Europos Komisija, atstovaujama P. van Nuffel, R. Lyal ir W. Roels, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS 2011 m. gruodžio 1 d. *
Byloje C-250/08
dėl 2008 m. birželio 10 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama P. xxx Xxxxxx, X. Xxxx ir W. Xxxxx, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Belgijos Karalystę, atstovaujamą L. Xxx xxx Xxxxxx, padedamos advokato X. van de Xxxxx xx Xxxxxxx,
atsakovę,
* Proceso kalba: nyderlandų.
palaikomą
Vengrijos Respublikos, atstovaujamos R. Xxxxxxxx, X. Xxxxxxxxx ir M. Z. Fehér,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas X. Xxxxxxx (pranešėjas), teisėjai X. Xxxxxx,
X. Xxxxxx, X. Xxxxxx ir X. Xxxxxx,
generalinė advokatė X. Xxxxxxxxx,
posėdžio sekretorė X. Xxxxxxxx, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. rugsėjo 23 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2011 m. liepos 21 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad dėl to, jog Flandrijos regione apskaičiuojant mokesčio lengvatą, susijusią su nekilnojamo- jo turto, skirto pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti, pirkimu, į registracijos mokestį, sumokėtą perkant nekilnojamąjį turtą, kuris buvo ankstesnė pagrindinė gyvenamoji vieta, atsižvelgiama tik jeigu jis buvo Flandrijos regione, tačiau neatsižvelgiama, jei- gu jis buvo kitoje nei Belgijos Karalystė arba Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybėje narėje, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 18, 43 ir 56 straipsnius bei 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 31 ir 40 straipsnius (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t.,
p. 3; toliau – EEE susitarimas).
Nacionalinė teisė
2 Flandrijos regiono registracijos, hipotekos ir registro mokesčių kodekso (Wetboek der registratie-, hypotheek- en griffierechten), iš dalies pakeisto 2002 m. vasario 1 d. Flan- drijos regiono dekretu (toliau – Wb. Reg.), 61/3 straipsniu Flandrijos regione buvo įtvirtinta registracijos mokesčio „perkėlimo“ sistema. Šiame straipsnyje numatyta:
„Jeigu sudarydamas įprastą pirkimo-pardavimo sutartį fizinis asmuo įsigyja naudoja- mą ar ketinamą naudoti gyventi nekilnojamąjį turtą, skirtą pagrindinei gyvenamajai
vietai įkurti, iš jo pagal įstatymą mokėtino mokesčio už naujo būsto įsigijimą atskaito- mas pagal įstatymą mokamas mokestis, kuris pagal 44, 53, 2 arba 57 straipsnius turėjo būti sumokėtas įsigyjant gyvenamąjį būstą ar sklypą, kuris buvo ankstesnė pagrindinė gyvenamoji vieta kur šis būstas pastatytas, su sąlyga, kad tas būstas įsigyjamas per dvejus metus nuo dokumento, pagal kurį nustatomas proporcinis ankstesnio kaip pa- grindinė gyvenamoji vieta buvusio būsto perpardavimo pagal įprastą pirkimo-parda- vimo sutartį arba šio būsto padalijimo bendrasavininkiams mokestis, įregistravimo dienos, jei šiomis sutartimis fizinis asmuo perdavė visas jam priklausiusias teises.
Pagal šio straipsnio nuostatas negali būti atskaitomas mokestis, sumokėtas įsigyjant ne Flandrijos regione esantį nekilnojamąjį turtą.
Taip pat negali būti atskaitomi papildomi mokesčiai, mokami įsigyjant nekilnojamąjį turtą dėl bet kokių priežasčių.
Be kuriuo atveju mokesčių atskaitymu pagal šio straipsnio nuostatas nesuteikiama teisė į kompensaciją.
Jeigu prieš sudarant pirmoje pastraipoje minimą sutartį buvo sudaryta viena ar ke- lios panašios sutartys ir (arba) 212a straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta viena ar kelios sutartys, mokesčiai, kurie dar nebuvo atskaityti sudarant šias ankstesnes sutar- tis pagal šio straipsnio trečią ar penktą pastraipas ir (arba) mokesčiai, kurie nebuvo kompensuoti pagal 212a straipsnio trečią arba penktą pastraipas, jei reikia, gali būti priskaičiuojami prie fizinio asmens pagal įstatymą mokamo mokesčio, kuris pagal 44, 53, 2 arba 57 straipsnius turėjo būti sumokėtas įsigyjant priešpaskutinį nekilnojamąjį turtą, siekiant nustatyti nuo paskutinio įsigyto nekilnojamojo turto atskaitytiną sumą.
3 Be to, Flandrijos regione taikytiname Wb. Reg. 212a straipsnyje, kuriame nustatytos tokios pačios ir mutatis mutandis identiškai suformuluotos sąlygos, numatyta gali- mybė kompensuoti registracijos mokestį, sumokėtą pirmą kartą įsigijus nekilnojamąjį turtą Flandrijos regione, jeigu ankstesnis nekilnojamasis turtas, įsigytas Flandrijos regione ir anksčiau naudotas kaip pagrindinė gyvenamoji vieta, yra parduodamas per dvejus metus arba per penkerius metus, jeigu tai sklypas gyvenamajam namui statyti, nuo būsto, skirto pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti, tame pačiame regione įsigi- jimo.
