GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

NEAKIVAIZDINIŲ STUDIJŲ SOCIALINIŲ INSTITUCIJŲ VADYBOS SPECIALYBĖS

2 - o (ANTRO) KURSO STUDENTĖS ( MAGISTRANTĖS) AURELIJOS JOCIŪTĖS

M A G I S T R O D A R B A S

GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS

DĖSTYTOJAS: DOC.XX. XXXXXX XXXXXXXXXX

VILNIUS 2006

Darbą GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS

(temos pavadinimas)

2006 m. BIRŽELIO mėn. 16 d. įteikiau moksliniam vadovui.

(magistranto parašas) (vadovo

parašas)

Magistro darbo vadovo vertinimas:

(data) (v., xxxxxxx) (parašas)

Recenzento vertinimas:

(data) (v., xxxxxxx) (parašas)

Magistro darbų gynimo komisijos įvertinimas:

Komisijos pirmininkas: Komisijos nariai

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRINIO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas:

1. atliktas savarankiškai;

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. nenurodo kitų šaltinių, jeigu jie nebuvo panaudoti šiame darbe;

4. pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

Xxxxxxxx Xxxxxxx parašas:

TURINYS

Įvadas 5

I. Vaiko globoje socialinės integracijos tradicija Lietuvoje 7

1.1.Globojamo vaiko socialinės integracijos Lietuvoje sistemos analizė 7

1.2. Ugdymo tikslai integruojant pilietines vertybes vaiko globos institucijose. 22

1.3. Xxxxxxxxxx ugdymas – reikšmingas pozityviosios socializacijos aspektas. 30

1.4. Paauglių, gyvenančių globos institucijose psichosocialinės raidos ypatumai. 47

1.5. Profesionalų vaidmuo globojamo vaiko socialinei integracijai 53

II. Globojamo vaiko pozityviosios socializacijos prielaidos 64

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodika 64

2.2 Prielaidos vaikų globoje pilietinei raiškai. 67

2.3. Globojamo vaiko pozityviosios socializacijos prielaidų analizė 95

Išvados 104

Rekomendacijos 105

Literatūra 106

Xxxxxxxxx 000

Priedai 118

ĮVADAS

Pasaulyje vykstantys kultūriniai, socialiniai, ekonominiai bei politiniai pokyčiai skatina naujai įvertinti vaiko socialinės integracijos, socialinės raidos galimybes bei ugdymo tikslus, uždavinius. Kai kurie autoriai (Xxxxxxxxxxxx, 1999, Xxxxxxxxxxxxx, 2002, Bitinas, 2000, Xxxxxxxxxx, 2005, Xxxxxxxxxx 2003, Xxxxxxxxxx, 2002, Xxxxxxxxxxxx, 1995, Zaleskienė, 2002 ir kt.) pastebi, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje vaiko gerovės klausimus svarbu analizuoti visuose lygmenyse – tyrinėjimai socialinio, asmenybės demokratinio ir pilietinio ugdymo bei socialinės pedagogikos srityje nepraranda savo aktualumo. Vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, todėl vis didesnis dėmesys turi būti skiriamas vaikų padėčiai mūsų šalyje.

Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisarė X.Xxxxxxxx teigia, kad visų pasaulio vaikų teisių įgyvendinimas reikalauja ypatingo dėmesio – be veiksmingos nacionalinės vaiko teisių įgyvendinimo sistemos kiekvienoje valstybėje dalyvėje pastangos įgyvendinti vaiko teises yra pasmerktos būti tik simboliniais poelgiais. „Vaiko teisės bus įgyvendintos tik tada, kai valstybės dalyvės bus politiškai nusistačiusios tai padaryti bei turės tam pakankamai galimybių ir žinių“, - teigia X.Xxxxxxxx (2002, 9).

Lietuva, ratifikavusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją 1995m. įsipareigojo užtikrinti šeimos netekusiam vaikui visapusišką paramą. LR Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje teigiama, jog „Vaikai (asmenys iki 18 metų) dėl ypatingos savo padėties (neveiksnumo) yra išskirtinė asmenų grupė, turinti įvairių poreikių, bet dėl savo fizinio ir psichinio nebrandumo nesugebanti savęs apginti. Už vaiko gerovės užtikrinimą atsako ne tik šeima, bet ir valstybė. Vaiko teisių apsauga turi būti visų valstybės bei savivaldybių institucijų ir visų valstybių tarnautojų rūpestis bei prioritetas. Todėl Lietuvoje tobulinimas vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimas ir jos koordinavimo mechanizmas tiek centrinės, tiek vietos valdžios (savivaldybių) lygmeniu“ (100, 23str.).

2003 m. LR Seimas patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, kuria vadovaujantis yra parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui – strategijoje vaiko gerovė suprantama kaip sąlygų vaikui gyventi visavertį gyvenimą sudarymas, užtikrinant jo teisę į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime (94).

Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija įvardina tokias vaiko gerovės problemas, kaip Lietuvos įstatymų nesuderinamumą su JT Vaiko teisių konvencija, nepakankamą finansavimą kiekvienam asmeniui šalyje – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vaiko aprūpinimo srityje šalis pasuko valstybės atsakomybės mažinimo link, todėl didžiausia ir giliausiame skurde gyvenanti visuomenės dalis Lietuvoje yra vaikai (93). Taip pat pažymima, kad nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą – valstybės veiksmai vaiko apsaugoje remiasi vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Xxxxxx Xxxxxxx 2006 – ųjų metų metiniame pranešime pabrėžė, jog, nors apklausų duomenimis šešiasdešimt du nuošimčiai visuomenės labiausiai pasitiki šeima, tačiau realiai daugėja vaikų, augančių nepilnose šeimose – dėl šių priežasčių Jo Ekscelencija ragino atsigręžti į šeimą, kaip visuomeninį ir kultūrinį branduolį, tradicinę ir saugiausią vaikui aplinką bei nukreipti valstybės politiką į paramą šeimoms (58).

Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxx (2005), kompleksinės socialinės pagalbos šeimai nebuvimas sąlygoja ir stabilų socialinių našlaičių, našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų skaičių: statistiniais duomenimis, kasmet apie 3 tūkstančius vaikų paimami iš šeimų ir pusę jų apgyvendinami įvairaus tipo vaikų globos institucijose, o per paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį globojamų institucijose vaikų skaičius padidėjo 30 procentų. Autorė teigia, jog šios tendencijos skatina labiau analizuoti situaciją: kur nukreipiami vaikai, netekę tėvų globos, ar vaikus globojančios institucijos turi sąlygas vaikų socializacijai, ar visi vaikai globoje vienodai remiami valstybės pozityviosios socializacijos lėšomis. Pozityvioji vaiko socializacija ir gerovė yra tiesiogiai susijusios su valstybių ir savivaldybių vykdoma vaikų gerovės politika bei atspindi socialinės pedagogikos teorines prielaidas.

Pažymėtina tai, kad vaikai globoje yra ypač pažeidžiami, nepasiruošę savarankiškam gyvenimui, nepajėgūs fiziškai, dvasiškai ir materialiai remti mūsų visuomenę, būti jos kūrimo, ne tik vartotojiško požiūrio, dalimi. Nors pagal LR Civilinį kodeksą, vienas iš vaiko globos uždavinių yra rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje (LR Civilinis kodeksas, 2000). Todėl globojamų vaikų pilietiškumo ugdymas kaip pozityviosios socializacijos prielaida tampa itin aktualus ruošiant juos savarankiškam gyvenimui šeimoje ir ypač išgyvenančią pokyčius visuomenėje.

Xxxxxx, kad globojamų vaikų ugdymas, jų problemų tyrinėjimas bei rekomendacijų pateikimas darbui su šiais vaikais dabar ir ateityje bus aktualus. Todėl savo tyrimo objektu pasirinkome globojamo vaiko pozityviosios socializacijos prielaidų analizę.

Tyrimo objektas: globojamo vaiko pozityvioji socializacija.

Tyrimo tikslas: išanalizuoti globojamo vaiko pozityviosios socializacijos prielaidas.

Darbo uždaviniai:

1. Išnagrinėti mokslinę literatūrą ir norminius dokumentus, reglamentuojančius vaiko pozityviąją socializaciją.

2. Išanalizuoti kaip realitizuojami ugdymo tikslai integruojant pilietines vertybes vaiko globos institucijoje.

3. Apžvelgti paauglių, gyvenančių globos institucijose psichosocialinės raidos ypatumus

4. Atskleisti profesionalų vaidmenį vaikų globoje pozityviajai socializacijai.

5. Išanalizuoti ir apibendrinti vaiko globoje pozityviosios socializacijos galimybes.

Tyrimo metodika: norminių, statistinių dokumentų kontent analizė, kokybinis tyrimas, vaikų globos institucijų vadovų apklausa struktūruoto interviu pagalba, globotinių anketinė apklausa.

I. GLOBOJAMO VAIKO SOCIALINĖS INTEGRACIJOS TRADICIJA LIETUVOJE

1.1. GLOBOJAMO VAIKO SOCIALINĖS INTEGRACIJOS PRIELAIDŲ LIETUVOJE ANALIZĖ

Besikeičiančios ekonominės, socialinės, politinės sąlygos pastaruoju metu vis labiau aktualizuoja vaiko gerovės klausimus, iš kurių vienas svarbesnių – vaiko globa arba, kaip teigia mokslininkė X.Xxxxxxxxxx (1997), itin opiu reiškiniu tampa socialinė našlaitystė. Kaip pastebi X.Xxxxxxxxxx (2003), vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis – pastaraisiais metais vaikų gerovės problemos yra aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos, nes pačios skaudžiausios vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos tebėra aktualios.

Vaiko globos organizavimo nuostatuose (2002) teigiama, kad vaiko globa (rūpyba) – tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems; globojamas (rūpinamas) vaikas – tai toks vaikas, kuriam įstatymų nustatyta tvarka nustatyta globa (rūpyba). Likęs be tėvų globos vaikas, tai toks vaikas:

• kurio abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs;

• kurio abu tėvai arba artimieji giminaičiai nežinomi (rastas vaikas);

• kurio turimas vienintelis iš tėvų arba abu tėvai yra dingę ir paskelbta jų paieška;

• kurio turėtas vienintelis iš tėvų arba abu tėvai teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais;

• kurio turimas vienintelis iš tėvų arba abu tėvai nustatytąja tvarka pripažinti neveiksniais;

• kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali juo rūpintis dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių;

• kurio tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir kuris

įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš šeimos (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų);

• nuo kurio radimo dienos per tris mėnesius nenustatyti tėvystės ar artimos giminystės ryšiai;

• kuris įstatymų nustatyta tvarka yra atskirtas nuo tėvų;

• kurio tėvams (tėvui ar motinai) įstatymų nustatyta tvarka laikinai ar neterminuotai apribota tėvų (tėvo ar motinos) valdžia. (Vaikų globos organizavimo nuostatai, 2002).

Visos pasaulio šalys susiduria su vaikų teisių apsaugos problemomis, tarp kurių ne išimtis ir Lietuva – kelis dešimtmečius trukusi okupacija paliko padarinių, sukeliančių sunkumus atkuriant žmogaus prigimtines teises bei laisves. Mūsų valstybėje klausimus, susijusius su vaikų teisėmis į jų gyvybę, apsaugą, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį ir kt.vystymąsį, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, ypač jos skirsnis “Žmogus ir valstybė”, garantuojantis prigimtines žmogaus teises ir laisves; Konstitucijos straipsniai, apibūdinantys šeimą kaip visuomenės bei valstybės pagrindą bei nuostata, jog nepilnamečius vaikus gina įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos, Civilinis, Administracinių teisės pažeidimų, Baudžiamasis ir Pataisos darbų kodeksai, procesiniai ir kiti įstatymai (Kvieskienė, 2003). Socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja ir įgyvendina socialinę politiką: rūpinasi vaikų, jaunimo, šeimos socialinės apsaugos funkcionavimu, koordinuoja vaikų teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, kaupia, sistemina informaciją vaiko teisių apsaugos klausimais, koordinuoja socialinės globos įstaigų veiklą, rūpinasi socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (91). Nuo 1991 m. sausio mėnesio įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris reglamentuoja pagrindinius socialinio aprūpinimo principus, institucijas, socialinio aprūpinimo sistemos lėšų paskirstymą (54).

Jau 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje buvo teigiama, kad „žmonija privalo vaikui duoti visa, ką ji turi geriausia“, o 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje ši mintis plėtojama toliau.

1992 m. Lietuva prisijungė prie JTO Vaiko Teisių Konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995 metais. 1996 metais priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas tvirtina, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:

• valstybė ir jos institucijos;

• vietos savivaldos institucijos;

• nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.

1997 m. Vyriausybė pritarė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programai, kurioje numatomos priemonės, skatinančios nuo prievartos ir smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją, resocializaciją, socialinių darbuotojų rengimą, teisėsaugos institucijų pareigūnų perkvalifikavimą. 1997 m. pasirašyta Vidaus reikalų ministerijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas – ugdyti moksleivių pilietiškumą, teisinę sąmonę ir atsakomybę, įvertinti moksleivių, jaunimo teisės pažeidimų būklę pagal vaikų ir paauglių Nusikalstamumo Prevencijos programą, parengta sutarties vykdymo programa. 1998 m. xxxxxxxx Xxxxx globos įstatymas, kuris 2000m. buvo integruotas į Civilinį kodeksą. Pagrindiniai teisės aktai reglamentuojantys vaiko globos organizavimą yra minėtas Civilinis kodeksas, Vaiko teisių pagrindų įstatymas, Socialinių paslaugų įstatymas, Apskrities valdymo įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas. Miestų ir rajonų savivaldybės globos funkcijoms atlikti įsteigė globos ir rūpybos skyrius. Šie skyriai rūpinasi našlaičiais, tėvų globos netekusiais vaikais, daugiavaikėmis šeimomis bei šeimomis, auginančiomis vaikus su negalia, taip pat steigia slaugos ir globos namus, labdaros centrus ir kt. socialines paslaugas teikiančias institucijas. Ši veikla derinama su JT Vaiko teisių konvencijos nuostatomis. 1998 m. priimtas Vaiko globos įstatymas, iš esmės pakeitęs juridinį ir socialinį vaiko globos organizavimą – laikinos globos organizavimas tapo juridiškai įteisintas (Kvieskienė, 2002, 2001).

2000 m. liepos 18 d. priimtas LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas (97). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos paskirtis prižiūrėti, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą Lietuvoje.

LR Seimas 2003 m. patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją (toliau – Koncepcija), kurios tikslas - pasiekti politinį susitarimą dėl vaiko gerovę lemiančių vertybių, nuostatų ir numatyti vaiko gerovės įgyvendinimo gaires. Šio dokumento Preambulėje teigiama, kad „Koncepcija – tai vaiko politikos ateities įžvalgos. Vadovaujantis Koncepcija, nuosekliai įgyvendinant Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, daromos nuoseklios reformos, kuriamos strategijos, įgyvendinimo planai, įstatymų bei lydimųjų teisės aktų pakeitimai“ (93, 1).

Koncepcijoje remiamasi Europos Bendrijoje priimtomis ir taikomomis pagrindinėmis vaiko gerovę nusakančiomis sąvokomis:

• Vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų

• Vaiko gerovės politika – socialinės politikos dalis, kuri remiantis tarptautiniais dokumentais yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą

• Vaiko apsauga – teisė augti savo šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, taip pat teisė būti apsaugotam nuo socialinio ir individualaus xxxxxx

• Xxxxx aprūpinimas – teisė į išteklius ir paslaugas, juos paskirstant tarp vaiko ir suaugusiųjų; ypač skiriant dėmesį neįgaliam vaikui, vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, ir vaikui, kuriam yra pavojus patirti skurdą, tėvų smurtą bei nepriežiūrą ar įsitraukti į nusikalstamą veiklą

• Vaiko dalyvavimas – teisė veikti, išreikšti savo nuomonę ir daryti įtaką sprendimams šeimoje ir visuomenėje individualiai ir kolektyviai, sukuriant vaikui socialinę erdvę jo aktyviam dalyvavimui

• Gerovė – organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti visus gebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę atsižvelgiant į jų šeimų ir bendruomenės poreikius.

Koncepcija siekiama daryti įtaką socialinei bei ekonominei politikai, kad vaikams būtų sudarytos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą, užtikrinant jų interesus ir Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje (ten pat, I sk., 1).

Kaip minėjome, pozityvioji vaiko socializacija ir gerovė yra tiesiogiai susijusios su valstybių ir savivaldybių vykdoma vaikų gerovės politika ir atspindi socialinės pedagogikos teorines prielaidas: “Nesubalansuota vaikų gerovės politika menkiau išsivysčiusiose šalyse daro neigiamą įtaką vaikystės raidai, valstybių genofondui ir apriboja galimybes daliai vaikų tapti visavertėmis asmenybėmis”, - teigia X.Xxxxxxxxxx (2005, 166-167).

Reikšminga Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programa, kurią LR Vyriausybė patvirtino 2004 m.(61). Šios programos tikslas - sudaryti tinkamas tėvų globos netekusio asmens socialinio integravimosi į visuomenę sąlygas, ugdyti asmeniui savarankiško gyvenimo įgūdžius. Ši programa kelia tokius uždavinius, kaip:

• parengti ir pradėti taikyti vaiko globos (rūpybos) įvairaus tipo vaikų globos institucijose ir šeimynose organizavimo reikalavimus, leisiančius tėvų globos netekusiam asmeniui užtikrinti jo interesus atitinkančias artimas namų aplinkai

sąlygas, kai nežeminamas asmens orumas ir paisoma kiekvieno asmens individualumo

• parengti ir įgyvendinti įvairaus tipo vaikų globos institucijose ir šeimynose savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją

• tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius vaikų globos institucijoje globojamo (rūpinamo) vaiko išlaikymą, kai jis, nesulaukęs pilnametystės, išvyksta iš vaikų globos institucijos mokytis

• organizuoti tėvų globos netekusių asmenų švietimą, kaip pasirinkti profesiją, kur mokytis, suteikti jiems žinių apie darbo rinką ir socialines garantijas, šeimos raidą ir pasirengimą kurti šeimą

• parengti ir įgyvendinti įvairaus tipo vaikų globos institucijų darbuotojų, dirbančių su vaikais, kvalifikacijos tobulinimo programas – suteikti jiems žinių, kaip dirbti socialinį darbą su tėvų globos netekusiu asmeniu, rengti jį savarankiškai gyventi visuomenėje

• tobulinti aukštojo mokslo paskolų suteikimo ir grąžinimo tvarką – išskirti į atskirą grupę tėvų globos netekusius asmenis

• tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius socialinio būsto nuomos sistemą, – suteikti pirmenybę nuomotis tokį būstą našlaičiams ir likusiems be tėvų globos asmenims, įrašytiems į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą

• tobulinti tėvų globos netekusio asmens turto administravimo sistemą

• skatinti vaikų globos institucijų tarpžinybinį bendradarbiavimą, plėtoti socialinių ir profesinio orientavimo paslaugų prieinamumą tėvų globos netekusiems asmenims, kad jie geriau pasirinktų profesiją ir pasirengtų profesinei karjerai ir savarankiškam gyvenimui

• rengti ir leisti skirtą tėvų globos netekusiam asmeniui metodinę informacinę medžiagą apie profesinį pasirengimą, valstybės teikiamas socialines garantijas ir šeimos dvasines vertybes.

Civilinio kodekso 3.248 straipsnyje nustatyti šie vaiko globos (rūpybos) tikslai ir uždaviniai:

1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

2. Vaiko globos (rūpybos) uždaviniai:

1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų, gintų jo teises ir teisėtus interesus;

2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą;

3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

Vaiko globa ir rūpyba yra viena iš vaiko teisių apsaugos sričių. Civilinis kodeksas taip pat nustato vaikų, likusių be tėvų globos, teisinę padėtį. Vaiko globos (rūpybos) rūšys yra šios:

• laikinoji globa (rūpyba)

• nuolatinė globa (rūpyba)

Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, nuolatinė – teismo nutartimi. Taip pat yra nustatytos vaiko globos (rūpybos) formos:

• globa (rūpyba) šeimoje

• globa (rūpyba) šeimynoje

• globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje (Civilinis kodeksas, 3.252str.)

Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevalstybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje (Civilinio kodekso 3.261str.).

Vadovaujantis Civlinio kodekso nuostatomis priimti teisės aktai, kuriais sudarytos prielaidos vaikų globos šeimose pirmumui prieš vaikų globą institucijose:

• Vaiko globos organizavimo nuostatai reglamentuoja likusio be tėvų globos vaiko globos (rūpybos) organizavimo principus, vaiko globėjo (rūpintojo) atrankos, pasrengimo, skyrimo, atleidimo arba nušalinimo nuo pareigų, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir pabaigimo tvarką (90).

• Šeimynų nuostatai reglamentuoja šeimynų steigimo, vaikų apgyvendinimo šeimynose, šeimynų finansavimo, likvidavimo ir šeimynų gyvenamosios vietos keitimo tvarką (79).

Pažymėtina, jog reiškinys, kai vaikai netenka tėvų globos, nors neretai jų tėvai yra gyvi, žinomas nuo senų laikų. Našlaičių prieglaudos mokslinėje literatūroje minimos jau IV-V amžiuje. Šiose prieglaudose buvo rūpinamasi vaikais, kurie visiškai neturėjo tėvų ar buvo jų palikti. Daug šeimų našlaičius įsivaikindavo ar imdavo globoti. Pradžioje našlaičių prieglaudos būdavo bažnyčios žinioje, dažniausiai likusiais be tėvų vaikais rūpindavosi vienuoliai. Kiek vėliau Europos ir Amerikos valstybės ėmė kurti socialinių našlaičių globos įstaigas (Xxxxxxxxxx, 1997).

Xxxxx, xxxxxxxxx vaikai – tai vienokią ar kitokią skriaudą iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, invalidų, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų

vaikai. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų, apibūdinančių vaiką, netekusį tėvų globos: našlaitis, rastinukas, pamestinukas, beglobis, bešeimis (Xxxxxxxxxxxx, 1999, Xxxxxxxxxxxxx, 2001, Kvieskienė, 2002). LR Civilinis kodeksas vaiką, kuriam reikalinga goba (rūpyba) apibūdina terminu globojamas vaikas (str.3.274, 3.275, 2000).

Vaiko globos organizavimo nuostatai (2002) apibrėžia, kas yra vaiko globėjas (rūpintojas)

– tai nuolat Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenantis fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka paskirtas užtikrinti likusio be tėvų globos vaiko priežiūrą, auklėjimą, atstovavimą jam, jo teisėms ir teisėtiems interesams; šeimyna, nevyriausybinių institucijų, organizacijų ir fizinių asmenų įsteigta vaikų globos įstaiga, įregistruota Juridinių asmenų registre ir įstatymų nustatyta tvarka turinti užtikrinti likusio be tėvų globos vaiko priežiūrą, auklėjimą, atstovavimą jam, jo teisėms ir teisėtiems interesams.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos valstybėse, yra nemaža vaikų globos institucijų įvairovė, šių institucijų kūrimo procese dalyvauja savivaldybės, taip pat nevyriausybinės organizacijos, kurios neretai geriau pritaiko naujas vaikų globos formas. Pažymėtina tai, jog šiuo metu Lietuvoje jau sėkmingai veikia nauja vaikų globos institucija – šeimynos. Šeimynų tipo globos institucija – tai namai, kuriuose stengiamasi sukurti šeimyninę aplinką, labiausiai atitinkančią vaiko bei paauglio psichologinius bei socialinius poreikius (Xxxxxxxxxx, 2003). X.Xxxxxxxxxxxxx (2000) pažymi, jog visose demokratinėse šalyse į institucinę globą žiūrima neigiamai bei skatinama šeimyninė globa. Be to, institucijose gyvenančių vaikų problemomis domėjęsi tokie humanizmo epochos švietėjai ir pedagogai, kaip X.Ž.Xxxx, X.X.Xxxxxxxxx, J.H.Pestalocis ir kt. taip pat skatino ieškoti kelių, kaip bešeimių vaikų ugdymą priartinti prie šeimos sąlygų (Žilionis, 2002).

Taigi, naujo tipo institucijų kūrimasis sąlygoja vaikų pasiskirstymą į įvairaus tipo globos institucijas. Dalį vaikų priima naujai atsirandančios savivaldybių ir nevalstybinės institucijos. Vis tik bendras vaikų, kuriems reikalinga globa, skaičius didėja – tokia situacija neleidžia mažinti vaikų ar paauglių skaičiaus valstybinėse globos institucijose.

Šiuo metu Lietuvoje veikia daug vaikų labui nuveikusios organizacijos: „Gelbėkit vaikus“,

„Lietuvos vaikų fondas“, „Pieno lašo“ draugija“, „SOS Lietuvos vaikai“, Samariečių bendrija, pagalbos fondas „Vaiko tėviškės namai“, Lietuvos gailestingumo ir sveikatos fondas, Vaikų namų auklėtinių brolija, „SOS vaikų kaimas“, Maltos ordino pagalbos bendrija, etc. (Xxxxxxxxxx, 2003). 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai, iš jų 7–17 metų – 4471 vaikas (Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programa, 2004).

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Vaiko globos organizavimas“ (2004) nurodomas įstaigų apibūdinimas, teikiantis institucinės vaiko globos paslaugas (žr. 1 lentelę):

1 lentelė. Įstaigos, teikiančios institucinės vaiko globos paslaugas

Įstaigos tipas	Įstaigos apibūdinimas
Socialinės globos įstaigos
Laikinosios vaikų globos namai	Socialinės globos įstaigos, kurioje laikinai apgyvendinami ir globojami vyresni negu 3 metų vaikai, netekę tėvų globos
Vaikų globos namai	Socialinės globos įstaiga, kurioje ilgesniam ar trumpesniam laikui apgyvendinami ir globojami našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai
Globos namai vaikams ir jaunimui su proto negalia	Specialaus ugdymo socialinės globos įstaiga, skirta vaikams ir jaunimui su proto negalia, kuriems yra būtinas specialus ugdymas ir kurie dėl įvairių priežasčių negali gyventi savo namuose

LR Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita „Vaiko globos organizavimas“, 2004.

X.Xxxxxxxxxx pažymi (2003), kad vaikų globa netradicinėse vaikų globos institucijose dažnai yra veiksmingesnė socializacijos atžvilgiu, labiau renkasi pozityvios socializacijos ir ugdymo priemones, o nedidelis skaičius institucijoje (iki 60 vaikų) leidžia sukurti bendruomenės atmosferą. Pavyzdžiui, daug privalumų turi vaiko globa šeimynos tipo globos namuose: teisiniuose dokumentuose nurodoma, kad vaiko globa šeimynoje, tai tokia globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globos šešis ir daugiau vaikų. Tokioje šeimynoje gyvenantys vaikai įgauna globotinių, o juos auklėjantys profesionalai – globėjų statusą.

Šeimynos tipo globos namuose:

• vykdoma nuolatinė ir laikinoji globa – visiškai ir laikinai be tėvų globos likusių vaikų priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas

• palaikomi ryšiai su biologiniais tėvais ir artimaisiais giminaičiais

• broliai ir seserys čia ugdomi kartu

• vyresnieji padeda jaunesniesiems

• šeimynose globojami vaikai yra kilę iš to paties krašto

• vaikai lanko gyvenamosios vietos darželius, bendrojo lavinimo mokyklas; sudaromos galimybės meninei saviraiškai, sportui, darbinei, veiklai

• vaikai mokomi buities darbų

• vaikams xxxxxxxx pilnametystės, ryšiai su šeimynos globėjais ir globotiniais nenutraukiami, vaikai ruošiami savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Xxxxxxxxx, 2004).

Kaip teigia X.Xxxxxxxxxxxx (1999), palyginti su sunkiu pokariu, kai tauta kėlė sunkią karo pasekmių, rezistencinės kovos, represijų naštą, Lietuvoje buvo tik 7 vaikų namai. Juose gyveno našlaičiai arba dėl kitų priežasčių tėvų netekę vaikai. Tuo tarpu remiantis paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio duomenimis, 1991 metais Lietuvoje buvo 6 kūdikių namai, 19 vaikų globos namų, 4 vaikų pensionai, 13 šeimyninių globos namų (Statistikos rinkinys, 1992). Po įrašymo į nepilnamečių teisių apsaugos bei globos tarnybų įskaitą jie siunčiami į įvairias globos įstaigas.

Labai įvairios priežastys lemia vaikų atsiradimą globos namuose - tam yra tiek objektyvių, tiek ir subjektyvių priežasčių. Paskutiniais duomenimis, Lietuvoje kasmet visiškais našlaičiais lieka net 300-400 vaikų, o dar apie 300-400 vaikų tėvams kasmet atimamos tėvystės teisės (Kvieskienė, 2003). Objektyviomis priežastimis yra laikomas tėvų netekimas, tėvų sunkios ligos. Tačiau, kaip pažymi X.Xxxxxxxxxxxx, tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose 1990 m. buvo 1787 (26,5%), o kur kas daugiau didesnė dalis – net 4039 (59, 7%) buvo vaikai, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės (tėvystės teisių netekimo priežastis žiūrėkite 5 lentelėje).

Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programoje teigiama, kad į globos institucijas dažniausiai patenka vaikai iš socialinės rizikos šeimų - neretai jie socialiai apleisti, patyrę fizinę ir psichologinę prievartą, dėl to labiau psichologiškai pažeidžiami, jiems trūksta socialinių įgūdžių (61). LR Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Vaiko globos organizavimas“ (2004) teigiama, kad bendras skaičius vaikų, kuriems nustatyta globa, 2002 metais buvo 14733, 2003 metais – 14081 (žr. 1 pav.):

Vaiko globos nustatymas (vnt.) šeimoje(1), institucijose (2) ir šeimynoje (3)

8000

7000

6000

5000

4000

3000

2000

1000

7628 7787

6746

5965

2002 m.

2003 m.

359 329

1 paveikslas. Vaiko globos nustatymas šeimoje, institucijoje ir šeimynoje

	1	2	3
2002 m.	7628	6746	359
2003 m.	7787	5965	329

1 pav. Valstybinio audito ataskaita „Vaiko globos organizavimas“, 2004

Kaip matyti (žr. 1 pav.) vaikų, kuriems nustatyta vaiko globa institucijose, 2002 m. buvo 6746 (45,8 %, vaikams nustatytos globos atvejų), 2003m. – 5965 (42,4%, vaikams nustatytos

globos atvejų). 2002 - 2003 metais vaiko globa institucijoje buvo nustatyta dažniau negu globa šeimoje ir xxxxxxxxx (žr. 2 lentelę):

2 lentelė. Vaikų globos nustatymas 2002 ir 2003 metais.

