PRIEVOLIŲ TEISĖ II
PRIEVOLIŲ TEISĖ II
(Xxxxxxxx Xxxxxxx)
Paskaitos tema: Pirkimo-pardavimo sutartis. Bendrosios nuostatos (dalyko programos 1 tema)
Pagrindiniai klausimai:
1. Pirkimo-pardavimo sutarčių teisės teisinio reguliavimo šaltiniai (bendras apibūdinimas)
2. Pirkimo-pardavimo sutarties kaip sandorio apibūdinimas (principai, bendras apibūdinimas):
a. Samprata, apibūdinimas pagal rūšis ir teisinis reguliavimas
i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
ii. Apibūdinimas pagal rūšis.
b. Sutarties šalių apibūdinimas
c. Esminės sąlygos:
i. Dalykas;
ii. Kaina – esminė sąlyga ar ne?;
iii. Kitos sąlygos.
d. Sutarties forma:
i. Bendros taisyklės;
ii. Specialios taisyklės
e. Pirkimo-pardavimo sutartinių teisinių santykių reguliavimas:
i. CK – bendrosios normos ir singuliarinės;
ii. Kiti įstatymai.
3. Pirkimo-pardavimo sutarties šalių pagrindinės ir šalutinės pareigos:
a. Pardavėjo pagrindinės pareigos:
i. Pareiga perduoti daiktą ir nuosavybės teisę;
ii. Pareiga perduoti daiktą, atitinkantį jam keliamiems reikalavimams;
iii. Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika ir jos paskirstymas
b. Pardavėjo šalutinės pareigos
c. Pirkėjo pagrindinės pareigos:
i. Pareiga sumokėti kainą;
ii. Pareiga priimti daiktą.
d. Pirkėjo šalutinės pareigos.
e. Daiktų kokybės patikrinimas (CK 6.328 str., 6.337 str.).
4. Pardavėjo ir pirkėjo teisių, šalims pažeidus pareigas, gynimo būdai
a. Pardavėjo teisių gynimo būdai;
b. Pirkėjo teisių gynimo būdai.
5. 1980 m. JT konvencijos (Vienos konvencijos) dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių bendras apibūdinimas.
6. Bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės kūrimo tendencijos (Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo teisės (KOM (2011) 635) bendras apibūdinimas)
Literatūra:
X. Xxxxxxx. Pirkimo-pardavimo sutartis (paskaitos tezės (santrauka) (1-78 p.) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx). Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 275-297).
Teismų praktika nurodyta Prievolių teisės II pratybų (seminarų) 1 temos užduočių plane.
Papildomai rekomenduojama: SCHLECHTRIEM, Xxxxx; XXXXXXXXX, Ingebord. Commentary on the UN Convention on the International Sale of Goods (CISG). Second ed., Oxford University Press, 2005 (p. 23-62) (kopija pateikiama).
Papildomai apie pirkimo-pardavimo sutartis galima skaityti BAR, Ch., et. al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference. Vol. 2 Book IV), Munich: Sellier, European Law Publishers, 2009, p. 1207-1354.
Kontroliniai klausimai:
1. Kuo skiriasi pirkimo-pardavimo sutartis nuo mainų, dovanojimo, rentos, rangos sutarčių?
2. Ar gali būti pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teisė perduodama ne pirkėjui, o trečiajam asmeniui?
3. Ar kaina yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga?
4. Ar pardavėju gali būti ne daikto savininkas?
5. Ar privalo pirkėjas patikrinti daiktų atitikimą keliamiems reikalavimams prieš juos priimant?
6. Per kokį terminą pirkėjas privalo pareikšti pardavėjui reikalavimus ir ieškinį dėl daikto kokybės trūkumų ir per kokį terminą dėl neatitikimo kitiems reikalavimams?
7. Ar pardavėjas atsakys už daikto kokybės trūkumus, kuriuos jis žinojo, bet ir pirkėjas galėjo žinoti apie juos, jeigu būtų patikrinęs jų kokybę juos priimdamas?
8. Ar kuo nors skiriasi pirkėjo teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, kai pardavėjas sutartimi įsipareigojo suteikti daiktų kokybės garantiją, ir kai sutartimi tokios garantijos nesuteikė?
