PRIEVOLIŲ TEISĖ II
PRIEVOLIŲ TEISĖ II
(Xxxxxxxx Xxxxxxx)
Paskaitos tema: Pirkimo-pardavimo sutartis. Bendrosios nuostatos (dalyko programos 1 tema)
Pagrindiniai klausimai:
1. Pirkimo-pardavimo sutarčių teisės teisinio reguliavimo šaltiniai (bendras apibūdinimas)
2. Pirkimo-pardavimo sutarties kaip sandorio apibūdinimas (principai, bendras apibūdinimas):
a. Samprata, apibūdinimas pagal rūšis ir teisinis reguliavimas
i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
ii. Apibūdinimas pagal rūšis.
b. Sutarties šalių apibūdinimas
c. Esminės sąlygos:
i. Dalykas;
ii. Kaina – esminė sąlyga ar ne?;
iii. Kitos sąlygos.
d. Sutarties forma:
i. Bendros taisyklės;
ii. Specialios taisyklės
e. Pirkimo-pardavimo sutartinių teisinių santykių reguliavimas:
i. CK – bendrosios normos ir singuliarinės;
ii. Kiti įstatymai.
3. Pirkimo-pardavimo sutarties šalių pagrindinės ir šalutinės pareigos:
a. Pardavėjo pagrindinės pareigos:
i. Pareiga perduoti daiktą ir nuosavybės teisę;
ii. Pareiga perduoti daiktą, atitinkantį jam keliamiems reikalavimams;
iii. Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika ir jos paskirstymas
b. Pardavėjo šalutinės pareigos
c. Pirkėjo pagrindinės pareigos:
i. Pareiga sumokėti kainą;
ii. Pareiga priimti daiktą.
d. Pirkėjo šalutinės pareigos.
e. Daiktų kokybės patikrinimas (CK 6.328 str., 6.337 str.).
4. Pardavėjo ir pirkėjo teisių, šalims pažeidus pareigas, gynimo būdai
a. Pardavėjo teisių gynimo būdai;
b. Pirkėjo teisių gynimo būdai.
5. 1980 m. JT konvencijos (Vienos konvencijos) dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių bendras apibūdinimas.
6. Bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės kūrimo tendencijos (Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo teisės (KOM (2011) 635) bendras apibūdinimas)
Literatūra:
X. Xxxxxxx. Pirkimo-pardavimo sutartis (paskaitos tezės (santrauka) (1-78 p.) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx). Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 275-297).
Teismų praktika nurodyta Prievolių teisės II pratybų (seminarų) 1 temos užduočių plane.
Papildomai rekomenduojama: SCHLECHTRIEM, Xxxxx; XXXXXXXXX, Ingebord. Commentary on the UN Convention on the International Sale of Goods (CISG). Second ed., Oxford University Press, 2005 (p. 23-62) (kopija pateikiama).
Papildomai apie pirkimo-pardavimo sutartis galima skaityti BAR, Ch., et. al. Principles, Definitions and Model Rules of European Private Law. Draft Common Frame of Reference. Vol. 2 Book IV), Munich: Sellier, European Law Publishers, 2009, p. 1207-1354.
Kontroliniai klausimai:
1. Kuo skiriasi pirkimo-pardavimo sutartis nuo mainų, dovanojimo, rentos, rangos sutarčių?
2. Ar gali būti pagal pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teisė perduodama ne pirkėjui, o trečiajam asmeniui?
3. Ar kaina yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga?
4. Ar pardavėju gali būti ne daikto savininkas?
5. Ar privalo pirkėjas patikrinti daiktų atitikimą keliamiems reikalavimams prieš juos priimant?
6. Per kokį terminą pirkėjas privalo pareikšti pardavėjui reikalavimus ir ieškinį dėl daikto kokybės trūkumų ir per kokį terminą dėl neatitikimo kitiems reikalavimams?
7. Ar pardavėjas atsakys už daikto kokybės trūkumus, kuriuos jis žinojo, bet ir pirkėjas galėjo žinoti apie juos, jeigu būtų patikrinęs jų kokybę juos priimdamas?
8. Ar kuo nors skiriasi pirkėjo teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, kai pardavėjas sutartimi įsipareigojo suteikti daiktų kokybės garantiją, ir kai sutartimi tokios garantijos nesuteikė?
Naujausios LAT pozicijos temos klausimais Sutarties kvalifikavimo klausimas:
„[...] vertinant šalių sudarytą sutartį, iš kurios vykdymo kilo ginčas, ir kurios pagrindu pardavėjas įsipareigojo ne tik parduoti rezervinio maitinimo įrangą, bet ir atlikti įrangos paleidimo, derinimo ir perdavimo darbus, įrangą aptarnaujančių asmenų apmokymą, taikytina teisės norma, įtvirtinta CK 6.645 str. 4 d.: jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte, yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo-pardavimo sutartimi. Nagrinėjamu atveju įrangos paleidimo ir derinimo darbų kaina buvo nedidelė, palyginus su perkamos įrangos kaina, todėl teismai tinkamai kvalifikavo šalių sudarytą sutartį kaip pirkimo-pardavimo, o ne kaip rangos. Tiek pirkėjas, tiek pardavėjas pažeidė sutarties sąlygas - pirkėjas pavėluotai atsiskaitė už dalį įrangos, nepagrįstai atsisakė mokėti pagal sutartį sulygtą kainą, o pardavėjas pažeidė įrangos pristatymo terminą - todėl teismai pagrįstai priteisė nesumokėtą prekės kainą ir atitinkamą delspinigių sumą, atsižvelgdami ir į ieškovo (pardavėjo) sutarties įvykdymo termino pažeidimą [...]“ (LAT CBS 2010 m. gegužės mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2010, kat. 36.1; 45.1; 52.1).
Sutarties teisinės registracijos reikšmė (transporto priemonės pirkimo-pardavimo atveju)
„[...} nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos, todėl transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė pardavė automobilį trečiajam asmeniui, pažeidimo metu nebuvo jo savininkė ir teisėta valdytoja, jai pareikštas reikalavimas atlyginti automobilio saugojimo išlaidas negalėjo būti tenkinamas, o teismai nepagrįstai sprendė, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai privaloma registracija, kurios neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu [...]“ (LAT CBS 2011 m. vasario mėn. 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-54/2011, kat. 33; 35.3.6; 35.5) (šiuo klausimai taip pat žr. LAT CBS nutartis: 2010 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-502/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5; 2010 m. lapkričio mėn. 30 d. nutartį c. b. Nr. 3K-3-495/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5; 2010 m. lapkričio mėn. 11 d. nutartį c. b. Nr. 3K-7- 309/2010, kat. 33; 35.3.6; 35.5).
