PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. rugsėjo 17 d. *

Byloje T‑201/04

Microsoft Corp., įsteigta Redmonde, Vašingtono valstijoje (Jungtinės Valstijos), atstovaujama advokato J.‑X. Xxxxxx ir QC X. Xxxxxxxxx,

ieškovė,

palaikoma

The Computing Technology Industry Association, Inc., įsteigtos Oakbrook Terrace, Ilinojaus valstijoje (Jungtinės Valstijos), atstovaujamos advokatų

G. xxx Xxxxxx, X. Franchoo ir solisitoriaus X. Xxxxxxxxxx,

XXXxxxxxx.xxx BV, įsteigtos Amsterdame (Nyderlandai),

MPS Broadband AB, įsteigtos Stokholme (Švedija),

Pace Micro Technology plc, įsteigtos Šiplyje, Vakarų Jorkšyro grafystėje (Jungtinė Karalystė),

* Proceso kalba: anglų.

Quantel Ltd, įsteigtos Niuberyje, Berkšyro grafystėje (Jungtinė Karalystė),

Tandberg Television Ltd, įsteigtos Sautamptone, Hempšyro grafystėje (Jungtinė Karalystė),

atstovaujamų advokato X. Bourgeois,

Association for Competitive Technology, Inc., įsteigtos Vašingtone, Kolumbijos apygardoje (Jungtinės Valstijos), atstovaujamos advokatų L. Xxxxxxxxx, X. Xxxxxx ir baristerio K. Bacon,

TeamSystem SpA, įsteigtos Pezare (Italija),

Xxxxx XXX, įsteigtos Osle (Norvegija),

atstovaujamų advokato G. Berrisch,

Exor AB, įsteigtos Upsaloje (Švedija), atstovaujamos advokatų X. Xxxxxxxx Xxxx,

H. Xxxxxxxxxx ir X. Allendesalazar Corcho,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą iš pradžių X. Xxxxxxxxxx,

X. Xxxxxxxx de la Torre, X. Xxxxxxxxx ir X. Xxxxxx, vėliau X. Xxxxxxxx de la Torre,

X. Xxxxxxxxx ir X. Xxxxxx,

atsakovę,

palaikomą

Software & Information Industry Association, įsteigtos Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, atstovaujamos QC X. Xxxxx, solisitorių X. Xxxxxxx, X. Xxxxx bei advokatų

D. Xxxxxx, X. Dodoo ir M. Dolmans,

Free Software Foundation Europe eV, įsteigtos Hamburge (Vokietija), atstovau‑ jamos advokato X. Xxxxx,

Xxxxxxxxxxx.xxx, įsteigtos Los Andžele, Kalifornijos valstijoje (Jungtinės Vals‑ tijos), atstovaujamos advokato X. Xxxxxxx Xxxxxxxx,

European Committee for Interoperable Systems (ECIS), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokatų D. Xxxxxx, X. Xxxxx, X. Dolmans ir QC X. Xxxxx,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo panaikinti 2004 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimą 2007/53/EB dėl (EB) 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo prieš Microsoft Corpo­ ration (Byla Nr. COMP/C‑3/37.792 – Microsoft) (OL L 32, 2007, p. 23) arba, nepa‑ tenkinus pirmojo prašymo, panaikinti ar sumažinti šiuo sprendimu ieškovei skirtą baudą,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS

(didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas B. Vesterdorf, teisėjai X. Xxxxxx, X. Xxxxxxx, X. Xxxxxx‑ Xxxxxxxxxx, V. Xxxxx, X. Xxxxx, X. X. Xxxxx, A. W. H. Xxxx, X. X. Xxxxxxx,

E. Xxxxxxx Xxxxxxx, X. Xxxxxxxxxxx‑Xxxxxxxx, X. Xxxxxxxxx ir X. Xxxxxxx, kancleris X. Xxxxxx,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. balandžio 24–28 dienų posėdžiams,

priima šį

Sprendimą

Bylos aplinkybės

1 Microsoft Corp., Redmonde, Vašingtono valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos) įsteigta bendrovė, kuria, plėtoja ir prekiauja įvairia programine įranga, skirta įvairių rūšių kompiuteriniams įrenginiams. Ši programinė įranga – tai, be kita ko, asme‑ ninių kompiuterių klientų (toliau – AK klientai) ir darbo grupės serverių operacinės sistemos bei duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės. Microsoft taip pat teikia šių įvairių produktų techninės priežiūros paslaugas.

2 1998 m. rugsėjo 15 d. Sun Microsystems, Inc. (toliau – Sun), Palo Alto, Kalifornijos valstijoje (JAV) įsteigtos bendrovės, tiekiančios serverius ir serverių operacines sistemas, viceprezidentas R. Green nusiuntė Microsoft viceprezidentui P. Xxxxxx tokį laišką:

„Šiuo laišku mes prašome, kad Microsoft pateiktų (Sun) visą informaciją, reikalingą tam, kad (Sun) būtų sudaryta galimybė palaikyti bazinius COM objektus Solaris.

Mes taip pat prašome, kad Microsoft pateiktų (Sun) visą informaciją, reikalingą tam, kad (Sun) galėtų teikti visišką Active Directory technologijų veikimo bazinį palaikymą Solaris.

Mūsų nuomone, sektorius suinteresuotas, kad sukurtos veikti Solaris taikomo‑ sios programos galėtų skaidriai per COM ir (arba) per Active Directory susisiekti su Windows operacinėmis sistemomis ir (arba) su Windows pagrindu veikiančia progra‑ mine įranga.

Mūsų nuomone, Microsoft turi įdiegti nuorodą ir informaciją, būtiną užtikrinti, kad, nenaudojant apgrąžos technologijos, COM objektai ir Active Directory technologijos visiškai suderintai veiktų Solaris. Mes manome, kad šią informaciją būtina pateikti dėl visų COM objektų bei siekiant užtikrinti visišką šiuo metu rinkoje esančių Active Directory technologijų veikimą. Mes taip pat manome, kad informaciją dėl ateityje rinkoje pasirodysiančių COM objektų ir Active Directory technologijų būtina teikti nuolat ir be jokių nepagrįstų vėlavimų.“

3 Toliau į šį laišką bus daroma nuoroda kaip į „1998 m. rugsėjo 15 d. laišką“.

4 1998 m. spalio 6 d. xxxxxx X. Xxxxxx atsakė į 1998 m. rugsėjo 15 d. laišką. Šiame laiške jis parašė:

„Ačiū už Jūsų susidomėjimą dirbti su Windows. Mes turime bendrų klientų, naudo‑ jančių mūsų produktus, ir, mano nuomone, nuostabu tai, kad esate suinteresuoti Jūsų sistemos atvirumu, siekdami jos suderinamumo su Windows. Microsoft visada manė, jog reikia padėti programinės įrangos gamintojams, įskaitant (jos) konkurentus, kurti geriausius produktus ir užtikrinti jų geriausią suderinamumą su (savo) platforma.

Jūs tikriausiai neatkreipėte dėmesio, kad informacija, kurios prašote dėl suderina‑ mumo su COM ir Active Directory technologijomis būdo, jau paskelbta ir prieinama Jums ir bet kuriam kitam programinės įrangos gamintojui pasaulyje per „Microsoft Developer Network (MSDN) Universal“ produktą. MSDN pateikia visą informaciją apie Windows platformos paslaugas bei sąsajas ir yra puikus informacijos šaltinis gamintojams, kurie suinteresuoti kurti programas darbui su Windows arba derinti su ja. Šiuo metu (Sun) turi 32 galiojančias „MSDN Universal“ abonento licencijas. Be to, manau, kad Jūsų bendrovė, kaip ir anksčiau, deleguos nemažai darbuotojų dalyvauti mūsų konferencijoje „Professional Developers“, kuri 1998 m. gruodžio 11–15 dienomis vyks Denveryje. Jus turėsite papildomą progą gauti techninės infor‑ macijos, kurios prašote, kad galėtumėte užtikrinti sąveiką su mūsų sistemų techno‑ logijomis. Kai kurie iš 23 (Sun) darbuotojų, kurie dalyvavo konferencijoje praėjusiais metais, galėtų pakomentuoti Jums informacijos, nagrinėtos konferencijose „Profes‑ sional Developers“, kokybę ir tikslumą.

Jums bus malonu sužinoti, kad jau egzistuoja nuoroda į COM, įdiegta Solaris. Šis COM įdiegimas Solaris – tai visiškai palaikomas binarinis produktas, veikiantis per Microsoft. COM šaltinio kodo licenciją galima įgyti iš kitų šaltinių, pvz., iš Software AG <…>

Dėl Active Directory reikia nurodyti, jog mes neketiname „perkelti“ (jos) <…> į Solaris. Tačiau, siekiant patenkinti mūsų bendrų klientų norus, yra daugybė sude‑ rinamumo su Active Directory metodų, veikiančių įvairiais principais. Pavyzdžiui, norėdami iš Solaris prieiti prie Windows NT Server Active Directory Jūs galite naudoti standartinį LDAP protokolą.

Jeigu sudalyvavus („Professional Developers“ konferencijoje) ir išnagrinėjus MSDN esančią viešą informaciją Xxxx reikėtų papildomos pagalbos, mūsų „Developer Relations“ grupėje yra „Account Managers“, kurie stengiasi padėti gamintojams,

pageidaujantiems papildomos pagalbos dėl Microsoft platformų. Aš paprašiau Xxxx xxxxx Xxxxxxxx, Lead Program Manager, prireikus suteikti Jums reikalingą pagalbą

<…>.

5 Toliau į šį P. Xxxxxx laišką bus daroma nuoroda kaip į „1998 m. spalio 6 d. laišką“.

6 1998 m. gruodžio 10 d. Sun pateikė Komisijai skundą, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir

(82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 3 straipsniu.

7 Šiame skunde Sun užginčijo Microsoft atsisakymą pateikti informacijos ir atskleisti technologiją, kurių reikia jos darbo grupės serverių operacinių sistemų ir AK klientų operacinės sistemos Windows suderinamumui.

8 2000 m. rugpjūčio 2 d. Komisija nusiuntė Microsoft pirmą pranešimą apie kaltinimus (toliau – pirmas pranešimas apie kaltinimus). Jis iš esmės buvo susijęs su AK klientų operacinių sistemų Windows ir kitų tiekėjų serverių operacinių sistemų suderina‑ mumo (kliento‑serverio suderinamumas) klausimais.

9 Microsoft atsakė į šį pirmą pranešimą apie kaltinimus 2000 m. lapkričio 17 dieną.

10 Dar iki atsakymo gavimo Komisija 2000 m. vasario mėnesį savo iniciatyva pradėjo tyrimą, be kita ko, dėl AK klientų operacinės sistemos Windows 2000 ir Micro­ soft darbo grupių serverių operacinių sistemų kartos ir dėl to, kad Microsoft įdiegė į savo AK klientų operacinę sistemą Windows medijos leistuvę Windows Media Player. Windows 2000 serijos AK klientų operacinė sistema buvo skirta profesio‑ naliam naudojimui ir vadinosi Windows 2000 Professional. Be to, egzistavo trys šios serijos serverių operacinės sistemos versijos: Windows 2000 Server, Windows 2000 Advanced Server ir Windows 2000 Datacenter Server.

11 Po šio tyrimo 2001 m. rugpjūčio 29 d. Microsoft buvo nusiųstas antras pranešimas apie kaltinimus (toliau – antras pranešimas apie kaltinimus). Jame Komisija pakar‑ tojo savo ankstesnius kaltinimus dėl kliento‑serverio suderinamumo. Komisija taip pat pateikė tam tikrų klausimų, susijusių su darbo grupių serverių suderinamumu (serverio‑serverio suderinamumas). Be to, iškėlė tam tikrus klausimus dėl medijos leistuvės Windows Media Player įdiegimu AK klientų operacinėje sistemoje Windows.

12 Microsoft atsakė į antrą pranešimą apie kaltinimus 2001 m. lapkričio 16 dieną.

13 2001 m. gruodžio mėnesį ji nusiuntė Komisijai ataskaitą, kurioje buvo pateikti Mercer Management Consulting (toliau – Mercer) atliktos apklausos rezultatai ir analizė.

14 2003 m. balandžio‑birželio mėnesiais Komisija pradėjo didelį rinkos tyrimą ir, remda‑ masi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, nusiuntė kelioms bendrovėms ir asociacijoms prašymus pateikti informacijos (toliau – 2003 m. rinkos tyrimas).

15 2003 m. rugpjūčio 6 d. Komisija nusiuntė Microsoft trečią pranešimą apie kaltinimus, kuris, Komisijos nuomone, papildė du pirmus pranešimus ir turėjo suteikti informa‑ cijos apie jos numatytas taikyti korekcines priemones (toliau – trečias pranešimas apie kaltinimus).

16 2003 m. spalio 17 d. laišku Microsoft atsakė į trečią pranešimą apie kaltinimus.

17 Tų pačių metų spalio 31 d. ji nusiuntė Komisijai ataskaitą, kurioje buvo pateikti dviejų papildomai Xxxxxx atliktų apklausų rezultatai ir analizė.

18 2003 m. lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis Komisija surengė posėdį.

19 2003 m. gruodžio 1 d. Microsoft pateikė papildomų pastabų dėl trečio pranešimo apie kaltinimus.

20 2004 m. gegužės 24 d Komisija priėmė Sprendimą 2007/53/EB dėl (EB) 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo prieš Microsoft Corp. (Byla COMP/ C‑3/37.792 – Microsoft) (OL L 32, 2007, p. 23, toliau – ginčijamas sprendimas).

Ginčijamas sprendimas

21 Remiantis ginčijamu sprendimu, dviem atvejais piktnaudžiaudama dominuojančia padėtimi Microsoft pažeidė EB 82 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 54 straipsnio nuostatas.

22 Komisija visų pirma nustatė tris atskiras pasaulinio masto prekės rinkas ir nusprendė, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį dviejose jų. Antra, Komisija nustatė du Microsoft piktnaudžiavimo atvejus šiose rinkose. Dėl to ji skyrė įmonei baudą ir tam tikras korekcines priemones.

I — Atitinkamos prekės ir geografinės rinkos

23 Ginčijamame sprendime nustatytos trys atskiros prekių rinkos, t. y. atitinkamai AK klientų operacinių sistemų rinka (324–342 konstatuojamosios dalys), darbo grupės serverių operacinių sistemų rinka (343–401 konstatuojamosios dalys) ir duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinka (402–425 konstatuojamosios dalys).

24 Pirmoji sprendime nustatyta prekių rinka yra AK klientų operacinių sistemų rinka (324–342 konstatuojamosios dalys). Šiame sprendime operacinė sistema apibrėžta kaip „sistemos programinė įranga“, kuri kontroliuoja pagrindines kompiuterio funk‑ cijas ir leidžia naudotojui naudotis šiuo kompiuteriu bei įjungti jame taikomąsias programas (37 konstatuojamoji dalis). AK klientai apibrėžti kaip daugiafunkciniai kompiuteriai, skirti vienu metu jais naudotis vienam asmeniui, ir kuriuos galima sujungti į tinklą (45 konstatuojamoji dalis).

25 Kalbant apie antrą rinką, ginčijamame sprendime nurodyta, kad „darbo grupės serverių operacinės sistemos“ yra operacinės sistemos, sukurtos ir platinamos siekiant bendrai suteikti „pagrindines infrastruktūros“ paslaugas sąlygiškai ribotam AK klientų skaičiui, sujungtų į mažą arba vidutinio dydžio tinklą (53 ir 345 konsta‑ tuojamosios dalys).

26 Sprendime sukonkretinamos trys atskiros paslaugų rūšys: pirma, bendras serveriuose saugomų rinkmenų naudojimas, antra, bendras spausdintuvų naudojimas ir, trečia, naudotojų arba naudotojų grupių valdymas, t. y. suinteresuotųjų asmenų prieigos prie tinklo paslaugų būdų „administravimas“ (53 ir 345 konstatuojamosios dalys). Pastarosiomis paslaugomis, be kita ko, siekiama garantuoti saugią prieigą prie tinklo išteklių bei saugų jų naudojimą, pirma, autentifikuojant naudotojus, antra, pati‑ krinant, ar jiems leista atlikti tam tikrą veiksmą (54 konstatuojamoji dalis). Ginči‑ jamame sprendime nurodoma, kad siekiant užtikrinti veiksmingą su naudotojų ir naudotojų grupių valdymu susijusios informacijos saugojimą ir paiešką, darbo grupės serverių operacinės sistemos paprastai grindžiamos „katalogo tarnybos“ technologi‑ jomis (55 konstatuojamoji dalis). Į Microsoft operacinę sistemą Windows 2000 Server įdiegta katalogo tarnyba pavadinta Active Directory (149 konstatuojamoji dalis).

27 Remiantis ginčijamu sprendimu, trys nurodytos paslaugų grupės glaudžiai tarpusavyje susijusios darbo grupės serverių operacinėse sistemose. Plačiąja prasme jos gali būti laikomos „viena paslauga“, tačiau dviem skirtingais požiūriais, t. y. pirma, naudotojo (rinkmenų bei spausdintuvų paslaugos) ir, antra, tinklo administratoriaus (naudotojų bei naudotojų grupių valdymo paslaugos) (56 konstatuojamoji dalis). Ginčijamame sprendime įvairios šios paslaugos laikomos „darbo grupės paslaugomis“.

28 Trečia rinka, nustatyta ginčijamame sprendime, yra duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinka. Medijos leistuvė apibrėžiama kaip programinės įrangos

produktas, galintis skaitmeniniu formatu nuskaityti garsą ir vaizdą, tai yra iškoduoti tam tikrus duomenis ir paversti juos nurodymais aparatinei įrangai (pvz., garsiakal‑ biams ar ekranui) (60 konstatuojamoji dalis). Duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės gali nuskaityti garso ir vaizdo turinį, „nepertraukiamai skleidžiamą“ inter‑ netu (63 konstatuojamoji dalis).

29 Kalbėdama apie atitinkama geografinę rinką, Komisija ginčijamame sprendime, kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, konstatuoja, kad visos trys nustatytos prekės rinkos yra pasaulinio masto (427 konstatuojamoji dalis).

II — Dominuojanti padėtis

30 Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad AK klientų operacinių sistemų rinkoje Microsoft bent nuo 1996 m., o darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje – bent nuo 2002 m., užima dominuojančią padėtį (429–541 konstatuojamo‑ sios dalys).

31 Dėl AK klientų operacinių sistemų rinkos Komisija padarė šią išvadą iš esmės remda‑ masi tokia informacija:

— Microsoft užima didesnę negu 90 % rinkos dalį (430–435 konstatuojamosios dalys),

— Microsoft turi „stabilią ir nuolatinę“ įtaką rinkoje (436 konstatuojamoji dalis),

— dėl netiesioginio tinklo poveikio yra didelių įėjimo į rinką kliūčių (448–464 kons‑ tatuojamosios dalys),

— šis netiesioginis tinklo poveikis kyla dėl dviejų veiksnių, t. y. dėl to, kad varto‑ tojai vertina platformas, kuriose jie gali naudoti daug taikomųjų programų, ir dėl to, kad programinės įrangos gamintojai kuria taikomąsias programas, vartotojų nuomone, populiariausioms AK klientų operacinėms sistemoms (449 ir 450 kons‑ tatuojamosios dalys).

32 Ginčijamo sprendimo 472 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad ši dominuojanti padėtis „ypatinga“, nes Windows yra ne tik AK klientų operacinių sistemų rinkoje dominuojantis produktas, bet „faktiškai yra“ šių operacinių sistemų

„standartas“.

33 Dėl darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos Komisija iš esmės nurodo, kad:

— remiantis atsargiais skaičiavimais Microsoft užima mažiausia 60 % darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos (473–499 konstatuojamosios dalys),

— trijų pagrindinių Microsoft konkurentų padėtis rinkoje tokia: Novell su jos progra‑ mine įranga NetWare tenka nuo 10 % iki 25 % rinkos; Linux produktų pardavėjai užima nuo 5 % iki 15 % rinkos, o UNIX produktų pardavėjai užima nuo 5 % iki 15 % rinkos (503, 507 ir 512 konstatuojamosios dalys),

— darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkai būdinga daug įėjimo (į rinką) kliūčių dėl tinklo poveikio ir Microsoft atsisakymo paskelbti informaciją apie suderinamumą (515–525 konstatuojamosios dalys),

— egzistuoja glaudūs komerciniai ir techniniai ryšiai tarp šios rinkos ir AK klientų operacinių sistemų rinkos (526–540 konstatuojamosios dalys).

34 Linux yra „laisva“ operacinė sistema, kurį platinama turint „GNU GPL“ (General Public Licence) licenciją. Iš esmės ji yra tik bazinė programinė įranga, vadinamasis

„branduolys“, teikianti ribotą skaičių operacinės sistemos paslaugų. Tačiau ji gali būti sujungta su kita programine įranga, kad sudarytų „Linux operacinę sistemą“ (87 konstatuojamoji dalis). Linux, be kita ko, naudojama kaip darbo grupės serverių operacinių sistemų pagrindas (101 konstatuojamoji dalis). Be to, ji naudojama darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje kartu su programa Samba, taip pat plati‑ nama turint „GNU GPL“ licenciją (506–598 konstatuojamosios dalys).

35 Terminu „UNIX“ apibrėžiamas tam tikras bendrų charakteristikų turinčių opera‑ cinių sistemų skaičius (42 konstatuojamoji dalis). „UNIX“ pagrindu Sun sukūrė darbo grupės serverių operacinę sistemą, kurią pavadino Solaris (97 konstatuojamoji dalis).

III — Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi

A — Atsisakymas pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis

36 Pirmą Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejį sudaro jos atsisakymas suteikti konkurentams „su suderinamumu susijusią informaciją“ bei leisti ja naudotis gaminant bei platinant su jos gaminiais konkuruojančius produktus darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nuo 1998 m. spalio mėnesio iki ginčijamo spren‑ dimo priėmimo dienos (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punktas). Šie veiksmai aprašyti ginčijamo sprendimo 546–791 konstatuojamosiose dalyse.

