SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AB ,,LIETUVOS GELEŽINKELIAI“ KELEIVIŲ VEŽIMO DIREKCIJOS VEIKLOS VERTINIMO YPATUMAI
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
STATYBOS FAKULTETAS
STATYBOS EKONOMIKOS IR NEKILNOJAMOJO TURTO VADYBOS KATEDRA
Xxxxx Xxxxxxxxx
SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AB ,,LIETUVOS GELEŽINKELIAI“ KELEIVIŲ VEŽIMO DIREKCIJOS VEIKLOS VERTINIMO YPATUMAI
PECULIARITIES IN ASSESSMENT OF ACTIVITIES OF THE PASSENGER TRANSPORTATION DIRECTORATE OF LIETUVOS GELEŽINKELIAI SP AB
Baigiamasis magistro darbas
Nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo studijų programa, valstybinis kodas 62603S114 Nekilnojamojo turto valdymo specializacija
Vadybos ir verslo administravimo mokslo kryptis
Vilnius, 2008
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS
STATYBOS FAKULTETAS
STATYBOS EKONOMIKOS IR NEKILNOJAMOJO TURTO VADYBOS KATEDRA
TVIRTINU |
Katedros vedėjas |
(Parašas) |
Xxxxxxx Xxxxxxxxxx |
(Xxxxxx, pavardė) |
(Data) |
Xxxxx Xxxxxxxxx
SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AB ,,LIETUVOS GELEŽINKELIAI“ KELEIVIŲ VEŽIMO DIREKCIJOS VEIKLOS VERTINIMO YPATUMAI
PECULIARITIES IN ASSESSMENT OF ACTIVITIES OF THE PASSENGER TRANSPORTATION DIRECTORATE OF LIETUVOS GELEŽINKELIAI SP AB
Baigiamasis magistro darbas
Nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo studijų programa, valstybinis kodas 62603S114 Nekilnojamojo turto valdymo specializacija
Vadybos ir verslo administravimo mokslo kryptis
Vadovas doc. xx. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx
(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) Data)
Konsultantas lekt. Xxxx Xxxxxxxx
(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Vilnius, 2008
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS STATYBOS FAKULTETAS
STATYBOS EKONOMIKOS IR NEKILNOJAMOJO TURTO VADYBOS KATEDRA
Socialinių mokslų mokslo sritis |
Vadybos ir verslo administravimo mokslo kryptis |
Vadybos ir verslo administravimo studijų kryptis |
Nekilnojamojo turto vertinimo ir valdymo studijų programa, valstybinis kodas 62603S114 |
Nekilnojamojo turto valdymo specializacija |
TVIRTINU |
Katedros vedėjas |
(Parašas) |
Xxxxxxx Xxxxxxxxxx |
(Xxxxxx, pavardė) |
(Data) |
BAIGIAMOJO MAGISTRO DARBO UŽDUOTIS
………........................Nr.24
Vilnius
Studentei Audrai Šlepetytei
(Xxxxxx, pavardė)
Baigiamojo darbo tema: Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo ypatumai
patvirtinta 2008 m. gegužės mėn. 13 d. dekano įsakymu Nr. 30-st. Baigiamojo darbo užbaigimo terminas 2008 m. gegužės mėn. 30 d.
BAIGIAMOJO DARBO UŽDUOTIS:
Susisteminti verslo vertinimo teisinę bei metodinę informaciją, kurioje pateikti bendruosius verslo vertinimo reikalavimus, reikalingą dokumentaciją bei informacijos šaltinius, verslo vertinimo principus bei veiklos analizę, verslo vertinimo metodiką, kurioje aptarti visus vertės nustatymo metodus. Darbe aprašyti finansinę analizę bei jos svarbą. Vadovaujantis prieš tai minėtais nurodymais, išanalizuoti specialiosios paskirties AB
„Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklą: aprašyti turimą dokumentaciją, išanalizuoti veiklą retrospektyviniu, konkurenciniu, finansiniu ir strateginiu požiūriais, išanalizuoti veiklos vertės nustatymo ypatumus bei pateikti išvadas ir rekomendacijas.
Konsultantas lekt. Xxxx Xxxxxxxx
(Parašas) (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė)
Vadovas doc. xx. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx
(Parašas) (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė)
Užduotį gavau
…………………………………..
(Parašas)
………………………………..
(Xxxxxx, pavardė)
……………………………..…....
(Data)
ISBN
Egz. sk.: 1 Data
ISSN
Vilniaus Gedimino technikos universitetas Statybos fakultetas
Statybos ir nekilnojamojo turto vadybos katedra
Magistro baigiamasis darbas
Pavadinimas: Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo ypatumai
Autorius: Xxxxx Xxxxxxxxx Xxxxxxx: doc. xx. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx
Kalba X Lietuvių Užsienio |
Anotacija:
Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje vertinti verslą tampa vis aktualiau. Anksčiau vadovams paprasčiausiai pakakdavo intuicijos, nuovokos ir logikos, vykdant strateginius sprendimus. Šiuo metu tai tampa neįmanoma dėl įvairių priežasčių.
Pagrindinis baigiamojo magistro analitinės – metodinės dalies tikslas – pateikti susistemintą verslo vertinimo teisinę bei metodinę informaciją, esančią Europos Sąjungoje bei Lietuvoje, papildomai aprašyti įmonių finansinę analizę bei įvertinti jos svarbą.
Eksperimentinėje – tiriamojoje dalyje, remiantis pirmojo skyriaus metodika, išanalizuota specialiosios paskirties AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcija, išnagrinėti jos veiklos vertinimo ypatumai. Analizuojama, kodėl ne visais atvejais galima įvertinti verslą.
Darbą sudaro 5 dalys: įvadas, verslo vertinimo teisinė bei metodinė informacija, specialiosios paskirties AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo ypatumai, išvados, literatūros sąrašas.
Prasminiai žodžiai: diskontuoti pinigų srautai, finansinė analizė, įmonės veiklos analizė, verslo vertinimas, vertinimo metodas
ISBN
No. of copies: Date
ISSN
Vilnius Gediminas technical university Faculty of Civil Engineering
Departamento f Construction Economics and Property Management
Real estate valuation and management study program master final work
Title: Peculiarities in Assessment of Activities of the Passenger Transportation Directorate of
Lietuvos Geležinkeliai SP AB
Author: Xxxxx Xxxxxxxxx Academic supervisor: doc. xx. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx
Language X Lithuanian Foreign |
Annotation:
Not only in whole world, but also in Lithuania business valuation is becoming more relevant. Earlier managers used to take important decisions using only their intuition, perception, and logic. Today this is almost impossible because of various reasons.
The main purpose of the analytic-methodic part of this final master’s degree thesis is to represent structured methodical and juristic information existent in European Union and Lithuania; and additionally describe the financial analysis of the companies and valuate its importance.
Using analytic-methodic part as a reference, in experimental-research part is analyzed passenger transportation directorate of “Lietuvos Geležinkeliai” SP JSC, as well as the peculiarities of its activity valuation and evaluation, and why it is not possible to valuate business in all cases.
Thesis consists of 5 parts: preface, methodical and juristic information of business valuation, peculiarities of valuation the passenger transportation directorate of “Lietuvos Geležinkeliai” SP JSC, conclusion, and list of literature.
Keywords: discounted cash flow, financial analysis, analysis of company‘s activity, buisness valuation, valuation approach
TURINYS
1. VERSLO VERTINIMO TEISINĖ BEI METODINĖ INFORMACIJA 12
1.1. Bendrieji verslo vertinimo reikalavimai 12
1.2. Reikalinga dokumentacija bei informacijos šaltiniai verslui vertinti 14
1.3. Verslo vertinimo principai bei veiklos analizė 16
1.4. Verslo vertinimo metodika 18
1.4.1. Naudojimo pajamų vertės metodas 19
1.4.2. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas 25
1.4.3. Lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas 26
1.5.1. Finansinės ataskaitos 27
1.5.2. Finansinių ataskaitų turinys 28
1.5.3. Finansinių ataskaitų analizės metodai ir priemonės 29
1.6. Prognozavimas bei rizikos įvertinimas 39
1.7. Rezultatų apibendrinimas 40
2. SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AB ,,LIETUVOS GELEŽINKELIAI" KELEIVIŲ VEŽIMO DIREKCIJOS VEIKLOS VERTINIMO YPATUMAI 43
2.1. Bendra Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ apžvalga 43
2.2. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos dokumentai 45
2.3. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos analizė 45
2.3.1. Retrospektyvinė analizė 46
2.3.2. Konkurencinė analizė bei rinkos tyrimai 53
2.3.4. Xxxxxxxxxx analizė bei pasiūlymai 62
2.4. Rekomenduotini vertinimo metodai 67
2.4.1. Naudojimo pajamų vertės metodas 67
2.4.2. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas 72
2.4.3. Lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas 72
2.5. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo rezultatas 73
PRIEDAI
A priedas. AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdymo struktūra B priedas. Pajamų prognozė
C priedas. Balanso prognozė
D priedas. Verslo vertės skaičiavimai E priedas. Šalių rodikliai
LENTELIŲ SĄRAŠAS
1 lentelė. Keleivių srautai bei jų procentinis pasiskirstymas traukiniais, autobusais ir lengvaisiais automobiliais tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vidutiniškai per darbo dieną (tiesiogiai iš miesto į miestą), kel/ parą [14] 54
2 lentelė. Minimalios kelionės trukmės įvairiomis transporto rūšimis, min. [1] 55
3 lentelė. Rodiklių suvestinė 59
4 lentelė. Likvidumo koeficientai 60
5 lentelė. Veiklos efektyvumo (turto valdymo) koeficientai 61
6 lentelė. Kapitalo struktūros ir finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai 62
7 lentelė. Pelningumo koeficientai 62
8 lentelė. Keleivių vežimų geležinkeliais apimčių prognozavimo scenarijai [14] 64
9 lentelė. Rizikų svyravimai 70
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Vežtų keleivių geležinkeliais vietiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., tūkst. kel. 46
2 pav. Vežtų keleivių geležinkeliais tarptautiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., tūkst. kel. 46
........................................................................................................................................................................... 47
4 pav. Sąnaudų vienam keleivio kilometrui vietiniuose maršrutuose dinamika 1996-2006 m., ct 48
5 pav. Keleivių vežimo kainos vietiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., ct 48
vykdymo atitinkamiems nuostolingiems maršrutams dinamika 1996-2006 m., tūkst. Lt 49
7 pav. Suteiktų lengvatų, valstybės skirtų lėšų nuostoliams dėl lengvatinių keleivių vežimo ir nepadengtų nuostolių dėl lengvatinių keleivių vežimo dinamika 1996-2006 m., tūkst. Lt 50
8 pav. Visų valstybės biudžeto lėšų, skirtų keleivių vežimui geležinkelių transportu, dinamika 51
9 pav. Keleivių vežimų vietiniais maršrutais tarifinių pajamų, subsidijų (visų valstybės biudžeto lėšų), sąnaudų ir nuostolių dinamika 1996-2007 m., tūkst. Lt (2007 m. - xxxxxx) 52
10 pav. Įmonės pelningumo rodiklių dinamika 59
11 pav. Įmonės balanso rodiklių dinamika 60
12 pav. Įmonės skolų, įsipareigojimų ir investicijų statika 60
13 pav. Vietinių keleivių vežimų apimčių dinamika 1996-2006 m. ir apimčių prognozė 2007-2013 ir 2014- 2020 metams, tūkst. kel. 65
14 pav. Tarptautinių keleivių vežimų apimčių dinamika 1996-2006 m. ir prognozė 2007-2013 ir 2014-2020 metams, tūkst. kel. 66
15 pav. Bendrų (vietinių ir tarptautinių) keleivių vežimų dinamika 1996-2006 m. ir prognozė 2007-2013 ir 2014-2020 metams, tūkst. kel. 67
SANTRUMPŲ ŽODYNAS
EVS | - | Europos vertinimo standartai |
LNTVS | - | Lietuvos nacionaliniai turto vertinimo standartai |
DPS | - | diskontuotas pinigų srautas |
ROIC | - | Return On Investment Capital – investuoto kapitalo grąža |
EBITDA | - | Earnings Before Interest, Taxes, Depreciation and Amortization – koreguotas pelnas iki palūkanų, mokesčių amortizacijos ir nusidėvėjimo mokėjimo |
ROE | - | return on equity – nuosavo kapitalo pelningumas |
EBIT | - | earnings before interest and taxes - koreguotas pelnas iki palūkanų ir pelno mokesčių mokėjimo |
CAPM | - | Documentation and Collateral Scoring System - kapitalinių aktyvų įvertinimo modelis |
GAAP | - | Generally accepted accounting principles - Bendrieji apskaitos principai |
LAS | - | Lietuvos apskaitos standartai |
TAS | - | Tarptautiniai apskaitos standartai |
COGS | - | cost of goods sold – parduotų prekių kaštai |
D/E | - | debt-to-equity ratio - skolų ir nuosavybės santykis |
ROA | - | return on assets – turto pelningumas |
ROI | - | retum on investments – investicijų pelningumas |
ROC | - | return on capital – kapitalo pelningumas |
COGS | - | cost of goods sold – parduotų prekių kaštai |
P/E | - | price-to-Earnings – kainos ir pelno santykis |
P/B | - | market (price) to book (value) – turto pelningumas |
ROI | - | retum on investments – investicijų pelningumas |
ROC | - | return on capital – kapitalo pelningumas |
SSGG | - | stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizė |
P/E | - | price-to-Earnings – kainos ir pelno santykis |
P/B | - | market (price) to book (value) – turto pelningumas |
ROI | - | retum on investments – investicijų pelningumas |
ROC | - | return on capital – kapitalo pelningumas |
SSGG | - | stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizė |
FCF | - | Free Cash Flow – laisvieji pinigų srautai |
DCF | - | discounted cash flow - diskontuoti pinigų srautai |
ĮVADAS
Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad „verslo vertinimas - nešališkas verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą, vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje“ [13].
Darbo aktualumas. Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje vertinti verslą tampa vis aktualiau. Anksčiau vadovams paprasčiausiai pakakdavo intuicijos, nuovokos ir logikos, vykdant strateginius sprendimus. Šiuo metu tai tampa neįmanoma dėl daugelio priežasčių:
⮚ Įmonės patiria didelę konkurenciją tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, kadangi verslas globalizavosi.
⮚ Verslo aplinka yra agresyvi ir nepastovi, todėl vadovams nuolat reikia sekti savo verslo padėtį, dažnai atlikti sprendimus, kurie daro įtaką verslo vertei.
⮚ Pastaruoju metu vyksta tiek restruktūrizacijos procesų, perėmimų, atskirų verslo dalių pardavimų ar susijungimų, tad pinigų srautų analizė tampa vienu iš atspirties taškų darant investicinius sprendimus.
⮚ Kapitalas tampa vis labiau prieinamas. Investiciniai fondai skiriami ne tik įmonių pirkimams ir perėmimams, bet ir įmonių skolinamui kapitalui formuoti.
⮚ Informacija tapo visuotinai prieinama. Konkurencinis privalumas yra ne informacijos surinkimas, bet jos tinkamas panaudojimas, darant sprendimus.
⮚ Privatizuojant objektus reikia vengti tiek kompetencijos stokos, tiek sąmoningo nuvertinimo spekuliaciniais tikslais [15].
Dėl minėtų bei daugelio kitų priežasčių verslo vertinimas tampa aktualia tema. Lietuvoje šia tema literatūros gana mažai, o metodiniai nurodymai labai abstraktūs, juose numatomos ne visos vertinimo išvados.
Darbo problema. Jau pradinėje vertinimo stadijoje vertinimo praktikai susiduria su sudėtinga vertės rūšies arba atmainos įvardijimo problema - vertės nustatymu. Terminas vertė bendrinėje kalboje dažnai vartojamas netiksliai, tačiau ekonomikoje šis terminas turi tiksliai apibrėžtą reikšmę, kuri išskiria jį iš kitų terminų, tokių kaip kaina ir išlaidos.
Atsižvelgiant į vertės atmainų gausą, kuri pastebima vertinant tiek turtą, tiek verslą, taip pat labai platų funkcijų, kurias turėtų atlikti tos verčių atmainos, spektrą, tampa suprantama ir įvertinimo būdų,
metodų ir modelių gausa bei įvairovė. Verslo vertinimo procesas yra sudėtingas, reikalaujantis įvairialypės informacijos, aukštos ir profesionalios vertintojų kvalifikacijos, taip pat vertės ekonomikos, finansų ir valdymo teorinių bei praktinių žinių.
Lietuvai esant Europos Sąjungos sudėtyje, būtina atsižvelgti ne tik į metodikas, esančias šalies mastu, bet ir į Europos Sąjungos reikalavimus.
Spartėjantis gyvenimo tempas verčia ieškoti ne tik geresnių bei kokybiškesnių sprendimų, bet ir darbo našumo didinimo, išlaidų mažinimo.
Darbo tikslas. Pagrindinis šio baigiamojo magistro analitinės – metodinės dalies tikslas – pateikti susistemintą verslo vertinimo teisinę bei metodinę informaciją, esančią Europos Sąjungoje bei Lietuvoje, papildomai aprašyti įmonių finansinę analizę bei vertinimo rezultatus, kurių nėra minėtuose informacijos šaltiniuose.
Eksperimentinėje – tiriamojoje dalyje pateikiama specialiosios paskirties AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo ypatumai remiantis pirmo skyriaus metodika, kurią analizuojant bei sisteminant nėra pabrėžta, jog ne visais atvejais galima verslą įvertinti. Šio skyriaus tikslas - aprašyti ir išanalizuoti konkretų pavyzdį, ištirti specializuotos veiklos vertinimo ypatumus.
Darbo uždaviniai. Aprašytiems tikslams pasiekti iškeliami šie uždaviniai:
⮚ susisteminti verslo vertinimo teisinę bei metodinę informaciją;
⮚ susistemintą informaciją pateikti su papildoma medžiaga bei pasiūlymais;
⮚ aprašyti finansinės analizės procesą bei įvertinti jo svarbą;
⮚ pateikti konkretų vertinimo pavyzdį bei eigą;
⮚ akcentuoti būtiną informaciją ir įvertinti jos nebuvimą vertinimo rezultatui;
⮚ suformuluoti išvadas bei pasiūlymus.
1. VERSLO VERTINIMO TEISINĖ BEI METODINĖ INFORMACIJA
1.1. Bendrieji verslo vertinimo reikalavimai
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas numato šiuos bendrus turto vertinimo atvejus:
⮚ keičiasi jo savininkas, t. y. turtas parduodamas, perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas, paveldimas;
⮚ jis apdraudžiamas;
⮚ jis apmokestinamas, deklaruojamas;
⮚ jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
⮚ jis įkeičiamas;
⮚ jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus;
⮚ jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos pagrindais ar patikėjimo teise;
⮚ jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams;
⮚ jis pripažįstamas bešeimininkiu;
⮚ įmonėms taikomos bankroto procedūros;
⮚ vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys įkeistą turtą parduoti iš varžytynių;
⮚ to pageidauja turto savininkas arba turto vertinimo užsakovas [16].
Kadangi analizuojamas verslo vertinimas, konkretinami šie Europos vertinimo standartuose (EVS) numatyti tikslai:
⮚ įmonė perkama arba parduodama;
⮚ perkamas arba parduodamas veiklos padalinys;
⮚ įmonė likviduojama;
⮚ įmonė jungiasi su kita įmone;
⮚ bendrovė skaidoma į atskirus veiklos subjektus;
⮚ finansiniai sumetimai;
⮚ mokestinės priežastys;
⮚ vertinimas juridiniu tikslu;
⮚ įnešamas indėlis natūra į kitas bendroves;
⮚ apskaičiuojami kotiravimo fondai biržoje;
⮚ perkamos arba parduodamos akcijos [3].
Be įstatymais nustatyto vertinimo, vertintojo gali būti paprašyta atlikti šias profesines funkcijas:
⮚ nepriklausomo vertintojo, kuris nustato vertę, atspindinčią aptariamo verslo planus ir dabarties lūkesčius, kaip pagrindą deryboms. Veikdamas kaip nepriklausomas vertintojas, jis privalo įvertinti įmonę vidutinio investuotojo požiūriu. Tokio vertinimo rezultatas yra rinkos vertė, kuri nustatoma neatsižvelgiant į jokio specifinio pirkėjo subjektyvią įtaką.
⮚ specialisto patarėjo, teikiančio konsultacijas dėl sandorio, kuris, atsižvelgdamas į tikėtiną rezultatą, savo klientui pateikia geriausios kloties „scenarijų" (didžiausia pardavimo kaina / mažiausia pirkimo kaina). Pažymėtina, jog „subjektyvioji" verslo vertė paprastai skiriasi nuo nepriklausomo įvertinimo.
⮚ arbitro, teikiančio nutarimą atsižvelgiant į pirkėjo ir pardavėjo argumentus. Arbitro nutarimas gali priklausyti nuo įstatymų nuostatų arba šalių susitarimų, kuriuos paskatina objektyvūs faktai arba subjektyvios nuomonės [3].
Daugelyje teisės sistemų laikomasi atsargumo taisyklių, nusakančių, kas yra įgaliotas teikti investicijų verslo konsultacijas, įskaitant įmonių susijungimą, pardavimą, pirkimą ar kt. Vertintojas privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi reglamento ar statuto. Vertinant būtina glaudžiai bendradarbiauti su užsakovu ir jo profesiniais patarėjais. Vertintojas, norėdamas gerai išmanyti ir suprasti vertinamą verslą bei jo veiklos ypatybes, tam tikrais atvejais turi žinoti ir komercinės veiklos procedūras. Kaip ir vertindamas turtą vertintojas privalo iš anksto suformuluoti užduoties sąlygas, kad būtų užtikrintas aiškumas. Privaloma aptarti bent jau šiuos pagrindinius klausimus:
⮚ veiklos subjekto tapatybė arba aprašymas, vertinamas akcinis interesas arba turtas;
⮚ vertinimo tikslas;
⮚ nustatomos vertės apibrėžimas;
⮚ prielaidos ir apribojimai, paveikiantys analizę ir išvadas;
⮚ analizuojama informacija, taikomos vertinimo procedūros, kaip bus argumentuojama analizė ir pateikiamos išvados;
⮚ oficiali vertinimo ir ataskaitos pateikimo data;
⮚ atlyginimo pagrindas [3].
Verslo vertinimo ataskaitoje yra pateikiami verslo vertės nustatymo rezultatai, analizė ir išvada. Ataskaita gali būti rengiama pagal techninę užduotį, tačiau turi atitikti bendrus vertinimo standarto reikalavimus ir teisinius aktus. Tam tikrose galimose ir tinkamose ribose kiekvienoje žodinėje ir (arba) rašytinėje verslo vertinimo ataskaitos formoje turi būti pateikti šie EVS ir Lietuvos nacionaliniai turto vertinimo standartuose (LNTVS) nurodomi esminiai punktai:
⮚ parašas ir vertintojo statusą nurodantis pažymėjimas. Vertintojas, kuris pasirašo vertinimo ataskaitoje, prisiima atsakomybę už ataskaitoje išdėstytus teiginius;
⮚ vertinimo ribos;
⮚ vertės apibrėžimas;
⮚ vertinimo tikslas bei paskirtis, prielaidos ir bet kokios ribojančios sąlygos;
⮚ vertintojo, veikiančio kaip nepriklausomo eksperto, analizė, išvados turi būti ribojamos tiktai prielaidų bei ribojančių sąlygų pateikimu. Jos turi būti vertintojo asmeninė, objektyvi analizė, nuomonė ir išvada;
⮚ vertintojas, veikdamas kaip nepriklausomas ekspertas, turi paminėti, kad jis neturi ir neturės ateityje interesų analizuojamoje kompanijoje ir kad jis neturi asmeninio intereso arba tendencingų santykių su dalyvaujančiomis pusėmis. Jeigu toks interesas ar tendencingi santykiai egzistuoja, tai turi būti išaiškinta;
⮚ vertinimo ataskaitoje turi būti teiginys, kad vertinama konkrečiai datai ir konkrečiam tikslui;
⮚ turi būti aiškiai apibrėžtas interesas, kuris yra vertinamas;
⮚ turi būti aprašytos bet kokios kitos nuosavybės formos analizuojamoje kompanijoje, jei jos daro įtaką
vertei;
⮚ turi būti pateiktos bet kokios prielaidos turinčios esminę reikšmę vertinimui;
⮚ turi būti pateiktas naudotų dokumentų, duomenų ir informacijos šaltinių sąrašas; turi būti apibrėžti duomenys ir informacijos šaltiniai, kurie buvo naudojami analizuojant verslą ir vertinant efektyvumą nurodytame sektoriuje; vertintojas privalo nurodyti duomenų, kuriais rėmėsi, šaltinius bei pažymėti, ar buvo pasitikima kitų pateiktais duomenimis. Jei jis rėmėsi duomenimis iš kitų šaltinių, vertintojas privalo nurodyti, ar jis patikrino šiuos duomenis;
⮚ turi būti nurodyta, kad ataskaitoje minimi faktai yra tikri ir tikslūs;
⮚ vertintojas turi nurodyti apsilankymo (apsilankymų) įmonėje datą;
⮚ vertintojas privalo aplankyti bendrovės materialinę bazę ir visus turto objektus, patikrinti aktualią nuosavybės dokumentuose pateikiamą informaciją ir (jei įmanoma) patikrinti visą užsakovo pateiktą informaciją [3,9].
