GALIMYBIŲ STUDIJA

NLP asociacija

Pagal 2013 m. lapkričio 4 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. S-LSPA-02 tarp Lietuvos pedagogų asociacijos ir NLP asociacijos dėl tyrimo „Socialinio ugdymo srityje dirbančių tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ atlikimo ir galimybių studijos „SU srities tyrėjų kompetencijų ugdymo galimybės“ parengimo paslaugų

GALIMYBIŲ STUDIJA

„SU SRITIES TYRĖJŲ KOMPETENCIJŲ UGDYMO GALIMYBĖS“

Vilnius, 2014

TURINYS

Situacijos analizė 5

Įvadas 7

1. Galimybių studijos metodologija 8

1.1. Adekvačiojo portfelio modelio adaptavimas socialinio ugdymo srities tyrėjų gebėjimų ir kompetencijų analizei 8

1.2. Adekvačiojo portfelio modelio sudarymas ir jo taikymo ypatumai investavimo sprendimams priimti 8

1.3. Naudingumo funkcijos sudarymas adekvačiajam portfeliui 14

2. Optimalaus ugdytinų kompetencijų portfelio nustatymas 19

2.1. Išteklių paskirstymo rezultatai pirmoje kompetencijų grupėje 20

2.2. Išteklių paskirstymo rezultatai antroje kompetencijų grupėje 21

2.3. Išteklių paskirstymo rezultatai trečioje kompetencijų grupėje 24

3. Siūlomi mokymo moduliai socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijoms ugdyti 27

3.1. Socialinės partnerystės modeliavimas 28

3.2. Įrodymais grįsta praktika 37

3.3. Socialinė ekonomika 41

3.4. Sisteminė (kompleksinė) pagalba 50

3.5. Sumanioji socializacija 68

Išvados 77

Literatūra 81

Lentelių sąrašas:

1 lentelė. Klasikinės portfelio teorijos ir adekvačiojo portfelio teorijos palyginimas 10

2 lentelė. Optimalaus bendrųjų kompetencijų portfelio parametrai 21

3 lentelė. Optimalaus bendrųjų instrumentinių kompetencijų portfelio parametrai 24

4 lentelė. Optimalaus bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų portfelio parametrai 26

5 lentelė. Kompetencijos, kurioms įsisavinti skirtas modulis 27

Paveikslų sąrašas:

1 pav. Pradiniai perėjimo nuo Markowitzo portfelio prie adekvačiojo portfelio žingsniai 12

2 pav. Efektyviojo paviršiaus formavimo scheminis vaizdas 12

3 pav. Adekvačiojo portfelio galimybių paviršius ir investuotojo naudingumo funkcija 13

4 pav. Abejingumo kreivių šeimos ir efektyviosios linijos susikirtimas (E) – optimalus portfelis investuotojui pelningumo – rizikos plokštumoje 14

5 pav. Naudingumo ir išlikimo funkcijų lietimosi taškas kaip sprendinio paieškos priemonė 15

6 pav. Efektyviojo paviršiaus schema 16

7 pav. Optimalaus sprendimo suradimo procesas 17

8 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų kompetencijų grupėje 20

9 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų instrumentinių kompetencijų grupėje 23

10 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų grupėje 25

11 pav. Pagalbos poreikio įvertinimas 52

12 pav. Pagalbos poreikio identifikavimo procesas 55

13 pav. Pagalbos vaikui ir šeimai teikimo procesas 66

14 pav. Shannono ir Weaverio linijinis komunikacijos modelis 73

15 pav. Dance spiralinis modelis 74

16 pav. Daugiakanalis komunikacijos modelis 74

17 pav. Teorinė sumaniosios socializacijos modelio įgyvendinimo loginė schema 75

Situacijos analizė

Tyrimas „Socialinio ugdymo srityje dirbančių tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ atskleidė Lietuvos ir užsienio mokslininkų požiūrį į įvairius socialinio ugdymo srities tyrėjų darbo aspektus ir ypač į jiems reikalingus gebėjimus ir kompetencijas. Šio tyrimo tikslas – identifikuoti ir konkrečiai įvardyti socialinio ugdymo srities tyrėjų gebėjimus ir kompetencijas, kurių reikia ir trūksta, siekiant didinti Lietuvos MTEP potencialą. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros, atliktų mokslinių tyrimų, galimybių studijų ir kitų informacijos šaltinių analizė, palyginimas ir apibendrinimas; ekspertinio vertinimo metodas, į kurį įeina ekspertų apklausa anketomis bei ekspertų nuomonių suderinamumas ir gautų rezultatų įvertinimas.

Šis tyrimas apėmė kelių tyrimo metodų integruotą panaudojimą. Analizuojant literatūrą buvo pasiūlytos gairės ekspertiniam vertinimui ir kompetencijų anketai. Anketinė apklausa atskleidė realią socialinio ugdymo srities tyrėjų situaciją – jų nuomonę apie savo srities mokslininkų kompetencijų reikalingumą. Apklausiant gauti duomenys buvo panaudoti ekspertiniam vertinimui. Tokio tipo vertinimo, išskiriant reikalingiausias SU srities tyrėjų kompetencijas, Lietuvoje dar nebuvo atlikta.

Tyrimo „Socialinio ugdymo srityje dirbančių tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ metu atlikta lyginamoji analizė leido atrinkti svarbiausius ir dažniausiai literatūroje minimus gebėjimus ir kompetencijas, kurių sąrašas toliau bus panaudotas ekspertiniam vertinimui – sudarant anketą ekspertams ir prašant jų išrikiuoti šiuos gebėjimus ir kompetencijas pagal svarbą bei išskiriant tas kompetencijas, kurių trūksta ir kurias socialinio ugdymo srities tyrėjams reikėtų ugdyti. O ekspertinis vertinimas leido išsiaiškinti Lietuvos socialinio ugdymo srities ir gretutinių mokslo krypčių atstovų nuomonę apie socialinio ugdymo tyrėjo darbo specifiką, problemas, su kuriomis tyrėjas susiduria savo veikloje, ir kompetencijas bei gebėjimus, kurių jam labiausiai reikia norint sėkmingai spręsti įvairias problemas ir efektyviai dirbti. Ekspertinis vertinimas buvo atliktas pagal nustatytą procedūrą. Ekspertų grupės dydis – optimalus (10 ekspertų). Išsamiai išanalizuota jų kompetencija ir patirtis. Pateikta informacija apie jų atstovaujamą veiklos sritį, atliekamo darbo pobūdį.

Apibendrinant galima teigti, jog taikant kiekvieną metodą – literatūros analizės, ekspertinio vertinimo ir adekvačiojo portfelio modelį – gauti rezultatai buvo panaudoti ir kaip duomenys kitam metodui pritaikyti (t. y. literatūros analizės metu gauti duomenys naudojami ekspertiniam vertinimui, ekspertinio vertinimo metu gauti rezultatai naudojami optimalaus išteklių paskirstymo uždaviniui spręsti taikant adekvačiojo portfelio modelį), ir kaip tam tikras savarankiškas rezultatas, padėjęs pasiekti galutinį tyrimo tikslą – įvertinti trūkstamus socialinio ugdymo srities tyrėjų gebėjimus ir kompetencijas siekiant didinti Lietuvos MTEP potencialą. Atlikus tyrimą ir išskyrus

svarbiausias ugdytinas kompetencijas, gali būti teikiama rekomendacija, jog atliekant optimalaus išteklių paskirstymo tarp ugdytinų gebėjimų ir kompetencijų uždavinio sprendimą, tikslinga atlikti ne tik optimalų išteklių paskirstymą tarp svarbiausių kompetencijų kiekvienoje kompetencijų grupėje, bet ir grupės viduje tarp ekspertų nuomone reikšmingiausių kompetencijų. Taip socialinio ugdymo srities tyrėjui bus užtikrintas tam tikros srities kompetencijų komplekso ugdymas.

Įvadas

Galimybių studijos tikslas – remiantis atlikto tyrimo „Socialinio ugdymo srities tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ ataskaita parengti išsamią socialinio ugdymo srities tyrėjų trūkstamų kompetencijų ugdymo galimybių analizę.

Uždaviniai. Xxxxxxxxx studijos tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

• Detaliai išanalizuoti adekvačiojo portfelio modelio formavimo metodiką, kuria remiantis bus atliekamas optimalus išteklių paskirstymas ugdytiniems SU srities tyrėjų gebėjimams ir kompetencijoms.

• Identifikuoti adekvačiojo portfelio modelio sistemai reikalingas įvestis – išteklių paskirstymo variantų skaičių, į kiekvieną variantą įeinančių ugdytinų kompetencijų skaičių, nustatyti pagal tyrimo metu ekspertų pateiktus įverčius šioms kompetencijoms priskirtinus parametrus (vidurkius, standartinius nuokrypius ir kt.) bei suformuoti pilnus tikimybių skirstinius.

• Sumodeliuoti optimalią išteklių paskirstymo portfelio struktūrą ir grafinius vaizdus; apibūdinti gautus rezultatus.

• Pateikti modulių sąrašą, pagal kurį rekomenduojama ugdyti trūkstamas socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijas.

• Apibendrinti gautus rezultatus ir pateikti išvadas.

Tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metodas, kuris bus taikomas rengiant galimybių studiją – adekvačiojo portfelio modelio metodas. Taikant šį metodą, siekiama pasiūlyti optimalų išteklių paskirstymo variantą, atsižvelgiant į riziką ir neapibrėžtumą, skirtingiems tyrėjų gebėjimams ir kompetencijoms plėtoti. Atlikus skaičiavimus pagal adekvataus portfelio modelį, bus nustatyta, kokią grąžą duos investicijų vienetas į tam tikrą gebėjimų ir kompetencijų derinį, nustatant grąžos patikimumą ir rizikingumą. Taip pat atliekant praktinius skaičiavimus pagal adekvačiojo portfelio modelio metodą bus pasinaudota Simulacion 4.0 programa. Svarbiausių ugdytinų kompetencijų rezultatai, gauti taikant adekvačiojo portfelio modelio metodą, palyginti su ekspertinio vertinimo metodu gautais rezultatais, kurie aprašyti tyrime „Socialinio ugdymo srities tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“.

Praktinė rezultatų reikšmė. Naudojantis parengta galimybių studija, socialinio ugdymo

srities tyrėjai žinos, kokių kompetencijų dirbant labiausiai trūksta ir kokios reikalingos, galės efektyviai paskirstyti turimus išteklius ugdant šias kompetencijas Be to, pasiūlytas modulių sąrašas galės būti praktiškai taikomas mokant tyrėjus ir suteikiant stokojamų kompetencijų.

1. Galimybių studijos metodologija

1.1. Adekvačiojo portfelio modelio adaptavimas socialinio ugdymo srities tyrėjų gebėjimų ir kompetencijų analizei

Portfelio sąvoka vartojama daugelyje tyrimo ir praktinės veiklos sričių. Nevienareikšmiškai ši sąvoka vartojama netgi investicijų ir finansų srityse. Tradicinį investavimo portfelio suvokimo variantą kaip vienarūšių vertybinių popierių aibę, priklausančią vienam subjektui – kas yra tapatu atitinkamo skaičiaus atsitiktinių dydžių sumai – keičia įvairiarūšių vertybinių popierių aibė, priklausanti vienam subjektui. Ryšių įvairovė tarp besikeičiančių vertybinių popierių darosi išties sudėtinga. Jau vien įvairiarūšių išvestinių vertybinių popierių, esančių portfelyje, visuma gali sukurti sunkiai išnarpliojamą sąveikų grandinę. Tad nenuostabu, kad ir technika, naudojama portfeliui valdyti, nuolat ir greitai sudėtingėja. Portfelis tampa išskirtinai svarbiu sisteminės analizės instrumentu, kuris savo prigimtimi nukreiptas į sudėtingų stochastinių sistemų nagrinėjimą.

Atlikdami socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijų tyrimą, portfelį suprasime kaip skirtingų tyrėjo gebėjimų ir kompetencijų, kurias jis turėtų vienaip ar kitaip ugdyti, sąranką. Portfelio technika bus naudojama siekiant nustatyti optimalią gebėjimų ir kompetencijų sąranką, kurias yra tikslingiausia ugdyti tyrėjui, t. y. į kokią gebėjimų ir kompetencijų kombinaciją ir kokiomis proporcijomis investuotas piniginis vienetas duotų optimalų grąžos pasiskirstymo variantą.

Šiame eksperimente bus panaudotos taip vadinamojo adekvačiojo portfelio – adekvataus investicinių aktyvų stochastinei prigimčiai portfelio – galimybės. Tai leis vertinti investicijų į gebėjimų ir kompetencijų ugdymą ir pagal investuotos grąžos efektyvumą, ir pagal jos patikimumą. Adekvačiojo portfelio modelis ir jo taikymas įvairioms ekonominėms, finansinėms ir investicinėms problemoms spręsti plačiai aprašytas jį pasiūliusio autoriaus A. V. Rutkausko ir bendraautorių darbuose (Xxxxxxxxxx 2006; Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxxx 2006; Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxxx, Jakštas 2006; Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxx-Xxxxxxxxxx 2010; Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxx 2011).

Rengiant galimybių studijos metodologiją ir siekiant tiksliau atskleisti metodo naudojimo

esmę, tikslinga plačiau nagrinėti adekvačiojo portfelio modelio sudarymo eigą ir etapus. Adekvačiojo portfelio formavimo metodika nagrinėjama tolesniuose skyriuose.

1.2. Adekvačiojo portfelio modelio sudarymas ir jo taikymo ypatumai investavimo sprendimams priimti

Įsigilinus į portfelio pelningumo, tiksliau investicijų, priklausančių portfeliui, pelningumo apibrėžtį, tenka sutikti, kad konkrečiai portfelio būsenai nustatyti vidutinė portfelio grąžos reikšmė

nėra vienintelis ar universaliai naudotinas rodiklis. Tikėtinas arba vidutinis pelningumas – tai apibendrinta portfelio grąžos galimybių būsena visoms investicijoms kartu paėmus. Be to, tai tik viena iš aibės charakteristikų, neretai nekelianti tokio didelio susidomėjimo kaip, pavyzdžiui, tam tikro lygmens kvantilis ir pan., o neretai ir visiškai nepriklausanti siektinų būsenų aibei. Kiekvienu konkrečiu atveju vidutinis pelningumas bus viena iš visų pelningumo galimybių, kurias visiškai nusako tik jų tikimybės skirstinys.

Verta pastebėti ir paaiškinti čia ir toliau šiame darbe vartojamą sąvoką pelningumo galimybė. Portfelio pelningumas čia tapatus portfelio grąžai ir šie du terminai darbe vartojami kaip atitikmenys. Kadangi investicijų portfelis visuomet sudaromas ateičiai, o ateitis, kaip žinome, yra neapibrėžta, tai ir portfelio pelningumas išlieka neapibrėžtas. Net ir aprašant tikėtiną pelningumą ateityje tam tikru tikimybės skirstiniu, konkrečios reikšmės iš anksto numatyti neįmanoma. Taigi, siekiant pabrėžti, kad taip kalbama apie pelningumą, kurį galimai turės investuotojas iš pasirinktos investavimo priemonės, vartojama pelningumo galimybės sąvoka.

Matyt, apskritai nėra tikslinga ieškoti vienintelei pelningumo galimybei atstovaujančio

rodiklio, nes pr imant sprendimus dažniausiai reikia matyti visas galimų pelningumų reikšmes. Portfelio pelningumo, kaip visiškai aprašyto atsitiktinio dydžio, traktavimo būtinumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad ir atskirų investicijų (obligacijų, akcijų, projektų), ir portfelio kainos rinkoje yra įvairios jų atsitiktinių dydžių realizacijos. Taigi, visą portfelio grąžos galimybių vaizdą galima turėti tik pasitelkus atsitiktinio dydžio, kaip adekvataus šio pelningumo finansinio-matematinio modelio, logiką ir to atsitiktinio dydžio galimybių tikimybės skirstinį.

Iš tikrųjų investicijų, esančių portfelyje, pelningumas stebimas ir realizuojamas ne pagal savo vidurkius, o pagal vienas iš galimų reikšmių, kurias nusako investicijų rinka ir įsigijimo kainos. Tad investuotojui svarbu matyti visą galimų portfelių grąžos galimybių aibę, o ne tik moderniojo portfelio efektyviojoje linijoje esančius portfelius. Taigi, investuotoją domina ištisa efektyvioji zona, kuri suprantama kaip visuma efektyviųjų linijų visiems pasirinktų investicijų galimybių tikimybių skirstinio kvantiliams. Dėl to efektyviosios linijos, kurioje išsidėstę portfeliai, turintys vidurkio maksimumą, nagrinėjimas yra pakeičiamas efektyviosios zonos nagrinėjimu. Adekvačiojo portfelio pavadinimas – adekvatusis investicijų pelningumo garantijai (patikimumui) nustatyti portfelis – rodo, kad vienas iš pagrindinių jo privalumų yra investavimo sprendimų patikimumo įvertinimas (Xxxxxxxxxx 2000). Kitaip tariant, portfelio adekvatumas pasireiškia tuo, kad plėtojamas portfelio modelis, nagrinėjantis kiekvieną tikėtino pelningumo galimybę, atsižvelgiant į tos galimybės garantiją, tokiu būdu yra adekvatus investicijų pelningumo galimybių (laukiamos grąžos) stochastinei prigimčiai.

1 lentelė. Klasikinės portfelio teorijos ir adekvačiojo portfelio teorijos palyginimas

Klasikinė portfelio teorija

Adekvačiojo portfelio teorija

• nustato efektyviąją liniją, kurioje esantys portfeliai turi maksimalius tikėtinus (vidurkinius) pelningumus tarp visų tam tikro rizikingumo portfelių iš galimų portfelių aibės; • kiekvieno investuotojo abejingumo kreivė leidžia parinkti portfelį, kuriame investuotojas pasiekia savo naudingumo maksimumą; • investicijų ir portfelio investicijų pasirinkimas vykdomas nagrinėjant sąveikas tarp pelningumo vidurkio ir pelningumo galimybių rizikingumo (dažnai – standartinio nuokrypio) tendencijų ir atsižvelgiant į investuotojo abejingumo kreivę pelno vidurkio – rizikos plokštumoje.

• nustato efektyviąją zoną, kurioje kiekvienam galimų portfelių aibės rizikos lygmeniui yra maksimalios galimos reikšmės tikimybių skirstinys; • kiekvieno investuotojo naudingumo funkcijai lei- džia parinkti tokį rizikos lygmenį, o kartu ir tokį maksimalių galimybių skirstinį, kuris maksimi- zuoja investuotojo naudą, o kartu ir investicijų visumos sukurtą naudą; • pelningumo galimybės kiekvienai investicijai taip pat kaip ir visam portfeliui yra nagrinėjamos kartu su rizikos recipientų (subjek- tų, patiriančių riziką) naudingumo funkcijomis, kuriose yra atsižvelgta į galimybių tikimybės skirs- tinius.

Šaltinis: Xxxxxxxxxx (2005)

Adekvačiojo portfelio idėja ir technika leidžia investuotojui naudoti ne tik pelningumo ir rizikingumo rodiklius, bet ir pelningumo garantijos sąvoką, kuri natūraliai įsipina į sprendimų valdymo logiką. Iliustruojant adekvačiojo portfelio koncepcijos esmę, tikslinga pabrėžti tuos pagrindinius skirtumus, kurie susiklosto naudojantis klasikine (literatūroje dažnai vadinama moderniąja) portfelio teorija ir adekvačiojo portfelio koncepcija (1 lentelė).

A. V. Xxxxxxxxxx (2000), pasiūlęs adekvačiojo portfelio modelio idėją, toliau ją plėtojo ir papildė, atskleisdamas šio modelio taikymo ypatumus (Xxxxxxxxxx 2005, 2006; Xxxxxxxxxx et al. 2009; Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx 2011).

Fundamentali moderniojo (Markowitzo) portfelio modelio ir jį papildančių versijų funkcija yra siekis objektyviai subendramatinti investicijos pelningumą ir rizikingumą bei sudaryti galimybę parinkti optimalų, atsižvelgiant į investuotojo abejingumo kreivę, portfelį. Efektyvioji portfelio reikšmių linija – tai fundamentali tokio parinkimo ir optimizavimo priemonė. Tačiau šiandieniniam investuotojui bene svarbiausia ir suprantamiausia yra siekiamos pelningumo galimybės patikimumo įvertinimas ir kartu bendrasis pelningumo, rizikingumo ir patikimumo lygmenų subendramatinimas,

kurio esmė analitiškai atskleista sudarant efektyvųjį paviršių trimatėje – pelningumas, rizikingumas, patikimumas – erdvėje. Efektyvusis paviršius, kuris susiformuoja kaip portfelio galimybių reikšmių išlikimo funkcijų ir izogarančių sankirta, ne tik tarnauja tokiam subendramatinimui, bet ir tampa apribojimų aibe ieškant didžiausio naudingumo galimybės investuotojui, suprantama, kaip kriterijų pasitelkiant jo naudingumo funkciją, kuri priklauso nuo pelningumo, rizikos ir patikimumo, akcentuojant skirtumą tarp investicijos galimybių rizikingumo ir investuotojo rizikos, kuri priklauso ir nuo individualių investuotojo savybių.

Naudojant efektyviojo paviršiaus elementus, verta atkreipti dėmesį į jų matavimą. Kaip ir nagrinėjant stochastinius (tikimybinius) dydžius ar procesus, galimybės patikimumą įprasta matuoti patikimumo (angl. reliability) ar išlikimo (angl. survival) funkcija S(x) = 1 – F(x), čia F(x) = P{ <x} yra investicijos galimybių tikimybės skirstinio funkcija (angl. accumulated distribution function).

Tenka pripažinti, kad literatūroje dažnai sprendimams pagrįsti siūloma pasitelkti pelningumo ir rizikos sąvokas, o tiksliau – šiomis sąvokomis aprašytų procesų sąveiką. Tačiau vadovaujantis šia logika, rizikai skirta funkcija yra atspindėti ne tik galimas investuotojo netektis dėl investicijos galimybių rizikingumo, bet ir investuotojo gebėjimų (ar negebėjimų) valdyti šio rizikingumo pasekmes.

Norint detaliau atskleisti portfelio investicinių sprendimų patikimumo sąvokos turinį ir mechanizmą, trumpai bus apžvelgta adekvačiojo investicinių sprendimų patikimumui įvertinti portfelio anatomija. Adekvačiojo portfelio sudarymo procedūra bus analizuojama iš statistiškai nepriklausomų hipotetinių aktyvų sudaryto portfelio pagrindu (Xxxxxxxxxx, Stasytytė 2011).

Sudarant modernųjį, arba Markowitzo, portfelį, įprasta, kad ordinačių ašyje yra atidedamos portfelio pelningumo vidutinės reikšmės, o abscisių ašyje – to paties pelningumo nepastovumo (rizikos) matas, t. y. vidutinis standartinis nuokrypis ar kitaip parinktas nepastovumo matas (Markowitz 1952). Taigi, skirtingose koordinačių ašyse atidedami to paties dydžio galimybių tikimybės skirstinio vidurkis ir vidutinis kvadratinis nuokrypis. Pasirinkus aibę aktyvų su žinomomis jų pelningumo ir vidutinio standartinio nuokrypio reikšmėmis ir padarius prielaidą, kad investuotojo portfelyje kiekvienas iš aktyvų gali užimti dalį – witzo portfelio atveju nuo 0 iki 1, turėsime vadinamąją visų galimų portfelių aibę (1 pav. a sekcija) ir tos aibės efektyviąją liniją (1 pav. b sekcija).

Tačiau, norint išlaikyti susiklosčiusį portfelio reikšmių aibės analizės geometrinį akivaizdumą, kai abscisių ašyje yra atidedamas portfelio galimybių nepastovumas, o ordinačių ašyje

– portfelio galimų pelningumų spektras, ir šalia to dar siekiant geometriškai pavaizduoti ir portfelio galimybių patikimumo rodiklius, jau nepakanka dvimatės plokštumos tam akivaizdumui išlaikyti.

a) Markowitzo (Markowitz), arba vidurkio

– standartinio nuokrypio portfelio reikšmių aibė

b) Vidurkio – standartinio nuokrypio portfelio reikšmių aibės efektyvioji linija

c) Percentiliai – standartinis nuokrypis portfelio reikšmių aibė

d) Percentiliai – standartinis nuokrypis portfelio reikšmių aibės efektyviosios linijos

1 pav. Pradiniai perėjimo nuo Markowitzo portfelio prie adekvačiojo portfelio žingsniai

a) Efektyviųjų linijų pasukimas b) Efektyviųjų linijų pakėlimas

2 pav. Efektyviojo paviršiaus formavimo scheminis vaizdas

a) Adekvačiojo portfelio efektyvusis paviršius (geometrinis vaizdas)

b) Naudingumo funkcijos vaizdas

3 pav. Adekvačiojo portfelio galimybių paviršius ir investuotojo naudingumo funkcija

Šaltinis: Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx (2011)

Todėl tolesnis portfelio nagrinėjimas turi būti perkeltas iš ganėtinai akivaizdžios portfelių rizika (abscisė) – portfelių pelningumo galimybių spektras (ordinatė) plokštumos į portfelių rizika (abscisė) – portfelių pelningumo galimybės (ordinatė) – portfelio pelningumų patikimumas (aplikatė) erdvę. Ordinačių ašyje yra atidedama efektyvioji zona, kurios skiriamasis požymis yra tai, kad čia (ordinačių ašyje) nagrinėjami ne portfelių vidurkiai, kaip moderniajame portfelyje, o tų portfelių visų kvantilių atitinkami maksimumai kiekvienai rizikos reikšmei.

Taigi, suformuojama visų galimų kvantiliai – standartinis nuokrypis portfelių galimų reikšmių aibė (1 pav. c sekcija). Kalbant tiksliau, sudarant aibę buvo panaudoti ne visi kvantiliai, o visi percentiliai. Remiantis sudaryto portfelio reikšmių aibe ir moderniojo portfelio efektyviosios linijos analogu, sudaroma efektyviųjų linijų aibė (1 pav. d sekcija), kuri yra pagrindas efektyviajam paviršiui sudaryti.

Suformavus efektyviųjų linijų aibę, šios linijos yra perkeliamos į horizontalią plokštumą, pasukamos 180° kampu ir pakeliamos į atitinkamą patikimumo (garantijos) lygmenį (2 pav.).

Paminėtos procedūros atlikimas su efektyviosiomis linijomis leidžia sudaryti investicijų portfelio trimatį (pelningumas, rizikingumas, patikimumas) vaizdą, vadinamą efektyviuoju paviršiumi. Šis paviršius pavaizduotas 3 paveiksle a sekcijoje pasirinktiems trims aktyvams, kurių galimybės, nusakomos normaliaisiais jų galimybių tikimybės skirstiniais: N1(a1 = 1,1, σ1 = 0,11), N2(a2 = 1,4, σ2 = 0,15), N3(a3 = 1,7, σ3 = 0,19).

3 paveiksle b sekcijoje pavaizduotas trimatės naudingumo funkcijos geometrinis vaizdas, tačiau šios funkcijos sudarymas bus detalizuojamas kitame poskyryje.

Siekiant priartėti prie investicijos naudingumo įvertinimo investuotojui pagal galimybės efektyvumo dydį, galimybių rizikingumą ir kiekvienos iš galimybių patikimumą, pasitelkiama ir vartojama izogarantės sąvoka (Xxxxxxxxxx 2006).

Investicijų portfelio q lygmens izogarantė – tai q lygmens kvantilis – rizika portfelio galimybių efektyvioji linija, pakelta į q lygmenį z (aplikatės) ašyje, jungianti vienodos garantijos galimybių aibės reikšmes keičiantis rizikai.

Jeigu būtų laikomasi efektyviosios linijos sudarymo logikos, pelningumo atstojamąja imant visus galimus kvantilius (čia percentilius), tai izogarančių aibės formavimas yra pavaizduotas 1 pav. d sekcijoje. Tokia efektyviųjų linijų aibė sudaro pagrindą formuoti efektyvųjį paviršių. Efektyviajame paviršiuje, t. y. trimatėje erdvėje, efektyviųjų linijų vaidmuo perleistas izogarantėms. Čia naudojantis efektyviojo paviršiaus formavimo logika, galima nagrinėti naudingumo galimybių, dabar jau matuojamų trimis parametrais – pelningumu, pelningumo patikimumu ir rizika – parinkimą, pasitelkiant trimatę naudingumo funkciją. Vadinasi, efektyvųjį paviršių galima laikyti išlikimo funkcijų ir izogarančių susikirtimo tinklu.

