bendravimo rūšį – kvazisąveiką. Tai vienpusė, nedialoginė sąveika, kurios vienoje pusėje vartotojas, o kitoje – partneris (žinių vedėjas, popžvaigždė ir kt.). Vartotojas tokiose situacijose gali „laisvai kaitalioti savo nedialoginio partnerio charakteristikas <...> susikurti sau parankų partnerį.“ (Burakas, 2003, 7). Taip ištrinama riba tarp tikrovės ir tariamos realybės. Žmogus įpranta ieškoti patarimo, guostis, pramogauti kartu su įsivaizduojamu partneriu, o žiniasklaida kuria palankią terpę šiai naujajai sąveikai stiprėti. Vienas iš gudresnių žiniasklaidos sukurtų būdų vartotojui pritraukti, Burako nuomone, yra jos suteikta galimybė stebėti kitą. Šiam naujajam reiškiniui sukurtas Sinoptikono terminas, pasiūlytas T. Mathieseno (pateikia Burakas). „Sinoptikonas sugundo žmones stebėti, ir todėl esantieji Sinoptikono centre be jokio prievartos valdo – veda.“ (ten pat, 8).

Šie teiginiai suponuoja mintį, kad žiniasklaida yra gana prieštaringas reiškinys, reikalaujantis išsamesnės analizės. Pravartu atskleisti jos principus iš dviejų pozicijų: visuomenės ir valstybės. Pastarosios pozicijai atstovauja įstatymai.

Lietuvos įstatymuose nurodomi šie žiniasklaidos principai: „3 straipsnis. Pagrindiniai visuomenės informavimo principai. 2. Viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. 3. Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.“ (xxxx://xxxxxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxx_xxxxxxxxx.xxx).

Esama nuomonės, kad minėtos funkcijos „<....yra aiškiai apibrėžtos, tačiau jų vykdymas žiniasklaidoje neatitinka reikalavimų.“ (Xxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxx, 2007, 26). Į šios tyrėjų iškeltos problemos pagrįstumą, taip pat į žiniasklaidos ir visuomenės santykį verta pažvelgti mokslininkų, žurnalistų, tyrėjų akimis.

L. Laurinčiukienės šis santykis suvokiamas kaip prieštaringas. Pasak jos, „žiniasklaida, net ir pasyviai perduodama informaciją apie įvykius, pramogas, ugdo sensacijų bei pramogų laukiantį, trokštantį žmogų, formuoja jo gyvenimo nuostatas bei elgesio modelį. Kitais žodžiais – pati susikuria savo vartotoją, kuris aklai tiki, kad žiniasklaida jam tarnauja.“ (Xxxxxxxxxxxxxx, 2004, 59).

Panašiai visuomenės ir žiniasklaidos santykį traktuoja ir jaunieji tyrėjai, reiškiantys abejonę žiniasklaidos priklausomybe nuo visuomenės: „Ryškėja tendencija, kad žiniasklaidos ir visuomenės komunikacija kinta – piliečiai tampa priklausomi nuo visuomenės informavimo priemonių.“ (Xxxxxxxx, Lebrikaitė, 2007, 99). Anot jų, žiniasklaida tikslingai augina sau palankią auditoriją.

X. Xxxxxxxxxx pavojų įžvelgia informacijos ir pramogų junginyje, kuriam Vakarų žiniasklaidoje, pasak autorės, sukurtas atskiras terminas – infotainment (angl. information ir entertainment). Tokios naujos informacijos sklaidos formos „verčia susimąstyti, kaipgi tai keičia mus – informacijos vartotojus: ar mes tapsime tik malonumų besivaikančiais? Ar nuolat reikalausime pramogos? Ar tesieksime to malonaus, bet paviršutiniško sąlyčio su aplinkiniu pasauliu? Ar būsime pasyvūs informacijos vartotojai (ta pačia tikriausia prasme)?“ (Balčytienė, 2000).

Tokią situaciją, pasak X. Xxxxxxxxx ir V. Pečeliūnaitės, sąlygoja Lietuvos žiniasklaidos pasiūla: „ji siūlo daug, bet didžioji dalis jos teikiamos informacijos neturi vertės.“ (Xxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxx, 2007, 26). Tai autorės sieja su lietuviškos žiniasklaidos vienpusiškumu, jos orientacija tik į tą visuomenės dalį, kuriai rūpi paviršutiniški dalykai, pramogos.

Priklausomybės nuo žiniasklaidos priežastį X. Xxxxxxx įžvelgia žmogaus nepasitenkinime jį supančia tikrove, žmogaus, informacijos vartotojo, siekyje patenkinti bendravimo poreikį. Pasak jo, pasikliaudami žiniasklaida, žmonės tarsi užpildo socialinio bendravimo stygių (Burakas, 2003, 6).

V. Gudonienės (1999) teigimu, viena iš pagrindinių žiniasklaidos funkcijų yra tarpininkavimas. Žiniasklaida, autorės nuomone, plečia socialinės aplinkos suvokimą, nes įsiterpia tarp žiūrovų ir tiesiogiai nepasiekiamos pasaulio tikrovės (Gudonienė, 1999, 55).

Opoziciška šiuo aspektu yra L. Bielinio pozicija. Jo manymu, visuomenė nesąmoningai tampa priklausoma nuo žiniasklaidos, norėdama būti bent kiek informuota, o žiniasklaida, puikiai tai suvokdama, tuo naudojasi: „<…> užuot buvusi tarpininkė tarp visuomenės, realybės ir informacijos šaltinių, nesvarbu, gerų ar blogų, pati tampa pagrindiniu informacijos, vertinimų bei nuomonių šaltiniu <…>“ (Bielinis, 2001, 13).

Iš šių teiginių galima spręsti, kad žiniasklaidos veikla yra kryptinga, jos poveikio būdai nėra atsitiktiniai, apie savo vartotoją ji žino kur kas daugiau nei vartotojas apie ją. Žiniasklaidos poveikio visuomenei tyrinėtojų yra išskiriami įvairūs lygmenys, besiremiantys žiniomis apie žmogaus psichologiją, fiziologiją, socialinius poreikius ir kt. Antai X. Xxxxxxxx siūlo tokį žiniasklaidos poveikio lygmenų skirstymą:

1. kognityvinis – kai tiesiogiai formuojamos nuostatos, įvardijamos vertybės bei pateikiamas supratimas apie reiškinius;

2. afektyvinis – kai formuojamas nerimo ar džiaugsmo, baimės ar nusiraminimo jausmas, daromas poveikis moraliniams vertinimams, skatinamas noras atsiriboti nuo aprašomojo objekto;

3. elgsenos lygmuo – kai skatinama arba stabdoma tam tikra veikla, provokuojami konkretūs veiksmai (Bielinis, 2001, 13).

Xxxxxx numanyti, kad žiniasklaida, siekdama užpildyti laisvą žmogaus laiką, remdamasi savo suvokimu apie auditorijos poreikius, kuria tikrovės vaizdą ir formuoja auditorijos elgsenos ir nuostatų strategiją.

Tokią žiniasklaidos poziciją yra įvardijęs X. Xxxxxxx: „Nors žiniasklaida yra tik visuomenės veidrodis, tačiau ji vienintelė pretenduoja būti jos kelrode žvaigžde.“ Pripažindamas, kad žiniasklaida veikia pagal tam tikrus nusistovėjusius dėsnius, jis pastebi ir kitų, neatitinkančių minėtame įstatyme apibrėžtų, žiniasklaidos bruožų: polinkį į nebaudžiamumą, savanaudiškumą ir išskirtinumą (Taraila, 2007, 6).

X. Xxxxxxxxxxx pastebi, kad žiniasklaida yra ne tikrovės atspindys, o žurnalisto veiklos darinys, todėl vargu ar verta ieškoti skelbiamos informacijos objektyvumo (Xxxxxxxxxxx, 2007, 46-47). Objektyvumas užtikrinamas pateikiant nuomonių įvairovę, o problemą kelia atskirų vertinimų subjektyvumas. X. Xxxxxxxxxxxxx taip pat įsitikinęs, kad žiniasklaidos objektyvumo mitas turi būti kuo greičiau paneigtas. Anot jo, žiniasklaida gali būti garbinga arba negarbinga (Xxxxxxxxxxxxx, 2003).

X. Xxxxxxxxxxx, daug dėmesio skyręs žiniasklaidos skaidrumo temai, susipažinęs su kitų šalių žiniasklaidos pateikimo būdais, principais, pastebi, kad užsienio žiniasklaida stengiasi elgtis sąžiningai (viešai skelbiami tikslūs tiražai, pajamos ir kt.), vadovaudamasi nuostata, kad „visuomenės pasitikėjimas yra brangiausias žurnalisto turtas, o skaidrumas yra būtinoji jo dalis.“ (Xxxxxxxxxxx, 2005, 3). Lygindamas užsienio ir Lietuvos patirtį, jis mato kitokią kryptį – skaitytojas tebėra traktuojamas kaip vartotojas, pirkėjas. Kalbėdamas apie spaudos paperkamumą, užsakomuosius straipsnius, R.Sakadolkis įžvelgia ironiją. Pasak jo, mokesčių mokėtojai patys susimoka už savo informacijos apribojimą. Konkretus skaitytojas sumoka du

kartus – vieną kartą už jo pinigus perkamas plotas, o antrąsyk, kai perka laikraštį tam, kad paskaitytų tai, už ką jau kartą sumokėjo. (Xxxxxxxxxxx, 2007, 49).

Tačiau toks komercinis požiūris, autoriaus manymu, yra laikinas. Ilgainiui jį turėtų pakeisti kitoks žiniasklaidos modelis – skaitytoją, žiūrovą, klausytoją traktuojantis kaip pilietį. Bulvarinė informacija, Sakadolskio teigimu, naujajame modelyje turėtų užimti labai mažai vietos, nes „bulvarinė spauda naudojasi ne verslo reikmėms, o bendram reikalui sukurtu įstatymu ir visuomenės pasitikėjimu.“ (ten pat, 4).

Dabartinės Lietuvos žiniasklaidos orientaciją į žiūrovą, skaitytoją, klausytoją, kaip į vartotoją, pabrėžia ir X. Xxxxxxxxx. Jos manymu, Lietuvos žiniasklaidai reikia naujų krypčių: interaktyvumo, dalyvavimo ir pilietiškumo. Žurnalistams ir visuomenei suvokus, kad jie turi ne tik teises, bet ir pareigas, kokybiškai pasikeistų visa žurnalistikos darbotvarkė. X.Xxxxxxxxx išskiria tokius naujosios, pilietinės, žurnalistikos, kaip visuomenės gido, pagrindus:

• Ne tik pateikti naujienas, bet padėti aktyvėti viešajam gyvenimui;

• Padėti visuomenės nariams būti ne vykdytojais, o aktyviais kūrėjais;

• Ne tik aiškinti, kas yra negerai, bet ir parodyti, kas gerėja;

• Matyti žmones ne tik kaip vartotojus, liudininkus, bet kaip publiką, potencialius veikėjus, demokratiniu būdu sprendžiančius viešąsias problemas (Nugaraitė, 2005, 18).

Šie X. Xxxxxxxxxx žurnalistikai iškeliami tikslai rodo jos požiūrį į dabartinę situaciją – žiniasklaidos primetamą požiūrį, vienpusišką įvykių interpretaciją, žiūrovo (klausytojo, skaitytojo) eliminavimą iš žiniasklaidos kūrimo proceso.

Diktatorišką žiniasklaidos poziciją visuomenės atžvilgiu konstatuoja ir X. Xxxxxxxx. Jo teigimu, „kontroliuodama, atrinkdama bei reitinguodama faktus ir įvykius, ji gana įsakmiai ir kategoriškai nurodo, į ką turime kreipti dėmesį, kas, jos nuomone, yra svarbu ir kas turi būti svarbu mums. Masinė opinija – tai žiniasklaidos manipuliuojama, pagal jos norą pertvarkoma nuomonių visuma.“ (Xxxxxxxx, 2001, 14).

Panašus ir L. Laurinčiukienės požiūris: „Gavusi iš visuomenės signalus, žiniasklaida savo nuožiūra juos paverčia reikšmingais įvykiais; sužinojusi žmonių nuomones, jas keičia į gyvenimo normas; <...> o pati veikia nevaržoma ir nekontroliuojama; nustato, kas verta skelbti, o kas – ne; pati apie savo vaidmenį užsako tyrimus, pati už juos moka, pati juos interpretuodama pateikia mums <...>“ (Xxxxxxxxxxxxxx, 2004, 59).

Žiniasklaidos polinkį į savivalę, jos pretenziją į monopoliją nurodo X. Xxxxxxxx, analizuodamas televizijos, kaip institucijos, vaidmenį visuomenėje. Pasak jo, „pasitelkdama komunikacines galias ir atsižvelgdama į visuomenės pokyčius, ji mėgina dubliuoti įstaigų, organizacijų, tarnybų veiklą, eksperimentuoja burdama uždaras žmonių grupes.“ (Xxxxxxxx, 2005, 29).

Žmonių, dirbusių ir dirbančių žiniasklaidoje, ne vienerius metus tyrusių jos raidą pasaulyje ir Lietuvoje, pozicija žiniasklaidos atžvilgiu gana nepalanki. Be neretai jų minimo ir nuodugniai ištyrinėto lietuviškos žiniasklaidos komercialėjimo, polinkio į korupciją reiškinių (Xxxxxxxxxxxxx, 2005, 2007; Xxxxxxxxxxx, 2007; Maldeikienė, 2007; Nugaraitė, 2005; Xxxxx, 2007; Xxxxxxxxxxx, 2005, 2007; Xxxxxxxxxx, 2007), kalbama apie žiniasklaidos nebaudžiamumą, savųjų galių pervertinimą, žurnalistikos etikos principų nepaisymą, objektyvumo stoką, šališkumą, diktatūrą visuomenės atžvilgiu.

Be abejo, esama ir optimistiškų prognozių. Mokslininkai, žurnalistai, žiniasklaidos tyrėjai dabartinę Lietuvos žiniasklaidos situaciją mato kaip laikiną, tarpinę kokybiškesnės, pilietiškesnės žiniasklaidos link.

Antai X.Xxxxxxxxxx, išsamiai aprašiusi naujosios žiniasklaidos ypatybes, pateikia nemažai kompiuterinės žiniasklaidos privalumų. Svarbiausia, pasak autorės, kad „interaktyvi aplinka „provokuoja“ ir skatina rinktis.“ (Balčytienė, 2000). Taip skatinamas individualus patyrimas ir atsakomybė.

Interaktyvios aplinkos privalumus pripažįsta X. Xxxxxxxxxxxxx. Jo manymu, interneto svetainės dažniausiai siūlo kokybiškesnę produkciją nei spauda. Šiai tendencijai užimant tvirtesnes pozicijas, autorius nuspėja naujo, elitinio, skaitytojų sluoksnio susiformavimą. (Xxxxxxxxxxxxx, 2003). Kalbėdamas apie žiniasklaidoje įsigalėjusią korupciją, X. Xxxxxxxxxxxxx teigia turįs vilties, kad ji gerokai sumažės išaugus piliečių politiniam raštingumui ir išprusimui. (Xxxxxxxxxxxxx, 2005, 22).

X. Xxxxxxxxx taip pat mato ateities žiniasklaidą kaip kokybišką, nuo nieko nepriklausomą, pilietišką. Tai, autorės manymu, pasiekiama „skatinant visuomenės pilietiškumą ir informuojant žmones apie jų teises; ugdant žurnalistų etiškumą; eliminuojant redaktorato kišimąsi į žurnalisto rašinio objektyvumą; skatinant teisėtą informacijos rinkimą ir jos apdorojimą; efektyvinant žiniasklaidos savikontrolę.“ (Nugaraitė, 2005, 10). Taip pat akcentuojamas grįžtamojo ryšio tarp žiniasklaidos ir visuomenės būtinumas.

Kitaip tariant, daug kas priklauso nuo paties vartotojo sąmoningumo. Tai pripažįsta X. Xxxxxxxxxx ir X. Xxxxx, teigiantys, kad pilietinės žurnalistikos užuomazgos glūdi visuomenės poreikyje gauti kokybiškesnės informacijos. Pasak jų, „jei visuomenė aktyviai ir kritiškai sieks kokybiškesnės informacijos, bus galima tikėtis, kad patrauklus pilietinės žurnalistikos modelis kažkada taps realybe.“ (Xxxxxxxxxx, Xxxxx, 2007, 86). Taigi netiesiogiai iškeliama būtinybė ugdyti kritišką, sąmoningą žiniasklaidos vartotoją, kuris tikėtinai išugdomas sąmoningai valdant žiniasklaidos poveikį bręstančioms kartoms.

Pateikti požiūriai, teiginiai apie žiniasklaidą, prieštaringi jos vertinimai rodo žiniasklaidos ir visuomenės santykio prieštaringumą. Vienokie žiniasklaidos principai yra viešai deklaruojami, kitokiais vadovaujamasi tikrovėje. Prastą žiniasklaidos kokybę, priklausomybę nuo daugelio išorinių veiksnių viena vertus sąlygoja jos prisiimamas visuomenės autoriteto vaidmuo, kita vertus – žiniasklaidos vartotojo neišprusimas. Kaip teigia X. Xxxxxxx, „šiuolaikinėje visuomenėje žmogus be žiniasklaidos yra aklas paukštis, tačiau norint suprasti šį reiškinį – reikia žinių.“ (Xxxxxxx, 2007, 6). Šioje nelygiavertėje kovoje žiniasklaida kol kas dominuoja. Analizuoti požiūriai leidžia teigti, kad žiniasklaida turi labai didelės įtakos asmeniui. Žiniasklaidos poveikį bręstančiai asmenybei, mokiniui, verta išsamiau panagrinėti.

3.2. Teorinis požiūris į neigiamą žiniasklaidos poveikį

Aptariant žiniasklaidos ypatumus, principus, minėta, kokių priemonių ji griebiasi siekdama išlaikyti vartotojo dėmesį, kiek žinių apie žmogaus psichologiją, fiziologiją, socialinius poreikius jai padeda manipuliuoti žiūrovu, skaitytoju, klausytoju. Ne vieno mokslininko teiginiai atskleidė, kad suaugęs žmogus gana lengvai, nesąmoningai dėl įvairių priežasčių pasiduoda tai manipuliacijai. Žiniasklaidos poveikį vaiko asmenybei daugelis mokslininkų aptaria atskirai, teikdami jam didelę reikšmę.

Visų pirma, poveikį lemia dar nesuformuotos vaiko vertybinės orientacijos ir nuostatos apskritai bei komunikacijos priemonių atžvilgiu skyrium. Kasdien susidurdami su žiniasklaidos teikiama produkcija, moksleiviai dažniausiai renkasi intuityviai, neskirdami daugiau laiko kritiškai atrankai. X. Xxxxxxxxxxx, pateikdamas užsienio šalių atliktų tyrimų informaciją, išskiria tipiškam skaitytojui (klausytojui, žiūrovui) būdingą bruožą – didelių pastangų nereikalaujantį žiniasklaidos skirstymą į „patinka“ ir „nepatinka“. Panašią tendenciją jis įžvelgia ir Lietuvoje. (Xxxxxxxxxxx, 2007, 46). Taip elgiasi suaugę žmonės, o vaikas, dar neturintis gilesnės gyvenimo patirties, aiškios vertybių sistemos, dar nėra išsiugdęs poreikio kritiškai žiūrėti į tai, kas jam siūloma.

2002 m. atlikto tyrimo, siekusio atskleisti moksleivių vertybines orientacijas, rezultatai parodė, kad sąmoningai masinės komunikacijos priemones ir jų siūlomą turinį renkasi mažuma moksleivių. Dauguma moksleivių, tyrimo duomenimis, pasyvūs žiniasklaidos vartotojai, besirenkantys kanalus, kurių turinio atranka priklauso tik nuo transliuotojo (Lietuva stojant į Europos sąjungą, 2004, 79). Nekelia abejonių, kad tokia nekritiška atranka didina žiniasklaidos poveikį.

Siekiant sumažinti žiniasklaidos vaikui daromą poveikį, sukurta teisinė bazė. Be minėto Visuomenės informavimo įstatymo, 2002 m. priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, nustatantis viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam, doroviniam vystymuisi, kriterijus, informacijos skleidimo tvarką, jos skleidėjų teises, pareigas ir atsakomybę (xxxx://xxx.xxxx.xx/xxx/xxxxxxxxxxxxxxxxx/xxxxxxxxx/0.xxx). Tačiau, kaip yra pastebima, jų praktinį efektyvumą dar sunku pastebėti. Kaip teigė jau ne kartą minėtos konferencijos dalyvis X. Xxxxxxxxxxxxx, „įstatymų lygmeniu valstybės pareiga apsaugoti nepilnamečius nuo akivaizdžiai žalingos informacijos yra sukurta <...>, tačiau kur kas mažiau pasiekta įgyvendinant šiuos teisės aktus.“ (Xxxxxxxxxxxxx, 2004, 12).

Kita konferencijos dalyvė, X.Xxxxxxxxxx, kaip jau minėta, taip pat akcentavo: „Teisinė bazė, reglamentuojanti vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą <...>, yra aiški ir pakankamai nuosekli, tačiau šioje srityje kaip niekur kitur realybė ir teorija labai stipriai skiriasi.“ (Xxxxxxxxxx, 2004, 123).