37 Pagal ginčijamą sprendimą „su suderinamumu susijusi informacija“ yra „detalios ir teisingos visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows (įdiegtų) proto‑ kolų, kuriuos Windows darbo grupės serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams rinkmenų bei spausdintuvų bendrojo naudojimo ir naudotojų bei (naudotojų) grupių valdymo paslaugas, įskaitant Windows domeno kontrolieriaus paslaugas, katalogo tarnybą Active Directory ir tarnybą Group Policy, specifikacijos“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalis).

38 „Windows darbo grupės tinklai“ apibrėžiami kaip AK klientų (kuriuose įdiegta AK klientų operacinė sistema Windows) ir serverių (kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows) grupė (grupės), sujungta (‑os) tarpusavyje per kompiuterinį tinklą (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 7 dalis).

39 „Protokolai“ apibrėžiami kaip „įvairių darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows ir AK klientų operacinių sistemų Windows, įdiegtų įvairiuose kompiu‑ teriuose darbo grupės tinkle Windows, tarpusavio sujungimo ir sąveikos taisyklių visuma“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis).

40 Ginčijamame sprendime Komisija pažymi, kad nagrinėjamas atsisakymas susijęs ne su Microsoft „šaltinio kodo“ dalimis, o tik su nagrinėjamų protokolų specifikaci‑ jomis, t. y. su detaliu nagrinėjamos programinės įrangos aprašymu, skirtingai nuo

„įdiegimo“ (šiame sprendime taip pat vadinamo „pritaikymu“ arba „realizacija“), kurį sudaro kodo surinkimas kompiuteryje (24 ir 569 konstatuojamosios dalys). Be kita ko, ji nurodo, kad „nesiekia įpareigoti Microsoft leisti trečiosioms šalims kopijuoti Windows“ (ginčijamo sprendimo 572 konstatuojamoji dalis).

41 Taip pat Komisija mano, kad Microsoft neigiamas atsakymas Sun atitiko bendrą jos elgesio modelį (573–577 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat teigia, kad Microsoft inkriminuojami veiksmai reiškia ankstesnės plačios atskleidimo politikos nutrau‑ kimą (578–584 konstatuojamosios dalys), kelia konkurencijos darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje panaikinimo riziką (585–692 konstatuojamosios dalys) ir daro neigiamą poveikį technikos raidai bei vartotojų interesams (693–708 konstatuo‑ jamosios dalys).

42 Galiausiai Komisija atmeta Microsoft argumentus, kad jos atsisakymas objektyviai pateisinamas (709–778 konstatuojamosios dalys).

B — Susietas AK klientų operacinių sistemų Windows ir Windows Media Player pardavimas

43 Antras Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejis yra tas, kad nuo 1999 m. gegužės mėnesio iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ši įmonė susiejo AK klientų operacinės sistemos Windows tiekimą su reikalavimu kartu įsigyti ir programą Windows Media Player (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktas). Šie veiksmai aprašyti ginčijamo sprendimo 792–989 konstatuojamosiose dalyse.

44 Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad toks elgesys atitinka sąlygas, keliamas nustatyti piktnaudžiavimą susietu pardavimu EB 82 straipsnio prasme (794–954 konstatuojamosios dalys). Šiuo klausimu, pirma, ji pakartoja, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį AK klientų operacinių sistemų rinkoje (799 konstatuo‑ jamoji dalis). Antra, ji mano, kad duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės ir AK klientų operacinės sistemos yra atskiri produktai (800–825 konstatuojamo‑ sios dalys). Trečia, ji tvirtina, kad Microsoft nesuteikia vartotojams galimybės įsigyti Windows be Windows Media Player (826–834 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, ji teigia, kad aptariamas susietas pardavimas riboja konkurenciją medijos leistuvių rinkoje (835–954 konstatuojamosios dalys).

45 Galiausiai Komisija atmetė Microsoft argumentus, kad nagrinėjamas susietas parda‑ vimas didina efektyvumą, galintį kompensuoti ginčijamame sprendime nustatytą antikonkurencinį poveikį (955–970 konstatuojamosios dalys), ir ši įmonė visiškai nesuinteresuota „antikonkurenciniu“ pardavimu (971–977 konstatuojamosios dalys).

IV — Bauda ir korekcinės priemonės

46 Už abu ginčijamame sprendime nustatytus piktnaudžiavimo atvejus nubausta skiriant 497 196 304 eurų baudą (ginčijamo sprendimo 3 straipsnis).

47 Be to, pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnio pirmąją pastraipą Microsoft įpareigo‑ jama nutraukti 2 straipsnyje nustatytus piktnaudžiavimo veiksmus, laikydamasi to paties sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų sąlygų. Microsoft taip pat turi susi‑ laikyti nuo bet kokių veiksmų, turinčių identišką ar panašų tikslą arba poveikį kaip piktnaudžiavimo praktika (ginčijamo sprendimo 4 straipsnio antroji pastraipa).

48 Kaip korekcinė priemonė už ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punkte nustatytą atsisakymą, šio sprendimo 5 straipsnyje numatytas Microsoft įpareigojimas:

„a) per 120 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> bet kuriai bendrovei, norinčiai kurti ir platinti darbo grupės serverių opera‑ cines sistemas, suteikia su suderinamumu susijusią informaciją ir leidžia šioms bendrovėms naudotis su suderinamumu susijusia informacija protingomis bei nediskriminuojančiomis sąlygomis, kuriant bei platinant darbo grupės serverių operacines sistemas;

b) Microsoft <…> užtikrina, kad suteikta su suderinamumu susijusi informacija prireikus bus laiku atnaujinta;

c) per 120 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> sukuria mechanizmą, leidžiantį suinteresuotosioms bendrovėms gauti naudingos informacijos apie su suderinamumu susijusios informacijos turinį ir naudojimo sąlygas. Microsoft <…> gali nustatyti protingas ir nediskriminacines sąlygas, užtikrinančias, kad prieiga prie šios informacijos būtų naudojama tik vertinimo tikslais;

<…>“

49 Kaip korekcinė priemonė už ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punkte nustatytą piktnaudžiavimą vykdant susietą pardavimą, šio sprendimo 6 straipsnyje numatytas Microsoft įpareigojimas per 90 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos pateikti visiškai veikiančią AK klientų operacinės sistemos Windows versiją be Windows Media Player, Microsoft išsaugant teisę ir toliau tiekti savo AK klientų operacinę sistemą Windows su Windows Media Player.

50 Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje nurodoma:

„Per 30 dienų nuo pranešimo apie (ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> turi pateikti Komisijai pasiūlymą dėl mechanizmo, kuris padėtų šiai stebėti, ar Microsoft laikosi (ginčijamo sprendimo). Šis mechanizmas turi apimti už priežiūrą atsakingo asmens, kuris turi būti nepriklausomas nuo Microsoft, paskyrimą.

Tuo atveju, jei Komisija manytų, kad Microsoft pasiūlytas mechanizmas netinkamas, ji galėtų nustatyti tokį mechanizmą sprendimu“.

Procesas dėl Jungtinių Valstijų konkurencijos teisės pažeidimo

51 Lygiagrečiai Komisijos tyrimui prieš Microsoft buvo pradėtas tyrimas dėl Jungtinių valstijų antimonopolinių įstatymų pažeidimo.

52 1998 m. Jungtinės Amerikos Valstijos, 20 valstijų ir Kolumbijos federalinė apygarda Šermano akto (Sherman Act) pagrindu pradėjo teismo procesą prieš Microsoft. Jų ieškiniai buvo susiję su Microsoft veiksmais prieš Netscape interneto žvalgyklę Netscape Navigator ir Sun „Java“ technologijas. Atitinkamos federalinės valstijos taip pat pareiškė ieškinius Microsoft dėl jų antimonopolinių įstatymų pažeidimo.

53 Po to, kai United States Court of Appeals for the District of Columbia Circuit (toliau – Apeliacinis teismas) 2001 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą, išnagri‑ nėjęs Microsoft apeliacinį skundą dėl United States District Court for the District of Columbia (toliau – Apygardos teismas) 2000 m. balandžio 3 d. Sprendimo, 2001 m. lapkričio mėnesį Microsoft sudarė susitarimą su JAV teisingumo ministerija ir 9 vals‑ tijų Attorneys General (toliau – JAV susitarimas), pagal kurį Microsoft prisiėmė dviejų rūšių įsipareigojimus.

54 Visų pirma Microsoft sutiko parengti serverių operacinių sistemų Windows naudo‑ jamų komunikacijos protokolų specifikacijas, siekdama „suderinamumo“, t. y. užti‑ krinti jų veikimą su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows ir suteikti tam tikromis sąlygomis trečiosioms šalims licencijas dėl šių specifikacijų.

55 Antra, JAV susitarime numatyta, kad Microsoft turi leisti įrangos gamintojams ir galutiniams vartotojams aktyvuoti arba panaikinti prieigą prie savo tarpinės įrangos

(middleware). Programa Windows Media Player yra vienas iš JAV susitarime apibrėžtos šios kategorijos produktų. Šios nuostatos skirtos garantuoti, kad tarpinės programinės įrangos tiekėjai galėtų kurti bei platinti produktus, kurie tinkamai veikia su Windows.

56 Šios nuostatos patvirtintos 2002 m. lapkričio 1 d. Apygardos teismo sprendimu.

57 Masačiusetso valstijai padavus skundą, Apeliacinis teismas patvirtino 2002 m. birželio 30 d. Apygardos teismo sprendimą.

58 Vykdant JAV susitarimą, 2002 m. rugpjūčio mėnesį buvo sukurta Microsoft komu‑ nikacijos protokolų programa (Microsoft Communications Protocol Program, toliau – MCPP).

Procesas

59 Microsoft pareiškė šį ieškinį 2004 m. birželio 7 d. pareiškimu, kurį gavo Pirmosios instancijos teismo kanceliarija.

60 Atskiru pareiškimu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotas 2004 m. birželio 25 d., Microsoft, remdamasi EB 242 straipsniu, paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo 4 straipsnio, 5 straipsnio a–c punktų ir 6 straipsnio a punkto vykdymą.

61 2004 m. gruodžio 22 d. Nutartimi Microsoft prieš Komisiją (T‑201/04 R, Rink. p. II‑4463) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė šį prašymą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

62 2005 m. kovo 9 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido šioms asociacijoms ir bendrovėms įstoti į bylą palaikyti Microsoft reikalavimus:

— The Computing Technology Industry Association, Inc. (toliau – CompTIA),

— XXXxxxxxx.xxx BV, MPS Broadband AB, Pace Micro Technology plc, Quantel Ltd ir Tandberg Television Ltd (toliau – DMDsecure ir kt.),

— Association for Competitive Technology, Inc. (toliau – ACT),

— TeamSystem SpA ir Xxxxx XXX,

— Exor AB.

63 Ta pačia nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido šioms asociacijoms ir bendrovėms įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus:

— Software G Information Industry Association (toliau – SIIA),

— Free Software Foundation Europe eV (toliau – FSFE),

— Xxxxxxxxxxx.xxx, veikiantis komerciniu vardu VideoBanner,

— RealNetworks, Inc.

64 2004 m. gruodžio 13 d, kovo 9 d., birželio 27 d. ir rugpjūčio 9 d. laiškais Microsoft paprašė nepateikti tam tikros ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį, dublike, jos pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ir triplike esančios konfidencialios informacijos į bylą įstojusioms šalims. Ji parengė šių įvairių procesinių dokumentų nekonfidencialias versijas. Įstojusioms į bylą šalims buvo pateiktos tik šios nekonfidencialios procesinių dokumentų versijos. Įstojusios į bylą šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų.

65 Šio sprendimo 62 ir 63 punktuose nurodytos į bylą įstojusios šalys per nustatytą terminą pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus. 2005 m. birželio 13 d. pagrindinės bylos šalys pateikė savo pastabas dėl šių įstojimo į bylą paaiškinimų.

66 2005 m. balandžio 28 d. Nutartimi Microsoft prieš Komisiją (T‑201/04, Rink.

p. II‑1491) Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido European Committee for Interoperable Systems (ECIS) įstoti į bylą palaikyti Komi‑ sijos reikalavimus. Kadangi šios asociacijos prašymas įstoti į bylą buvo pateiktas pasi‑ baigus Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui, jai buvo leista tik pateikti savo pastabas per žodinę proceso dalį, remiantis įteiktu teismo posėdžio pranešimu.

67 2005 m. gegužės 11 d. plenariniame posėdyje priimtu sprendimu byla buvo paskirta Pirmosios instancijos teismo ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

68 2005 m. liepos 7 d. plenariniame posėdyje priimtu sprendimu byla paskirta Pirmosios instancijos teismo didžiajai kolegijai ir buvo paskirtas naujas teisėjas pranešėjas.

69 2006 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo didžiosios kolegijos pirmininko nutartimi RealNetworks išbraukta iš bylos kaip šalis, įstojusi palaikyti Komisijos reikalavimus.

70 2006 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismas pakvietė šalis dalyvauti neforma‑ liame susirinkime su didžiosios kolegijos pirmininku ir teisėju pranešėju, siekiant nustatyti posėdžio organizavimo sąlygas. Šis susitikimas įvyko 2006 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teisme.

71 Atsižvelgdamas į teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (didžioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones paprašė pagrindines šalis pateikti tam tikrus dokumentus bei atsakyti į keletą klau‑ simų. Pagrindinės šalys patenkino šiuos prašymus per nustatytą terminą.

72 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus per 2006 m. balandžio 24, 25, 26, 27 ir 28 d. posėdžius.

73 Per posėdį Pirmosios instancijos teismas paprašė Microsoft perduoti jam per 2003 m. rinkos tyrimą Komisijos pateiktų prašymų pateikti informacijos dėl medijos leistuvių kopijas ir atsakymus į juos, taip pat ataskaitą apie Xxxxxx atliktų apklausų rezultatus ir analizę (toliau – Xxxxxx ataskaitos). Microsoft pateikė šiuos dokumentus per nusta‑ tytą terminą.

74 2006 m. gegužės 3 d. laišku Pirmosios instancijos teismas paprašė Microsoft pateikti kitų Komisijos per 2003 m. rinkos tyrimą adresuotų prašymų pateikti informacijos ir atsakymų jai kopijas. Microsoft patenkino šį prašymą per nustatytą teminą.

75 2006 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo didžiosios kolegijos pirmininko sprendimu žodinė proceso dalis buvo baigta.

Šalių reikalavimai

76 Microsoft Pirmosios instancijos teismo prašo:

— panaikinti ginčijamą sprendimą,

— nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti arba iš esmės sumažinti skirtą baudą,

— priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas,

— priteisti iš SIIA, FSFE ir Xxxxxxxxxxx.xxx bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl jų įstojimo į bylą.

77 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

— atmesti ieškinį,

— priteisti iš Microsoft bylinėjimosi išlaidas.

78 CompTIA, ACT, TeamSystem ir Xxxxx Xxxxxxxxx instancijos teismo prašo:

— panaikinti ginčijamą sprendimą,

— priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

79 DMDsecure ir kt. Pirmosios instancijos teismo prašo:

— panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktą, 4 straipsnį, 6 straipsnio a punktą ir 7 straipsnį,

— priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

80 Exor Pirmosios instancijos teismo prašo:

— panaikinti ginčijamo sprendimo 2 ir 4 straipsnius, 6 straipsnio a punktą ir 7 straipsnį,

— priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

81 SIIA, FSFE, Xxxxxxxxxxx.xxx ir ECIS Pirmosios instancijos teismo prašo:

— atmesti ieškinį,

— priteisti iš Microsoft bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

82 Visų pirma reikia išnagrinėti ieškinio pagrindus, susijusius su reikalavimais panai‑ kinti ginčijamą sprendimą, paskui – ieškinio pagrindus, susijusius su reikalavimais panaikinti skirtą baudą arba sumažinti jos dydį.

I — Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamą sprendimą

83 Ieškinio pagrindai, kuriuos Microsoft nurodo pagrįsdama savo prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą, grupuojami atsižvelgiant į tris probleminius klausimus, susi‑ jusius, pirma, su atsisakymu pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis, antra, su AK klientų operacinės sistemos Windows ir Windows Media Player susietu pardavimu, ir trečia, su pareiga paskirti nepriklausomą asmenį, kuriam būtų pavesta prižiūrėti, kaip Microsoft laikosi ginčijamo sprendimo.

A — Preliminarios pastabos

84 Savo rašytiniuose dokumentuose Komisija kelia keletą klausimų dėl Bendrijos teismo kontrolės apimties ir dėl kelių prie ieškinio ir dubliko pridėtų dokumentų turinio priimtinumo.

1. Dėl Bendrijos teismo kontrolės apimties

85 Komisija nurodo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tam tikrais samprota‑ vimais, kurie paremti sudėtingais techniniais ir ekonominiais vertinimais. Ji tvir‑ tina, kad pagal teismų praktiką Bendrijos teismai atlieka tik ribotą tokių vertinimų kontrolę (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Univer­ sität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 13 punktas ir 2004 m. sausio 7 d. Spren‑ dimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Xxxx. p. I‑123, 279 punktas; 2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, T‑28/03, Rink. p. II‑1357, 95, 97 ir 98 punktai).

86 Kaip pavyzdį nurodydama 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo spren‑ dimą Volkswagen prieš Komisiją (T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 punktas), Microsoft atsako, kad Bendrijos teismas neatsiriboja nuo „nuodugnaus Komisijos sprendimų tinkamumo nagrinėjimo, net ir sudėtingose bylose“.

87 Pirmosios instancijos teismas primena, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad nors Bendrijos teismas paprastai neribotai kontroliuoja, ar įvykdytos konkurencijos taisyklių taikymo sąlygos, vis dėlto jo vykdoma Komisijos atliktų sudė‑ tingų ekonominių vertinimų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių taisyklių ir pareigos motyvuoti bei ar buvo nustatytos teisingos faktinės aplinkybės ir nepadaryta akivaizdžių vertinimo klaidų ar piktnaudžiauta įgalioji‑ mais (2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T‑65/96, Rink. p. II‑1885, 64 punktas, apeliacine tvarka patvirtinto 2001 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo nutartimi Kish Glass prieš Komisiją, C‑241/00 P, Xxxx. p. I‑7759; šiuo klausimu dėl EB 81 straipsnio taip pat žr. 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/84, Rink. p. 2545, 34 punktą ir 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo BAT ir Xxxxxxxx prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 62 punktą).

88 Be to, jeigu Komisijos sprendimas yra sudėtingų techninių vertinimų rezultatas, jiems iš principo taikoma ribota teisminė kontrolė, reiškianti, kad Bendrijos teismas negali pakeisti Komisijos atlikto faktinių aplinkybių vertinimo savuoju (šiuo klau‑ simu dėl sprendimo, priimto atlikus sudėtingus vertinimus medicinos farmacijos srityje, žr. 2001 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komi­ sija prieš Trenker, C‑459/00 P(R), Rink. p. I‑2823, 82 ir 83 punktus; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Upjohn, C‑120/97, Rink. p. I‑223, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2002 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo A. Menarini prieš Komisiją, T‑179/00, Rink. p. II‑2879, 44 ir 45 punktus ir 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo, Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T‑13/99, Rink. p. II‑3305, 323 punktą).

89 Tačiau nors Bendrijos teismas pripažįsta, kad Komisija turi ekonominių ir tech‑ ninių klausimų vertinimo laisvę, tai nereiškia, kad jis privalo susilaikyti nuo Komi‑ sijos atliktos tokio pobūdžio duomenų interpretacijos kontrolės. Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų dalykinį teisingumą, jų patiki‑ mumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu dėl koncentracijų kontrolės žr. 2005 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C‑12/03 P, Xxxx. p. I‑987, 39 punktą).

90 Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti įvairius pagrindus, kuriuos Microsoft

nurodė pagrįsdama savo prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą.

2. Dėl kai kurių pridėtų dokumentų priimtinumo

91 Komisija, šiuo klausimu palaikoma SIIA, teigia, kad keliuose prie ieškinio ir dubliko pridėtuose dokumentuose Microsoft nurodo argumentus, kurių nėra pačiuose proce‑ siniuose dokumentuose. Ji taip pat kelis kartus nurodo, kad Microsoft daro bendrą nuorodą į prie jos pareiškimų pridėtas ataskaitas. Be to, Komisija kritikuoja tai, kad kai kurios pastarosios pateiktos ekspertų nuomonės grindžiamos informacija, kurios nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas negalėjo gauti. Ji mano, kad šis neturi atsižvelgti į pirmiau nurodytus argumentus, ataskaitas ir ekspertų nuomones.

92 Microsoft tvirtina, kad „atitinkamose ieškinio dalyse“ yra išdėstytos esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas jos ieškinys. Ji primena, kad pagal nusi‑ stovėjusią teismo praktiką konkretūs ieškinio teiginiai gali būti pagrįsti ir papildyti darant nuorodas į konkrečias pridėtų dokumentų dalis (1993 m. lapkričio 29 d.

Pirmosios instancijos teismo nutarties Kelman prieš Komisiją, T‑56/92, Rink.

p. II‑1267, 21 punktas). Be to, ji pažymi, kad sąmoningai nusprendė apriboti priedų skaičių, siekdama neapsunkinti bylos medžiagos, ir kad neprivalo pateikti kiekvieno dokumento, į kurį daroma nuoroda šių priedų išnašose; be to, Komisija turi visų per administracinę procedūrą pateiktų dokumentų kopijas, ir negali būti ginčijama jos teisė teikti informaciją savo ekspertams.

93 Per neformalų 2006 m. kovo 10 d. susirinkimą (žr. 70 punktą) teisėjas pranešėjas atkreipė Microsoft dėmesį į tai, kad atrodo, jog kai kuriuose jos dokumentų prieduose nurodyti argumentai, kurių akivaizdžiai nėra pačiuose pareiškimuose, ir pateikė apie tai klausimą. Atsakydama Microsoft nurodė, kaip pažymėta šio susirinkimo proto‑ kole, kad: „Microsoft nesiremia argumentais, kurių akivaizdžiai nėra ieškinyje arba dublike“.

94 Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papil‑ dytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal pirmiau nurodytas nuostatas turi būti nuro‑ dyti pačiame ieškinyje (1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komi­ sija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17 punktas; Pirmosios instancijos teismo nutarties Kelman prieš Komisiją, minėtos 92 punkte, 21 punktas ir 1999 m. gegužės 21 d. Nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktas). Be to, Xxxxxxxxx instancijos teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį,

nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmo‑ sios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 34 punktas ir 2002 m. kovo 21 d. Xxxxxxxxx Xxxxxxx prieš Komisiją, T‑231/99, Rink. p. II‑2085, 154 punktas).