Naujausios LAT pozicijos temos klausimais Sutarties kvalifikavimo klausimas:
„[...] vertinant šalių sudarytą sutartį, iš kurios vykdymo kilo ginčas, ir kurios pagrindu pardavėjas įsipareigojo ne tik parduoti rezervinio maitinimo įrangą, bet ir atlikti įrangos paleidimo, derinimo ir perdavimo darbus, įrangą aptarnaujančių asmenų apmokymą, taikytina teisės norma, įtvirtinta CK 6.645 str. 4 d.: jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte, yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo-pardavimo sutartimi. Nagrinėjamu atveju įrangos paleidimo ir derinimo darbų kaina buvo nedidelė, palyginus su perkamos įrangos kaina, todėl teismai tinkamai kvalifikavo šalių sudarytą sutartį kaip pirkimo-pardavimo, o ne kaip rangos. Tiek pirkėjas, tiek pardavėjas pažeidė sutarties sąlygas - pirkėjas pavėluotai atsiskaitė už dalį įrangos, nepagrįstai atsisakė mokėti pagal sutartį sulygtą kainą, o pardavėjas pažeidė įrangos pristatymo terminą - todėl teismai pagrįstai priteisė nesumokėtą prekės kainą ir atitinkamą delspinigių sumą, atsižvelgdami ir į ieškovo (pardavėjo) sutarties įvykdymo termino pažeidimą [...]“ (LAT CBS 2010 m. gegužės mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2010, kat. 36.1; 45.1; 52.1).
Sutarties teisinės registracijos reikšmė (transporto priemonės pirkimo-pardavimo atveju)
„[...} nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos, todėl transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė pardavė automobilį trečiajam asmeniui, pažeidimo metu nebuvo jo savininkė ir teisėta valdytoja, jai pareikštas reikalavimas atlyginti automobilio saugojimo išlaidas negalėjo būti tenkinamas, o teismai nepagrįstai sprendė, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai privaloma registracija, kurios neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu [...]“ (LAT CBS 2011 m. vasario mėn. 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-54/2011, kat. 33; 35.3.6; 35.5) (šiuo klausimai taip pat žr. LAT CBS nutartis: 2010 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-502/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5; 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-495/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5; 2010 m. lapkričio mėn. 11 d. nutartį c. b. Nr. 3K-7- 309/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5).
Pardavėjo pareiga garantuoti nuosavybės teisę į daiktus / teisiniai padariniai, kai daiktą parduoda ne daikto savininkas
„[...] daikto pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos, t.y. bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės. Nagrinėjamu atveju sudarant vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį ir perduodant daiktą pirkėjui, jau buvo pareikštos trečiųjų asmenų daiktinės teisės į sutarties dalyką. Bylą nagrinėję teismai išvadą apie tai, kad atsakovui ginčo vilkikas nepriklausė nuosavybės teise, grindė bylos įrodymų visumos analize, o ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama [...]“ (LAT CBS 2011 m. lapkričio mėn. 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 462/2011, kat. 114.8.2).
Teisiniai padariniai, pažeidus pareigą perduoti tinkamos kokybės daiktus
„[...] Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys - įsipareigojimas perduoti tinkamus daiktus, atitinkančius sutartyje įtvirtintus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, kad daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą - už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar
turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka; termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodytos neigiamos pasekmės pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, be to, jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ( CK 6.348 straipsnio 3 dalis).
CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta, kad pirkėjas gali naudoti daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo metu dėl neaptartų trūkumų viršijo rinkos vertę; taikant šį teisių gynimo būdą turi būti nustatyta, kokia kaina pardavimo metu buvo ,,atitinkama", t. y. adekvati prekių kokybei ir tokios kokybės prekių rinkos vertei.
Specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami su nuostolių atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų - nuostolių faktas ir dydis (CK 6.249, 6.258 straipsniai), o tik po to sprendžiama dėl atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6.259 straipsnis) [...]“ (LAT CBS 2009 m. liepos mėn. 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-182/2009, kat. 44.5.1).
„[...] ieškovui parduotų prekių pakuotėse nurodytos kokybės neatitiktis tikrovei pripažintina esmine, nes žymuo CE ant pakuočių buvo naudojamas neteisėtai, deklaruotos prekių savybės skyrėsi nuo tikrųjų, toks savybių skirtumas laikytinas reikšmingu bei sudaro pagrindą išvada, jog ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš pirkimo– pardavimo sutarties, nes įsigijo prekes, neatitikusias nurodytų jų savybių, ir negalėjo jų realizuoti. Toks netinkamos kokybės daiktų pardavimas atitinka CK 6.217 str. 2 d. 1 p. nurodytą kriterijų ir vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.), kurią teismai pagrįstai sumažino, atsižvelgdami į atsakovui grąžintos produkcijos kiekį [...]“ (LAT CBS 2011 m. gruodžio mėn. 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-531/2011, kat. 42.11.1).