Tokioje situacijoje atsidūręs vaikas, dažnai neribotam laikui paliekamas vienas prie televizoriaus ekrano, interneto, lieka visiškai neapsaugotas. X. Xxxxxxxxxx, analizuodamas kultūros situaciją Lietuvoje, teigia, kad sutrinka normalus tokio vaiko vystymasis. (Xxxxxxxxxx X., 2008, 8). Vaikas dar nepajėgus įsisąmoninti tikrųjų savo poreikių. Dėl šios priežasties, pasak Karlonaitės, Kriščiūnaitės, Zabielaitės, didžiąją dalį gaunamos informacijos vaikas gali suvokti neteisingai, juolab kad žiniasklaida ne tik perteikia informaciją, bet ir pateikia savo vertinimą. (Xxxxxxxxxx, Kriščiūnaitė, Zabielaitė, 2007, 72). Pasak jų, „žiniasklaida veikia daugelio dalykų vaizdų formavimąsi – nuo grožio etalonų iki šeimos, kaip vertybės. Deja, šie vaizdai dažnai būna klaidingi. <...> žiniasklaida beveik nepateikia gražios šeimos vaizdo, dažniausiai sensacingomis temomis tampa šeimos, paliestos smurto, alkoholio, nusikaltimų.“ (ten pat, 73).

X. Xxxxxxxxxx, išskyrusi trejopą žiniasklaidos poveikį (kognityvinį, ugdomąjį, indoktrinuojantį), taip pat akcentuoja indoktrinuojančio poveikio (vienpusiškos nuomonės pateikimas, vertybių formavimas) neigiamą įtaką žmogui.

Be šių išvardytų dažniausiai žiniasklaidos pateikiamų temų, kasdien vaikui prieinama ir kita, jo darnų vystymąsi trikdanti, informacija. Pasak Balčienės ir Lebrikaitės, dėmesys skiriamas akiai, pamirštant vertybių puoselėjimą, santykių gerinimą, bendrumo jausmo skatinimą (Balčienė, Lebrikaitė, 2007, 99).

Žiniasklaida savotiškai skubina vaiko brandą, neleisdama jam skirtu laiku susipažinti su gyvenimo įvairove. R. Uznienės teigimu, žiniasklaida vaikui informaciją apie bendraamžių ir suaugusiųjų gyvenimą pateikia greičiau ir anksčiau, nei atsiranda galimybė jį patirti asmeniškai. (Xxxxxxx, 2004, 163). Mokslininkė tarptautinėje konferencijoje „Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas“ (2003) pateikė tyrimo, atlikto 2000-2002 m., rezultatus. Vienas iš tyrimo tikslų buvo nustatyti žiniasklaidos darbuotojų nuomonę apie teigiamą ir neigiamą TV poveikį vaikams. Tarp neigiamą įtaką darančių veiksnių respondentai išskyrė: nevaikišką reklamą ir animacinius filmus, smurto propagavimą, be to, vaikams mažiau laiko lieka žaidimams ir kitai veiklai, bendravimui su šeimos nariais, pripažino ir neadekvatų realaus gyvenimo suvokimą, žalą vaiko sveikatai (ten pat, 170).

Žiaurumo, prievartos apraiškos žiniasklaidoje kelia vis didesnį visuomenės susirūpinimą. Apie šią problemą vis dažniau kalbama konferencijose („Žiniasklaida ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas“ (2003); „Vaikų istorijos ir likimas – pelningiausias ir garantuotas žiniasklaidos uždarbis?“), keliama ji ir vaikų raidą tyrinėjančių mokslininkų, ir tėvų.

Kalbant apie televizijos poveikį, minėtinas jos antisocialinis efektas. Ne paslaptis, kad dažnai ji tampa tarsi vaiko aukle, tėvams nerandant laiko vaiko auklėjimui. Valandų valandos, vaiko leidžiamos prie televizoriaus ekrano, silpnina tiesioginės komunikacijos poreikį. Kaip teigiama viename iš tėvams skirtų tinklalapių, bet koks bendravimo tęstinumas nuolat ardomas, jį pakeičia pasitenkinimas programa (Televizorius: draugas ar baubas? 2005). Televizijos nevaržomai propaguojamas smurtas, siaubas, pranešimai, susiję su seksualiniu požiūriu ar stereotipais, alkoholio, narkotikų vartojimas ir rūkymas formuoja iškreiptą vaizdą apie supantį pasaulį (ten pat).

Tiesioginę sąsają tarp žiniasklaidos rodomo žiaurumo ir destruktyvaus jaunimo elgesio įžvelgia X. Xxxxxxxxxx. Pasak jo, didėja jaunimo agresyvumas, plinta alkoholizmas ir narkomanija, o žiniasklaida, ypač televizija, su šiomis blogybėmis ne tik nekovoja, o „jas net skatina, nuolat rodydama smurtą, seksą ir vartotojišką prabangų gyvenimo būdą, partneriškumą propaguojančius filmus.“ (Xxxxxxxxxx, 2008, 8). Tai savo ruožtu iškreipia jaunuolio vertybines nuostatas šeimos, demokratiškos valstybės, žmogaus laisvės ir atsakomybės atžvilgiu.

X. Xxxxxxxxxxxx, vadovaujant X. Xxxxxxxx, 2006 m. apklausė kelis šimtus Vilniaus ir Alytaus rajono moksleivių, siekdama nustatyti į lietuviško TV eterį patekusios smurtinės informacijos poveikį auditorijai. Tyrimu nustatyta, kad mokinių požiūris į televizijos demonstruojamą smurtą labiau teigiamas negu neigiamas. Vaikams imponuoja stiprūs, ginkluoti, pasižymintys žiaurumu televizijos herojai (Xxxxxxxxxxxx). Be to, pasak tyrėjos, prie TV ekrano nuolat kiurksantiems nepilnamečiams gresia ir kitos problemos: silpstantis loginis mąstymas, skurstanti vaizduotė, nesugebėjimas blaiviai vertinti, regos sutrikimai ir besivystančios nervinės sistemos žalojimas.

Esant tokiam vaikų žavėjimuisi smurtu, taip pat jų dar nesuformuotai vertybių sistemai, pagrįstai keliama socialinio išmokimo problema. X. Xxxxxxxxxxx akcentuoja vaiko imlumą žiniasklaidos propaguojamam žiaurumui, remdamasis A. Banduros sukurta socialinio išmokimo teorija. Pagal šią teoriją, „žiniasklaida formuoja mechanizmus, leidžiančius tiesiogiai susitapatinti su agresoriaus asmenybe, iš pradžių virtualiame pasaulyje, o vėliau šią patirtį įgyvendinant realybėje.“ (Xxxxxxx, xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, 2004, 32). Pagrindinis socialinio mokymosi mechanizmas – modeliavimas, kuriuo sėkmingai perduodamos vertybės ir pseudovertybės. Kitaip tariant, naujų elgesio formų mokomasi stebint. X. Xxxxxxx išskyrė modelio savybes, lemiančias išmokimo modeliuojant tikimybę. Remiantis tomis savybėmis, kuo modelis panašesnis į stebėtoją amžiumi ir lytimi, tuo didesnė imitacijos tikimybė. Ji dar labiau padidėja, modeliui nors nežymiai pranokstant stebėtoją socialiniu statusu, kompetencija ir galia (Bandura, xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, 2004, 33). Modeliuojamas herojaus įvaizdis, kaip minėta, žavi vaiką ir skatina jį kalbėti, bendrauti, elgtis panašiai, vaikas siekia susitapatinti su jį žavinčiu personažu.

Kalbėdamas apie žiniasklaidos atsakomybę modeliuojant sektinus herojus, X.Xxxxxxxxxxx pastebėjo, jog žiniasklaida „turi didelių galimybių išryškinti tas modelio savybes, kurios gali nulemti šio modelio patrauklumą, nes dažnai yra orientuota į išorinius efektus: madinga apranga, šukuosena, tam tikri elgesio štampai, sutampantys su tos kartos vaikų ir paauglių idealu“ (ten pat, 34). Vaikai nesąmoningai ima mėgdžioti patikusį modelį, net jei jis yra žiaurus.

Žiniasklaidos neigiamo įvaizdžio formavimą akcentuoja ir X. Xxxxxxxxxxxxxx, pasak kurios, operuodama žiniomis apie vaiko ir paauglio psichologiją, žiniasklaida kuria produktą, skirtą tik jam. X. Xxxxxxxxxxxxxx pateikia tokius žiniasklaidos įvaizdžio formavimo būdus:

įvardija jaunystę kaip privalumą, savotiškai pataikauja jaunam žmogui (tik jaunam žmogui atviri visi keliai, tik jauno žmogaus laukia darbo vietos ir pan.);

moko jį bendravimo manierų (prabyla jaunimo slengu <...>);

xxxxx ir demonstruoja madas;

prabyla apie sveiką gyvenseną ir dietas;

pateikia sėkmingo gyvenimo istorijas (labiausiai akcentuodama sensacingas TV žvaigždžių

istorijas);

įvardija socialinį užsakymą – ką turi žinoti, gebėti jaunas žmogus, kad koptų karjeros laiptais;

atsako į klausimus, į kuriuos jaunas žmogus iš suaugusiųjų paaiškinimų negauna;

įvardija stabus, garbinimo objektus;

smurto pavyzdžiais (juos įvardija kaip garbingą savigyną) parodo, net moko, kaip galima save

apginti, apsaugoti;

moko globalizacijos dėsnių (gyventi judriai, neprisirišant prie vietos), − sudaro galimybę

pasijusti pasaulio dalimi. (Laurinčiukienė, 2004, 61).

Jaunuolio įvaizdžio ir siektino idealo brukimą žiniasklaidoje aptaria ir E. Xxxxxx. Pasak jo, „kai kurie vaikai xxxxxxx taip, tarsi turėti paskutinės mados sportinius batelius būtų svarbiau nei įgyti išsilavinimą. Tačiau jie ir negali elgtis kitaip: jie yra taip nuteikti.“ (Xxxxxx, 2001, 5). Jo teigimu, žiniasklaidoje nuolat pabrėžiama turtingumo, garsumo, patrauklumo svarba. Toks formuojamas vaizdas demoralizuoja jaunimą. Be to, taip daromas didžiulis spaudimas jaunam žmogui, kuriam blizgesio ir žavesio kupiname pasaulyje sunku išsilaikyti nesvyruojant. Vaikai sistemoje, pasak E.Xxxxxx, nemato būdų, kaip tai pasiekti, savęs realizavimo galimybių ir pasiduoda: „norėdami atsikratyti įtampos, jie pasuka nebūtinai sveikos gyvensenos ir proto lavinimo keliu.“ (ten pat).

Šie teiginiai liudija kryptingą žiniasklaidos tikslo siekimą – bet kokiomis priemonėmis pritraukti ir išlaikyti jauno žiūrovo, klausytojo, skaitytojo dėmesį ir susidomėjimą. Pastebėta, kad dažnas žiaurių veiksmų stebėjimas sumažina žmogaus jautrumą žiaurumui ir didina abejingumą matomai agresijai, negatyviai pakeičia santykį su savimi ir pasauliu. (Xxxxxxxxxxx, 2004, 35).

Kaip pastebi X. Xxxxxxx, nenubaustas ar pateisintas žiaurumas, sutinkamas žiniasklaidoje, nesukelia baimės pasielgti žiauriai. (Xxxxxxx, 2004, 171). Ji pateikia kriminologijoje išskiriamas teorijas, aiškinančias televizijoje vaizduojamo smurto poveikį vaiko elgesiui: „stimuliavimo (asmuo žiniasklaidos pateikiamą smurtą perima, o tai skatina jo agresyvumą bei polinkį griauti<...>; pripratimo (nuolat žiūrint brutalias scenas jausmai atbunka <...> galiausiai skatinama nuostata siekiant asmeninių interesų vartoti prievartą <...>); katarsio (matomas smurtas redukuoja asmeninį smurtą, t.y. malšina smurto poreikį – priešiškumą smurtui).“ (Xxxxxxx, 2004, 168).

Esama ir opoziciško minėtiems teiginiams požiūrio. D. Gauntlettas, britų žiniasklaidos bei interneto tyrinėtojas ir teoretikas, priešingai nei dauguma mokslininkų ir tyrėjų, mano, jog tiesioginio ryšio tarp žiniasklaidos vartojimo ir vėlesnio žmonių elgesio nustatyti neįmanoma. Siekdamas paneigti daugybės pasaulio mokslininkų studijų apie neigiamą žiniasklaidos poveikį vaikui rezultatų objektyvumą, D. Gauntlettas išskyrė 10 trūkumų „žiniasklaidos poveikio“ modelyje. Išsamiai analizuodamas kiekvieną, jo manymu, tyrėjų požiūrio trūkumą, jis prieina išvadą, kad dažnai tyrėjai nepagrįstai vaikų auditoriją laiko nevisaverte. Vaikai, autoriaus manymu, apie žiniasklaidą gali kalbėti protingai ir netgi ciniškai. Destruktyvaus elgesio kildinimą iš žiniasklaidos kuriamo smurtaujančio pasaulio vaizdo tyrėjas paneigia pateikdamas asmeninės įžvalgos pavyzdį. Pokalbiai su jaunaisiais nusikaltėliais atskleidė, jog dauguma jų nematė smurto scenų per televiziją, nesidomėjo žiniasklaidos teikiama šios tematikos informacija. Asocialių šeimų vaikai tiesiog neturėjo tokios galimybės. Kaip dar vieną žiniasklaidos neigiamą poveikį paneigiantį faktą, D. Gauntlettas pateikia visuomenės požiūrį. Dauguma žmonių žiniasklaidos smurto propagavimą teoriškai pripažįsta esant, tačiau nė vienas nepripažįsta tą poveikį patyręs asmeniškai. Tai leidžia žiniasklaidos tyrinėtojui daryti išvadą, kad žiniasklaidos poveikis vaikui dažnai yra pervertinamas, poveikiui pripažinti, anot mokslininko, reikia ilgų ir nuodugnių studijų. (xxxx://xxx.xxxxxx.xx/xxxxxxx-xxxxxxxxxxx-00-xxxxxxx-%X0%00%0Xxxxxxxxxxxxxx-xxxxxxxx%X0%00%0X-xxxxxxxx/ ).

Lietuvoje 2006 m. surengtoje konferencijoje „Vaikų istorijos ir likimas – pelningiausias ir garantuotas žiniasklaidos uždarbis?“ remtasi ne vienu praktikos pavyzdžiu, įrodančiu neigiamos informacijos poveikį nepilnamečiams. Be jau minėtų laisvai demonstruojamų žiaurumo apraiškų, konferencijoje kalbėta apie neteisėtą vaikų nusikaltimų viešinimą, jų įtraukimą į įvairius reportažus, atskleidžiant konfidencialiausius, intymiausius dalykus (Astra, 2006). Šitaip pažeidžiami vaiko interesai, žalojamas jo gyvenimas, žeminamas jo žmogiškasis orumas. Remiantis konferencijoje pristatyto tyrimo rezultatais, šiandieninės spaudos temos-lyderės yra nusikaltimai, smurtas ir prievarta, informacija apie ekstremalią veiklą, keliančią pavojų žmogaus gyvybei, pavojingus užsiėmimus, pomėgius ir pan. Tyrimo išvadose teigiama, jog tai atspindi visuomenės vertybinės destrukcijos tendencijas, kurios pasireiškia dvasinių vertybių pakeitimu materialinėmis, hedonistinėmis vertybėmis, skatinančiomis pilietinį pasyvumą, neapykantą, žiaurumą, nepagarbą žmogui ir kt. (Vaikų istorijos ir likimas – pelningiausias ir garantuotas žiniasklaidos uždarbis? 2006).

Apibendrinant pateiktus požiūrius, galima teigti, jog žiniasklaida vaiko atžvilgiu nėra humaniška. Ji operuoja psichologijos žiniomis, siekdama pritraukti jauną vartotoją, tačiau jų nepaiso atrinkdama medžiagą jaunai auditorijai. Jos kontrolei Lietuvoje jau sukurta teisinė bazė, tačiau, kaip pastebima, ji dar nedavė teigiamų praktinių rezultatų. Taigi žiniasklaidos teikiamos informacijos laisvė nėra ribojama, vaikui kasdien prieinama jo amžiui žalinga, darnų asmenybės vystymąsi stabdanti, teises pažeidžianti ir orumą žeminanti informacija. Esama nuomonės, kad tai vaikui beveik neturi įtakos, tačiau daugumos mokslininkų požiūriai šiuo klausimu sutampa: žiniasklaida skatina destruktyvų elgesį, jos siūlomų herojų mėgdžiojimą, ryšio su pasauliu ir savimi silpnėjimą, aplinkinio pasaulio vaizdo iškreipimą, pseudovertybių formavimąsi.

3.3. Teorinis požiūris į teigiamą žiniasklaidos poveikį

Prisiminus žiniasklaidos funkcijas, nesunku nusakyti ir žiniasklaidos poveikio teigiamus aspektus. Pasaulio politikos, sporto, kultūros įvykių apžvalga būtina globalėjančios visuomenės nariui. Kokybiškai parengtos dokumentinės, pažintinės laidos, intelektualinės viktorinos, analitinį mąstymą, kūrybiškumą skatinantys reportažai ir panašūs, atsakingai ir kruopščiai parengti žiniasklaidos atstovų darbai turi neabejotiną vertę.

Tarp kitų žiniasklaidos privalumų, minimas smalsumo, klausimų kėlimo skatinimas (xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxx_xxx000). Šiuo atveju akcentuotina, kad vaiko smalsumas neturi apsiriboti žiniasklaidos teikiamais atsakymais, šį jos pliusą įvardija tėvai, kartu su vaiku analizuojantys teikiamą informaciją, gebantys laiku atsakyti į vaikui rūpimą klausimą, suvokiantys, jog vaikui informacijos sraute reikia pagalbininko.

Pačios žiniasklaidos, kaip ugdymo pagalbininkės, vaidmuo minimas švietimo dokumentuose nuo reformos pradžios. Jos, kaip socialinės partnerės, panaudojimo galimybę verta išsiaiškinti paanalizavus bendrąsias pilietinio ugdymo programas, Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą programą.

1994 m. Bendrojoje programoje pripažįstama mokinių gebėjimo pagrįsti savo nuomonę, savarankiškai samprotauti, analizuoti tikrovę ir spręsti jos problemas svarba. Todėl svarbiu mokyklos tikslu laikomas mokinių mokymas suprasti, interpretuoti ir kurti žodinius bei rašytinius tekstus, sieti žodį, raštą ir vaizdą į darnią visumą. Programoje akcentuojamas ir išorinės informacijos pasitelkimas ugdant kritišką mąstymą: „siekiama, kad vaikai ir jaunuoliai gebėtų žiūrėti į supančius tekstus ir vaizdus ne pasyviai, bet juos analizuodami bei kritiškai vertindami, pajėgdami atsispirti galimoms manipuliacijoms.“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 16).

1997 m. programoje pateikiamas dvejopas požiūris į žiniasklaidos priemones: „kaip į dabarties situacijų atspindį, teikiantį dingstį nagrinėti kurią nors temą, ir kaip į viešosios nuomonės raišką, kuri pilietiniame ugdyme pati yra visokeriopos analizės objektas.“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1997, 257). Čia taip pat akcentuojamas gebančios kritiškai mąstyti, vertinti viešąją informaciją, „svyruojančios nendrės nuostatai“ atsparios asmenybės ugdymas.

Galima apžvelgti ir keletą sukurtų mokomųjų priemonių, skirtų pilietiniam ugdymui. Tarp kitų ugdymo sričių išskirtina žiniasklaidos. Turinys jose suskirstytas pagal įgyjamas kompetencijas: žinių, gebėjimų bei nuostatų. Taip pat nurodomi trys pasiekimų lygmenys: minimalus, pagrindinis, aukštesnysis. Siekiant trumpai aptari 1997 m. (Zaleskienė) ir 1998 m. (Deveikis, Xxxxxxxxxx) programose siūlomus žiniasklaidos panaudojimo būdus, galima remtis jose aprašomu aukštesniuoju pasiekimų lygmeniu. Žiniasklaidos panaudojimas ugdymo procese, remiantis programomis, turėtų padėti ugdytiniui lyginti informacijos funkcionavimą dabartyje ir praeityje; įžvelgti informacijos priemonių monopolio pavojus, išsiugdyti siekį naudotis kelių šaltinių informacija; analizuoti, įvertinti informacijos patikimumą. (Xxxxxxxx, Xxxxxxxxxx, 1998, 75; Zaleskienė, 1997, 25). I. Zaleskienės sudarytoje mokomojoje priemonėje pateikiama ir praktinių užduočių, reikalaujančių žinias apie žiniasklaidos reiškinį pritaikyti kritiškai vertinant pateiktą informaciją ir pagrindžiant savo nuomonę.

1997 m. išleista ir kita pilietiniam ugdymui skirta mokomoji priemonė. Į ją taip pat įtraukta keletas praktinių užduočių. Mokiniams siūlomos straipsnio, radijo ir televizijos laidų analizės užduotys. Xxxx xxxxxxx įvardyti pagrindinę straipsnio, laidos problemą, išskirti ją nusakančius teiginius, nustatyti valdžios politiką problemos atžvilgiu, įžvelgti jos trūkumus ir pasiūlyti tobulinimo būdus, aptarti bendruomenės požiūrį į aptariamą problemą. (Mes, žmonės. Projektas „Pilietis“, 1997, 4-5). Šioje priemonėje pateikiamos užduotys atspindi bendrosiose programose išvardytus tikslus, jų praktinį įgyvendinimą.

Naujausiame, 2008 m., pilietiniam ugdymui skirtame dokumente – pilietiškumo ugdymo projekte – be jau išvardytų žiniasklaidos panaudojimo būdų, detaliai aprašoma mokinių veikla už klasės ribų (lankymasis redakcijose), mokiniai suvokiami ne tik kaip gebantys atskirti faktą ir nuomonę, bet ir kaip viešųjų diskusijų iniciatoriai bei dalyviai, visą gyvenimą besimokančios, demokratinės visuomenės kūrėjai, savo nuomonę gebantys pristatyti IT technologijų pagalba.“ (2008 04 28 Pilietinio ugdymo projektas// xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?-000000000).