1.3. Naudingumo funkcijos sudarymas adekvačiajam portfeliui

Norint detaliai atskleisti pelningumo, rizikos ir patikimumo subendramatinimo procesą sudarant naudingumo funkciją, tikslinga iš pradžių pateikti funkcijos išraiškas dviejose dvimatėse plokštumose – pelningumo – rizikos ir pelningumo – patikimumo.

Klasikinė portfelio valdymo samprata teigia, kad kiekvienas investuotojas pasirenka tokį portfelį, kuris atitinka jo pageidaujamą rizikos lygį ir suteikia maksimalų pelningumą esant pasirinktam rizikos lygiui (Hirt, Block 1993). Tas parinkimas vykdomas pasitelkiant abejingumo kreivę. Taigi, tokia naudingumo funkcija padeda investuotojui išsirinkti optimalų portfelį pelningumo ir rizikingumo santykio požiūriu. Pelningumo – rizikos naudingumo funkcija – tai abejingumo kreivių šeima, artėjanti prie efektyviosios linijos mažėjant naudingumo lygiui (Xxxxxxxxxx 2006). Grafiškai tai pavaizduota 4 paveiksle.

4 pav. Abejingumo kreivių šeimos ir efektyviosios linijos susikirtimas (E) – optimalus portfelis investuotojui pelningumo – rizikos plokštumoje

Šaltinis: Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx (2010)

Verta pastebėti tai, kad 4 paveiksle pavaizduota tik vidutiniškai rizikuojančio investuotojo abejingumo kreivių šeima.

Pereinant prie antrojo tipo naudingumo funkcijos vaizdavimo ir aprašymo, verta pasitelkti paprasčiausią naudingumo funkciją, priklausančią nuo šių dviejų pelningumo parametrų: galimybės dydis – e ir pelningumo galimybės patikimumas (garantija) – g. Kadangi abu parametrai (arba bet kuris vienas iš jų) maksimizuojami, funkcijos analitinė išraiška atrodys taip:

U = u(e, g) = exp{e} ∙ g. (1)

Nors rizikos valdymo literatūroje paminėtai pelningumo, patikimumo ir rizikos subendramatinimo problemai skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau darbinėje plotmėje nagrinėjant netgi atrodytų klasikinę problemą – kaip pasirinkti geriausią sprendinį atsižvelgiant į pelningumą ir patikimumą kartu, dažnai remiamasi nuojauta, o ne kiekybiškai pagrįstais sprendimais. Tokio kiekybiškai apskaičiuoto sprendimo grafinio vaizdo galimą variantą pateikia A. V. Xxxxxxxxxx ir X. Xxxxxxxxx (2010) (5 pav.).

5 pav. Naudingumo ir išlikimo funkcijų lietimosi taškas kaip sprendinio paieškos priemonė

Šaltinis: Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx (2010)

Čia tenka pastebėti, kad visavertė rizikos samprata turėtų būti interpretuojama kaip subjekto (investuotojo) netekties galimybių tikimybės skirstinys. Kartu neabejotina, kad investuotojo rizika visuomet priklauso nuo investicijos rizikingumo. Investuotojo, kuriam netektis nesėkmės atveju yra didelė, naudingumo funkcija arba tiesiog abejingumo kreivė, kad ir didelį pelningumo augimą žadančiai investicijai reikalauja nemažėjančios garantijos.

5 paveiksle pateikta naudingumo funkcija leidžia parinkti optimalų pelningumo ir patikimumo santykį konkrečiam investuotojui, o pati efektyvioji linija yra tas informacijos šaltinis, kuris nusako, kiek turime atsisakyti patikimumo (garantijos), jeigu siekiame vienetu didesnio pelningumo.

Išanalizavus naudingumo funkcijos variantus pelningumo – patikimumo ir pelningumo – rizikos plokštumose, toliau bus nagrinėjama, kaip šių funkcijų sujungimas į bendrą tinklą galėtų duoti trimatę naudingumo funkciją, nusakomą bendros portfelio galimybės pelningumo, to pelningumo patikimumo ir rizikos, kuri gresia investuotojui šios galimybės tapsmo atveju.

Šio tinklo sudarymas yra ganėtinai sudėtinga loginė procedūra. Būtina, kad tai būtų vientisas

tinklas, leidžiantis palyginti tarpusavyje visas adekvačiojo portfelio reikšmių aibės galimybes, atsižvelgiant į visus tris galimybės požymius: pelningumą, patikimumą ir riziką. Šiam tikslui įgyvendinti galima pasitelkti naudingumo funkcijų logiką ir techniką.

6 pav. Efektyviojo paviršiaus schema

Šaltinis: Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx (2010)

Taigi, 5 paveiksle turime scheminį dviparametrės naudingumo funkcijos vaizdą pelningumo

– patikimumo plokštumoje, o 4 paveiksle – kvantilių – rizikos plokštumoje. Tačiau nesusietas atskirų dviparametrių naudingumo funkcijų naudojimas nėra visiškai informatyvus, nes investuotojas negali tiesiogiai turėti informacijos apie galimybių pelningumo, patikimumo ir rizikos sąveiką formuojantis galimybės naudingumui. Tam tikslui (6 pav.) sudaroma trijų parametrų naudingumo funkcija pelningumo – rizikos – patikimumo erdvėje, kuri, artėjant prie adekvačiojo portfelio reikšmių aibės, indikuoja naudingiausią portfelio reikšmę, taigi, ir patį portfelį. Verta pastebėti, kad jeigu adekvačiojo portfelio galimybių aibė yra išlikimo funkcijų ir izogarančių

susikirtimo tinklas, tai erdvinė naudingumo funkcija yra pelningumo – rizikos ir pelningumo – garantijos naudingumo funkcijų susikirtimo tinklas.

garantija

1

0,8

0,6

0,4

0,2

0

pelningumas

Išlikimo funkcija

Naudingumo funkcija

0,05 0,08 0,10 0,13 0,16 0,19

a) Portfelio galimybių aibė ir naudingumo funkcija

b) Išlikimo funkcija ir naudingumo funkcija dar nesiliečia

garantija

1

0,8

0,6

0,4

0,2

0

pelningumas

garantija

1

0,8

0,6

0,4

0,2

0

pelningumas

0,05 0,08 0,10 0,13 0,16 0,19

Išlikimo funkcija Naudingumo funkcija

c) Išlikimo funkcijos ir naudingumo funkcijos susilietimas tam tikrame rizikos

lygyje – optimalus sprendimas

0,05 0,08 0,10 0,13 0,16 0,19

Išlikimo funkcija Naudingumo funkcija

d) Išlikimo funkcija ir naudingumo funkcija nutolsta viena nuo kitos

7 pav. Optimalaus sprendimo suradimo procesas

Šaltinis: Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxx (2011)

Grafinis tokios naudingumo funkcijos vaizdas yra suformuotas remiantis analitine funkcija

U= ⎛e⎞

⎝r⎠

ex⎜p ⎟⋅g, (1.17)

čia: U – galimybės naudingumo lygis; e – pelningumas; r – rizika; g – garantija.

Toks naudingumo funkcijos ir sprendimų priėmimo procedūros detalizavimas yra analitiškai reikšmingas, nes tokiu būdu čia yra sprendžiamas ir sudėtingo stochastinio programavimo uždavinys pasitelkiant imitacines technologijas ir grafinius sprendimų priėmimo būdus.

7 paveiksle yra pateikta 6 paveiksle pradėtos nagrinėti galimybių aibės efektyviosios zonos ir naudingumo funkcijos tarpusavio padėtis, esant tam tikram (pagal pasirinktą naudingumo funkciją) naudingumo lygmeniui. 7a paveiksle matome, kad tai dviejų beveik tolygaus paviršiaus statusą įgijusių paviršių ir išgaubtų vienas kito atžvilgiu paviršių sankirtos būsena. Xxxxxxxxx xxx xxxxxxxxx paviršius į atskirus pjūvius pagal atitinkamą rizikos lygį, galima stebėti optimalaus sprendimo sudarymo procesą. 7b paveiksle išlikimo funkcija ir naudingumo funkcija dar nesiliečia.

7c paveiksle matome jau patį sprendimo fiksavimo momentą. O 7d paveiksle paviršiai vėl nutolsta vienas nuo kito.

Iš tikrųjų, naudingumo funkcija, mažėjant jos naudingumo laipsniui, o tiksliau – vienas iš efektyviojo paviršiaus pjūvių, statmenas abscisei OX ir einantis per tam tikrą išlikimo funkciją, pirmasis susiliečia su pačia naudingumo funkcija, o kartu ir su viena iš izogarančių, o didesnio ir mažesnio rizikos lygmens analogiški pjūviai nepasiekia savųjų išlikimo funkcijų.

Gautas susilietimo taškas rodo aukščiausią naudingumą turinčią galimybę, kuri nagrinėjamu hipotetiniu atveju turi šiuos parametrus (pelningumas, patikimumas, rizikingumas): e = 0,086227; g

– 0,44; r = 0,01439. Optimalaus portfelio struktūra: w1 = 0,265; w2 = 0,34; w3 = 0,395.

Vadinasi, adekvačiojo portfelio sudarymo logika, kuria remiantis nagrinėjama kiekvienos pelningumo galimybės garantija ir ji apibrėžiama kaip tikimybė, kad investicijos pelningumas (grąža) nebus žemesnis nei tam tikras lygis, leidžia visiškai atskleisti pelningumo garantijos ir rizikos, kaip pelno galimybių nepastovumo, sąveiką su investuotojo naudingumo funkcija.

2. Optimalaus ugdytinų kompetencijų portfelio nustatymas

Atlikus tyrimą ir išskyrus svarbiausias ugdytinas kompetencijas, teikiama rekomendacija, jog atliekant optimalaus išteklių paskirstymo tarp ugdytinų gebėjimų ir kompetencijų uždavinio sprendimą, tikslinga atlikti ne tik optimalų išteklių paskirstymą tarp svarbiausių kompetencijų kiekvienoje kompetencijų grupėje, bet ir grupės viduje tarp ekspertų nuomone reikšmingiausių kompetencijų. Taip socialinio ugdymo srities tyrėjui bus užtikrintas tam tikros srities kompetencijų komplekso ugdymas.

Šiame skyriuje bus pateikti trys kompetencijų portfeliai, siūlantys optimalaus išteklių paskirstymo variantus tarp pirmųjų trijų grupių trijų svarbiausių kompetencijų:

1 grupė. Xxxxxxxxxx kompetencijos

1. Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas;

2. Iniciatyva ir verslumas;

3. Matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai.

2 grupė. Bendrosios instrumentinės kompetencijos

1. Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

2. Gebėjimas organizuoti ir planuoti;

3. Gebėjimas spręsti problemas.

3 grupė. Bendrosios tarpasmeninės kompetencijos

1. Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai);

2. Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje);

3. Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje.

Kiekviena kompetencija aprašyta efekto galimybių tikimybės skirstiniu, turinčiu trikampio skirstinio formą, su parametrais (minimumas, maksimumas, moda), nustatytais ekspertinio vertinimo metu. Naudojant šiuos skirstinius ir jiems būdingus parametrus, pagal adekvačiojo portfelio modelio metodiką sudaryti trys pavyzdiniai portfeliai, parodantys, kokiomis proporcijomis tikslinga paskirstyti turimus išteklius kiekvienos ugdytinų kompetencijų grupės viduje, siekiant, kad galutinis efektas – įgytos ir sustiprintos socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijos – būtų didžiausias esant duotam rizikos lygiui. Be to, gautas su didžiausia galima garantija. Tokiu būdu sudarant optimalų portfelį naudojami trys parametrai – efektyvumas, patikimumas ir rizika, ir siekiama optimalaus rezultato, galinčio duoti didžiausią sinerginį naudingumą pagal visus tris parametrus.

2.1. Išteklių paskirstymo rezultatai pirmoje kompetencijų grupėje

8 paveikslo a sekcijoje pateikiamas erdvinis efektyvumo galimybių, gautinų ugdant tris šios grupės kompetencijas skirtingu intensyvumu, paviršius (geometrinis vaizdas). B sekcijos tyrėjo naudingumo funkcija parodo visus galimus naudos variantus, kuriuos gali gauti tyrėjas skirtinga apimtimi ir intensyvumu ugdant tris paminėtas bendrosios kompetencijų grupės kompetencijas. C sekcijoje pateikiamas optimalaus sprendimo suradimo taškas, kuris parodo optimalią išteklių paskirstymo struktūrą tarp nuolatinio tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo, iniciatyvos ir verslumo bei matematinių gebėjimų ir pagrindinių mokslo ir technologijų gebėjimų kompetencijų ugdymo.

a) Efektyvusis paviršius b) Naudingumo funkcija

c) Optimalaus sprendimo suradimo taškas

8 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų kompetencijų grupėje

Įvertinus optimalų išteklių paskirstymo tarp bendrųjų kompetencijų ugdymo portfelį, pateikiama portfelio optimali struktūra:

nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas – 0,4211; iniciatyva ir verslumas – 0,3009;

matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai – 0,278.

Taigi, adekvačiojo portfelio modelio pagalba gauti sprendimo rezultatai visiškai atitinka ekspertinio vertinimo rezultatus, nes svarbiausia kompetencija pripažinta nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas. Turint 100 proc. išteklių, šiai kompetencijai reikėtų skirti 42,11 proc. visų bendrosioms kompetencijoms ugdyti skiriamų išteklių. Antroje vietoje turime ne mažiau svarbią kompetenciją – iniciatyva ir verslumas, kuriai skirta šiek tiek mažiau – 30,09 proc. turimų išteklių. Ir trečia pagal svarbą pripažinta matematinių gebėjimų kompetencija.

Paskirsčius išteklius tarp bendrųjų kompetencijų pagal pateiktas rekomendacijas, išeitų tokie suformuoto portfelio parametrai (2 lentelė):

2 lentelė. Optimalaus bendrųjų kompetencijų portfelio parametrai

Rizika	0,44
Efektyvumas	14,11
Patikimumas	0,35

2.2. Išteklių paskirstymo rezultatai antroje kompetencijų grupėje

9 paveikslo a sekcijoje pateikiamas erdvinis efektyvumo galimybių, gautinų ugdant tris šios grupės kompetencijas skirtingu intensyvumu, paviršius (geometrinis vaizdas). B sekcijos tyrėjo naudingumo funkcija parodo visus galimus naudos variantus, kuriuos gali gauti tyrėjas skirtinga apimtimi ir intensyvumu ugdant tris paminėtas bendrosios instrumentinių kompetencijų grupės kompetencijas. C sekcijoje matomas erdvinis efektyviojo kompetencijų ugdymo efekto galimybių paviršiaus susilietimo su socialinio ugdymo srities tyrėjo naudingumo funkcija vaizdas. D sekcijoje pateikiamas optimalaus sprendimo suradimo taškas, kuris parodo optimalią išteklių paskirstymo struktūrą tarp gebėjimo analizuoti ir sisteminti, gebėjimo organizuoti ir planuoti bei gebėjimo spręsti problemas kompetencijų ugdymo.

a) Efektyvusis paviršius b) Naudingumo funkcija

c) Efektyviojo paviršiaus ir naudingumo funkcijos susilietimas

d) Optimalaus sprendimo suradimo taškas

9 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų instrumentinių kompetencijų grupėje

Įvertinus optimalų išteklių paskirstymo tarp bendrųjų instrumentinių kompetencijų ugdymo portfelį, pateikiama portfelio optimali struktūra:

gebėjimas analizuoti ir sisteminti – 0,3929; gebėjimas organizuoti ir planuoti – 0,2381; gebėjimas spręsti problemas – 0,3690.

Šiuo atveju adekvačiojo portfelio modelio pagalba gauti sprendimo rezultatai ne visiškai atitinka ekspertinio vertinimo rezultatus. Ir remiantis adekvačiojo portfelio modelio metodika, ir ekspertiniu vertinimu svarbiausia kompetencija pripažintas gebėjimas analizuoti ir sisteminti. Šiai kompetencijai ugdyti reikėtų skirti 39,29 proc. visų bendrosioms instrumentinėms kompetencijoms ugdyti skiriamų išteklių. Antrą didžiausią išteklių kiekį pagal skaičiavimo rezultatus reikėtų skirti gebėjimui spręsti problemas. Iš tikrųjų tai logiška, nes gebėjimas spręsti įvairias problemas yra tikrai būtina savybė šiuolaikiniam socialinio ugdymo srities tyrėjui. Ekspertai antrą vietą skyrė gebėjimui organizuoti ir planuoti, kuris pagal adekvatųjį portfelį yra ne toks svarbus kaip gebėjimas spręsti problemas, ir jam užtektų tik 23,81 proc. išteklių fondo.

Paskirsčius išteklius tarp bendrųjų instrumentinių kompetencijų pagal pateiktas rekomendacijas, išeitų tokie suformuoto portfelio parametrai (3 lentelė):

3 lentelė. Optimalaus bendrųjų instrumentinių kompetencijų portfelio parametrai

Rizika	0,518
Efektyvumas	15,22
Patikimumas	0,32

2.3. Išteklių paskirstymo rezultatai trečioje kompetencijų grupėje

10 paveikslo a sekcijoje pateikiamas erdvinis efektyvumo galimybių, gautinų ugdant tris šios grupės kompetencijas skirtingu intensyvumu, paviršius (geometrinis vaizdas). B sekcijos tyrėjo naudingumo funkcija parodo visus galimus naudos variantus, kuriuos gali gauti tyrėjas skirtinga apimtimi ir intensyvumu ugdant tris paminėtas bendrosios instrumentinių kompetencijų grupės kompetencijas. C sekcijoje matomas erdvinis efektyviojo kompetencijų ugdymo efekto galimybių paviršiaus susilietimo su socialinio ugdymo srities tyrėjo naudingumo funkcija vaizdas. D sekcijoje pateikiamas optimalaus sprendimo suradimo taškas, kuris parodo optimalią išteklių paskirstymo struktūrą tarp gebėjimo analizuoti ir sisteminti, gebėjimo organizuoti ir planuoti bei gebėjimo spręsti problemas kompetencijų ugdymo.

a) Efektyvusis paviršius b) Naudingumo funkcija

c) (kairėje) Efektyviojo paviršiaus ir naudingumo funkcijos susilietimas

d) (dešinėje) Optimalaus sprendimo suradimo taškas

10 pav. Optimalaus sprendimo suradimo etapai bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų grupėje

Įvertinus optimalų išteklių paskirstymo tarp bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų ugdymo portfelį, pateikiama portfelio optimali struktūra:

tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai) – 0,2081; darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje) – 0,5225;

gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje – 0,2694.

Nagrinėjant išteklių paskirstymą tarp bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų, adekvačiojo portfelio modelio pagalba gauti sprendimo rezultatai skiriasi nuo ekspertinio vertinimo rezultatų. Ekspertai nurodė tarpasmeninius gebėjimus kaip svarbiausią ugdytiną kompetenciją, tačiau adekvataus portfelio modelio rezultatai teigia, jog daugiausiai lėšų (52,25 proc.) turėtų būti skiriama darbo grupėje/komandoje kompetencijai ugdyti. Iš dalies tokį variantą galima pagrįsti tuo, jog darbas grupėje yra konkretesnė ir labiau siekiama kompetencija, kuri iš dalies gali įeiti ir į tarpasmeninių kompetencijų sąvoką. Analizuojant portfelio sudarymo rezultatus, pažymėtina, jog optimalaus portfelio struktūroje kitoms dviem kompetencijoms lėšų turėtų būti skiriama panašiai: tarpasmeniniams gebėjimams 20,81 proc. ir gebėjimui dirbti tarpdisciplininėje grupėje 26,94 proc.

Paskirsčius išteklius tarp bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų pagal pateiktas rekomendacijas, išeitų tokie suformuoto portfelio parametrai (4 lentelė):

4 lentelė. Optimalaus bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų portfelio parametrai

Rizika	0,68
Efektyvumas	15,32
Patikimumas	0,42

Apibendrinant, galima teigti, jog pagal adekvačiojo portfelio modelio metodiką daugiausia lėšų turėtų būti skiriama nuolatinio tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo kompetencijai ugdyti iš bendrųjų kompetencijų grupės, gebėjimo analizuoti ir sisteminti kompetencijai iš bendrųjų instrumentinių kompetencijų grupės ir darbo grupėje (komandoje) kompetencijai iš bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų grupės. Paskirsčius turimus išteklius pagal pateiktas proporcijas, tikėtina nauda iš socialinio ugdymo srities tyrėjų mokymo būtų didžiausia.

3. Siūlomi mokymo moduliai socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijoms ugdyti

Šioje galimybių studijos dalyje bus pristatyti ir detaliau išanalizuoti mokymo moduliai, kurie padės ugdyti svarbiausias ekspertų nurodytas socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijas. Atliktame tyrime ekspertai atskirai vertino šių grupių kompetencijas:

• bendrosios kompetencijos;

• bendrosios instrumentinės kompetencijos;

• bendrosios tarpasmeninės kompetencijos;

• bendrosios sisteminės kompetencijos;

• dalykinės kognityvinės kompetencijos;

• dalykinės praktinės kompetencijos.

Kiekvienoje grupėje išrinkta po tris svarbiausias kompetencijas. Pagal išrinktas rekomenduotas ugdyti kompetencijas suformuotas siūlomas mokymo modulių sąrašas, kuris padėtų ugdyti išvardytas kompetencijas:

1. Socialinės partnerystės modeliavimas;

2. Įrodymais grįsta praktika;

3. Socialinė ekonomika;

4. Sisteminė (kompleksinė) pagalba;

5. Sumanioji socializacija.

5 lentelė detaliau atskleidžia, kurie moduliai kokias kompetencijas ir jų grupes padės ugdyti.

5 lentelė. Kompetencijos, kurioms įsisavinti skirtas modulis

Mokymo modulis	Kompetencijų grupė	Ugdytinos kompetencijos
1. Socialinės partnerystės modeliavimas	Bendrosios instrumentinės kompetencijos; Bendrosios tarpasmeninės kompetencijos.	Gebėjimas analizuoti ir sisteminti; Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje); Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje.
2. Įrodymais grįsta praktika	Xxxxxxxxxx kompetencijos; Bendrosios instrumentinės kompetencijos; Bendrosios sisteminės kompetencijos.	Gebėjimas organizuoti ir planuoti, Gebėjimas spręsti problemas; Gebėjimai atlikti mokslinius tyrimus; Gebėjimas mokytis; Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas; Matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai.

3. Socialinė ekonomika	Bendrosios kompetencijos; Dalykinės kognityvinės kompetencijos; Dalykinės praktinės kompetencijos.	Iniciatyva ir verslumas; Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis; Gebėjimas taikyti žinias ir supratimą sprendžiant kiekybines ir kokybines problemas; Gebėjimas parodyti studijuojamų sričių esminių faktų, koncepcijų, principų, teorijų žinojimą ir supratimą; Gebėjimas tirti ir įvertinti tiriamojo objekto savybes, proceso metu vykstančius pokyčius bei sistemingai ir patikimai juos fiksuoti ir dokumentuoti.
4. Sisteminė (kompleksinė) pagalba	Bendrosios instrumentinės kompetencijos; Bendrosios tarpasmeninės kompetencijos; Bendrosios sisteminės kompetencijos; Dalykinės kognityvinės kompetencijos; Dalykinės praktinės kompetencijos.	Gebėjimas analizuoti ir sisteminti; Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai); Lyderystė/vadovavimas (gebėjimas motyvuoti žmones siekti bendrų tikslų); Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis. Gebėjimas pris imti atsakomybę už darbą laboratorijoje Gebėjimas interpretuoti duomenis, gautus iš stebėjimų ir matavimų, įvertinti jų reikšmingumą ir susieti su teorija.
5. Sumanioji socializacija	Bendrosios kompetencijos; Bendrosios instrumentinės kompetencijos; Bendrosios tarpasmeninės kompetencijos; Bendrosios sisteminės kompetencijos.	Iniciatyva ir verslumas; Gebėjimas analizuoti ir sisteminti; Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai); Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje); Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje; Gebėjimas mokytis.

Toliau kiekvieną modulį sudarančios temos atskleistos detaliau, siekiant parodyti, kaip jos prisidės prie tam tikrų kompetencijų ugdymo.

3.1. Socialinės partnerystės modeliavimas

Šio modulio temos padės ugdyti šias ekspertų įvardytas trūkstamas SU srities tyrėjų kompetencijas:

• Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

• Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje);

• Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje.

Šios daugiausia tarpasmeninės kompetencijos bus įgyjamos dėstant toliau išvardytas temas, susijusias su įvairiais socialinės partnerystės aspektais, kurie tiesiogiai parodo, kaip pasireiškia nurodytos kompetencijos socialinio ugdymo srities tyrėjo praktiniame darbe:

1. Viešojo, privataus ir NVO sektorių socialinės partnerystės samprata.

2. Kompleksinių paslaugų teikimas šeimai krizinėse situacijose.

3. Socialinės partnerystės esminių parametrų aptartis.

4. Socialinės partnerystės modeliai.

Toliau bus pagrįstas kiekvienos temos pasirinkimas moduliui „Socialinės partnerystės modeliavimas“ ir trumpai pristatyta temos esmė.

1. Viešojo, privataus ir NVO sektorių socialinės partnerystės samprata. Europos Komisija 2013 m. vasario 20 d. paskelbė komunikatą: „Siekiant socialinių investicijų augimo ir sanglaudos – įskaitant Europos socialinio fondo įgyvendinimą 2014–2020“ (tyrimo ataskaita, 2013), kuriame apibūdintos socialinių investicijų funkcijos, numatyti socialinę partnerystę įtvirtinantys mechanizmai. Komunikate teigiama, kad socialinės investicijos padeda žmonėms tinkamai reaguoti į socialinius iššūkius ir įveikti jų pasekmes, skatina socialinę partnerystę. Socialinės investicijos yra labai svarbios pažeidžiamoms socialinėms grupėms, ypač vaikams ir tiems žmonėms, kurie yra susidūrę su nedarbo, skurdo, būsto problemomis, gyvena netinkamomis sveikatai sąlygomis ar yra patyrę diskriminaciją (tyrimo ataskaita, 2013). Įgyvendinant socialinės paramos schemas, turėtų būti taikoma išėjimo strategija, kai parama teikiama kompleksiškai, kuriant scenarijus, kurie padėtų surasti išeitį iš susidariusios sunkios padėties šeimoms, vaikams ir kitiems asmenims. Lėšos socialinei paramai turi būti skiriamos ribotam laikui vadovaujantis laikinumo apibrėžtimi. Į šių lėšų naudojimo priežiūrą turėtų būti įjungiamos ir viešosios institucijos, ir organizuotos piliečių iniciatyvos. Norėdami gauti socialinę paramą, asmenys įsipareigoja įgyvendinti tam tikrus tikslus (pavyzdžiui, dalyvauti pozityvios tėvystės, kvalifikacijos kėlimo ir kt. mokymuose, viešuosiuose darbuose, savanorystės programose), o priežiūrą vykdo nepriklausomos tinklinės nevyriausybinės organizacijos. Socialinė parama turėtų būti teikiama tik tiems, kuriems ji iš tiesų reikalinga dėl patirtų stresinių ar emocinių išgyvenimų, stichinių ir kitų nelaimių. Į stebėjimą taip pat turėtų būti įtraukti nepriklausomi subjektai.

Po Antrojo pasaulinio karo įsivyravusi rinkos ekonomika daugelyje Europos valstybių suteikė verslui naujų galimybių, tačiau kartu ji pagrindė ir savanorišką pilietinių iniciatyvų ribojimą. Atskleidė mobilizacijos poreikį iš verslo bendruomenės pusės, siekiant socialinio

stabilumo ir modernių demokratinių visuomenių gerovės. Todėl Europos Sąjungos (ES) dalyvės jau nuo 2006 metų daugiau dėmesio skiria geresniam partnerystės reglamentavimui ir verslumo kultūros skatinimui, ir tai pirmiausia buvo įtvirtinta Komisijos metinėje augimo ir užimtumo pažangos ataskaitoje (Europos Komisija 2009).