1.2. Reikalinga dokumentacija bei informacijos šaltiniai verslui vertinti
Vertintojas turėtų surinkti iš užsakovo visą reikalingą dokumentaciją ir duomenis, kurie reikalingi vertinimui atlikti. Priklausomai nuo vertinimo tikslo, gali būti reikalinga kai kuri arba visa išvardinta medžiaga:
Informacija apie įmonę:
⮚ nuosavybės valdymo trukmė - žemės registracijos dokumentai, kadastro išrašai ir t.t.;
⮚ asociacijos, sąjungos steigimo dokumentai, akcininkų sąrašas, protokolų knygos ir t.t.;
⮚ praėjusiųjų metų balansas, pelno (nuostolio) ataskaita (po atlikto audito, jeigu įmanoma);
⮚ valdymo apskaita, biudžeto informacija, balansas, prognozės;
⮚ detalizuotas pastovių ir kintamų kaštų sąrašas;
⮚ nekilnojamojo turto ir vertybinių popierių apskaitos dokumentai;
⮚ sutartys su klientais;
⮚ ekologinis auditas;
⮚ įsipareigojimų sąrašas [3,9].
Informacija apie verslą:
⮚ verslo charakteristika, interesas nuosavybėje ar vertinami vertybiniai popieriai, tarp jų teisės, privilegijos ir įsipareigojimai, veiksniai, turintys įtakos kontrolei, ir bet kokios sutartys, ribojančios pardavimą ar perdavimą;
⮚ verslo pobūdis, istorija ir perspektyvos;
⮚ praeitų laikotarpių finansinė informacija;
⮚ buvę sandoriai, susiję su verslu, naudingais interesais versle;
⮚ informacija apie vadovus ir personalą;
⮚ detali informacija apie tiekėjus (įtraukiant ir sutartis);
⮚ detali informacija apie produkcijos pirkėjus;
⮚ patentai, išradimai, know-how gamybinės paslaptys ar pažangioji patirtis, prekiniai ženklai, pavadinimai ar firminiai ženklai, autorinės teisės, duomenų bazės ir t. t.;
⮚ detalūs duomenys apie konkurentus;
⮚ šakos informacija (sector benchmarking);
⮚ šakų, turinčių ar galinčių turėti įtaką verslui, prigimtis ir dinamika;
⮚ ekonominiai veiksniai, darantys įtaką verslui;
⮚ kapitalo rinkos informacija, pvz., galima alternatyvių investicijų grąžos norma, sandoriai fondų rinkoje, susijungimai ir įsigijimai ir t.t.;
⮚ darbo užmokesčio fondo prognozės;
⮚ rinkos paklausa produkcijai;
⮚ pagrindiniai šakos lyderių santykiai (proporcijos, koeficientai);
⮚ būsimas konkurentas (konkurentai);
⮚ klientų ir tiekėjų galia;
⮚ potencialių pokyčių įstatymdavystėje ar tarptautinėse konvencijose įtaka;
⮚ kita informacija [3,9].
Informacija apie turtą:
⮚ įmonės vertinimui turtas turi būti suklasifikuotas. Turtas, kuris yra būtinas įmonės veiklai užtikrinti, turi būti vertinamas santykinai kaip verslo dalis. Likęs turtas turi būti vertinamas atskirai;
⮚ veiklos turtas, reikalingas verslo funkcionavimui, vertinamas kaip verslo dalis;
⮚ ne veiklos turtas (nereikalingas šio verslo poreikiams) vertinamas atskirai realizacine rinkos verte [3,9].
1.3. Verslo vertinimo principai bei veiklos analizė
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas numato šiuos turto vertės nustatymo principus:
1. Turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika bei kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais.
2. Turto vertė nustatoma laikantis apdairumo ir atsargumo siekiant nepažeisti turto savininko teisių, taip pat turto pakeitimo kitu turtu bei alternatyvaus turto panaudojimo principų.
3. Turto vertės nustatymo pagrindas yra galimos pajamos bei pelnas turtą naudojant ar juo disponuojant arba asmeninių poreikių tenkinimas.
4. Turto vertė gali būti nustatoma pagal:
1) pirkimo- pardavimo sandorius;
2) turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus;
3) pajamas, gaunamas naudojant turtą [16].
EVS numatyta, jog vertinama verslo įmonė kaip visumos vertė pagrindu. Įmonės veiklos poreikius viršijantis turtas yra vertintinas grynąja realizuojama rinkos verte. Gaunama grynoji realizuojama rinkos vertė pridedama prie veiklos turto vertės ir taip yra gaunama įmonės rinkos vertė.
Nustatant verslo įmonės arba akcininkų nuosavybės interesų versle vertę pirmiausia atsižvelgiama į pirkimo ir pardavimo sutartis, kapitalo perleidimo suvaržymus, ribojančiuosius nuostatus įmonės įstatuose, bendrovės chartijoje ar partnerystės sutartyje, tai, ar nuosavybės interesas vertinamas kaip daugumos, ar kaip mažumos interesas, visas kitas panašias ypatybes ir veiksnius, galinčius paveikti vertę [3].
NTVS rašoma, jog nustatant įmonės vertę, priklausomai nuo vertinimo tikslų ir verslo pobūdžio, vertintojas pagal galimybes turi atsižvelgti į visus vertinimo principus arba pagrindinius iš jų, sujungtus į tokias pagrindines grupes:
⮚ principus, pagrįstus įmonės savininko (naudotojo) supratimu;
⮚ principus, susijusius žemės, pastatų, statinių ir kito turto, sudarančio vientisą įmonės turto kompleksą, vertinimu;
⮚ principus, susijusius su išorine rinkos aplinka;
⮚ maksimalaus ir geriausio įmonės turto komplekso panaudojimo principą. Šis principas naudojamas, kai
įmonės vertinimas atliekamas norint įmonę restruktūrizuoti [9].
Vertinimas atliekamas nustatant verslo kaip visumos vertę. Perteklinis turtas yra vertinamas grynąja esamąja rinkos verte. Ši vertė pridedama prie operacinio turto vertės tam, kad būtų gauta įmonės rinkos vertė. Įmonės ar nuosavo kapitalo verslo vertė taip pat turi atspindėti pirkimo (pardavimo) sutartis, akcijų perleidimo apribojimus, apribojančiuosius straipsnius dėl įmonės valdymo ar susitarimuose dėl partnerystės bei tai, ar vertinama dalis yra mažorinė ar minorinė ir kitus panašius bruožus ar veiksnius, turinčius įtakos
įmonės rinkos vertei.
Vertinimo metodai turi atitikti įvertinimo tikslą ir vertintojo profesinius sugebėjimus [9].
Vadovaujantis vertinimo principais, gali būti rekomenduojama ši vertinamos veiklos analizė bei vertės nustatymo procesas:
Istorinių veiklos rezultatų analizė
1. Integruoto istorinio vaizdo sukūrimas.
2. Finansinės būklės analizė.
3. Vertės atmainų parinkimas ir vertės veiksnių nustatymas.
4. Grynojo veiklos pelno išskaičius pakoreguotuosius mokesčius ir investuoto kapitalo apskaičiavimas.
Būsimos veiklos prognozavimas
1. Strategijos nustatymas.
2. Plėtojimosi scenarijų parengimas.
3. Finansinių ataskaitų prognozavimas.
4. Prognozių pagrįstumo patikrinimas.
Kapitalo kaštų įvertinimas
1. Kapitalo struktūros svorių rinkos vertės nustatymas.
2. Skolintojo kapitalo kaštų įvertinimas.
3. Akcinio kapitalo kaštų įvertinimas.
1. Tinkamos metodikos parinkimas.
2. Prognozės horizonto parinkimas.
3. Parametrų nustatymas.
4. Tęstinės vertės diskontavimas.
Skaičiavimai ir rezultatų interpretavimas
1. Skaičiavimai ir rezultatų patikrinimas.
2. Rezultatų interpretavimas priimamų sprendimų kontekste [15].
1.4. Verslo vertinimo metodika
Atsižvelgiant į vertės atmainų gausą, kuri sutinkama tiek turto, tiek verslo vertinime, taip pat labai platų funkcijų, kurias turėtų atlikti tos verčių atmainos, spektrą, tampa suprantama ir įvertinimo būdų, metodų ir modelių gausa bei įvairovė. Verslo, kaip ir nekilnojamojo turto, vertinimo procesas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis įvairialypės informacijos, aukštos ir profesionalios vertintojų kvalifikacijos, o taip pat vertės ekonomikos, finansų ir valdymo teorinių bei praktinių žinių. Pastarosios žinios žymiu mastu priklauso nuo būdų, metodų ir modelių, kuriais remiamasi nustatant ieškomos vertės reikšmę.
Vertinimo būdas - tai principų visuma, kuriais remiantis generuojama ir kaupiama informacija, reikalinga verslo ar turto vertei nustatyti. Vertinimo metodai - tai veiksmų sekos, leidžiančios naudojantis turima ar hipotetine informacija gauti pasirinktos vertės atmainos konkretų įvertį. Vertinimo modelis paprastai suprantamas kaip konkretaus verslo teoriškai pagrįsto pasirinktos vertės atmainos įverčio nustatymo priemonė [15].
Finansine prasme vienas iš objektyviausių įmonės vertės nustatymo būdų yra įmonės pardavimas rinkoje. Suprantama, toks įmonės įvertinimas naudojamas, kai įmonė parduodama kaip viena visuma, o ne atskiri jos komponentai. Tiesa, toks įmonės įvertinimo būdas dažnai gali būti neprieinamas, kadangi praktiškai beveik neįmanomas demonstravimas rinkoje. Rinkos būdas kartu yra ir metodas, ir vertinimo modelis, ir sunku surasti kontrargumentų, kad, esant išpildytom tobulos rinkos sąlygom, tai pats tobuliausias modelis. Žinoma, tos sąlygos retai būna išpildytos, todėl rinkos vertei gali daryti įtaką rinkos netobulumą išreiškiantys, taip pat visiškai nuo įmonės ir rinkos nepriklausantys veiksniai [3,9].
Bendrai yra išskiriami šie įmonės vertinimo, arba tiksliau, informacijos generavimo ir sutvarkymo
būdai:
⮚ būdai, pagal kuriuos įmonė yra vertinama kaip tam tikrų turto elementų sąranka (turto būdas);
⮚ būdai, pagal kuriuos informacija apie įmonės vertę generuojama lyginant tiriamąją įmonę su įmonės- analogo rinkos kaina, kuri buvo fiksuota (nustatyta) ankščiau. Tai taip vadinamas palyginamasis arba tiesiog rinkos būdas;
⮚ būdai, pagal kuriuos informacija apie įmonės vertės galimybes generuojama prileidžiant, kad įmonė
bus vieningas veikiantis kompleksas, kuris uždirbs pelną ateityje. Tai būsimųjų pajamų būdas [3,9].
Iš tikrųjų, šie trys informacijos apie verslo vertės galimybes generavimo būdai glaudžiai siejasi su trimis nekilnojamojo turo vertinimo, arba tiksliau, informacijos apie turto vertės galimybes generavimo būdais: sąnaudų, rinkos (palyginamąjį) ir pajamų būdus.
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas numato šiuos turto vertinimo metodus ar jų derinius:
1) lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas (toliau - lyginamosios vertės metodas), kurio esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus;
2) atkuriamosios vertės (kaštų) metodas (toliau - atkuriamosios vertės metodas), kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas;
3) naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodas (toliau - naudojimo pajamų vertės metodas), kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną. Šis metodas taikomas tada, kai tikimasi, kad vertinamo turto naudojimo vertė objektyviausiai parodys turto vertę rinkoje;
4) ypatingosios vertės metodas - unikalioms meno ir istorijos vertybėms, juvelyriniams ir antikvariniams dirbiniams, įvairioms kolekcijoms įvertinti (vertinama pagal specialias šio turto vertinimo technologijas);
5) kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai [16].
Paminėtina, jog šiuo metu yra paruoštas įstatymo projektas, numatantis metodų papildymą, tačiau jis nėra aktualus verslo vertinimui.
Tiek Europos, tiek Lietuvos standartuose numatyti trys pagrindiniai vertinimo metodai: lyginamasis, atkuriamasis bei pajamų.
1.4.1. Naudojimo pajamų vertės metodas
Dažniausiai naudojamas yra naudojimo pajamų vertės metodas, kuris išskiriamas į:
⮚ diskontuotą pinigų srautą (DPS);
⮚ pajamų kapitalizavimą.
Diskontuotas pinigų srautas
Tai verslo vertinimas pajamų požiūriu. Verslas gali būti vertinamas kaip "pastoviai veikiantis". Pastoviai veikiančios įmonės vertė - tai vertė, kurią kuria jau išbandytas verslas. Tai jau įkurto verslo vertė, kuri apskaičiuojama, taikant diskontuotų pinigų srautų analizę. Tokiu būdu nustatyta vertė įvertina žemės, pastatų, mašinų ir įrengimų, intelektualaus turto ir kito nematerialaus turto indėlį.
Kaip ir kitose turto klasėse, vertinimo metodologija, ten kur yra tinkama turi atspindėti požiūrį, kuris paprastai priimamas pirkėjų rinkoje. Kuomet rezultatas nustatomas remiantis rinkos duomenimis ir laukiama kitų operacijų verslo sektoriuje grąža, šis rezultatas bus verslo rinkos vertė. Jei vertinimas remiasi subjektyviais investuotojo kriterijais ir reikalavimais, rezultatas bus "subjektyvi" verslo vertė. Vertintojas privalo išanalizuoti būsimą potencialą, atsižvelgdamas į:
⮚ pelną ir nuostolius bei balanso ataskaitą;
⮚ verslo sukuriamus laisvus pinigų srautus;
⮚ verslo investicijas;
⮚ finansinį svertą;
⮚ rizikos įvertinimą;
⮚ sektoriaus (rinkos) evoliuciją, tiekėjų, klientų, esamų konkurentų, produktų pakaitalų ir būsimų konkurentų (tame tarpe įėjimo ir išėjimo iš rinkos kliūčių) atžvilgiu;
⮚ būsimą konkurencinę poziciją, tokią pačią poziciją šakoje turinčių atžvilgiu;
⮚ pagrindinių konkurentų palyginamą jėgą, strategiją ir potencialą [3,9]. Vertintojas turi nustatyti:
⮚ “vertės grandinę”, t. y. atsižvelgiant į įmonių „konkurencingumą“, kuris remiasi „verslo sistema“ verslas nagrinėjamas kaip veiklos rūšių eiga. Konkurencinis pranašumas kyla, kai lyderiaujama dėl kainos ar diferenciacijos kiekvienoje verslo veiklos rūšių “vertės grandinės” dalyje;
⮚ verslo “kritinius veiksnius”, t.y. xxxxxxxxx, kurie daro įtaką verslo sėkmei ar nesėkmei [3,9].
Pinigų srautų apskaičiavimas:
Pagal diskontuotų pinigų srautų (angl. DPS) metodą, laisvi pinigų srautai yra apskaičiuojami kiekvienais metais, esant apibrėžtam periodui. Vertė priklausys nuo periodo trukmės, pinigų srautų ir likutinės vertės (įsipareigojimų) DPS periodo pabaigoje.
Kuomet versle yra ne operacinio turto, pavyzdžiui nenaudojama žemė, lengvai realizuojami vertybiniai popieriai, išnuomoti pastatai, pertekliniai įrengimai, pastarųjų grynoji realizavimo vertė turi būti pridėta kaip specifinės įplaukos, kurios klasifikuojamos kaip ne veiklos pinigų srautai, sumokėjus mokesčius. Įmonių vertė - tai rodiklis, apimantis tam tikro laikotarpio laisvų pinigų srautų dabartinę vertę, likutinės
vertės dabartinę vertę bei ne operacinių pinigų srautų sumokėjus mokesčius dabartinę vertę. Diskontuotų pinigų srautų periodo trukmė, vertinant veikiančią įmonę, atspindi tokį laiko tarpą, kuomet kompanijos pelningumas pasiekia stabilią būseną. Diskontuotų pinigų srautų periodas priklauso nuo metų skaičiaus, kuris reikalingas tam, kad kompanija pradėtų gauti grąžą iš investuoto kapitalo (angl. ROIC), kuri yra didesnė ar lygi kapitalo kaštams. Paprastai šis laiko tarpas apima 5 - 10 metus [3,9].
Kompanijų, kurios dėl įvairių priežasčių turi nutraukti savo veiklą, diskontuotų pinigų srautų periodas lygus likusiam pastarųjų funkcionavimo laikotarpiui.
Būsimų pinigų srautų ar pelno prognozės priklauso nuo daugelio kintamųjų. Todėl tikslinga sumodeliuoti skirtingas verslo vystymosi hipotezes, atsižvelgiant į laukiamus kritinių verslui darančių įtaką kintamųjų pokyčius. Pinigų srautų prognozės gali būti rengiamos etapais, remiantis verslo vystymosi evoliucija.
Vertintojas turi identifikuoti rinką verslo vienetui ir aktyvų klasei. Taip pat jis turi suprasti rinką bei ją veikiančias jėgas. Jam taip pat reikia suprasti kultūrinių pokyčių kaitą, verslo tendencijas, dalinio ir skolinio finansavimo buvimą, pasiūlos bei paklausos sektoriuje ekonomiką, taip pat bet kokios faktinės ar numanomos konkurencijos apimtis ir pasiskirstymą, bet kokius galimus pokyčius transporto infrastruktūroje, geografinėje padėtyje ar vartotojų socialinio-ekonominio profilio pasikeitimus. Vertės nustatymo ataskaita turi apjungti anksčiau minėtus faktorius atsižvelgiant į jų įtaką vertės nustatymui.
Pažymėtina, jog DPS nustatymas skirsis priklausomai nuo to, ar nustatoma įmonės, ar akcininkų lėšų vertė [3,9].
Laisvieji firmos pinigų srautai (arba laisvi nuo skolų pinigų srautai). Vertinant įmonę kaip visumą, šie srautai nustatomi kaip pelnas iki palūkanų, mokesčių amortizacijos ir nusidėvėjimo mokėjimo (angl. EBITDA). Laisvi firmos pinigų srautai tai visų, turinčių interesų šioje firmoje pinigų srautai [3,9].
Laisvi pinigų srautai akcininkams vertinant nuosavą kapitalą. Nuosavo kapitalo laisvi pinigų srautai - tai grynosios pajamos plius nusidėvėjimas ir amortizacija, minus kapitalinės sąnaudos, plius/minus apyvartinio kapitalo pokytis, minus pagrindinės skolos sumos padengimas, plius naujų skolinių įsipareigojimų įplaukos, minus privilegijuotų akcijų dividendai (jei yra).
Skaičiuojant pinigų srautus, galima naudoti specializuotus programinės įrangos paketus. Programinės įrangos paketo tipas turi būti nurodytas ataskaitoje. Be abejonės, nuosavo kapitalo vertė bei įmonės vertė, apskaičiuota taikant prieš tai minėtas procedūras, turėtų atitikti [3,9].
Įmonės likutinė vertė gali būti nustatoma:
⮚ skaičiuojant grynojo likutinio turto, kuris DPS periodo pabaigoje gali būti paskirstytas akcininkams, realizavimo esamąja verte (šis būdas tinka tik tuomet, kai įmonės veiklą numatoma nutraukti);
⮚ kapitalizuojant paskutinių DPS metų grynuosius pinigų srautus, panaudojant kapitalizavimo normą, kuri lygi diskonto normai, naudojamai nustatant vertę, arba paskutinių metų grynąjį pelną dauginant iš tinkamo multiplikatoriaus, kuris paremtas galimų, šioje (brandesnėje) verslo vystymosi stadijoje, šakos santykių įvertinimu (šis požiūris yra tinkamas verslui, kurį planuojama tęsti pasibaigus prognozuojamam periodui) [3,9].
Kapitalizavimo norma, kaip taisyklė, yra įmonės skolinto ir akcinio kapitalo naudojimo vidutiniai svertiniai kaštai. Diskonto norma turi atspindėti investuoto kapitalo sąnaudas ir būti suderinta su prielaidomis, taikomomis prognozuojant pinigų srautus, tam, kad atspindėtų:
⮚ vidutinius svertinius kapitalo kaštus įmonės vertinimo atveju;
⮚ nuosavo kapitalo grąžos normą (angl. ROE) nuosavo kapitalo vertinimo atveju. ROE - grąža, naudojama investuojančių į analogiškus verslus [3,9].
Vertintojas turi garantuoti, kad laisvų pinigų srautų skaičiavimas atsižvelgia į šakos vystymosi prognozes, būsimo šio verslo rinkoje pozicionavimo skaičiavimus bei pagrindinius konkurentus. Vertintojas turi įvertinti riziką, susijusią su komerciniu šio verslo įmonių pozicionavimu. Ypač svarbu, kad jokia klaidinga informacija nebūtų gauta per tarpininką ar esant tam tikrai įtakai, ir kad atsispindėtų vertinimo jautrumas pokyčiams prekybiniame potenciale ir bet koks klausimas, susijęs su konkurencija, išorine aplinka, statutiniais ir kitais jautriais pokyčiams veiksniais [3,9].
DPS metodas tinkamas brandaus verslo vertinimui, kuris remiasi normalių operacijų (normalios pagrindinės veiklos) projektavimu tuomet kai laisvas pinigų srautas iš esmės yra stabilus ir numatomas ir dėl to prognozės yra patikimos. Naujų verslo galimybių vertinimas nustatant nuosavo kapitalo vertę gali reikalauti kitų technologijų, tokių kaip opcionų, taikymo [3,9].
LR Vyriausybės nutarime dėl Lietuvos turto vertinimo metodikos teigiama, jog pinigų srautų diskonto būdas dažniausiai taikomas, kai reikia vertinti verslą (įmonės, investicinio projekto ir kitų objektų vertinimas). Vertinant šiuo būdu, verslo vertė (VV) yra lygi verslo savininkų nuosavybės vertės (Vn) ir verslo skolų vertės (Vs) sumai:
VV = Vn + Vs.
Naudojimo pajamų vertės metodu dažniausiai nustatoma savininkų nuosavybės vertė (Vn). Priklausomai nuo vertinamo verslo pobūdžio, verslo savininkams tenkantis pinigų srautas yra dividendai, naujos vertybinių popierių emisijos ir kitos tokio pobūdžio piniginės ir nepiniginės išmokos. Jeigu
nuosavybės teise priklausantis turtas yra nuomojamas, savininkams tenkantis pinigų srautas yra pajamos iš nuomos. Šie pinigų srautai yra pagrindas savininkų nuosavybės vertei (Vn) apskaičiuoti.
Kreditoriams tenkantis pinigų srautas yra palūkanos už paskolintas lėšas, paskolų grąžinimas, pajamos iš turimų vekselių ar obligacijų ir kitos tokio pobūdžio piniginės ir nepiniginės išmokos. Šie pinigų srautai yra pagrindas verslo skolų vertei (Vs) apskaičiuoti.
Verslo vertės (VV) pagrindą sudarantis pinigų srautas dažniausiai apibrėžiamas kaip laisvas pinigų srautas, kuris parodo verslo įprastinės veiklos vertę. Laisvas pinigų srautas yra verslo įprastinės veiklos pelnas atskaičius mokesčius, pridėjus nepinigines išlaidas ir atsižvelgus į apyvartinėms lėšoms, įrangai ir kitam turtui skirtas investicijas. Šis srautas neapima jokių pinigų srautų, susijusių su finansine veikla (pavyzdžiui, palūkanų ar dividendų). Šis pinigų srautas apibrėžia verslo sukurtą pinigų srautą, tenkantį visiems verslo finansavimo šaltiniams - tiek kreditoriams, tiek savininkams. Nustatant laisvo pinigų srauto sudedamąsias dalis, galima naudotis įmonės finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita, kuri modifikuojama atsižvelgiant į vertinimo uždavinius. Apskaičiuojant laisvą pinigų srautą, reikia atsižvelgti, kad minėtoje ataskaitoje palūkanų išlaidos ir pajamos, kurios yra finansinės veiklos pinigų srauto sudedamosios dalys, jau yra įtrauktos į pinigų srautą iš įmonės veiklos kaip grynojo pelno sudedamosios dalys [13].