[...] parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų turi įrodyti pirkėjas. Pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 str. 1 d. 2, 4 p.). Sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, ar nukentėjusios šalies lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių. Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Nagrinėjamu atveju teismų išvada, kad sutarties pažeidimas - netinkamos kokybės prekių perdavimas - yra esminis, buvo padaryta apsiribojus teiginiu, jog ieškovas tikėjosi, kad gaminys turės ant jo pakuotės nurodytas savybes, tačiau neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus. Teismai nesiaiškino, kokią įtaką ieškovo interesams turėjo sutarties pažeidimas, ar ieškovas pardavė prekes, ar patyrė neigiamų turtinių praradimų, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui bei netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą [...]“ (LAT CBS 2010 m. gruodžio mėn. 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-569/2010, kat. 42.11.1; 45.1).
[...] pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Jeigu pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigia remdamasis CK 6.327 str. 5 d. nuostata, būtent jam tenka pareiga įrodyti CK 6.348 str. 2 d. nustatytas bei jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (jog daikto trūkumai atsirado po jo perdavimo pirkėjui, dėl pirkėjo netinkamo naudojimosi daiktu, trečiųjų asmenų kaltės, nenugalimos jėgos ir t.t.), taip pat kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodamas daiktas neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės, tiek teismo atliktos ekspertizės išvadose konstatuota, kad name įsiveisęs pelėsinis grybas užkrėtė namo grindis ir sienas, ir mediena, kuri buvo naudota namo statybai, jau buvo užkrėsta naminiu grybu. Kadangi pardavėjas yra atsakingas už daikto trūkumus, buvusius nuosavybės teisės perdavimo momentu, o namo perdavimo metu šis jau buvo užkrėstas naminiu grybu, todėl atsakovas yra atsakingas už netinkamą perduoto daikto kokybę ir privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius [...]“.
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį [...]“ (LAT CBS 2010 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-530/2010, kat. 44.5.1).
[...] Nagrinėjamoje byloje pirkimo–pardavimo sutarties objektas – nekilnojamasis daiktas, pastatas. Kadangi parduodamo daikto kokybė sutartyje nebuvo aptarta, tai pardavėjas privalėjo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktą, kad jį būtų galima naudoti tam, kam pastatai paprastai naudojami. Reikalavimai statiniams yra nustatyti Statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, pvz., statybos techniniuose reglamentuose (toliau – STR). Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akto išvados, kad 2010 metais savavališkai virš gamybinio korpuso 2P1p įrengto, praūžusios audros nuplėšto, dvišlaičio medinio stogo normatyvinė kokybė neatitiko Statybos įstatymo, STR 2.01.01(1):2005, STR 2.01.01(4):2008, STR 1.05.04:1998, STR 2.05.02:2008, STR 1.05.06:2010
reikalavimų, kad medinio stogo statramsčiai ir spyriai buvo laisvai atremti į sutapdintą stogą arba prikalti vinimis prie sutapdinto stogo; statramsčiai ir spyriai per gulekšnius turėjo būti inkaruojami į denginio konstrukcijas; medinio stogo mūrločiai vertikaliais varžtais buvo inkaruoti į įdrėkusį, peršalusį, įsisluoksniavusį parapetų mūrą;
inkariniai varžtai nesiekė net antros mūro eilės; mūrločiai turėjo būti inkaruojami į sienų mūrą ir denginio konstrukcijas, taip pat faktas, kad audra nuplėšė stogą, patvirtina, jog statinio stogas nebuvo tokios kokybės, kad jį būtų galima naudoti tam, kam tokie daiktai paprastai naudojami.