Bendruomenės organizacijos, priklausomai nuo to, kokia veikla užs ima, dažniausiai yra priskiriamos vietiniam lygmeniui ir vertinamos kaip išplėstas gyventojų tarpusavio ryšių ratas. Tačiau kai bendruomenės užs ima ne tik gyventojų laisvalaikio veiklomis, bet atstovauja gyventojų interesams, jos tampa viešojo lygmens organizacijomis.

Aktualizuojant viešojo ir privataus sektorių partnerystės sampratas, svarbu identifikuoti

partnerystės reikšmę. McQuaid (2010) teigia, kad partnerystės – tai formalizuoto bendradarbiavimo sistemos, pagrįstos teisiškai įpareigojančiais arba neoficialiais susitarimais, kooperuotais darbo santykiais ir abipusiai pr imtais planais tarp dviejų ar daugiau institucijų. ES dokumentuose partnerystės sąvoka pirmą kartą įtvirtinta 1988 metais. Čia ji apibrėžta kaip principas, mažinantis regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų atsilikimą. „Partnerystės vadove“ nurodoma, kad „partnerystė yra procesas, kuriame dalyvauja labai įvairūs, tam pačiam ar skirtingiems sektoriams priklausantys veikėjai, bendru sutarimu susijungę apibrėžtam tikslui įgyvendinti“.

Vis didesniu tempu plėtojantis socialinei, o ypač virtualiai socialinei komunikacijai, didėja greitas keitimasis informacija tarp skirtingų kraštų ir socialinių grupių. Tai sudaro galimybes vystytis tinkloveikai, socialinei partnerystei bei socialinėms inovacijoms. Siekiant apibrėžti privataus ir viešojo sektorių partnerystę, tikslinga pateikti socialinės partnerystės sampratą.

Socialinės partnerystės sąvoka apibrėžiama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 40 straipsnyje (Valstybės žinios, 2002, nr. 64-2569). Socialinė partnerystė – tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus. X. Xxxxxxxxxx (2012) socialinę partnerystę apibūdina kaip tikslingą ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą instituciniame, tarpinstituciniame, regioniniame, nacionaliniame ir globaliniuose lygmenyse, siekiant bendro tikslo ir naujos veiklos kokybės.

Lietuvoje viešojo ir privataus sektorių partnerystė nėra dažnai aptinkama praktikoje, kaip ir

daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių, o praktiškai įgyvendinti projektai – smarkiai kritikuojami. Viešojo ir privataus sektorių partnerystė galėtų būti apibrėžiama kaip privataus asmens atliekamas viešųjų paslaugų teikimas ar valstybės funkcijų vykdymas tam tikrose srityse, kaip kad švietimo, sveikatos apsaugos, infrastruktūros plėtojimo ir panašiai. VPSP yra įgyvendinamas sudarant sutartis dėl ilgalaikio valstybės (arba savivaldybių) tam tikrų funkcijų perdavimo privačiam paslaugų tiekėjui. Lietuvoje VPSP dažniausiai yra vykdomas koncesijos

pagrindais. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės sąvoka yra labai plačiai analizuojama įvairiuose užsienio ir Lietuvos mokslo darbuose: P. Sardan (2004), E. S. Savas (2005), X. Xxxxx,

L. Xxxxxxxxx (2006), G. A. Hodge ir X. Xxxxx (2007), X. Xxxxxxxxxxx, X. Xxxxx, X. Xxxxxxxx (2008),

N. K. Paliulis ir kt., (2008), X. Xxxxxxxxxxxxxx, X. Xxxxxxxxxx (2009), N. J. Neamtan (2009), X. Xxxxxxxxxx (2009), X. Xxxxxxxxxx (2010), X.Xxxxxxxx, X. Xxxxxxxxxxxxxx, X. Xxxxxxxxxx (2009), M. Dūda (2010), X. Xxxxxx, X. Xxxxxxxxxx (2010), X. Xxxxxxxxxxx (2011), X. Xxxxxxxxx, X. Xxxxx (2012), X. Xxxxxxxxxx, X. Xxxxxxx (2012). Nevyriausybinių organizacijų sampratą, jų istorinę raidą bei ekonominę padėtį analizavo Žalimienė, Rimšaitė (2007), Baršauskienė (2008), ekonominę veiklą ir pelno perskirstymo principus aprašė Xxxxxxxx (2003, 2007), NVO sektoriui būdingus bruožus ir veiklas Lietuvoje nagrinėjo Kučinskas (2001), NVO vaidmenį bei socialinių paslaugų teikimo procesų ypatumus nagrinėjo Zaleskienė, Rutkauskienė (2003), Munday ir kt. (2007).

Nevyriausybinių organizacijų įsteigimas, jų veikla ir finansavimas, paslaugų pirkimas

reglamentuojamas LR įstatymais: Labdaros ir paramos įstatymas (1993, 1996), Viešųjų pirkimų įstatymas (1996), Viešųjų įstaigų įstatymas (1996), Asociacijų įstatymas, Civilinis kodeksas, Savanoriškos veiklos įstatymas (2011) ir ), Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas (2013)1 ir kt.

Analizuodama viešojo ir privataus sektorių partnerystę X. Xxxxxxxxxx (2009) teigia, kad viešojo ir privataus sektorių partnerystė apibūdina įteisintus susitarimus tarp valstybinio ir privataus sektorių, atsižvelgiant į bendruomenės įvairius realius poreikius ar atliekant kitas su tuo susijusias paslaugas.

X. Xxxxxxxxxx, X. Xxxxxxx (2012, p. 5–16), savo monografijoje analizuodami viešojo ir privataus sektorių partnerystę, teigia, kad „socialinė ekonomika, partnerystė, tinklinis bendradarbiavimas padeda įveikti naujus iššūkius, kurie atsirado Lietuvai tapus ES nare, tačiau dėl įvairių sektorių tarpusavio nepasitikėjimo, politikų neveiklumo, vis dar pasitaikančios korupcijos ir neproduktyvaus viešųjų lėšų panaudojimo socialinės ekonomikos įrankiai Lietuvoje naudojami vangiai“. Šių autorių teigimu, viešojo ir privataus sektorių partnerystė yra viešojo ir privataus sektorių atstovų bendradarbiavimas, grįstas ilgalaike sutartimi, o jo esmė yra teikti paprastai viešojo sektoriaus kompetencijai privataus priskiriamas paslaugas ir plėtoti infrastruktūrą, reikalingą šioms paslaugoms teikti.

Aktualizuojant privataus sektoriaus modelį, orientuojantis į paslaugų efektyvumą, M. Dūda (2010) viešojo ir privataus sektorių partnerystę apibrėžia kaip tam tikrą susitarimą tarp viešojo ir privataus sektorių kartu plėtoti viešąją paslaugų infrastruktūrą ir (ar) teikti viešąsias paslaugas. Analizuodamas kitų mokslininkų darbus (Sardan 2004; Savas 2005; Xxxxx, Greve 2007), M. Dūda

1 Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.0xxxxxxxxx.xx/xxxx/XXX_ istatymas_2014-01-13_ 14:44:59.pdf>.

(2010) teigia, kad „demokratinėje visuomenėje viešasis sektorius nuolat piliečių spaudžiamas teikti efektyvesnes ir kokybiškesnes viešąsias paslaugas kiek galima mažesnėmis sąnaudomis“.

Taip yra todėl, kad piliečiai nebepasitenkina teikiamomis paslaugomis ir jų kokybe. Vis labiau reikalaujama geresnių bei modernesnių mokyklų, ligoninių, kitų institucijų, geresnių transporto sąlygų, bendruomenei atviresnių viešųjų institucijų.

Viešosios institucijos siekdamos patenkinti bendruomenių poreikius turėtų gerinti būdus ir priemones, kaip teikti viešąsias paslaugas, kurios bendruomenei yra svarbios ir labiausiai reikalingos. Vienu iš tokių būdų tampa jau minėta viešojo ir privataus sektorių partnerystė. Šios partnerystės dėka gali būti sprendžiamos ir įvairios valdžios problemos bei siekiama viešojo intereso ir viešojo sektoriaus numatytų tikslų.

2. Kompleksinių paslaugų teikimas šeimai krizinėse situacijose. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijomis reglamentavo kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai krizinėse situacijose teikimą nuo gimimo iki mokyklinio amžiaus pradžios. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio

11 d. nutarimu Nr. 1509 patvirtintą Vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašą, parengtas metodinės medžiagos paketas (toliau– Paketas) savivaldybių administracijoms.

Paketą sudaro trys dalys:

1. „Ikimokyklinio ugdymo paslaugų planavimo savivaldybėse metodika“

2. Pavyzdžiai teisės aktų, skirtų „Vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašui“ savivaldybėse įgyvendinti

3. „Metodinė medžiaga kompleksinės pagalbos teikimui“2. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose, siekiant užtikrinti švietimo prieinamumą, tęstinumą ir socialinį teisingumą, buvo numatyta išplėtoti ikimokyklinio ugdymo paslaugas, pirmiausia jas atveriant socialinę atskirtį patiriantiems ir socialinės rizikos šeimų vaikams, sukuriant šeimų pedagoginio informavimo ir konsultavimo sistemą, užtikrinant lygias mokymosi starto galimybes, sukuriant ir išplėtojant visuotinio priešmokyklinio ugdymo sistemą, teikiant kryptingą pedagoginę, kultūrinę paramą visoms vaikus auginančioms socialinės rizikos šeimoms.3 Norint sumažinti į vaikų globos namus siunčiamų vaikų skaičių, buvo numatyti socialinio bendradarbiavimo projektai, organizuojant kompleksinių paslaugų teikimą vaikui ir tėvams, kurie yra patekę į krizinę situaciją. Šiuos projektus vykdo savivaldybių socialinės paramos ir krizių centrai bei nevyriausybinės

2 Metodinė medžiaga kompleksinės pagalbos teikimui. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xx p/biblioteka/vaiku-ugdymas/metodine-medziaga-kompleksines-pagalbos-teikimui/ 11339>

3 XXXXXXXXXX, X. Kompleksinė pagalba vaikams ir šeimai [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxx /docs/renginiai/091126/kompleksine%20pagalba%20seimai.pdf>.

organizacijos. Per trejus metus, t. y. nuo 2008 iki 2011 metų, kompleksinė pagalba buvo suteikta daugiau nei 1500 šeimų. Net 30 proc. projektuose dalyvavusių vaikų sudarė vaikai iki 3 m. Pagrindinis tikslas ir buvo užkirsti kelią būtent tokių vaikų atskyrimui nuo šeimų. Taigi toks kompleksinių paslaugų teikimas apsaugo vaiką nuo patekimo į vaikų namus, atskyrimo nuo šeimos, o šeimai suteikia galimybę patiems spręsti kylančias problemas ir gauti paramą. Deja, bet privatus sektoriaus dalyvavimas bei visų viešojo sektoriaus institucijų partnerystė buvo nepakankama.

Vykdant kompleksinės pagalbos projektus didžiausias dėmesys buvo skiriamas maitinimui bei saugiam laikinam būstui, taip pat psichologinėms, teisinėms, medicininėms konsultacijoms ir buitiniams įgūdžiams ugdyti. Šiek tiek mažesnis dėmesys – profesiniam ir karjeros orientavimui, pagalbai ieškant darbo, taip pat lankstesnei laikinai vaikų ir senjorų priežiūrai, naujų darbo vietų ir verslumo kompetencijų ugdymui.

3. Socialinės partnerystės esminių parametrų aptartis. Apibendrinant VPSP/PPP ypatumus, būtų tikslinga pateikti vaiko politikos sampratą, kurią geriausiai yra apibūdinusi X. Xxxxxxxxxx (2003) teigdama, kad vaiko politika yra socialinės politikos dalis, kuri leidžia užtikrinti būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Europos Tarybos dokumente remiantis Vaiko teisių konvencija vaikų politikos esmė yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą.

Pasak Ž. Šutavičienės (2011), NVO potencialas viešojoje politikoje, ypač teisėkūros srityje, nėra išnaudojamas.

Kai kurie autoriai teigia, jog šiuo metu VPSP partnerystės srityje vykdoma politika atskleidžia keletą problemų. Viena iš jų būtų, jog nėra pakankamai aiškiai apibrėžti visuomenės ar bendruomenės, dalyvaujančios projekte, poreikiai konkrečiam laikotarpiui, kuriais remiantis galima būtų nustatyti ir modeliuoti VPSP formas siekiant tuos poreikius įgyvendinti. Tai pat teigiama, jog fragmentiškai ir nenuosekliai modeliuojama pati viešojo ir privataus sektorių vizija, tikslai bei uždaviniai, pagrindinės kryptys. Be abejonės, toks neapibrėžtumas gali turėti neigiamos įtakos minėtų projektų įgyvendinimui ir sėkmei.

Kita problema būtų, jog iki šiol dar nėra numatyta galimybės viešai susipažinti su vykdomais bei jau įvykdytais kompleksinės pagalbos teikimo, socialinio bendradarbiavimo projektais. Taigi nepaisant atskirų gero bendradarbiavimo pavyzdžių, tenka konstatuoti, kad:

• nėra gerai funkcionuojančios informacijos apie teisės aktų poreikį ir rengiamus projektus (viešųjų konsultacijų sistemos);

• nėra formalių galimybių NVO pateikti savo siūlymus ir išsakyti poziciją tuomet, kai yra galimybė į ją atsižvelgti;

• teisėkūros praktikoje atsižvelgiama tik į interesų grupes (Xxxxxxxx 2004).

X. Xxxxxxxx (2006) akcentuoja, kad nevyriausybinių organizacijų interesų ir veiklos rūšių spektras yra labai platus, todėl dažnai nevyriausybinės organizacijos mato problemas ir ieško būdų jas spręsti tose srityse, kurių nepajėgia aprėpti valdžios institucijos. Autorius teigia:

„Kiekviena visuomenė susiduria su tam tikromis problemomis, kurių sprendimu turėtų rūpintis valstybė, tačiau labai dažnai jai pavaldus mechanizmas yra pernelyg sudėtingas ir nelankstus.“ Deja, bet tai yra liūdna tiesa. Ši problema galėtų būti išsprendžiama tam tikrais teisės aktais ar jų pataisomis, bet kol kas regioninės institucijos ar įvairios nevyriausybinės organizacijos, norėdamos kuo efektyviau išspręsti aktualias socialines problemas, turi pasikliauti žmonėmis, kurie yra neabejingi tuo metu nagrinėjamai problemai, ir jų teikiama pagalba.

Nevyriausybinės organizacijos sugeba greičiau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų, yra lankstesnės. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl savivaldybės bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis galėtų greičiau ir efektyviau pasiekti užsibrėžtų tikslų, taip pat teikti naujų ir unikalių paslaugų. Visa tai rodo, jog yra aktualu įstatymais reglamentuoti viešojo ir privataus sektorių partnerystę kartu.

X. Xxxxxxxx (2006) teigia: „Nevyriausybinės organizacijos yra tarsi eksperimentinė bazė, kur galima patikrinti tas naujas paslaugas, jų efektyvumą ir realizavimo galimybes. Tačiau neretai nevyriausybinės organizacijos neturi ilgalaikės strategijos, todėl tampa sudėtinga remti ilgalaikius projektus, nes nedažna nevyriausybinė organizacija turi strateginius planus.“ Taigi galima daryti išvadą, jeigu savivaldybės daugiau bendradarbiautų su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, joms būtų lengviau išspręsti įvairias problemas bei pasiekti užsibrėžtų tikslų, taip pat lengviau nustatyti finansavimo prioritetus.

Analizuojant viešojo ir NVO sektorių bendradarbiavimą, galima teigti, jog bendradarbiaujant vyriausybinės ir nevyriausybinėms organizacijoms, pastarosios taip pat galėtų lengviau gauti finansavimą, būtų geriau atstovaujami jų interesai, turėtų galimybių užmegzti ryšius (taip pat ir tarptautinius) su kitomis institucijomis ar organizacijomis. Išplėtota partnerystė reikalauja nuolatinės ir tvarios edukacijos, modeliuojančios naujus įgūdžius ir darbo vietų kūrimo galimybes, skatina jaunimo judumą ir atskleidžia papildomus asmenybės gebėjimus. Reikia pabrėžti, kad žmogus yra svarbiausias edukacinės sistemos atskaitos taškas. Pritardami Bendrosiose ugdymo programose nurodytam ugdymo tikslui – „plėtoti dvasines, intelektines ir fizines asmens galias, ugdyti aktyvų, kūrybingą, atsakingą pilietį, įgijusį kompetencijas, būtinas sėkmingai socialinei integracijai ir mokymuisi visą gyvenimą“ – privalu siekti ir tvarios edukacijos, kuri yra ypač svarbi ugdant ir dabartinę, ir ateities visuomenę.

Edukacinis tvarumas – visą žmogaus gyvenimą apimanti edukacinė sistema, kuri gali padėti žmogui išspręsti įvairias gyvenime, šeimoje ir karjeroje kylančias problemas, pagerinti savo ir savo šeimos gerovę, padėti įgyti naujų įgūdžių bei kompetencijų. Edukacinis tvarumas savo

ruožtu yra neįmanomas be tvarios partnerystės. Tvari edukacija yra suprantama kaip asmenybės tobulinimo (auginimo ir skatinimo) sistema, kuri yra grįsta aplinkos pozityvių pokyčių pažinimu, inovacijų, alternatyvų ir gebėjimų inicijuoti kūrybiškas interpretacijas ugdymu, siekiant asmenybės dvasinės pilnatvės, brandos kokybės ir darnos. Į šią sistemą turėtų įsijungti visos viešosios, privačios, pilietinės ir religinės iniciatyvos, tvarios partnerystės ir pasitikėjimo pagrindu.

Nereikia pamiršti, kad egzistuoja globalieji indeksai, kuriuos išanalizavus galima išmatuoti ir įvertinti ir individualios organizacijos, ir daugiasluoksnės institucijos edukacinį ir socialinės partnerystės tvarumą. Naudojantis šiais indeksais, galima sukurti ir įgyvendinti aiškią ir apibrėžtą vertinimo sistemą.

Xxxxx Xxxxxxx-Xxxxx (2011) teigia: „Akademinėje literatūroje tarpinstitucinių partnerysčių bendradarbiavimo tinklų ir kitų organizacinės sąveikos formų tarp valdžios, verslo ir pilietinio sektoriaus klausimas yra be galo intriguojantis.“ Remiantis autorės nuomone, darytina išvada, kad daugiausiai dėmesio skiriama skirtumų tarp verslo, valdžios ir pilietinio sektoriaus analizei, pabrėžiant tarpsektorines partnerystes ir galimus bendradarbiavimo būdus, analizuojant socialinius tinklus, kuriuos nagrinėja ir kiti autoriai (Xxxxxx, Xxxxx, Xxxxx 2009; Xxxxxx, Vaezie, Staten 2005; Xxxxxxxxx 2006 ir daugelis kitų).

Xxxxx X. Bučaitės-Vilkės (2011), tarpinstitucinė partnerystė nagrinėjama kaip procesas,

kurio metu remiantis socialiniais tinklais derinami ir koordinuojami skirtingi interesai. Ir dėl to vyksta diskusijos. Dalyvaujant viešojo ir privataus sektorių socialinio bendradarbiavimo projektuose bei tinkluose galima įgyti daugiau ar mažiau įvairių išteklių, žinių, supratimo ir galios. Taip po truputį keičiasi demokratinių institucijų tradicinė samprata, kai į veiklą yra įtraukiami labiausiai suinteresuoti asmenys profesionalai, taip pat privačiam bei pilietiniam sektoriui atstovaujantys veikėjai.

Kaip nurodo R. M. Xxxxxx, X. X X’Xxxxx, K. J. Meier (2007), tarpinstituciniams tinklams (arba partnerystėms) būdingos kelios charakteristikos, perimtos iš socialinių tinklų požiūrio. „Viena vertus, yra abipusė priklausomybė tarp tinklą sudarančių organizacijų ir nenutrūkstama žaidimo pobūdžio sąveika tarp tinklo narių. Kita vertus, tokie partnerystės tinklai turi reikšmingą autonomiją valstybės atžvilgiu.“

Reikėtų nepamiršti ir paminėti, jog viešojo ir privataus sektorių partnerystė gali būti vykdoma ne vienu lygmeniu, o keliais:

• nacionaliniu;

• šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);

• teritoriniu (savivaldybės, apskrities);

• įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių. (Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija: Socialiniai partneriai ir darbo inspektavimas bendradarbiavimo sritys, 2004).

4. Socialinės partnerystės modeliai. Teigiama, jog norint, kad partnerystė būtų sėkminga, reikėtų partnerystės piramidę keisti į tinklą, kuriame įvairiais ryšiais susiję būtų viešojo, privataus, pilietinio ir mokslo sektorių atstovai. X. Xxxxxxx, X. Xxxxxxxxxxxxx (2004), remdamiesi A. Sedjari (2004), teigia: „Viešojo ir privataus sektorių partnerystė gali apimti įvairiais partnerystės formas, kurios turi vieną bendrą aspektą – ši partnerystė sujungia viešojo ir privataus sektoriaus išteklius, kad būtų realizuoti viešosios politikos tikslai ir užtikrinta viešųjų paslaugų kokybė.“

Viešosios ir privačios partnerystės gerosios praktikos gairėse (2004), parengtose Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos (angl. International Organization of Supreme Audit Institutions – INTOSAI) išskiriamos šios VPSP formos (šias formas pateikia ir LR valstybės kontrolė, 2008):

• bendrosios įmonės (angl. Joint ventures) – viešasis ir privatus sektorius įsteigia bendrą kompaniją, siekdami įgyvendinti projektą, kuris teiktų naudą abiem projekte dalyvaujančioms šalims;

• bendrosios įmonės (angl. Joint ventures) – viešasis ir privatus sektorius įsteigia bendrą kompaniją, siekdami įgyvendinti projektą, kuris teiktų naudą abiem projekte dalyvaujančioms šalims;

• franšizės (angl. Franchises) – privačiam sektoriui leidžiama teikti viešąsias paslaugas ir nustatyti jų kainą;

• koncesijos (angl. Concessions) – privatus sektorius paprastai suteikia lėšų, būtinų infrastruktūros plėtrai, pavyzdžiui, keliams ar tiltams;

• privačiai finansuojami investiciniai projektai (angl. Privately financed investment projects)

– privati kompanija gauna lėšų kurti, konstruoti, atnaujinti, eksploatuoti, prižiūrėti viešąjį turtą, pavyzdžiui, ligonines ar mokyklas; kai turtas eksploatuojamas, tam tikrą laikotarpį (paprastai 20–35 metus), viešasis sektorius moka kompanijai reguliarų mokestį – laikotarpio pabaigoje turtas grįžta valstybės nuosavybėn.

• prekybos rinkos išbandymas (angl. Market testing) – procesas, kurio metu privatus subjektas prieš įvesdamas produktą į rinką tikrina, kaip rinka reaguoja į tam tikrą prekę ar paslaugą, kurią gaminti (teikti) turi viešasis sektorius;

• privataus sektoriaus metodų panaudojimas viešuosiuose subjektuose (angl. Use of private sector methods in public bodies) – marketingo programų pavyzdžiai, žmogiškųjų išteklių valdymo sistemos, procesų efektyvumo gerinimo praktikų perėmimas;

• akcijų dalies išlaikymas privatizuotose kompanijose (angl. Retaining minority shares in privatised companies) – valstybė išsaugo sutartą akcijų procentą, siekdama išlaikyti dalies paslaugų teikimo visuomenei kontrolę;

• privatizavimas (angl. Privatisation) – viešasis sektorius parduoda dalį ar visą įmonę privatiems investuotojams (viešosios ir privačios partnerystės gerosios praktikos gairės, 2004).

Kiekvienoje valstybėje egzistuojantis partnerystės modelis gali būti vertinamas labai įvairiai, priklausomai nuo visuomeninių interesų suderinimo lygmens toje valstybėje. Tarkime, nacionaliniu lygiu socialinės partnerystės modelio efektyvumą gali rodyti valstybės politinis nuoseklumas bei jos vidinės santvarkos stabilumas, maža socialinė įtampa tarp įvairių interesų grupių. O regioniniu lygmeniu įvairių gyvenimo rodiklių gerėjimas regione.

X. Xxxxxxx, X. Xxxxxxxxxx (2012) pagal valstybės valdžios atstovų vaidmenį kartu su profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijomis dalyvaujant socialinėje partnerystėje, išskiria tokius socialinės partnerystės modelius:

• trišalis (arba tripartizmo) modelis – kai socialinėje partnerystėje dalyvauja valstybė;

• dvišalis (arba bipartizmo) modelis – tai ne tik darbdavių (jų organizacijų) ir darbuotojų atstovų (jų organizacijų) dvišalis bendradarbiavimas, bet ir darbuotojų atstovų (jų organizacijų) ir valstybės valdžios dvipusis bendradarbiavimas.

• daugiašalis (kai į socialinį klasterį susijungia viešojo, NVO, privataus ir mokslo organizacijų atstovai).

Pagal tai, kokia yra socialinėje partnerystėje dalyvaujančių socialinių partnerių struktūra, vyrauja, skiriami šie socialinės partnerystės modeliai:

• individualistinis modelis, apimantis profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų bei individualaus darbdavio bendradarbiavimą;

• kolektyvinis modelis, apimantis profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų bendradarbiavimą;

• tinklinis modelis (į socialinį klasterį orientuotas modelis) (Kvieska, Kvieskienė 2012).

Apibendrinant galima teigti, jog egzistuoja daugybė galimų modelių, kurie gali būti naudojami socialinės ekonomikos plėtrai, kuri šiuo atveju apibrėžiama kaip nevyriausybinių organizacijų kūrimas, visuomenės iniciatyvų vystymas, labdaros organizacijų kūrimas ir vystymas, koncesijos, įvairių asociacijų steigimas ir vystymas, mažų bendruomenės iniciatyvų vystymas, smulkių paramos grupių palaikymas ir pan. Apskirtai, viešoji ir privati partnerystė yra būdas kurti socialinį kapitalą, gerinti socioedukacinę aplinką, didinti produktyvumą, perimant gerąją patirtį iš privataus sektoriaus, kurti pridėtinę vertę integruojant rinkos dalyvius bendriems visuomenės socialinės, edukacinės gerovės kūrimo tikslams. Siekiant užtikrinti pažeidžiamiausių visuomenės

grupių gerovę, socialinė partnerystė yra pagrindinis veiksnys. Kiekvienos sistemos stiprybė priklauso nuo jos silpniausios grandies, taigi visuomenės visų grupių socialinė gerovė turėtų būti labai svarbi valstybės ir įvairių jos institucijų politikos dalis. Privataus, viešojo, pilietinio ir mokslo sektorių partnerystė sudaro prielaidas ne tik efektyvesniam išteklių naudojimui, tačiau užtikrina ir aukštesnę socialinių paslaugų kokybę.

Socialinė partnerystė leidžia įtvirtinti socialinius standartus asmenims, kuriems labiausiai reikalinga pagalba, įskaitant būtiniausias pajamas, orumo nežeminančias išmokas, pensiją ir galimybę gauti finansines ir kokybiškas sveikatos ir socialines paslaugas, kurios būtų siejamos su asmens įgalinimu ir aktyviu dalyvavimu darbo arba socialinėje rinkoje. Per pastaruosius dešimtmečius nevyriausybinės organizacijos, ypač veikiančios socialinių paslaugų srityje, reikšmingai sustiprėjo ir bendradarbiaudamos su užsienio partneriais, sukūrė infrastruktūrą bei įgijo kompetencijų, įsidiegė kokybės ir efektyvumo standartus, gerokai pranokstančius valstybės finansuojamų įstaigų veiklas. Remiantis užsienio patirtimi, rekomenduojama kurti socialinius klasterius, skatinančius socialinę verslo atsakomybę, sudarant lengvatines sąlygas socialinei ekonomikai kaip šalies ekonomikos plėtros prioritetui bei sudaryti platesnes galimybes trečiąjam sektoriui, t. y. ne pelno siekiančias bei nevyriausybines organizacijas įtraukti į šalies ekonomikos vystymo subjektą (Kvieskienė, Xxxxxxxxx, Matuzaitė 2014).

3.2. Įrodymais grįsta praktika

Šio modulio temos padės ugdyti šias ekspertų įvardytas trūkstamas SU srities tyrėjų kompetencijas:

• Gebėjimas organizuoti ir planuoti;

• Gebėjimas spręsti problemas;

• Gebėjimai atlikti mokslinius tyrimus;

• Gebėjimas mokytis;

• Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas;

• Matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai.