Ikiteisminė procedūra
4 Xxxxxxxx, kad Wb. Reg. 61/3 straipsnis pažeidžia EB 18, 43 ir 56 straipsnius bei EEE susitarimo 31 ir 40 straipsnius, Komisija 2005 m. gruodžio 23 d. nusiuntė oficialų pranešimą Belgijos Karalystei ir nurodė šiai valstybei narei pateikti pastabas dėl šių pažeidimų.
5 2006 m. kovo 22 d. atsakyme Belgijos Karalystė išdėstė priežastis, kodėl, jos nuomo- ne, aptariama sistema nepažeidžiama nei EB sutartis, nei EEE susitarimas.
6 Šiomis aplinkybėmis 2006 m. liepos 13 d. Komisija priėmė pagrįstą nuomonę ir para- gino Belgijos Karalystę per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
7 2006 m. rugsėjo 13 d. Belgijos valdžios institucijos atsakė Komisijai, kad ginčijama mokesčių sistema nepažeidžiama Sutartis. Bet kuriuo atveju, net jei taip būtų, ši siste- ma atitinka 1992 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendime Xxxxxxxx (C-204/90, Rink. p. I-249) nustatytus reikalavimus dėl sąlygų, taikomų mokesčio atskaitai, todėl ji leidžiama pagal Sąjungos teisę, nes ja siekiama užtikrinti Belgijos mokesčių sistemos darnumą.
8 Nepatenkinta tokiu atsakymu Komisija pareiškė šį ieškinį.
9 2008 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Vengrijos Respubli- kai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimus.
Dėl ieškinio
Šalių argumentai
10 Visų pirma Komisija mano, kad ginčijami teisės aktai prieštarauja EB 18 straipsniui.
11 Sąjungos piliečio teisė „apsigyventi“ kitoje nei jo kilmės valstybėje narėje apima teisę joje įkurti savo pagrindinę gyvenamąją vietą, t. y. teisę pirkti ar statyti būstą. Taigi su- mažindamas registracijos mokestį asmenims, kurie įsigyja nekilnojamąjį turtą Flan- drijos regione, jeigu jie jau turėjo būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, tame
pačiame regione, Flandrijos regionas jiems suteikia mokesčio lengvatą, kuri nesutei- kiama asmenims, anksčiau įgijusiems būstą, kuris buvo pagrindinė gyvenamoji vieta, kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje. Ši diskriminacija susijusi su pagrindiniu teisės į judumą Sąjungos viduje elementu, t. y. nekilnojamojo turto pirkimu.
12 Antra, šie teisės aktai pažeidžia EB 43 straipsnį dėl įsisteigimo teisės ir EEE susitarimo 31 straipsnį.
13 Kadangi teisė įsisteigti pagal EB 44 straipsnio 2 dalies e punktą taip pat apima teisę įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį kitos valstybės narės teritorijoje, Flandrijos regiono teisės aktais dėl registracijos mokesčio daromas skirtumas tarp Bendrijos piliečių, ku- rie perkelia savo ekonominės veiklos įsteigimo vietą, atsižvelgiant į tai, ar ji perkelia- ma iš vienos Flandrijos regiono vietos į kitą, ar iš kitos nei Belgijos Karalystė valstybės narės į šį regioną. Ši diskriminacija visų pirma susijusi su „savarankiška“ veikla, nes įsisteigimo vieta dažnai sutampa su savarankiškai dirbančio darbuotojo pagrindine gyvenamąja vieta.
14 Kadangi EEE susitarimo 31 straipsnyje identiška formuluote suteikiama teisė įsisteigti ELPA valstybės narės piliečiams, ginčijamais teisės aktais pažeidžiamas ir šis straips- nis.
15 Trečia, Komisija mano, kad šiais teisės aktais taip pat pažeidžiamas EB 56 straips- nis, nes juo draudžiami bet kokie laisvo kapitalo judėjimo apribojimai tarp valstybių narių, įskaitant sutartis, pagal kurias nerezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą, kaip tai matyti iš kapitalo judėjimo nomenklatūros, esančios 1988 m. birželio 24 d.
Tarybos direktyvos 88/361/EEB dėl [EB 56] straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10) 1 priede. Taip yra ir EEE su- sitarimo 40 straipsnio, kuris iš esmės atitinka EB 56 straipsnį, atveju.
16 Galiausiai ginčijamais teisės aktais nevienodai vertinamos objektyviai panašios situ- acijos. Komisija mano, kad šioje byloje situacijos yra objektyviai panašios, nes bet kuriuo atveju kalbama apie asmenis, kurie perkelia savo pagrindinę gyvenamąją vietą Europos Sąjungoje ir Europos ekonominėje erdvėje (EEE). Nereikia daryti skirtumo, atsižvelgiant į tai, ar toks perkėlimas vyksta Flandrijos regione, ar iš kitos nei Belgi- jos Karalystė valstybės narės į šį regioną. Nors abiem atvejais registracijos mokestis mokamas įsigyjant naują pagrindinę gyvenamąją vietą, mokesčio lengvata pagal Flan- drijos teisės aktus suteikiama tik asmenims, kurių ankstesnė pagrindinė gyvenamoji vieta buvo šiame regione.
17 Be to, Komisija mano, kad diskriminacija nėra pateisinta bendrojo intereso pagrin- dais.
18 Dėl Belgijos Karalystės nurodytų priežasčių, susijusių su mokesčių sistemos darnu- mu, Komisija mano, jog ši valstybė narė negali remtis minėtu Xxxxxxxxx Xxxxxxxx (21 punktas) ir 1992 m. sausio 28 d. Sprendimu Komisija prieš Belgiją, (C-300/90, Rink. p. I-305, 14 punktas), kuriuose Teisingumo Teismas pripažino būtinybę išsau- goti mokesčių sistemos darnumą kaip priežastį laisvo asmenų judėjimo pažeidimui pateisinti.