Kaip minėta, pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar daikto trūkumai normaliomis aplinkybėmis buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti, turi būti įvertinta aplinkybių visuma. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė įrengė šlaitinį stogą, neturėdama reikiamų dokumentų (projektų, leidimų), ir kad ši aplinkybė pirkėjams buvo žinoma. Jeigu statant (rekonstruojant) statinį nesilaikoma nustatytos tvarkos, tai pastato rekonstrukcijos techniniai sprendiniai pasirenkami ir įgyvendinami nesinaudojant specialistų paslaugomis. Tai sudaro prielaidas ir gali nulemti, kad statiniai ar jų pertvarkymai neatitiks saugumo ar patikimumo reikalavimų. Aplinkybės, kad rekonstrukcija atlikta nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, savaime nepakanka išvadai, jog statinys yra nepatikimas. Iš kitos pusės, apie tokias aplinkybes žinantis pertvarkyto daikto įgijėjas turi galvoti, kad taip pertvarkytas statinys gali neatitikti viešosios teisės aktų keliamų kokybės reikalavimų – jis gali būti nepakankamai atsparus, patikimas ir saugus naudotis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktas, jog stogo rekonstrukcija atlikta nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos ir pirkėjai tai žinojo, leidžia daryti išvadą, kad pirkėjai turėjo žinoti apie teisinio pobūdžio daikto trūkumus (t. y. tai, kad stogo rekonstrukcija atlikta neturint teisės aktuose nustatytų dokumentų), tačiau neduoda pagrindo išvadai, jog jie pakankamai išsamiai suvokė daikto fizinio pobūdžio trūkumus (t. y. kad stogo nebus galima naudoti pagal paskirtį dėl fizinių daikto savybių, kad stogas neatlaikys tam tikrų apkrovų).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad visiškai atleisti pardavėją nuo atsakomybės dėl parduoto daikto fizinio pobūdžio trūkumų CK 6.333 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai daikto trūkumai yra akivaizdūs, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo atveju pirkėjas gali gintis bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius, ir specialiaisiais teisių gynimo būdais, nustatytais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje, išskyrus teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu (CK 6.399 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirkėjai prašė priteisti nuostolius dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – nuostolių faktas ir dydis (CK 6.249, 6.258 straipsniai), po to sprendžiama dėl atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6.259 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pirkėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo suprasti prisiimantys riziką dėl to, jog tinkamai neįregistruoti ir be rekonstrukciją leidžiančių dokumentų atlikti pastato stogo pertvarkymai gali turėti įtakos stogo kokybei, gali sudaryti pagrindą sumažinti priteistiną nuostolių dydį (CK 6.259 straipsnis) (LAT CBS 2014 m. spalio 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-457/2014)
[...]Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog dėl nuostolių padidėjimo yra ir paties ieškovo kaltės. Ieškovo elgesys pagrįstai įvertintas kaip Sutarties šalies joje įtvirtintų priemonių galimiems nuostoliams minimizuoti nesiėmimas, pripažintas pagrindu mažinti skolininko atsakomybę, sprendžiant dėl priteistinų nuostolių dydžio.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad atsakovas, parduodamas ieškovui grūdus, garantavo jų kokybę, pateikdamas Patvirtinamąjį dokumentą VšĮ „Ekoagros“, išduotą, vadovaujantis Europos Tarybos reglamento Nr. 834/2007 ir Europos Komisijos reglamento Nr. 889/2008 nuostatomis bei Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimais. Prievolė, kurios tinkamą įvykdymą šalis garantuoja, pasižymi dideliu pareigos įvykdymo privalomumu, o tokios prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo garantavusioji šalis faktiškai neturi galimybės pateisinti ir privalo atlyginti visus tiesiogiai dėl jos neįvykdymo atsiradusius nuostolius, kuriuos ji numatė ar protingai galėjo numatyti. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui pažeidus prievolę garantuoti pirkėjui pateikiamo daikto kokybę, kylančią ne tik iš įstatymo (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), bet ir iš ieškovui pateikto Patvirtinamojo dokumento, jam nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės dėl tiesiogiai iš jo veiksmų kilusių nuostolių ar ją mažinti; kreditoriaus pareiga imtis priemonių galimiems nuostoliams mažinti buvo minimizuota ir jos nevykdymas nelėmė skolininko sutartinės civilinės atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo mažinimo nagrinėjamoje ginčo dalyje.