Taigi, šiuo moduliu bus ugdomos ekspertų nurodytas bendrąsias instrumentines kompetencijas ir bendrąsias sistemines kompetencijas. Į modulį įeina šios temos:

1. Įrodymais grįstas ir į rezultatus orientuotas valdymas.

2. Mąstymo rėmai ir viešasis valdymas.

3. Xxxxxxxxx pažinimo vaidmuo viešajame valdyme.

Toliau bus pagrįstas kiekvienos temos pasirinkimas moduliui „Įrodymais grįsta praktika“ ir trumpai pristatyta temos esmė.

1. Įrodymais grįstas ir į rezultatus orientuotas valdymas. Įrodymais grįstas valdymas (angl. Evidence-based management) – adekvačiai pažinus situaciją, vertinamos visos galimos alternatyvos, derinami socialinių partnerių interesai ir vertinamas sprendimų poveikis ateityje. Valdymas, kuris remiasi žiniomis, faktine informacija, statistiniais duomenimis, moksliniais ir ekspertiniais tyrimais.

Į rezultatus orientuotas valdymas:

• Veiklos rezultatų stebėsena ir vertinimas;

• Valdymo sprendimai atsižvelgiant į rezultatus (remiantis stebėsenos ir vertinimo duomenimis).

Įrodymais grįstas valdymas remiasi pozityvistine prielaida, jog tikrovę galima objektyviai pažinti. Faktai, svarbūs viešosios politikos sprendimams, gali būti pažinti, nepriklausomai nuo vertybinių ar ideologinių nuostatų. Racionalistinė prielaida: visos galimos sprendimų alternatyvos gali būti nustatytos ir įvertintos.

Šios prielaidos šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose kritikuojamos:

• Nėra faktų be interpretacijų;

• Faktai susiję su vertybėmis;

• Racionalumas yra ribotas. Įrodymais grįsto valdymo pavojai – perdėtas pasitikėjimas faktine informacija, mokslinėmis žiniomis.

Veiklos rezultatų vertinimo disfunkcijos:

• Susiaurintas matymas, dalinis optimizavimas, trumparegystė, dėmesys išmatuojamiems veiklos rodikliams, manipuliavimas, klaidingas interpretavimas, klaidingas reprezentavimas, sustabarėjimas ir kt.

2. Mąstymo rėmai ir viešasis valdymas

Ribotas racionalumas – (elgesio ekonomika) informacijos apdorojimo ribotumai, dėmesio sutelkimo ribotumai, atminties ribotumai įpročiai ir mąstymo rėmai (angl. Frames).

Mąstymo rėmas – vaizdinys, kuris sudėtingam ir įvairiam pasauliui suteikia prasmę (paradigma, įsitikinimų sistema, teorija-veikloje):

• Normatyvinės prielaidos (kaip turi būti);

• Faktinės prielaidos (kaip yra). Mąstymo rėmai viešajame valdyme:

• Weberio biurokratija, naujoji viešoji vadyba, tinklų valdymas ir kt.; Tinklų valdymas (angl. Network governance) kaip mąstymo rėmas.

Prielaidos:

• Ribotas racionalumas;

• Ribotas moralumas: žmonėms būdingas moralinis jausmas ir sugebėjimas veikti pagal moralinius įsipareigojimus, tačiau tokius motyvus riboja prigimtinis savanaudiškumas, blogi įpročiai, valios silpnumas ar nežinojimas;

• Įtinklinimas: žmonės ir organizacijos yra susisaisčiusios įvairiais socialinių tinklų ryšiais; apsispręsdami įsitraukti į socialinius tinklus, individai įsipareigoja veikti dėl bendrų tikslų, interesų, principų ar susitarimų;

• Tinklų valdymas – neformalių socialinių sistemų, besiskiriančių nuo biurokratinių hierarchinių struktūrų, koordinavimas, siekiant žmonių gerovės ir sprendžiant visuomenei iškylančias problemas;

• Tinklų vadyba – mechanizmai, priemonės ir technologijos, kuriomis galima padidinti tinklų veiksmingumą;

• Socialiniai tinklai – įvairiais ryšiais tarpusavyje susijusios individų ar organizacijų grupės;

• Valdomi tinklai – tikslingos ir koordinuojamos kolektyvinės veiklos sistemos:

⮚ Tinklo dalyvių susitarimas dėl bendro tikslo ir priemonių jam pasiekti;

⮚ Tinklo dalyvių įsipareigojimas veikti dėl bendro tikslo (atsakomybė: socialinė, nacionalinė, bendruomeninė ir pan.).

Tinklų pusiausvyra. Pusiausvyra tarp naudos, kurią individai ir organizacijos suteikia tinklui, ir naudos, kurią individai ir organizacijos gauna iš dalyvavimo tinkle.

•Tinklų koordinavimo ir įtakos būdai;

•Tinklų vadybos strategijos.

Tinklų valdymo požiūrio poveikis viešosios politikos proceso dalyviams:

•Politikams: politikai suvokia, jog daugelis problemų visuomenėje kyla dėl žmonių riboto racionalumo ir moralumo, ir bando atitinkamai paveikti socialinius tinklus, „stumteldami“ (angl. Nudging) jų dalyvius, kad šie pr imtų geresnius sprendimus.

•Politikos analitikams: šie bando praplėsti politikų racionalumo ribas, siūlydami inovatyvias sprendimų alternatyvas.

•Visuomenei ir verslui: visuomenė ir verslas ieško galimybių, kaip išnaudoti bendradarbiavimo su kitais žmonėmis ir organizacijomis potencialą.

•Įrodymais grįsto valdymo (žinių, informacijos, mokslinių tyrimų) poreikis.

3. Xxxxxxxxx pažinimo vaidmuo viešajame valdyme

•Socialiniai mokslai: viešasis administravimas, viešoji politika, ekonomika, sociologija, edukologija, socialinis darbas ir kt.

•Mokslinio pažinimo vaidmuo – ne tik faktinės informacijos rinkimas, analizavimas ar prognozavimas.

•Mokslinis pažinimas taip pat yra:

⮚ Mąstymo rėmų refleksija;

⮚ Mąstymo rėmų konstravimas ir pagrindimas;

⮚ Inovatyvių viešosios politikos sprendimų alternatyvų paieška.

•Mokslinių tyrimų procesas – eksperimentavimas, mokymasis iš klaidų.

Diasporos potencialo panaudojimas Lietuvos valstybės gerovei kurti (pavyzdys ):

• Ministro Pirmininko tarnybos užsakymu vykdomas projektas „Lietuvos diasporos potencialo panaudojimas Lietuvos gerovei kurti“ (vykdytojas MRU);

• ES šalių gerosios patirties analizė;

• Diasporos ekspertų apklausa;

• Tinklų valdymo perspektyva;

• Profesiniai tinklai: kad dalintųsi savo žiniomis Lietuvoje;

• Investuotojų tinklai: kad investuotų Lietuvoje;

• Vartotojų tinklai: kad užsienyje pirktų Lietuvos įmonių produkciją;

• Ir kt.

Tinklų pusiausvyros užtikrinimo problema:

• Ką Lietuvos valdžia gali pasiūlyti užsienyje gyvenantiems lietuviams, kad jie jaustųsi

„Globalios Lietuvos“ tinklo dalimi? Riboto racionalumo problema:

• Kokiais būdais galima keisti užsienyje gyvenančių lietuvių mąstymo schemas, kad diasporos tinklai būtų veiksmingesni?

3.3. Socialinė ekonomika

Modulio temos padės ugdyti šias ekspertų įvardytas trūkstamas SU srities tyrėjų kompetencijas:

• Iniciatyva ir verslumas;

• Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis;

• Gebėjimas taikyti žinias ir supratimą sprendžiant kiekybines ir kokybines problemas;

• Gebėjimas parodyti studijuojamų sričių esminių faktų, koncepcijų, principų, teorijų žinojimą ir supratimą;

• Gebėjimas tirti ir įvertinti tiriamojo objekto savybes, proceso metu vykstančius pokyčius bei sistemingai ir patikimai juos fiksuoti ir dokumentuoti.

Šį modulį sudaro ne tik tradicinių socialinei ekonomikai situacijų ir spręstinų problemų nagrinėjimas, bet ir socialinių klasterių inicijavimas antreprenerystei ir socialinėms inovacijoms. Konkrečios modulį sudarančios temos yra šios:

1. Socialinė ekonomika globalizacijos sąlygomis.

2. Socialinė ekonomika ir socialinės inovacijos.

3. Socialinių inovacijų įgyvendinimo procesas.

4. Lietuvos socialinių klasterių tipologija.

Toliau bus pagrįstas kiekvienos temos pasirinkimas moduliui „Socialinė ekonomika“ ir trumpai pristatyta temos esmė.

1. Socialinė ekonomika globalizacijos sąlygomis. Spartėjanti socialinė ir virtuali komunikacija, globalizacija ir socialiniai ekonominiai pokyčiai šalyse, kurie yra tarpusavyje susiję, spartina pasikeitimą informacija tarp skirtingų kraštų ir socialinių grupių. Plintant ekonominio liberalizmo doktrinai4 bei socialinės ekonomikos paradigmai įsitvirtinant ne tik moksliniame tarpdisciplininiame diskurse, bet ir ES dokumentuose bei pažangiausių pasaulio kraštų socialinės politikos sprendiniuose atsiveria poreikis ir naujos galimybės plėtoti tarpdisciplininius ir tarptautinius socialinio verslo ir socialinės ekonomikos tyrimus (Kvieskienė, Kvieska 2012).

Šiuolaikiniame pasaulyje norėdamos išlikti konkurencingomis valstybės turi sugebėti

pasinaudoti asmens kūrybingumu, skatinti netradicinius sprendimus, įgalinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą, šių sektorių pasitikėjimą vienas kitu, skatinti visuomenės mobilumą bei informatyvumą. Lietuva šiuo atveju turėtų imti pavyzdį iš kitų šalių sėkmingos patirties šiose srityse, Lietuva turėtų stengtis išnaudoti savo turimus socialinius žmogiškuosius išteklius, siekdama padidinti ir išlaikyti šio krašto patrauklumą, sudaryti maksimalias sąlygas patogiam ir socialiai atsakingam gyvenimui.

Socialinės ekonomikos5 fenomenas yra reiškinys, kuris atskleidžia naujus požiūrius ir būdus, kaip inovatyviai spręsti socialinių mokslų (edukologijos, ekonomikos, socialinio darbo bei

4 Doktrina, ginanti maksimalų rinkų ir konkurencijos naudojimą, koordinuojant ekonominę veiklą. Valstybė atlieka tik tas funkcijas, kurias rinka negali įgyvendinti (nacionalinė apsauga, aplinkos apsauga ir kitas), bei tas funkcijas, kurios būtinos, kad įmonės ir rinkos efektyviai funkcionuotų. Pavyzdžiui, įstatymų leidimas. Įstatymdavystė turi nustatyti savininkų teises, juridiškai įteisinti antimonopolinę politiką, garantuoti, kad bus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai.

5 Socialinės ekonomikos sąvoka ir su šia sąvoka susijusios veiklos atsirado Quebec‘o provincijoje, Kanadoje. Jai atsirasti įt akos turėjo naujos ekonomikos tendencijos, šiandien jau egzistuojančios visame pasaulyje, kilusios Europoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Socialinę ekonomiką mes suprantame kaip pragmatišką atsakymą į globalius ekonominius ir socialinius iššūkius krizės laikotarpiu. Žr.: Xxxxx Xxxxxxx, ,,Chantier de l‘economie sociale“ direktorės pranešimu apie tai, kas yra socialinė ekonomika ir kokie jos privalumai. Nuomonė. Socialinė ekonomika: jungtis tarp rinkos ir valstybės. Kanados pavyzdys. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxx/xxxxxxx/xxxxxxxx/xxxxxxx-xxxxxxxxx-xxxxxxxxx-xxxxxxx-xxxx-xxxxxx-xx-xxxxxxxxx-xxxxxxx-xxxxxxxx.x?xxx00000000>.

socialinės teisės, ekonomikos ir valdymo) problemas, ieškant mokslinių atradimų, mokslo problemų sprendimo bei naujos veiklos kokybės. Socialinė ekonomika6, apimanti įvairiausių socialinių ekonominių tinklų kūrimą ir funkcionavimą juose, padeda įveikti naujus iššūkius, kurie atsirado moderniame pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais (Kvieskienė, Kvieska 2012).

Norint Europoje plėtoti socialinę partnerystę, būtina atsižvelgti į pagrindinius tikslus, kurie nustatyti Lisabonos strategijoje. Šie tikslai būtų – paversti ES ekonomiką konkurencingiausia ir dinamiškiausia, žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje socialinė ir ekonominė plėtra būtų derinama su didesniu užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje socialinės ekonomikos instrumentai naudojami nedažnai ir jais nepasitikima, taip yra iš esmės dėl gana dažno neproduktyvaus lėšų panaudojimo, kartais pasitaikančios korupcijos bei politikų neveiklumo, pasitikėjimo tarp sektorių nebuvimo. Tačiau yra nemažai galimybių šiai situacijai pakeisti. Vis didėjant privataus sektoriaus suvokimui, kokia svarbi yra socialinė partnerystė bei socialinė atsakomybė, bei nuolatos didėjant finansavimo skaidrumui viešajame sektoriuje, socialinės ekonomikos įtaka vis didėja. O socialinė ekonomika suprantama kaip sprendžianti visumą ekonominių, užimtumo, socialinių, lygybės bei ekologinių iššūkių ir problemų.

Socialinė ekonomika apibrėžiama ir suprantama skirtingai (Mende l 2010; Neamtan 2009; Xxxxxxx, Mende l, Lévesque 2003), tačiau daugumoje autorių darbų apibrėžiama kaip alternatyvi švietimo ir socialinių ir ekonominių sektorių veikla, remiantis socialine partneryste. Dar Xxxxxxx X. Xxxxxxx darbų kontekste tai yra socialinio kapitalo plėtojimas, remiantis draugijų ir asociacijų, sociumu ir institucijomis, o tuo pačiu ir asociatyvinės galios vaidmeniu (pilietiniu indeksu), formuojantis moderniai pilietinei visuomenei.

Socialinės ekonomikos kontekste pastebimas ir vis dažniau pradedamas analizuoti pilietinės visuomenės fenomenas. Pilietinės visuomenės pagrindinis bruožas yra pozityvusis socialumas bei asmens skatinimas siekti asociatyvinės galios ir valios, kurti socialinius tinklus bei bendruomenes. Vienas iš socialinės ekonomikos bruožų yra bendruomenė kaip vertybė. Toks požiūris dažniausiai formuojasi vieningo tikslo siekiančiose komunikabiliose bendruomenėse.

XX a. pabaigoje aukštąjį išsilavinimą gavusi karta, savo nepasitenkinimą socialine bei ekonomine būkle, taip pat nepasitenkinimą politikais realizavo kurdami įvairias naujas nevyriausybines organizacijas. Tokiose valstybėse socialinė ekonomika tapo visuotinai pripažinta ir buvo pradėta naudoti kaip vyriausybių įrankis, buvo padidintas pelno nesiekiančių organizacijų finansavimas, į nevyriausybines organizacijas buvo žvelgiama, kaip į talkininkus galinčius padėti pasiekti bendro tikslo – visuomeninės gerovės. Tokių visuomeninių organizacijų kūrimąsi paskatino

6 Socialinė ekonomika – tai bendruomeninis verslumas, tenkinantis daugelį visuomenės poreikių (pavyzdžiui, ekonominio saugumo, palaikymo ir produktyvumo) per kooperatyvią ekonominę veiklą ir savirūpybą, grindžiamą vietos gyventojų aktyviu dalyvavimu. Socialinė ekonomika veikia tarp rinkos ekonomikos, viešojo ir visuomeninio sektorių ir yra orientuota į asmens socialinius poreikius (Kuzmickaitė , D. K.). XXXXXX, Xxxxxxx. Technologijų lyderystė: pozityvių permainų ugdymo procese skatinimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxx.xxx.xx/xx/xxxxxxxxxxx/000_0%00XX%00xxx%00xxxxxxxx%00xxxxxxxxx%00XX%00(0).xxx >.

ir spartėjantis komunikacijos priemonių tobulėjimas, kuris padidino galimybes greitai ir efektyviai keistis informacija bei ją skleisti. Padaugėjo galimybių plėtoti partnerystę, bendrauti, rinktis pigesnes ir kokybiškesnes paslaugas, gauti apie jas papildomos informacijos. Kaip savo pranešime

„Socialinio ir pilietinio dialogo garantas“ pažymėjo A. M. Xxxxxxx, „išsiplėtusi Europa yra lemtingoje kryžkelėje, kai turi būti pr imti sprendimai, kurie nulems Europos Sąjungos ateitį ir kasdienį jos piliečių gyvenimą”. Pastebima, jog ir naujose ES narėse pilietinė visuomenė vis labiau tampa aktualesniu klausimu ir pradeda sparčiai vystytis įsijungdama į vyriausybinių organizacijų veiklą. Tokiu būdu atstovaujama daugiau piliečių interesams, kuriems negali atstovauti tik vyriausybinės organizacijos ar politikai. Piliečiai pradeda jaustis patys esą atsakingi, kad būtų pasiektas kuo platesnio interesų spektro atstovavimas visuomenėje ir valstybėje. Taigi įvairios pilietinės nevyriausybinės organizacijos įgyja didesnę svarbą ir daro didesnę įtaką pačiai valstybei ir jos gyventojų gerovei.

Kaip pažymi dauguma autorių – ekonominių ir socialinių problemų sprendimas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje įgauna vis svarbesnį vaidmenį. Dėl to buvo įkurtas ES Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.

Demokratinė aplinka, sprendimų priėmimas aptariant klausimus, dalyvių nuomonių suderinimas tarnauja spartesniam Lisabonos strategijos uždavinių įgyvendinimui. ES Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atlieka ne tik tiriamąjį nuomonių įvertinimą, bet ir rengia formalius bei neformalius susitikimus su pilietinėmis visuomenėmis organizacijomis, profesinėmis sąjungomis, darbdavių asociacijomis (Xxxxxxx 2009).

Reikia paminėti, kad visuomeninių organizacijų įtaka vis dar tebeauga, jų indėlis ir į socialinę valstybių gerovę, ir į pasaulinę ekonomiką yra žymus ir didėja. Socialinė ekonomika skatina bendradarbiavimą, inovacijas, bendravimą, o tai duoda teigiamų rezultatų bei žymiai geresnę įvairių sprendimų kokybę.

Kūrybiškumas, pozityvi asmens socialinė ir ekologinė aplinka, optimizuotas žmogiškų išteklių panaudojimas didina tarpusavio pasitikėjimą ir socialinį kapitalą.

Socialinės ekonomikos plėtrai įtakos turi ir globalumas, atsirandantys nauji iššūkiai ir poreikiai. Xxxxxxxxxxx X. Xxxxxxxx teigia: „Socialinis kapitalas apima tokius socialinio gyvenimo bruožus kaip socialiniai tinklai, kultūros sociologija, normos ir pasitikėjimas, kurie įgalina dalyvius veikti efektyviau drauge siekiant bendrų tikslų.“ Visuomenė analizuojama kaip rinka, kurioje žmonės kuria gerovę, keisdamiesi įvairiausiais daiktais ir idėjomis, siekdami bendro intereso ir gerovės (Kvieskienė 2005). Nuo socialinio kapitalo neatskiriama dalis yra visuomenės narių pasitikėjimas organizacijomis ir vieni kitais, svarbūs, be abejo, ir socialiniai tinklai. Lietuvos žmonės išskirtinai vertina dvi vertybes – tai savo šeimą ir darbą. Tačiau ne visada lengva šias vertybes suderinti. Neretai asmenys, kurie stengiasi save realizuoti darbe, siekdami karjeros

susiduria su sunkumais derindami tai su šeima ir kai kuriais jos poreikiais. Darbo rinkoje, kurioje vyrauja aukšti reikalavimai bei ilgų darbo valandų, intensyvaus darbo tempo ir aukštų darbo kokybės7 reikalavimų, naujų technologijų diegimo kultūra, tampa sunku šeimoms, auginančioms mažamečius vaikus ar globojančioms senyvo amžiaus asmenis. Tokiomis sąlygomis didėja spaudimas darbe (xxxxxxxx0). Vis dažniau darbo valandos per parą pasiskirsto įvairiai ir darbo dienos ribos tampa nebe tokios aiškios, todėl atsiranda įvairių sveikatos sutrikimų, pradedama skųstis prasta gyvenimo kokybe, laiko stoka, pasireiškia depresija, irzlumas (Darbo ir šeimos derinimo modelio metmenys).

Galima apibendrinti, jog socialinis kapitalas Lietuvoje yra panaudojamas nepakankamai labiausiai dėl pasitikėjimo stokos. Xxxxxx Xxxxxxxxx teigia: „Pasitikėjimas gali būti partikuliarinis arba apibendrintas.“ Partikuliarinis pasitikėjimas – tai pasitikėjimas tik „saviškiais“, žmonėmis, kurie yra panašūs reikšmingų socialinių požymių atžvilgiu. O apibendrinto pasitikėjimo sąvoka nusakomas pasitikėjimas „svetimais“ arba „nepažįstamaisiais“; tai – optimistiškas požiūris, kad pasitikima ir tais, kurie laikosi tų pačių pamatinių vertybių kaip ir jūs patys (Xxxxxxxxxx 2004).

Socialinė ekonomika nagrinėja privataus ir viešojo sektorių bendradarbiavimo galimybes, įvairių socialinių projektų įgyvendinimą, pozityviąją socializaciją bei socialinio kapitalo augimo galimybes ir perspektyvas, socialinių tinklų sklaidą. Socialinės politikos srityje socialinė ekonomika tampa pagrindiniu svarstomu klausimu, siekiant individualaus, smulkaus ir vidutinio verslo dalyvavimo valstybės ūkinėje veikloje bei telkiant bendruomenę socialinių poreikių tenkinimui vietiniam lygmenyje.

2. Socialinė ekonomika ir socialinės inovacijos.

Skatinant vietinio lygmens bendruomenių iniciatyvas, reikalingas visuomeninis sutelktumas. Viešoji politika verčiama erdve, kuri tiktų visuomeniškumo ir bendrojo gėrio, taip pat piliečių sąmoningumo plėtojimui bendruomenėje. Lietuvoje vis labiau aktualizuojamos socialinės atskirties bei skurdo problema, ypač kai socialinės ekonomikos kontekste visuomeninė gerovė tampa bendra siekiamybe. Socialinės atskirties egzistavimą vis dar skatina nepakankamas asmenų aktyvumas bendruomenėse, neaktyvus šių bendruomenių išteklių naudojimas bei socialinės politikos įgyvendinimo instrumentų trūkumas.

7Darbo kokybė apima įvairius aspektus: tai pavojų sveikatai šalinimas ir mažinimas, darbo organizavimas darbo vietoje, socialinis draudimas, įskaitant ir tinkamą atlygį, galimybė kelti kvalifikaciją ir tobulinti gebėjimus, taip pat priemonės, padedančios geriau derinti šeimą ir profesiją. Ypatinga reikšmė tenka savanoriškoms įmonių programoms, skirtoms darbuotojų sveikatai stiprinti. Saugios ir nekeliančios pavo jaus sveikatai darbo vietos, taip pat darbo organizavimo formos, suteikiančios darbuotojams daugiau laisvės atliekant savo darbą, yra svarbus veiksnys didinant darbo našumą ir gebėjimus diegti naujoves, tokiam darbo organizavimui turi įtakos ir socialinės sąlygos. Įmonių struktūros ir įmonių kultūra turi atsižvelgti į tai, todėl reikia įgyvendinti Lisabonos strategiją ir įmonės lygmeniu, būtina susieti ekonominius ir socialinius tikslus.

8 Mobingas – tikslinis, sisteminis, ilgesnį laiką pasikartojantis elgesys, žeminantis vaikų ar darbuotojo asmenines savybes. Dažniausias mobingo

tikslas: pažeminimas. Pats mobingo terminas kildinamas iš angliško žodžio mob, kuris reiškia plėšikų gaują, šutvę. Verčiant iš lotynų kalbos mobile vulgus reiškia maištaujančią, siautėjančią minią, padugnes. Šis apibūdinimas, ko gero, labiausiai atspindi reiškinio turinį. Vakarų autoriai, siekdami pabrėžti neigiamą reiškinio aspektą, nevengia ir ryškesnių sąvokų. Pavyzdžiui, puolantieji auką vadinami hienų, maitėdų gauja ir pan. Mūsų šalyje gal labiau suprantamesnis būtų diedovščinos (šie su santykiais sovietinėje kariuomenėje reiškiniai turi labai daug bendro) darbo vietoje įvardijimas, įbauginimas, įgąsdinimas. Kalbant apie reiškinį, būtina pažymėti, kad įvairių šalių literatūroje galima aptikti varijuojančių apibūdinimų, priklausančių nuo susiklosčiusios tradicijos. Antai mobingo terminas labiausiai paplitęs vokiškai kalbančiose valstybėse ir skandinavų šaly se. Anglosaksų dialekte dažnas bullying terminas, JAV – harassment, employee abuse ir kt. Nors ir skirtingai skambantys, iš esmės šie terminai vartojami nesveikiems, psichologiniu teroru, prievarta, bauginimu ir priekabėmis grįstiems darbuotojų santykiams atspindėti. Parengė Xxxxxx Xxxxxxxxxx. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxxxx- organizacijoje>.

Socialinė ekonomika – tai bendruomeninis, pilietinių iniciatyvų verslumas, tenkinantis daugelį visuomenės poreikių (pavyzdžiui, ekonominio saugumo, palaikymo ir produktyvumo) per kooperatyvą ekonominę veiklą ir savirūpybą, grindžiamą vietos gyventojų aktyviu dalyvavimu. Socialinė ekonomika veikia tarp rinkos ekonomikos, viešojo ir visuomeninio sektorių ir yra orientuota į asmens socialinius ir pilietinius poreikius (Kvieskienė, Kvieska, Kovaitė 2013).

Kuriant įvairiapusę bendruomenės gerovę labai svarbus tampa vietinės savivaldos organizacijų ir socialinės ekonomikos organizacijų bendradarbiavimas. Socialinė ekonomika, kaip jau buvo minėta anksčiau, gali būti svarbia ir efektyvia ekonominių ir socialinių problemų sprendimo priemone vietiniu lygmeniu. Deja, socialinės politikos įrankių vis dar esame priversti ieškoti dėl nepakankamo bendruomeninių organizacijų dalyvavimo socialinio bendradarbiavimo ir integracijos procese. Vienas iš tokių įrankių yra inovatyvi veikla verslo ir socialinės klasterystės srityje bei verslo įmonių socialinė atsakomybė. Kuo toliau, tuo labiau pastebima, jog verslininkai savo noru įtraukia socialinius ir aplinkos apsaugos klausimus į savo įmonių veiklos tikslus bei santykius su partneriais, klientais ir kitomis šalimis. Tai tampa vis svarbesne verslo dalimi, nes visuomenės požiūris į įmones priklauso nuo tų pačių įmonių veiksmų visuomenės atžvilgiu, o globalizacijos ir informacijos amžiuje požiūriai ir sparti informacijos sklaida gali lemti labai daug. Įmonių socialinės atsakomybės didėjimas suteikia galimybę joms bendradarbiauti su įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis, derinti socialinius, ekonominius ir aplinkosaugos tikslus bei geriau formuoti įmonių marketingo strategijas, suprasti ir tenkinti visuomenės poreikius. Todėl ĮSA tampa vis svarbesne sąvoka ir visame pasaulyje, ir ES, nes ji yra diskusijos apie globalizaciją, konkurencingumą ir tvarumą dalis. ĮSA rėmimas ir sklaida Europoje rodo, kad atsirado poreikis ginti bendrąsias vertybes ir didinti solidarumą bei sanglaudą.

Socialinės inovacijos. Socialines inovacijas galima apibrėžti, pateikiant mažiaus iai du paaiškinimus:

• Socialinės inovacijos – nauji socialinių poreikių tenkinimo būdai (produktai, paslaugos ar modeliai), kurie šiuos poreikius tenkina efektyviau nei alternatyvos ir kuria naujus socialinių santykių bei bendradarbiavimo modelius.

• Socialinės inovacijos – projektai, inicijuojantys elgesio pokyčius, kurie reikalingi, siekiant susidoroti su svarbiausiais socialiniais iššūkiais, pavyzdžiui, klimato kaita, išteklių naudojimo efektyvumu, sveikatos apsaugos užtikrinimu, gyventojų senėjimu, socialinės atskirties mažinimu (Kvieskienė, Kvieska, Kovaitė 2013).