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 m. nuostatose pabrėžiamas perėjimas prie naujo turinio formavimo politikos. Tarp pagrindinių sričių minimas dabarties žmogui būtinų kompetencijų ugdymas, grindžiamas ne tiek žinių perteikimu ir perėmimu, kiek jų analize, kritišku vertinimu ir praktiniu naudojimu (xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx_xxxx/xxxx/xxxxxxxxxx0000-00.xxx). Ypatingas dėmesys, teigiama programoje, skiriamas originalioms mokomosioms kompiuterinėms programoms kurti ir pritaikyti, garso ir vaizdo priemonėms kurti, naudoti internetą mokiniams mokyti ir šviesti.

Žiniasklaidos galimą ir minėtuose švietimo dokumentuose pripažįstamą naudingą panaudojimą ugdymo procese patvirtina Z. S. Petrikienės mintis: „Geriausias kompetencijų ugdymo šaltinis yra gyvenimas. Bendrąsias kompetencijas, pagrįstas žmogaus mąstymo gebėjimais, formuoja radijas, televizija, žiniasklaida, draugų ir pažįstamų ratas, mokyklos reikalavimai ir kt.“ (Xxxxxxxxxx, 2008).

Kitaip tariant, įžvelgiamas dvejopas santykis tarp vaikų, žiniasklaidos: kaip vaikų ugdymas žiniasklaidos pagalba ir kaip vaikų tinkamos nuostatos žiniasklaidos atžvilgiu ugdymas. Iš to kyla tam tikras savitarpio ryšys, rodantis tiek žiniasklaidos industrijos atsakomybę, tiek poreikį, kad skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai aktyviai bei kritiškai dalyvautų. Vienoje iš savo kalbų popiežius Xxxxxxxxxx XXX pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, būtina ugdyti vaikus tinkamai naudotis žiniasklaida, siekiant jų kultūrinės, moralinės ir dvasinės sklaidos. (Xxxxxxxxxx XXX, 2007).

Kad švietimas pripažįsta žiniasklaidą, kaip ugdymo pagalbininkę, rodo ir 2006 m. patvirtinta „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises bendrojo lavinimo mokyklų programa“, išsamiai pristatanti žiniasklaidos panaudojimo ugdymo procese galimybę.

Remiantis aptartuose švietimo dokumentuose formuojamu žiniasklaidos ir ugdymo santykio vaizdu, galima teigti, kad teoriškai žiniasklaidos nauda ugdant kritišką asmenybę yra pripažįstama nuo švietimo reformos pradžios. Žiniasklaidos pasitelkimas siekiant sumažinti jos daromą neigiamą poveikį ir panaudojant privalumus vis detaliau aprašomas bendrosiose programose, jų projektuose.

Žiniasklaidos įtraukimas į ugdymo procesą svarbus tuo, kad tai viena iš pagrindinių dabartinio jaunimo laisvalaikio leidimo formų, jų kasdienybė. Siekiant išsiaiškinti žiniasklaidos poveikio ugdymo kokybei valdymo galimybes, būtina nustatyti šiam darbui svarbų – mokinių – požiūrį į žiniasklaidos priemones.

3.4. Ugdytinių požiūris į žiniasklaidą

Išsiaiškinus jauno žmogaus poziciją žiniasklaidos atžvilgiu, jai teikiamą reikšmę, galima kalbėti apie jos panaudojimo būtinumą ir galimybes ugdymo procese. Remiantis laisvąja ugdymo paradigma ir Lietuvos švietimo koncepcijoje išskiriamu humaniškumo principu, pabrėžiančiu nelygstamą asmens vertingumą, jo pasirinkimo laisvę, ugdymo centre yra ugdytinis. Todėl ugdymo turinys turėtų būti kuriamas atsižvelgiant į jo poreikius, teikiamus prioritetus.

Apžvelgiant viso Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio žiniasklaidos ir visuomenės santykio raidą, galima pastebėti pasitikėjimo žiniasklaida nuosmukį. Kaip teigia X. Xxxxxxxxxxx, pirmaisiais nepriklausomybės metais absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – iki 80 proc. – reiškė pasitikėjimą visuomenės informavimo priemonėmis (Xxxxxxxxxxx, 2007, 42). Remiantis naujaisiais duomenimis, visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida pastebimai sumažėjo.

Tokia tendencija pastebėta atlikus Europos Komisijos pusmetinį visuomenės nuomonės tyrimą „Eurobarometras“. 2007 m. pavasario ataskaitoje pateikiami tokie tyrimo rezultatai: labiausiai pasitikima radiju (67 proc.) ir televizija (66 proc.), pasitikėjimą spauda išreiškė 48 proc. apklaustųjų, o internetu – 40 proc. („Eurobarometro“ tyrimo Lietuvos ataskaita, 2007). Lyginant šiuos duomenis su gautais 2006 m. rudenį, pasitikėjimas radiju, televizija ir spauda smuktelėjo keliais procentiniais punktais, o internetu – padidėjo (buvo 34 proc.) (ten pat).

Kaip teigia X. Xxxxxxxxxxx, tokie visuomenės nuomonės pokyčiai sąlygoti šalies išsivystymo lygio. Didesnis pasitikėjimas žiniasklaida visada pastebimas besivystančiose šalyse, mažesnis būdingas išsivysčiusioms.

Tai leidžia daryti prielaidą, jog ir Lietuvoje imama sąmoningiau žiūrėti į žiniasklaidos teikiamą informaciją. Visuomenės pasitikėjimo mažėjimas mokslininkams ir žiniasklaidos tyrėjams leidžia prognozuoti kokybišką žiniasklaidos pasikeitimą, siekiant išlaikyti reitingus.

Ž. Jasinavičiūtės atlikto tyrimo duomenimis, tarp populiariausių jaunimo laisvalaikio leidimo formų dominuoja bendravimas su draugais, o antroje vietoje minima televizija (Jasinavičiūtė, 2006).

Remiantis Tarptautinio lyginamojo pilietinio ugdymo tyrimo CivEd duomenimis, tarp 28 pasaulio šalių moksleivių Lietuvos moksleiviai užėmė antrąją vietą pagal pasitikėjimą žiniasklaida (pateikia Zaleskienė, 2004, 152). Pagal moksleivių pilietinę kognityvinę kompetenciją Lietuvos moksleiviai užėmė vieną iš žemiausių pozicijų – 24 (ten pat). Toks didelis skirtumas tarp moksleivių teikiamų prioritetų, jaučiamo pasitikėjimo jais ir realaus negebėjimo suvokti, analizuoti teikiamos informacijos patvirtina žiniasklaidos panaudojimo ugdymo procese svarbą.

Vertybinių orientacijų ir nuostatų masinės komunikacijos priemonių atžvilgiu sąsajų analize taip pat atskleista, jog radijo klausymuisi, televizijos laidų žiūrėjimui ir spaudos skaitymui daugiau nei pusė – 57 proc. – apklaustųjų moksleivių teikia labai ar gana didelę reikšmę (Lietuva stojant į Europos Sąjungą, 2004, 77).

Visuomenės ir jos jautriausios dalies – besiformuojančios asmenybės – santykis su žiniasklaida gana panašus. Suaugusiųjų pasitikėjimas žiniasklaida per keletą pastarųjų metų gerokai smuktelėjo, o jauno žmogaus gyvenime ji vaidina vis didesnį vaidmenį. Pateiktų tyrimų duomenimis, moksleivių pasitikėjimas žiniasklaida yra labai didelis, tačiau jie netaiko informacijos atrankos kriterijų, žiniasklaidos atžvilgiu yra pasyvūs. Tai, daugelio mokslininkų ir tyrėjų požiūriu, sudaro palankią terpę žiniasklaidai veikti jaunąją auditoriją. Renkant informaciją, retai paisoma amžiaus cenzo, etiškos, darnaus vaiko vystymosi neardančios informacijos pateikimo reikalavimų. Nevaržoma žiniasklaidos laisvė ir neišugdytas moksleivių kritinis mąstymas didina neigiamą žiniasklaidos poveikį. Pripažįstant žiniasklaidos vietą dabartinio žmogus gyvenime ir jos teikiamus privalumus, neigiamą poveikį eliminuoti ar bent sumažinti tikimasi pasitelkus pačią žiniasklaidą – įtraukus ją į ugdymo procesą.

Išsamiau pažvelgti į jaunimo laisvalaikio leidimo būdus, jų informacijos atrankos kriterijus, teikiamus prioritetus galima pripažinus kultūros kultūroje – jaunimo subkultūros – egzistavimą.

4. Paauglių subkultūros pažinimo svarba

Remiantis pateiktomis teorinėmis prielaidomis, visuotinai pripažįstama, jog esant dabartiniam informacijos srautui, tobulėjant informacinėms technologijoms, bręstančiai asmenybei būtina pagalba. Siekiant padėti, neįmanoma apsieiti be gilesnių žinių apie pagalbos reikalingą. Tik suvokus tam tikro amžiaus tarpsnio žmogaus ypatumus, santykio su aplinka ir savimi ypatumus, mąstymo struktūros bruožus, jo pomėgius, prioritetus, vidinio pasaulio raidos dėsningumus, galima kalbėti apie norimos suteikti pagalbos tikslingumą ir numanomą efektyvumą.

Kalbant apie šiame darbe numatytą tirti paauglių amžiaus tarpsnį, išsamiau aptarti reikia paauglių psichikos vystymosi ypatumus, jų santykio su aplinka problemą, paauglių subkultūros formavimosi priežastis ir visuomenės (mokyklos) požiūrį į šį reiškinį.

4.1. Paauglystės dėsningumai

Klasikinė psichologija paauglystę apibūdina kaip pereinamąjį žmogaus gyvenimo tarpsnį iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą. Paaugliu mokslinėje literatūroje vadinamas žmogus nuo 11 iki 18 metų. Tokį didelį intervalą sąlygoja nacionalinės, kultūrinės, lyties, asmenybės ir kiti ypatumai. Mokslininkų nuomonių išsikyrimas šiuo klausimu aiškintinas skirtingų teorijų prigimtimi – paauglystės reiškinys nagrinėjamas iš psichoanalitinės (Freudas), kultūrinės antropologinės (Mead, Xxxxxxxx), individualistinės (Rogers), kognityvinės (Piaget) ir kitų pozicijų. Atskirai neaptariant psichologų teorijų, galima teigti, jog paauglystė dažnai vadinama krizės laikotarpiu. Verta panagrinėti bendruosius dėsningumus, paauglių patiriamus šiame amžiaus tarpsnyje.

Paauglystėje kokybiškai pasikeičia ankstesnės kognityvinės struktūros – pereinama prie abstraktaus mąstymo, vidinės refleksijos ir manipuliavimo mintimis (Piaget). Pasak R. Žukauskienės, „pradėjęs logiškai abstrakčiai mąstyti, paauglys labai daug laiko praleidžia konstruodamas milžiniškas sistemas, susijusias su religija, etika ir kitais filosofiniais klausimais.“ (Žukauskienė, 1998, 304). Taip pasireiškia paauglio egocentrizmas ir idealizmas – jis tiki savo idėjų įgyvendinimu, pasaulio pertvarkymo galimybe, o jo centre jis mato save.

D. Elkindo teigimu, paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kuri, jo manymu, yra labai susidomėjusi jo mintimis, poelgiais ir išvaizda. Net ir žinodamas, kad kiti žmonės gali turėti kitą nuomonę, jis gali „labai apstulbti supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja.“ (ten pat, 305). Grįžtant prie jau aptarto žiniasklaidos poveikio jaunam žmogui, šis teiginys pagrindžia keltą prielaidą, jog žiniasklaida kryptingai ir nuosekliai stengiasi pritraukti jaunuolius, jiems pataikaudama – rodydama „išskirtinį“ dėmesį jų interesams, prisiimdama savotišką besiblaškančio, savo vietos tarp suaugusiųjų dar neradusio jaunuolio globėjos vaidmenį.

Kitas svarbus paauglystės ypatumas – paauglio individualaus „aš“ kūrimas (-is). Netolima vaikystė ir sunkiai apibrėžiama ateitis kelia daug klausimų, kurių pagrindinis – „kas aš esu?“ V. J. Černiaus teigimu, „paauglys perkainoja vaikystės įsitikinimus ir vertybes, perskirsto vaidmenis ir, ankstesnę patirtį perkėlęs į kitą kontekstą, formuoja savąjį „aš“, asmenybę, turinčią savo įsitikinimus ir tikslus.“ (Xxxxxxx, 2006, 171).

Šis paaugliui sunkus ir atsakingas apsisprendimo metas psichologijoje vadinamas tapatumo krize. Ją kelia paauglio pasimetimas, nesuvokiant, kas jis yra, kuo norėtų būti ir koks jis yra kitų žmonių požiūriu. Ši asmenybės raidos stadija unikali tuo, jog paaugliui suteikiamas ilgas psichosocialinis moratoriumas, arba atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu (Xxxxxxxxx, xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, 1998, 316). Tokiu būdu paauglys turi pakankamai laiko pamąstyti, ar jis jau pasirengęs prisiimti įvairiausius įsipareigojimus. Jam suteikiama galimybė eksperimentuoti su savo tapatumu, nepriėmęs galutinio sprendimo, jis turi teisę išbandyti įvairius suaugusiems būdingus vaidmenis ir pan. Tapatumo krizės įveikimas, tinkamų paauglio nuostatų formavimasis, vertybių internalizavimas, jo vidinio pasaulio darna priklauso nuo daugelio veiksnių. Kaip teigia X. Xxxxxxxxxxx, „kaip paaugliui pavyksta išspręsti tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų įtakos.“ (Žukauskienė, 1998, 319).

Esant galybei paauglį kamuojančių klausimų, labai svarbu, kad jie neliktų neatsakyti. Pasak V. J. Černiaus, paauglys godžiai renka informaciją, klausia patarimų arba trokšta būti kantriai išklausytas (Černius, 2006, 171).

Visuomenės poveikis paauglio tapatumo formavimuisi dvejopas: pateikiamos laiko išbandytos funkcionalios vertybės ir socialinės struktūros bei papročiai. Atsižvelgiant į sparčią dabartinės visuomenės nuostatų, vertybių kaitą, ši, teoriškai turinti palengvinti paauglio apsisprendimą, visuomenės funkcija pamažu praranda savo galią.

Šeimos pagalbą paaugliui įveikiant tapatumo krizę sunkina paauglystės tarpsniui būdingas senų autoritetų keitimas naujais, taip pat autoritetų neigimas. R. Žukauskienės teigimu, paauglys linkęs neigti savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius ir kt., „greitai keičiantis socialinėms normoms, tobulėjant technologijai, paauglys gali nustoti pasitikėti tais suaugusiais, kurių vertybės, įsitikinimai atrodo pasenę, neatitinkantys naujausių laimėjimų.“ (Žukauskienė, 1998, 309).

Reikšmingus kartų skirtumus akcentuoja ir X. Xxxxxxxxxxxxxx. Analizuodama psichologo X. Xxxxxxx trijų kartų (senelių, tėvų ir vaikų) skirstymą į skruzdes, sraiges ir chameleonus. Paaugliams, arba chameleonams, svarbiausia įvaizdis, jų vyraujantis jausmas – baimė, juos domina reklama, iš kitų laukiama rūpinimosi, o veikla grindžiama abejingumu, nuostata „koks skirtumas“ (Xxxxxxx, xxxxxxxx Xxxxxxxxxxxxxx, 2004, 61-61). Tokios dabartinio jaunimo nuostatos iš esmės skiriasi nuo senesnės (jų tėvų) kartos pažiūrų ir vertybių. Todėl turint omenyje paaugliams būdingą seno nepripažinimą, atmetimą, keitimą nauju, šeimos ugdomos vertybės jauno žmogaus gali būti priimtos ir perimtos kaip asmeninio gyvenimo pagrindas vėlesnėse asmenybės raidos stadijose.

Suvokiant paauglystės laikotarpiui būdingą nepriklausomybės siekimą, norą būti suprastam, išauga artimiausios pagal amžių, pomėgius, problemas – bendraamžių – grupės įtaka paaugliui priimant svarbius sprendimus, kuriantis jo tapatumui. X. Xxxxxxxxxxx, teigdama, kad bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą, mini prieštaringai mokslininkų vertinamą paaugliams būdingą „atskirą visuomenę, savitą kultūrą.“ (Žukauskienė, 1998, 321).

X. Xxxxxxxxxxxx, aptardama išorinius veiksnius, turinčius įtakos paauglio statusui, tarp svarbiausiųjų sąlygų pateikia „asmenybės priklausymą kitiems kolektyvams, atskiroms grupėms, tarp jų ir neformaliosioms.“ (Xxxxxxxxxxxx, 2001, 50). Pasak mokslininkės, toks priklausymas paaugliui labai svarbus.

Šį paauglių socializacijos aspektą verta aptarti išsamiau.

4.2. Paauglių subkultūros samprata

Lotynų kalbos priešdėlis -sub reiškia buvimą šalia ko nors arba po kuo nors, pavaldumą, antraeiliškumą (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, 936). Žodžio „subkultūra“ etimologija, pasak R. Kaffemano ir D. Gerulaičio, „lemia atsargų, neretai neigiamą požiūrį į jos narius ir patį fenomeną apskritai.“ (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 91).

Dėl jau trumpai paminėtų priežasčių jaunimas linkęs burtis į nedideles grupeles, ilgesniam ar trumpesniam laikui sukuriamas kaip atsvara oficialiai, dominuojančiai kultūrai. Taigi subkultūrą galima suvokti kaip kultūros kultūroje egzistavimą.

X. Xxxxxxxxxxx jaunimo subkultūrą suvokia kaip sociologinį fenomeną, reikalaujantį dėmesio. Jis pateikia dvejopą subkultūros sampratą: socialinės ar demografinės grupės kultūra; gyvenimo būdas, kuris aiškiai skiriasi nuo dominuojančios kultūros, bet su ja turi ir daug bendrų bruožų; socialinės bendrijos apribota kultūra, atsiradusi dėl menkų jos socialinių ryšių arba negalėjimo pasinaudoti kultūriniu paveldu (Xxxxxxxxxxx, 1993, 244). Šiame darbe nenagrinėsime asocialių grupių, apibūdinamų antrąja Xxxxxxxxxxxx suvoktimi, tačiau panaši pozicija, subkultūrų tyrėjų požiūriu, dažnai imama kaip pagrindas visuomenėje keliant jaunimo subkultūros problemą.

X. Xxxxxxxxxx ir X. Xxxxxxxxxx jaunimo subkultūrą apibūdina kaip funkcionuojančią suaugusiųjų „valdomoje“ terpėje, kaip išsiskiriančią veržlumu, eksperimentiškumu, savita vertybių sistema, tačiau negalinčią veikti savarankiškai, izoliuotai nuo bendro kultūrinio ir socialinio konteksto (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 91). Xxxxxxxxxx X. Davydovo jaunimo subkultūros apibrėžimą, tyrėjai išskiria jaunimo subkultūros pastangas būtinai sukurti savo pasaulėžiūrą, oponuojančią senosios kartos pasaulėžiūrai (Давыдов, 1990, pateikia Gerulaitis, Xxxxxxxxxx).

I. Leliūgienės teigimu, subkultūra – tai „vientisas autonominis darinys vyraujančios kultūros dalyje <...> specifinė socialinių-psichologinių bruožų ir elgesio būdų visuma.“ (Xxxxxxxxxx, 1997, 54). Jaunimo subkultūrai autorė priskiria didžiąją dalį paauglių.

X. Xxxxxxxxxxx, subkultūrą nusakantis kaip neoficialiąją, arba mažąją, grupę, jos susidarymo pagrindu laiko vertybių, gyvenimo būdo, tikslų panašumą. Jo teigimu, „panašūs žmonės yra patrauklesni vieni kitiems, jie ir buriasi draugėn.“ (Xxxxxxxxxxx, 1995, 126).

Taip jaunimo subkultūros, kaip priešpriešos egzistuojančiai vertybių sistemai, socialinėms normoms, egzistavimą pripažįsta dauguma tyrinėtojų. Įvardindami jį kaip „teisiškai nereglamentuotą, juridiškai neįformintą fenomeną, apimantį kultūrinius, socialinius, moralinius, pedagoginius reiškinius“ (Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxx, 2001, 92), išskiria ir jam būdingus komponentus.

X. Xxxxxxxxxx mini vertybių ir elgesio normų specifiką, ypatingą dialektą, savotiškus pomėgius ir skonius, specifinę aprangą ir elgesio formas, grupinį bendrumą ir solidarumą (Xxxxxxxxxx, 1997, 63). Kitaip tariant, stengiamasi sukurti individualų gyvenimo stilių.

Kalbant apie tokių neformalių grupių susibūrimo tikslą, be jau minėtų, literatūroje pateikiama ir savojo „aš“, vidinės ir išorinės nepriklausomybės stiprinimas bendraamžių aplinkoje mokantis suaugusiųjų papročių, normų (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 97).

X. Xxxxxxxxxx kalba apie vertybinių orientacijų, moralinių normų įsisavinimą ir socialinę raidą, vykstančią susiburiant paaugliams (Petrovskis, 1978, 98). Pasak autoriaus, susiduriant suaugusiųjų keliamiems ir bendraamžių bendruomenėje vyraujantiems reikalavimams, paaugliai linkę vadovautis jų aplinkoje priimta morale. Taip paauglys tarsi identifikuoja jam priimtinas vertybes, atrenkamas bendravimo su bendraamžiais metu.

