TURINYS
TURINYS
ĮŽANGA 2
1. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ SAMPRATA. APSAUGOS OBJEKTAS 5
1.1. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ SAMPRATA 7
1.2. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ LAISVIŲ SAMPRATA 10
2. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ APSAUGA 15
2.1. SAVARANKIŠKI INDIVIDUALUS VEIKSMAI, ĮGYVENDINANT
KONSTITUCINES DARBUOTOJO TEISES IR LAISVES 17
2.2 DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ APSAUGA BEI
ĮGYVENDINIMAS KOLEKTYVINIŲ VEIKSMŲ PAGALBA 20
2.2.1. PROFESINĖS SĄJUNGOS - DARBUOTOJO TEISIŲ APSAUGOS FORMA 23
2.2.2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS-DARBUOTOJŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTAS 27
2.2.3. KONSTITUCINĖ DARBUOTOJŲ TEISĖ STREIKUOTI 30
2.3. KONSTITUCINĖS DARBUOTOJO TEISĖS Į SAUGIAS IR SVEIKAS DARBO
SĄLYGAS APSAUGA 34
3. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTIJOS PAGAL DARBO KODEKSĄ 40
3.1. TEISĖS Į DARBO LAISVĘ GARANTIJOS 42
3.2. SAUGIŲ IR SVEIKŲ DARBO SĄLYGŲ GARANTIJOS 48
3.3. TEISINGO DARBO APMOKĖJIMO UŽTIKRINIMAS 50
IŠVADOS 55
LITERATŪROS SĄRAŠAS 57
XXXXXXXXX 00
SUMMARY 65
ĮŽANGA
Tyrimo problemos aktualumas. Magistro darbe nagrin÷jama darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių samprata, apsaugos įgyvendinimo būdai, priemon÷s bei garantijos. Darbuotojo konstitucin÷s teis÷s ir laisv÷s yra reglamentuojamos pagrindiniame, svarbiausiame, aukščiausios galios teisiniame akte - Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ( toliau Konstitucijoje). Socialinis kompromisas bei žmogaus teisių ir laisvių apsauga tai du konstitucin÷s santvarkos pagrindai. Darbuotojas – tai viena darbo santykių šalis, kuri ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai yra silpnesn÷ pus÷. Siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomyb÷s, Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, numatanti darbuotojo apsaugą darbo procese. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos.
Konstitucijos IV skirsnyje "Tautos ūkis ir darbas" įtvirtinta ne tik asmens ūkin÷s veiklos laisv÷, bet ir žmogaus darbo teisių apsaugos pagrindai. Šio skirsnio 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmok÷jimą už darbą. Nuostata, draudžianti priverčiamąjį darbą, įtvirtinta min÷to straipsnio 3 dalyje. Konstitucijos 49 straipsnyje laiduojama kiekvieno dirbančio žmogaus teis÷ į poilsį, laisvalaikį, ir kasmetines mokamas atostogas. Numatyta, kad darbo laiko trukmę apibr÷žia įstatymas.
Darbo santykių srityje skatinami kolektyviniai darbo santykiai, kadangi organizuotai žmonių grupei lengviau paveikti ekonomiškai stipresnę šalį – darbdavį. Konstitucijos 50 straipsnis įtvirtina konkrečią asociacijos rūšį, kurios veikla pasireiškia darbo ir su juo susijusių visuomeninių santykių srityje. Tai vienos iš darbo santykio šalių - darbuotojų teis÷ kurti profesines sąjungas, kurios veikia savarankiškai ir gina darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus.1 Konstitucijos 51 straipsnyje teigiama, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Streiku darbdavys neretai būna paveikiamas ir paskatinamas eiti į kompromisus.
Darbuotojo konstitucin÷s teis÷s ir laisv÷s reglamentuojamos ne tik pagrindiniame šalies įstatyme, darbo kodekse, bet ir Tarptautin÷s darbo organizacijos konvencijose, Jungtinių Tautų 1948 metų Visuotin÷je žmogaus teisių deklaracijoje, 1966 metų Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte bei kituose tarptautiniuose dokumentuose. 1966 metų Europos socialin÷je chartijoje (pataisytoje) formuluojamas vienas pagrindinių principų – kiekvienas žmogus
1 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras I dalis.- Vilnius, 2000. P. 450
privalo tur÷ti galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinktu darbu. Siekdama garantuoti šią teisę, valstyb÷ įsipareigoja: išlaikyti kuo didesnį ir pastovesnį užimtumą
Darbo tikslas – remiantis Konstitucija, Darbo kodeksu, kitais darbo teisę reglamentuojančiais teis÷s aktais, Tarptautin÷m sutartim bei Europos bendrijos direktyvom, Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimais - atskleisti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių sampratą, pateikti apsaugos mechanizmą bei apžvelgti Darbo kodekse numatytas garantijas, kurių pagalba ginamos darbuotojų Konstitucin÷s teis÷s ir laisv÷s.
Darbo uždaviniai.
⮚ Atskleisti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių sampratą;
⮚ Išanalizuoti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių reglamentavimą Lietuvos bei Tarptautiniuose teis÷s aktuose;
⮚ Pateikti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos mechanizmą;
⮚ Įvertinti darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių garantijas pagal Darbo kodeksą.
Darbo objektas. Baigiamojo darbo objektą atspindi temos pavadinimas, tai vieno iš darbo teisinių santykių subjekto – darbuotojo, teisių ir laisvių, įtvirtintų Konstitucijoje apsauga.
Darbo dalykas. Lietuvos teis÷s normos, Tarptautiniai teis÷s aktai, reglamentuojantys darbuotojų teis÷s ir laisves. Darbe taip pat tyrin÷jamos TDO Konvencijos, Tarybos direktyvos, užtikrinančios darbuotojų teisių ir laisvių apsaugą.
Metodai. Remiantis login÷s analiz÷s metodu, tiriami darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių sampratos elementai bei teisinio reglamentavimo pavyzdžiai. Genetinis metodas padeda išryškinti teisių ir laisvių apsaugos mechanizmą, per teis÷s normų įgyvendinimo prizmę, socialinių bei ekonominių įvykių įtaką kolektyvinio poveikio priemonei atsirasti. Lyginamuoju metodu tiriamos skirtingos mokslin÷s teorin÷s koncepcijos. Pagal lingvistinį metodą, magistro darbe analizuojamos darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių garantijos.
Darbo struktūra. Magistro darbą sudaro įžanga, trys skyriai, išvados, santrauka, literatūros sąrašas. Pirmame skyriuje - „Darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių samprata. Apsaugos objektas“, atskleidžiama konstitucinių teisių ir laisvių samprata bei pateikiamas teisių ir laisvių sąrašas pagal Konstituciją ir Darbo kodeksą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos poveikis suvokiant darbuotojo teises ir laisves. Konstitucinis imperatyvas skelbia: negalioja joks įstatymas ar kitas teis÷s aktas, priešingas Konstitucijai. Antrame skyriuje „Darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių apsauga“ akcentuojami darbuotojų teisių bei laisvių, įtvirtintų Konstitucijoje, apsaugos būdai ir priemon÷s. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti,
tod÷l trečiame skyriuje „ Darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių garantijos pagal Darbo kodeksą“ analizuojamos darbuotojų garantijos, padedančios darbuotojams pasinaudoti įstatymu suteiktomis teis÷mis ir laisv÷mis.
Tyrimo šaltiniai. Teis÷s šaltiniais yra teis÷s kuriamosios veiklos rezultato – teis÷s normų - išraiškos formos. Magistrinio darbo tikslą ir uždavinius siekiama įgyvendinti remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo kodeksu, bei jų komentarais. Konstituciją sudaro ne tik Konstitucijos tekstas, jame išd÷stytos teis÷s normos, jos principai, bet ir Konstitucinio Teismo doktrina. Tod÷l analizuojant darbuotojo teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje bei jų apsaugą remiamasi ypatingu šaltiniu - Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimais. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmon÷ms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Darbo Kodeksas nustato pagrindines darbo teises, jų įgyvendinimą ir gynimą. Darbo kodekso 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad Vyriausyb÷, kitos valstyb÷s ir savivaldos institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius aktus d÷l darbo santykių reglamentavimo, tačiau nebloginančios darbuotojų pad÷ties palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Tod÷l šiame darbe remiamasi darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais, kurie darbe vertinami min÷tu atžvilgiu.
Darbo santykius reguliuoja ne tik nacionaliniai įstatymai, bet ir tarptautin÷s darbo teis÷s normos. Pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautin÷s sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisin÷s sistemos dalis, Darbo kodekso 3 straipsnio 1 dalis visas Lietuvos Respublikos tarptautines darbo sutartis pripažįsta Lietuvos darbo teis÷s šaltiniu, 8 straipsnis įtvirtina šiose sutartyse numatytų taisyklių viršenybę prieš darbo kodeksą ir kitas nacionalines darbo teis÷ normas, nepriklausomai nuo nacionalin÷s normos įsigaliojimo momento ar jos specialumo. Įgyvendinant darbo tikslus ir uždavinius remiamasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija – pagrindiniu žmogaus teisių dokumentu. Joje minima teis÷ į darbą, teis÷ laisvai pasirinkti darbą, teis÷s į tinkamas darbo sąlygas, apsaugą nuo nedarbo, asociacijų laisv÷. Atskleisti teorinę šios temos pusę pad÷jo Darbo teis÷ vadov÷liai bei monografijos.
1. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ SAMPRATA. APSAUGOS OBJEKTAS
Šiuolaikin÷je visuomen÷je teis÷ privalo reikšti ir ginti visuomen÷s bendrus interesus, suderindama įvairius socialinius siekius, rasdama kompromisinius sprendimus. Teis÷ egzistuoja veikdama ir reguliuodama žmonių santykius, tokiu būdu ji diegia į žmonių santykius civilizacijos ir socialin÷s partneryst÷s pradus ir savo principiniais paliepimais užtikrina teis÷tą subjektų veiklą ir elgesį. Jos veikimas apima: teisinio reguliavimo priemonių sukūrimą bei jų taikymą subjektų praktinei veiklai, kad būtų pasiekta norimų rezultatų.
Teisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Reguliavimas apima teis÷s subjektų teisin÷s pad÷ties nustatymą - nuo jo prasideda norminis reguliavimas. Piliečio teisin÷ pad÷tis apibr÷žta konstitucin÷mis teis÷mis.2 Analizuojant konstitucines teises ir laisves, manau, svarbu yra pamin÷ti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucijos) reikšmę teis÷kūroje.
Konstitucin÷s teis÷s apibūdina asmenų subjektines teises, t.y. galimyb÷ elgtis taip, kaip numato teis÷s normos, galimyb÷ reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat galimyb÷ kreiptis į kompetentingas institucijas, įtvirtintas pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje.
Konstitucines teises galima apibūdinti kaip šalyje galiojančių teis÷s normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visumą. Ji nustato asmens ir valstyb÷s santykių pagrindus, kitaip sakant asmens teisinio statuso pagrindus. Reikia pabr÷žti, kad konstitucin÷s teis÷s normos, įtvirtintos aukščiausios galios šalies įstatyme – Konstitucijoje, nustato asmens teisinio statuso principus, pagrindines teises ir laisves. Konstitucijos viršenybę sąlygoja jos ypatingas poveikis visai teis÷s sistemai. Jos normos turi aukščiausią juridinę galią, joms negali prieštarauti joks teis÷s aktas, kitaip sakant tai teis÷kūros baz÷. Konstitucijoje įtvirtintas teisin÷s valstyb÷s principas yra universalus, juo grindžiama visa teis÷s sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teisin÷s valstyb÷s principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambul÷je skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietin÷s visuomen÷s siekio. Joje įtvirtintas teisin÷s valstyb÷s principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teis÷s ir laisv÷s, kad visos valstyb÷s valdžią įgyvendinančios bei kitos valstyb÷s institucijos turi veikti remiantis
2Vansevičius S. Xxxxxxx÷s ir teis÷s teorija.- Vilnius: Justitia, 2000. P. 193
teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausyb÷s nutarimai bei kiti teis÷s aktai turi atitikti Konstituciją. 3
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos asmens pilietin÷s, politin÷s, socialin÷s, ekonomin÷s ir kultūrin÷s teis÷s bei jų apsaugos mechanizmas. Šių teisių, pagrindinių teisių apsaugos garantijos iš esm÷s atitinka visuotinai pripažintus žmogaus teisių apsaugos standartus. Žmogaus teis÷s gali būti suprantamos kaip asmens laisv÷s visuomen÷je ir galimyb÷s jas realizuoti.
Konstitucin÷s žmogaus teis÷s ir laisv÷s turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnį, formuluojamą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teis÷s ir laisv÷s yra prigimtin÷s. 18 straipsnyje, kuriuo prasideda Konstitucijos skirsnis „Žmogus ir valstyb÷“, yra įtvirtinta pamatin÷ norma, kuria remiantis, garantuojamos ir ginamos prigimtin÷s žmogaus teis÷s ir laisv÷s. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai. Žmogaus prigimtin÷ teis÷, būti traktuojamam vienodai su kitais, saugo žmogaus laisv÷s sritį, nes iš esm÷s žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais.4
Asmens socialin÷s teis÷s priskirtinos prie naujausių konstitucinių teisių grupių. Palyginti su asmenin÷mis ir politin÷mis teis÷mis, pripažįstamomis ir konstituciškai įtvirtintoms nuo šiuolaikinių konstitucijų atsiradimo, visuotinis jų paplitimas sietinas su XX a. Pirmojoje pus÷je vykusiais socialiniais ir politiniais pokyčiais.
Atskleidžiant darbuotojo5 konstitucines teises bei laisves, atkreiptinas d÷mesys į socialinių ir ekonominių teisų katalogą. Šioms teis÷ms priskirtinos teis÷ laisvai pasirinkti darbą, teis÷ tur÷ti saugias darbo sąlygas, į teisingą darbo užmokestį ir lygų apmok÷jimą už lygiavertį darbą, teis÷ į poilsį, laisvalaikį, apmokamas atostogas, teis÷ jungtis į profesines sąjungas, teis÷ streikuoti. Asmens darbas neatsiejamas nuo jo asmenyb÷s, tod÷l būtinos socialin÷s garantijos bei valstyb÷s apsauga, užtikrinanti normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendravimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.
3 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „ D÷l teis÷jų darbo apmok÷jimo įstatymo normų // Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 62-2276
4 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „D÷l Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai „ // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 114- 2643
5 Darbuotojas yra fizinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą.
1.1. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ SAMPRATA
„Teis÷s“ gali būti apibūdinamos kaip tam tikros galimyb÷s, kurias turi vienas ar kitas asmuo, taip pat kaip šių galimybių atsiradimo ir įgyvendinimo pagrindai. 6
Darbuotojo teis÷ priklauso socialin÷ms teis÷ms, kurios užtikrina asmeniui žmogaus vertą gyvenimo lygį ir socialinę gintį. Socialinių teisių svarba yra ta, kad ji realizuoja žmonių solidarumo id÷ją. Socialin÷mis žmogaus teis÷mis reiškiasi valstyb÷s ir tarptautin÷ bendrijos rūpestis d÷l žmonijos ateities. Jas įgyvendinant garantuojamas visuomen÷s socialinis stabilumas, socialin÷ santarv÷ bei rimtis.7
Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus darbo teis÷s sudaro vientisą grupę, kuri yra žmogaus konstitucinio statuso dalis. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanistiniu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialin÷, ekonomin÷ ar profesin÷ kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenyb÷, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Xxxxxxx÷s pareiga - užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialin÷s partneryst÷s pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesn÷s pus÷s, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teis÷s normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomyb÷s. 8
Pažym÷tina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą. Darbo santykių teisiniam reguliavimui yra būdingi principai: darbo sutarties šalių lygyb÷; papildomų garantijų socialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grup÷ms nustatymas; draudimas vienašališkai keisti sąlygas, d÷l kurių šalys susitar÷; darbuotojo teis÷ nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka; galimyb÷ darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų nustatytais pagrindais, darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, ras÷s, tautyb÷s, pilietyb÷s, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykin÷mis darbuotojų savyb÷mis.9
6 Xxxxxx X. Teis÷s pagrindai. Vilnius, 1999. P.26
7 Pumputis A ir kt. Konstitucingumas ir pilietin÷ visuomen÷. Vilnius, 2003. P. 104
8 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998 m. rugs÷jo 24 d. nutarimas „ D÷l pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių“ // Valstyb÷s žinios, 1998, Nr. 85-2382
9 Ibid.
Darbuotojų teises ir laisves reguliuoja ne tik nacionalin÷ teis÷, bet ir tarptautin÷s darbo teis÷s normos, tod÷l analizuojant darbuotojų teises ir laisves negalima nepamin÷ti 1948 m. Visuotin÷s žmogaus teisių deklaracijos10, 23 straipsnis numato Kiekvieno žmogaus teisę į darbą, laisvą darbo pasirinkimą, teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo, be jokios diskriminacijos teisę gauti vienodą užmokestį už vienodą darbą, dirbančio teisę gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį jam ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą, jei reikia, papildomą kitomis socialin÷s apsaugos priemon÷mis, teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai
Vienas iš fundamentalių Europos valstybių dokumentų, sudarančių žmogaus teisių visumą yra 1996 m. Europos socialin÷ chartija (pataisyta)11. Chartija reikalauja, kad būtų garantuojama kiekvieno žmogaus teis÷ į darbą. Įgyvendinant šią teisę reikalaujama, kad kiekvienoje valstyb÷je būtų išlaikomas kuo didesnis ir pastovesnis užimtumo lygis, ginama kiekvieno žmogaus teis÷ laisvai pasirinkti darbą ir užsidirbti pragyvenimui. Nemažiau reikšmingas ir ypatingas tarptautin÷s teis÷s šaltinis yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija12, kurios tikslas kitoks nei daugumos tarptautin÷s teis÷s aktų. Šis tikslas yra visuotinis - siekti, kad Visuotin÷je žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teis÷s būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo požiūriu, Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucin÷s žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija - tarptautiniu lygiu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 m. sausio m÷n. 24 d. nutarime,
13 pasisak÷ d÷l vieno iš pagrindinių dokumentų, reglamentuojančių žmogaus teise ir laisves- Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jog Konvencijos pirmame skyriuje yra apibr÷žtos žmogaus teis÷s ir laisv÷s, kurias, sutinkamai su jos 1 ir 57 straipsniais, ją ratifikavusi valstyb÷ turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta: "Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam asmeniui teises ir laisves, apibr÷žtas šios Konvencijos pirmame skyriuje." Taigi kiekviena valstyb÷, ratifikavusi Konvenciją, turi veiksmingai įgyvendinti Konvencijos (arba jos protokolų, kuriuos ši valstyb÷ yra ratifikavusi) nuostatas, kad visiškai įvykdytų savo įsipareigojimus pagal ją bei konstatavo, kad Konstitucijos 48 straipsnio ir Konvencijos 4 straipsnio, jo taikymo praktikos lyginamoji analiz÷ leidžia padaryti išvadą, kad
10 Valstyb÷s žinios, 2006, Nr. 68-2497 11 Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 49-1704 12 Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 96-3016
13 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas „D÷l Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14, straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atsitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstyb÷s žinios, 1955, Nr. 9-199
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio trečiosios dalies "a" punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Darbo kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos darbo teis÷s šaltiniai yra ir Europos Sąjungos darbo teis÷s normos, tiksliau sakant Europos Bendrijos teis÷. Europos (Asociacijos) sutartyje daug vietos skiriama teis÷s derinimui. Sutarties V skyriaus III skirsnio „ Įstatymų suderinimas“ 69 straipsnyje buvo įtvirtintas susitariančiųjų šalių abipusis pripažinimas, sutarties 70 straipsnyje numatytas nebaigtinis teis÷s derinimo sričių sąrašas, kuriame minima darbuotojų apsauga. Vartojama formuluot÷ „darbuotojų apsauga įskaitant jų sveikatą ir saugą darbe“ rodo, kad turimos mintyse ne tik techninę darbuotojų apsaugą įgyvendinančios, bet ir visus nacionalin÷s darbo teis÷s reguliuojamus visuomeninius santykius apimančios normos.14 Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartijos15 preambul÷je nurodoma, jog atsižvelgdama į Bendrijos ir Sąjungos galias bei uždavinius ir į subsidiarumo principą, ši Chartija dar kartą patvirtina teises, kurios pirmiausia kyla iš konstitucinių tradicijų ir bendrų tarptautinių valstybių narių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties, Bendrijos sutarčių, Europos konvencijos d÷l žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, Bendrijos bei Europos Tarybos priimtų Socialinių chartijų ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei Europos žmogaus teisių teismo precedentin÷s teis÷s. Nor÷čiau apžvelgti kokias teises ir laisves Sąjunga numato šioje Chartijoje, realizuodama darbuotojų apsaugą. I. skyriuje „ Orumas“ nurodo, kad iš jokio asmens negalima reikalauti priverstinio ar privalomo darbo. II skyriuje „Laisv÷s,“ pripažįsta teisę dirbti ir užsiimti laisvai pasirinktu ar apsiimtu darbu, teisę laisvai dalyvauti taikiuose susibūrimuose ir visokio lygio asociacijose, ypač politiniais, profsąjungų ir pilietiniais klausimais, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, nor÷damas ginti savo interesus, turi teisę sudaryti ir stoti į profesines sąjungas. IV skyriuje
„Solidarumas“ deklaruojama teis÷ į įdarbinimo paslaugas - kiekvienas asmuo turi teisę į nemokamas įdarbinimo paslaugas, kur sąžiningos ir teisingos darbo sąlygos - kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios atitinka jo ar jos sveikatą, saugą ir orumą, teisę į didžiausio darbo valandų skaičiaus apribojimą, poilsiui kasdien ir per savaitę skirtą laiką ir į metines apmokamas atostogas bei vaikų darbo draudimas ir jaunuomen÷s apsauga darbe - samdomas vaikų darbas draudžiamas. Nepažeidžiant taisyklių, kurios jaunuoliams gali būti palankesn÷s, ir išskyrus ribotas išimtis, į samdomą darbą negalima priimti jaunuolių, kuriems dar nesu÷jęs amžius, iki kurio jei privalo lankyti mokyklą. Priimtiems į darbą jaunuoliams turi būti sudaromos jų amžiui tinkamos darbo sąlygos, juos būtina apsaugoti nuo ekonominio išnaudojimo ir
14 Davulis T. Darbo teis÷: Europos Sąjunga ir Lietuva. Vilnius, 2004, P. 98
15 Pagrindinių Europos sąjungos teisių chartija // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą:
<xxx.xxxxxxxx.xxxxxx.xx>
tokio darbo, kuris gali pakenkti jų saugai, sveikatai, fiziniam, protiniam, moraliniam ar socialiniam vystymuisi ir trukdyti jų išsilavinimui.