Pardavėjo pareiga garantuoti nuosavybės teisę į daiktus / teisiniai padariniai, kai daiktą parduoda ne daikto savininkas
„[...] daikto pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos, t.y. bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės. Nagrinėjamu atveju sudarant vilkiko pirkimo–pardavimo sutartį ir perduodant daiktą pirkėjui, jau buvo pareikštos trečiųjų asmenų daiktinės teisės į sutarties dalyką. Bylą nagrinėję teismai išvadą apie tai, kad atsakovui ginčo vilkikas nepriklausė nuosavybės teise, grindė bylos įrodymų visumos analize, o ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama [...]“ (LAT CBS 2011 m. lapkričio mėn. 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 462/2011, kat. 114.8.2).
CK 6.309 straipsnio aiškinimas
„[...] Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie
yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą.
Nagrinėjamos bylos atveju nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys, todėl, nors ir buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, tačiau tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį (apie faktines aplinkybes žr. pačioje nurodomoje LAT nutartyje) (ištrauka iš LAT CBS 2015 m. lapkričio 20 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-599-378/2015).
Teisiniai padariniai, pažeidus pareigą perduoti tinkamos kokybės daiktus
„[...] Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys - įsipareigojimas perduoti tinkamus daiktus, atitinkančius sutartyje įtvirtintus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, kad daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą - už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka; termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodytos neigiamos pasekmės pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, be to, jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ( CK 6.348 straipsnio 3 dalis).
CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pirkėjo teisių gynimo būdo esmė yra ta, kad pirkėjas gali naudoti daiktus pagal paskirtį, tačiau jų kaina pardavimo metu dėl neaptartų trūkumų viršijo rinkos vertę; taikant šį teisių gynimo būdą turi būti nustatyta, kokia kaina pardavimo metu buvo ,,atitinkama", t. y. adekvati prekių kokybei ir tokios kokybės prekių rinkos vertei.
Specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami su nuostolių atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų - nuostolių faktas ir dydis (CK 6.249, 6.258 straipsniai), o tik po to sprendžiama dėl atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6.259 straipsnis) [...]“ (LAT CBS 2009 m. liepos mėn. 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-182/2009, kat. 44.5.1).
„[...] ieškovui parduotų prekių pakuotėse nurodytos kokybės neatitiktis tikrovei pripažintina esmine, nes žymuo CE ant pakuočių buvo naudojamas neteisėtai, deklaruotos prekių savybės skyrėsi nuo tikrųjų, toks savybių skirtumas laikytinas reikšmingu bei sudaro pagrindą išvada, jog ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš pirkimo– pardavimo sutarties, nes įsigijo prekes, neatitikusias nurodytų jų savybių, ir negalėjo jų realizuoti. Toks netinkamos kokybės daiktų pardavimas atitinka CK 6.217 str. 2 d. 1 p. nurodytą kriterijų ir vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai atsisakyti pirkimo–pardavimo sutarties ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (CK 6.334 str. 1 d. 4 p.), kurią teismai pagrįstai sumažino, atsižvelgdami į atsakovui grąžintos produkcijos kiekį [...]“ (LAT CBS 2011 m. gruodžio mėn. 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-531/2011, kat. 42.11.1).
[...] parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų turi įrodyti pirkėjas. Pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 str. 1 d. 2, 4 p.). Sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, ar nukentėjusios šalies lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių. Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Nagrinėjamu atveju teismų išvada, kad sutarties pažeidimas - netinkamos kokybės prekių perdavimas - yra esminis, buvo padaryta apsiribojus teiginiu, jog ieškovas tikėjosi, kad gaminys turės ant jo pakuotės nurodytas savybes, tačiau neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus. Teismai nesiaiškino, kokią įtaką ieškovo interesams turėjo sutarties pažeidimas, ar ieškovas
pardavė prekes, ar patyrė neigiamų turtinių praradimų, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui bei netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą [...]“ (LAT CBS 2010 m. gruodžio mėn. 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-569/2010, kat. 42.11.1; 45.1).
[...] pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Jeigu pardavėjas savo atsakomybę dėl netinkamos perduoto daikto kokybės neigia remdamasis CK 6.327 str. 5 d. nuostata, būtent jam tenka pareiga įrodyti CK 6.348 str. 2 d. nustatytas bei jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (jog daikto trūkumai atsirado po jo perdavimo pirkėjui, dėl pirkėjo netinkamo naudojimosi daiktu, trečiųjų asmenų kaltės, nenugalimos jėgos ir t.t.), taip pat kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog perduodamas daiktas neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju tiek ieškovės, tiek teismo atliktos ekspertizės išvadose konstatuota, kad name įsiveisęs pelėsinis grybas užkrėtė namo grindis ir sienas, ir mediena, kuri buvo naudota namo statybai, jau buvo užkrėsta naminiu grybu. Kadangi pardavėjas yra atsakingas už daikto trūkumus, buvusius nuosavybės teisės perdavimo momentu, o namo perdavimo metu šis jau buvo užkrėstas naminiu grybu, todėl atsakovas yra atsakingas už netinkamą perduoto daikto kokybę ir privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius [...]“.
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį [...]“ (LAT CBS 2010 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-530/2010, kat. 44.5.1).
[...] Nagrinėjamoje byloje pirkimo–pardavimo sutarties objektas – nekilnojamasis daiktas, pastatas. Kadangi parduodamo daikto kokybė sutartyje nebuvo aptarta, tai pardavėjas privalėjo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktą, kad jį būtų galima naudoti tam, kam pastatai paprastai naudojami. Reikalavimai statiniams yra nustatyti Statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, pvz., statybos techniniuose reglamentuose (toliau – STR). Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertizės akto išvados, kad 2010 metais savavališkai virš gamybinio korpuso 2P1p įrengto, praūžusios audros nuplėšto, dvišlaičio medinio stogo normatyvinė kokybė neatitiko Statybos įstatymo, STR 2.01.01(1):2005, STR 2.01.01(4):2008, STR 1.05.04:1998, STR 2.05.02:2008, STR 1.05.06:2010
reikalavimų, kad medinio stogo statramsčiai ir spyriai buvo laisvai atremti į sutapdintą stogą arba prikalti vinimis prie sutapdinto stogo; statramsčiai ir spyriai per gulekšnius turėjo būti inkaruojami į denginio konstrukcijas; medinio stogo mūrločiai vertikaliais varžtais buvo inkaruoti į įdrėkusį, peršalusį, įsisluoksniavusį parapetų mūrą; inkariniai varžtai nesiekė net antros mūro eilės; mūrločiai turėjo būti inkaruojami į sienų mūrą ir denginio konstrukcijas, taip pat faktas, kad audra nuplėšė stogą, patvirtina, jog statinio stogas nebuvo tokios kokybės, kad jį būtų galima naudoti tam, kam tokie daiktai paprastai naudojami.