	Vaiko globos nustatymas 2002 ir 2003 metais
	2002 metais nustatyta vaiko globa – 3003 atvejai	2003 metais nustatyta vaiko globa – 3023 atvejai
Vaiko globa šeimynoje	36	27
Vaiko globa šeimoje	1359	1436
Vaiko globa institucijose	1608	1560

LR Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita „Vaiko globos organizavimas“, 2004.

Kaip pastebi X.Xxxxxxxxxxxx (1999), laikmetis tarsi patvirtina dėsningumą – juo žmonės geriau gyvena materialiai, tuo daugiau atsiranda nelaimingųjų, neprižiūrimų ir tėvų apleistų vaikų. Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje (2003) teigiama, kad labiausiai nuskurdusi visuomenės dalis Lietuvoje yra šeimos, auginančios vaikus; nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą, o valstybės veiksmai vaiko apsaugos srityje apsiriboja vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant; šeimos, kuriose vaikai gyvena rizikos sąlygomis, įvardintos kaip „asocialios“ ir patiria socialinę atskirtį.

Taip pat pažymima, kad sumažinus išteklius vaiko aprūpinimui, Lietuvoje pagausėjo vaiko apsaugos problemų: šeimų, kurios negali pasirūpinti savo vaikais, skaičius nuo 1995 m. iki 2001 m.padidėjo 1,87 karto, valstybės globojamų vaikų gerokai pagausėjo. Tokia tendencija privertė valstybės politinius sprendimus ir išteklius orientuoti į vaiko apsaugą, daugiausia į ekstremalius atvejus (ten pat, 2003).

Kaip teigiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2004 m. Socialiniame pranešime, pradėtos plėtoti bendruomenių lygmenyje socialinės pagalbos vaikams iš socialinės rizikos šeimų paslaugos, teikiamos vaikų dienos centruose; tarpžinybinio bendradarbiavimo gerėjimas tarp savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, socialinės paramos skyrių bei jų socialinių patrnerių, teikiančių pagalbą vaikams ir šeimai – šie ir kiti veiksniai sąlygojo nedidelį socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimą (71). Taip pat pažymima, kad dienos centrus vaikams dažniausiai steigia nevyriausybinės organizacijos, kurios vykdomai veiklai (vaikų popamokiniams užimtumui, socialinių įgūdžių ugdymui, darbui su šeimomis; finansinę paramą gauna iš valstybės biudžeto konkurso būdu per vykdomus projektus).

LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija (2005) metinėje ataskaitoje pateikia duomenis (žr.3 lentelę) , kokiais globos nustatymo pagrindais nustatyta vaiko globa:

3lentelė. Nustatyta vaikams globa (rūpyba) pagal globos (rūpybos) nustatymo pagrindus 2004m.

Eil. Nr.

Iš viso vaikų iki

metų

Iš jų:

0 -3

4 - 6 m.

7 - 17

Vaikams nustatyta globa (rūpyba)

3267

781

559

1927

Abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra

miręs

242

197

Tėvystės arba artimos giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius

Abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo

paskelbti mirusiais arba pripažinti nežinia kur esančiais

Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka

pripažintas neveiksniu

Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę

ir jų ieškoma

Vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo

tėvų

491

362

Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina,

nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja

1970

538

365

1067

Naudoja fizinį ir psichologinį smurtą

117

10.

Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali

rūpintis vaiku

359

128

173

10.1.

Dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos

191

100

10.2.

Suėmimo, bausmės

atlikimo

10.3.

Kt. svarbių priežasčių ( nurodyti)

103

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Metinė ataskaita apie vaikų globą (rūpybą), 2004.

Kaip ir ankstesniais metais, pagrindine globos (rūpybos) nustatymo, kaip ir šeimų įtraukimo į socialinės rizikos šeimų sąrašą, priežastimi išlieka netinkama vaikų priežiūra abra visiškas nesirūpinamas dėl tėvų girtavimo, kitų kvaišalų vartojimo – apie 60 proc. visų 2004 m. nustatytų globos atvejų (71).

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (2004) taip pat pateikė duomenis, kurie parodo, kur pastaraisiais metais buvo globojami likę be tėvų vaikai (žr. 4 lentelę):

4 lentelė. Likusių be tėvų globos vaikų nukreipimo tendencijos 2000-2004m.

	2000	2001	2002	2003	2004
Bendras likusių be globos vaikų skaičius	2834	2863	3003	3023	3267
Nukreipta į: šeimas	0000	0000	0000	1436	1368
šeimynas	45	32	36	27	25
kūdikių namus	232	239	254	248	295
apskrities vaikų globos namus	348	410	483	459	599
globos įstaigas neįgaliems vaikams	11	4	10	30	19
bendrojo lavinimo internatines mokyklas	80	76	45	36	40
specialiąsias internatines mokyklas	96	54	49	41	64
savivaldybės vaikų globos namus	170	249	444	348	397
savivaldybės vaikų globos grupes	232	252	200	280	301
nevyriausybinius vaikų globos namus	38	19	123	118	159
parapinius vaikų globos namus	80	59	0	0	0
laikinuosius globos namus	131	170	0	0	0
spec. vaikų auklėjimo ir globos namus	65	16	0	0	0
profesines, aukštesniąsias, aukštąsias valstybės išlaikomas mokymo įstaigas, kuriose jie išlaikomi valstybės	11	2	0	0	0
kitas vaikų globos įstaigas	0	7	0	0	0

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija: Socialinis pranešimas, 2004

Taigi, kaip minėjome, pozityvioji vaiko socializacija ir vaiko gerovė yra tiesiogiai susijusios su valstybių ir savivaldybių vykdoma vaikų gerovės politika ir atspindi socialinės pedagogikos teorines prielaidas: „Nesubalansuota vaikų gerovės politika menkiau išsivysčiusiose šalyse daro neigiamą įtaką vaikystės raidai, valstybių genofondui ir apriboja galimybes daliai vaikų tapti visavertėmis asmenybėmis“, - teigia X.Xxxxxxxxxx (2005, 167).

Institucinės vaiko globos analizė leidžia manyti, jog globos namų auklėtiniai dažnai patiria negatyvios socializacijos apraiškas ir nepaisant jų individualių fizinių ar psichinių sutrikimų, pereina skaudų sunkių išgyvenimų kelią. Patyrę šeimos nedarną bei tėvų nuopuolio kelią, juridinį atsiskyrimo nuo šeimos aktą, dauguma vaikų išsiugdo tokias neigiamas savybes, kaip grubumas, savigynos jausmas, nepasitikėjimas, savanaudiškumas. Probleminių šeimų vaikai dažnai labai

anksti patiria skausmą, neviltį, skurdą, alkį, kas neretai paveikia vaiko psichiką, fiziologinį moralinį augimą. Daugelis globos namų auklėtinių neišmoksta dirbti, atsakyti už savo elgesį, tinkamai pasirūpinti savimi; tokie vaikai dažnai patiria šeimose augančių bendraamžių nepriėmimą, jų nemėgsta ir mokyklų, kuriose mokosi bešeimiai jaunuoliai, mokytojai. Todėl globos namuose dirbantiems profesionalams dažnai tenka iššūkis padėti ten gyvenantiems vaikams išgyventi ne tik išsiskyrimo su tėvais ar globėjais laikotarpį, bet ir kitų suaugusiųjų ar bendraamžių nepriėmimą (Xxxxxxxxxx, 1997, Barkauskaitė, 1999).

Be to, kai kurie tyrimai leidžia daryti prielaidą, jog vaiko globa besirūpinančios institucijos dažnai nėra pajėgios spręsti tas problemas, kurias vaikai atsineša iš savo šeimų bei kurios atsiranda pačioje institucijoje – tai socialinė, emocinė deprivacija, smurtas ir prievarta, atsiskyrimas ir praradimas, patyrusių agresiją vaikų socialinė adaptacija, terapinė pagalba, akivaizdesnės somatinio pobūdžio bei elgesio problemos (Xxxxxxxxxxxxx, 2001, Žukauskienė, Leiputė, 2002). Kai kurie autoriai pažymi, kad vaikai, netekę tėvų meilės ir švelnumo stokoja deramo elgesio pavyzdžių, todėl vengia visuomeninių santykių, jaučiasi nesaugūs, jiems trūksta pasitikėjimo; visuomeninė aplinka juos baugina (Xxxxxxxxxx, Xxxxx, 2003). Tai leidžia manyti, jog ypatingai paauglystės amžiaus periodu (Juozaitytė, 2002) tokie vaikai patiria nemenkas krizes, jų psichosocialinė raida gali būti sutrikusi: jie sunkiai suranda savo tapatumą, sunkiai susikuria vertybių sistemą, negali aiškiai numatyti ateities perspektyvos bei valdyti savęs pažinimo ir savo socializacijos proceso.

“Gyvendami vaikų globos institucijoje, vaikai ne visada gali patys naudotis buitine technika, gaminti valgį, skalbti ir atlikti kitus buities darbus. Jie nežino, kaip pasinaudoti institucijų ir organizacijų teikiamomis įvairiomis paslaugomis ir lengvatomis. Tai lemia vaiko dienos veiklos, patalpų aplinkos organizavimas įvairaus tipo vaikų globos institucijose. Savarankiško gyvenimo ir bendravimo šeimoje įgūdžių, noro toliau mokytis, įgyti profesiją ypač stokoja dideliuose vaikų globos namuose ilgus metus gyvenę tėvų globos netekę asmenys”, - teigiama našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programoje remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2003m. atliko mokslinio tyrimo rezultatais (2004, II sk., 2).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra nustatyta vaiko globos (rūpybos) organizavimo įvairaus tipo vaikų globos institucijose, šeimynose ir globėjų (rūpintojų) šeimose kokybės reikalavimų – dėl šių priežasčių nukenčia tėvų globos netekusio asmens socializacija ir savarankiško gyvenimo bei socialinių įgūdžių ugdymas: “Taigi būtina parengti ir taikyti tokius vaiko globos (rūpybos) organizavimo reikalavimus, kurie atitiktų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, mat daugelis globos namuose augančių vaikų čia gyvena ilgai – nuo kelių mėnesių iki keliolikos metų. Dalis vaikų nuo gimimo auginami vaikų globos institucijose ir apskritai neturi

jokios gyvenimo šeimoje patirties” (Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programa, 2004, 2-3).

Apibendrinant galėtume teigti, jog globos institucijose augantys vaikai išgyvena daugiau negatyvios, nei pozityvios socializacijos situacijų. Negatyvioji socializacija neigiamai įtakoja asmenybės formavimosi procesą, skatina negatyvias emocijas. Tokie vaikai dažniau jaučiasi nesaugūs, gali vengti visuomeninių santykių. Taigi, pozityvios socializacijos procesai ir jų įtaka ypatingai svarbi tiems vaikams, kurie praeityje patyrė daugiau negatyvios nei pozityvios socializacijos situacijų – vyraujant pozityviajai socializacijai daugiau patiriama pozityviųjų socialinio ugdymo pamokų, šio proceso dalyviai turi galimybę įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, socialinių įgūdžių ir kitų gebėjimų, padėsiančių jiems integruotis į visuomenę bei tapti pilnaverčiais jos nariais. Manome, kad pozityvios socializacijos scenarijų įgyvendinimui turi reikšmės pilietinio ugdymo galimybės vaikų globos namuose bei profesionalų vaidmuo.

1.2. UGDYMO TIKSLAI INTEGRUOJANT PILIETINES VERTYBES VAIKO GLOBOS INSTITUCIJOSE

Norėdami įvardinti ugdymo tikslus ir uždavinius globos namuose pirmiausia turėtume perprasti ugdymo sampratą apskritai bei konstatuoti, kad socializacija ir ugdymas – dvi labai glaudžiai susijusios kategorijos: ugdymas gali būti suprastas kaip socializacijos posistemis, kaip

„valdomas ir tikslingas socializacijos procesas“ (Xxxxxxxxxx, 2002, 119).

Taip pat svarbu pažymėti, kad pilietinio bei socialinio ugdymo stoka gali ženkliai apriboti kai kurių vaikų galimybes tapti pilnateisiais piliečiais (Kvieskienė, Xxxxx, 2003).

Kalbėdami apie ugdymo paskirtį globos namuose turėtume įvertinti ir šeimos bei mokyklos vaidmenį ugdyme, nes globos namų institucija dažnai atstoja šeimą ten gyvenantiems vaikams ir tuo būdu jai tenka glaudžiai bendradarbiauti su mokyklos bendruomene. Jau X.Xxxxxxx, kalbėdamas apie tautinį auklėjimą pažymėjo, kad tai, ko neatlieka šeima, turi imtis mokykla – būtent ji „turi užpildyti šeimos darbo spragas“ (Maceina, 2002, 107). Manome, jog globos namuose gyvenančių vaikų, paauglių atveju šeimos darbo spragas, kaip išsireiškė filosofas, galėtų užpildyti ir globos institucijoje organizuojamas ugdymas, kaip suplanuotas socializacijos procesas. Be to, kaip pastebi X.Xxxxxxx, „Ugdymas renkasi realų žmogų su visomis jo būsenomis ir stengiasi jį prirengti visoms gyvenimo sritims. Pilnutinis ugdymas yra pilnutinis žmogiškojo asmens išvystymas ir pilnutinis jo parengimas pilnutiniam gyvenimui“ (2002, 89). Manytume, kad globos namuose gyvenantys vaikai turi poreikį būtent tokiam ugdymui – kai jį stengiamasi parengti visoms gyvenimo sritims ir, kaip išsireiškia Vydūnas (1992), atverti žmoguje jo žmoniškumą, nes tik aiškiai apsireiškęs žmoniškumas liudija, kad žmogus yra išaugęs.

Pažymėtina tai, kad tiek mokyklose, tiek globos namuose dirbantys pedagogai yra jaunosios kartos ugdytojai, siekiantys perduoti jiems savo patirtį, svarbiausias turimas žinias, tai yra siekia parengti juos gyventi visuomenėje (Rajeckas, 1999). Autorės nuomone, ne tik mokyklų, bet ir globos namų pedagogai moko, lavina ir auklėja jaunąją kartą. Kita vertus, kadangi mokykloje ugdymo pagrindas yra mokymas (Rajeckas, 1999), tai globos institucijose daugiau aktualus lavinimas ir ypač auklėjimas (Laužikas, 1993). Tačiau ir vienu, ir kitu atveju siekiama ugdyti jaunąją kartą plačiąja prasme. Anot B.Bitino, „svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena ar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų socialinių santykių sistemoje“ (2000, 93).

R.Braslauskienės teigimu (2001), ugdymu vaikų globos institucijose domėtasi itin mažai: būtent darbuotojų profesine kompetencija, sugebėjimu suprasti bešeimio vaiko vidinį pasaulį bei globėjo šeimoje augančių vaikų psichine savijauta. „Bešeimių vaikų ugdymo tyrimų apžvalga padėjo mums suprasti, kad esama nenagrinėtų klausimų, kuriuos kelia besikeičianti žmonių dvasinė ir materialinė kultūra, socialinė, darbo santykių situacija, ugdymo praktika. Išryškėjo, kad nenagrinėti bešeimių vaikų socialiniai ir psichopedagoginiai ugdymo ypatumai“, – teigia X.Xxxxxxxxxxxxx (2001, 7). Autorės nuomone, itin svarbu globos namuose augantiems vaikams sukurti tokias ugdymo sąlygas, kad jie būtų pajėgūs ateityje fiziškai, dvasiškai ir materialiai remti mūsų visuomenę, taip pat įgytų pilietinių kompetencijų ir įgūdžių bei perimtų tokius veiklos būdus, kokių reikės šiandieninėje žinių visuomenėje, kaupiančioje socialinį kapitalą (Zaleskienė, 2002). Be to, manome, jog ne tik mokykla, bet ir vaiko globos namai yra ta sociokultūrinė terpė, kuri turėtų rodyti pilietinę dvasią, jos siekimus bei interesus (Berndadickaitė, 2002).

Anot X.Xxxxxxxxxxx (2002), ugdymas yra reikšmingas veiksnys stiprinant vaiko socializacijos procesus, suteikia šiam procesui tam tikrą diferenciaciją, papildo socializacijai būtiną sąlygą – natūralią vaiko sąveiką su aplinka. Autorė taip pat pažymi, kad „visavertė socializacija vaikystėje užtikrina demokratinį sambūvį visuomenėje, turi įtakos civilizacijos ir kultūros progresui. Ir atvirkščiai, laiku neatkreipus dėmesio į socializaciją, ugdyme neišvengiama destrukcijų“ (Xxxxxxxxxx, 2002, 17 p.). Be to, autorė pateikia kai kurių socializacijos procesų vaikystėje tyrinėtojų (X.Xxxxxxxxxxxxxx, 1997; N.Dezin, 1977) nuomonę, jog laiku neatkreipus dėmesio į destruktyvų vaikų elgesį ir vertybes, visuomenė gali tikėtis kur kas didesnių problemų paauglystėje ir jaunystėje, ankstyvo vaikų nusikalstamumo bangos; o visuomenėms, nesidominčioms vaikų socializacijos problemomis šie tyrinėtojai pranašauja nevisaverčių žmonių, gebančių griauti, o ne kurti, kartą.

Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxxxx (1988, 1995), pedagogikos vadovėliuose ugdymas apibūdinamas kaip tikslinga ir kryptinga pedagogo ir jo ugdomų asmenų bendra veikla, skirta pastarųjų asmenybei formuoti ir tobulinti – tokiu supratimu ugdymas ribojamas mokyklos, specialiai parengtų žmonių, pedagogų, veikla, jų tiesioginiu poveikiu ugdomiesiems, nes mokyklinė pedagogika tiria tik vieną ugdymo – asmenybės formavimo bei tobulinimo – aspektą; tuo tarpu asmenybė yra rinkinys įvairių socialinių vaidmenų, kuriuos jai skiria ne tik mokykla, bet užmokyklinės švietimo įstaigos bei įvairiausios visuomeninės organizacijos bei institucijos: šeima (ar vaiko globos namų institucija, jei vaikas joje gyvena), masinės informacijos priemonės, muziejai, teatrai, sporto, darbo kolektyvai, visa viešoji nuomonė ir kt. Mokslininkas teigia, jog asmenybės ugdymą, kai jis perima visuomenės patirtį, reikia suprasti, tirti ir aiškinti ne tik kaip individualų (psichologinį procesą), bet ir kaip visuomeninį klasikinį, istorinį, kultūrinį, socialinį

grupinį, t.y. ugdymą reikia sieti su visuomenės patirties kaupimo raida, turiniu, kaupimo formomis, metodais bei tos visuomenės taikomomis pažinimo priemonėmis.

L.Jovaišos (2001) teigimu, ugdymas nėra kasdieniškas procesas, kaip ir bet kokia kita žmogaus kūryba ir jo galutiniu tikslu gali būti laikomas dvasingumas bei brandi ir harmoninga asmenybė. Dvasingumas glaudžiai susijęs su šeimyniniu, tautiniu, estetiniu, doroviniu bei religiniu auklėjimu, mokymusi ir pažinimu: “Be jo neįmanoma tikra saviaukla, savišvieta, visuomenės tobulėjimas”, - teigia V.Šernas (1999, 55). Dvasingumas savo esme yra tokių vertybių, kaip tiesa, grožis, meilė, šviesa, viltis išgyvenimas, taip pat tai ir pasaulėjauta, vidinis žmogaus spindėjimas, gimdantis visuomenės darną, padedantis įveikti žmonių sumaterialėjimą, abejingumą vienas kitam, tautos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai, elgesys pagal šias vertybes bei jų kūryba. Dvasingumo varomosios jėgos – taurūs veiklos ir elgesio siekiai (Jovaiša, 2001, Šernas, 1999). Tuo tarpu kai kurie autoriai pažymi, jog šiomis dienomis pastebima dvasinė krizė, kuri, įgydama vis pavojingesnių raiškos formų sutrikdo bręstančių jaunuolių dvasinį tapsmą – dėl to itin stiprėja polinkis į delinkvenciją; dėl šių priežasčių dvasinis ugdymas laikytinas ugdymo procesu pagrindu, be kurio neįmanomas asmens dvasingumo ugdymas bei kūryba sudėtingėjančiame sociokultūriniame kontekste (Xxxxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxxxx, 2002, Xxxxxxxxxxxxxx 2004).

Kaip pastebi X.Xxxxxxx (2001), ugdymas vyksta tam tikrais momentais, kai individas susitinka su ugdytoju (pedagogu) ir gilinasi į kultūrinį paveldą. Toks susitikimas suteikia asmenybei teikiančių vertybinių išgyvenimų ir yra vadinamas ugdomuoju, arba pedagoginiu, susitikimu. Tai diskretus, tai yra nutrūkstamas intelektinių-emocinių ir dvasinių išgyvenimų bei įvykių kaitos procesas, nors ugdymas trunka visą gyvenimą. Šis procesas apima asmenybės turinį, daro jį vertingą sau ir aplinkai: „Ugdymas yra ilgalaikis asmenybės kūrybos ir savikūros vyksmas“, - teigia X.Xxxxxxx (2001, 8).

Suvokiant plačiąja prasme ugdymas gali būti traktuojamas kaip veiksmas, kuriuo žmogaus tapsmas yra veikiamas išskleisti asmens prigimtyje glūdinčias jėgas ir tuo perimti iš senųjų kartų žmonijos būvyje įgytus kultūros laimėjimus. Per ugdymą jaunoji karta perima, tęsia ir puoselėja bei kelia kultūrinį gyvenimą (Laužikas, 1993). Anot J.Laužiko, „Ugdymas yra tas socialinės kultūros veiksmas, kuriame susitinka praeities kultūros lobynas, dabarties asmens ir žmonijos gyvenimas ir ateities perspektyvos“ (Laužikas, 1993, 42).

X.Xxxxxxxx (1993) ugdomąjį veiksmą suskaido žmogaus prigimties bei vystymosi ir ugdomojo veikimo atžvilgiu į trijų laipsnių funkcijas, kurios savo ruožtu taip pat skaidytinos į tris atskirus aspektus:

1. Auginimas – globojimas. Tai rūpinimasis jaunų silpnų žmonių prigimtiniu tarpimu. Šią funkciją sudaro tokie aspektai, kaip maitinimas, migdymas, saugojimas. Nors

globojimas daugiau tėra fizinis patarnavimas natūraliam vyksmui, vis dėlto įeina į

ugdomąsias funkcijas, nes sudaro kitų, tik žmogui būdingų, reikmenų pagrindą.

2. Auklėjimas. Tai aukštesnė ugdymo funkcija, siekianti įvesti augančiąją kartą į tradicinį socialiniai dorinį suaugusiųjų gyvenimą, kurios dėka asmens sielos pajėgos žmonių gyvenime tampa veiksmingos. Auklėjimo funkcija skaidoma į pratinimą, pamokymą bei įteigimą. Auklėjimas vyksta per kasdieninį augančiųjų bendravimą su suaugusiais.

3. Švietimas. Tai aukščiausia ugdymo funkcija, siekianti išugdyti jaunų žmonių dvasines galimybes, kad asmuo galėtų įsijausti į kultūrines vertybes, pažintų makrokosmoso ir mikrokosmoso tiesas, visa savo esybe dalyvautų esamos kultūros paveldėjime bei ateities kultūros kūryboje. „Įsijautimas, pažinimas, išgyvenimas ir dalyvavimas kultūros gėrybių ir vertybių lobyno praturtinime yra būdingosios švietimo žymės“, - teigia X.Xxxxxxxx (1993, 49).

Kaip teigia X.Xxxxxxx, bendrasis ugdymo tikslas – „padėti individo saviraiškai realiomis ir idealiomis vertybėmis išplėtoti prigimties duomenų visumą, kad gebėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime“ (2001, 25). Autoriaus pastebėjimu, čia yra pabrėžiamas vaiko aktyvumas, saviraiškos siekiai, kuriuos realizuoti pagelbsti ugdytojas. Tokia pedagogo orientacija į savo pareigą verčia jį labiau domėtis ugdytinio asmenybe, jo galiomis bei gabumais, pasitikėti, o reikalui esant nukreipti ugdytinio pastangas reikiama linkme.

Kaip pažymi X.Xxxxxxxx (1999), ugdymas yra traktuojamas ir kaip ugdytojų bei ugdomųjų bendra veikla, ir kaip jų sąveika, ir kaip suaugusiųjų bei vaikų bendravimas, taip pat kaip vadovavimas jaunajai kartai, net jos valdymas. Anot autoriaus, ugdant yra siekiama ypač reikšmingo tikslo – tai perduoti svarbiausią visuomeninės patirties dalį, suformuoti asmenybę, ją parengti gyvenimui: “ugdymas – tai visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui” (Rajeckas, 1999, 9).

Bendrojo išsilavinimo standartų projekte (1997) taip pat pabrėžiama, jog ugdymas yra integralus procesas, kuriuo siekiama asmenybės brandos bei pateikia ypač puoselėtinas mokinių nuostatas, kurių formavimas turėtų integruotis į visą ugdymo procesą.:

Kaip teigiama Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose (2003), dar 1997 metų „Bendrosiose programose“ paskelbta mokyklos, ugdymo turinio bei ugdymo samprata ir toliau laikytina demokratinius Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos pagrindus apibrėžiančiu, prasmingas tolesnio jos modernizavimo gaires nurodančiu dokumentu. Tai leidžia manyti, jog mokinių minėtųjų nuostatų formavimas išlieka reikšmingas ir svarbus. Be to, kadangi Bendrųjų

programų ir išsilavinimo standartų paskirtis bei tikslas yra laiduoti ugdymo tęstinumą bei kokybę visose šalies mokyklose, autorės nuomone, globos namuose keliami tikslai bei uždaviniai turėtų užtikrinti, jog keliamų reikalavimų ugdymui bus dedamos pastangos ir vaiko globos institucijose. Tačiau, kadangi globos namų pagrindu negalime laikyti mokymo (nes tai mokyklos pagrindas), itin aktualiu ugdymo kokybės gerinimui komponentu tampa lavinimas bei auklėjimas.

Tuo tarpu lavinimas, pasitelkus V.Rajecko (1999) apibrėžimą, suprantamas kaip

„ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų, įgūdžių bei jų sistemos valdymas, fizinių ir protinių galių (atminties, pastabumo, dėmesio, mąstymo ir jo operacijos, kalbos, vaizduotės) tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai ir kūrybingai veikti formavimas“ (1999, 10). Kalbėdamas apie auklėjimą autorius teigia, jog tai “asmbenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas” (1999, 11). Mokslininkas pažymi, kad auklėjimas yra kryptingas ir tikslingas procesas, nors kartu labai sudėtingas, prieštaringas. Auklėjimo procese itin reikšmingas yra dorovinis auklėjimas, nes jis siekia ugdyti dorovines nuostatas. Be to, auklėjimo procese reikšminga visa socialinė aplinka, kur didžiausią reikšmę turi šeima, nes būtent šeima yra lemiamas žmogaus asmenybės formavimo veiksnys – ji pirma formuoja vaiko intelekto pagrindus, pasaulėžiūrą, vertybines orientacijas, socialines normas ir kt. (Rajeckas, 1999, Xxxxxxxxxxxxx, 2002). Tai leidžia manyti, jog šis ugdymo veiksnys vaiko globos institucijose yra itin reikšmingas ir svarbus, nes čia gyvenantys vaikai ir jaunuoliai yra patyrę atskyrimą nuo šeimos ir neretai dar prieš patekdami į globos namus būna įgiję neigiamą psichosocialinę patirtį bei susiformavę neigiamas nuostatas į juos supančią aplinką, save (Žukauskienė, Leiputė, 2002).

X.Xxxxxxxxxxx teigimu, „vykstant urbanizacijai ir industrializacijai, visuomeninių institutų reikšmė vis labiau auga, nors svarbiausia socialinė aplinka vaikui vis tiek lieka šeima“ (2002, 119). Pažymėtina tai, jog institucijose gyvenantiems vaikams šeimą neretai atstoja ten dirbantys pedagogai. Kaip pastebi X. Xxxxxxxxxx (1997), šeima atlieka šias funkcijas: psichosocialinę (šeima

– visuomenės mikrobendrija), ekonominę (materialinis apsirūpinimas, gamyba, veiklos sfera), reprodukcinę (seksualinio aktyvumo ir kartų pratęsimo sfera), globos ir priežiūros (realizuojama pirminė ir natūrali tarpusavio globa ir priežiūra), socializacijos (pirminės žinios ir įgūdžiai), kultūrinė (pirminė etnokultūrinių tradicijų ir vertybių perteikėja). Manome, jog dauguma (psichosocialinė, ekonominė, globos ir priežiūros, socializacijos, kultūrinė) šių funkcijų yra aktualios globos namų aplinkoje, nes jos padeda atsakyti į svarbiausius žmogaus, asmens poreikius.

Be to, kalbant apie ugdymo tikslus bei uždavinius globos namuose itin reikšminga tampa psichologo X.Xxxxxx sukurta poreikių hierarchijos lentelė (žr. 5 lentelę).

X.Xxxxxx teigė, kad žmogaus poreikiai yra įgimti ir organizuoti hierarchiniu principu – kol nėra patenkinti žemesnieji poreikiai, žmogus nėra motyvuotas tenkinti aukštesniųjų. Xxxx xxxxxxx Xxxxxxxxxxxxx X. (1999), žmogus yra gyva ir dinamiška būtybė, turinti daug vaidmenų ir susidurianti su įvairiomis problemomis, reikalavimais bei turinti įvairiausių poreikių – tuo tarpu ypač svarbu, kad pagrindinės reikmės būtų patenkintos pačioje žmogaus formavimosi pradžioje. Fiziologiniai, arba, gyvybiniai poreikiai susiję su fiziniu išlikimu ir turi būti bent minimaliai patenkinti, kad būtų galima pereiti prie aukštesnių poreikių. Kai fiziologiniai poreikiai patenkinami, svarbiausi tampa saugumo poreikiai. Kaip pažymi X.Xxxxxx (2003), žmogus siekia gyvenimo aiškumo ir apibrėžtumo, stengiasi vengti nenuspėjamų situacijų, galinčių sukelti grėsmę jo sveikatai ir gyvybei – X.Xxxxxx manymu, ryškiausiai saugumo poreikiai pastebimi vaikystėje, kadangi vaikai ypač jaučia bejėgiškumą ir visišką priklausomybę nuo suaugusiųjų. Xxxxx, autorės nuomone, šiuo aspektu itin reikšmingu ir svarbiu tampa vaiko globos institucijos pasirengimas atsakyti į šį poreikį.

Kadangi žmogus yra sociali būtybė – jis trokšta užmegzti santykius su kitais, mylėti ir būti mylimas. Vyraujančiu poreikiu tampa noras priklausyti įvairioms socialinėms grupėms, o meilės ir priklausomybės poreikių patenkinimo vieta yra šeima, darbo kolektyvas, draugai, laisvalaikio pomėgių grupės ir t.t. Šio poreikio deficitas pasireiškia, kai žmogus neturi šeimos, draugų, jaučiasi vienišas, ignoruojamas ar atstumtas (Želvys, 2003).