Tarptautinių sutarčių reikšm÷ darbo teisinių santykių reglamentavimo srityje yra labai padid÷jusi, kadangi d÷l visuotinio darbo teis÷s vienodinimo ir derinimo daugelį klausimų reglamentuoja tarptautiniai teis÷s aktai. Darbo kodekso 8 straipsnyje nustatytas tarptautin÷s ir nacionalin÷s teis÷s santykis bei tarptautin÷s ir nacionalin÷s teis÷s normų kolizijų sprendimo taisykl÷s. Min÷to straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuotinai pripažįstamas tarptautin÷s teis÷s viršenyb÷s nacionalinei teisei principas. Tarptautinių sutarčių įstatymo16 11 straipsnyje numatyta, jog įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautin÷ sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teis÷s aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautin÷s sutarties nuostatos. Vadovaujantis 2 dalimi darbo santykiams Lietuvos Respublikos tarptautin÷s sutartys taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautin÷s sutartys nustato, jog joms taikyti yra būtinas specialus Lietuvos Respublikos norminis teis÷s aktas. Tarptautin÷ sutartis yra teis÷s šaltinis ir nacionalin÷s teis÷s sistemos sudedamoji dalis.
Pažym÷tina, kad Lietuvos Respublika n÷ra ratifikavusi visų konvencijų, tačiau Xxx. Xx. Xxxxxxxxx laikosi nuomon÷s, jog tai nereiškia, kad į jose įtvirtintas normas netur÷tų būti atsižvelgiama. Nors ir n÷ra įsipareigojusi pagal šias konvencijas, jos nustato bendras tarptautin÷s bendruomen÷s pripažįstamas taisykles ir principus, kuriuos kiekviena civilizuota valstyb÷ tur÷tų gerbti.
1.2. DARBUOTOJŲ KONSTITUCINIŲ LAISVIŲ SAMPRATA
Kalbant apie darbuotojus, dažniau įprasta gird÷ti tik apie jų teises ir aišku pareigas, retai yra panaudojamas žodis “laiv÷s“, viena iš priežasčių yra tokia, kad šių dviejų žodžių prasm÷s sutapatinamos, neretai min÷tos sąvokos apibūdinamos vienu žodžiu „ teis÷s“. Kita priežastimi gali būti tai, kad „darbuotojai“ ir „laisv÷s“ mažai kam sukelia asociacijas.
Laisv÷ - tai subjekto gal÷jimas reikšti savo valią, nepriklausomyb÷, apribojimų nebūvimas, teis÷ nevaržomai, nedraudžiamai reikšti savo ar visuomen÷s nuomonę, siekimus, gal÷jimas daryti ką nori bei ramyb÷.17
Konstitucijoje yra įtvirtintos ne pačios subjektin÷s teis÷s, o tik asmens teisnumas, t.y. jam iš anksto visuomen÷s ar valstyb÷s suteiktas leidimas įgyti konstitucijoje nurodytą teisę ir kartu
16 Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 60-1948
17[ interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-04-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx.xxx.xx/xxxxxxx.xxx>
valstyb÷s įsipareigojimas, kad asmens pareigų vykdymu įgyta subjektin÷ teis÷ bus pripažįstama valstyb÷s ir ginama įstatymo. Konstitucija gali suteikti tik teisnumą ir privilegiją, bet ji niekada negali teis÷tai suteikti subjektinių teisių, nes ši yra tik paties subjekto, vykdančio pareigas, kūrinys. Objektin÷ teis÷ virsta subjektin÷ tik pareigai tarpininkaujant. Šitaip suprantama, teis÷ gali pretenduoti į „ laisv÷s formą ir matą“. Laisv÷ prasideda subjektin÷je teis÷je slypinčiu leidimu veikti savo interesais, o baigiasi pareiga kaip natūralia to leidimo riba.18
Nagrin÷jant darbuotojų laisves, aukščiau min÷tos Konvencijos 5 straipsnyje fiksuojama, jog kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę.
Laisv÷ yra subjekto galimyb÷ nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti.19 Laisvę taip pat galima apibūdinti kaip žmogaus galią, kurią jis vykdo savo paties valia.
1948 m. Visuotin÷ žmogaus teisių deklaracijos preambul÷je pažym÷ta, kad visų žmonių gimin÷s narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisv÷s, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas.
Kaip matyti iš sąvokų, „laisv÷“ skiriasi nuo „teis÷s“, tačiau, praktiškai visuose teis÷s aktuose jos yra neatskiriamos. Rusų literatūroje, ieškodama „laisv÷s“ apibūdinimo, visur susidurdavau su fraze: „ darbo laisv÷, teis÷ į darbą“. Mano manymu, kad perfrazavus tai bus – teis÷ laisvai pasirinkti darbą, ir v÷l grįžau prie to paties, kad darbuotojo laisv÷s ir teis÷s yra skirtingi bet neatsiejami dalykai.
Pirmasis universalus tarptautin÷s teis÷s aktas, įtvirtinęs socialines žmogaus teises - 1966 m. Jungtinių Tautų priimtas Tarptautinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 20 Lietuvoje įsigaliojęs 1992 m. vasario m÷n. 20 d. Šeštame straipsnyje skelbiama, jog Valstyb÷s, šio Pakto Šalys, pripažįsta darbo laisvę, apimančią kiekvieno žmogaus teisę gauti galimybę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka arba kurį dirbti jis laisvai sutinka, ir imasi reikiamų priemonių šiai teisei apsaugoti. Priemon÷s, kurių kiekviena valstyb÷, šio Pakto Šalis, imasi šiai teisei visiškai įgyvendinti, apima techninį ir profesinį orientavimą ir mokymo programas, strategiją ir metodus, taikomus siekiant tolygios ekonomin÷s, socialin÷s ir kultūrin÷s pl÷tros bei visiško produktyvaus užimtumo, kad būtų apsaugotos asmens pagrindin÷s politin÷s ir ekonomin÷s laisv÷s.
Kaip min÷jau, „laisv÷“ minima tokiu principu kaip asociacijos laisv÷, tačiau, tam, kad tą laisvę galima būtų įgyvendinti reikia tur÷ti teisę. Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 1 skyriaus “Teis÷s ir laisv÷s“ 11 straipsnyje „susirinkimų ir asociacijos
18 Xxxxxxxx X. Teis÷s teorija.- Vilnius: Justitia, 2000. P. 101
19 [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xx.xxxxxxxxx.xxx/xxxx/Xxxxx%X0%00>
20 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 77-3290
laisv÷“ sakoma, jog Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai. Naudojimuisi šiomis teis÷mis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratin÷je visuomen÷je d÷l valstyb÷s saugumo ar visuomen÷s apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šis straipsnis nekliudo įvesti teis÷tų šiomis teis÷mis asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose paj÷gose, policijoje ar valstyb÷s tarnyboje.
Apsauga darbo teisiniuose santykiuose ypatinga forma visų pirma pasireiškia siekiant apsaugoti ekonomiškai silpnesn÷s darbo teisinių santykių šalies – darbuotojo teises bei teis÷tus interesus. Siekiant visapusiškai garantuoti asmens, darbo teisinių santykių dalyvio, gerovę, rinkos ekonomikos sąlygomis, valstyb÷ privalo kontroliuoti šią teisinių santykių sritį, nustatydama tam tikrus principus ir metodus privalomus tiek valstybin÷je tiek privačioje darbo santykių sferoje.
Konstitucinis poveikis, lemiantis darbo santykių teisinio reguliavimo strategiją, remiasi savitu norminiu pagrindu, kurį sudaro skirtingų savo reguliacin÷mis savyb÷mis ir tiksline kryptimi norminių nurodymų formos. Pagrindin÷ konstitucinių nuostatų reikšm÷ yra ta, kad jos tiesiogiai veikia darbo teis÷s formavimąsi ir pl÷trą, nubr÷ždamos svarbiausias teis÷kūros šakin÷s sandaros kryptis ir ribas.
Darbo kodekso 36 straipsnis numato, jog darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomen÷s interesams. Ši nuostata reiškia, kad valstyb÷s institucijos, teismas, darbo ginčus nagrin÷jantys organai ar profesin÷s sąjungos privalo neginti darbo teisių, kurias įgyvendinant iškreipiamas jų turinys, tikslas ir paskirtis. Atkreiptinas d÷mesys, kad pagal komentuojamą straipsnį pagrindas atsisakyti ginti teises yra ne pačios teis÷s normos, įtvirtinančios darbo teisę, ydingumas, o būtent netinkamas jos taikymas.
Xxxxxx÷jant darbuotojo teises, įtvirtintas Konstitucijoje, manau, būtina pamin÷ti ir teis÷tų lūkesčių apsaugos principą. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose konstatavo, kad vienas iš teis÷tų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teis÷s aktus, apsauga. Vadinasi, santykiuose su valstybe, pagal Konstituciją yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teis÷s aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teis÷tais. Konstitucin÷ asmens teis÷tų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos,
būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitik÷jimą valstybe ir teise.
Darbo teisių ir pareigų socialin÷ reikšm÷ atsiskleidžia jas įgyvendinant, t.y. jos yra vertingos tiek, kiek šias teises galima įgyvendinti ir kiek galima tik÷tis, kad bus vykdomos pareigos. Darbo subjektai turi galimybę pasirinkti teis÷tas, pagrįstas ir protingas priemones įgyvendinti savo teises. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas nustato bendruosius teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimus. 21
Darbuotojo teisių ir laisvių apsauga darbo teisiniuose santykiuose ypatinga forma visų pirma pasireiškia siekiant apsaugoti ekonomiškai silpnesn÷s darbo teisinių santykių šalies – darbuotojo teises bei teis÷tus interesus. Siekiant visapusiškai garantuoti asmens, darbo teisinių santykių dalyvio, gerovę, rinkos ekonomikos sąlygomis, privaloma kontroliuoti šią teisinių santykių sritį, nustatant tam tikrus principus ir metodus privalomus tiek valstybin÷je tiek privačioje darbo santykių sferoje. Manau, kad vienas iš tokių principų gali būti: darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimas.
Apibendrinant, nor÷čiau pažym÷ti darbuotojo konstitucines teises ir laisves pagal Konstituciją ir Darbo kodeksą, kurių apsauga II bei III šio darbo dalyse atskleidžiama per teis÷s normų įgyvendinimą bei Darbo kodekse įtvirtintas garantijas. Darbo kodekso 2 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visų darbo teisinių santykių, patenkančių į Darbo kodekso reglamentavimo sritį principai, kuriuos galima pavadinti konstituciniais. Min÷ti principai priskiriami žmogaus socialin÷ms ir ekonomin÷ms teis÷ms bei laisv÷ms, įtvirtintoms Konstitucijoje.
Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama:
⮚ kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, Darbo kodekse ši laisv÷ skamba “laisv÷ pasirinkti darbą“, reiškia teis÷s į darbą turinį sudaro teis÷ į darbo laisvę. Čia būtina pamin÷ti ir tai, kad priverčiamasis darbas draudžiamas, išskyrus Konstitucijos 48 straipsnio 4 ir 5 dalyse pamin÷tas darbas. Darbo kodekse taip pat įtvirtintas principas – „visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas“, kurį galima suprasti, jog laisvas darbas nesuderinamas su privertimu dirbti;
⮚ teis÷ tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, Darbo kodekse ši teis÷ įvardijama kaip saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas, kitaip sakant, darbuotojų teis÷ dirbti saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis bei tinkamų darbo sąlygų užtikrinimas;
21 Xxxxxxxxx V. Darbo teis÷: teorija ir praktika. I tomas. Vilnius: Justitia, 2005. P-230.
⮚ gauti teisingą apmok÷jimą už darbą, taip pat skamba ir principas, įtvirtintas Darbo kodekse, min÷ta teis÷ reiškia: atlyginimą, kuris garantuotų darbuotojams ir jų šeimos nariams normalų gyvenimo lygį. Konstitucijos komentare22 bei Darbo kodekso 2 straipsnio1 dalies 7 punkto komentare pažym÷ta, jog darbo užmokesčio garantijos ir teisingas apmok÷jimas už darbą n÷ra suderinamas ne tik su diskriminacija ir privilegijomis, bet ir su lygiava- vienodų apmok÷jimu už nevienodą darbą;
⮚ Konstitucijos 49 straipsnis nustato, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę tur÷ti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Aptariamo straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno dirbančio žmogaus teis÷ tur÷ti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas yra būtina žmogaus organizmo funkcijų atstatymo ir visaverčio gyvenimo sąlyga.23Min÷ta teis÷ padeda įgyvendinti teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas;
⮚ Konstitucijos 50 straipsnis įtvirtina konkrečią asociacijos rūšį, bei darbuotojų laisvę, nurodant, jog profesin÷s sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teise bei interesus. Darbo kodekse įtvirtintas asociacijų laisv÷s principas. Tai vienos iš darbo santykio šalių – darbuotojų teis÷ kurti profesines, ekonomines ir socialine teise bei interesus.
⮚ Viena iš populiariausių darbuotojų teisių pastaruoju metu, įtvirtinta Konstitucijos 51 straipsnyje, skamba taip: “Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti.“ Principo, kuris įtvirtintų šią konstitucinę teisę n÷ra, tačiau Darbo kodeksas reglamentuoja (76-85 straipsniai) kas yra streikas, teisinę streikuotojų pad÷tį ir garantijas, darbdaviui draudžiamų veiksmų sąrašą, taip apsaugant darbuotojų laisvę, streiko pabaigą bei atsakomybę.
22 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras I dalis.- Vilnius, 2000. P. 430-431
23 Ibid., P. 440
2. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ APSAUGA
Daugelis darbo teisių ir laisvių yra nustatytos Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose, kurie nustato tam tikrus būdus bei procedūras įgyvendinti jas bei atvejus, kuriais darbuotojas gali pasinaudoti savo teise ir laisve.
Lietuvių kalbos žodyne, žodis „ apsauga“ sutapatinamas su žodžiais – saugojimas gynimas, saugojimo priemon÷s. Tuo tarpu, savo teisių gynimo būdas yra savigyna. Siekiant užtikrinti darbo teisių subjektų lygybę, darbo teisių savigyna gali būti panaudota ties esant kolektyviniams, tiek individualiems darbo teisiniam santykiams. Svarbiausi teis÷s į darbo teisių gynybą būdai yra darbo teisių savigyna ir darbo teisių gynimas, atsiskleidžiantis per gal÷jimą įgyvendinti savo teises.
Teis÷s įgyvendinimas – tai naudojimasis teis÷s normų suteiktais ar neužkirstais leidimais – subjektin÷mis teis÷mis, vykdant tas teise legalizuojančias pareigas. Kalbant apie darbuotojo teises – tai teis÷s normų įgyvendinimas esant faktiniams teisiniams santykiams. Jų socialin÷ reikšm÷ atsiskleidžia jas įgyvendinant, t.y. jos yra vertingos tiek, kiek šias teises galima įgyvendinti.
Požiūris į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę padeda suvokti teis÷s
įgyvendinimą, kaip vientisą procesą-įsitikinti, kad n÷ra jokių „ autonomiškų“ teis÷s įgyvendinimo
„formų“, o tik naudojimasis subjektin÷mis teis÷mis vykdant jį legalizuojančias pareigas ir tam naudojimuisi talkinantis ar ribojantis teis÷s taikymas. Savo ruožtu naudojimasis teise- tai atlikimas teis÷s normų leistų arba neuždraustų veikų, kuriomis teis÷s subjektai apsaugo, įgyvendina savo teis÷tus interesus, subjektines teises.24
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2004 m. liepos m÷n. 4 d. nutarime25 konstatavo, kad Vienas iš teis÷tų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teis÷s aktus, apsauga. Nagrin÷jamos bylos kontekste pažym÷ta, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tik÷tis, kad šios teis÷s nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos. Pažym÷tina, kad keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia - principo lex retro non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teis÷tų interesų.
24 Xxxxxxxx X. Teis÷s teorija.- Vilnius: Justitia, 2000. P. 300
25 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. liepos 4 d. nutarimas „ D÷l pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“ // Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 68-3094
pasibaigti:
Darbo kodeksas nustato, kad darbo teis÷s ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar
⮚ Pagal LR Darbo kodeksą ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines
sutartis, kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius;
⮚ Pagal teismų sprendimus;
⮚ Pagal administracinius aktus, sukeliančius darbo teisines pasekmes ir kt.
Keičiantis ekonominiams bei socialiniams santykiams yra svarbu nustatyti teis÷s normas principus, kurie užtikrina tinkamą darbo teisių įgyvendinimą. Xxxxx, kad darbuotojo teis÷s ir laisv÷s bus tinkamai apsaugotos, jei darbo teis÷s subjektai vadovausis jais, įgyvendinant darbo teises ir pareigas arba, kitaip tariant teis÷s normas. Išskiriami tris įgyvendinimo būdai:
⮚ Savarankiški individualūs veiksmai;
⮚ Savarankiški kolektyviniai veiksmai;
⮚ Darbo teisių įgyvendinimas su kompetentingų institucijų pagalba. 26
Teis÷s norma įgyvendinama tada, kai atsiranda tam tikra gyvenimo situacija, numatyta teis÷s normose, tačiau ne visada jas galima tiesiogiai įgyvendinti, turint tai omenyje ir siekiant, užtikrinti tinkamą teisiną poveikį darbo santykiams, formuojant faktinį subjektų elgesį, atitinkantį įstatymams, būtina pamin÷ti teis÷s normų įgyvendinimo taisykles, tai aiškinimas, konkretinimas, kolizijų sprendimas ir analogija.
Siekiant, kad teis÷s normos tekste formuluojamus draudimus ir leidimus būtų galima įgyvendinti, privalu juos suvokti. Vienas iš teis÷s principų d÷l teis÷s normų aiškinimo yra tai, kad kiekviena norma turi būti aiškinama ne atskirai, o kitų teis÷s normų kontekstu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas šiuo klausimu yra pasisakęs kad bet kuri teis÷s norma, {,,,} gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teis÷s šakos ar teis÷s instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teis÷s principais, esančiais visos teis÷s sistemos pagrindu.27
Darbo santykius reglamentuojančiuose normose dažnai pastebimas neapibr÷žtumas. Abstrakčiomis teis÷s normomis įstatymų leid÷jas stengiasi apr÷pti kuo platesnį visuomeninių santykių kompleksą ir apibūdinti esminius tų santykių požymius viena apibendrinta formule. Konkretinimas tokių teis÷s normų atliekamas: šalių susitarimu, poįstatyminiais aktais, kolektyvin÷je sutartyje.
26 Xxxxxxxxx V. Darbo teis÷: teorija ir praktika. I tomas. Vilnius: Justitia, 2005. P. 233
27 LAT CBS teis÷jų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis x.x. X. Xxxxxxxxxxxx x. Vilniaus miesto valstybin÷ mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.
2.1. SAVARANKIŠKI INDIVIDUALUS VEIKSMAI, ĮGYVENDINANT KONSTITUCINES DARBUOTOJO TEISES IR LAISVES.
Darbuotojai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, atlikti tam tikrus veiksmus. Vienas iš darbuotojo konstitucinių teisių į darbą realizavimo būdų yra darbo sutartys. Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialyb÷s, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darboviet÷je nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mok÷ti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teis÷s aktuose. Darbo kodekso 95 straipsnis numato darbo sutarties sąlygas, nesusitarus d÷l šių sąlygų, darbo sutartis laikoma nesudaryta. Darbo teis÷je egzistuoja dvi darbo sutarties turinio sąlygų grup÷s: būtinosios ir fakultatyvin÷s. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos būtinosios ir fakultatyvin÷s sutarties sąlygos, apibr÷žiančios šalių teises ir pareigas. Nor÷čiau pabr÷žti, kad darbdavys neturi teis÷s reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartyje.
Remiantis komentuojamojo straipsnio 4 dalimi šalims leidžiama sulygti ir d÷l kitų, papildomų darbo sutarties sąlygų. Tokios sąlygos n÷ra būtinos, kad darbo sutartis galiotų.