X. Xxxxxx, taip pat pripažindamas savitos jaunimo kultūros egzistavimą, teigia, jog tarp bendraamžių paaugliai randa tai, ko jiems negali duoti suaugusieji. Paaugliai mokosi santykių su draugais, lyderiais, susiduria su agresijos ir prievartos pasireiškimais, tai yra įgyja socialinio bendravimo įgūdžių. Be to, paaugliui ne mažiau svarbu patenkinti poreikį pasidalinti mintimis, svajonėmis, problemomis, jausti bendraamžių supratimą ir paramą. Pasak R. Želvio, tokia praktika padeda paaugliui įvaldyti suaugusiųjų moralę (Želvys, 1995, 43).

Vienas iš esminių jaunimo subkultūros bruožų – laisvalaikio leidimo būdas. Dažnai paaugliai buriasi į grupes pagal konkrečiam muzikos stiliui teikiamus prioritetus ir pan. Neretai jaunuolių susitikimai, suaugusiųjų požiūriu, yra betiksliai – tiesiog vaikštoma miesto gatvėmis, sėdima parkuose. Tačiau tai – taip pat bendravimo būdas.

Iš paauglių grupėse dominuojančių laisvalaikio leidimo būdų įvairių autorių išskiriami susiję su menu, sportu, azartu, kolekcionavimu, informacijos paieškos pomėgiais. Pripažįstama, kad „grynų“ formų pomėgių nepasitaiko (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 101), tačiau tarp prioritetinių jaunimo laisvalaikio leidimo būdų išskiriamas bendravimas su draugais, skaitymas, televizijos laidų ir vaizdo filmų žiūrėjimas, radijo ir muzikos klausymasis (Purvaneckienė, 1991, pateikia Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, ten pat).

Vakarų mokslininkai pažymi didelį jaunimo susidomėjimą žiniasklaida, ypač televizija (Fiske, 1998, 179, Fürst, 1998, 340). Dabartiniu metu vis daugiau laisvalaikio užima internetas. Jis suteikia galimybę kurtis daugybei jaunimo grupių virtualioje erdvėje. Vis tobulėjančios technologijos priemonės, neribotos interneto galimybės, Gerulaičio ir Kaffemano teigimu, „jaunimo subkultūrą išplėtė iki virtualaus, menamos tikrovės lygio – savo veiklos rezultatus įvairios grupuotės gali pateikti milijonams interneto vartotojų visame pasaulyje.“ (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 102).

Remiantis pateiktais teiginiais, paauglių subkultūros reiškinys mokslininkų yra pripažįstamas. Jam priskiriama savita kultūra, vertybių identifikacijos ir internalizavimo procesai, pomėgių ir laisvalaikio leidimo būdų bendrumas. Jaunimo subkultūra, kaip ir kitos visuomeninės struktūros, yra veikiama naujausių technologijų, visuomenės pripažintų normų kaitos. Tai apsunkina paauglio socializaciją, tapatumo krizės įveikimą. Todėl mokslininkai jaunimo subkultūros reiškinį suvokia kaip reikalaujantį išsamių tyrinėjimų ir dėmesio.

Priešingai priimtai visuomenės nuostatai jaunimo subkultūrą traktuoti kaip asocialiu elgesiu pasižyminčią grupę, paauglių problemai daugiau dėmesio skyrę mokslininkai akcentuoja būtinybę atsigręžti į jaunuolių subkultūrą.

Pasak Gerulaičio ir Kaffemano, „reikia ne ignoruoti, smerkti neformalias alternatyvias grupuotes, jų įtaką besiformuojančiai asmenybei, bet stengtis giliau jas pažinti ir taip netiesiogiai (žinant jų struktūrą, pagrindinius interesus, motyvus, skatinančius veiklai) jas valdyti <...> (Gerulaitis, Xxxxxxxxxx, 2001, 102).

Šis aspektas aptariamas ir bendrosiose programose, apibrėžiant mokyklos sampratą ir paskirtį. Teigiama, jog „mokykla stengiasi įveikti jaunimo gyvensenos ir kultūros uždarumą <...> siekia atrasti pusiausvyrą tarp gerbtino jaunuolių gyvensenos savitumo ir jų atvirumo bendriems visuomenės klausimams.“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 17).

Paauglių grupių pažinimo svarbą pabrėžia ir X. Xxxxxxxxxxxx, teigdama, kad „suaugusiųjų bendruomenė (tėvai, pedagogai ir kt.) negali primesti paaugliams savo vertinimo etalonų ar tikėtis besąlygiško nurodymų vykdymo <...>“ (Barkauskaitė X., 2001, 50). Jos teigimu, reikia suvokti, kad kiekviena karta formuojasi vis naujoje sociokultūrinėje, ekonominėje, politinėje aplinkoje.

X. Xxxxxxxxxx analizuoja suaugusiųjų, organizuojančių oficialų vaikų ugdymą per šeimą ir kitas institucijas, neįsigilinimą į pačių vaikų kuriamą gyvenimą (Xxxxxxxxxx, 2003, 90-96). O tai savo ruožtu sukelia nepagrįstas pretenzijas jaunimo atžvilgiu. X. Xxxxx, cituodama X. Xxxxxxx, teigia: „žmonijos džiunglėse gyvas gali jaustis tik tas, kuris identifikavo savąjį „aš“. Supratus tai, lengviau suprasti ir maištaujantį jaunimą.“ (Fürst, 2000, 204 ).

Tokios mokslininkų akcentuojamos ugdytojų pozicijos jaunimo subkultūros atžvilgiu leidžia daryti prielaidą, jog aptartas žiniasklaidos poveikis tokiomis sąlygomis įgyja didesnę reikšmę. Vertybių pasaulyje, savojo „aš“ ieškančių jaunuolių pasaulyje, teoriškai neįdomiame ar mažai pažintame, todėl neprieinamame suaugusiesiems, žiniasklaida turi labai palankią terpę stiprinti savo poveikį.

Jaunimo pažinimo svarbą nagrinėjusi X. Xxxxxxxxxxxxxx pagrįstai kelia klausimą: „Ar daug ką žino pedagogai apie šiandieninį jaunimą – jo madą, dievukus, slengą, muzikinį skonį?“ (Xxxxxxxxxxxxxx, 2004, 62). Dabartinis susiskirstymas į priešingas stovyklas ir arogantiškas vieni kitų neigimas, autorės nuomone, užleidžia vietą trečiajam: „Xxxxxxxxxx vaikai – prarasti vaikai, atiduoti kitų įtakon.“ (ten pat).

Taigi paauglystė, kaip unikalus gyvenimo tarpsnis, kurio metu vyksta svarbūs moraliniai apsisprendimai, asmenybės vertybių sistemos formavimasis, sunkios jaunam žmogui tapatybės paieškos, visuomenės suvokiama prieštaringai. Paauglių subkultūra dažniau vertinama neigiamai nei teigiamai. Tokia nuostata grindžiama naujos kartos pakitusių vertybių, naujo santykio su pasauliu, kitokio laisvalaikio leidimo būdo nesupratimu, ydingu rėmimusi asmenine patirtimi. Naujausios technologijos, informacijos perdavimo būdai didina ribą tarp šių dviejų pažiūrų. Šios problemos sprendimo būdą mokslininkai įžvelgia kaip geresnį jaunimo pažinimą. Tėvų ir pedagogų žingsnis jaunimo interesų, veiklos, bendravimo ypatybių pažinimo link, paauglystės reiškinio tyrinėtojų nuomone, – tai galimybė valdyti pripažįstamą, tačiau nepageidautiną išorinio pasaulio (taip pat ir žiniasklaidos) įtaką.

Kita žiniasklaidos poveikio valdymo galimybė – neatsiribojimas nuo išorinio pasaulio, jo pripažinimas ir įsileidimas į ugdymo procesą. Mokyklos atvirumas išoriniams procesams aptartinas išsamiau.

5. Galimybės valdyti žiniasklaidos poveikį mokyklos lygmeniu

Žiniasklaidos teikiamų privalumų panaudojimo ugdant kritišką informacijos vartotoją svarba, kaip minėta, aptariama daugelio mokslininkų, kaip viena iš prioritetinių sričių ji minima ir švietimo dokumentuose. Siekiant teoriškai pagrįsti šio tikslo įgyvendinimo tikimybę mokyklos lygmeniu, reikia išsiaiškinti, kiek mokykla yra atvira.

5.1. Teorinis požiūris į mokyklos atvirumą ir kaitą

Izoliavimasis bet kuriai augančiai, besivystančiai, siekiančiai tobulėti asmenybei, organizacijai, bendrijai ir kt. ugdymui nėra naudingas. Kalbant apie mokyklą, komunikacijos procesas tampa viena iš pagrindinių sąlygų sėkmingam mokyklos vystymuisi. S.Neifacho teigimu, „...mokykla yra atvira institucija, dalyvaujanti asmenybės socializacijos procese. Ji suprojektuota nuolatiniam, intensyviam sąveikavimui su išorine aplinka.“ (Neifach, 2002).

Mokyklos atvirumu vadybinėje literatūroje laikomas jos dalyvavimas visuomenės, bendrijos gyvenime, glaudus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, kultūrinio, ekonominio, politinio pasaulio naujovių pažinimas ir panaudojimas.

Mokyklos atvirumas išorinei informacijai akcentuojamas nuo Švietimo reformos pradžios. 1994 m. programoje teigiama, jog mokykla grindžiama nuostata, kad „informacija yra bendra visuomenės nuosavybė ir neatskiriama bendrojo lavinimo dalis. Mokykla turi būti atvira įvairiems žinių šaltiniams <...>“ (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos, 1994, 16).

Lietuvos švietimo strategijoje teigiama, jog „švietimas turi būti plėtojamas atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes: demokratijos ir rinkos ūkio plėtrą, globalizaciją, informacijos gausą, sparčią kaitą, visuomenės išsiskaidymą. Švietimas turi padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į šiuos iššūkius ir pasinaudoti naujomis galimybėmis.“ (xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx_xxxx/xxxx/xxxxxxxxxx0000-00.xxx).

Sėkmingas mokyklos funkcijų įgyvendinimas priklauso ir nuo jos santykio su aplinka. Pasak R. Želvio, dabartinei mokyklai gyvybiškai svarbu pažinti ir bendradarbiauti su išorinėmis ir vidinėmis interesų grupėmis, palaikyti pozityvius santykius su visuomene ir kitomis organizacijomis. Interesų grupėms jis priskiria savivaldybės, ministerijų, Vyriausybės, aukštųjų mokyklų, pramonės ir verslo, žiniasklaidos atstovus (Želvys, 2003, 126-135).

Būdama atvira išoriniams pokyčiams, mokykla negali likti statiška, todėl pertvarkant Lietuvos švietimą, kaita minima kaip vienas iš fundamentinių reformos principų. X. Xxxxxxxx, analizuodamas per dvidešimt metų Lietuvos švietimo nueitą kelią, akcentuoja, jog „nepamiršta ir kaitos, tolydaus atsinaujinimo nuostata, teikianti pažangos, pokyčių, reformų galimybę apskritai.“ (Xxxxxxxx, 2006, 12).

Xxxxxx svarba aptariama ir kitų mokslininkų darbuose. X. X. Xxxxxxxxxxxx ir X. Xxxxxxxxxxx teigimu, socialiniai, kultūriniai ir kitokie pokyčiai yra neišvengiami, jau tapę įprastu reiškiniu, turinčiu įtakos švietimo kaitai. Pasak jų, švietimo organizacijai lemta veikti esant nuolatinei kaitai (Andriekienė, Targamadzė, 2002).

E.Xxxxxx kelia mokyklos negebėjimo pasivyti sparčiai besikeičiančio pasaulio problemą. Pasak jo, „daugelis idėjų ir programų, siūlomų spręsti mūsų mokyklų problemoms, būna pasenusios dar neįgyvendintos.“ (Xxxxxx, 2001, 2). Priežasčių galima ieškoti tiek aukštesnėse valdžios struktūrose, tiek mokyklos viduje.

X. Xxxxxx daro prielaidą, kad pati švietimo reforma gali turėti „placebo“ efektą, t.y. „gali būti tiesiog simbolinių gestų visuma, rodanti Vyriausybės gerus norus ir esančių problemų supratimą, o ne tikras pastangas įgyvendinti pokyčius.“ (Želvys, 2003, 30). Pripažindamas, jog spartesnį reformos vystymąsi stabdo ir mokykla, jis teigia, kad mokykla turi keistis taip, kaip keičiasi ją supanti aplinka. Xxxxxx, X. Želvio manymu, „turėdama tam tikrą autonomiją išorės atžvilgiu, mokykla paprastai susikuria kaitą stabdančius barjerus.“ (ten pat, 12). Autorius pastebi, jog išorinė kaita neretai sukelia pedagogų gynybiškumą, o kartais ir priešiškumą bei nenorą pripažinti savo ir institucijos kaitos būtinumą.

Žiniasklaida, suvoktina kaip svarbus išorės veiksnys, socialinė partnerė, taip pat susiduria su institucijos susikurtais barjerais. Kaip pastebi L. Zaznobina, dabartinei kultūrai vis labiau koncentruojantis apie žiniasklaidą, mokykla tebesielgia taip, lyg galėtų visiškai patenkinti visos kultūros sistemos perdavimą „fundamentinių“ žinių kratinio pagalba (Зазнобина X., 1999). Tokia mokyklos pozicija, esant dabartinės visuomenės keliamiems uždaviniams, ugdytinio atžvilgiu, autorės požiūriu, laikytina antihumaniška.

Mokyklos gebėjimo pasitelkti žiniasklaidą, kaip pagalbininkę, svarbą galima pavaizduoti šia schema:

3 pav. Mokyklos gebėjimo panaudoti žiniasklaidą ugdymo procese reikšmė

Vidinės kaitos lėtumo priežastis aptaria ir X. Xxxxxxxxxx. Teigdama, kad nuolat besikeičiančios aplinkos sąlygomis ugdymo įstaigos tampa sudėtingomis sociokultūrinėmis organizacijomis, ji išskiria joms keliamus reikalavimus. Pasak autorės, „ugdymo įstaigos turi jungti visuomenės ir vaiko, kaip individo, socialinius siekius, neprimesdamos jiems siaurų, institucionalizuotų ugdymo uždavinių <...>“ (Xxxxxxxxxx, 2003, 80). Kaip būtiną sėkmingos kaitos sąlygą ji nurodo sąmoningą pedagoginių nuostatų ir įsitikinimų peržiūrą, t.y. pedagogas privalo atsižvelgti į nuolatinį prieštaravimą tarp „seno“ ir „naujo“ pedagoginio žinojimo (ten pat, 81).

Mokyklos atvirumo ir kaitos nuostatomis grindžiama Lietuvos švietimo sistema. Atsižvelgiant į spartų visuomenės vystymąsi, globalius pasaulio pokyčius, iš mokyklos reikalaujama operatyvaus reagavimo – nuolatinės veiklos krypčių ir metodų peržiūros, lankstumo pripažįstant ir susipažįstant su naujomis vertybėmis, gebėjimo nuolat mokytis ir keistis.

Grįžtant prie vienos iš prioritetinių Švietimo strategijoje išskirtų sričių – žiniasklaidos panaudojimo ugdant kritinį mokinių mąstymą ir teoriškai pripažįstamo neigiamo žiniasklaidos poveikio valdymo svarbos, detaliau reikėtų aptarti šiam tikslui pasiekti siūlomus būdus.

5.2. Teorinis požiūris į galimybę valdyti žiniasklaidos poveikį

Valdymas gali būti suprantamas kaip „poveikis įvairioms visuomenės struktūroms, siekiant sudaryti tam tikras sąlygas jų funkcionavimui ir padidinti jų veiklos efektyvumą“ (Xxxxxxxxxxx, 1993, 271-272). Ši apibrėžtis atspindi darbo tikslą – žiniasklaidos neigiamos įtakos eliminavimą ir jos privalumų panaudojimą ugdymo kokybei gerinti.

Kaip jau minėta, žiniasklaidos pagalba ugdymo procese minima švietimo dokumentuose nuo nepriklausomybės pradžios. Taip pat neretai konferencijose, straipsniuose, įvairiose laidose minima žiniasklaidos valdymo svarba. Išskyrus pavienes nuorodas bendrosiose programose ir eksperimentines metodines priemones, skirtas žiniasklaidos tematikai, beveik 20 metų Lietuvoje nebuvo kuriamos atskiros žiniasklaidos ir ugdymo sąveikai skirtos studijos ir kt. Verta palyginti Lietuvos ir kitų šalių situaciją šioje srityje.

5.2.1. Užsienio šalių patirtis valdant žiniasklaidos poveikį

L. Zaznobina, lygindama posovietinių ir Vakarų šalių požiūrį į kultūrą, išsilavinimą, žiniasklaidos vaidmenį, teigia, jog Vakaruose išsilavinimas jau seniai suvokiamas kaip gebėjimas aktyviai gintis nuo žiniasklaidos srauto. Aktyvi gynyba – tai ne izoliavimasis, o ėmimas visko, ką gera ir prasminga tas srautas gali suteikti. Kitaip tariant, kad žmogus, baigęs mokyklą, galėtų sąmoningai naudotis jį supančia žiniasklaida, o ne atvirkščiai. (Xxxxxxxxx X., 1999).

Autorės teigimu, apie septintąjį XX a. dešimtmetį Vakaruose atsirado ir terminas „žiniasklaidos raštingumas“ (angl. media education). Išsamiau neanalizuojant Vakarų mokslininkų tuos dešimtmečius kurtų programų, strategijų, jų raidos, verta apžvelgti dabartiniu metu užsienio šalių taikomus būdus žiniasklaidai valdyti.

Pagrindinis būdas, taikomas daugelyje Europos šalių, yra žiniasklaidos raštingumo programų kūrimas, tobulinimas ir įgyvendinimas. Programos skirtos tiek moksleiviams, tiek jų tėvams ir pedagogams, taip pat žurnalistams. Į jas įtraukiamos visos žiniasklaidos rūšys, taip pat kinas, reklama ir kt. Pavyzdžiui, 2002 m. JK imta įgyvendinti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumui skirta nepelno programa Media Smart, dabar vykdoma ir Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Švedijoje, orientuota į reklamą. (Europos Komisijos komunikatas, 2007).

Be programų, kuriamos žiniasklaidos raštingumo mokymui skirtos svetainės – tiek valstybės, tiek svetainių kūrėjų iniciatyva. Pavyzdžiui, viena iš Suomijos transliavimo bendrovių yra sukūrusi svetainę Mediakompassi, skirtą jaunosios auditorijos kritinio požiūrio į komercinius pranešimus formavimui (ten pat).

Žiniasklaidos raštingumas suvokiamas ir kaip gebėjimas kurti, tiesiogiai dalyvauti žiniasklaidos kūrimo procese. Vystant šią kryptį, užsienyje kuriamos jaunimui skirtos interneto svetainės. Pavyzdžiui, Danijoje sukurta interaktyvi filmų studija vaikams ir paaugliams FILM-X.

Jaunimas turi galimybę pajusti, kaip kuriami filmai, ir išmokti įvairių pranešimo būdų (ten pat).

Reikia paminėti, kad Europos šalyse sukurta pakankamai efektyvi įstatyminė bazė, kuria nusakomos viešųjų transliuotojų, arba žiniasklaidos priemonių kūrėjų, pareigos. Valstybės lygmeniu kontroliuojama didžioji dalis viešosios informacijos – pradedant nuomojamų vaizdo kasečių žymėjimu ir baigiant saugaus interneto užtikrinimu. Įvairios direktyvos nuolat peržiūrimos, papildomos naujų komponentų. Atsižvelgiant į informacijos srautų didėjimą ir spartų vystymąsi, stengiamasi užtikrinti kuo saugesnį žiniasklaidos priemonių naudojimą.

Vienas iš naujesnių šią problemą liečiančių dokumentų, išplatintas visų Europos Sąjungos šalių vadovybei, − 2008 m. pradžioje Europos Komisijos komunikatas „Europinis požiūris į žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą skaitmeninėje aplinkoje“. Šiame komunikate dėmesys telkiamas į tris svarbiausias sritis: komercinius pranešimus, audiovizualinius kūrinius ir internetą. Į šias sritis orientuoti tikslai, kritiškam žiniasklaidos vartotojui būtinos kompetencijos darbe iš esmės jau atskleisti, todėl šis komunikatas vertintinas kaip vienas iš visai neseniai Lietuvoje pasirodžiusių žiniasklaidos valdymo galimybę akcentuojančių dokumentų.

5.2.2. Lietuvos patirtis valdant žiniasklaidos poveikį

Kokybinis postūmis šioje srityje sietinas su Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą. Pirmasis didesnis projektas, skirtas žiniasklaidos raštingumo sklaidai, pasirodė 2006 m. Tai bendrojo lavinimo mokyklų 9-11 kl. mokiniams skirta programa, oficialiai vadinama „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises programa“. Bandomasis programos projektas pradėtas įgyvendinti 2008 m. rugsėjį penkiolikoje Lietuvos mokyklų. Ją pravartu paanalizuoti nuodugniau.

Programoje pateikiama trumpa Europoje vykdomų žiniasklaidos poveikio valdymui skirtų projektų apžvalga. Atsižvelgus į šią patirtį ir Lietuvos jaunimo situaciją, daroma išvada, kad Lietuvoje būtina kurti ir įgyvendinti nuoseklią informacinio raštingumo politiką mokiniams ir jų tėvams. Akcentuotina, jog dauguma minimų atliktų tyrimų – užsienio šalių. Nesiremiama Lietuvos patirtimi, pateikiami tik statistiniai duomenys.

Palyginus su ankstesnėse programos užuomazgose kritiškam žiniasklaidos vartotojui keltais tikslais, šioje programoje labiau atskleistas naudojimosi internetu aspektas, ugdymo turinys papildytas reklamos, pramogų verslo pažinimu. Taip pat pirmą kartą minimas ugdytinių kūrybinių galių plėtojimas – jų dalyvavimas kuriant laidas, filmus, pranešimus spaudai.