95 Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas taikytinas dubliko, kuris pagal to paties reglamento 47 straipsnio 1 dalį turi papildyti ieškinį, priimtinumo sąlygoms (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 40 punktą, kuris šiuo klausimu apeliacine tvarka nebuvo panaikintas 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Xxxx. p. I‑8375).

96 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad keliuose prie ieškinio ir dubliko pridėtuose doku‑ mentuose Microsoft ne tik nurodo teisinius arba ekonominius argumentus, kuriais ji ne tik pagrindžia arba papildo šiuose procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodytas faktines arba teisines aplinkybes, bet ir pateikia naujų argumentų.

97 Be to, Microsoft kelis kartus papildė ieškinio ir dubliko turinį specifiniais klausimais, darydama nuorodą į prie jų pridėtus dokumentus. Tačiau kai kurios iš tokių nuorodų tik bendrai susijusios su atitinkamais pridėtais dokumentais ir todėl neleidžia Pirmo‑ sios instancijos teismui konkrečiai nustatyti argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti papildančiais ieškinyje arba dublike nurodytus pagrindus.

98

99

100

101

Reikia pažymėti, kad Komisija, nors ir manydama, jog nereikia atsižvelgti į šiuose įvairiuose prieduose esančius teiginius, vis dėlto komentuoja kai kuriuos iš jų prie savo pareiškimų pridėtose pastabose.

Remdamasis šio sprendimo 94 ir 95 punktuose paminėta teismų praktika ir per 2006 m. kovo 10 d. neformalų susirinkimą (žr. 93 punktą) Microsoft padarytu pareiš‑ kimu, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgs į šio sprendimo 96–98 punktuose nurodytus priedus tik tiek, kiek jie pagrindžia arba papildo pagrindus arba argu‑ mentus, aiškiai nurodytus Microsoft arba Komisijos pateiktuose pareiškimuose, ir tik tais atvejais, kai Pirmosios instancijos teismas galės tiksliai nustatyti, kurios konkrečiai iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus.

Kalbant apie Komisijos kritiką dėl to fakto, kad Microsoft nepateikė informacijos, kuria grindžiamos prie jos pateiktų pareiškimų pridėtos ekspertų nuomonės, pakanka pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas prireikus turi įvertinti, ar šiose nuomo‑ nėse esantys teiginiai turi įrodomąją galią. Jei neturėdamas prieigos prie tam tikros informacijos Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad šie teiginiai neturi pakan‑ kamai įrodomosios galios, jis į juos neatsižvelgtų.

B — Dėl atsisakymo pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis problematikos

Dėl pirmojo probleminio klausimo Microsoft nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, išplaukiantį iš EB 82 straipsnio pažeidimo. Šį pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje Microsoft nurodo, kad šiuo atveju Bendrijos teismo nustatyti kriterijai, leidžiantys priversti dominuojančią padėtį užimančią įmonę suteikti licenciją, nėra tenkinami. Antroje dalyje ji iš esmės tvirtina, kad Xxx neprašė jos leidimo naudotis

„technologija“, kurią Komisija įpareigoja atskleisti, ir kad 1998 m. spalio 6 d. laiškas bet kuriuo atveju neturi būti aiškinamas kaip jos tikras atsisakymas. Galiausiai trečioje dalyje ji teigia, kad Komisija netinkamai atsižvelgė į 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1 C priedas) (toliau – TRIPS susita‑ rimas), Bendrijoms nustatytus įpareigojimus.

1. Dėl pirmos dalies, susijusios su tuo, kad šiuo atveju netenkinami Bendrijos teismo nustatyti kriterijai, kurie leistų priversti dominuojančią padėtį užimančią įmonę suteikti licenciją

a) Įvadas

102

103

Pirmiausia reikia apibendrintai išdėstyti pagrindinių šalių pozicijas dėl atsisakymo pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis problematikos.

Remiantis ginčijamu sprendimu, Microsoft piktnaudžiavo AK klientų operacinių sistemų rinkoje turima dominuojančia padėtimi, atsisakydama, pirma, pateikti Sun ir kitoms konkuruojančioms bendrovėms darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows protokolų specifikacijas, kurie įdiegiami ir naudojami serveriuose, kur įdiegtos šios sistemos tam, kad Windows darbo grupės tinklui būtų teikiamos bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugos, ir, antra, leisti šioms įmonėms naudoti minėtas specifikacijas siekiant kurti darbo grupės serverių operacines sistemas ir prekiauti jomis.

104

105

106

Komisijos nuomone, informacija, kurią atsisakė suteikti Microsoft, yra su suderina‑ mumu susijusi informacija 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos Direktyvos 91/250/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42) prasme. Ji, be kita ko, teigia, kad šioje direktyvoje suderinamumas tarp dviejų programinių įrangų apibrėžiamas kaip jų galėjimas keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis siekiant, kad kiekviena iš šių programinių įrangų veiktų visais numatytais būdais (be kita ko, žr. pirmojo pranešimo apie kaltinimus 256 punktą, antrojo pranešimo apie kaltinimus 79 punktą ir trečiojo pranešimo apie kaltinimus 143 punktą). Ji mano, kad Microsoft pasiūlyta suderinamumo sąvoka yra netiksli (ginčijamo sprendimo 749–763 konsta‑ tuojamosios dalys).

Remdamasi faktiniais ir techniniais duomenimis, Komisija konstatuoja, kad „geras Windows darbo grupės tinklo veikimas grindžiamas „klientas‑serveris“ ir „serveris‑ serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra, užtikrinančia skaidrią prieigą prie pagrindinių darbo grupės serverių paslaugų (Windows 2000/Windows 2003 atveju ši Windows domeno architektūra gali būti apibrėžta kaip „Active Directory domeno architektūra“)“ ir kad „bendras galėjimas būti šios architektūros dalimi yra suderinamumo tarp Windows pagrindu veikiančių AK klientų ir Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių elementas“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuo‑ jamoji dalis). Ji apibrėžia šį suderinamumą terminu „suderinamumas su Windows domeno architektūra“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamoji dalis) ir teigia, jog toks suderinamumas „būtinas, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų parda‑ vėjai galėtų išlikti rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 779 konstatuojamoji dalis).

Be to, Komisija mano, jog tam, kad Microsoft konkurentai galėtų kurti darbo grupės serverių operacines sistemas, galinčias pasiekti tokį suderinamumo lygį, kai serveriai, kuriuose jos įdiegtos, jungiami į Windows darbo grupę, būtina, kad jie turėtų prieigą prie informacijos apie suderinamumą su Windows domeno architektūra (ginčijamo sprendimo 183 ir 184 konstatuojamosios dalys). Xx, be kita ko, mano, kad nė vienas iš

penkių Microsoft nurodytų metodų, leidžiančių užtikrinti suderinamumą tarp įvairių platintojų tiekiamų operacinių sistemų, negali pakankamai pakeisti informacijos atskleidimą (ginčijamas sprendimo 666–687 konstatuojamosios dalys).

107

108

Galiausiai Komisija nurodo, kad, remiantis teismų praktika, nors įmonės iš esmės gali laisvai pasirinkti komercinius partnerius, dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas tiekti tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme. Ji teigia, kad šioje byloje yra kelios

„ypatingos aplinkybės“, leidžiančios daryti išvadą apie piktnaudžiavimą, konstatuo‑ tiną dėl aptariamo Microsoft atsisakymo, net darant griežčiausią – ir todėl Microsoft palankiausią – prielaidą, kad šis atsisakymas laikytinas atsisakymu suteikti trečiajai šaliai licenciją, susijusią su intelektinės nuosavybės teisėmis (ginčijamo sprendimo 190 ir 546–559 konstatuojamosios dalys). Ji mano turinti teisę atsižvelgti į kitas

„ypatingas aplinkybes“ nei nustatytos Teisingumo Teismo 1995 m. balandžio 6 d. Sprendime RTE ir ITP prieš Komisiją (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, Rink. p. I‑743, toliau – sprendimas Magill) ir pakartotos 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime IMS Health (C‑418/01, Rink. p. I‑5039). Bet kuriuo atveju šioje byloje yra tokių ypatingų aplinkybių.

Nuo administracinės procedūros pradžios Microsoft gina poziciją, pagal kurią Komi‑ sijos šioje byloje naudojama suderinamumo sąvoka nėra suderinama su Direkty‑ voje 91/250 nustatyta „visiško suderinamumo“ sąvoka ir neatitinka būdo, kurį naudo‑ damos įmonės praktikoje tvarko savo kompiuterinius tinklus (be kita ko, žr. 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 151–157 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 29 ir 30 puslapius). Ji, be kita ko, tvirtina, kad „serverių operacinių sistemų gamintojas pasiekia visišką suderinamumą, jei per AK klientų operacinę sistemą Windows galima naudotis

visomis jo programos funkcijomis“ (2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį prane‑ šimą apie kaltinimus 143 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. spalio 17 d. atsa‑ kymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 29 ir 63 puslapius). Kalbėdama Komisijos žodžiais, Microsoft pasitelkia „vienpusiškumo“ sąvoką, nors pirmoji remiasi „abipu‑ siais santykiais (ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamoji dalis).

109

110

111

Microsoft nuomone, minėto visiško suderinamumo galima pasiekti atskleidus infor‑ maciją apie sąsajas, ir tai ji jau daro per savo vadinamąjį MSDN produktą arba konfe‑ rencijose, kurias rengia „Professional Developers“, arba kokiais nors kitais rinkoje prieinamais metodais (be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 12, 57–63, 73–83 ir 147 punktus; 2001 m. lapkričio 16 d.

atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 6, 72, 94–96, 148 ir 149 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 31 puslapį).

Microsoft teigia, jog Komisijos pagal pateiktą suderinamumo sąvoką savo ruožtu reikalaujama, kad jos konkurentų operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows. Microsoft nuomone, to galima pasiekti tik leidus minėtiems konkurentams „klonuoti“ jos produktus arba kai kurias jų charakteristikas ir suteikus informacijos apie jos produktų vidaus veikimo mechanizmus (be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 7, 20, 27,

144–150 ir 154–169 punktus; 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 158–161 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį prane‑ šimą apie kaltinimus 10 ir 20 puslapius).

Microsoft mano, kad jeigu ji būtų priversta atskleisti tokią informaciją, būtų pada‑ ryta žala jos teisei laisvai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis bei siekiui kurti naujoves (be kita ko, žr. 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 162, 163 ir 176 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį prane‑

šimą apie kaltinimus 3, 10 ir 11 puslapius).

112

113

114

115

Galiausiai Microsoft teigia, kad šią bylą reikia vertinti atsižvelgiant į 107 punkte minėtus sprendimus Magill ir IMS Health, nes atsisakymas, kuriuo ji kaltinama, turi būti laikomas atsisakymu suteikti trečiosioms šalims licenciją, susijusią su intelek‑ tinės nuosavybės teisėmis, ir todėl ginčijamas sprendimas laikytinas įpareigojimu suteikti licenciją. Ji tvirtina, kad, jos nuomone, šiuo atveju neįvykdomas nė vienas iš šiuose Teisingumo Teismo sprendimuose išsamiai išvardytų leistinų kriterijų. Iš to ji daro išvadą, kad nagrinėjamas atsisakymas neturi būti laikomas piktnaudžiavimu, ir todėl Komisija negali jos įpareigoti atskleisti su suderinamumu susijusią informa‑ ciją. Papildomai Microsoft nurodo 1998 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo spren‑ xxxx Xxxxxxx (C‑7/97, Rink. p. I‑7791) ir teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra ir šiame sprendime numatytų kriterijų.

Antra, reikia patikslinti būdą, kaip Microsoft išdėsto pirmoje pagrindo dalyje teikiamus argumentus, ir tai, kaip Pirmosios instancijos teismo juos nagrinės.

Prieš pateikdama savo argumentus (žr. pirmos pagrindo dalies d punktą) Microsoft pateikia tam tikrų samprotavimų apie suderinamumą, kuriuos galima apibendrinti, kaip išdėstyta toliau. Pirma, Microsoft nurodo, jog yra penki metodai, leidžiantys užtikrinti suderinamumą tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei tarp konkurentų serverių operacinių sistemų. Antra, ji kritikuoja Komisijos šiuo atveju reikalaujamą suderinamumo lygį, iš esmės teigdama, kad iš tikrųjų pastaroji siekia leisti konkurentams „klonuoti“ jos produktus arba tam tikras jų charakteris‑ tikas, ir ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės apimtį.

Be šių samprotavimų, Microsoft pateikė kelis argumentus, įrodinėdama, kad komu‑ nikacijos protokolai, kuriuos pagal ginčijamą sprendimą ji turi atskleisti savo konku‑ rentams, yra naujovės technologinių požiūriu ir kad šiuos protokolus arba jų specifi‑ kacijas saugo intelektinės nuosavybės teisės.

116

Iš esmės Microsoft argumentus, nurodytus pirmoje šio pagrindo dalyje, galima išdės‑ tyti taip:

— ši byla turi būti vertinama atsižvelgiant į 107 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Magill nustatytas ir sprendime IMS Health pakartotas aplinkybes,

— aplinkybės, leidžiančios laikyti piktnaudžiavimu dominuojančios įmonės atsi‑ sakymą suteikti trečiosioms šalims intelektinės nuosavybės teisių licenciją, visų pirma yra tai, kad atitinkamas produktas arba paslauga yra būtini norint vykdyti konkrečią veikla; antra, tai, kad dėl atsisakymo panaikinama bet kokia konkuren‑ cija antrinėje rinkoje; trečia, tai, kad atsisakymas sudaro kliūtis atsirasti naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą; ir ketvirta, tai, kad atsisa‑ kymas yra objektyviai nepagrįstas,

— nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš šių aplinkybių,

— nepripažinus šių argumentų tinkamais, turi būti taikomi 112 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Xxxxxxx nurodyti kriterijai, kurie atitinka pirmąją, antrąją ir ketvirtąją minėtas aplinkybes, numatytas 107 punkte minėtuose spren‑ dimuose Magill ir IMS Health,

— nė vieno iš 112 punkte minėtame sprendime Xxxxxxx nurodytų kriterijų taip pat nėra šioje byloje.

117

118

119

Pirmosios instancijos teismas visų pirma išnagrinės Microsoft teiginius dėl įvairių suderinamumo lygių ir dėl ginčijamo sprendimo 5 punkte numatytos korekcinės priemonės apimties. Jos nurodyti argumentai dėl penkių metodų, kuriais galima užti‑ krinti suderinamumą tarp jos ir konkurentų operacinių sistemų, bus analizuojami nagrinėjant tariamą su suderinamumu susijusios informacijos reikalingumą. Vėliau Xxxxxxxxx instancijos teismas išsakys nuomonę dėl Microsoft argumentų, susijusių, jos teigimu, su jos komunikacijos protokolams ir specifikacijoms taikytinomis inte‑ lektinės nuosavybės teisėmis. Galiausiai jis įvertins argumentus, kuriuos Microsoft formuluoja pirmoje pagrindo dalyje, ir nustatys, į kokias aplinkybes reikia atsižvelgti nagrinėjant jai inkriminuojamą elgesį, ir ar šių aplinkybių yra šiuo atveju.

b) Dėl įvairių suderinamumo lygių ir ginčijamo sprendimo 5 punkte numatytos korekcinės priemonės apimties

Šalių argumentai

Microsoft iš esmės mano, kad suderinamumo sąvoka, kuria remiasi Komisija, dary‑ dama išvadą, kad atsisakant pateikti su suderinamumu susijusią informaciją yra piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, ir taikydama ginčijamo sprendimo 5 punkte numatytą korekcinę priemonę, yra netiksli.

Microsoft pabrėžia, kad „suderinamumas pasireiškia ištisinėje aplinkoje“ ir kad „jis nėra absoliutus standartas“.

120

121

122

123

Ji pažymi, kad „minimalus suderinamumo lygis galbūt būtinas veiksmingai konku‑ rencijai užtikrinti“. Tačiau mano, kad tokį lygį nesunku pasiekti, pažymėdama, kad yra įvairių būdų užtikrinti suderinamumą „gerai kartu veikiančių skirtingų platintojų tiekiamų operacinių sistemų (turėjimo)“ prasme.

Microsoft mano, kad ginčijamame sprendime Komisija vadovaujasi suderinamumo sąvoka, kuri visiškai skiriasi nuo numatytosios Direktyvoje 91/250 ir kurią faktiškai vartoja įmonės, tvarkydamos savo kompiuterinius tinklus. Komisija iš tikrųjų siekia, kad Microsoft konkurentų operacinė sistema galėtų „visais atžvilgiais veikti“ kaip serverių operacinė sistema Windows (t. y. užtikrinti visišką pakeičiamumą“ arba

„plug replaceability“). Tačiau to galima pasiekti tik leidus Microsoft konkurentams

„klonuoti“ jos produktus arba jų charakteristikas. Microsoft taip pat nurodo, kad dvi serverių operacinės sistemos gali veikti kartu, t. y. keistis informacija arba teikti viena kitai paslaugas, nebūtinai būdamos „visiškai vienodos“. Taigi reikia skirti sąvoką

„suderinamumas“ nuo sąvokų „klonavimas“ ar „kopijavimas“.

Pagrįsdama savo teiginius, Microsoft daro nuorodą į dviejų informatikos ekspertų ataskaitą, kurią ji buvo pridėjusi prie savo 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus, kur jie paaiškina sąvokas „glaudi sąveika“ ir „silpna sąveika“ bei priežastis, dėl kurių įmonių pastangos pasiekti „glaudžią“ skirtingų gamintojų programinės įrangos „sąveiką“ buvo nesėkmingos (ieškinio A.9.2 priedas). Šios priežastys yra ir techninio, ir komercinio pobūdžio.

Microsoft taip pat pažymi, kad per administracinę procedūrą ji pateikė 50 privatinės ir viešosios teisės reglamentuojamų įmonių, veikiančių visose pramonės srityse ir įsteigtų įvairiuose tuometinėse valstybėse narėse, pareiškimus. Juose šios įmonės

tvirtina, kad dėl rinkoje jau esančių metodų naudojimo užtikrinamas aukštas sude‑ rinamumo lygis tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei konku‑ rentų serverių operacinių sistemų. Ji taip pat nurodo, jog iš Mercer ataskaitų išplaukia, kad įmonės renkasi serverių operacines sistemas ne pagal jų suderinamumą su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows.

124

125

126

Dublike, pateikdama argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad jos komunikacijos protokolai yra saugomi intelektinės nuosavybės teisių, bei savo atsakyme į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų Microsoft išdėsto kelis teigi‑ nius dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės apim‑ ties. Šiais teiginiais ji taip pat kelia klausimą dėl Komisijos šiuo atveju reikalaujamo suderinamumo lygio.

Savo dublike Microsoft tvirtina, kad konstatuotina neatitiktis tarp minėtos korekcinės priemonės apimties ir „suderinamumo standarto“, kuriuo ginčijamame sprendime remiasi Komisija, vertindama „alternatyvių suderinamumo metodų“ tinkamumą. Atsakydama į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų, ji teigia, kad Komisija skirtingai aiškina ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją apimtį.

Dėl pastarojo klausimo Microsoft pažymi, kad ginčijamo sprendimo 669 konstatuo‑ jamojoje dalyje Komisija nurodo, jog „vieši pramoniniai standartai neleidžia konku‑ rentams pasiekti tokį patį suderinamumo lygį su Windows architektūra, kaip tai daro darbo grupės serverių operacinė sistema Windows“. Ji taip pat pažymi, jog ginčijamo sprendimo 679 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, kad „darbo grupės serverių operacinė sistema Novell „be klientų modulio“ negali naudoti visų Windows veikiančių AK klientų ir Windows veikiančių darbo grupės serverių operacinių sistemų galimybių lygiai taip pat, kaip tai gali daryti darbo grupės serverių operacinė

sistema (Windows)“. Iš to Microsoft daro išvadą, kad iš pradžių Komisija manė, jog suderinamumas yra konkurentų galėjimas užtikrinti savo produktų veikimą, kuris būtų identiškas serverių operacinės sistemos Windows veikimui. Be to, Komisija norėjo, kad pastarosios sistemos ir konkurentų serverių operacinės sistemos būtų

„beveik identiškos“.

127

128

Microsoft teigia, kad norint užtikrinti Komisijos nurodytą suderinamumo lygį (kurį Microsoft vadina „plug replacement“, „plug‑replaceability“, „drop‑in“, „funkciniu ekvivalentu“ ir „funkciniu klonu“) ji turėtų atskleisti gerokai daugiau informacijos negu numatyta ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje, t. y. informaciją apie serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus (įskaitant „algoritmus ir sprendimų priėmimo taisykles“).

Microsoft tvirtina, kad vėliau Komisija siaurai aiškina minėtą 5 straipsnį, manydama, kad jis įpareigoja suteikti konkurentams tik komunikacijos protokolų on the wire licenciją. Pagrįsdama šį teiginį, Microsoft nurodo, kad per laikinųjų apsaugos prie‑ monių taikymo procedūros posėdį šalys, kurioms buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus, nurodė, kad jos nėra suinteresuotos gauti prieigą prie infor‑ macijos apie serverių operacinių sistemų Windows vidaus veikimo mechanizmus. Ji taip pat remiasi tuo, kad atsiliepime į ieškinį bei triplike Komisija patvirtino, jog ji nesiekė suteikti (Microsoft) konkurentams galimybės „klonuoti bendro“ rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų, kurias teikia serverių operacinė sistema Windows. Microsoft pastebi, kad tūkstančiai Komisijai vykdant ginčijamą sprendimą perduotų specifikacijų puslapių vis dėlto leis jos konkurentams nukopijuoti tam tikras produktų, kuriuos ji sukūrė savo tyrimų ir kūrybos pastangomis, „charakteristikas“. Pavyzdžiui, turėdamos prieigą prie DRS (Directory Replication Service) protokolo, tretieji asmenys galėtų įgyvendinti apgrąžos inžineriją kitų serverių operacinės sistemos Windows, naudojančios Active Directory, sudedamųjų dalių atžvilgiu.