Papildomi darbuotojo ir darbdavio susitarimai gali būti iš tiesų labai įvairūs, nes jau pati sąvoka „susitarimas“ suponuoja šio susitarimo šalių laisvę. Papildomi susitarimai gali būti inkorporuoti į pačią darbo sutartį arba gali būti sudaryti kaip atskiras darbuotojo ir darbdavio susitarimas, tačiau esminis principas, įtvirtintas darbo kodekso 94 straipsnio, 2 dalyje, kad šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo pad÷tį palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teis÷s aktai ir kolektyvin÷s sutartys, taikytinas ir papildomų darbuotojo ir darbdavio susitarimų atžvilgiu. Pagal sudaromų papildomų darbuotojo ir darbdavio susitarimų turinį juos sąlygiškai galima būtų klasifikuoti į:
⮚ susitarimus, kuriais siekiama apginti darbdavio turtinius interesus (pavyzdžiui, susitarimus, kuriais siekiama apsaugoti darbdavio padarytas investicijas į darbuotojo kvalifikacijos k÷limą, susitarimus d÷l konfidencialios informacijos apsaugos, susitarimus d÷l nekonkuravimo, susitarimus, kad darbuotojas be rašytinio darbdavio sutikimo darbo sutarties galiojimo metu neįsidarbins kitose įmon÷se ir pan.), ir
⮚ susitarimus, kuriais siekiama skatinti darbuotojo lojalumą darbdaviui,
t.y. nustatyti įvairias papildomas garantijas bei lengvatas darbuotojams (pavyzdžiui, susitarimus d÷l
darbuotojų draudimo darbdavio l÷šomis gyvyb÷s draudimu, sveikatos draudimu, pensijų draudimu, susitarimus d÷l išlaidų darbuotojo mokslams padengimo ir pan.). 28
Nagrin÷jant darbuotojų teisių įgyvendinimą, mane daugiau domina būtent susitarimai, kurie nustato papildomas garantija bei lengvatas. Darbuotojams suteikiamas garantijos bus aptariamos trečioje dalyje.
Reikia pažym÷ti, kad darbuotojas, kaip darbo teisinių santykių subjektas, n÷ra absoliučiai ginamas įstatymo – nor÷damas įgyti ir įgyvendinti daugelį įstatymo jam suteikiamų teisių, darbuotojas privalo ne tik būti aktyvus darbo teisinių santykių dalyvis, bet ir atlikti konkrečias darbo teis÷s normų jam nustatytas pareigas. Taigi, kai yra darbo teisiniai santykiai, kurių subjektui – darbuotojui įstatymo leid÷jas imperatyviai užtikrina tik minimalias ir būtiniausias garantijas, darbuotojas turi pareigą tinkamai ir laiku rūpintis jam įstatymo suteikiamų teisių įgyvendinimu.
Manyčiau, kad vienu iš darbuotojo teisių įgyvendinimo pavyzdžiu gali būti – darbuotojo teis÷ dirbti ne visą darbo laiką. Darbo kodekso 146 str. numato, kad ne visas darbo dienos arba darbo savait÷s darbo laikas nustatomas : darbuotojo ir darbdavio susitarimu, darbuotojo reikalavimu d÷l jo sveikatos būkl÷s pagal sveikatos įstaigos išvadą ir t.t. Darbuotojas, dirbantis ne visą darbo laiką yra tas, kurio įprastų darbo valandų skaičius yra mažesnis už toje pačioje įmon÷je visą darbo laiką dirbančio darbuotojo, sudariusio to paties tipo darbo sutartį ir atliekančio tą patį arba panašų darbą, darbo valandos. 29 Ne visas darbo laikas gali būti nustatomas tiek sumažinant darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną, tiek taikant abi darbo laiko sumažinimo formas. Darbuotojų teis÷ į tinkamos trukm÷s darbo laiką ir poilsį, gauti teisingą apmok÷jimą,
tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas yra konstitucin÷ (Konstitucijos 48 str. 1 d.). O nagrin÷jamo straipsnio pagalba kaip tik ir saugomos min÷tos teis÷s. Svarbiausia yra tai, kad darbuotojas sudarant sutartį, turint pagrindą, gali reikalauti įtraukti būtent šią sąlyga – dirbti ne visa darbo laiką. Atkreiptinas d÷mesys, kad medicinos įstaigos išvada n÷ra savarankiškas pagrindas nustatyti ne visą darbo laiką, t.y. jeigu darbuotojas nepasinaudos savo teise reikalauti ne viso darbo laiko režimo, darbdavys netur÷s teis÷s ne visą darbo laiką nustatyti vien vadovaudamasis pateikta išvada.
Pažym÷tina, jog Konstitucinis teismas 2001 m. gruodžio 25 nutarime30 konstatavo, kad lankstaus ne viso darbo laiko režimo nustatymas, derinasi su Konstitucijos nuostatomis,
28 Xxxxxxxxxxx÷ I. Papildomi darbuotojo ir darbdavio susitarimai// [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxx/xxx/xx/ Ieva_pranesimas_DK_konferencija.pdf>
29 Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras II tomas.- Vilnius: Justitia, 2004. P.184
30 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. geguž÷s 24 d. nutarimas „ D÷l ne viso darbo laiko nustatymo“ // Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 45-1595
kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmok÷jimą už darbą, kad valstyb÷ remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Pagrindiniai principai ir minimalūs reikalavimai d÷l darbo ne visą darbo laiką nustatyti Tarptautin÷s darbo organizacijos konvencijoje Nr. 175 „D÷l ne viso darbo laiko”31, pripažindama produktyvaus ir laisvai pasirinkto darbo reikšmę visiems darbuotojams, ekonominę ne visos darbo dienos svarbą, būtinybę, kad užimtumo politika būtų atsižvelgiama į ne visos darbo dienos reikšmę kuriant papildomas įdarbinimo galimybes, ir būtinybę užtikrinti ne visą darbo dieną dirbančiųjų saugą tokiose srityse kaip galimyb÷ įsidarbinti, darbo sąlygos bei socialin÷ apsauga Svarbi ir Euro- pos Bendrijos Tarybos direktyva 97/81/EB „D÷l darbo ne visą darbo laiką”32, kurioje pabr÷žiama, kad būtina imtis priemonių, kurios skatintų užimtumą ir moterų bei vyrų lygias galimybes, ir kviečiama imtis priemonių, siekiant didesnio užimtumo, ypač naudojant lankstesnį darbo organizavimą, kuris kartu patenkintų darbuotojų pageidavimus bei konkurencijos reikalavimus, remiantis Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 7 punktu, inter alia, nustato, kad "vidaus rinkos sukūrimas turi pagerinti Europos Bendrijos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas. Šis procesas turi būti susijęs su nurodytų sąlygų derinimu, kartu tobulinant (…) darbo formas, o būtent terminuotas sutartis, darbą ne visą darbo dieną.
Tęsiant darbuotojo konstitucinių teisių apsaugos įgyvendinimą, būtina pažym÷ti, kad darbuotojams dirbantiems ne visą darbo laiką, negali kilti jokių nepageidaujamų padarinių, išskyrus proporcingą dirbtam laikui ar atliktam darbui darbo užmokestį. Bet aš, manau, kad darbuotojas, reikalaudamas ar susitardamas su darbdaviu, turi suprasti, kad atlyginimas bus mokamas už dirbtą laiką ir sąmoningai to siekti. Apsaugant silpnesniąją šalį, įstatymų leid÷jas nesuteikia darbdaviui teis÷s savavališkai nustatyti darbuotojui ne viso darbo laiko sąlygų. Požiūris į darbuotojus, dirbančius ne visą darbo laiką, negali būti mažiau palankus nei požiūris į panašius darbuotojus, dirbančius visą darbo laiką. Tod÷l darbdaviai įpareigojami pl÷toti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, profesinio rengimo galimybes – skatinti siekti karjeros bei profesinį mobilumą, taikyti proporcingo laiko principą arba lankstųjį darbo laiką. Tiek Konvencija Nr. 175, tiek ir Direktyva Nr. 97/81/EB numato nuostatą, kad darbuotojo atsisakymas būti perkeltam iš darbo visą darbo laiką į darbą ne visą darbo laiką arba atvirkščiai negali būti pagrindas nutraukti darbo sutartį, išskyrus atvejus, susijusius su atitinkamos įmon÷s gamybos organizavimo reikalavimais.
31 TDO konvencija Nr. 175 d÷l ne visos darbo dienos // [ interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą:<xxx.xxxxxx.xx>
32 Tarybos direktyva 97/81/EB d÷l darbo ne visą darbo laiką // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą:< xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>
Svarbu yra tai, jog lankstaus, ne viso darbo laiko, režimo nustatymas derinasi su Konstitucijos nuostatomis, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmok÷jimą už darbą (48 straipsnio 1 dalis), kad valstyb÷ remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Ne visas darbo laikas nemažina darbuotojo garantijų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, įgyvendinant kitas darbo teises. Taip pat, jiems negali būti sudaromos blogesn÷s darbo sąlygos negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo laiką. Be to, darbas ne visą darbo dieną leistų užimti daugiau žmonių, o tai labai svarbu esant dabartiniam nedarbo lygiui.
Didelę reikšmę darbo ir poilsio laiko reglamentavimui Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstyb÷se nar÷se turi Europos Bendrijos teis÷s aktai. 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB33, nustatanti minimalaus poilsio, maksimalaus darbo laiko organizavimo aspektus. Ši direktyva atitinka pagrindines teises ir principus, išd÷stytus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, ir yra skirta užtikrinti, kad būtų visapusiškai laikomasi jos 31 straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas, į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, į dienos ir savait÷s poilsį bei į kasmetines mokamas atostogas.
Atsižvelgiant į aptartus dalykus, galima daryti išvadą, kad darbuotojas ne visada gali būti vadinamas silpnąją darbo teisinių santykių šalimi, negalinčia daryti įtakos darbo teisinių santykių turiniui. Kai kada jis net gali diktuoti darbdaviui vienokias ar kitokias darbo sąlygas. Be to galima daryti išvadą, kad darbo teisinius santykius reglamentuojančios normos, suteikiančios darbuotojui teisę apsispręsti, ar reikalauti iš darbdavio nustatyti ne viso darbo laiko sąlygas nepažeidžia darbuotojo ir darbdavio teisių, pareigų bei teis÷tų interesų pusiausvyros
2.2 DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ APSAUGA BEI
ĮGYVENDINIMAS KOLEKTYVINIŲ VEIKSMŲ PAGALBA.
Darbo teisinio šalių lygyb÷s išlaikymo principas, kuriuo remiantis reglamentuojami darbo teisiniai santykiai, būtų neveiksmingas, jei darbuotojams nebūtų užtikrinama galimyb÷ pasitelkti kolektyvinę pagalbą. Valstyb÷, nustatydama tam tikras darbo teise ir laisves įtvirtina galimybę darbo subjektams patiems nustatyti tam tikras teises, taip pat, užtikrina, kad tas teises ir
33 Tarybos direktyva 2003/88/EB d÷l tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01- 18]. Prieiga per internetą:< xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>
laisves galima būtų įgyvendinti bei apginti. D÷l to būtina garantuoti darbuotojams pasinaudoti teis÷tomis darbo teisių gynimo priemon÷mis. Jei darbo teisių gynimo priemon÷s nebūtų nustatytos, jų įgyvendinimas priklausytų nuo darbo subjekto valios ir valstyb÷s valdžios autoriteto.
Neigiant kitų interesus, negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grup÷s arba vieno asmens interesą. Elgiantis vienašališkai būtų ignoruojama humaniškoji teis÷s paskirtis, did÷tų socialinių konfliktų galimyb÷. Teis÷ negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, tod÷l teis÷kūroje turi būti siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Be valstyb÷s aukščiausiosios valdžios valios išraiškos, t. y. įstatymo, praktiškai neįmanomas n÷ vienas svarbesnio visuomeninio reiškinio atsiradimas, vystymasis ir teis÷tas egzistavimas. Pagrindinis naujojo Darbo kodekso, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d., bruožas yra socialin÷s partneryst÷s įteisinimas, nustatant, kad „ji įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu“. Socialin÷s partneryst÷s prielaida yra darbuotojams ir darbdaviams garantuojama Konstitucin÷ laisv÷ jungtis į asociacijas, darbuotojų profesinių, socialinių ir ekonominių interesų apsauga, kolektyvinių derybų ir susitarimų laisv÷, darbdavių ir darbuotojų organizacijų ir valstyb÷s atstovų pripažinimas lygiaverčiais derybų subjektais. Interesų derinimas yra socialin÷s partneryst÷s pagrindas. Valstyb÷ siekia min÷tojo darbuotojų ir darbdavių (toliau – socialinių partnerių) interesų derinimo ir santykių stabilumo.34
Pažymima, kad darbuotojų ir darbdavių teis÷ vienytis į organizacijas ir kitus junginius grindžiama pagrindu - asociacijos laisv÷, kuri, laikoma vienu iš pagrindinių kolektyvin÷s darbo teis÷s principų. Vadinasi, asociacijos laisv÷s principo įtvirtinimas ir įgyvendinimas sudaro prielaidas prad÷ti socialinę partnerystę. Pagal asociacijos laisv÷s principą asociacija suprantama kaip bet kokia darbuotojų ar darbdavių organizacija, kurios tikslas – įtvirtinti ir apginti tinkamai darbuotojų ar darbdavių interesus. Asociacijų laisv÷ suteikia subjektams teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į asociacijas. Kita vertus, asociacijų laisv÷, kaip ir bet kokia kita laisv÷, n÷ra absoliuti. Jos įgyvendinimas, užtikrinant kitų asmenų ir organizacijų teise, gali būti apribotos valstyb÷s įstatymais, nevaržančiais ir neapribojančiais darbuotojams ir jų organizacijoms suteikiamų garantijų.
Suprantama, kad organizuotai darbuotojų grupei kur kas lengviau daryti poveikį darbdaviui – ekonomiškai stipresne šaliai nei vienam darbuotojui. Kolektyviniai darbo santykiai padeda užtikrinti lygiavertę kolektyvin÷s sutarties šalių pad÷tį, apginti tiek vienos, tiek kitos šalies
34 Dambrauskien÷ G. Konstitucin÷s teis÷s į darbą garantijos ir Lietuvos Respublikos naujasis darbo kodeksas // Jurisprudencija, 2002, t. 30(22). P. 81
teis÷s ir teis÷tus interesus, socialin÷s partneryst÷s sąlygomis kolektyvinių sutarčių normos mažina socialinę įtampą. 35
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis įtvirtina nuostatą – „Profesin÷s sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai“. Jos gina darbuotojų procesines, ekonomines bei socialines teises bei teis÷tus interesus, kitaip tariant, min÷tas straipsnis įtvirtina konkrečią asociacijos rūšį, kurios veikla pasireiškia darbo ir su juo susijusiu visuomeninių santykių srityje. Pažym÷tina, kad Darbo kodekso 2 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visų darbo teisinių santykių, patenkančių į darbo kodekso reglamentavimo sritį principai, numatantys asociacijos laisvę bei kolektyvių derybų laisvę, siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstyb÷s interesus.
2007 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos trišal÷ taryba pritar÷ socialin÷s partneryst÷s pripažinimo deklaracijai, kurioje Lietuvos Respublikos trišal÷je taryboje darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančios organizacijos: Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos profesin÷ sąjunga “Solidarumas” ir Lietuvos darbo federacija, siekdamos: darbdavių ir darbuotojų interesų pusiausvyros; palaikyti socialinę santarvę, skatinti ekonominę bei socialinę pažangą; mažinti socialinę atskirtį ir skurdą. Socialinę partnerystę grįsdamos: asociacijų laisve, laisvomis kolektyvin÷mis derybomis, savanoriškumu ir savarankiškumu priimant šalis susaistančius įsipareigojimus; galiojančios teisin÷s sistemos nepažeidžiamumu, realiu įsipareigojimų vykdymu, objektyvios informacijos teikimu, tarpusavio kontrole ir atsakomybe; šalių lygiateisiškumu, geranoriškumu ir pagarba teis÷tiems savitarpio interesams.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 11 straipsnis taip pat garantuoja kiekvieno žmogaus teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Naudojimuisi šia teise, negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratin÷je visuomen÷je valstyb÷s ar visuomen÷s saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teis÷s pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teis÷ms bei laisv÷ms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teis÷tus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose paj÷gose, policijoje ar valstyb÷s valdymo organuose.
Asociacijų laisv÷s principas turi pozityvųjį ir negatyvųjį apsektus. Pozityvusis aspektas reiškia, kiekvieno asmens teisę stoti į asociacijas, negatyvusis aspektas reiškia, kad niekas
35 Kasiliauskas N. Kolektyvinių sutarčių reikšm÷ reguliuojant darbo santykius// Justitia, 2005, Nr. 2(56). P. 35
negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai. Tačiau ši laisv÷ n÷ra absoliuti, kadangi jos
įgyvendinimas gali būti apribotas įstatymais.
FORMA
2.2.1. PROFESINĖS SĄJUNGOS - DARBUOTOJO TEISIŲ APSAUGOS
Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta:“ Profesin÷s sąjungos kuriasi laisvai ir
veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Laisv÷ pasirinkti darbą, teis÷ tur÷ti tinkamas, saugias darbo sąlygas, gauti teisingą apmok÷jimą už darbą, teisę tur÷ti poilsį yra individualios darbuotojo teis÷s, įtvirtintos Konstitucijoje. Darbo teisinio santykio šalių lygyb÷s ir j÷gos pusiausvyros išlaikymo principas, kuriuo remiantis reglamentuojami darbo teisiniai santykiai, būtų deklaratyvus ir neveiksmingas jei darbuotojams nebūtų užtikrinama galimyb÷ prieš darbdavį, kuris turi didesnį ekonominį potencialą ir galimybes disponuoti darbo pasiūla, pasitelkti kolektyvo j÷ga.36 Darbo kodekso 19 straipsnis, taip pat numato, jog atstovauti darbuotojų teis÷ms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesin÷s sąjungos, kurios vadovaujasi Profesinių sąjungų įstatymu. Šio įstatymo preambul÷je nurodyta, jog asmenys, teis÷tai dirbantys pagal darbo sutartį ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymo nustatyta tvarka turi teisę steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti. Profesin÷s sąjungos yra savanoriškos ir savaveiksm÷s organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus.37
Pažym÷tina, kad istoriškai profesin÷s sąjungos susikūr÷ kaip visų darbuotojų gyn÷jos. Tod÷l daugelio šalių Konstitucijose, taip pat ir Lietuvos Respublikos, yra įtvirtinta, kad profesin÷s sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Per dvišales ir trišales derybas su vyriausyb÷s, darbdavių atstovais, jos gali spręsti ekonomines ir socialines ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuotojų problemas. Įmon÷s profesin÷ sąjunga, atsižvelgdama į darbuotojų interesus, gali veikti visų jų labui ir siekti, pavyzdžiui, kad būtų nustatytas tos įmon÷s darbuotojų teisingas darbo užmokestis arba užtikrintos saugios darbo sąlygos. Paprastai, visų darbuotojų interesams, atstovaujama sudarant su darbdaviais kolektyvines ar kitokias sutartis bei susitarimus. Konstitucinis Teismas pabr÷žia, kad Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog profesin÷s sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, iš esm÷s išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atstovauti profesin÷s sąjungos nariams
36 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras I dalis.- Vilnius, 2000. P. 450
37 Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1991, Nr. 34-933
ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmon÷s, įstaigos ar organizacijos darbuotojus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso38 56 str. 1 d. 5 p. numatyta jog profesin÷s sąjungos gali būti atstovais teisme pagal pavedimą, jeigu jos atstovauja profesin÷s sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Xxxxx profesin÷s sąjungos atstovauja ir xxxx savo narius santykiuose su darbdaviais, valstyb÷s institucijose ir teismuose. Atstovaudamos įmon÷s, įstaigos, organizacijos darbuotojams, jos gali vesti kolektyvines derybas su darbdaviais, d÷l kolektyvinių darbo sutarčių sudarymo, dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose, inicijuoti kolektyvinius darbo ginčus, streikus. Profesinių sąjungų paskirtis - atitinkamais atvejais organizuotai ginti ne tiktai savo narius, bet ir visus darbuotojus, atsispindi ir Xxxxxxxxxx÷s darbo organizacijos konvencijose, kurias Lietuvos Respublika ratifikavo 1994 m. birželio 23 d. Antai 1981 m. birželio 23 d. konvencijos "D÷l kolektyvinių derybų skatinimo" 5 straipsnyje skelbiama, jog turi būti imamasi priemonių, pritaikytų atitinkamoms valstyb÷s sąlygoms.
Kontrol÷ yra svarbus profesinių sąjungų veiklos būdas. Įgyvendinant kontrol÷s funkcijas galima nustatyti, ar darbdavys savo sprendimais nepažeidin÷ja darbuotojų profesinių, ekonominių ar socialinių teisių bei interesų. Pažym÷tina, kad pagal 1991 m. lapkričio 21 d. priimtą Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio redakciją profesin÷ms sąjungoms buvo suteikta teis÷ kontroliuoti, kaip darbdavys vykdo tik su profesin÷s sąjungos narių teis÷mis bei interesais susijusius įstatymus, kolektyvines sutartis ar kitokius susitarimus. Xxxxxxxxx privalo vykdyti įstatymų normų reikalavimus d÷l darbuotojų darbo ir ekonominių bei socialinių sąlygų. Tais atvejais, kai darbdavys priima tokius sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profesin÷s sąjungos narių darbo, ekonomin÷s ir socialin÷s teis÷s, profesin÷ sąjunga turi į tai reaguoti ir pareikalauti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrin÷ti ne v÷liau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusiems profesin÷s sąjungos atstovams, o pagal min÷to straipsnio 3 dalį, darbdaviui laiku neišnagrin÷jus profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisakius jį patenkinti, profesin÷ sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.39
Darbo kodekso 20 straipsnis numato, kad gindamos darbuotojų teises ir interesus, profesin÷s sąjungos vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, Darbo kodekso ir savo įstatais. Pažym÷tina, kad jos vadovaujasi ir Konstitucija, TDO konvencijomis ir kitais teis÷s aktais. Reikšmingiausi šios srities tarptautiniai aktai tai TDO Konvencijos: Nr. 87 „D÷l
38 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr.124-5626.