Socialines inovacijas dažniausiai plėtoja nevyriausybinės, labdaros ir paramos organizacijos, socialinės įmonės ar socialinis verslas, kuris kol kas, deja, užima pakankamai mažą rinkos dalį. Socialines inovacijas aktyviai įgyvendina ir kultūros sektoriaus organizacijos, siekiančios ugdyti kūrybiškumą, telkti bendruomenes, skatinti socialinių santykių plėtrą per įvairių

meno projektų vykdymą. Socialinių inovacijų tikslas – kaip naujomis priemonėmis spręsti įsisenėjusias problemas. Gali būti kiek sunkiau apibrėžti socialinių inovacijų grąžą, nes tai gali būti ne tik ir nebūtinai apčiuopiamas materialus pelnas, bet sunkiau išmatuojami socialiniai faktoriai, kaip padidėjusi socialinė gerovė, sumažėjusi tam tikrų socialinių problemų apimtis ir įtaka. Kaip pavyzdys gali būti paimtos globos ir medicininės paslaugos senjorams. Tokių paslaugų įdiegimas ar reorganizavimas neatneš pelno, tačiau jų poveikis pasireikš per sumažėjusias viešąsias išlaidas bei padidėjusį asmenų pasitenkinimą savo aplinka, bendruomene, galiausiai ir valstybe.

3. Socialinių inovacijų įgyvendinimo procesas.

Socialinių inovacijų įgyvendinimo procesą galima apibrėžti kaip susidedantį iš keturių pagrindinių etapų, kurie sudaro socialinių inovacijų ciklą: 1) parama idėjai; 2) bandomieji arba prototipiniai (frančizė) projektai; 3) įgyvendinimas; 4) plataus masto plėtra (Kvieskienė, Kvieska, Kovaitė 2013). Kiekvieno minėto etapo veiklai finansuoti reikalingi įvairūs investicijų tipai. Tarkime, idėjų kūrimui bei pilotiniams projektams reikalinga viešoji parama, nes ankstyvame etape rizika paprastai būna gana didelė, o grąža nelabai aiški. Lėšas iš privačių šaltinių daugiau galimybių yra pritraukti, kai jau yra parengtas projektas ir jo įgyvendinimo gairės, o galimi rezultatai labiau nuspėjami (Social Innovation Europe Initiative ).

Socialinė inovacija, kaip ir bet kuri kita veikla, reikalaujanti žmogiškojo ištekliaus bei

pastangų, turi būti tinkamai finansuojama. Norint, jog socialinė inovacija būtų sėkminga, visi jos etapai turi būti išbaigti ir įgyvendinti. Deja, tačiau kol kas mažiausiai yra finansuojamas esminis, pirmasis etapas, kuriame generuojamos idėjos. Šis etapas yra labai svarbus siekiant sėkmingai pasirengti tolesnei socialinės inovacijos įgyvendinimo eigai. Siekiant didinti paramą idėjų kūrimui, rekomenduojama steigti socialinių inovacijų inkubatorius. Kaip tokių inkubatorių pavyzdžius kitose valstybėse galima paminėti Danijoje įsteigtą „minčių laboratoriją“ arba Jungtinėje Karalystėje

„InnovateNow“, pagal kurią yra teikiamas finansavimas organizacijoms, norinčioms įgyvendinti naujas idėjas ar metodus sveikatos apsaugos srityje.

Socialinių inovacijų pavyzdžiais galima įvardyti:

• Dalijimosi savo daiktais iniciatyvą, kuria siekiama mažinti vartojimą, skatinti bendradarbiavimą ir bendruomeniškumo jausmą;

• Širdies vainikinių ligų prevencijos schemą, skirtą visai visuomenei, o ne tik į rizikos grupę patenkantiems individams;

• Kaimynų socialinius tinklus, kurie įkuriami, siekiant padėti netoliese gyvenantiems vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms ar spręsti visiems aktualias (pavyzdžiui, saugumo) problemas;

• Miestų ekologinių žemėlapių iniciatyvą, kuri leidžia informuoti gyventojus apie anglies dvideginio išmetimų mažinimo tikslų įgyvendinimą;

• Interneto platformas, kuriose informacija gali dalytis mokytojai ir mokiniai, dėstytojai ir studentai;

• Aksesuarų gaminimą iš neperdirbamų medžiagų, siekiant sumažinti išteklių vartojimą;

• Socialinę atskirtį patiriančių žmonių iš pažeidžiamų grupių, susiduriančių su diskriminacija ar išankstinėmis nuostatomis; bibliotekininkų – specialiai apmokytų darbuotojų, paruošiančių skaitytojus skaitymui ir paaiškinančių pagrindines skaitymo taisykles; skaitytojų – praeivių, tikslinės grupės narių ir pan. Skaitymo procesas – atviras pokalbis tarp gyvosios knygos ir skaitytojo.

• Lietuvos kaimo bendruomenėse įgyvendinamos socialinės inovacijos, kurių pavyzdžiai pateikiami interneto svetainėje skelbiamame Socialinių inovacijų banke, pavyzdžiui, Plungės rajono Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenė, pradėjusi vaistažolių auginimo projektą, įkūrusi kooperatyvą, kuriame augina, renka ir parduoda ekologiškas vaistažoles. Kooperatyve dirba ir neįgalieji, senyvo amžiaus žmonės, todėl projektas padeda spręsti kaimo gyventojų užimtumo, socialinės atskirties problemas. Uždirbtas (nors ir nedidelis) pelnas investuojamas į bendruomenės puoselėjimą, šviečiamojo pobūdžio veiklą apie sveiką gyvenseną. 2009 metais pradėjo veikti pirmoji aukojimo internetu svetainė xxx.xxxxx.xx, kurioje privatūs asmenys ir įmonės internetu gali patogiau paremti įgyvendinamus labdaros projektus.

• Projektas „Bibliotekos pažangai“, kuriuo stiprinant ir panaudojant viešųjų bibliotekų pajėgumus, siekiama, kad Lietuvos gyventojai žymiai geriau naudotųsi informacinių technologijų galimybėmis naudingai informacijai gauti ir bendrauti.

• Projektas „Vaikų svajonės“ – interneto svetainėje xxx.xxxxxxxxxxxxx.xx skelbiami vaikų, gyvenančių sunkiomis socialinėmis sąlygomis, kalėdiniai norai, o kiekvienas žmogus, apsilankęs svetainėje ir pasirinkęs norą, galį jį išpildyti. 2011 metais projektas išsiplėtė į 10 šalies savivaldybių.

• Interneto portalas xxx.xxxxxxxxxxx.xx, kurio tikslas – padėti žmonėms su negalia susirasti tinkamą darbo vietą. Svetainėje potencialūs darbdaviai įkelia darbo pasiūlymus, o žmonės su negalia pateikia savo gyvenimo aprašymus ir gali kandidatuoti į portale nurodytas darbo vietas.

• Interneto tinklas xxx.xxxxxxxxxxxxxxx.xx – atviras visiems Lietuvos gyventojams ir jungia tuos, kuriems reikalinga parama daiktais ar paslaugomis, bei tuos, kurie gali tą paramą suteikti.

• Centralizuota socialinės reklamos internete sistema xxx.xxxxxxxxxxxxxx.xx leidžia tinklapių administratoriams greitai ir paprastai valdyti socialinę reklamą savo tinklapiuose, o labdaringų iniciatyvų atstovams – greitai ir efektyviai pasiekti plačią Lietuvos internautų auditoriją ir kt. (Xxxxxxxxxx, Kvieska, Kovaitė 2013).

Socialinės inovacijos dažnai yra suprantamos gana siaurai, kaip tam tikrų paslaugų teikimo ar užimtumo didinimo priemonės, tačiau išties socialinė inovacija yra kur kas platesnis reiškinys. Šis reiškinys gali būti siejamas ir su išteklių tausojimu, tvaria plėtra, alternatyvių energijos šaltinių puoselėjimu, kova su klimato kaita ir kt. iniciatyvomis.

Apibendrinant būtų galima reziumuoti, jog tam, kad socialinė inovacija būtų sėkmingai įgyvendinta, reikalingos tam tikros prielaidos: tinkama teisinė bazė, naujų idėjų generavimo galimybės, veiksmų koordinavimu ir sutelkimu tam tikruose lygmenyse bei, žinoma, pakankamais žmogiškaisiais ištekliais ir socialiai atsakingos bendruomenės ir institucijų kultūros formavimu.

4. Lietuvos socialinių klasterių tipologija. Socialiniai klasteriai – tai socialinių inovacijų, skirtų visuomenei svarbioms socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti, kūrimo ir įgyvendinimo novatoriška priemonė. Socialiniai klasteriai – tai kryptingai suformuotos grupės, sudarančios galimybes sutelkti politikos formuotojų, vyriausybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), mokslo atstovų, privačių įmonių bendras pastangas socialinėms inovacijoms veiksmingai įgyvendinti (Kvieskienė, Kvieska, Kovaitė 2013).

Socialinė klasterizacija yra vienas iš pagrindinių instrumentų, kuriuo galima įgyvendinti socialinę integraciją bei inovacijas, tobulinti socialinę politiką. Lietuvoje socialiniai klasteriai vis dar tebėra naujas iššūkis socialinės ekonomikos įrankiams kurti. Pagrindiniai socialinės klasterizacijos komponentai yra tinkloveika ir socialinė partnerystė. Lietuvoje nacionalinių reformų programoje šie komponentai yra akcentuojami kaip svarbios šalies konkurencingumo didinimo priemonės.

Vienas iš pagrindinių socialinės klasterystės bruožų yra lanksčios paslaugas teikiančios įstaigos. Kad įstaiga būtų traktuojama kaip lanksti, ji turėtų atitikti šiuos kriterijus:

• lankstus darbo laikas;

• lankstus paslaugų teikimo grafikas;

• lankstus įstaigos/organizacijos darbo organizavimas;

• lankstus apmokėjimas už paslaugas;

• įstaigos prieinamumas/pasiekiamumas.

Deja, tačiau Lietuvoje tokių lanksčių institucijų, kurios kurtų socialines inovacijas ir skatintų socialinę klasterystę, yra itin mažai.

Vienas iš klasterių pavyzdžių galėtų būti „Pozityvios socializacijos klasterio“ kūrimas, kuriuo bus siekiama skatinti:

1. darbdavio socialinę atsakomybę, nes daugelyje sektorių jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų stygius, o tai ateityje vers darbdavius ieškoti sprendimų, kaip sukurti patrauklias darbo

sąlygas savo darbuotojams, todėl pagrindine užduotimi, pritraukiant ir išlaikant jaunus darbuotojus, dabar tampa šeimai palankios darbo aplinkos kūrimas;

2. socialinę atsakomybę, politiką bei praktiką, atspindinčią įmonių elgseną, darant pastangas savanoriškai įtraukti privačius partnerius ir pilietiškai įgalinti suinteresuotus visuomenės, verslo ir valdžios atstovus;

3. modeliuoti šeimai palankią darbo aplinką, tam turi būti įgyvendinamas ištisas rinkinys priemonių: pozityvios tėvystės, socialinių iniciatyvų darbovietėje skatinimo ir palaikymo, švietimo, konsultavimo ir informavimo priemonių plėtros, atostogų dėl šeiminių priežasčių, vaiko priežiūros ar paslaugų globojamam/neįgaliam asmeniui, lanksčių darbo formų ir pan. Tai daro įtaką profesinės veiklos sėkmei ir šeimos gyvenimo kokybei (Xxxxxxxxxx, Xxxxxxx, Kovaitė 2013).

Akivaizdu, jog sėkmingiausios sritys ir sektoriai yra tie, kurių dalyviai (fiziniai asmenys ar institucijos) suvienija jėgas siekdami bendro tikslo, pasitelkdami tarpusavio bendradarbiavimą ir socialinę partnerystę. Susiformavus ir susijungus įvairioms grupėms, kurių tikslas yra bendras, ekonominis ir socialinis augimas pasiekiamas daug greičiau.

Taip pat dažnai, nors ne visada, o ypač – „žinių ekonomikos šakose“ vienokių ar kitokių grupinių, tinklinių darinių atsiradimą lemia ilgametės tradicijos. Šios organizacijų ir įmonių grupės įvairiose šalyse yra vadinamos skirtingai (klasteriai, industriniai regionai, socialinės ekonomikos, socialinio verslo sistemos, kompetencijų tinklų organizacijos ir pan.) ir pasižymi tam tikrais specifiniais bruožais. Visų jų veikimo išskirtinis bruožas: bendromis pastangomis, tačiau kartu ir konkuruojant ne tik su kitais, bet ir tarpusavyje, siekti maksimalios naudos. Kuo daugiau organizacijų ir įmonių (PPP/VPP) bei organizacijų sudaro klasterinį darinį, kuo kiekviena jų yra efektyvesnė, tuo produktyvesnė yra ir visa grupė bei makrosistema – šaka, regionas, valstybė (Kvieskienė, Kvieska, Kovaitė 2013).

Taigi klasteriai gali būti svarbiu instrumentu, padedančiu kurti inovacijas. Juo labiau kad socialinės inovacijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų visuomenės gerovei pasiekti. Socialiniame klasteryje veikiantys asmenys ir organizacijos gali greičiau aptikti ir atpažinti bendrus interesus, turi galimybę mokytis vieni iš kitų, dalytis patirtimi ir žiniomis, paskirstyti užduotis ir greičiau jas atlikti. Klasteriai kuria didelį sinergetinį efektą. Tai įvyksta dėl to, kad socialinis klasteris veikia kaip socialinio verslo sistema, o jame veikiančios organizacijos ir įmonės tampa produktyvesnės ir efektyvesnės.

Kaip teigia X. Xxxxxxxxxx, tradicinė pramonės politika rėmėsi iš viršaus suformuotais politikos tikslais, kuriais buvo siekiama taisyti realias ar numanomas rinkos klaidas, o klasterių politika ekonomikos plėtrą traktuoja kaip kooperacinio pobūdžio procesą, kuriame svarbiau ne centralizuotai suformuluota plėtros strategija, bet horizontalia komunikacija grindžiamas įmonių, organizacijų, valdžios institucijų ir asocijuotųjų struktūrų sutarimas dėl bendrų veiklos tikslų.

Tinkamai įgyvendinama klasterių politika leidžia ne tik tobulinti veikiančius rinkos mechanizmus (išvengiant jau minėtų rinkos klaidų), bet ir sumažinti valdžios klaidų tikimybę (palyginti su tradicine pramonės politika).

3.4. Sisteminė (kompleksinė) pagalba

Šio modulio temos padės ugdyti šias ekspertų įvardytas trūkstamas SU srities tyrėjų kompetencijas:

• Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

• Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai);

• Lyderystė/vadovavimas (gebėjimas motyvuoti žmones siekti bendrų tikslų);

• Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis;

• Gebėjimas pris imti atsakomybę už darbą su konkrečiu atveju (praktikoje);

• Gebėjimas interpretuoti duomenis, gautus iš stebėjimų ir matavimų, įvertinti jų reikšmingumą ir susieti su teorija.

Šį modulį apibūdina ir išskiria iš kitų tokių išskirtinių žinių ir gebėjimų puoselėjimas kaip socialinės tinkloveiklos įgalinimas profesionalų kompetencijų plėtrai, sisteminis požiūris, kompleksinė pagalba.

Kadangi modulis yra specifinis, reikalaujantis tam tikro pasiruošimo, pateikiamos pagrindinės modulio temų aprašyme ir vėliau mokyme vartotinos sąvokos ir jų paaiškinimai:

Kompleksiškai teikiamos paslaugos – socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ir švietimo pagalbos teikimas individualiam vaikui ir jo tėvams.

Kompleksinė pagalba – kompleksiškai teikiamos paslaugos ir vaiko ugdymas pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas.

Kompleksinė pagalba – koordinuotas švietimo programų vykdymas, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ir švietimo pagalbos teikimas individualiam vaikui ir jo tėvams, jo tėvų pageidavimu ar atsakingų už vaiko teisių apsaugą institucijų teikimu.

Ikimokyklinis/ priešmokyklinis ugdymas – vaikų ugdymas pagal ikimokyklinio/ priešmokyklinio ugdymo programas.

Sveikatos priežiūros paslaugos – „prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami.“

Socialinė parama – „socialinė pagalba vaikams, mokiniams, jų tėvams (globėjams), kurie dėl socialinių problemų, ligų, negalios ar amžiaus visiškai ar iš dalies yra praradę ar neįgiję gebėjimų išgyventi, pasirūpinti kitais šeimos nariais ar dalyvauti visuomenės gyvenime.“

Modulis ugdo prie įvairių grupių priskirtas kompetencijas, plačiau pristatant socialinio ugdymo srities tyrėjams šias temas:

1. Kompleksiškai teikiama socialinė pagalba.

2. Situacijos identifikavimas ir kompleksinės pagalbos skyrimo procesas.

3. Duomenų rinkimo ir analizės principai.

4. Lyderystė.

5. Kompleksinės pagalbos teikėjai.

6. Kompleksinės pagalbos teikimas komandoje.

7. Socialinės partnerystės tinklai.

1. Kompleksiškai teikiama socialinė pagalba. Kompleksiškai teikiama pagalba – koordinuotas švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų teikimas vaikams ir jų tėvams (globėjams), gyvenantiems savivaldybės teritorijoje. Tikslas – užtikrinti veiksmingą vaikų ugdymąsi pagal ikimokyklinio ir/ar priešmokyklinio ugdymo programas ir padėti tėvams (globėjams) stiprinti tėvystės ir socialinius įgūdžius.

Kompleksiškai teikiamą pagalbą reglamentuoja Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašas (Nr. V-2068/A1467/V-946, Vilnius, 2011 11 04):

• Tikslai

• Principai

• Organizavimas

• Finansavimas

Sveikata Ugdymas

Emocinė ir elgesio raida

Priežiūra

Saugumo užtikrinimas Emocinė šiluma

Identitetas Stimuliavimas

Šeimos ir socialiniai santykiai

Socialinė raida

VAIKAS

Saugumo ir gerovės užtikrinimas

Auklėjimas ir ryšiai (prieraišumas)

Stabilumas

Savitarnos įgūdžiai

Bendruomenės resursai

Vaiko poreikiai

Šeimos ir aplinkos veiksniai

Tėvystės gebėjimai

Šeimos istorija ir funkcionavimas

Giminės

Namai

Darbas

Pajamos

Šeimos soc. integracija

11 pav. Pagalbos poreikio įvertinimas

Kompleksinės pagalbos teikėjai savo veikloje vadovaujasi:

• Vaikų nuo gimimo iki privalomo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašu (Aprašu), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1509 (Valstybės žinios, 2009, nr. 138-6073);

• Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašu (Nr. V-2068/A1467/V-946, Vilnius, 2011 11 04);

• Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu;

• Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu;

• Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu;

• Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu;

• Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija;

• Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija;

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais;

• Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktais, kitais teisės aktais.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius koordinuoja kompleksiškai teikiamos pagalbos teikimą savivaldybės teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų tėvams (globėjams), informuoja vietos bendruomenę apie jos teikimą savivaldybėje.

Kompleksinės pagalbos skyrimo procesas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais: „Dėl kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašo patvirtinimu“ (Nr. V-2068/A1467/V-946, 2011 11 04) ir „Dėl privalomo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo” (Nr. V-735/A1-208, 2012 04 26) yra nustatomas kompleksiškai teikiamos pagalbos skyrimo procesas.

2. Situacijos identifikavimas ir kompleksinės pagalbos skyrimo procesas. Vaiko

„radimą“ atlieka tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, konsultuodamasis su savivaldybės (seniūnijos) socialiniu darbuotoju, kitais specialistais, naudodamasis prieinamais informacijos šaltiniais, surenka ir apibendrina duomenis apie vaiką, šeimą, jų identifikuotus poreikius. Atlieka savivaldybės turimų išteklių analizę. Identifikuoja vaiko ir šeimos poreikių tenkinimo galimybes. Preliminariai nustatęs kompleksiškai teikiamos pagalbos vaikui ir jo tėvams poreikį, skatina vaiko tėvus pateikti prašymą bei atitinkamus dokumentus savivaldybės administracijai.

Tėvai (globėjai), pageidaujantys gauti kompleksinę pagalbą sau ir vaikui, teikia prašymą savivaldybės administracijai. Prie prašymo prideda reikiamus dokumentus:

• vaiko gimimo liudijimo kopiją;

• prireikus – sveikatos pažymą;

• jei yra nustatyti vaiko specialieji ugdymosi poreikiai (SUP) – pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) ar švietimo pagalbos tarnybos išvadą apie vaiko SUP;

• rekomendaciją dėl tolesnio vaiko ugdymosi ir švietimo pagalbos jam teikimo;

• ir/ar kitus dokumentus, įrodančius socialinės paramos poreikį.

Savivaldybės administracija, gavusi vaiko tėvų (globėjų) prašymą dėl kompleksinės pagalbos skyrimo, kreipiasi į PPT ar švietimo pagalbos tarnybą dėl vaiko SUP nustatymo (jeigu jie dar nebuvo nustatyti) arba dėl socialinių paslaugų poreikio nustatymo (jeigu nebuvo nustatyta) kreipiasi į seniūnijos socialinį darbuotoją.

Per 30 dienų surinkus atitinkamus dokumentus, kartu su prašymu juos teikia savivaldybės vaiko gerovės komisijai (VGK). Savivaldybės VGK nustačius vaikui privalomą IPU, tuo pačiu sprendimu nustato ir kompleksiškai teikiamos pagalbos skyrimo ir teikimo tvarką.

Savivaldybės/seniūnijos socialinis darbuotojas (toliau – socialinis darbuotojas), gavęs informaciją iš institucijų, įstaigų, organizacijų ar asmenų apie jam priskirtoje savivaldybės/seniūnijos teritorijoje gyvenančio vaiko galimai pažeistas teises, arba tuo atveju, jei vaikui arba vienam iš vaiko tėvų (globėjų) nustatytas neįgalumas, aplanko vaiko šeimą, įvertina situaciją ir socialinių paslaugų poreikį, per 3 darbo dienas raštu informuoja tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių ir Vaiko teisių apsaugos skyrių.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, gavęs informaciją iš savivaldybės/ seniūnijos socialinio darbuotojo arba vaiko teisių apsaugos skyriaus (tarnybos) raštu kreipiasi į savivaldybės PPT ar švietimo pagalbos tarnybą dėl vaiko pedagoginio psichologinio įvertinimo ir/ ar specialiojo ugdymosi ir reikiamos švietimo pagalbos skyrimo, surenka kitus kompleksiškai

teikiamos pagalbos vaikui ir jo tėvams (globėjams) poreikį patvirtinančius dokumentus ir teikia juos savivaldybės VGK.

Informaciją apie kompleksiškai teikiamos pagalbos poreikį tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui turi teisę pateikti ir Vaiko teisių apsaugos skyrius (tarnyba) tiesiogiai, be savivaldybės/ seniūnijos socialinio darbuotojo pranešimo.

12 pav. Pagalbos poreikio identifikavimo procesas

Duomenų apie vaiką ir šeimą, jų poreikius bei savivaldybės išteklius analizė ir apibendrinimas

3.Duomenų apie vaiką ir šeimą, jų poreikius bei savivaldybės išteklius analizė ir apibendrinimas

Savivaldybės administracija

Kompleksiškai teikiamą pagalbą organizuoja tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, o ją teikia tarpinstitucinė komanda, kuri reguliariai analizuoja teikiamos pagalbos veiksmingumą ir teikia informaciją apie tai tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui ir savivaldybės VGK.

Socialinis darbuotojas, Vaiko teisių apsaugos skyrius, kt. institucijos

Vaiko tėvai (globėjai)

1. Kompleksinės pagalbos poreikis

Savivaldybės administracija

TK koordinatorius

TK koordinatorius

PPT, socialinis darbuotojas

2.Vaiko ir šeimos poreikių įvertinimas

4.Kompleksinės pagalbos organizavimo tvarkos skyrimas

12 pav. Pagalbos poreikio identifikavimo procesas

Informacijos ir duomenų apie vaikus surinkimas ir analizė. Informacijos šaltiniai:

• Registrai: Gyventojų registro tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos, Mokinių registras, Pedagogų registras.

• Informacinės sistemos (IS): Socialinės paramos šeimai informacinė sistema (SPIS), Xxxxxxxx valdymo informacinė sistema (SVIS), Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių mokinių informacinė sistema (NMNIS).

• Duomenų bazės: Rodiklių duomenų bazė.

Vadovaujantis Ikimokyklinio ugdymo paslaugų planavimo savivaldybėse metodika (2011), duomenis galima būtų susisteminti į du pogrupius:

• Personaliniai duomenys – apibūdina individualų asmenį:

⮚ Registrai: Gyventojų registro tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos, Mokinių ir pedagogų registrai;

⮚ Socialinės paramos šeimai informacinė sistema (SPIS);

⮚ Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių mokinių informacinė sistema (NMNIS) – duomenis pateikia tik apie vaikus nuo 7 m. xxxxxxx.

• Bendro pobūdžio apibendrinta informacija pateikiama informacinėse sistemose pagal skirtingus parametrus:

o amžių,

o lytį,

o klasę,

o ugdomą kalbą,

o grupę,

o specialiuosius ugdymosi poreikius,

o pagalbos poreikį ir pan.

• Informacijos šaltinių ribotumas. Skirtinguose registruose ar informacinėse sistemose pateikiami skirtingi skaičiai.

• Tie patys duomenys pateikiami skirtinguose informacijos šaltiniuose.

• Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių mokinių informacinė sistema pateikia duomenis apie vaikus nuo 7 metų.

• Kai kurie informacijos šaltiniai duomenis pateikia ir analizuoja ne kasmet, (pavyzdžiui, švietimo pagalbos teikimas šeimoms – tik kas treji metai).

• Neišbaigta Atvira informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistema (AIKOS).

• Duomenys netikslūs: nepateikta kai kurių miestų, rajonų institucijos.

• Nėra vieningos sistemos, kuri būtų prieinama skirtingo pavaldumo institucijoms.

3. Duomenų rinkimo ir analizės principai. Tikslingumas ir kryptingumas: duomenų rinkimas turi turėti tikslą – kaip duomenys bus analizuojami ir kur naudojami.

• Sistemiškumas ir kompleksiškumas:

⮚ informacija renkama, kaupiama ir analizuojama sistemiškai (atskiri parametrai apie vaiką, jo šeimą, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo infrastruktūrą bei specialistus, kitus išteklius);

⮚ duomenys siejami tarpusavyje, siekiant tenkinti vaiko ir šeimos poreikius;

⮚ Trianguliacija: keli informacijos ir duomenų šaltiniai, keletas rinkimo ir analizavimo būdų;

⮚ Patikimumas ir palyginamumas: informaciją rinkti ir analizuoti, naudojantis moksliniais duomenų rinkimo metodais (klausimynai, interviu, ekspertų metodas ir kt.); informacija surinkta iš įvairių šaltinių turi būti analizuojama, tikrinama, tikslinama, lyginama.

⮚ Konfidencialumas: duomenų apsaugos bei jų naudojimo tik nustatytais tikslais ir nustatytiems asmenims reikalavimų laikymasis.

Ugdymo paslaugų poreikio nustatymas.

1. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų dalyvavimas ar nedalyvavimas ugdyme pagal amžių ir ugdymo įstaigų priklausomybę valstybiniam ar privačiam sektoriui:

• neugdomų švietimo įstaigose pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas vaikų (nuo 0 iki 6 m.) skaičius; jų skaičius pagal skirtingas amžiaus grupes;

• privačiose švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, vaikų (nuo 0 iki 6 m.) skaičius.

2. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo prieinamumas institucijose pagal turimas vietas įstaigose:

• vaikų, kuriems prieinamas ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas ir jų šeimų dalis

(proc.);

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.) ugdytis valstybinėse švietimo įstaigose pagal

amžiaus grupes (pagal vietų skaičių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose);

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.) ugdytis privačiose švietimo įstaigose (pagal vietų skaičių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose).

• Nustačius neugdomų vaikų skaičių, reikia atlikti situacijos analizę ir išsiaiškinti jų ir šeimų poreikius, gaunamas paslaugas – ar yra tenkinami vaiko ir jo tėvų (globėjų) poreikiai.