Tuo tarpu, kaip pažymi Xxxxxxxxxxxxx R. (2003), įvairiomis apklausomis nustatyta, jog vaikų globos institucijose gyvenantys vaikai dažnai nepatiria meilės, šilumos, individualaus dėmesio. Tai leidžia daryti prielaidą, jog tokiu atveju vaiko globos institucijose yra sunkiai patenkinamas ir savigarbos ar savęs vertinimo poreikis – X.Xxxxxx teigimu, savigarbą sudaro du komponentai: pagarbus požiūris į save ir aplinkinių požiūris. Pagarbaus požiūrio į save formavimui lemiamos įtakos turi pasitikėjimas savimi, dvasios stiprybė, savarankiškumas. Vėlgi, tenka pastebėti, jog globos institucijose gyvenantys vaikai dažnai stokoja šių savybių. Kaip pažymi X.Xxxxxx (2003), savigarbos deficitas sukelia nekompetentingumo, menkavertiškumo, bejėgiškumo ir nevilties jausmus. „Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis būtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks yra. Visos bėdos prasideda tada, kai vaikas ar jaunuolis negali realizuoti šio svarbaus poreikio – ir praranda galimybę mylėti ir būti mylimas“, - teigia X.Xxxxxxxx, X.Xxxxxxxxx (1996, 25). Tačiau, kai vaikas ar paauglys yra mylimas, psichologiškai jaučiasi saugus, vertinamas kitų, gerbiamas, tuomet skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis (Xxxxxxxxx, 1996).

5 lentelė. Poreikių hierarchija.

Saviraiška: gerai funkcionuojančio žmogaus poreikių reiškimasis; Tapimas tuo, kuo žmogus iš tikrųjų yra

Estetiniai poreikiai

Gerų veiklos rezultatų, intelektualiniai poreikiai

Bendravimo socialiniai poreikiai

Fiziologiniai organizaciniai proeikiai

Estetiniai poreikiai

(Visų dalykų, su kuriais gyvenime susiduriama, tvarkos ir pusiausvyros teigiamas vertinimas; grožio jausmas ir meilė viskam)

Poreikis suprasti

(abstrakčiomis teorijomis reiškiamos žinios apie ryšius, sistemas ir procesus; žinių ir mokslo teiginių įjungimas į plačias sistemas)

Žinių poreikis

(noras gauti informacijos ir mokslo, žinoti, kaip ką daryti, žinoti daiktų, reiškinių ir simbolių reikšmę)

Poreikis būti gerbiamam

(noras, kad kiti pripažintų tave esant unikalią asmenybę, turinčią savitų gabumų, vertingų savybių, noras būti savitam, skirtingam nuo kitų) Poreikis priklausyti kokiai nors grupei (noras būti priimtam į kokią nors grupę, žinoti, kad kiti tave žino esant nariu ir pageidauja, kad su jais)

Saugumo poreikiai (rūpinimasis rytojumi; noras, kad tavo, tavo šeimos, tavo grupės gyvenimas būtų pastovus,

kad galima būtų numatyti į priekį)

Gyvybiniai poreikiai

(rūpinimasis šios dienos egzistencija, galimybė pavalgyti, kvėpuoti, gyventi šia akimirka)

Buvimas ir radimasis motyvų, kurie trykšta iš vidaus, yra nestiprūs ir tolydiniai;

jie stiprėja juos tenkinant

Nebuvimas arba vėlavimas motyvų, kuriuos išoriniai veiksniai paremia arba neigia, kurie yra stiprūs ir periodiškai pasikartojantys; jie stiprėja juos veikiant

Pagal N.L.Xxxx, X.X. Xxxxxxxx. Pedagoginė psichologija, 1994, 269.

Savęs realizavimo, saviraiškos ar saviaktualizacijos poreikis – tai aukščiausias žmogaus subrendimo laipsnis – šį lygį pasiekęs žmogus stengiasi maksimaliai panaudoti esamą psichologinį potencialą, atskleisti visus turimus talentus, išnaudoti visas jam gyvenimui suteiktas galimybes, tai yra iškyla poreikis būti ar tapti tuo, kuo norisi (Gage, Berliner, 1994). Kitą vertus tai ir nuolatinis savęs tobulinimo procesas, kuriam reikia pastangų. Saviaktualizacijos būdai gali būti labai skirtingi ir šiuo aspektu individualūs skirtumai tarp žmonių pasireiškia bene ryškiausiai. Taigi, svarbu, kad

ir šiuo aspektu globos namų aplinka sudarytų sąlygas ten gyvenantiems vaikams bei paaugliams pasiekti šio poreikio realizavimą. Socializacija visų pirma kuria ir formuoja vaiką kaip asmenybę, kaip individualybę bei kaip socialinės grupės, žmonių bendruomenės narį – anot X.Xxxxxxxxxxx (2002), būtent toks ugdymas daro socializaciją kryptingą, ir yra vienas iš ją stiprinančių veiksnių. Xxxxxx, jog formuojant vaiką kaip žmonių bendruomenės narį tampa svarbus ir reikšmingas pilietinių kompetencijų ugdymas.

Taigi, apibendrinant galėtume teigti, jog ugdymas globos namuose sprendžia ne tik lavinimo, ir, ypatingai auklėjimo uždavinius, bet rūpinasi ir fiziologiniais tėvų netekusių vaikų poreikiais, taip pat saugumo, kas apima nuolatinę vaiko priežiūrą ir garantuoja saugumą bei pasitikėjimą. Globos namų institucijų siekimą atsakyti į priklausomybės bei meilės poreikį liudija tai, jog stiprėja nauja vaikų globos forma – šeimynos – kurios pagalba stengiamasi sukurti šeimyninę aplinką, kad vaikas galėtų sėkmingai augti, įgyti socialinių įgūdžių ir pozityviai socializuotis. Tačiau, autorės nuomone, tiek minėti uždaviniai, tiek ir kiti – savigarbos ir saviraiškos poreikiai vis dar išlieka vieni didžiausių uždavinių vaiko globos institucijose. Taip pat pažymėtina, jog minėtais aspektais didelį vaidmenį vaidina vaiko globos namuose dirbantys profesionalai, dažnai turintys lemiamos įtakos auklėtinių pozityvios socializacijos procesui, o tai reiškia ir asmenybės formavimuisi.

1.3. PILIETINIS UGDYMAS – REIKŠMINGAS POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS ASPEKTAS

Žmonija visais laikais suvokė jaunosios kartos ugdymo svarbą, tačiau tik XX a. Europoje sudarytos prielaidos visus vaikus rengti pilnaverčiais visuomenės nariais. Visuomenės demokratėjimas paskatino kurti demokratinę švietimo sistemą, o pastaroji savo ruožtu įtvirtina demokratiją visuomenėje. Įtvirtindama demokratinę ugdymo sistemą Europos šalių bendruomenė įžvelgia ir jos naujas socialines funkcijas (Bitinas, 2000).

Kaip pastebi X.Xxxxxxxxxx (2005), socialinis veiksnys ugdymo instuticijose yra svarbiausias, jis svarbesnis už mokomuosius dalykus, metodus, už pedagogą – tai, ko vaikai išmoksta žaisdami, dirbdami kartu, yra svarbiausia, ko galima kada nors išmokti; buvimas kartu ugdymo instituciją padaro didžiule demokratijos mokykla.

Mokslininkas X.Xxxxxx, turėjęs didelę įtaką praktinėmis užduotimis pagrįstam demokratiniam ugdymui manė, jog bendruomenė ir jos gyvenimas yra tikrieji pilietiškumo pamatai

– svarbių demokratiškumo pamokų vaikai išmoksta spontaniškai ir natūraliai sąveikaudami su bendruomene. Vaiko patirtis ugdymo institucijos veiklos organizavimo procese lemia jo, kaip piliečio raidą bei charakterį. X. Xxxxxx teigė, kad:

• mokymasis turi būti pagrįstas vaiko interesais;

• mokiniai, mokydamiesi drauge, perima vienas kito žinias, socialinę patirtį;

• pilietinis ugdymas priklauso nuo socialinės patirties (Kvieskienė, 2005).

X.Xxxxxx progresyviojo ugdymo apibrėžimą suformulavo pragmatizmo filosofas X.Xxxxx. X.Xxxxx pilietiškumą siejo su su vaiko socialiniais ryšiais ir teigė, kad vienintelis ugdymo tikslas yra vaiko dalyvavimas socialiniame gyvenime, o būdas, kuriuo įmanoma vaiką parengti socialiniam gyvenimui – tai įtraukti jį šį į gyvenimą. Pavyzdžiui, mokykla, kaip viena svarbiausių vaiko socializacijos institucijų vaiko gyvenime, turėtų būti ta bendruomenė, kurioje mokiniai turi būti įtraukiami į pozityvų socialinių santykių kūrimą. Jei mokykla padeda mokiniams geriau įsisąmoninti savo socialinę patirtį, tai padės ateityje žmonės turės galimybę rekonstruoti visuomenę patinkančia kryptimi (Kvieskienė, 2005, Rajeckas, 1999). Kaip teigia X.Xxxxxxxxxx (2005), demokratinis ir pilietinis ugdymas ugdymo procese yra būtina prielaida, siekiant socialinių vertybių įtvirtinimo ir mokymo proceso modernizavimo.

Mokinių pilietinis ugdymas Lietuvoje jau 1988 metais buvo įvardintas kaip vienas iš svarbiausių atsinaujinančios Lietuvos mokyklos uždavinių (Badaukienė, 2003). Tam įtakos turėjo

besiveržiantys ir seniai pažangiosios visuomenės dalies laukti demokratijos procesai, apėmę ne vieną Rytų Europos valstybę. Tačiau, kaip pastebi E.Kjeargaard bei X.Xxxxxxxxxxxx (1998), tai, jog šalis nusprendė pereiti prie demokratijos, dar nereiškia, kad jau iškart atsirado demokratinė visuomenė. „Daug ko reikia išmokti, kol šalį bus galima pavadinti laisva ir demokratiška. Reikia išsiugdyti demokratinių pažiūrų besilaikančią visuomenę <...>. Demokratiškų tradicijų pasigendama šeimose, mokyklose, asociacijose, darbo vietose. Mes žinome, kad reikia laiko sistemai pakeisti, sukurti naują tradiciją”, - teigia autoriai (Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxx, 1998, 1). Tuo tarpu kiti autoriai pažymi, kad demokratija nėra visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį reikia vis iš naujo spręsti (Soros, 1993, Koch, 1997); ,,demokratinė valstybė, tai nuolatinė kūryba”, - teigia kitas autorius, X.Xxxxxx (2002, 64). Juolab, kaip pastebi L.Siedientop (2001), nei viena valstybė, jei ji nesilaiko demokratijos principų, negali priklausyti Europos Sąjungai.

Taigi, galime teigti, jog tam, kad demokratija įsitvirtintų valstybės gyvenime, svarbu ugdyti jaunosios kartos pilietinį aktyvumą. Siekiant šio tikslo itin reikšmingu tampa glaudus kartų ryšys bei aktyvus suaugusiųjų – mokytojų, auklėtojų, jaunimo vadovų, bendruomenės narių – įsitraukimas į jaunuomenės gyvenimą: svarbu skatinti jaunimą aktyviai įsitraukti į veiklą, raginti turėti ir ginti savo nuomonę bei pripažinti šią teisę kitiems, mokyti savarankiškai mąstyti, įgalinti kūrybingai ugdyti save ir atnaujinti savo visuomenę (Xxxxx, 2000). Demokratija šiuo atveju suprantama kaip laisvo, kūrybingo, tolerantiško, atsakingo ir savarankiško žmogaus ugdymo sąlyga.

Be to, kaip pažymi kai kurie autoriai, į daugelį demokratijai būtinų ir būdingų vertybių (pavyzdžiui, tokių kaip lygiateisiškumas, socialinis ir ekonominis teisingumas, teisės normos ir įstatymas, tolerancija, asmeninė ir pilietinė savigarba, orumas) Lietuvoje jau buvo atsižvelgiama prieš du šimtus metų, kai Edukacinė komisija sudarinėjo švietimo programas (Račkauskas, Xxxxxxx, 1997, Širvinskaitė, 2004). Taigi, siekdami, kad Lietuva būtų demokratiška ir moderni valstybė turime ugdyti laisvą (gebantį laisvę kurti ir ja naudotis), dorą, pasirengusį, išsiugdžiusį tvirtą patriotinę savimonę žmogų. Anot M.Lukšienės (2001), piliečiu gimstama, tačiau sąmoningu piliečiu išaugama arba ne. Mokslininkė pažymi, jog pilietiškumui ugdyti senas demokratijos tradicijas turintys kraštai skiria ypatingą dėmesį bei, remdamasi nepriklausomos Lietuvos pedagogikoje demokratinės linkmės pilietiškumo ugdymo pagrindus dėjusiu X.Xxxxxxxxxx, išskiria šias savybes, ugdytinas dabartinės Lietuvos jaunuomenėje:

• suvokimas laisvės vertės, kaip, prigimtą ir būtiną dorinės žmogaus esmės išraišką;

• doros pagrindų puoselėjimas – nuostatų ir doro elgesio įpročiai;

• laiką atitinkančius bendruosius savo krašto ir pasaulio kultūros pamatų turėjimas;

• supratimas apie demokratinę santvarką, demokratijos raidą, pagrindinius jos dokumentus, šiuolaikinės demokratijos institucijas, jų pobūdį;

• ryžtas, troškimas ir gebėjimas gyventi demokratijos sąlygomis;

• supratimas apie mūsų visuomenės bei kuriamos valstybės padėtį;

• įsipareigojimas, atsakomybė bei gebėjimas gyventi pagal savo išgales konstruktyviai dalyvaujant visuomenės ir valstybė kūrime – gebėjimas valstybiškai mąstyti bei veikti (Lukšienė, 2001).

Tuo tarpu jaunimas negali demokratijos išmokti kitaip, kaip tik nuolat, nuo mažens gyvendamas demokratiškoje aplinkoje, pratindamasis daryti įtaką, dalyvaudamas priimant sprendimus ir dalydamasis atsakomybe už jų įgyvendinimą (Kjeargaard, Xxxxxxxxxxxx, 1998). Čia reikėtų pažymėti, jog toks jaunimas – gebantis daryti įtaką tiek savo artimiausioje aplinkoje (mokykloje, bendruomenėje, šeimoje, kt.), tiek visuomenėje vykstantiems procesams, prisiimantis atsakomybę už sprendimų priėmimą bei jų įgyvendinimą jau įvardintinas kaip pilietiškai sąmoningas ir aktyvus. Vis tik tokias nuostatas reikalinga formuoti, jos neatsiranda savaime. Todėl, atkreiptinas dėmesys į mokyklas bei kitas ugdymo įstaigas, dažnai turinčias lemiamos įtakos jaunimo pilietinių nuostatų, žinių bei gebėjimų formavimui. Ar tos nuostatos bus demokratiškos, ugdančios pilietinę savimonę neretai priklauso nuo mokytojų, konkrečių mokyklų bei visos švietimo sistemos pasirengimo dirbti demokratijos labui: „Mums turėtų rūpėti, kaip elgiamasi su moksleiviais, kiek jie turi laisvės ir atsakomybės, kokią įtaką jie gali daryti mokyklos veiklai, kaip joje jaučiasi. Moksleivių demokratines nuostatas formuoja mokytojų darbo metodai, jų nusiteikimas nuolatos diskutuoti su moksleiviais apie tai, ko jie mokosi ir kaip. Mokyklos atmosfera priklauso ir nuo to, kokią įtaką jai daro šeima, moksleivių tėvai: ar jie yra demokratinės struktūros dalis, ar jie domisi bei jaučiasi atsakingi už tai, ko išmoksta jų vaikai, lankydami konkrečią mokyklą“, - teigia E.Kjeargaard bei X.Xxxxxxxxxxxx (1998, 2). Autoriai pažymi, jog taip pat ne mažiau svarbus yra vadovavimas mokyklai, pedagogų tarpusavio bendradarbiavimas, mokyklos atvirumas visuomenei bei atsakomybės prisėmimas už tai, kokia kryptimi žengia visa šalis, t.y. atsakomybė už mokyklos, kaip ugdymo institucijos, turinčios įtakos nuostatų bei vertybių formavimui, indėlį į šią raidą.

Taigi, kuriant demokratišką visuomenę itin reikšmingas vaidmuo tenka tiek mokyklai, tiek visai švietimo sistemai, tai yra visoms ugdymo institucijoms. Jaunoms demokratine prasme valstybėms aktualu kurti demokratiją, o tai reiškia kurti tokią mokyklą bei švietimo sistemą, kuri ugdo sąmoningus bei brandžius piliečius. „Tikros demokratijos piliečiais negimstama; mes mokomės demokratijos meno taip, kaip mokomės sporto, istorijos ar skaityti, mokomės iš patirties

ir pratybose“ (the Center of Living Democracy, JAV). Tačiau pažymėtina, jog tokio pobūdžio mokymasis nevyksta vien tik mokantis iš vadovėlių ar dalyvaujant pamokose – tai apima ugdymo procesą plačiąja prasme, kur tampa svarbus ir neformalus ugdymas, ir popamokinė veikla, taip pat bendravimas su pedagogais, etc. – šias temas gvildensime kalbėdami apie ugdymo sampratą bei pedagogų vaidmenį ugdant pilietiškumą.

Pilietinis ugdymas ir jo turinys ypatingai svarbus tose šalyse, kur vyksta politiniai persitvarkymai – tai būdinga daugeliui Rytų Europos šalių, kurios atkūrė savo nepriklausomybę;

„svarbiausia, postkomunistinių šalių vadovai suprato, kad tolydi autentiškos demokratijos plėtra priklauso, iš dalies, nuo kompetentingų ir pasišventusių piliečių ugdymo. Piliečių, žinančių, kas yra demokratija, ką daryti kad ji būtų, kuo ji yra gera ar bent jau geresnė už alternatyvių politinių sistemų tipus“, - teigia J.J.Xxxxxxx (2002, 6). Taigi, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje pilietinis ugdymas buvo įvardintas kaip vienas iš svarbiausių atsinaujinančios Lietuvos mokyklos uždavinių. Todėl jau Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose (1994) buvo apibrėžtos pagrindinės mokyklos funkcijos šiuolaikinėje Lietuvos mokykloje, kur akcentuota, jog mūsų šalies mokykla siekia ugdyti sąmoningus, suprantančius savo pareigas ir teises, gebančius konstruktyviai dalyvauti visuomenės bei valstybės gyvenime ir jį tobulinti piliečius, patriotus. Tam

reikia:

• tvirtų dorinių pagrindų;

• orientacijos į esmines demokratinės bei visuomenės bei valstybės vertybes: laisvę, lygybę ir solidarumą (brolybę), pagarbą žmogaus orumui ir toleranciją;

• lojalumo demokratinei valstybei ir tautai, Lietuvos tautos ir pasaulio istorinės raidos, politikos krypčių bei institucijų, visuomeninio, ūkinio bei kultūrinio gyvenimo būklės ir pagrindinių raidos tendencijų suvokimo;

• Išlavintų visuomeninio bendradarbiavimo gebėjimų bei įgūdžių („Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos“, 1994).

Jau reformos dokumentuose moksleivių pilietinis ugdymas buvo išskirtas kaip prioritetinė ugdymo sritis, kaip vienas iš būdų, padedančių mokyklai siekti tikslų, keliamų šiuolaikinės Lietuvos visuomenės.

Paminėtinos ir kai kurios istorinės pilietinio ugdymo prielaidos Lietuvoje. Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxx (1999), jaunosios kartos socialiniu bei pilietiniu ugdymu rūpintasi įvairiais valstybingumo laikotarpiais. Mokslininkė pastebi, jog pilietinio ugdymo užuomazgos atsiranda XVIII amžiuje išryškėjus demokratinio ugdymo poreikiui. Šiandien yra žinomi tokie pažangių idėjų skleidėjai, kaip, pavyzdžiui, X.Xxxxxxxxx (1700-1773), siūlęs ugdyti bestudijuojančius taip, kad šie diskutuodami apie Seimo darbą, rinkimus, teismus, įvairias socialines problemas, gebėtų

kritiškai vertinti to meto politinę sistemą; taip pat paminėtinas X.Xxxxxxxxxx (1715-1780), Vilniaus Jėzuitų Kilmingųjų kolegijoje rengdavęs įvairias diskusijas, pokalbius politinėmis bei etinėmis temomis. Jo skatinami studentai turėdavę dalyvauti įvairiuose politiniuose žaidimuose: vaidinti seimelius, inscenizuoti jų darbą; X.Xxxxxxxxx (1726-1794) daug prisidėjęs diegiant įvairias ugdymo turinio disciplinas, turėjusias padėti ugdyti Respublikos piliečius. I.Masalskio pastangomis netgi dvasinėse akademijose dvasininkai buvo ruošiami ir pilietinio aktyvumo aspektu. X.Xxxxxxxx (1738-1807), kūręs tam tikras mokslinių pedagoginių stebėjimų prielaidas, teigė, jog žmogų ugdo trys veiksniai: tėvai, mokytojai, visuomenė bei siūlė atskirti socialinius mokslus nuo teologijos. Be to, 1773 m. įsteigta Edukacinė komisija, kuri savo darbą grindė Prancūzų švietėjų idėjomis bei pradėjo rūpintis ugdymo turinio pertvarka – jos dėka buvo įvesti nauji dalykai: prigimtinė teisė, moralė bei kitos disciplinos. J.Stroinovskio prigimtinės teisės ir politinės ekonomijos vadovėliuose buvo formuluojama, kad įstatymo leidžiamoji valdžia priklauso ir tarnauja tautai, kad demokratiškiausia valdymo forma labiausiai tinka ugdyti demokratiją, kad visi piliečiai gimsta laisvi ir lygūs (Zaleskienė I., 1999).

Tad Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas sukūrė būtinybę imtis sisteminės, visas švietimo sritis aprėpiančios pertvarkos. Po Lietuvos išsivadavimo nuo sovietų okupacijos mūsų šalies švietimui per paskutinįjį XX a. dešimtmetį teko modeliuoti ir kurti naują švietimo tikslų bei uždavinių sampratą. Be to, Lietuvos švietimo sistema negalėjo būti tik reformuota vienu ar kitu aspektu, bet turėjo būti iš esmės pakeista. Šiuo požiūriu Lietuva skiriasi nuo daugelio kitų Vakarų Europos ir pasaulio valstybių, ne vieną dešimtmetį ar net šimtmetį išgyvenusių nuoseklią savarankių valstybių švietimo raidą.

Taigi, 1990 m. radikaliai pasikeitus Lietuvos politiniai padėčiai naują valstybės švietimo sistemą kurti ir įgyvendinti teko laipsniškai, paneigiant ir keičiant buvusią sovietinę švietimo sąrangą – struktūras, formas, turinį, metodus, vertybines orientacijas. Būtent dėl šio aspekto sisteminė švietimo pertvarka Lietuvoje pavadinta švietimo reformos terminu. Nors praktikoje dažniau vartojamas terminas švietimo sistemos kūrimas, kuris tiksliau nusako švietimo pertvarkos tikslus, uždavinius, mąstą.

Kaip teigiama Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992), ugdomas asmuo, kuris bus subrendęs ir įsipareigojęs, sąmoningas, socialiai veiklus ir savarankiškai apsisprendžiantis naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui bei grįs savo pasaulėžiūrą bendražmogiškomis ir tautos vertybėmis, - toks asmuo gebės ir kurti bei plėtoti demokratinę visuomenę, demokratinę vasltybę. Taigi, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tokio asmens ugdymas tampa ypač aktualus.

Be to, jau Lietuvos švietimo reformos pradžioje nemažas dėmesys buvo skiriamas jaunimo

patriotiškam ir tautiškam ugdymui.

Kai kurie autoriai teigia, jog prieškario laikotarpiu tiek Europos šalyse, tiek Lietuvoje visuomenė daug dėmesio skyrė tautinių patriotinių jausmų ugdymui, pilietinio ir patriotinio ugdymo idėjos buvo ypač aktualios mokyklose (Janulaitienė, Danaitis, 2003). Šiandieniniame globalizacijos amžiuje, Lietuvai tapus Europos Sąjungos bei NATO nare, šios idėjos mūsų valstybėje ypatingai reikšmingos – demokratinio pilietiškumo plėtra yra viena svarbiausių Europos ir kitų pasaulio šalių stabilumo užtikrinimo priemonių. Be to, kiekvienai valstybei, norinčiai išlaikyti savo nepriklausomybę bei tautinį identitetą svarbus yra jos piliečių patriotizmas bei sąmoningas apsisprendimas ginti valstybės interesus išsaugant tautinę savimonę bei kultūrą (Ažubalis, Kazlauskaitė-Xxxxxxxxxx, 2003).

Socialiniai mokslai pilietiškumą šiuolaikinėje visuomenėje apibrėžia kaip juridinę individo priklausomybę konkrečiai valstybei ir jo tapsmą pilietinės bendruomenės nariu. Šiuo požiūriu pilietybė suprantama kaip konkrečios ir reikšmingos asmens funkcijos, būtent piliečio teisės bei pareigos: civilinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kitos. Taigi, korektiškas naudojimasis pilietinėmis teisėmis ir pilietinių pareigų vykdymas sudaro pilietiškumo turinį, kurio pagrindinis bruožas – meilė ir darbas savo tautos ir tėvynės labui, t.y. patriotizmas (Janulaitienė, Danaitis, 2003). Kaip pažymi X.Xxxxxxx, patriotizmas yra „emocionalaus savo tautos ir Tėvynės savitumo išgyvenimas, atsiskleidžiantis sąmoninga aktyvia veikla tautos laisvei, nepriklausomybei ir sutelktumui stiprinti, tautos dorai, materialiniai ir dvasinei galybei didinti, kovoti su įvairiomis blogybėmis“ (2003, 158). Anot X.Xxxxxxxxx (1999), būtent patriotizmas yra pirminis ir giliausias pilietiškumo pagrindas.

Paminėtina, jog pilietinio ugdymo įgyvendinimo programa, Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta 2002 metais, patriotizmą įvardina valstybinės sąmonės visuma bei meile savo kraštui, savo bendrapiliečiams, tėvynainiams. Šioje programoje patriotizmas apibrėžiamas meile savo tėvynei, kuri:

• pasireiškia pagarba bei ištikimybe;

• palaikoma Lietuvos piliečių bendrumo pajautos ir bendradarbiavimo džiaugsmo;

• paremta Lietuvos istorijos ir kultūros žiniomis;

• įkvepia pasitikėjimo savo ir kitų jėgomis, norą būti naudingais bei ryžtą dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir kurti modernią demokratinę valstybę;

• skatina konstruktyviai, pilietiškai spręsti iškilusias problemas, o ne jas ignoruoti.

Kaip pastebi X. Xxxxxxxxxxxx bei X.Xxxxxxxx (2003), pilietinio ugdymo įgyvendinimo programa nuosekliai pratęsia švietimo institucijų politiką pilietinio ugdymo srityje, kurios tikslai, uždaviniai bei priemonės buvo aptartos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 11d. nutarimu Nr. 1105 patvirtintoje „Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programoje“.

Patriotizmo sampratą, tautinio ir tautiško auklėjimo sąvokas nagrinėjo bei teorinius jos sprendimo pagrindus kūrė prieškario filosofai, Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Xxxxxx Xxxxxxxxxx bei jo mokinys filosofas Xxxxxxx Xxxxxxx.

Nagrinėdami patriotizmo sampratą, filosofai išryškino patriotizmo objektą. X.Xxxxxxxxxx objektu apibrėžia tautą, kuri formaliai suvokiama kaip žmonių, sujungtų bendros ar sutelktinės individualybės lygtimi, bendrija. Filosofo nuomone, kiekviena tauta turi savo tautinės individualybės žymes: kalbą, papročius, etninį temperamentą, visuomeninę santvarką bei teritoriją. Jei stinga vieno ar kito požymio, kinta tautinė individualybė, bet pati tauta, kaip socialinė vienetas, išlieka – tačiau kuo mažiau tautinių žymių, tuo mažiau ryški ir tautinė individualybė. X.Xxxxxxxxxx patriotizmą apibūdina kaip tautinę savimylą – tai yra patriotizmą jis vadina tautinės individualybės meile. X.Xxxxxxx panašiai teigia, jog patriotizmas – tai savo tautos ir savo tėvynės meilė bei žmogaus emocinių pergyvenimų ir jo kūrybinio veiklumo šaltinis. Filosofo nuomone, patriotizmo jausmas yra įgimtas, kaip ir tėvų meilė. Be to, X.Xxxxxxx teigė, jog patriotizmas piliečio sieloje yra nusiteikimas, akstinas veikti. Jei tokio nusiteikimo pasigendama, patriotizmas nėra nei gilus, nei tikras (Janulaitienė, Danaitis, 2003).

Kalbėdami apie valstybės nario – piliečio ugdymą X.Xxxxxxxxxx bei X.Xxxxxxx sutaria, nurodydami į jo esmines savybes. Filosofai pažymi, kad jis nėra absoliutus žmogus, o tautinis individas. Individas, perėmęs savo protėvių tradicijas, papročius, išgyvena meilę savo kraštui, tėviškei, o tuomet ir tėvynei. „Tautos dvasią“ jis perima mokydamasis kalbos (pažymėtina, jog šis aspektas pabrėžtas ir Pilietinio ugdymo programoje: „Kalbos įveda mokinius į plačią tautos ir pa- saulio kultūros erdvę“, - teigiama Pilietinio ugdymo programos dalyje „Integruoto pilietinio ugdymo gairės“ (2004, 5). Be šių savybių žmogus negali atlikti Kūrėjo jam numatytos misijos. Xxxxx, filosofų nuomone, tokį pilietį turi formuoti šeima, mokykla, įvairios organizacijos, Bažnyčia bei visuomenė. Išskiriami ir tokio formavimo aspektai:

• tautinis auklėjimo uždavinys – suteikti žinių apie tautą, jos savybes;

• patriotinio auklėjimo siekinys – kad individas priimtų, internalizuotų tas savybes, kad jos taptų asmenybės savastimi. Šis aspektas suprantamas kaip poveikis jausmams;

• nacionalinio auklėjimo paskirtis – skatinti jaunus žmones kurti tautinę kultūrą.

X.Xxxxxxxxxx (1995) teigia, kad patriotizmas, sąmoningai perkeltas į moralinių dorybių lygmenį, yra labai vertingas ir pilnai patikimas tautos ramstis: „Toks patriotizmas yra tikras patriotinio auklėjimo tikslas“, - teigia autorius (1995, 340). Įgyvendintas praktiškai jis tampa svarbiu tautos tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksniu. Be to, S.Šalkauskio teigimu, gerai

suprastas patriotizmas „liepia gerbti bet kurią tautybę ir mylėti kiekvieną kitą tautą kaip savąją.