39 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „ D÷l profesinių sąjungų“ // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 9-199
asociacijų laisv÷s ir teis÷s jungtis į organizacijas gynimo“40, kurioje nurodoma, kad „darbuotojai be jokių išimčių turi teisę pasirinkti, be išankstinio leidimo steigti ir stoti į organizacijas, vadovaudamiesi tik tų organizacijų taisykl÷mis. Darbuotojų organizacijos turi teisę parengti savo įstatus ir taisykles, visiškai laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti valdymą ir veiklą bei rengti savo programas.“, Nr. 98 „ D÷l teis÷s jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo.“41 nustatanti, kad darbuotojų organizacijos yra ginamos nuo bet kokio kišimosi į jų steigimo, veiklos bei valdymo reikalus. Konvencijos Nr. 135 „D÷l darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmon÷je“42 1 straipsnyje įtvirtinta, kad darbuotojų atstovai įmon÷je naudojasi efektyviu gynimu nuo bet kokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant atleidimą iš darbo d÷l jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba d÷l jų naryst÷s profesin÷je sąjungoje, arba veiklos tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius įstatymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas. Kaip jau min÷jau, šioje konvencijoje „darbuotojų atstovai“ suprantami kaip išrinkti ar paskirti į darbuotojus atstovaujančias organizacijų organus asmenys. Konvencijos 2 straipsnyje numatyta, kad darbuotojų atstovams įmon÷je suteikiamos atitinkamos galimyb÷s operatyviai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas, atsižvelgiant į konkrečios šalies darbo santykių sistemą, atitinkamos įmon÷s dydį, poreikius ir galimybes. Taip pat atkreiptinas d÷mesys į to paties straipsnio 3 dalies normą, jog nurodytų galimybių (garantijų) teikimas negali mažinti atitinkamos įmon÷s darbo efektyvumo, t. y. garantijos, suteikiamos darbuotojų renkamiems atstovams n÷ra absoliučios ir negali pažeisti darbdavio, kaip ūkio subjekto. Teisių ir teis÷tų interesų, garantijų (konvencijoje nurodyta – galimybių) suteikimas priklauso nuo konkrečios įmon÷s dydžio, poreikių ir galimybių.
Tęsiant temą, nor÷čiau pamin÷ti, kad saugant bei įgyvendinant darbuotojų teises bei laisves, darbuotojų atstovai dalyvauja darbdaviui priimant sprendimus. Esm÷ yra ta, kad darbdaviai reguliariai, priimdami visiems darbuotojams ar jų grupei reikšmingus sprendimus d÷l įvairių darbo organizavimo aspektų, privalo įtraukti darbuotojų atstovus į tokio sprendimo pri÷mimo procedūrą. Pamin÷tinos tokios įtraukimo formos:
⮚ Informacijos pateikimas;
⮚ Informacijos pateikimas ir nuomonių apie ją apsikeitimas su darbuotojų
atstovais;
⮚ Atsižvelgimas priimant sprendimą;
40 TDO Konvencija Nr. 87 d÷l asociacijų laisv÷s ir teis÷s organizuotis gynimo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 27-653.
41 TDO Konvencija Nr. 98 d÷l teis÷s jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 28-674.
42 TDO Konvencija Nr. 135 d÷l darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmon÷je // Valstyb÷s žinios. 1996. Nr. 30-737.
⮚ Sprendimo pri÷mimas tik gavus darbuotojų atstovų pritarimą
⮚ Dalyvavimas darbdavio valdymo ar priežiūros organuose.
Šios darbuotojų atstovų dalyvavimo formos atkeliavo perkeliant Europos Bendrijos teis÷s aktus į Lietuvos teisinę sistemą. 1998 m. liepos 20. Tarybos direktyvoje 98/59/EB „D÷l valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinamumo“,43 antrame straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinio atleidimo atveju darbdavys turi iš anksto prad÷ti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas, o per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemon÷mis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialin÷mis priemon÷mis.
Darbuotojams su būsimų atleidimų priežastimis susijusi informacija turi būti pateikiama laiku, o galimyb÷ konsultuotis apie priemones, mažinančias atleidimų skaičių ar jų neigiamas pasekmes, turi būti suteikta kaip įmanoma anksčiau. Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip darbuotojų ar jų atstovų teisių ir darbuotojų atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas. Konsultacijų pav÷luotas surengimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteis÷tu. Konsultacijų išvados įforminamos protokolu. Jį pasirašo darbdavys bei darbuotojų kolektyvui atstovaujančio organo atstovas. Įsp÷jimo paskirtis yra informuoti darbuotoją d÷l jo tolesn÷s pad÷ties darboviet÷je ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemon÷ tiek ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą d÷l jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teis÷tumo. Įsp÷jimo tikslas atleidžiant darbuotoją d÷l įmon÷je vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo teis÷ms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją darbuotojas turi tur÷ti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Taip pat įsp÷jime tinkamai pateikta informacija yra reikalinga darbuotojui įgyvendinant jo teises d÷l galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo.
Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad kolektyviniai darbo santykiai suteikia daugiau galimybių, aktualius darbo bei su juo susijusius ekonominius klausimus spręsti tarpusavio derybomis. Profesin÷ms sąjungoms suteiktos teis÷s, sudaro sąlygas pastoviai darbdavio veiksmų priežiūrai ir leidžia profesinei sąjungai operatyviai spręsti iškilusias problemas. Tačiau, svarbiausia yra tai, jog profesin÷s sąjungos tikslas yra darbuotojų teisių užtikrinimas.
43 Tarybos direktyva 98/59/EEB d÷l valstybių narių įstatymų, susijusiu su kolektyviniu atleidimu iš darbo, derinimo// OL L 225, 1998 8 12, P. 16
2.2.2. KOLEKTYVINĖ SUTARTIS-DARBUOTOJŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTAS
Viena iš pagrindinių kolektyvinio atstovavimo subjektams suteiktų teisių yra sudaryti kolektyvines sutartis ir vykdyti jų laikymosi kontrolę. Pažym÷tina, kad sudaryti kolektyvines sutartis nacionaliniu, šakos ir teritoriniu lygiu yra patik÷ta tik profesin÷ms sąjungoms, o įmon÷se kolektyvines sutartis turi teisę sudaryti tiek profesin÷s sąjungos, tiek darbo tarybos.44 Šakos kolektyvin÷je sutartyje nustatoma tam tikros socialin÷s ir ekonomin÷s pl÷tros kryptys, darbuotojų darbo organizavimo ir darbo apmok÷jimo sąlygas ir socialin÷s garantijas. Teritorin÷ kolektyvin÷ sutartis nustato tam tikrų darbo socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas. Tiek nacionalin÷, tiek šakos ir teritorin÷ kolektyvin÷ sutartis gali nustatyti darbo apmok÷jimo, darbo ir poilsio laiko darbuotojų saugos klausimus, specialyb÷s įgijimo, manau, kad taip pat gali aptarti kolektyvin÷se sutartyse aptarti darbo užmokesčio priedų, priemokų, kitų lengvatų ir kompensacijų skatinimo sistemas ir formas, nustatyti darbo normas, darbo užmokesčio išmok÷jimo bei atsiskaitymo tvarką.
D÷l rinkos svyravimų valstyb÷je atsiranda arba darbo j÷gos perteklius, arba padid÷ja jo paklausa, tod÷l darbo sąlygos tam tikrame regione arba ūkio šakoje gali gerokai skirtis. Darbo kodekso 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šakos ar teritorin÷s kolektyvin÷s sutarties nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, socialin÷s apsaugos ir darbo ministras gali išpl÷sti šakos ir teritorin÷s kolektyvin÷s sutarties ar tam tikrų jos nuostatų taikymo sritį, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sričiai ar tam tikrai teritorijai, jeigu tokį reikalavimą pateik÷ viena ar keletas dalyvaujančių šakos ar teritorin÷je kolektyvin÷je sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų. Išpl÷tus tam tikros kolektyvin÷s sutarties nuostatų galiojimą, tos šakos ar regiono darbuotojų darbo sąlygos būtų daugiau ar mažiau standartizuojamos. Taigi kolektyvin÷s sutarties normų galiojimo išpl÷timas yra kolektyvin÷s sutarties šalių - darbuotojų ir darbdavių – apsaugos priemon÷, neleidžianti darbo sąlygų diferenciacijos kuriame nors regione ar šakoje.45
Darbo kodeksas numato, jog negalioja tokios kolektyvinių sutarčių sąlygos d÷l darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojų pad÷tį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teis÷s aktai. O tais atvejais, kai Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, darbdavys ir darbuotojai (jų
44 darbuotojų atstovaujamasis organas, ginantis darbuotojų profesines, darbo, ekonomines ir socialines teises bei atstovaujantis jų interesams.
45 Kasiliauskas N. Kolektyvinių sutarčių reikšm÷ reguliuojant darbo santykius// Justitia, 2005, Nr. 2(56). P. 43
atstovai) turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Į tai reik÷tų atsižvelgti rengiant kolektyvines sutartis. Pažym÷tina, jog įmon÷je sudaryta kolektyvin÷ sutartis taikoma visiems įmon÷s darbuotojams. Tod÷l tai, ką suder÷s darbdavys su darbuotojų atstovais bus taikoma ne tik derybose dalyvavusių profesinių sąjungų narių ar kitų darbuotojų atstovų, bet ir visų kitų įmon÷s darbuotojų atžvilgiu. Vien tik sudaryti kolektyvinę sutartį neužtenka, ją būtina ir vykdyti. Kolektyvine sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrolę atlieka ne tik pats darbdavys bei įmon÷je veikiančios profesin÷s sąjungos ar kiti įmon÷s darbuotojų atstovai, bet ir valstybin÷ darbo inspekcija. Kontrol÷s funkcijoms vykdyti profesin÷s sąjungos gali net įkurti specialias inspekcijas. Atkreiptinas darbdavių d÷mesys ir į tai, kad kolektyvine sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas yra pakankamas pagrindas darbuotojui nutraukti darbo sutartį su darbdaviu apie tai įsp÷jus darbdavį per lengvatinį terminą (ne v÷liau kaip prieš 3 dienas). Beje, šiuo atveju darbuotojui priklausytų jo 2 m÷nesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitin÷ išmoka, nebent kas kita būtų nustatyta kolektyvin÷je sutartyje.
Manau, kad Darbo kodeksas labai daug darbo santykių dalykų palieka reglamentuoti kolektyvin÷se sutartyje, ir jei įmon÷se n÷ra kolektyvinių sutarčių, jas įgyvendinti gali būti sud÷tinga. Antai, remiantis Darbo kodekso 109 str. 2 d., neleidžiama sudaryti terminuotosios darbo sutarties, kai darbas yra nuolatinio pobūdžio, jei kitaip nenustato įstatymai arba kolektyvin÷s sutartys. Pagal 120 str. 3 d., jei n÷ra darbuotojo pasirašyto sutikimo, darbo apmok÷jimo sąlygas darbdavys gali keisti tik tada, kai įstatymais, vyriausyb÷s nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas ūkio šakos, įmon÷s ar darbuotojų kategorijos darbo apmok÷jimas. Keičiant darbo apmok÷jimo sąlygas, sumažinti darbo užmokesčio negalima, jei n÷ra darbuotojo pasirašyto sutikimo. Pagal 127 str. 1 d., darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotąją, taip pat terminuotąją darbo sutartis joms nesibaigus, – apie tai jis privalo raštu įsp÷ti darbdavį ne v÷liau kaip prieš 14 dienų. Kolektyvin÷je sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įsp÷jimo terminas, bet jis negali viršyti vieno m÷nesio. Darbo kodekso 144 str. 2 d., numato, jog kasdien÷ darbo laiko trukm÷ neturi viršyti 8 darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, vyriausyb÷s nutarimai ir kolektyvin÷s sutartys, 149 str. 1 d., nepertraukiamai veikiančiose įmon÷se, įstaigose ir organizacijose, cechuose, baruose, darbuose, kai yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat kai d÷l techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos dienos ar savait÷s darbo trukm÷s, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę, galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukm÷ per apskaičiuojamą laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. 184 str. 2 d. nurodyta, jog nemokamos atostogos d÷l kitų priežasčių, nei nurodytos 184 str. 1 d., suteikiamos kolektyvin÷je sutartyje nustatyta tvarka. Pagal 256 str. 1 d., visiškos materialin÷s atsakomyb÷s sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais,
kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, pri÷mimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir d÷l priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvin÷je sutartyje.
Galima pamin÷ti, kad kolektyvin÷ sutartis yra s÷kminga kolektyvinių derybų tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio ar jo atstovų. Sudarydamos kolektyvinę sutartį, šalys pirmiausia įgyvendina įstatymų užtikrinamą teisę į ją.
Taigi pripažindama socialinių partnerių teisę susitarimams reguliuoti darbuotojų ir darbdavių tarpusavio santykius ir sutekdama šiems susitarimams privalomą teisinę galią, valstyb÷ tuo pačiu išsprendžia kelis uždavinius:
⮚ Apsaugo darbuotoją nuo darbdavio diktato;
⮚ Suteikia galimybę papildyti, patikslinti ir pritaikyti įstatymuose ir kituose norminiuose teis÷s aktuose nustatytus standartus prie realių sąlygų;
⮚ Standartizuoja sąlygas kolektyvin÷s sutarties taikymo srityje.
Kolektyvin÷s sutartys yra svarbios ne tik d÷l savo reguliacin÷s funkcijos, jomis dažnai susitariama d÷l sutartį sudariusių šalių tarpusavio teisių ir pareigų: bendradarbiavimo principų, darbuotojų atstovų veiklos, dalyvavimo priimant sprendimus sąlygų. 46
Svarbu pabr÷žti, kad įstatymas ir kolektyvin÷ sutartis tarpusavyje susieti ne subordina- cija, bet papildomumo ryšiais. Subordinacijos atsisakymas nereiškia, jog kolektyvin÷s sutartys yra visiškai nepriklausomos nuo valstyb÷s įstatymų, nes bet kokiu atveju teisin÷je valstyb÷je išlieka įstatymo viršenyb÷. Tačiau kolektyvin÷s derybos ir kolektyvin÷s sutartys negali būti traktuojamos vien kaip pagalbin÷s arba antrin÷s svarbos priemon÷s. Valstyb÷s kolektyvin÷ sutartis turi normatyvinę galią, kuri suteikia jai viešosios valdžios išleidžiamo norminio teis÷s akto statusą. Demokratin÷s valstyb÷s samprata yra nesuderinama su visišku valdžios nusišalinimu nuo darbo santykių reguliavimo. Įstatymo veikimas turi remtis kolektyvinių derybų teise. Įstatymas privalo garantuoti šią teisę ir jos įgyvendinimo pagrindines sąlygas. Tai reiškia, kad valstyb÷ gali ir privalo organizuoti bei formuoti šios teis÷s juridines ribas, laikydamasi principo, kad teis÷ į kolektyvinį sutartinį reguliavimą yra išvestin÷ iš teis÷s jungtis į asociacijas.
46 Xxxxxxxxx et al. Darbo teis÷.-Vilnius:Teisin÷s informacijos centras, 2008, P. 118
2.2.3. KONSTITUCINĖS DARBUOTOJŲ TEISĖS STREIKUOTI
ĮGYVENDINIMO BŪDAI
Streikas, pagal Darbo kodekso 76 straipsnį yra vienos įmon÷s ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grup÷s laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimus nevykdomas arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas. Darbuotojų teisę streikuoti garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis, kuriame teigiama, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti, o šios teis÷s apribojimus, įgyvendinimo sąlygas nustato įstatymas, t.y. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas 77-85 straipsniai. Lietuvos Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, jog Profesin÷s sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką. Šių straipsnių nuostatos sukuria teisines prielaidas ir sudaro teisines sąlygas įgyvendinti konstitucinę teisę streikuoti. Teisę streikuoti įtvirtina ir Europos socialin÷ chartija (pataisytoji), 6 straipsnio 4 punkte nurodoma, jog darbuotojų ir darbdavių teisę veikti kolektyviai, kilus interesų konfliktams, taip pat teisę streikuoti, laikantis įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas kolektyvines sutartis.
Lietuvos Konstitucinis teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime47 „D÷l profesinių sąjungų įstatymo preambul÷s 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo jog, Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta: "Profesin÷s sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką." Ši Profesinių sąjungų įstatymo norma sietina su Konstitucijos 51 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų teise streikuoti. Šiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta: "Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Šios teis÷s apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas." Konstitucin÷s darbuotojų teis÷s streikuoti, taip pat ir profesinių sąjungų teis÷s skelbti streiką įgyvendinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įsp÷jamąjį) turi teisę profesin÷ sąjunga jos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritar÷: 1) skelbti streiką įmon÷je - du trečdaliai jos darbuotojų; 2) skelbti streiką įmon÷s struktūriniame
47 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas „D÷l profesinių sąjungų įstatymo preambul÷s 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 9-199
padalinyje – du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir daugiau kaip pus÷ visų įmon÷s darbuotojų. Xxxxx, profesin÷s sąjungos teis÷ skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei įstatymuose garantuotos darbuotojų teis÷s streikuoti. Profesin÷ sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmon÷je, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asmenų. Skelbdama streiką, profesin÷ sąjunga vykdo tiek profesin÷s sąjungos narių, tiek kitų tos įmon÷s darbuotojų valią. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.
Jeigu darbuotojams pripažįstama teis÷s streikuoti, ginti savo profesinius, ekonominius ir socialinius interesus susijusius su geresnių darbo sąlygų nustatymu ar profesin÷s prigimties kolektyviniais reikalavimais, tai kartu pripažįstama teis÷ tokiu būdu spręsti ir įvairius ekonominius bei socialinius klausimus ar iš jų kylančias problemas, glaudžiai susijusias su darbuotojų darbo sąlygomis. Darbuotojų atstovų organizacijoms, kurios atstovauja darbuotojams ir gina jų socialinius ir ekonominius interesus, taip pat turi būti užtikrinama teis÷ naudoti streikus siekiant apginti šių organizacijų pozicijas sprendžiant problemas. Taigi, darbuotojų teis÷ streikuoti yra glaudžiai susijusi su jiems atstovaujančių organizacijų teise organizuoti ir skelbti streiką.48 Tod÷l kalbant apie streiką ir teisę streikuoti, manau, būtina pamin÷ti ir teisę organizuoti streiką. Lietuvos Respublikos įstatymai, įtvirtindami darbuotojų teisę streikuoti, dalyvauti streike, išskiria darbuotojų atstovų teisę organizuoti streikus. Priimti sprendimą skelbti streiką turi teisę profesin÷ sąjunga arba darbo taryba (toliau profesin÷ sąjunga). Ji turi teisę priimti sprendimą skelbti tiek įsp÷jamąjį, tiek tikrąjį streiką. Darbo kodeksas nenustato, kokia tvarka profesin÷ sąjunga turi priimti min÷tą sprendimą d÷l streiko, tik nurodo, kad ši sprendimo d÷l streiko pri÷mimo tvarka turi būti nustatyta profesin÷s sąjungos įstatuose. 49 Tačiau, panagrin÷jusi kelių profesinių sąjungų ir profesinių sąjungų konfederacijos įstatus, suradau vienintelį sakinį d÷l streikų :“ Įstatymų nustatyta tvarka organizuoti piketus, mitingus, streikus ir kitas akcijas profesinių sąjungų narių bei visų darbuotojų teis÷ms ir teis÷tiems interesams ginti. Dalyvauti kitų profesinių sąjungų organizuojamose akcijose, kurioms pritaria Konfederacijos nariai, jas remti.“ Jei įstatuose pažym÷ta jog streikas organizuojamas įstatymų nustatyta tvarka, darytina išvada, kad profesin÷s sąjungos vadovaujasi Darbo kodeksu.
Nagrin÷jant šią konstitucinę teisę, būtina atsižvelgti į darbuotojų atstovavimo subjektus. Pagal Darbo kodekso 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, darbuotojų teis÷tiems interesams atstovauja ir jas gina profesin÷s sąjungos. Jeigu įmon÷je, įmon÷je ar organizacijoje n÷ra veikiančios
48 Petrylait÷ D. Konstitucin÷ darbuotojų teis÷ streikuoti: šios teis÷s įgyvendinimo teisin÷s prielaidos ir sąlygos// Justitia, 2005, Nr. 1(55). P. 33
49 Petrylait÷ D. Profesinių sąjungų veikla ir socialin÷s partneryst÷s pl÷tra Lietuvoje. - Jonava: AB „ Achema“ profesin÷ sąjunga, 2008. P. 74
profesin÷s sąjungos, darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas gali perduoti tam tikros ekonomin÷s veiklos šakos profesinei sąjungai. Pagal darbo kodekso 77 straipsnio 1 dalį, teisę skelbti streiką turi įmon÷je veikianti profesin÷ sąjunga, jei tokios n÷ra, darbuotojai gali pasinaudoti 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tačiau profesinių sąjungų įgaliojimai priimti sprendimus atstovaujamųjų vardu n÷ra absoliutūs. Kolektyvinių derybų sprendimai įsigalioja tik darbuotojų kolektyvo daugumai šiems sprendimams pritarus. Darbo kodekso 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesin÷s sąjungos gali skelbti streiką tik tada, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritar÷: 1) skelbti streiką įmon÷je – du trečdaliai įmon÷s darbuotojų; 2) skelbti streiką įmon÷s struktūriniame padalinyje – du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pus÷ viso įmon÷s darbuotojų.
Alternatyvus darbuotojams atstovaujantis subjektas yra darbo tarybos, tačiau iki pra÷jusių metų liepos 1 d.50 Darbo kodeksas nereglamentavo, kas turi teisę skelbti streiką įmon÷je, kurioje darbuotojų teis÷ms ir interesams atstovauja ir juos gina darbo taryba. Tuo klausimu Doc. Dr. D. Xxxxxxxxx÷s nuomon÷ buvo tokia, jog Darbo kodekse yra didel÷ spraga, nes įstatymas nesureguliuoja esminio klausimo - kaip darbuotojai gali įgyvendinti savo teisę streikuoti, kai darbuotojų gynimo funkcija suteikta darbo tarybai. Remiantis 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, darbo taryba gali organizuoti kitas teis÷tas darbuotojų kolektyvinio poveikio priemones. Tai gali būti piketai, mitingai, demonstracijos, kurioms siekiama atkreipti darbdavio ar visuomen÷s d÷mesį į iškilusias problemas bei reikalauti jas spręsti. Tačiau šios priemon÷s gali būti nepakankamos siekiant efektyvaus kolektyvinio darbo ginčo sprendimo rezultato, tinkamos darbuotojų teisių ir interesų apsaugos. 51 Manau, kad Darbo kodekso 77 straipsnio 1 dalies pakeitimas suteik÷ dar daugiau laisv÷s darbuotojams, ginant ir atstovaujant savo interesus, pasinaudoti konstitucine teise - streikuoti.