Nagrinėjamoje byloje svarbu atskirti nuostolius, tiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (negautas pajamas Vokietijos įmonei Xxxxxxxx X. Claus GmbH&Xx.XX pardavus atsakovo ieškovui parduotus rugius už mažesnę, nei ekologiškiems rugiams taikytiną, kainą) ir nuostolius, netiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (dėl kitų dviejų ūkininkų ieškovui parduotų grūdų pardavimo ieškovo kontrahentui už mažesnę kainą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalys pasirašytoje Grūdų pirkimo pardavimo sutartyje nustatė, jog sąskaita faktūra apmokama tik nustačius prekei priklausančio ekologinio sertifikato ir laboratorinės analizės rezultatų tinkamumą. Tyrimą atlieka nepriklausoma tyrimų laboratorija. Jei prekė atitinka visus įstatymų nustatytus rodiklius ir nuostatas dėl ekologijos už ją sumokama per 30 kalendorinių dienų. Šios Sutarties nuostatos aiškintinos taip, kad šalys numatė rizikos dėl netinkamos kokybės grūdų pardavimo paskirstymo mechanizmą ir dėl to susitarė. Pirkėjui nusprendus atlikti tolesnius veiksmus su įsigyta preke (maišyti juos su kitais grūdais), prieš tai neatlikus laboratorinės analizės (o tai galėjo lemti didesnių, su ieškovo ir atsakovo pasirašyta Sutartimi tiesiogiai nesusijusių, nuostolių atsiradimą), konstatuotina, kad jis buvo neatsargus ir nesiėmė Sutartyje nustatytų priemonių užkirsti kelią tokiems nuostoliams atsirasti ar juos sumažinti. Taigi pirkėjui nepasinaudojus Sutartyje nustatytu mechanizmu patikrinti atsakovo parduotus grūdus, taip prisiimant riziką dėl netinkamos kokybės rugių
tolesnio panaudojimo, t. y. jų sumaišymo su kitų dviejų pardavėjų grūdais bei šių užteršimo neleistina chemine medžiaga, iš to atsiradusių papildomų sandėliavimo, dalies laboratorinių tyrimų bei pašto išlaidų, spręstina, kad dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas mažinti atsakovo sutartinę civilinę atsakomybę dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). (LAT CBS 2014 m. kovo 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-65/2014)
[...] Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.333 straipsnio 8 dalis laikytina ne individualią gyvenimo situaciją reglamentuojanti taisykle lex specialis, bet bendrųjų taisyklių išimtis nustatančia jus singulare, kuri skirtingai nei lex specialis gali nustatyti tam tikrą principą, išsiskiriantį iš bendrųjų lex generalis nuostatų, tačiau vis dėlto bendrąją siauros srities taisyklę. Aiškinant tokią teisės normą, būtina įvertinti, kokiam teisinių santykių aspektui reglamentuoti ji skirta, ir užtikrinti, kad aiškinimas neprieštarautų normos turiniui, jo paskirčiai. Civiliniame kodekse nenustatyta skirtingų atsakomybės už parduodamo turto kokybę sąlygų vien tuo pagrindu, kad turtas realizuojamas vykdant skirtingus pirmiau išvardytus procesinius sprendimus. CK 6.333 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos teisės normos nustatytą išskirtinumą iš tame pačiame straipsnyje lex generalis normų dėl pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę lemia tai, kad realizuojamas turtas priklauso ne parduodančiajam, bet kitiems asmenims, jis parduodamas ne savininko laisva valia, bet priverstinai vykdant tai atlikti įpareigojančias įstatymo nuostatas, konkretus parduodamas turtas nėra pardavėjo įsigytas siekiant juo prekiauti, todėl jis negali garantuoti kokybės turto, kurio savybės jam nėra gerai žinomos.
Nors atsakovas, vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 8 dalimi, neprivalo garantuoti parduodamų daiktų kokybės, tokia pareiga gali atsirasti jam atitinkamai suformulavus aukciono sąlygas, kurios iš esmės atitiktų įsipareigojimą garantuoti tam tikrus parduodamo daikto kokybės parametrus. Tokiu atveju pardavėjas laikomas atsakingu už parduodamo daikto kokybę ne pagal visus įstatyme nustatytus reikalavimus, bet tik ta apimtimi, kiek jis pats įsipareigojo atsakyti. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs.