Akcentuotina, jog programa orientuota ne tik į ugdytinių raštingumo ugdymą, bet ir į mokinių tėvus bei kitus šeimos narius, kaip pagalbininkus. Jau aptarta žiniasklaidos ir visuomenės santykio problema atskleidė suaugusiųjų negebėjimą kritiškai vertinti pateikiamos informacijos, todėl programos tikslai turėtų aprėpti ir ugdytinių šeimos narių žiniasklaidos raštingumo mokymą. Programa pateikiama kaip lanksti, galima integruoti į kitų dalykų programas arba kaip atskiras dalykas.

Iš esmės programoje atsispindi jau minėti tikslai ugdant žmogų demokratijai, atsakingam naudojimuisi žiniasklaidos priemonėmis. Juos galima būtų tikslinti, išplėsti. Pavyzdžiui, programoje iškeliamas mokinių gebėjimo bendrauti su kitais ugdymas išplėstinas gebėjimu tinkamai vertinti jų teikiamą informaciją, pagrįsti savo nuomonę ir gerbti kitą. Be to, minimas mokinių supažindinimas su viešąja informacija, pamirštant, kad daugelį dalykų jie jau žino. Taip pat programos įgyvendinimo plane nenumatyta mokinių poreikių analizė. Todėl kai kurie tikslai rodo programos rengėjų nesusipažinimą su realia situacija.

Galima įžvelgti ir atotrūkį tarp pasiekto ir planuojamo ugdymosi turinio. Atotrūkis sumažinamas ar maksimaliai panaikinamas tik išanalizavus padėtį, įdirbį ir konkrečių mokinių poreikius. Kiekvienas ugdytojas koreguoja ugdymo tikslus atsižvelgdamas į savo konkrečią situaciją. Rengiant programą būtina atsižvelgti į dominuojančios Lietuvos mokinių dalies informuotumą ir poreikius. Programoje numatyta gana daug praktinių užduočių, tačiau dalis jų pernelyg paviršutiniškos. Neatsižvelgta į ugdytinių turimus įgūdžius naudotis interneto svetainėmis ir pan. (siūloma išmokyti juos tai daryti).

Tai rodo programos filosofijos neatitikimą laisvojo (humanistinio) ugdymo paradigmai. Programa nėra grindžiama mokinio poreikiais, individualiais gebėjimais; numatyta pateikti per daug teorinių žinių, mažiau laiko skiriant praktikai; nenumatytos mokinio pasirinkimo galimybės, jo nuomonės paisymas.

Apibendrinant užsienio šalių ir Lietuvos patirtį ugdant kritišką jauno žmogaus mąstymą, įdirbį valdant žiniasklaidos daromą poveikį, galima teigti, jog šioje srityje pastebimas gana didelis atotrūkis. Sukurta, bet tinkamai nefunkcionuojanti įstatyminė bazė neužtikrina nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo žiniasklaidos poveikio. Xx valdymo svarba pripažinta visai neseniai, tačiau iš esmės tik akademinės bendruomenės. Tai stabdo sėkmingą žiniasklaidos poveikio valdymą. Kita priežastis – tyrimų stoka. Esamos žiniasklaidos raštingumo programos rengėjai ją kurdami vadovavosi daugiau savo pačių logika, neatsižvelgdami į mokinių turimą patirtį, jų prioritetus, nesuteikdami jiems pasirinkimo laisvės.

Per anksti būtų vertinti programos efektyvumą – nepraėjo nė 2-eji metai nuo jos įgyvendinimo pradžios, tačiau suvokiant, jog kritiškai vertinti viešąją informaciją gebančio moksleivio ugdymo tikslas keltas nuo nepriklausomybės pradžios, galima kalbėti apie egzistuojantį išsamių tyrimų reikalaujantį lauką.

Tolesnio empirinio tyrimo pagrindu laikytinos šios teorinės prielaidos:

1. Dabartinėmis globalizacijos sąlygomis žiniasklaida suvoktina kaip svarbus žinojimo visuomenės atsakomybę skatinantis veiksnys.

2. Žiniasklaida laikytina svarbia ugdymo dalyve, užimančia vis tvirtesnes pozicijas tarp kitų ugdymo dalyvių.

Ugdymo kokybe galima laikyti nacionaliniu mastu iškeltų ugdymo tikslų pasiekimo ir artėjimo prie modeliuoto asmenybės vaizdinio laipsnį.

3. Visuomenės ir žiniasklaidos santykio prieštaringumą lemia diktatoriška žiniasklaidos

pozicija, sąlygota jos neliečiamumo ir nevaržomos laisvės, ir visuomenės neišprusimas, kritikos žiniasklaidos atžvilgiu stoka, kas suponuoja būtinybę valdyti žiniasklaidos poveikį.

4. Žiniasklaida gali skatinti destruktyvų elgesį, jos siūlomų herojų mėgdžiojimą, ryšio su

pasauliu ir savimi silpnėjimą, aplinkinio pasaulio vaizdo iškreipimą, pseudovertybių

formavimąsi.

6. Didelis mokinių pasitikėjimas žiniasklaida ir negebėjimas kritiškai jos vertinti didina

neigiamą jos poveikį darniam asmenybės formavimuisi.

7. Žiniasklaidos poveikis jaunimui ir paaugliams didėja dėl pedagogų ir tėvų nenoro pripažinti egzistuojant paauglių subkultūrą, dėl jos neigimo primetant savąsias vertybes, nesidomėjimo jaunimo susikuriamu pasaulio vaizdu, jų pomėgiais, prioritetais.

8. Mokykla linkusi izoliuotis nuo išorės pokyčių, todėl įtraukti žiniasklaidą į realų ugdymo

procesą tampa sudėtinga.

7. Neigiamą žiniasklaidos poveikį sumažinti, o teigiamą padidinti įmanoma pripažinus ir

įsigilinus į jaunimo subkultūros ypatumus ir įtraukus į ugdymo procesą vieną iš svarbiausių jos dalių – žiniasklaidą.

III. GALIMYBIŲ VALDYTI ŽINIASKLAIDOS POVEIKĮ UGDYMO KOKYBEI TYRIMAS

1. Tyrimo metodologija

1.1. Metodika, struktūra ir organizavimas

Kaip minėta įvade, darbui pasirinktas atvejo tyrimas. Pastarojo ypatumas, Bitino teigimu, tas, kad „tyrimo objektui atstovauja keli (ar net vienas) tipiški individualūs objektai“ (Bitinas, 2006, 90), sudarantys tipinių atvejų imtį. Vadovaujantis B. Bitino teikiama atvejo tyrimo samprata, empiriniam tyrimui pasirinkti „vidutiniai savo grupės objektų atstovai, pasižymintys (pedagoginiu atžvilgiu) teigiamais ir neigiamais bruožais.“ (Bitinas, 2006, 90), t.y. pasirinktos atsitiktinės Mažeikių r. vidurinės miesto ir miestelių mokyklos bei gimnazijos. Kaip patariama mokslininko, institucinio lygmens tyrime, koks ir yra magistro darbo tyrimas, kokybiniai metodai derinami su kiekybiniais.

Pirmiausia buvo atlikta mokslinės literatūros ir švietimo dokumentų analizė. Ja siekta išsiaiškinti mokslininkų požiūrį į analizuojamą problemą, nustatyti švietimo kuriamą ugdymo kokybės vaizdinį, išsiaiškinti švietimo įstatymuose, nuostatose, programose teikiamą žiniasklaidos, kaip svarbios ugdymo dalyvės, suvoktį, pagrįsti temos aktualumą ir naujumą.

Išanalizavus mokslinę literatūrą ir švietimą reglamentuojančius dokumentus, išsikeltos teorinės darbo prielaidos. Joms empiriškai pagrįsti darbe naudojamasi kiekybiniu tyrimo metodu – taikoma anketinė bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, jų tėvų ir mokytojų apklausa pagal metodologinius K.Kardelio (2002), B. Bitino (2006), P.Pečiuliauskienės (2007) teorinių paskaitų nurodymus. Anketose naudotos dichotominės, nominalinės, ranginės indeksų skalės, uždaro ir atviro tipo klausimai.

Vienoje iš Mažeikių rajono mokyklų atlikus žvalgomąjį tyrimą, anketos buvo pakoreguotos.

Visoms respondentų grupėms išdalintas anketas sudaro atmintinė respondentams, socialinių-demografinių kintamųjų blokas ir pagrindinių kintamųjų blokas: mokytojų – 11, tėvų – 9, moksleivių – 15. Atmintinėje nurodoma anketos paskirtis, jos sudarytojas, garantuojamas anonimiškumas, nurodomas anketos pildymo būdas. Socialinių-demografinių kintamųjų bloką sudaro: lyties, amžiaus, vietovės, dėstomo dalyko (mokytojams) požymiai.

Mokytojams skirtų anketų pagrindinių kintamųjų bloką sudaro trys klausimų grupės. Pirmajai priskirtini klausimai, kuriais siekta išsiaiškinti mokytojų požiūrį į žiniasklaidos daromą poveikį, jo valdymo galimybes. Antrosios grupės klausimais siekta atskleisti mokytojų domėjimosi paauglių interesais laipsnį – pateiktas temines sritis respondentai turėjo suskirstyti pagal prioritetus, pasirengimą atsakyti į mokiniams rūpimus klausimus. Trečiąją grupę sudarė klausimai, susiję su mokytojų veikla, siekiant ugdyti kritinį mokinių mastymą: jie turėjo nurodyti, kada ir kaip skatina mokinius kritiškai vertinti žiniasklaidos teikiamą informaciją, kokiomis vadybos priemonėmis yra įpareigojami valdyti žiniasklaidos poveikį mokinių ugdymui.

Tėvų anketų pagrindinių kintamųjų bloką sudarė trys klausimų grupės. Pirmosios grupės klausimai skirti išsiaiškinti, kokios žiniasklaidos teikiamos temos labiausiai domina pačius tėvus, o antrosios – kiek tėvai žino apie jų vaikams įdomias temas ir kuriomis jų dažniausiai diskutuoja, koks jų požiūris į žiniasklaidos daromą poveikį. Trečiosios grupės klausimais siekta nustatyti, ką tėvai laiko atsakingu už žiniasklaidos poveikio valdymą, koks jų požiūris į mokyklos šioje srityje vykdomą veiklą.

Moksleiviams išdalintų anketų pagrindinių kintamųjų bloką sudaro keturios klausimų grupės. Pirmąją sudaro klausimai, skirti nustatyti mokiniams aktualias, žiniasklaidos pateikiamas temas, žanrus, dažniausiai naudojamus šaltinius. Antrosios grupės klausimai susiję su mokinių požiūriu į žiniasklaidos jiems daromą įtaka, pateikiamos informacijos pasitikrinimo, aptarimo galimybe. Trečiajai ir ketvirtajai grupei priskirtini klausimai, kuriais norėta atskleisti, kokiomis temomis su jais dažniausiai diskutuoja mokytojai ir tėvai, kaip mokytojai supažindina juos su žiniasklaida.

1.2. Kiekybinio tyrimo imtis, respondentų atranka

Tiriamųjų generalinę aibę sudaro Mažeikių rajono vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokytojai, moksleiviai ir jų tėvai. Siekiant nustatyti tyrimui atlikti reikalingą imtį, pasitelkta matematinė statistinė formulė:

n – atrankos dalis, Δ – paklaidos dydis (0,05), N – generalinės visumos dydis.

2008 m. Mažeikių rajono bendrojo lavinimo mokyklų 11 klasėse mokėsi 831 moksleivis. Pagal statistinę formulę apskaičiuota, kad pakanka apklausti 260 respondentų. Mokyklose buvo išdalinta 300 mokiniams skirtų anketų, iš kurių grįžo 104. Kiekvienam iš apklaustų moksleivių buvo padalinta ir anketa tėvams. Iš 300 anketų grąžinta 108. Tuo pačiu laikotarpiu mokyklose dirbo 857 mokytojai, kurių reikėjo apklausti 250. Išdalinus 300 anketų, grąžinta 90.

Anketos buvo išdalintos keturiose vidurinėse Mažeikių mokyklose ir dviejose rajono miestelių gimnazijose. Nepaisant žemos užpildytų klausimynų grįžtamumo kvotos, pasirinktą atsitiktinę tyrimo imtį galima laikyti patikima ir reprezentatyvia, nes tyrime proporcingai atstovaujamos stebėjimo vienetų grupės.

1.3. Tyrimo imties charakteristikos

Iš 104 anketas užpildžiusių moksleivių daugumą – 74 proc. – sudarė moteriškos lyties atstovės, 63,5 proc. apklaustųjų tyrimo metu buvo 17 m., 33,7 proc. – 16 m., o 2,9 proc. – 18 m. Pagal vietovės pasiskirstymą daugiausia apklaustųjų mokinių – 87,5 proc. – nurodė gyveną mieste, o miestelyje – 12,5 proc. 76,9 proc. apklaustų jų tėvų nurodė gyvenantys mieste, 22,2 proc. – miestelyje ir 1 žmogus – kaime. Skirtumą tarp nurodytų vietovių galima paaiškinti tuo, kad dalis mokinių, gyvenančių mieste, lanko miestelių mokyklas. Tai rodo ir panašus pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą tarp apklaustų mokytojų: 84,4 proc. nurodė gyvenantys mieste, o 15,6 proc. – miestelyje. Mažeikių rajone dirbantys mokytojai kasdien į darbą vyksta į/iš miesto.

Pagal dėstomą dalyką daugiausia – 34,4 proc. – į anketos klausimus atsakiusiųjų mokytojų sudaro kalbų – lietuvių, anglų, rusų ir kt. – mokytojai, perpus mažiau – 18,9 proc. – istorijos, geografijos ir biologijos, 16,7 proc. – matematikos ir informatikos, 15,6 proc. – chemijos ir fizikos, 11,1 proc. – pilietinio ugdymo ir 3,3 proc. – technologijų mokytojai.

2. Tyrimo duomenų analizė

1. Žiniasklaidos, kaip reiškinio, ir jos poveikio suvokimas

Šiame skyriuje aptarsime moksleivių požiūrį į žiniasklaidos jiems daromą poveikį, apžvelgsime dažniausiai jų naudojamus žiniasklaidos šaltinius, panagrinėsime, kaip moksleiviai geba vertinti žiniasklaidos jiems teikiamą informaciją.

Atsižvelgiant į tai, kad jaunimo subkultūrai būdingos tapatumo paieškos, o tarp laisvalaikio leidimo būdų dominuoja žiniasklaidos vartojimas, respondentų buvo prašoma prioritetų tvarka pažymėti dažniausiai jų naudojamus žiniasklaidos šaltinius (4 pav.).

4 pav. Mokinių prioritetai žiniasklaidos šaltinių atžvilgiu (proc.)

Remiantis gautais duomenimis, populiariausia tarp apklaustų mokinių televizija, ją dažniausiai žiūri 45,2 proc. respondentų, beveik vienodas jų skaičius antruoju pagal dažnumą naudojamu šaltiniu nurodė radiją – 23,1 proc. – ir internetą – 25 proc. Gerokai mažiau respondentų nurodė skaitą laikraščius (2,9 proc.) ir žurnalus (3,8 proc.). Tai rodo, kad nemaža dalis mokinių renkasi lengviausiai prieinamą žiniasklaidą. Tarp jaunimo populiarus internetas Mažeikių rajono miesteliuose nėra plačiai naudojamas.

Siekiant atskleisti moksleivių žiniasklaidos vartojimo tikslingumo laipsnį, jų buvo

prašoma nurodyti, kokio žanro pranešimus, laidas, straipsnius jie dažniausiai renkasi (5 pav.). Trečdalis moksleivių nurodė renkąsi informacinį žanrą (36,5 proc.), beveik vienodas mokinių skaičius pasirinko kitus du nurodytus žanrus: pažintinį (21,2 proc.) ir pramoginį (22,1 proc.). Gana nemaža apklaustųjų dalis – (20,2 proc.) pripažino, jog žiūri viską nesirinkdami.

5 pav. Žiniasklaidos žanrų pasirinkimas tarp moksleivių (proc.)

Atsakydami į atvirus klausimus, reikalavusius įrašyti dažniausiai žiūrimų laidų, skaitomų straipsnių, naršomų svetainių ir kt. pavadinimus, moksleiviai nurodė labiausiai mėgstantys pramoginio turinio laidas, straipsnius ir kt. Jiems prioritetas teikiamas tiek žiūrint televiziją (59,6 proc.), tiek skaitant spaudą (64,4 proc.), tiek naršant internete (59,6 proc.). Tarp dažniausiai minėtų atsakymų galima išskirti tokius kaip „Kakadu“, „Ambrozijos TV“, „Kitas“, „Panelė“, „Xxx.xx“, „Xxxxxxxx.xx“ ir kt. Pažintinius („Discovery“, „Animal planet“, „Nuo... iki“) ir publicistinius pranešimus renkamasi rečiau. Tarp respondentų atsakymų mažiausią dalį užėmė informaciniam žanrui priskirtini pranešimai – žinių laidos, aktualijos, rajono naujienos. Naujienų ieškantys internete nurodė 38,5 proc. apklaustųjų, 32,7 proc. pasitenkina televizijos pranešimais, o 24 proc. teigė skaitantys jas spaudoje.

Ištyrus moksleivių gebėjimą skirti žiniasklaidos žanrus, paaiškėjo statistiškai reikšmingas skirtumas (x² = 8,071(a); p<0,05). Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad moksleiviai nesuvokia ryškesnių skirtumų tarp žiniasklaidos žanrų. Dauguma, nurodę dažniausiai besirenką informacinį žanrą, žymėdami konkrečius jų naudojamus pranešimus, parodė, kad informacinio turinio laidos, straipsniai juos domina mažiausiai.

Atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis apklaustųjų neteikia prioritetų teikiamai informacijai, neskiria žiniasklaidos žanrų, padidėja mokslininkų pripažįstamas jos poveikis. Atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti pačių moksleivių požiūrį į žiniasklaidos jiems daromą įtaką (6 pav.).

6 pav. Moksleivių požiūris į žiniasklaidos jiems daromą poveikį

Paprašyti atsakyti į klausimą, ar žiniasklaida, jų nuomone, daro kokią nors įtaką, respondentai pasiskirstė į dvi lygias grupes. Tarp 52 apklaustųjų, nurodžiusių, jog žiniasklaida jiems daro didelę įtaką, 59,6 proc., nurodydami jų pastebėtą įtaką, teigė tikintys viskuo, kas pateikiama žiniasklaidos, 40,4 proc. prisipažino, kad norėtų elgtis kaip mėgstamų žiniasklaidos pateikiamų pranešimų herojai. Tarp neigiančių žiniasklaidos jiems daromą įtaką 34,6 proc. teigė mėgstantys pasitikrinti informaciją iš skirtingų žiniasklaidos šaltinių, tiek pat respondentų teigė rinkdamiesi esantys savarankiški, 30,8 proc. tikino turį galimybę rinktis tarp gausybės pateikiamų nuomonių jiems patinkančią.

Pripažįstančių žiniasklaidos poveikį atsakymai rodo, kad daugiau nei pusė mokinių linkę besąlygiškai pasitikėti žiniasklaida, o likusioji respondentų dalis tarp rodomų personažų ieško ir randa autoritetus. Kaip jau minėta, paauglystės laikotarpiui būdingas tapatumo paieškas puikiai atitinka žiniasklaidos teikiamos galimybės. Antrosios grupės atsakymus galima paaiškinti paauglystei būdingu siekiu savarankiškai veikti, būti nepriklausomam, autoritetų neigimu.

Išanalizavus moksleivių požiūrį į žiniasklaidą, galima teigti, kad:

dauguma tiriamųjų, rinkdamiesi žiniasklaidos šaltinius, prioritetą teikia televizijai, perpus mažiau jų naudojasi internetu ir klausosi radijo;

moksleiviai kaip labiausiai dominantį žanrą nurodė informacinį, beveik vienodai pasirinko pramoginį ir pažintinį;

moksleivių atsakymai parodė, jog nemaža jų dalis neskiria žiniasklaidos žanrų arba nesivadovauja jokiais atrankos kriterijais;

pusė apklaustųjų pripažįsta žiniasklaidos jiems daroma įtaką, suvokdami ją kaip visada pranešančią tiesą, kaip elgesio, aprangos ir kt. etaloną;

kita dalis apklaustųjų neigia žiniasklaidos įtaką, teigdami, jog turi alternatyvą, geba informaciją pasitikrinti ir mano esą pakankamai savarankiški.

2. Moksleivių požiūris į žiniasklaidos aptarimą

Tyrimu siekta atskleisti, į ką moksleiviai, iškilus klausimams po peržiūrėtos laidos, skaityto straipsnio ir kt., dažniausiai kreipiasi pagalbos. Taip pat labai svarbu buvo išsiaiškinti jų požiūrį į mokykloje vykdomą žiniasklaidos raštingumo ugdymą, atskleisti, kokiomis temomis mokytojai ir tėvai dažniausiai kalbasi su paaugliais.

Siekiant išsiaiškinti moksleivių žiniasklaidos vartojimo sąmoningumo laipsnį, jų polinkį kritiškai mąstyti, jie buvo prašomi atsakyti, kur, iškilus klausimams, jie dažniausiai ieško atsakymo (7 pav.).

7 pav. Moksleivių atsakymų šaltinių prioritetai (proc.)

Remiantis tyrimo rezultatais, pusė respondentų linkę kreiptis į vyresniuosius: 31,7 proc. klausia tėvų, 28,8 proc. – mokytojų. 15,4 proc. moksleivių teigė neaiškius dalykus aptariantys su draugais, 7,7 proc. – su broliais, seserimis. Beveik penktadalis (16,3 proc.) jų kilus klausimams atsakymų neieško. Tai patvirtina respondentų atsakymus į ankstesnį klausimą apie informacijos šaltinių pasirinkimo prioritetus – penktadalis apklaustųjų neteikia didesnės reikšmės žiniasklaidos pateikiamai informacijai, o kilus klausimams, atsakymų neieško.