Negaliu nesutikti su fraze, kuri minima ir Darbo kodekso komentare ir kituose leidiniuose bei straipsniuose analizuojančiuose streiko kaip kolektyvinių darbo ginčų sprendimo būdingus bruožus: „Streikas yra radikali ir drastiška priemon÷, kurios pagalba sprendžiami kolektyviniai darbo ginčai ir ginamos darbuotojų socialin÷s ir ekonomin÷s teis÷s ir interesai“, tačiau, mano nuomone, tai efektyvus darbuotojų teisių gynimo bei įgyvendinimo būdas. Xxxxxxx÷ profesin÷ sąjunga 2007 m. rugpjūčio m÷n. 27 d. nutarimu suformavo bendrą streikų fondą, min÷ta sąjunga internetin÷je svetain÷je paskelb÷ labai įdomų palyginimą :“Jungtin÷ profesin÷ sąjunga pasisak÷ ir pasisako už teisingas, konstruktyvias derybas tarp darbo ir kapitalo ar darbo ir valstyb÷s.
50 Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 22,24,43,52,58,67,68,69,70,71,72,73,76,77,78,79,80,83,84,85,130,193,194
straipsnių pakeitimo ir papildymo, kodekso papildymo 751, 1301, straipsniais bei kodekso priedo papildymo įstatymas// Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 36-2375
51 Petrylait÷ D. Kolektyviniai darbo ginčai.- Vilnius: Teisin÷s informacijos centras, 2005. P. 205
Lietuva nesiruošia kariauti, tačiau išlaiko kariuomenę, sudarin÷ja karines sąjungas su kitomis valstyb÷mis, kad gal÷tų būti lygiaverčiu derybiniu partneriu. Nor÷damos būti lygiaverčiais partneriais derybose su darbdaviais profesin÷s sąjungos visame pasaulyje diegia pažangiausias ryšių sistemas, kaupia streikų fondus, apmoko savo narius, kaip elgtis konflikto sąlygomis. Be šito nebuvo, n÷ra ir nebus teisingų derybų.“
Kaip buvo min÷ta, darbuotojai streikuodami siekia įgyvendinti savo socialinius bei ekonominius interesus, tačiau būtina pamin÷ti, kad neretai, streiko metu nukenčia darbdavio, tuo pačiu ir darbuotojo interesai, tod÷l Darbo kodekso 77 straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas, kad apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įsp÷tas raštu ne v÷liau kaip prieš septynias dienas, pasiunčiant jam nustatyta tvarka priimtą sprendimą. Skelbiant streiką galima kelti tik tuos reikalavimus, kurie nebuvo patenkinti taikinimo procedūros metu. Komentuojamojo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teis÷ organizuoti įsp÷jamąjį streiką. Min÷tas streikas organizuojamas prieš tikrąjį streiką ir negali trukti ilgiau kaip dvi valandas, ir darbdavys turi būti įsp÷tas ne v÷liau, kaip prieš septynias dienas.
Lietuvoje streiko laikotarpiu streike dalyvaujantiems darbuotojams išsaugomos darbo teis÷s ir garantijos, darbo sutarties vykdymas yra sustabdomas išsaugant darbo stažą, aprūpinimą pagal valstybinį socialinį draudimą. Streikuotojai atleidžiami nuo įsipareigojimų vykdyti darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas ir jiems nemokamas darbo užmokestis. Šios nuostatos netaikomos tiems darbuotojams, kurie nors ir išreišk÷ pritarimą streikui, bet streikui vadovaujančio organo buvo įpareigoti vykdyti savo darbo funkcijas, kad būtų užtikrintos neatid÷liotiniems visuomen÷s poreikiams tenkinti būtinos sąlygos. Taip pat Darbo kodekse numatyta galimyb÷ sudarant susitarimą d÷l streiko už baigimo susitarti, kad streikuojantiems bus sumok÷tas visas darbo užmokestis ar jo dalis. 52 Pabr÷žtina, jog dalyvavimas teis÷tame streike negali būti laikomas darbo drausm÷s pažeidimu ir streike dalyvaujantys darbuotojai negali būti traukiami drausmin÷s atsakomyb÷n.
Būtina pamin÷ti, kad streiko metu reikia užtikrinti minimalių visuomen÷s poreikių tenkinimą, tai gali pasirodyti, jog tokiu būdu bandoma apriboti teisę streikuoti. Manau, kad minimalių paslaugų tenkinimas gali sukelti sunkumų realiai pasinaudoti konstitucine teise streikuoti. Darbo kodekso 80 straipsnio 2 dalyje nurodytos įmon÷s, įstaigos, organizacijos ( nuoroda į 77 straipsnio 4 dalį), kuriose streiko metu turi būti užtikrintos neatileliotiniems visuomen÷s poreikiams tenkinti minimalios sąlygos.
52 Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras I tomas.- Vilnius: Justitia, 2003. P. 256
Darbo kodeksas gal kiek per daug neapibr÷žtai reglamentuoja galimų streikų apribojimų toleravimo ribas, nes jo 77 straipsnio 4 dalyje esančią formuluote <... ir kitose įmon÷se...> gali pasinaudoti nepalankiai nusiteikęs darbdavys ir nepagrįstai apriboti teisę streikuoti. Tod÷l, atsižvelgiant į tai, kad šiame straipsnyje išvardijamos ypatingos svarbos įmon÷s ir tarnybos, teis÷s streikuoti apribojimo galimyb÷ turi būti aiškinama siaurai, griežtai apsiribojant nurodytu kriterijumi- jų sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavijingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai. Priimant Darbo kodeksą, buvo atsižvelgta į Asociacijų laisv÷s komiteto išvadas ir Kodekso 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Būtinas minimalias sąlygas 77 straipsnio 4 dalyje nurodytose įmon÷se, įstaigose, organizacijose pagal kompetenciją nustato Vyriausyb÷, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišal÷s tarybos išvadą, arba savivaldyb÷s vykdomoji institucija, pasikonsultavusi su kolektyvinio ginčo šalimis.53
Darytina išvadą, jog streikas yra kolektyvinio ginčo tęsinys siekiant pakeisti darbo sąlygas, įpareigoti darbdavį vykdyti susitarimus. Dalyvavimas streike yra savanoriškas, reiškia, niekas negali būti priverstas dalyvauti ar atsisakyti dalyvauti streike. O laisv÷ pasinaudoti teise streikuoti, gali būti gyvendinta laikantis streikų skelbimo tvarkos, kurią reglamentuoja Darbo kodeksas.
2.3. KONSTITUCINĖS DARBUOTOJO TEISĖS Į SAUGIAS IR SVEIKAS DARBO SĄLYGAS APSAUGA.
Neretai individualiais ar kolektyviniais veiksmais įgyvendinti savo teisių ir laisvių nebeįmanoma, tod÷l prireikia trečiųjų asmenų, t.y. kompetentingų institucijų pagalbos. Darbo kodekse nustatyta, kad darbo teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomen÷s interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomen÷s moral÷s principams. Ši nuostata reiškia, kad valstyb÷s institucijos, teismas, darbo ginčus nagrin÷jantis organai ar profesin÷s sąjungos privalo neginti darbo teisių, kurias įgyvendinant iškreipiamas jų turinys, tikslas ar paskirtis, d÷l ko darbo teis÷s įgyvendinimas gali sukelti pavojų visuomenei, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomen÷s moral÷s principams.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose54 ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas teisin÷s valstyb÷s principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teis÷s ir laisv÷s, kad visos valstyb÷s valdžią įgyvendinančios ir
53 Petrylait÷ D. Kolektyviniai darbo ginčai.- Vilnius: Teisin÷s informacijos centras, 2005. P. 222
54 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „ D÷l valstyb÷s tarnybos“ // Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 181-6708
kitos valstyb÷s ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teis÷s aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisin÷s valstyb÷s principo elementai yra teis÷tų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisin÷s valstyb÷s principo elementų, reiškiantis valstyb÷s pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teis÷tus interesus ir teis÷tus lūkesčius. Neužtikrinus teis÷tų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitik÷jimas valstybe ir teise.
Teisių pripažinimas, jų apsauga - svarbiausias konstitucin÷s demokratin÷s valstyb÷s uždavinys. Žmogaus teis÷s lemia asmens ir valstyb÷s santykių pobūdį, valstyb÷s įstaigų ir pareigūnų veikla vertinama pagal tai, ar ji padeda įkūnyti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Pagrindinių teisių institutas neleidžia pernelyg didelio valstyb÷s dominavimo asmens atžvilgiu ir reikalauja, kad valstyb÷s įstaigos, pareigūnai saugotų ir gintų pagrindines teises, jų nepažeistų ir neleistų kitiems tokių pažeidimų.55 Darbuotojo pagrindin÷s teis÷s įtvirtintos Konstitucijos 48-51 straipsniuose. Tod÷l vystant temą: „Darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą“, mane daugiau domina ne tos kompetentingos institucijos, kurios padeda įgyvendinti teises, kilus nesutarimams tarp darbo teis÷s subjektų, o tos, kurios kontroliuoja darbo įstatymų, kitų norminių teis÷s aktų laikymąsi bei vykdo jų pažeidimų prevenciją, siekiant pad÷ti darbuotojams netrukdomai įgyvendinti savo teises ir laisves bei jas apsaugoti. Siekiant užtikrinti, kad darbo teisinių santykių subjektai laikytųsi darbo įstatymų, kitų norminių teis÷s aktų ir kolektyvinių sutarčių, valstyb÷je veikia kontrol÷s sistema. Darbo kodekso 31 straipsnyje reglamentuojama, kad darbo įstatymų, kitų norminių teis÷s aktų ir kolektyvinių sutarčių laikymosi kontrol÷s organai yra valstybiniai ir nevalstybiniai. Kadangi rašau apie konstitucines teise ir laisves, nor÷čiau panagrin÷ti valstybinį organą – Valstybin÷s darbo inspekcijos veiklą, padedant apsaugoti darbuotojo konstitucines teises ir laisves.
Valstybin÷ darbo inspekcija, kontroliuodama, kaip laikomasi darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, tikrina, kaip vykdomos Darbo kodekso nuostatos, kitų norminių teis÷s aktų, tarp jų – susijusios su darbo sutartimis, darbo apmok÷jimu, darbo ir poilsio organizavimu, taip pat, kaip vykdomi atitinkami Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s nutarimai bei Socialin÷s apsaugos ir darbo ministerijos įsakymai. Pagal Lietuvos Respublikos Valstybin÷s darbo inspekcijos darbo
55 Birmontien÷ X. Xxxxxxxxxx X. Ir kt. Lietuvos Konstitucin÷ teis÷. - Vilnius, 2002. P-561
reglamentą,56 Valstybinę darbo inspekciją sudaro administracija ir teritoriniai skyriai. Administracija rengia ir formuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugos ir sveikatos, kitų įstatymų, norminių teis÷s aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų pagal Valstybin÷s darbo inspekcijos kompetenciją, kontrol÷s ir jų pažeidimų prevencijos bei suteiktų teisių realizavimo politiką, organizuoja ir koordinuoja jos įgyvendinimą. Norminiuose teis÷s aktuose bei Valstybin÷je darbo inspekcijoje nustatyta tvarka administracija kaupia, analizuoja ir apibendrina inspektavimo veiklos duomenis apie darbuotojų saugos ir sveikatos būklę ir darbo įstatymų vykdymą įmon÷se, įstaigose, organizacijose ir kitose organizacin÷se struktūrose, nelaimingus atsitikimus darbe ir profesinius susirgimus, rengia strateginį ir metinį veiklos planą, metodines rekomendacijas, nurodymus, tikrinimo ir mokymo modulius (programas), leidžia leidinius darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo klausimais. Valstybin÷s darbo inspekcijos veiklą reglamentuoja Valstybin÷s darbo inspekcijos įstatymas,57 kuriame išskirtos 24 šios institucijos veiklos funkcijos, ir visos jos daugiau ar mažiau skirtos darbuotojų saugai ir sveikatai bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teis÷s aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų įgyvendinimo kontrolei.
Konstitucijos 48 straipsnyje numatyta, jog kiekvienas žmogus turi teisę tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Nuostata d÷l darbuotojų saugos ir sveikatos detalizuojama ir konkretizuojama Lietuvos Respublikos Darbo kodekse, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, Vyriausyb÷s nutarimuose, Socialin÷s apsaugos ir darbo ministro įsakymais patvirtintuose darbuotojų saugos ir sveikatos teis÷s aktuose, parengtuose įgyvendinant atitinkamas Europos Sąjungos direktyvas. Šį principą įtvirtiną ir tarptautiniai dokumentai. 2001 m. geguž÷s 15
d. Lietuvos Respublikos seimas ratifikavo 1966 metų Europos socialinę chartiją (pataisytą), kurioje šalys įsipareigojo priimti norminius aktus d÷l darbo saugos ir sveikatos; imtis priemonių, kad būtų laikomasi tokių norminių aktų, organizuojant jų vykdymo kontrolę; prireikus konsultuoti darbdavių ir darbuotojų organizacijas d÷l priemonių, kuriomis siekiama pagerinti darbų saugą ir sveikatą pramon÷s įmon÷se.
Konstitucin÷ teis÷ į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas58, kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kartu ši konstitucin÷ teis÷ suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo
56 Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 1-108 „ D÷l Lietuvos Respublikos valstybin÷s darbo inspekcijos darbo reglamento patvirtinimo“// Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 102- 4585
57 Lietuvos Respublikos Valstybin÷s darbo inspekcijos įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1994, Nr. 87-1644
58 Darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemon÷s ir kt.
sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. Iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti žmogaus teis÷ į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia ir kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų. Pažym÷tina, kad min÷ta nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę tur÷ti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstyb÷s pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisin÷s prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstyb÷ kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucin÷s teis÷s įgyvendinimo kontrol÷s mechanizmus.59 Valstybin÷ darbo inspekcija savo ruožtu, tikrina, ar nustatyta tvarka yra įsteigti įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos bei komitetai ir kaip organizuota vidin÷s darbuotojų saugos ir sveikatos būkl÷s kontrol÷, ar įrengtos buities, sanitarin÷s ir higienos patalpos, kolektyvin÷s darbuotojų saugos ir sveikatos priemon÷s, ar nustatyta tvarka išduodamos bei naudojamos asmenin÷s apsaugos priemon÷s, ar laikomasi higienos normų reikalavimų, ar teisingai sudaryti darbuotojų, kuriems privaloma tikrintis sveikatą, sąrašai, ar darbdaviai nustatyta tvarka organizuoja privalomus darbuotojų sveikatos patikrinimus. Kiekvienam darbuotojui privaloma sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, neatsižvelgiant į įmon÷s veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmon÷s rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus.60
Sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais yra darbdavio pareiga. Darbdavys privalo pranešti valstybinei darbo inspekcijai apie įmon÷s, jos padalinių eksploatacijos pradžią, instruktuoti ir mokyti darbuotojus saugiai dirbti, nustatyta tvarka apdrausti juos nuo nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių lygų. Be to, darbdavys privalo taip organizuoti darbus ir sudaryti tokias sąlygas, kad skatintų darbuotojus laikytis saugos darbe reikalavimų. Europos Bendrijos Tarybos direktyvoje d÷l priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe xxxxxxx00, numatyta, kad darbdaviai privalo ištirti darbuotojams sukurtas darbo vietas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos požiūriu, ypač d÷l galimo pavojaus regai, fizinių problemų ir d÷l psichinio streso problemų bei imtis atitinkamų priemonių pašalinti nustatytą pavojų, rastą atlikus nurodytą įvertinimą, atsižvelgdami į papildomą ir (arba) bendrą nustatytų pavojų poveikį. Darbuotojai informuojami visais darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos
59 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas „ D÷l Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. geguž÷s 19 d. redakcija)nuostatos ir d÷l :Lietuvos respublikos vyriausyb÷s 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „ D÷l nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija)nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 51-1904
60 Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 70-3170.
61 Tarybos direktyva 89/391/EEB d÷l priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx-xxx .xxxxxx.xx/ >.
klausimais, susijusiais su jų darbo vieta. Prieš prad÷damas dirbti arba iš esm÷s pakeitus darbo vietos išd÷stymą, yra apmokomas dirbti tokioje darbo vietoje.
Darbo kodekso 259 straipsnyje pateikto darbuotojų saugos ir sveikatos apibr÷žimo esm÷ – prevencin÷mis priemon÷mis saugoti darbuotojo darbingumą nuo profesin÷s rizikos, tai reiškią išankstinį įsp÷jimą, priežiūrą bei kontrolę. Profesin÷ rizika turi būti įvertinta kiekvienoje įmon÷je. Vertinimo tvarką įmon÷se nustato Profesin÷s rizikos vertinimo nuostatai – įvairių rizikos daiktų gamybos, saugojimo, saugaus naudojimo ir priežiūros taisykl÷s, techniniai reglamentai, medicinos normos ir kt. Jos vertinimas vykdomas pasitelkiant įmon÷s darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, Xxxxxxxxx÷s visuomen÷s sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atestuotas rizikos veiksnių tyrimo (matavimo) įstaigas, darbuotojų saugos ir sveikatos specialistus. Turi būti įvertinta kiekvieno darbo aplinkos veiksnio62 darbuotojams keliama rizika. Nustačius riziką užpildomos Profesin÷s rizikos nustatymo kortel÷s kiekvienam rizikos vertinimo objektui, kortelių duomenys turi būti apibendrinti ir užpildytas nustatytos formos Įmon÷s darbuotojų saugos ir sveikatos būkl÷s pasas. Įvertinus profesinę riziką, įmon÷je parengiamas ir patvirtinamas rizikos šalinimo ir mažinimo priemonių planas, kuriuo vadovaujantis įgyvendinamos rizikos prevencijos priemon÷s.
Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nutarime63 pabr÷žta, kad du trečdaliai nelaimingų atsitikimų darbe įvyksta d÷l pačių darbuotojų padarytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų bei blogo darbų organizavimo. Nelaimingų atsitikimų darbe analiz÷s duomenys rodo, kad darbuotojai dažniausiai sužalojami, kai dirba aptarnaudami transporto ir kitas mobiliąsias darbo priemones, potencialiai pavojingus įrenginius, dirba pavojingus darbus (aukštyje, iškasose), su chemin÷mis ir pavojingomis medžiagomis.
Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad dažnai traumuojami nepatyrę, neužtektinai apmokyti ir instruktuoti darbuotojai. Manau, esant tokiai situacijai labai svarbu, kad Xxxxxxxxx÷ darbo inspekcija padedant darbuotojams įgyvendinti savo teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas, tikrina, ar laikomasi nustatytos nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo tvarkos, ar darbdaviai diegia prevencines priemones, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, susirgimų profesine liga, organizuoja ir kartu su sveikatos priežiūros įstaigų atstovais tiria profesinių ligų, sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybes ir priežastis. Sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe atvejais Xxxxxxxxx÷s darbo inspekcijos inspektorius nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagą
62 Veiksniai gali būti cheminiai, fizikiniai, biologiniai, ergonominiai, psichosocialiniai, fiziniai.
63 Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2003 m. birželio 20 d. Nr. 1-172 nutarimas „ D÷l priemonių darbuotojų saugos ir sveikatos būklei gerinti“ // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 70-3113
perduoda teis÷saugos institucijai, analizuoja nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų, avarijų aplinkybes bei priežastis, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe pažeidimus, rengia pasiūlymus darbuotojų saugos ir sveikatos būklei šalyje gerinti; analizuoja darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teis÷s aktų taikymo praktiką, teikia siūlymus pakeisti galiojančius įstatymus ar kitus norminius teis÷s aktus; konsultuoja darbuotojus, darbuotojų atstovus, darbdaviams atstovaujančius asmenis, darbdavių įgaliotus asmenis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, darbo įstatymų vykdymo, kolektyvinių sutarčių sudarymo ir kitais klausimais.
Pasibaigus kalendoriniams metams. Valstybin÷ darbo inspekcija rengia Tarptautin÷s darbo organizacijos konvencijos Nr. 81 „D÷l darbo inspekcijos pramon÷je ir prekyboje“64, kurioje kiekviena Tarptautin÷s darbo organizacijos nar÷, kuriai galioja ši Konvencija, įsipareigoja užtikrinti laikymąsi teisinių nuostatų, susijusių su darbo sąlygomis ir darbuotojų sauga darbe, t.y. nuostatų d÷l darbo laiko, darbo užmokesčio, saugumo, sveikatos ir gerov÷s, vaikų ir jaunuolių užimtumo ir kitų susijusių klausimų, jeigu tų nuostatų laikymosi reikalauja darbo inspektoriai, teikti darbdaviams bei darbuotojams patarimus ir techninę informaciją apie efektyviausias teisinių nuostatų laikymosi priemones, teikti kompetentingoms valdžios institucijoms susipažinti su trūkumais ir pažeidimais, nors jie ir nepriklausytų teisinių nuostatų sričiai, įgyvendinimo ataskaitą.
Išvadoje galima pažym÷ti, jog Xxxxxxxxx÷ darbo inspekcija, vykdydama darbo santykių, darbo organizavimo, darbo ir poilsio režimo kontrolę, sutelkdama d÷mesį Darbo kodekso reikalavimų įgyvendinimo kontrolei, vykd÷ prevencinę funkciją, saugančią konstitucinę darbuotojų teisę į saugias ir sveikas darbo sąlygas.