19 Norint pasinaudoti tokiu pateisinimu, pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalauja- ma, kad būtų nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokesčio lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu apmokestinimu (2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Amurta,
C-379/05, Rink. p. I-9569, 46 punktas). Šia teismo praktika siekiama išvengti, kad ta pati sutartis bus apmokestinta du kartus arba liks neapmokestinta. Tačiau šioje byloje nėra jokio tiesioginio mokestinio ryšio tarp pirmojo pagrindinio gyvenamojo būsto įgijimo ir atitinkamo registracijos mokesčio ir antrojo būsto įgijimo ir mokamo regis- tracijos mokesčio.
20 Belgijos Karalystė visų pirma paaiškina, kad aptariama sistema taikoma visiems fi- ziniams asmenims, nepaisant jų pilietybės, ir tuo siekiama trejopo tikslo, konkrečiai kalbant, pirma, skatinti su darbu susijusį judėjimą, proporcingai sumažinti nuolatinį važinėjimą ten ir atgal bei kamščius, siekiant tausoti aplinką ir visuomenės sveikatą, antra, skatinti pastatų ir būstų renovaciją bei, trečia, sumažinti nuomą.
21 Dėl EB 18, 43 ir 56 straipsnių pažeidimo Belgijos Karalystė nurodo, kad Flandrijos teisės aktai neturėtų būti nagrinėjami atsižvelgiant tik į laisvą kapitalo judėjimą, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pirma, kai nerezidentas įsigyja nekilnojamąjį turtą valstybės narės teritorijoje, tai yra laisvas kapitalo judėjimas tarp valstybių narių (žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 22 punktą ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Albore, C-423/98, Rink. p. I-5965, 14 punktą), todėl įsisteigimo laisvės apribojimas yra tik tiesioginė laisvo kapitalo judėjimo apribojimo pasekmė (1981 m. lapkričio 11 d. Xxxxxxxxx Xxxxxx, 203/80, Rink. p. 2595, 8 punk- tas). Belgijos Karalystė šiuo klausimu taip pat remiasi 2002 m. birželio 4 d. Sprendi- mu Komisija prieš Portugaliją (C-367/98, Rink. p. I-4731), Sprendimu Komisija prieš Prancūziją (C-483/99, Rink. p. I-4781) ir Sprendimu Komisija prieš Belgiją (C-503/99, Rink. p. I-4809).
22 Antra, kadangi EB 18 straipsnio konkreti išraiška yra įprastos pagrindinės laisvės, jis savarankiškai turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kuriais taikoma Sąjungos teisė, tačiau kurių Sutarties nuostatos konkrečiai nereglamentuoja. Belgijos Karalystė šiuo atžvilgiu nurodo 1996 m. vasario 29 d. Sprendimą Skanavi ir Chryssanthakopoulos
(C-193/94, Rink. p. I-929, 22 punktas) ir 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Oteiza Olazabal (C-100/01, Rink. p. I-10981, 56 punktas).
23 Dėl bylos esmės Belgijos Karalystė nurodo, kad grėsmės laisvam kapitalo judėjimui nėra iš esmės todėl, kad nėra diskriminacijos tarp objektyviai panašių situacijų. Dėl pirmojo būsto, skirto pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti, įsigijimo Flandrijos regi- one panašios situacijos yra vertinamos panašiai, nes kiekvienas pirkėjas, pirmą kartą įsigijęs būstą, skirtą įkurti savo pagrindinę gyvenamąją vietą, Flandrijos regione yra apmokestinamas registracijos mokesčiu, sudarančiu 10 % įgyto būsto pardavimo ver- tės.
24 Tačiau antrą kartą įsigyjant būstą, skirtą įkurti pagrindinę gyvenamąją vietą, vertina- ma skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar ankstesnė pagrindinė gyvenamoji vieta buvo Flan- drijos regiono teritorijoje, ar ne. Ši valstybė narė remiasi Teisingumo Teismo prakti- ka, būtent 1995 m. vasario 14 d. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx (C-279/93, Rink. p. I-225) ir 2004 m. liepos 1 d. Sprendimu Wallentin (C-169/03, Rink. p. I-6443), kuriuose numa- tyta, kad tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir nerezidentų padėtis valstybėje pa- prastai nėra panaši, ir tai, kad jei valstybė narė nesuteikia kai kurių mokesčio lengvatų nerezidentams, kurios suteikiamos rezidentams, nėra diskriminacija.
25 Belgijos Karalystė taip pat teigia, kad aptariama sistema atitinka fiskalinio teritorialu- mo principą, kuris pripažintas Sąjungos teisėje, būtent 1997 m. gegužės 15 d. Spren- dime Futura Participations ir Singer (C-250/95, Rink. p. I-2471) ir 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C-374/04, Rink. p. I-11673), pagal kurį nepriklausomos mokesčių sistemos egzistuoja kartu ir hierarchijos tarp jų nėra. Dėl to gali atsirasti skirtumų ir iškraipymų, kurie yra tik šių mokesčių sistemų skirtumų pasekmė, todėl nepatenka į Sutarties nuostatų dėl laisvo
judėjimo taikymo sritį, kaip nurodė Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 12 d. Spren- dime Schempp (C-403/03, Rink. p. I-6421, 45 punktas).