Kauno teritorinė muitinė skelbime apie aukcioną nurodė šias parduodamo daikto savybes: tai – ne Bendrijos prekė; miltelių pavidalo medžiaga; juodos spalvos; sveria 155 699 g; jos sudėtyje yra tauriųjų metalų: paladžio 11 702,32 g (7,52 proc.), sidabro 6652,35 g (4,27 proc.), platinos 16 200,52 g (10,41 proc.). Aukcione jo vedėjas papildė prekės apibūdinimą, nurodęs, kad ji yra konfiskuota, be dokumentų. Pardavėjas, paskelbęs pasiūlymą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodytas savybes atitinkančios prekės, įsipareigojo akcepto atveju parduoti būtent nurodytų savybių prekę. Atitinkamai aukciono dalyvis, pasiūlęs sumokėti didžiausią kainą, įgijo teisę reikalauti aukciono sąlygose nurodytas savybes atitinkančios prekės. Kitokie kokybės reikalavimai prekei nagrinėjamu atveju nekeliami. Sutiktina su kasatoriaus nuomone, kad pardavėjas, dėl kokių nors priežasčių negalėdamas užtikrinti ofertoje nurodytos daikto kokybės, turėjo galimybę nenurodyti aukciono sąlygose atitinkamų daikto kokybę apibūdinančių duomenų arba juos nurodydamas pažymėti, kad pardavėjas dėl kokių nors priežasčių negali užtikrinti ofertoje nurodytos daikto kokybės, t. y. nurodyto tauriųjų metalų kiekio medžiagoje. Nagrinėjamu atveju muitinė tokia galimybe nepasinaudojo, pažymėjusi, kad, nurodydama parduodamos prekės savybes, rėmėsi Lietuvos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada, kuria abejoti neturėjo pagrindo. Xxxxxxxx argumentai, kad jis neturi pareigos atsakyti už paskelbtų aukciono sąlygų įvykdymą dėl to, kad realizavo ne jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, o tokius, kurie yra nusikalstamos veikos rezultatas, nepagrįsti. Tokia situacija, kai tik pirkėjas būtų saistomas aukciono sąlygų, įskaitant pareigos sumokėti pasiūlytą kainą, o pardavėjas savo paskelbtų sąlygų būtų nesaistomas, neatitinka pirmiau nurodytų sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnio 1, 2 dalys, 6.158 straipsnis).
Kita vertus pažymėtina, kad sutartį sudaro dvi jos šalys laisva valia, taip išreikšdamos, kad joms priimtinos sutarties sąlygos (CK 6.156 straipsnis). Įstatyme nustatytos privalomosios atskirų rūšių sutarčių sąlygos, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo sutarties dalyko ypatumų, sutarties tinkamam įvykdymui, jos šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugai užtikrinti gali būti reikšmingos įvairios papildomos sąlygos. Sudarydamas sutartį, ieškovas išreiškė sutikimą įsigyti ginčo medžiagą egzistavusiomis sąlygomis: nesant sudarytų galimybių patikimai patikrinti pardavėjo skelbiamą informaciją apie medžiagos sudėtį; nesant pardavėjo įsipareigojimo priimti iš pirkėjo medžiagą ir grąžinti už ją sumokėtą kainą tuo atveju, jei paaiškės medžiagos sudėties neatitiktis paskelbtai informacijai. Sudaręs sutartį tokiomis sąlygomis, pirkėjas prisiėmė dalį rizikos dėl problemų, atsirandančių kilus šalių ginčui dėl tikrosios medžiagos sudėties jos pardavimo aukcione metu, jos nustatymo ir pirkėjo galimybių grąžinti tos pačios sudėties medžiagą pardavėjui. Šios aplinkybės reikšmingos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami padidinto rūpestingumo reikalavimai. (LAT CBS 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-730/2013).
Pareiga mokėti kainą ir jos nevykdymo teisiniai padariniai / taip pat teisių gynimo būdų tarpusavio santykis
„[...] tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl PVM sąskaitos–faktūros turinio, atsižvelgiant į PVM sąskaitos– faktūros civilinę teisinę reikšmę, t.y. pripažinus, jog PVM sąskaita–faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, patvirtinantis bei įforminantis jau įvykusį nekilnojamojo daikto pardavimą, bet savaime nesantis sutartimi, šio dokumento turinio nustatymas sietinas su sutarties sąlygų aiškinimu. Fakto, ar į parduodamo turto kainą buvo įskaičiuotas PVM, nustatymas nereiškia sutarties kainos pakeitimo. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitaria dėl tam tikros nustatytos pinigų sumos (kainos), kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui, o tai, kad gavus šią sumą pardavėjui gali atsirasti tam tikros prievolės tretiesiems asmenims, neturi įtakos parduodamo daikto vertės piniginei išraiškai, nes sudarydamos sutartį, šalys gali įvertinti tokias aplinkybes ir nustatyti atitinkamą daikto kainą [...]“ (LAT CBS 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-484/2009, kat. 42.8).