Kaip minėta, pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar daikto trūkumai normaliomis aplinkybėmis buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti, turi būti įvertinta aplinkybių visuma. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė įrengė šlaitinį stogą, neturėdama reikiamų dokumentų (projektų, leidimų), ir kad ši aplinkybė pirkėjams buvo žinoma. Jeigu statant (rekonstruojant) statinį nesilaikoma nustatytos tvarkos, tai pastato rekonstrukcijos techniniai sprendiniai pasirenkami ir įgyvendinami nesinaudojant specialistų paslaugomis. Tai sudaro prielaidas ir gali nulemti, kad statiniai ar jų pertvarkymai neatitiks saugumo ar patikimumo reikalavimų. Aplinkybės, kad rekonstrukcija atlikta nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, savaime nepakanka išvadai, jog statinys yra nepatikimas. Iš kitos pusės, apie tokias aplinkybes žinantis pertvarkyto daikto įgijėjas turi galvoti, kad taip pertvarkytas statinys gali neatitikti viešosios teisės aktų keliamų kokybės reikalavimų – jis gali būti nepakankamai atsparus, patikimas ir saugus naudotis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktas, jog stogo rekonstrukcija atlikta nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos ir pirkėjai tai žinojo, leidžia daryti išvadą, kad pirkėjai turėjo žinoti apie teisinio pobūdžio daikto trūkumus (t. y. tai, kad stogo rekonstrukcija atlikta neturint teisės aktuose nustatytų dokumentų), tačiau neduoda pagrindo išvadai, jog jie pakankamai išsamiai suvokė daikto fizinio pobūdžio trūkumus (t. y. kad stogo nebus galima naudoti pagal paskirtį dėl fizinių daikto savybių, kad stogas neatlaikys tam tikrų apkrovų).
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad visiškai atleisti pardavėją nuo atsakomybės dėl parduoto daikto fizinio pobūdžio trūkumų CK 6.333 straipsnio 2 dalies pagrindu, kai daikto trūkumai yra akivaizdūs, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo atveju pirkėjas gali gintis bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius, ir specialiaisiais teisių gynimo būdais, nustatytais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje, išskyrus teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu (CK 6.399 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirkėjai prašė priteisti nuostolius dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius, visų pirma turi būti nustatytos būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – nuostolių faktas ir dydis (CK 6.249, 6.258 straipsniai), po to sprendžiama dėl atsakomybės mažinimo pagrindų ir apimties (CK 6.259 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pirkėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo suprasti prisiimantys riziką dėl to, jog tinkamai neįregistruoti ir be rekonstrukciją leidžiančių dokumentų atlikti pastato stogo pertvarkymai gali turėti įtakos stogo kokybei, gali sudaryti pagrindą sumažinti priteistiną nuostolių dydį (CK 6.259 straipsnis) (ištrauka iš LAT CBS 2014 m. spalio 29 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-457/2014)
[...]Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog dėl nuostolių padidėjimo yra ir paties ieškovo kaltės. Xxxxxxx elgesys pagrįstai įvertintas kaip Sutarties šalies joje įtvirtintų
priemonių galimiems nuostoliams minimizuoti nesiėmimas, pripažintas pagrindu mažinti skolininko atsakomybę, sprendžiant dėl priteistinų nuostolių dydžio.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad atsakovas, parduodamas ieškovui grūdus, garantavo jų kokybę, pateikdamas Patvirtinamąjį dokumentą VšĮ „Ekoagros“, išduotą, vadovaujantis Europos Tarybos reglamento Nr. 834/2007 ir Europos Komisijos reglamento Nr. 889/2008 nuostatomis bei Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimais. Prievolė, kurios tinkamą įvykdymą šalis garantuoja, pasižymi dideliu pareigos įvykdymo privalomumu, o tokios prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo garantavusioji šalis faktiškai neturi galimybės pateisinti ir privalo atlyginti visus tiesiogiai dėl jos neįvykdymo atsiradusius nuostolius, kuriuos ji numatė ar protingai galėjo numatyti. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui pažeidus prievolę garantuoti pirkėjui pateikiamo daikto kokybę, kylančią ne tik iš įstatymo (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), bet ir iš ieškovui pateikto Patvirtinamojo dokumento, jam nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės dėl tiesiogiai iš jo veiksmų kilusių nuostolių ar ją mažinti; kreditoriaus pareiga imtis priemonių galimiems nuostoliams mažinti buvo minimizuota ir jos nevykdymas nelėmė skolininko sutartinės civilinės atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo mažinimo nagrinėjamoje ginčo dalyje.
Nagrinėjamoje byloje svarbu atskirti nuostolius, tiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (negautas pajamas Vokietijos įmonei Xxxxxxxx X. Claus GmbH&Xx.XX pardavus atsakovo ieškovui parduotus rugius už mažesnę, nei ekologiškiems rugiams taikytiną, kainą) ir nuostolius, netiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (dėl kitų dviejų ūkininkų ieškovui parduotų grūdų pardavimo ieškovo kontrahentui už mažesnę kainą). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalys pasirašytoje Grūdų pirkimo pardavimo sutartyje nustatė, jog sąskaita faktūra apmokama tik nustačius prekei priklausančio ekologinio sertifikato ir laboratorinės analizės rezultatų tinkamumą. Tyrimą atlieka nepriklausoma tyrimų laboratorija. Jei prekė atitinka visus įstatymų nustatytus rodiklius ir nuostatas dėl ekologijos už ją sumokama per 30 kalendorinių dienų. Šios Sutarties nuostatos aiškintinos taip, kad šalys numatė rizikos dėl netinkamos kokybės grūdų pardavimo paskirstymo mechanizmą ir dėl to susitarė. Pirkėjui nusprendus atlikti tolesnius veiksmus su įsigyta preke (maišyti juos su kitais grūdais), prieš tai neatlikus laboratorinės analizės (o tai galėjo lemti didesnių, su ieškovo ir atsakovo pasirašyta Sutartimi tiesiogiai nesusijusių, nuostolių atsiradimą), konstatuotina, kad jis buvo neatsargus ir nesiėmė Sutartyje nustatytų priemonių užkirsti kelią tokiems nuostoliams atsirasti ar juos sumažinti. Taigi pirkėjui nepasinaudojus Sutartyje nustatytu mechanizmu patikrinti atsakovo parduotus grūdus, taip prisiimant riziką dėl netinkamos kokybės rugių tolesnio panaudojimo, t. y. jų sumaišymo su kitų dviejų pardavėjų grūdais bei šių užteršimo neleistina chemine medžiaga, iš to atsiradusių papildomų sandėliavimo, dalies laboratorinių tyrimų bei pašto išlaidų, spręstina, kad dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas mažinti atsakovo sutartinę civilinę atsakomybę dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). (LAT CBS 2014 m. kovo 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-65/2014)
[...] Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.333 straipsnio 8 dalis laikytina ne individualią gyvenimo situaciją reglamentuojanti taisykle lex specialis, bet bendrųjų taisyklių išimtis nustatančia jus singulare, kuri skirtingai nei lex specialis gali nustatyti tam tikrą principą, išsiskiriantį iš bendrųjų lex generalis nuostatų, tačiau vis dėlto bendrąją siauros srities taisyklę. Aiškinant tokią teisės normą, būtina įvertinti, kokiam teisinių santykių aspektui reglamentuoti ji skirta, ir užtikrinti, kad aiškinimas neprieštarautų normos turiniui, jo paskirčiai. Civiliniame kodekse nenustatyta skirtingų atsakomybės už parduodamo turto kokybę sąlygų vien tuo pagrindu, kad turtas realizuojamas vykdant skirtingus pirmiau išvardytus procesinius sprendimus. CK 6.333 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos teisės normos nustatytą išskirtinumą iš tame pačiame straipsnyje lex generalis normų dėl pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę lemia tai, kad realizuojamas turtas priklauso ne parduodančiajam, bet kitiems asmenims, jis parduodamas ne savininko laisva valia, bet priverstinai vykdant tai atlikti įpareigojančias įstatymo nuostatas, konkretus parduodamas turtas nėra pardavėjo įsigytas siekiant juo prekiauti, todėl jis negali garantuoti kokybės turto, kurio savybės jam nėra gerai žinomos.