129

130

131

132

Trečia, 2005 m. spalio mėnesį, t. y. praėjus keliems mėnesiams po rašytinės proceso dalies šioje byloje užbaigimo, Komisija vėl pradėjo aiškinti ginčijamo sprendimo 5 straipsnį taip, kad informacija, kurią privalo atskleisti Microsoft, turi leisti jos konkurentams kurti serverių operacinių sistemų Windows funkcinius ekvivalentus arba, kitaip sakant, sistemas, galinčias jas „visiškai pakeisti“. Microsoft dar kartą nurodė, kad toks 5 straipsnio aiškinimas įpareigoja ją suteikti savo konkurentams prieigą prie informacijos apie serverių operacinės sistemos Windows vidaus veikimo mechanizmus.

Per posėdį Microsoft daug dėmesio skyrė „automatinio kopijavimo“ mechanizmui ir pateikė šiame kontekste tuos pačius argumentus kaip ir išdėstyti anksčiau.

Microsoft, be kita ko, paaiškino, kad anksčiau katalogo paslaugas teikė vienas labai didelis ir labai brangus serveris. Tačiau šiuo metu šias paslaugas paprastai teikia daugybė mažų, pigesnių serverių, esančių skirtingose vietose ir, kaip ji pademonstravo per posėdį įvairiuose skaidrėse, sujungtų į vieną visumą per blue bubble. Microsoft pažymėjo, kad programinė įranga, įdiegta šio blue bubble dalimi esančiuose serve‑ riuose ir naudojama teikiant katalogo paslaugas, turi būti pagrįsta ta pačia vidaus logika, kad šie serveriai galėtų veikti kartu, tarsi tai būtų vienas serveris. Kiekvienas iš šių serverių turėtų preziumuoti, kad, atsakydami į konkrečią pateiktą užklausą, kiti reaguos lygiai taip pat, kaip ir jis. Microsoft taip pat pažymėjo, kad konkrečioje blue bubble operacinėje sistemoje veikiančių serverių sąveika yra labai ypatinga.

Microsoft taip pat paaiškino, kad automatinio kopijavimo mechanizmas leidžia, jog bet koks serveryje, veikiančiame kaip domeno kontrolierius ir veikiančiame blue bubble sistemoje, esančių duomenų pakeitimas (pvz., naudotojo slaptažodžio

pakeitimas) būtų automatiškai „kopijuojamas“ visuose kituose serveriuose, kontro‑ liuojančiuose domeną ir priklausančiuose tam pačiam blue bubble.

133

134

135

Microsoft nurodė, kad xxxxx xxxxxxxx, kuriai pavyko sukurti tokį mechanizmą, buvo Novell, padariusi tai 1993 metais. Tačiau jos serverių operacinėje sistemoje NetWare veikiantis mechanizmas leisdavo blue bubble sistemoje sinchroniškai veikti ne daugiau kaip 150 domeno kontrolieriams, o Windows 2000 Server sistemoje esančios Active Directory naudojamas mechanizmas gali tuo pačiu metu aptarnauti kelis tūks‑ tančius domeno kontrolierių.

Be to, kalbėdama apie automatinio kopijavimo mechanizmą, Microsoft nuolat kartojo, kad ginčijamo sprendimo tikslas – leisti jos konkurentams kurti serverių operacines sistemas, kurios būtų jos serverių operacinių sistemų Windows funkcinis ekvivalentas. Šiuo sprendimu konkrečiai siekiama, kad katalogo paslaugas teikiantys serveriai, kuriuose įdiegta konkurencinga Microsoft serverių operacinė sistema, galėtų pakeisti blue bubble sistemoje esančius serverius, kuriuose įdiegta serverių operacinė sistema Windows, naudojanti katalogą Active Directory. Tačiau, norint pasiekti tokį rezultatą, reikia, kad Microsoft konkurentų serverių operacinės sistemos veiktų visiškai taip pat – t. y. vadovautųsi ta pačia vidaus logika – kaip ir serverių operacinės sistemos Windows, naudojančios Active Directory. Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu konkurentai turėtų informacijos apie jos serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus, įskaitant kai kuriuos algoritmus, t. y. daug daugiau informacijos nei informacija apie suderinamumą ginčijamo sprendimo prasme.

Microsoft taip pat nurodė, kad automatinis kopijavimas neįmanomas tuomet, kai serveriuose įdiegtos skirtingų tiekėjų operacinės sistemos. Pavyzdžiui, serveris,

kuriame įdiegta Sun operacinė sistema, negali būti patalpintas į blue bubble sistemą, jungiančią serverius, veikiančius operacinėje sistemoje Novell arba naudojančioje Active Directory. Tačiau ji pažymėjo, jog dėl to, kad Active Directory remiasi standar‑ tiniais protokolais, pvz., LDAP (Lightweight Directory Access Protocol), ji gali veikti tame pačiame kompiuteriniame tinkle su konkurentų serverių operacinių sistemų teikiamomis katalogo paslaugomis. Šiuo atveju nesvarbu, ar suderinami du skirtingi serveriai arba vienas serveris su į blue bubble sujungtais keliais serveriais.

136

137

Komisija nepritaria Microsoft teiginiams.

Pirmiausia ji primena ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktas „su suderinamumu susijusios informacijos“ ir „protokolų“ sąvokas. Ji paaiškina, kad šis sprendimas įpareigoja Microsoft pateikti techninio pobūdžio dokumentus, t. y. deta‑ liai šiuos „protokolus“ apibrėžiančias „specifikacijas“. Specifikacijos nurodo „kaip formatuoti pranešimus, kada juos kurti, kaip juos aiškinti, ką reikia daryti, kai prane‑ šimai yra neteisingi ir t. t.“. Komisija teigia, jog būtina atskirti šiuos techninius doku‑ mentus nuo Microsoft produktų šaltinio kodo. Ji paaiškina, kad konkurentas, norintis sukurti serverio operacinę sistemą, į kurią „įeitų“ Microsoft protokolai, turėtų suteikti savo produktui šaltinio kodą, įgyvendinantį šių protokolų specifikacijas. Tačiau du programuotojai, įgyvendinantys tas pačias protokolo specifikacijas, nerašytų to paties šaltinio kodo, ir jų programos veiktų skirtingai (ginčijamo sprendimo 24, 25, 698 ir 719–722 konstatuojamosios dalys). Šiuo požiūriu protokolai galėtų būti palyginti su kalba, kurios sintaksė ir žodynas būtų specifikacijos, o paprastas faktas, kad du asmenys išmoksta tos pačios kalbos sintaksę ir žodyną, neužtikrina, kad jie ją vartos tuo pačiu būdu. Komisija taip pat nurodo, jog „tas faktas, kad du produktai teikia savo paslaugas naudodami suderintus protokolus, nieko nesako apie šių paslaugų teikimo būdą“.

138

139

140

141

Komisija teigia, kad Microsoft laikosi siauro suderinamumo sąvokos aiškinimo, kuris nesuderinamas su Direktyva 91/250. Ji daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 749–763 konstatuojamąsias dalis ir pastebi, kad Microsoft nepateikė nė vieno naujo argumento, palyginti su pateiktais per administracinę procedūrą. Per posėdį Komi‑ sija nurodė, kad ji rėmėsi šia direktyva ne tik siekdama įrodyti suderinamumo svarbą programinės įrangos sektoriuje, bet ir siekdama įvertinti suderinamumo sąvoką.

Be to, Komisija pripažino, kad yra skirtingi suderinamumo tarp Windows veikiančių AK ir darbo grupės serverių operacinių sistemų lygiai ir kad jau galima užtikrinti

„tam tikrą suderinamumą“ su Windows domeno architektūra. Ji tvirtina, kad nenu‑ statė a priori konkretaus suderinamumo lygio, kuris būtinas veiksmingai konkuren‑ cijai rinkoje išsaugoti, tačiau, atlikusi tyrimą, nustatė, kad suderinamumo lygio, kurį gali pasiekti konkurentai, pasinaudodami prieinamais metodais, nepakanka tam, kad leistų jiems išlikti konkurencingais rinkoje. Darydama nuorodą į ginčijamo spren‑ dimo dalį, kurioje konstatuoja, kad „suderinamumas yra pagrindinis veiksnys kuriant Microsoft darbo grupės serverių operacines sistemas“ (637–665 konstatuojamo‑ sios dalys), Komisija pažymi, jog paaiškėjo, kad minėti metodai „neužtikrina klientų reikalaujamo ir ekonomine prasme tinkamo suderinamumo lygio“.

Savo triplike Komisija nurodo, kad ginčijamame sprendime ji nėra nusprendusi, jog būtina leisti Microsoft konkurentams atkurti pastarosios įgyvendintus „suderina‑ mumo užtikrinimo sprendimus“. Svarbu, kad savo pastangomis kurti naujoves jie galėtų pasiekti panašų suderinamumo lygį.

Galiausiai Komisija pabrėžia, kad, priešingai negu teigia Microsoft, ginčijamame sprendime nesiekiama, kad jos konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais galėtų veikti kaip serverių operacinė sistema Windows, ir atitinkamai, kad

konkurentai galėtų „klonuoti“ jos produktų charakteristikas. Ginčijamu sprendimu iš tikrųjų siekiama sudaryti konkurentams galimybę kurti produktus, kurie „veiktų kitaip, bet <…> galėtų suprasti atitinkamų Microsoft produktų siunčiamus prane‑ šimus“. Ji priduria, kad informacija apie suderinamumą, kurią pagal ginčijamą spren‑ dimą Microsoft privalo atskleisti savo konkurentams, neleis pastariesiems sukurti visiškai Microsoft produktams tapačių produktų.

142

143

144

Šiuo klausimu Komisija per posėdį nurodė, jog reikėtų skirti sąvoką „funkcinis ekviva‑ lentas“ nuo sąvokos „funkcinis klonas“. Funkcinis ekvivalentas nėra sistema, veikianti visiškai taip pat kaip darbo grupės serverių operacinė sistema Windows, kurią ji pakeičia, o tik sistema, galinti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir operacinė sistema Windows, pateikti atitinkamą atsakymą į konkrečią užklausą ir užtikrinti, kad AK klientas ar Windows pagrindu veikiantis serveris reaguotų į šiuos pranešimus lygiai taip pat, kaip jis reaguotų gavęs šiuos pranešimus iš operacinės sistemos Windows.

Komisija tvirtina, kad „glaudi sąveika“ ir „silpna sąveika“ nėra aiškiai apibrėžti tech‑ niniai terminai, ypač operacinių sistemų programinės įrangos sektoriuje. Bet kuriuo atveju ji ginčija, kad ieškinio A.9.2 priede esančioje ataskaitoje aptariama„silpnos sąveikos sąsajos informacija“ yra naujoviška.

Dėl Microsoft per administracinę procedūrą pateiktų klientų pareiškimų Komisija primena, kad jie jau buvo aptarti ginčijamo sprendimo 357, 358, 440–444, 511, 513,

595, 602, 628 ir 707 konstatuojamosiose dalyse. Ji pastebi, kad šie 2000 ir 2001 metų pareiškimai iš esmės susiję su įmonėmis, kurios plačiai įdiegė Windows kaip savo darbo grupės tinklo „standartą“. Dėl Xxxxxx ataskaitų Komisija nurodo, jog ji jau pažymėjo ginčijamo sprendimo 645 konstatuojamojoje dalyje, kad jose analizuojami duomenys įrodo visiškai priešingus faktus, nei teigia Microsoft.

145

146

147

148

Be to, Komisija atmeta Microsoft argumentą dėl tariamos ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės ir tame pačiame sprendime nurodytos suderinamumo normos, naudojamos įvertinti „alternatyvių suderinamumo metodų“ teisingumą, neatitikties.

Komisija teigia, kad šio argumento esmę sunku suprasti. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ginčijamo sprendimo 669 ir 679 konstatuojamųjų dalių tekste, kurį cituoja Microsoft, ji visiškai neatmeta tam tikrų galimybių pakeisti informacijos apie suderinamumą atskleidimą, nes šios galimybės neleidžia „klonuoti“ jos produktų arba tam tikrų jų charakteristikų. Ji tik konstatuoja, kad šios galimybės „užtikrina mažesnį suderina‑ mumo su dominuojančiais Microsoft produktais lygį (mažiau galimybių pasinaudoti šių produktų funkcijomis) negu pačios Microsoft pasiūlymas“. Taigi šiuo atveju visų pirma svarbi galimybė „dirbti su“ Windows aplinka.

Komisija taip pat nurodo, jog iš ginčijamo sprendimo 568–572, 740 ir 749–763 kons‑ tatuojamųjų dalių aiškiai išplaukia, kad jame numatyta atskleisti tik sąsajos specifika‑ cijas. Be to, ji mano, kad Microsoft pakankamai nepagrindė savo teiginio, jog turėdami prieigą prie tam tikrų jos komunikacijos protokolų specifikacijų tretieji asmenys gali įgyvendinti apgrąžos inžineriją kitų serverių operacinės sistemos Windows, naudo‑ jančios Active Directory, sudedamųjų dalių atžvilgiu.

Per posėdį Komisija ginčijo Microsoft teiginių dėl automatinio kopijavimo mecha‑ nizmo pagrįstumą. Ji patvirtino, jog ginčijamu sprendimu, be kita ko, siekiama, kad serveriai, kuriuose veikia Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinė sistema, galėtų įsiterpti į blue bubble sistemą, kurią sudaro serveriai su įdiegta darbo grupės serverių operacine sistema Windows, ir todėl ginčijamo sprendimo 5 straips‑ nyje numatyta pareiga atskleisti informaciją apima ir informaciją apie serverių

komunikaciją šioje blue bubble sistemoje. Tačiau ji atmetė Microsoft teiginius, kad šį tikslą galima pasiekti tik suteikus prieigą prie informacijos apie jos produktų vidaus veikimo mechanizmus.

149

150

SIIA primygtinai gina didelę suderinamumo reikšmę programinės įrangos sekto‑ riuje. Jos nuomone, negalima ginčyti to fakto, kad kompiuterio programų suderina‑ mumą su beveik monopoliniais produktais, pvz., su AK klientų operacine sistema Windows, vartotojai laiko labai svarbiu. Ji pažymi, kad, esant normaliai konkuren‑ cijai, programinės įrangos gamintojai suinteresuoti teikti pirmenybę savo ir konku‑ rentų produktų suderinamumui ir atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją. Taip jie konkuruotų „normalių“ veiksnių atžvilgiu, pvz., produktų kaina ir saugumu, užklausų apdorojimo greičiu arba tam tikrų funkcijų naujoviškumu. Tačiau Micro­ soft naudojasi kitose rinkose turima beveik monopoline padėtimi, kad, naudoda‑ masi „sverto efektu“, įgytų šią poziciją susijusiose rinkose. Konkrečiai kalbant, ji riboja savo konkurentų galimybę užtikrinti suderinamumą su savo beveik monopo‑ liniais produktais, nesilaikydama sektoriaus standartinių protokolų, darydama juose

„nereikšmingų (ir nereikalingų) pakeitimų“ ir atsisakydama pateikti konkurentams informacijos apie minėtus „išplėstus protokolus“.

Be to, SIIA ginčija Microsoft teiginius, kad ginčijamu sprendimu siekiama leisti jos konkurentams kurti serverių operacines sistemas, visais atžvilgiais veikiančias kaip serverių operacinė sistema Windows. SIIA nuomone, ginčijamo sprendimo tikslas – leisti Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinėms sistemoms užtikrinti suderinamumą su AK klientų ir darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows lygiai taip pat, kaip tai daro darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

151

152

153

154

Pateikdamas šio sprendimo 118–135 punktuose išdėstytus argumentus, Microsoft kelia du pagrindinius klausimus: pirma, dėl Komisijos šioje byloje reikalaujamo sude‑ rinamumo lygio ir, antra, dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korek‑ cinės priemonės apimties.

Reikia pastebėti, kad šie du klausimai glaudžiai tarpusavyje susiję, nes, kaip tai išplaukia iš ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamosios dalies, šia korekcine prie‑ mone siekiama įpareigoti Microsoft atskleisti tai, ką, Komisijos kaltinimu, ji neteisėtai atsisakė atskleisti Sun ir kitiems konkurentams. Todėl šios korekcinės priemonės apimtis turi būti nustatoma atsižvelgiant į piktnaudžiavimą, kuriuo kaltinama Micro­ soft, o šis piktnaudžiavimas pirmiausia priklauso nuo ginčijamu sprendimu Komi‑ sijos siekiamo suderinamumo lygio.

Norint priimti sprendimą šiais klausimais, pirmiausia reikia priminti ginčijamame sprendime išdėstytą faktinę ir techninę informaciją. Būtent išnagrinėjusi Windows darbo grupės tinklų organizavimo būdą bei ryšius, kuriais juose jungiamos įvairios operacinės sistemos, Komisija įvertino šiuo atveju reikalingą suderinamumo lygį ir priėmė sprendimą dėl su suderinamumu susijusios informacijos būtinumo. Taip pat reikia patikslinti ginčijamame sprendime numatytos informacijos pobūdį.

— Faktinė ir techninė informacija

Ginčijamo sprendimo 21–59, 67–106 ir 144–184 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia faktinę ir techninę informaciją apie atitinkamus produktus ir technologijas.

155

156

157

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Microsoft iš esmės neginčija šios informacijos. Ji daugiausia grindžiama Microsoft pareiškimais per administracinę procedūrą, visų pirma atsakant į tris pranešimus apie kaltinimus, bei jos interneto svetainėje paskelb‑ tais dokumentais ir ataskaitomis. Be to, šių argumentų pagrįstumą patvirtina tech‑ ninės prezentacijos, kurias per posėdį padarė šalių, įskaitant Microsoft, ekspertai.

Pirma, pažymėjusi, kad skirtinguose kontekstuose specialistai gali įvairiai vartoti terminą „suderinamumas“ ir jis gali būti suprantamas skirtingai, Komisija cituoja Direktyvos 91/250 10, 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis (ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamoji dalis).

Šiose konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi kompiuterio programos funkcija – palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitais kompiuterinės sistemos komponentais ir naudotojais, ir dėl to reikia loginio ir atitin‑ kamais atvejais fizinio tarpusavio sujungimo ir sąveikos, kad visi programinės ir kompiuterinės įrangos elementai dirbtų su kita programine ir kompiuterine įranga ir naudotojais visais būdais, kuriais jie turi veikti;

kadangi tos programos dalys, kurios užtikrina tokį programinės ir kompiuterinės įrangos elementų sujungimą ir sąveiką, paprastai vadinamos „sąsajomis“;

kadangi toks funkcinis tarpusavio sujungimas ir sąveika paprastai vadinami „suderi‑ namumu“; kadangi tokį suderinamumą galima apibrėžti kaip galėjimą keistis infor‑ macija ir abipusiškai ja naudotis <…>;“

158

159

Toliau Komisija pastebi, kad Microsoft kaltina ją šioje byloje pasirėmus tokia sude‑ rinamumo sąvoka, kuri viršija tai, kas numatyta Direktyvoje 91/250. Ji nurodo, kad vis dėlto Microsoft ir ji pati sutinka, jog „suderinamumas“ – tai laipsnio klausimas ir įvairi sistemos programinė įranga (bent iš dalies) „suderinama“ tarpusavyje, jeigu gali keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis (ginčijamo sprendimo 33 konstatuoja‑ moji dalis).

Antra, Komisija nurodo, kad šiuo metu įmonėse ir organizacijose kompiuteriai vis dažniau veikia sujungti į tinklą su kitais kompiuteriais. AK klientų naudotojai, atsi‑ žvelgiant į atliekamas specifines užduotis, tuo pačiu metu naudoja savo AK klientų ir galingesnių „kelių naudotojų“ kompiuterių, t. y. serverių, prie kurių jie turi netie‑ sioginę prieigą per AK klientus, galimybes (ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat paaiškina, kad, siekiant užtikrinti lengvą ir veiksmingą prieigą prie įvairių tinklo išteklių, svarbu, viena vertus, kad taikomosios programos būtų įdiegtos įvairiuose kompiuteriuose, kurių kiekviename būtų skirtingos tarpusavyje deran‑ čios sudedamosios dalys, ir, kita vertus, kad į minėtą tinklą sujungti kompiuteriai būtų sujungti į nuoseklią „paskirstytą kompiuterinę sistemą“ (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pažymi, kad „idealiausiu atveju tokia paskirstyta sistema turėtų padaryti minėtą programinės ir kompiuterinės įrangos sistemą „skaidrią“ (t. y. nematoma) naudotojo ir išplatintų taikomųjų programų atžvilgiu taip, kad jie galėtų lengvai rasti kelią per šią sistemą ir gauti prieigą prie informacinių išteklių“ (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

160

161

162

Trečia, Komisija pabrėžia, kad šioje byloje nagrinėjamos darbo grupės paslaugos,

t. y. bazinės infrastruktūros paslaugos, kuriomis naudojasi savo kasdieniniame darbe biurų darbuotojai (ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamoji dalis). Ji skiria tris tokių paslaugų grupes: bendrą šių serverių atmintyje esančių rinkmenų naudojimą, bendrą spausdintuvų naudojimą ir naudotojų bei naudotojų grupių valdymą. Ji nurodo, kad trečia paslaugų grupė, be kita ko, turi užtikrinti saugią prieigą prie tinklo išteklių ir saugų jų naudojimą, pirmiausia autentifikuodama naudotojus, paskui tikrindama, ar jie turi teisę atlikti konkretų veiksmą (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).