Suvokiant, jog moksleivių gebėjimas kritiškai vertinti žiniasklaidą turi būti ugdomas, siekta nustatyti, kaip apklaustųjų mokykloje aptariama žiniasklaida, jos rūšys. Moksleivių buvo prašoma pažymėti, kaip jie mokykloje su ja supažindinami (8 pav.). Tik trečdalis mokinių teigė, jog apie tai kalbama per visų dalykų pamokas (30,8 proc.), o 31,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad su žiniasklaida mokykloje apskritai nėra supažindinami. Beveik vienodas mokinių skaičius teigė, jog žiniasklaidos temomis kalbama su tam tikrais mokytojais: 18,3 proc. – per kai kurių dalykų pamokas, 19,2 proc. – per klasės auklėtojo valandėles.

8 pav. Žiniasklaidos nagrinėjimas mokykloje moksleivių akimis

Panašiai respondentai pasiskirstė atsakydami į klausimą, kaip mokykloje analizuojami būtent jiems aktualūs žiniasklaidos pranešimai (9 pav.). Remiantis tyrimo rezultatais, beveik trečdalis mokytojų (27,9 proc.), moksleiviams pasidomėjus jiems aktualia informacija, prašo netrukdyti pamokos pašalinėmis temomis, mažiau nei penktadalis (18,3 proc.) xxxxxx, jog paklausti atsako visi mokytojai, 20,2 proc. apklaustųjų teigė niekada mokytojų tokių dalykų neklausiantys, 23,1 proc. teigė kalbantys apie tai su klasės auklėtoju. 10,5 proc. respondentų nurodė, jog mokytojai neatsižvelgia į moksleiviams aktualias temas ir pamokų temas parenka patys.

9 pav. Mokytojų pasirengimas atsakyti į klausimus moksleivių akimis

Taigi trečdalio moksleivių atsakymai rodo, jog nei jiems aktualios temos, nei žiniasklaida apskritai mokykloje nėra analizuojama. Nemažą vaidmenį ugdant kritinį mąstymą, jų teigimu, vaidina klasės auklėtojai. Nepaisant to, kad nemaža dalis mokinių nurodė, jog apie žiniasklaidą mokykloje kalbama, galima suabejoti šios veiklos rezultatyvumu – mokytojų parenkamos temos neužtikrina moksleivių susidomėjimo ir įsitraukimo į žiniasklaidos nagrinėjimą.

Šią prielaidą patvirtina ir mokinių atsakymai į kitą jiems pateiktą klausimą – kaip mokykloje jie yra skatinami patys kurti pranešimus. Beveik pusė apklaustųjų – 46,2 proc. – nurodė darą tai savarankiškai, skatinami kurti per visų dalykų pamokas teigė 13,5 proc., per kai kurių dalykų – 15,4 proc. Visiškai neskatinami prisipažino 25 proc. respondentų. Taigi iš trečdalio anksčiau nurodytų visų dalykų mokytojų, aptariančių per pamokas žiniasklaidą, mokinių teigimu, mažiau nei pusė kritinį mąstymą ugdo pasitelkę praktines užduotis.

Išanalizavus respondentų požiūrį šiais klausimais, galima teigti, kad:

pusė apklaustųjų, kilus klausimams, linkę kreiptis pagalbos į mokytojus ar tėvus;

mokykloje, trečdalio vaikų teigimu, jiems aktualios žiniasklaidos temos visiškai neanalizuojamos;

dažniausiai apie tai kalbama su klasės auklėtoju ar atskirų dalykų mokytojais;

neretai aptariant žiniasklaidą mokytojai pavyzdžių parenka patys;

praktinių užduočių teigia negaunantys ketvirtadalis mokinių, tik nedidelė jų dalis paminėjo, jog kurti pranešimus yra skatinami mokykloje.

2.3. Tėvų ir mokytojų požiūris į žiniasklaidos valdymo galimybę

Pripažįstant, jog tėvų ir mokytojų vaidmuo ugdant moksleivių kritinį mąstymą labai didelis, svarbu išsiaiškinti jų požiūrį į žiniasklaidos vaikams daromą poveikį, jo valdymo galimybes. Apklausiant šias respondentų grupes ne mažiau svarbu buvo atskleisti, kaip kiekviena jų suvokia savo vaidmenį valdant žiniasklaidos poveikį.

Tiek mokytojų, tiek tėvų buvo prašoma nurodyti, ar žiniasklaida, jų nuomone, daro vaikui įtaką (10 pav.).

Mokytojai

Tėvai

10 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į žiniasklaidos daromą įtaką

Respondentų atsakymai į šį klausimą pasiskirstė labai nevienodai. Didelę įtaką nurodė įžvelgią didžioji dauguma apklaustų mokytojų (90 proc.), šį atsakymą pasirinko perpus mažiau tėvų – 40,7 proc. Iš tėvų, suvokiančių didelę žiniasklaidos įtaką vaikui, 65,9 proc. teigė manantys, jog vaikas tiki viskuo, kas pateikiama žiniasklaidos, 34,1 proc. – tikino įžvelgią,

jog vaikas elgiasi kaip mėgstami herojai. Tokios pačios nuomonės 39,5 proc. įtaką pripažįstančių mokytojų, mažesnė nei tėvų dalis – 51,9 proc. – mano, jog vaikas xxxx xxxxxx, kas pateikiama.

Tarp neigiančių žiniasklaidos įtaką mokytojų atsakymai pasiskirstė taip: dauguma jų – 44,4 proc. – mano, jog mokiniai pakankamai savarankiški ir kritiški, likusieji – kad vaikas informaciją visada pasitikrina (33,3 proc.), vaikas pasirenka sau patinkančią nuomonę – 22,2 proc. Daugiau nei pusė tėvų, neigiančių žiniasklaidos įtaką, savo vaikus suvokia kaip pakankamai savarankiškus (51,6 proc.), 32,8 proc. apklaustųjų mano, jog vaikas turi galimybę pasirinkti sau patinkančią nuomonę ir tik 12,5 proc. – kad vaikas informaciją pasitikrina.

Remiantis šiais rezultatais, galima teigti, kad tėvų ir mokytojų požiūris šiuo klausimu skiriasi iš esmės. Tėvų nenoras pripažinti žiniasklaidos įtakos ją dar labiau padidina, atsižvelgiant į tai, jog atsakydami į klausimą, ar jie žino, kokios laidos, straipsniai, interneto svetainės ir kt., įdomiausios jų vaikams, tik 29,6 proc. xxxxxx xxxx. Pusė apklaustųjų – 52,8 proc. – teigė žinantys tik dalį – šaltinius, kuriais naudojasi šeimoje. 17,6 proc. apklaustų tėvų tikino žinantys tik tiek, kiek pats vaikas papasakoja (11 pav.).

11 pav. Tėvų susipažinimas su vaikų naudojama žiniasklaidos informacija (proc.)

Siekiant nustatyti šių respondentų grupių atstovų požiūrį į savo vaidmenį valdant žiniasklaidos poveikį, buvo klausiama, kas, jų manymu, turėtų vaikams padėti atsirinkti informacijos šaltinius (12 pav.).

12 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į pagalbininkų pasiskirstymą renkantis informaciją (proc.)

Rezultatai rodo, kad beveik pusė tėvų – 46,3 proc. – linkę atsakomybę padedant vaikui išsirinkti reikiamą informaciją priskirti sau, beveik tiek pat – 43,4 proc. – mokytojų mano, jog tai – tėvų prerogatyva. Daugiau atsakomybės nei patys mokytojai (21,1 proc.) jiems priskiria tėvai (25,1 proc.). Labiau išsiskyrė tėvų ir mokytojų nuomonės dėl vaiko gebėjimo pačiam atsirinkti informaciją. Kad vaikas turėtų gebėti savarankiškai susitvarkyti rinkdamasis informaciją, sutinka daugiau mokytojų (33,3 proc.) nei tėvų (19,4 proc.). Tėvai didesnę reikšmę (9,2 proc.) nei mokytojai (2,2 proc.) teikia draugų pagalbai. Remiantis šiais rezultatais, galima teigti, kad abi respondentų grupės sutinka, jog didžiausias vaidmuo valdant žiniasklaidos poveikį tenka tėvams, nemaža reikšmė teikiama mokytojų vaidmeniui, tačiau jie, palyginti su tėvais, labiau linkę mokinius laikyti savarankiškais.

Tėvų atsakymus galima paaiškinti informacijos apie žiniasklaidą, jos poveikį vaikams, jo valdymo būdus stoka. Paklausti, ar yra mokyklos skatinami dalyvauti ugdant moksleivių žiniasklaidos raštingumą, ketvirtadalis tėvų – 40,7 proc. – nurodė nieko apie tai negirdėję, kita

dalis apklaustųjų atsakė teigiamai, tačiau 25 proc. teigė, jog išsamiai paaiškinta, kaip jie galėtų tai padaryti, nebuvo. 34,4 proc. tikino, kad yra skatinami, jiems buvo paaiškinta (13 pav.).

13 pav. Tėvų požiūris į mokyklos pastangas į žiniasklaidos valdymą įtraukti tėvus (proc.)

Analizuojant tėvų ir mokytojų nuomonę apie mokykloje aptariamas žiniasklaidos rūšis, jos poveikį ir kt., paaiškėjo, jog nedidelė dalis apklaustųjų – 6,5 proc. tėvų ir 12,2 proc. mokytojų – mano, kad tai apsunkintų mokymosi procesą. 32,2 proc. mokytojų linkę aptarti šias temas tik iškilus mokinių klausimams, taip pat mano ir 22,2 proc. tėvų. Dauguma tiek vienos, tiek kitos respondentų grupės atstovų išsakė nuomonę, jog žiniasklaidos aptarimą reikėtų integruoti į kitas pamokas: tėvai – 51,9 proc., mokytojai – 31,1 proc. Mažuma apklaustųjų žiniasklaidos tematikai neteikia tokios reikšmės, kad jai aptarti, jų manymu, reikėtų atskiro dalyko: tėvai – 19,4 proc., mokytojai – 15,6 proc. (14 pav.).

14 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į žiniasklaidos įtraukimą į mokymosi procesą (proc.)

Šiuos rezultatus patvirtina ir mokytojų išsakyta nuomonė apie žiniasklaidos valdymo galimybę. Dauguma apklaustųjų – 73,3 proc. – pripažino, jog žiniasklaidos poveikį vaikui valdyti galima ne visada, 16,7 proc. jų mano, jog tai įmanoma, 10 proc. neigia šią galimybę.

Suvokiant, jog valdyti žiniasklaidai reikia tam tikrų kompetencijų, siekta išsiaiškinti, kiek mokytojai yra susipažinę su mokykloje įgyvendinamais ugdymo tikslais, mokyklos ir šalies mastu diegiamomis žiniasklaidos valdymo priemonėmis.

Apklausus šią respondentų grupę, paaiškėjo, jog didžioji dauguma mokytojų – 66,7 proc. – nėra susipažinę su vadybos priemonėmis, kuriomis mokykla įpareigoja valdyti žiniasklaidos poveikį. 18,9 proc. apklaustųjų nurodė, jog žiniasklaidos poveikio valdymas – vienas iš mokyklos ugdymo programos tikslų, 13,3 proc. paminėjo, jog tai – pilietinio ugdymo mokytojų reikalas, ir tik 1,1 proc. nurodė, kad žiniasklaidos poveikio valdymas įtrauktas į klasės auklėtojų veiklos programą. (15 pav.)

15 pav. Mokytojų susipažinimas su žiniasklaidos valdymo priemonėmis (proc.)

Taip pat nustatyta, kad nė vienas iš apklaustų mokytojų nėra girdėjęs apie šalies mastu vykdomą „Mokymo apie visuomenės informacijos procesus ir žmogaus teises“ programą. Remiantis programos vykdytojų pateikiama informacija, nė viena iš Mažeikių r. mokyklų programoje nedalyvauja, tačiau su šios programos rengimu, įgyvendinimo eiga mokyklos bendruomenė turėtų būti supažindinta.

Remiantis duomenų analize, galima teigti, kad:

didžioji dauguma mokytojų pripažįsta žiniasklaidos poveikį, tačiau mano, jog jį valdyti galima ne visada;

nė vienas iš apklaustų mokytojų nėra susipažinęs su šalies mastu vykdoma žiniasklaidos raštingumo programa ir tik nedaugelis jų galėjo įvardinti vadybos priemones, taikomas jų mokykloje, valdant žiniasklaidą,;

perpus mažiau tėvų nurodė pripažįstantys žiniasklaidos įtaką;

dauguma jų teigė nieko negirdėję apie žiniasklaidos poveikio valdymo galimybes;

daugiau nei pusė tėvų nurodė žiną tik dalį jų vaikų naudojamos žiniasklaidos informacijos;

tėvai pripažįsta savo atsakomybę padedant vaikui atsirinkti reikiamą informaciją, tačiau nemažą reikšmę šiame procese, jų nuomone, turi mokytojai;

mokytojų atsakymai parodė, jog mokiniai yra pakankamai savarankiški, todėl turėtų gebėti patys tai daryti;

didžiąją atsakomybės dalį jie priskiria tėvams;

pastebėtos ir skeptiškos nuomonės dėl žiniasklaidos valdymo galimybių, dalis mokytojų ir tėvų nelinkę žiniasklaidos išskirti kaip svarbios ugdymo dalyvės.

2.4. Požiūrių į žiniasklaidos įtraukimą į ugdymo procesą santykis

Nepaisant šių svarbių žinių stokos, mokytojai, atsakydami į kitus klausimus, nurodė aptariantys žiniasklaidą per pamokas. Neanalizuojant jų atsakymų atskirai, palyginsime juos su mokinių atsakymais į tuos pačius klausimus.

Kaip parodė tyrimo rezultatai, mokytojų ir mokinių nuomonė apie tai, kaip mokykloje analizuojami aktualūs žiniasklaidos pranešimai, laidos, straipsniai ir pan., statistiškai patikimai skiriasi (x² = 28,551(a); p<0,05). Didžioji dauguma mokinių – 87,9 proc. – nurodė, jog paklausti apie mokiniams rūpimas žiniasklaidos temas, mokytojai prašo netrukdyti pamokos pašalinėmis temomis, tai pripažino tik 12,1 proc. mokytojų. Su klasės auklėtoju šiomis temomis nurodė kalbą

37,5 proc. apklaustų mokinių, o mokytojų – 62,5 proc. Xxxxxxx skirtumas ir tarp mokinių ir mokytojų pasirinkto atsakymo, kad temas pamokoms mokytojai parenka savo nuožiūra. Tai patvirtino 84,6 proc. mokinių ir 15,4 proc. mokytojų (16 pav.).

16 pav. Mokytojų pasirengimas atsakyti į klausimus moksleivių ir mokytojų akimis (proc.)

Paklausti, kaip mokykloje supažindinama su žiniasklaida, jos rūšimis ir kt., šių dviejų respondentų grupių atstovai taip pat atsakė gana skirtingai. Per visų dalykų pamokas nurodė kalbą 30,8 proc. mokinių ir 18,9 proc. mokytojų. Kur kas mažiau pedagogų (6,7 proc.) prisipažino, jog mokykloje šios temos visai neaptariamos, nors tokį atsakymą pasirinko net 31,7 proc. apklaustų mokinių.

Palyginus mokinių ir mokytojų pagal prioritetus paskirstytas dažniausiai tarpusavyje diskutuojamas temas, paaiškėjo, jog vyrauja statistinė tendencija, kad jų atsakymai skiriasi (17 pav.). Taip tarp moksleivių daugiau atsakiusiųjų, jog apie pažymius su jais mokytojai kalba dažniau, o tarp mokytojų tokių atsakymų mažiau. Statistiškai patikimas skirtumas (p<0,05) nustatytas tiriant moksleivių ir mokytojų pažymėto televizijos laidų aptarimo dažnį. Toks pat skirtumas nustatytas ir lyginant mokinių ir jų tėvų nuomonę šiuo klausimu.

17 pav. Mokinių ir mokytojų nuomonių apie dažniausiai tarpusavyje diskutuojamas temas santykis

Tėvai, paprašyti nurodyti su vaikais aptariamas temas prioritetų tvarka, pripažino, kad rečiausiai diskutuoją apie žiūrimas televizijos laidas, skaitinius ir gaunamus pažymius, o tarp dažniausiai jų paminėtų atsakymų dominuoja pamokų lankymo ir leidžiamo laisvalaikio tema (18 pav.).

18 pav. Tėvų nurodytos su vaikais dažniausiai aptariamos temos (1 – dažniausiai, 6 – rečiausiai)

Remiantis moksleivių atsakymais apie tėvų ir mokytojų su jais dažniausiai aptariamas temas, galima teigti, kad, jų nuomone, abiejų grupių atstovai rečiausiai linkę kartu aptarti žiniasklaidą. Tėvai daugiau dėmesio nei mokytojai skiria vaikų mėgstamai muzikai, aprangai ir laisvalaikiui, mažiau – gaunamiems pažymiams. Tiek tėvai, tiek mokytojai, moksleivių teigimu, dažniausiai su jais kalbą apie pamokų lankymą.

19 pav. Mokinių požiūris į tėvų ir mokytojų su jais dažniausiai aptariamas temas (1 – dažniausiai, 7 – rečiausiai)

Duomenų analizė leidžia teigti, kad:

mokytojai teigia visada pasirengę atsakyti į moksleiviams rūpimus klausimus, o moksleiviai nurodė, jog dažniausiai prašomi netrukdyti pamokos;

tik maža dalis mokytojų pripažino, jog žiniasklaidos temomis mokykloje nekalbama, šį atsakymą rinkosi gerokai daugiau mokinių;

analizuojant dažniausiai tarpusavyje aptariamas temas, nustatyta, jog nei mokytojai, nei tėvai neneigia dažniau aptariantys pamokų lankymą, pažymius, aprangą ir kt., tačiau nepripažino, jog rečiausiai, kaip nurodė mokiniai, su jais diskutuoja apie žiniasklaidą.

IV. IŠVADOS

Empirinio tyrimų duomenų analizės pagrindu formuluojamos šios išvados:

1. Visuotinai pripažįstamos žiniasklaidos įtakos neneigia ir trijų tirtų grupių atstovai. Daugiausia pripažįstančių žiniasklaidos įtaką – tarp mokytojų, tačiau dauguma jų mano, jog valdyti ją galima ne visada. Remiantis mokytojų atsakymais į kitus klausimus, galima teigti, kad tokiai nuomonei įsigalėti turėjo įtakos mokytojų turimų žinių apie vadybos priemones ir programas, valdant žiniasklaidą, stoka, taip pat mokinių, kaip savarankiškų ir sąmoningų asmenybių, suvokimas.

Dauguma tėvų, mokyklos nesupažindinti su žiniasklaidos valdymo galimybėmis, neigia bet kokią jų vaikams žiniasklaidos daromą įtaką. Vaikai, pusės jų nuomone, pakankamai savarankiški rinkdamiesi informaciją.

Pusės apklaustų moksleivių nuomone, žiniasklaidos pateikiama informacija visada teisinga, pateikianti elgesio, aprangos ir kt. etalonus, kiti šios grupės respondentai tikino galį tarp gausybės žiniasklaidos pateikiamų nuomonių rinktis sau patinkančią, pasitikrinti informaciją skirtinguose šaltiniuose.

2. Remiantis apklaustų vienuoliktokų atsakymais, populiariausia tarp jų televizija, antroje vietoje – radijas ir internetas, gerokai rečiau skaitomi laikraščiai ir žurnalai. Kaip mėgstamiausią žanrą nurodę pažintinį, atsakydami į atvirus klausimus, respondentai parodė, jog didesnių skirtumų tarp žanrų neįžvelgia. Dažniausiai jų žiūrimos laidos, skaitomi straipsniai, naršomos interneto svetainės priskirtinos pramoginiam žanrui, rečiau apklaustieji rinkosi pažintinio ir publicistinio, mažuma – informacinio turinio pranešimus.

3. Galima teigti, kad šio amžiaus tarpsnio moksleiviai nesivadovauja aiškesniais informacijos atrankos kriterijais, stokoja kritinio požiūrio ir objektyvumo, tenkinasi tuo, kas pateikiama žiniasklaidos. Paminėtų laidų, svetainių tematika – humoras, jaunų žmonių santykiai, realybės šou, virtualios pažintys – atitinka paaugliams būdingus pomėgius, „sprendžia“ jiems rūpimus klausimus, todėl neverčia ieškoti alternatyvos.

4. Paauglių subkultūrai, remiantis tyrimo rezultatais, tiek tėvai, tiek mokytojai skiria nepakankamai dėmesio. Tarp dažniausiai su moksleiviais diskutuojamų temų dominuoja pamokų lankymas, gaunami pažymiai, apranga, rečiau kalbama apie vaikų laisvalaikį ir beveik nekalbama apie moksleivių naudojamą žiniasklaidą. Tėvai, suvokdami, kad didžiausia atsakomybė valdant žiniasklaidos poveikį tenka jiems, pripažįsta, jog žino tik dalį kartu žiūrimų laidų, skaitomų straipsnių. Mokytojų pasirengimas atsakyti į moksleiviams rūpimus klausimus, domėjimasis jiems aktualiomis temomis, apklaustų moksleivių teigimu, taip pat nėra pakankamas, nors patys mokytojai teigia priešingai. Nepaisant pripažįstamo žiniasklaidos poveikio, dauguma tėvų ir mokytojų mano, jog atskiro dalyko aptarti žiniasklaidai mokykloje kurti nereikėtų.