Nors atsakovas, vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 8 dalimi, neprivalo garantuoti parduodamų daiktų kokybės, tokia pareiga gali atsirasti jam atitinkamai suformulavus aukciono sąlygas, kurios iš esmės atitiktų įsipareigojimą garantuoti tam tikrus parduodamo daikto kokybės parametrus. Tokiu atveju pardavėjas laikomas atsakingu už parduodamo daikto kokybę ne pagal visus įstatyme nustatytus reikalavimus, bet tik ta apimtimi, kiek jis pats įsipareigojo atsakyti. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs.
Kauno teritorinė muitinė skelbime apie aukcioną nurodė šias parduodamo daikto savybes: tai – ne Bendrijos prekė; miltelių pavidalo medžiaga; juodos spalvos; sveria 155 699 g; jos sudėtyje yra tauriųjų metalų: paladžio 11 702,32 g (7,52 proc.), sidabro 6652,35 g (4,27 proc.), platinos 16 200,52 g (10,41 proc.). Aukcione jo vedėjas papildė prekės apibūdinimą, nurodęs, kad ji yra konfiskuota, be dokumentų. Pardavėjas, paskelbęs pasiūlymą sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodytas savybes atitinkančios prekės, įsipareigojo akcepto atveju parduoti būtent nurodytų savybių prekę. Atitinkamai aukciono dalyvis, pasiūlęs sumokėti didžiausią kainą, įgijo teisę reikalauti aukciono sąlygose nurodytas savybes atitinkančios prekės. Kitokie kokybės reikalavimai prekei nagrinėjamu atveju nekeliami. Sutiktina su kasatoriaus nuomone, kad pardavėjas, dėl kokių nors priežasčių
negalėdamas užtikrinti ofertoje nurodytos daikto kokybės, turėjo galimybę nenurodyti aukciono sąlygose atitinkamų daikto kokybę apibūdinančių duomenų arba juos nurodydamas pažymėti, kad pardavėjas dėl kokių nors priežasčių negali užtikrinti ofertoje nurodytos daikto kokybės, t. y. nurodyto tauriųjų metalų kiekio medžiagoje. Nagrinėjamu atveju muitinė tokia galimybe nepasinaudojo, pažymėjusi, kad, nurodydama parduodamos prekės savybes, rėmėsi Lietuvos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada, kuria abejoti neturėjo pagrindo. Xxxxxxxx argumentai, kad jis neturi pareigos atsakyti už paskelbtų aukciono sąlygų įvykdymą dėl to, kad realizavo ne jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, o tokius, kurie yra nusikalstamos veikos rezultatas, nepagrįsti. Tokia situacija, kai tik pirkėjas būtų saistomas aukciono sąlygų, įskaitant pareigos sumokėti pasiūlytą kainą, o pardavėjas savo paskelbtų sąlygų būtų nesaistomas, neatitinka pirmiau nurodytų sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnio 1, 2 dalys, 6.158 straipsnis).
Kita vertus pažymėtina, kad sutartį sudaro dvi jos šalys laisva valia, taip išreikšdamos, kad joms priimtinos sutarties sąlygos (CK 6.156 straipsnis). Įstatyme nustatytos privalomosios atskirų rūšių sutarčių sąlygos, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo sutarties dalyko ypatumų, sutarties tinkamam įvykdymui, jos šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugai užtikrinti gali būti reikšmingos įvairios papildomos sąlygos. Sudarydamas sutartį, ieškovas išreiškė sutikimą įsigyti ginčo medžiagą egzistavusiomis sąlygomis: nesant sudarytų galimybių patikimai patikrinti pardavėjo skelbiamą informaciją apie medžiagos sudėtį; nesant pardavėjo įsipareigojimo priimti iš pirkėjo medžiagą ir grąžinti už ją sumokėtą kainą tuo atveju, jei paaiškės medžiagos sudėties neatitiktis paskelbtai informacijai. Sudaręs sutartį tokiomis sąlygomis, pirkėjas prisiėmė dalį rizikos dėl problemų, atsirandančių kilus šalių ginčui dėl tikrosios medžiagos sudėties jos pardavimo aukcione metu, jos nustatymo ir pirkėjo galimybių grąžinti tos pačios sudėties medžiagą pardavėjui. Šios aplinkybės reikšmingos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami padidinto rūpestingumo reikalavimai. (LAT CBS 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-730/2013).
„[...] Reikalavimą sumažinti pirkimo kainą (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pirkėjas gali pareikšti, jeigu jis gali naudoti daiktą pagal jo paskirtį, nepašalinus daikto trūkumų, tačiau pirkimo metu nustatant kainą nebuvo įvertinti daikto trūkumai, kurie lemia kainos dydį. Pirkėjas gali reikalauti sumažinti kainą tokiu santykiu, kokiu vertė, kurią turėjo parduodamas daiktas, kai buvo perduodamas, atitinka vertę, kurią tuo pačiu momentu turėtų daiktai, atitinkantys kokybės reikalavimus. Esminiai šios pirkėjo teisės gynimo požymiai yra: 1) daiktą galima naudoti pagal paskirtį nepašalinus jo trūkumų; 2) daikto pirkimo kaina neatitinka daikto kokybės.
Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti. Taigi esminiai šios pirkėjo teisės gynimo požymiai yra šie: 1) daikto su trūkumais naudoti pagal paskirtį negalima, priešingai nei pirmiau aptartoje priemonėje – pirkėjo reikalavime mažinti pirkinio kainą; 2) trūkumai gali būti pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė reikalauti pašalinti daikto trūkumus, kurių pašalinti neįmanoma, prieštarautų proporcingumo principui, ginant pirkėjo teises. Be to, sąlyga ,,jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti“, turi būti aiškinama plačiau, kaip apimanti ir tuos atvejus, kai ištaisyti daikto trūkumus, atsižvelgiant į visas aplinkybes, yra neprotinga dėl to, kad daikto trūkumams ištaisyti reikia neproporcingai didelių išlaidų. Trūkumų pašalinimas atliekamas pardavėjo sąskaita. Pirkėjas daikto trūkumus gali pašalinti pats ar trečiųjų asmenų pagalba. Tokiu atveju jam turi būti atlyginamos protingos, būtinos trūkumų ištaisymo išlaidos, kurios nustatomos kiekvienu konkrečiu atveju tiriant bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad ištaisyti daikto trūkumus pardavėjas privalo per protingą terminą, protingas terminas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios situacijos reikšmingas aplinkybes. Be to, pirkėjas, pasinaudojęs reikalavimu ištaisyti daikto trūkumus, nepraranda teisės reikalauti nuostolių atlyginimo dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo.
CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta pirkėjo teisė nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Ar netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus vertinamuosius kriterijus. Sutarties nutraukimas pirkėjui suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose, nepakanka pažeistoms nekilnojamojo turto pirkėjo teisėms apginti. Sutarties nutraukimo priežastimi turi būti tai, kad daikto trūkumai yra esminiai, t. y. tokie reikšmingi, kad jie pateisina sutarties nutraukimą. Šiuo atveju sutartis nutraukiama nustačius, kad daikto trūkumai yra tokie, kad jie negali būti pašalinti; kad daikto pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti trūkumų pašalinimo išlaidas; kad daikto trūkumų pašalinimo būdai nėra priimtini pirkėjui. Kai daikto trūkumai yra esminiai ir jie negali būti ištaisomi, tai pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sumokėtą kainą (ištrauka iš LAT CBS 2015 m. kovo 13 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-142-687/2015).
„[...]Teisėjų kolegija pažymi, kad pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti, todėl pardavėjas gali įrodinėti, o teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatyti, ar yra pardavėjo atsakomybę šalinantys (ribojantys) pagrindai. Šiuo atveju, kai ieškovas pirko nebaigtos statybos butą ir jo defektai išryškėjo tik po kelerių metų, daikto trūkumai pirkėjui negalėjo būti žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis). Ketverių metų laikotarpis, praėjęs nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki pretenzijos dėl daikto
trūkumų pateikimo, šiuo konkrečiu atveju pripažintinas kaip protingas laikas, per kurį pirkėjas, pastebėjęs ar turėjęs pastebėti daikto trūkumus, apie tai praneša pardavėjui, nurodydamas neatitikimus (CK 6.327 straipsnis). Taigi paskutinė aplinkybė, galinti šalinti (riboti) pardavėjo atsakomybę, yra ta, ar išryškėję daikto trūkumai atsirado pirkėjui netinkamai naudojantis daiktu arba dėl trečiųjų asmenų kaltės, arba dėl nenugalimos jėgos (CK 6.327 straipsnio 4 dalis, 6.333 straipsnio 3 dalis).
Nustačius, kad daiktas buvo parduotas su trūkumais, dėl ko atsakomybė tenka daikto pardavėjui, svarbu įvertinti, ar daiktas gali būti naudojamas su esamais trūkumais, ar trūkumai yra pašalinami ir gali būti pašalinti. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo metu nustatytų trūkumų pobūdis bei mastas (supelijusios užtraukiamos užuolaidos, čiužinio apatinė dalis, supelijęs viršutinis kampas prie lango, nuo drėgmės apsilupusi palangės apdaila (dekoratyvinė juostelė) ir kiti) akivaizdžiai negali būti vertinami kaip atitinkantys protingą standartą. Bute esantis didelis santykinis drėgnis ir pelėsis daro neigiamą įtaką gyvenimo sąlygoms. Ekspertizės akte padarytą išvadą, kad bute esantis didelis santykinis drėgnis ir pelėsis daro neigiamą įtaką gyvenimo sąlygoms, rodo ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. medicinos ir veterinarijos įstaigų pažymos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog, nepaisant ginčo daikto, buto, atitikties formaliems kokybės reikalavimams (statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas), ieškovams yra beveik neįmanoma jame gyventi dėl susidariusio pelėsio. Vadinasi, daiktas, butas, neatitinka kokybinių rodiklių pagal savo prigimtį ir nėra tinkamas naudoti tam, kam paprastai naudojami tokios rūšies daiktai. Kasaciniame skunde teigiama, kad taikomais pirkėjo teisių gynimo būdais turi būti siekiama užtikrinti pirkėjo ir pardavėjo teisėtų interesų pusiausvyrą, o sutarties nutraukimas yra neproporcinga pirkėjo teisių gynimo priemonė. Vertindama kasatoriaus argumentus, kad šiuo atveju teismai galėjo mažinti parduoto buto kainą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad viso proceso metu atsakovas apskritai atsisakė pripažinti, kad parduoto daikto trūkumus lėmė priežastys, atsiradusios iki daikto perdavimo. Be to, šį pirkėjo teisių gynimo būdą pirkėjas gali rinktis tada, kai daiktu iš esmės galima naudotis nepašalinus jo trūkumų, tik pirkėjo mokėta kaina, nustačius parduoto daikto trūkumus, neatitinka daikto kokybės, todėl yra mažintina. Šiuo atveju tam, kad butas būtų tinkamas gyventi ir atitiktų esminius statinio reikalavimus, nepakanka šio tik vėdinti ir nedžiauti skalbinių. Ekspertizės akte nurodyta, kad didelį santykinį oro drėgnį bute įmanoma sumažinti: 1) panaudojus drėgmės surinktuvą; 2) languose ar sienose įrengus orlaides; 3) virtuvėje padidinant gartraukio skerspjūvio plotą prijungiant prie mūrinio kanalo, o esanti ventiliacija neužtikrina buto patalpų vėdinimo; 4) iš lauko pusės nuo balkono apie duris ir langą pašalinant galimus nesandarumus; 5) nuo palangių nuimant papildomus daiktus – gėlių vazonus, vazas ir kt., t. y. laikant atidengtus paviršius. Taigi daiktu, butu, pirkėjas negali naudotis pagal paskirtį nepašalinęs jo trūkumų. Atsižvelgiant į tai, toks pirkėjo teisių gynimo būdas neatitiktų pirkėjo interesų – įsigyti daiktą, nekilnojamąjį turtą, kuriame galėtų gyventi. Toliau būtina įvertinti, ar nustatyti daikto trūkumai yra pašalintini ir yra galimybė juos šalinti. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad iš esmės pagrindinė drėgmės atsiradimo bute priežastis yra nepakankama bute esanti ventiliacija, kuri negali užtikrinti tinkamo buto patalpų vėdinimo, o tai pripažintina konstrukciniu buto trūkumu. Ekspertizės akte, be kita ko, taip pat konstatuota, kad bute nustatyti defektai pažeidžia esminius statinio reikalavimus, susijusius su statinių vidaus drėgme, o norint sumažinti drėgmę bute būtina atlikti papildomų investicijų, kurias nurodė teismo ekspertai, įskaitant, bet neapsiribojant, įrengti ir rekuperacinę sistemą, o kosmetinis remontas (kurio vertė pagal ekspertizės išvadas yra 2919 Lt (846,08 Eur) yra ekonomiškai netikslingas ir neaišku, ar efektyvus. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, atsisakydamas pašalinti daikto trūkumus, apribojo pirkėjo galimybę svarstyti šį jo pažeistų teisių gynimo būdą kaip tinkamą ir proporcingą, be to, kaip pažymėta pirmiau, daikto trūkumų šalinimas reikalauja pernelyg didelių investicijų bei laiko sąnaudų. Taip pat konstatuotina, kad pardavėjas netinkamai vykdė sutartį, pagal kurią buvo užtikrinęs pirkėjui, jog daiktas, butas, atitiks statybos reikalavimus (Sutarties 12 punktas) ir bus tinkamas naudoti pagal paskirtį (Sutarties 3.5 punktas), neatlygino nuostolių, neigdamas, kad jie tiesiogiai kyla iš sutartyje nurodytų pardavėjo pateiktų pareiškimų ir garantijų neatitikties faktinėms aplinkybėms (Sutarties 4 punktas), kaip statytojas nepašalino defektų, nustatytų per garantinį laikotarpį (Sutarties 13 punktas). Be to, pardavėjas, atsakovas, ir toliau viso proceso metu neigia savo kaltę dėl daikto trūkumų atsiradimo, nebendradarbiauja su pirkėju. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirkėjas negali protingai tikėtis daiktų trūkumų pašalinimo tiek dėl pardavėjo elgesio, tiek dėl pačių trūkumo pobūdžio ir masto. Atsižvelgiant į tai, pirkėjas pagrįstai pasinaudojo galimybe apginti savo pažeistas teises, nupirkus netinkamos kokybės daiktą, – nutraukti sutartį (ištrauka iš LAT CBS 2015 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015).