„[...] Nors CK 6.345 str. 1 d. sisteminio teisės normų dėstymo CK būdu priskirtina specialiosioms normoms, įskaitant ir jos santykį su CK 6.217–6.220 str., tačiau ši nuostata negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų teisės normų ir jose išreikštų sutartinių santykių reguliavimo principų. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog ieškovas praleido terminą sumokėti už akcijas atsakovui, negali būti pripažįstama esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str.), kuris suteiktų teisę atsakovui nutraukti šalių sudarytą sutartį, kadangi atsakovas beveik dvejus metus toleravo tokią situaciją, kai ieškovas nebuvo atsiskaitęs už akcijų pirkimą, nors šią pareigą turėjo vykdyti jau nuo akcijų perėmimo momento [...]“ (LAT CBS 2009 m. birželio mėn. 26 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-287/2009, kat. 42.11.1).
„[...] LAT pažymėjo, kad ieškovas savo pažeistas teises pagrįstai gynė prašydamas nutraukti sutartį dėl jos esminio pažeidimo, nes prašymas sumokėti visą kainą ar vienašališkai nutraukti sutartį yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai ir ieškovas turėjo teisę pasirinkti vieną iš jų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsakovui per nustatytus terminus nesumokėjus pinigų, ieškovo interesai buvo iš esmės suvaržyti, o sumokėta 50 000 litų suma, palyginti su ta, kurią reikėjo sumokėti, buvo per maža, taigi ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 1, 2 d.) [...]“ (LAT CBS 2009 m. kovo mėn. 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 31/2009, kat. 42.11.1; 45.6).
„[...] reikalavimas priteisti pardavėjui iš pirkėjo nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Toks reikalavimas atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama atitinkama pirkėjo pareiga (CK 6.314 str. 5 d., 6.344 str. 1 d., 6.345 str. 3 d.), ir negali būti laikomas reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę sutartinę prievolę pažeidusiai šaliai. [...] dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra teismai negalėjo taikyti CK 6.259 str., nustatančio civilinės atsakomybės sumažinimą, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė, bei mažinti iš atsakovų priteistiną buto kainos dalį. Būtent reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismai turėjo kvalifikuoti kaip reikalavimą taikyti atsakovams sutartinę civilinę atsakomybę, ir įvertinę jo pagrįstumą, spręsti dėl galimybės mažinti skolininko atsakomybę [...] (LAT CBS 2012 m. balandžio mėn. 25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7- 39/2012, kat. 42.9; 44.5.1).
Pareiga perduoti daiktą nustatytu terminu ir to neįvykdymo teisiniai padariniai
„[...] Jeigu termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį (CK
6.217 straipsnio 2 dalis). CK 6.319 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai pirkėjas turi interesą, kad pardavėjas perduotų daiktą tiksliai nustatytu laiku, t. y. kai griežtas termino laikymasis turi esminę reikšmę. Pirkėjo intereso sutarčiai praradimas turi būti suprantamas ne tik tais atvejais, kai daiktų perdavimo tikslus konkretus terminas aiškiai nurodytas sutartyje, bet būtina, kad tai būtų matyti iš sutarties turinio, jog pirkėjui nustatyto daiktų perdavimo termino laikymasis turi esminę reikšmę. Esant sąlygai dėl daiktų perdavimo pareigos įvykdymo tiksliai nustatytu laiku, yra apribojama pardavėjo teisė perduoti daiktus tiek anksčiau nustatyto laiko, tiek ir pasibaigus jam.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių sutartyje nustatytas konkretus jos įvykdymo terminas; sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad sutarties pakeitimai galimi dvišaliu raštišku abiejų šalių susitarimu; atsakovas, gavęs 2011
m. birželio 15 d. gamintojo pranešimą, kad užsakymas laiku nebus įvykdytas, nepasinaudojo teise inicijuoti sutarties pakeitimą; tokia teise nepasinaudojo ir ieškovė; atsakovas aktyviai nebendradarbiavo su ieškove – ji žinojo tik faktą, kad sutartyje nustatytu terminu automobilis nebus pristatytas. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad šalys žodžiu tarėsi dėl sutarties įvykdymo per 2011 m. liepos mėn., tačiau pagal šalių sutarties nuostatas toks susitarimas turėjo būti sudaromas raštu. Bylos duomenimis, ieškovė prarado interesą laukti automobilio, kai apskritai buvo neaiškus jo pristatymo terminas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog atsakovas iš esmės pažeidė sutarties sąlygas ir šios teismo nustatytos aplinkybės leidžia pripažinti faktinį ir teisinį pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis). Atsakovo nurodomos priežastys, lėmusios termino praleidimą, galėtų būti pagrindas šalių susitarimu nustatyti kitą sutarties įvykdymo terminą, tačiau, taip nesusitarus, neleidžia sutarties įvykdymo termino traktuoti kitaip. Aplinkybė, kad vėliau ieškovė pranešė apie sutikimą pirkti automobilį, jei būtų atlyginti nuostoliai, nepagrindžia termino praleidimo nereikšmingumo, priešingai, apeliacinės instancijos teismo
pagrįstai vertintina kaip pasiūlymas pirkti kitą automobilį (LAT CBS 2013 m. liepos 2 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 364/2013, kat. 42.10).