<...> Taip suprastas patriotizmas yra galingas tarptautinio taikingumo ir solidarumo veiksnys, nors jis, iš kitos pusės, nekliudo visomis leistomis priemonėmis ginti savo tautą nuo svetimos neteisingos agresijos“ (1995, 340). Manome, toks patriotizmo suvokimas yra itin reikšmingas šiandieninės globalizacijos sąlygomis, kai, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare iškyla svarbus uždavinys – išlikti pasauliniame kontekste kaip valstybei, turinčiai savo tautinį identitetą – t.y. kalbą, papročius, kultūrą. Sąveika su kultūra stiprina mūsų, kaip tautos, gyvybingumą, o tai ypač aktualu šiandien, kai jauniems žmonėms trūksta savigarbos jausmo, didžiavimosi savo kultūros vertybėmis (Xxxxxxxxxxx, 2002, Xxxxxxxxxx, 2002). Tuo tarpu, kaip pažymi X.Xxxxxxx (2002), žmonijos meilė – reiškia, pagarba ir meilė kitoms tautoms – reali tik tada, kai atremta į savo tautos meilę – tai yra tik veikliausias savo tautos patriotas gali būti geriausiu pasaulio piliečiu. Tad, kaip teigia X.Xxxxxxxxxx, „mokyklos ir visuomenės auklėtojai turi uždavinį racionaliai pateisinti patriotinį jausmą, jį apvalyti, praplėsti ir, sustiprintą sąmoningu valios nusistatymu pakelti į dorybių laipsnį“ (1995, 341).

X.Xxxxxxx (2002) išskiria ir svarbiausius patriotinio auklėjimo etapus:

• Patriotinių vertybių išsiugdymas. Šis etapas suprantamas kaip patriotizmo ir jo objektų pagrindų pateikimas jaunuomenei. Tikslas – kad jaunuomenė suprastų, koks jausmas sieja juos su tauta ir tėvyne bei kokia patriotizmo reikšmė žmonijai. Patriotinių vertybių įsisąmoninimui yra svarbūs: patriotizmas bei kosmopolitizmas, tautos praeities pažinimas, tautos praeities atkūrimas, tautos dabarties pažinimas. Šie komponentai yra svarbūs veiksniai, padedantys ugdyti patriotiškumą. A.Xxxxxxxx nuomone, tautos istorija, kaip ir religija, yra reikšminga ir itin veiksminga patriotizmą ugdanti jėga. X.Xxxxxxxxxx (1995) teigė, jog įsigyti tautinio supratimo bei sąmoningo nusistatymo įmanoma tik susipažinus su savo krašto ir tautos istorija, įsigilinus į tautinės kultūros susidarymą bei išsivystymą. Šiuo požiūriu ir pilietinio ugdymo programoje pažymėta, jog būtent istorijos kursas lei- džia brandinti pilietines, patriotines nuostatas bei gebėjimus: „tinkamai pateikiami pilietinio ugdymo ir istorijos kursai vienas antrą remia bei papildo, suteikia realias galimybes tautiškumui ugdytis“ (Pilietinio ugdymo programa, 2004, 5).

• Patriotinis veikdinimas. X.Xxxxxxx pažymi, kad patriotinis sąmoningumas trui virsti patriotiniu veiklumu, kad žmogus ne tik žinotų, kad jis savo tautą myli, bet kad ir mylėtų, vadinasi, veiktų: „Pilnutinis patriotizmas nėra įmanomas be kūrybinio veikimo. Todėl pariotinis veiklumas yra antroji integralinė pilnutinio patriotizmo dalis, taigi ir antrasis specialus patriotinio auklėjimo tikslas“ (2003,

235). Be to, šis patriotinio auklėjimo etapas įgyvendinamas ir rengiantis ginti tėvynę ginklu. Tokio pobūdžio uždavinys neturi nieko bendro su militaristiniais tikslais – atvirkščiai, patriotinis veikdinimas – tai jaunuomenės rengimas valstybės gynybai, mokymas gyventi taikingai vengiant karo. X.Xxxxxxx teigia, kad mokyklai keliamas uždavinys – tai sudaryti sveikas pažiūras į karą ir įdiegti jiems būtinų kareiviui dorybių. Kariuomenė šiuo atveju suprantama kaip patriotizmo ugdymo mokykla, kurioje stiprinamos dorinės nuostatos, ugdomas garbės jausmas, pratinama drausmingai elgtis, aukotis.

• Patriotinis pasiaukojimas. Pasiaukojančio patriotizmo esmę filosofas grindė krikščioniška pasaulėžiūra: X.Xxxxxxx teigė, jog toks pasiaukojantis patriotizmas giliausia prasme yra Kristaus meilės atvaizdas tautoms. Kristaus meilė yra visuotinė

– ji apima ne tik atskirus žmones, bet ir tautas, dėl kurių Kristus pasiaukojo. Tokiu būdu didžioji Kristaus meilė, apimanti visą pasaulį, yra universali bei įkūnija ir tėvynės meilę. Nors nei vienas žmogus negali sekti Xxxxxxxx tobulai, tačiau yra pajėgus lygiuotis į kurį nors Xx asmens bruožą, stengdamasis jį ištobulinti savyje, savo gyvenime. Šiuo aspektu reikšmingas yra ir H.Xxxxx pastebėjimas apie Kristaus atneštą nuostatą, jog gyvenimas yra „Dievo dovana, duota ne tam, kad kiekvienas ją „privatizuotų“ trokšdamas vien sau palaimos ir tobulumo; gyvenimas duotas žmonių bendrijai, kad būtų artimi vieni kitiems“ (1998, 115-116). Kristus ir Kalno pamoksle pabrėžė pasiaukojimą, paremtą ne garbės ir naudos troškimu, o tikru, neveidmainišku atsidavimu –būtent tokios nuostatos atspindi ir tikrą patriotiškumą (X.Xxxxxxx, 1999).

S.Šalkauskio teigimu (1995), tautinis auklėjimas sprendžia tris uždavinius:

• Įkūnyti naujoje kartoje individualų tautinį tapatumą;

• Suformuoti patriotišką nusistatymą į savo tautybę;

• Paruošti jaunąją kartą tautos uždaviniams.

Filosofas pažymi, kad jei žmogus nesijaučia moraliai susietas su savo tautos identitetu, jei jo patriotizmas nėra normuojamas dorinių principų ir jei jis nejaučia dorinės pareigos tarnauti savo tautos uždaviniams, - „negali būti nė kalbos apie tautinį jo susipratimą bei išsiauklėjimą“ (Šalkauskis, 1995, 332).

Tuo tarpu X.Xxxxxxxxxx (2002) pažymi, kad pilietinis ugdymas mokykloje grindžiamas ne tik pilietinėmis, bet ir tautinėmis, demokratinėmis bei politinėmis vertybėmis, nes pilietinės kultūros lygis labai susijęs su bendruoju, globalizuotu kultūros lygiu, ypač su dorove (teisingumu,

sąžiningumu, atsakomybę už kitą žmogų ir panašiomis nuostatomis). Autorė pilietinio ir tautinio ugdymo ryšį vaizduoja schematiškai (žr. 2 pav.):

2 pav. Tautinio ir pilietinio ugdymo sąryšis

TAUTINIS UGDYMAS:

Tautinis tapatumas, tautinė savigarba, įsipareigojimas savo tautai, visuomenei, valstybei.

Tautinė savimonė, pilietinis sąmoningumas, demokratinė visuomenės kultūra

PILIETINIS UGDYMAS:

Visuomenės demokra - tizavimas, remiantis demokratinėmis ver - tybėmis: laisve, lygybe, solidarumu, pagarba žmogaus

teisėms ir laisvėms, tolerancija.

Šaltinis: X.Xxxxxxxxxx. Tautinis ugdymas – svarbi pilietinio ugdymo sąlyga, Lietuvai integruojantis

į Europos Sąjungą // Pedagogika. 2002, Nr. 64, P 76.

Taigi, galime teigti, jog patriotizmas, tautiškumas, meilė savo tėvynei yra pamatinės žmogiškumo egzistencijos prielaidos ir jų puoselėjimas padeda išsaugoti tautinį identitetą, kultūrą, nepriklausomybę, išlaikant pagarbą kitoms tautoms, jų identitetui. Mūsų nuomone, tai ypač reikšminga ir svarbu XXI amžiuje, kai mūsų valstybė tapo Europos Sąjungos visaverte nare. J.J.Xxxxxxx (2002), remdamasis žymiu šiuolaikiniu JAV politologu X.Xxxxxx bei kai kuriais Xxxxxxxxxxx pastebėjimais, teigiančiais, jog Amerikos demokratijos sėkmė grindžiama piliečių reguliariu prisidėjimu prie bendros gerovės kūrimo, pažymi, jog būtent laisvas, teigiamas ir konstruktyvus piliečių dalyvavimas pilietinėse ir politinėse asociacijose yra tai, kas lemia demokratijos egzistavimą. Čia ir norėtume padaryti prielaidą, jog minėta piliečių (dalyvavimo) charakteristika – laisvi, teigiami ir konstruktyviai dalyvaujantys – įmanoma tik tuomet, jei jie suvokia savo tautinę tapatybę, yra patriotiški, t.y. sąmoningai mylintys savo tėvynę, o tai reiškia – apsisprendę veikti tėvynės labui. Tokios jaunuomenės ugdymas – būtent pilietiškai aktyvios bei brandžios – ir yra vienas svarbiausių šiuolaikinio švietimo uždavinių.

Taigi, šiandieninės Lietuvos valstybės saugumui ypač didelę reikšmę turi piliečių išsilavinimas, grindžiamas demokratinėmis vertybėmis. Šiam tikslui buvo rengiami pilietinį ugdymą reglamentuojantys valstybiniai dokumentai:

• Integruojanti pilietinio ugdymo programa (patvirtinta 2004 m.)

• „Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992)

• „Bendrosios programos“ (1994)

• „Pilietinio išsilavinimo standartai“ (1997)

• „Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003–2012 metams“

• Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metams nuostatos

• Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (2003)

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą analizavusi X.Xxxxxxxxxx (2001) pažymi, jog šio įstatymo redakcijos pirmo skirsnio 3-me straipsnyje apibrėždamas pagrindinius švietimo tikslus, pilietiškumo ugdymui suteikia ypatingą reikšmę: „sudaryti sąlygas asmeniui įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės bei politinės kultūros pagrindus, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui, kaip kompetentingam Lietuvos piliečiui, europinės ir pasaulinės bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui" (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 2003, 8). Šis uždavinys konkretizuojamas to paties skirsnio 10-me straipsnyje, kur teigiama, jog pagrindinio ugdymo paskirtis – tai suteikti asmeniui dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos pagrindus. Taipogi skatinama pilietiniam ugdymui sudaryti palankias sąlygas net tik ugdymo turinyje, bet ir plėtojant visą gyvenimą mokykloje (4 skirsnis, 43 str.): „Mokykloje gali veikti mokinių ir jaunimo organizacijos, kurios skatina mokinių, studentų dorovinį, tautinį, pilietinį sąmoningumą, patriotizmą, puoselėja kultūrinę bei socialinę brandą <...>" (4 skirsnis, 38) bei apibrėžiama ir įvardinama mokytojų pareiga ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines bei patriotines nuostatas.

Reformuotoje Lietuvos mokykloje nuo 1998 metų įvestas pilietinės visuomenės pagrindų kursas, taip pat pilietinis ugdymas integruojamas ir į kitus mokomuosius dalykus toliau ieškant būdų, kaip padaryti šį dalyką įdomesnį ir suprantamesnį mokiniams. Taip pat mokykloje daugėja mokymosi priemonių pilietinio ugdymo tema, o jo turinį apibrėžia Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrosios programos ir standartai. Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxx (2004), dar reformos pradžioje nutarta, jog pilietinis ugdymas bus įgyvendinamas trejopai:

1. Per ugdymo turinį.

2. Organizuojant mokyklinės bendruomenės gyvenimą.

3. Skatinant ir plečiant mokyklinės bendruomenės ir pavienių asmenų ryšių su vietos, regiono, Lietuvos, Europos bei pasaulio bendruomenėmis. Taip pat išlieka aktualūs ryšiai su vietos bendruomene.

Mokslininkė detalizuoja kiekvieną pilietinio ugdymo įgyvendinimo komponentą:

1. Ugdymo turinys:

a) Įgyvendinama atskira privaloma disciplina „Pilietiškumo pagrindai“ – iki 2004 m. šis dėstomas dalykas vadinosi „Pilietinės visuomenės pagrindai“

– VIII ir X klasėje po vieną savaitinę pamoką; pradėta dėstyti 1998/1999

m.m. Dešimtos klasės kursas apibendrina ugdytinių žinias, išryškina individualius kiekvieno jaunuolio sugebėjimus. Parengti vadovėliai: „Aš

– žmogus tarp žmonių“. Vadovėlis VII-VIII klasėms (Letukienė, 1998) ir

„Mes“, pilietiškumo pagrindų vadovėlis dešimtai klasei (Zaleskienė, 2004).

b) Pilietinė problematika integruojama į kiekvieną mokomąjį dalyką visose klasėse. Tokios integracijos pavyzdžiai: „Pasaulio pažinimo“ kursas pradinėje mokykloje (Jonynienė, 1996); originalus Dorinio ugdymo vadovėlis V-VII kl. „Esu žmonių vaikas“ (Vaicekauskienė, 1998); Lietuvos mokykloms adaptuotas Etikos vadovėlis V-VI kl. (Xxxxxxxxx, 1999); IX- X kl. (Vaicekauskienė, Xxxxxxxxxxxxxxx, 1999), X.Degėsio ir X.Aškinytės parengti vadovėliai; Lietuvių kalbos vadovėlis Vkl. (Xxxxxxxxxxxxx, Juodišiūtė, 1996); Matematikos vadovėlis Vkl. (Cibulskaitė, Stričkienė, 1996). Taip pat Politologijos ir pilietiškumo pagrindų vadovėlis „Europos integracijos pamokos“ (sud. Vitkus, Xxxxxxxxxx, 1996); teisės ir pilietiškumo pagrindų vadovėlis „Teisės pagrindu“ (sud. Xxxxxxxxxx, 2004). Kuriami ir tolesnės integracijos į kitus mokomuosius dalykus projektai.

2. Mokyklinės bendruomenės gyvenimo organizavimas. Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxx (2004), į mokyklos gyvenimą žvelgiama kaip į vientisą ugdymo veiksnį, „kurį sudaro mokyklos bendruomenės narių santykių įvairovė, mokytojo etosas, santykiai su visuomene, pats mokyklos darbo organizavimas, tinkamai sukurta mokyklos erdvė, auklėjimo bei mokymo būdai“ (Bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos Bendrosios programos, 1994, Bendroji pilietinio ugdymo programa, 2004). Taigi, mokykla, kaip ugdymo institucija, būdama mažos valstybės modeliu sudaro sąlygas demokratinių vertybių ugdymuisi bei puoselėjimui, yra reikšminga ir šiuo aspektu, jog čia ugdomi(-si) vaikų ir jaunuolių gebėjimai grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis. „Ji kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja dorą kaip būtiną demokratinės gyvensenos pagrindą. Mokykla yra įsipareigojusi tautos

kultūrai, todėl rūpinasi tautinės tapatybės išsaugojimu, tautos kultūros kūrybiniu pajėgumu ir jos istoriniu tęstinumu. Siekiama subrandinti jauną žmogų aktyviam pilietiniam gyvenimui demokratinėje visuomenėje, išugdyti asmenį, pasiryžusį sąžiningai ir konstruktyviai dirbti gimtojo krašto labui“, - teigia X.Xxxxxxxxxx (2004, 72).

Taigi, tokiu būdu tenka atsakomybė ne tik žinoti ir deklaruoti, bet ir gebėti efektyviai veikti dalyvaujant visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, naudotis visuomenės ir valstybės institutų paslaugomis ir juos nuovokiai tobulinti. Todėl ir pilietinis ugdymas nėra vien teorinių žinių įgijimas, bet glaudus, abipusis teorijos ir praktikos – tai yra žinių ir veiklos ryšys. Dėl šių priežasčių svarbus vaidmuo tenka ne tik ugdymo turiniui, bet ir visam mokyklos gyvenimui, nes praktiniams gebėjimams ir įgūdžiams susidaryti plačiausias galimybes teikia pats mokyklos gyvenimas, ypač įvairių savivaldos sričių veikla. Tiek mokymo procesas, tiek mokyklos klimatas turėtų skiepyti bendruomenės nariams visuomeniškumo, demokratiškumo principus svarstant ir sprendžiant mokyklos, vietinės bendruomenės reikalus, problemas. Taigi, kaip pažymi X.Xxxxxxxxxx (2004), šia prasme mokykla ir jos gyvenimas turi tapti esminiu mokinių pilietinės kultūros puoselėjimo veiksniu, demokratijos mokykla.

Be to, kaip teigiama Pilietinio ugdymo programoje (2004), mokykla taipogi sudaro sąlygas demokratinių vertybių ugdymuisi ir puoselėjimui, padeda besimokantiems joje vaikams ir jaunuoliams ugdytis gebėjimą grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokratinėmis vertybėmis. Ji kuria bei puoselėja demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, dorą apibrėžia kaip demokratinės gyvensenos pagrindą.

Taip pat yra pažymėta, jog ypatingai papildomojo ugdymo veikla teikia daug galimybių mokinių pilietiškumui ugdytis, nes mokyklos bendruomenė kuriama kaip kartu gyvenančių ir kartu veikiančių narių bendruomenė. Todėl itin svarbu skatinti bei puoselėti mokinių projektinę veiklą, organizacijų kūrimąsi, įvairių švenčių, ypač turinčių kultūrinę vertę, organizavimą. Vaikų ir jaunimo organizacijos ypatingai reikšmingos visuomeniškumui ir pilietiškumui ugdytis, o visuomenei naudinga veikla teikia daug galimybių ugdytis pilietinėms nuostatoms bei vertybėms (Pilietinio ugdymo programa, 2004). Čia paminėtinos Lietuvoje veikiančios moksleivių organizacijos: skautai, ateitininkai, kudirkaičiai ir maironiečiai. Be to, didelę reikšmę, stiprinant jaunimo pilietinius įgūdžius valstybės gyvenime turi Moksleivių parlamentas, Moksleivių sąjunga.

Taipogi itin svarbia mokyklos gyvenimo struktūra laikoma savivalda – ji padeda mokiniams ugdytis praktinės veiklos gebėjimus, nes tik praktiškai organizuotos priemonės

didina mokinių, mokytojų bei tėvų demokratinės gyvensenos patirtį (Pilietinio ugdymo programa, 2004).

3. Skatinami mokyklinės bendruomenės ryšiai su vietos, regiono, šalies ir pasaulio bendruomenėmis. Lietuvos mokykla yra atvira vietinės bendruomenės problemoms, todėl pageidautina, kad jų sprendime aktyviai dalyvautų mokiniai ir mokytojai. Mat vietos bendruomenės dėka ugdomasis darbras pratęsiamas natūralioje gyvenimiškoje aplinkoje: susipažįstama su vietos bendruomenės, artimiausios aplinkos poreikiais, pagrindinėmis savivaldos problemomis, praktine valdžios institucijų veikla. Anot I.Zaleskienės (2004), praktikuotinas yra kitų institucijų lankymas, jų darbo stebėjimas ir analizė ir analizė – pavyzdžiui, mokiniai gali tiesiogiai stebėti teismo procesą, bylos sudarymą, seniūnijos, savivaldybės darbą ir pan., o vėliau pilietiškumo pagrindų, etikos pamokose svarstytų teisingumo, teisės, teisėtumo, tiesos, laisvės ir kitas temas.

Šioje srityje daug nuveikė Žmogaus teisių mokymo centras , Pilietinių iniciatyvų centras, Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija, Regioninis pilietinės edukacijos centras ir kt. nevyriausybinės organizacijos. Pažymėtina, jog įvairiais pilietinio ugdymo klausimais įvyko daug respublikinių, regioninių ir tarptautinių konferencijų, įvykdyta nemažai tarptautinių projektų.

ES inicijuotams Pilietinio švietimo metų rezultatams inicijuoti ir apibendrinimo mechanizmams parengti surengta konferencija „Pilietiškumas ir švietimas Lietuvoje“, vykusi 2005m. kovo 31 dieną A.Vienuolio gimnazijoje. Konferencijos iniciatorė – Švietimo ir mokslo ministerija kartu su partneriais: ministerijų, jaunimo ir nevyriausybinių organizacijų atstovais, politikais, švietimo įstaigų darbuotojais, pedagogais. Šios konferencijos tikslai – pristatyti Europos Tarybos pilietiškumo metų koncepciją, jų organizavimo Lietuvoje planą, pilietiškumo ugdymo sąveiką su mokymusi visą gyvenimą, aptarti pilietines vertybes, pilietiškumo ir tautiškumo būdus šiandieninėje Lietuvoje, o taip pat žiniasklaidos vaidmenį stiprinant pilietinę visuomenę. Šios konferencijos metu kalbėjęs Lietuvos Prezidentas Xxxxxx Xxxxxxx konstatavo, jog mūsų žmonių pilietinė sąmonė kol kas dar nėra brandi, todėl svarbu išvystyti ilgalaikę pilietiškumo ir tautiškumo ugdymo programą, pilietiškumą sąmoningai sieti su tautiškumu; Švietimo ir mokslo ministras Xxxxxxxxx Xxxxxxx pažymėjo, kad švietimo ir mokslo ministerija pilietiškumo ugdymo srityje dirba įvairiomis kryptimis – švietimo kokybės vadybos, mokyklų atnaujinimo ir aprūpinimo šiuolaikinėmis priemonėmis, mokyklų tinklo, struktūrų pertvarkymo bei ugdymo proceso tobulinimo. Švietimo ir mokslo ministerija konferencijos metu paskelbė Pilietiškumo metus (Rimgailienė, 2005).

Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva kasmet adaptuojami nauji vadovėliai ir mokymo priemonės. Populiarios Lietuvos demokratiškumo kolegijos parengtas vadovėlio-projekto „Pilietis“ (Martinėnienė, 1999) mokymo priemonės (vadovėlis, mokytojo knyga, darbo sąsiuvinis), regioninis pilietinės edukacijos centro parengti Konstitucinio išsilavinimo standartai (2003); projektiniai metodiniai leidiniai (Zaleskienė, Žadeikaitė, 2004), kt.

2004 m. patvirtintoje naujojoje pilietinio ugdymo programos įvadinėje dalyje teigiama, kad

„Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla siekia ugdyti sąmoningus piliečius, suprantančius savo tei- ses ir pareigas, gebančius konstruktyviai dalyvauti nuolat kintančios visuomenės gyvenime. Ji padeda mokiniams įsisąmoninti, kad demokratijos kūrimas šeimoje, bendruomenėje, tautoje, valstybėje, pasaulyje – tai asmeninė kiekvieno iš mūsų užduotis, rūpestis ir atsakomybė. Kartu puoselėjama tautinė savigarba bei pagarba pagrindinėms demokratinėms vertybėms: žmogaus orumui, laisvei, lygybei, teisingumui ir teisėtumui, tolerancijai, solidarumui“ (Bendroji pilietinio ugdymo programa, 2004, 1). Taip pat programoje nurodoma, jog mokykloje būtina sudaryti sąly- gas mokiniams ugdytis vidinį poreikį aktyviai veikti, ugdytis gebėjimą analizuoti kultūrinę, etninę, politinę, socialinę įvairovę bei dėl jos galinčius kilti konfliktus, ieškoti taikaus šių konfliktų sprendimo būdų; gebėjimą laisvai ir sąmoningai spręsti, vertinti ir apsispręsti atviroje, pliuralistinėje visuomenėje.

Paminėtina ir pilietinio ugdymo programoje (2004) įvardinta Pilietinio ugdymo pagrindinėje mokykloje paskirtis – tai pilietinės savimonės ugdymas(sis), apimantis savęs paties pažinimą, praktinę patirtį šeimoje ir bendruomenėje, vertybines nuostatas bei gebėjimus.

Pažymėtina, jog pilietinio ugdymo programa tęsia, konkretina ir papildo pagrindines idėjas ankstesnių programų: Integruotos pilietinio ugdymo programos (Lukšienė M., 1992), Xxxxxxxxxx pilietinės visuomenės (1994, 1997) ir Pilietinio išsilavinimo standartų (1996 m. projektas).

„Naujoji programa ir standartai yra reikšmingi tuo, kad tai pirma nacionaliniu lygmeniu patvirtinta pilietinio ugdymo programa. Ji sudaro integralią visumą su Pilietiškumo pagrindų standartais per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją“, - teigia X.Xxxxxxxxxx (2004, 78). Mokslininkės pažymi, kad pirmą kartą pilietinio ugdymo programoje sąlygiškai atskirtos trys dalys (gairės):

• Neformaliojo pilietinio ugdymo;

• Integruoto pilietinio ugdymo;

• Pilietiškumo pagrindų kaip atskiro dėstamojo dalyko programa.

Kiekvienai šiai daliai yra pateiktos metodinės rekomendacijos. Taip pat pastebėtina, jog pilietinio ugdymo programa ir standartai palyginti su ankstesnėmis programomis įgijo naujų bruožų (Zaleskienė, 2004):

1. Programą sudaro kelios dalys: įvadas (pilietinio ugdymo paskirtis tikslai bei įgyvendinimo būdai); formaliojo pilietinio ugdymo dalis („Pilietiškumo pagrindų“ programa, standartai, integruojamos programos metmenys), neformaliojo pilietinio ugdymo dalis. Plačiausiai ir išsamiausiai pristatoma atskiro mokomojo dalyko – „Pilietiškumo pagrindų“ – programa ir standartai, pilietinio ugdymo programa siūloma naudotis visai mokyklos bendruomenei. Turinys apima formalios ir neformalios mokinių veiklos, susijusios su mokyklos gyvenimu, sritis.

2. Pilietinio ugdymo programos tikslai ir uždaviniai nukreipti į pažintinių ir praktinių gebėjimų ugdymą (-si).

3. Pasikeitė mokomojo dalyko pavadinimas „Pilietinės visuomenės pagrindus“ pakeitė „Pilietiškumo pagrindai“.

4. Pilietiškumo pagrindų programoje atsisakoma ekonomikos temų, nes tam skiriamas specialus kursas.

5. Standartų schemoje išskiriami pažintiniai bei praktiniai gebėjimai, fiksuojamas vienintelis mokinių pasiekimų lygmuo vietoje anksčiau siūlytų trijų.

Naujai parengtuose dokumentuose formalusis ir neformalusis pilietinis ugdymas turėtų padėti mokiniams praktiškai pritaikyti įgytas socialinės aplinkos (kurioje jie gyvena) žinias. Bendroji pilietinio ugdymo programa naudinga visai mokyklos bendruomenei, nes turinys apima formalios ir neformalios mokinių veiklos sritis, susijusias su mokyklos gyvenimu.

Taigi, naujoji pilietinio ugdymo programa ir Pilietiškumo pagrindų standartai mokyklinėms bendruomenėms padės ugdyti aktyvų Lietuvos pilietį, įgyvendinti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklai keliamus reikalavimus, pateisins mokytojų, mokinių ir tėvų poreikius bei lūkesčius, paspartins Lietuvos visuomenės žengimą demokratijos link.

Paminėtini mokiniams padėsiantys tapti aktyviais bendruomenių nariais pastarųjų metų leidiniai: pagal naująją pilietinio ugdymo programą bei Pilietiškumo pagrindų standartus parengtas vadovėlis „MES“ (Zaleskienė, 2004); teisinio ugdymo vadovėlis „Teisė kiekvienam“ (sud. Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx, 2004); adaptuota knyga mokytojų „Ekonomika pilietiškumo pagrindų pamokose (2004), kurią parengė Ekonominio švietimo sklaidos centras; Regioniniame pilietinės edukacijos centre parengtas metodinis pilietiškumo pagrindų ir technologijos mokytojams skirtas leidinys „Vartotojų ugdymas“ (Zaleskienė, Xxxxxxxxxxx, 2004); neformaliojo pilietinio ugdymo mokytojams ir socialiniams pedagogams taipogi Regioniniame edukacijos centre parengta ir išleista „Imkis atsakomybės“ bei „Veiksmų planas“ (Zaleskienė, Žadeikaitė, 2004). Kaip pažymi

X.Xxxxxxxxxx (2004), pilietinis ugdymas turėtų padėti jaunuoliams ugdytis pilietines kompetencija; autorė apibrėžia, jog kompetencijos – „tai visuma gebėjimų, vertybinių nuostatų ir žinių, įgalinančių sėkmingai gyventi ir veikti visuomenėje. Tai reiškia, kad jaunuoliams būtina ne tik įgyti pilietinių žinių, bet ir žinoti, kada, kaip ir kur jas taikyti“ (2004, 70).

X.Xxxxxxxxxx (2004) teigia, kad šioje schemoje Pilietinio ugdymo Bendrąją programą galima laikyti sistemos pagrindinėmis gairėmis, o pilietiškumo pagrindų standartus – sistemos rezultatu. Mokslininkė pažymi, jog visa, kas vyksta mokykloje, iš esmės priklauso nuo mokyklos bendruomenės narių interpretacinių galimybių. Šiomis galimybėmis laikytinos: konkretizuotos programos, didaktinės medžiagos, mokymo(si) technologijos, demokratinio mikroklimato mokykloje kūrimas, mokyklos bendruomenės ryšių su vietos bendruomene stiprinimo, moksleivių vienijimasis į regiono, Lietuvos, Europos, pasaulio organizacijas ir bendrijas, ugdytojų kvalifikacijaos ir profesinės kultūros plėtotės tobulinimas.

1.4. PAAUGLIŲ, GYVENANČIŲ GLOBOS INSTITUCIJOSE PSICHOSOCIALINĖS RAIDOS YPATUMAI

Siekiant perduoti jaunajai kartai pilietines žinias, nuostatas bei vertybes svarbu atsižvelgti į

psichosocialinius paauglių raidos ypatumus bei įvertinti jų reikšmę ugdymo procese.

Kaip teigia X.Xxxxxxxxxxx (2001), daugelis teoretikų sutinka, jog paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors tai ir nėra vertinama vienareikšmiškai. „Paauglystėje vyksta asmeninio tapatumo konsolidavimas, formulavimas ir apibrėžimas. Tam procesui būtina ypatinga dinaminių veiksnių sąveika, apimanti tiek paveldimumą, tiek aplinkos veiksnius. Daugelio raidos teorijos teoretikų teigia, kad tai vyksta kompleksiškai, dinamiškai, tačiau dauguma jų tyrinėja atskirus, izoliuotus segmentus, kurie nepadeda suprasti visos sistemos”, - teigia X.Xxxxxxxxxxx (2001, 315). Autorė pažymi, jog mėginant suprasti paauglio tapatumą aiškėja, kad nei vienas atskiras veiksnys negali atskirai veikti nuo kitų veiksnių. Norint pilnai suprasti paauglio tapatumo raidą, svarbu atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: į fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.

