PRIEVOLIŲ TEISĖ II
PRIEVOLIŲ TEISĖ II
(Xxxxxxxx Xxxxxxx)
Paskaitos tema: Atskiros pirkimo-pardavimo sutartys (dalyko programos 1 tema)
Pagrindiniai klausimai:
1. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ypatumai:
a. Esminės sąlygos (CK 6.396 str., 6.397 str. 1 d., 6.394 str. 2 d., 6.400 str.);
b. Sutarties forma;
c. Sutarties sudarymo ypatumai:
i. Sutarties sudarymo fakto registravimas ir jo reikšmė.
d. Sutarties vykdymo ypatumai:
i. Daikto perdavimo pareigos vykdymo ypatumai;
ii. Pareigos sumokėti kainą vykdymo ypatumai.
e. Pirkėjo teisių gynimo būdų ypatumai, kai pardavėjas perduoda netinkamos kokybės daiktą (CK
6.399 str.);
f. Būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.401 str.).
2. Daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties ypatumai
a. Sutarties kvalifikavimo problematika (ypač teismų praktikos pozicijos);
b. Sutarties forma (teisinės registracijos ypatumai) ir esminės sąlygos;
c. Vykdymo ypatumai:
i. Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo ypatumai;
ii. Pareigos mokėti kainą vykdymas;
iii. Pareigos perduoti nuosavybės teisės vykdymas.
3. Įmonės (verslo) pirkimo-pardavimo sutarties ypatumai:
a. Asset deal ir share deal atskyrimas
b. Esminės sąlygos (CK 6.404 str. 1-2 d.):
i. Sutarties dalyko specifika;
ii. Kaina;
iii. Kitos sąlygos.
c. Sutarties forma.
d. Sutarties sudarymo ypatumai: teisinis patikrinimas (legal due diligence) ir jo reikšmė.
e. Sutarties vykdymo ypatumai:
i. Šalių pareigos apsaugant įmonės kreditorius (CK 6.405 str.);
ii. Kreditorių teisės įmonės pardavėjo ir pirkėjo atžvilgiu;
iii. Įmonės perdavimas (CK 6.407 str.).
f. Pirkėjo teisių gynimo būdų ypatumai, pažeidus pardavėjui pareigą perduoti tinkamos kokybės įmonę (verslą) (CK 6.408 str.);
g. Kiti ypatumai (CK 6.409 str.).
4. Pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise vykdymo ypatumai (ypač 6.418 str.) (šis klausimas gali būti analizuojamos prie Paskolos ir kreditavimo sutarčių temos).
5. Teisių pirkimo-pardavimo ypatumai.
6. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis (ypatumai, lyginant su bendromis pirkimo-pardavimo sutarties normomis) (paskaitos metu atkreipiamas dėmesys į pagrindinius ypatumus, o detaliau nagrinėjama pratybų metu).
7. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties ir energijos pirkimo-pardavimo sutarties ypatumai (tik pratybų metu, taip pat žr. X. Xxxxxxx. Pirkimo-pardavimo sutartis (paskaitos tezės (santrauka) (78-101 p.) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx)
Literatūra:
X. Xxxxxxx. Pirkimo-pardavimo sutartis (paskaitos tezės (santrauka) (p. 78-115) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx).
Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 290-343).
Papildomai rekomenduojama:
Xxxxxxx Xxxxxxxx. Drafting Commercial Agreements, Xxxxx & Maxwell (p. 339-357) (kopija pateikiama);
Xxxxxxxx X X Xxxxxx. The Acquisition of Private Companies and Business Assets, 7th ed. (p.187-217) (kopija pateikima).
Naujausios LAT pozicijos temos klausimais
Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties klausimai
„<...> įstatymo nenustatyta reikalavimo, sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti CK 4.79 str., užtikrinantį bendraturčių pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esantį turtą, nes priešingas teisinis reguliavimas paneigtų arba labai apribotų tokių sutarčių sudarymo galimybes, atsižvelgiant į paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių specifiką. CK 4.79 str. normomis siekiama, kad bendraturtis padidintų savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba taptų vienintelis turto savininkas, jeigu kitas bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, tuo tarpu paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuojančiose CK 6.426 str. nuostatose įtvirtintas vienintelis reikalavimas – kai nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, privalo garantuoti pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, statusą <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2010 m. gegužės mėn. 26 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-166/2010, kat. 45.12).