26 Galiausiai papildomai Belgijos Karalystė mano, kad perkėlimo sistema yra pateisina- ma bendrojo intereso tikslais ir, konkrečiai kalbant, pagal mokestinės sistemos dar- numo principą, kurį Teisingumo Teismas nustatė minėtame Xxxxxxxxx Xxxxxxxx (28 punktas), – jeigu egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pirmojo būsto, skirto įkurti pa- grindinę gyvenamąją vietą, pirkimo ir atskaitos, suteiktos perkant antrąjį tokį būstą, šis ryšys atsiranda tik per šį antrąjį pirkimą.
27 Savo įstojimo į bylą Belgijos Karalystės pusėje paaiškinime Vengrijos vyriausybė pri- taria atsakovės argumentams, ypač tam, kad situacijos nėra objektyviai panašios, to- dėl nėra diskriminacijos pagal Sąjungos teisę.
28 Ši vyriausybė nurodo, kad turi būti laikomasi mokesčių teisės teritorialumo princi- po, ir mano, kad valstybių narių kompetencija mokesčių srityje yra absoliuti, kiek tai susiję su nacionaliniu nekilnojamuoju turtu, įskaitant šio turto įgijimą, tačiau tokios kompetencijos jos neturi, jei nekilnojamasis turtas įsigyjamas užsienyje. Be to, ka- dangi valstybių narių kompetencija mokesčių srityje apima ne tik mokesčių nusta- tymą, bet ir mokesčio lengvatų suteikimą, valstybės narės turi teisę nesuteikti tokios lengvatos užsienyje esančiam nekilnojamajam turtui. Tai, kad, kaip nurodė Komisija, gali būti ribojamos pagrindinės laisvės, yra neišvengiama valstybių narių mokestinės kompetencijos teritorinio padalijimo pasekmė. Bet kuriuo atveju ji yra pateisinama mokesčių sistemos darnumo principu.
29 Visų pirma reikia nurodyti, jog Belgijos Karalystė mano, kad nereikia nagrinėti gin- čijamų teisės aktų, atsižvelgiant į EB 18 ir 43 straipsnius, todėl pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į laisvą kapitalo judėjimą.
30 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 18 straips- nis gali būti savarankiškai taikomas tik tais atvejais, kuriais taikoma Sąjungos teisė, tačiau kurių Sutarties nuostatos konkrečiai nereglamentuoja (šiuo klausimu žr. mi- nėto Xxxxxxxxx Xxxxxxx ir Chryssanthakopoulos 22 punktą; 2002 m. lapkričio 26 d. minėto Sprendimo Oteiza Olazabal 26 punktą ir 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-318/05, Rink. p. I-6957, 35 ir 36 punktus).
31 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalines priemones, kurios gali su- kliudyti arba apriboti kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto įsigijimą, galima laikyti laisvo kapitalo judėjimo apribojimais (žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendi- mo STEKO Industriemontage, C-377/07, Rink. p. I-299, 24 punktą ir 2009 m. spalio 15 d. Xxxxxxxxx Xxxxxx ir Xxxxxxx Xxxxxxxxx, C-35/08, Rink. p. I-9807, 21 punktą).
32 Dėl šių aplinkybių aptariamus teisės aktus reikia išnagrinėti atsižvelgiant tik į EB 56 straipsnį. Iš tiesų, viena vertus, EB 18 straipsnis nėra savarankiškai taikomas šioje byloje, nes atvejus, kada asmuo, neturėdamas ekonominių motyvų, persikelia į Flandrijos regioną iš kitos valstybės narės ir perka naują būstą šiame regione, apima laisvas kapitalo judėjimas. Kita vertus, kaip nurodo Belgijos Karalystė, šiuo atveju ga- limas EB 43 straipsnio pažeidimas yra tiesioginė laisvo kapitalo judėjimo pažeidimo pasekmė.
33 Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors tiesio- giniai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, jos vis dėlto turėtų ją įgy- vendinti laikydamosi Sąjungos teisės (2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-334/02, Rink. p. I-2229, 21 punktas; 2011 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-155/09, Rink. p. I-65, 39 punktas ir 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-10/10, Rink. p. I-5389, 23 punktas).
34 Šiuo požiūriu, nepaisant nesutarimo tarp šalių dėl aptariamo. registracijos mokesčio kvalifikavimo kaip tiesioginio ar netiesioginio mokesčio, atsižvelgiant į tai, kaip nu- rodė Komisija savo ieškinyje, kad nėra jokios derinimo priemonės mokesčių registra- vimo srityje, valstybės narės turi naudotis savo kompetencija laikydamosi Sąjungos teisės. Tai reiškia, kad šių mokesčių atžvilgiu turi būti taikoma panaši kontrolė į tai- komą, vertinant tiesioginių mokesčių atitiktį Sąjungos teisei.
35 Todėl visų pirma reikia išnagrinėti, ar, kaip tvirtina Komisija, Wb. Reg. 61/3 straipsnis, kuriuo nustatyta perkėlimo sistema, yra laisvo kapitalo judėjimo, kuris reglamentuo- jamas EB 56 straipsnyje ir EEE susitarimo 40 straipsnyje, apribojimas, nes juo nesu- teikiama mokesčio lengvata perkant nekilnojamąjį turtą už lėšas iš kitos nei Belgijos Karalystė valstybės narės.