5. Dalis apklaustų mokinių prisipažino, kad po peržiūrėtos laidos, perskaityto straipsnio ir kt. kilus klausimams, jie kreipiasi į vyresniuosius – tėvus ir mokytojus, nemažai jų nurodė atsakymų neieškantys. Suvokiant žiniasklaidos ir tėvų bei mokytojų požiūrio į paauglius skirtumus, žiniasklaidos poveikis gerokai išauga.

6. Atsižvelgiant į tai, kad mokytojų atsakymai parodė, jog nemažai jų daliai dar trūksta žinių apie žiniasklaidos valdymo būdus, paaiškintina žiniasklaidos analizavimo pamokoms jų pačių parenkama medžiaga, per silpnas mokinių skatinimas patiems kurti pranešimus. Galima teigti, kad skeptiškas daugumos apklaustų mokytojų požiūris į žiniasklaidos poveikio valdymo galimybę sąlygotas požiūrio, jog didžiausia atsakomybė čia tenka moksleivių tėvams ir patiems mokiniams ir tik nedidelė dalis – mokytojams. Kalbant apie žiniasklaidos nagrinėjimą mokykloje per visas pamokas, mokytojai taip pat linkę šį darbą priskirti tam tikrų dalykų (pilietinio ugdymo, kalbos) specialistams ir klasės auklėtojams.

7. Remiantis atliktu tyrimu, galima teigti, kad Lietuvoje žengiami pirmieji žingsniai žiniasklaidos poveikio ugdymo kokybei valdymo link. Neseniai sukurta programa, atlikus bandomąjį tyrimą, bus patobulinta ir pradėta įgyvendinti visose šalies mokyklose, kuriose kol kas mokiniai paliekami veikti žiniasklaidos, mokytojai nėra pakankamai įsigilinę į šią problemą ir įtraukę į jos sprendimą tėvų.

V. REKOMENDACIJOS

Švietimo politikams

Žiniasklaidos neigiamo poveikio sumažinimo, o teigiamo panaudojimo mokymo procese tikslu vadovautis kaip prioritetiniu tobulinant bendrąsias programas. Pakoregavus pradėtą įgyvendinti programą diegti visose Lietuvos mokyklose.

Švietimo centrams

Sekti „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus“ programos įgyvendinimo eigą, supažindinti su ja rajono mokyklų vadovus.

Mokyklų vadovams

Bendradarbiaujant su Švietimo centru, aktyviai dalyvauti bandant panašias programas, stebėti jų eigą, teikti pasiūlymus, motyvuoti mokytojus ir tėvus bendram darbui.

Mokytojams

Atkreipti dėmesį į ugdytiniams žiniasklaidos daromą poveikį, panaudojus jos teigiamas puses, pasitelkti ją kaip ugdymo pagalbininkę, taip sudominant mokinius ir padedant jiems orientuotis dabartiniuose informacijos srautuose.

VI. LITERATŪRA

1. Xxxxxxxxxx, X (2002) Mokyklų audito kontekstas. Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodika. I dalis. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras [žiūrėta 2008 m. balandžio 13 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?-000000000

2. Andriekienė, R.M., Targamadzė, V. (2002) Švietimo organizacija: strategijos ir organizacijos elgsenos dermės aspektas. Pedagogika, 57.

3. Xxxxxxxxxxxx, X. (1998) Xxxxxx xxxxxxxx. Vilnius: VU.

4. Xxxxxxxxxx, A., Xxxxx, Ž. (2007) Žiniasklaidos vaidmuo šalies politikoje. Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis. Metodinė priemonė. Vilnius: VPU

5. Xxxxx, X. Atvirųjų resursų reikšmė vystant žinių visuomenę [žiūrėta 2008 m. birželio 20 d.]. Prieiga per internetą: </xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxxxx/Xxxxxxx%00xxxxxx/00_0/xXxxxxxx_xx

_Egypt_text_2005_lt.pdf

6. Xxxxxxxx, J., Lebrikaitė, S. (2007) Žiniasklaidos ir visuomenės komunikacijos ypatumai. Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis. Metodinė priemonė. Vilnius: VPU

7. Xxxxxxxxxx, X. Naujoji žiniasklaida: raida, tendencijos ir pažadai [žiūrėta 2008 m. sausio 11 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xx.xxx.xxx.xx/xxxxxx0.xxxx

8. Xxxxxxx, X.X. (1999) Visuotinės kokybės vadyba. Monografija. Vilnius: Eugrimas

9. Xxxxxxxxxxxx, X. (2001) Paaugliai: sociopedagoginė dinamika. Monografija. Vilnius: VPU.

10.Xxxxxxxxxxxx, M., Xxxxxxxxxxxxxxx, X. (2002) Švietimo įstaigos vertinimo nuostatos. Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodika. I dalis. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras [žiūrėta 2008 m. balandžio 13 d.]. Prieiga per internetą: < //xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?-000000000

11. Bendroji pilietinio ugdymo programa (2004) [žiūrėta 2008 m. vasario 4 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?0000000000

12. Xxxxxxxx, X. (2001) Prieštaringas žiniasklaidos poveikis valdžiai ir visuomenei. Kultūros barai, 12 (445)

13. Xxxxxxxx, X. (2005) Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simbiozė. Vilnius: Eugrimas.

14. Bitinas, B. (2000) Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.

15. Bitinas, B. (2006) Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas. Vilnius: Kronta.

16. Bronfenbrenner, U. (1979) The Ecology of Human Development. Harvard university press [žiūrėta 2008 m. liepos 12 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxxxx.xxxxxx.xxx/xxxxx?xx

=lt&lr=&id=OCmbzWka6xUC&oi=fnd&pg=PA3&ots=yvK1J5UQid&sig=gYXlmD5jQ9VzPpWibU3UCrMyHI4#PPA27, M1

17. Burakas, P. (2003) Žiniasklaida: jos vartojimo sritys ir poveikis žmogui. Kultūros barai, 12, 6-12.

18. Xxxxxxx, V.J. (2006) Žmogaus vystymosi kelias: nuo vaikystės iki brandos. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras

19. Xxxxxx, X. Ar padeda žiniasklaida mums tvirtinti savo poziciją [žiūrėta 2008 m. liepos 7 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxxxxxxxxxx/00000

20. Daugirdienė, X., Xxxxxxxxxxxxxx X. (2005). Studentų mokslinių darbų rašymo bendrieji nurodymai. Vilnius: VPU.

21. Xxxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, A. (1998) Xxxxxxxxxx ugdymas mokykloje. Vilnius: AB OVO

22. Eurobarometro tyrimo Lietuvos ataskaita (2007) [žiūrėta 2008 m. kovo 27 d.]. Prieiga per internetą: < //xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxxxx/xxxxxxxxx_xx00_xxxxxx_xxxxxxxxx.xxx

23. Europos Komisijos komunikatas (2007). Europinis požiūris į žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą skaitmeninėje aplinkoje [žiūrėta 2008 m. liepos 20 d.]. Prieiga per internetą: < //xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx/XxxXxxXxxx/XxxXxxXxxx.xx?xxxxXXX:0000:0000:XXX:XX:XXX

24. Xxxxx, X. (1995) Įvadas į komunikacijos studijas. Vilnius: Baltos lankos

25. Xxxxx, X. (2000) Psichologija. Vilnius: Lumen

26.Xxxxxxxxx, X. (2006) 10 trūkumų „žiniasklaidos poveikio“ modelyje [žiūrėta 2008 m. liepos 12 d.]. Prieiga per internetą: <//xxxx://xxx.xxxxxx.xx/xxxxxxx-xxxxxxxxxxx-00-xxxxxxx-%X0%00%0Xxxxxxxxxxxxxx-xxxxxxxx%X0%00%0X-xxxxxxxx/

27. Xxxxxxxx, X., Xxxxxxxxxxxx, X. (2007) Žurnalistikos funkcijų vykdymas žiniasklaidoje. Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis. Metodinė priemonė. Vilnius: VPU

28. Xxxxxxx, X. Ugdymo kokybės samprata ir kokybės problemos (pranešimas) [žiūrėta 2008 m. liepos 10 d.]. Prieiga per internetą: </xxxx://xxx.xxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxxxx/

29. Xxxxxxxxx, X. (1999) Įvadas į masinės komunikacijos teorijas. Vilnius: Žara

30. Informacinis raštingumas mokykloje. Seminaro medžiaga [žiūrėta 2008 m. spalio 15 d.]. prieiga per internetą: <//xxxx://xxx.xxxxxx.xx/xxxxxxxxx.xxxx

31. Xxxxxxxx, X. (2006) Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1998-2005).Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas

32. Xxxxxxxxxxxxx, X. Televizijos reikšmė jaunimo auditorijai [žiūrėta 2008 m. liepos 3 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxx/0000.xxx

33. Xxxxxx, X. (2001) Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO.

34. Xxxxxxxxx, X. (1993) Ugdymo turinio programų pertvarka. Lietuvos švietimo reformos gairės. Vilnius: Valstybinis leidybos centras

35. Xxxxxxxxxx, X. (2003)Vaikystės fenomenas: socialinis-edukacinis aspektas. Šiauliai: ŠU

36. Xxxxxxxxxxxxx, X. (2003) Lietuvos žiniasklaida muša muses, bet neliečia tigrų [žiūrėta 2008 m. vasario 12 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/ modules.php?name= News&file= print&sid=372

37. Xxxxxxxxxxxxx, X. (2005) Žiniasklaida ir viešasis interesas. Pilietinis žiniasklaidos vaidmuo. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, Pilietinės visuomenės institutas. [žiūrėta 2008 m. vasario 16 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xx/?xxxx0&xxx00

38. Xxxxxxxxxx, X. ir Gerulaitis, D. (2001) Jaunimo subkultūrų grupės: elgsena, adaptacija, psichologinis vertinimas. Specialusis ugdymas. Mokslo darbai, 2 (5), 85-105.

39. Xxxxxxxx, X. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija.

40. Xxxxxxxxxx, D., Kriščiūnaitė, V., Xxxxxxxxxx, X. (2007) Žiniasklaidos teisės pozityvumas ir žurnalisto moralės bei etikos reliatyvumas. Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis. Metodinė priemonė. Vilnius: VPU

41. Xxxxxxxxxxxxxx, X. (2004). Žiniasklaida – jauno žmogaus gyvenimo scenarijaus kūrėja? Dorinis mokinių ugdymas pamokoje ir popamokinėje veikloje: Mokslinės metodinės konferencijos pranešimų medžiaga (p. 59-62). Vilnius: Lietuvos alternatyvaus meninio ugdymo centras.

42. Xxxxxxxx, X. (1993) Rinktiniai raštai. Kaunas: Šviesa

43. Xxxxxxxxxx, X. (1997)Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija

44. Xxxxxxxxxxx, X. (1993) Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia

45. Xxxxxxxxxxxx, X. TV grėsmė nepilnamečiams didesnė nei įsivaizduojate. Žurnalistų žinios [žiūrėta 2008 m. liepos 2 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxx.xxx?xxx000&

type=paper&page_menu=4

46. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Projektas (1994). Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras, Pedagogikos institutas.

47. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I-X klasės (1997). Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras.

48. Lietuva stojant į Europos Sąjungą (2004). Ekonominė, sociologinė ir demografinė padėties analizė. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas.

49. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas [žiūrėta 2008 m. birželio 17 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxxxxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxx_xxxxxxxxx.xxx

50. Lietuvos švietimo koncepcija (1992) [žiūrėta 2008 m. sausio 9 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxxx/xxxx/xxx/xxxxxxxxxx/xxxxxxxxxx0.xxx

51. Lukšienė, M. (2000) Jungtys. Vilnius: Alma littera.

52. Xxxxxxxxxxxxxx, X. (2006) Fundamentinės ugdymo idėjos ir jų sklaida šiuolaikinėje edukologijoje [žiūrėta 2008 m. liepos 1 d.]. Prieiga per internetą: <xxx.xxxxx.xxx/xxxx/

getdocument.aspx?logid=5&id=7833FDF6-935E-4991-A66F-10EABF174AC3

53. Mes, žmonės. (1997) Projektas „Pilietis“. Pilietinio ugdymo eksperimentinis projektas 7-11 klasėms. Darbo sąsiuvinys. Vilnius: Margi raštai.

54. Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises programa (2006) [žiūrėta 2008 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx_xxxx/xxxx/xxxxxxxx/0000-00-00-XXXX-000(0).xxx

55. Xxxxxxxxxx, X. (2003) Globalizacija: taikos kultūra, žinių visuomenė, tolerancija. Monografija. Vilnius: LTU

56. Xxxxxxxx, X. (1998) Management Theories for Educational Change [žiūrėta 2008 m. liepos 21 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxxxx.xxxxxx.xx/xxxxx?xxxxx&xxxx0XXx0x0XxxX&xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx&xxxxxxxxxxxxxxxxxxx&xxxxxxxxxx&xxxxXX000xX00_&xxxx0xx_x00Xx0XXXXX0xxxxXXx0Xxx&xxxX&xxxxxxx_xxxxxx&xxxxxxx0&xxxxxxxxx#XXX00,X0

57. Neifach, S. (2002) Švietimo organizacijų valdymas ir komunikacojos prosesų rekonstrukcijos. Pedagogika, 57.

58. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ) [žiūrėta 2008 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxx.xx/xxx/xxxxxxxxxxxxxxxxx/xxxxxxxxx/0.xxx

59. Xxxxxxxxx, X. (2005) Kuo skiriasi pilietinės žiniasklaidos darbotvarkė nuo paprastosios? Pilietinis žiniasklaidos vaidmuo. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, Pilietinės visuomenės institutas

60. Xxxxxxxxx, X. (2005) Viešieji organizacijos ryšiai ir įtakos darymas. Mokomės dialogo. Kaip susikalbėti piliečiams, organizacijoms ir kultūroms. Metodiniai skaitiniai. Vilnius: Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija

61. Xxxxxxxx, X. (2005) Televizijos vaidmenys visuomenėje: formalusis ir neformalusis instituciškumas. Filosofija. Sociologija, (4) Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla

62. Xxxxxxxxxx, Z.S. Kompetencijų ugdymo šaltiniai [žiūrėta 2008 m. liepos 8 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxxxxxxxxxxxx.x0.xx/Xxxxxxxxxx_00_0.xxx

63. Xxxxxxxxxx, X. (1978) Amžiaus tarpsnių ir pedagoginė psichologija. Vilnius: Mokslas

64. Pilietinio ugdymo projektas [žiūrėta 2008 m. liepos 8 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?-000000000)

65. Xxxxxxxxxx, X., Xxxxxxx, X. (1998). Xxxxxxxxxx ugdymas mokykloje. Vilnius: AB OVO.

66. Projektas „Informacinis raštingumas mokykloje“. 9 – 11 klasės [žiūrėta 2008 m. lapkričio 3 d.]. prieiga per internetą: <xxxx://xxxxxx.xxxx/xxxxxxxx/Xxxxxx/Xxxxxxxxxxxx_xxxxxxxxxx_xxxxxxxxx.xxx

67. Xxxxxxx, X. Profesinio informavimo ir konsultavimo užtikrinimas: samprata ir prielaidos. Vilnius: VDU studijų kokybės centras [žiūrėta 2008 m. liepos 14 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xx_xxxxxx/xxxx/xxxxxxxxx/xxx_xxx/000000/Xxxxxxxx%00Xxxxxxx%00XXXXX_xxxx_00_0000x.xxx

68. Xxxxxxxxxxx, X. (2007). Kaip kritiškai skaityti laikraštį ir kam to reikia. Žiniasklaidos skaidrumas. Straipsnių rinkinys. Vilnius: Eugrimas.

69. Xxxxxxxxxxx, X. (2005) Kodėl žiniasklaidai verta būti pilietiškai. Pilietinis žiniasklaidos vaidmuo. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, Pilietinės visuomenės institutas

70. Xxxxxxxxxxx, X. (2007) Ugdymo tikrovė XX a. pirmosios pusės Lietuvos kaimo bendruomenėje: kasdienis ugdymas kasdienybei [žiūrėta 2008 m. liepos 7 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxxxxx/Xxxx_Xxxxxxxxxxx_Xxxxxxxxx/00/000-000.xxx

71. Xxxxxxxxxxx, X. (1995) Socialinė psichologija. Kaunas: Šviesa

72. Xxxxxxxxxx, X. (2008) Kultūros situacija Lietuvoje. Lietuvos aidas, 82

73. Xxxxxxxxxx, X. (1991) Raštai, T 1

74. Xxxxxxxxxx, M.P. Informacijos visuomenė – paprasčiausiai moderni visuomenė [žiūrėta 2008 m. gegužės 6 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxxx-xxxx.xxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxxxxxxxxxx/00000).

75. Xxxxxxxxxxx, X. Velnio ruletė [žiūrėta 2008 m. liepos 17 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xxxxxxx/?xxxx_xxx000&xxxxxxxxxxxxxx&xx_xxx0000).

76. Tarptautinių tyrimų rezultatų išvados: informacija kvalifikacijos programų vertintojams (2008) Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija [žiūrėta 2008 m. birželio 8 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxxxxxxxxx/X.Xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxx.xxx

77. Televizorius: draugas ar baubas? [žiūrėta 2008 m. liepos 12 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxx_xxx000

78. Телешкола. Энциклопедия [žiūrėta 2008 m. liepos 5 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxxxxxxx-xxxxxx.xx/Xxx.xxxx?xxxxx00000

79. Xxxxxxxxxxxxxx, X. (2007) Xxxxxxxx politicos analizės pagrindai. Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

80. Vaikai ir visuomenės komunikavimo priemonės: iššūkis ugdymui (2007) Popiežiaus Xxxxxxxxx XXX žinia 41-osios Pasaulinės komunikavimo dienos proga [žiūrėta 2008 m. gegužės 30 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx?xxxxxxxxxxxx/00000

81. Vaikų istorijos ir likimas – pelningiausias ir garantuotas žiniasklaidos uždarbis (2006) [žiūrėta 2008 m. kovo 11 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxx.xxx%0Xxx%0X000%00xxxx%0Xxxxxx%00xxxx_xxxx%0X0x%X0%XXxxxxxxxxxxxxxxx%X0%X0xxxxxxxxxxxxxxxx&xxxxx&xxxxxxx&xxx00&xxxxx

82. Xxxxxxxxxxxxx, X. (2001)Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas

83. Valstybinė švietimo strategija 2003-2012 m. [žiūrėta 2008 m. vasario 27 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx_xxxx/xxxx/xxxxxxxxxx0000-00.xxx

84. Xxxxxxxxxx, X. (2002). Paauglių socializacija besikuriančioje žinių visuomenėje. Socialinis darbas. Mosklo darbai. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas.

85. Xxxxxxxxxx, X. (1997). Xxxxxxxx ugdymas.

86. Xxxxxxxxx, X. (1999). Медиаобразование в школе: как же выжить в мире СМИ. Человек, 1999 (1) [žiūrėta 2007 m. gruodžio 12 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxxxxxxx.xxx.xx/XX/XXXXXX/XXX/XXXXX.XXX).

87. Xxxxxx, X. Bendravimo psichologija (1995) Vilnius: Valstybinis leidybos centras

88. Xxxxxx, X. (2003) Švietimo organizacijų vadyba. Mokomoji priemonė. Vilnius: VU.

89. Xxxxxx, X. (1999) Švietimo vadyba ir kaita. Monografija. Vilnius: Garnelis

90. Žiniasklaidos ir asmenybės raida: nepilnamečių apsauga ir žmogaus orumas (2004). Vilnius: VU.

91. Žinių visuomenės kūrimas. Vilnius: LR Švietimo ir mokslo ministerija [žiūrėta 2008 m. vasario 23 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxxxxxxx.xxx.xx/xxxxx/00000.xxxx

92. Žiniasklaida kaip socialinis institutas [žiūrėta 2008 m. liepos 19 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxx.xx/xxx.xxx?x.0000

93. Xxxxxxxxxxx, X. (1998) Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai

94. XXI a. Informacinės problemos ir jų sprendimo metodai [žiūrėta 2008 m. liepos 24 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxx.xx/x/xxxxxxx//xxxxxxxx%00xxxxxxxx/xxxxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxxxx.xxx).

VII. SUMMARY

Possibilities to Control the Impact of Mass Media on the Quality of Education

Xxxxxx Xxxxxxxxxxxxx

Supervisor: Assistant professor. xx. Xxxxxx Xxxxxxxxxxxxxxx

Research object: the control of the impact of mass media as a factor of education quality in the process of education.

Research question: what abilities of referring to mass media as a social partner and controlling the impact of mass media on the quality of education do the educators have.

The objective of the research: theoretically and practically justify the possibility to control the impact of mass media on the quality of education.

The Master’s Thesis is based on the following hypotheses (formulated on the basis of the analysis of scientific literature and documents of the education reform which was implemented during the period of the independent state of Lithuania (since 1990) of interconnections between the quality of education and mass media:

• Under the present circumstances of globalization mass media is perceived as an important factor promoting the responsibility of the knowledge society. Mass media is treated as an important member of education taking up stronger and stronger positions among other members of education.

The level of achievement of the educational goals set on the national basis and the level of approach towards the pre-modelled personality vision may be treated as the quality of education.

• The discrepancy of the relation between the society and mass media is determined by the dictatorial position of mass media. Such a position is created by the mass media’s inviolability and unrestricted freedom as well as by the ignorance of the society, the lack of critical evaluation of mass media. Such issues suggest the necessity to control the impact of mass media.

• Mass media may encourage destructive behaviour, imitation of the heroes created by it, weakening of an individual’s contact with the world and the self, distortion of the view of the surrounding environment, formation of pseudo-values.

• The pupils’ high trust in mass media and inability to evaluate it critically increases the negative impact of mass media on a harmonious formation of individuality.

• The impact of mass media on young people increases due to the educators’ and parents’ unwillingness to recognize the existence of teenagers’ sub-culture, negation of it and imposing their own values; the indifference to the worldview created by the young people as well as to their interests and priorities.