Mokslinėje literatūroje neatrasime vieningos nuomonės, kada pradeda formuotis paauglio tapatumas. Vieni autoriai jo šaknis įžvelgia jau ankstyvoje kūdikystėje, kiti teigia, jog tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Vis tik daugelis sutinka, jog būtent paauglystėje ypač sutvirtėja tapatumas. Daugelis autorių pažymi, kad greitai keičiantis socialinėms normoms, tobulėjant technologijoms paauglys, formuojantis tapatumui, išgyvena sudėtingą periodą. Šiuolaikinės visuomenės sudėtingumas bei prieštaringumas trukdo paaugliui pasitikėti suaugusiais, kurių vertybės, įsitikinimai neretai gali pasirodyti pasenę, neatitinkantys naujausių atradimų. Todėl paaugliui sunku numatyti ateities perspektyvą, kuria kryptimi jam pasukti, kaip išspręsti krizes ar problemas, susijusias su jo tapatumu. Tuo tarpu būtent paauglystės amžiaus tarpsnyje svarbu pasiekti asmeninį tapatumą – tai yra tuo metu, kai itin greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos bei visuomenės vertinimas. Xxxxxxxxx taip pat paauglystei teikė ypatingą reikšmę ir vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Kaip teigia kai kurie autoriai (Žukauskienė,2001, Vaitekonienė, 2001) pati visuomenė pripažįsta paauglystės raidos unikalumą bei leidžia pasirinkti ilgą psichosocialinį moratariumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra vienoje kitoje raidos stadijoje. Xxxx Xxxxxxxx, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Jis suteikiamas asmeniui, kuris dar nėra pasirengęs prisiimti įsipareigojimų. Tik paauglys turi tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu: jis, norėdamas išspręsti iškylančias

problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti, todėl dabartinė vakarietiška visuomenė paaugliui suteikia psichosocialinį moratoriumą.

Xxxxxxxxx nurodė problemas, kurias svarstyti leidžia psichosocialinis moratoriumas:

1. Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Paauglys pradeda matyti praeities šaknis ir egzistavimą ateityje. Svarbu, kad šios praeities ir ateities perspektyvos būtų integruotos.

2. Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi pastebėti, kad jo veiksmai yra aplinkinių vertinami ir kad tai jam svarbu. Paaugliui būdinga suabejoti savo sugebėjimais, tačiau niekam nepavyksta išvengti nesėkmių ką nors veikiant. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš tikrųjų.

3. Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas. Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir skirtingais vaidmenimis. Paauglystė yra tas laikas, kai galima laisvai išmėginti suaugusiesiems būdingus vaidmenis neprisiimant asmeninių įsipareigojimų.

4. Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Paauglys turi pritaikyti savo darbštumą, atlikdamas kai kurias darbo užduotis. Tai padeda gauti atgalinį ryšį, kuris yra reikalingas pasirenkant tokius darbinius vaidmenis, kurie geriausiai atitinka jo unikalius sugebėjimus.

5. Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Paauglys turi išspręsti konfliktus, liečiančius jo seksualinių vaidmenų tapatumą. Preliminariai, bandomieji paauglio įsipareigojimai sukuria sąlygas heteroseksualiniams ryšiams, kuriems gali būti būdingas ir intymumas.

6. Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Xxxxxxxx, užėmęs lyderio poziciją, turi prisiimti atsakomybę. Taip pat turi būti pripažįstama, kad kartais dėl sėkmingos socialinės sąveikos reikia paklusti kitų įtakai.

7. Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi sukurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam priimti individualius sprendimus, liečiančius jo tolesnį gyvenimą (Žukauskienė, 2001).

Kaip teigia Xxxxxxxx teoriją nagrinėjanti autorė, kai kurie paaugliai tuo moratoriumu pasinaudoja ne itin sėkmingai. Kartais individas priima pernelyg ankstyvus sprendimus ir pereina į suaugusiųjų žmonių visuomenę, nors nepakankamai tam pasirengęs. Tuo būdu paauglys visiškai priima ankstesnius savo vaidmenis arba tėvų vertybes, neišmėgindamas kitų alternatyvų ir tokiu būdu neieško savo unikalaus asmeninio tapatumo. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją, prisiėmę kelis skirtingus tikslus ar vertybes ir nesistengia rasti savo tapatumo. Tokiems paaugliams sunku atlikti šiam amžiui būdingus reikalavimus, pavyzdžiui, atlikti mokyklines užduotis, susirasti

draugų arba planuoti ateitį. Kai kurie paaugliai, negalėdami atlikti tų vaidmenų, kurių iš jų tikisi artimieji ar visuomenė, neieško alternatyvių, tinkamų sau vaidmenų, bet vietoj to neretai pasirenka negatyvų tapatumą, t.y. elgiasi priešingai, negu iš jų tikimasi. Paauglys, kuriam nepavyksta išspręsti tapatumo krizės, būna pasimetęs, nesuvokia, kas jis yra, koks yra kitų žmonių akyse ar kuo nori būti pats (Xxxxxxxxxxx, 2001).

X.Xxxxxxxxx (1968), kalbėdamas apie psichosocialinį paauglio vystymąsi teigia, jog aktualiausias šio amžiaus tarpsnio uždavinys yra savo tapatumo kūrimas – lyties, tautybės, ideologijos ir pasaulėžiūros, gebėjimų, karjeros, tikėjimo ir vertybių sistemos. Taigi, tapatumo kūrimas yra vienas svarbiausių paauglio socializacijos uždavinių (Xxxxxxxxx, 2001).

Daugelis tyrimų rodo, kad tai, kaip paaugliai išsprendžia tapatumo krizę, didele dalimi priklauso nuo šeimos, visuomenės ir draugų įtakos. Šiame darbe toliau panagrinėsime pastaruosius tapatumo raidai įtakos turinčius veiksnius.

Tam tikri veiksniai visuomenėje taip pat turi įtakos paauglio tapatumui. Vienas veiksnių yra vertybių pateikimas – vertybių, kurios, nors ir išmėgintos įvairių pokyčių visuomenėje, vis dar atlieka savo funkcijas. Kitas veiksnys – socialinės struktūros bei papročiai, galintys palengvinti perėjimą nuo vaikystės į suaugusiųjų amžių. Galima teigti, jog ten, kur dauguma visuomenės narių laikosi tokių pačių religinių, moralinių, politinių ar seksualinių pažiūrų ir socialiniai pasikeitimai neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengviau. Tokiu atveju jaunas žmogus neišgyvena konflikto tarp skirtingų pažiūrų ir gali perimti tuos vaidmenis, kuriuos žino. Tačiau šiuolaikinės komunikacijos, technologijų bei mokslo pažanga teikia jaunam žmogui tarpusavyje konfliktuojančių vertybių ir kiekvienai kartai tenka perprasti vis didesnius socialinius pasikeitimus.

Mūsų visuomenė, skirtingai nuo kai kurių nevakarietiškų kultūrų, pasižymi nuosaikesniais papročiais, kurie neapsunkina, bet padeda paaugliui kurti savo tapatumą. Vieni papročiai yra daugiau socialinio ar pagrįsti teisiniais aktais – pavyzdžiui, balsavimo teisė, paso išdavimas, leidimas vairuoti automobilį ir kt.. Kiti papročiai susiformavę religiniu pagrindu – pavyzdžiui, katalikų konfirmacija. Dar vienas būdas, kuriuo visuomenė padeda paaugliui pasiekti tapatumą – įvairių institucijų moratoriumas galutiniam apsisprendimui priimti. Vienas tokių pavyzdžių – aukštosios mokyklos, kuriose studentas gali pasirinkti dėstomus dalykus, kol apsisprendžia, kurią specialybę įsigis.

Kitą vertus, Lietuvoje paauglių raidos tyrimų atlikta labai nedaug ir nėra apibendrintų rezultatų. Įvertinus paskutinių metų socialinius pasikeitimus galima daryti prielaidą, jog paaugliams įveikti tapatumo krizę jau šiuo metu nėra lengva, o ateityje gali būti vis sunkiau dėl visuomenėje sparčiai besikeičiančių vertybių bei nuostatų.

Paauglio socialinį gyvenimą bei tapatumo raidą stipriai įtakoja bendraamžiai. Galima daryti prielaidą, jog tai sąlygoja tiek nepriklausomybės nuo tėvų troškimas, tiek pats atotrūkis tarp kartų dėl sparčių socialinių pokyčių. Paauglių grupių fenomenas egzistuoja įvairiose kultūrose ir jų egzistavimas yra tyrinėjamas daugelio mokslininkų. Kitą vertus, paauglių tarpusavio santykiai gali klostytis ir skausmingai. Kaip nurodo X.Xxxxxxxx (2001), 34-36% į psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo su bendraamžiais ir draugais sunkumų. Be to, daugelis psichologų (Želvys, 1998, Navaitis, 2001, Xxxxxxxx, 1998 ir kt.) teigia, kad paaugliai, išgyvenantys savo bendraamžių atmetimą dažniausiai turi didesnių ar mažesnių psichologinių nesklandumų. Taip pat, jei pats paauglys yra pernelyg atsiribojęs nuo savo bendraamžių ir nerodo jokio noro bendrauti, tokia situacija palanki psichologinėms problemoms atsirasti (Dobsonas, 2000).

Kai kurie tyrimai rodo, jog kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais, tuo dažnesni asocialūs poelgiai, ir tai neleidžia pastebėti pozityvių bendravimo aspektų socializacijai bei socialiniams įgūdžiams (Žukauskienė, 2001). Tačiau ne visada elgesio nukrypimai susiję su dalyvavimu bendraamžių grupėje. Mokslininkė X.Xxxxxxxxxxx pateikia X.Xxxxxxxx tyrimus, kurie parodė, kad net 82% paauglių, reguliariai vartojančių alkoholį, tą įprotį įgijo namie, ir tik 18% jų gerti pradėjo ne namie, o su draugais. Taigi, šių tyrimų rezultatai leidžia manyti, jog bendraamžių grupė turi tam tikrą poveikį formuojantis kai kurioms asocialaus elgesio formoms, tačiau svarbūs ir kiti socialiniai bei asmeniniai veiksniai. Anot R.Žukauskienės, labai svarbūs ir paauglio santykiai šeimoje – paauglį, kurio santykiai santykiai su tėvais blogesni, lengviau paveikia bendraamžiai (Žukauskienė, 2001). Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxxxx (2001), bendravimas šeimoje turi įtakos socialiniam paauglio vystymuisi.

Taigi, apibendrinus šias mintis bei tyrimų duomenis galime daryti prielaidą, jog globos namuose gyvenantys paaugliai gali būti labiau linkę į probleminį, delinkventinį elgesį, nes daugelio jų santykiai su tėvais yra konfliktiški arba jie apskritai neturi ryšio su tėvais, ar yra visiški našlaičiai. Be to, kadangi globos namuose paaugliai gyvena gana didelėse grupėse ar šeimynose, didžiąją laiko dalį jie praleidžia tarp bendraamžių. Net gi, jei grupės ir yra mažesnės, šalia gyvena kitos šeimynos ir grupės – tokiu būdu ir jaunesni paaugliai gali perimti netinkamas elgesio formas iš vyresnių paauglių. Jei šeimose augantys vaikai turi galimybę bendrauti su geromis nuostatomis ir vertybėmis pasižyminčiais bendraamžiais, tai globos namų auklėtiniai yra labiau pažeidžiami – neretai šiose institucijose gyvenantys paaugliai linkę į asocialų elgesį, be to, jie neturi ryšio su tėvais arba yra perėmę nepriimtinas visuomenėje jų vertybes.

Formuojantis paauglio tapatumui labai svarbi šeima. Kadangi šiame darbe tiriame globos namuose gyvenančių paauglių pilietines nuostatas bei gebėjimus, svarbu įvertinti suaugusiųjų,

esančių arčiausiai paauglių, vaidmenį paauglio tapatumui. Paaugliams, neturintiems tėvų neretai šeimą atstoja globėjai ar auklėtojai globos namuose. Todėl nagrinėdami šeimos įtaką paauglio tapatumui svarbu įvertinti jau naujos šeimos – būtent auklėtojų ar globėjų įtaką paauglių, gyvenančių globos namuose, tapatumui. Juolab, kaip pažymi kai kurie užsienio autoriai, būtent paauglystės periodu jaunuoliai siekia perimti kitų, jiems svarbių žmonių (tėvų, kitų suaugusiųjų ar vyresnių draugų) nuomonę (Livingston, 1997).

Kaip sėkmingai paauglys išspręs tapatumo krizes neretai priklauso būtent nuo tėvų (globėjų) elgesio su paaugliais stiliaus. Tai patvirtina ir mokslininko X.Navaičio (2001) tyrimai, kurie parodė, jog iš svarbesnių problemų, dėl kurių paaugliai kreipiasi į psichologinę konsultaciją, apie 15-18 % akivaizdžiai sudaro su šeima, kurioje paauglys gyvena, sunkumai. Tuo tarpu X.Xxxxxxxxxxx (2001) pateikia platų X.Xxxxx tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokie vyrauja tėvų elgesio stiliai ir kokią įtaką jie daro tolesniam paauglių elgesiui. Mokslininkė X.Xxxxx ištyrė 7 400 paauglių, gyvenančių nepilnose šeimose, ir nustatė, kad tėvų orientacija į paauglius gali būti suskirstyta į septynias kategorijas, kintančias nuo griežtos kontrolės iki visiško jos nebuvimo:

1. Autokratinis stilius. Paaugliui neleidžiama nei priimti sprendimų, nei reikšti savo nuomonę.

2. Autoritarinis stilius. Nors jaunam žmogui sudaroma terpė reikšti savo nuomonę, tačiau tėvai visuomet priima galutinį sprendimą patys, remdamiesi savo pačių nuomone.

3. Demokratinis stilius. Paauglys laisvai dalyvauja diskusijose apie susijusias su jo elgesiu problemas, tačiau galutines išvadas dažniausiai suformuluoja tėvai ir sprendimas vis tik priklauso nuo jų patarimo.

4. Lygiateisiškumo stilius. Tėvai ir paauglys priimdami sprendimus dalyvauja vienodai, iš esmės vaidindami panašius vaidmenis.

5. Viską leidžiantis stilius. Paauglys užima aktyvesnę ir įtakingesnę poziciją priimant sprendimus. Jis gali atsižvelgti į tėvų nuomonę, bet ne visada jos laikytis.

6. Nesikišimo stilius. Xxxxxxxx, priimdamas sprendimus, pats nusprendžia, laikytis jam tėvų norų ar ne.

7. Ignoravimo stilius. Tėvai nevaidina jokio vaidmens, nesidomi paaugliu ir visai nevadovauja jo elgesiui.

Elder tyrime paaugliai vertino, koks yra jų tėvų elgesio stilius. Autokratinis stilius buvo būdingas 9% motinų ir 18% tėvų, autoritarinis – 13% motinų ir 17% tėvų, demokratinis – 35% motinų ir 31, 33% tėvų, lygiateisiškumo – 18% motinų ir 14, 33% tėvų, viską leidžiantis –

24% motinų ir 17, 33% tėvų, nesikišimo – 0, 6% motinų ir 1 %tėvų, ignoravimo – 0, 4% motinų bei 1% tėvų (Žukauskienė, 2001). Be to, mokslininkė Elder nustatė, kad autoritarinis elgesio su paaugliais stilius yra būdingesnis didesnėms, mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Taipogi, Elder nuomone, tose šeimose, kuriose labai vadovaujama vaiko elgesiui, tapatumas formuojasi sunkiau, o tose šeimose, kuriose šeimos nariai tinkamai bendrauja, paauglys lengviau gali išspręsti savo tapatumo krizę. Tai leidžia daryti prielaidą, jog ir globos namuose dirbančių pedagogų gebėjimas tinkamai bendrauti su paaugliais daro teigiamą įtaką jauno žmogaus tapatumo raidai. Be to, kaip kai kurie tyrimai rodo (Žukauskienė, 2001, Kvieskienė, 2005), daugelis paauglių, nusižudžiusių ar bandžiusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno arba abiejų tėvų.

Apibendrindami šį skyrių, galime tegti, kad, vykstant psichosocialinei raidai paauglys ieško savo tapatumo. Šiuo laikotarpiu paauglys bręsta fiziškai, įgauna suaugusiojo formas, o kognityvinė raida leidžia jaunam žmogui mąstyti logiškai ir įsivaizduoti savo ateitį. Svarbu, kad ugdymo tikslai ir uždaviniai globos namuose padėtų paaugliams atrasti savo tapatumą bei suteiktų pagalbą įveikiant krizes tapatumo raidoje.

1.4. PROFESIONALŲ VAIDMUO VAIKO GLOBOJE SOCIALINEI INTEGRACIJAI

Kaip minėjome anksčiau, demokratiškumo ugdymas keliamas kaip vienas iš prioritetinių tikslų visose Europos pilietiškumo ugdymo sistemose. Pažymėtina, jog pradėto vykdyti Europos

„Demokratinio pilietiškumo“ projekto (Education for Democratic Citizenship Activities, 2004) nuostatose pabrėžiama, kad EDC negali būti įgyvendinta be efektyvaus profesionalų dalyvavimo. Tai vedė į dideles pastangas įgalinti bei parengti jaunimo ugdytojus tapti efektyviais EDC politikos įgyvendintojais. Tuo tarpu, kaip pastebi kai kurie autoriai, pedagogų rengimas yra sudėtingas uždavinys ypač jei ugdomas individas, prisiimantis mokyti demokratinio pilietiškumo (Xxxxxx, Xxxxx, 2002). Mokslininkai teigia, kad „globalinė demokratijos plėtra ir jos stiprėjimas įkvėpė pilietiškumo ugdytojus svarstyti demokratijos švietimo tikslus ir kurti šiuos tikslus atitinkančias programas. Viso pasaulio visų lygmenų švietėjai dabar skiria labai daug dėmesio demokratijos teorijos ir praktikos svarbai bei pilietiškumo konstitucinėse demokratijose principams ir praktikoms. Viso pasaulio pilietiškumo ugdytojai ieško geriausio demokratiškų piliečių ugdymo turinio ir tinkamiausiu šiuos tikslus atitinkančių metodų“ (Xxxxxx, Xxxxx, 2002, 2). Be to, kai kurie autoriai pateikia ambicingą pilietinio ugdymo modelį – jie teigia, kad pavyzdinis dvidešimt pirmo amžiaus demokratinis ugdymas turi būti atliekamas ir perteikiamas pasitelkiant palyginimo, tarptautinį ir globalinį metodus (Patrick, 2004).

Kaip pastebi X.Xxxxxxx (2000), pedagoginio autoritarizmo sąlygomis ugdytojui nereikia galvoti apie jo kuriamos ugdymo realybės ištakas, jam pakanka laikytis vykdytojo pozicijos – organizuoti ugdymo procesą remiantis mokomosiomis programomis, metodiniais leidiniais ir pan. Mokslininkas teigia, kad tai, kas autoritarinėje ugdymo sistemoje yra išimtis, visuotiniu reiškiniu tampa demokratijos sąlygomis, o centralizuotai organizuojamas ugdymas tampa neveiksmingas ir neįmanomas. Taigi, kaip pažymi tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkai, ugdytojas gali tapti tikras ugdymo proceso kūrėjas, kai jis pajėgia ir įprasminti, ir tobulinti jam siūlomas mokomąsias programas, metodines rekomendacijas, koreguoti visuomenės ar jos institucijų formuluojamus ugdymo tikslus, ieškoti ir rasti tinkamiausių demokratiško piliečių ugdymo metodų, pozityviosios socializacijos scenarijų (Bitinas, 2000, Kvieskienė, 2005, Xxxxxx, Xxxxx, 2002).

Šiandieninės Lietuvos mokyklos, kaip ugdymo institucijos siekiniai – išsaugoti tautinę tapatybę, diegti pilietines nuostatas bei vertybes, ugdyti patriotinį nusiteikimą, rūpintis tautos kultūros kūrybinėmis galiomis bei istoriniu tęstinumu spartinant lietuvių tautos, kaip vieningos demokratinės pilietinės visuomenės kūrimąsį. Pilietiškumas ir tautinė savimonė – būtinos sąlygos, norint sukurti demokratinėmis vertybėmis grindžiamą valstybę (Butkienė G., Kepalaitė A., 1996,

Xxxxxxx, 2004). Išties, mokykla vaidina didžiulį vaidmenį siekiant darbščios ir išmintingos, grindžiamos laisva asmens iniciatyva ir lygiateisišku bendradarbiavimu visuomenės. Tačiau svarbu pažymėti, jog mokykla ne vienintelė ugdymo institucija – didelę reikšmę vaiko asmenybės formavimuisi turi aplinka, kurioje jis gyvena – šeima ar globos institucija. Kaip teigiama „Civitas. JAV pilietinio ugdymo metmenys“ (1995), pilietiniame ugdyme ypač svarbus vaidmuo tenka šeimai. Tai leidžia manyti, kad bešeimių vaikų situacijoje neretai lemiamą vaidmenį vaidina būtent globos namuose dirbantys profesionalai – jų nusiteikimas vaiko atžvilgiu, o taip pat profesinė kompetencija, nuostatos bei vertybės turi didelę reikšmę auklėtinio asmenybės formavimui bei pilietinių kompetencijų įgijimui. Būtent profesionalūs ugdytojai, remdamiesi geriausiais ugdymo būdais gali padėti ugdytiniams įgyti svarbiausių įgūdžių bei nuostatų (Xxxxxx, 1998).

„Būtina apmokyti profesionalus, kurie sugebėtų protingai vadovauti socializacijos procesui ugdymo įstaigose ir už jų ribų“, - teigia kai kurie profesionalų ugdytojai (Xxxxxxxxxx, Xxxxx, 2003, 32) bei pažymi, kad socialinis ugdytojas turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį pozityviosios socializacijos ir vaiko gerovės vystyme, būti atsakingas už efektyvią socialinės-pedagoginės pagalbos sistemą.

Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005–2008 metų programoje (2004) teigiama, kad apie 80 procentų vaikų globos institucijų darbuotojų yra auklėtojai, turintys pedagoginį išsilavinimą. Jų profesinės kvalifikacijos reikalavimai nurodyti Pedagogų rengimo nuostatuose, patvirtintuose Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1995 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 28, ir Pedagogų atestacijos nuostatuose, patvirtintuose Švietimo ir mokslo ministerijos 1998 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 331 (Žin., 1998, Nr. 22-561). Šie darbuotojai dirba ir pedagoginį, ir socialinį darbą su globos namuose gyvenančiais vaikais ir jų biologine šeima. Taigi, kad vaikas būtų globojamas tinkamai, svarbu užtikrinti vaikų globos institucijų darbuotojų profesionalumą.

Vis tik LR Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Vaiko globos organizavimas“ (2004) nurodoma, kad nukreipiant vaikus į globos namus neatsižvelgiama į su vaikais dirbančio personalo sudėtį ir kvalifikaciją – tuo tarpu teikiamų socialinių paslaugų kokybė priklauso ir nuo vaikų globos namuose dirbančio personalo kvalifikacijos (žr. 6 lentelę).

Kiek profesionalų dirbo vaikų globos namuose 2003 metais, atsispindi 6-oje lentelėje:

6 lentelė. Darbuotojų skaičius vaikų globos namuose 2004 m. sausio 1 d.

	Įstaigų skaičius	Vaikų skaičius	Socialiniai pedagogai	Socialiniai darbuotojai	Psichologai
Valstybiniai vaikų globos namai	22	1984	26	15	11
Valstybiniai vaikų globos namai	8	707	0	0	0
Savivaldybių vaikų globos namai	8	436	4	27	3
Savivaldybių vaikų globos namai	7	308	0	0	0

LR Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita „Vaiko globos organizavimas“, 2004.

Kaip matyti (žr. 6 lentelę), 15-oje vaikų globos namų, kuriuose 2003 metais gyveno 1015 vaikų, nedirbo nei socialinių pedagogų, nei psichologų, nei socialinių darbuotojų. Tačiau teikiant socialinę paramą, aktyvinant bendruomenę labai svarbus, kaip minėjome, profesionalų vaidmuo – taigi svarbu tinkamą dėmesį skirti globos institucijose dirbančių auklėtojų, darbuotojų mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir jų darbo vertinimui (Sakalauskaitė, 2004).

Xxxx xxxxxxx X.Xxxxxxxx (2002), žmogaus prigimties ir visuomenės gyvenimo gerinimas priklauso nuo tinkamai apgalvoto švietimo, ugdymo – toks švietimas ir ugdymas artina žmogų prie visuomenės, padeda suvoktį ją, atrasti savo vietą ir įsitvirtinti gyvenime. Anot X.Xxxxxxxxxxx,

„kiekviena visuomenė turi rasti deramą vietą visiems savo nariams ir suteikti jiems galimybę įnešti asmeninį kūrybinį indėlį į visumą. Lietuvoje tuo rūpinasi socialiniai darbuotojai, o nuo 1999 m. metų ugdymo ir kitose institucijose vis plačiau įsitvirtinantys socialiniai pedagogai, kurių pagrindinis rūpestis – vaiko gerovė (2005, 123).

J.Xxxxxxxxxxxxx (1995) teigimu, socialinės pedagogikos tikslas ir uždaviniai aprėpia visą visuomenę, visas visuomenės grupes, visas visuomenės institucijas ir jų veiklą, žmogaus, žmonių grupių, visos visuomenės intelektų, kultūros lygį, gyvenimo būdą bei siekia atrasti kelius, numatyti būdus, kaip kelti visuomenės kultūrą ir šalinti neigiamus visuomeninius aplinkos reiškinius, trukdančius ugdyti harmoningą asmenybę. Xxxx xxxxxxxxxxx, socialinė pedagogika ypač daug dėmesio skiria vaikų ir paauglių tinkamam ugdymui ugdymo institucijose ir mikroaplinkoje: šeimoje, gatvėje, artimoje draugų, suaugusiųjų žmonių draugijoje; „socialinė pedagogika ieško būdų kaip kiekviename žmoguje „rasti žmogų“ ir aktyviai jį veikti, išugdyti pilnavertį visuomenės narį, asmenybę“ (1995, 277). X.Xxxxxxxxxx pažymi, kad socialinė pedagogika – „tai veiksminga vaikų gerovės ir pozityviosios socializacijos teorija, siekianti spręsti vaikų socialines problemas, ieškanti veiksmingiausio poveikio ir derinanti teorinę ir praktinę patirtį asmens socializacijos

procese. Socialinis pedagogas, atlikdamas vaiko ir gerovės advokato pareigas, dažnai tampa pagrindiniu veikėju kuriant kvalifikuotą ir profesionalią pozityviosios socializacijos, vaiko gerovės bei socialinės pedagoginės pagalbos sistemą“ (2005, 167).

Socialinio pedagogo kvalifikaciniuose reikalavimuose, patvirtintuose LR Švietimo ir mokslo ministerijos ministro 2001m. gruodžio 14d. įsakymu Nr.1667, teigiama, kad socialinis pedagogas – tai asmuo, turintis socialinio pedagogo aukštąjį išsilavinimą arba aukštąjį socialinio darbo ir profesinę pedagogo kvalifikaciją. Socialinis pedagogas turi būti pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, gebėti teikti vaikui socialinę pedagoginę pagalbą ir koordinuoti socialinių paslaugų teikimą (Xxxxxxxxxxxx Xxxxxxxx, 2002).

X.Xxxxxxxxxx (2005) įvardina socialinio pedagogo profesinės veiklos paskirtį; tai:

• vaiko socialinės gerovės siekis

• negatyvios socializacijos ankstyvoji prevencija

• socialinių gebėjimų ugdymas

• vaikui reikalingų socialinių paslaugų teikimas sudarant prielaidas sėkmingai augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai.

Mokslininkė pažymi, kad socialiniam pedagogui pavedama profesionaliai valdyti pozityviosios vaikų socializacijos, socialinės pagalbos procesus instuticijose ir už jų ribų procesus, jis yra pozityviosios socializacijos ir pagalbos vadybininkas, grupinio darbo koordinatorius ir edukatorius, problemas turinčių ir jų tėvų ar globėjų konsultantas. (Xxxxxxxxxx, 2005).

Prof. J.Xxxxxxxxxxx (2002), kalbėdamas apie profesionalumą socialiniame darbe įvardina dvi grupes asmenybės kintamųjų, apibrėžiančių socialinį darbuotoją ir išskiria dvi grupes savybių: funkcines (siejamas su socialinių užduočių užimame tarnybiniame poste sprendimu) ir instrumentines savybes (tai yra įvairūs gebėjimai, gabumai ir net talentas, leidžiantis kuo geriau atlikti pareigas). Manome, jog mokslininko pateiktos profesionalų savybės yra pritaikytinos darbe su vaikais globoje, ypač tais, kurie jau spėjo įgyti negatyvios socializacijos patirtį. Taigi, išskiriamos šios funkcinės savybės:

• Jautrumas žmonių (vaikų) problemoms

• Nesavanaudiškumas ir sąžiningumas

• Globėjiškumas, rūpestingumas, palankumas – tai gebėjimas pastebėti žmonių (vaikų) poreikius, domėtis žmogumi (vaiku) ir jo socialine ekonomine situacija

• Bešališkumas ir kiekvieno žmogaus (vaiko) orumo gerbimas, pagarba jam

• Nusistatymas padėti, paguosti, kraštutinėse situacijose paremti psichiškai

• Gebėjimas pačiam kontroliuoti savo elgesį, reakcijas, susitvardyti, nepamiršti motyvų valdyti santykius su globojamais asmenimis, nes profesionalas turi jausti kartu su globotiniu, o ne taip kaip globotinis

• Geras nusiteikimas visuomenės atžvilgiu, simpatija žmogui, domėjimasis žmogumi ir jo problemomis bei situacija

• Įsijautimas į globotinio būseną, tarpusavio supratimas, tačiau neakceptacija (nepritarimas) ir nepateisinimas jo elgesio (pvz., polinkio į alkoholį, narkotikus, kt.)

• Orientavimasis į globotinio aktyvizavimą ir jo bendradarbiavimą sprendžiant problemas ir xxxxxxxxx

• Xxxxxxxxxxxxxxx, pasireiškiantis:

- mokėjimu lengvai bendrauti su įvairiais žmonėmis (vaikais)

- mokėjimu efektyviai vesti pokalbį

- ištverme ir pakantumu išklausyti žmogų (vaiką) iki galo, netgi jei jis emociškai nesusitvardo ar yra psichiškai sudirgintas

- tolerantiškumu kitų žmonių (vaikų) įsitikinimų ir poelgių atžvilgiu

- gebėjimu patarti ir veiksmingai įtikinti

- gebėjimu bendradarbiauti su institucijomis ir organizacijomis, kurios rūpinasi socialiai remtinais žmonėmis.