36 EB 56 straipsnio 1 dalyje draudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Nors Sutartyje neapibrėžtas
„kapitalo judėjimas“, vis dėlto akivaizdu, kad Direktyva 88/361 ir prie jos pridė- ta nomenklatūra naudotinos kaip gairės, apibrėžiant kapitalo judėjimo sąvoką (žr. 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-282/04 ir C-283/04, Rink. p. I-9141, 19 punktą). Be to, investicijos į nekilnojamąjį turtą yra numatytos, pirma, Direktyvos 88/361 I priedo II skyriuje „Investicijos į nekilnojamąjį turtą (ne-
įtrauktos į I skyrių)“. Antra, iš šio skyriaus matyti, kad tokio pobūdžio investicijos implicitiškai numatytos to paties priedo I skyriuje „Tiesioginės investicijos“
37 Šioje byloje Wb. Reg. 61/3 straipsnyje numatyta, kad kai fizinis asmuo įsigyja būstą, naudojamą ar ketinamą naudoti gyventi ir skirtą pagrindinei gyvenamajai vietai įkur- ti, iš registracijos mokesčio, mokamo už šio būsto įsigijimą, atskaitomas registracijos mokestis, sumokėtas už ankstesnį būstą, parduotą siekiant finansuoti šį naują įsigyja- mą būstą, su sąlyga, kad šis naujas būstas įsigyjamas per dvejus metus nuo ankstesnio būsto pardavimo ir kad jis yra Flandrijos regione.
38 Be to, kaip pripažino Belgijos Karalystė, šia atskaita gali pasinaudoti tik fiziniai asme- nys, kurių pagrindinė gyvenamoji vieta yra Flandrijos regione ir kurie laikantis Wb. Reg. 61/3 straipsnyje nustatytų sąlygų perka naują būstą, skirtą pagrindinei gyvena- majai vietai įkurti šiame regione.
39 Todėl reikia nurodyti, kad perkėlimo sistema nesuteikiama galimybė pasinaudoti re- gistracijos mokesčio atskaita asmenims, pirmą kartą Flandrijos regione perkantiems nekilnojamąjį turtą, skirtą naudotis kaip pagrindine gyvenamąja vieta, pardavusiems savo būstą, kuris buvo ankstesnė pagrindinė gyvenamoji vieta kitoje valstybėje narėje tam, kad galėtų finansuoti šiame regione perkamą būstą.
40 Iš tiesų pagal ginčijamus teisės aktus lengvata, suteikiama perkeliant registracijos mo- kestį, visų pirma netaikoma asmenims, kurie perkelia savo pagrindinę gyvenamąją vietą iš kito nei Flandrijos regionas Belgijos regiono į pirmąjį regioną.
41 Reikia priminti, kad Sąjungos teisė neturi būti taikoma tokioje tik su viena valsty- be susijusioje situacijoje arba tai neturėtų būti susiję su naudojimusi judėjimo laisve Sąjungoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir gouvernement wallon, C-212/06, Rink. p. I-1683, 37 ir 38 punktus).
42 Pagal ginčijamus teisės aktus mokesčio lengvata taip pat netaikoma kitų nei Belgijos Karalystė valstybių narių piliečiams, kurie perkelia savo pagrindinę gyvenamąją vietą iš kitos nei Belgijos Karalystė valstybės narės į Flandrijos regioną ir naudoja lėšas, gautas pardavus jų ankstesnį kaip pagrindinė gyvenamoji vieta buvusį būstą, finan- suoti jų naujo nekilnojamojo turto, esančio Flandrijos regione, įgijimą.
43 Todėl šiais teisės aktais gali būti padaryta žala asmenims, kurie naudojasi savo judė- jimo laisve, ir ji turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir gouvernement wallon 42 punktą).
44 Šiuo atžvilgiu neginčytina, kad pagal registracijos mokesčio perkėlimo sistemą, ne- suteikiant galimybės atskaityti aptariamo registracijos mokesčio šio sprendimo 42 punkte numatytiems asmenims, jiems tenka didesnė mokesčių našta nei tiems, ku- rių atveju tokia atskaita taikoma. Kadangi suteikiant mokesčio lengvatą galima daryti įtaką asmens, perkančio būstą, skirtą pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti, elgsenai, negalima atmesti galimybės, kad netaikant registracijos mokesčio, sumokėto kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje, atskaitos kai kuriais atvejais galima atgrasyti asmenis, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti, pirkti nekilnojamąjį turtą Flandri- jos regione (šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 27 d. Sprendimo Persche, C-318/07, Rink. p. I-359, 38 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 26 punktą).
45 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad Wb. Reg. 61/3 straipsnis yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.
46 Reikia nustatyti, ar kalbama apie EB 56 straipsnio 1 dalyje draudžiamą apribojimą. Belgijos Karalystė mano, kad taip nėra šiuo atveju, nes aptariama sistema atitinka fiskalinio teritorialumo principą, o laisvo kapitalo judėjimo apribojimas yra skirtumų tarp įvairių nacionalinės teisės aktų pasekmė.
47 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kaip teigė ir Komisija, kad aptariamas apribojimas kyla ne dėl nacionalinės teisės aktų skirtumų, o tik dėl Belgijos perkėlimo sistemos.
48 Be to, aptariama valstybė narė, nustatydama būstų pirkimo jos teritorijoje apmokes- tinimą, iš tiesų laikėsi tarptautinės mokesčių teisės teritorialumo principo, pripažįs- tamo ir Sąjungos teisės (visų pirma žr. minėto Sprendimo Futura Participations ir Singer 22 punktą). Tačiau kompetencija, kuri valstybėms narėms pripažįstama pagal teritorialumo principą turi būti naudojamasi laikantis Sąjungos teisės principų.