Prognozuojant pinigų srautus, daromos prielaidos, kurios remiasi kruopščia verslo, verslo šakos ir rinkos raidos analize. Dažniausiai prognozė prasideda nuo integruotų pelno (nuostolio) ataskaitų ir balansų sudarymo. Iš jų yra sudaroma finansinės būklės pakitimų (pinigų srautų) ataskaita. Taip pat gali būti nustatomi prognozuojamieji finansiniai rodikliai ir jų tarpusavio ryšiai. Prireikus sudaromi keli verslo plėtojimo scenarijai. Kiekvienas scenarijus vertinamas atskirai. Bendrai verslo vertei nustatyti skaičiuojamas svertinis gautų rezultatų vidurkis, kur svertai yra scenarijaus pasitvirtinimo tikimybės. Dažnai pagal kiekvieną scenarijų atliekama verslo plėtojimo jautrumo analizė, leidžianti nustatyti, kurios sudedamosios verslo dalys daugiausia lemia verslo vertę [13].
Verslo vertė nustatoma pagal du pinigų srautų laikotarpius - prognozuojamąjį laikotarpį ir po prognozuojamojo einantį laikotarpį, kurio metu verslo vertė vadinama tęstinumo verte. Verslo vertė yra lygi abiejų laikotarpių pinigų srautų susumuotai dabartinei vertei.
Prognozuojamasis laikotarpis yra laikomas pagrįstu, jeigu jo metu tikėtina investuoto kapitalo atsipirkimo norma viršys svertinį kapitalo kaštų vidurkį. Jeigu verslas yra cikliškas, prognozuojamasis laikotarpis turėtų aprėpti bent vieną ciklą. Netikslinga remtis prognozuojamuoju laikotarpiu, kuris sutampa su įmonės vidinio planavimo laikotarpiu.
Tęstinumo vertė paprastai nustatoma pagal laisvų pinigų srautų ilgo prognozuojamojo laikotarpio technologiją, nuolat didėjančio laisvo pinigų srauto skaičiavimo technologiją ir jų modifikacijas. Laisvų
pinigų srautų ilgu prognozuojamuoju laikotarpiu, kuris gali trukti keliasdešimt metų, tęstinumo vertė netenka savo prasmės, nes ji bus nepaprastai maža, ir jos galima atsisakyti visiškai. Nuolat didėjančio laisvo pinigų srauto technologija leidžia tikėtis, kad verslo sukuriamas laisvas pinigų srautas po paskutinio prognozuojamojo laikotarpio nuolat didės tam tikru pastoviu dydžiu.
Yra tęstinumo vertės apskaičiavimo technologijų, nepriklausančių nuo laisvo pinigų srauto. Jų pagrindą gali sudaryti likvidavimo vertė, atstatymo kaštai, kainos - pajamų rodiklis, balansinė vertė ir kiti rodikliai. Tęstinumo vertės parametrai turi rodyti pagrįstą ilgalaikę ekonominę verslo ir verslo šakos plėtojimo situaciją. Jeigu vertinamas verslas (ar projektas) yra riboto egzistavimo laiko, tęstinumo vertė neturi prasmės ir gali būti pakeista į likvidavimo vertę ar visai nenustatoma.
Apskaičiuota tęstinumo vertė yra verslo vertė prognozuojamojo laikotarpio pabaigoje. Ši vertė diskontuojama taikant svertinį kapitalo kaštų vidurkį, ir gaunama dabartinė tęstinumo vertės reikšmė. Pridėjus ją prie prognozuojamojo laikotarpio dabartinės laisvo pinigų srauto vertės, gaunama verslo vertė (VV).
Verslo skolų vertė (Vs) yra lygi dabartinei pinigų srautų, tenkančių kreditoriams, vertei, kur diskonto norma atspindi šių pinigų srautų rizikingumą. Svarbu atsižvelgti į skolas, esančias vertinimo momentu. Ateities skolos dažniausiai turi grynąją dabartinę vertę, lygią nuliui, ir vertinimui įtakos neturi [13].
Verslo savininkų nuosavybės vertė (Vn) sužinoma iš verslo vertės (VV) atėmus skolų ir su skolomis susijusio finansavimo vertę (Vs). Kartais prie verslo vertės (VV) pridedama turto, kuris buvo neįtrauktas į laisvo pinigų srauto skaičiavimą, vertė (jeigu toks turtas egzistuoja). Šio turto vertė nustatoma laikantis čia aprašytų vertės nustatymo principų.
Nutarime paminėti kiti pinigų srautų diskonto naudojimo būdai:
⮚ tiesioginis dividendų ar kitų savininkams tenkančių pinigų srautų diskontavimas;
⮚ realių pinigų srautų naudojimas skaičiavimams vietoj nominalių pinigų srautų (t.y. skaičiuojama atsižvelgiant į infliaciją). Kitas lygiavertis sprendimas - skaičiavimams naudoti kitą vertės matą (t.y. kitą valiutą, jeigu taip lengviau išmatuoti infliacijos poveikį);
⮚ pinigų srautų prieš apmokestinimą diskontavimas;
⮚ skaičiavimai darant prielaidą, kad verslo plėtojimas ir jo sukurti pinigų srautai gali būti išreikšti matematinėmis formulėmis;
⮚ opcionų (pasirinkimo galimybių) įvertinimo modeliai [13].
Vertinimo metu darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti. Taikant praktiškai pinigų srautų diskonto būdą, būtina objektyviai vertinti verslo riziką ir stengtis kuo mažiau iškreipti vertinamo objekto vertę.
Vertinant verslą pinigų srautų diskonto būdu, kaip pagalbinė priemonė prielaidoms daryti ar duomenims gauti taikomi palyginamosios vertės arba atstatomosios vertės metodai. Antai prognozuojant investicijas į kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, reikia žinoti, kiek pinigų tam bus išleista. Išlaidų sumą šiuo atveju galima prilyginti įsigyjamo turto rinkos vertei arba kainai, kuri savo ruožtu gali būti nustatyta palyginamosios vertės arba atstatomosios vertės metodais [13].
1.4.2. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas
Šis metodas, dar vadinamas turto požiūriu, apima koreguotų įsipareigojimų grynosios sumos atėmimą iš koreguoto turto, siekiant gauti koreguotą grynąją buhalterinę vertę. Taikant šį metodą, balansas, sudarytas remiantis istorinėmis kainomis, pakeičiamas balansu, kuriame visas turtas ir visi įsipareigojimai pateikiami dabartine rinkos verte. Vertinimo pagrindu, kaip taisyklė, yra: žemei - rinkos vertė; trumpalaikiam turtui - grynoji realizacijos vertė; pastatams - parenkama didesnė iš dviejų reikšmių (rinkos vertės ar pakeitimo vertės); įrengimams ir kitam verslo eksploatuojamam turtui - pasirenkama didesnė iš dviejų reikšmių (rinkos vertės ar pakeitimo vertės) [3,9].
Šis metodas neturėtų būti vienintelis įvertinimo būdas, vertinant verslą kaip veikiančią įmonę, jei duotame sektoriuje pardavėjai ir pirkėjai paprastai jo nenaudoja.
Jei dirbama remiantis prielaida, kad kompaniją numatoma likviduoti, būtina įvertinti turtą rinkos verte ir iš jos atimti likvidavimo išlaidas, tokias kaip kompensacijos, kurias reikia sumokėti išeinančiam personalui, nesumokėtų skolų visiškas padengimas, bei tokio darbo, kuris atliekamas siekiant išieškoti debitorinius įsipareigojimus ir pan. apmokėjimo išlaidos [3,9].
Efektyviausio panaudojimo principas reikalauja, kad vertintojas apskaičiuotų verslo likvidacinę vertę tam, kad įsitikintų ar ne geriau būtų tęsti verslą. Atliekant verslo ar nematerialaus turto vertinimą, kuris susijęs su interesais nuosavame kapitale, esant įmonės likvidavimo variantui, vertintojas turi išnagrinėti tokią galimybę, kad verslo vertė po likvidavimo gali būti didesnė nei šio verslo tolesnio funkcionavimo atveju, jei juridiniu požiūriu nėra atvirkščiai. Jeigu vertinimas likvidavimui yra tinkamiausias vertinimo pagrindas, bet koks kilnojamas ar nekilnojamas turtas įeinantis į likviduojamos firmos sudėtį, turi būti įvertinamas pagal atitinkamą standartą [3,9].
1.4.3. Lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas
Lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas dar yra vadinamas rinkos požiūriu (palyginimo metodu). Rinkos metodas numato verslo palyginimą su analogiškais verslais, interesais verslo nuosavybėje ir akcijomis, kurios būtų parduotos atviroje rinkoje. Taikant šį metodą naudojami trys labiausiai paplitę duomenų šaltiniai: viešos fondų rinkos, kuriose parduodami interesai nuosavybėje ir analogiški verslai; įsigijimo rinka, kurioje parduodami ar perkami pilni verslai; prieš tai buvusių transakcijų su nuosavybe duotame versle faktai [3,9].
Sandorių su analogišku verslu palyginimui turi būti priimtinas pagrindas. Palyginami verslai turi priklausyti tai pačiai šakai, ar į tuos pačius ekonominius pokyčius reaguojančiai šakai. Palyginimas turi būti apgalvotas ir neturėtų klaidinti. Faktoriams, kurie turi būti apsvarstyti nustatant priimtiną palyginimo pagrindą, galima priskirti:
⮚ verslo panašumą kokybinių ir kiekybinių charakteristikų atžvilgiu;
⮚ duomenų, kurie lyginami su analogišku verslu (verslais) kiekį ir palyginimo galimybę;
⮚ ar analogiško verslo (verslų) kaina atspindi komercinius sandorius;
⮚ ar atlikta pakankamai kruopšti, patikima ir nešališka analogiškų verslų paieška. Parenkant analogiškus verslus, turi būti naudojami paprasti, objektyvūs kriterijai [3,9].
1.5. Finansinė analizė
Finansų analizės (angl. financial analysis) procesas susideda iš analitinių priemonių ir būdų taikymo finansinėms ataskaitoms ir kitiems duomenims, siekiant surasti santykius ir matus, kurie būtų naudingi priimant finansinį sprendimą. Kitaip tariant, finansų analizė yra duomenų pavertimas naudinga informacija. Finansų analizė gali būti naudojama kaip:
⮚ išankstinio žvalgymo priemonė investavimo objekto pasirinkimui;
⮚ prognozavimo priemonė ateities finansinėms sąlygoms ir rezultatams;
⮚ diagnozės priemonė valdymo ir kitoms sritims.
Finansų analizės pagrindinės sritys:
⮚ trumpalaikis likvidumas;
⮚ pinigų srautai;
⮚ kapitalo struktūra ir ilgalaikis mokumas;
⮚ investicijų pelningumas;
⮚ turto panaudojimo efektyvumas;
⮚ veiklos efektyvumas [7].
1.5.1. Finansinės ataskaitos
Finansinės ataskaitos yra pagrindinis finansų analizės duomenų šaltinis. Jas parengia firmos apskaitininkai (buhalteriai). Finansinės ataskaitos gali būti skelbiamos ir kaip duomenų šaltinis gaunamos atskirai, bet gali būti pateikiamos ir kaip metinės ataskaitos. Pavienės ataskaitos dažniau būna tarpinės ir operatyvesnės, bet metinėse ataskaitose būna pateikiama informacija apie vadovybės požiūrį į įmonės perspektyvas, plačiau paaiškinama įmonės veikla, ataskaitose užfiksuoti duomenys, įmonės veiklos planai.
Finansinės ataskaitos parodo, kokius išteklius turi įmonė, kaip jie finansuojami ir kaip jie panaudojami. Yra trys pagrindinės ataskaitos, kurių straipsnių išdėstymo forma skirtingose šalyse skiriasi:
⮚ sąskaitų balansų lentelė (balansas);
⮚ pelno (nuostolio) ataskaita;
⮚ pinigų srautų ataskaita [7].
Taip pat, priklausomai nuo šalies, naudojamos ir kitos atitinkamų valstybės institucijų patvirtintos buhalterinės apskaitos atskaitų formos. Pavyzdžiui, greta trijų tradicinių ataskaitų Lietuvoje patvirtintos naudoti Pelno paskirstymo ir Kapitalo būklės ataskaitos.
Priklausomai nuo įmonės rūšies ir įstatyminių reikalavimų tam tikroje šalyje, šios ataskaitos pateikiamos kas mėnesį, ketvirtį, pusmetį ir kas metus. Kartu su metinėmis ataskaitomis akcinės bendrovės pateikia akcininkų susirinkimui ir vadovybės ataskaitą, kurioje aprašoma bendrovės veikla per praėjusius metus, paaiškinami ataskaitų straipsniai, pavyzdžiui apie paskolas, investicijas, dividendus ir pan. [7].
JAV ir kitose šalyse sudarant finansines ataskaitas taikomi Bendrieji apskaitos principai (angl. generally accepted accounting principles, GAAP). Šie principai nenustato visoms įmonėms vienodo apskaitos standarto ir leidžia pasirinkti tinkamiausius apskaitos būdus priklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, nes veiklos pobūdžiais skiriasi, ir kas tiktų vienoms įmonėms, netiktų kitoms. Tačiau lankstumas ir galimybė rinktis taip pat sukuria galimybę parodyti įmonę stipresnę negu ji yra. Vienas iš pagrindinių finansų analitiko uždavinių yra analizuojant prieinamą informaciją, aptikti ir išskirti tas įmones, kurios tik atrodo ir kurios iš tiesų yra finansiškai stiprios. Priežiūros institucijos įpareigoja greta ataskaitų nurodyti, kokie apskaitos metodai naudojami. Finansų apskaitos metodai skirtingose šalyse skiriasi. Anglosaksų šalyse apskaita grindžiama daugiau bendrai priimta praktika ir standartais, o Europoje apskaitos pagrindas yra įstatymai. Lietuvoje taip pat taikomi įstatymais patvirtinti buhalterinės apskaitos principai (Lietuvos apskaitos standartai, LAS), kurie skiriasi nuo Tarptautinių apskaitos standartų (TAS) (angl. International Accounting
1.5.2. Finansinių ataskaitų turinys
Sąskaitų balansų lentelėje (balanse) yra fiksuojami tam tikro laiko taško (momento) duomenys apie turtą, įsiskolinimus (įsipareigojimus) ir savininko nuosavybę (grynąją vertę arba akcininkų nuosavybę). Kitaip sakant, balansas parodo, kokius firma turi išteklius ir kaip juos finansuoja. Balanse esantis turtas gali būti įsigyjamas arba sukaupiamas veiklos eigoje, o turto kaupimą arba įsigijimą finansuoja tiesiogiai ar netiesiogiai kreditoriai ir akcininkai:
Turtas = įsipareigojimai + Akcininkų nuosavybė
Kartais, ypač bankų atveju, turtas įvardijamas kaip aktyvai, o įsipareigojimai - kaip pasyvai. JAV balansai sudaromi kas ketvirtį ir metų gale, kitose šalyse reikalaujama metinių ir pusmetinių ataskaitų. Lietuvoje reikalavimai pateikti balansus priklauso nuo verslo dydžio ir verslo juridinės formos. Visos Lietuvoje naudojamos finansinių ataskaitų formos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, tačiau atliekant finansinių ataskaitų analizę nėra būtina laikytis griežtai patvirtintų ataskaitų formų, analitikas gali transformuoti patvirtintas formas į jam patogesnes naudotis, žinoma, nekeičiant pačių duomenų [7].
Xxxxx ataskaita atspindi firmos veiklos pelningumą per tam tikrą laiko tarpą. Iš grynųjų pardavimų (angl. net sales) arba pajamų atimama parduotų prekių kaštai (angl. cost of goods sold, COGS), veiklos išlaidos, palūkanos ir mokesčiai. Taip gaunamas grynasis pelnas (angl. net income), arba pelnas po mokesčių (angl. earnings after taxes). Taip pat parodoma, kaip grynasis pelnas paskirstomas akcininkams [7].
Pinigų srautų ataskaita arba finansinės būklės pasikeitimų ataskaita (angl. statement of cash fiows arba statement of changes in financial position) yra parengiama naudojant laikotarpio pradžios ir pabaigos sąskaitų balansų lenteles bei laikotarpio pabaigos pelno ataskaitą [7].
Pelnas, rodomas pelno (nuostolio) ataskaitoje, parodo tik įmonės veiklos efektyvumą, tačiau neparodo pinigų judėjimo įmonėje. Pinigų judėjimas yra atsietas nuo pajamų uždirbimo ir išlaidų patyrimo, todėl grynojo pelno rodiklis dažniausiai nesutampa su to paties ataskaitinio laikotarpio grynųjų pinigų srautu. Įmonės pinigų srautas labai priklauso nuo pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo. Kuo didesnė nusidėvėjimo norma, tuo mažesnis pelnas, tačiau šie atskaitymai nereiškia piniginių išlaidų, kaip kiti sąnaudų straipsniai. Didėjant nusidėvėjimui, mažėja grynasis apmokestinamas pelnas, o dėl mažėjančios mokesčių
sumos didėja firmos pinigų srautas [7].
Įmonės pinigų judėjimas atspindimas pinigų srautų ataskaitoje. Iš pinigų srautų ataskaitos galima matyti įmonėms gautus ir išleistus pinigus tokiomis kryptimis, kaip bendroji (gamybinė) įmonės veikla, investicinė veikla ir finansinė veikla. Šioje ataskaitoje atvaizduojamos visos įmonės ūkinės operacijos, kuriose naudojami pinigai [7].
1.5.3. Finansinių ataskaitų analizės metodai ir priemonės
Finansinių ataskaitų analizė yra procesas, kurio tikslas yra įvertinti esamą ir buvusią firmos finansinę padėtį ir veiklos rezultatus, visų pirma, siekiant nustatyti labiausiai tikėtiną ateities padėtį ir sąlygas. Siekiama atkurti apskaitos užfiksuotus ekonominius įvykius. Analizuojant ataskaitų duomenis visuomet reikia atsižvelgti į pelno kokybę (angl. eamings ąuality). Paprastai pelno kokybę veikia:
⮚ apskaitos metodai. Yra du apskaitos pasirinkimo aspektai. Kai kurie apskaitos metodai yra konservatyvesni (t.y. juos taikant gaunamas mažesnis dabartinis grynasis pelnas); skirtingų turto nudėvėjimo, likutinės vertės, atsargų skaičiavimo metodų pasirinkimas duoda pakankamai skirtingus rezultatus. Manoma, kad mažesnį grynąjį dabartinį pelną duodantis metodas padidina pelno kokybę. Pranešimuose turi būti nurodyti apskaitos metodai, pagal kuriuos buvo parengtos finansinės ataskaitos;
⮚ ne veiklos straipsniai (angl. nonoperating items). Kuo didesnė dalis pelno yra gauta iš įprastinės veiklos, tuo jo kokybė aukštesnė. Ne veiklos straipsniai gali duoti netipinį pelną ar nuostolį. Pavyzdžiui, vienu laikotarpiu gali būti didelis nuostolis, jei firma darė dideles investicijas į ilgalaikį turtą, nors pagrindinė veikla yra pelninga. Taip pat gali susidaryti didelis pelnas, jei firma pardavė dalį ilgalaikio turto. Visa tai mažina pelno kokybę [7].
Taip pat galima teigti, jog kuo didesnė pelno dalis yra piniginis pelnas, tuo pelno kokybė aukštesnė.
Be to, reikia atsižvelgti į keletą kitų apskaitos duomenų apribojimų:
⮚ piniginė išraiška. Ne viską galima įvertinti pinigine išraiška, pavyzdžiui, personalo įgūdžius ir patirtį, motyvaciją;
⮚ supaprastinimai ir apribojimai. Skirtingas ekonomines sąlygas apskaita suvienodina. Todėl analitikui gali būti sudėtinga atkurti ekonominį įvykį;
⮚ asmeniškumai. Dėl asmeninio traktavimo ne visi apskaitos duomenys yra vienodos kokybės;
⮚ laikotarpio trukmė ir poreikis numatyti. Kad informacija būtų savalaikė, ji pateikiama kas tam tikrą vienodą laiko tarpą. Tačiau . bendrame firmos gyvavimo laiko kontekste tie laiko tarpai labai maži ir fragmentiški. O reguliarumas reikalauja kai kurių išankstinių numatymų, pavyzdžiui, ilgalaikio turto nusidėvėjimo numatymo į ateitį. Dėl tokių numatymų mažėja informacijos tikslumas;
⮚ kaštai. Apskaita neatspindi turto rinkos vertės. Kaštai apskaitoje yra įsigijimo kaina, o ne rinkos kaina;
⮚ piniginis matavimo vienetas per ilgą laikotarpį nėra stabilus (pavyzdžiui, dėl infliacijos poveikio jo vertė smunka) [7].
Vienas iš analizės metodų yra finansinių ataskaitų palyginimas. Tai gali būti tendencijų analizė (angl. trend analysis), kai ieškoma įmonės veiklos rodiklių kitimo tendencijų. Keleto metų finansinių ataskaitų palyginimas suteikia žinių apie tendencijos greitį ir amplitudę. Dar vadinama horizontaliąja analize (angl. horizontai analysis). Metinių pokyčių (angl. year-to-year changes) analizėje lyginamos 2-3 metų finansinės ataskaitos, matuojant pokyčius absoliučiai ir (arba) procentais.
Procentinis pokytis = (Pokyčio vertė/ Praėjusių metų vertė) x 100.
Indekso skaičiaus tendencijų eilučių analizėje (angl. index-number trend series) lyginamos daugiau negu trijų metų finansinės ataskaitos. Skaičiuoti absoliučiais dydžiais tokiu atveju yra sudėtinga, todėl pasirenkami baziniai metai ir jiems suteikiama indekso verte, lygi 100. Geriausia baziniais pasirinkti tipinius verslo metus be kokių nors neįprastų įvykių ir kitų veiksnių, kurie lemtų neįprastus rezultatus [7].
Indeksas = (Vertė šiais metais/ Vertė baziniais metais) x 100
Pagal šią formulę apskaičiuojami pokyčiai visuose balanso straipsniuose.
Finansinių ataskaitų analizė dažniausiai siejama su koeficientų analize (angl. ratio analysis).
Koeficientų analizė pateikia statišką firmos veiklos vaizdą [7].
1.5.4. Koeficientų analizė
Tai bene labiausiai finansų analitikų naudojama technika. Koeficientas yra matematinis santykis tarp dviejų dydžių. Finansinių ataskaitų atveju tai yra santykis, apibūdinantis tam tikrą firmos veiklos sferą. Nors koeficientą suskaičiuoti paprasta, jį interpretuoti yra sunkiau. Reikia būti įsitikinus pradinių skaičių tikrumu. Patys vieni koeficientai nieko nesako, jie turi būti palyginti su:
⮚ tos pačios firmos buvusiais koeficientais (tendencijų analizė);
⮚ nustatytu standartu arba šakos vidurkiu;
⮚ kitų pramonės šakos firmų koeficientais [7].
Lyginant firmos koeficientus su pramonės šakos koeficientais (šakos vidurkiu), reikia atminti keletą ribotumų:
⮚ tos pačios šakos firmos gali būti nepalyginamos (pavyzdžiui, jei viena firma užsiima tik prekyba, o kita ir prekiauja, ir gamina);
⮚ daugelis dabartinių firmų yra diversifikuotos ir veikia įvairiose nesusijusiose pramonės šakose. Paprastai yra reikalaujama, kad tokios firmos pateiktų duomenis apie veiklą skirtingose šakose atskirai (kad duomenys ataskaitose būtų išskirti);
⮚ tos pačios šakos firmų koeficientai gali skirtis dėl apskaitos politikos ir metodų skirtumų;
⮚ jei atskirų firmų koeficientai labai plačiai išsibarstę apie vidurkį, tai šakos vidurkis gali neatspindėti tipinės šakos firmos. Tokiu atveju palyginimas vyks ne su tipine, vidutine šakos firma, o su tomis firmomis, kurių veikla geresnė;
⮚ koeficientas gali skirtis nuo šakos koeficiento dėl kokių nors laikinų priežasčių, ir analitiko uždavinys yra tas priežastis identifikuoti. Pavyzdžiui, firmos gali bent vienam trumpam laikotarpiui pateikti
„pagražintas" finansines ataskaitas;
⮚ infliacijos laikotarpiais sąskaitų balansų vertė ir tikroji rinkos vertė gali imti labai skirtis, todėl analizė neatspindės tikrosios padėties [7].