64 TDO konvencija Nr. 81 d÷l darbo inspekcijos pramon÷je ir prekyboje // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxx.xxxxxx.xx/xxx_xxxx.xxx?xxxx>
3. DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ GARANTIJOS PAGAL DARBO KODEKSĄ.
Žmogaus teis÷s, jų genez÷, socialin÷s šaknys, paskirtis – viena iš „amžinų” žmonijos socialin÷s – kultūrin÷s raidos problemų, peržengusi tūkstantmetį. Kiekvienu visuomen÷s raidos laikotarpiu kyla problemų d÷l žmogaus teisių, tod÷l dar n÷ra žinoma atvejų, kai nereikia numatyti atitinkamų garantijų toms teis÷ms pripažinti ir apsaugoti. Skirtingose epochose žmogaus teisių problema liko nepakitusi. Kova d÷l socialinių ir darbo teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstyb÷s savival÷s „kišimosi” į privačią žmogaus sferą buvo varomoji visuomen÷s j÷ga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams. XX a. septintame dešimtmetyje labai padaug÷jo TDO valstybių narių – iki 115. Reikalaudami sustiprinti TDO konvencijų ir rekomendacijų teisinį veiksmingumą darbuotojų atstovai siek÷ sudaryti maksimalias juridines (teisines) garantijas, kad šalyse būtų priimtos tarptautin÷s darbo normos; buvo taikoma konvencijų ir rekomendacijų sistema, taip pat kontrol÷s mechanizmas šalies vyriausyb÷ms paveikti siekiant, kad progresyvios tarptautin÷s darbo normos pagaliau atneštų apčiuopiamą naudą tūkstančiui dirbančiųjų.
Bendro garantijų apibr÷žimo n÷ra. Xxxxxxx÷s ir teis÷s teorijos rusų mokslininkai X. X. Xxxxxxxxx ir X. X. Xxxxx garantijas įvardija kaip sistemą galimybių ir sąlygų, kuriomis įgyvendinamos teis÷s normos, leidžiama naudotis subjektyviomis teis÷mis ir vykdomos juridin÷s pareigos. Tai apima tiek objektyvios visuomen÷s egzistavimo sąlygas, tiek ir specialias valstyb÷s ir visuomen÷s nustatytas priemones, suteikiančias visiems subjektams galimybę tiksliai įgyvendinti teis÷s normas. Kitas rusų mokslininkas V. D. Perevalovas garantijas taip pat įvardija kaip sąlygų, priemonių ir būdų sistemą, tačiau jų paskirtis kiek kitokia. Jos visiems suteikia lygias teisines galimybes savo teis÷ms ir laisv÷ms įgyti ir įgyvendinti. X. Xxxxxxxxx ir L. Henkinas garantijas supranta kaip „rezultato įsipareigojimus”, kai valstyb÷ privalo imtis priemonių, kad įvykdytų tarptautin÷s sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į skirtingą valstybių išsivystymo lygį bei ekonominį potencialą tarptautiniuose dokumentuose nenustatomas tiesioginis įsipareigojimas valstyb÷ms garantuoti ekonomines, socialines bei kultūrines teises.65
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1998 m. rugs÷jo 24 d. nutarime66 pabr÷ž÷, kad darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstyb÷s pareiga - užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą
65 Mačernyt÷-Panomariovien÷ I. Teisin÷ garantijų darbuotojų prigimtis // Jurisprudencija, 2002, t. 25 (17). P. 88
66 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998 m. rugs÷jo m÷n. 24 d. nutarimas „ D÷l Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstyb÷s žinios, 1998, Nr. 85-2382
socialin÷s partneryst÷s pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesn÷s pus÷s, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teis÷s normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomyb÷s. Pažym÷tina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą. Darbo santykių teisiniam reguliavimui būdingi principai: darbo sutarties šalių lygyb÷; papildomų garantijų socialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grup÷ms nustatymas; draudimas vienašališkai keisti sąlygas, d÷l kurių šalys susitar÷, darbuotojo teis÷ nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka, galimyb÷ darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų nustatytais pagrindais, darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, ras÷s, tautyb÷s, pilietyb÷s, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykin÷mis darbuotojų savyb÷mis. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti.
„Garantija“ gali būti suprantama kaip užtikrinimas, laidas67, o „garantuoti“ reiškia – laiduoti, užtikrinti. „Laidas“ reiškia reikalingų kam sąlygų, aplinkybių xxxxxxx00. Taigi valstyb÷, suteikdama tam tikriems subjektams garantijas, siekia užtikrinti tam tikrą jų veiklą, ją paremti, skatinti. Dar literatūroje garantijos apibūdinamos kaip apsaugin÷s priemon÷s, taikomos tais atvejais, kai darbuotojas d÷l pateisinamų priežasčių negal÷jo atlikti savo darbo pareigų. Mano tikslas, apibūdinti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių, numatytų Konstitucijos 48-51 straipsniuose garantijų reglamentavimą Darbo kodekse.
Manau, kad beveik kiekviename Darbo kodekso straipsnyje, nurodytos darbuotojų bei darbdavių garantijos, tačiau aš pamin÷siu tik bendras garantijas, kuriose atsispindi Konstitucijoje išvardintos darbuotojų teisių ir laisvių apsauga. Taip pat, nor÷čiau pažym÷ti, kad darbuotojui suteikiamų garantijų požiūriu šis kodeksas yra pakankamai demokratiškas, nes laikydamasis reikalavimų daugumą klausimų darbdavys turi spręsti ne vienašališkai, o tardamasis su darbuotojais arba darbuotojų atstovais, kuriems atstovaus profesin÷s sąjungos arba darbo tarybos
67 - Xxxxxxxx÷s lietuvių kalbos žodynas.- Vilnius, 2000. P 164
68 - Ibid., P. 349
3. 1. TEISĖS Į DARBO LAISVĘ GARANTIJOS
Laiv÷s pasirinkti darbą bei verslą principas reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinktis darbą pagal savo sugeb÷jimus, norą bei tokiu laisvai pasirinktu būdu užsidirbti pragyvenimui. Laisv÷ pasirinkti darbą taip pat reiškia ir tai, kad asmuo savo noru gali nedirbti. Laisv÷s principas leidžia žmogui priimti sprendimus d÷l įsidarbinimo autonomiškai. Komentuojama darbuotojo laisv÷ kaip ir kitos darbuotojo konstitucin÷s teis÷s ir laisv÷s yra ir tarptautin÷. Europos socialin÷s chartijos (pataisytos) 1 dalies 1 punkte nurodoma, jog kiekvienas žmogus privalo tur÷ti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą. Pagrindinių Europos sąjungos teisių chartijos69 15 straipsnyje - kiekvienas asmuo turi teisę dirbti ir užsiimti laisvai pasirinktu ar apsiimtu darbu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nutarime70 pažym÷jo, jog "kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą", yra bendro pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisv÷s koncepcija. Taigi minima Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata kiekvienam žmogui pirmiausia laiduoja galimybę laisvai rinktis darbą ar verslą privačios ūkin÷s veiklos srityje. Darbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje valstyb÷s priederm÷ "įstatymin÷mis priemon÷mis užtikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo j÷gą bei sugeb÷jimus, interesų balansą, derinti juos su visuomen÷s interesais. Valstyb÷s, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partneryst÷s, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje srityje valstyb÷ privalo gerbti ūkin÷s veiklos laisvę, kuri pirmiausia suprantama kaip sutarčių laisv÷, sąžiningos konkurencijos laisv÷, ūkin÷s veiklos subjektų lygiateisiškumas. Kitaip sakant, asmens ūkin÷s veiklos laisv÷ ir iniciatyva "tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens laisv÷ rinktis darbą ar verslą. Tai viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenyb÷s gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai pad÷čiai visuomen÷je užsitikrinti. Kita vertus, tokia konstitucin÷ kiekvieno žmogaus teis÷ suponuoja valstyb÷s pareigą sudaryti atitinkamas teisines, socialines, organizacines prielaidas šiai teisei įgyvendinti.
Konstitucija skelbia teisę į darbą, bet neužtikrina teis÷s gauti konkretų darbą pagal pasirinktą profesiją ar veiklos sritį ir negarantuoja asmenims teis÷s užimti vienas ar kitas pareigas
69 Pagrindinių Europos sąjungos teisių chartija // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą:
<xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xx_xxxx/xxxxxxxx.xxx>.
70 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „ D÷l SSRS valstyb÷s saugumo komiteto kadrinių darbuotojų kadrin÷s veiklos.“ // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 23-666
tam tikroje vietoje, įmon÷je, įstaigoje ar organizacijoje.71 Pažym÷tina, jog laisvo pasirinkimo dirbti principu siekiama užtikrinti efektyvų užimtumą.
Darbo kodekso 96 straipsnyje numatytos garantijos priimant į darbą. Draudžiama atsisakyti priimti į darbą vadovaujantis motyvais, nesusijusiais su dalykin÷mis asmens savyb÷mis, tokie motyvai gali būti pagrįsti asmens tautybe, rase, lytim, socialine pad÷tim ir t.t. Komentuojama norma įtvirtintas lygiateisiškumo principas darbo teis÷je, kuris reglamentuojamas ir Europos socialin÷je chartijoje (pataisytoje), 20 straipsnyje nurodoma, jog teis÷ į lygias galimybes ir vienodą pad÷tį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant d÷l lyties. O siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teis÷ į lygias galimybes ir vienodą pad÷tį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant d÷l lyties. Šalys įsipareigoja pripažinti tą teisę ir imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų arba skatintų ją įgyvendinti šiose srityse: darbo prieinamumo, apsaugos nuo atleidimo iš darbo ir perk÷limo darbe; profesinio orientavimo, rengimo, perkvalifikavimo ir prisitaikymo; įsidarbinimo ir darbo sąlygų, įskaitant atlyginimą už darbą; karjeros, įskaitant paaukštinimą darbe. TDO konvencijoje Nr. 111“ D÷l diskriminacijos darbo profesin÷s veiklos srityje“72, sakoma, kad kiekviena Organizacijos nar÷, kurioje galioja ši Konvencija, įsipareigoja skelbti ir vykdyti tokią valstyb÷s politiką, kuri tos šalies sąlygas ir galiojančią tvarką atitinkančiais metodais skatina sudaryti lygias darbo ir profesin÷s veiklos galimybes bei lygiateisius santykius, kad taip būtų panaikinta bet kokia šios srities diskriminacija, siekti darbdavių ir darbuotojų organizacijų bei kitų atitinkamų institucijų bendradarbiavimo, skatinančio tokios politikos pripažinimą ir vykdymą; priimti tokius įstatymus ir pl÷toti tokias švietimo programas, kurios pad÷tų sudaryti reikiamas sąlygas šiai politikai pripažinti ir vykdyti; panaikinti bet kokias įstatymų nuostatas ir pakeisti administracines instrukcijas ar jų taikymo praktiką, jeigu tai neatitinka vykdomos politikos; vykdyti gyventojų užimtumo politiką, tiesiogiai kontroliuojamą valstybin÷s valdžios institucijų; garantuoti, valstybin÷s valdžios institucijoms vadovaujant, nustatytos politikos laikymąsi profesinio orientavimo, profesinio rengimo ir įdarbinimo tarnybų veikloje; kasmetin÷se ataskaitose d÷l Konvencijos taikymo nurodyti, kokių priemonių imtasi šiai politikai vykdyti ir kokių rezultatų pasiekta.
Minima, kad vienos iš direktyvų, užtikrinančių vienodą požiūrį į vyrus ir moteris - Tarybos direktyvos Nr. 76/207/EB73 tikslas- valstyb÷se nar÷se įgyvendinti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą įsidarbinimo, įskaitant pareigų paaukštinimą, profesinio mokymo ir darbo
71 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras I dalis.- Vilnius, 2000. P. 425
72 TDO konvencija Nr. 111 d÷l diskriminacijos darbo profesin÷s veiklos srityje // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 28-677 73 Tarybos direktyva Nr. 76/207/EEB d÷l vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-02-01]. Prieiga per internetą:
< xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>
sąlygų. Šiuo tikslu valstyb÷s nar÷s imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad: būtų panaikinti įstatymai ir kiti teis÷s aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui; būtų arba gal÷tų būti paskelbtos negaliojančiomis arba būtų pakeistos nuostatos, prieštaraujančios vienodo požiūrio principui, kurios yra įtrauktos į kolektyvines sutartis, individualias darbo sutartis, įmonių vidaus taisykles arba taisykles, reglamentuojančias savarankišką verslą ir profesijas; būtų peržiūr÷ti įstatymai ir kiti teis÷s aktai, prieštaraujantys vienodo požiūrio principui, jeigu rūpinimasis apsauga, d÷l kurio jie buvo priimti, neb÷ra pagrįstas; ir, kai tokios nuostatos yra įtrauktos į kolektyvines sutartis, darbuotojai ir administracija būtų paraginti pakeisti atitinkamas nuostatas. Vienodo požiūrio principo taikymas reiškia, kad negali būti jokios diskriminacijos d÷l lyties, įskaitant atrankos kriterijus įsidarbinant arba užimant pareigas, nepriklausomai nuo veiklos srities arba sektoriaus, taip pat siekiant visų profesin÷s hierarchijos lygių.
TDO konvencijoje Nr. 12274 reikalaujama, kad siekdama skatinti ekonomikos augimą ir pl÷trą, kelti gyvenimo lygį, spręsti darbo j÷gos poreikio klausimus, įveikti nedarbo ir mažo užimtumo problemas, kiekviena Organizacijos nar÷ savo svarbiu tikslu paskelbtų ir vykdytų aktyvią visiško, našaus ir laisvai pasirenkamo darbo skatinimo politiką. Šia politika siekiama užtikrinti, kad: kiekvienas galintis dirbti ir ieškantis darbo asmuo tur÷tų darbo, toks darbas būtų kuo našesnis, užimtumas būtų laisvai pasirenkamas ir kiekvienas darbuotojas tur÷tų galimybę gauti ir panaudoti savo žinias ir gabumus dirbdamas tokį darbą, kuriam jis labiausiai tinka, nesvarbu, kokia jo ras÷, odos spalva, lytis, religija, politiniai įsitikinimai, tautin÷ priklausomyb÷ ar socialin÷ kilm÷.
Antra garantija priimant darbuotoją - raštiškas darbdavių susitarimas d÷l darbuotojo perk÷limo į kitą darbovietę. Analizuojant min÷tą nuostatą būtina nepamiršti Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalį, kad toks perk÷limas leidžiamas tik esant išankstiniam rašytiniam darbuotojo sutikimui. Ir jei toks sutikimas yra darbdaviai susiduria su sunkumais, o būtent ar darbo sutartis turi būti nutraukta ar gali būti pakeičiama. Darbo kodekso 96 straipsnio 2 dalies komentare nurodoma, kad toks susitarimas paprastai turi būti įforminamas darbo sutarties nutraukimu šalių susitarimu ir naujos sutarties sudarymu. O Doc. Xx. X. Xxxxxxxxx monografijoje „Darbo teis÷ teorija praktika“ I tome remiasi Xxxxxxxxx÷s darbo inspekcijos specialistų išaiškinimu75, kurie pažym÷jo, jog kai yra darbdavių susitarimas ir darbuotojas sutinka kartu su tos įmon÷s padaliniu, kuriame jis dirbo, pereiti į kitą įmonę, tai, kitaip nei pagal galiojusį iki 2003 m. sausio 1 d. darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 12 punktą, vertintina ne kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindas, o pagal Darbo
74 TDO konvencija Nr. 122 d÷l įdarbinimo politikos // Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. IX-1801
kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pakeitimas. Darytina išvada, kad darbo sutartis šiuo atveju nenutraukiama, o keičiama.
Draudžiama atsisakyti priimti į darbą kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad tokie apribojimai negali būti nustatyti žemesn÷s teisin÷s galios aktais ir įstatymų nustatyti apribojimai neturi prieštarauti Darbo kodekso principams, tačiau teisinius apribojimus priimant į darbą nereikia painioti su tam tikrais reikalavimais, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis dirbti tam tikrą darbą. Atsisakymas priimti į darbą min÷tais atvejais ne v÷liau kaip per vieną m÷nesį gali būti ginčijimas teisme. Teismui nustačius, kad atsisakymas priimti į darbą yra neteis÷tas, teismo sprendimu įpareigoja darbdavį priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumok÷ti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Darbo kodekse labai ginamos teis÷s ir laisv÷s - n÷ščiųjų, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų, bei darbuotojų auginančių vaikų. Teis÷ į darbą tokiai grupei darbuotojų garantuojama Darbo kodekso 132 straipsnyje. Darbo sutartis negali būti nutraukta su n÷ščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie neštumą, ir dar viena m÷nesį pasibaigus n÷štumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus 136 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus bei su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, jei n÷ra darbuotojo kalt÷s.
Nemažiau svarbi moraliniu bei materialiniu požiūriu garantija, numatyta Darbo kodekso 133 straipsnyje, tai garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams. Pirmiausiai šis straipsnis nustato darbo vietos išsaugojimo garantijas min÷tiems darbuotojams. Kol nesibaig÷ komentuojamame straipsnyje nustatyti darbo vietos išsaugojimo terminai, negali būti kalbos apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, apskritai negalima imtis bet kokių procedūrų. O užtrukęs laikinas nedarbingumas negali būti traktuojamas kaip įstatymo nustatyta svarbi priežastis, leidžianti nutraukti darbo sutartį.
Valstybin÷s darbo inspekcijos duomenimis, opiausi klausimai, susiję su darbuotojų darbo sąlygų garantijomis, yra tie, kuriuos darbdavys nuo 2003 m. sausio 1 d. turi derinti su darbuotojais. Pirmiausia tai terminuotos darbo sutartys. Darbo kodeksas draudžia sudaryti terminuotas darbo nuolatinio pobūdžio darbų sutartis, išskyrus atvejus, kai tai numato įstatymas arba kolektyvin÷s sutartys. Pažym÷tina, jog Xxxxx sutarties įstatymo76 9 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad neleidžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas arba tai nustato kiti įstatymai. 2002 m. kovo 12 d. Darbo sutarties įstatymo 9 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo77 1 straipsnyje
76 Valstyb÷s žinios, 1991, Nr. 36-973
77 Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. IX-772
nurodyta: 9 straipsnio 2 dalyje išbraukti žodžius „sudaryti tokią sutartį pageidauja pats darbuotojas arba“ ir šią dalį išd÷styti taip: „Neleidžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato kiti įstatymai.“ Toks darbo sutarties šalių laisv÷s apribojimas yra pagrįstas darbuotojų teis÷s apsauga nuo piktnaudžiavimo darbo sutarčių sudarymu. Komentuojama norma yra imperatyvi, tod÷l jei n÷ra darbo santykių laikinumą pagrindžiančių aplinkybių, terminuotos darbo sutarties sudarymas yra neteis÷tas. Xxxxxxxxx neturi teis÷s pasiūlyti darbuotojui sudaryti terminuotą darbo sutartį, kuri yra nuolatinio pobūdžio. Tačiau, jei vis d÷lto darbuotojas pasiūlo, o gal kartais ir priverčia, darbuotoją sutikti sudaryti terminuotą darbo sutartį, taikytinas Darbo kodekso 110 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyti teisiniai padariniai ir konstatuotina, kad sutartyje terminas netinkamai nustatytas, ir laikytina, jog sudaryta neterminuota darbo sutartis.
Xxxxxxxxx÷s darbo inspekcijos vadovų nuomone, rekomendacijas, kaip der÷tis darbuotojams d÷l šios problemos, jei darboviet÷je n÷ra profesin÷s sąjungos ir darbo tarybos, nurodyti sunku, tačiau būtina konsultuotis bent su teritorinių skyrių darbo inspektoriais.
Analizuojant darbuotojų teis÷s į darbą garantijas, būtina pamin÷ti, kad Darbo kodekso
2 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas konstitucinis ir tarptautinis principas – visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas. Pagal Lietuvos darbo teisę principai yra ne tik tam tikros pagrindin÷s id÷jos, teis÷s pradai, išplaukiantys analizuojant teis÷s šakos normų visumą, bet ir teis÷s normos, jie neturi reguliacin÷ms teis÷s normoms būdingų elementų, bet vis d÷lto jos daro įtaką teisinio reguliavimo mechanizmui.
Laisvas darbas nesuderinamas su privertimu dirbti. Galiojančiuose darbo įstatymuose įtvirtinti laisvo darbo principai, lygyb÷s, draudimo vienašališkai keisti darbo sąlygas d÷l kurių šalys susitar÷. TDO konvencijos Nr. 29782 straipsnį terminas "priverstinis ar privalomasis darbas" reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta,grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Tačiau šioje Konvencijoje vartojamas terminas "priverstinis ar privalomasis darbas" nereiškia: kokio nors darbo ar tarnybos, reikalaujamos pagal privalomosios karin÷s tarnybos įstatymus vien tik kariniams tikslams; kokio nors darbo ar tarnybos, tiesiogiai susijusios su visiškai savarankiškos valstyb÷s pilietinių pareigų vykdymu; kokio nors darbo ar tarnybos, kurie būtų išreikalauti iš asmenų kaip nuteisimo pasekm÷, jeigu tas darbas ar tarnyba atliekami prižiūrint ir kontroliuojant valdžios institucijai ir jeigu asmens nepasamd÷ ar neįdarbino privatūs asmenys, kompanijos ar asociacijos; kokio nors darbo ar tarnybos, išreikalautos ypatingais atvejais: karo ar stichin÷s nelaim÷s gr÷sm÷s atveju, t.y. kilus gaisrui, potvyniui, badui, žem÷s
78 TDO konvencija Nr. 29 d÷l priverstinio ar privalomojo darbo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 27-648
dreb÷jimui, smarkiai epidemijai ar epizootin÷ms ligoms, užpuolus laukiniams gyvuliams, vabzdžiams ar daržovių kenk÷jams, taip pat bet kokiomis kitomis aplinkyb÷mis, sukeliančiomis pavojų visų ar dalies gyventojų egzistencijai ar jų gerovei; nedidel÷s visuomenin÷s paslaugos, kurias bendruomen÷s nariai atlieka savo bendruomen÷s labui, tod÷l jos gali būti laikomos normaliomis pilietin÷mis pareigomis, privalomomis bendruomen÷s nariams, su sąlyga, kad bendruomen÷s nariai ar tiesioginiai jų atstovai turi teisę konsultuotis d÷l tokių paslaugų reikalingumo.