49 Pagal EB 58 straipsnio 1 dalies a punktą EB 56 straipsniu nepažeidžiama valstybių na- rių teisė „taikyti atitinkamas savo mokesčių įstatymų nuostatas, pagal kurias skiriami mokesčių mokėtojai dėl jų skirtingos padėties <...> kapitalo investavimo vietos atžvil- giu“. Tačiau ši leidžianti nukrypti nuostata yra ribojama EB 58 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje minėtos nacionalinės teisės nuostatos
„neturi sudaryti laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų, kaip nustatyta 56 straipsnyje, savavališko diskriminavimo ar užslėpto apribojimo“ (2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo
Xxxxxxxx, C-319/02, Rink. p. I-7477, 28 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 28 punktas).
50 Iš tikrųjų pripažinus, kad valstybės narės gali laisvai taikyti skirtingą vertinimą at- sižvelgdamos vien į tai, kad pirmoji pagrindinė gyvenamoji vieta yra kitoje valsty- bėje narėje, taisyklės dėl laisvo kapitalo judėjimo taptų beprasmės (šiuo klausimu dėl įsisteigimo laisvės žr. 1986 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 270/83, Rink. p. 273, 18 punktą; 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Metallgesellschaft ir kt., C-397/98 ir C-410/98, Rink. p. I-1727, 42 punktą ir 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Papillon, C-418/07, Rink. p. I-8947, 26 punktą).
51 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tam, kad tokie, kaip antai šioje byloje, nagrinėjami nacionalinės mokesčių teisės aktai, kuriais daromas skirtumas tarp registracijos mokesčio, sumokėto Flandrijos regione, ir sumokėto kitoje valstybėje narėje, galėtų būti laikomi suderinami su Su- tarties nuostatomis dėl laisvo kapitalo judėjimo, reikia, kad nevienodas vertinimas apimtų situacijas, kurios negali būti objektyviai panašios, arba kad jis būtų pateisina- mas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 6 d. Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxx, C-35/98, Rink. p. I-4071, 43 punktą; minėto Sprendimo Manninen 29 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Austriją 29 punktą).
52 Atsižvelgdama į tai Belgijos Karalystė nurodo, kad situacijos nėra panašios.
53 Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 23 ir 24 punktuose, ši valstybė narė tvirtina, kad visi asmenys, pirmą kartą perkantys Flandrijos regione esantį nekilnojamąjį turtą, yra vertinami panašiai, nes jie apmokestinami registracijos mokesčiu, sudarančiu 10 % turto rinkos vertės. Tačiau šių asmenų situacija nėra panaši į asmenų, anksčiau šia- me regione nusipirkusių nekilnojamąjį turtą, skirtą pagrindinei jų gyvenamajai vietai
įkurti, nes pastarieji pirkdami ankstesnį būstą, kuris yra jų pagrindinė gyvenamoji vieta, jau sumokėjo registracijos mokestį šiame regione.
54 Su tokiais argumentais negalima sutikti.
55 Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tiesioginių mokesčių srity- je rezidentų ir nerezidentų padėtis valstybėje paprastai nėra panaši, nes nerezidento vienos valstybės teritorijoje gaunamos pajamos dažniausiai sudaro tik dalį jo bendrų pajamų, centralizuotų jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, ir asmeninis nerezidento mokumas, atsirandantis atsižvelgus į jo bendras pajamas ir į asmeninę bei šeiminę padėtį, lengviausiai gali būti įvertinamas toje vietoje, kur yra jo asmeninių ir turtinių interesų centras, paprastai atitinkantis jo nuolatinę gyvenamąją vietą (minėto Spren- xxxx Xxxxxxxxxx 31 ir 32 punktai; 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Zurstrassen, C-87/99, Rink. p. I-3337, 21 punktas ir minėto Sprendimo Wallentin 15 punktas).
56 Todėl tai, kaip nurodo Belgijos Karalystė, kad valstybė narė nesuteikia nerezidentui tam tikros mokesčio lengvatos, kurią ji suteikia rezidentui, atsižvelgiant į objektyvius skirtumus, esančius tarp rezidentų ir nerezidentų, tiek pajamų šaltinio požiūriu, tiek asmeninio mokumo arba jo asmeninės bei šeiminės padėties požiūriu, paprastai nėra diskriminacija (žr. minėto Sprendimo Schumacker 34 punktą; 2003 m. birželio 12 d. Xxxxxxxxx Xxxxxxxx, C-234/01, Rink. p. I-5933, 44 punktą ir minėto Sprendimo Wal- lentin 16 punktą).
57 Vis dėlto reikia nurodyti, kad šie principai buvo nustatyti Teisingumo Teismo prak- tikoje pelno mokesčių srityje, kurioje objektyvūs skirtumai tarp mokesčių mokėtojų, kaip antai asmeninis mokumas arba asmeninė ar šeiminė situacija, gali daryti įtaką mokesčių mokėtojo apmokestinimui, ir paprastai teisės aktų leidėjas į juos atsižvelgia.
58 Tačiau taip nėra ginčijamo registracijos mokesčio atveju, kuris nustatomas atsižvel- giant į nekilnojamojo turto pardavimo kainą. Beje, Belgijos Karalystė neteigė ir nė iš vieno bylos medžiagos dokumento negalima daryti išvados, kad aptariamuose teisės aktuose iš tiesų mokant minėtus mokesčius atsižvelgiama į kurį nors iš šių objektyvių skirtumų.