Yra penkios pagrindinės koeficientų grupės, kurios aprašomos toliau.
Likvidumo (mokumo) koeficientai
Šie koeficientai rodo firmos sugebėjimą įvykdyti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Kad galėtų laiku apmokėti sąskaitas, firma turi turėti pakankamai pinigų. Todėl reikia įvertinti trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsiskolinimų santykį. Likvidumo koeficientai parodo firmos pajėgumą padengti įsiskolinimus per keletą ateinančių mėnesių [7].
Padengimo (einamasis) koeficientas = Trumpalaikis turtas/ Trumpalaikiai įsipareigojimai
Padengimo koeficientas (dar vadinamas bendruoju likvidumo arba einamuoju koeficientu) (angl. current ratio) parodo, kiek kartų trumpalaikis turtas padengia trumpalaikius įsiskolinimus. Kuo didesnis padengimo koeficientas, tuo likvidesnė firma. Šį koeficientą reikia lyginti su šakos koeficientu. Tačiau firmos koeficientas gali skirtis nuo šakos koeficiento, ir tai nėra blogai. Daugelio firmų net toje pačioje šakoje padengimo koeficientai skiriasi, ir analitikas turi išsiaiškinti, kodėl atsiranda skirtumas. Šis koeficientas naudingas lyginant ateinančio periodo likvidumą, t. y., kiek turima trumpalaikio turto padengti ateinančio laikotarpio įsipareigojimus, nes jis apima ir turtą, iš kurio bus gauta įplaukų per ateinantį laikotarpį (gautinas sumas ir atsargas) [7].
Padengimo koeficientas laiko atsargas likvidžiu turtu, o taip dažnai nėra. Todėl šį trūkumą pašalina kritinio įvertinimo koeficientas (arba skubaus padengimo koeficientas) (angl. quick (acid test) ratio) [7].
Kritinio įvertinimo koeficientas = (Trumpalaikis turtas – Atsargos)/ Trumpalaikiai įsiskolinimai
Kartais vietoje (trumpalaikis turtas - atsargos) skaitiklyje rašoma (pinigai + rinkos vertybiniai popieriai + gautinos sumos).
Šis koeficientas yra griežtesnis už padengimo koeficientą, nes atsargas laiko vienu iš mažiausią likvidumą turinčiu turtu. Atsargas sunku greitai paversti pinigais, ypač už jų balansinę vertę. Kritinio įvertinimo koeficientas parodo, kiek procentų trumpalaikių įsipareigojimų sudaro pinigai, rinkos vertybiniai popieriai ir pirkėjų įsiskolinimai. Kuo didesnis koeficientas, tuo likvidesnė firma. Šis koeficientas tinka įvertinant firmos likvidumą einamuoju laiko momentu. Bet kuriuo atveju reikia įsitikinti, kaip kito koeficientai per laiką toje pramonės šakoje. Tačiau skaičiuojant koeficientą daroma prielaida, kad pirkėjų įsiskolinimai yra apmokami normaliai, per įprastą surinkimo periodą. Analitikas turėtų sudaryti gautinų sumų amžiaus grafiką (angl. aging schedule), kuris parodo, koks procentas pirkėjų įsiskolinimų per kiek dienų padengiamas. Jei didelė dalis pirkėjų įsiskolinimų neapmokama ilgą laiko tarpą, tai neapmokėtus įsiskolinimus reikia atimti iš skaitiklio. Dažniausiai analitikui iš išorės sunku gauti duomenų amžiaus grafikui sudaryti, todėl tokią analizę paprastai atlieka firmos analitikai. Galima lyginti ir abu likvidumo koeficientus. Jeigu dabartinis koeficientas auga, o kritinio įvertinimo koeficientas mažėja, tai situacija rodo atsargų didėjimą [7].
Konservatyviausias likvidumo koeficientas yra pinigų koeficientas (angl. cash ratio).
Pinigų koeficientas = Pinigai + Rinkos vertybiniai popieriai/ Trumpalaikiai įsiskolinimai
Arba netgi:
Pinigų koeficientas = Pinigai/ Trumpalaikiai įsipareigojimai
Kartais būna naudingas šis koeficientas:
Grynasis apyvartinis kapitalas = Visas trumpalaikis turtas - Visi trumpalaikiai įsipareigojimai
Nors tai nėra visiškai tikras koeficientas, bet jis tinka matuojant bendrą firmos likvidumą. Lyginami grynojo apyvartinio kapitalo (angl. net working capital) pokyčiai per laiką. Rezultatas turėtų būti teigiamas. Didesnis rezultatas yra geriau, ypač tai svarbu sunkesniais laikais, kai nėra trumpalaikio kreditavimo galimybės.
Grynojo apyvartinio kapitalo koeficientas = Grynasis apyvartinis kapitalas/ Turtas
Šis rodiklis leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. Geresnis kuo didesnis rezultatas. Dar vienas likvidumo koeficientas yra gynybinis laikotarpis (angl. defensive interval).
Gynybinis laikotarpis = 365 x (Pinigai + Rinkos vertybiniai popieriai + Gautinos sumos)/ Planuojamos išlaidos
Kuo ilgesnis apsauginis laikotarpis, tuo daugiau likvidumo firma turi ir tuo pajėgesnė yra padengti planuojamas išlaidas. Galima skaičiuoti ir kitu būdu. Skaičiuojant likvidaus turto suma lyginama su planuojamomis dienos išlaidomis.
Gynybinis intervalas = (Pinigai + Rinkos vertybiniai popieriai + Gautinos sumos)/ Vidutinis dienos veiklos piniginių
išlaidų srautas
Koeficientas parodo, kelioms dienoms turima likvidaus turto planuojamų kasdieninių išlaidų padengimui [7].
Veiklos efektyvumo (turto valdymo) koeficientai
Šie koeficientai parodo, kaip efektyviai firma naudoja savo turtą ir vykdo pardavimus. Vienas iš finansų valdymo tikslų yra efektyviai paskirstyti firmos finansinius išteklius atskiroms turto rūšims. Veiklos efektyvumo koeficientai rodo, kiek firma investavo į tam tikrą turto rūšį, palyginus su jos teikiamomis pajamomis. Palyginęs su šakos koeficientais, analitikas gali pasakyti, kiek efektyvi yra turto struktūra ir firmos išteklių paskirstymas [7].
Grynųjų pinigų apyvartumas = Pardavimai/ Grynieji pinigai Apyvartinio kapitalo apyvartumas = Pardavimai/ Apyvartinis kapitalas
Gautinų sumų apyvartumas = Grynieji metų pardavimai/ Vidutinės gautinos sumos Vidutinės gautinos sumos per laikotarpį = (Gautinos sumos pradžioje + Gautinos sumos pabaigoje)/2
Firmos sugebėjimas surinkti gautinas sumas (pirkėjų įsiskolinimus) laiku veikia likvidumą. Gautinų sumų apyvartumas (angį. receivable turnover) matuoja firmos kredito politikos sėkmę ir vidutinį gautinų sumų dydį. Jis rodo, kiek vidutiniškai kartų per laikotarpį gautinos sumos virsta pinigais. Teoriškai, skaitiklyje turėtų būti naudojami grynieji pardavimai į kreditą, tačiau tokia informacija viešai retai skelbiama. Kuo didesnis gautinų sumų apyvartumas, tuo geriau, nes tuo greičiau įsiskolinimai paverčiami pinigais. Tačiau firma įsiskolinimų padengimo sąlygas paprastai nusako dienomis, todėl geriau naudoti kitą koeficientą, kuris rodo ne kažkokį santykį, bet dienų skaičių - gautinų sumų apmokėjimo laiką (angl. average collection period) [7].
Gautinų sumų apmokėjimo laikas = Vidutinės gautinos sumos/ Pardavimai į kreditą/365 =365/ Gautinų sumų
apyvartumas
Gautinų sumų apmokėjimo laikas rodo, kiek vidutiniškai dienų lieka neapmokėti pirkėjų įsiskolinimai. Galima dalinti laikotarpio pabaigos gautinų sumų balansą arba vidutines gautinas sumas iš vidutinių dienos pardavimų skolon. Jei šis koeficientas yra didesnis nei nustatytos kredito sąlygos (pavyzdžiui, koeficientas 58 dienos, o kredito sąlygos reikalauja apmokėti per 40 dienų), tai jis rodo, kad didelė dalis pirkėjų laiku neapmoka sąskaitų. Tą patį turėtų rodyti pirkėjų įsiskolinimų amžiaus grafikas. Jei šis koeficientas gerokai viršija šakos koeficientą, tai rodo, kad kredito sąlygos yra per laisvos. Firma turi įvertinti, ar liberali kredito politika yra naudinga (t. y. ar nauda viršija kaštus). Taip pat nėra labai gerai, jei kredito politika per daug griežta (koeficientas mažesnis už šakos koeficientą), nes tada firma dėl savo griežtos politikos praranda dalį potencialių klientų, kurie galėtų normaliai atsiskaityti per kiek ilgesnį laikotarpį [7].
Kadangi informaciją apie pardavimus į kreditą sunku gauti, tai pirkėjų įsiskolinimo laiką galima skaičiuoti ir naudojant bendrus pardavimus, nors taip nukenčia tikslumas.
Dienos pardavimai = Pardavimai / 365
Gautinų sumų apmokėjimo laikas = Pirkėjų įsiskolinimai/ Dienos pardavimai = (Pirkėjų įsiskolinimai x 365)/ Pardavimai
Kuo trumpesnis surinkimo periodas, tuo geresnė gautinų sumų kokybė. Koeficientas gali būti „per geras" ir rodyti, kad kredito politika yra per griežta ir dėl to nukenčia pardavimai.
Panašius koeficientus galima išvesti ir mokėtinoms sumoms - tai mokėtinų sumų apyvartumas (angl. payables turnover ratio), skaičiuojamas kartais, ir mokėtinų sumų apmokėjimo laikas (angl. payables payment period), skaičiuojamas dienomis:
Mokėtinų sumų apyvartumas = Parduotų prekių kaštai/ Vidutinės mokėtinos sumos Mokėtinų sumų apmokėjimo laikas = 365/ Mokėtinų sumų apyvartumas
Kita rodiklių grupė analizuoja atsargas.
Atsargų apyvartumas = Parduotu prekių kaštai/ Vidutinės laikotarpio atsargos
Atsargų apyvartumo (angl. inventory turnover) koeficientas parodo, kaip efektyviai valdomos firmos atsargos ir kiek kartų per metus jos pasikeičia. Paprastai, kuo didesnis koeficientas, tuo geriau. Maži koeficientai gali būti dėl per didelio atsargų kiekio, pasenusių ar sugadintų atsargų buvimo ar neįprastai mažo pardavimų lygio. Tačiau labai didelis apyvartumas gali reikšti, kad atsargų laikoma per mažai ir dėl to nukenčia pardavimai. Parduotų prekių kaštai kartais pateikiami pelno ataskaitoje. Tada vidutines laikotarpio atsargas galima skaičiuoti keletu būdų. Jei pardavimų ir atsargų augimas maždaug pastovus, tai galima sudėti metų pradžios ir metų pabaigos atsargų balansus ir padalinti iš dviejų. Jei atsargų kitimas yra sezoninis ar šiaip netolygus, tai geriau sudėti visų mėnesių pabaigos atsargų balansus ir padalinti iš dvylikos. Dažnai parduotų prekių kaštai pelno ataskaitoje nėra pateikiami, todėl kai kurie analitikai atsargų apyvartumą skaičiuoja kitaip [7].
Atsargų apyvartumas = Pardavimai/ Atsargos Vidutinis atsargų apyvartos laikas = 365/ Atsargų apyvartumas
Atsargos imamos kaip metų pabaigos atsargų balansas arba kaip vidutinės atsargos. Tai priklauso nuo to, kokias atsargas naudojant buvo skaičiuotas šakos koeficientas. Nors toks būdas yra blogesnis ir duoda kitokius rezultatus, tačiau tinka firmos ir šakos atsargų apyvartumo [7].
Atsargų apyvartumo koeficiento blogybė yra ta, kad skirtingose firmose jis neretai būna skirtingas, priklausomai nuo parduotų prekių kaštų traktavimo politikos. Jei atsargų apyvartumas yra per didelis, tai gali reikšti, kad firmai tam tikrų atsargų nuolat trūksta ir dėl toji praranda dalį pardavimų.
Dar viena koeficientų grupė susijusi su turto panaudojimu.
Ilgalaikio turto apyvartumas = Grynieji pardavimai/ Vidutinis grynasis ilgalaikis turtas
Ilgalaikio turto apyvartumo (angl. fixed asset turnover) koeficientas rodo, kaip firma naudoja ilgalaikį turtą. Kuo didesnis koeficientas, tuo geriau valdomas ilgalaikis turtas. Per žemas koeficientas rodo, kad ilgalaikio turto perviršis įšaldo kapitalą. Per didelis koeficientas gali rodyti, kad naudojamas pasenęs arba visiškai nudėvėtas ilgalaikis turtas. Tačiau dėl balansinės ir rinkos vertės skirtumo šis koeficientas gali būti netikslus. Balanso skaičiai, rodantys kiek firma investavo į vieną ar kitą ilgalaikį turtą, priklauso nuo kelių
veiksnių:
⮚ pirkimo kaštų;
⮚ laiko, kuris praėjo nuo turto pirkimo;
⮚ firmos nusidėvėjimo skaičiavimo politikos;
⮚ ilgalaikio turto nuomojimo, užuot nusipirkus[7].
Būtent dėl šių veiksnių net tokį patį ilgalaikį turtą turinčių firmų koeficientai yra skirtingi. Todėl ilgalaikio turto apyvartumo koeficientą geriausia taikyti tos pačios firmos daugiamečiam ilgalaikio turto apyvartumo vertinimui, o ne skirtingų firmų analizei [7].
Turto apyvartumas = Grynieji pardavimai/ Vidutinis visas grynasis turtas Grynasis turtas = Turtas - Susikaupęs nusidėvėjimas
Turto apyvartumo (angl. total assets turnover) koeficientas parodo, kaip efektyviai firma naudoja visus išteklius. Tai bendras koeficientas, kurį veikia visi kiti aukščiau minimi veiklos efektyvumo koeficientai. Kuo didesnis koeficientas, tuo geriau valdomas turtas. Šį koeficientą būtinai reikia lyginti su savo pramonės šaka, nes jis tarp skirtingų šakų smarkiai svyruoja. Jei šaka yra imli kapitalui, pavyzdžiui, mašinų gamyba, jis gali siekti 1, o, pavyzdžiui, mažmeninėje prekyboje jis gali siekti ir 10. Per aukštas šakos koeficientas rodo, kad yra per mažai turto verslo veiklos (pardavimų) plėtrai, arba kad turtas yra nudėvėtas ir pasenęs. Per mažas koeficientas gali rodyti, kad perteklinis turtas reikalauja didesnio kapitalo negu reikia firmos veiklai [7].
Kapitalo struktūros ir finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai
Jei firma naudoja bet kokį ilgalaikį finansavimą (privilegijuotas akcijas, nuomą ar paskolą) greta finansavimo nuosavybe, tai ji naudoja finansinį svertą. Kapitalo struktūros ir finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai rodo firmos sugebėjimą vykdyti trumpalaikius ir ilgalaikius skolinius įsipareigojimus ir matuoja firmos naudojamo sverto dydį. Finansinio sverto dydis rūpi tiek trumpalaikiams, tiek ilgalaikiams kreditoriams, nes nuo jo priklauso firmos rizika. Savininkams finansinis svertas rūpi, nes nuo jo priklauso uždirbamas pelnas [7].
Balansų lentelė yra statinis finansinio sverto tam tikru momentu matas ir rodo bendras įsiskolinimų sumas. Tuo tarpu pelno ataskaita yra dinamiškas matas, susiejantis palūkanas, kurias turi mokėti firma, ir jos pajėgumą tai daryti. Abu šie matai yra naudojami.
Skolų ir turto santykis = Visa skola/ Visas turtas
Skolų ir turto santykis arba skolos koeficientas (angl. debt ratio) matuoja, kokia viso turto dalis yra finansuojama skolintomis lėšomis, ir atspindi firmos finansinę struktūrą. Kreditoriai teikia pirmenybę mažam koeficientui, nes taip labiau apsaugojami jų pinigai [7].
Skolų ir nuosavybės santykis = Visa skola/ Visa savininkų nuosavybė
Skolų ir nuosavybės santykis (angl. debt-to-equity ratio, D/E) susieja skolą su savininkų nuosavybe. Aukštas koeficientas rodo didesnį skolos naudojimą finansavimui. Jei jis didesnis už 100%, tai skola viršija akcinę nuosavybę. Jeigu koeficientas lygus 1, tai skola ir nuosavybė yra lygios. Kadangi didžioji dalis palūkanų naštos atsiranda mokant už ilgalaikius įsiskolinimus, t. y. ilgesnius negu metai, tai kai kurie analitikai naudoja kitą matą:
Ilgalaikių skolų ir nuosavybės santykis = Ilgalaikė skola/ Visa savininkų nuosavybė
Ilgalaikė skola daro didžiausią įtaką svertui, nes ji laikoma pastovia kapitalo struktūros dalimi. Tuo tarpu trumpalaikė skola tradiciškai nelaikoma kapitalo struktūros dalimi. Tačiau šiais laikais kapitalo struktūra būna lankstesnė, todėl traktuojant skolą reikia atsižvelgti į situaciją. Apskritai, kuo didesnis skolos/nuosavybės koeficientas, tuo didesnis svertas, tuo didesnė rizika. Kuo arčiau ilgalaikės skolos/nuosavybės koeficientas yra D/E koeficiento, tuo didesnė yra finansinio sverto ir palūkanų normų augimo rizika. Tačiau atskiras šakas pagal šiuos koeficientus reikia traktuoti skirtingai, nes jeigu firmos pinigų srautas stabilesnis, ji gali saugiai skolintis daugiau [7].
Taip pat kai kurie analitikai, skaičiuodami skolų ir nuosavybės santykį, prie skolų prideda privilegijuotas akcijas, nes jų dividendai fiksuoti.
Palūkanų padengimo koeficientas = Pelnas prieš palūkanas ir mokesčius/ Palūkanų išlaidos Palūkanų padengimo koeficientas = (Grynasis pelnas + Pelno mokestis + Palūkanų išlaidos)/ Palūkanų išlaidos
Palūkanų padengimo koeficientas (angl. times interest earned) naudoja pelno ataskaitos duomenis finansinio sverto naudojimo lygiui matuoti. Jis parodo, ar firmos esamas pelnas pajėgus vykdyti esamus palūkanų mokėjimus. Skaičiavimui naudojamas pelnas prieš palūkanas ir mokesčius, nes palūkanos mokamos iš jo [7].
Fiksuotų mokėjimų padengimo koeficientas = (Pelnas prieš palūkanas ir mokesčius + Lizingo mokėjimai)/ Fiksuoti mokėjimai Fiksuoti mokėjimai = Palūkanos + Lizingo (nuomos) mokėjimai + Privilegijuotų akcijų dividendai prieš mokesčius + Padengimo fondo mokėjimai prieš mokesčius
Skaičiuodamas fiksuotų mokėjimų padengimo koeficientą (angl. fixed charge coverage), analitikas turi visus mokėjimus pervesti į priešmokestinę būklę, kad būtų galima palyginti su pelnu prieš palūkanas ir mokesčius. Palūkanos ir nuomos mokėjimai mokami iš pelno prieš palūkanas ir mokesčius (angl. earnings before interest and taxes, EBIT), tačiau privilegijuotų akcijų dividendai ir padengimo fondo atskaitymai daromi iš grynojo pelno, dėl to juos reikia perskaičiuoti [7].
Skolos ir kapitalo santykis = (Trumpalaikiai įsiskolinimai + Ilgalaikiai įsiskolinimai)/ (Nuosavybė + Visa skola)
Pelningumo koeficientai
Šie koeficientai rodo, kaip efektyviai uždirbamas pelnas (angl. profits, earnings, net income), kaip
gerai firma daro investicinius ir finansavimo sprendimus.
Bendrasis ribinis pelnas (bendrojo pelno marža) = (Pardavimai - Parduotu prekių kaštai)/ Pardavimai
Bendrasis ribinis pelnas arba bendrojo pelno marža (angl. gross profit margin) matuoja santykinį firmos pardavimų pelningumą po to, kai atimami parduotų prekių kaštai, ir parodo, kiek efektyvūs yra firmos vadovybės sprendimai dėl pardavimo kainų ir gamybos kaštų kontrolės [7].
Grynasis ribinis pelnas (grynojo pelno marža) = Grynasis pelnas/ Grynieji pardavimai
Grynasis ribinis pelnas arba grynojo pelno marža (angl. net profit margin) matuoja, kiek pelningi yra pardavimai atėmus visas išlaidas. Dar vadinamas pardavimų pelningumo koeficientu. Geresnis didesnis koeficientas.
Veiklos pelno marža = Pelnas prieš palūkanas ir mokesčius/ Pardavimai
Veiklos pelno marža (angl. operating profit margin) matuoja firmos veiklos pelningumą prieš įvertinant finansavimo sprendimų poveikį. Kadangi jis skaičiuojamas prieš palūkanas, tai gerai tinka įvertinant skirtingų firmų pelningumus, ypač jei jos finansuojamos skirtingai.
Du labai svarbūs ir plačiai naudojami finansuose koeficientai yra turto arba investicijų pelningumas (angl. return on assets, ROA, retum on investments, ROI) ir nuosavybės pelningumas (angl. return on equity, ROE). ROA naudojamas vertinant viso turto pelningumą, o ROI - dažniausiai naudojamas vertinant investicinių projektų pelningumą. Kartais naudojamas ir kapitalo pelningumo koeficientas (angl. return on capital, ROC) [7].
Investicijų pelningumas = Grynasis pelnas/ (Visas turtas - Trumpalaikė skola)
ROI xxxxxx, kiek firmos vadovybė uždirbo, panaudodami ilgalaikį kapitalą (akcinį kapitalą ir ilgalaikę skolą).
Turto pelningumas = Grynasis pelnas/ Visas turtas
XXX xxxxxx, kiek firmos vadovybė sugebėjo uždirbti iš viso naudojamo turto.
Nuosavybės pelningumas = Grynasis pelnas/ Vidutinė nuosavybė
ROE parodo, kiek firmos vadovybė uždirbo, panaudodama firmos kapitalą, kuris priklauso akcininkams.
Kapitalo pelningumas = (Grynasis pelnas + Palūkanų išlaidos)/ Vidutinis kapitalas
Labai plačiai naudojamas ir dažnai analizėse pateikiamas koeficientas yra vienos akcijos pelnas (angl. earnings per share, EPS). Koeficientas parodo, kiek grynojo firmos pelno tenka vienai akcijai [8].
Vienos akcijos pelnas = Grynasis pelnas/ Esančių apyvartoje akcijų skaičius Nuosavybės koeficientas (multiplikatorius) (angl. equity multiplier) = Visas turtas/ Nuosavybė
EPS yra vienas svarbiausių koeficientų, vertinant firmos augimą ir lyginant ją su kitomis firmomis
[7].
Rinkos koeficientai
Šie koeficientai nėra pagrįsti apskaitos informacija. Jie rodo rinkos požiūrį į firmos veiklą [7].
Kapitalizacija = Akcijų skaičius x Akcijų kaina
Kapitalizacija leidžia palyginti įmonių sąlyginį dydį rinkoje.
Kainos-pelno santykis = Akcijos rinkos kaina/ Vienos akcijos pelnas
Kainos-pelno santykis = (Akcijų skaičius apyvartoje x Akcijos rinkos kaina)/ Paskutinio laikotarpio pelnas Kainos-pelno santykis = Firmos kapitalizacija/ Paskutinio laikotarpio pelnas
Kainos - pelno santykis (angl. Price-to-Earnings (P/E) ratio) yra labai svarbus rodiklis, suteikiantis analitikui labai daug informacijos apie firmą. Koeficientas turi būti tuo didesnis, kuo mažesnė firmos rizika ir kuo geresnės pelno didėjimo perspektyvos. Jis parodo, kiek investuotojas nori mokėti už vieną dabartinio pelno dolerį. Jei, pavyzdžiui, P/E koeficientas yra 15, tai reiškia, kad firmos kapitalizacija (vertė) yra 15 kartų didesnė už pelną. Šis koeficientas gali būti nustatomas ir visai akcijų rinkai, o tada lyginamas su atskiros akcijos koeficientu. Tiesiog rinkos indekso kapitalizacija dalijama iš visų indekse esančių firmų pelno. P/E koeficientas apskritai parodo akcijų rinkos patrauklumą investuotojams, jų nuotaikas [7].