Profesionalas, dirbantis su vaiku globoje turėtų mokėti kiekvienu klausimu padėti vaikui. Kaip minėjome anksčiau, čia galioja bendras moralinis reikalavimas traktuoti žmogaus gėrį bei patį asmenį kaip aukščiausią vertybę (Xxxxxxxxxxx, 2002, Xxxxxxxxxxxx, 1995).

Pedagogas – tai ,,visuomenės įgaliotinis, kuriam patikėtas didžiausias jo turtas – vaikai”, - teigia X.Xxxxxxxxxxx (2001, 110). Autorė pastebi, jog pedagogo autoritetą tarp ugdytinių lemia jo erudicija, taktas, optimizmas, socialumas. Tuo tarpu, kaip pažymi V.Xxxxxx (1999), kalbėdamas apie mokykloje dirbančius pedagogus, jie nėra vien žinių nešėjai, o tie, kurie diegia ilgalaikes, amžinas vertybes į mokinių sąmonę, ugdo taurius šalies piliečius tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų, ugdo dorus žmones bei siekia išugdyti gimtojo krašto patriotais.

Taigi, iš šių charakteristikų matyti, jog tiek mokyklose, tiek globos namuose dirbančių pedagogų, socialinių pedagogų ar darbuotojų uždaviniai yra panašūs – skirtumas tas, kad vieni daugiau atlieka mokymo funkciją, kiti – auklėjimo. Nors ir vieni, ir kiti yra ugdytojai plačiąja prasme, socializacijos proceso optimizavimo puoselėtojai, organizatoriai, palaikytojai.

Taip pat paminėtina, kad pedagogai, keldami tikslus pedagoginiame darbe vadovaujasi šiais kriterijais: žmogaus ir jo gyvenimo misijos samprata, būsimosios visuomenės vizija,

laikmečio ir visuomenės situacija. Profesionalo darbo pagrindas – tai nuolatinė sąveika tarp savęs, kaip žmogaus, kaip ugdytojo, ir ugdytinio, auklėtinio. Šios sąveikos rezultatus lemia ne tik jos tikslai ir būdai, bet ir vis kintanti aplinka, ugdytojo ir ugdytinio, auklėtinio patirtis, būsenos, lūkesčiai, troškimai, vertybės, žinios, įgūdžiai ir sugebėjimai.

Lietuvos mokykloje šiuo metu yra puoselėjamos pagrindinės bendrosios ir krikščioniškosios vertybės: sąžinės ir minties laisvė, artimojo meilė, prigimtinė žmonių lygybė, sugebėjimas bendradarbiauti, pakantumas, pagarba tiesai (Xxxxxxxx, Kepalaitė, 1996). Mokykla gerbia žmogaus pasirinkimo laisvę, diegia dorinę atsakomybę, pripažįstą kiekvieno žmogaus vertę. Be to, siekiama, kad mokykla vadovautusi demokratinėmis nuostatomis – pavyzdžiui, kad visi lygūs, ir kiekvienas, nuo mažiausio iki didžiausio, yra už kažką atsakingas; tai laisvės siekiamybė, kai žmogus gali daryti, kas jam patinka, bet tik tol, kol tai nepažeidžia kito žmogaus teisių bei laisvių – šiuo atveju laisvė suprantama kaip galimybė pasirinktė, o ne laisvė nuo apribojimų (Xxxxxxxxx, 1996). Tačiau laisvą žmogų gali ugdyti tik laisva asmenybė – tad vaiko laisvės pradžia

– pedagogo pasitikėjimas juo (Žilienė, 1997, Lassahn, 1999). Be pasitikėjimo ir pagarbos neįmanomi partneriški santykiai tarp profesionalo ir auklėtinio – tuo tarpu būtent tokie santykiai yra demokratinių valstybių siekiamybė. Kaip pažymi X.Xxxxxxxxxxxx (2004), viena iš didžiausių pedagogų nesėkmingos profesinės veiklos priežasčių – nemokėjimas bendrauti su šių laikų mokiniais, auklėtiniais. Tuo tarpu šis aspektas itin svarbus kuriant gerą mokymosi, bendradarbiavimo, įgūdžių ir žinių perdavimo atmosferą (Hering, 1998, Bižys, Linkaitytė, Xxxxxxxxxxxxxx, 1996). Ši problema aktuali ir globos namuose dirbantiems pedagogams – kai kurie autoriai pažymi, kad globos namuose dirbantys auklėtojai nepakankamai dėmesio skiria ugdymo procesui, individualiam darbui su vaiku, daugiau apsiriboja vaiko priežiūra, o daugelio pagrindinė vaikų auklėjimo priemonė – bausmės, kas išreiškia pačių auklėtojų menką kultūrą, skatina vaikus bijoti, slopina žmoniškumą (Braslauskienė, 1999, Žukauskienė, Leiputė, 2002).

Taigi, profesionalams tenka nemažai vaidmenų – tai rūpestingo, empatiško ir mylinčio pagalbininko, patarėjo ar kartais ir vadovo, vaidmuo. Visuomet tenka pavyzdžio vaidmuo bei dažnai žmogaus, padedančio suprasti mokslo ir gyvenimo tiesas, plėsti žinias, kurti ir gyventi (Xxxxxxxx, Kepalaitė, 1996, Hendricks, 2004). Autorės nuomone, minėtos savybės itin aktualios ir globos namuose dirbantiems profesionalams, nes jiems tenka būti ne tik auklėtojais ar mokytojais ten gyvenantiems vaikams, bet ir tėvais, globėjais, patarėjais. Kaip teigia ir kai kurie pedagoginio darbo praktiką turintys autoriai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai koreguoja profesionalų vaidmenį – pedagogų vaidmuo turi keistis ir įgyti vis daugiau tėvystės bruožų (Faber, Mazlish, 1999).

Vienas iš tikslų, svarbus profesionalams – tai tikslas taip elgtis ir gyventi su vaiku, kad šis, pats veikdamas, tyrinėdamas, atrasdamas ir priimdamas savarankiškus sprendimus, išgyvendamas sėkmę ir atsakomybę, atrastų didžiausias žmogaus vertybes ir taptų reikšmingu Kūrėjo, savo tautos bei pasaulio piliečiu. Šį tikslą galėtume įvardinti kaip tikslą padėti vaikui augti dvasingu, kūrybingu, pilietišku ir svarbiu visuomenės nariu. Xxxxxxxx ugdant, atsiskleidžia reikšmingiausi ir svarbiausi žmogaus poreikiai, lavinamas sugebėjimas mokytis, suprasti kitus, žadinamas noras užsiimti įvairia veikla, mokama ir skatinama bendradarbiauti, vadovaujantis sąžine bei etikos principais. Toks ugdymas padeda žmogui subręsti, kad galėtų pasirūpinti tiek savimi, tiek būtų pasirengęs pasirūpinti kitais – paminėtina, jog, tokie ugdymo rezultatai ypač aktualūs globos namuose gyvenantiems vaikams, nes daugelio tyrimų duomenimis globos institucijų vaikai yra nesavarankiški, negeba pasirūpinti nei savimi, nei kitais, pasižymi vartotojišku požiūriu į gyvenimą bei aplink esančius. Šias problemas, kaip reikalaujančias sprendimo, 2005 – ųjų metų metiniame pranešime pažymėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Xxxxxx Xxxxxxx.

Taigi, paminėtini mokslininkių G.Butkienės ir X.Kepalaitės (1996) įvardinti tikslai, padedantys pedagogams profesionalams įgyvendinti bendrąjį ugdymo tikslą:

• augančio žmogaus identiškumo stiprinimas;

• mokymas pažinti save bei visada įsisąmoninti, kas manyje vyksta, ką darau, dėl ko tai darau ir kaip darau;

• laipsniškas ugdytinio pašaukimo ir esminių gyvenimo vertybių (būties vertybių atskleidimas) atskleidimas;

• mokymas pasirinkti tikslus, veiksmus ir elgesį įsisąmoninant vertybes, save, aplinkos galimybes;

• mokymas įvertinti savo veiksmus, vadovaujantis tikslo ir esminių vertybių kriterijais;

• stiprios geros valios ir aukštųjų jausmų ugdymas;

• mokymas branginti gyvenimą ir džiaugsmingai kurti savo gyvenimo istoriją;

• mokymas mokytis per savo patyrimą, vadovaujantis būties vertybėmis;

• visų bendrųjų ir specialiųjų sugebėjimų lavinimas;

• žinių pateikimas ir įgūdžių bei nuostatųformavimas.

Be to, pastebėtina tai, jog pedagogai lengviau pasiekia mokymo keliamų uždavinių, kai mokant nuolat galvoja ir siekia lavinti ugdytinio sugebėjimus, įvertina silpnąsias bei stipriąsias ugdytinio puses, aptaria ir kalba su ugdytiniais, auklėtojais apie tai – šiuo atveju pedagogams iškyla būtinybė išmanyti bendravimo ypatumus ir efektyviai jais naudotis. Tuo tarpu ugdytiniai,

auklėtiniai, jausdami nuoširdų pedagogų rūpestį jais yra labiau linkę klausytis, mokytis bei lavinti savo gebėjimus, tampa labiau savimi pasitikintys (Xxxxxxxxx, 2004, Xxxxxxxxxxxx, 1999).

Siekiant išvardintų tikslų, kai kurių autorių nuomone (Xxxxxxxx, Kepalaitė, 1996), psichologiniu požiūriu yra svarbūs šie uždaviniai:

• Patenkinti fundamentalius psichologinius vaiko, kaip žmogaus, poreikius (saugumo, dėmesio, meilės ir pagarbos, saviraiškos ir buvimo savimi);

• Mokyti vaiką įsisąmoninti visa, kas jame vyksta;

• Padėti vis giliau įsisąmoninti gyvenimo prasmę ir jos ieškoti;

• Neteikti reikšmės pseudoproblemoms ir mokyti įveikti rimtus egzistencinius gyvenimo dalykus, dvasines krizes;

• Stiprinti pasitikėjimą savimi ir kitu;

• Visada palikti erdvės augančio žmogaus atsakomybei už save ir šalia esantį.

Autorės pažymi, kad šie tikslai gali būti įgyvendinami mokyklose (reiškia, ir kitose ugdymo institucijose, kur vaikai lavinami, auklėjami ir mokomi), kur vyrauja dvasinė laisvė ir tolerancija, kur mokykla ir šeima bendradarbiauja tarpusavio pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosferoje. Paminėtina, jog globos namuose dirbantiems pedagogams tenka patiems prisiimti šeimos vaidmenį atstojant savo auklėtiniams tėvus ir bendradarbiauti su mokyklomis, kuriose mokosi globos namų auklėtiniai. Be to, pageidautina, kad kaip ir mokykloje, taip ir globos namuose vyrautų jauki, dvasine laisve, tarpusavio pagarba, pasitikėjimo ir tolerancija dvelkianti atmosfera bei aplinka.

Apibendrinant aukščiau vardintus tikslus pedagogams galima teigti, jog, norint tapti profesionaliu pedagogu, būtina:

• gyventi tais tikslais ir vertybėmis;

• gerai žinoti bendrąją, asmenybės ir jos raidos psichologiją;

• adekvačiai suprasti mokymąsi ir išmokimą, jų dėsningumus ir būtinas sąlygas;

• mylėti vaikus ir savo darbą;

• žinoti komunikavimo dėsnius ir turėti konstruktyvaus bendravimo bei bendradarbiavimo patirtį;

• įvaldyti mokymo, auklėjimo metodus ir mokėti juos derinti;

• pasitikėti pozityvia mokinio prigimtimi ir savimi, rūpintis savo ir mokinio asmenybės ugdymu, tobulėjimu (Xxxxxxxxx, 2004, Xxxxxxxx, Kepalaitė, 1996).

Kaip pažymi Xxxxxxxxxxxxx R. (2002), pedagogas, gerai pažindamas vaiką, turėtų sudaryti sąlygas bei maksimalią laisvę lavėti vaiko fiziniams, psichiniams, socialiniams, pažintiniams ir kitiems gebėjimams bei įgūdžiams, o vaikui pažįstant pasaulį ir save jame, naują patyrimą sieti su jau turima patirtimi.

Taip pat yra vertingos pedagogikos klasiko X.X.Xxxxxxxxx (1975) mintys apie mokytojo gebėjimą pažadinti ugdytinio susidomėjimą mokslu. „Didžiosios didaktikos“ autorius teigia, jog pedagogas sukelia vaikams mokslo meilę, jei yra prieinamas ir malonus, neatstumia ugdytinių širdies piktumu, bet patraukia prie savęs tėvišku gerumu, maloniu elgesiu ir žodžiais: „jeigu mokytojas elgsis su mokiniais meilingai, tai lengvai pavergs sau jų širdis ir dažnai jie su džiaugsmu geriau bus mokykloje, negu namie“, - teigia X.X.Xxxxxxxxx (1975, 298). Tai leidžia daryti prielaidą, jog ir globos namuose dirbantis pedagogas, turėdamas malonų ir pagarba grįstą nusiteikimą į auklėtinį bei gerai jį pažindamas, palengvintų ne tik vaiko adaptacinį periodą naujoje šeimoje, bet padėtų lengviau persiorientuoti naujoje situacijoje, kas institucijose gyvenantiems vaikams ypač aktualu.

Pažymėtina, kad kaip žalinga pažiūra į mokyklą tik kaip į žinių įgijimo vietą, taip būtų žalingas ir požiūris, jog globos namai yra vieta, kur patenkinami vien tik tai būtiniausi, fiziologiniai, bešeimių vaikų poreikiai: gyvenamoji vieta, maistas. Sėkmingam asmenybės vystymuisi svarbi gera bendradarbiavimo atmosfera, nuoširdūs ir natūralūs, pagrįsti pasitikėjimu, atvirumu, pagarba, besąlygišku priėmimu, meile ir atsakomybe paremti santykiai. Čia taip pat pravartu prisiminti X.Xxxxxx poreikių hierarchiją (poreikių hierarchija nagrinėjome skyriuje “Ugdymo tikslų integruojant pilietines vertybes pozityvios socializacijos kontekste”).

Kaip pažymi L.C.Xxxxxxx (2001), negalima pamiršti, jog net gi maisto (fiziologinių) poreikio negalima patenkinti be santykių su kitu asmeniu. Taigi, svarbu, kad šio poreikio patenkinimą lydėtų atitinkamas ugdytojo santykis į ugdytinį. Kai vaikas nesijaučia mylimas, jo valią pradeda slopinti abejonės, nusiminimas, nerimas, baimė arba kaltė: ,,Jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, - abejingumas, pyktis, neapykanta, agresija“ (Butkienė, Kepalaitė, 1996, 25). Autorės pažymi, jog remiantis X.Xxxxxx teorija, ugdytiniai bus labiau motyvuoti mokytis, kai jausis patogiai fiziškai, bus saugūs psichologiškai, bus pripažinti, jausis esą reikalingi: „Xxxxxx, kuris namie nėra mylimas arba jo nepriima bendraamžiai, bus mažiau linkę mokytis, nes nebus patenkinti jo pagrindiniai poreikiai. Antra vertus, tas mokinys, kuris jaučia, kad yra mylimas, priimamas, kad juo žavimasi, bus daugiau linkęs domėtis mokymusi, negu tas, kuris jaučiasi atstumtas ir ignoruojamas, klaidingai suprantamas. Visi mokiniai bus labiau linkęs mokytis emociškai saugioje aplinkoje negu įtemptoje atmosferoje“ (1996, 25-26). Xxxxx, pageidautina, kad ugdytojas – mokytojas, auklėtojas – stengtųsi

sudaryti tokias sąlygas, kad būtų patenkinti žemesnieji poreikiai bei žinoti, kaip jie patenkinami: “Pažinti vaiko psichinius poreikius (saugumo, pažinimo, aktyvumo, bendravimo su kitais žmonėmis, poreikį turėti, prisirišimo) yra pravartu ir būtina, nes tai geriau padeda suprasti vaiko poelgius įvairiose situacijose, taip pat parinkti tinkamą pedagoginį poveikį”, - teigia X.Xxxxxxxxxxxxx (1999, 89-90).

Taigi, galime daryti prielaidą, jog pedagogai, įvertinę auklėtinių poreikius gali įtakoti jų socializacijo procesą bei psichosocialinę raidą. Tiek tėvai, tiek mokytojai vaidina svarbų vaidmenį, patenkindami vaiko fiziologinius, saugumo, meilės, priklausomumo ir pagarbos poreikius.

Minėtųjų salygų sudarymas ypač aktualus globos namuose augantiems vaikams ir jaunuoliams, vienaip ar kitaip išgyvenusiems tėvų, o neretai ir savo brolių bei seserų netektį. Todėl globos namuose dirbantiems pedagogams tenka didžiulis iššūkis padėti likimo nuskriaustiems vaikams, kas be anksčiau minėtų profesionalaus pedagogo atitinkančių kriterijų neįmanoma. X.Xxxxxxxxxxxxx (2001) pateikia teiginius, galinčius turėti reikšmę tiek būsimų pedagogų rengimui dirbti globos institucijose, tiek jau šiuo metu dirbantiems:

• Globos namų įstaigų pedagogai turi palaikyti atvirus, draugiškus santykius su kitomis institucijomis, globėjais ir jei reikia, pedagogas turi sugebėti pademonstruoti konfidicialumą bendradarbiaujant su atsisakiusiomis savo vaikų šeimomis;

• Institucijos darbuotojų nuostatos vaikų atžvilgiu yra daugiausia negatyvios, o tai apsprendžia daugelio pedagogų nesugebėjimą rūpintis dvasine – emocine globos namų atmosfera, suteikti auklėtiniams ryškesnį ir patvaresnį individualų socialumą;

• Ugdant ir auklėjant vaiką globos namuose, svarbus yra pedagogo vaidmuo. Jis turi atkreipti dėmesį į vaiko įsitikinimus, gyvenimo būdą, jų biografijų ypatumus;

• Visiems pedagogams reikalingos pedagogikos žinios ir praktiniai darbo įgūdžiai;

• Sąžiningas ir atsakingas globos namų pedagogų darbas didžia dalimi apsprendžia ugdytinių psichinę bei emocinę sveikatą;

• Globos namų auklėtiniai jaučia bendravimo su suaugusiais stygių: jų gyvenime daug monotoniškumo, trūksta švenčių, pramogų, išvykų ir pan.

Taigi, globos institucijos dirbantiems profesionalams tenka spręsti kompleksą sudėtingų vaiko augimui ir jo socialiniams bei psichopedagoginiams ugdymo ypatumams uždavinių. Be to, neretai jiems tenka kompensuoti emocinio ir dvasinio gyvenimo destrukcijas, kurias vaikas patiria augdamas šeimoje, kur jam nėra būtinų sąlygų socializacijai ir saviraiškai.

Kaip teigia X.Xxxxxxxxxx (2005), šiandien yra aktualus profesionalių socializacijos agentų (privačių iniciatyvų, atsakingų institucijų suburtų darbo grupių, komandinio ar projektinio

darbo patirtis) darbas bei iniciatyvos. Socializacijos agentai (institucijos ar personalijos, tokios kaip socialiniai pedagogai, darbuotojai, mokytojai, neformalūs lyderiai ir kt.) pavieniui, grupėmis ar atskiromis tarpžinybinių institucijų pagalba suburtomis komandomis gabūs identifikuoti problemą bei ją spręsti, o taip pat organizuoti prevencinę veiklą. Be to, kaip pastebi xxxx. X.Xxxxxxx, tik komandinis įvairių organizacijų bei institucijų darbas bei nusiteikimas gali efektyviai patarnauti bendram labui bei tobulinti pilietinę visuomenę demokratijos sąlygomis (2005).

Pažymėtina tai, jog visos Vakarų Europos švietimo sistemos siekinys – asmens ir tautos vientisumas, kai kiekvienas žmogus yra atsakingas už šeimą, mokyklą, visuomenę bei aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, demonstruoja pilietinę savimonę bei brandą. Taigi, būtent socializacijos agentai neretai vaidina lemiamą vaidmenį ugdant laisvą, nepriklausomą, savarankiškai gebantį mąstyti, apsispręsti ir veikti žmogų, kuris gebėtų atsakingai, kompetentingai, konstruktyviai dalyvauti savo krašto ir kartu Europos – pasaulio atviros demokratinės visuomenės kūryboje plačiąja prasme (Lukšienė, 2001). Pedagogas profesionalas, kuris, pasak X.Xxxxxxxxxxxx, yra “ryški asmenybė, puoselėjanti tautiškumą, savo asmeniniu pavyzdžiu uždeganti ir skatinanti ja sekti šalia esančius” (2002, 94) – tokia asmenybė yra pajėgi išugdyti brandžias, harmoningas ir laisvas kurti asmenybes, įkvėpti tauriems ir tautinę savimonę išreiškiantiems darbams.

II. GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS

2.1. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

Tyrimo metu analizavome ekspertų – globos institucijos vadovų nuomonę apie vaikų globos galimybes pilietinio ugdyvo ir pozityviosios socializacijos srotyje. Internetiniais laiskais del sutikimo dalyvauti ekspertinėje apklausoje kreipėmės į šešiasdešimt įvairaus tipo globos namų vadovų. Apklausoje sutiko dalyvauti 17-a vaiko globos institucijų vadovų (žr. Priedą Nr. 3) skirtinguose Lietuvos miestuose. Šie vadovai buvo apklausti struktūruoto interviu metu, vėliau atsakymai buvo pagilinti tikslinančiais pokalbiais. Šis tyrimas atliktas 2006 metų gegužės - birželio mėnesiais. Ekspertų apklausos duomenys logiškai papildomi 2005 metais atliktu kiekybiniu tyrimu, kuriame dalyvavo 142 respondentai iš penkiolikos vaikų globos namų skirtinguose Lietuvos miestuose (žr. Priedą Nr. 4).

Tyrimo objektas – globos institucijų vadovų ir juose gyvenančių vaikų požiūris į

pilietinio ugdymo dinamiką.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti globojamo vaiko pozityviosios socializacijos prielaidas.

Tyrimo uždaviniai:

• Išanalizuoti vaikų globos vadovų požiūrį į vaikų ir jaunuolių pozityvios socializacijos galimybes;

• atskleisti globojamų vaikų galimybes pozityviai socializacijai.

Tyrimo metodai:

• Stebėjimas;

• Pokalbiai;

• Struktūruotas interviu;

• Atsakymus tikslinantis pokalbis;

• Anketa;

• Surinktų duomenų apibendrinimas ir kokybinė analizė.

Kokybinio interviu dalyviai yra skirtingo pavaldumo ir tikslinės paskirties. Šeši iš septyniolikos vaiko globos institucijų yra vaikų laikinosios globos namai (žr. Priedą Nr 3).

Apklausoje sutikusių dalyvauti vaikų globos namų steigėjai atsispindi 3 paveiksle.

Apklausoje sutikusių dalyvauti vaikų globos namų pasiskirstymas

7 Viešos jstaigos

Nevyriausybinės organizacijos

Apskričių vaikų globos namai

Savivaldybių vaikų globos

1 namai

3 pav. Apklausoje dalyvavusių vaiko globos namų steigėjai

Iš septyniolikos vaikų globos namų vadovų, sutikusių dalyvauti apklausoje, keturi vadovai teigė nevykdę pilietiškumą skatinančios veiklos, todėl tolimesnėje apklausoje nedalyvavo. Vaikų globos namų pasiskirstymas pagal pilietiškumą skatinančios veiklos organizavimą pavaizduotas 4 paveiksle.

Vaikų globos namų pasiskirstymas pagal pilietiškumą skatinančios veiklos organizavimą

Pilietiškumą skatinančią veiklą

vykdė ir sutiko toliau dalyvauti apklausoje

Pilietiškumą skatinančios veiklos nevykdė

4 pav. Vaikų globos namų pasiskirstymas pagal veiklos organizavimą

Vaiko globos institucijų vadovai, sutikę dalyvauti apklausoje, tačiau, kaip paaiškėjo, nevykdę jokios pilietiškumą skatinančios veiklos, nurodė to priežastis (žr. 6 lentelę). Pavyzdžiui, vienas iš vadovų teigė, jog tokio pobūdžio veikla skirta mokykloms, o ne vaiko globos institucijoms. Vienas iš vadovų paaiškino, kad institucijoje gyvena tik dešimt vaikų, be to, jaunesnio amžiaus. Taip pat viena vadovė teigė, kad neseniai dirba vadovaujantį darbą ir apie tokio pobūdžio veiklą nei ji, nei buvusi institucijos administracija taip pat nieko negalėjo pasakyti. Tačiau vienos vaiko globos institucijos vadovė, nors ir teigė nevykdžiusi tokios veiklos, aklausa privertė apie tai susimąstyti bei norėtų tokią veiklą organizuoti ateityje. Nurodytos pilietiškumą skatinančios veiklos nevykdymo priežastys atsispindi 7-oje lentelėje.

7 lentelė. Nurodytos pilietiškumą skatinančios veiklos nevykdymo priežastys

Nurodytos pilietiškumą skatinančios veiklos nevykdymo priežastys:

Vykdoma daug projektų, bet tokio pobūdžio – ne. Tačiau anketa – klausimynas privertė susimąstyti apie tokios veiklos organizavimą ateityje

Neseniai dirba vadovu ir nieko negalėjo pasakyti apie tokio pobūdžio veiklą nei vadovas, nei buvusi komanda

Gyvena tik dešimt vaikų ir labai dažnai vaikai keičiasi

Tokia veikla ne globos namų, bet mokyklų prerogatyva

2.2. PRIELAIDOS VAIKŲ GLOBOJE PILIETINEI RAIŠKAI

Atliekant tyrimą siekėme išsiaiškinti, kokia pilietiškumą skatinanti veikla (projektai, programos, vaikų ar pedagogų iniciatyvos, skatinančios vaikų pilietines iniciatyvas bei ugdanti jų pilietines kompetencijas), per paskutinius mokslo metus buvo vykdoma vaikų globos institucijose bei pateikėme klausimą apie tokio pobūdžio veiklą. Pilietiškumą skatinančios veiklos pobūdis atsispindi 8-oje lentelėje.

8 lentelė. Pilietiškumą skatinanti veikla per paskutinius mokslo metus

Veiklos pobūdis	Institucijų skaičius
1. Valstybiniai švenčių minėjimai (paminėta, kad kai kurie mokykloje- 1a)	6 (2a)
2. Veikla, skatinanti pažinti Lietuvos kraštą, istoriją bei kultūrą (išvykos, ekskursijos, viktorinos, vakaronės, stovyklos, kt.)	8
3. Savanoriška veikla (talkos parkuose, mokyklų tvarkymas, aplinkos gražinimas, akcijų organizavimas, kt.)	6
4. Savivalda (Vaikų Taryba) (vaikų atstovas institucijos taryboje -1)	1 (1)
5. Kultūriniai mainai su užsienio šalimis globos namų mastu (*Bei 1 atvejis, kai globojama mergaitė su miesto teatru vyko keletą kartų į užsienį pagal mainų programą)	2*
6. Renginių organizavimas įtraukiant miesto bendruomenę (sporto šventė)	2
7. Susitikimai su valdžios atstovais	1
8. Organizuotas dalyvavimas miesto šventėse	3
9. Įdarbinimo viešųjų darbų programa	2
10. Kita (sveikos gyvensenos programa, dailes terapija, kt.)	1
13. Apie tokią veiklą nieko negalėjo pasakyti (1 iš jų - nors vykdo daug projektų, apie tokią veiklą nieko negalėjo pasakyti. Ši anketa privertė susimąstyti)	3
Iš jų:
globos namai, organizavę daugiau kaip 5 veiklos sritys	2
globos namai, organizavę ne mažiau 3 veiklos sričių	6
globos namai, organizavę 1-2 veiklos sritis	5

Kaip matome (žr. 5 pav.), daugiausia vaikų globos namuose yra organizuojama veikla, skatinanti pažinti Lietuvos kraštą, istoriją bei kultūrą – vykdantys tokią veiklą pažymėjo aštuonių institucijų vadovai iš 16-os, tai yra lygiai pusė apklaustų institucijų vadovų (išsamūs vaikų globos namų vadovų atsakymai pateikti Priede Nr.2). Taip pat tik šiek tiek mažiau kaip pusė teigė minėjantys valstybines šventes – 6-ių institucijų vadovai. Tiek pat (6) globos namų organizuoja savanorišką veiklą – tai yra talkas parkuose, aplinkos tvarkymą išvykų metu, mokyklų, kuriose vaikai mokosi tvarkymą, aplinkos gražinimą: sodina gėles ir pan.

Trijų vaikų globos namų institucijų vadovai pažymėjo, jog tokios veiklos bei projektų nevykdė, todėl tyrimo analizę tęsėme 13-oje institucijų.

Dviejų institucijų (Klaipėdos bei Kalvarijos) vadovai paminėjo organizavę kultūrinius mainus su užsienio šalimis – buvo minimos tokios šalys, kaip Švedija, Lenkija, Olandija. Taip pat dviejų vaikų globos namų vadovai pažymėjo, kad organizuoja šventes įtraukdami viso miesto bendruomenę – tokį atsakymą pažymėjo vadovai globos namų, esančių nedideliuose miesteliuose

– Beižionyse bei Kalvarijose (žr. 8 lentelę). Apklausos rezultatai apie pilietinę veiklą matyti 1 paveiksle.

Pilietiškumą skatinančios veiklos pobūdis vaikų globos namuose

2 2 2 2

6 6

Savanoriška veikla (jv.talkos)

Valstybinių švenčių minėjimai

Veikla, skatinanti pažinti Lietuvos krašą, istoriją bei kultūrą

Kultūriniai mainai su užsienio šalimis

Renginių organizavimas jtraukiant miestelio bendruomenę Įdarbinimo programa

Susitikimai su valdžios atstovais

Skatinama savivalda

5 pav. Pilietinių kompetencijų ugdymo galimybės globos namuose

Pažymėtina tai, jog kai kurie globos namai vykdo ne vieną projektą, ugdantį pilietines kompetencijas. Kiek pilietiškumą skatinančios veiklos sričių vykdė vaikų globos namai, atsispindi 6-ame paveiksle. Pavyzdžiui, Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“ direktorė teigė, kad šeimynose vyksta valstybinių švenčių minėjimai, taip pat globos namuose yra gamtosaugininkų grupė, dažnai įsiliejanti į miesto šventes. Direktorė minėjo tokius meilę Tėvynei ugdančius projektus, kaip: „Tėviškėle, žaliuok, vaikeli ją puošk ir dainuok“, „Nebūsim pašaliečiais, augsim Lietuvos piliečiais“, „Vasarėle, labas“ – vykdant šiuos projektus vaikai iškylauja, susipažįsta su Lietuvos kraštu bei visur, kur vyksta, tvarko aplinką – t.y. organizuojama savanoriška veikla, talkos (paminėtina ir tai, jog vaikai kiekvienais metais tvarko naujagimių kapelius). Taip pat ne pirmus metus vystomas bendravimas su švedais – kasmet vaikai trims savaitėms važiuoja į Švediją, reprezentuoja ten Lietuvą, vyksta kultūriniai mainai, programų pristatymai. Direktorė pažymėjo, jog globos namuose yra Vaikų Taryba – šios Tarybos atstovai (ypač geriu elgesiu pasižymintys vaikai) prisideda prie veiklos planavimo, koregavimo, švenčių organizavimo. Taip pat kasmet vykstama į Išsipildymo akcijas, vyskta „Mainų projektas su Antazave“ (keičiamasi vaikų grupėmis vasarą – vieni važiuoja į pajūrį, klaipėdiečiai – prie ežerų). Vyksta ir stovyklos su Šaulių rinktine bei vykdomas daugiametis tęstinis projektas su su Dragūnų Klaipėdos mokomuoju batalionu – anot direktorės, ši veikla skirta berniukams bei labai teigiamai atsiliepia jų elgesiui, vertybių formavimui.