Be to, Komisija konstatuoja, kad šios paslaugos glaudžiai tarpusavyje susijusios ir kad faktiškai plačiąja prasme jas galima laikyti „viena paslauga“, tačiau nagrinė‑ jama dviem skirtingais požiūriais, t. y. pirma, iš naudotojo pozicijos (rinkmenų ir spausdintuvų paslaugos) ir, antra, iš tinklo administratoriaus pozicijos (naudotojų ir naudotojų grupių valdymas) (ginčijamo sprendimo 56 ir 176 konstatuojamosios dalys). Reikia pažymėti, kad savo argumentuose dėl konkurencijos panaikinimo Microsoft, nors ir teigia, jog, įtraukusi į nagrinėjamo produkto rinkos apibrėžimą tik tris nurodytas paslaugų grupes, Komisija jį „dirbtinai susiaurina“ (žr. šio sprendimo 443–449 punktus), tačiau neginčija tokio ryšio tarp šių paslaugų buvimo.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, Komisija apibrėžia „darbo grupės serverių opera‑ cines sistemas“ kaip operacines sistemas, kuriamas ir pateikiamas į rinką integruotai teikti rinkmenų ir spausdintuvų bendro naudojimo paslaugas bei naudotojų ir naudo‑ tojų grupių valdymo paslaugas sąlygiškai ribotam sujungtų į mažą arba vidutinį tinklą AK klientų skaičiui (ginčijamo sprendimo 53 ir 345 konstatuojamosios dalys). Ji, be kita ko, nurodo, kad siekiant užtikrinti veiksmingą su naudotojų ir naudotojų grupių valdymu susijusios informacijos saugojimą ir paiešką, šios operacinės sistemos paprastai remiasi katalogo tarnybų technologijomis (ginčijamo sprendimo 55 kons‑ tatuojamoji dalis).

163

164

165

166

Ketvirta, Komisija nagrinėja būdą, kuriuo užtikrinamas suderinamumas Windows

darbo grupės tinkluose (ginčijamo sprendimo 144–184 konstatuojamosios dalys),

t. y. „į kompiuterinį tinklą sujungtose AK klientų (kuriuose įdiegta AK klientų opera‑ cinė sistema Windows) ir serverių (kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows) grupėse“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 7 dalis).

Šiuo klausimu Komisija sutelkia dėmesį į Microsoft Windows 2000 operacinių sistemų kartą, pažymėdama, kad esminės šių sistemų charakteristikos yra analogiškos jas pakeitusių sistemų (t. y. AK klientų operacinės sistemos Windows XP Home Edition ir Windows XP Professional ir serverių operacinės sistemos Windows 2003 Server) charakteristikoms (ginčijamo sprendimo 182 išnaša).

Pirma, Komisija suformulavo kelis teiginius dėl naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų (ginčijamo sprendimo 145–157 konstatuojamosios dalys). Ji pažymi, kad Windows darbo grupės tinkle „Windows domenai“ yra labai svarbūs teikiant šias paslaugas, ir vadina šiuos domenus „administraciniais vienetais“, per kuriuos darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows valdo AK klientus ir darbo grupės serverius (ginčijamo sprendimo 145 ir 146 konstatuojamosios dalys). Komisija paaiškina, kad kiekvienas Windows domeno „išteklius“ (kompiuteris, spaus‑ dintuvas, naudotojas, taikomoji programa ir t. t.) turi „domeno sąskaitą“, identifikuo‑ jančią jį iš viso domeno, ir kad tame pačiame Windows domene įmanomas „vienas kiekvieno naudotojo prisijungimas“ ta prasme, kad kai pastarasis prisijungia prie domeno ištekliaus (dažniausiai prie AK kliento), jį „atpažįsta“ kiti to paties domeno ištekliai, ir nebereikia iš naujo įvesti vardo ir slaptažodžio (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

Komisija pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį Windows domenuose vaidina „domeno kontrolieriais“ vadinami serveriai, palyginti su kitais serveriais, vadinamaisiais

„serveriais nariais“ (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis). Domeno kontrolieriai turi saugoti domeno sąskaitas bei su jomis susijusią informaciją. Kitaip sakant, šie serveriai atlieka Windows domeno „ryšininkų“ funkcijas (ginčijamo spren‑ dimo 147 konstatuojamoji dalis).

167

168

169

Komisijos nuomone, ypač svarbūs Active Directory vaidmuo ir pasikeitimai, kurie įvyko Windows 2000 Server operacinėje sistemoje, įvedus joje šią „išsamaus kata‑ logo tarnybą“, kiek tai susiję su domeno kontrolierių tarpusavio ryšio Windows 2000 domenuose būdu, palyginti su ankstesnėmis serverių operacinėmis sistemomis Windows, t. y. su Windows NT kartos operacinėmis sistemomis (ginčijamo spren‑ dimo 149 konstatuojamoji dalis).

Šiuo klausimu ji paaiškina, kad operacinėje sistemoje Windows NT 4.0 buvo pagrin‑ diniai domeno kontrolieriai ir pagalbiniai domeno kontrolieriai. Šioje sistemoje sąskaitos pakeitimus buvo galima atlikti tik per pagrindinį domeno kontrolierių, paskui jie buvo periodiškai ir automatiškai perduodami visiems pagalbiniams kontro‑ lieriams. Tačiau Windows 2000 domene visi domeno kontrolieriai veikia kaip „lygūs“ (peers), t. y. bet kuriame iš jų galima padaryti pakeitimus domeno sąskaitoje, paskui šie pakeitimai automatiškai atsiranda kituose domeno kontrolieriuose (ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamoji dalis). Šios operacijos atliekamos pasitelkus tam tikrus sinchronizavimo protokolus, kurie skiriasi nuo operacinėje sistemoje Windows NT 4.0 naudotų protokolų.

Komisija taip pat teigia, jog Windows 2000 domenų nauja charakteristika yra ta, kad jie gali būti tarpusavyje hierarchiškai susieti su Windows 2000 domenų „medžiais“ automatiškai nustatomais pasitikėjimo ryšiais, o keli „medžiai“ šiais ryšiais gali susijungti į „mišką“ (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamoji dalis). Ji priduria,

kad Windows 2000 domeno kontrolieriai gali atlikti „bendrojo katalogo serverių“ funkciją, o tai reiškia, kad jie saugo ne tik informaciją apie išteklius, susijusius su jų kontroliuojamais domenais, bet ir santrauką apie visus prieinamus „miško“ išteklius,

t. y. „bendrąjį katalogą“. Ji patikslina, kad bendrajame kataloge saugomi duomenys atnaujinami per įvairius protokolus.

170

171

Be to, Komisija nurodo, kad dėl perėjimo nuo Windows NT technologijos prie Windows 2000 technologijos taip pat įvyko pasikeitimų Windows darbo grupės tinklo saugumo architektūroje. (ginčijamo sprendimo 152–154 konstatuojamosios dalys). Ji, be kita ko, konstatuoja, kad Windows 2000 domenuose autentifikavimas pagrįstas Kerberos protokolu, o nebe protokolu NTLM (NT LAN Manager), ir tai suteikia sujungimo greičio, abipusio autentifikavimo ir pasitikėjimo ryšių valdymo prana‑ šumų. Ji pažymi, kad Kerberos protokolo numatytas „raktų paskirstymo centras“ (Key Distribution Centre) yra integruotas į kitas Windows 2000 saugumo tarnybas, vykdomas domeno kontrolieriuje, ir naudoja domeną Active Directory kaip saugumo sąskaitų duomenų bazę“ (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad Windows 2000 Professional ir Windows 2000 Server operacinėse siste‑ mose įgyvendinta ne Massachusetts Institute of Technology (MIT) sukurta standar‑ tinė Kerberos protokolo versija, o Microsoft „išplėsta“ versija (ginčijamo sprendimo 153 ir 154 konstatuojamosios dalys).

Galiausiai tarp kitų iš perėjimo nuo Windows NT technologijos prie Windows 2000 technologijos ir Active Directory išplaukiančių pasikeitimų Komisija nurodo tą faktą, kad siekiant supaprastinti Windows domene Windows pagrindu veikiančių AK klientų valdymą, kai kurios funkcijos yra įdiegtos operacinėje sistemoje Windows 2000 Professional ir operacinėje sistemoje Windows 2000 Server (ginčijamo spren‑ dimo 155–157 konstatuojamosios dalys). Ji pabrėžia, kad šios funkcijos, ypač vadi‑ namosios „Group Policy ir „Intellimirror“, yra „labai patobulintos“ arba tik priei‑ namos Windows 2000 domene, kurį valdo Active Directory naudojantis Windows 2000 domeno kontrolierius (ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamoji dalis). Ji

pažymi, kad Microsoft paaiškino, jog „(„Group Policy“ buvo) Windows 2000 funk‑ cija <…>, kuri administratoriams (leido) centralizuotai, o ne atskirai valdyti visus naudotojus, kompiuterius, taikomąsias programas ir kitus tinklo išteklius“. Grupes galima apibrėžti siaurai konkrečiam kompiuteriui arba visam Windows domenui. Dėl

„Intellimirror“ Komisija pažymi, kad ši tik Windows 2000 domene prieinama funkcija leidžia naudotojams turėti savo „darbo aplinką“ (duomenų, programų ir kt.) su savo asmeniniais parametrais, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra prisijungę prie tinklo ir kur jame yra (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis).

172

173

174

Antra, Komisija pateikia nemažai samprotavimų dėl bendro rinkmenų ir spausdin‑ tuvų naudojimo paslaugų (ginčijamo sprendimo (158–164 konstatuojamosios dalys).

Visų pirma ji pažymi, kad šiuolaikinės darbo grupės serverių operacinės sistemos teikia pagalbą „paskirstytųjų rinkmenų sistemoms“ ir kad 1990‑ųjų pabaigoje Micro­ soft išleido į rinką tokią sistemą, vadinamąją „Dfs“ (Distributed File System), kaip pagalbinį produktą, kurį galima įdiegti AK klientams ir Windows NT 4.0 pagrindu veikiančiuose serveriuose. Ji pažymi, kad Windows 2000 – tai pirmoji Microsoft produktų karta, kuri teikia „bazinį“ palaikymą Dfs sistemai ir per AK klientus, ir per darbo grupės serverius (ginčijamo sprendimo 161–163 konstatuojamosios dalys).

Komisija taip pat pažymi, kad Dfs sistema Windows 2000 terpėje gali būti įdiegta

„atskirai“ arba „kaip domenas“, bet pastarasis būdas, kuris yra pranašesnis dėl

„protingos“ Dfs informacijos apie AK klientus, prieinamas tik Windows domenuose ir papildomas Active Directory naudojančiais domeno kontrolieriais (ginčijamo spren‑ dimo 164 konstatuojamoji dalis).

175

176

177

Trečia, Komisija paaiškina, kad Microsoft sukūrė savo technologijas „paskirstytųjų objektų sistemoms“, apimančioms COM (Component Object Model) ir DCOM (Distri­ buted Component Object Model) technologijas (ginčijamo sprendimo 166 konstatuo‑ jamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad dvi pastarosios technologijos glaudžiai susijusios ir kad AK klientų operacinėse sistemose Windows bei darbo grupės serverių operaci‑ nėse sistemose Windows įgyvendinta COM jungia šias operacines sistemas į vientisą paskirstytųjų programų platformą (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Komisija pažymi, kad atsakydama į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft pareiškė, jog „COM (buvo) labai svarbi operacinių sistemų Windows architektūrai ir (kad) todėl daugybė Windows esančių sąsajų (buvo) grindžiamos COM“ (ginči‑ jamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis). Ji pabrėžia, kad COM/DCOM numatyta daugumai sąveikų tarp AK klientų ir Active Directory, esančios serveriuose, kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows. DCOM protokolas naudo‑ jamas komunikacijoje „klientas‑serveris“, leidžiančioje Windows pagrindu veikian‑ tiems serveriams teikti autentifikavimo arba bendro rinkmenų naudojimo paslaugas Windows pagrindu veikiantiems AK klientams (ginčijamo sprendimo 167 konstatuo‑ jamoji dalis).

Ketvirta, Komisija paaiškina, kad Microsoft įvairiais būdais skatina klientus ir progra‑ minės įrangos gamintojus „natūraliai pereiti“ nuo jos operacinių sistemų Windows NT prie operacinių sistemų Windows 2000 (ginčijamo sprendimo 168–175 konsta‑ tuojamosios dalys).

Komisija teigia, kad Windows domene įmanoma „patobulinti“ kompiuterius, kuriuose įdiegtos senesnės Windows versijos, „pervedant“ juos prie Windows 2000 nenaudo‑ jant Active Directory. Tačiau klientai gali pasinaudoti visais patobulinimo pranašu‑ mais tik tuo atveju, jei „baziniu būdu“ įdiegs Active Directory naudojantį domeną Windows 2000, o tai reiškia, kad visi atitinkamo domeno kontrolieriai „pereina“ prie Windows 2000 ir Active Directory. Taip pat būtina, kad minėto domeno darbo grupės serveriai, kurie neatlieka domeno kontrolieriaus funkcijų, būtų suderinami su Windows 2000 (o tai reiškia, kad jie turi įgyvendinti Microsoft išplėstą Kerberos protokolo versiją). Komisija paaiškina, kad jeigu Windows 2000 domenas yra įdiegtas

„mišriu būdu“ (t. y. pagrindinis domeno kontrolierius „perėjo“ prie Windows 2000,

tačiau kai kurie pagalbiniai domeno kontrolieriai toliau veikia Windows NT), naudo‑ tojas negali pasinaudoti visomis šio domeno teikiamomis funkcijomis. Jis turi, pavyz‑ džiui, atsisakyti papildomo lankstumo, kurį Active Directory suteikia naudotojų gupių valdymui. Komisija taip pat nurodo, kad jeigu naudotojas pradeda pagrindi‑ niame domeno kontrolieriuje naudoti „bazinį būdą“, kaip domeno kontrolierius galės būti naudojamas tik su Microsoft Windows NT 4.0 kartos produktais suderinamas serveris (įskaitant darbo grupės serverius, kuriuose įdiegtos ne Microsoft (operacinės) sistemos).

178

179

180

Dėl programinės įrangos gamintojų Komisija konstatuoja, kad Microsoft juos labai skatina naudoti naujas operacinės sistemos Windows 2000 funkcijas, ypač Active Directory, per jame įdiegtas sertifikavimo programas (ginčijamo sprendimo 171–175 konstatuojamosios dalys).

Penkta, Komisija daro kelias išvadas (ginčijamos sprendimo 176–184 konstatuoja‑ mosios dalys).

Visų pirma ji pakartoja, kad bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudo‑ tojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugos Windows technologijose teikiamos Windows pagrindu veikiantiems AK klientams kaip „tarpusavyje susijusių paslaugų visuma“. Kaip pavyzdį ji nurodo, kad Windows 2000 domene „SMB serveris (Server Message Block), klientas ir serveris, kuris yra (Dfs), (DCOM) LDAP autentifikavimo pagrindas, <…> autentifikavimui automatiškai naudoja (Microsoft) Kerberos“ (ginči‑ jamo sprendimo 176 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad, be autentifika‑ vimo, leidimo procesas priklauso nuo galėjimo kurti, keisti ir aiškinti „kliento prieigos

sąrašus“ (CAL), o tam reikalinga sąveika su domeno kontrolieriais (ginčijamo spren‑ dimo 176 konstatuojamoji dalis).

181

182

Toliau Komisija konstatuoja, kad siekdami „skaidriai“ teikti savo paslaugas AK klientų naudotojams, Windows pagrindu veikiantys darbo grupės serveriai naudoja specifines programinio kodo dalis, integruotas į AK klientų operacinę sistemą Windows (ginči‑ jamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ji, be kita ko, pažymi, jog Microsoft nurodė, kad „Dfs (yra) vietinis komponentas, kuris veiktų net tuo atveju, jei Windows 2000 Professional naudojantis AK klientas veiktų savarankiškai“, ir kad „į Windows 2000 Professional (buvo įdiegtas) kliento kodas, kurį (buvo) galima naudoti prisijungiant prie Active Directory“ (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis). Xxxxxxxxxxx veikalo „Understanding Active Directory Services“ („Active Directory paslaugos“), kurį išleido Microsoft Press, autoriaus žodžius, ji taip pat pažymi, kad

„Active Directory yra visiškai – dažnai net nepastebimai – integruota į Windows

(pagrindu veikiančius) AK“ (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

Komisija pabrėžia, kad vis dėlto svarbu nelaikyti tarpusavio sujungimo ir sąveikos, panaudojant Windows 2000 Professional operacinės sistemos šaltinio kodą, tik ryšiu tarp konkretaus Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio ir konkretaus Windows pagrindu veikiančio AK kliento. Ji tvirtina, kad iš tikrųjų teisingiau apibrėžti šį tarpusavio sujungimą ir šią sąveiką kaip kompiuterinės sistemos, apimančios kelis į tinklą sujungtus Windows pagrindu veikiančius AK klientus ir kelis Windows pagrindu veikiančius darbo grupės serverius, suderinamumą. Be to, ji konstatuoja, kad suderinamumą tokios kompiuterinės sistemos viduje sudaro du neatskiriami komponentai, t. y. „kliento‑serverio“ suderinamumas ir „serverio‑serverio“ suderina‑ mumas (ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamoji dalis).

183

184

185

Dėl pastarojo klausimo Komisija taip pat nurodo, kad daugeliu atvejų „serverio‑ serverio“ sujungimas ir sąveika atitinka „kliento‑serverio“ sujungimą ir sąveiką

„klientas‑serveris“ (ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamoji dalis). Kaip pavyzdį ji nurodo tą faktą, kad ta pati „taikomojo programavimo sąsaja“ (API), „ADSI“ (Active Directory Service Interface) įdiegta AK klientų operacinėje sistemoje Windows 2000 Professional ir serverių operacinėje sistemoje Windows 2000 Server, siekiant užti‑ krinti prieigą prie Active Directory domeno kontrolierių. Kitas Komisijos nurodytas pavyzdys yra tas, kad Windows domene Microsoft išplėstas Kerberos protokolas naudojamas autentifikavimui tiek tarp Windows pagrindu veikiančio AK kliento ir Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio, tiek tarp kelių Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių.

Komisija taip pat pažymi, kad tam tikromis aplinkybėmis „serveriai gali kreiptis į kitus serverius AK kliento vardu“ (ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamoji dalis). Kaip šio atvejo pavyzdį ji nurodo „Kerberos delegaciją“, kuri yra operacinės sistemos Windows 2000 Server funkcija, leidžianti serveriui, pasinaudojus AK kliento duome‑ nimis, prašyti šio AK kliento vardu paslaugos iš kito serverio. Taigi pakankamai dažnai pasitaiko, kad serveriai pateikia užklausas kitiems serveriams, veikdami kaip AK klientai (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 51 išnašą).

Komisija priduria, jog tam tikra komunikacija „klientas‑serveris“ užsimezga darant prielaidą, jog komunikaciją „serveris‑serveris“ jau užsimezgė. Šiuo klausimu ji, be kita ko, nurodo aplinkybę, kad Windows 2000 Professional pagrindu veikiantis AK klientas, besikreipdamas į domeno kontrolierių Windows 2000 domene, reikalauja

„tam tikro išankstinio Windows 2000 Server pagrindu veikiančių domeno kontro‑ lierių koordinavimo“ (ginčijamo sprendimo 181 konstatuojamoji dalis). Komi‑ sijos nuomone, „(į tai), pavyzdžiui, patenka tokie atvejai, kai domeno kontrolieriai saugo išsamią Active Directory saugomų duomenų, atnaujinamų per sinchroniza‑ vimo protokolus, kopiją ir kai dėl įvairių su bendruoju katalogu susijusių protokolų

bendrojo katalogo serveriai gali saugoti informaciją, susijusią su „miško“ kompiu‑ teriais, kurie nepatenka į jų domeną“ (ginčijamo sprendimo 181 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad tokioje situacijoje komunikacija „serveris‑serveris“ yra

„logiškai susijusi“ su komunikacija „klientas‑serveris“, nes ji užsimezga siekiant suda‑ ryti pagrindą pastarajai.

186

187

188

Iš išdėstytų argumentų – kurių Microsoft iš esmės neginčija ir kurių teisingumas buvo išsamiai patvirtintas per posėdį padarytomis techninėmis prezentacijomis, – išplaukia, kad Windows darbo grupės tinklas, kaip teisingai pažymi Komisija ginči‑ jamo sprendimo 182 konstatuojamojoje dalyje, pagrįstas „klientas‑serveris“ ir

„serveris‑serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra ir kad ši architek‑ tūra – kurią Komisija vadina „Windows domeno architektūra“, – leidžia užtikrinti

„skaidrią prieigą“ prie pagrindinių darbo grupės serverių teikiamų paslaugų.

Šie argumentai taip pat parodo, kad tie sujungimai ir sąveikos, kaip daug kartų buvo konstatuota ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, 279 ir 689 konstatuojamąsias dalis), glaudžiai tarpusavyje susiję.

Kitaip tariant, geras Windows darbo grupės tinklo veikimas grindžiamas komuni‑ kacijos „klientas‑serveris“ protokolais – kurie dėl savo prigimties įdiegti AK klientų operacinėse sistemose Windows ir darbo grupės operacinėse sistemose Windows, – ir komunikacijos „serveris‑serveris“ protokolais. Taigi, kaip Komisija paaiškino per posėdį, daugelio užduočių atžvilgiu komunikacijos „serveris‑serveris“ protokolai faktiškai yra komunikacijos „klientas‑serveris“ protokolų „išplėtimas“. Tam tikrais

atvejais serveris kito serverio atžvilgiu veikia kaip AK klientas (žr. 184 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad nors teisinga, jog kai kurie komunikacijos protokolai įdiegti tik darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, tai vis dėlto nepaneigia fakto, kad funkciniu požiūriu jie susiję su AK klientais. Šiuo klausimu, Microsoft neprieš‑ taraujant, Komisija daro nurodą į su bendruoju katalogu susijusius protokolus bei sinchronizavimo ir duomenų kopijavimo tarp domeno kontrolierių protokolus.

189

190

191

Taigi darytina išvada, jog Komisija visiškai teisingai mano, kad „bendras galėjimas būti (Windows domeno architektūros) dalimi yra suderinamumo tarp Windows pagrindu veikiančių AK klientų ir Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių elementas“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamoji dalis).

Galiausiai reikia turėti omenyje svarbų vaidmenį, kurį katalogo tarnybos vaidina darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Pati Microsoft savo dublike pažymi, kad šioje rinkoje „katalogo tarnyba yra esminė konkurencijai svarbi charakteristika, didžiąja dalimi užtikrinanti tam tikrų produktų sėkmę“. Pažymėjusi, kad „teikiant bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas ir naudotojų bei naudotojų grupių valdymo paslaugas svarbu tiksliai žinoti, prie kokių tinklo išteklių (turi) teisę prieiti konkretus naudotojas“, ji pabrėžia, kad „Active Directory yra <…> serverių operacinės sistemos Windows širdyje“.