Taip pat, norint tiksliai išanalizuoti, kiek firma gyvybinga, kiek ji gali išmokėti dividendų akcininkams, kiek gali skirti investicijoms, reikėtų vietoje P/E koeficiento skaičiuoti P/FCF, arba kainos - laisvo pinigų srauto koeficientą. Pinigų srautų duomenis pateikia pinigų srautų ataskaitos.
Rinkos ir balansinės vertės santykis = Akcijos rinkos kaina/ Akcijos balansinė vertė
Klasikinė finansų teorija teigia, kad akcijos nominali vertė turėtų būti ta vertė, kuri liktų savininkams (akcininkams), jeigu turtas būtų parduotas ir išmokėtos visos skolos. Tačiau šiais laikais tai gali būti ne visai teisinga, nes balanse turtas rodomas įsigijimo kaina, minus nusidėvėjimas. Todėl reali turto vertė nebūtinai turi atitikti balansinę turto vertę, o balansinė akcijos vertė irgi gali nebūti teisinga. Todėl šis P/B koeficientas teoriškai palygina firmos turto vertę (iš kurios atimta skola) su akcijos rinkos verte [7].
Kuo didesnis firmos uždirbamas akcininkų nuosavybės pelningumas, lyginant su akcininkų reikalaujamu pelningumu, tuo rinkos ir balansinės vertės santykis (angl. market (price) to book (value)(P/B) ratio) didesnis [7].
Rinkos kainos ir pardavimų santykis = Akcijos rinkos kaina/ Firmos pardavimai vienai akcijai
Šis koeficientas tinkamas analizuojant firmą, kai ji negauna pelno ir nemoka dividendų. Kuo didesnis pardavimų ir akcijos rinkos kainos santykis ir jo augimas, tuo didesnė tikimybė, kad firma taps pelninga. Be to, pelnas dažnai labai svyruoja dėl apskaitos priežasčių, o pardavimų duomenys būna stabilesni. Todėl šis koeficientas gali pakeisti P/E koeficientą, jeigu jį iškraipo dideli pelno svyravimai.
Pelningumas akcininkui (angl. earnings yield) = Vienos akcijos pelnas/ Vienos akcijos rinkos kaina Dividendų pelningumas (angl. dividend yield) = Vienos akcijos dividendui/ Akcijos rinkos kaina
Dividendų išmokėjimo koeficientas (angl. dividend payout ratio, DPR) = Vienos akcijos dividendai/ Vienos akcijos pelnas
1.6. Prognozavimas bei rizikos įvertinimas
Vertintojas turi įvertinti riziką, susijusią su komerciniu šio verslo įmonių pozicionavimu. Ypač svarbu, kad jokia klaidinga informacija nebūtų gauta per tarpininką ar esant tam tikrai įtakai, ir kad atsispindėtų vertinimo jautrumas pokyčiams prekybiniame potenciale ir bet koks klausimas, susijęs su konkurencija, išorine aplinka, statutiniais ir kitais jautriais pokyčiams veiksniais. Vertintojas yra atsakingas už tai, kad būtų įvertinta rizika [7].
Jautrumo analizė
Jautrumo analizės tikslas įsitikinti, kad įvertinimas adekvačiai atspindi riziką. Jautrumo analizė identifikuoja konkrečius rizikos veiksnius, įnešančius didžiausią indėlį į bendrą riziką. Yra dvi bendros kompanijų rizikos klasės: verslo rizika ir finansinė rizika. Verslo rizika yra pajamų neapibrėžtumas svyruojant pardavimams ir firmos pastoviems operaciniams kaštams. Finansinė rizika atspindi palūkanų normos svyravimą bei jos įtaką investuotojų grąžai. Kiekvieną rizikos veiksnį būtina įvertinti kiekybiškai ir visapusiškai išanalizuoti. Galiausiai, analizė turi apjungti kiekvieno rizikos veiksnio tikimybę ir kintamuosius, kurie išskiriami iš kitų analizuojant verslo istoriją, sisteminius ir struktūrinius elementus [8].
Būsimi neapibrėžtumai susiję su:
⮚ verslo prognozių tikslumu, įvertinant dominuojančią konkurencinę aplinką;
⮚ vidaus ir tarptautinės rinkos vystymuisi;
⮚ pagrindinių žaliavų kainų ir kitų sąnaudų pasikeitimu, tame tarpe tiesioginių ir netiesioginių mokesčių įtaka [3,9].
Jautrumo analizė, rodanti galimybių matricą, gali būti parengta naudojant keletą būdų:
⮚ scenarijų sudarymas, paremtas labiausiai pesimistiškomis, labiausiai galimomis bei labiausiai optimistiškomis prielaidomis;
⮚ galimų faktorių (daugiklių), mažinančių prognozuojamas pajamas, taikymas;
⮚ prognozuojamų pajamų diskontavimas didėjančia diskonto norma [3,9].
Labiausiai žinomi kompanijos rizikos nustatymo metodai yra: Xxxxx Xxxxx modeliavimas, bendrai sumažintą gradientą ir Lagranžo koeficientas. Šių metodui taikymui naudojama specializuota programinė įranga.
⮚ premijas už kontrolę ar nuolaidas už minorinį pobūdį;
⮚ premiją ar nuolaidą, įvertinančias realizacijos galimybę [3,9].
Esant žymiam finansiniam svertui, laisvų pinigų srautai yra didesni nei nuosavo kapitalo laisvi pinigų srautai. Jei firmoje nėra finansinio sverto šie dydžiai yra vienodi. Todėl, pirmuoju atveju, įmonės vertė yra didesnė už nuosavo kapitalo vertę, o antruoju atveju, šios vertės vienodos.
DPS metodas tinkamas brandaus verslo vertinimui, kuris remiasi normalių operacijų (normalios pagrindinės veiklos) projektavimu tuomet kai laisvas pinigų srautas iš esmės yra stabilus ir numatomas ir dėl to prognozės yra patikimos. Naujų verslo galimybių vertinimas nustatant nuosavo kapitalo vertę, gali reikalauti kitų technologijų, tokių kaip opcionų, taikymo [3,9].
1.7. Rezultatų apibendrinimas
Priklausomai nuo vertinimo tikslo, reikia atsižvelgti į susitarimus dėl apskaitos ar mokesčių, kurie įtakoja veikiančios įmonės vertę. Vertintojas taip pat turi išsiaiškinti, ar egzistuoja teisiniai įsipareigojimai, ieškiniai, skundai ir bet kokia situacija, kuri galėtų turėti finansinių pasekmių kompanijai, o taip pat, ar egzistuoja kokios nors draudimo formos. Tuo atveju, kai kompanija patiria nuostolių, arba kai vertinimo tikslas pabrėžia, kad tai yra svarbu, vertintojas privalo suskaičiuoti naudą dėl mokesčių, kuri susijusi su bet kokia galimybe pirkėjui perkelti nuostolius dėl mokesčių į vėlesnį laikotarpį [3,9].
Gauta išvada apie vertę bus paremta atliktais skaičiavimais, panaudojant vertinimo metodus ir taip pat priklausys nuo:
⮚ vertintojo parinktų metodų ir su jais susijusių skaičiavimų;
⮚ vertintojo sprendimo suteikiant kiekvienai apskaičiuotai vertės reikšmei santykinį svorį;
⮚ vertintojas turi pagrįsti, tam tikrų vertinimo metodų naudojimą bei jų santykinių svorių nustatymą, siekiant pateikti galutinę išvadą apie vertę [3,9].
Mažai tikėtina, kad vertintojo išvada bus paremta skirtingų vertės apskaičiavimų paprastu svertiniu vidurkiu.
Verslo vertinimo ataskaitoje yra pateikiami verslo vertės nustatymo rezultatai, analizė ir išvada. Ataskaita gali būti ruošiama pagal techninę užduotį, tačiau turi atitikti bendrus vertinimo standarto reikalavimus ir teisinius aktus. Tam tikrose galimose ir tinkamose ribose kiekvienoje žodinėje ir/arba rašytinėje verslo vertinimo ataskaitos formoje bus pateikti šie esminiai punktai:
⮚ parašas ir pažymėjimas: vertintojas, kuris pasirašo vertinimo ataskaitoje, prisiima atsakomybę už ataskaitoje išdėstytus teiginius;
⮚ vertinimo ribos;
⮚ vertės apibrėžimas;
⮚ vertinimo tikslas, prielaidos ir bet kokios ribojančios sąlygos;
⮚ vertintojo, veikiančio kaip nepriklausomas ekspertas analizė, išvados turi būti ribojamos tiktai prielaidų bei ribojančių sąlygų pateikimu. Jos turi būti vertintojo asmeninė, objektyvi analizė, nuomonė ir išvada;
⮚ vertintojas, veikdamas kaip nepriklausomas ekspertas, turi paminėti, kad jis neturi ir neturės ateityje interesų analizuojamoje kompanijoje, ir, kad jis neturi asmeninio intereso arba tendencingų santykių su dalyvaujančiomis pusėmis. Jeigu toks interesas ar tendencingi santykiai egzistuoja, tai turi būti išaiškinta;
⮚ reikia aiškiai nurodyti vertinimo tikslą ir paskirtį;
⮚ vertinimo ataskaitoje turi būti teiginys, kad vertinama konkrečiai datai ir konkrečiam tikslui;
⮚ turi būti aiškiai apibrėžtas interesas, kuris yra vertinamas;
⮚ turi būti aprašyti bet kokie kitos nuosavybės formos analizuojamoje kompanijoje, jei jie daro įtaką
vertei;
⮚ turi būti pateiktos bet kokios prielaidos turinčios esminę reikšmę vertinimui;
⮚ turi būti pateiktas naudotų dokumentų, duomenų ir informacijos šaltinių sąrašas;
⮚ turi būti apibrėžti duomenys ir informacijos šaltiniai, kurie buvo naudojami analizuojant verslą ir vertinant efektyvumą duotame sektoriuje;
⮚ turi būti nurodyta, kad ataskaitoje minimi faktai yra tikri ir tikslūs;
⮚ vertintojas privalo nurodyti duomenų, kuriais rėmėsi, šaltinius, bei pažymėti, ar buvo pasitikima kitų pateiktais duomenimis. Jei jis rėmėsi duomenimis iš kitų šaltinių, vertintojas privalo nurodyti, ar jis patikrino šiuos duomenis;
⮚ vertintojas turi nurodyti apsilankymo (apsilankymų) įmonėje datą;
⮚ reikia paaiškinti informacijos ir dokumentų bei šio darbo rezultatų tikrinimo procesą.
⮚ turtas turi būti klasifikuojamas tokiu būdu:
- turtas, reikalingas verslo funkcionavimui;
- turtas, viršijantis verslo poreikius (perteklinis turtas);
⮚ reikėtų aprašyti šiuos analizės tipus: pirminė analizė, finansinė analizė, konkurentinė ir strateginė analizė;
⮚ vertinimo metodologija:
- turi būti aprašyti vertinimo metodai ir jų naudojimo priežastys;
- turi būti aprašyta vertinimo metodologija ir išdėstytas diskonto normos bei panašių dydžių nustatymas;
- turi būti nurodytas premijų ar nuolaidų naudojimas;
- turi būti išdėstytos hipotezės, susijusios su būsimo funkcionavimo apskaičiavimais;
- turi būti pateikti jautrumo analizės rezultatai;
- turi būti nurodyta, kad rezultatai yra patikrinti ir pateiktas pagrįstas skaičiavimų suderinimas siekiant gauti vertę;
- turi būti nurodyta, kad ataskaitos kopijos nebus teikiamos niekam kitam, išskyrus klientus arba jų pasiūlytus patarėjus, konsultantus, be klientų leidimo, nebent tai nurodytų teismas.
- dokumentavimas ir išsaugojimas. Vertintojas privalo pagrįsti dokumentais ir išsaugoti visą informaciją per laikotarpį, reglamentuotą teisiniais aktais.
- turi būti aiškiai nurodyta visa pagalba arba bendradarbiavimas su kitais profesionaliais specialistais [3,9].
Verslo vertinimai gali turėti įtakos sudarant ar atnaujinant kompanijos sąskaitas ir balansą iki ar po įmonių susijungimo ar jų įsigijimo. Tokiais atvejais skaičiavimai turėtų atitikti šalies ar tarptautinių apskaitos standartų reikalavimus.
Verslo vertinimas paprastai yra naudojamas kaip pagrindas paskirstyti įvairų turtą sudarant finansines ataskaitas. Šiame kontekste verslo vertintojas turi parodyti kiekvieno įmonės balanso komponento rinkos vertę, laikantis apskaitos standartų atsižvelgiant į susitarimą, atspindintį kainų pokyčio poveikį.
Kai kuriais atvejais vertinant įmonę yra siekiama nustatyti tam tikro ilgalaikio turto vartojimo vertės sumažėjimo laipsnį. Tokiu būdu įmonės vertinimas gali būti arba nebūti pagrindinė vertinimo priežastis, tačiau būtina derinti įmonės vertintojo paslaugas ir, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto vertintojo paslaugas, kad finansinėse ataskaitose parodomo turto rinkos vertė būtų tinkamai paskirstyta ir atspindėta [3,9].
2. SPECIALIOSIOS PASKIRTIES AB ,,LIETUVOS GELEŽINKELIAI" KELEIVIŲ VEŽIMO DIREKCIJOS VEIKLOS VERTINIMO YPATUMAI
2.1. Bendra Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ apžvalga
Vietiniai keleivių vežimai geležinkeliu Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, yra nuostolingi. Tačiau Vakarų šalyse vietiniai vežimai yra finansuojami iš valstybės biudžeto. Esant tokiai situacijai Lietuvoje, kiekvienas ūkio subjektas būtų suinteresuotas atsisakyti šios veiklos. Tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai" yra valstybės kapitalo įmonė ir keleivių vežimo paslauga yra nustatyta valstybės. Pagal šiuo metu galiojančius Transporto veiklos pagrindų įstatymą ir Geležinkelių transporto kodeksą valstybė privalo kompensuoti įmonėms nuostolius, jeigu jos numatytas tarifas nepadengia paslaugų ar prekių savikainos. Vykdant Geležinkelių transporto kodekso nuostatas, Vyriausybės įgaliota institucija su įmone turėtų sudaryti keleivių vežimo sutartį, kurioje būtų nustatytas keleivių vežimo paslaugų sąnaudų kompensavimo dydis.
Siekiant priartinti AB „Lietuvos geležinkelių" veiklos sąlygas prie Europos Sąjungos reikalavimų, 2000 m. pradėta reorganizuoti bendrovę. AB „Lietuvos geležinkeliai" valdymas buvo decentralizuotas. 2006
m. sukurtos 3 direkcijos - Krovinių vežimo direkcija, Keleivių vežimo direkcija ir Infrastruktūros valdymo direkcija (žr. A priedą). Kadangi šiuo metu keleivių vežimo veikla daugiausiai finansuojama iš krovinių vežimo pelno, savarankiška keleivių vežimo įmonė neteks šio finansavimo šaltinio ir negalės toliau vykdyti veiklos. Tad rekomenduotina pereiti prie vietinių keleivių vežimų geležinkeliais finansavimo valstybiniu mastu, vykdant visuomenės aptarnavimo organizavimą. Visuomenės aptarnavimo organizavimas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme, kuriame: „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybių institucijos užtikrina socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei. Patiriami dėl šių paslaugų teikimo nuostoliai vežėjams (operatoriams) yra kompensuojami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos ir (ar) savivaldybių. Šiems visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti vežėjai (operatoriai) parenkami konkurso tvarka“ [12].
„Konkurso organizavimo bei visuomenės aptarnavimo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarką nustato Vyriausybė. Su konkurso nugalėtoju Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybės institucija sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis, kuriose nustatomos keleivių vežimo sąlygos (paslaugų kokybė, veiklos nenutrūkstamumas, reguliarumas, mastas ir kiti reikalavimai), taip pat atlyginimo už suteikiamas paslaugas dydis ir tvarka. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir (ar) savivaldybės institucija, priėmusi sprendimą nutraukti visuomenės aptarnavimo sutartį, privalo sudaryti galimybę visuomenei naudotis alternatyvia transporto paslauga“ [12].
Visuomenės aptarnavimo organizavimas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse, kuriame teigiama, kad „Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, taip pat savivaldybių institucijos užtikrina būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą visuomenei nors ir vežėjams komerciškai nenaudingomis sąlygomis. Dėl šių paslaugų teikimo vežėjų patiriami nuostoliai jiems yra kompensuojami Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, taip pat savivaldybių institucijos vežėjus visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti parenka konkurso tvarka ir su konkurso nugalėtojais sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis“ [11].
Visuomenės aptarnavimo sutartyse turi būti nustatyta: paslaugų, kurios bus teikiamos, pobūdis nenutrūkstamumo, reguliarumo, kiekio ir kokybės požiūriu; paslaugų kaina ir abiejų šalių finansiniai santykiai; nuostatos dėl sutarties keitimo atsižvelgiant į nenumatytus pasikeitimus; sutarties galiojimo laikas; sankcijos tuo atveju, jeigu sutarties nesilaikoma.
Visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų vykdymas apibrėžtas Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse: „Jeigu geležinkelio įmonė (vežėjas) Transporto veiklos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka prisiima vykdyti visuomenės aptarnavimo įsipareigojimus vežti keleivius geležinkelių transportu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais maršrutais bei teikti kitas paslaugas geležinkelio įmonei (vežėjui) komerciškai nenaudingomis (sąlygomis, geležinkelio įmonės (vežėjo) patirtus nuostolius kompensuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“ [10].
„Su geležinkelio įmone (vežėju) Transporto veiklos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka Vyriausybė ar jos įgaliota institucija sudaro visuomenės aptarnavimo sutartis, kuriose nurodomi galimi investicinių programų finansavimo šaltiniai“ [10].
Tik valstybei pasirašius paslaugų pirkimo sutartį su keleivių vežėju, ši veikla taps verslu. Šiuo atveju atsiras konkurencija keleivių vežimo geležinkelių transportu rinkoje, t. y. tas vežėjas, kuris pasiūlys mažesnę vežimo kainą ir aukštesnę vežimų kokybę, laimės konkursą ir valstybė iš jo pirks keleivių vežimų paslaugas. Tad valstybė taupys lėšas, o keleiviams bus sudarytos geresnės vežimo sąlygos.
Tai pagerintų vežimo kokybę ir pritrauktų daugiau keleivių. Taip padidėtų geležinkelio transporto konkurencingumas. Tai ypač svarbu, kadangi keleivių, beje, kaip ir krovinių, vežimo geležinkelių transportu sritis turi stiprų konkurentą – vežimą kelių transportu. Valstybės požiūriu svarbiausia, kuri transporto rūšis sunaudos mažiausiai valstybinių lėšų, kartu įvertinami ir minėti keleivių poreikiai, ypač jų saugumas, taip pat įvertinamas ir vežimų ekologiškumas.
Tyrimai atskleidė svarbų faktą: Lietuvoje kelių transportas konkurencinėje sferoje turi du svarbius prioritetus prieš geležinkelių transportą ir šiuos prioritetus suteikia pati valstybė. Lietuvoje vežėjai už automobilių kelius moka per benzino ar dyzelino akcizą. Tačiau AB „Lietuvos geležinkeliai" pirkdama
AB „Lietuvos geležinkeliai" pati modernizuoja ir prižiūri šalies geležinkelių tinklą, taip pat panaudodama ES ir kitas lėšas. Tuo pat metu automobilių kelių tinklas priklauso valstybei, kuri tiesia, plečia ir prižiūri kelius. Vežėjai per kuro akcizą taip pat investuoja į kelius, tačiau patys šių kelių netiesia. Tokia padėtis nėra gera, nes sudaroma nelygi konkurencija tarp kelių ir geležinkelių transporto.
2.2. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos dokumentai
Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklai įvertinti buvo surinkti šie direkcijos dokumentai:
⮚ 2004 – 2006 m. finansinės atskaitomybės dokumentai (balansai, pelno – nuostolio ataskaitos);
⮚ 2004 – 2006 m. Keleivių vežimo valdybos ataskaitos (rinkos apibūdinimas, pinigų srautai);
⮚ 2007 m. Tarpinė ataskaita apie visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų vežti keleivius geležinkelių transportu vykdymas (veiklos analizė, tyrimai, prognozės, strategijos).
Renkant duomenis apie veiklą, buvo naudotasi prieš tai paminėtais dokumentais, kuriuose apibrėžtas verslo pobūdis, istorija ir perspektyvos, tyrimai apie klientus bei konkurentus, veiksniai, darantys įtaką veiklai, personalas ir pan. Tokie duomenys kaip akcininkų nuosavybė, prieš tai vykę veiklos sandoriai nėra renkami, kadangi vertinama specialios paskirties akcinės bendrovės direkcija.
2.3. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos analizė
Siekiant visapusiškai išanalizuoti Keleivių vežimo direkciją, atliktos šios veiklos analizės:
⮚ retrospektyvinė, kurioje apžvelgta nuo 1996 m. keleivių skaičiaus dinamika, ekonominių rodiklių analizė, pajamų, sąnaudų, nuostolių ir biudžeto lėšų keleivių vežimams analizė;
⮚ konkurencinė, kurioje apžvelgiami konkurentai, atliekami tyrimai;
⮚ rinkos tyrimai, kuriuose atliekama SSGG analizė;
⮚ finansinė, kurioje apskaičiuojami bei išanalizuojami koeficientai;
⮚ strateginė, kurioje prognozuojami veiklos pesimistinis, tarpinis bei optimistinis tolimesnės veiklos scenarijus, numatomos transporto apimtys.
2.3.1. Retrospektyvinė analizė
Vežtų keleivių skaičiaus dinamika
Vežtų keleivių vietiniais maršrutais dinamika pateikta 1 paveiksle [14].
1 pav. Vežtų keleivių geležinkeliais vietiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., tūkst. kel. [14]
Kaip matyti iš paveikslo, gabentų keleivių vietiniais maršrutais skaičius per 1996-2006 m. periodą pastoviai mažėjo - per tą laiką jis sumažėjo nuo 12159,8 tūkst. keleivių iki 5134,0 tūkst., t.y. net 2,37 karto.
Keleivių skaičius geležinkelyje mažėja dėl įvairių priežasčių. Kaip ir visoje Europoje, didėjant gyventojų pajamoms, ypač miesto gyventojų, nuolat didėja ir privačių automobilių skaičius. Augant automobilizacijos lygiui, vis didesnis žmonių skaičius renkasi kelionei lengvąjį automobilį, o ne traukinį.
Kita priežastis - kad autobusai, kaip ir privatūs automobiliai, patogesni ne tik regionuose gyvenantiems žmonėms, bet ir daugeliui į darbą ar mokymo įstaigas važiuojančių žmonių, kurie gyvena toli (arba toliau nei 15 min. atstumu) nuo geležinkelio stočių. Daugeliu atveju autobusai ir, aišku, privatūs automobiliai užtikrina trumpesnį kelionės laiką palyginus su traukiniais.
Bet kuriuo atveju privatūs automobiliai ir autobusai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, ateityje bus pagrindiniai geležinkelių konkurentai tarpmiestiniuose keleivių transportavime.
Vežtų keleivių geležinkeliais tarptautiniais maršrutais dinamika pateikta 2 paveiksle [14].
2 pav. Vežtų keleivių geležinkeliais tarptautiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., tūkst. kel. [14]
3 paveiksle pateikta vežtų keleivių pagal įvairius tarifus procentinio pasiskirstymo dinamika.
3 pav. Vežtų keleivių pagal įvairius tarifus procentinio pasiskirstymo dinamika 1997, 2000, 2003 ir 2006 m.
[14]
Kaip matyti iš 3 pav., nuo 1997 m. iki 2006 m. vežtų keleivių 100% mokamu tarifu išaugo nuo 53,9% iki 43,5%, 50% mokamu tarifu išaugo nuo 6,6% net iki 22,8% (išaugo net 3,45 karto), nemokamai vežtų keleivių skaičius sumažėjo nuo 12,9% iki 0%, vežtų keleivių 20% mokamu tarifu išaugo nuo 0% iki 1,3%, o keleivių su terminuotais bilietais skaičius išaugo nuo 26,6 iki 32,4%.
Ekonominių rodiklių analizė
4 paveiksle pateikta sąnaudų vienam keleivio kilometrui vietiniuose maršrutuose dinamika [14].