59 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į ginčijamą registracijos mokestį, vienintelis skir- tumas tarp Belgijoje esančių nerezidentų, įskaitant Belgijos piliečius, pasinaudojusius savo teise laisvai judėti Sąjungoje, ir Flandrijos regiono rezidentų, Belgijos ar kitos valstybės narės piliečių, įgyjančių naują būstą, skirtą pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti šiame regione, situacijos yra susijęs su jų ankstesne pagrindine gyvenamąja vie- ta. Iš tiesų šių abiejų situacijų atveju šie asmenys įsigijo nekilnojamąjį turtą Flandrijos regione, norėdami jame įsikurti ir, pirkdami ankstesnį kaip pagrindinė gyvenamoji vieta buvusį būstą, vieni sumokėjo į registracijos mokestį panašų mokestį valstybėje, kurioje buvo ši gyvenamoji vieta, o kiti sumokėjo šį mokestį aptariamame regione.
60 Taigi reikia pripažinti, kad, kaip nurodė Komisija, dvi ankstesniuose punktuose apra- šytos situacijos yra objektyviai panašios.
61 Tai nurodžius, reikia pabrėžti, kad nustatant, ar egzistuoja diskriminavimas, apta- riamų situacijų panašumo palyginimas taip pat turi būti išnagrinėtas atsižvelgiant į atitinkamų nacionalinių nuostatų tikslą (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 18 d. Spren- dimo Oy AA, C-231/05, Rink. p. I-6373, 38 punktą ir minėto Sprendimo Papillon 27 punktą).
62 Šiuo klausimu Belgijos Karalystė savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2002 m. va- sario 1 d. Flandrijos regione priimtame dekreto, kuriuo buvo padaryti keli Wb. Reg. pakeitimai, ankstesnėje redakcijoje iš esmės numatyti trys tikslai.
63 Pirma, šiuo dekretu siekiama skatinti su darbu susijusį judumą ir sumažinti kamščius, siekiant tausoti aplinką. Atsižvelgiant į tai perkėlimo sistema visų pirma skatinamas persikėlimas į geriau pritaikytas gyvenamąsias vietas. Antra, šia sistema skatinama pastatų ir gyvenamųjų būstų renovacija, o ne nauja statyba. Trečia, sumažinus regis- tracijos mokestį, galima sumažinti nuomos mokestį, padidinant savininkų nuomotojų bruto pelną.
64 Šiuo atžvilgiu net darant prielaidą, jog ginčijamais teisės aktais galima iš tiesų pri- sidėti, siekiant šių tikslų, reikia konstatuoti, kad Belgijos Karalystė nenurodė, kaip netaikant perkėlimo sistemos asmenims, kurie pardavė kaip pagrindinė gyvenamoji vieta kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje buvusį būstą, galima geriau pasiek- ti minėtus tikslus.
65 Iš tiesų, kaip teisingai nurodė Komisija, šiais teisės aktais įtvirtinta diskriminacija, t. y. tuo, kad kai kuriems Flandrijos regione nekilnojamąjį turtą įsigyjantiems asmenims netaikoma perkėlimo sistema, nepadeda siekti nurodytų tikslų, nes valstybių narių rezidentai, kurie gyvena šalia Flandrijos regiono ir kurie kaip samdomi darbuotojai arba savarankiškai vykdo šiame regione ūkinę veiklą, dėl aptariamos sistemos gali būti skatinami perkelti savo pagrindinę gyvenamąją vietą į šį regioną dėl vieno iš šio sprendimo 63 punkte išdėstytų privalumų.
66 Todėl negalima pritarti Belgijos Karalystės pateiktam argumentui, kuris grindžiamas tuo, kad vidaus mokesčių mokėtojų situacija nepanaši į mokesčių mokėtojų iš kitos valstybės narės situaciją.
67 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad tiek, kiek Wb. Reg. 61/3 straips- niu mokesčių atžvilgiu mažiau palankiai vertinamos Sąjungos teisės reglamentuoja- mos situacijos, palyginti su vidaus situacijomis, jis yra EB 56 straipsnio 1 dalimi drau- džiamas apribojimas.
68 Galiausiai reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką toks apribojimas leidžiamas tik tada, jeigu jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrin- dais. Tačiau net tokiu atveju jis turi būti tinkamas užtikrinti atitinkamo tikslo įgyven- dinimą ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (2005 m. gruodžio 13 d. Spren- dimo Marks X Xxxxxxx, C-446/03, Rink. p. I-10837, 35 punktas ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Test Claimants in the Rin Cap Group Litigation, C-524/04, p. I-2107, 64 punktas).
69 Atsižvelgdama į tai Belgijos Karalystė, palaikoma Vengrijos vyriausybės, tvirtina, kad iš Wb. Reg. 61/3 straipsnio kylantis laisvo kapitalo judėjimo apribojimas pateisinamas būtinybe išsaugoti jos mokesčių sistemos darnumą.
70 Teisingumo Teismas iš tikrųjų yra nusprendęs, kad būtinybė užtikrinti mokesčių sis- temos darnumą gali pateisinti pagrindines laisves ribojančius teisės aktus (minėto Xxxxxxxxx Xxxxxxxx 21 punktas; minėto 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją 14 punktas; minėto Sprendimo Manninen 42 punktas ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt, C-157/07, Rink. p. I-8061, 43 punktas).