Paminėtina Plungės globos namų praktika – direktorės G.Xsienės teigimu, čia vyksta tiek valstybinių švenčių minėjimai, tiek įvairios vakaronės su lietuvių liaudies žaidimais, viktorinos, koncertai, praktikuojamas rengimasis tautiniais rūbais švenčių metu. Be to, vaikai raxx xašinėlius apie Lixxxxx, minėjimams mokosi eilėraščius apie savo kraštą. Į miesto šventes bei renginius vaikai vyksta organizuotai, taip pat dalyvauja mišiose. Kaip teigė direktorė, organizuojami susitikimai ir su atstovais iš savivaldybės, Seimo. Taip pat pminėtas projektas vasarai „Noriu iš naujo atrasti, pamilti, pažinti“ (Lietuvos vietovių lankymas). Anot direktorės, „naudojamos visos formos, susijusios su pilietiniu ugdymu“.

Kaip minėjome, dviejų miestelių - Beižionių bei Kalvarijos globos namų direktoriai teigė įrenginėjantys sporto aikšteles, organizuojantys sporto šventes, kuriose dalyvauja ne tik globos namų vaikai, bet ir vaikai iš aplinkinių kaimų, vietovių. Šiuose globos namuose taip pat organizuojamos įvairios talkos, pažintinės išvykos.

Švenčionių rajono socialinės paramos centras, turintis laikinosios vaiko globos filialą organizuoja tiek valstybinių švenčių minėjimus, tiek įvairią savanorišką veiklą – talkas regioniniuose parkuose, aplinkos tvarkymą vietos bendruomenėje. Anot centro direktorės R.Xxkitienės, norima ugdyti vaikų atsakomybę bei sąmoningumą. „Daugelis vaikų yra pratę viską

gauti nemokamai, tuo tarpu reikia mokytis ir kažką duoti“, - teigė socialinės paramos ir vaikų globos namų vadovė. Direktorė taip pat minėjo, jog yra vykdomi Vaikų dienos projektai Labanoro parke, susitikimai su Ignalinos rinktinės „Švenčionių užkarda“ grupe, taip pat vykdomos profesinio parengimo programos. Be to, čia dirbama ne tik su globos namuose esančiais vaikais, bet yra kviečiami vaikai iš socialinės rizikos šeimų.

Paminėtina, kad dviejų globos namų direktoriai – vaikų laikinosios globos namų

„Atsigręžk“ direktorė X.Xxxxxxxxxxxxx xei Beižionių vaikų globos namų direktorius X.Xxxxxxxxxxx teigė, jog yra vykdoma viešųjų darbų programa, kurioje dalyvauja vaikai nuo 16 ir nuo 14 metų. Ši programa, anot vadovų, padeda vaikus ruošti savarankiškam gyvenimui, padeda integruotis į visuomenę bei suvokti savo vietą joje, prisiimti atsakomybę. Be to, kaip teigė vadovai, dalyvaudami šioje programoje vaikai įgyja socialinių įgūdžių ir žinių, daugiau pasitikėjimo savimi. Tokio pobūdžio veiklos kol kas nevykdė nei viena vaikų globos institucija, dalyvavusi apklausoje.

Kai kurių globos namų vadovai teigė, kad jų institucijoje veikia turistinis-kraštotyrinis bei ateitininkų būreliai (Švenčionėlių vaikų globos namai), kad vaikai vyksta į skautų, maironiečių stovyklas (Šv.Kazimiero vaikų globos namai).

Vaikų globos namai (vnt.), organizavę ne vieną veiklos sritj

Organizuotos 1-2 veiklos sritys

Organizuota ne mažiau 3 veiklos sričių

Organizuota daugiau kaip 5 veiklos sritys

6 pav. Vaikų globos namai, organizavę ne vieną veiklos sritį

Pristatydama pilietinio ugdymo veiklą Trakų vaikų globos namų direktorė paminėjo tokius renginius, kaip: atminties valanda „Niekas negali sustabdyti tautos einančios į laisvę ir nepriklausomybę“, istorinė vixxxxxxx „TAIP-NE“, skirta Vasario 16-ajai bei šventinis koncertas – montažas „Lietuva“. Viešosios įstaigos „Vaiko užuovėja“ vadovybė pristatė daugiau socialinius

įgūdžius ugdančius projektus – sveikos gyvensenos programa „Saugok ir puoselėk tai, ką turi“ bei dailės terapijos programa smurtą patyrusiems vaikams. Apie meninio ugdymo integravimą į globos namuose organizuotą akciją taip pat užsiminė vaiko globos namų „Atsigręžk“ direktorė X.Xxxxxxxxxxxxx.

Taxxx, apklausos analizė rodo, kad daugumoje vaikų globos namų vykdoma pilietiškumą skatinanti veikla, o kai kurių globos namų darbuotojai yra ypač aktyvūs ugdydami vaikų pilietiškumą – dvejose vaikus globojančiose institucijose vykdoma daugiau kaip penkios programos-projektai (žr. 6 pav.), o šešiuose – organizuota ne mažiau trijų skirtingų pilietiškumą skatinančių veiklos sričių. Be to, kaip matėme, dažniausiai globos namuose yra organizuojama veikla, skatinanti pažinti savo kraštą, jo istoriją bei kultūrą (pažymėjo aštuoni iš šešiolikos vadovų), taip pat valstybinių švenčių minėjimai (pažymėjo šeši vadovai) bei savanoriška veikla (pažymėjo šeši vadovai). Tik vienuose vaikų globos namuose yra praktikuojama savivalda – yra Vaikų Taryba bei rengiami susitikimai su valdžios atstovais.

Šiuos rezultatus palyginome su autorės 2005 m. atliktu kiekybiniu tyrimu 15-oje globos namų, kur buvo apklausti 142 vaikai nuo 14 iki 16 metų (tiriamųjų charakteristiką žr. Priede Nr.4). Tyrimu buvo siekta ištirti paauglių, gyvenančių globos namuose pilietiškumą: nuostatas, žinias bei gebėjimus. Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokiuose pilietiniuose renginiuose ar akcijose dalyvauja globos namuose gyvenantys paaugliai (žr. 7 pav.).

Kokiuose pilietiniuose renginiuose ar akcijose Tau teko dalyvauti?

Kita

85,90%

14,10%

Religinėje veikloje ir šventėse

43,00%

57,00%

Labdaringoje veikloje

73,20%

26,80%

Reiškei savo nuomonę viešai (skamb. j TV laidą, balsav. žinute, par.j laikraštj ir pan.)?

78,20%

21,80%

Miesto šventėse ir minėjimuose (pažymint svarbesnes datas)

36,60%

63,40%

Parko/miško išvalyme

38%

62%

Medelių sodinimo

Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

60,60%

39,40%

35,20%

64,80%

0,00% 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00

% % % % %

Taip

7 pav. Globos namuose gyvenančių paauglių dalyvavimas pilietiniuose renginiuose bei akcijose

Tyrimo duomenimis (žr. 7 pav.), daugiausia globos namų auklėtinių yra dalyvavę Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime – 64, 8 proc., taip pat daugiau nei pusė apklaustųjų dalyvavo miesto šventėse ir minėjimuose – šį atsakymą pažymėjo 63, 4 proc. paauglių. Be to, miško/parko išvalymo akcijoje dalyvavo taip pat daugiau nei pusė, t.y. 62 proc. apklaustųjų respondentų.

Šie duomenys iš dalies patvirtina vaikų globos namų vadovų atsakymus, kurie rodo, jog dažniausiai globos namuose minimos valstybinės šventės (teigiamai atsakė tik truputį mažiau nei pusė, tai yra šeši iš trylikos apklaustųjų vadovų) bei organizuojamos įvairios talkos (organizuojantys savanorišką veiklą pažymėjo šeši vadovai iš trylikos apklaustųjų).

Tačiau, kaip minėjome, tik vienuose vaikų globos namuose yra praktikuojama savivalda – yra Vaikų Taryba. Empirinio tyrimo duomenimis, kai buvo apklausti 142 skirtinguose globos namuose gyvenantys paaugliai, taip pat tik 23,20 proc. respondentų teigė dalyvaujantys savivaldos veikloje. Paminėtina, jog tik dviejų globos namų vadovai teigė organizuojantys sporto šventes – tuo tarpu empirinio tyrimo rezultatai leidžia manyti, kad paaugliai mėgsta sportinę veiklą – šiek tiek daugiau nei pusė, t.y. 52, 80 proc. respondentų teigė dalyvaujantys sporinėje veikloje. Respondentų atsakymai apie dalyvavimą užklasinėje veikloje atsispindi 8-ame paveiksle.

Taip

20%

40%

60%

80%

100%

23,20%

31%

37,30%

52,80%

20%

28,

76,80%

69%

62,70%

47,20%

,80%

Mokinių Taryboje, klasės ar mokyklos parlamente

Grupėje, kuri rengia mokyklos renginius

Dailės, muzikos ar dramos būrelyje

Sporto organizacijoje ar komandoje

Kita

Kokioje užklasinėje veikloje dalyvauji?

8 pav. Paauglių dalyvavimas užklasinėje veikloje

Apklausos metu pateikėme klausimą, kas buvo pilietiškumą skatinančios veiklos iniciatoriai (žr. 9 lentelę). Kaip matyti iš apklausos rezultatų, didžiausias skaičius veiklos iniciatorių yra vaikų globos namų administracija (8-iose institucijose) bei auklėtojai, dirbantys su vaikais (7-iose institucijose). Dviejų institucijų vadovai nurodė, kad veiklos iniciatoriai buvo socialiniai pedagogai. Veiklos iniciatorių pasiskirstymas atsispindi 9-ame paveiksle.

9 lentelė: Pilietiškumą skatinančios veiklos iniciatoriai

Veiklos iniciatoriai:
Auklėtojai, dirbantys su vaikais	7
Administracija (direktorius, pavaduotojas)	8
Socialiniai pedagogai	2
Papildomo ugdymo pedagogai	1
Atstovė ryšiams su visuomene	1
Organizatoriai iš šalies (kt.organizacijų, institucijų atstovai)	1
Nenurodė profesijos, tik iniciatorių pavardes	1
Iš jų nurodė daugiau kaip vieną veiklos inicijatorių	10

Pažymėtina tai, kad dešimt vaikų globos namų vadovų nurodė, jog veiklos iniciatoriai buvo keli institucijos darbuotojai. Tai leidžia manyti, kad veikla buvo organizuojama komandiniu principu, t.y. demokratiniu būdu. Juolab, kaip vėliau pamatysime, vienos institucijos vadovybė nurodė, jog darbuotojai, organizuojantys veiklą gali laisvai save išreikšti bei veikla daugiausiai organizuojama demokratiniu būdu (žr. 16 lentelę).

Pilietiškumą skatinančios veiklos inicijatoriai 10
	9
9 8 7 6 5 4 3 2 1				Veiklą iniciavo daugiau nei vienas darbuotojas Veiklą inicijavo vienas darbuotojas Veiklą inicjavo kita organizacija





		3

			1
0

9 pav. Pilietiškumą skatinančios veiklos iniciatoriai vaikų globos namuose

Taigi, remiantys apklausos rezultatais galime teigti, jog pilietiškumą skatinantys iniciatoriai vaikų globos namuose dažniausiai yra institucijos administracija (direktoriai, pavaduotojai) bei auklėtojai. Be to, kaip teigė Trakų vaiko globos namų vadovybė, veiklos iniciatoriai buvo dvi organizacijos iš šalies – tai Trakų meno mokykla bei Sausios 13-osios brolija. Taip pat paminėtina, kad Švenčionių bei Medeikių, t.y. dviejų globos namų vadovybė teigė, jog veiklos iniciatoriai buvo ir socialiniai pedagogai.

Tyrimo metu pateikėme klausimą apie veiklos datą (žr. 10 lentelę). Kaip matyti iš apklausos rezultuatų, treji vaikų globos namai veiklą vykdė kaip tęstinį projektą, pradėtą prieš keletą metų. Taip pat matyti, kad daugiausia vaiko globos namų veiklą nurodė vykdantys per pastaruosius, 2005/2006 mokslo metus. Keturios institucijos veiklos eigą planavo kalendoriniems metams ir nurodė 2006 metus.

10 lentelė. Vykdomos veiklos data

Veiklos data
Nuo 1999 m. (tęstiniai projektai)	2
Nuo 2002 m. (tęstiniai projektai)	1
2005/2006 mokslo metai	6
Kalendoriniai (2006) metai	4

Pilietiškumą skatinančios veiklos datos yra pavaizduota ir 10 paveiksle. Kaip minėjome, daugiausia vaikų globos namų vadovai nurodė, jog ši veikla buvo planuojama ir vykdoma per šiuos (2005/2006) mokslo metus.

Veiklos datos

Veikla vykdoma remiantis kalendoriniems, 2006 m. sudarytu planu

Veikla vykdoma nuo 1999 m. kaip tęstinis projektas

Veikla vykdoma nuo 2002 m. kaip tęstinis projektas

Veikla vykdoma 2005/2006 m. m

10 pav. Pilietiškumą skatinančios veiklos datos

Tyrimo metu siekėme išsiaiškinti, kokie buvo pagrindiniai pilietiškumą skatinančios veiklos tikslai bei akcentai, turėjė didžiausios reikšmės tikslų įgyvendinimui (žr. 11 ir 12 lenteles); taip pat domėjomės rezultatais, įskaitant ir dalyvių skaičių (žr. 13 lentelę).

Įvardindami pilietiškumą skatinančios veiklos tikslus (žr.10 lentelę), šiek tiek daugiau nei pusė, t.y. 7-ių globos namų vadovų įvardino tokius tikslus, kaip vaikų iniciatyvų, sąmoningumo, atsakomybės jausmo, sąžiningumo, pagarbos kitam skatinimą. Pavyzdžiui, Plxxxxx xlobos namų vadovybė, teigdama, kad vienas tikslų yra pagarba Tėvynei, taip pat kaip vieną iš tikslų įvardino vaikų pagarbos vienas kitam ugdymą. Vilniaus vaikų globos namų direktorė X.Xxxxxxxxxxxxx xeigė, kad vienas iš tikslų yra ugdyti atsakomybės jausmą. Klaipėdos globos namų direktorė taip pat pažymėjo, jog vienas iš tikslų yra skatinti vaikų atsakingumą bei motyvaciją. Švenčionių globos namų direktorės teigimu, pilietiškumą skatinančios veiklos tikslas yra vaikų dorinimas, jų prasmingas užimtumas, kad netaptų rizikos grupės asmenimis.

11 lentelė. Pagrindiniai veiklos tikslai

Pagrindiniai (apibendrinti) tikslai

1. Pažinti Lietuvos kraštą, jo istoriją, kultūrą, gamtą bei

ugdyti meilę Tėvynei

2. Formuoti asmenybęs, skatinti vaikų iniciatyvas, sąmoningumą, atsakomybės jausmą, darbštumą,

sąžiningumą, pagarbą kitam

3. Kita (sveikos gyvensenos (2), socialinių įgūdžių

formavimas (2), aprūpinimas bei grąžinimas į biologinę šeimą (1), prevencija(1))

Septyni apklausoje dalyvavę globos namų vadovai įvardino tokius tikslus, kaip Lietuvos istorijos, krašto bei kultūros pažinimas bei meilės Tėvynei ugdymas. Kaip teigė vaikų globos namų

„Smiltelė“ direktorė, pažinimas (vaikų žinių gilinimas) apie savo kraštą yra vienas svarbiausių tikslų: „Jei nepažinsi, negalėsi vertinti, mylėti“, - teigė vadovė. Lentvario globos namų vadovybė tikslus formulavo taip: „Ugdyti meilę savo kraštui, Tėvynei, kultūrai, etnokultūrai. Ugdyti darbštų, sąžiningą, mylintį savo kraštą pilietį aptariant su vaikais istorinius įvykius bei faktus bei aiškinti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali ginti savo teises remdamasi LR Konstitucija“.

Paminėtini Švenčionėlių socialinės paramos centro direktorės R.Rakitienės išsakyti tikslai:

„Ugdyti meilę gimtajam kraštui, susipažinti su apylinkėmis, ugdyti sąmoningą, kūrybingą krikščioniškos dvasios, sveikos gyvensenos Lietuvos pilietį“. Trakų globos namų direktorė teigė, kad veiklos tikslai yra ugdyti istorinę atmintį, mokyti suprasti praeities įvykius; ugdyti tautinę

savimonę bei tautinio orumo jausmą. Šv.Kazimiero globos namų direktorius teigė, jog vykdydami veiklą siekia suteikti vaikams visokeriopą pagalbą, aprūpinimą bei grąžinti vaiku į biologinę šeimą. Pilietiškumą skatinančios veiklos (apibendrinti) tikslai atsispindi 10 paveiksle.

Pilietiškumą skatinančios veiklos (apibendrinti) tikslai

5,5

6,5

7,5

Pažinti Lietuvos kraštą, jo istoriją, kultūrą, gamtą bei ugdyti meilę Tėvynei

Formuoti asmenybę, skatinti vaikų iniciatyvas, sąmoningumą, atsakomybės jausmą, darbštumą, pagarbą kitam

Kita (sveikos gyvensenos, social.jgūdžių formavimas, aprūpinimas, grąžinimas j biologinę šeimą, prevencija

10 pav. Pilietiškumą skatinančios veiklos tikslai vaikų globos namuose

Taigi, apklausos rezultatai leidžia manyti, kad šiek tiek daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių vaikų globos institucijų siekia suteikti kuo daugiau žinių apie Lietuvą, jos istoriją ir kultūrą bei ugdyti meilę Tėvynei. Be to, vaikų globos namuose ieškoma būdų, kaip skatinti vaikų iniciatyvas bei ugdyti vaikų pagarbą vienas kitam, sąmoningumą, atsakomybės jausmą. Apklausos rezultatai parodė, kad kai kurių globos namų vadovybė pilietiškumą skatinančią veiklą sieja su sveikos gyvensenos, socialinių įgūdžių formavimu, su prevencine veikla, taip pat vaikų aprūpinimu bei siekiniu grąžinti vaiką į biologinę šeimą.

Šiuos rezultatus taip pat palyginome su autorės 2005 m. atliktu empiriniu tyrimu, kurio metu buvo siekta ištirti paauglių, gyvenančių globos namuose pilietiškumą: nuostatas, žinias bei gebėjimus. Tyrimo metu siekėme išsiaiškinti, kas globos namuose gyvenantiems paaugliams padeda būti gerais Lietuvos piliečiais. Apklausoje dalyvavusių paauglių požiūris, kas jiems padeda būti Lietuvos piliečiu, atsispindi 11-ame paveiksle.

Lietuvos piliečiu man padeda būti:

Tikėjimas Dievu

17,60%

24,60%

33,80%

9,90% 14,10%

6,30%

Meilė tėvynei 9,90%

54,90%

16,90% 12,00%

Lietuvių piliečių pasiekimai užsienyje

7,70%

26,80%

31,00%

11,30%

23,20%

2,10%

Valstybinė kalba 9,20%

50,70%

28,80%

9,20%

Tautinės ir valstybinės šventės

4,20%

17,60%

50,00%

12,00% 16,20%

4,20%

Krepšinis 14,10% 39,40% 23,90% 18,40%

3,50%

Istorinė praeitis 12,70% 25,40% 38,70% 19,70%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100%

Nežinau

Visiškai sutinku

Sutinku

Nesutinku

Visiškai nesutinku

11 pav. Paauglių požiūris į tai, kas jiems padeda būti Lietuvos piliečiais

Tyrimo rezultatai rodo, kad paaugliams Lietuvos piliečiu padeda būti istorinė praeitis – atsakymo variantą „sutinku“ , patvirtinantį šį teiginį, pažymėjo 38, 70 proc. respondentų. Taip pat lygiai pusė – 50 proc. apklaustųjų teigė sutinkantys, jog piliečiais jiems padeda būtu tautinės ir valstybinės šventės; o šiek tiek daugiau nei pusė – 54, 90 proc. respondentų pažymėjo sutinkantys, jog Lietuvos piliečiais jiems padeda būti meilė Tėvynei.

Kaip matyti iš tyrimo rezultatų, globos namų vadovų nusiteikimą ugdyti meilę Tėvynei, gilinti žinias apie Lietuvos praeitį bei, kaip minėjome anksčiau, siekinys paminėti reikšmingas Lietuvai datas patvirtina paauglių nuostatos. Tai leidžia manyti, jog tuose globos namuose, kur organizuojamos pilietinės veiklos tikslai susiję su meilės Tėvynei ugdymu bei žinių apie praeities įvykius gilinimu, turi reikšmės globojamų vaikų pilietiškumo ugdymui bei yra įgyvendinami.

Tyrimo metu pateikėme klausimą, kokie buvo pilietiškumą skatinančios veiklos akcentai, turėję didžiausios reikšmės minėtų tikslų įgyvendinimui (žr. 12 lentelę). Pažymėtina tai, kad beveik visų tyrime dalyvavusių vaiko globos institucijų (11-os institucijų) vadovai teigė, jog tikslų įgyvendinimui didelės reikšmės turėjo vaikų įtraukimas į veiklą, jų dalyvavimas bei iniciatyvų palaikymas, skatinimas.

Tai, jog globojamus vaikus reikalinga skatinti dalyvauti įvairioje veikloje patvirtina autorės 2005 m. atlikto empirinio tyrimo duomenys: tyrimo duomenimis (žr. 12 pav.), daugiau nei pusė globos namuose gyvenančių paauglių nedalyvauja jokioje užklasinėje veikloje, o tarp veiklos rūšių populiariausios yra sporto organizacijos ar komandos. Pavyzdžiui, kaip minėjome anksčiau, tik 23, 2 proc. apklaustųjų dalyvauja Mokinių Taryboje, klasės ar mokyklos parlamente. Nedidelė dalis – 31 proc. respondentų dalyvauja grupėje, kuri rengia mokyklos renginius bei dailės, muzikos ar dramos būrelyje – 37, 3 proc. tiriamųjų. Šiek tiek daugiau nei pusė – 52, 8 proc. apklaustų paauglių pažymėjo, jog dalyvauja sporto organizacijoje ar komandoje bei nedidelė dalis pažymėjo, jog dalyvauja kitoje veikloje (28, 2 proc.). Taigi, tyrimo duomenys leidžia manyti, kad globojamų vaikų iniciatyvų skatinimas išlieka aktualus. Apklaustųjų paauglių dalyvavimas užklasinėje veikloje atsispindi 12-ame paveiksle.

Kokioje užklasinėje veikloje dalyvauji?

Taip

20%

40%

60%

80%

100%

Mokinių Taryboje, klasės ar mokyklos parlamente

Grupėje, kuri rengia mokyklos renginius

Dailės, muzikos ar dramos būrelyje

Sporto organizacijoje ar komandoje

Kita

23,20%

31%

37,30%

52,80%

20%

28,

76,80%

69%

62,70%

47,20%

,80%

12 pav. Paauglių dalyvavimas užklasinėje veikloje

Paminėtina, kad keturi apklausoje dalyvavę vadovai teigė, jog veiklos metu buvo svarbūs aptarimai su vaikais, diskusijos; trys direktoriai sakė, kad svarbiausi veiklos akcentai buvo vaikų mokymas bendrauti ir bendradarbiauti. Švenčionių vaikų globos institucijos vadovybė pažymėjo, jog veiklos akcentas buvo darbas su socialinės rizikos šeima.

12 lentelė. Pagrindiniai veiklos akcentai, turėję didžiausios reikšmės tikslų įgyvendinimui

2. Veiklos eigos pagrindiniai akcentai
1. Vaikų įtraukimas į veiklą, jų dalyvavimas bei iniciatyvų palaikymas, skatinimas	11
2. Aptarimai su vaikais, diskusijos	4
3. Mokymas bendrauti bei bendradarbiauti	3
4. Darbas su šeima	1

Taigi, apklausos rezultatai (žr. 13 pav.) leidžia manyti, kad vaikų globos namai, įgyvendindami pilietiškumą skatinančios veiklos tikslus didžiausią dėmesį skyrė vaikų įtraukimui į veiklą, jų iniciatyvų skatinimui. Taip pat galime teigti, kad veiklos įgyvendinimui turėjo reikšmės tiksliniai aptarimai su vaikais, diskusijos, mokymas bendradarbiauti bei darbas su šeima. Pagrindiniai veiklos akcentai atsispindi 13-ame paveiksle.

Veiklos eigos akcentai, turėję didžiausios reikšmės tikslų jgyvendinimui

Darbas su šeima

Mokymas bendrauti ir bendradarbiauti

Aptarimai su vaikais, diskusijos

Vaikų jtraukimas j veiklą, jų iniciatyvų skatinimas

13 pav. Pagrindiniai veiklos akcentai

Kalbėdami apie veiklos efektyvumą (žr. 13 lentelę) respondentai pažymėjo tokius rezultatus, kaip žinių apie Lietuvą gilėjimą (1-os institucijos vadovas), mokymosi motyvacijos pagerėjimą (1- os institucijos vadovas), kt. Pažymėtina tai, kad, kaip teigė Švenčionių globos namų direktorė X.Xxxxxxxxx, nei vienas vaikas, pakviestas dalyvauti daugiau kaip viename projekte 2005/2006 mokslo metų pradžioje, iš šios veiklos nepasitraukė per visus mokslo metus. Pagrindiniai veiklos rezultatai atsispindi 13-oje lentelėje.

13 lentelė. Pagrindiniai veiklos rezultatai

Rezultatai
Profesijos pasirinkimas (ekskursijos įkvėpė rinktis gido bei turizmo, viešbučių administravimo profesiją)	1
Niekas nepasitraukė iš veiklos jos eigoje	1
Gilėja žinios (Lietuvos istorijos, simbolikos, kt.)	1
Pagerėjo mokymosi motyvacija	1
Įspūdžiai puikūs, poreikis vykti į pažintines keliones auga	1
Sunku pasakyti	1
Neatsakė, pažymėjo tik dalyvių skaičių	7
Dalyvavimas
Apklausoje dalyvavusiose institucijose gyvena nuo 10 iki 87 vaikų. Veikloje dalyvauja visi globojami vaikai su nedidelėm išimtim – pavyzdžiui, įdarbinimo programoje dalyvauja vyresni vaikai; jei vaikai per maži, jie nedalyvauja švenčių organizavime, tačiau dalyvauja kaip žiūrovai.
Globos namai , nurodę dalyvių skaičių	Dalyvių skaičius
1. Vilniaus 3-ieji vaikų globos namai	45
2.Vaikų laikinos globos namai „Atsigręžk į vaikus“	46*
3. Lentvario vaikų globos namai	Vixx xaikai
4. Švenčionėlių vaikų globos namai	29**
5. Švenčionių laikinosios vaikų globos namai	70***
6. Klaipėdos vaikų globos namai „Smiltelė“	48 mokyklinio amž.vaikai
7. Trakų vaikų globos namai	87
8. Plungės vaikų globos namai	65
9. Viešoji įstaiga „Vaiko užuovėja“	Iki 30 vaikų
10. Beižionių vaikų globos namai	30
11. Kalvarijos savivaldybės vaikų laikinosios globos namai	25
12. Šv.Kazimiero vaikų globos namai	28
30 vaikų dalyvavo organizuojamoje akcijoje, 16-a vyresnių vaikų – idarbinimo programoje * Turistiniame kraštotyrininkų būrelyje dalyvauja 10 vaikų, ateitininkų - 19 *** 10 vaikų dalyvauja iš globos namų; 60 vaikų ateina iš socialinės rizikos šeimų

Kalbėdama apie rezultatus Vilniaus 3-iųjų globos namų direktoriaus pavaduotoja, veiklos iniciatorė X.Xxxx teigė, kad šios veiklos įspūdžiai puikūs, vaikų poreikis pažinti savo kraštą auga. Be to, kaip pažymėjo X.Xxxx, dvi mergaitės, įkvėptos šios veiklos, pasirinko turizmo ir viešbučių darbuotojų specialybę, vienas berniukas – gido vairuotojo. Plungės globos namų direktorės G.Ūsienės teigimu, rezultatai kol kas sunkiai pastebimi, tačiau paminėjo, kad vaikų žinios apie savo kraštą, jo istoriją gilėja – vaikai žino Lietuvos simboliką, istoriją, valstybės valdymo struktūrą, turi žinių ir apie Lietuvos kariuomenę. Septynių globos namų vadovai nepažymėjo, kokių rezultatų pasiekė, tik paminėjo dalyvių skaičių. Paminėtina tai, kad, kaip teigė globos namų vadovai, visose apklausoje dalyvavusiose institucijose buvo siekiama, kad veikloje aktyviai dalyvautų visi ten gyvenantys vaikai

Taigi, tyrimo analizė leidžia manyti, kad daugumoje globos namų pilietiškumą skatinanti veikla turėjo teigiamų rezultatų – net jei nurodytas tik dalyvių skaičius, galime teigti, jog vaikai buvo įtraukti į organizuojamą veiklą, buvo prasmingai užimti – kaip minėjome anksčiau, kai kurie globos namų vadovai vaikų dalyvavimą įvardino kaip vieną iš tikslų.

Tyrimo metu taip pat pateikėme klausimus, susijusius su pagrindinėmis veiklos charakteristikomis (žr. 14 lentelę). Į klausimą, ar ši veikla paskatino dalyvius prisiimti atsakomybę ir kuo tai pasireiškė vaikų elgesyje, šešių globos institucijų vadovai teigė, jog vaikai tapo pakantesni vieni kitiems, vieni kitiems padeda bei prasmingai leidžia laiką. Be to, keturių institucijų vadovai pažymėjo, kad vaikai daugiau pasitiki savimi, tačiau penkių institucijų vadovai teigė, jog sunku pasakyti, ar veikla paskatino dalyvius prisiimti atsakomybę.