Tokia analizė leidžia:

• įvertinti situaciją ir nustatyti prioritetines sritis savivaldybėje, teikiant pagalbą;

• padeda nustatyti, kiek ir kokio amžiaus vaikų reikės ugdyti, kokio tipo ikimokyklinėse įstaigose jie bus ugdomi;

• kiek ir kokio amžiaus vaikų bus ugdoma specialiojo ugdymo įstaigose, kiek yra vaikų ir jų tėvų (globėjų), kuriems turi būti teikiama kompleksinė pagalba, atsižvelgiant į jų poreikius, jų derinius (pavyzdžiui, ugdymo, socialinės paramos ir sveikatos priežiūros; ugdymo ir sveikatos priežiūros; švietimo pagalbos ir socialinės paramos ir kt.).

• Nustatyti poreikiai, jų tenkinimo galimybės bei ištekliai yra naudojami ikimokyklinio

ir priešmokyklinio ugdymo, kompleksinės pagalbos prieinamumui savivaldybės teritorijoje užtikrinti.

Jų pagrindu turi būti sudaromi realūs plėtros planai ir užtikrinama, kad visi vaikai, kuriems skiriamas privalomas ikimokyklinis ugdymas, būtų ugdomi pagal jų amžių ir poreikius.

• Visi, kam nustatyta kompleksinės pagalbos poreikis, turi gauti tinkamą, prieinamą, poreikius atitinkančią tarpinstitucinę ar tarpdisciplininę, kompleksinę pagalbą kuo arčiau gyvenamosios vietos.

Kompleksiškai teikiamos pagalbos poreikio nustatymas savivaldybėje (panaudojant įvairius būdus), remiantis Ikimokyklinio ugdymo paslaugų planavimo savivaldybėse metodika (2011):

⮚ Švietimo pagalbos prieinamumas vaikams nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios pagal vaiko, jo tėvų poreikius, įskaitant ir SUP bei esamus specialistus:

• dalis vaikų proc. (nuo 0 iki 6 m.), kurie turi nustatytus SUP, palyginus su bendru to amžiaus vaikų skaičiumi (savivaldybės teritorijoje);

• dalis vaikų proc. (nuo 0 iki 6 m.), kurie turi nustatytus SUP ir gauna/ negauna švietimo pagalbos specialistų (logopedo, specialiojo pedagogo, socialinio pedagogo, psichologo, tiflopedagogo, surdopedagogo) pagalbą;

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvams, kuriems nustatytas kompleksinės pagalbos poreikis, gauti ją (pagal specialistų skaičių ir paslaugų prieinamumą arti gyvenamosios vietos);

• dalis vaikų proc. (nuo 0 iki 6 m.), kurių ugdymosi poreikiai nevertinti, palyginus su bendru šio amžiaus vaikų skaičiumi savivaldybės teritorijoje.

⮚ Specialiosios pagalbos prieinamumas vaikams nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios pagal vaiko ir jo tėvų poreikius bei esamus specialistus:

• dalis vaikų proc. (nuo 0 iki 6 m.), kurie turi nustatytus SUP, kuriems reikia specialiosios pagalbos;

• dalis vaikų proc. (nuo 0 iki 6 m.), kurie turi nustatytus SUP ir kurie gauna/ negauna specialiąją pagalbą (mokytojo padėjėjo, gestų kalbos vertėjo paslaugas).

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvams, kuriems nustatytas specialiosios pagalbos poreikis, gauti ją (pagal specialistų skaičių ir paslaugų prieinamumą arti gyvenamosios vietos).

⮚ Socialinių paslaugų prieinamumas vaikams nuo gimimo iki privalomojo mokymo

pradžios pagal vaiko ir jo tėvų poreikius bei esamus specialistus:

• vaikų (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvų skaičius, kuriems nustatytas socialinės paramos

poreikis;

paslaugos;

• vaikų (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvų skaičius, kuriems teikiamos/ neteikiamos socialinės

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvams, kuriems nustatytas socialinių

paslaugų poreikis, gauti jas (pagal specialistų skaičių ir paslaugų prieinamumą arti gyvenamosios vietos).

⮚ Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vaikams nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios pagal vaiko ir tėvų poreikius bei esamus specialistus:

• vaikų (nuo 0 iki 6 m.) skaičius, kuriems nustatytas sveikatos priežiūros paslaugų poreikis (įskaitant ir ankstyvosios reabilitacijos tarnybų paslaugas);

• vaikų (nuo 0 iki 6 m.) ir jų tėvų skaičius, kuriems teikiamos/neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos;

• galimybės vaikams (nuo 0 iki 6 m.), kuriems nustatyti sveikatos priežiūros paslaugų poreikiai, gauti jas (pagal specialistų skaičių ir paslaugų prieinamumą arti gyvenamosios vietos).

• Išanalizavus kompleksiškai teikiamų paslaugų poreikius ir jų įvairovę, reikia įvertinti išteklius ir galimybes, juos tenkinti pagal esamų įstaigų ir specialistų skaičių, jų kompetencijas, infrastruktūrą, atstumus nuo vaiko namų iki arčiausios įstaigų, materialines ir finansines galimybes.

• Vaiko ir jo tėvų (globėjų) poreikiai privalo būti tenkinami, pasirenkant optimalų tenkinimo modelį ir būdą.

4. Lyderystė. Lyderystė yra įtakos darymas, siekiant įgyvendinti tikslą. Plačiausiai yra žinomi šie moksliniai tyrimai – J. R. French ir B. Raven (1959) darbas apie socialinės valdžios pagrindus (cit. pgl. Northouse 2009):

⮚ Pareigų suteikiama valdžia (asmuo ją gauna dėl konkrečiai užimamų pareigų):

• Teisinė valdžia: užimamų pareigų teisiniai įgaliojimai.

• Atlygio/ skatinamoji valdžia: galimybė skatinti kitus.

• Prievartos valdžia: galimybė bausti kitus.

⮚ Asmeninė valdžia (lyderio gebėjimas daryti įtaką):

• Etaloninė/ referentinė valdžia: sekėjai pripažįsta lyderį, jaučia jam simpatijas.

• Ekspertinė valdžia: sekėjai suvokia lyderio kompetentingumą.

P. G. Northouse (2009, p. 15) teigia, jog „lyderystė yra procesas, kurio metu vienas asmuo daro įtaką žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas“.

Viena iš esminių lyderio paskirčių – padėti grupei žmonių pasiekti jų bendrą tikslą – gali būti pritaikoma ir institucinėje bei TK veikloje. Vadovavimo ir lyderystės funkcijos pagal Kotter (1990) (cit. pgl. Northouse 2009):

• Vadovavimas užtikrina tvarką ir nuoseklumą:

⮚ planuojant ir sudarant biudžetą (darbotvarkės, grafikai, išteklių paskirstymas);

⮚ organizuojant ir parenkant personalą (struktūra, darbo paskirstymas, taisyklės);

⮚ sprendžiant problemas ir kontroliuojant (skatinimas, kūrybiški sprendimai, veiksmų koregavimas).

• Lyderystė užtikrina pokyčius ir judėjimą:

⮚ nustatant kryptį (vizijos sukūrimas, jos platesnis išaiškinimas, strategijos nustatymas);

⮚ suvienijant žmones (supažindinimas su tikslais, atsidavimas, komandos);

⮚ motyvuojant ir įkvepiant (įkvėpimas ir „uždegimas“, galių pavaldiniams suteikimas, poreikių tenkinimas).

Transformacinė lyderystė.

• Naujosios lyderystės teorijų centre yra transformacinė lyderystė – procesas, apimantis charizmatinę ir vizijų lyderystę, keičia ir transformuoja žmones, pabrėžia vidinę motyvaciją ir ugdymą(si) (Northouse 2009).

• Lyderio įtaka skatina komandą padaryti daugiau nei iš jų tikimasi.

• J. M. Kouzes ir B. Z. Posner (1987, 2000) sukonstravo transformacinės lyderystės

modelį:

• 1) rodyti pavyzdį (tvirtos vertybės);

• 2) įteigti bendrą viziją;

• 3) mesti iššūkį procesui (keisti padėtį, išbandyti naujoves, rizikuoti);

• 4) sudaryti kitiems galimybę veikti (skatinti bendradarbiavimą, vertinti komandinį darbą, sukurti aplinką, kurioje žmonės būtų patenkinti savo darbu);

• 5) drąsinti (atlyginti pavaldiniams už pasiekimus, rengti originalias šventes ir ceremonijas) (cit. pgl. Northouse 2009). Kadangi šis modelis tinka kiekvienam (ne išrinktiesiems), tai reiškia, kad transformacinės lyderystės kompetencijos gali būti ugdomos.

Vadovaujantis transformacinės lyderystės modelyje apibrėžtais aspektais, ją galima pritaikyti institucinės ir TK veiklos efektyvinimui, skatinant nebijoti ieškoti naujų kompleksinės pagalbos vaikui nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios ir jo šeimai teikimo būdų, formų; sudarant kitiems galimybę veikti (skatinant TK bendradarbiavimą, vertinant komandinį darbą, sukuriant tokią aplinką, kurioje TK nariai būtų patenkinti savo darbu) ir t. t.

Patrauklu yra tai, jog reikiamas savybes galima ugdytis.

S. R. Komives, N., Xxxxx, T. R. XxXxxxx (1998) nurodė 5 etiškos lyderystės principus (cit. pgl. Northouse 2009):

1) kitų gerbimas (globoti sekėjus, leisti jiems būti savimi, puoselėjant kūrybiškus

norus);

2) tarnavimas kitiems (sekėjų gerovė iškeliama į svarbiausią vietą);

3) teisingumas (su visais pavaldiniais elgtis vienodai);

4) sąžiningumas (tiesa ir atvirumas su kitais);

5) bendruomenės formavimas (rūpinimasis bendruomenės tikslais).

Informacijos apie kompleksinės pagalbos teikimą vaikams ir jų tėvams sklaida planuojama ir vykdoma nacionaliniu lygmeniu (atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija), savivaldybių lygmeniu (atsakingas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus specialistas; institucijos lygmeniu (atsakingas vadovas, pedagogas, pagalbos specialistai).

Metodinėse rekomendacijose savivaldybių administracijų vadovams (2011), pateikiamas informacijos apie kompleksinės pagalbos teikimą vaikams ir jų tėvams sklaidos planavimas:

1. nustatomi informacijos sklaidos uždaviniai (ko bus siekiama), pavyzdžiui, informuoti apie ugdymosi galimybes, teikiamas paslaugas;

2. nustatoma tiesioginė tikslinė grupė: kam bus skirta informacija (vaikų tėvams, bendruomenei ir pan.);

3. numatomas informacijos turinys (kokia informacija turi būti perduota konkrečiai tikslinei grupei);

4. numatomi informacijos sklaidos būdai (internetas, žiniasklaida, seminarai, paskaitos, individualūs pokalbiai ir pan.);

5. numatomi atsakingi asmenys už sklaidos eigą: administracijos atstovai, bibliotekininkai, mokytojai, tėvų bendruomenės atstovai ir kt.;

6. naudojant žiniasklaidos kanalus (TV, radiją, laikraščius, žurnalus, informacinius internetinius leidinius ir portalus) – kai siekiama paskelbti svarbias žinias;

7. skelbimai spaudai – kai siekiama paskelbti naujienas (naujas projektas ar renginys);

8. susitikimai su žiniasklaidos atstovais juos informuojant apie kompleksinės pagalbos vaikams ir jų tėvams naudą ir plėtrą;

9. specialiai sukurtose interneto svetainėse;

10. parodoje, bibliotekoje, informacijai tėvams skirtoje vietoje;

11. IPU skirtuose renginiuose (konferencijose, seminaruose, informacijos dienose, susitikimuose, konsultacijų metu ir pan.);

12. išsiunčiant informacinius leidinius paslaugų vartotojams;

13. reklaminiuose stenduose plakatų forma – poliklinikos, vaikų konsultacijose ir kt.

5. Kompleksinės pagalbos teikėjai

Kompleksinės pagalbos tiekėjais gali būti:

• Sveikatos priežiūros įstaigos (pirminės sveikatos priežiūros centrai, psichinės sveikatos centrai, reabilitacijos centrai ir kt.);

• Vaiko teisių apsaugos tarnyba;

• Teisėsaugos institucijos;

• Socialinės paramos institucijos (socialinės pagalbos tarnybos ir centrai);

• Švietimo ir švietimo pagalbos įstaigos:

⮚ Mokyklos, vykdančios ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas ir mokyklos, skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių;

⮚ Suaugusiųjų neformalaus švietimo programas vykdančios institucijos (suaugusiųjų mokymo centrai);

⮚ Pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai įstaigos (savivaldybių pedagoginės psichologinės tarnybos, suaugusiųjų švietimo centrai);

• Kiti švietimo paslaugų teikėjai (juridiniai asmenys, kuriems švietimas nėra pagrindinė veikla), teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti vaikų ir suaugusiųjų neformalaus švietimo programas;

• Kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, teikiantys paslaugas vaikams ir šeimai, taip pat ir nevyriausybinės bei privačios organizacijos.

Tarpinstitucinės komandos sudarymo kriterijai:

1. Pagalbos poreikis ir išteklių analizės kriterijus.

2. Tikslo ir uždavinių identifikavimo kriterijus.

3. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo kriterijus.

4. Komandos sudėties identifikavimo kriterijus.

5. Vaidmenys, atsakomybės ir kompetencijų kriterijus.

6. Problemų sprendimai ir bendro sprendimo priėmimo kriterijus.

7. Atskaitomybės kriterijus.

8. Vaiko ir šeimos teisių į kokybišką, integruotą vaiko ugdymą, priežiūrą ir tinkamas sąlygas bei paslaugų užtikrinimo kriterijus.

9. Lyderio ar atvejo koordinatoriaus skyrimo kriterijus.

Pagalbos poreikio ir išteklių analizės kriterijus. Į jį atsižvelgiama sudarant tarpinstitucinę komandą, kuriai reikės spręsti įvairias problemas.

• Šis kriterijus apima:

⮚ šeimų, auginančių vaikus nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios švietimo pagalbos, sveikatos priežiūros paslaugų, socialinės paramos ir ugdymo poreikius;

⮚ paslaugų plėtros planus;

⮚ finansinius, specialistų, institucijų ir kitus išteklius.

Tikslo ir uždavinių identifikavimo kriterijus. Tarpinstitucinei komandai yra keliami tikslai situacijai išspręsti, todėl komandos sudėtis ir jos narių kompetencijos turi užtikrinti reikiamų paslaugų tinkamą suteikimą.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo kriterijus.

• Tarpinstitucinę komandą sudarantys specialistai teikia kompleksinę pagalbą vaikui nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios ir jo šeimai.

• Jie atstovauja įvairioms valstybės ir savivaldybės institucijoms ir įstaigoms, nevyriausybinėms bei privačioms organizacijoms, todėl efektyviam darbui užtikrinti specialistai turi bendradarbiauti tarpusavyje.

Komandos sudėties identifikavimo kriterijus.

• Tarpinstitucinė komanda turi būti sudaroma optimalios sudėties, į ją įtraukiant reikiamus įvairių sričių specialistus iš skirtingų sektorių ir institucijų.

• Yra atsižvelgiama į specialistų turimas kompetencijas, siekiant efektyviai įgyvendinti keliamus uždavinius.

• Specialistų skaičius komandoje nustatomas, atsižvelgiant į komandai keliamus tikslus bei turimus išteklius.

Vaidmenų, atsakomybių ir kompetencijų kriterijus.

• Tarpinstitucinėje komandoje turi būti aiškiai apibrėžiami narių vaidmenys ir atsakomybės.

• Skirtingų profesijų specialistai, atstovaujantys įvairioms institucijoms, turi turėti ne tik

specifinių profesinių, bet ir bendrųjų kompetencijų.

Problemos sprendimo ir atskaitomybės kriterijai.

• Problemos sprendimo ir bendro sprendimo priėmimo kriterijus. Komanda sudaroma konkrečiai problemai spręsti, remiantis bendrai pr imtu sprendimu.

• Atskaitomybės kriterijus. Savivaldybės administracija parengia reglamentą, kuriame turi būti apibrėžta atskaitomybė už tarpinstitucinės komandos veiklos rezultatą.

Тarpinstitucinė komanda turi užtikrinti koordinuotą, visapusišką pagalbą vaikui ir jo tėvams pagal jų poreikius.

Lyderio ar atvejo koordinatoriaus skyrimo kriterijus.

• Turi būti numatyti TK lyderio arba atvejo koordinatoriaus skyrimo sąlygos.

• Komandos lyderis yra vienas iš TK narių, turi turėti:

⮚ aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų srityje;

⮚ veiklos strateginio planavimo ir organizavimo gebėjimų;

⮚ darbo komandoje ir informacijos valdymo gebėjimų;

⮚ turi būti susipažinęs su dokumentais, būtinais koordinatoriaus funkcijoms atlikti.

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus arba kito įgalioto asmens atlikti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinavimą funkcijos.

1. Rinkti informaciją iš socialinių darbuotojų arba Vaiko teisių apsaugos skyriaus apie jam priskirtoje savivaldybės/seniūnijos teritorijoje gyvenančių vaikų galimai pažeistas teises ir vaikus, kurių vienam iš tėvų (globėjų) nustatytas neįgalumas.

2. Rinkti kompleksinės pagalbos vaikui ir jo tėvams (globėjams) poreikį patvirtinančius dokumentus ir teikti juos savivaldybės VGK.

3. Kreiptis į savivaldybės PPT ar švietimo pagalbos tarnybą dėl vaiko pedagoginio psichologinio įvertinimo ir/ ar specialiojo ugdymo(si) ir reikiamos švietimo pagalbos skyrimo; kreiptis į VGK dėl reikiamos kompleksinės pagalbos skyrimo.

4. Organizuoti ir koordinuoti kompleksinę pagalbą savivaldybės teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų tėvams (globėjams).

5. Informuoti vietos bendruomenę apie kompleksiškai teikiamą pagalbą.

6. Atsakyti už tarpinstitucinės komandos veiklos planą ir veiksmingos pagalbos vaikui ir šeimai, pagal individualų kompleksinės pagalbos, koordinavimą.

7. Teikti ataskaitą ir siūlymus savivaldybės administracijos direktoriui dėl kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai tobulinimo.

Tarpinstitucinės komandos narių funkcijos ir atsakomybės.

1. Teikti koordinuotą kompleksinę pagalbą vaikui nuo gimimo iki privalomo mokymo pradžios ir jo šeimai pagal individualų kompleksinės pagalbos planą, kuris sudaromas kartu su šeima.

2. Analizuoti kompleksinės pagalbos veiksmingumą ir apie tai teikti informaciją tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui ir savivaldybės VGK.

Koordinatoriaus ir tarpinstitucinės komandos atsakomybė. Įgyvendinti:

1. Koordinuotos kompleksinės pagalbos vaikui nuo gimimo iki privalomo mokymo pradžios ir jo šeimai užtikrinimą: organizavimą ir teikimą.

2. Tarpinstitucinį bendradarbiavimą: informacinės, metodinės, konsultacinės ir kitokios pagalbos teikimas šeimoms bei įvairioms institucijoms, susijusioms su vaiko ir šeimos situacijos sprendimais.

3. Informacijos sklaidą visuomenėje: visuomenės švietimas ir konsultavimas sveikatos

priežiūros paslaugų, socialinės paramos, ugdymo ir švietimo pagalbos klausimais.

4. Veiklos ataskaitų rengimą.

6. Kompleksinės pagalbos teikimas komandoje

1. TK koordinatorius, subūręs tarpinstitucinę komandą iš įvairių narių, pristato jiems savivaldybės VGK sprendimą ir pateikia informaciją apie vaiką ir šeimą;

2. TK specialistai atlieka vaiko ir šeimos vertinimą savo profesinių kompetencijų

ribose;

3. Specialistų komanda, kuriai vadovauja TK koordinatorius, kartu su šeima sudaro

Individualų kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai planą tam tikram laikotarpiui;

4. Specialistai teikia pagalbą vaikui ir šeimai, siekdami plane numatytų tikslų, vykdydami uždavinius ir įsipareigojimus;

5. TK koordinatorius palaiko ryšius su specialistais ir šeima, organizuoja komandos narių susitikimus, kuriuose svarstomi klausimai, pr imami sprendimai yra fiksuojami protokoluose;

6. Praėjus tam tikram laikotarpiui, komandos nariai įvertina rezultatus ir sudaro tolimesnių veiksmų planą.

1.Savivaldybės VGK sprendimas dėl kompleksinės pagalbos teikimo tvarkos

TK koordinatorius

2.Tarpinstitucinės komandos būrimas

TK koordinatorius

2.2. Individualaus kompleksinės pagalbos plano vaikui ir

šeimai sudarymas

2.1. Išsamus vaiko ir šeimos situacijos vertinimas

TK specialistai

Šeima

2.3. Kompleksinės pagalbos vaikui ir šeimai teikimas

2.4. Kompleksinės pagalbos plano vaikui ir šeimai peržiūra

13 pav. Pagalbos vaikui ir šeimai teikimo procesas

Vaiko gerovė ir socialinė ekonomika yra glaudžiai susijusios sferos. Apimdama įvairias visuomenines asociacijas ir sritis, tokias, kaip viešoji ir privati partnerystė, savanoriška ir bendruomenės veikla, NVO ir socialinis verslas, socialinė ekonomika sudaro sąlygas ne tik socialiai atsakingos visuomenės kūrimuisi, bet ir užtikrina vaiko gerovės kūrimą kompleksinėmis priemonėmis – dirbant su visa šeima, garantuojant profesionalią pagalbą bei paslaugas ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Be to, socialinė ekonomika sutelkia vietos ekonominius ir socialinius išteklius, skatina verslumo kultūrą, skatina rinkų lankstumą įtraukiant skirtingas socialines grupes ir ypač socialinės rizikos šeimų vaikus.

7. Socialinės partnerystės tinklai. Dabartinis greitėjančio gyvenimo tempo amžius reikalauja naujos veiklos kokybės, kurios pasiekti galime bendradarbiaudami su socialiniais partneriais, kurdami socialinės partnerystės tinklus. Siekiant bendro tikslo kokybinė ir tikslinga veikla reikalauja informacijos, žinių, komunikacinių gebėjimų, o sprendimų priėmimas – lyderystės, derybų, diplomatinių gebėjimų ir vadybinių kompetencijų. Suderinti profesionalų sprendimai užtikrina socialinės pagalbos, projekto ar socialinės institucijos veiklos kokybę, todėl vienas iš patikimų kokybiško sprendimo kelių – komandinis darbas ir įteisinta socialinė partnerystė. Postkomunistinių valstybių sistemos transformacija parodė, jog pilietinės valstybės kūrimosi procesui daug reikšmingesni yra ne ekonominiai, o socialiniai veiksniai, t. y. ne tik ekonominiai pokyčiai, bet ir socialinis rinkos kontekstas lemia ekonominės sistemos veiksmingumą.

Socialinio intelektinio (žmogiškojo) kapitalo reikšmė šiuolaikinėje žinių visuomenėje verčia permąstyti prioritetus. Piliečių savarankiškumą skatinančios ir palaikančios valstybės diegia viešojo ir privataus sektorių partnerystę, kuria naujus bendradarbiavimo, socialinės partnerystės bei socialinių tinklų modelius ir stiprina ekonomiką. Viena iš sėkmingiausių vaiko pozityviosios socializacijos prielaidų yra veiksminga socialinė partnerystė ir tinkline partneryste pagrįstas bendradarbiavimas, kurio produktyvus rezultatas kuria socialinę ekonomiką.

Socialinė ekonomika apima tokias verslo įmones ir organizacijas, kurios naudodamos verslo įrankius ir tam tikrus verslo metodus ne pelno siekiančiais tikslais teikia socialines, kultūrines, ekonomikos ir sveikatos paslaugas skirtas tikslinėms bendruomenėms. Socialinė ekonomika taip pat apibūdinama kaip kooperaciniai verslai, paremti bendruomeniniais solidarumo principais, patenkinančiais naujai kylančius poreikius bendruomenių ar regionų socialinių ir sveikatos paslaugų srityse (The Social Economy in Canada: Microfinance 2009; Downing 2009). Kitaip tariant, socialinė ekonomika – tai skirtingų sričių sinergija, kurianti bendrą socialinį kapitalą (Kvieskienė 2014).

Literatūroje pabrėžiamas ryšys tarp socialinio kapitalo ir ekonominės veiklos rezultatų. Socialiniai tinklai ir pasitikėjimas gali skatinti informacijos ir žinių sklaidą, sumažinti sandorių

išlaidas. Empiriniais tyrimais įrodyta, kad socialinio kapitalo komponentai – pasitikėjimas ir visuomenės bendradarbiavimas – susiję su geresniais ekonominės veiklos rezultatais. Kaip panaudoti socialinį kapitalą, siekiant geresnių ekonominės veiklos rezultatų, analizuoja tokie mokslininkai kaip X. Xxxxxxxx ir I. Serageldin (2000), C. Xxxxxxxxx ir Xx. xxx Xxxxxxxxx (2002), X. Xxxxxxxx (2007). Mokslinės literatūros šaltiniuose pateikiami skirtingi įvairių darbų autorių požiūriai į socialinę ekonomiką ir socialinį kapitalą.

Ekonomistų dėmesį socialiniam kapitalui paskatino ir Pasaulio bankas, kuris 1996 metais pradėjo Socialinio kapitalo iniciatyvą (angl. The Social Capital Initiative), siekdamas įvertinti socialinio kapitalo įtaką plėtros (vystymo) projektų efektyvumui bei prisidėti prie socialinio kapitalo stebėjimo rodiklių ir socialinio kapitalo įtakos vertinimo metodologijos sukūrimo (Xxxxxxxxx, Xx. xxx Xxxxxxxxx 2001). R. Xxxxxxx pateikta socialinio kapitalo, kaip siejamojo veiksnio (angl. bonding), esančio tarp panašios kilmės, rasės, religijos, socialinės kilmės ir pan. narių, arba jungiamojo (angl. bridging) veiksnio, esančio tarp skirtingos kilmės, rasės ir pan. narių, apibrėžtis Pasaulio banko ekspertams tapo „trūkstama grandimi“. Neatsitiktinai ir Pasaulio banko, ir

R. Xxxxxxx suformuluotuose socialinio kapitalo apibrėžimuose akcentuojami socialiniai tinklai bei normos.

Socialinė ekonomika Europoje įgauna vis svarbesnį vaidmenį ir tampa vienu pagrindinių svarstomų klausimų socialinės politikos srityje, siekiant individualaus, smulkaus ir vidutinio verslo dalyvavimo valstybės ūkinėje veikloje, telkiant bendruomenes socialinių poreikių tenkinimui vietiniam lygmenyje.9

3.5. Sumanioji socializacija

Šio modulio temos padės ugdyti šias ekspertų įvardytas trūkstamas SU srities tyrėjų kompetencijas:

• Iniciatyva ir verslumas;

• Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

• Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai);

• Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje);

• Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje;

• Gebėjimas mokytis. Modulio temos:

9 Europoje priskaičiuojama daugiau nei devyni milijonai dirbančiųjų socialinės ekonomikos sferose; ES šalyse veikia apie 900 000 socialinės ekonomikos įmonių, kurios sukuria maždaug 10 proc. BNP ir užimtumo. Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje socialinės ekonomikos sektorius sudaro 5-8 proc. šalies ekonomikos (informacija iš Prahos socialinės ekonomikos konferencijos „Parengiamoji dosjė“, 2002).