„<...> Paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi įpėdinis perleidžia palikime kaip visumą, t. y. perleidžia teises į jam paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą). Tokios rūšies sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. CK 6.426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią paveldėjimo teisių pardavėjas sutartyje neturi pareigos detalizuoti palikimą sudarančio turto sudėties, tačiau privalo garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Paveldėjimo teisių pirkimo- pardavimo sutartimi įpėdinis atlygintinai perleidžia savo teises į palikimą. Tam, kad įpėdinis galėtų perleisti teises į palikimą, reikia, jog šios teisės jam priklausytų. Dėl to CK 6.426 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik priėmęs palikimą įpėdinis gali parduoti paveldėjimo teises. Taigi kuriuo nors iš įstatyme išvardytų būdų (pareiškimo padavimu notarui, palikimo valdymu ar kreipimusi į apylinkės teismą dėl palikimo apyrašo sudarymo) priėmęs palikimą įpėdinis įgyja galimybę disponuoti paveldėjimo teisėmis. CK 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstyta nuostata, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų, nereiškia draudimo šalių susitarimu paveldimo turto mase ar jos verte apibūdinti perleidžiamas paveldėjimo teises.
Įpėdiniams pasidalijus palikimą sudarantį turtą ir taip kiekvienam iš jų turint nuosavybės teises į šio turto dalį ir atsakomybę už palikėjo skolines prievoles, palikimas, kaip paveldėjimo teisių ir pareigų visuma, baigia egzistuoti. Paveldėjimo teisės galėjo būti perleidimo objektu iki šio momento (t. y. iki palikimo pasidalijimo), po kurio juo gali būti tik paveldėtas turtas, t. y. nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą. Įpėdinis, kaip paveldėjimo teisių turėtojas, šių teisių pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžia pirkėjui nuosavybės teises į paveldėjimo teises, tačiau ne nuosavybės teises į palikimo turinį sudarančius daiktus. Tik užbaigus paveldėjimo procedūras gali būti sudaroma paveldėtų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis. Nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-348/2011, kat. 45.11).
Pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties klausimai
„<...> kilus ginčui, kokia sutartis buvo sudaryta - preliminarioji ar pagrindinė - lemiamą reikšmę turi šalių valios prasmė, ketinimai, atsižvelgiant į tikslą, dėl kurio buvo pradėtos derybos, taip pat šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai kvalifikavo šalių sutartį daikto pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartimi: butas, buvęs pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, buvo suformuotas kaip civilinių daiktinių teisių objektas ir civilinės apyvartos dalykas; atsakovės valia buvo parduoti butą, o ieškovės – butą pirkti; sudarius sutartį ieškovė bute apsigyveno, šį turtą valdė ir juo naudojosi kaip savo, o atsakovė 6 metus nereiškė pretenzijų, tuo tarpu buto kainos sumokėjimo tvarka dalimis per tam tikrą terminą atitinka CK 6.411 str. 1 d. įtvirtintus pirkimo-pardavimo išsimokėtinai požymius <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2011 m. kovo 28 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-136/2011, kat. 45.1).
Preliminarios sutarties ir pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties kvalifikavimo klausimai
LAT pozicijų apibendrinimas: preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys tik įsipareigoja preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Taigi tai yra šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje,
t. y. sutartis dėl sutarties (pagrindinės) sudarymo. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika. Pavyzdžiui, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai,
o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai. Kai šalys susitaria dėl visos pardavimo kainos sumokėjimo, tai gali būti pagrindas pripažinti, kad ikisutartiniai santykiai modifikavosi į sutartinius pirkimo- pardavimo santykius. Dažniausiai tai santykiai, kurių teisinius padarinius nustato CK 6.309 straipsnis (Vyt. Miz. pastaba: LAT praktikoje yra kartais netinkamai aiškinamas CK 6.309 straipsnis – šis straipsnis gali būti teisiniu pagrindu patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą tik tada, kai yra šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų teisinių faktų visuma, bet nepakanka kurio nors vieno iš paminėtose normose numatytų teisinių faktų)
(galima žr. LAT CBS teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 4 d. nutarimą c. b. V. Š. v. A. N., A. N., Nr. 3K-P-382/2006; LAT CBS nutartis: 2007 m. vasario 26 d. nutartį c. b. X. X. x. UAB „Ginta ir partneriai“, Nr. 3K-3- 72/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį c. b. D. B. v. B. P., Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartį c. b. Ž. K. v. R. R., Nr. 3K-3-201/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį c. b. A. S. v. UAB ,,Pajūrio viešbučiai“,Nr. 3K-3- 126/2009).
Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumai
„<...> CK 4.79 str. nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ir atsakovas nebuvo ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi parduotų pagrindinių nekilnojamųjų daiktų bendraturčiai, todėl CK 4.79 str. nustatyti ribojimai negalėjo būti taikomi. LAT pabrėžė, kad tokio pobūdžio priklausiniai, kaip tvora ar kiemo aikštelė, kurie skirti tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams, net ir priklausydami keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise (ieškovui ir atsakovui), nesuponuoja nuosavybės teise vienam savininkui priklausančio pagrindinio daikto savininkui pareigos siūlyti įsigyti jo parduodamą pagrindinį daiktą kitų pagrindinių daiktų savininkams CK 4.79 str. įtvirtinta pirmenybės teise. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų įstatyme nenustatytą savininko teisių ribojimą (CK 4.39 str.) <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2010-01-22 nutarties c. b. Nr. 3K- 3-17/2010).
„<...> CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK
6.394 straipsnio 3 dalį kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas
<...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2010 m. spalio 4 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-377/2010).
CK 6.394 straipsnio aiškinimas ir LAT CBS 2011 m. birželio 21 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-292).
„<...> iškėlus įmonei bankroto bylą, teisinė galimybė pareikšti ne tik piniginio pobūdžio, bet ir kitokius turtinio pobūdžio reikalavimus, siekiant daikto išreikalavimo ar nuosavybės teisės pripažinimo, neturi būti ribojama vien tuo pagrindu, kad bankroto byloje jau yra patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, o turi būti suteikiama, kad į bankrutuojančios įmonės turto masę nepatektų galimai jai nepriklausantis turtas. Būtent todėl ir nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad ieškovės, kaip vartotojos, finansinis reikalavimas dėl už butą sumokėto avanso priteisimo buvo patvirtintas atsakovo bankroto byloje, neatima iš jos teisės reikšti daiktinio pobūdžio reikalavimą, nes galutinis ieškovės tikslas - ne pinigų priteisimas, o nuosavybės teisių į butą pripažinimas. LAT pabrėžė, kad kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, o vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 str. 5 d. nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2011 m. birželio 8 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-261/2011).
„<...> aiškinant pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas dėl kainos tais atvejais, kai už pajamas, gautas pardavus turtą, turi būti mokamas gyventojų pajamų mokestis, turi būti analizuojamas sutarties tekstas, šalių paaiškinimai, atsižvelgiama į jų veiklos pobūdį, patirtį sudarant panašaus pobūdžio sandorius, galimybes derėtis dėl tam tikrų sutarties sąlygų, taip pat mokesčių teisės normų nustatytą gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarką. Šio mokesčio mokėjimo atveju atsiranda dvejopa mokestinė prievolė: atsakovai, pardavę turtą, gavo A klasės apmokestinamų pajamų, t.y. įgijo mokesčio mokėtojų statusą, tuo tarpu ieškovas įgijo mokestį išskaičiuojančio asmens teisinį statusą ir, išmokėdamas atsakovams žemės sklypo kainą, turėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į valstybės biudžetą pajamų mokestį. Atsižvelgiant į ieškovo veiklos pobūdį ir patirtį, jam turėjo būti žinomi mokesčių teisės reikalavimai, todėl elgdamasis apdairiai, rūpestingai ir protingai, jis galėjo atitinkamai įforminti susitarimą dėl mokesčio sumokėjimo, tačiau sutartyje nebuvo jokių sąlygų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl mokesčių įstatymų pagrindu kylančių prievolių vykdymo <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2011 m. balandžio 11 d. nutarties c. b. Nr. 3K-3-168/2011, kat. 45.6).