14 lentelė. Pagrindinės veiklos charakteristikos

a. Ar ši veikla paskatino dalyvius prisiimti atsakomybę ir kuo tai pasireiškė vaikų elgesyje
1. Taip. Vaikai pakantesni bei pastabesni vieni kitiems, vieni kitiems padeda, prasmingai užimti	6
2. Taip. Vaikai daugiau pasitiki savimi	4
3. Sunku pasakyti, įvairiai	3
b. Ar veikla padėjo užmegzti santykius su išoriniais veikėjais ir organizacijomis
1. Taip. Vaikai atrado naujų draugų	5
2. Taip. Užsimezgė bendravimas ir bendradarbiavimas su įvairiom organizacijom, institucijomis	9
3. Taip	2
c. Atsakymuose buvo minimos šios institucijos ir organizacijos:
Vilniaus krašto ateitininkai, Švenčionių užkarda, kultūros įstaigos, ugdymo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos (pav., „Gelbėkit vaikus“), religinė bendruomenė, girininkija, miesto savivaldybės gamtosaugos skyrius, Neringos savivaldybės skyrius, Sausio 13-osios brolija, muzikos mokykla, miesto biblioteka, jaunimo reikalų taryba, visuomenės sveikatos centras, policijos bendruomenė, migracijos tarnyba, darbo birža, darželiai, neįgaliųjų vaikų centras.
d. Ar praktika paragino kritiškai mąstyti? Iš ko tai sprendžiate?
1. Paragino. Tai matyti iš diskusijų su vaikais, aptarimų (keičiasi vaikų mąstymas, geba pripažinti klaidas, bendrauti, koreguoti tolimesnę veiklą ir pan.)	12
2. Vaikuose daugiau pasireiškia gėrio	2
3. Sunku pasakyti	1

Paminėtini kai kurių vadovų pasisakymai, kaip veikla paskatino dalyvius prisiimti atsakomybę ir kuo tai pasireiškė jų elgesyje. Pavyzdžiui, Vilniaus 3-iųjų globos namų direktoriaus pavaduotoja teigė, kad vaikai tapo pakantesni vienas kitam, jog sumažėjo tarpusavio konfliktų, auklėtiniai labiau padeda vieni kitiems, pradeda daugiau bendradarbiauti. Lentvario globos namų vadovybė taip pat pažymėjo, kad veiklos metu vaikai vieni kitiems padėjo organizuoti bei vesti renginius, palaikė vieni kitus. Švenčionių laikinosios vaikų globos namų direktorė pažymėjo, kad vaikų elgesys pastebimiau keičiasi tuomet, kai jie ilgiau lanko užsiėmimus – įgyja daugiau pasitikėjimo, labiau pasitiki savimi, susiranda naujų draugų, nes iki tol patiria socialinę atskirtį. Viešosios įstaigos „Vaiko užuovėja“ vadovė pažymėjo, kad programos paskatino vaikų bendruomeniškumo, vienos didelės šeimos jausmą, toleranciją ir rūpinimąsi vienas kitu.

„Paskatino prisiimti atsakomybę – vaikai, matydami suaugusiųjų elgesį platesnėje aplinkoje keičiasi patys. Be to, vaikai mokosi tvarkingai gyventi, nešiukšlinti, po truputį integruojasi į visuomenę“, - teigė Kalvarijos vaikų globos namų direktorius X.Xxxxxxxxx, kalbėdamas apie pasikeitimus vaikų elgesyje. Kai kurie vadovai teigė, kad kol kas sunku spręsti, ar veikla paskatino vaikus prisiimti atsakomybę. Taip pat dviejų globos namų vadovai pažymėjo, kad veikla paskatino kai kuriuos vaikus prisiimti atsakomybę, o Obelių vaikų globos namų vadovas X.Xxxxxxxxxxx teigė,

„kad ugdytiniams trūksta motyvacijos, jų gebėjimai riboti, o tai atsiliepia jų atsakomybės ugdymui“.

Kaip veikla paskatino prisiimti atsakomybę ir kuo tai pasireiškę vaikų elgesyje, atsispindi 14-ame paveiksle. Kaip matome (žr. 14 pav.), daugiau kaip pusė, t.y. dešimt globos namų vadovų teigiamai atsiliepė apie vaikų elgesio pasikeitimus veiklos metu. Tai leidžia manyti, jog pilietiškumą skatinanti veikla globos namuose teigiamai atsiliepia globojamų vaikų elgesiui.

Ar veikla paskatino prisiimti atsakomybę ir kuo tai pasireiškė vaikų elgesyje

Taip, vaikai pakantesni vieni kitų atžvilgiu, labiau vieni kitiems padeda

Taip, vaikai daugiau jgijo pasitikėjimo savimi

Anskti spręsti, jvairiai

14 pav. Vaikų elgesio pasikeitimai veiklos metu

Į klausimą, ar veikla padėjo užmegzti santykius su išoriniais veikėjais ir organizacijomis, visi apklausoje dalyvavę vadovai atsakė teigamai bei pažymėjo, kad vaikai atrado naujų draugų (penkios institucijos) bei, kad užsimezgė bendravimas ir bendradarbiavimas (teigė devynių institucijų vadovai) su įvairiom organizacijom, institucijom (žr. 14b lentelę). Pavyzdžiui, VLGN

„Atsigręžk“ direktorė X.Xxxxxxxxxxxxx teigė, kad atsirado naujų rėmėjų bei draugų, kurie vaikus pagloboja. Trakų globos namų vadovybė teigė, kad veikla padėjo užmegzti ryšius su Sausio 13- osios brolija, muzikos mokyklos moksleiviais. Šv.Kazimiero vaikų globos namų vadovas teigė, kad vaikai surado naujų draugų bei imta glaudžiau bendradarbiauti su nevyriausybine organizacija

„Gelbėkit vaikus“, mokyklomis, darželiais, policijos komisariatais, neįgaliųjų vaikų centru.

Vadovų pasisakymai yra apibendrinti 15 paveiksle.

Ar veikla padėjo užmegzti naujus ryšius su išoriniais veikėjais

Taip

Taip, vaikai atrado naujų draugų

Taip, atsirado nauji ryšiai ir bendradarbiavimas su jvariomis organizacjiomis, institucijomis

15 pav. Nauji ryšiai su išoriniais veikėjais

Taigi tyrimo rezultatai rodo, jog pilietiškumą skatinanti veikla visose vaikų globos institucijose padėjo užmegzti naujus ryšius, be to, vaikai atrado naujų draugų išorinėje aplinkoje.

Į klausimą Ar praktika paragino kritiškai mąstyti ir iš ko tai sprendžiate (žr. 14d lentelę) dauguma tiriamųjų – dvylika vaikų globos namų vadovų atsakė teigiamai bei pažymėjo, jog tai sprendžia iš vaikų pasisakymų diskusijose bei aptarimuose, kuriems, kaip paaiškėjo apklausos metu, globos namuose dirbantys pedagogai skiria nemažą dėmesį. Švenčionėlių bei Švenčionių globos namų vadovai teigė, kad vaikuose ėmė reikštis daugiau gėrio – tai yra vaikai renkasi daryti daryti gera kitiems bei stengiasi geriau elgtis. Lentvario globos namų direktorė pažymėjo, kad vaikai išmoko pripažinti savo klaidas, priimti pataisymus – apie tai užsiminė ir Švenčionių globos namų vadovybė. Be to, kaip teigė Vilniaus 3-iųjų globos namų direktoriaus pavaduotoja X.Xxxx, vaikai pradėjo daugiau diskutuoti, mąstyti „kodėl taip, o ne kitaip?“. Vaikų globos namų vadovų nuomonės, ar veikla paragino kritiškai mąstyti, atsispindi 16-ame paveiksle.

Taip, keičiasi vaikų mąstymas, vaikai geba pripažinti klaidas, bendrauti,

Taip, vaikuose daugiau pasireiškia gėrio

Sunku pasakyti

Ar veikla paragino kritiškai mąstyti

16 pav. Kritinio mąstymo skatinimas per veiklą

Xxxxx, apklausos rezultatų analizė leidžia manyti, kad pilietines kompetencijas ugdanti veikla vaikų globos namuose skatina kritinį mąstymą, pozityvesnį elgesį, taip pat bendradarbiavimo galimybes.

Tyrimo metu reikėjo pabraukti tinkančią savo veiklai apibūdinti veiklos rūšį (žr. 15 lentelę). Šiek tiek daugiau kaip pusė tiriamųjų – septynių globos namų vadovai į šį klausimą neatsakė. Kai kurie pažymėjo, kad organizuojamos veiklos rūšis yra formali (vienos institucijos vadovas), kiti – kad neformali veiklos rūšis (dviejų institucijų vadovai). Trys respondentai pažymėjo, kad jų vykdoma veiklos rūšis yra tiek neformali, tiek informali.

15 lentelė. Pilietiškumą skatinančios veiklos pobūdis

Pilietiškumą skantinančios veiklos rūšis
Formali	1
Neformali	2
Informali	-
Neformali, informali	3
Neatsakė	7

Pilietiškumą skatinančios veiklos rūšies pobūdis atsispindi 17 paveiklse. Kaip matome, daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių vadovų į šį klausimą neatsakė.

Veiklos rūšis

Formali Neformali Neformali ir informali Neatsakė

17 pav. Pilietiškumą skatinančios veiklos rūšis

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar pilietiškumą skatinanti veikla buvo suplanuota ir vykdoma demokratiškai (žr. 16a lentelę). Visi apklausoje dalyvavę vaiko globos namų vadovai teigė, kad veikla buvo suplanuota iš anksto ir vykdoma demokratiškai – kaip pažymėjo daugumos globos namų vadovai, vaikai dalyvauti veikloje buvo kviečiami savanoriškai, buvo priimamos ir skatinamos auklėtinių iniciatyvos.

16 lentelė. Veiklos metodas ir procesas.

a. Ar veikla buvo suplanuota ir vykdoma demokratiškai
1. Suplanuota iš anksto, vykdoma demokratiškai (vaikai kviečiami dalyvauti laisvanoriškai, priimamos jų iniciatyvos, korekcijos)	13
2. Naudojami įvairūs metodai: disputai, konkursai, vaidinimai, šokiai, skatinimai... Veikla suplanuota ir leidžiama vaikams bei auklėtojams išreikšti save bei koreguoti veiklos eigą	1
b. Ar veikla įvedė naujovių ir koks būdas buvo naudojamas
1. Taip	5
2. Taip. Vaikų pozityvus aktyvumas, aktyvi vaikų veikla (savanoriška) ir aptarimas, diskusijos	4
3. Taip. Veikla išsiplėtė už rajono ribų, vaikai dalyvauja respublikiniuose renginiuose	1
4. Iš dalies	1
5. Ne (tikima tuo, kas sena ir patikrinta)	2
c. Aplinka, kurioje vyko pilietiškumą skatinanti veikla
1. Globos namuose ir kitose vietose	9
2. Tik globos namuose	4
d. Įgyvendinimo lygmuo (tarptautinis, nacionalinis, regionin., vietinis, kt.)
1. Tik vietinis	3
2. Vietinis, regioninis	6
3. Tarptautinis, regioninis, vietinis	1
4. Tarptautinis, nacionalinis, regioninis, vietinis	1
5. Tarptautinis, vietinis	1
6. Nacionalinis, regioninis, vietinis	1

Penkių institucijų vadovai pažymėjo, kad veikla įvedė naujovių bei keturios institucijos pažymėjo, kokio pobūdžio naujoves paskatino vykdoma veikla – tai vaikų pozityvus aktyvumas, savanoriška veikla. Pavyzdžiui, kaip teigė Lentvario globos namų direktorė, „kiekviena veikla įveda naujovių, nes ją bando kurti tiek vaikai, tiek auklėtojai, o paskui viskas apjungiama“.

Švenčionėlių vaikų globos namų direktorė X.Xxxxxxxxx pažymėjo, kad veikla išsiplėtė už rajono ribų, vaikai dalyvavo respublikiniuose renginiuose. Švenčionių laikinosios vaikų globos direktorė teigė, jog jų institucijoje naujovė buvo savanoriška veikla. Tačiau vienas vadovų teigė, kad veikla įvedė naujovių iš dalies, dar du į šį teiginį atsakė negiamai – t.y. kad naujovių veikla neįvedė. Vienos vaikų globos institucijos vadovybė pažymėjo, jog organizuodami veiklą vadovaujasi principu: „kas sena ir patikrinta, yra patikima“. Apklausoje dalyvavusių vadovų teiginiai, ar pilietiškumą skatinanti veikla įvedė naujovių, atsispindi 18-ame paveiksle.

Ar veikla jvedė naujovių

Iš dalies Ne

Taip

18 pav. Naujovių galimybės per pilietiškumą skatinančią veiklą

Taigi apklausos analizė parodė, kad daugumoje vaikų globos namų, kur buvo organizuojama pilietiškumą ugdantys projektai, veikla įvedė naujovių ar įvedė jų iš dalies.

Į klausimą, kokioje aplinkoje buvo organizuojama veikla, devyni apklausoje dalyvavę vadovai teigė, jog veikla buvo vykdoma ne tik vaikų globos namuose (žr. 16c lentelę), bet ir kitose vietose (pavyzdžiui, mokyklose, klubuose, išvykose ir kt.). Tik keturių globos namų vadovai teigė, kad veikla vyko tik globos namuose – kur buvo vykdoma pilietiškumą skatinanti veikla atsispindi 19-ame paveiksle.

Aplinka, kurioje vyko pilietiškumą skatinanti veikla

Tik globos namuose

Globos namuose ir kitose vietose

19 pav. Pilietiškumą skatinančios veiklos aplinka

Atsakydami į klausimą, koks buvo veiklos įgyvendinimo lygmuo, šiek tiek daugiau kaip pusė apklaustųjų – t.y. septyni vadovai pažymėjo, jog veikla buvo vykdoma vietiniu ir regioniniu lygmeniu, trijų institucijų vadovai teigė, kad tai buvo tik vietinis lygmuo. Tačiau Klaipėdos, Kalvarijos ir šv.Kazimiero vaikų globos namų vadovai pažymėjo, jog jų veikla buvo vykdoma ir tarptautiniu lygmeniu. Veiklos įgyvendinimo lygmuo institucijose atsispindi 20-ame paveiksle.

Veiklos jgyvendinimo lygmuo

Tik vietinis lygmuo

Tarptautinis Vietinis ir regioninis

20 pav. Praktikuojamos veiklos įgyvendinimo lygmuo

Tyrimo metu taip pat buvo pateiktas klausimas (žr. 17 lentelę), ar ši veikla suteikia gairių tolesnio ugdymo galimybėms. Visi apklausoje dalyvavę institucijų vadovai atsakė į šį klausimą teigiamai. Į klausimą, ar veiklos metu buvo naudojamas interaktyvus metodas, mokymasis iš bendraamžių, taip pat dauguma apklaustųjų atsakė teigiamai – vienuolika vadovų. Tik dviejų globos namų vadovai į šį klausimą atsakė neigiamai.

Ugdymo galimybės pilietiškumą skatinančios veiklos metu atsispindi 16-oje lentelėje.

17 lentelė. Ugdymo galimybės pilietiškumą skatinančios veiklos metu

Ar ši veikla suteikia gairių tolesnio ugdymo galimybėms		Ar veiklos metu buvo naudojamas interaktyvus metodas, mokymasis iš bendraamžių ir kt. mok. formos
Taip	13	Taip	11
Iš jų paminėti šie aspektai:		Iš jų paminėti būdai:
- veikla suderinta su ugdymo tikslais; - yra galimybė vykdyti tęstinę programą; - suteikia galimybių sėkmingesniam istorijos mokymuisi - programą kartosime, nes vaikai keičiasi - padės formuoti toliau		- Įvairios mokymo formos: stebėjimas (išvykų metu), mokymasis iš vyresnių žmonių, kt.; - Vyresni vaikai moko mažesnius (3); - Per profesionalųjį meną, papročius.
		Ne	2

Kaip teigė dauguma globos namų vadovų, veiklos metu buvo naudojamos įvairios mokymo formos bei paminėjo kai kuriuos būdus. Pavyzdžiui, Lentvario ir šv.Kazimiero globos namų vadovai teigė, jog vaikai turėjo galimybę mokytis iš suaugusiųjų pavyzdžio. Plungės globos namų vadovybė pažymėjo, jog mokymas vyko per profesionalųjį meną, papročius. Beižionių ir Švenčionėlių globos namų vadovai teigė, jog xxxxxxxx vaikai mokėsi iš vyresnių. Įvairių mokymo formų panaudojimo galimybės atsispindi 21 paveiksle.

Ar veiklos metu buvo naudojamas interaktyvus mokymas, mokymasis iš bendraamžių ir kt.mokymo formos

Taip

21 pav. Įvairių mokymo formų panaudojimo galimybės

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, ar veikla buvo nukreipta į tikslines grupes bei ar buvo novatoriška organizuodama veiklą (žr. 18 lentelę). Visi apklausoje dalyvavę globos namų vadovai pažymėjo, kad veikloje dalyvauja visų amžiaus grupių vaikai, išskyrus tuos atvejus, kai vaikai dėl amžiaus grupės dar negabūs prisiimti atsakomybės – tuomet vaikai kviečiami dalyvauti kaip žiūrovai. Ar veikla buvo nukreipta į tikslines grupes atsispindi 18-oje lentelėje.

18 lentelė. Tikslinės grupės organizuojant veiklą

Tikslinės grupės
Ar veikla buvo nukreipta į specifinę amžiaus, etninę, patiriančią skurdą grupę		Ar veikla buvo novatoriška organizuodama veiklą tikslinei grupei
Xxxxxxxxx visų amžiaus grupių vaikai, išskyrus tuos atvejus, kai vaikai dėl amžiaus dar negabūs prisiimti atsakomybės (pavyzdžiui, įdarbinimo programoje. Tais atvejais, kai vaikai per maži dalyvauti kitokioje veikloje kaip organizatoriai, dalyviai, dalyvauja kaip žiūrovai)	13	1. Taip	6
		2. Stengiamės kad taip būtų	1
		3. Ne	2
		4. Vienas iš projektų taip	1
		5. Neatsakė	3
Iš jų paminėta:
Tautinių mažumų integravimas į Lietuvos pilietinę kultūrą	1
Socialinės rizikos šeimų vaikai	1
Xxx kuriuose projektuose dalyvavo vaikai nuo 14 ir 16 metų	2

Pavyzdžiui, Vilniaus 3-iųjų globos namų direktoriaus pavaduotoja X.Xxxx teigė, kad veikla buvo nukreipta ir į etninę grupę: “Globos namuose dirbama lietuvių, rusų, lenkų kalbomis – tai yra vyksta tautinių mažumų integravimas į Lietuvos pilietinę kultūrą”, - pažymėjo veiklos iniciatorė. Taip pat ir Xxxxxxxxx globos namų vadovybė pažymėjo, kad veiklos metu skirtingų tautybių vaikai gali išreikšti savo kultūrą. Švenčionių laikinosios globos namų direktorė teigė, kad veikla nukreipta į socialinės rizikos šeimų vaikus bei auklėtinius, gyvenančius globos namuose bei pažymėjo, kad vaikų amžius – nuo 7 iki 18 metų. Tačiau visi globos namų vadovai teigė, jog stengiamasi visus vaikus kviesti dalyvauti veikloje.

Kaip minėjome, visais atvejais organizuojant veiklą buvo raginami dalyvauti visi vaikai, gyvenantys globos namuose, nepriklausomai nuo jų amžiaus, tautybės ar socialinės padėties. Pavyzdžiui, tokiose programose kaip viešųjų darbų įdarbinimo programa galėjo dalyvauti vaikai tik nuo 14 ir 16 metų, tačiau globos namai, vykdę šias programas vykdė ir kitokią veiklą, skatinančią vaikų pilietiškumą ir nukreiptą į visas amžiaus grupes.

Veiklos nukreipimas į specifines grupes atsispindi 22-ame paveiksle.

Veiklos nukreipimas j specifinę amžiaus, etninę, patiriančią skurdą grupę

Iš jų paminėtas tautinių mažumų integravimas j Lietuvos kultūrą

Xxx kuriuose programose dalyvavo 14 ir 16 metų vaikai

Pagal galimybes dalyvauja visos amžiaus grupės

Iš jų paminėti socialinės rizikos šeimų vaikai

22 pav. Veiklos nukreipimas į tikslines grupes

Į klausimą, ar veikla buvo novatoriška, šešių globos namų vadovai atsakė teigiamai, vienas iš vadovų atsakė, jog stengiasi, kad taip būtų ir vienas iš vadovų teigė, kad vienas iš dviejų vykdomų projektų buvo novatoriškas. Du tiriamieji į pastarąjį klausimą atsakė neigiamai.. Trijų globos namų vadovai į šį klausimą neatsakė. Ar veikla buvo novatoriška, tiriamųjų atsakymai atsispindi 23 paveiksle.

Ar veikla buvo novatoriška

Taip

Neatsakė

Stengiamės, kad taip būtų

Vienas iš projektų taip

23 pav. Novatoriška veikla vaikų globos namuose

Apibendrinant galėtume teigti, kad organizuojant pilietiškumą skatinančią veiklą ir su ja susijusias programas, visuose apklausos dalyvavusiuose vaikų globos namuose buvo stengiamasi įtraukti visus ten gyvenančius vaikus, nors aktyvioje veikloje, kai reikėjo prisiimti atsakomybę už veiklą daugiau dalyvavo mokyklinio amžiaus vaikai bei vaikai nuo 14 ir 16 metų. Be to, pažymėtina tai, kad daugiau kaip pusė – tai yra aštuonių globos namų vadovai teigė, jog organizuojama veikla buvo novatoriška ar buvo dedamos pastangos, kad taip būtų.

2.3. GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDŲ ANALIZĖ

Taip pat siekėme išsiaiškinti, kokį poveikį pilietiškumą skatinanti veikla turėjo bendruomenei (žr. 18 lentelę) – t.y. ar veikla buvo sėkminga, skatindama pilietiškumą bei kokį laiko tarpą tai pasireiškė. Pilietiškumą skatinančios veiklos sėkmingumas bei poveikis bendruomenei atsispindi 19 lentelėje.

19 lentelė. Pilietiškumą skatinančios veiklos sėkmingumas bei poveikis bendruomenei

Poveikis

a. Ar veikla buvo sėkminga skatindama aktyvų pilietiškumą

trumpą laiko tarpą ir ilgą laiko tarpą

b. Ar yra įrodymų, kad veikla turėjo poveikį bendruomenei

1. Sėkminga trumpą laiko

tarpą

Vienas neatsakė.

Visi kiti (12) atsakymai teigiami.

2. Sėkminga ilgą laiko

tarpą

Nurodyti tokie įrodymai:

- Ugdytiniai įgyja gerų žinių, emocijų, įspūdžių

- Elgesio pasikeitimai. Darbiniai įgūdžiai, disciplina

- Bendruomenė tapo labiau žinoma ir kviečiama dalyvauti renginiuose

- Ateitininkų gretos didėja ir į veiklą įsitraukia vis daugiau vaikų

- Atlikti konkretūs darbai, vaikai prasmingai užimti

- Spaudoje teigiami atsiliepimai, visuomenės, ministerijos nuomonė (ilgą laiką buvome geriausi Lietuvoje)

- Yra teigiami vaikų vertinimai

- Noriai renkasi į šiuos renginius, vėliau diskutuoja šeimynose

-Abu projektai padeda vaikams atsiverti, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais, bendruomenės nariais.

- Aplinkiniai mato, gerbia, pripažįsta.

- Organizuojama vaikų vasaros sporto šventė, kurios vaikai labai laukia, renkasi iš kaimo bendruomenių

- Yra nuotraukos, aprašymai, užfiksuoti vaikų pasiekimai.

3. Vienas projektas trumpą laiko tarpą, kitas

– ilgą

4. Tai priklauso nuo vaikų asmeninių savybių. Vieniems per sunku, kitiems gali būti per

lengva

5. Sėkminga, bet kiek laiko, nenurodė

6. Neatsakė

Šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų – septynių institucijų vadovai teigė, jog veikla buvo sėkminga ilgą laiko tarpą bei dvi institucijos nurodė, kad veikla buvo sėkminga, bet nenurodė laiko tarpo (žr. 24 pav.). Vienos vaikų globos institucijos, dalyvavusios apklausoje, vadovai teigė, jog veikla buvo sėkminga trumpą laiko tarpą. Taip pat viena vaikų globos institucija, vykdžiusi ne vieną pilietiškumą skatinantį projektą teigė, kad viena veikla buvo sėkminga ilgą laiko tarpą, kita – trumpą. Be to, į klausimą, ar yra įrodymų, kad veikla turėjo poveikį bendruomenei, visi tiriamieji, išskyrus vieną, kuris neatsakė į klausimą, teigė, jog įrodymų yra (žr. 19b lentelę). Veiklos sėkmingumas atsispindi 24-ame paveiksle.

Ar veikla buvo sėkminga skatindama aktyvų pilietiškumą (trumpą laiko tarpą bei ilgą laiko tarpą)
1	1	1	1	2	7	7 6 5 4 3 2 1 0	Sėkminga trumpą laiko tarpą
							Vienas projektas sėkmingas
							trumpą laiko tarpą, kitas - ilgą
							Tai priklauso nuo vaikų
							asmeninių savybių
							Neatsakė
							Sėkminga, bet kiek laiko,
							nenurodė
							Sėkminga ilgą laiko tarpą

24 pav. Veiklos sėkmingumas skatinant aktyvų pilietiškumą

Paminėtina, jog vaikų globos institucijų vadovai, dalyvavę apklausoje, paminėjo tokius veiklos poveikio bendruomenei įrodymus: kad ugdytiniai įgyjo daugiau žinių, gerų emocijų bei įspūdžių (Vilniaus 3-ieji vaikų globos namai); kad bendruomenė tapo labiau žinoma bei dažniau kviečiama į įvairius renginius dalyvauti (Lentvario vaikų globos namai); kad vaikai noriai dalyvavo šioje veikloje (Trakų vaikų globos namai), kt. Pavyzdžiui, Kalvarijos globos namų direktorius teigė, kad vaikai labai laukia vasarą organizuojamų sporto švenčių, kurioje noriai dalyvauja ir aplinkiniuose kaimuose gyvenantys vaikai. Beižionių globos namų vadovas teigė, kad vietos bendruomenė gerai žino jų instituciją: „Aplinkiniai mus mato, gerbia, pažįsta“, - teigė direktorius. Kai kurie paminėjo ir vaikų pasiekimus, pozityvesnį jų elgesį (šv.Kazimiero globos namai, VLGN „Atsigręžk“) ar, kad dėka veiklos padidėjo ateitininkų gretos ir į veiklą įsitraukia vis daugiau vaikų iš socialinės rizikos šeimų (Švenčionėlių globos namai). Kelių vaikų globos namų organizuota pilietiškumą skatinanti veikla turėjo poveikį bendruomenei atsispindi 25-ame paveiksle.

Ar pilietiškumą skatinanti veikla turėjo poveikj bendruomenei

Veikla poveikj bendruomenei

turėjo

Neatsakė j klausimą

25 pav. Veiklos poveikis vietos bendruomenei

Apklausos rezultatų analizė leidžia manyti, kad pilietiškumą skatinanti veikla beveik visose, su nedidelėmis išimtimis ją vykdžiusiose globos institucijose buvo sėkminga bei turėjo poveikį bendruomenei dažniau ilgą, nei trumpą laiko tarpą.

Tyrimo metu pateikėme klausimą, ar organizuojama veikla buvo/yra tęsiama, ar ji buvo perkelta į kitas sritis (žr. 20 lentelę).

20 lentelė. Veiklos nuoseklumas

Nuoseklumas: ar veikla tęsiama, ar ji buvo perkelta į kitas sritis
1. Veiklą tęsiama ir perkelta į kitas sritis	7
2. Veikla tęsiama	3
3. Bus tęsiama jei gaus lėšų veiklai	1
4. Planuojama tęsti toliau	2

Daugiau kaip pusė tiriamųjų – septyni vadovai teigė, kad veikla tęsiama ir perkelta į kitas sritis; trys tiriamieji atsakė, kad veikla tęsiama, bet nenurodė, ar ji buvo perkelta į kitas sritis. Taip pat du tiriamieji teigė, kad veiklą planuojama tęsti toliau, o vienas respondentas atsakė, kad bus tęsiama, jei gaus lėšų. Taigi, šie apklausos rezultatai leidžia manyti, kad daugumojei apklaustųjų vaikų globos institucijų pilietiškumą skatinanti veikla yra nuosekli, tęsiama ar planuojama tęsti. Šie duomenys taip pat atsispindi 26 paveiksle.

Pilietiškumą skatinančios veiklos nuoseklumas

Veikla bus tęsiama, jei bus lėšų

Veiklą planuojama tęsti toliau Veikla tęsiama

Veikla tęsiama ir perkelta j

kitas sritis

26 pav. Veiklos nuoseklumo galimybės

Tyrimo metu taip pat pateikėme klausimą, ar veikla buvo pristatyta internetiniuose puslapiuose, spaudoje, kt. (žr. 21 lentelę). Daugiau kaip pusė – septynių globos namų vadovai nurodė, jog jų veikla niekur nebuvo pristatyta. Tačiau penkių globos namų vadovai teigė, jog jų veikla buvo pristatyta vietinėje spaudoje – respondentų teigimu, į vietinę spaudą rašė tiek žurnalistai, tiek globos namų vadovai, darbuotojai, kartais globojami vaikai taip pat parašydavo savo atsiliepimus. Šv.Kazimiero vaikų globos namų vadovė teigė, kad jų veikla buvo pristatoma tiek vietinėje spaudoje, tiek vietinėje televizijoje. Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė“ direktorė teigė, kad jų veikla buvo pristatoma vietinėje spaudoje, taip pat užsienio spaudoje – paminėjo tokias šalis kaip JAV, Vokietija, Švedija, Norvegija. Vaikų laikinosios globos namų

„Atsigręžk“ direktorė X.Xxxxxxxxxxxxx teigė, kad jų veikla buvo aprašoma internetiniame Viešos įstaigos „Atsigręžk į vaikus“ puslapyje. Kalvarijos savivaldybės globos namų direktorius X.Xxxxxxxxx teigė, kad vietinėje spaudoje apie jų veiklą parašoma dažnai, taip pat ir respublikiniuose laikraščiuose – vadovas teigė, jog visus straipsnius globos namų administracija kruopščiai renka ir saugo.

Pilietiškumą skatinančios veiklos pristatymo galimybės atsispindi 21 lentelėje.

21 lentelė. Pilietiškumą skatinančios veiklos pristatymas

Ar veikla buvo pristatyta internetiniuose puslapiuose, spaudoje, kt.
1. Internetiniuose puslapiuose	1
2. Vietinėje spaudoje	5
3. Respublikinėje spaudoje	1
4. Užsienio spaudoje (JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje)	1
5. Vietinėje televizijoje	1
6. Nebuvo pristatyta	7
Iš jų:
- vietinėje spaudoje ir televizijoje	2
- vietinėje ir užsienio spaudoje	2

Document Metadata

Table of Contents

GLOBOJAMO VAIKO POZITYVIOSIOS SOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS

Document Metadata