71 Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kad tokiu pateisinimu grindžiamam ar- gumentui būtų pritarta, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mo- kesčio lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu mokesčiu (visų pirma žr. minėto Sprendimo Verkooijen 57 punktą; 2003 m. rugsėjo 18 d. Xxxxxxxxx Xxxxx, C-168/01, Rink. p. I-9409, 29 punktą ir minėto Sprendimo Manninen 42 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
72 Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad, kaip tvirtina Belgijos Karalystė, pagal Wb. Reg. 61/3 straipsniu įtvirtintą sistemą registracijos mokestis, kuris buvo sumokėtas įsigy- jant nekilnojamąjį turtą, skirtą pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti Flandrijos re- gione, tam tikromis aplinkybėmis gali būti atskaitomas maksimaliai iki 12 500 eurų sumos iš registracijos mokesčio, mokėtino įsigyjant naują nekilnojamąjį turtą, skirtą pagrindinei gyvenamajai vietai įkurti šiame regione.
73 Be to, reikia nurodyti, jog atsižvelgiant į tai, kad Belgijos Karalystė neturi jokios tei- sės apmokestinti pirkimo-pardavimo sandorį, kuris buvo sudarytas anksčiau kitoje valstybėje narėje asmenų, nusprendusių įkurti naują pagrindinę gyvenamąją vietą Flandrijos regione, ši mokesčio lengvatos sistema atspindi simetrišką logikos santykį (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Senioren- heimstatt 42 punktą).
74 Iš tiesų, jeigu tokiems asmenims būtų taikoma perkėlimo sistema įsigyjant nekilno- jamąjį turtą Flandrijos regione, jie nepagrįstai pasinaudotų apmokestinimo sistemos, kuri nebuvo taikoma jiems anksčiau perkant nekilnojamąjį turtą ne Belgijos teritori- joje, lengvata.
75 Iš to išplaukia, kad pagal šią sistemą egzistuoja ryšys tarp mokesčio lengvatos ir pir- minio mokesčio. Iš tiesų, viena vertus, kalbama apie tą patį mokesčių mokėtoją, kuris jau sumokėjo aptariamus mokesčius ir kurio atžvilgiu galima taikyti atskaitą, ir, kita vertus, apie mokesčio lengvatą, suteiktą nustatant tą patį apmokestinimą.
76 Atsižvelgiant į tai reikia priminti, kad šios dvi sąlygos, šiuo atveju tas pats mokesčių mokėtojas ir tas pats apmokestinimas, buvo laikomos pakankamomis, kad Teisin- gumo Teismas galėtų nustatyti, jog egzistuoja toks ryšys (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Verkooijen 58 punktą; minėto Xxxxxxxxx Xxxxx 29 ir 30 punktus ir minėto Sprendimo Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt 42 punktą). Be to, reikia pabrėžti, kad Komisija neginčija ir net savo dublike pripažino, kad aptariama mokesčio lengvata buvo suteikta tam pačiam mokesčių mokėtojui ir apmokestinant tuo pačiu mokesčiu.
77 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus reikia konstatuoti, kad Wb. Reg. 61/3 straipsniu nustatytas apribojimas yra pateisintas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnu- mą.
78 Vis dėlto tam, kad tuo būtų pateisintas apribojimas, dar reikia, kaip nurodyta šio sprendimo 68 punkte, kad jis būtų tinkamas ir proporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu.
79 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia nurodyti, kad rašytiniuose dokumentuose nei Komi- sija, nei Belgijos Karalystė nepareiškė savo pozicijos dėl aptariamos sistemos propor- cingumo.
80 Remiantis Teisingumo Teismo praktika, reikia nurodyti, jog aptariamas apribojimas yra tinkamas siekti tokio tikslo, nes jis visiškai simetriškas, atsižvelgiant į tai, kad ga- lima atskaityti tik registracijos mokestį, anksčiau sumokėtą pagal Belgijos mokesčių sistemą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Krankenheim Ruhesitz am Wannsee- Seniorenheimstatt 44 punktą).
81 Beje, taip pat iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad minėtas apribojimas yra visiškai proporcingas nustatytam tikslui, nes aptariama nuostata nustatyta maksimali atskaitos nuo registracijos mokesčio, kuriuo apmokestinamas naują būstą, skirtą pa- grindinei gyvenamajai vietai įkurti Flandrijos regione, įsigyjantis asmuo, suma, sie- kianti 12 500 eurų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Krankenheim Ruhesitz am Wannsee-Seniorenheimstatt 45 punktą). Numatant tokį ribojimą, ginčijama sistema suteikiama mokesčio lengvata ir ji nėra paslėptas atleidimas nuo mokesčių.
82 Remiantis tuo darytina išvada, kad laisvo kapitalo judėjimo apribojimas yra pateisina- mas priežastimis, susijusiomis su mokesčių sistemos darnumo išsaugojimu.
83 Dėl to, jog ginčijama sistema, kaip nurodė Komisija, pažeidžiamas EEE 40 straipsnis, reikia nurodyti, kad atsižvelgiant į tai, jo šis straipsnis turi tokią pačią teisinę galią kaip ir iš esmės identiškos EB 56 straipsnio nuostatos (žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-521/07, Rink. p. I-4873, 33 punktą ir 2010 m. spa- lio 28 d. Sprendimo Établissements Rimbaud, C-72/09, Rink. p. I-10659, 22 punktą), prieš tai išdėstyti argumentai tokiomis, kaip antai šioje byloje, aplinkybėmis taikytini mutatis mutandis ir minėtam 40 straipsniui.
84 Šiomis aplinkybėmis teisinis pagrindas dėl laisvo kapitalo judėjimo pažeidimo yra ne- pagrįstas. Todėl Komisijos ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
85 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma pa- dengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Belgijos Kara- lystė reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.