• Schools tend to isolate themselves from the external changes, so it becomes complicated to involve mass media into the actual process of education.

• It is possible to decrease the negative and to increase the positive impact of mass media through the recognition of the youth sub-culture and analyzing the peculiarities of it and through introducing mass media as one of the most important parts into the process of education.

A case study of the schools of Mažeikiai region performed by using a quantitative research method, i. e. a questionnaire, was meant to find out whether school and parents as members of education know and use the possibilities to decrease the negative and increase the positive impact of mass media on the process of education.

According to the analysis of the results of an empirical research, the following conclusions were drawn:

• The teachers happen to form the majority of those who recognize the impact of mass media, however, most of them think that not always it is possible to control its impact. According to the responses of teachers it is possible to claim that the entrenchment of such an opinion was stimulated by the lack of teachers’ knowledge about the means and programmes of management in the process of controlling mass media.

• The majority of parents are not aware of the possibilities to control mass media and they deny the impact of mass media on their children or treat it as insignificant.

• According to the opinions of the pupils, the information presented in mass media is always truthful, suggesting the standards for behaviour, clothing, etc.; a part of pupils claim being able to choose the most appealing among the opinions presented by mass media and to check the information in different sources.

• Parents as well as teachers pay insufficient attention to the teenagers’ sub-culture. Among the topics mostly discussed with pupils the dominant are school attendance, evaluations, clothing; the topic rarely discussed is children’s free-time and the topic absolutely ignored is mass media used by the pupils.

The difference between the attitude of mass media, parents and educators to teenagers allow the intensification of the problematic impact of mass media.

1 PRIEDAS

Paveikslų ir lentelių sąrašas

1 lentelė Žiniakslaidos ir mokyklos, kaip ugdytojų, palyginimas

1 pav. Ugdymo ir visuomenėje veikiančių veiksnių sąveikos dinamika

2 pav. Žiniasklaidos poveikis ugdytiniui mokyklos ir visos aplinkos kontekste

3 pav. Mokyklos gebėjimo panaudoti žiniasklaidą ugdymo procese reikšmė

4 pav. Mokinių prioritetai žiniasklaidos šaltinių atžvilgiu

5 pav. Žiniasklaidos žanrų pasirinkimas tarp moksleivių

6 pav. Moksleivių požiūris į žiniasklaidos jiems daromą poveikį

7 pav. Moksleivių atsakymų šaltinių prioritetai

8 pav. Žiniasklaidos nagrinėjimas mokykloje moksleivių akimis

9 pav. Mokytojų pasirengimas atsakyti į klausimus moksleivių akimis

10 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į žiniasklaidos daromą įtaką

11 pav. Tėvų susipažinimas su vaikų naudojama žiniasklaidos informacija (proc.)

12 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į pagalbininkų pasiskirstymą renkantis informaciją

13 pav. Tėvų požiūris į mokyklos pastangas į žiniasklaidos valdymą įtraukti tėvus

14 pav. Tėvų ir mokytojų požiūris į žiniasklaidos įtraukimą į mokymosi procesą

15 pav. Mokytojų susipažinimas su žiniasklaidos valdymo priemonėmis

16 pav. Mokytojų pasirengimas atsakyti į klausimus moksleivių ir mokytojų akimis

17 pav. Mokinių ir mokytojų nuomonių apie dažniausiai tarpusavyje diskutuojamas temas santykis

18 pav. Tėvų nurodytos su vaikais dažniausiai aptariamos temos

19 pav. Mokinių požiūris į tėvų ir mokytojų su jais dažniausiai aptariamas temas

2 PRIEDAS

Gerbiamas Moksleivi, gerbiama Moksleive,

Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos katedros švietimo kokybės vadybos magistrantė baigiamajam magistro darbui atlieka tyrimą apie žiniasklaidos poveikio valdymo galimybes. Jūsų atsakymai padės ištirti Lietuvoje besiklostančias žiniasklaidos poveikio valdymo tendencijas, dėl to yra labai svarbūs. Žiniasklaida tyrime vadinamos įvairios informaciją teikiančios priemonės – laikraščiai, žurnalai, televizija, radijas, internetas. Anketa – anoniminė, todėl vardo, pavardės, mokyklos pavadinimo rašyti nereikia. Duomenys bus apibendrinti ir pateikti magistro darbo ataskaitoje.

Maloniai prašome atsakyti į visus pateiktus klausimus prie jų nurodomu būdu. Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus.

1. Jūsų lytis (sau tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 mot.

 vyr.

2. Xxxx Xxxx metų (įrašykite):

...............................................

3. Vietovė, kurioje lankote mokyklą (sau tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 miestas

 miestelis

 kaimas

4. Eilės tvarka (nuo 1 iki 5) surikiuokite žemiau pateiktus žiniasklaidos šaltinius pagal dažniausiai/rečiausiai Jūsų naudojamus. (1 reikštų dažniausiai, o 5 – rečiausiai).

 televizija

 radijas

 internetas

 laikraščiai

 žurnalai

5. Kokio žanro pranešimus, laidas, straipsnius, interneto svetaines dažniausiai renkatės (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 informacinius

 pramoginius

 pažintinius

 skaitote / žiūrite viską nesirinkdami

 kita (įrašykite) .....................................................................................................................

6. Jei Jūs dažnai žiūrite televiziją, įrašykite labiausiai Jums patinkančių TV laidų pavadinimus (a – labiausiai patinkanti, b – antroji mėgstamiausia laida ir t.t.):

a) .......................................................................

b) ........................................................................

c) ........................................................................

7. Jei Jūs skaitote laikraščius / žurnalus, įrašykite labiausiai Jums patinkančių laikraščių ar žurnalų pavadinimus (a – labiausiai patinkantis, b – antrasis mėgstamiausias ir t.t.):

a) ........................................................................

b) .......................................................................

c) .......................................................................

8. Jei Jūs naudojatės internetu, įrašykite labiausiai Jums patinkančių svetainių pavadinimus (a – labiausiai patinkanti, b – antroji mėgstamiausia ir t.t.)

a) ........................................................................

b) ........................................................................

c) ........................................................................

9. Jei po žiūrėtos laidos, filmo, skaityto žurnalo, apsilankymo internete Jums kyla klausimų, kur dažniausiai ieškote atsakymo? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 xxxxxxx xxxx

 klausiu vyresniųjų brolių, seserų

 xxxxxxx xxxxxxxx

 aptariu su draugais

 atsakymų neieškau

 kita (įrašykite) ...............

10. Kaip manote, ar žiniasklaida daro Jums kokią nors įtaką? (sau priimtiną atsakymą pažymėkite X):

 daro didelę įtaką

 nedaro jokios įtakos

Jei pažymėjote pirmąjį variantą (daro įtaką), toliau atsakykite į 11 klausimą, jei pažymėjote antrąjį variantą (nedaro), toliau atsakykite į 12 klausimą.

11. Kokią daromą įtaką Jūs esate pastebėję ar pajutę? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 ką rašo, rodo, sako žiniasklaida, visada tiesa

 norėčiau elgtis taip, kaip elgiasi mėgstamų laidų, filmų, žurnalų herojai, herojės

 kita (įrašykite) ...................

12. Atsakydami į 11 klausimą, pažymėjote, kad žiniasklaida Jums nedaro įtakos. Kaip paaiškintumėte, kodėl? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 mėgstu pasitikrinti, kas yra tiesa, iš skirtingų žiniasklaidos šaltinių

 iš gausybės žiniasklaidoje pateikiamų galiu rinktis sau patinkančią nuomonę

 man labiau patinka galvoti ir elgtis savarankiškai

 kita (įrašykite)

.............................................................................................................................................................................................................................................................

13. Kaip mokykloje esate supažindinami su žiniasklaida – jos rūšimis, informacijos pateikimo principais, poveikio būdais, reklamos tikslais ir kt.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 per visų dalykų pamokas

 apie žiniasklaidą nekalbama

 per kai kurių dalykų pamokas (įrašykite, kurių)...........................................................

 per klasės auklėtojo valandėles

14. Kaip mokykloje analizuojate Jums aktualius žiniasklaidos pranešimus, laidas, straipsnius ir kt.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 jei mokiniai ko apie žiniasklaidą paklausia, visų dalykų mokytojai atsako ir aiškina arba diskutuoja

 mokytojai prašo netrukdyti pamokos pašalinėmis temomis

 mokiniai niekada mokytojų tokios informacijos neklausia

 dažniausiai apie tai kalbame su klasės auklėtoju

 dalykų mokytojai savo dalykui reikalingų žiniasklaidos pavyzdžių parenka patys, ne savo pasiūlytomis temomis nekalba

15. Kokiomis Jums aktualiomis temomis mokytojai diskutuoja su Jumis? Eilės tvarka (nuo 1 iki 8) surikiuokite žemiau pateiktus atsakymų variantus pagal dažniausiai/rečiausiai diskutuojamas temas (1 reikštų dažniausiai, o 8 – rečiausiai).

 apie mūsų mėgstamą muziką

 apie mūsų aprangą

 apie mūsų leidžiamą laisvalaikį

 apie pamokų lankymą

 apie gaunamus pažymius

 apie tai, ką mes skaitome

 apie tai, kokias televizijos laidas žiūrime

 diskutuoja kai kurie mokytojai (įrašykite, kurių dalykų).........................................................

16. Kaip mokykloje esate skatinami patys kurti pranešimus, rašyti straipsnius į spaudą, rengti laidas ir pan.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 tai darome per visų dalykų pamokas

 kartais tai darome per kai kurių dalykų pamokas (įrašykite, kurių) ......................................

 to nedarome visiškai

 darau tai savarankiškai

17. Kokiomis Jums aktualiomis temomis tėvai diskutuoja su Xxxxx? Eilės tvarka (nuo 1 iki 1) surikiuokite žemiau pateiktus atsakymų variantus pagal dažniausiai/rečiausiai diskutuojamas temas (1 reikštų dažniausiai, o 7 – rečiausiai).

 apie mūsų mėgstamą muziką

 apie mūsų aprangą

 apie mūsų leidžiamą laisvalaikį

 apie pamokų lankymą

 apie gaunamus pažymius

 apie tai, ką mes skaitome

 apie tai, kokias televizijos laidas žiūrime

18. Jei atsirastų nauja pamoka, per kurią būtų aptariami Jūsų naudojami informacijos šaltiniai, kokias temas labiausiai norėtumėte aptarti su klasės draugais, mokytojais? Įrašykite Jūsų siūlomus variantus:

............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus!

3 PRIEDAS

Gerbiamas Mokytojau, gerbiama Mokytoja,

Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos katedros švietimo kokybės vadybos magistrantė Xxxxxx Xxxxxxxxxxxxx baigiamajam magistro darbui atlieka tyrimą apie žiniasklaidos poveikio valdymo galimybes. Jūsų atsakymai padės ištirti Lietuvoje besiklostančias žiniasklaidos poveikio valdymo tendencijas, dėl to yra labai svarbūs. Žiniasklaida tyrime vadinamos įvairios informaciją teikiančios priemonės – laikraščiai, žurnalai, televizija, radijas, internetas. Anketa – anoniminė, todėl vardo, pavardės, mokyklos pavadinimo rašyti nereikia. Duomenys bus apibendrinti ir pateikti magistro darbo ataskaitoje.

Maloniai prašome atsakyti į visus pateiktus klausimus prie jų nurodomu būdu. Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus.

1. Vietovė, kurioje dėstote (sau tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 miestas

 miestelis

 kaimas

2. Jūsų dėstomas dalykas (įrašykite):

.................................................................................................

3. Kaip manote, ar žiniasklaida daro mokiniams kokią nors įtaką? (sau priimtiną atsakymą pažymėkite X):

 daro didelę įtaką

 nedaro jokios įtakos

Jei pažymėjote pirmąjį variantą (daro didelę įtaką), toliau atsakykite į 4 klausimą, jei pažymėjote antrąjį variantą (nedaro), toliau atsakykite į 5 klausimą.

4. Kokią mokiniams daromą įtaką Jūs esate pastebėję? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 mokiniai tiki viskuo, kas pateikiama žiniasklaidos

 mokiniai elgiasi taip, kaip elgiasi mėgstamų laidų, filmų, žurnalų herojai, herojės

 kita (įrašykite) ...................

5. Atsakydami į 3 klausimą, pažymėjote, kad žiniasklaida mokiniams nedaro įtakos. Kaip paaiškintumėte, kodėl? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 mokiniai jiems aktualią informaciją pasitikrina iš įvairių žiniasklaidos šaltinių

 sau patinkančią nuomonę mokiniai gali pasirinkti iš daugybės jiems prieinamų šaltinių

 mokiniai yra pakankamai savarankiški ir kritiški

 kita (įrašykite)......................................................................................................................................................................................................................................................................................................

6. Ar įmanoma, Jūsų manymu, valdyti žiniasklaidos vaikui daromą poveikį? (sau priimtiną atsakymą pažymėkite X):

 taip

 ne

 ne visada

7. Kokiomis mokiniams aktualiomis temomis Jūs diskutuojate? Eilės tvarka (nuo 1 iki 8) surikiuokite žemiau pateiktus variantus pagal dažniausiai/rečiausiai diskutuojamus. (1 reikštų dažniausiai, o 8 – rečiausiai).

 apie jų mėgstamą muziką

 apie jų aprangą

 apie jų leidžiamą laisvalaikį

 apie pamokų lankymą

 apie gaunamus pažymius

 apie tai, ką jie skaito

 apie tai, kokias televizijos laidas žiūri

diskutuoti apie žiniasklaidą yra tik tam tikrų dalykų (pilietinio ugdymo, lietuvių kalbos, etikos ir kt.) mokytojų funkcija

8. Kaip Jūsų mokykloje mokiniai supažindinami su žiniasklaida – jos rūšimis, informacijos pateikimo principais, poveikio būdais, reklamos tikslais ir kt.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 per visų dalykų pamokas

 apie žiniasklaidą nekalbama

 per kai kurių dalykų pamokas (įrašykite, kurių)...........................................................

 per klasės auklėtojo valandėles

9. Kaip mokykloje analizuojami mokiniams aktualūs žiniasklaidos pranešimai, laidos, straipsniai ir kt.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 jei mokiniai ko apie žiniasklaidą paklausia, visų dalykų mokytojai pasirengę atsakyti

 mokiniai niekada mokytojų tokios informacijos neklausia

 dažniausiai apie tai kalbama su klasės auklėtoju

 dalykų mokytojai savo dalykui reikalingų žiniasklaidos pavyzdžių parenka patys

 kita (įrašykite)................................................................................................................

10. Kas, Jūsų manymu, turėtų padėti vaikams atsirinkti reikiamus informacijos šaltinius? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 tėvai

 mokytojai

 draugai

 vaikas turėtų pats gebėti tai daryti

11. Ar mokykloje, Jūsų manymu, turėtų būti daugiau kalbama apie žiniasklaidos rūšis, jos poveikį žmogui, kūrimo principus ir pan.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 reikėtų atskiro dalyko, nes tai – labai svarbu

 reikėtų integruoti į kitas pamokas

 kalbėti reikėtų tik iškilus mokinių klausimams

 tai turėtų daryti klasės auklėtojas

 tai apsunkintų mokymo (-si) procesą

12. Ar skatinate pačius mokinius kurti pranešimus, rašyti straipsnius į spaudą, rengti laidas ir pan.? (tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 taip

 ne

kita.............................................................................................................................................................................................................................................................................................................

13. Koks mokyklos santykis su šalies mastu vykdoma „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises“ programa (tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 visa mokykla dalyvauja šalies mastu vykdomoje „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises“ programoje

 mokytojų komanda dalyvauja šalies mastu vykdomoje „Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises“ programoje

 mokykloje apie tokią programą nekalbėta

14. Kokiomis vadybos priemonėmis mokytojai mokykloje įpareigojami valdyti žiniasklaidos poveikį mokinių ugdymui (sau tinkamus atsakymus pažymėkite X):

 žiniasklaidos neigiamo poveikio eliminavimas, jos privalumų panaudojimas ugdymo kokybei gerinti yra tarp mokyklos ugdymo strateginių tikslų

 žiniasklaidos neigiamo poveikio eliminavimas, jos privalumų panaudojimas ugdymo kokybei gerinti yra mokyklos pilietinio ugdymo mokytojų reikalas

 žiniasklaidos neigiamo poveikio eliminavimas, jos privalumų panaudojimas ugdymo kokybei gerinti įtrauktas į mokyklos veiklos programą

 žiniasklaidos neigiamo poveikio eliminavimas, jos privalumų panaudojimas ugdymo kokybei gerinti įtrauktas į klasės auklėtojų veiklos programas

 moksleivių kritinio mąstymo ugdymas panaudojant žiniasklaidą yra vienas iš mokyklos ugdymo programos tikslų

 negalėčiau įvardyti vadybos priemonių, įpareigojančių mokytojus valdyti žiniasklaidos poveikį mokinių ugdymui.

Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus!

4 PRIEDAS

Gerbiamas Tėveli, gerbiama Mamyte,

Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos katedros švietimo kokybės vadybos magistrantė Xxxxxx Xxxxxxxxxxxxx baigiamajam magistro darbui atlieka tyrimą apie žiniasklaidos poveikio valdymo galimybes. Jūsų atsakymai padės ištirti Lietuvoje besiklostančias žiniasklaidos poveikio valdymo tendencijas, dėl to yra labai svarbūs. Žiniasklaida tyrime vadinamos įvairios informaciją teikiančios priemonės – laikraščiai, žurnalai, televizija, radijas, internetas. Anketa – anoniminė, todėl vardo, pavardės, darbovietės rašyti nereikia. Duomenys bus apibendrinti ir pateikti magistro darbo ataskaitoje.

Maloniai prašome atsakyti į visus pateiktus klausimus prie jų nurodomu būdu. Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus.

1. Vietovė, kurioje gyvenate (sau tinkamą atsakymą pažymėkite X):

 miestas

 miestelis

 kaimas

2. Kokios žiniasklaidos pateikiamos temos Jus labiausiai domina? (atsakymus surikiuokite pagal prioritetus, a – labiausiai dominanti tema, b – antroji įdomiausia tema ir t.t.):

a) ......................................................................................................................

b) ......................................................................................................................

c) ......................................................................................................................

3. Ar žinote, kokios laidos, straipsniai, interneto svetainės įdomiausios Jūsų vaikui (-ams)? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 žinau, daugelį laidų žiūrime kartu, skaitome tą pačią spaudą

 žinau tik dalį filmų, straipsnių, svetainių, kuriomis naudojamės kartu

 žinau tik tiek, kiek pats papasakoja

 kita (įrašykite)........................................................................................

4. Kaip manote, ar žiniasklaida daro Jūsų vaikui (-ams) kokią nors įtaką? (sau priimtiną atsakymą pažymėkite X):

 daro didelę įtaką

 nedaro jokios įtakos

Jei pažymėjote pirmąjį variantą (daro įtaką), toliau atsakykite į 5 klausimą, jei pažymėjote antrąjį variantą (nedaro įtakos), toliau atsakykite į 6 klausimą.

5. Kokią daromą įtaką Jūsų vaikui esate pastebėję ar pajutę? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 manau, vaikas tiki viskuo, kas pateikiama žiniasklaidos

 vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi mėgstamų laidų, filmų, žurnalų herojai,

 kita (įrašykite) ...................

6. Atsakydami į 3 klausimą, pažymėjote, kad žiniasklaida vaikui nedaro jokios įtakos. Kaip paaiškintumėte, kodėl? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 vaikas aktualią informaciją visada pasitikrina iš skirtingų žiniasklaidos šaltinių

 iš gausybės žiniasklaidoje pateikiamų nuomonių jis gali rinktis sau patinkančią

 jam labiau patinka galvoti ir elgtis savarankiškai

kita (įrašykite)............................................................................................................................................................................................................................................................

7. Kokiomis Jūsų vaikui (-ams) aktualiomis temomis diskutuojate? Eilės tvarka (nuo 1 iki 7) surikiuokite žemiau pateiktus variantus pagal dažniausiai/rečiausiai diskutuojamus. (1 reikštų dažniausiai, o 7 – rečiausiai).

 apie jo (jų) mėgstamą muziką

 apie jo (jų) aprangą

 apie jo (jų) leidžiamą laisvalaikį

 apie pamokų lankymą

 apie gaunamus pažymius

 apie tai, ką jis (jie) skaito

 apie tai, kokias televizijos laidas žiūri

8. Kas, Jūsų manymu, turėtų padėti vaikams atsirinkti reikiamus informacijos šaltinius? Eilės tvarka (nuo 1 iki 4) surikiuokite žemiau pateiktus variantus pagal labiausiai/mažiausiai Jums tinkamus. (1 reikštų labiausiai, o 4 – mažiausiai).

 tėvai

 mokytojai

 draugai

 vaikas turėtų pats gebėti tai daryti

9. Ar mokykloje, Jūsų manymu, turėtų būti daugiau kalbama apie žiniasklaidos rūšis, jos poveikį žmogui, kūrimo principus ir pan.? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 reikėtų atskiro dalyko, nes tai – labai svarbu

 reikėtų integruoti į kitas pamokas

 kalbėti reikėtų tik iškilus mokinių klausimams

 tai apsunkintų mokymosi procesą

10. Ar esate mokyklos skatinami aktyviai dalyvauti ugdant mokinių žiniasklaidos raštingumą? (vieną pasirinktą atsakymą pažymėkite X):

 taip, yra išsamiai paaiškinta, kaip galėtume tai daryti namuose

 taip, tačiau nebuvo išsamiai paaiškinta, kuo galėtume padėti

 nesu apie tai nieko girdėjęs (-usi)

Dėkojame už sugaištą laiką ir nuoširdžius atsakymus!

93