Active Directory registruoja bet kokią informaciją apie tinklo objektus ir leidžia juos centralizuotai valdyti. Ji visiškai sujungia naudotojų autentifikavimo ir prieigos kontrolės valdymo funkcijas, taip užtikrindama informacijos saugumą. Be to, reikia priminti, kad Active Directory naudoja automatinio kopijavimo mechanizmą.

— Dėl ginčijamame sprendime aptariamos informacijos pobūdžio

192

193

194

195

Pirmą Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejį sudaro jos atsisakymas suteikti konkurentams „su suderinamumu susijusios informacijos“ bei atsisakymas leisti ja naudotis vystant bei platinant su jos gaminiais konkuruojančius produktus darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nuo 1998 m. spalio mėn. iki ginči‑ jamo sprendimo paskelbimo dienos (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punktas).

Kaip šio tariamo atsisakymo korekcinę priemonę Komisija (ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje) Microsoft nurodė:

„per 120 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> bet kuriai bendrovei, norinčiai kurti ir platinti darbo grupės serverių operacines sistemas, suteikia su suderinamumu susijusios informacijos ir leidžia šioms bendrovėms ja naudotis protingomis bei nediskriminuojančiomis sąlygomis, kuriant bei platinant darbo grupės serverių operacines sistemas“.

Reikia priminti, kaip Komisija apibrėžė ir išaiškino pagrindines šios bylos sąvokas.

Taigi pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį „su suderinamumu susi‑ jusi informacija“ yra „detalios ir teisingos visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows (įdiegtų) protokolų, kuriuos Windows darbo grupės serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams rinkmenų bei spausdintuvų

bendrojo naudojimo ir naudotojų bei (naudotojų) grupių valdymo paslaugas, įskai‑ tant Windows domeno kontrolieriaus paslaugas, katalogo tarnybą Active Directory ir tarnybą „Group Policy, specifikacijos“.

196

197

Komisija apibrėžia protokolus kaip įvairių programinės įrangos dalių tarpusavio sujungimo ir sąveikos viename tinkle taisykles (ginčijamo sprendimo 49 konstatuo‑ jamoji dalis). Konkrečiai kalbėdama apie šiuo atveju nagrinėjamus protokolus, Komi‑ sija juos apibrėžia kaip „įvairių darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows ir AK klientų operacinių sistemų Windows, įdiegtų įvairiuose kompiuteriuose darbo grupės tinkle Windows, tarpusavio sujungimo ir sąveikos taisyklių visumą“ (ginči‑ jamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis).

Reikia pažymėti, kad Microsoft neginčija to, kaip Komisija aiškina „protokolų“ sąvoką. Atvirkščiai, ieškinyje ji pati nurodo, kad protokolai leidžia „į tinklą sujungtiems kompiuteriams keistis informacija, siekiant atlikti nustatytas užduotis“. Teisinga, kad prie jos pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimų pridėtoje vieno iš ekspertų S. Madnick ataskaitoje ji skirsto komunikacijos protokolus į dvi kategorijas, t. y. į „paprastus“ ir

„sudėtingus“, priskirdama DRS protokolą antrajai kategorijai (I.3 priedas, S. Madnick

„Response to Mr. Xxxxxx X. Xxxxxx’x Annex on Interoperability and the FSFE’s Submission“). Tačiau darydama tokį skirstymą ji siekia ne užginčyti pirmiau nuro‑ dyto apibrėžimo pagrįstumą, o tik parodyti, kad sudėtingi protokolai reguliuoja įvairių panašių vieno tinklo elementų sąveiką, kurie, glaudžiai bendradarbiaudami, teikia bendrą paslaugą ir „atskleidžia“ daug išsamesnę ir vertingesnę informaciją negu paprasti protokolai.

198

199

200

201

Sąvoka „specifikacijos“ nėra apibrėžta ginčijamame sprendime. Tačiau neginčijama, kad specifikacijos yra detalių techninių dokumentų forma, o tai atitinka bendrai informatikos sektoriuje vartojamą sąvoką.

Ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad yra svarbu skirti „specifikacijų“ ir „įdiegimo“ sąvokas, nes „specifikacija detaliai apibrėžia programinės įrangos galimybes, o įdiegimas, tai kodas, kuris veiks kompiuteryje“ (šia prasme žr. ginčijamo sprendimo 570 konstatuojamąją dalį). Kitaip tariant, specifika‑ cijose aprašomos sąsajos, per kurias konkretus kompiuterinės sistemos elementas gali panaudoti kitą tos pačios sistemos elementą. Jose, be kita ko, labai abstrakčiai apra‑ šomos esamos funkcijos bei taisyklės, leidžiančios išgauti ir panaudoti šias funkcijas.

Ginčijamo sprendimo 571 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad įmanoma pateikti sąsajų specifikacijas neatskleidžiant įdiegimo detalių. Ji taip pat nurodo, kad informatikos sektoriuje tai dažnai pasitaiko, ypač kai įtvirtinti vieši sude‑ rinamumo standartai (šiuo klausimu taip pat žr. ginčijamo sprendimo 34 konstatuo‑ jamąją dalį). Savo įstojimo į bylą paaiškinime XXXX xxxxxx xxxxxxxx argumentus.

Keli faktai patvirtina šių teiginių pagrįstumą. Viena vertus, Komisijos nurodytą prak‑ tiką patvirtina keli ginčijamame sprendime paminėti pavyzdžiai – kurių Microsoft neginčija – t. y. „POSIX 1“ specifikacijos (42 ir 88 konstatuojamosios dalys), „Java“ specifikacijos (43 konstatuojamoji dalis), Kerberos protokolo 5 versijos specifika‑ cijos (153 konstatuojamoji dalis), Sun sukurto NFS (Network File System) protokolo specifikacijos (159 konstatuojamoji dalis) ir Object Management Group nustatytos

„CORBA“ specifikacijos (165 konstatuojamoji dalis). Kita vertus, reikia pažymėti,

kad, kaip pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 571 konstatuojamojoje dalyje, pagal MCPP, įgyvendinamoje vykdant JAV susitarimą, licencijų turėtojai neturi prieigos prie Microsoft šaltinio kodo dalių; jie gali prieiti tik prie atitinkamų protokolų specifikacijų.

202

203

204

Be to, Microsoft tik netiesiogiai ginčija minėtą sąvokų „specifikacijos“ ir „įdiegimas“ atskyrimą, ieškinio 74 išnašoje padariusi bendrą nuorodą į savo ekspertų S. Xxxxxxx ir A. L. Xxxxxxx nuomonę, kuri buvo perduota Komisijai per administracinę proce‑ dūrą ir pridėta prie ieškinio (ieškinio priedas A.12.2). Dėl 94 ir 97 punktuose nuro‑ dytų priežasčių Pirmosios instancijos teismas mano, kad į šią nuomonę neturi būti atsižvelgta. Be to, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad šioje nuomonėje pateikti samprotavimai didžiąja dalimi grindžiami klaidinga prielaida, t. y. tuo, jog Komisijos šiuo atveju nurodytas suderinamumo lygis reiškia, kad Microsoft konkurentai turi galėti pakartoti arba „klonuoti“ pastarosios produktus ar tam tikras jų charakteris‑ tikas (žr. šio sprendimo 234–239 punktus).

Taip pat reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškiai pabrėžia, jog Microsoft neteisėtas atsisakymas susijęs tik su kai kurių protokolų specifikacijomis, o ne su šaltinio kodo dalimis (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 568–572 konstatuo‑ jamąsias dalis).

Tuo pačiu klausimu Komisija kelis kartus pabrėžia, kad ji visiškai nesiekia įpareigoti Microsoft atskleisti šią informaciją savo konkurentams. Be to, ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje ji nurodo, kad „terminas „specifikacijos“ parodo, jog Microsoft nėra įpareigota atskleisti šių specifikacijų įdiegimo, t. y. suteikti prieigą prie jos šaltinio kodo“. Ginčijamo sprendimo 1004 konstatuojamojoje dalyje ji pažymi, kad jis „nenustato Microsoft pareigos suteikti prieigą prie Windows šaltinio kodo, nes šis šaltinio kodas nėra būtinas kuriant suderinamus produktus“. Toje pačioje

konstatuojamojoje dalyje ji taip pat nurodo, kad „nurodymas atskleisti taikytinas tik sąsajų specifikacijoms“.

205

206

207

Reikia pažymėti, kad nuomonėje „Innovation in Communication Protocols that Microsoft is ordered to license to its server operating system competitors“ (Komu‑ nikacijos protokolų, kuriais Microsoft privalo leisti naudotis savo konkurentams serverių operacinių sistemų rinkoje, naujovės), esančioje dubliko C.4, priede,

W. Lees, vienas iš Microsoft ekspertų, pats atskiria „protokolus, naudojamus komu‑ nikacijose tarp serverių, ir sprendimų priėmimo algoritmus/taisykles, kurie veikia kiekviename serveryje“, ir pažymi, kad pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį reikia atskleisti būtent protokolus. W. Xxxx atkreipia dėmesį į protokolą DRS, kuris naudo‑ jamas automatinio kopijavimo mechanizme, nurodydamas, kad tai vienas iš kelių komunikacijos protokolų, prie kurių pagal ginčijamą sprendimą Microsoft turi suteikti prieigą savo konkurentams.

Iš to išplaukia, kad ginčijamame sprendime numatyta informacija – tai detalus tech‑ ninis tam tikrų tarpusavio sujungimo ir sąveikos Windows darbo grupės tinkle taiky‑ tinų taisyklių teikiant darbo grupės paslaugas aprašymas. Šis aprašymas neapima būdo, kuriuo Microsoft įgyvendina šias taisykles, jos produktų vidaus struktūros arba šaltinio kodo.

— Dėl ginčijamame sprendime Komisijos nurodomo suderinamumo lygio

Nustatydama, ar nagrinėjama informacija būtina, Komisija taikė dvipakopį metodą. Pirmiausia ji nagrinėjo, koks yra suderinamumo su Windows domeno architektūra

lygis, kurį turėtų pasiekti konkurentų tiekiamos darbo grupės serverių operacinės sistemos tam, kad jie galėtų išlikti rinkoje. Paskui ji įvertino, ar su suderinamumu susijusi informacija, kurią Microsoft atsisako atskleisti, būtina šiam suderinamumo lygiui pasiekti.

208

209

210

211

Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinės suderinamumo lygį, kurį Komisija numatė ginčijamame sprendime. Tačiau šiame etape jis nepareikš nuomonės dėl klausimo, ar pastaroji galėjo pagrįstai manyti, kad Microsoft konkurentai galėtų išlikti rinkoje, tik jeigu jų produktai pasiektų tokį suderinamumo lygį. Šis klausimas kartu su kitais Komisijos argumentais bus svarstomas nagrinėjant tariamai būtiną apta‑ riamos informacijos pobūdį (žr. 369–436 punktus).

Visų pirma reikia trumpai priminti pagrindinių šalių argumentus.

Microsoft pritaria Komisijos nuomonei, kad „suderinamumas – tai lygio klausimas“ (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

Tačiau ji mano, kad Komisijos šiuo atveju nurodomas suderinamumo lygis neatitinka Direktyvoje 91/250 numatytos „visiško suderinamumo“ koncepcijos. Ji tvirtina, kad ši koncepcija – kurią ji taip pat vadina „kelių pardavėjų produktų suderinamumu“ – reiškia tik tai, kad įvairių gamintojų operacinės sistemos galėtų „teisingai veikti“ kartu.

212

213

214

215

Be to, Microsoft nurodo, jog Komisija iš tikrųjų siekia, kad konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows. Microsoft šiuo klausimu remiasi sąvokomis „plug replacement“, „plug‑replaceability“,

„drop‑in“, „funkcinis ekvivalentas“ ir „funkcinis klonas“. Ji teigia, kad tokį suderina‑ mumo lygį galima užtikrinti tik leidžiant konkurentams „klonuoti“ ar kopijuoti jos produktus (arba jų charakteristikas) ir suteikiant minėtiems konkurentams informa‑ cijos apie šių produktų vidaus (veikimo) mechanizmus.

Galiausiai Microsoft teigia, kad kelių pardavėjų produktų suderinamumą galima pasiekti rinkoje jau prieinamais būdais.

Ji pastebi, kad Microsoft pirmiau nurodyta pozicija sutampa su per administracinę procedūrą išreikšta pozicija.

Be to, 2000 m. lapkričio 17 d. atsakyme į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus Micro­ soft pažymėjo, kad Komisijos tariamai reikalaujamas suderinamumo lygis neatitinka Bendrijos teisės ir neegzistuoja rinkoje. Remdamasi, be kita ko, Direktyvos 91/250 10 konstatuojamąja dalimi (redakcija anglų ir prancūzų kalbomis), ji nurodo, kad

„serverių operacinių sistemų gamintojas pasiekia visišką suderinamumą, jeigu galima naudotis visomis jo programos funkcijomis naudojant AK klientų operacinę sistemą Windows“ (atsakymo 143 punktas; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 751 konstatuo‑ jamąją dalį). Microsoft teigia, kad Komisija klaidingai daug plačiau apibrėžė sude‑ rinamumą, manydama, jog norint užtikrinti suderinamumą tarp dviejų programų reikia, kad visos šių produktų funkcijos teisingai veiktų kartu. Tai iš tikrųjų nulemtų

„plug‑replaceability“ arba „klonavimą“ (atsakymo 144 punktas). Microsoft kritikuoja tai, kad Komisija taip palaiko Sun poziciją, pagal kurią turi būti įmanoma pakeisti įmonės kompiuteriniame tinkle, kurį sudaro Windows pagrindu veikiantys AK

klientai, Windows 2000 pagrindu veikiantį serverį kitu serveriu, kuriame įdiegta operacinė sistema Solaris, nesumažinant naudotojams prieinamų funkcijų (atsakymo 145 ir 162 punktai). Microsoft nuomone, norint įgyvendinti visišką suderinamumą, pakanka, kad ji atskleistų AK klientų operacinės sistemos sąsajas, kurių reikia konku‑ rentų serverių operacinių sistemų gamintojams tam, kad jie galėtų suteikti prieigą prie šių sistemų funkcijų AK klientams, naudojantiems Windows.

216

217

Be to, 2001 m. lapkričio 16 d. atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft, pateikdama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pirmajame atsakyme į prane‑ šimą apie kaltinimus, nurodo, kad Komisijos kaltinimai grindžiami „neteisingu sude‑ rinamumo apibrėžimu“ (atsakymo 149–163 punktai). Šiuo klausimu ji pakartoja, kad Direktyvoje 91/250 reikalaujama ne „plug‑replaceability“, o visiško suderinamumo, ir kad informacijos, kurią ji jau atskleidė, pakanka šiam tikslui pasiekti.

2003 m. spalio 17 d. atsakyme į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft laikosi iš esmės tų pačių argumentų, kartodama, kad Komisija mano, jog jos konkurentai turi turėti prieigą prie visos informacijos, reikalingos „kopijuoti serverių opera‑ cines sistemas Windows“, bei kad ji sutapatina suderinamumą su „klonavimu“ (atsakymo 29–32 puslapiai). Ji taip pat nurodo, kad „suderinamumu siekiama užti‑ krinti prieigą prie pakankamos informacijos apie AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows sąsajas siekiant, kad konkurentų produktai veiktų su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows visais būdais, kuriais tik šie konkurentų produktai gali veikti“ (atsakymo 29 puslapis). Tuo pačiu klausimu Microsoft pažymi, jog ji „iš pat pradžių pripažino, kad galėjo iškilti problemų, susijusių su konkurencijos teise, jei jos konkurentai negalėtų kurti serverių operacinių sistemų, kurių funkcijos būtų visiškai prieinamos naudojant AK klientų operacinę sistemą Windows“ (atsa‑ kymo 63 puslapis). Ji teigia, kad, nepaisant to, Komisija nenurodė šios problemos nė viename iš savo trijų pranešimų apie kaltinimus.

218

219

220

221

Komisija savo ruožtu gina pozicija, pagal kurią ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka atitinka numatytąją Direktyvoje 91/250. Ji, be kita ko, atmeta Microsoft pateiktą vienašalį šios sąvokos aiškinimą.

Komisija pripažįsta, kad tam tikras suderinamumas su Windows domeno architek‑ tūra jau įmanomas, tačiau teigia, jog iš jos atlikto tyrimo išplaukia, kad suderina‑ mumo lygis, kurį galima pasiekti šiuo metu prieinamais būdais, yra labai mažas, kad galėtų leisti Microsoft konkurentams išlikti veiksmingiems rinkoje (ginčijamo spren‑ dimo 712 išnaša).

Ji tvirtina, kad Windows darbo grupės tinkluose suderinamumas „klientas‑serveris“ ir suderinamumas „serveris‑serveris“ yra glaudžiai susiję, ir mano, jog tam, kad tarp Windows pagrindu veikiančio AK kliento ir Microsoft konkurentų operacinės sistemos pagrindu veikiančio serverio būtų užtikrintas visiškas suderinamumas, ši operacinė sistema turi suteikti prieigą tiek prie komunikacijos „klientas‑serveris“ protokolų, tiek prie komunikacijos „serveris‑serveris“ protokolų (ginčijamo spren‑ dimo 177–182 ir 689 konstatuojamosios dalys), įskaitant „tik“ komunikacijos

„serveris‑serveris“ protokolus, t. y. kurie nėra įdiegti AK klientui, bet „susiję (su juo) funkciniu požiūriu“ (ginčijamo sprendimo 277, 567 ir 690 konstatuojamosios dalys).

Komisija neigia, kad ginčijamame sprendime siekiama, kad Microsoft konkurentai kurtų produktus, visais atžvilgiais veikiančius kaip serverių operacinė sistema Windows. Iš esmės šiuo sprendimu siekiama leisti „kurti konkurencingus produktus, kurie veiktų kitaip, bet galėtų suprasti atitinkamų Microsoft produktų siunčiamą informaciją“. Taigi, Komisijos nuomone, Microsoft konkurentai nenaudos nagrinė‑ jamos su suderinamumu susijusios informacijos tam, kad sukurtų visiškai tapačius produktus, o kurs patobulintus produktus, turinčius „pridėtinę vertę“.

222

223

224

225

226

Pirma, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, jog iš pirmiau nurodytų sampro‑ tavimų išplaukia, kad Microsoft ir Komisija nesutaria dėl klausimo, ar ginčijamame sprendime nurodyta sąvoka atitinka nurodytąją Direktyvoje 91/250.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 749–763 konstatuojamo‑ siose dalyse Komisija išsamiai nurodo priežastis, dėl kurių, jos nuomone, Microsoft pateiktas vienašalis suderinamumo sąvokos aiškinimas yra neteisingas.

Pirmiausia, reikia pažymėti, kad rašytiniuose pareiškimuose Microsoft nepateikia nė vieno argumento, galinčio paneigti Komisijos vertinimą šiuo klausimu. Darydama nuorodas į savo atsakymų į antrąjį ir trečiąjį pranešimus apie kaltinimus punktus, ji tik tvirtina, kad „ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka skiriasi nuo numatytosios Direktyvoje 91/250“ (ieškinio 95 punktas).

Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka, pagal kurią dviejų programinių įrangų suderinamumas – tai galėjimas keistis infor‑ macija ir abipusiškai ja naudotis, siekiant, kad kiekviena iš šių programinių įrangų veiktų taip, kaip numatyta, atitinka Direktyvoje 91/250 numatytą sąvoką.

Taigi, kaip paaiškina Komisija ginčijamo sprendimo 752–754, 759 ir 760 konstatuo‑ jamosiose dalyse, Direktyvos 91/250 10 konstatuojamoji dalis – ir anglų, ir prancūzų kalbomis – nepatvirtina vienašalio Microsoft aiškinimo. Atvirkščiai, kaip pagrįstai pabrėžia Komisija ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje, pastarojoje aiškiai pasakoma, kad pagal savo prigimtį suderinamumas numato abipusį ryšį, nes

pažymima, kad „kompiuterio programos funkcija – palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitais kompiuterinės sistemos komponentais“. Tuo pačiu klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 91/250 12 konstatuojamojoje dalyje suderinamumas apibrėžiamas kaip „galėjimas keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis“.

227

228

229

Bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad šioje byloje nagrinėjamas sprendimas susijęs su EB 82 straipsnio, t. y. su nuostatos, kuri yra viršesnė negu Direktyva 91/250, taikymu. Šioje byloje svarbus ne tiek atsakymas į klausimą, ar ginčijamame spren‑ dime nurodyta suderinamumo sąvoka atitinka sąvoką, nurodytą šioje direktyvoje, kiek atsakymas į klausimą, ar Komisija teisingai nustatė suderinamumo, kurį reikia pasiekti atsižvelgiant į EB 82 straipsnio tikslus, lygį.

Antra, Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija nustatė suderinamumo lygį atsižvelgdama į tai kas, jos nuomone, būtina siekiant leisti Microsoft konkuren‑ tams, darbo grupės serverių operacinių sistemų gamintojams, išlikti veiksmingais rinkoje (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 712 išnašą ir 779 konstatuojamąją dalį).

Šio požiūrio pagrįstumas neginčytinas. EB 82 straipsnis taikytinas vieno ar kelių ūkio subjektų veiksmams, kuriais piktnaudžiaujama turima ekonomine galia, leidžiančia atitinkamam ūkio subjektui sudaryti kliūtis veiksmingos konkurencijos atitinka‑ moje rinkoje išsaugojimui ir suteikiančia jam galimybę elgtis neatsižvelgiant į savo konkurentus, klientus ir galiausiai vartotojus (2000 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C‑395/96 P ir C‑396/96 P, Xxxx. p. I‑1365, 34 punktas). Taip pat reikia priminti, kad nors įmonės negalima kaltinti dėl jos užimamos dominuojančios padėties, tokia įmonė, neatsižvelgiant į tokios padėties atsiradimo priežastis, turi ypatingą pareigą

savo veiksmais nedaryti neigiamo poveikio veiksmingai ir neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 punktas ir 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Irish Sugar prieš Komisiją, T‑228/97, Rink. p. II‑2969, 112 punktas). Taigi, jeigu pripažįstama, kad esamas suderinamumo lygis neleidžia Microsoft konkurentams, serverių operacinių sistemų gamintojams, išlikti veiks‑ mingais operacinių sistemų rinkoje, tai reiškia, kad trukdoma išsaugoti veiksmingą konkurenciją rinkoje.