1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo taikymo
[...] Kasatoriaus teigimu, šiam ginčui spręsti taikytinos Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo– pardavimo sutarčių nuostatos (toliau – Konvencija). Tai reiškia, kad ieškovo ir kasatoriaus santykiams, kylantiems iš rezervuaro pirkimo–pardavimo sutarties, taikytinos visų pirma Konvencijos, o ne Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Net jeigu būtų taikomos ir nacionalinės teisės normos, jas aiškinti ir taikyti teismas privalėjo atsižvelgdamas į Konvencijos nuostatas, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau to nepadarė.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma prekių pirkimo–pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vietos yra skirtingose valstybėse, (a) kai šios valstybės yra susitariančiosios valstybės arba (b) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina susitariančiosios valstybės teisė. Tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Vokietijos Federacinė Respublika yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Lietuvos Respublika prie Konvencijos prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarim u Nr. I-51, o jos nuostatos Lietuvos Respublikai pradėjo galioti 1996 m. vasario 1 d. Vokietijai Konvencija taikoma nuo 1991 m. sausio 1 d.
Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsniu, sutarties šalys gali atsisakyti taikyti šią konvenciją arba, laikydamosi 12 straipsnio, netaikyti bet kurios iš jos nuostatų ar pakeisti jų veikimą. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose savo pozicijas grįsdamos išimtinai Lietuvos Respublikos teise ginčo šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą netaikyti Konvencijos nuostatų. Vis dėlto pažymėtina, kad iš bylos aplinkybių negalima vienareikšmiškai spręsti, kad šalys būtų sudariusios aiškų ir tikslų susitarimą netaikyti Konvencijos.
Atsižvelgiant į tai, kad teismai konstatavo, jog kasatoriaus ir ieškovo yra sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis, į tai, kad jų verslo vietos yra skirtingose valstybėse, kurios yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, ir tarp sutarties šalių nėra susitarimo pagal jos 6 straipsnį netaikyti Konvencijos, Konvencija taikytina šalių sudarytai sutarčiai. CK 1.13 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinės teisės aktus principas. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai, spręsdami šį konkretų ginčą, privalėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis. Spręsdami šį ginčą teismai vadovavosi CK nuostatomis, todėl, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, būtina įvertinti, ar CK normos, kuriomis vadovavosi teismai, atitinka Konvencijos nuostatas, ar, jas pritaikius, kasacinis skundas gali būti tenkinamas.
Taigi, vertindama Konvencijos 38 straipsnio 1 dalies ir CK 6.337 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu pirmiau nurodyti teisės aktai nustato nors ir netapačius, tačiau daiktų kokybės patikrinimo terminui savo turiniu labai panašius kriterijus. Konvencijoje nurodyta apie „tokį trumpą laikotarpį, koks yra praktiškai galimas tomis aplinkybėmis“, o CK nustatyta – „per protingą terminą“. Kaip matyti iš Konvencijos nuostatų, daiktų kokybės patvirtinimo terminas konkrečiai nėra nustatomas, o siejamas su laikotarpiu, koks yra praktiškai galimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, ką galima prilyginti CK nustatytam „protingam terminui“. (LAT CBS 2014 m. vasario 11 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-32/2014).
Kitos teismų praktikos nutartys nurodomos seminarų užduotyse prie pirkimo-pardavimo sutarties temos.