TDO konvencijoje Nr. 105 pažym÷ta, kad kiekviena Tarptautin÷s darbo organizacijos nar÷, kuri ratifikuoja šią Konvenciją, įsipareigoja uždrausti ir nenaudoti bet kokios formos priverstinio ar privalomojo darbo - kaip politin÷s prievartos arba aukl÷jimo priemon÷s arba bausm÷s už politines pažiūras ar jų reiškimą arba už pažiūras, ideologiškai priešingas esamai politinei, socialinei ar ekonominei sistemai; kaip metodo, telkiančio ir naudojančio darbą ekonominio vystymo tikslais; kaip darbo disciplinos priemon÷s; kaip bausm÷s už dalyvavimą streikuose; kaip rasin÷s, socialin÷s, tautin÷s ar religin÷s diskriminacijos priemon÷s. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnyje nurodoma, jog Niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą, taip pat išvardintas priverstiniu darbu nepripažįstamas darbas. 1995 m. Konstitucinis teismas išvadoje „D÷l Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“79 konstatavo, jog Konvencijos 4 straipsnio antrojoje dalyje skelbiama, kad "niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą", o trečiojoje šio straipsnio dalyje išaiškinama, koks darbas nelaikomas priverstiniu ar privalomu. Šio straipsnio trečiosios dalies "a" punkte numatyta, kad tai toks darbas, "kurį paprastai reikalaujama atlikti kalinimo metu, taikant šios Konvencijos 5 straipsnio nuostatas", ir darbas "lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu". Tuo tarpu pagal Konstitucijos 48 straipsnio penktosios dalies nuostatą "priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas". Kiekviena kriminalin÷ bausm÷, numatyta Baudžiamajame kodekse, gali tur÷ti tokį elementą, kaip nuteistojo pareigą dirbti. Šį principą realizuoja pataisos darbų be laisv÷s at÷mimo bausm÷ (Baudžiamojo kodekso 29 straipsnis). Konvencijoje suformuluota taisykl÷ leidžia numatyti pareigą dirbti tik asmeniui, iš kurio atimta laisv÷ arba kuris lygtinai atleistas nuo kalinimo. Paklausime teigiama, jog Konvencijoje numatyta taisykl÷ yra siauresn÷s apimties, tod÷l galima daryti išvadą, kad Konvencijos 4 straipsnio trečiosios dalies "a" punktas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio penktajai daliai.
79 Valstyb÷s žinios, 1995, Nr. 9-199.
Min÷tų nuostatų įteisinimas reiškia, kad valstyb÷je laisvu laikomas tik toks darbas, kuris atliekamas laikantis reikalavimų, nustatytų Darbo kodekse bei kituose darbo teis÷s aktuose. Be darbuotojo sutikimo negalima priversti atlikti kitą darbą, o ne tą, kuriam jis buvo priimtas.
3.2. SAUGIŲ IR SVEIKŲ DARBO SĄLYGŲ GARANTIJOS
Darbuotojų sauga ir sveikata – tai visos darbuotojų darbingumui, sveikatai, gyvybei darbe išsaugoti skirtos prevencin÷s80 priemon÷s. Darbo kodekso 259 straipsnyje pateikiamas darbuotojų saugos ir sveikatos sąvokos apibr÷žimas, kurio esm÷ yra prevencin÷mis priemon÷mis saugoti darbuotojo darbingumą nuo profesin÷s rizikos.
Konstitucinis teismas, komentuodamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą d÷l teis÷s į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas pabr÷ž÷, jog teis÷ į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus.81
Apie teisę į tinkamas darbo sąlygas įgyvendinimą, rašiau II skyriuje, dabar nor÷čiau aptarti garantijas, suteikiančias darbuotojui darbe būti saugiam, įtvirtintas Darbo kodekse.
Papildoma apsauga numatyta labiau pažeidžiamų kategorijų darbuotojams – asmenims iki 18 m÷tų, n÷ščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims ir neįgaliesiems. Darbo kodekso 277 straipsnio 1 dalyje išvardintos darbo sąlygos, kurioms esant asmenys iki aštuoniolikos metų negali būti skiriami dirbti, o būtent: darbo, kuris fiziškai ir psichologiškai per sunkus; darbo, kuriame naudojamos toksin÷s, kancerogenin÷s, mutagenin÷s ar kitos sveikatą veikiančios medžiagos;darbo, kur galimas jonizuojančiosios radiacijos poveikis, kitų sveikatai kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių poveikis; darbo, kur yra didesn÷ nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesin÷mis ligomis tikimyb÷, taip pat darbo, kurio d÷l nepakankamo atsargumo ar patyrimo jaunas asmuo saugiai dirbti gali nesugeb÷ti. Tokie patys draudimai nepilnamečiams įtvirtinti ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Darbas, kurį d÷l savo pobūdžio ar aplinkybių, kuriomis jis atliekamas, gali pakenkti vaikų sveikatai, saugumui ar moralei, TDO konvencijoje Nr. 18282 vadinamas terminu - „nepriimtinas vaikų darbas“. Darbo kodeksas asmenims iki aštuoniolikos metų suteikia ir daug kitų garantijų, tokių kaip sutrumpintas darbo
80 Prevencija-išankstinis įsp÷jimas, kontrol÷, priežiūra, kelio užkirtimas.
81 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas „ D÷l kasos aparatų įrengimo keleivinio transporto priemon÷se“ // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 39-1441
82 TDO konvencija Nr. 182 d÷l nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatid÷liotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti
// Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 49-2116
laikas, viršvalandinių darbų apribojimas, papildoma pertrauka pails÷ti, teis÷ pasirinkti atostogų laiką ir kt., tačiau tai n÷ra darbo esm÷, tod÷l apžvelgsiu tik bendras darbo sąlygų garantijas.
N÷ščių, neseniai pagimdžiusių ar krūtimi maitinančių moterų negalima įpareigoti dirbti esant tokiom darbo sąlygoms ir veiksniams, kurie gali tur÷ti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Darbo kodekso 278 straipsnis numato, moterų apsaugos įgyvendinimo procedūrą, tokią, kaip kenksmingų darbo sąlygų bei darbo aplinkos nustatymas bei įvertinimams. Nesant galimyb÷s n÷ščią moterį perkelti į kitą darbą, neturinti neigiamo poveikio, jai sutikus suteikiamos neštumo ir gimdymo atostogos, kurių metu mokamas m÷nesinis darbo užmokestis. Min÷toms dirbančioms moterims suteikiamos papildomos pertraukos, kuria, jų pageidavimu galima sujungti, atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Tarybos direktyva 92/85EEB83 numato tai, kad n÷ščios, neseniai pagimdžiusios arba maitinančios krūtimi darbuotojos daugeliu atžvilgiu turi būti laikomos ypatingos rizikos grupe ir turi būti imamasi priemonių d÷l jų saugos ir sveikatos, joms netur÷tų būti sudaromos blogesn÷s sąlygos darbo rinkoje ir netur÷tų būti pažeidžiamos direktyvos d÷l vienodo požiūrio į vyrus ir moteris; atleidimo iš darbo d÷l su jų pad÷timi susijusių priežasčių rizika gali neigiamai paveikti n÷ščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų fizinę ir psichinę būseną, tod÷l tur÷tų būti priimtos nuostatos d÷l tokio atleidimo iš darbo uždraudimo.
Darbo kodekso 279 straipsnyje įtvirtinta, kad dirbančių invalidų saugą ir sveikatos apsaugą garantuoja Kodeksas ir kiti įstatymai, darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teis÷s aktai.Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme invalidas apibūdinamas kaip neįgalus asmuo, kuriam d÷l įgimtų ar įgytų sveikatos trūkumų norminių teis÷s aktų nustatyta tvarka pripažintas ribotas darbingumas. Dirbančių invalidų saugos ir sveikatos garantijos yra siejamos su invalidumo priežastimi. Tais atvejais, kai darbuotojo sveikata pablog÷jo d÷l darbo atitinkamoje įmon÷je, tokiam darbuotojui taikomos didesn÷s lengvatos ir garantijos.
Esant suminei darbo laiko apskaitai, kuri gali būti įvedama įmon÷se, įstaigose ir organizacijose, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę, kai d÷l darbo pobūdžio, darbo ar gamybos sąlygų negalima iš anksto nustatyti ir laikytis kasdien÷s ar savait÷s darbo laiko trukm÷s, privalo būti garantuota Darbo kodekso nustatyta paros bei savait÷s nepertraukiamo poilsio trukm÷. Jeigu taikant suminę darbo laiko apskaitą darbo laikas viršija keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ar dvyliką valandų per pamainą, viršijantis laikas laikomas viršvalandiniu darbu.
Manau, kad tikrai galima sutikti su J. Tartilo84 nuomone, jog kodekse, kuris išsamiai aptaria darbuotojų darbo sąlygų garantijas, net neužsimenama apie vis dažniau pasireiškiančias
83 Tarybos direktyva 92/85/EEB d÷l priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresn÷ n÷ščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>
84 Xxxxxxxx X. Darbuotojų darbo sąlygų garantijos naujajame Darbo kodekse // Jurisprudencija, 2003, t. 40 (32), P. 44
streso realijas darbe. Nors ir kuklus įstatymo straipsnis apie šį, ypač neigiamą įtaką darbuotojų darbingumui ir sveikatai turintį veiksnį atkreiptų darbdavių, profesinių sąjungų, darbo tarybų d÷mesį į tai, d÷l ko kenčia apie 50 proc. Europos Sąjungos dirbančiųjų. Poįstatyminiai aktai, profsąjungų veikla sudarytų sąlygas priimti teisines prevencijos priemones nuo streso, veikiančio kas trečią Europos dirbantįjį. Europos Sąjungoje atlikti tyrimai rodo, kad stresą darbe sukelia šie veiksniai: greitas darbo tempas, darbuotojo pareigų neapibr÷žtinumas, per griežti darbo reikalavimai, prasta vadyba. Europos Sąjungos ir sveikatos darbe agentūros kreipimesi, darbdaviai raginami daugiau d÷mesio skirti streso darbe prevencijai. Lietuvoje darbdaviai tur÷tų įsitikinti, ar darbo užduotys atitinka darbuotojų sugeb÷jimus, kokie yra darbuotojų tarpusavio santykiai, ar aiškios ir konkrečios jų tarnybin÷s funkcijos, ar nedirba darbų, nebūdingų jų profesinei specifikai.
3.3. TEISINGO DARBO APMOKĖJIMO UŽTIKRINIMAS
Darbo teis÷je darbo užmokestis – toks atlyginimas, kurį darbdavys moka darbuotojui, atliekant darbo funkcijas, t.y. už darbą darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Tai prievol÷ išplaukianti iš darbo sąlygų. Darbo apmok÷jimas ir darbo užmokestis yra panašios sąvokos, skirtumas tas, kad darbo apmok÷jimas – platesn÷ sąvoka, kadangi ji apima ne tik konkrečius darbo užmokesčio dydžius, jo struktūrą, bet ir išmok÷jimo tvarką, vietą, terminus bei kitus klausimus, numatytus Darbo kodekse ir kituose teis÷s aktuose. Pagal TDO konvenciją Nr. 9585 Konvencijoje terminas "darbo užmokestis" reiškia atlyginimą arba uždarbį, kad ir kaip paskirtą arba apskaičiuotą, kurį galima išreikšti arba išreikštą pinigais, nustatytą abipusiu susitarimu arba pagal nacionalinius įstatymus ar kitus norminius aktus, ir kurį darbdavys moka įdarbintam asmeniui rašytin÷s arba nerašytin÷s sutarties pagrindu už padarytą ar sutartą padaryti darbą arba už suteiktas ar sutartas suteikti paslaugas. Suteikiant darbuotojams teisę planuoti savo išlaidas, tuo pačiu suteikiant teisę į laisvę, konvencija numato, jog darbo užmokestis mokamas reguliariai. Darbo užmokesčio mok÷jimo intervalus nustato nacionaliniai įstatymai ar kiti norminiai aktai arba yra patvirtinami kolektyvinio susitarimo ar arbitražo sprendimo, išskyrus atvejus, kai yra kitų tinkamų susitarimų, garantuojančių darbo užmokestį mok÷ti reguliariais intervalais.
Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta teis÷ - gauti teisingą apmok÷jimą už darbą, tą patį pakartoja Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Teis÷ gauti teisingą atlyginimą , tai atlyginimas, kuris garantuotų darbuotojams ir jų šeimos nariams normalų gyvenimo lygį: padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius bei ypatingas darbo sąlygas, vyrų ir moterų vienodą atlyginimą
85 TDO Konvencija Nr. 95 d÷l darbo užmokesčio apsaugos // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą:
<xxx.xxxxxx.xx>
už vienodą darbą, tinkamą išankstinį pranešimą apie atleidimą iš darbo laiką. Tarybos direktyvos Nr. 75/117/EEB86 1 straipsnyje nurodoma, jog vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas, toliau vadinamas "vienodas darbo užmokesčio principas", reiškia bet kokios diskriminacijos d÷l lyties panaikinimą visų aspektų ir sąlygų atlyginant už tą patį darbą arba už vienodos vert÷s darbą atžvilgiu. Tais atvejais, kai nustatant darbo užmokestį naudojama pareigybių klasifikacijos sistema, ji turi būti grindžiama vienodais kriterijais, taikomais vyrams ir moterims, ir parengta taip, kad panaikintų bet kokią diskriminaciją d÷l lyties. Xxxxxxx÷s nar÷s turi panaikinti bet kokią vyrų ir moterų diskriminaciją, atsirandančią d÷l vienodo darbo užmokesčio principui prieštaraujančių įstatymų ir kitų teis÷s aktų. Atsižvelgdamos į savo nacionalines sąlygas ir teisines sistemas, imtis būtinų priemonių užtikrinti vienodo darbo užmokesčio principo taikymą, pasirūpinti, kad įgyvendinant šį principą būtų galima taikyti veiksmingas priemones.
Būtina pamin÷ti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažym÷jo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teis÷ gauti teisingą apmok÷jimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisin÷s valstyb÷s principo, kuris apima ir teis÷tų lūkesčių apsaugos principą. Nagrin÷jamos bylos kontekste konstitucinis teis÷tų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad jei asmeniui pagal teis÷s aktus yra nustatytas tam tikras apmok÷jimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką. Teis÷tų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstyb÷s institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tik÷tis, kad jų pagal galiojančius teis÷s aktus įgytos teis÷s bus išlaikytos nustatytą laiką ir gal÷s būti realiai įgyvendinamos. 87Teis÷ gauti teisingą apmok÷jimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visu, asmenų lygyb÷s įstatymui, teismui bei kitomis valstyb÷s institucijomis, principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį d÷l lyties, ras÷s, tautyb÷s, pilietyb÷s, politinių įsitikinimų, pažiūros, religijos ir kitų aplinkybių, nesusijusiu su dalykin÷mis darbuotojų savyb÷mis, nepasikeitus darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.
Konstitucijoje įtvirtinta asmens visuomen÷s interesų pusiausvyra. Be to apmok÷jimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstyb÷s biudžeto ar savivaldyb÷s biudžeto l÷tų, kategorijoms. Apmok÷jimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.
86 Tarybos direktyva 75/117/EEB d÷l valstybių narių įstatymų, skirtų taikyti vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principą, derinimo // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>
87 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas „ D÷l muitin÷s pareigūnų tarnybinių atlyginimų“// Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 107-3885
Šiuo klausimu 2009 m. sausio 15 d. Konstitucinis teismas pri÷m÷ nutarimą88, apsvarstęs Seimo Pirmininko prašymą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto nuostata reiškia, kad valstyb÷je susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei pad÷čiai įstatymų leid÷jas gali laikinai nustatyti mažesnį Seimo nario atlyginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punkto nuostata "kai d÷l ypatingų aplinkybių (ekonomin÷s kriz÷s, gaivalin÷s nelaim÷s ir kt.) valstyb÷je susiklosto itin sunki ekonomin÷, finansin÷ pad÷tis <...> įstatymų leid÷jas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomen÷s ir valstyb÷s interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes" inter alia reiškia, jog valstyb÷je susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei pad÷čiai įstatymų leid÷jas gali laikinai nustatyti mažesnį Seimo nario atlyginimą negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje. Šiame kontekste pažym÷tina, kad įstatymų leid÷jui d÷l valstyb÷je susiklosčiusios itin sunkios ekonomin÷s, finansin÷s pad÷ties priimant sprendimą mažinti iš valstyb÷s ir savivaldyb÷s biudžetų l÷šų finansuojamų institucijų pareigūnų ir kitų valstyb÷s tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinta, jog valstyb÷s ekonomin÷, finansin÷ pad÷tis iš tiesų yra tokia sunki, kad tai suponuoja būtinybę mažinti min÷tų pareigūnų ir valstyb÷s tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą. Taip pat pažym÷tina, kad toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkyb÷mis, liudijančiomis itin sunkią valstyb÷s ekonominę, finansinę pad÷tį, kaip antai pajamų į valstyb÷s biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad d÷l to valstyb÷ nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia pad÷tis valstyb÷je n÷ra trumpalaik÷. Tais atvejais, kai susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei pad÷čiai nustatomas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu nustatytasis Seimo kadencijos pradžioje, turi būti laikomasi tokių reikalavimų: Seimo nario atlyginimas mažinamas įstatymu, tai daroma laikinai (kol valstyb÷s ekonomin÷, finansin÷ pad÷tis yra itin sunki), turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, jog Xxxxx nario atlyginimas negali būti sumažintas taip, kad Seimo narys negal÷tų visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucin÷s priederm÷s.
Darbuotojus nuo nepateisinamai mažo darbo užmokesčio apsaugo minimalus darbo užmokestis. Darbo kodekso 187 straipsnyje nurodoma, kad Vyriausyb÷ Trišal÷s tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją m÷nesinę algą. Vienas iš minimalaus darbo
88 Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimas „ D÷l Seimo narių atlyginimo mažinimo“ // Valstyb÷s žinios, 2009, Nr. 6-170
užmokesčio nustatymo tikslų yra suteikti asmenims galimybę užtikrinti bent jau minimalų gyvenimo lygį atitinkančias gyvenimo sąlygas. TDO konvencijoje Nr. 13189 numatyta, kad nustatant minimalaus darbo užmokesčio dydį, kiek tai įmanoma ir priimtina pagal nacionalinę praktiką ir sąlygas, atsižvelgiama į: darbuotojų ir jų šeimų poreikius, atsižvelgiant į bendrą darbo apmok÷jimo lygį šalyje, pragyvenimo išlaidas, socialin÷s apsaugos išmokas, kitų socialinių grupių pragyvenimo lygį, ekonominius veiksnius, įskaitant ekonominę pl÷trą, darbo našumą ir ketinimus siekti ir išlaikyti aukštą užimtumo lygį. Darbuotojo užmokestis turi būti teisingas ir lyginant jį su kitų tos pačios organizacijos darbuotojų atlygiais. Kiekvienas darbuotojas, lygindamas savo uždarbį su kitų tos pačios organizacijos darbuotojų uždarbiais, tur÷tų jaustis esąs įvertintas teisingai. Tod÷l organizacija tur÷tų įvertinti darbus ir nustatyti kiekvieno darbo (pareigyb÷s) santykinę vertę. Kiekvieno darbo santykinę vertę organizacijoje galima nustatyti tik įvertinus darbus pagal jų turinį, sud÷tingumą, atsakomyb÷s lygį arba kitus tai organizacijai būdingus veiksnius.
Nustačius kiekvieno darbo santykinę vertę organizacijoje panašūs darbai tur÷tų būti sugrupuojami į apmok÷jimo kategorijas bei numatomi uždarbio lygiai (gali būti ir koeficientais) – jie ir būtų darbdavių ir profsąjungos derybų objektas siekiant įteisinti juos kolektyvin÷mis sutartimis (susitarimais).90
Darbo kodekso 204 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų, kolektyvinių ar darbo sutarčių nustatytais atvejais, darbuotojams garantuojamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas Vyriausyb÷s nustatyta tvarka. Jeigu darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam darbo užmokestį, ne mažesnį už vidutinį moka arba kompensuoja ta įmon÷, įstaiga ar organizacija, kurios įpareigojimus ji vykdo. Remiantis Darbuotojo ir valstyb÷s tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka,91 į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma: pagrindinis darbo užmokestis už atliktą darbą, apskaičiuotas pagal įmon÷je, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmok÷jimo formas ir sistemas: valandiniai tarifiniai atlygiai, m÷nesiniai ir vienetiniai įkainiai; padidintas apmok÷jimas, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kitais teis÷s aktuose, kolektyvin÷je ir darbo sutartyse numatytais atvejais; priedai ir priemokos prie valandinių (dieninių) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių ir m÷nesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teis÷s aktuose, kolektyvin÷je ir darbo sutartyse; anksčiau gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktinio darbo užmokesčio skirtumas, mokamas darbuotojams
89 TDO konvencija Nr. 131 d÷l minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalys // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 30-736
90 Gerikien÷ V. Xxxxx apmok÷jimo įstatymų taikymo problemos // Jurisprudencija, 2002, t. 25(17); 39
91 Lietuvos Respublikos vyriausyb÷s 2003 m. geguž÷s 27 d. nutarimas Nr. 650 “D÷l darbuotojo ir valstyb÷s tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 52-2326
teis÷s aktuose, kolektyvin÷je ir darbo sutartyse numatytais atvejais (neatsižvelgiant į šio skirtumo mok÷jimo šaltinį); premijos (m÷nesio, ketvirčio, už 6, 9 m÷nesių ar metų darbo rezultatus, vienkartin÷s, iš jų ir premijos iš pelno bei tantjemos) pagal įmon÷s darbo apmok÷jimo ir skatinimo sistemą, darbuotojams skatinti skirtos vienkartin÷s pinigin÷s išmokos, pareigin÷s algos dydžio vienkartinis priedas, mokamas valstyb÷s tarnautojams. Vidutinis darbo užmokestis kaip garantin÷ išmoka, darbuotojui mokamas už atostogų laiką, už papildomas ir specialias pertraukas, kurios įskaitomos į darbo laiką, darbuotojams, d÷l darbo privalomai siunčiamiems į medicinos įstaigas pasitikrinti sveikatos. Darbo kodekso 209 straipsnis numato garantijas besimokantiems darbuotojams – darbuotojai, kurie mokosi mokymo įstaigose, taikomos Kodekso, kitų įstatymų ir norminių teis÷s aktų nustatytos lengvatos ir garantijos. Nagrin÷jamo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokymo įstaigose besimokantiems darbuotojams m÷nesinis uždarbis visais atvejais negali būti mažesnis už Vyriausyb÷s nustatytą minimaliąją algą.
Vertinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią asmens teisę gauti teisingą apmok÷jimą už darbą turinį, reikia pasakyti, kad teisingas apmok÷jimas už darbą yra toks, kuris nepažeidžia n÷ vienos iš sutarties šalių (darbdavio ir darbuotojo) teisių ir teis÷tų interesų, taip pat atitinka darbo sud÷tingumą ir padengia pasirengimo dirbti bei darbingumo atstatymo sąnaudas.
IŠVADOS
1. Darbuotojo konstitucin÷s teis÷s bei laisv÷s priklauso socialinių ir ekonominių teisių katalogui. Šioms teis÷ms priskirtinos: teis÷ laisvai pasirinkti darbą, teis÷ tur÷ti saugias darbo sąlygas, teis÷ į teisingą darbo užmokestį ir lygų apmok÷jimą už lygiavertį darbą, teis÷ į poilsį, laisvalaikį, apmokamas atostogas, teis÷ jungtis į profesines sąjungas, teis÷ streikuoti. Asmens darbas neatsiejamas nuo jo asmenyb÷s, tod÷l būtinos socialin÷s garantijos bei valstyb÷s apsauga, užtikrinanti normalų socialinį darbuotojų ir darbdavių bendravimą, darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas.
2. Apsauga darbo teisiniuose santykiuose pasireiškia siekimu apsaugoti ekonomiškai silpnesnę darbo teisinių santykių šalį – darbuotojo teises, teis÷tus interesus bei gal÷jimą reikšti savo valią. Darbuotojas, kaip darbo teisinių santykių subjektas, n÷ra absoliučiai ginamas įstatymo – nor÷damas įgyti ir įgyvendinti daugelį įstatymo jam suteikiamų teisių, jis privalo būti ne tik aktyvus darbo teisinių santykių dalyvis, bet tinkamai ir laiku rūpintis jam įstatymo suteikiamų teisių įgyvendinimu
3. Vienu pagrindiniu kolektyvin÷s darbo teis÷s principu laikoma asociacijos laisv÷, tai teis÷ vienytis į organizacijas. Konstitucijos pagrindu veikiančios profesin÷s sąjungos yra kolektyvinių darbo santykių subjektas, tinkamai ir teisingai atstovaujantis bei ginantis darbuotojų, kaip socialin÷s visuomen÷s grup÷s, ekonomin÷s veiklos šakos interesus, tam tikros teritorijos ir valstyb÷s mastu. Kolektyviniai darbo santykiai padeda užtikrinti lygiavertę kolektyvin÷s sutarties šalių pad÷tį, apginti tiek vienos, tiek kitos šalies teis÷s ir teis÷tus interesus, socialin÷s partneryst÷s sąlygomis kolektyvinių sutarčių normos mažina socialinę įtampą.
4. Darbuotojams streikuojant, pripažįstama teis÷ ginti savo profesinius, ekonominius ir socialinius interesus, susijusius su geresnių darbo sąlygų nustatymu ar profesin÷s prigimties kolektyviniais reikalais bei teis÷ tokiu būdu spręsti ekonominius ir socialinius klausimus ar iš jų kylančias problemas, glaudžiai susijusias su darbuotojų darbo sąlygomis.
5. Siekiant užtikrinti, kad darbo teisinių santykių subjektai laikytųsi darbo įstatymų, kolektyvinių sutarčių, taip padedant darbuotojams įgyvendinti įstatymu suteiktas teises bei apsaugoti laisves, valstyb÷je veikia kontrol÷s ir pažeidimų prevencijos sistema, kurią vykdo valstybin÷ darbo inspekcija.
6. Užtikrinant pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialin÷s partneryst÷s pagrindu ir apsaugant darbuotojo, kaip ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesn÷s pus÷s teises bei laisves, darbo
santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti.
LITERATŪROS SĄRAŠAS TARPTAUTINIAI TEISĖS AKTAI
TDO konvencijos ir rekomendacijos
1. TDO konvencija Nr. 29 d÷l priverstinio ar privalomojo darbo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 27-648.
2. TDO konvencija Nr. 81 d÷l darbo inspekcijos pramon÷je ir prekyboje // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxx.xxxxxx.xx>.
3. TDO Konvencija Nr. 87 d÷l asociacijų laisv÷s ir teis÷s organizuotis gynimo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 27-653.
4. TDO Konvencija Nr. 95 d÷l darbo užmokesčio apsaugos // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12- 01]. Prieiga per internetą: <xxx.xxxxxx.xx>.
5. TDO Konvencija Nr. 98 d÷l teis÷s jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 28-674.
6. TDO konvencija Nr. 111 d÷l diskriminacijos darbo profesin÷s veiklos srityje // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 28-677.
7. TDO konvencija Nr. 122 d÷l įdarbinimo politikos // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą:<xxx.xxxxxx.xx>.
8. TDO konvencija Nr. 131 d÷l minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į
besivystančias šalys // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 30-736.
9. TDO Konvencija Nr. 135 d÷l darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmon÷je // Valstyb÷s žinios. 1996. Nr. 30-737.
10. TDO konvencija Nr. 175 d÷l ne visos darbo dienos // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą:<xxx.xxxxxx.xx>.
11. TDO konvencija Nr. 182 d÷l nepriimtino vaikų darbo uždraudimo ir neatid÷liotinų veiksmų tokiam darbui panaikinti // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 49-2116.
ES teisės aktai
1. Pagrindinių Europos sąjungos teisių chartija // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-06]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx.xxxxxxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xx_xxxx/xxxxxxxx.xxx>.
2. Tarybos direktyva 97/81/EB d÷l darbo ne visą darbo laiką // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009- 01-18]. Prieiga per internetą:< xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>.
3. Tarybos direktyva 2003/88/EB d÷l tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-01-18]. Prieiga per internetą:< xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>.
4. Tarybos direktyva 98/59/EB d÷l valstybių narių įstatymų, susijusiu su kolektyviniu atleidimu iš darbo, derinimo// OL L 225, 1998 8 12, P. 16
5. Tarybos direktyva 89/391/EEB d÷l priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti
// [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx/ >.
6. Tarybos direktyva 76/207/EB d÷l vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009-02-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>.
7. Tarybos direktyva 92/85/EEB d÷l priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresn÷ n÷ščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo// [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: < xxxx://xxx- xxx.xxxxxx.xx>.
8. Tarybos direktyva 75/117/EEB d÷l valstybių narių įstatymų, skirtų taikyti vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principą, derinimo // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2008-12-01]. Prieiga per internetą: <xxxx://xxx-xxx.xxxxxx.xx>.
Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai
1. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 77-3290
2. Visuotin÷ žmogaus teisų deklaracija // Valstyb÷s žinios, 2006, Nr. 68-2497
3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 96-3016
4. Europos socialin÷ chartija (pataisyta) // Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 49-1704
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTAI
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstyb÷s žinios, 1992, Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr.124-5626.
3. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstyb÷s žinios, 1993, Nr. 12-269.
4. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 22,24,43,52,58,67,68,69,70,71,72,73,76,77,78,79,80,83,84,85,130,193,194 straipsnių pakeitimo ir papildymo, kodekso papildymo 751, 1301, straipsniais bei kodekso priedo papildymo įstatymas // Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 36-2375.
5. Lietuvos Respublikos Darbo sutarties įstatymas// Valstyb÷s žinios, 1991, Nr. 36-973.
6. Lietuvos Respublikos Darbo sutarties įstatymo 9 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymas // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. IX-772.
7. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 70-3170.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1995 m. sausio 24 d. nutarimas „D÷l Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14, straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atsitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstyb÷s žinios, 1955, Nr. 9-199.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas „D÷l Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai„ // Valstyb÷s žinios, 1996, Nr. 114-2643.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998 m. rugs÷jo m÷n. 24 d. nutarimas „ D÷l Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstyb÷s žinios, 1998, Nr. 85-2382.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas „D÷l profesinių sąjungų įstatymo preambul÷s 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 9-199.
12. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2004 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. 1-108 „D÷l Lietuvos Respublikos valstybin÷s darbo inspekcijos darbo reglamento patvirtinimo“// Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 102-4585.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „D÷l SSRS valstyb÷s saugumo komiteto kadrinių darbuotojų kadrin÷s veiklos.“ // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 23-666.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. geguž÷s 24 d. nutarimas „ D÷l ne viso darbo laiko nustatymo“ // Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 45-1595.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas „D÷l teis÷jų darbo apmok÷jimo įstatymo normų // Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 62-2276.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas „D÷l muitin÷s pareigūnų tarnybinių atlyginimų“// Valstyb÷s žinios, 2001, Nr. 107-3885.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas „D÷l kasos aparatų įrengimo keleivinio transporto priemon÷se“ // Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 39-1441.
18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „D÷l valstyb÷s tarnybos“ // Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 181-6708.
19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas „D÷l Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. geguž÷s 19 d. redakcija) nuostatos ir d÷l :Lietuvos respublikos vyriausyb÷s 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „ D÷l nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 51-1904.
20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarimas „D÷l Seimo narių atlyginimo mažinimo“ // Valstyb÷s žinios, 2009, Nr. 6-170.
21. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1991, Nr. 34-933.
22. Socialin÷s apsaugos ir darbo ministr÷s įsakymu sudarytos koordinacin÷s Darbo kodekso nuostatomis aiškinti grup÷s 2003 m. birželio 10 d. išaiškinimas Nr. 3 // xxx.xxx.xx
23. Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1999, Nr. 60- 1948.
24. Lietuvos Respublikos Valstybin÷s darbo inspekcijos įstatymas // Valstyb÷s žinios, 1994, Nr. 87-1644.
25. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2003 m. geguž÷s 27 d. nutarimas Nr. 650 “D÷l darbuotojo ir valstyb÷s tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 52-2326.
26. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2003 m. birželio 20 d. Nr. 1-172 nutarimas „ D÷l priemonių darbuotojų saugos ir sveikatos būklei gerinti“ // Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 70-3113.
TEISMŲ PRAKTIKA
1. LAT CBS teis÷jų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis x.x. X. Xxxxxxxxxxxx x. Vilniaus miesto valstybin÷ mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999, kat. 32.
SPECIALIOJI LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras I dalis.- Vilnius, 2000.
2. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras I tomas.- Vilnius: Justitia, 2003.
3. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras II tomas.- Vilnius: Justitia, 2004.
4. Birmontien÷ X. Xxxxxxxxxx X. Ir kt. Lietuvos Konstitucin÷ teis÷. - Vilnius, 2002.
5. Xxxxxx X. Teis÷s pagrindai. Vilnius, 1999.
6. Davulis T. Darbo teis÷: Europos Sąjunga ir Lietuva.- Vilnius, 2004.
7. Dambrauskien÷ G. Konstitucin÷s teis÷s į darbą garantijos ir Lietuvos Respublikos naujasis darbo kodeksas // Jurisprudencija, 2002, t. 30(22).
8. Dabartin÷s lietuvių kalbos žodynas.- Vilnius, 2000.
9. Gerikien÷ V. Xxxxx apmok÷jimo įstatymų taikymo problemos // Jurisprudencija, 2002, t. 25(17).
10. Kasiliauskas N. Kolektyvinių sutarčių reikšm÷ reguliuojant darbo santykius // Justitia, 2005, Nr. 2(56).
11. Mačernyt÷-Panomariovien÷ I. Teisin÷ garantijų darbuotojų prigimtis // Jurisprudencija, 2002, t. 25(17).
12. Xxxxxxxxx et al. Darbo teis÷.-Vilnius:Teisin÷s informacijos centras, 2008.
13. Petrylait÷ D. Konstitucin÷ darbuotojų teis÷ streikuoti: šios teis÷s įgyvendinimo teisin÷s prielaidos ir sąlygos // Justitia, 2005, Nr. 1(55).
14. Petrylait÷ D. Profesinių sąjungų veikla ir socialin÷s partneryst÷s pl÷tra Lietuvoje. - Jonava: AB „Achema“ profesin÷ sąjunga, 2008.
15. Petrylait÷ D. Kolektyviniai darbo ginčai.- Vilnius: Teisin÷s informacijos centras, 2005.
16. Xxxxxxxxxxx÷ I. Papildomi darbuotojo ir darbdavio susitarimai // [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2009- 01-18]. Prieiga per internetą:
<xxxx://xxx.xxxxxxxx.xx/xxxxxx/xxx/xx/Xxxx_xxxxxxxxxx_XX_xxxxxxxxxxxx.xxx>
17. Pumputis A ir kt. Konstitucingumas ir pilietin÷ visuomen÷. -Vilnius, 2003.
18. Xxxxxxxx X. Darbuotojų darbo sąlygų garantijos naujajame Darbo kodekse // Jurisprudencija, 2003, t. 40(32), P. 44
19. Xxxxxxxxx X. Darbo teis÷: teorija ir praktika. I tomas. - Vilnius: Justitia, 2005.
20. Xxxxxxxx X. Teis÷s teorija.- Vilnius: Justitia, 2000.
21. Xxxxxxxxxxx X. Xxxxxxx÷s ir teis÷s teorija.- Vilnius: Justitia, 2000.
KITA LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas // xx.xxxx.xx
2. Lietuvos Respublikos seimas // xxx.xxx.xx
3. Lietuvių kalbos žodynas // xxx.xxx.xx
4. Laisvoji enciklopedija Vikipedija // xxx.xxxxxxxxx.xx
5. Lietuvos Respublikos Socialin÷s apsaugos ir darbo ministerija // xxx.xxxxxx.xx
6. Lietuvos Respublikos valstybin÷ darbo inspekcija // xxx.xxx.xx
7. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų internetiniai puslapiai // xxx.xxx.xx, xxx.xxxx.xx, xxx.xxxxxxxxxxx.xx.
8. Žmogaus teisių svetain÷ // xxx.xxxxxxxxxx.xx
DARBUOTOJO KONSTITUCINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ APSAUGA SANTRAUKA
Šiame darbe keliamas tikslas - remiantis Konstitucija, Darbo kodeksu, kitais darbo teisę reglamentuojančiais teis÷s aktais, Tarptautin÷m sutartim, Tarybos direktyvom, Lietuvos Konstitucinio teismo nutarimais - atskleisti darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių sampratą, pateikti apsaugos mechanizmą bei apžvelgti Darbo kodekse numatytas garantijas, kurių pagalba ginamos darbuotojų Konstitucin÷s teis÷s ir laisv÷s.
Analizuojant darbuotojo konstitucines teises ir laisves, būtina pažym÷ti, kad Konstitucija yra pagrindinis valstyb÷s įstatymas. Jis įtvirtina svarbiausius valstyb÷s visuomeninius santykius. Konstitucijos, kaip svarbiausio teis÷s šaltinio, įtaka visam teis÷kūros procesui yra labai didel÷, jos nuostatos įpareigoja įstatymų leid÷ją ir kitus teis÷kūros subjektus sureguliuoti svarbiausius valstyb÷s visuomeninius santykius laikantis jos nustatytų reikalavimų, tačiau svarbiausia, kad Konstitucijos normos yra privalomos įstatymų leid÷jui. Niekas negali peržengti Konstitucijoje suteiktų tautos įgaliojimų ir pažeisti asmenų teisių ir laisvių. Tai vienas iš pačių svarbiausių principų kuriant teisinę valstybę ir pilietinę visuomenę.
Darbe nagrin÷jama darbuotojo konstitucinių teisių ir laisvių apsauga, įgyvendinant teis÷s normas. Analizuojami trys įgyvendinimo būdai.
⮚ Savarankiški individualūs veiksmai;
⮚ Savarankiški kolektyviniai veiksmai;
⮚ Darbo teisių įgyvendinimas su kompetentingų institucijų pagalba.
Neretai darbuotojai nukenčia, d÷l savo teisių ir apskritai d÷l darbo santykius, reglamentuojančių įstatymų nežinojimo ir neišmanymo. Tod÷l rašant apie darbuotojų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą, pamin÷jau Xxxxxxxxx÷s darbo inspekcijos bei Profesinių sąjungų įtaką darbuotojų informavimo, teisų ir laisvių įgyvendinimo procesui. Darbo kodekse svarbią vietą užima kolektyvinius darbo santykius, reglamentuojančios nuostatos. Vienais iš svarbiausių darbo santykių principų yra laikomi socialin÷s partneryst÷s, kolektyvinių derybų bei kolektyvinių sutarčių laisv÷s principai. Pagal Darbo kodekso nuostatas didelę reikšmę reguliuojant darbo santykius ir nustatant darbo sąlygas turi kolektyvin÷s sutartys.
Viena iš pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių yra asociacijos laisv÷, ji ypatinga tuo, kad suteikia darbuotojams galimybę išreikšti savo troškimus ir stiprina jų poziciją kolektyviniuose derybose, atkurdama j÷gų pusiausvyrą.
Darbe nagrin÷jamos teis÷s streikuoti įgyvendinimo galimyb÷s bei d÷l to kylančios problemos. Teis÷ streikuoti yra viena iš Tarptautin÷s darbo organizacijos ginamo asociacijų laisv÷s principo įgyvendinimo formų.
Garantijos ir jų teisin÷ prigimtis tiesiogiai susijusios su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu. Žmogaus teisių garantijos – sud÷tingas įvairiapusis reiškinys. Jų atsiradimas susijęs su teis÷s normų, kuriomis suformuluotos žmogaus teis÷s, geneze bei jų pripažinimu, apsauga, tai- kymo užtikrinimu. Išskirtinę žmogaus teisių vietą užima darbo teis÷s ir jų garantijos. Garantijos darbuotojams – vienas iš darbo santykių esminių, nuo kitų teis÷s šakų skiriančių bruožų. Tik pasitelkus garantijas galima suderinti teisinius darbuotojo ir darbdavio santykius. Pačių darbuotojų teisių ir laisvių deklaravimas tiek tarptautiniuose, tiek ir nacionaliniuose dokumentuose nieko nereikš, jeigu nebus numatyta jų įgyvendinimo tvarka, būdai ir priemon÷s.
PROTECTION OF THE EMPLOYEE'S CONSTITUTIONAL RIGHTS AND FREEDOMS SUMMARY
The goal aimed at in the present thesis is on the basis of the Constitution, Labour Code and other legal acts regulating labour legislation, International agreements, Council Directives Resolutions of the Constitutional Code of the Republic of Lithuania to disclose the concept of constitutional rights and freedoms of an employee, to present a mechanism of their protection and to examine guarantees provided for in the Labour Code on the basis of which Constitutional rights of employees are protected.
Analysing Constitutional rights and freedoms of an employee it is worthwhile to note that the Constitution is the main law of a country. It secures the main social relations in a state. The influence of the Constitution as of the main source of the law on the law-making process in general is very important and the provisions of it obligate the persons making the laws and other subjects of law making to effect regulation of the main social relations in a country observing the provisions established by but most important is that the norms of the Constitution are mandatory to a law- maker. Nobody may infringe the powers granted by the nation in the form of the Constitution and to violate the rights and freedoms of persons. It is one of the main principles on the basis of which a legal state and a civil society is built.
The protection of constitutional rights and freedoms of an employee on the basis of Constitutional norms is examined in the paper. Three ways of their enforcement are analysed in it.
⮚ Independent individual acts;
⮚ Independent collective acts;
⮚ Enforcement of labour rights aided by competent institutions.
Quite often employees suffer because they do not know and are not familiar with the laws regulating their rights and labour relations in general. For this reason, writing about the protection of Constitutional rights and freedoms of employees I had mentioned the influence of the State Labour Inspectorate and of the trade unions on informing the employees and on the process of enforcement of their rights and freedoms. The provisions regulating collective labour relations occupy an important part of the Labour Code. The principles of social partnership and of the freedom of collective negotiations are seen among the most important principles of labour relations. collective negotiations In accordance with the provisions of the Labour Code collective agreements play a significant role in the regulation of the labour relations and in establishing the conditions of work.
The freedom of associations is among the most important human rights and freedoms and it is special in opening for the employees the possibility to express their desires and strengthens their position in collective negotiations recovering the equilibrium of forces.
The possibilities of enforcement of the right to go on strike end the problems related to it are examined in the thesis. The right of going on strike is one of the forms of enforcement of the principle of the rights of associations defended by the International Labour Organization.
The guarantees ant their legal nature are directly related with the enforcement of human rights and freedoms. The guarantees of human rights are a complicated and multilateral phenomenon. Their origin is related with their genesis of the legal norms on the basis of which human rights are formed up and also with their recognition, protection and assurance of enforcement. The labour rights and their guarantees occupy an exceptional place in the human rights. The guarantees to the employees is one of the most essential characteristic features of the labour relations by which they differ from other fields of the law. Only by using guarantees legal relations between an employer and an employee may be co-ordinated. Declaration of rights and freedoms of the employees both in international and in legal documents shall be meaningless if the procedures, ways ant means of their enforcement are not provided for.