Ieškinio senaties termino skaičiavimas dėl teisės į tinkamos kokybės daiktą pažeidimo
„[...] Ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar ieškovas, pateikdamas ieškinį nurodytu pagrindu (dėl parduoto daikto trūkumų), nepraleido ieškinio senaties termino, būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ar jis nebuvo nutrūkęs. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK normose, reglamentuojančiose ieškinio senaties terminus, tarp jų – ir dėl parduotų daiktų trūkumų, nenustatyta, koks momentas konkrečiu ieškinio senaties termino taikymo atveju laikytinas ieškinio senaties termino pradžia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai ieškinys pareiškiamas dėl parduoto daikto trūkumų, tai ieškinio senaties termino pradžia nustatytina atsižvelgiant į tai, ar pirkėjas per įstatymo ar šalių nustatytą garantinį terminą pareiškė pretenziją pardavėjui ir kokie buvo tolesni pardavėjo veiksmai. Pagal CK 6.338 straipsnio 3 dalį, kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Parduoto daikto garantijos laikotarpiu nustačius šio daikto trūkumus, pirkėjų (jų draudikui subrogacijos pagrindu) teisė pareikšti reikalavimą pardavėjui pašalinti daikto trūkumus nesaistoma CK 1.125
straipsnio atitinkamose dalyse nurodytų terminų, nes pareikšti pardavėjui reikalavimą (pretenziją) dėl parduoto daikto, kuriam nustatytas kokybės garantijos terminas, trūkumų pirkėjas turi teisę per visą garantijos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kuriuo daikto kokybės garantijos galiojimo metu buvo nustatyti konkretūs daikto trūkumai. Pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimą arba per pirkėjo nustatytą terminą (o jeigu toks nebuvo nustatytas, – per protingą terminą) neatsakius į pirkėjo pretenziją dėl konkrečių garantinio daikto defektų pašalinimo, laikytina, kad pirkėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Taigi, remiantis pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad kai pirkėjas per garantinį terminą pateikia pardavėjui pretenziją, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti prasideda nuo to momento, kai pirkėjas gauna atsakymą, kuriuo pardavėjas atsisako tenkinti pirkėjo reikalavimą arba kai per pirkėjo nustatytą, o jeigu toks nenustatytas – per protingą terminą pardavėjas nepateikia jokio atsakymo (p.s. V.M. šią ir kitas ieškinio senaties termino skaičiavimo klausimais LAT,o pozicijas vertinsime paskaitų metu) (ištrauka iš LAT CBS LAT CBS 2015 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-706/2015).
Pareiga perduoti tinkamo asortimento prekę ir to neįvykdymo teisiniai padariniai
„[...] Vienas iš pagrindų, kuriuo ieškovas grindė ieškinį, yra tas, kad atsakovė pardavė ne to asortimento prekę. CK 6.331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą. Asortimentas – tai daiktų apibūdinimas pagal rūšį, modelį, dydį, spalvą ar pagal kitokius požymius. Jeigu sutartyje neaptarta nei daiktų asortimento, nei jo nustatymo tvarkos, tačiau iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokio asortimento daiktus, kurie atitiktų pardavėjui žinomus sutarties sudarymo metu pirkėjo poreikius, arba turi teisę sutarties atsisakyti (CK 6.331 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai pažeista pareiga perduoti tinkamo asortimento daiktus, gali būti taikomi specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai, skirti pirkėjo teisėms dėl asortimento sąlygos nesilaikymo ginti (CK 6.332 straipsnis), taip pat bendrieji kreditoriaus teisių gynimo būdai, nustatyti bendrosiose prievolių teisės nuostatose, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas, sutarties nutraukimas, prievolės vykdymo sustabdymas ir kt.
Ieškovas įrodinėjo, kad su atsakove susitarė dėl vasarinių rapsų hibrido sėklų pirkimo ir pardavimo, tačiau atsakovė pardavė veislių derinių sėklų, t. y. atsakovė pažeidė pareigą perduoti tinkamo asortimento daiktus. Teismai nustatė, kad šalys raštu nesusitarė dėl būtent 100 proc. hibrido sėklos pirkimo ir pardavimo, todėl apie atitinkamo susitarimo tarp šalių buvimą ar nebuvimą, taip pat atsakovės žinojimą apie konkrečius ieškovo poreikius sprendė pagal sandorio sudarymo aplinkybes.
(Faktinės aplinkybės: Byloje nustatyta, kad paprastai aliejinių rapsų sėklos dalijamos į linijines sėklas ir hibridus, tačiau galimos ir trys kategorijos: linijinės sėklos, hibridai ir veislių deriniai (hibridų ir linijinių sėklų deriniai arba skirtingų hibridų deriniai). Ekspertai nustatė, kad ieškovas iš atsakovės įsigijo veislių derinius „Jura“ ir „Katia“, kuriuos sudarė 80 proc. sėkla sterilaus hibrido „Jura MS“ ir 20 proc. sėkla apdulkintojų, kurie priklauso linijinėms sėkloms. Atsakovės interneto puslapyje apie ieškovo įsigytas rapsų sėklas „Katia“ skelbiama, kad tai vasarinių rapsų hibridas, jis pasižymi didele dygimo energija, jo labai didelis derlingumo potencialas, didesnis atsparumas ligoms, lyginant su tokio tipo hibridais, gera aliejaus išeiga, nurodytos agronominės rekomendacijos ir rekomenduojamos pagrindinių trąšų normos. Atsakovės interneto puslapyje apie ieškovo įsigytas rapsų sėklas „Jura“ nėra nuorodos, kad sėkla yra hibridinė. „Jura“ sėkla nurodyta tik kaip vasarinis rapsas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas apsisprendė įsigyti sėklų „Jura“, neturėdamas informacijos, kad tai hibrido sėklos. Vadinasi, ši informacija (ar sėklos yra hibrido) nebuvo esminė jam priimant sprendimą įsigyti sėklų „Katia“ ir „Jura“. Teismai taip pat nustatė, kad PVM sąskaitoje faktūroje, pagal kurią įsigyta sėklų „Katia“, esantis žymėjimas F1 reiškia hibridinę veislę, todėl negali būti naudojamas žymint veislių derinius.Iš to, kad šiam žymėjimui suprasti reikia specialiųjų žinių, kad PVM sąskaitoje faktūroje, pagal kurią įsigyta sėklų „Jura“, nėra nurodytas žymėjimas F1, galima daryti išvadą, kad šis įrodymas taip pat nepatvirtina ieškovo valios įsigyti būtent hibrido sėklų.