230

231

232

Iš ginčijamo sprendimo išplaukia, kad laikydamasi šio požiūrio ir remdamasi atitin‑ kamų technologijų ir produktų bei būdo, kuriuo suderinamumas užtikrinamas Windows darbo grupės tinkluose, faktine ir technine analize Komisija mano, jog tam, kad konkurentų operacinės sistemos galėtų veiksmingai konkuruoti su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows, jos turi galėti veikti su Windows domeno architektūra lygiai taip pat, kaip ir darbo grupės serverių operacinės sistemos (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 182 ir 282 konstatuojamąsias dalis).

Taigi Komisijos reikalaujamą suderinamumą sudaro du neatskiriami komponentai,

t. y. pirma, suderinamumas „klientas‑serveris“, ir, antra, suderinamumas „serveris‑ serveris“ (ginčijamo sprendimo 177–182 ir 689 konstatuojamosios dalys).

Komisija taip pat mano, kad Windows darbo grupės tinklo serveryje įdiegta Micro­ soft konkurentų darbo grupės serverių operacinė sistema turi ne tik teikti Windows naudojantiems AK klientams visas jo siūlomas funkcijas, bet ir naudoti visas šių AK klientų funkcijas.

233

234

235

236

237

Atsižvelgdama į šiuos veiksnius, Komisija visų pirma mano, kad serveris, kuriame įdiegta Microsoft konkurento darbo grupės serverių operacinė sistema, turi galėti veikti kaip domeno kontrolierius, o ne tik kaip serveris narys Windows domene, naudojančiame Active Directory, ir atitinkamai dalyvauti automatinio kopijavimo mechanizme kartu su kitais domeno kontrolieriais.

Pirmosios instancijos teismas mano, kad, priešingai nei teigia Microsoft, iš Komisijos nurodomo suderinamumo lygio neišplaukia, jog ji siektų, kad konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows, ir atitinkamai, kad Microsoft konkurentai galėtų „klonuoti“ ar kopijuoti Microsoft produktus arba tam tikras jų charakteristikas.

Microsoft teiginiai šiame kontekste grindžiami klaidingu ginčijamo sprendimo suvokimu.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal ginčijamo sprendimo 1003 konstatuojamąją dalį juo siekiama „užtikrinti, kad Microsoft konkurentai kurtų su Windows domeno architektūra, paprastai palaikomą dominuojančioje AK klientų operacinėje sistemoje Windows, suderinamus produktus ir galėtų veiksmingai konkuruoti su Microsoft darbo grupės serverių operacine sistema“.

Kaip posėdyje detaliai paaiškino Komisija, norint įgyvendinti šį tikslą reikia, kad konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos galėtų priimti konkretų AK klientų arba darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows pranešimą

ir tinkamai atsakyti į šį pranešimą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbo grupės serverių operacinė sistema Windows bei pasiekti, kad AK klientų arba darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows reaguotų į šį atsakymą taip, kaip reaguotų, jeigu jį būtų pateikusi darbo grupės serverių operacinė sistemą Windows.

238

239

240

Taigi tam, kad tokios operacijos galėtų būti įgyvendintos, nereikia, kad Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos vidiniu lygmeniu veiktų visiškai kaip darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

Šie samprotavimai neprieštarauja ginčijamo sprendimo 669 ir 679 konstatuojamųjų dalių nuostatoms, kurias cituoja Microsoft (žr. šio sprendimo 126 punktą). Pirmoje nuostatoje Komisija tik konstatavo, kad suderinamumo su Windows domeno archi‑ tektūra lygis, kurį Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos gali pasiekti naudodamos standartinius protokolus, yra mažesnis negu darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows pasiekiamas suderinamumo lygis. Antroje nuostatoje Komisija tik pažymėjo, kad Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos turi mažesnę prieigą prie AK klientų ir darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows funkcijų nei darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

Lygiai taip pat reikia atmesti Microsoft teiginį, kad ginčijamu sprendimu siekiama leisti jos konkurentams kurti produktus, identiškus darbo grupės serverių opera‑ cinei sistemai Windows. Kaip bus detaliai paaiškinta 653–658 punktuose, nagrinė‑ jant naujo produkto atsiradimo aplinkybes, Komisija siekia panaikinti kliūtis, kurių Microsoft konkurentams atsiranda dėl nepakankamo suderinamumo su Windows

domeno architektūra lygiu, ir atitinkamai leisti minėtiems konkurentams tiekti darbo serverių operacines sistemas, kurios skiriasi nuo Microsoft operacinių sistemų svar‑ biomis charakteristikomis, pvz., saugumu, lankstumu, užduočių atlikimo greičiu arba kai kurių funkcijų naujoviškumu.

241

242

243

Be to, reikia pažymėti, kad, kaip savo rašytiniuose pareiškimuose aiškiai pripažino pati Microsoft (žr., pvz., dubliko 14 ir 48 punktus), turėdami prieigą prie ginčijamame sprendime nurodytos informacijos apie suderinamumą, jos konkurentai negalės

„klonuoti“ arba kopijuoti darbo grupės serverių operacinių sistemų. Kaip nurodyta šio sprendimo 192–206 punktuose, ši informacija nėra susijusi su Microsoft šaltinio kodo dalimis. Ginčijamo sprendimo 5 straipsnis neįpareigoja pastarosios atskleisti savo konkurentams įdiegimo detalių.

Taip pat reikia nurodyti, kaip tai irgi bus išsamiau paaiškinta 658 punkte nagrinėjant su nauju produktu susijusias aplinkybes, Microsoft konkurentai visiškai nėra suinte‑ resuoti kurti visai tokių pačių darbo grupės serverių operacinių sistemų kaip Micro­ soft operacinės sistemos.

Taip pat negalima pritarti Microsoft teiginiui, kad iš įmonių pareiškimų, kuriuos ji pateikė per administracinę procedūrą, išplaukia, jog dėl rinkoje jau esančių metodų naudojimo užtikrinamas aukštas suderinamumo lygis tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei konkurentų serverių operacinių sistemų.

244

245

246

247

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šie pareiškimai jau buvo detaliai išnagrinėti ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, 357, 358, 440–444, 511, 513, 595, 598, 602, 628, 702 ir 707 konstatuojamąsias dalis)ir kad Microsoft nepateikė jokio konkretaus argumento, galinčio įrodyti, kad Komisijos vertinimas klaidingas. Kaip ginčijamo sprendimo 707 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, šiuos pareiškimus padarė organizacijos, kurios savo darbo grupės tinkle plačiai pritaikė „Windows sprendimą“.

Microsoft teiginys, jog iš Mercer ataskaitų išplaukia, kad įmonės renkasi serverių operacines sistemas ne pagal jų suderinamumą su AK klientų ir serverių opera‑ cinėmis sistemomis Windows, taip pat neteisingas ir tai bus detaliai parodyta 401–412 punktuose.

— Dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkto apimties

Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punktas apima detalias ir teisingas visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows įdiegtų protokolų, kuriuos šias sistemas turintys serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams darbo grupės paslaugas, specifikacijas.

Kaip išplaukia iš šio sprendimo 154–191 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių ir techninės informacijos, geras Windows darbo grupės tinklo veikimas pagrįstas

„klientas‑serveris“ ir „serveris‑serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra.

248

249

250

251

252

Todėl ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad jame numatyta pareiga atskleisti informaciją „taikoma ir tarpusavio sujungimui bei sąveikai tarp Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio ir Windows pagrindu veikiančio AK kliento, ir netiesioginiams sujungimui bei sąveikai tarp jų per vieną ar kelis kitus Windows pagrindu veikiančius darbo grupės serverius“.

Specifikacijos, kurias Microsoft turi parengti ir atskleisti savo konkurentams, susi‑ jusios tiek su komunikacijos „serveris‑serveris“ protokolais, įdiegtais AK klientų ir darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, tiek su komunikacijos

„klientas‑serveris“ protokolais.

Tai pat reikia nurodyti, kad informacija, kurią pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punktą Microsoft turi atskleisti savo konkurentams, turi, be kita ko, užtikrinti, kad kompiuteriai, kuriuose įdiegtos jos konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos, Active Directory naudojančiame Windows domene atliktų serverio nario arba domeno kontrolieriaus vaidmenį ir todėl dalyvautų automatinio kopijavimo mechanizme. Taigi šioje nuostatoje numatyta korekcinė priemonė taikytina būtent serverių komunikacijai blue bubble viduje.

Pirmiau patikslinta ginčijamo sprendimo 5 straipsnio taikymo sritis išplaukia iš kelių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, t. y. iš jo 194–198, 206, 564 ir 690 kons‑ tatuojamųjų dalių.

Ginčijamo sprendimo 194–198 konstatuojamosiose dalyse Komisija tarp kitų su suderinamumu susijusios informacijos, kurią Microsoft atsisako atskleisti Sun ir savo

konkurentams, pavyzdžių mini tam tikrą informaciją dėl Active Directory naudojamo kopijavimo mechanizmo.

253

254

255

256

Ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai atmeta 2001 lapkričio 16 d. Microsoft atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus išdės‑ tytą argumentą, kad „Active Directory kopijavimo ir bendro katalogo charakteristikos nėra susijusios su suderinamumu“. Šiuo klausimu ji paaiškina, kad „pasinaudojęs tam tikrais sinchronizavimo protokolais domeno Active Directory (bazinis būdas) kontro‑ lierius kopijuoja kataloge Active Directory saugomus duomenis kartu su kitų domeno kontrolierių Active Directory saugomais duomenimis“. Ji taip pat pažymi, kad dėl kitų protokolų, kurių specifikacijos sudaro su suderinamumu susijusią informaciją,

„miško“ domeno kontrolieriai keičiasi bendro katalogo duomenimis.

Be to, ginčijamo sprendimo 564 konstatuojamoje dalyje, kalbant apie aplinkybę, kad gavusi Sun skundą ir tris Komisijos pranešimus apie kaltinimus Microsoft „toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl atskleidimo“, daroma nuoroda į 194 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis.

Taip pat reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 690 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad MCPP „neapima platesnio klausimo nei tas, kuris nagrinė‑ jamas šiuo atveju“, nes visų pirma ji nėra susijusi su „tik“ „serveris‑serveris“ protoko‑ lais, kurie funkcine prasme susiję su AK klientais, įskaitant „kopijavimo tarp domeno kontrolierių protokolus ir su bendruoju katalogu susijusius protokolus“.

Reikia pridurti, kad Microsoft panašiai aiškina ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkto taikymo sritį. Siekdama įrodyti komunikacijos protokolų, informaciją apie kuriuos ji turi pateikti savo konkurentams, naujoviškumą, savo ieškinyje Microsoft

išsamiai remiasi Active Directory naudojamu automatinio kopijavimo mechanizmu (žr., be kita ko, ieškinio A.20 priede esančią X. Xxxxxxxx‑Xxxxx nuomonę „Commen‑ tary on Innovation in Active Directory“). Be to, savo dublike ji iš esmės remiasi DRS protokolu, kurį naudoja Active Directory kopijavimo funkcijai atlikti (žr., be kita ko, 205 punkte minėtą W. Xxxx nuomonę). Savo nuomonėje W. Lees paaiškina, kad Microsoft sukurtame DRS protokole yra kelios naujos charakteristikos, t. y. „jis gali tuo pačiu metu vykdyti atnaujinimus iš kelių serverių; jis yra įdiegtas į standartinį Domain Naming Service (DNS) (vardų suteikimo) protokolą ir į Kerberos (abipusio autentifikavimo) protokolą; jis perduoda informaciją apie tai, kaip konkreti įmonė organizavo savo katalogo tarnybą; jis perduota informaciją apie kai kurių serverių katalogo tarnybos administravime vaidinamą vaidmenį ir automatiškai praneša serveriams apie katalogo atnaujinimus. W. Xxxx taip pat nurodo, kad DRS protokolas yra tik vienas iš daugybės komunikacijos protokolų, kuriuos Microsoft turi atskleisti savo konkurentams pagal ginčijamą sprendimą. Jis taip pat mini šiuos protokolus: Microsoft Remote Procedure Call (MSRPC), Network Authentication (Kerberos exten­ sions), Dfs et File Replication Service (FRS).

257

258

Galiausiai taip pat reikia pažymėti, kad į šiame sprendime patikslintą ginčijamo sprendimo 5 straipsnio taikymo sritį taip pat patenka tai, ko prašė Sun savo 1998 m. rugsėjo 15 d. laiške. Kaip bus išsamiau paaiškinta 737–749 punktuose, Sun prašyme buvo siekiama, kad jos darbo grupės serverių operacinė sistema Solaris galėtų veikti Windows 2000 darbo grupei skirtame Windows tinkle kaip visiškai suderinamas domeno kontrolierius arba kaip visiškai su Windows domeno architektūra suderi‑ namas serveris narys (ypač kaip rinkmenų ar spausdinimo serveris).

Be to, reikia atmesti kaip nepagrįstą Microsoft teiginį, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės taikymo apimtis nesuderinama su

„suderinamumo standartu“, kurį Komisija naudoja vertindama „alternatyvių suderi‑ namumo metodų“ tinkamumą (žr. šio sprendimo 125–129 punktus).

259

260

261

262

Šis teiginys grindžiamas klaidinga nuomone, jog, Komisijos manymu, suderi‑ namumas reiškia Microsoft konkurentų galėjimą užtikrinti, kad jų darbo grupės serverių operacinės sistemos veiktų lygiai taip pat, kaip ir operacinės sistemos Windows, ir ji siekia sudaryti jiems galimybę „klonuoti“ šias sistemas (žr. šio spren‑ dimo 234–242 punktus).

Taip pat reikia nurodyti, kad, priešingai nei teigia Microsoft, Komisijos rašytiniuose pareiškimuose ginama pozicija dėl šiuo atveju reikalaujamo suderinamumo lygio ir dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkte numatytos korekcinės priemonės taikymo srities visiškai atitinka ginčijamame sprendime pateiktą poziciją. Be to, Microsoft negali remtis per posėdį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedū‑ roje į bylą įstojusių šalių pareiškimais, siekdama parodyti, kaip konkrečiai Komi‑ sija aiškina ginčijamą sprendimą. Taip pat reikia priminti, kad pagal teismų prak‑ tiką Bendrijos teisės akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jį priimant buvusias faktines ir teisines aplinkybes (1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 ir 8 punktai ir 1996 m. gruo‑ džio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T‑177/94 ir T‑377/94, Rink. p. II‑2041, 119 punktas).

Galiausiai reikia taip pat atmesti kaip nepagrįstus per posėdį pateiktus Microsoft

argumentus, paremtus automatinio kopijavimo mechanizmu ir blue bubble.

Šiais argumentais Microsoft siekia įrodyti, kad ginčijamo sprendimo tikslo neįma‑ noma visiškai pasiekti neatskleidus konkurentams tam tikros informacijos apie jos serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus ir ypač apie algori‑ tmus, t. y. kur kas daugiau informacijos nei numatyta šiame sprendime. Microsoft

pagrindžia savo argumentus prielaida, jog tam, kad su konkurentų darbo grupės serverių operacine sistema veikiantis domeno kontrolierius galėtų būti įdiegtas blue bubble, kurį sudaro domeno kontrolieriai su įdiegta darbo grupės serverių operacine sistema Windows, naudojančia Active Directory, reikia, kad šios skirtingos operacinės sistemos vadovautųsi ta pačia vidaus logika.

263

264

265

Tačiau, pirma, reikia konstatuoti, kad Microsoft nebando įrodyti, jog tam, kad jos darbo grupės serverių operacinės sistemos ir konkurentų operacinės sistemos galėtų veikti blue bubble kartu, jos turi būtinai vadovautis ta pačia vidus logika.

Antra, taip pat neįrodyta, kad net jei toks tapatumas būtų reikalingas, Microsoft turėtų pateikti savo konkurentams informacijos apie jos produktų vidaus mechanizmus ir ypač algoritmus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad prie dubliko pridėtoje nuomo‑ nėje vienas iš Microsoft ekspertų, komentuodamas DRS protokolą, kuris naudojamas automatinio kopijavimo mechanizme, pats atskiria „protokolus, naudojamus komu‑ nikacijose tarp serverių“, ir „sprendimų priėmimo algoritmus/taisykles, kurie veikia kiekviename serveryje“, ir nurodo, kad pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį reikia atskleisti būtent protokolus (žr. šio sprendimo 205 punktą).

Trečia, kalbant apie algoritmą „Intersite Topology“, kurį Microsoft nurodė per posėdį, visiškai įmanoma, kad konkurentai, kaip per posėdį taip pat paaiškino Komisija, turi galėti įgyvendinti tik algoritmą, kurio rezultatas būtų identiškas minėtam algoritmui. Kitaip sakant, Microsoft neturi suteikti informacijos apie šio algoritmo įgyvendinimą

darbo grupės serverių operacinėse sistemose, o gali tik pateikti bendrą šio algoritmo aprašymą, palikdama konkurentams patiems sukurti jo įgyvendinimo taisykles.

266

267

268

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra jokios neatitikties tarp ginčijamo spren‑ dimo 5 straipsnio a punkto taikymo srities ir Komisijos šiame sprendime nurodyto

„suderinamumo standarto“.

c) Dėl argumento, kad Microsoft komunikacijos protokolus saugo intelektinės nuosavybės teisė

Šalių argumentai

Pirmiausia Microsoft pateikia kelis argumentus, siekdama įrodyti, kad jos komu‑ nikacijos protokolai yra naujovės technologinių požiūriu. Ji, be kita ko, paaiškina, kad dažniausia jie sukuriami serverių operacinėms sistemoms vykdant specifines užduotis ir kad jie glaudžiai susiję su šių užduočių įgyvendinimo būdu. Todėl sutei‑ kiant šių komunikacijos protokolų licencijas konkurentams neišvengiamai būtų perduota informacija apie serverių operacinių sistemų, su kuriomis naudojami šie protokolai, vidaus charakteristikas. Microsoft taip pat nurodo, kad kuriant ir tobu‑ linant šiuos komunikacijos protokolus įdarbinta daug inžinierių ir panaudota daug finansinių išteklių.

Pažymėjusi, kad katalogo paslaugos yra pagrindinis konkurencijos darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje kriterijus, Microsoft konkrečiai pabrėžia Active

Directory naujoviškumą. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į vieno iš savo ekspertų

X. Xxxxxxxx‑Xxxxx raštą, kuriame jis aprašo Active Directory naujoves, ir būtent

„jos kopijavimo metodą įvairiuose kompiuterinio tinklo serveriuose“ (ieškinio

A.20 priedas). Tai pat ji daro nuorodą į W. Xxxx nuomonę, esančią dubliko C.4 priede (žr. šio sprendimo 205 ir 256 punktus), kurioje jis aprašo vieno iš Active Directory naudojamų protokolų, t. y. DRS protokolo, kurį, jos nuomone, ji turi atskleisti savo konkurentams pagal ginčijamą sprendimą, naujoves. Galiausiai Microsoft daro nuorodą į dubliko C.8.1 priedą, kuriame vienas iš jos inžinierių X. Xxxxx aprašo kelias specifikacijas, susijusias su Active Directory naudojamu automatinio kopijavimo mechanizmu, t. y. specifikacijas, kurias, jos nuomone, ji turi parengti pagal ginčijamą sprendimą.

269

270

271

Toliau Microsoft pateikia kelis argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad jos komuni‑ kacijos protokolus apsaugo intelektinės nuosavybės teisės.

Pirmiausia ji nurodo, kad šių komunikacijos protokolų naujovės yra užpatentuotos. Ji pažymi, kad gavo dėl jų kelis patentus Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kad šiuo metu yra pateikusi dar apie dvidešimt prašymų dėl patentų išdavimo. Be to, remdamasi dviem X. Xxxxxx, advokato, kuris specializuojasi patentų teisėje, nuomo‑ nėmis (ieškinio A.21 priedas ir dubliko C.6 priedas), ji tvirtina, kad ginčijamo spren‑ dimo 5 straipsnis apima privalomą reikalavimą suteikti patento licenciją.

Antra, Microsoft teigia, kad komunikacijos „serveris‑serveris“ protokolus, kuriuos pagal ginčijamą sprendimą ji turi parengti ir atskleisti savo konkurentams, apsaugo autorių teisė.

272

273

274

275

Dublike Microsoft nagrinėja autorių teisės apsaugos klausimą iš dviejų skirtingų pozi‑ cijų. Viena vertus, ji daro nuorodą į sąvokas „priverstinis parengimas“ ir „priverstinis atskleidimas“, teigdama, kad jeigu ginčijamas sprendimas nebūtų jos įpareigojęs tai padaryti, ji nebūtų rengusi nagrinėjamų specifikacijų ir nebūtų suteikusi jų naudo‑ jimo licencijų savo konkurentams. Kita vertus, nurodydama į Direktyvos 91/250 4 straipsnį, ji kelia klausimą dėl „saugomų produktų pritaikymo ar pakeitimo“. Ji nurodo, be kita ko, kad konkurentas, naudojantis šias specifikacijas siekdamas, kad jo serverių operacinė sistema būtų suderinama su darbo grupės paslaugas teikiančių serverių operacinių sistemų Windows dalimis, nekuria „besiskiriančio produkto“.

Trečia, Microsoft nurodo, kad komunikacijos protokolai – labai vertinga komercinė paslaptis. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ji atskleidžia savo komunikacijos „serveris‑ serveris“ protokolus tik pagal susitarimus dėl licencijų, kurie numato konfidencia‑ lumo įsipareigojimą ir kuriuose pripažįstamas jos, kaip šios technologijos savininkės, statusas. Ji pabrėžia, kad komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės forma ir kad jas turi apsaugoti nacionalinė teisė. Galiausiai ji atmeta Komisijos požiūrį, kad įmonei padaroma mažesnė žala, kai ji atskleidžia savo komercinę paslaptį, negu tuo atveju, kai ji priversta taikytis su savo patento arba autoriaus teisių pažeidimu.