4 pav. Sąnaudų vienam keleivio kilometrui vietiniuose maršrutuose dinamika 1996-2006 m., ct [14]
Kaip matyti iš 4 pav., per 1996-2002 m. periodą sąnaudos vienam keleivio kilometrui išaugo nuo 17,73 ct iki 48,91 ct, t.y. net 2,76 karto. 2003 m. sąnaudos sumažėjo iki 47,61 ct ir per likusius trejus metus krito nedaug, o 2006 m. sudarė 47,93 ct.
Pagrindine priežastimi sąnaudų augimui per 1996-2002 m. buvo kainų ir darbo užmokesčio augimas. 5 paveiksle pateikta keleivių vežimo kainos vietiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m. [14].
5 pav. Keleivių vežimo kainos vietiniais maršrutais dinamika 1996-2006 m., ct [14]
Kaip matyti iš 5 pav., keleivių vežimo kaina vietiniais maršrutais per 1996-1999 m. periodą kito nedaug - ji sumažėjo nuo 4,717 iki 4,306 ct. Per 2000-2005 m. xxxxx išaugo nedaug - nuo 6,137 iki 6,74 ct, o 2006 m. išaugo iki 7,336 ct.
Valstybės biudžeto lėšų, skirtų visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų vykdyti, analizė
Skirtųjų paprastųjų biudžeto lėšų; numatytų, skirtųjų ir neprimokėtų lėšų pagal sutartį su Vyriausybe dėl visuomenės įsipareigojimų vykdymo atitinkamiems nuostolingiems maršrutams dinamika pateikta 6 paveiksle [14].
[14]
Kaip matyti iš 6 pav., 1996 m. keleivių vežimams buvo skirta 2675 tūkst. Lt, o 1997 m. - 3745,6 tūkst. Lt paprastųjų biudžeto lėšų. 1998 m. buvo numatyta nuostoliams padengti skirti 16673 tūkst. Lt, tačiau skirta 15978 tūkst. Lt pagal sutartį su Vyriausybe dėl visuomenės įsipareigojimų vykdymo atitinkamiems nuostolingiems maršrutams, tad tais metais neprimokėtos lėšos sudarė 695 tūkst. Lt. 1999 m. nuostoliams padengti buvo numatyta skirti 11756 tūkst. Lt, tačiau skirta tik 6831 tūkst. Lt, tad liko neprimokėta 4925 tūkst. Lt.
Per 2000-2004 m. periodą biudžeto lėšos keleivių vežimams iš viso nebuvo skirtos.
2005 m. buvo numatyta skirti 3070 tūkst. Lt, tiek pat ir skirta. 2006 m. buvo numatyta skirti 4930 tūkst. Lt, tiek ir skirta.
7 paveiksle pateikta suteiktų lengvatų, valstybės skirtų lėšų nuostoliams dėl lengvatinių keleivių vežimo ir nepadengtų nuostolių dėl lengvatinių keleivių vežimo dinamika [14].
1996 m. suteikta lengvatų už 61638 tūkst. Lt, bet visos jos nebuvo padengtos.
1997 m. suteikta lengvatų už 9451,9 tūkst. Lt ir visos jos buvo padengtos iš valstybės lėšų.
Per 1998-2003 m. periodą suteiktų lengvatų buvo daugiau, negu skirta valstybės lėšų joms padengti:
- 1998 m. suteikta lengvatų už 11972,6 tūkst. Lt, skirta lėšų joms padengti 8100 tūkst. Lt, tad nepadengti nuostoliai sudarė 3872,6 tūkst. Lt;
- 1999 m. suteikta lengvatų už 12885,8 tūkst. Lt, skirta lėšų joms padengti 7316,6 tūkst. Lt, tad nepadengti nuostoliai sudarė 5569,2 tūkst. Lt;
- 2001 m. suteikta lengvatų už 4850,4 tūkst. Lt, skirta lėšų joms padengti net 8100 tūkst. Lt, tad gauta priemoka sudarė 3294,6 tūkst. Lt;
- 2002 m. suteikta lengvatų už 4089,4 tūkst. Lt, skirta lėšų joms padengti 4051,9 tūkst. Lt, tad nepadengti nuostoliai sudarė 37,5 tūkst. Lt;
- 2003 m. suteikta lengvatų už 4193,2 tūkst. Lt, skirta lėšų joms padengti 3993,5 tūkst. Lt, tad nepadengti nuostoliai sudarė 199,7 tūkst. Lt.
Per 2004-2006 m. periodą skirta tiek valstybės lėšų, kiek ir buvo suteikta lengvatų:
- 2004 m.- 4153,7 tūkst. Lt;
- 2005 m. - 3796,1 tūkst. Lt;
- 2006 m. - 3992 tūkst. Lt.
Tad per 1996-2003 m. periodą nepadengti nuostoliai dėl lengvatininkų keleivių vežimų sumoje sudarė 20544,8 tūkst. Lt (neskaitant 3249,6 tūkst. Lt xxxxxx xxxxxxxxx 2001 m.).
Reikia pažymėti, jog suteiktų lengvatų skaičius per 1996-1999 m. periodą išaugo nuo 6163,8 tūkst. Lt iki 12885,8 tūkst. Lt, o per 2000-2006 m. periodą sumažėjo nuo 8702 tūkst. Lt iki 3992 tūkst. Lt (t.y. sumažėjo 2,03 karto).
7 pav. Suteiktų lengvatų, valstybės skirtų lėšų nuostoliams dėl lengvatinių keleivių vežimo ir nepadengtų nuostolių dėl lengvatinių keleivių vežimo dinamika 1996-2006 m., tūkst. Lt
[14]
[14].
8 pav. Visų valstybės biudžeto lėšų, skirtų keleivių vežimui geležinkelių transportu, dinamika [14]
Kaip matyti iš 8 pav., 1996 m. buvo numatyta skirti 2684 tūkst. Lt keleivių vežimams, skirta 2675 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 9 tūkst. Lt.
1997 m. buvo numatyta skirti 16448 tūkst. Lt, skirta 13197,5 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 3250,5 tūkst. Lt.
1998 m. buvo numatyta skirti 24773 tūkst. Lt, skirta 24078 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 695 tūkst. Lt.
1999 m. buvo numatyta skirti 23256 tūkst. Lt, skirta 14147,6 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 9108.4 tūkst. Lt.
2000 m. buvo numatyta skirti 4000 tūkst. Lt, tiek ir skirta.
2001 m. buvo numatyta skirti 8200 tūkst. Lt, skirta 4850,4 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 3349,6 tūkst. Lt.
2002 m. buvo numatyta skirti 5570 tūkst. Lt, skirta 4051,9 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 1518,1 tūkst. Lt.
2003 m. buvo numatyta skirti 4250 tūkst. Lt, skirta 3393,5 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 256,5 tūkst. Lt.
2004 m. buvo numatyta skirti 4450 tūkst. Lt, skirta 4153,7 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 296,3 tūkst. Lt.
2006 m. buvo numatyta skirti 9180 tūkst. Lt, skirta 8922 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 258 tūkst. Lt.
Reikia pažymėti, jog per 1996-2006 m. periodą numatytos skirti lėšos išaugo nuo 5570 tūkst. Lt iki 9180 tūkst. Lt.
Skirtos lėšos per 1996-2006 m. periodą svyravo plačiame diapazone - nuo 2675 tūkst. Lt 1996 m. iki 24078 tūkst. Lt 1998 m.
Per 2002-2006 m. periodą skirtos lėšos išaugo nuo 4051,9 tūkst. Lt iki 8922 tūkst. Lt.
Per 2003-2006 m. periodą neprimokėtos lėšos svyravo nuo 183,9 tūkst. Lt 2005 m. iki 296,3 tūkst. Lt 2004 m.
Iš viso per 1996-2006 m. periodą buvo numatyta skirti 109861 tūkst. Lt, skirta 90335,7 tūkst. Lt, tad neprimokėtos lėšos sudarė 19525,3 tūkst. Lt.
9 pav. pateikta keleivių vežimų vietiniais maršrutais tarifinių pajamų, subsidijų (visų valstybės biudžeto lėšų), sąnaudų ir nuostolių dinamika.
9 pav. Keleivių vežimų vietiniais maršrutais tarifinių pajamų, subsidijų (visų valstybės biudžeto lėšų), sąnaudų ir nuostolių dinamika 1996-2007 m., tūkst. Lt (2007 m. - xxxxxx)
[14]
Sąnaudos nuo 1996 m. iki 2006 m. išaugo nuo 108713,4 tūkst. Lt iki 117955,9 tūkst. Lt, x.x. xxxxxx 1,09 karto. Reikia pažymėti, jog sąnaudos nuo 2003 m. iki 2006 m. sumažėjo nuo 122465,2 tūkst. Lt iki 117955,9 tūkst. Lt. 2007 m. planuojamos sąnaudos turėtų sudaryti 128442,5 tūkst. Lt.
Keleivių vežimų nuostoliai nuo 1996 m. iki 2006 m. išaugo nuo 77108,9 tūkst. Lt iki 90979,3 tūkst. Lt. t.y. xxxxxx 1,18 karto. Reikia pažymėti, jog nuo 2004 m. iki 2006 m. nuostoliai pastoviai mažėjo - sumažėjo atitinkamai 102751,7 tūkst. Lt iki 90979,3 tūkst. Lt, t.y. sumažėjo 1,13 karto. 2007 m. planuojami nuostoliai turėtų būti dar mažesni ir sudaryti 89301,8 tūkst. Lt.
2.3.2. Konkurencinė analizė bei rinkos tyrimai
Tarpmiestinių keleivių srautų pasiskirstymas tarp įvairių transporto rūšių yra svarbus, nustatant keleivių vežimų rinkas. Tam, kad būtų nustatytos keleivių vežimo rinkas, pasinaudota 2003 m. gegužės mėnesį atliktų srautų tarp keturių didžiausių Lietuvos miestų - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių - tyrimais. Buvo tiriami tiesioginiai srautai iš miesto į miestą darbo dieną įvairiomis transporto rūšimis - autobusais (įskaitant mikroautobusus), traukiniais ir lengvaisiais automobiliais. Tyrimų rezultatai pateikti 1 lentelėje [14].
Atlikti keleivių srautų pasiskirstymo tyrimai atskleidė kai kuriuos faktus. Pirmiausiai - jei prieš penkiolika ar daugiau metų pagrindinius tarpmiestinius keleivių srautus veždavo autobusai bei geležinkelis, tai dabar net keturis penktadalius, t. y. 81,3% tiesioginių keleivinių srautų tarp šių miestų gabena lengvieji automobiliai. Autobusai gabena tik 14,9% keleivių, o traukiniai - iš vis nedidelę dalį - tik 3,8% tiesioginių keleivių iš miesto į miestą. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai net 76,4% keleivių važiuoja lengvaisiais automobiliais, analogiškai tarp Vilniaus ir Šiaulių - net 80,6%, tarp Vilniaus ir Klaipėdos - net 84,6%, tarp Kauno ir Šiaulių - net 91,0%, tarp Kauno ir Klaipėdos - net 85,8% ir tarp Šiaulių ir Klaipėdos - net 87,1% keleivių.
Kitas svarbus faktas - jog palyginti nedidelius tiesioginius keleivių srautus tarp šių miestų veža traukiniai - tik 3,8% keleivių.
1 lentelė. Keleivių srautai bei jų procentinis pasiskirstymas traukiniais, autobusais ir lengvaisiais automobiliais tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vidutiniškai per darbo dieną (tiesiogiai iš miesto į miestą), kel/ parą [14]
Kryptis | Iš viso | Traukiniais | Autobusais | Lengvaisiais automobiliais | ||||
Keleivių skaičius | % | Keleivių skaičius | % | Keleivių skaičius | % | Keleivių skaičius | % | |
Vilnius - Kaunas | 2401 | 100 | 159 | 6,6 | 717 | 29,9 | 1525 | 63,5 |
Kaunas - Vilnius | 4539 | 100 | 164 | 3,6 | 595 | 13,1 | 3780 | 83,3 |
Iš viso tarp Vilniaus -Kauno | 6940 | 100 | 323 | 4,7 | 1312 | 18,9 | 5305 | 76,4 |
Vilnius - Šiauliai | 869 | 100 | 66 | 7,6 | 102 | 11,7 | 701 | 80,7 |
Šiauliai - Vilnius | 641 | 100 | 49 | 7,6 | 76 | 11,9 | 516 | 80,5 |
Iš viso tarp Vilniaus -Šiaulių | 1510 | 100 | 115 | 7,6 | 178 | 11,8 | 1217 | 80,6 |
Vilnius - Klaipėda | 1297 | 100 | 23 | 1,8 | 148 | 11,4 | 1126 | 86,8 |
Klaipėda - Vilnius | 760 | 100 | 15 | 1,9 | 132 | 17,4 | 613 | 80,7 |
Iš viso tarp Vilniaus -Klaipėdos | 2057 | 100 | 38 | 1,8 | 280 | 13,6 | 1739 | 84,6 |
Kaunas - Šiauliai | 848 | 100 | 0 | 0 | 73 | 8,6 | 775 | 91,4 |
Šiauliai - Kaunas | 830 | 100 | 0 | 0 | 78 | 9,4 | 752 | 90,6 |
Iš viso tarp Kauno -Šiaulių | 1678 | 100 | 0 | 0 | 151 | 9,0 | 1527 | 91,0 |
Kaunas - Klaipėda | 739 | 100 | 0 | 0 | 99 | 13,4 | 640 | 86,6 |
Klaipėda - Kaunas | 668 | 100 | 2 | 0,3 | 100 | 15,0 | 566 | 84,7 |
Iš viso tarp Kauno -Klaipėdos | 1407 | 100 | 2 | 0,1 | 199 | 14,1 | 1206 | 85,8 |
Šiauliai - Klaipėda | 503 | 100 | 30 | 6,0 | 11 | 2,2 | 462 | 91,8 |
Klaipėda - Šiauliai | 458 | 100 | 44 | 9,6 | 39 | 8,5 | 375 | 81,9 |
Iš viso tarp Šiaulių -Klaipėdos | 961 | 100 | 74 | 7,7 | 50 | 5,2 | 837 | 87,1 |
Iš viso | 14553 | 100 | 552 | 3,8 | 2170 | 14,9 | 11831 | 81,3 |
Paminėtinas dar vienas svarbus faktas - tai palyginti nedidelis lengvojo automobilio užpildymas - jis svyruoja atskirose kryptyse nuo 1,5 iki 1,8 keleivio (įskaitant ir vairuotoją) viename automobilyje. Šis faktorius nulemia, kad kelionė lengvuoju automobiliu yra brangesnė, negu traukiniu ar autobusu, tačiau žmogus vis vien renkasi pagrinde šią transporto rūšį. Tai nulemia keli faktoriai.
Pirmiausiai reikėtų paminėti, jog visuomeninis tarpmiestinis transportas prarado savo patrauklumą dėl nedidelio susisiekimo greičio ir komforto stokos. Nors komfortas pastaraisiais metais visuomeniniame transporte palaipsniui ir gerėja, tačiau „prarastus" keleivius sunku susigrąžinti. Kitas svarbus faktorius lengvojo automobilio naudai - tai galimybė atlikti kelionę be persėdimo, „nuo durų iki durų". Tai, savo ruožtu, sutrumpina bendrą kelionės trukmę, nes, pavyzdžiui, važiuojant visuomeniniu transportu, nemažai laiko gaištama privažiuojant iki geležinkelio ar autobusų stoties, o po to - nuo jų iki galutinio kelionės tikslo. Visa tai ir nulemia lengvojo automobilio prioritetą prieš visuomeninį transportą.
Tad pagrindinis uždavinys visuomeniniam tarpmiestiniam geležinkelių ir kelių transportui - ne tiek konkuruoti tarpusavyje, o bendradarbiauti ir kartu „susigrąžinti" keleivius iš lengvųjų automobilių.
Taip pat buvo atlikti kelionės trukmės įvairiomis keleivinio transporto priemonėmis tyrimai [1].
Tyrimų rezultatai pateikti 2 lentelėje.
2 lentelė. Minimalios kelionės trukmės įvairiomis transporto rūšimis, min. [1]
Maršrutas | Transporto priemonė | Laikas kelionei ir bilieto pirkimui | Važiavimo laikas | Laikas nuvažiavimui nuo stoties iki galinio punkto | Bendras ke- lionės laikas |
Vilnius-Kaunas | autobusas | 50 | 90 | 30 | 170 |
traukinys | 50 | 87 | 30 | 167 | |
lengv. automobilis | 90 | 90 | |||
Kaunas-Vilnius | autobusas | 50 | 90 | 30 | 170 |
traukinys | 50 | 87 | 30 | 167 | |
lengv. automobilis | 90 | 90 | |||
Vilnius-Šiauliai | autobusas | 50 | 180 | 20 | 250 |
traukinys | 50 | 174 | 20 | 244 | |
lengv. automobilis | 160 | 160 | |||
Šiauliai-Vilnius | autobusas | 40 | 180 | 30 | 250 |
traukinys | 40 | 161 | 30 | 231 | |
lengv. automobilis | 160 | 160 | |||
Vilnius-Klaipėda | autobusas | 50 | 225 | 20 | 295 |
traukinys | 50 | 298 | 20 | 368 | |
lengv. automobilis | 210 | 210 | |||
Klaipėda-Vilnius | autobusas | 40 | 225 | 30 | 295 |
traukinys | 40 | 300 | 30 | 370 | |
lengv. automobilis | 210 | 210 | |||
Kaunas-Šiauliai | autobusas | 50 | 115 | 30 | 185 |
traukinys | 50 | 161 | 30 | 231 | |
lengv. automobilis | 110 | 110 | |||
Šiauliai-Kaunas | autobusas | 40 | 115 | 30 | 185 |
traukinys | 40 | 161 | 30 | 213 | |
lengv. automobilis | 110 | 110 | |||
Kaunas-Klaipėda | autobusas | 50 | 175 | 20 | 245 |
traukinys | 50 | 300 | 20 | 370 | |
lengv. automobilis | 160 | 160 | |||
Klaipėda-Kaunas | autobusas | 40 | 175 | 30 | 245 |
traukinys | 40 | 290 | 30 | 360 | |
lengv. automobilis | 160 | 160 | |||
Šiauliai-Klaipėda | autobusas | 40 | 205 | 20 | 265 |
traukinys | 20 | 124 | 20 | 184 | |
lengv. automobilis | 120 | 120 | |||
Klaipėda -Šiauliai | autobusas | 40 | 205 | 20 | 265 |
traukinys | 40 | 124 | 20 | 184 | |
lengv. automobilis | 120 | 120 |
Pastaba: bendras kelionės laikas autobusu taip pat įvertina ir laiką kelionei iki autobusų stoties bei bilieto pirkimui ir taip pat laiką nuvažiavimui nuo autobusų stoties iki galinio punkto.
Kaip matyti iš 2 lentelės, kelionės trukmė lengvuoju automobiliu daug trumpesnė, negu autobusu arba traukiniu, nes nereikia gaišti laiko kelionei iki stoties ir bilieto pirkimui bei kelionei nuo stoties iki galinio punkto (nes automobilis šiuo atveju atveža „nuo durų iki durų"). Tuo tarpu kelionės trukmės autobusu ir traukiniu skiriasi ne tiek daug autobuso naudai, išskyrus maršrutus Vilnius - Klaipėda ir Kaunas - Klaipėda.
Reikia pažymėti svarbų faktą, jog intensyviai augant individualių lengvųjų automobilių skaičiui šalyje, tiek miestuose, tiek ir prieigose, prie jų susidaro vis didesni transporto kamščiai. Jei prieš 10-15 metų buvo galima išskirti rytinį, dieninį ir vakarinį transporto srautų pikus, tai dabar Vilniuje ir Kaune šie pikai susiliejo į vieną ilgą periodą, vadinamą „prisotinto srauto periodu", kuris tęsiasi nuo 7.00 val. net iki 19.30 val. Tai ilgina kelionę lengvuoju automobiliu, kuri, augant automobilizacijai ir kartu didėjant kamščiams, vis ilgės.
Tad kartu didinant susisiekimo greitį geležinkelyje, netolimoje perspektyvoje kelionės trukmės traukiniu ir lengvuoju automobiliu keisis kelionės traukinių naudai, kas įgalins perimti geležinkeliui dalį keleivių iš lengvųjų automobilių. Ypač tai svarbu Vilniaus - Kauno trasoje, kur, įgyvendinus investicinius projektus, susisiekimo grietis traukiniais išaugs iki 160 km/ h.
Keleivinio transporto rūšių vertinimo kriterijai
Vertinant ir lyginant įvairias keleivinio transporto rūšis, būtina atsižvelgti į daugelį kriterijų, kuriuos sąlygiškai galima suskirstyti į grupes.
Pagrindiniai keleivinio transporto rūšių vertinimo kriterijai būtų šie:
1. Ekonominiai reikalavimai:
⮚ maži kapitaliniai įdėjimai,
⮚ nedidelė vežimų, taip pat ir tarifų savikaina,
⮚ mažos eksploatacinės bei remonto išlaidos,
⮚ minimalus poveikis gamtai,
⮚ minimalus aptarnaujančių darbuotojų skaičius,
⮚ galimybė didinti vežimų pajėgumą ir susisiekimo greitį.
2. Eksploataciniai reikalavimai:
⮚ pakankamas vežimų pajėgumas,
⮚ didelis susisiekimo greitis,
⮚ saugus eismas,
⮚ mažas aplinkos teršimas išmetamosiomis dujomis,
⮚ minimalus triukšmas,
⮚ pakankamas transporto priemonių skaičius,
⮚ galimybė užtikrinti darbą esant blogoms eismo bei oro sąlygoms,
⮚ lankstus prisitaikymas prie keleivių srautų ir ekonomiško transporto priemonių naudojimo galimybė.
3. Keleivių pageidavimai:
⮚ didelis susisiekimo greitis,
⮚ didelis eismo reguliarumas,
⮚ optimalūs eismo intervalai,
⮚ pakankama transporto priemonių talpa,
⮚ patogus stotelių išdėstymas, maži ėjimo iki jų atstumai,
⮚ pakankama informacija apie eismą.
4. Komforto reikalavimai:
⮚ patogus įlipimas ir išlipimas,
⮚ pakankamas sėdimųjų bei stovimų vietų skaičius, optimalus jų santykis,
⮚ fiziologiniai patogumai, mikroklimatas, garso izoliacija, minimali vibracija,
⮚ estetiška salono bei transporto priemonės apdaila.
Toliau pagal šiuos kriterijus bus lyginami keleivių vežimai geležinkelių ir kelių transportais. Keleivių vežimų geležinkelių transportu stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizė (SSGG)
a) stiprybės
⮚ didelis vežimo pajėgumas - vienu metu galima vežti didelį keleivių skaičių;
⮚ atlieka socialinio transporto funkcijas, nes veža socialiai remtinus keleivius;
⮚ susiformavę pastovūs keleivių srautai, juos daugumoje sudaro važiuojantys į darbą ir į studijas keleiviai;
⮚ keleiviams daugiau galimybių važiuojant judėti (jiems nereikia sėdėti vietoje), taip pat galima suteikti daugiau paslaugų važiuojant (bufetas, video ir kt.);
⮚ pigesnė kelionė negu autobusu;
⮚ pigesnė kelionė negu lengvuoju automobiliu;
⮚ kelionės traukiniu saugumas, reguliarumas ir patikimumas.
b) silpnybės
⮚ mažas susisiekimo greitis;
⮚ ilga kelionės geležinkeliu trukmė, ypač lyginant su individualiais automobiliais;
⮚ susidėvėję ir pasenę riedmenys;
⮚ didelės investicijos riedmenų atnaujinimui bei remontui;
⮚ neįmanomas vežimas „nuo durų iki durų";
⮚ komforto traukiniuose trūkumas;
⮚ traukinių riedmenys per sunkūs keleivių vežimui;
⮚ retas traukinių kursavimo dažnis;
⮚ daugelyje stotelių mažas keleivių srautas;
⮚ didelės eksploatacinės išlaidos;
⮚ geležinkelių tinklas neapima visos šalies teritorijos;
⮚ keleivių vežimai geležinkeliu nepakankamai suderinti su priemiestiniais keleivių vežimais autobusais;
⮚ nepakankamas vietinių keleivių vežimų finansavimas;
⮚ ribotos infrastruktūros galimybės dėl ilgų vienkelio ruožo atkarpų.
c) galimybės
⮚ galimybė rekonstruojant infrastruktūrą žymiai padidinti traukinių susisiekimo greitį ir kartu sutrumpinti kelionės laiką, kas pritrauktų papildomus keleivių srautus;
⮚ galimybė atnaujinti pasenusį riedmenų parką kartu pakelti keleivių vežimo kokybę ir kartu pritraukti papildomus keleivių srautus;
⮚ traukinių kursavimo dažnumo padidinimas, kas taip pat pritrauktų papildomus keleivių srautus;
⮚ keleivinių traukinių eismo grafikų optimizavimas;
⮚ naujos bilietų pardavimo ir rezervavimo sistemos įdiegimas;
⮚ keleivių vežimų geležinkeliais derinimas su priemiestinių autobusų eismu ir vieningos loginės vežimo grandinės keleiviui „važiavimas + persėdimas" sudarymas;
⮚ tarpmiestinio keleivių vežimo geležinkeliais koordinavimas su keleivių tolimojo susisiekimo autobusais vežimu;
⮚ veiklos optimizavimas, efektyviau panaudojant sąnaudas.
d) grėsmės
⮚ dėl nepakankamų investicijų į riedmenų atnaujinimą prastės keleivių vežimo kokybė;
⮚ dėl nepakankamų investicijų į infrastruktūrą nedidės susisiekimo greitis;
⮚ dėl aukščiau minėtų faktorių mažės geležinkelių konkurencingumas keleivių vežimų rinkoje ir jie praras ir dabartines pozicijas;
⮚ sparčiai augantis individualių automobilių skaičius ir toliau sudarys konkurenciją geležinkeliams;
⮚ tarptautinių vežimų rinkoje dar didės „pigių skrydžių aviakompanijų“ konkurencija.