Iš ieškovo procesinių dokumentų galima spręsti, kad jis apsisprendė įsigyti sėklų „Jura“ ir „Katia“ dėl informacijos apie šių sėklų savybes, o ypač apie derlingumą. Pažymėtina, kad ekspertai, atlikę teismo paskirtą ekspertizę, neišskyrė hibrido ir veislių derinio produktyvumo, aliejingumo, atsparumo ligoms, jautrumo oro sąlygoms skirtumų.
Ieškovas taip pat teigė, kad atsakovės pateikta informacija interneto puslapyje, PVM sąskaitoje faktūroje ir ant pakuočių buvo klaidinanti; kad ieškovas, žinodamas, jog „Jura“ ir „Katia“ yra veislių deriniai, nebūtų jų pirkęs, nes veislių deriniai yra rizikingesni negu hibridai. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad veislių deriniai yra rizikingesni negu hibridai. Teisėjų kolegija sutinka, kad informacija atsakovės tinklalapyje apie sėklas „Katia“, sėklų „Katia“ žymėjimas sąskaitoje faktūroje F1, nuorodos ant sėklų „Jura“ ir „Katia“ pakuočių skirtingomis kalbomis, kad sėklos yra hibridinės, nėra tikslūs. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės būtų reikšmingos tik tokiu atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad ieškovas siekė įsigyti būtent hibridinę sėklą dėl tam tikrų savybių, būdingų tik šioms sėkloms, kurių neturi veislių deriniai; kad veislių deriniai pasižymi tam tikra savybe, kurios neturi hibridai, dėl ko ieškovas, žinodamas, kad „Jura“ ir „Katia“ yra veislių deriniai, nebūtų sutikęs įsigyti šių sėklų. Kaip minėta, tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad iš ekspertų atsakymų galima spręsti, jog nėra skirtumo tarp hibrido ir veislių derinio auginimo technologijų, todėl ieškovo argumentai, kad jo nuostolius galėjo lemti netiksli informacija apie sėklų rūšį, taip pat atmestini (ištrauka iš LAT CBS 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties c. b. Nr. 3K- 0-000-000/2015).
Pareiga mokėti kainą ir jos nevykdymo teisiniai padariniai / taip pat teisių gynimo būdų tarpusavio santykis
„[...] tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl PVM sąskaitos–faktūros turinio, atsižvelgiant į PVM sąskaitos– faktūros civilinę teisinę reikšmę, t.y. pripažinus, jog PVM sąskaita–faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, patvirtinantis bei įforminantis jau įvykusį nekilnojamojo daikto pardavimą, bet savaime nesantis sutartimi, šio dokumento turinio nustatymas sietinas su sutarties sąlygų aiškinimu. Fakto, ar į parduodamo turto kainą buvo įskaičiuotas PVM, nustatymas nereiškia sutarties kainos pakeitimo. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitaria dėl tam tikros nustatytos pinigų sumos (kainos), kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui, o tai, kad gavus šią sumą pardavėjui gali atsirasti tam tikros prievolės tretiesiems asmenims, neturi įtakos parduodamo daikto vertės piniginei išraiškai, nes sudarydamos sutartį, šalys gali įvertinti tokias aplinkybes ir nustatyti atitinkamą daikto kainą [...]“ (LAT CBS 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-484/2009, kat. 42.8).
„[...] Nors CK 6.345 str. 1 d. sisteminio teisės normų dėstymo CK būdu priskirtina specialiosioms normoms, įskaitant ir jos santykį su CK 6.217–6.220 str., tačiau ši nuostata negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų teisės normų ir jose išreikštų sutartinių santykių reguliavimo principų. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, jog ieškovas praleido terminą sumokėti už akcijas atsakovui, negali būti pripažįstama esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str.), kuris suteiktų teisę atsakovui nutraukti šalių sudarytą sutartį, kadangi atsakovas beveik dvejus metus toleravo tokią situaciją, kai ieškovas nebuvo atsiskaitęs už akcijų pirkimą, nors šią pareigą turėjo vykdyti jau nuo akcijų perėmimo momento [...]“ (LAT CBS 2009 m. birželio mėn. 26 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-287/2009, kat. 42.11.1).
„[...] LAT pažymėjo, kad ieškovas savo pažeistas teises pagrįstai gynė prašydamas nutraukti sutartį dėl jos esminio pažeidimo, nes prašymas sumokėti visą kainą ar vienašališkai nutraukti sutartį yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai ir ieškovas turėjo teisę pasirinkti vieną iš jų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsakovui per nustatytus terminus nesumokėjus pinigų, ieškovo interesai buvo iš esmės suvaržyti, o sumokėta 50 000 litų suma, palyginti su ta, kurią reikėjo sumokėti, buvo per maža, taigi ieškovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 1, 2 d.) [...]“ (LAT CBS 2009 m. kovo mėn. 3 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 31/2009, kat. 42.11.1; 45.6).
„[...] reikalavimas priteisti pardavėjui iš pirkėjo nesumokėtą parduoto daikto kainos dalį reiškia reikalavimą įpareigoti pirkėją įvykdyti sutartinę prievolę natūra. Toks reikalavimas atitinka pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatytą civilinių teisių gynybos būdą, kai yra pažeidžiama atitinkama pirkėjo pareiga (CK 6.314 str. 5 d., 6.344 str. 1 d., 6.345 str. 3 d.), ir negali būti laikomas reikalavimu taikyti civilinę atsakomybę sutartinę prievolę pažeidusiai šaliai. [...] dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra teismai negalėjo taikyti CK 6.259 str., nustatančio civilinės atsakomybės sumažinimą, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė, bei mažinti iš atsakovų priteistiną buto kainos dalį. Būtent reikalavimą dėl palūkanų priteisimo teismai turėjo kvalifikuoti kaip reikalavimą taikyti atsakovams sutartinę civilinę atsakomybę, ir įvertinę jo pagrįstumą, spręsti dėl galimybės mažinti skolininko atsakomybę [...] (LAT CBS 2012 m. balandžio mėn. 25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-7- 39/2012, kat. 42.9; 44.5.1).