Energijos pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo ypatumai
Dėl pastatų savininko pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją atsiradimo pagrindų; dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo (ištraukos iš LAT CBS 2012-11-16 nutarties c. b. 3K-3-419/2012)
‚,<...> pasisakydamas dėl patalpų savininko pareigos mokėti už šilumos energiją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009).
Xxxxxxxxx pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, t. y. raštu. Kai rašytinė sutartis nėra sudaryta, turi būti patikrinama, ar ji nėra sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).
Šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo (patalpų savininko) santykiai gali būti įvairialypiai. Kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas, dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų tokiame name techniškai gali būti neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimą daugiabučiam namui netiekiant jos daliai patalpų. Tokiu atveju patalpų savininko prievolė mokėti už tiekiamą šilumą inter alia gali kilti ir iš įstatyme įtvirtintos juridinių faktų sudėties, kai patalpų savininkas, įgydamas nuosavybės teisę į jas, kartu prisiima ir prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją. Kitokie teisiniai santykiai susiformuoja, kai patalpos ir jų inžineriniai tinklai yra savarankiški. Tokiose situacijose šilumos tiekėjas turi visas galimybes netiekti šilumos energijos arba nutraukti tiekimą, kol nėra sudaryta nauja sutartis, kai pasikeitus patalpų savininkui buvęs šilumos energijos pirkėjas reikalauja nutraukti sutartį. Todėl vien tik savininko pasikeitimas savaime nereiškia teisių ir pareigų pagal šilumos tiekimo sutartį perėmimo, nes šalių santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi remiantis sutarčių teisės taisyklėmis. Vienas pagrindinių sutarties laisvės principo turinio elementų yra draudimas versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Bendrąja prasme tai reiškia, kad šilumos tiekėjas negali priversti patalpų savininko sudaryti sutartį net ir tiekdamas šilumos energiją vienašališkai, jeigu šis nėra išreiškęs savo valios sutikdamas su tokiu pasiūlymu. Tokia pirkėjo valia gali būti išreikšta bet kokia įstatymo leidžiama forma (CK 1.64 straipsnis).
Kai šilumos energija tiekiama į patalpas pagal sudarytą sutartį, šios sutarties šalių elgesys vykdant ir nutraukiant sutartį negali būti kvalifikuojamas taip, kad jos tokiu savo elgesiu nustatytų naujam patalpų savininkui prievoles mokėti už šilumos energiją, kurios jis negavo dėl to, kad negalėjo valdyti patalpų dėl buvusio savininko veiksmų ar neveikimo. Buvęs savininkas tokiose situacijose taip pat atsako už asmenų, kuriems jis suteikė patalpas naudotis, veiksmus ar neveikimą perduodant patalpas naujam savininkui. Tokiais atvejais sprendžiant dėl prievolės sumokėti už šilumos energiją reikšminga nustatyti, ar šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buvusiu savininku nutraukta, o su naujuoju savininku - sudaryta. Sutarties nutraukimas tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais išreikštu šalių susitarimu yra galimas ir išplaukia iš sutarties laisvės principo, todėl kiekvienu atveju rašytinis sutarties nutraukimo įforminimas nėra būtinas. Tačiau vien tik vienos šalies pareiškimas dėl sutarties nutraukimo nėra pakankamas faktas konstatuoti sutartinių santykių pabaigą, būtina nustatyti ir tokią šalių valią patvirtinančius jų veiksmus. Sutarties nutraukimui šalių susitarimu taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir sutarties sudarymui (CK 1.63 straipsnis, 6.157 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.167 straipsnis, 6.173 straipsnis). Kai sutartis nutraukiama šalių susitarimu, kita šalis turi būti priėmusi pasiūlymą nutraukti sutartį. Šilumos energijos tiekimo santykiuose, kai šiluma tiekiama į savarankiškus inžinerinius tinklus turinčias patalpas, toks priėmimas (akceptas) turi būti vertinamas net tik pagal tai, ar jis buvo išreikštas žodžiu, bet ir tai, ar šalies konkliudentiniai veiksmai patvirtina pasiūlymo nutraukti sutartį priėmimą, t. y. ar nutraukiamas šilumos energijos tiekimas, jeigu ji buvo tiekiama, nes sutarties nutraukimą gali patvirtinti tik tokie veiksmai, kuriais kartu nutraukiamas sutarties vykdymas
„[...] Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo <...> tuo atveju, kai su visuomeniniu tiekėju nesudaryta sutarties arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Iš šios normos formuluotės matyti, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti <...> Taigi pagal teismų praktiką nuomininko faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti <...> tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šis aiškinimas nereiškia, jog nuomininkas apskritai neturi pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Tokia jo pareiga gali kilti iš nuomos sutarties ir nuomos santykių. Nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas tarp elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių, t. y. elektros energijos tiekėjo bei
pirkėjo. Šių santykių dalyvis (elektros energijos pirkėjas) yra būsto savininkas; nuomininkas elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu gali tapti sudaręs rašytinę sutartį su elektros energijos tiekėju [...]“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014).