2.3.3. Finansinė analizė
Finansinių rodiklių analizės metodo privalumai:
⮚ atsako į klausimus, kaip vystosi verslas;
⮚ padeda nustatyti problemas ir prognozuoti perspektyvas;
⮚ tarnauja kaip paruošiamasis etapas kitiems vertinimo metodams taikyti.
Finansinių rodiklių analizės metodo trūkumai:
⮚ sunku sistematizuoti, nes jis priklauso nuo individualaus verslo pobūdžio, todėl reikalinga pasirinkti optimalų rodiklių rinkinį, geriausiai atspindintį verslo padėtį, o tai yra labai subjektyvu;
⮚ neduoda vienareikšmiško atsakymo pinigine išraiška.
Prieš pradedant finansinę analizę rekomenduotina visus skaičiavimams reikalingus rodiklius susivesti
į lentelę ( žr. 3 lentelę).
3 lentelė. Rodiklių suvestinė
Balanso arba pelno (nuostolio) ataskaitos pozicija | Rodiklio pavadinimas | Rodikliai (Lt) | ||
2004 | 2005 | 2006 | ||
I. | Pardavimo pajamos | 9430614 | 9504034 | 51126034 |
II. | Pardavimo savikaina | 69532139 | 68444178 | 74402837 |
IV. | Veiklos sąnaudos | 12375982 | 13423613 | 12678507 |
VIII. | Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis) | (73118707) | (72144002) | (35702177) |
XIII. | Grynasis ataskaitinis pelnas (nuostolis) paskirstymui, Lt | (73118707) | (72144002) | (35702177) |
A+B | Bendrovės turtas, viso, Lt | 186415124 | 167069676 | 161783192 |
A | Ilgalaikis turtas | 178083714 | 158221737 | 154676202 |
B | Trumpalaikis turtas | 8331410 | 8847939 | 7106990 |
C | Kapitalas ir rezervai | 0 | 0 | 0 |
E.II. | Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai | 12790033 | 6558653 | 14787369 |
E.II.1 | Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis | 0 | 0 | 0 |
E.III. | Tarpusavio atsiskaitymų įsipareigojimai | 173465811 | 160355139 | 146854004 |
VII | Finansinė ir investicinė veikla | 25232 | 12228 | 57923 |
E.I | Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai | 0 | 0 | 0 |
Žemiau esančiuose grafikuose pavaizduotos kai kurių rodiklių dinamikos (žr. 10, 11, 12 pav.).
2004 2005 2006 2007
Pardavimai
Parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina
Veiklos sąnaudos
Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)
Grynasis ataskaitinis pelnas (nuostolis) paskirstymui, Lt
100000000
80000000
60000000
40000000
20000000
0
-20000000
-40000000
-60000000
-80000000
-100000000
10 pav. Įmonės pelningumo rodiklių dinamika
2004 2005 2006 2007
XI Grynasis ataskaitinis pelnas (nuostolis) paskirstymui, Lt
A+B Bendrovės turtas, viso, Lt A Ilgalaikis turtas
B Trumpalaikis turtas A Kapitalas ir rezervai
E Xxx vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai jsipareigojimai
E.I Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis
150000000
100000000
50000000
0
-50000000
-100000000
11 pav. Įmonės balanso rodiklių dinamika
X.XXX Prekybos skolos
E.I Ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis
E. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai jsipareigojimai
VI. Finansinė ir investicinė veikla
2004 2005 2006 2007
D. Po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai jsipareigojimai
200000000
180000000
160000000
140000000
120000000
100000000
80000000
60000000
40000000
20000000
0
12 pav. Įmonės skolų, įsipareigojimų ir investicijų statika
Toliau nagrinėjamos penkios koeficientų grupės, t. y. apskaičiuojami trejų metų koeficientai bei nubrėžiami grafikai.
Likvidumo (mokumo) koeficientai Likvidumo koeficientai (žr. 4 lentelę).
4 lentelė. Likvidumo koeficientai
Koeficiento pav. | Formulė | Apskaičiuoti koeficientai | Komentaras | ||
2004 | 2005 | 2006 | |||
Padengimo likvidumo koeficientas | Trumpalaikis turtas/ Trumpalaikiai įsipareigojimai | 0,65 | 1,35 | 0,48 | Rodiklis rodo, kokia dalimi trumpalaikis turtas padengia trumpalaikius įsipareigojimu ir leidžia prognozuoti mokumo būklę artimiausiu metu. Xxxxxxx už 1 rodiklio reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų. |
Kritinio likvidumo koeficientas | (Trumpalaikis turtas – Atsargos)/ Trumpalaikiai įsiskolinimai | 0,028 | 0,15 | 0,085 | Apskaičiuojant šį rodiklį daroma prielaida, kad atsargos negali būti greitai paverstos į pinigus. Rodiklio reikšmė tarp 0,5 ir 1 rodo, kad įmonė pajėgi vykdyti einamuosius įsipareigojimus. |
2005 m.
2004 m.
0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4
Einamojo likvidumo koef. Kritinio likvidumo koef.
Veiklos efektyvumo (turto valdymo) koeficientai
Veiklos efektyvumo (turto valdymo) koeficientai (žr. 5 lentelę).
5 lentelė. Veiklos efektyvumo (turto valdymo) koeficientai
Koeficiento pav. | Formulė | Apskaičiuoti koeficientai | Komentaras | ||
2004 | 2005 | 2006 | |||
Turto apyvartumas | Pardavimai ir paslaugos/ Turtas | 0,05 | 0,06 | 0,32 | Rodiklis nustato, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo didesnį efektyvumo laipsnį. Optimalu, kai gamybinės įmonės šio rodiklio reikšmė yra didesnė už 1. Rodiklio reikšmė mažesnė už vienetą rodo, kad įmonė turtą naudoja neefektingai. |
Ilgalaikio turto apyvartumas | Pardavimai ir paslaugos/ Ilgalaikis turtas | 0,05 | 0,06 | 0,33 | Rodiklis nustato, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo didesnį efektyvumo laipsnį. Optimalu, kai gamybinės įmonės šio rodiklio reikšmė yra 1,5 – 2,0. Rodiklio reikšmė mažesnė už optimalią rodo, kad įmonė turtą naudoja neefektingai. |
Gautinų sumų apyvartumas | Pardavimai ir paslaugos/ Gautinos sumos | 30,21 | 10,57 | 65,8 | Rodiklis nustato, kiek gautinos sumos (debitorinis įsiskolinimas) padaro apyvartų per metus, bei gautinų sumų surinkimo efektyvumą. Didesnė šio rodiklio reikšmė rodo didesnį efektyvumo laipsnį. |
Atsargų apyvartumas | Pardavimo pajamos/ Atsargos | 1,24 | 1,25 | 11,31 | Rodo prekių ir gamybos panaudojimą per metus. Kuo šis santykis didesnis, tuo daugiau turimos atsargos atliko apyvartų per metus. Tačiau didelis santykis gali rodyti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. |
2006 m.
2005 m.
2004 m.
0 10 20 30 40 50 60 70
Turto apyvartumas
Gautinų sumų apyvartumas
Ilgalaikio turto apyvartumas Atsargų apyvartumas
Finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai
Finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai (žr. 6 lentelę).
6 lentelė. Kapitalo struktūros ir finansinio sverto (skolų valdymo) koeficientai
Koeficiento pav. | Formulė | Apskaičiuoti koeficientai | Komentaras | ||
2004 | 2005 | 2006 | |||
Skolų ir turto santykis | Visa skola/ Visas turtas | 0,069 | 0,062 | 0,069 | Kokia viso turto dalis yra finansuojama skolintomis lėšomis, ir atspindi firmos finansinę struktūrą. Kreditoriai teikia pirmenybę mažam koeficientui, nes taip labiau apsaugojami jų pinigai |
Įsiskolinimo koeficientas | Įsipareigoji mai x100/ Turtas | 6,86 | 3,93 | 9,14 | Šis rodiklis parodo viso įmonės turimo turto dalį, kuri įsigyta iš svetimų lėšų šaltinių, t.y. skolinto kapitalo. Akcininkai suinteresuoti, kad įmonės turte kuo mažesnę dalį sudarytų skolintas turtas, todėl šis rodiklis neturėtų mažėti. Įsiskolinimo rodiklis atskleidžia, kokia dalis sudarant įmonės aktyvus buvo sava, t.y. finansuojama akcininkų. Šį rodiklį būtiną lyginti su ankstesnių metų rodikliais ir kitų tos pačios ūkio šakos įmonių rodikliais. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonės finansinė būklė blogesnė. Priimtina šio rodiklio reikšmė yra 2,00. |
Pelningumo koeficientai
Pelningumo koeficientai (žr. 7 lentelę).
7 lentelė. Pelningumo koeficientai
Koeficiento pav. | Formulė | Apskaičiuoti koeficientai | Komentaras | ||
2004 | 2005 | 2006 | |||
Grynasis pelningumas | Grynasis pelnas (nuostolis) / Pardavimai | -7,75 | -7,59 | -0,70 | Rodiklis nustato, bendrovės būklės efektyvumą. Rodiklio neigiama reikšmė rodo, kad įmonė dirba neefektingai. |
Turto grąža | Grynasis pelnas (nuostolis)/ Turtas | -0,39 | -0,43 | -0,22 | Rodiklis nustato, kiek litų grynojo pelno tenka vienam turto litui. Rodiklio neigiama reikšmė rodo, kad įmonė turtą naudoja neefektingai. |
2006 m.
2005 m.
2004 m.
-8 -7 -6 -5 -4 -3 -2 -1 0
Grynasis pelningumas Turto grąža
2.3.4. Xxxxxxxxxx analizė bei pasiūlymai
Transporto veiklos analizė ir prognozavimas yra vienas daugiaterpės kompleksinės Nacionalinės Lietuvos transporto plėtros programos uždavinių. Tai vienas sudėtingiausių klausimų, o kartu nepakankamai nagrinėtas tiek respublikos, tiek užsienio šalių tos krypties literatūroje.
Sudarant ekonometrinius modelius, visada susiduriama su dideliu kintamųjų skaičiumi ir su nedideliu stebėjimų skaičiumi. Tik jų dalies nagrinėjimas iškreiptų tyrimų rezultatus. Todėl šios problemos sprendimo variantu gali būti daugiafaktorinės analizės metodų panaudojimas.
Prognozėms sudaryti dvimatės regresijos ir koreliacinės analizės nepakanka. Čia būtina transporto veiklos rodiklius sieti su bendrais respublikos ūkio ir transporto, kaip šakos rodikliais bei tendencijomis, įvertinant pagrindinius lemiančius veiksnius ir jų įtaką atskirų transporto rūšių, veiklos rezultatams. Bendri respublikos ūkio veiklos rodikliai gali būti bendras vidinis produktas, nacionalinės pajamos, gamybos apimtys ir t.t. Todėl, tam kad būtų rasta regresijos lygtis, tinkami prognozuoti transporto veiklos ekonominiai rodikliai (krovinių ir keleivių apimtis, krovinių ir keleivių apyvartą ir t.t. tiek visos transporto sistemos, tiek atskirų jos transporto rūšių), būtina naudoti daugiamatės regresijos ir koreliacinės analizės metodus.
Keleivių vežimų apimčių Lietuvos geležinkelių transportu prognozė pagal kelis faktorius atlikta Microsoft Office Excel programa keliais etapais:
1) prognozuojama pagal laiko faktorių:
a) prognozuojama pagal tiesinės regresijos lygtį (Trend funkcija):
yt,l = m * xl+b;
kur: yt,l - prognozuojami kintamieji su Trend funkcija pagal laiko faktorių; x1 - laiko kintamieji; m, b - indeksai, nustatomi mažiausio kvadrato metodu.
b) prognozuojama pagal eksponentinės regresijos lygtį (Growth funkcija):
yg,l = b * mx1 ;
kur: ygj - prognozuojami kintamieji su Growth funkcija pagal laiko faktorių; XĮ - laiko kintamieji; m, b- indeksai, nustatomi mažiausio kvadrato metodu.
2) prognozuojama pagal BVP faktorių:
a) prognozuojama pagal tiesinės regresijos lygtį (Trend funkcija):
yt,BVP = m * xBVP+b;
kur: yt,BVP - prognozuojami kintamieji su Trend funkcija pagal BVP faktorių; xBVP - BVP kintamieji.
b) prognozuojama pagal eksponentinės regresijos lygtį (Growth funkcija):
yg,BVP = b * mxBVP ;
yg,BVP - prognozuojami kintamieji su Growth funkcija pagal BVP faktorių.
3) galutinė prognozė nustatoma, skaičiuojant visų atliktų prognozių vidurkį:
y= yt,l+ yg,l + yt,BVP + yg,BVP +...
keleivių, pasiūlant jiems atitinkamas aukštos kokybės paslaugas.
Keleivių vežimo paklausos prognozės atliktos remiantis trimis keleivių vežimo pasiūlos scenarijais (žr. 8 lentelę). Pastarieji atsižvelgia į galimą būsimą geležinkelių pasiūlą investicinių projektų geležinkelių transporte įgyvendinimą marketingo priemonių diegimą geležinkelių transporte, alternatyvių keleivinio transporto rūšių konkurenciją ekonominę šalies raidą o taip pat prielaidas apie tarptautinius santykius su kaimyninėmis šalimis.
8 lentelė. Keleivių vežimų geležinkeliais apimčių prognozavimo scenarijai [14]
Scenarijaus pavadinimas | Scenarijaus apibūdinimas |
Pesimistinis | 1. Šalies geležinkeliuose nebus diegiami investiciniai projektai, neatnaujinamas riedmenų parkas ir nediegiamos marketinginės priemonės. 2. Vidaus vežimų apimtys mažės dėl kitų transporto rūšių konkurencijos (daugiausiai dėl lengvųjų automobilių ir autobusų). 3. Nebus atidarytas tarptautinis maršrutas Vilnius – Varšuva. 4. Nebus įgyvendintas Rail Baltica projektas. 5. Dėl politinių priežasčių mažės tranzitinis eismas į Kaliningradą. 6. Nebus vystomas „greitasis vidinis susisiekimas" geležinkeliais, derinamas su priemiestiniu ir miesto autobusų eismu. |
Tarpinis | 1. Dėl markeninginių priemonių diegimo vidaus vežimuose geležinkelių transportas stiprins savo pozicijas. 2. Geležinkelių riedmenys bus atnaujinami palaipsniui. 3. Investicijos į geležinkelių infrastruktūrą bus diegiamos palaipsniui. 4. Rail Baltica projektas bus įgyvendinamas neskubiai. 5. Palaipsniui augs tranzitinis eismas į Kaliningrado sritį. |
Optimistinis | 1. Šalies geležinkeliuose bus diegiami investiciniai projektai, atnaujinamas riedmenų parkas bei diegiamos marketinginės priemonės. 2. Bus atidarytas tarptautinis maršrutas Vilnius - Varšuva. 3. Bus sparčiai įgyvendinamas Rail Baltica projektas. 4. Augs tranzitinis eismas į Kaliningrado sritį. 5. Bus vystomas „greitasis vidinis susisiekimas" geležinkeliais, derinamas su priemiestiniu ir miesto autobusų eismu. |
Įvertinant šiuos tris scenarijus, pažymėtina, jog optimistinis scenarijus pareikalaus ženklių investicijų į Lietuvos geležinkelių infrastruktūrą bei riedmenų parko atnaujinimą [14].
Vietinių keleivių vežimų geležinkelių transportu apimčių prognozė
Pagal prieš tai išdėstytą metodiką atlikta vietinių keleivių vežimų geležinkelių transportu apimčių prognozė 2007-2013 ir 2014-2020 metams. Ji pateikta 13 paveiksle.
Kaip matyti iš 13 pav., pagal pesimistinį variantą vietiniai keleivių vežimai geležinkelių transportu nežymiai didės 2007 m - 5273 tūkst. kel., 2008 m - 5382 tūkst. kel., o nuo 2008 m. pastoviai mažės ir 2013
m. pasieks 4995 tūkst. kel., 2020 m. vežimai sumažėtų iki 4315 tūkst. kel.
Pagal tarpinį variantą vietinių keleivių vežimų apimtys iki 2012 m. išaugtų nežymiai - iki 5731 tūkst. kel, 2013 m. pasiektų 5909 tūkst. kel. ir iki 2020 m. išaugtų vidutiniškai iki 7116 tūkst. keleivių.
Pagal optimistinį variantą vietinių keleivių vežimų apimtys iki 2012 m. augtų vidutiniškai -iki 6877 tūkst. kel., 2013 m. pasiektų 7091 tūkst. kel., ir toliau vežimai didėtų sparčiau ir 2020 pasiektų 9251 tūkst. kel.
Tarptautinių keleivių vežimų geležinkelių transportu apimčių prognozė
Atlikta tarptautinių keleivių vežimų apimčių prognozė - ji pateikta 14 paveiksle. Taip pat prognozuojama pagal tris variantus - pesimistinį, tarpinį ir optimistinį.
Įvedus greitojo geležinkelio „Rail Baltica" trasą iki Kauno, persiskirstys ir tarptautinių keleivių vežimų rinka. Pritaikius formalizuotus modelius, nustatyta, jog minėtos greitojo geležinkelio trasos įrengimas perskirstytų keleivių vežimo rinką taip [17]:
⮚ greitasis geležinkelis perimtų iš individualių automobilių 15-30% keleivių, keliaujančių į Varšuvą bei 40-60% keleivių, vykstančių į Berlyną;
⮚ greitasis geležinkelis perimtų iš oro transporto apie 60% keleivių maršrute į Varšuvą ir 20-30% keleivių maršrutuose į Berlyną, Hamburgą, Amsterdamą;
⮚ greitasis geležinkelis perimtų iš kelių transporto (autobusų) 40-50% keleivių maršrute į Varšuvą ir 60-80% keleivių maršrutuose į Berlyną, Hamburgą, Amsterdamą, Paryžių.
Traukinio Vilnius - Varšuva atidarymas taip pat žymiai padidintų tarptautinius keleivių srautus.
Prognozuojama, kad šis traukinys 2009 m. vežtų 64,8 tūkst. kel. [14].
14 pav. Tarptautinių keleivių vežimų apimčių dinamika 1996-2006 m. ir prognozė 2007-2013 ir 2014-2020 metams, tūkst. kel. [14]
Kaip matyti iš 14 pav., pagal pesimistinį variantą tarptautinių keleivių vežimų apimtys iki 2013 m. turėtų išaugti iki 1208 tūkst. kel., o iki 2020 m. - išaugti iki 1295 tūkst. keleivių.
Pagal tarpinį variantą tarptautinių keleivių vežimų apimtys iki 2013 m. turėtų išaugti iki 1441 tūkst. kel., o iki 2020 m. išaugti iki 2022 tūkst. kel.
Pagal optimistinį variantą tarptautinių keleivių vežimų apimtys turėtų 2013 m. išaugti iki 1657 tūkst. kel., o iki 2020 m. - išaugti iki 2325 tūkst. kel.
Bendrų keleivių vežimų geležinkelių transportu apimčių prognozė
15 paveiksle pateikta atlikta bendrų (vietinių ir tarptautinių) keleivių vežimų apimčių prognozė.
Kaip matyti iš 15 pav., pagal pesimistinį scenarijų bendrų keleivių vežimų apimtys pastoviai nežymiai mažės 2008 m sudarys 6558 tūkst. kel., 2013 m. nukris iki 6203 tūkst. kel., o iki 2020 m. sumažėtų iki 5610 tūkst. kel.
Pagal tarpinį scenarijų bendrų keleivių vežimų apimtys pastoviai augtų - 2008 m. sudarytų 6689 tūkst. kel., 2013 m. - 7350 tūkst. kel., o 2020 m. išaugtų iki 9138 tūkst. keleivių.
15 pav. Bendrų (vietinių ir tarptautinių) keleivių vežimų dinamika 1996-2006 m. ir prognozė 2007-2013 ir 2014-2020 metams, tūkst. kel.
[14]
2.4. Rekomenduotini vertinimo metodai
Šiame skyriuje bus aptarti AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos vertinimo ypatumai visais vertės nustatymo požiūriais.
2.4.1. Naudojimo pajamų vertės metodas
Diskontuotų būsimųjų pinigų srautų metodo privalumai:
⮚ geriausiai atitinka Lietuvoje egzistuojančias sąlygas;
⮚ apima kiekybinę ir kokybinę verslo analizę;
⮚ atsižvelgia į verslo istorinę ir prognozuojamą padėtį ekonominėje (kompleksinėje) aplinkoje;
⮚ analizuoja ir įvertina faktorius, kurie galėtų turėti įtakos galutinei vertei. Diskontuotų būsimųjų pinigų srautų metodo trūkumai:
⮚ vertybinių popierių rinkos pasyvumas daro diskonto normos paskaičiavimus sudėtingus;
⮚ sudėtingas prognozavimas nestabilios ekonomikos atveju.
Diskontuoti pinigų srautai (angl. discounted cash flow DCF) Vertinant veiklą šiuo metodu, atliekami šie veiksmai:
⮚ Surenkami ir išanalizuojami istoriniai duomenys.
⮚ Prognozuojama pelno/ nuostolio ataskaita.
⮚ Prognozuojami kai kurie balanso straipsniai (apyvartinis kapitalas, ilgalaikis turtas).
⮚ Naudojantis buhalterinėmis žiniomis užpildomi likę balanso straipsniai.
⮚ Iš suprognozuotų duomenų randami suprognozuoti pinigų srautai (FCF).
⮚ Prognozuojama amžinoji vertė.
⮚ Tikrinamas DCF vertinimo vientisumas, jautrumas.
Istoriniai įmonės balansai ir pelno/nuostolio ataskaitos labai svarbios, nes jose slypi kompanijos augimo tempai, maržos, santykiai, reikalingi apyvartiniam kapitalui prognozuoti ir kt. Turint istorinius duomenis, galima suvokti, kaip veikia verslas, nuo ko jis priklausomas, kokios tikėtinos jo generuojamos maržos ir kiti rodikliai (jų reikės prognozuojant ateitį).
Svarbiausia yra pardavimų prognozė, nes didžioji dauguma vėlesnių straipsnių priklauso būtent nuo pardavimų. Pardavimų prognozes dažnai skelbia ir pačios kompanijos. Be to, pardavimų augimą galima prognozuoti pagal bendrą sektoriaus augimą. Darbe buvo atsižvelgta į prieš tai esantį terpinės prognozės variantą, pagal kurį 2007 m. keleivių vežimai vidutiniškai padidės 7 proc., 2008m. – 4 proc., 2009 m. – 5 proc.
Po pardavimų galima prognozuoti ir kitas pelno/ nuostolio ataskaitos dalis – tam būtina išnagrinėti istorinius duomenis, kad būtų suprasta, kokios maržos vyrauja. Maržos dažnai staigiai nesikeičia (nebent tai ciklinė kompanija), tad jeigu prognozuojamas didelis maržų pokytis, reikia pamąstyti, ar tai pagrįsta. Prekių savikainos (COGS) marža turėtų keistis nedaug. Darbe buvo prognozuojama pardavimų savikaina bei kompensacija pagal tikėtiną būsimų metų infliaciją.