Pareiga perduoti daiktą nustatytu terminu ir to neįvykdymo teisiniai padariniai
„[...] Jeigu termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį (CK
6.217 straipsnio 2 dalis). CK 6.319 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai pirkėjas turi interesą, kad pardavėjas perduotų daiktą tiksliai nustatytu laiku, t. y. kai griežtas termino laikymasis turi esminę reikšmę. Pirkėjo intereso sutarčiai praradimas turi būti suprantamas ne tik tais atvejais, kai daiktų perdavimo tikslus konkretus terminas aiškiai nurodytas sutartyje, bet būtina, kad tai būtų matyti iš sutarties turinio, jog pirkėjui nustatyto daiktų perdavimo termino laikymasis turi esminę reikšmę. Esant sąlygai dėl daiktų perdavimo pareigos įvykdymo tiksliai nustatytu laiku, yra apribojama pardavėjo teisė perduoti daiktus tiek anksčiau nustatyto laiko, tiek ir pasibaigus jam.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių sutartyje nustatytas konkretus jos įvykdymo terminas; sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad sutarties pakeitimai galimi dvišaliu raštišku abiejų šalių susitarimu; atsakovas, gavęs 2011
m. birželio 15 d. gamintojo pranešimą, kad užsakymas laiku nebus įvykdytas, nepasinaudojo teise inicijuoti sutarties pakeitimą; tokia teise nepasinaudojo ir ieškovė; atsakovas aktyviai nebendradarbiavo su ieškove – ji žinojo tik faktą, kad sutartyje nustatytu terminu automobilis nebus pristatytas. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad šalys žodžiu tarėsi dėl sutarties įvykdymo per 2011 m. liepos mėn., tačiau pagal šalių sutarties nuostatas toks susitarimas turėjo būti sudaromas raštu. Bylos duomenimis, ieškovė prarado interesą laukti automobilio, kai apskritai buvo neaiškus jo pristatymo terminas. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog atsakovas iš esmės pažeidė sutarties sąlygas ir šios teismo nustatytos aplinkybės leidžia pripažinti faktinį ir teisinį pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis). Atsakovo nurodomos priežastys, lėmusios termino praleidimą, galėtų būti pagrindas šalių susitarimu nustatyti kitą sutarties įvykdymo terminą, tačiau, taip nesusitarus, neleidžia sutarties įvykdymo termino traktuoti kitaip. Aplinkybė, kad vėliau ieškovė pranešė apie sutikimą pirkti automobilį, jei būtų atlyginti nuostoliai, nepagrindžia termino praleidimo nereikšmingumo, priešingai, apeliacinės instancijos teismo
pagrįstai vertintina kaip pasiūlymas pirkti kitą automobilį (LAT CBS 2013 m. liepos 2 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3- 364/2013, kat. 42.10).
„[...] CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis šia teisės norma ir CK 6.324 straipsniu, reglamentuojančiu pardavėjo pareigos perduoti daiktus pirkėjui neįvykdymo pasekmes, pirkėjas turi teisę į nuostolių atlyginimą kainų skirtumo forma, jeigu įrodo, kad dėl nutrauktąją sutartį pakeitusios sutarties sudarymo patyrė nuostolių, t. y. jeigu dėl sutarties nutraukimo pirkėjas sudarė kitą pakeičiančią to paties daiktų kiekio pirkimo–pardavimo sutartį, kurios kaina yra didesnė, dėl to pirkėjas sumokėjo didesnę kainą, negu būtų mokėjęs, jeigu pardavėjas būtų įvykdęs nutrauktąją pirkimo–pardavimo sutartį (ištrauka iš LAT CBS 2015 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-304-684/2015).
1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo taikymo
[...] Kasatoriaus teigimu, šiam ginčui spręsti taikytinos Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo– pardavimo sutarčių nuostatos (toliau – Konvencija). Tai reiškia, kad ieškovo ir kasatoriaus santykiams, kylantiems iš rezervuaro pirkimo–pardavimo sutarties, taikytinos visų pirma Konvencijos, o ne Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Net jeigu būtų taikomos ir nacionalinės teisės normos, jas aiškinti ir taikyti teismas privalėjo atsižvelgdamas į Konvencijos nuostatas, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau to nepadarė.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji taikoma prekių pirkimo–pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vietos yra skirtingose valstybėse, (a) kai šios valstybės yra susitariančiosios valstybės arba (b) kai pagal tarptautinės privatinės teisės normas taikytina susitariančiosios valstybės teisė. Tiek Lietuvos Respublika, tiek ir Vokietijos Federacinė Respublika yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. Lietuvos Respublika prie Konvencijos prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. I-51, o jos nuostatos Lietuvos Respublikai pradėjo galioti 1996 m. vasario 1 d. Vokietijai Konvencija taikoma nuo 1991 m. sausio 1 d.
Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsniu, sutarties šalys gali atsisakyti taikyti šią konvenciją arba, laikydamosi 12 straipsnio, netaikyti bet kurios iš jos nuostatų ar pakeisti jų veikimą. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose savo pozicijas grįsdamos išimtinai Lietuvos Respublikos teise ginčo šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą netaikyti Konvencijos nuostatų. Vis dėlto pažymėtina, kad iš bylos aplinkybių negalima vienareikšmiškai spręsti, kad šalys būtų sudariusios aiškų ir tikslų susitarimą netaikyti Konvencijos.
Atsižvelgiant į tai, kad teismai konstatavo, jog kasatoriaus ir ieškovo yra sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis, į tai, kad jų verslo vietos yra skirtingose valstybėse, kurios yra susitariančiosios valstybės Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punkto prasme, ir tarp sutarties šalių nėra susitarimo pagal jos 6 straipsnį netaikyti Konvencijos, Konvencija taikytina šalių sudarytai sutarčiai. CK 1.13 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinės teisės aktus principas. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismai, spręsdami šį konkretų ginčą, privalėjo vadovautis Konvencijos nuostatomis. Spręsdami šį ginčą teismai vadovavosi CK nuostatomis, todėl, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, būtina įvertinti, ar CK normos, kuriomis vadovavosi teismai, atitinka Konvencijos nuostatas, ar, jas pritaikius, kasacinis skundas gali būti tenkinamas.
Taigi, vertindama Konvencijos 38 straipsnio 1 dalies ir CK 6.337 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abu pirmiau nurodyti teisės aktai nustato nors ir netapačius, tačiau daiktų kokybės patikrinimo terminui savo turiniu labai panašius kriterijus. Konvencijoje nurodyta apie „tokį trumpą laikotarpį, koks yra praktiškai galimas tomis aplinkybėmis“, o CK nustatyta – „per protingą terminą“. Kaip matyti iš Konvencijos nuostatų, daiktų kokybės patvirtinimo terminas konkrečiai nėra nustatomas, o siejamas su laikotarpiu, koks yra praktiškai galimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, ką galima prilyginti CK nustatytam „protingam terminui“. (LAT CBS 2014 m. vasario 11 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-32/2014).
Kitos teismų praktikos nutartys nurodomos seminarų užduotyse prie pirkimo-pardavimo sutarties temos.