„[...] Tiek ieškovas, kaip energijos tiekėjas, tiek atsakovas, kaip vartotojas, turi pareigą elgtis sąžiningai vienas kito atžvilgiu – turi rūpestingai vykdyti iš energijos tiekimo sutarties kylančias pareigas, nedaryti ir nedidinti vienas kitam žalos, laiku imtis priemonių jai išvengti ar sumažinti. Dėl to svarbus yra tinkamas bendradarbiavimas šalims vykdant sutartį, apimantis ir informacijos, būtinos sutarčiai vykdyti, teikimą kitai šaliai. Nagrinėjamoje byloje ištyrus teismo paskirtos ekspertizės akto, šalių paaiškinimų, jų veiksmų vykdant sutartį duomenis bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad atsakovui priklausančio namo elektros energijos skaitiklis nebuvo tvarkingas, plombos uždėtos netinkamai, neatliko apsauginės ir kontrolinės funkcijų, buvo galima fiziškai patekti į skaitiklio elektros skaičiavimo įrenginį, jam daryti poveikį, taip pat nustatyta, kad buvo daromas pašalinis poveikis skaitiklio skaičiavimo mechanizmui. Vartotojas, minėta, apie pastebėtus elektros apskaitos prietaiso ar elektros apskaitos schemos elemento gedimus, elektros apskaitos prietaiso rodmenų netikslumus privalo nedelsdamas pranešti energijos tiekėjui (operatoriui) (Taisyklių 96.3 punktas). Atsakovas ieškovo neinformavo apie elektros energijos apskaitos prietaiso techninius trūkumus, pažeidimą ar rodmenų netikslumus, tai buvo užfiksuota ieškovo darbuotojų, šiems atlikus skaitiklio patikrinimą. Nevykdęs savo pareigos teikti energijos tiekėjui informaciją atsakovas neveikė rūpestingai ir sąžiningai jo atžvilgiu. Kita sutarties šalis – energijos tiekėjas (ieškovas) – turėjo elgtis kvalifikuotai ir atidžiai įrengdamas skaitiklį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad ieškovas įrengė skaitiklį su netinkamai uždėtomis skaitiklio plombomis, kurios neatliko kontrolinės ir apsauginės funkcijos, ir tai sudarė galimybes daryti pašalinį poveikį suvartojamos elektros apskaitai. Tai įvertinę teismai pagrįstai konstatavo, kad skaitiklį įrengdamas ieškovas neveikė atidžiai ir kvalifikuotai, kaip to reikėjo siekiant sklandaus skaitiklio veikimo ir suvartotos elektros energijos tikslios apskaitos. Abiejų šalių veiksmai vykdant elektros energijos tiekimo sutartį, jų bendradarbiavimo stoka lemia abipusę kaltę – pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kadangi tiek atsakovas (skolininkas), nepranešęs ieškovui apie skaitiklio trūkumus, tiek ieškovas (kreditorius), įrengęs skaitiklį su netvarkingai uždėtomis plombomis, veikė nerūpestingai ir neatidžiai, dėl to konstatuotina abiejų šalių mišri kaltė (CK 6.259 straipsnis). [...]“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2014).
Papildomai apie energijos pirkimo-pardavimo sutarties vykdymą galima žr. LAT CBS 2012-12-21 nutartį c. b. Nr. 3K-3-591/2012)
Kitos teismų praktikos nutartys nurodomos seminarų užduotyse prie pirkimo-pardavimo sutarties temos