Iš šių samprotavimų Microsoft daro išvadą, kad dėl jai nustatytos pareigos suteikti savo konkurentams komunikacijos protokolų licencijas ji netenka galimybių gauti naudos iš didelių investicijų bei kūrybinių ir tyrimų pastangų, kurias įdėjo kurdama ir tobulindama komunikacijos protokolus. Be to, tai sumažintų jos pačios ir konku‑ rentų norą investuoti į komunikacijos protokolus.

Komisija ginčija 267–274 punktuose išdėstytus argumentus.

276

277

278

279

Pirma, Komisija atmeta Microsoft teiginius, kad, viena vertus, nagrinėjami komu‑ nikacijos protokolai yra naujoviški, ir, kita vertus, kad licencijų jiems suteikimas reikštų, jog bus perduota informacija apie jos darbo grupės serverių operacinių sistemų vidaus charakteristikas. Ji mano, kad X. Lees (xxxxxxx X.4 priedas) ir X. Xxxxx (dubliko X.8.1 priedas) parengti dokumentai neįrodo, jog atitinkamoje informacijoje yra „naujovių, turinčių savarankišką vertę“. Ji daro nuorodą į dvi savo konsultantės OTR raštus (dubliko D.2 ir D.3 priedai), kuriuose komentuojami X. Lees ir X. Xxxxx dokumentai ir paaiškinama, kodėl idėjos ir principai, kuriais grindžiami atitinkami komunikacijos protokolai, nėra nauji.

Komisija taip pat atmeta Microsoft teiginį, kad, viena vertus, pastarosios komuni‑ kacijos protokolus apsaugo intelektinės nuosavybės teisė, ir, kita vertus, kad pagal ginčijamą sprendimą privaloma suteikti licencijas.

Pirmiausia ji nurodo, jog Microsoft neįrodo, kad nagrinėjamuose komunikacijos protokoluose tariamai esančios naujovės yra patentabilios. Be to, daugybė veiksnių parodo, kad Microsoft atsisakymas nėra grindžiamas su jos patentų apsauga susijusias argumentais. Tiksliau pasakius, Microsoft užpatentavo jas tik administracinės proce‑ dūros pabaigoje arba prieš kelias savaitės iki ginčijamo sprendimo priėmimo Micro­ soft (patentas EP 0669020).

Antra, Komisija atmeta Microsoft teiginius dėl autorių teisių apsaugos. Ji, be kita ko, pažymi, jog neatmetama galimybė, kad ginčijamame sprendime numatytoms specifi‑ kacijoms gali būti taikoma autorių teisė. Tačiau patikslina, jog tai nereiškia, kad „taip dokumentuotos“ informacijos panaudojimas įgyvendinant ją operacinėje sistemoje pažeidžia autorių teisės. Specifikacijų įgyvendinimas nėra kopija, o lemia visiškai atskiro kūrinio atsiradimą. Be to, Komisija tvirtina, kad klausimas, ar specifikacijoms

taikytina autorių teisė, pagal savo prigimtį yra grynai pagalbinis, primindama, jog pagrindinis klausimas šioje byloje yra Microsoft nustatyta pareiga atskleisti informa‑ ciją ir leisti ja naudotis, dėl ko būtinai reikia parengti dokumentą. Galiausiai Komisija pastebi, kad dublike Microsoft nurodo du naujus argumentus dėl autorių teisių klau‑ simo (žr. šio sprendimo 272 punktą), ir mano, kad šie argumentai turi būti pripažinti nepriimtinais pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Jos nuomone, jie bet kuriuo atveju nepagrįsti.

280

281

Trečia, Komisija pripažįsta, kad informacija, kurią Microsoft turi atskleisti pagal ginči‑ jamą sprendimą, iki šiol buvo laikoma paslaptyje nuo jos konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Tačiau ji mano, kad tai, jog, Microsoft nuomone, jos „komercinės paslaptys“ prilygsta „įstatymo įtvirtintoms“ intelektinės nuosa‑ vybės teisėms, nėra akivaizdu. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad teismų praktika dėl privalomo licencijų suteikimo tiesiogiai nėra taikytina komercinėms paslaptims ir kad jų apsauga pagal nacionalinės teisės aktus dažniausia yra labiau ribota negu autorių teisių arba patentų suteikiama apsauga. Ji teigia, kad jei ir gali egzistuoti

„įstatymo įtvirtinta“ atsisakymo suteikti licenciją dėl intelektinės nuosavybės teisių teisėtumo prezumpcija, konkurencijos teisėje atsisakymo atskleisti paslaptį, kurios buvimas priklauso tik nuo vienašalio komercinio sprendimo, teisėtumas juo labiau priklauso nuo konkretaus atvejo faktinių aplinkybių, ypač nuo esamų interesų. Šioje byloje atitinkamos „paslapties“ svarba priklauso ne nuo to, kad ji sudaro naujovę, o nuo to, kad ji yra dominuojančios įmonės paslaptis.

SIIA, iš esmės nurodanti šiuo klausimu tuos pačius argumentus kaip ir Komisija, teigia, jog Microsoft neįrodė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia jos intelektinės nuosavybės teises ir įpareigoja suteikti licencijas.

282

283

284

FSFE tvirtina, jog „technologija“, kurią Microsoft atsisako atskleisti savo konkuren‑ tams, nėra nei nauja, nei naujoviška. Ji paaiškina, kad šios įmonės politika – perimti jau egzistuojančius protokolus ir padaryti juose nežymių ir nereikalingų pakeitimų, siekiant sudaryti kliūtis suderinamumui. Kaip pavyzdį ji nurodo šiuos protokolus: CIFS/SMB (Common Internet File System/Server Message Block), DCE/RPC (Distri­ buted Computing Environment/Remote Procedure Call), Kerberos 5 ir LDAP.

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Nors šalys savo rašytiniuose pareiškimuose ir per posėdį ilgai diskutavo dėl Microsoft komunikacijos protokolams ar jų specifikacijoms taikytinų intelektinės nuosavybės teisių, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nagrinėjami bylai išspręsti į šį klau‑ simą atsakyti nebūtina.

Microsoft argumentai dėl tariamų intelektinės nuosavybės teisių savaime negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Nepareikšdama nuomonės dėl šių argu‑ mentų pagrįstumo, Komisija priėmė šį sprendimą preziumuodama, kad Microsoft nagrinėjamu atveju galėjo remtis šiomis teisėmis. Kitaip sakant, ji rėmėsi prielaida, jog įmanoma, kad šioje byloje nagrinėjami veiksmai, turint omenyje pirmą proble‑ minį klausimą, yra ne paprastas atsisakymas tiekti konkrečiai veiklai vykdyti reika‑ lingą produktą ar paslaugą, bet atsisakymas suteikti trečiajai šaliai su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusią licenciją, taip pasirinkdama griežčiausią teismų prak‑ tikoje priimtą ir dėl to Microsoft palankiausią sprendimo variantą (žr. šio sprendimo 312–336 punktus). Taigi Komisija nei konstatavo, nei atmetė galimybę, kad veiksmai, kuriais kaltinama Microsoft, laikytini atsisakymu suteikti licenciją arba kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė įpareigoja suteikti licencijas.

285

286

287

Be to, ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad per administracinę procedūrą Microsoft atkreipė dėmesį į intelektinės nuosavybės teisių buvimą, bei į tai, kad nagrinėjama su suderinamumu susijusi informacija yra komercinė paslaptis. Ji pažymi, jog negalima atmesti galimybės, kad Microsoft gali remtis šiomis teisėmis siekdama sutrukdyti Sun savo produktuose įgyvendinti apta‑ riamas specifikacijas. Tai pat ji pripažįsta, kad šiose specifikacijose gali būti naujovių ir kad jos gali būti komercinė paslaptis. Apskritai Komisija konstatuoja, jog neat‑ mestina galimybė, kad Microsoft nustatyta pareiga atskleisti trečiosioms šalims su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis pažeidžia laisvą jos intelek‑ tinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. Tokią išvadą ji pakartoja ginčijamo sprendimo 546 konstatuojamojoje dalyje. Ginčijamo sprendimo 249 išnašoje ji paaiškina, kad

„bet kuriuo atveju, kadangi atitinkamos specifikacijos neprieinamos, (Komisijai) nėra galimybių nustatyti, kiek teisingi yra Microsoft teiginiai dėl intelektinės nuosavybės teisių“.

Be to, ginčijamo sprendimo 1003 ir 1004 konstatuojamosiose dalyse Komisija, apra‑ šydama Microsoft ištaisyti neteisėtą atsisakymą skirtos korekcinės priemonės taikymo sritį, pabrėžia, kad ši priemonė skirta tik sąsajos specifikacijoms, o ne šaltinio kodo dalims, ir kad ja siekiama leisti Microsoft konkurentams įdiegti atskleistas specifika‑ cijas savo darbo grupės serverių operacinėse sistemose. Ji, be kita ko, sako, kad „speci‑ fikacijos daugiau nebus atkuriamos, pritaikomos, taisomos arba modifikuojamos, tačiau bus naudojamos trečiųjų asmenų, kuriančių savo sąsajas, atitinkančias šias specifikacijas“ (ginčijamo sprendimo 1004 konstatuojamoji dalis). Galiausiai ji teigia, kad „bet kuriuo atveju, jeigu dėl (ginčijamo) sprendimo Microsoft negalėtų visiškai įgyvendinti tam tikrų intelektinės nuosavybės teisių, tai būtų pateisinama būtinybe nutraukti nustatytą piktnaudžiavimą“ (ginčijamos sprendimo 1004 konstatuojamoji dalis).

Savo rašytiniuose pareiškimuose Komisija nurodo tuos pačius argumentus. Be to, triplike ji vadina „klaidingu“ Microsoft dublike suformuluotą teiginį, kad „(ginčijamas) sprendimas įpareigoja (ją) suteikti licenciją naudotis visomis intelektinės nuosavybės

teisėmis, kurios gali būti reikalingos įgyvendinant specifikacijas jos produktuose“. Šiuo klausimu ji pirmiausia pažymi, kad „ginčijamas sprendimas įpareigoja Micro­ soft suteikti teisę naudoti specifikacijas siekiant produktų suderinamumo“ ir kad

„tiek, kiek ši (pareiga) gali riboti Microsoft galimybę užtikrinti visišką jos (intelek‑ tinės nuosavybės teisių) laikymąsi, ji pateisinama būtinybe užkirsti kelią pažeidimui“. Komisija pabrėžia, kad „(ginčijamame) sprendime nekalbama apie tai, ar Microsoft (intelektinės nuosavybės teisės) yra pažeistos“. Ji nurodo, jog vis dėlto negalima daryti išvados, kad atsisakymas, kuriuo kaltinama Microsoft, yra pateisinamas inte‑ lektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu ir kad šioje byloje įpareigojama suteikti licencijas. Nei bylos medžiagoje, nei ieškinyje nėra informacijos, įrodančios, kad taip yra šiuo atveju, ir ypač kad „konkurentams reikia licencijos, kuri suteiktų jiems gali‑ mybę naudotis tam tikromis Microsoft (intelektinės nuosavybės teisėmis), siekiant užtikrinti suderinamumą su Windows domeno architektūra“.

288

289

Taip pat reikia pažymėti, kad atsakydama į vieną Pirmosios instancijos teismo rašy‑ tinį klausimą Komisija patvirtino, jog ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad su suderinamumu susijusi informacija nepatenka ar patenka į patento arba autorių teisių taikymo sritį. Ji nusprendė, jog jai nebūtina pareikšti nuomonę šiuo klausimu, nes bet kuriuo atveju „piktnaudžiavimo nustatymo ir (ginčijamo spren‑ dimo 5 straipsnyje) numatytos korekcinės priemonės taikymo sąlygos yra įvykdytos, neatsižvelgiant į tai, ar informacija apsaugoma pagal kokį nors patentą arba autorių teises“.

Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad pirmos pagrindo dalies pagrįstumas turi būti vertinamas preziumuojant, jog nagrinėjami protokolai ar jų specifikacijos patenka į intelektinės nuosavybės teisių taikymo sritį arba yra komercinės paslaptys ir jog šios paslaptys prilygintinos intelektinės nuosavybės teisėms.

290

291

292

Iš to išplaukia, kad pagrindinis klausimas, kurį reikia išnagrinėti šioje dalyje, yra tai, ar nagrinėjamoje byloje, kaip teigia Komisija ir ginčija Microsoft, įvykdomos sąlygos, kuriomis dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali būti įpareigota suteikti licenciją intelektinės nuosavybės teisėms.

d) Dėl konkrečių argumentų, pateikiamų grindžiant pirmą pagrindo dalį

i) Dėl aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti nagrinėjant inkriminuojamus veiksmus

Šalių argumentai

Pirmiausia Microsoft, palaikoma CompTIA ir ACT, tvirtina, kad pirmą probleminį klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė sprendime Magill (minėtas 107 punkte) ir priminė sprendime IMS Health (minėtas 107 punkte).

Pagrįsdama šį teiginį, Microsoft pakartoja, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnis nustato pareigą suteikti licencijas komunikacijos protokolams, kurie yra nauji tech‑ nologinių požiūriu ir patenka į intelektinės nuosavybės teisių taikymo sritį.

293

294

295

296

Antra, Microsoft mano, kad 302 punkte Komisijos nurodytas argumentas reiškia, jog Komisija mano, kad minėti kriterijai netaikytini, kai nagrinėjamas „technologiškai susietas pardavimas“. Tačiau tokiam argumentui nebuvo pritarta Komisijos nurody‑ toje byloje, kurioje priimtas 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo spren‑ dimas Tetra Pak prieš Komisiją (T‑83/91, Rink. p. II‑755), patvirtintas apeliacine tvarka 1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Tetra Pak prieš Komi­ siją (C‑333/94 P, Xxxx. p. I‑5951) (toliau – byla Tetra Pak II).

Trečia, Microsoft atmeta Komisijos argumentus, kad šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 107 punkte minėtas sprendimas IMS Health, aplinkybių.

Šiuo klausimu Microsoft visų pirma pažymi, kad pastarojoje byloje buvo kalbama apie reikšmingą tinklo poveikį ir kad būtent dėl to IMS Health sukurta 1 860 modulių struktūra buvo laikoma gamybos norma. Ji taip pat nurodo, kad Komisija ginčija‑ mame sprendime nesirėmė argumentu, jog, atsisakydama „leisti užtikrinti sude‑ rinamumą“, Microsoft pažeidė Direktyvoje 91/250 numatytus bendrojo intereso tikslus. Bet kuriuo atveju neaiškiais bendruoju interesu pagrįstais argumentais nega‑ lima bandyti pateisinti įmonei nustatomo įpareigojimo suteikti licencijas. Galiau‑ siai Microsoft nurodo, kad Direktyva 91/250 nenumato jokios pozityvios pareigos atskleisti informaciją.

Antra, Microsoft atmeta Komisijos teiginį, kad ji pasinaudojo savo galia AK klientų operacinių sistemų rinkoje, siekdama „užkariauti“ darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką. Ji tvirtina, kad nei ginčijamame sprendime, nei atsiliepime į ieškinį aiškiai nenurodoma, kokia galia rinkoje ji pasinaudojo ir kaip ši galia tariamai buvo panaudota.

297

298

299

Trečia, Microsoft mano, kad Komisijos teiginys, jog ji nutraukė ankstesnę (informa‑ cijos) atskleidimo politiką, klaidingas teisiniu ir faktiniu požiūriais ir kad ji neatsi‑ žvelgė į 112 punkte minėtame sprendime Bronner nurodytus principus. Ji teigia, kad niekada nebuvo suteikusi Sun ar kitai konkuruojančių operacinių sistemų tiekėjai komunikacijos protokolų specifikacijų licencijos. Ji pažymi, jog 1994 m. suteikė AT&T licenciją naudotis tinklo technologija, kad ši galėtų sukurti produktą „Advanced Server for UNIX (AS/U)“, ir svarbūs UNIX tiekėjai AS/U pagrindu sukūrė nemažai produktų, įskaitant sistemą „PC NetLink“, sukurtą Sun. Ji taip pat nurodo, kad nors 2001 m. buvo susitarusi su AT&T netaikyti licencijavimo susitarimo naujoms tech‑ nologijoms, AS/U technologija ir ja besiremiantis produktai lieka prieinami. Ji mano, jog dėl to, kad daugiau kaip prieš dešimt metų suteikė AT&T licenciją konkrečiai technologijai, ji negali būti įpareigota ateityje suteikti licenciją visoms su ja susiju‑ sioms naujoms technologijoms, įskaitant komunikacijos protokolus.

Ketvirta, Microsoft pažymi, kad ginčijamo sprendimo 577 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, jog „atsisakymas, kuriuo Sun kaltina Microsoft, yra veiksmų, kuriais siekiama neatskleisti darbo grupės serverių operacinių sistemų kūrėjams tam tikros su suderinamumu susijusios informacijos, dalis“. Ji mano, kad veiksmais, kuriais ji kalti‑ nama, yra „be jokios diskriminacijos įgyvendinama politika, kurią taiko beveik visos technologijų bendrovės, siekdamos apsaugoti savo tyrimų ir kūrybos produktus“, ir kad tokie veiksmai nėra „ypatinga aplinkybė“ 107 punkte minėtų sprendimų Magill ir IMS Health prasme.

Be to, Microsoft, palaikoma CompTIA ir ACT, nurodo, jog darant prielaidą, kad šioje byloje netaikoma jokia intelektinės nuosavybės teisė, turėtų būti taikomi kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas patvirtino 112 punkte minėtame sprendime Xxxxxxx ir kurie atitinka pirmą, antrą ir ketvirtą kriterijus, išdėstytus 107 punkte minėto spren‑ dimo IMS Health 116 punkte.

300

301

302

303

304

Galiausiai Microsoft, CompTIA ir ACT tvirtina, kad šiuo atveju neįvykdomas nė vienas iš 107 punkte menėtame sprendime IMS Health išdėstytų keturių kriterijų ir atitinkamai nė vienas iš 112 punkte minėtame sprendime Bronner suformuluotų trijų kriterijų.

Komisija, palaikoma SIIA ir FSFE, kaip pagrindinį argumentą nurodo tai, kad net jei būtų manoma, jog nagrinėjamas atsisakymas pateisinamas intelektinės nuosa‑ vybės teisių įgyvendinimu ir ginčijamas sprendimas įpareigoja suteikti licencijas, šios problemos nereikia automatiškai vertinti atsižvelgiant į sprendime IMS Health nustatytus kriterijus.

Šiuo klausimu Komisija visų pirma teigia, kad teismų praktikoje numatyta „ypatingų aplinkybių taisyklė“ negali „savaime ir be jokių patikslinimų“ būti taikoma atsisa‑ kymui atskleisti komercines paslaptis, dėl kurių atsiranda „technologinis ryšis“ tarp atskiro ir dominuojančio produktų.

Antra, Komisija tvirtina, kad 107 punkte minėtame sprendime IMS Health nepatei‑ kiamas išsamus ypatingų aplinkybių sąrašas. Ji nurodo, kad šiame sprendime, kaip ir 107 punkte minėtame sprendime Magill, atsižvelgdamas į specifines bylų, kuriose buvo priimti šie sprendimai, aplinkybes, Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kurioms esant galima priimti sprendimą, numatantį privalomą licencijų suteikimą.

107 punkte minėtame sprendime IMS Health Teisingumo Teismas nustatė tik

„pakankamų“ įvykdyti kriterijų sąrašą. Siekdama nustatyti, ar atsisakančios pateikti (informaciją) dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai sudaro piktnau‑ džiavimą, Komisija turi išnagrinėti visus su šiuo atsisakymu susijusius veiksnius ir ypač jo ekonominį ir teisinį kontekstą.

Trečia, Komisija išvardija aplinkybes, kuriomis ši byla skiriasi nuo bylos, kur priimtas 107 punkte minėtas sprendimas IMS Health, aplinkybių ir kurios leidžia manyti, kad atsisakymas, kuriuo kaltinama Microsoft, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

305

306

307

Pirma, Komisija pažymi, jog ginčijamas sprendimas ypatingas tuo, kad yra susijęs su atsisakymu pateikti su suderinamumu programinės įrangos sektoriuje susijusios informacijos. Šiuo sprendimu siekiama suteikti galimybę kurti su Microsoft produk‑ tais suderinamus produktus, o pirmiau nurodytose bylose nagrinėtos situacijos, kai

„saugomas produktas“ turėjo būti įdiegtas į konkurentų produktus ne tik dėl siekio užtikrinti atskirų produktų suderinamumą. Be to, šios bylos nebuvo susijusios su specifinėmis problemomis, kylančiomis sektoriuose, kur patiriamas tinklo poveikis. Komisija taip pat nurodo, kad, skirtingai nei šioje byloje nagrinėjamame sekto‑ riuje, minėtose bylose nagrinėjami sektoriai nėra „sektoriai, kur teisės aktų leidėjas aiškiai pripažino suderinamumo svarbą visuomenei“. Konkrečiai kalbant, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 745–763 konstatuojamąsias dalis, ji primena teisės aktų leidėjo Direktyvoje 91/250 pripažintą suderinamumo svarbą bei jo poziciją, jog informacijos atskleidimas siekiant suderinamumo yra naudingas konkurencijai ir naujovių atsiradimui.

Xxxxx, Komisija nurodo, kad ši problema susijusi su dominuojančią padėtį užimančiu tiekėju, kuris naudoja apibrėžtoje rinkoje, šiuo atveju AK klientų operacinių sistemų rinkoje, turimą rinkos galią, siekdamas pašalinti konkurenciją gretimoje rinkoje, t. y. darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje, „taip padidindamas patekimo į savo pirminę rinką kliūtis ir kartu gaudamas papildomų pajamų iš monopolio“. Ši situacija dar labiau padidina esamą žalą, kurią patiria vartotojai dėl naujų produktų kūrimo apribojimų.

Trečia, Komisija pabrėžia, kad ši problema susijusi su dominuojančią padėtį užimančiu tiekėju, kuris nutraukia ankstesnę atskleidimo politiką (ginčijamo spren‑ dimo 578–584 konstatuojamosios dalys). Ji nurodo, kad iš pradžių Microsoft atskleis‑ davo, o ne nuslėpdavo su suderinamumu susijusią informaciją, ir tai, be kita ko, palengvino jos pačios darbo grupės serverių operacinių sistemų patekimą į rinką ir