Administracinės išlaidos (SGA) iš dalies yra fiksuoti kaštai, tad pardavimams didėjant, jie auga ne taip greitai. Tačiau kuo didesnė kompanija, tuo SGA ir pardavimų ryšys glaudesnis. Darbe buvo atsižvelgta į istorinius duomenis.
Nusidėvėjimą galima prognozuoti pagal pardavimus tik tuomet, jeigu investicijos tolygios tinka tik didelėms kompanijoms (naujos gamyklos atidarymas labai daug nusidėvėjimo nepridės, tuo tarpu mažai kompanijai jį stipriai paveiks). Nusidėvėjimą mažoms kompanijoms geriausia prognozuoti pagal jos turto
sąrašą bei naudojamas nusidėvėjimo normas. Kadangi analizuojama veikla yra stambi amortizacija siejama su pardavimo pajamomis (žr. B priedą).
Vienas sunkiausių uždavinių yra apyvartinio kapitalo prognozė. Ją galima daryti pasitelkus istorinius apyvartinio kapitalo santykius su pardavimais, apyvartumo rodikliais. Kiti balanso straipsniai (akcininkų nuosavybė, finansinės skolos, gryni pinigai) nustatomi iš jau suprognozuotų straipsnių. Pvz., nuosavas kapitalas šiemet yra lygus praeitų metų nuosavam kapitalui plius grynam pelnui minus dividendai ir pan. (žr. C priedą).
Finansinių skolų ar grynųjų pinigų pokytis prognozuojamas pagal veiklos ir investicinius pinigų srautus (žr. C priedą).
AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veikla yra specifinė, pelno – nuostolio ataskaitoje figūruoja didelis nuostolis, todėl trejų prognozėse neįmanoma pateikti pelningos veiklos. Laisvieji pinigų srautai yra neigiami.
Diskonto norma
Vienas iš svarbiausių veiksnių darančių įtaką verslo vertei yra rizikų, įvertinimas diskonto normos nustatymas. Verslo riziką galime apibūdinti kaip grėsmę, kad koks nors įvykis ar veiksmas neigiamai paveiks įmonės galimybes sėkmingai įgyvendinti verslo tikslus ir strategiją.
Galima teigti, kad rizika yra tikimybė, jog faktiniai įmonės rezultatai bus kitokie nei planuoti.
Investicijų rizikingumas faktiškai atspindi pajamų netikrumą.
Bet kokia rizika yra susijusi su pelnu. Kuo didesnė rizika, tuo didesnis yra laukiamas pelnas kaip kompensacija už prisiimtą riziką, tačiau tuo skaudesni gali būti ir nesėkmės padariniai.
Tad diskonto norma - tai pelno norma, naudojama ateityje gautinas ar mokėtinas sumas paversti į dabartinę vertę. Diskonto norma atspindi to paties rizikos laipsnio investicijų pelno normą, įmonės požiūriu ji atspindi kapitalo pritraukimo į įmonę iš įvairių šaltinių kaštus.
Diskonto norma atspindi netikrumą ir riziką, susijusią su pinigų srautų prognozėmis. Ji dažnai suprantama kaip reikalaujama mažiausia pelno norma iš būsimų investicijų.
Diskonto norma skaičiuojama suminiu metodu. Pelno normos pagrindas yra šie elementai: nerizikinga pelno norma, papildoma premija už šalies riziką, premija už riziką vertinamai įmonei.
Nerizikinga investicijos norma - tai pajamų norma, gaunama iš investicijų (visiškai nerizikingus) vertybinius popierius - Vyriausybės VVP.
Papildoma premija už šalies riziką - yra sąlygojama ekonominių ir politinių veiksnių.
Rinkos rizikos premija - kadangi bet koks verslas yra rizikingesnis, negu investicijos į Vyriausybės ar valstybės skolos vertybinius popierius, investuotojai reikalauja papildo už tai, kad investuoja į konkrečią įmonę.
Diskonto norma nustatoma pagal formulę
I = R + Ql + Q2 + Q3+ Σg,
kur:
R - nominali be rizikos pelno norma; Ql - papildoma premija už šalies riziką;
Q2 - papildoma premija už investavimo į smulkų verslą rizika;
Q3 - papildoma premija už investavimo į uždarą akcinę bendrovę rizika;
Σg - premija už nesisteminę riziką pagal rizikos veiksnius [5].
Nominali be rizikos pelno norma R laikoma Vyriausybės vertybinių popierių – 10 metų trukmės obligacijų, išleistų rinkoje 2008 m. gegužės mėn. (emisija 61101) m. vidutinė palūkanų norma – 5,419 proc. [9].
Papildoma premija už šalies riziką Q1 yra sąlygojama ekonominių ir politinių veiksnių. Ji gali būti
įvertinama, naudojantis ekspertiniais vertinimais. Priimama 5,35 proc. [2] (žr. E priedą).
Papildoma premija už investavimo į smulkų verslą rizika Q2 ir papildoma premija už investavimo į
uždarą akcinę bendrovę rizika Q3 neskaičiuojama.
Nesisteminė rizika yra unikali ir specifinė vertinamos įmonės rizika. Premija už nesisteminę riziką Σg vertinamai įmonei apskaičiuojama remiantis įmonės veiklos rizikos analize ir įvertinimu ekspertiniu būdu. Nustatant diskonto normą pastaruoju būdu, galimi tokie rizikų svyravimai (žr. 9 lentelę):
9 lentelė. Rizikų svyravimai
Ekspertinis premijos už nesisteminę riziką vertinimas (Σg) | ||
Rizikos tipas | Tikėtina reikšmė, % | Vertinamos įmonės reikšmė, % |
Valdymo kokybė | 0- 5 | 1 |
Įmonės dydis | 0- 5 | 2 |
Finansų struktūra (verslas vykdomas skolinto kapitalo sąskaita) | 0- 5 | 1 |
Prekinė/teritorinė diversifikacija | 0- 5 | 2 |
Vartotojų diversifikacija | 0- 5 | 2 |
Pelnų lygis ir galimybė prognozuoti | 0- 5 | 4 |
Kiti rizikos faktoriai | 0- 5 | 2 |
Σg iš viso: | 14 | |
Nustatant nesisteminę riziką, atsižvelgiama į įmonės veiklos riziką, susijusią su finansine, komercine veikla, konkurenciniu privalumu. Svarbiausia investuotojams rizika (rinkos rizikos), už kurią jis tikisi gauti
atlyginimą rinkoje. Už nesistemingą riziką investuotojas nesitiki gauti atlyginimo, todėl jis nusiteikęs jos išvengti.
Tad nustatoma diskonto norma yra:
I = R + Ql + Σg=5,419+5,35+14=24,759≈25 proc.
Žinant diskonto normą galima paskaičiuoti laisvuosius pinigų srautus, jų dabartinę vertę, tęstinumo vertę bei verslo vertę (žr. D priedą).
Keleivių vežimo direkcijos pelno - nuostolio ataskaitose vyrauja didelis nuostolis, ateinančių metų prognozėse taip pat išliks nuostolinga veikla. Laisvieji pinigų srautai, dabartinė, tęstinumo bei verslo vertės taip pat gaunamos neigiamos. Taip yra todėl, kad analizuojama veikla yra specialios paskirties bendrovės sudėtinė dalis, kuri nors ir turėdama atskirą finansinę atskaitomybę nuo kitos AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos, yra neatsiejama dėl šių priežasčių:
⮚ keleivinių vagonų depas atlieka LG struktūriniams padaliniams vagonų ir įvairių atsarginių dalių remontą bei riedmenų dažymą;
⮚ Vilniaus Keleivinių vagonų depe remontuojami ir gaminami keleivinių vagonų mazgai ir detalės, kurie naudojami atliekant visų rūšių vagonų remontą.
Didžiausios Keleivių vežimo direkcijos sąnaudos savo reikmėms susidaro dėl:
⮚ materialinių sąnaudų (medžiagų, degalų, energijos);
⮚ remonto, kapitalinių bei modernizacijos darbų (vagonų, riedmenų, pastatų, kokybės gerinimo);
⮚ ilgalaikio turto įsigijimo (dyzelinių ir elektrinių traukinių, keleivių aptarnavimo, keleivinių vagonų technologinė įranga).
Balanso nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų skiltyje esanti dalis „Tarpusavio atsiskaitymų įsipareigojimai“ įrašyta dėl to, jog visos AB „Lietuvos geležinkeliai“ direkcijos tarpusavyje yra labai susijusios finansiškai. Keleivių vežimas yra nuostolingas, todėl didžiąją jo sąnaudų dalį dengia kitos direkcijos, t. y. apie 1 proc. iš 100 proc. Keleivių vežimo direkcija atlieka paslaugas AB „Lietuvos geležinkeliams“, o apie 99 proc. iš 100 proc. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kelių vežimo direkcijai.
DCF vertinimas atspindi vertintojo nuomonę, jis grindžiamas prielaidomis. DCF sudarymas leidžia suprasti kompanijos verslą, nes priverčia pagalvoti iš kur ir kodėl kompanija generuoja vienokius ar kitokius srautus
2.4.2. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas
Kaip jau minėta, šis metodas, dar vadinamas turto požiūriu, apima koreguotų įsipareigojimų grynosios sumos atėmimą iš koreguoto turto, siekiant gauti koreguotą grynąją buhalterinę vertę. Vertė nustatoma remiantis prielaida, kad Keleivių vežimo direkcija numatoma likviduoti, tačiau turto vertės imamos iš balanso, nes apskaičiuoti rinkos ar pakeitimo vertes neįmanoma dėl dokumentų trūkumo (pastatų, įrenginių dokumentacijos ir pan.)
Nematerialus turtas – 261611 Lt. Materialus turtas – 154 412 591 Lt.
Finansinis turtas - 2 000 Lt.
Trumpalaikis turtas – 7 106 990 Lt. Pinigai ir pinigų ekvivalentai – 475 266 Lt.
Iš viso: 161 783 192 Lt.
Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (koreguoti dėl atlyginimų) – 11 787 369 Lt Xxxxxxxxxxx (balansinė) vertė – 149 995 823 Lt ≈ 150 000 000 Lt.
Jei dirbama remiantis prielaida, kad kompaniją numatoma likviduoti, būtina įvertinti turtą rinkos verte ir iš jos atimti likvidavimo išlaidas, tokias kaip kompensacijos, kurias reikia sumokėti išeinančiam personalui, nesumokėtų skolų visiškas padengimas, bei tokio darbo, kuris atliekamas siekiant išieškoti debitorinius įsipareigojimus ir pan. apmokėjimo išlaidos.
Tad galima teigti, jog neturint pastatų bei įrenginių detalios dokumentacijos, kuria remiantis būtų apskaičiuota reali rinkos vertė, aptariamas metodas šiuo atveju praranda savo aktualumą, kadangi nustatyta vertė yra netiksli. Tai yra buhalterinė veiklos vertė.
Kitais atvejais turto metodas taip pat neturėtų būti vienintelis įvertinimo būdas, vertinant verslą kaip veikiančią įmonę.
2.4.3. Lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodas
Palyginamosios vertės metodo privalumai:
⮚ paprastas, pigus, greitas;
⮚ dažniausiai naudojamas mažų įmonių verslui ir nekilnojamajam turtui vertinti. Palyginamosios vertės metodo trūkumai:
⮚ informacijos stoka ir patikimumas;
⮚ nenaudojamas didelėms įmonėms vertinti, nes jos retai būna adekvačios, o jų turtas įvairus ir sunkiai sulyginamas;
⮚ pavaizduoja esamą padėtį, tačiau neparodo būsimos veiklos poveikio verslo bei turto vertei.
Rinkos metodas numato verslo palyginimą su analogiškais verslais, interesais verslo nuosavybėje ir akcijomis, kurios būtų parduotos atviroje rinkoje. Taikant šį metodą naudojami trys labiausiai paplitę duomenų šaltiniai: viešos fondų rinkos, kuriose parduodami interesai nuosavybėje ir analogiški verslai; įsigijimo rinka, kurioje parduodami ar perkami pilni verslai; prieš tai buvusių transakcijų su nuosavybe duotame versle faktai. Sandorių su analogišku verslu palyginimui turi būti priimtinas pagrindas. Palyginami verslai turi priklausyti tai pačiai šakai, ar į tuos pačius ekonominius pokyčius reaguojančiai šakai. Palyginimas turi būti apgalvotas ir neturėtų klaidinti.
Kadangi analizuojama Keleivių vežimo direkcija yra specialios paskirties ir neturinti analogų Lietuvoje, šis metodas neturėtų būti taikomas. Tačiau paminėtina tarptautinė kompanija (xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxx.xxx,) teikianti verslo vertinimo sprendimus, kurie paremti taupant laiko sąnaudas bei pagrįsti vertinimo metodologija, t. y. verslo vertė nustatoma remiantis sukaupta didele parduotų ar vertintų įmonių, suskirstytų pagal kategorijas, duomenų baze iš viso pasaulio. Duomenų bazėje kaupiami ne tik sandoriai ar nustatytos vertės, bet ir apskaičiuojami įvairūs palyginamieji finansiniai rodikliai.
Paminėtina, kad ši sistema vertintojui galėtų būti kontrolinė priemonė nustatant verslo vertę pajamų ar turto metodais.
2.5. Specialiosios paskirties AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo rezultatas
Darbe buvo analizuojami AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veiklos vertinimo ypatumai trimis požiūriais: pajamų, turto bei rinkos.
Pajamų požiūriu Keleivių vežimo direkciją galima įvertinti, tačiau veiklos vertė yra neigiama. Minėtas požiūris remiasi finansinės atskaitomybės dokumentais. Pagal 2004 -2006 m. pelno – nuostolio atskaitas Keleivių vežimo direkcijos veikla yra nuostolinga. Nuostolis yra kompensuojamas iš kitos AB
„Lietuvos geležinkeliai“ veiklos, t. y. krovinių gabenimo.
Turto požiūriu nustatyta vertė yra balansinė vertė, kadangi reikalingi duomenys buvo imami iš balanso. Vertės nustatymo metodikose rekomenduotina materialųjį turtą skaičiuoti rinkos kainomis, tačiau darbe buvo imamos balansinės vertės, nes nebuvo pateikti detalizuoti turto duomenys, t. y. kiek yra pastatų, mechanizmų bei įrenginių ir kokie jų techniniai duomenys.
Rinkos požiūriu šią veiklą nerekomenduotina vertinti, kadangi ji neturi palyginamųjų objektų Lietuvoje. Vertės nustatymas rinkos metodu grindžiamas analogiškais pavyzdžiais. Lietuvoje yra tik viena įstaiga, vežanti keleivius traukiniais.
Keleivių vežimo direkcija kaip atskira veikla nėra galima, kadangi ji nuostolinga, o valstybės parama nepadengia nuostolio. Ši veikla glaudžiai susijusi su kitomis AB „Lietuvos geležinkeliai“ direkcijomis tiek išteklių naudojimu, pagalbinėmis veikomis, tiek gamybos sąnaudomis bei remonto programomis, o tai lemia sudėtingus pinigų srautus bei tarpusavio atsiskaitymų įsipareigojimus.
IŠVADOS
⮚ Verslo vertinimas tampa vis aktualesnis, šiuolaikinėje visuomenėje nepakanka vien tik intuicijos, nuovokos ir logikos, vykdant strateginius sprendimus. Darbe buvo susisteminti LNTVS, EVS bei teisinė bazė.
⮚ Susisteminta medžiaga buvo papildyta detaliu finansinės analizės aprašymu, kuris yra būtinas, nes padeda nustatyti problemas ir prognozuoti perspektyvas, reikalingas kaip paruošiamasis etapas vertinimo metodams taikyti.
⮚ Baigiamajame darbe pagal pateiktą teorinę medžiagą bei rekomendacijas buvo išanalizuota specialiosios paskirties AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos veikla bei jos vertinimo ypatumai.
⮚ Analizuojant Keleivių vežimo direkcijos veiklą, buvo atlikta retrospektyvinė analizė, kurioje matoma, jog vežamų keleivių skaičius nuo 1996 m. mažėjo dėl įvairių priežasčių.
⮚ Retrospektyvinė analizė parodė, jog žymus 50 proc. mokamu tarifu vežtų keleivių skaičiaus augimas sumažino keleivių vežimo pajamas, o pagrindinė sąnaudų augimo priežastis per 1996-2002 m. buvo kainų ir darbo užmokesčio didėjimas.
⮚ Atliekant konkurencinę analizę, atliktais keleivių srautų pasiskirstymo tyrimas, kuris parodė, jog jei prieš penkiolika ar daugiau metų pagrindinius tarpmiestinius keleivių srautus veždavo autobusai bei geležinkelis, o 2003 m. net keturis penktadalius, t.y. 81,3 proc. tiesioginių keleivinių srautų tarp šių miestų gabeno lengvieji automobiliai. Autobusai transportavo tik 14,9 proc. keleivių, o traukiniai - nedidelę dalį - tik 3,8 proc. tiesioginių keleivių iš miesto į miestą. Per pastaruosius ketverius metus lengvieji automobiliai užėmė dar didesnę rinkos dalį.
⮚ Pagrindinis uždavinys viešajam tarpmiestiniam geležinkelių ir kelių transportui - ne konkuruoti tarpusavyje, o bendradarbiauti ir kartu susigrąžinti keleivius iš lengvųjų automobilių.
⮚ Didinant susisiekimo greitį geležinkelyje, netolimoje perspektyvoje kelionės trukmės traukiniu ir lengvuoju automobiliu keisis kelionės traukiniui naudai, tai bus galimybė perimti geležinkeliui dalį keleivių iš lengvųjų automobilių. Ypač tai svarbu Vilniaus - Kauno trasoje, kur, įgyvendinus investicinius projektus, susisiekimo grietis traukiniais išaugs iki 160 km/h.
⮚ Tyrimai atskleidė svarbų faktą, jog Lietuvoje kelių transportas konkurencinėje sferoje turi du svarbius prioritetus prieš geležinkelių transportą. Lietuvoje vežėjai už automobilių kelius moka per benzino ar dyzelino akcizą. Tačiau „Lietuvos geležinkeliai" pirkdami dyzeliną taip pat moka akcizo mokestį ir kartu kasmet dešimtimis milijonų litų finansuoja kelininkus - išeina, jog kartu netiesiogiai jie finansuoja ir savo pagrindinį konkurentą t. y. kelių transportą.
⮚ „Lietuvos geležinkeliai" patys modernizuoja ir prižiūri šalies geležinkelių tinklą taip pat panaudodami ES ir kitas lėšas. Tuo pat metu automobilių kelių tinklas priklauso valstybei, kuri stato, plečia ir prižiūri kelius. Tokia padėtis nėra gera, nes sudaroma nelygi konkurencija tarp kelių ir geležinkelių transporto.
⮚ Atlikta finansinė Keleivių vežimo direkcijos analizė parodė, jog veikla yra nelikvidi ir nepajėgi artimiausiu metu įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. Taip pat analizėje nustatyta, kad direkcijos veikla yra neefektinga ir neefektyviai naudojamas turtas. Taip pat pažymėtina, jog veikla neturi ilgalaikių įsipareigojimų.
⮚ Darbe atlikta keleivių vežimų geležinkelių transportu stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių analizė.
⮚ Keleivių vežimo paklausos prognozės atliktos remiantis trimis keleivių vežimo pasiūlos scenarijais. Pastarieji atsižvelgia į galimą būsimą geležinkelių pasiūlą investicinių projektų geležinkelių transporte įgyvendinimą, marketingo priemonių diegimą geležinkelių transporte, alternatyvių keleivinio transporto rūšių konkurenciją, ekonominę šalies raidą, taip pat prielaidas apie tarptautinių santykių su kaimyninėmis šalimis prielaidas.
⮚ Atliekant vertinimą pajamų metodu buvo atsižvelgta į tarpinį prognozės variantą, kur numatyta, jog keleivių vežimų apimtys išaugtų nežymiai. Vietiniai keleivių vežimai geležinkeliu Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, yra nuostolingi. Laisvieji pinigų srautai, dabartinė, tęstinumo bei verslo vertės gaunamos neigiamos. Taip yra todėl, kad analizuojama veikla yra specialios paskirties bendrovės sudėtinė dalis, kuri nors ir turėdama atskirą finansinę atskaitomybę nuo kitos AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiklos, yra neatsiejama dėl daugelio priežasčių. Šiuo metu keleivių vežimo veikla daugiausiai finansuojama iš krovinių vežimo pelno.
⮚ Tapusi savarankiška keleivių vežimo įmonė netektų finansavimo šaltinio iš krovinių vežimo ir negalėtų toliau vykdyti veiklos, kadangi valstybės skiriamos dotacijos nepadengia nuostolio. Tad rekomenduotina pereiti prie vietinių keleivių vežimų geležinkeliais finansavimo valstybiniu mastu, vykdant visuomenės aptarnavimo organizavimą.
⮚ Turto požiūriu atlikta analizė, kurios metu nustatyta balansinė veiklos vertė, kadangi nebuvo pateikti detalizuoti turto duomenys, t. y. kiek yra pastatų, mechanizmų bei įrenginių ir kokie jų techniniai duomenys.
⮚ Palyginamosios vertės metodas netaikomas, kadangi tai specialios paskirties įmonė, neturinti analogų Lietuvoje, be to, šis metodas nerekomenduotinas didelėms įmonėms vertinti, nes jos retai būna adekvačios, o jų turtas įvairus ir sunkiai sulyginamas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Xxxxxxxxxxx X. Keleivių vežimų kelių ir geležinkelių transportu tyrimai. Transporto vadybos problemos Lietuvoje. Vilnius: 2006, VGTU, Generolo Xxxx Xxxxxxxx Lietuvos karo akademija.
2. Damodaran Online. [žiūrėta 2008-05-20]. Prieiga per internetą: xxxx://xxxxx.xxxxx.xxx.xxx/xxxxxxxxx/.
3. Europos vertinimo standartai. Penktasis leidimas. Lietuvos turto vertintojų asociacija, 2007, 398 p.
4. Finansai ir investicijos [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per internetą: xxxx://xxxxxxxx.xxxxxx.xxx/.
5. Xxxxxxx X., Xxxxxxxx X. Corporate valuation. London: FT Xxxxxxxx xxxx, Financial times, 2003. 191 p.
6. In finansials. [žiūrėta 2008-05-06]. Prieiga per internetą: xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxx.xxx.
7. Xxxxxxxxxxxxx X. Finansai ir investicijos. Kaunas: Smaltijos leidykla, 2004. 869 p.
8. Lietuvos banko tinklalapis [žiūrėta 2008-05-10]. Prieiga per internetą: xxxx://xxx.xx.xx.
9. Lietuvos nacionaliniai turto vertinimo standartai. Vilnius: LTVA ir LTVVĮA, 2004.
10. LR Geležinkelių transporto kodeksas. Vilnius: 2004-04-22 Nr. IX-2152.
11. LR Kelių transporto kodeksas. Valstybės žinos, 1996 Nr. 119-272.
12. LR Transporto veiklos pagrindų įstatymas. Vilnius: 2002-02-28 Nr. IX-747.
13. LR vyriausybės nutarimas dėl turto vertinimo metodikos. Vilnius: 1996-02-14 Nr. 244.
14. Prof. xx. Xxxxx Xxxxxxxxxxx. Visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų vežti keleivius geležinkelių transportu vykdymas. Vilnius: 2007. 69 p.
15. Xxxxxxxxxx X. Turto informacinės sistemos ir verslo vertinimas. Paskaitų konspektai, 2008.
16. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Vilnius: Lietuos Respublika, 1999-05-25 Nr. VIII- 1202.
17. Žvirblis X., Xxxxxxxxxxx X. Evolution of the competitiveness of the system of passenger transportation by railway. Transport, ISSN 1648-4142. Vol XIX, No 4. Vilnius: Technika, 2004. 161 p.
PRIEDAI
A PRIEDAS
B PRIEDAS
Pajamų prognozė
C PRIEDAS
Balanso prognozė
D PRIEDAS
Verslo vertės skaičiavimas
XXXX | 0000 | 0000 | 2009 |
EBIT | -32.502.353 | -36.883.756 | -37.137.293 |
Depreciation | 3.757.214 | 3.877.502 | 4.041.377 |
Working Capital Investment | -292.755 | -307.393 | -163.875 |
Fixed Capital Investment | -30.000 | -30.000 | -30.000 |
Taxes on EBIT | 0 | 0 | 0 |
Free Cash Flow to Firm | -29.067.895 | -33.343.647 | -33.289.791 |
Laisvųjų pinigų srautų dabartinė vertė | -23.254.316 | -21.339.934 | -17.044.373 |
Tęstinumo vertė trečiųjų metų | -68.177.492 | ||
Verslo vertė | -129.816.115 |
E PRIEDAS