1. Sumaniosios socializacijos teorija.

2. Sumaniosios socializacijos vaidmuo.

3. Socialinės komunikacijos reikšmė.

4. Teorinis sumaniosios socializacijos modelis.

Toliau bus pagrįstas kiekvienos temos pasirinkimas moduliui „Sumanioji socializacija“ ir trumpai pristatyta temos esmė.10

1. Sumaniosios socializacijos teorija. Sumaniosios socializacijos teorija grindžiama pozityviosios socializacijos teorijomis, kurią nagrinėja daugelis užsienio ir Lietuvos mokslininkų (Kumpfer 1999; Xxxxxx ir kt. 2003; Xxxxxxx 2006; Xxxxxx, Hastings 2007; XxXxxxx, Xxxx 2008; Xxxxx, Xxxxxxxxx, Guth 2009; Xxxxxx, Craighead 2010; Xxxxxxxxxx 2005; 2007, Xxxxxxxxxx, Kvieska 2012 ir kt.). Sumanioji socializacija gali būti įvardinama bandymais tartis dėl plėtojamų gyvenimo užduočių ir gyvenimo tikslų siekimo (Weiner, Craighead 2010, p. 1758), pabrėžiant socializacijos aspektą bei tuo pat metu demokratinių vertybių perdavėja ir puoselėtoja, įvardinant sumaniąją socializaciją kaip patirtį vertybių komunikacijai, padedančiai įtvirtinti demokratines politines institucijas (Smidt, Kellstedt, Guth 2009, p. 164). Demokratiškumo plėtrą ir jaunimo aktyvaus dalyvavimo aspektus sumaniosios socializacijos sąvokoje pabrėžia ir kiti autoriai (Xxxxxxx 2006, p. 137), pažymintys, jog būtent sumanioji socializacija vaidina svarbų vaidmenį, ruošiant jaunimą aktyviam dalyvavimui ir sveikai konkurencijai visuomenėje.

Analizuojant teorijas, remtasi šiomis metodologinėmis nuostatomis:

• Verbalinės ir neverbalinės komunikacijos optimizavimas tarpkultūrinėje erdvėje, įtraukiant etno bei subkultūras ir skirtingus socialinius sluoksnius (Fiske 1989; Xxxxxxxx 1980; Gudykunst 2000 ir kt.);

• Konstruktyvus konfliktų valdymas vertikaliame ir horizontaliame organizacijos lygmenyse (Targamadzė 2006; Xxxxxxx 2001, Xxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxx 2011);

• Mokyklų vidinės ir išorinės aplinkos sąveikos užtikrinimas (Lane, Bishop, Xxxxxx X. Xxxxx 2006; Xxxxxxxx 1988; Xxxxxxxxx, Xxxxx, Xxxxx 2005);

• Pozityviosios socializacijos paradigma (Kvieskienė 2005).

10 Ši dalis rengiama pasitelkiant šiuos resursus: X. Xxxxxxxxxx. Alternatyvi bendrojo lavinimo mokykla: mokyklos naratyvo kontūrai: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2011; X. Xxxxxxxxxx. Kontūrų brėžimas: ugdymo realybės kontekstas: monografija. Vilnius: VPU leidykla, 2006; xx. Xxxxxxxxxx Xxxxxxx, Xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, Xxxxxxx Xxxxxxxxxxxx, Xxxxxxx Xxxxxxxx, xx. Xxxxxxxx Xxxxxxxxxx,Xxxxxxxx Xxxxxxxxx, Xxxxxx Xxxxxxxxxx Lietuvos MTEP, studijų ir inovacijų būklės apžvalga 2012 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxxx/xxxxxxxxx/xxxxxxx/xxxxxxx_xx_xxxxxxxxxx/0000/Xxxxxxxx_XXXX_xxxxxxx_xxxxxxxxx_xx

kles_apzvalga_2012.pdf>.

Sumaniosios socializacijos principai remiasi Europos Komisijos (EK) baltojoje knygoje dėl Europos komunikacijos politikos (COM (2006) 35, 2006 m. vasario mėn.) apibrėžtais principais bei EK įgyvendinamu „D planu“ (demokratija, dialogas ir diskusijos) (KOM (2005) 494, 2005 m. spalio 13 d.) bei akcentuoja:

• Atvirumo ir skaidrumo principą. Jaunimo mokyklos turi būti atviros bei prieinamos visiems, besidomintiems jų vykdoma veikla. To siekiama užtikrinant informacijos sklaidą, prieinamumą, teisingumą bei kompetentingus atsakymus į savo mokyklos bendruomenės narių ar socialinių partnerių klausimus.

• Įtraukimo principą. Jaunimo mokyklų bendruomenės nariai (administracija, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai (teisėti atstovai) bei kiti bendruomenės nariai ar socialiniai partneriai keičiasi informacija, reikalinga mokinio ugdymui(si) gerinti bei mokyklos veiklai efektyvinti. Įtraukimo aspektas taip pat apima informacijos sklaidą skirtingais kanalais, naudojantis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis, bei bendruomenės narių ar socialinių partnerių ugdymą, sudarant jiems galimybes įsigyti gebėjimus ir įgūdžius informacijai pasiekti ir ją tikslingai naudoti. Mokyklos bendruomenės nariai, socialiniai partneriai turi turėti galimybę išreikšti savo nuomones, būti išklausyti ir užmegzti dialogą su sprendimų priėmėjais.

• Įvairovės principą, kuris jaunimo mokykloms leidžia įtvirtinti toleranciją skirtingų socialinių ir kultūrinių aplinkų aspektu.

• Grįžtamojo ryšio principą. Jaunimo mokyklos, siekdamos išsamiai bei nuosekliai vykdyti vidinės ir išorinės komunikacijos kampanijas, taip pat analizuoja ir vertina pateiktos informacijos suprantamumą bei (pagal galimybes) atsižvelgia į išsakytas nuomones, nuolat reflektuoja organizacijoje įvairaus pobūdžio ugdymo(si), administravimo ir kitus vyksmus.

2. Sumaniosios socializacijos vaidmuo. Sumaniosios socializacijos vaidmuo išskiriamas pabrėžiant sąveiką tarp asmens ir aplinkos bei gali būti skirstomas į aštuonis esminius fasilitacijos ar pagalbos būdus (Kumpfer 1999, p. 192; Xxxxxx ir kt. 2003, p. 617):

1) vaidmenų modeliavimas;

2) mokymas;

3) patarimų davimas;

4) empatija ir emocionali reakcija rūpinantis;

5) galimybių prasmingai dalyvauti sudarymas;

6) veiksminga surpervizija ir drausminimas;

7) pagrįsta lūkesčių plėtra;

8) kitos rūšies psichosocialinė ar kita parama.

Pastarieji būdai gali būti naudojami darbui su vaiku, jaunuoliu, suaugusiu ar vaiko gerovės srities profesionalu (Kumpfer 1999; Xxxxxx ir kt. 2003; Xxxxxxx 2006; Grusec, Hastings 2007;

XxXxxxx, Ikpa 2008; Xxxxx, Xxxxxxxxx, Guth 2009; Xxxxxx, Xxxxxxxxx 2010; Xxxxxxxxxx 2005; 2007 ir kt.). Būsimų mokytojų ar kitų socialinės srities profesionalų karjeros pradžioje sumanioji socializacija galėtų tinkamai padėti išspręsti pradedančio specialisto nerimo, požiūrių ir emocijų problemas (XxXxxxx, Ikpa 2008, p. 50). Sumaniosios socializacijos strategijų veiksmingumas kartu su tėvų parama bei šiluma atskleidžiamas šių vaikų geresnėmis socialinėmis kompetencijomis, socialine branda, mokymosi pasiekimais bei atitinkamai mažesnėmis elgesio problemomis, lyginant bendraamžių tarpe (Cove l, Xxxx 2009, p. 65), todėl natūralu, jog šiame procese svarbus ir kiekybinis, ir kokybinis tėvų laiko indėlis (Grusec, Hastings 2007, p. 331). Išskiriant svarbiausius sumaniosios socializacijos veiksnius (Grusec, Hastings 2007, p. 331) pabrėžiama, pirmiausiai, vaiko fiziologinių poreikių patenkinimas, t. y. akivaizdu, kad šeimoms būtina turėti pakankamai finansinių išteklių tinkamai mitybai, būstui, sveikatos priežiūrai; antra, tėvų ir vaikų sąveikos ir santykiai yra svarbūs bet kurioje šeimoje; trečia, emocinis klimatas ir stabilumas šeimose yra svarbūs aplinkos faktoriai ir kūdikiams, ir vaikams, ir suaugusiesiems, be to, galimybės šeimai gauti socialinę pagalbą bei socialiai įsitvirtinti palengvina atitinkamą socializacijos procesą. Viena pagrindinių pozityviosios socializacijos mokslininkių Lietuvoje X. Xxxxxxxxxx (2005, p. 27) akcentuoja pozityvių veiksmų politikos (pozityviosios socializacijos scenarijų) svarbą, kuris skirtas koreguoti socializacijos subjektų elgseną, siekiant įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepr imtinų šios kultūros elementų pasekmėms bei nurodo, kad sumaniąją socializaciją dažniausiai valdo socialinės srities profesionalas, siekdamas užtikrinti sėkmingą gyvenimo scenarijų. Pabrėžiant sumaniosios socializacijos ir bendravimo bei bendradarbiavimo sąsajas (Kvieskienė 2005, p. 27), išskiriami pagrindiniai sumaniosios socializacijos prielaidų kriterijai:

1) Diagnostika;

2) Partnerystės schema, grįsta vertybinėmis nuostatomis, kaip pavyzdžiui, socialine atsakomybe);

3) Įgyvendinimas;

4) Monitoringas (Xxxxxxxxxx 2007, p. 33).

Visos keturios dalys, pradedamos diagnostika ir užsibaigiančios monitoringu, sudaro vientisą sistemą, įtraukiančią savikontrolę bei savalaikį funkcionavimą. Šiuo atveju akcentuotina, jog pilietiškumo nuostatos ir vertybės įveiklinamos per socialinę komunikaciją padeda pasiekti optimalų rezultatą – sumaniąją socializaciją. Sumanioji socializacija tiesiogiai siejasi su socialinėmis inovacijomis. Inovacijos pripažįstamos kaip pagrindinis ekonomikos augimo ir

konkurencingumo šaltinis, pasireiškiantis per naujų darbo vietų kūrimą bei BVP augimą. Plačiąja prasme inovacijos gali būti suprantamos kaip priemonės, padedančios užtikrinti technologijų naudojimo, organizacijų ir institucijų veiklos tęstinumą. Siauresne prasme inovacijos gali būti apibrėžiamos kaip pokyčiai, kurie daro (tiesioginę) įtaką plačiai naudojamoms (angl. general purpose) technologijoms ar jų pritaikymui konkrečioje srityje: versle, sveikatos apsaugoje, aplinkosaugoje, kultūroje ir pan. Visuomenė yra linkusi per mažai „investuoti“ į inovacijas ir tyrimus dėl tokių rinkos trūkumų kaip neapibrėžtumas ir informacijos asimetriškumas. Tai pagrindžia viešosios intervencijos poreikį.11 Sumanioji socializacija – tai išvestinė sumaniosios specializacijos koncepcija, kuri pasaulyje nėra nauja ir iš dalies remiasi M. Porterio konkurencinio pranašumo sąvoka. Europos Komisijos (EK) pasiūlyta Sumaniosios specializacijos strategija apima tyrimus, inovacijas ir verslumą. Sumanioji specializacija suprantama kaip šalies/regiono išskirtinių gebėjimų ar infrastruktūros turėjimas, kurie sukuria prielaidas įgyti konkurencinį pranašumą prieš kitas šalis/regionus.12 Sumanioji socializacija tai tam tikras scenarijus, kurį socialinės edukacijos profesionalai taiko edukacijos procesuose, siekdami didesnės vaikų ir jaunimo motyvuotos ir aktyvios įtraukties į socializacijos procesą, siekiant konkretaus rezultato.

3. Socialinės komunikacijos reikšmė

Komunikacija kaip mokslo šaka, studijuojanti žmonių bendravimą ar bendradarbiavimą, yra gan jauna, atsiradusi 1930 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose (Berger, Roloff, Roskos-Ewoldsen 2009 ir kt.). Tačiau komunikacijos mokslas nebuvo plėtojamas iki 1950- ųjų, kai buvo įkurtas komunikacijos tyrimo institutas Ilinojaus universitete (JAV), kuriam vadovavo

W. Schrammas, o komunikacijos disciplinos augimas ypač paspartėjo 1960–1970 metais

(Socialinių mokslų enciklopedija, 2004, II leidimas, p. 111–112).

Komunikacijos filosofas ir šio mokslo istorijos pradininkas J. D. Xxxxxx (2004) pastebi, kad komunikacija ypač aktyviai nagrinėta XX a. du kartus – po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, o intelektinės komunikacijos teorijos srovės atsiskleidė 3-iame XX a. dešimtmetyje. Kiti mokslininkai (Xxxxxx, Xxxxxx, Roskos-Ewoldsen 2009) taip pat pažymi, jog Antrojo pasaulinio karo laikotarpis vaidino ypač svarbų vaidmenį šio mokslo plėtotei, o komunikacijos mokslo pradininkais laikomi psichologijos, sociologijos, politikos sričių tyrėjai. Anot J. D. Xxxxxx (2004, p. 14–15), komunikacijos sąvokos istorija gan įvairialypė, o anglų kalboje ji pradėta vartoti XIV–XV a., tačiau

11 Kokias inovacijas reikia remti siekiant Lietuvos pažangios ir protingos specializacijos? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <xxx.xxxxxxxx.xx/x/xxxxxxxx_xxxxxxx/xxx_xxxx?xxxxx0000x0xx... >.

12 Ten pat.

žmonių bendravimo procesų studijos siekia įtakingiausių mąstytojų Vakarų filosofijos istorijoje – Xxxxxxxxxxx – laikus (Gill, Xxxxx 1998, p. 177).

Analizuojant komunikacijos sąvokos istoriškumą, svarbu pažymėti, jog ši sąvoka atskleidžia tris komunikacijos reikšminius aspektus: perteikimas; skleidimas ar siuntimas; mainai ar abipusis perdavimas (Xxxxxx 2004, p. 14–15). Šiuolaikinis tarptautinių žodžių žodynas (2001, p. 338) nurodo dvi pagrindines komunikacijos, kildinamos iš lotyniško žodžio, communicatio (pranešimas) reikšmes, – tai susisiekimas (transportas, ryšiai) bei bendravimas, bendradarbiavimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais.

Komunikacijos modeliai skirtingų autorių skirtingai klasifikuojami pagal stadijas, tipus bei pavyzdžius (Narula 2006, p. 11). Keturios komunikacijos modelių stadijos apima: veiksmą, interakciją, transakciją bei konvergenciją; galimi dviejų tipų komunikacijos modeliai: linijiniai ir nelinijiniai, kurie gali būti pristatomi skirtingomis formomis: simboliniai, fiziniai, verbaliniai, analoginiai, matematiniai, protiniai (Narula 2006, p. 11), o kiti autoriai (Gill, Xxxxx; Berlo 1960; Dagron, Tufte 2006 ir kt.) siūlo detalizuoti nelinijinius modelius, išskiriant spiralinį, daugiakanalį ar kitus. Aprašant dažniausiai mokslinėje literatūroje analizuojamus komunikacijos modelius, aptariami jų ypatumai ir panaudojimo galimybės jaunimo mokykloje, išskiriant labiausiai paplitusius – linijinį, spiralinį bei daugiakanalį modelius. Kiekvienas modelis turi savo privalumų ir trūkumų, tad jam reikalinga proaktyvi vadyba. Be to, akcentuojami konstruktyvus konfliktų valdymo vertikaliame ir horizontaliame lygmenyse bei pozityviosios socializacijos modeliai.

Linijiniai komunikacijos modeliai

Pirmieji komunikacijos mokslo modeliai, pristatyti 1940 ir 1950 metais, buvo linijiniai. Juos plėtodami kiti mokslininkai identifikavo kitus modelius. Linijiniai modeliai pristato komunikacijos veiksmą, tačiau ne patį jo procesą (visumą), be to, šie modeliai turi trūkumų, tokių kaip komunikacijos vienpusiškumas, aplinkos ir konteksto ignoravimas, komunikacijos kaip veiksmo akcentavimas, ignoruojant abipusį supratimą ir sutarimą bei bendrų veiksmų planavimą.

Aristotelio komunikacijos modelis

Analizuojant linijinius modelius, svarbu paminėti klasikiniu vadinamą Aristotelio modelį, grįstą retorika bei įtraukiantį kalbėtoją (pranešėją), argumentą ir kalbą bei klausytoją (auditoriją), tokiu būdu išskiriant tris svarbiausius komponentus (Xxxx, Xxxxx 1998, p. 177):

Siuntėjas – Žinutė – Gavėjas

Trys pagrindiniai komponentai, nors ir aptakiai, nurodo komunikacijos esmę, tačiau jų ribotumas sudarė prielaidas kitiems komunikacijos teoretikams tobulinti modelius, įtraukiant bei papildant juos esminiais elementais.

Xxxxxxxx ir Weaverio linijinis komunikacijos modelis

Amerikiečių inžinierių Xxxxxx Xxxxxxxx ir Xxxxxxx Xxxxxxxx komunikacijos modelis (1949) taip pat vadinamas linijiniu, arba perdavimo, buvo skirtas išsiaiškinti, kokiu būdu efektyviausia perduoti elektroninį signalą (Gi l, Xxxxx 1998, p. 178). Šis modelis numato vienpusį užkoduotų idėjų ir minčių (sakytinė kalba, rašytinė kalba ir t. t.) perdavimą gavėjui, kuris informaciją iškoduoja. Modelyje neišvengiamas triukšmas, kuris gali atsirasti bet kurioje komunikacijos fazėje.

INFORMACIJOS RESURSAS SIUNTĖJAS KANALAS GAVĖJAS (IŠKODUOTOJAS) ATSTUMAS

Žinutė Signalas Gautas signlas Žinutė

TRIUKŠMAS

14 pav. Xxxxxxxx ir Weaverio linijinis komunikacijos modelis (Xxxx, Xxxxx 1998, p. 178)

Nelinijiniai komunikacijos modeliai

Linijinių modelių kritiką iš dalies atliepia vėliau atsiradę nelinijiniai modeliai, tačiau komunikacijos unikalumas ir sudėtingumas lemia, jog iki šiol mokslininkai nėra sutarę dėl vieno modelio, įtraukiančio skirtingus komunikacijos aspektus bei elementus, naudojimo. Nelinijiniai komunikacijos modeliai, turintys tam tikrų ribojimų, gali būti naudojami kaip sudėtinė konkrečios jaunimo mokyklos hipotetinio komunikacijos modelio elementai bei sudaryti prielaidas bendram komunikacijos valdymo planui modeliuoti.

Spiralinis modelis

Siekiui optimizuoti ugdymo tikslų, mokyklos misijos bei įtvirtinti sumaniąją socializaciją, aktualizuojamas kintančios komunikacijos procesus identifikuojantis F. Dance (Dance, Xxxxxx 1976; Dance, Zak-Dance 1986) komunikacijos modelis. Šiame modelyje būtina integruoti vidinę (tinklinę) ir išorinę (tinklinę) komunikaciją ir įvertinti jos sąveikos kontekstą. Be to, svarbu atminti, jog šis modelis gali turėti ir trūkumų (Dance, Zak-Dance 1986 ir kt.), nes numato komunikacijos grįžimą atgal tiksliai į tą patį tašką, iš kurio prasidėjo. Tad tuo tikslu reikia nuo pradinio taško išvesti kismo ir pokyčio trajektoriją ir įvertinti kitame trajektorijos taške subjektų sąveikos būseną.

15 pav. Dance spiralinis modelis (Dance, Zak-Dance 1986, p. 47)

Daugiakanalis (tinklinis) komunikacijos modelis

Daugiakanalis komunikacijos modelis (Robbins 2003, p. 154) leidžia visiems grupės nariams aktyviai bendrauti vienas su kitu. Šis modelis tinkamas komandiniam darbui siekiant suteikti pagalbą vaikui. Tačiau kanalai, jų tinklas turi būti optimaliai sumodeliuoti, siekiant išvengti komunikacinių trikdžių ir efektyvinti komunikaciją tarp subjektų.

16 pav. Daugiakanalis komunikacijos modelis (Robbins 2003, p. 154)

4. Teorinis sumaniosios socializacijos modelis. Teorinė sumaniosios socializacijos modelio įgyvendinimo loginė schema įtraukia keturi pagrindinius žingsnius (17 pav.):

MOKYKLOS SITUACIJOS ANALIZĖ

DARBO GRUPĖS SUDARYMAS

aptarimas

aptarimas

75

monitoringas

17 pav. Teorinė sumaniosios socializacijos modelio įgyvendinimo loginė schema

1. Darbo grupės sudarymas

Šis žingsnis skirtas sudaryti darbo grupę, kuri atliktų mokyklos situacijos analizę komunikacinių trikdžių ir jų sprendimo galimybių aspektu, juos aptartų su mokyklos bendruomene ir/ ar jos struktūrų deleguotais nariais, reikalui esant ją koreguotų ir / ar projektuotų Komunikacinio modelio įgyvendinimo scenarijų, stebėsenos sistemą ir atliktų kitus darbus. Darbo grupę gali sudaryti mokyklos nariai (savivaldos institucijų atstovai, administracija, mokytojai ir/ar kiti specialistai, mokiniai, teisėti jų atstovai ir kiti numatyti mokyklos bendruomenės atstovai) ir/arba socialiniai partneriai, ir/arba organizacijos nariai ir socialiniai partneriai. Galimi ir kiti variantai.

2. Mokyklos (organizacijos) situacijos analizė

Darbo grupė kartu su kitais profesionalais, kurie gali būti konsultantai, padėjėjai ir pan., atlieka situacijos analizę komunikacijos mokykloje problemų, jos trikdžių identifikavimo ir galimų jų sprendimo galimybių aspektu, rengia tyrimo ataskaitą. Ją aptaria su bendruomenės nariais ir / ar jos deleguotais atstovais. Prireikus papildomai atliekama situacijos analizė minėtais ar papildomais aspektais, koreguojama ataskaita. Gali būti papildomai aptariama ar pasirenkama kita mokyklos (organizacijos) situacijos analizės ir jos aptarimo schema.

3. Modelio projektavimas ir jo įgyvendinimo scenarijaus modeliavimas

Sudaryta darbo grupė ir/ar kiti profesionalai projektuoja Modelį konkrečiai mokyklai (organizacijai). Tuo tikslu gali būti pasirinktas konkretus modelis ir jis modifikuojamas, įvertinant mokyklos savitumą ir jos siekius, arba projektuojamas naujas modelis. Be to, jis modeliuojamas pagal individualius organizacijos poreikius. Ir Modelis, ir Scenarijus aptariamas su bendruomenės

nariais ir / ar jos deleguotais atstovais, pageidautina, kad dalyvautų ir konsultantai, padėjėjai ir/ar kiti profesionalai. Svarbu įvardyti ir pasirinkto tikslo įgyvendinimui numatomus pasiekimo rodiklius, jų matavimo sistemą ir procedūras bei juos susieti su projektuojama strategija ir taktika. Stebėsenos sistemos (monitoringo) parengimas – sudėtinė Scenarijaus dalis.

4. Modelio įgyvendinimas ir monitoringas

Modelis įgyvendinamas, pasitelkiant vidinius ir/ar išorinius įvairius išteklius, bei koordinuojamas pagal numatytą Scenarijų, kurio sudėtinė dalis yra monitoringas. Šis žingsnis taip pat įtraukia pasiektų rodiklių bei išteklių analizę ir veiklos optimizavimo galimybių paiešką remiantis mokyklos vizija, misija ir tikslais.

Išvados

Įvykdytame tyrime „Socialinio ugdymo srityje dirbančių tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ atlikta mokslinės literatūros analizė leido išsiaiškinti Lietuvos ir užsienio mokslininkų požiūrį į įvairius socialinio ugdymo srities tyrėjų darbo aspektus ir ypač į jiems reikalingus gebėjimus ir kompetencijas. Atlikus lyginamąją analizę atrinkti svarbiausi ir dažniausiai literatūroje minimi gebėjimai ir kompetencijos, kurių sąrašas toliau panaudotas ekspertiniam vertinimui – sudarant anketą ekspertams ir prašant jų išrikiuoti šiuos gebėjimus ir kompetencijas pagal svarbą bei išskiriant tas kompetencijas, kurių trūksta ir kurias socialinio ugdymo srities tyrėjams reikėtų ugdyti.

Tyrimo metu vykdytas ekspertinis vertinimas leido išsiaiškinti Lietuvos socialinio ugdymo srities ir gretutinių mokslo krypčių atstovų nuomonę apie socialinio ugdymo tyrėjo darbo specifiką, problemas, su kuriomis tyrėjas susiduria savo veikloje, ir kompetencijas bei gebėjimus, kurių jam labiausiai reikia norint sėkmingas spręsti šias problemas ir efektyviai dirbti.

Atliekant ekspertinį vertinimą, socialinio ugdymo srities tyrėjui svarbios kompetencijos buvo analizuojamos atskirai pagal šias grupes:

• bendrosios kompetencijos;

• bendrosios instrumentinės kompetencijos;

• bendrosios tarpasmeninės kompetencijos;

• bendrosios sisteminės kompetencijos;

• dalykinės kognityvinės kompetencijos;

• dalykinės praktinės kompetencijos.

Atliekant detalųjį ekspertinį vertinimą, kiekvienoje grupėje kompetencijos buvo suranguotos nuo svarbiausių iki mažiausiai svarbių socialinio ugdymo srities tyrėjo darbe. Pagrindinis dėmesys skirtas kiekvienos grupės trims svarbiausioms kompetencijoms. Kiekvienos grupės svarbiausios kompetencijos yra šios:

Xxxxxxxxxx kompetencijos:

1. Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas;

2. Iniciatyva ir verslumas;

3. Matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai.

Bendrosios instrumentinės kompetencijos:

1. Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

2. Gebėjimas organizuoti ir planuoti;

3. Gebėjimas spręsti problemas.

Bendrosios tarpasmeninės kompetencijos:

1. Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai);

2. Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje);

3. Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje.

Bendrosios sisteminės kompetencijos:

1. Gebėjimai atlikti mokslinius tyrimus;

2. Gebėjimas mokytis;

3. Lyderystė/vadovavimas (gebėjimas motyvuoti žmones siekti bendrų tikslų).

Dalykinės kognityvinės kompetencijos:

1. Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis;

2. Gebėjimas taikyti žinias ir supratimą sprendžiant kiekybines ir kokybines problemas;

3. Gebėjimas parodyti studijuojamų sričių esminių faktų, koncepcijų, principų, teorijų žinojimą ir supratimą;

Xxxxxxxxx praktinės kompetencijos:

🗁📬 Gebėjimas tirti ir įvertinti tiriamojo objekto savybes, proceso metu vykstančius pokyčius bei sistemingai ir patikimai juos fiksuoti ir dokumentuoti;

🗎📬 Gebėjimas pris imti atsakomybę už darbą laboratorijoje;

🗏📬 Gebėjimas interpretuoti duomenis, gautus iš stebėjimų ir matavimų, įvertinti jų reikšmingumą ir susieti su teorija.

Išanalizavus ekspertinio vertinimo rezultatus, suformuotas apibendrintas svarbiausių socialinio ugdymo srities tyrėjo gebėjimų ir kompetencijų sąrašas iš visų aukščiau paminėtų grupių:

1. Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas;

2. Gebėjimas analizuoti ir sisteminti;

3. Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai);

4. Gebėjimai atlikti mokslinius tyrimus;

5. Gebėjimas vertinti, interpretuoti ir sisteminti informaciją ir duomenis;

6. Gebėjimas tirti ir įvertinti tiriamojo objekto savybes, proceso metu vykstančius pokyčius bei sistemingai ir patikimai juos fiksuoti ir dokumentuoti.

Iš ekspertų nustatytų svarbiausių ugdytinų gebėjimų ir kompetencijų sąrašo suformuota keletas išteklių paskirstymo variantų, tinkančių optimaliam rezultatui gauti. Pateikta rekomenduojama išteklių paskirstymo struktūra pasirinktose kompetencijų grupėse.

Bendrųjų kompetencijų grupės portfelio optimali struktūra:

• Nuolatinis tobulėjimas ir kvalifikacijos kėlimas – 0,4211;

• Iniciatyva ir verslumas – 0,3009;

• Matematiniai gebėjimai ir pagrindiniai mokslo ir technologijų gebėjimai – 0,278.

Bendrųjų kompetencijų ugdymo portfelio, sudaryto pagal šias rekomendacijas, efektyvumas lygus 14,11, rizika 0,44 ir patikimumas 0,35.

Bendrųjų instrumentinių kompetencijų grupės portfelio optimali struktūra:

• Gebėjimas analizuoti ir sisteminti – 0,3929;

• Gebėjimas organizuoti ir planuoti – 0,2381;

• Gebėjimas spręsti problemas – 0,3690.

Bendrųjų instrumentinių kompetencijų ugdymo portfelio, sudaryto pagal šias rekomendacijas, efektyvumas lygus 15,22, rizika 0,518, patikimumas 0,32.

Bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų grupės portfelio optimali struktūra:

• Tarpasmeniniai gebėjimai (tarpasmeniniai, bendravimo, partnerystės įgūdžiai) – 0,2081;

• Darbas grupėje/komandoje (gebėjimas dirbti grupėje) – 0,5225;

• Gebėjimas dirbti tarpdisciplininėje grupėje – 0,2694.

Bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų ugdymo portfelio, sudaryto pagal šias rekomendacijas, efektyvumas lygus 15,32, rizika 0,68, patikimumas 0,42.

Optimalaus išteklių paskirstymo uždavinys sprendžiamas panaudojant adekvačiojo investicijų portfelio modelį, kurio taikymo galimybės taip pat plačiai aprašytos darbe. Optimizuojant portfelį, nustatoma, kokį investicijų grąžos tikimybių skirstinį, įvardinant kiekvienos galimybės rizikingumą ir patikimumą, duotų tam tikra gebėjimų ir kompetencijų sąranka. Tokiu būdu nustatoma, kokius gebėjimus ir kompetencijas, prisidedančias prie Lietuvos MTEP potencialo didinimo, yra tikslingiausia plėtoti, nes jos duotų optimalų investicijų grąžos variantą.

Apibendrinant, galima teigti, jog pagal adekvačiojo portfelio modelio metodiką daugiausia lėšų turėtų būti skiriama nuolatinio tobulėjimo ir kvalifikacijos kėlimo kompetencijai ugdyti iš bendrųjų kompetencijų grupės, gebėjimo analizuoti ir sisteminti kompetencijai iš bendrųjų instrumentinių kompetencijų grupės ir darbo grupėje (komandoje) kompetencijai iš bendrųjų tarpasmeninių kompetencijų grupės. Paskirsčius turimus išteklius pagal pateiktas proporcijas, tikėtina nauda iš socialinio ugdymo srities tyrėjų mokymo būtų didžiausia.

Pagal išrinktas rekomenduotas ugdyti kompetencijas suformuotas siūlomas mokymo modulių sąrašas, kuris padėtų ugdyti išvardytas kompetencijas:

1. Socialinės partnerystės modeliavimas;

2. Įrodymais grįsta praktika;

3. Socialinė ekonomika;

4. Sisteminė (kompleksinė) pagalba;

5. Sumanioji socializacija.

Pirmasis mokymo modulis padėtų ugdyti bendrąsias instrumentines ir bendrąsias tarpasmenines kompetencijas. Įrodymais grįstos praktikos žinios pasitarnautų ugdant į visus bendrųjų kompetencijų pogrupius įeinančias svarbiausias kompetencijas. Socialinės ekonomikos modulis išugdytų iniciatyvą ir verslumą, priskirtiną prie bendrųjų kompetencijų, taip pat dalykines kognityvines ir dalykines praktines kompetencijas. Mokantis sisteminės (kompleksinės) pagalbos, socialinio ugdymo srities tyrėjai įgytų visų rūšių bendrųjų ir dalykinių kompetencijų, todėl šis mokymo modulis traktuojamas kaip universaliausias. Sumanioji socializacija suteiks tyrėjams žinių apie skirtingas bendrąsias kompetencijas (instrumentines, tarpasmenines ir sistemines).

Atlikta galimybių studija „Socialinio ugdymo srities tyrėjų kompetencijų ugdymo galimybės“ prasmingai papildo atliktą tyrimą „Socialinio ugdymo srityje dirbančių tyrėjų trūkstamų kompetencijų identifikavimas“ ir tam tikra prasme yra šio tyrimo tęsinys. Naudojantis tyrimu ir galimybių studija, socialinio ugdymo srities tyrėjai žinos apie labiausiai stokojamas ir reikalingas jų darbe kompetencijas ir galės efektyviai paskirstyti turimus išteklius ugdant šias kompetencijas.

Literatūra

1. XXXXXXXXXXXX, X.; MUSTEIKIENĖ, V.; XXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXXX, X.; ir XXXXXXXX, X. Ikimokyklinio ugdymo paslaugų planavimo savivaldybėse metodika [interaktyvus], 2011 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx/xxxx/0_xxxxx_0000_00_00.xxx>.

2. Apie sumaniąją specializaciją [interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxx.xx/xx/xxxxxx-xxxxxxxxxxxxxx/xxxx>.

3. Asociacijų įstatymas [interaktyvus]. Valstybės žinios, 2004, nr. 25-745 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxx ch.preps2?Condition1=226938&Condition 2=>.

4. XXXXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXXXXX, X.; ir XXXXXXXXX, X. Nevyriausybinių organizacijų veikla. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2008.

5. XXXXXX, X. X.; XXXXXX, M. E.; ir XXXXXX-XXXXXXXX, D. (red.). Handbook of communication science. 2nd ed. London: Sage, 2009.

6. XXXXXXXX, X. Questions de sociologie. Paris: Minuit, 1980.

7. XXXXXXX, V., et al. Lietuvos MTEP, studijų ir inovacijų būklės apžvalga 2012

[interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxxx/xxxxxxxxx/xxxxxxx/xxxxxxx_xx_xxxxxxxxxx/0000/Xxxxxxxx_XX EP_studiju_inovaciju_bukles_apzvalga_2012.pdf>.

8. XXXXXXX-XXXXX, X. Tarpasmeninių ryšių tinklo formavimasis ir jo reikšmė migracijoje.

Kultūra ir visuomenė, Vytauto Didžiojo universitetas, 2011, nr. 1(2),p. 29–46.

9. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinis kodeksas. Valstybės žinios, 2000, nr. 74-2262.

10. XXXXXX, X.; ir XXXX, R. B. Children, Families and Violence: Challenges for Children’s Rights. London: Xxxxxxx Xxxxxxxx Publishers, 2009.

11. XXXXXXXX, X. NVO atstovavimas nacionaliniame ir savivaldybių lygmenyse. Kaip centrinės valdžios institucijos gali paskatinti NVO ir savivaldybių bendradarbiavimą. IX Lietuvos nevyriausybinių organizacijų forumas. 2006.

12. XXXXXX, A. G.; ir XXXXX, X. Communication for Social Change: Anthology: Historical and Contemporary Readings. USA: Communication for Social Change Consortium, Inc., 2006.

13. DANCE, Fr. E. X.; ir ZAK-DANCE, C. Public Speaking. New York: Harper and Row, 1986.

14. DANCE, Fr. E. X.; ir XXXXXX, X. The Functions of Human Communication: A Theoretical Approach. New York: Holt, Xxxxxxxx and Winston, 1976.

15. Darbo ir šeimos derinimo modelio metmenys [interaktyvus]. EB iniciatyvos EQUAL teminis tinklas „Šeima ir darbas – suderinami“ [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xx_xxxxxx_xxxxxx/xxxxxx/xxxx/xxxxxx_xxxxx/0_xxxxxxxx/Xxxxx_xx

_seimos_derinimo_modelis.doc>.

16. XXXXXX, X.; XXXXX, D. E.; xx XXXXX, Xx. Delegation of Coordination and Outcomes in Cross-Sector Partnerships: The Case of Service Learning Partnerships. Nonprofit and Voluntary Sector Quarterly, 2009, no. 38, p. 368–391.

17. XXXXXXX, X. National Approaches to Social Economy Development: Public Policy and the Social Economy in Canada [interaktyvus]. Nunavut Summit on the Social Economy. 2009, Nov., p. 25–27 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxx.xxxxxxxxxxxxxxxx.xx/?xxxxxxxxx/xxxxxx-xxxxxxxxxxxxx-xxx- lectures>.

18. XXXX, X. Teoriniai viešojo ir privataus sektorių partnerystės įgyvendinimo aspektai.

Viešoji politika ir administravimas, 2010, nr. 33, p. 139–151.

19. DASGUPTA, P.; XXXXXXXXXX, X. Social capital a multifaceted perspective. 2001.

20. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacija dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi kompetencijų (2006/962/EB) [interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx/xxxx/xxx/0000%0000%0000%00XX%00xxxxxxxxxx.xxx>.

21. Europos Sąjungos socialinė ekonomika [interaktyvus]. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui skirto pranešimo santrauka. Parengė CIRIEC (Tarptautinis viešosios, socialinės ir kooperatyvinės ekonomikos mokslinių tyrimų ir informacijos centras). 2007 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxx.xxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxx/xxxx-0000-00-xx.xxx>.

22. Europos Komisija. Baltoji knyga dėl Europos komunikacijos politikos [interaktyvus]. COM (2006) 35, 2006 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx- xxx.xxxxxx.xx/xxxxx-xxxxxxx/XX/XXX/?xxxxXXXXX:00000XX0000>.

23. Europos Komisija. Vietinio užimtumo strategijų plėtros Lietuvoje praktinis vadovas [interaktyvus]. Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generalinis direktoratas. D2 skyrius. 2009 [žiūrėta 2014 birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

< xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxx/XxxxXxxxxxx?xxxXxx0000&xxxxXxxxx>.

24. Europos Ekonomikos ir Socialinių reikalų komiteto pirmininkės Xxxx-Xxxxx Xxxxxxxx vizitas Lietuvoje 2006 [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxx.xxx/xxxxxxxxx/0000_00_00_xxxxxxx_xxxxxxxxxx_xx_xxxxxxxxxx_xxxxxx u_komiteto_pirmininkes_anee_marie_sigmund_vizitas_lietuvoje>.

25. XXXXX, X. Understanding Popular Culture. London: Routledge, 1989.

26. XXXXXXXXX, X. X.; XXXXX, D.; xx XXXXX, E. H. The school and community relations. Boston: Xxxxxxx Xxxxx and Bacon, 2005.

27. XXXX, X.; XXXXX, X. ABC of Communication Studies. Cheltenham: Xxxxxx Xxxxxxx, 1999.

28. XXXXXXXXX, X. Partnership and Participation: Power in Process. Public Policy and Administration. Autumn 2006, 21(3), p. 70–85.

29. XXXXXXXXX, Ch.; ir xxx XXXXXXXXX, X. Measuring Social Capital: A Synthesis of Findings and Recommendations from the Social Capital Initiative [interaktyvus]. Social Capital Initiative, Working Paper, 2001, no. 24 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxxxxxxxxxxxx.xxxxxxxxx.xxx/XXXXXXXXXXXXXXXX/Xxxxxxxxx/Xxxxxx- Capital-Initiative-Working-Paper-Series/SCI-WPS-24.pdf>.

30. XXXXXX, X. X.; xx HASTINGS, X. X. (eds.). Handbook of Socialization [interaktyvus]. New York: The Guilford Press, 2007 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxxxxxxxx.xxxxxxx.xxx/xxxxxx/xxxxxx/xxxx/XxX%00Xxxxxx%00-

%20Hastings%2007%20Intro.pdf>.

31. XXXXXXXXX, W. B. MODY, B. Intercultural Communication Theories. Handbook of International and Intercultural Communication, 2002, p. 606.

32. XXXXXXX, D.; ir XXXXXXXXXXXXX, V. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybės. Viešoji politika ir administravimas, 2004, nr. 8, p. 58–73.

33. XXXX, X. X.; ir Xxxxx, S. B. Fundamentals of Investment Management. Boston: Irwin, 1993, p. 678

34. XXXXX, G. A.; ir XXXXX, C. Public-Private Partnerships: An International Performance Review. Public Administration Review, 2007, vol. 67 (3), p. 545–580.

35. XXXXXXXX, X. X. In search of an answer: What is school public relations? Journal of Educational Public Relations, 1988, no. 11 (2), p. 12.

36. XXXX, V. W.; ir XxXXXXX, C. K. Policy, Leadership, and Student Achievement: Implications for Urban Communities. Charlotte. N. Y.: Information Age Pub, 2008.

37. XXXXXXXXXXXXXX, V.; ir XXXXXXXXXX, R. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės svarba realizuojant regiono konkurencinę strategiją. Ekonomika ir vadyba, 2009, nr. 14.

38. Kokias inovacijas reikia remti siekiant Lietuvos pažangios ir protingos specializacijos? [interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxx.xxxxxxxx.xx/x/xxxxxxxx_xxxxxxx/xxx_xxxx?xxxxx0000x0xx>.

39. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetui ir Regionų Komitetui [interaktyvus]. Bendrosios rinkos aktas 2014-04-

13 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx- xxx.xxxxxx.xx/XxxXxxXxxx/XxxXxxXxxx.xx?xxxxXXX:0000:0000:XXX:XX:XXX>.

40. KRISIN – Švietimo ir mokslo informacinių sistemų, registrų ir klasifikatorių apskaitos informacinė sistema [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxx.xxx.xx>.

41. XXXXXXXXXX, X. Cha lenges’ of social policy: between reform and crisis. Socialinis ugdymas, 2010, nr. 11 (22), p. 75–64.

42. XXXXXXXXXX, X. Vadovas – komandinio darbo ir socialinės partnerystės tinklų lyderis [interaktyvus]. Pranešimas Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos mokslinėje-metodinėje konferencijoje 2005 m. sausio 6 d. [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxxxxxx/xxxxxxxxxx/XXxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx socialinespartnerystestinklulyderis.ppt>.

43. XXXXXXXXXX, X. Ugdymo paradoksai: tarp reformos ir krizės. Socialinis ugdymas: mokslo darbai, 2009, nr. 9 (22), p. 17–35. ISSN 139-9569.

44. XXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXXX, E.; ir XXXXXXXXX, M. Viešojo, privataus ir NVO sektorių socialinė partnerystė: tyrimo ataskaita. [interaktyvus], 2014 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx.xx>.

45. XXXXXXXXXX, X., XXXXXXX, V. Socialinė partnerystė inovacijoms: monografija, 2012, 265 p.

46. XXXXXXXXXX, X. NVO tinkloveikla [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:<xxxx://xxxxx.xx/xx-xxxxxxx/xxxxxxx/0000/00/Xxxxx%X0%00- Kvieskien%C4% 97-Neformali%C5%B3-visuomen%C4%97s-tinkl%C5%B3-raida.pdf>.

47. XXXXXXXXXX, X. Ar gebame ugdyti laimingus vaikus? [interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxxx xx.xx/xxxxx.xxx/xxxxxxxxx ai/specialistams/ar- gebame- ugdyti-laimingus-vaikus/15550>.

48. XXXXXXXXXX, G., ir XXXXXXX, V. Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms: monografija. Vilnius: Edukologija, 2012. ISBN 978-9955-20-797-9.

49. XXXXXXXXXX, X. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: UAB „Baltijos kopija“, 2003. ISBN 9955-568-04-6.

50. XXXXXXXXXX, X. Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos aprašas Nr. V-2068/A1467/V-946 [interaktyvus]. Vilnius, 2011 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxxxx/Xxxxxxxxx_xxxxxxxxxxxxx/XXXXXXXX- Del%20klompleksiskai%20teikiamos%20pagalbos-2011-11-04.pdf>.

51. XXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXX, X. The development of indicators for sustainable education: methodological and conceptual aproaches [interaktyvus]. 2014

[žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xx.xxxx.xx/xxxxx.xxx/xx/xx_0000/xxxxx/xxxx/000>.

52. XXXXXXX, X. X. Talk It Up!: Listening, Speaking, and Pronunciation 1. Thomson ELT, 2001.

53. XXXXXXXXX, X. Ergonomika, 2001.

54. XXXXXXX, X. X. Factors and Processes Contributing to Resilience: The Resilience Framework. In GLANTZAND, M. D.;. ir XXXXXXX, X. X. (Eds.) Resilience and Development: Positive Life Adaptions. New York: Kluwer Academic/Plenum Publishers, 1999.

55. Labdaros ir paramos įstatymas [interaktyvus]. Valstybės žinios, 1993, nr. 21-506 [žiūrėta

2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxxxx.xxxxx0?Xxxxxxxxx0x000000&Xxxxxxxxx0x%0X>

56. XXXX, X. X.; Bishop, H. L.; ir XXXXXX-XXXXX, X. Creating an effective strategic plan for the school district. Journal of Instructional Psychology, 2006.

57. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas [interaktyvus]. Redakcija nuo 2014-05-0. [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxx.xx/xx/00000:xxx00>

58. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija: Socialiniai partneriai ir darbo inspektavimas – bendradarbiavimo sritys – (2004-09-01) [interaktyvus]; [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxx.xx/XxxXxxxxxx/Xxxxxxxxxxx.xxx >.

59. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas [interaktyvus]. Valstybės žinios, 2000, nr.

84 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxxxxx.xxxxxxx_x?x_xxx000000&x_xxxxxx&x_xx0x>.

60. XXXXXXXXX, X. X. Portfolio selection. Journal of Finance, 1952, 7(1): 77-91.

61. XXXXXX, X.; XXXXXX, X.; XXXXXXXX, V.; ir XXXXXXXX, M. Charting global education in Canada’s elementary schools: Provincial, district and school level perspectives. UNICEF: Canada, 2007.

62. XXXXXXX, X. X. Theory of organizational partnerships: Partnership advantages, disadvantages and success factors. In XXXXXXX, S. P. (Ed.) The New Public Governance. New York, NY: Routledge, 2010, p. 127–148.

63. XXXXXX, X. X.; XXXXXX, X. X.; IR XXXXXXXXXX, X. X. The encyclopedia of human ecology. Santa Barbara, CA: ABC-Clio, 2003.

64. XXXXXXX, X. The social economy in Quebec [interaktyvus]. 2010 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxxx0.xx.xxx/xxxxxxxx/xxxxxx/xxxxxx/xxxxxxxxx/.../xxxx0000000.xxx>.

65. Metodinės rekomendacijos savivaldybių administracijų vadovams, 2011.

66. NARULA, U. Dynamics of Mass Communication, 2006.

67. NEAMTAN, N, J. The social economy: finding a way between the market and the state

[interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xxx/xxxxxx/xxxxxxx/xxxxxx/xxxxx/xxxxxxxxxx/xxx/xx_xxxxxxxxxxx_xx.xxx>.

68. NEAMTAN, N. J. The Social Economy: Finding a Way between the Market and the State [interaktyvus]. Policy Options, July-August 2005 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxx.xxxx.xxx/xxxxxxx/XXX_xxxxx/Xxxxxxx0000_XxxxxxXxxxxxx.xxx>.

69. NORTHOUSE, P. G. Introduction to Leadership: Theory and Practices. 5th ed. 2009.

70. XXXXXXXX, X. X. xx. xx. Lietuvos transporto sistemos modernizavimo ir plėtros galimybės taikant viešojo ir privataus sektorių partnerystės (PPP) finansavimo modelį: studija [interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto institutas, 2008 [žiūrėta 2013 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxx/ uploads/client/PPP_ataskaita_Galutine.pdf>.

71. XXXXXX, X. X. Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2004.

72. Projekto „Socialinė partnerystė per neformalų bendravimą, kultūrą ir sportą“ renginio – apskritojo stalo – darbotvarkė [interaktyvus]. Klaipėda [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxxxxx/XXX_xxxxxxx_Xxxxx.xxx>.

73. XXXXXX, X. X.; XXXXXX, M. A..; STATEN L. K. etc. all. The Use of Network Analysis to Strengthen Community Partnerships. Public Administration Review. September/October 2005, 65(5): 603–613.

74. Policy Options [interaktyvus]. 2009, rugsėjo mėn. [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxx.xxx/xx/xx/xxxxxxxxxx-xxxxxxxxx>.

75. XXXXXXXX, X. The Role of Social Capital in Economic Development [interaktyvus].

Working paper, 2007, no. 43 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxxxxx.xx/xxxx/xxxxxxx/x.00.xxx>.

76. Savanoriškos veiklos įstatymas [interaktyvus]. Valstybės žinios, nr. 86-4142 [žiūrėta 2014

m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

< xxxx://xxxxxxxx.xx/xxxxx/Xxxxx%00xxxxxx%00xxxxxxxxx%000000%00xxxxx.xxx>.

77. XXXXXXX, X. Public–Private Partnerships as a Tool for Modernizing Public Administration. International Review of Administrative Sciences, 2004, vol. 70, no. 2,

p. 291–306.

78. SKIETRYS, E.; XXXXX, X.; ir XXXXXXX, E. V. Dimensions of the Efficiency of Public

– Private Partnership [interaktyvus]. Engineering economics. Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2008, nr. 3 (58) [žiūrėta 2013 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxxx/xxxxxx/00/0000-0000-0000-0-00-00.xxx>.

79. XXXXXXXX, X. The Way We Think Shapes Our Future: On the Importance of Fruitful Concepts, Well-Founded Attitudes, and Powerful Rhetoric [interaktyvus]. 2009 [žiūrėta 2013 m. sausio 20 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xxx/xxxxx/xxxxxxxxxxxxx-xxxxxx-xxx-xxxxxxxxxxxxxx/xxx-xxx- we-think-shapes-our-future-on-the-importance-of-fruitful-concepts-well-founded- attitudes-and>.

80. XXXXX, A.; ir XXXXXXXXX, L. Public – Private Partnerships: Models and Trends in the European Union. Briussel, 2006.

81. XXXXXXX, X. X. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003.

82. XXXXXXX, X.; XXXXXXx, M.; ir XXXXXXXX, B. Symposium on the financing of the social economy, October 2002, Université de Québec à Montréal, 2003.

83. XXXXXXXXXX, X. X. Portfelio sprendimai valiutų kursų ir kapitalo rinkose, Verslas: teorija ir praktika, 6(2): 107–116, 2005.

84. XXXXXXXXXX, X. X. Formation of adequate investment portfolio for stochasticity of profit possibilities, Property management, 4(2): 100–115, 2000.

85. XXXXXXXXXX, X. X. Adekvačiojo investavimo portfelio anatomija ir sprendimai panaudojant imitacines technologijas. Ekonomika: mokslo darbai, 75: 52-76, 2006.

86. XXXXXXXXXX, X. X.; XXXXXXXXX, V.; ir XXXXXXXX, X. Adequate portfolio as a conceptual model of investment profitability, risk and reliability adjustment to investor‘s interests. Economics & Management, 14: 1170–1174, 2009.

87. XXXXXXXXXX, A. V.; ir XXXXXXXXX, X. Optimal Portfolio Search using Efficient Surface and Three-Dimensional Utility Function. Technological and Economic Development of Economy,17(2): 305-326, 2011.

88. XXXXXXXXXX, A. V.; ir XXXXXXXXX, X. Effectiveness, reliability and subject risk – shaping drivers for the set of possibilities and utility function when investment decision is made under uncertainty, in „The 6th International Scientific Conference Business and Management – 2010“, May 13–14, Vilnius, Lithuania, 2010, p. 176–183.

89. XXXXXXXXXX,, X. V; XXXXXXXXXX, X. Integrated management of marketing risk and efficiency, Journal of Business Economics and Management. Vilnius: Technika, 2011, no. 12(1), p. 5–23. XXXX 0000-0000.

90. XXXXXXXXXX, A. V.; ir LAPINSKAITĖ-VVOHLFAHRT, I. Marketing finance strategy based on effective risk management, in The 6th International Scientific Conference Business and Management 2010: selected papers. May 13–14. Vilnius: Technika, 2010, vol. 1, p. 162–169. ISSN 2029-4441.

91. XXXXXXXXXX, A. V.; ir XXXXXXXXXXXXX, X. Integrated asset and liability portfolio as instrument of liquidity management in the commercial bank, Journal of Business Economics and Management, 2006, 7(2), p. 45–57. XXXX 0000-0000.

92. XXXXXXXXXX, X. X.; XXXXXXXXXXXX, V.; ir Jakštas, V. Dvigubojo kozirio portfelio naudojimas sprendimams valdyti globalioje valiutų rinkoje, Verslas: teorija ir praktika. Vilnius: Technika, 2006, 7(2), p. 55–72. ISSN 1648-0627.

93. XXXXXX, X. Public-Private Partnership in France: a Polymorphous and Unacknowledged Category of Public Policy. International Review of Administrative Sciences, 2004, vol. 70, no 2.

94. XXXXX, X. X. Privatization in the City: Successes, Failures, Lessons. Washington: CQ Press, 2005. ISBN: 978-1-56802-957-3.

95. XXXXXXX, L. R. Youth Activism: An International Encyclopedia, vol. II. Greenwood publishing group, 2006, 759 p. ISBN 0-313-31813-7.

96. XXXXX, C. E.; XXXXXXXXX, L. A.; ir XXXX, J. L. The Oxford Handbook of Religion and American Politics. N.Y.: Oxford University press, 2009.

97. Social Innovation Europe Initiative. Financing Social Impact. Funding Social Innovation in Europe – Mapping the Way Forward, 2011.

98. Socialinių mokslų enciklopedija. 2004, II leidimas.

99. The Social Economy in Canada: Microfinance. Newsletter. Canadian social economy hub. May 2009.

100. XXXXXXXX, X. Nevyriausybinės organizacijos (NVO) Lietuvoje. Nevyriausybinių organizacijų paramos ir vystymo centras, 2003.

101. XXXXXXXX, X. Ne pelno organizacijos: prigimtis ir reglamentavimas. Eugrimas, 2007, 207 p.

102. XXXXXXXX, X. Teisės aiškinimas ir jo privalomumas [interaktyvus]. 2004 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxxxxxxx.xxxx.xx/xxxxx/0000/00/Xxxx%X0%00x-xx%X0%X0xxxxxxx-xx-xx- privalomumas-2004.pdf>.

103. XXXXXXXXXXX, X. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės poreikis ir galimybės Lietuvoje. Socialinių mokslų studijos: mokslo darbai, 2011, nr. 3 (3), p. 789–815.

104. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001.

105. XXXXXXXXXX, X.; XXXXXXXXXX, E.; et. al. Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis [interaktyvus]. Komunikacijos modelis [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx.xx/xxxxx.xxx/xxxx- projekta/sritys/komunikacinis- modelis>.

106. XXXXXXXXXX, X. Alternatyvi bendrojo lavinimo mokykla: mokyklos naratyvo kontūrai: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011.

107. XXXXXXXXXX, X. Kontūrų brėžimas: ugdymo realybės kontekstas: monografija. Vilnius: VPU leidykla, 2006.

108. XXXXXX, X. Technologijų lyderystė: pozityvių permainų ugdymo procese skatinimas

[interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą

<xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxx.xxx.xx/xx/xxxxxxxxxxx/000_0%00XX%00xxx%00xxxxxxxx%00xx rengtas%20TN%20(2).doc>.

109. XXXXX, X.; ir XXXXXXXXX, X. Viešojo ir privataus sektorių partnerystės taikymo alternatyvos ir potencialas Lietuvos vandentvarkos sektoriuje. II tarptautinė mokslinė konferencija „Whither Our Economies“. Vilnius: Xxxxxxx Xxxxxxx university, 2012. ISSN 2029-8501.

110. Vaikų nuo gimimo iki privalomojo mokymo pradžios gyvenimo ir ugdymo sąlygų gerinimo modelio aprašas, 2009.

111. Viešųjų įstaigų įstatymas [interaktyvus]. Valstybės žinios, 1996, nr. 68-1633 [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:

<xxxx://xxx0.xxx.xx/xxx/xxxxx0/xxxxxxxxxx.xxxxxxx_x?x_xxx000000&x_xxxxxx&x_xx0x>.

112. Viešosios ir privačios partnerystės gerosios praktikos gairės. Tarptautinė aukščiausiųjų audito institucijų organizacija, 2004.

113. XXXXXXXXXX, X. Mobingas organizacijoje [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. birželio 5 d.]. Prieiga per internetą:<xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxxxx- organizacijoje>.

114. XXXXXX, X. X.; X’XXXXX, L. J.; ir XXXXX, K. J. It’s Where You Are That Matters: The Networking Behaviour of English Local Government Officers. Public Administration, 2007, 85(3): 739–756.

115. XXXXXX, X.; XXXXXXXXX, X. The corsini encyclopedia of psychology. 2010, 4 t.

116. XXXXXXXXXX, X.; ir XXXXXXXXXXXX, X. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo teikiant socialines paslaugas. Socialinis darbas, 2003, 1(3), p. 87–96.

117. ŽALIMIENĖ, X.; ir RIMŠAITĖ, X. Nevyriausybinių organizacijų metamorfozės – nuo labdaringos pagalbos vargšams XVIII amžiuje iki socialinių paslaugų rinkos dalyvio šiuolaikinėje visuomenėje. Socialinis darbas: mokslo darbai. 2007, nr. 6 (1), p. 83–6.

118. XXXXXXXXXX, X. Socialinis kapitalas ir internetas. Sociologija. Mintis ir veiksmas 1, 2004, p. 104–114.