21998A0623(01)

21998A0623(01)

1998 6 23 EUROPOS BENDRIJŲ OFICIALUSIS LEIDINYS L 179/3

I PRIEDAS

JUNGTINIŲ TAUTŲ JŪRŲ TEISĖS KONVENCIJA

JUNGTINIŲ TAUTŲ JŪRŲ TEISĖS KONVENCIJA

Valstybės, šios konvencijos šalys,

PASKATINTOS siekio tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo dvasia suderinti visus klausimus, susijusius su jūrų teise, ir suprasdamos šios konvencijos, kaip svarbaus indėlio į taikos, teisingumo ir pažangos visoms pasaulio tautoms palaikymą, istorinę reikšmę;

PAŽYMĖDAMOS, kad procesai, vykstantys po Jungtinių Tautų konferencijų jūrų teisės klausimais, kurios vyko Ženevoje 1958 m. ir 1960 m., pabrėžė naujos ir visuotinai pripažįstamos Jūrų teisės konvencijos poreikį;

SUPRASDAMOS, kad jūrų erdvės problemos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir turi būti nagrinėjamos kaip visuma;

PRIPAŽINDAMOS siekį šia konvencija, tinkamai atsižvelgiant į visų valstybių suverenitetą, nustatyti jūrų ir vandenynų teisinį režimą, kuris palengvintų tarptautinius santykius ir skatintų taikų jūrų ir vandenynų naudojimą, teisingą ir veiksmingą jų išteklių panaudojimą, jų gyvųjų išteklių išsaugojimą, taip pat jūrų aplinkos tyrimus, apsaugą ir išsaugojimą;

SUPRASDAMOS, kad šių tikslų įgyvendinimas prisidės prie teisingos ir nešališkos tarptautinės ekonominės tvarkos kūrimo, kurioje atsižvelgiama į visos žmonijos interesus ir poreikius, ypač į besivystančių valstybių ypatingus interesus ir poreikius, nesvarbu, ar jos būtų pakrantės valstybės, ar ne;

NORĖDAMOS pagal šią konvenciją plėtoti principus, kurie yra įtvirtinti 1970 m. gruodžio 17 d. Jungtinių Tautų Rezoliucijoje 2749 (XXV), kurioje Generalinė Asamblėja, inter alia, iškilmingai pareiškė, kad jūrų ir vandenynų dugnas bei jo gelmės, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų, taip pat jų ištekliai yra bendras žmonijos paveldas, ir šių išteklių tyrinėjimas ir eksploatavimas turi būti atliekami visos žmonijos naudai, nesvarbu, kokia būtų valstybių geografinė padėtis;

TIKĖDAMOS, kad šia konvencija pasiektas jūrų teisės kodifikavimas ir nuoseklus plėtojimas prisidės prie taikos, saugumo, bendradarbiavimo bei draugiškų santykių su visomis valstybėmis stiprinimo vadovaujantis teisingumo ir lygių teisių principais bei skatins visų pasaulio tautų ekonomikos ir socialinę pažangą laikantis Jungtinių Tautų tikslų ir principų, išdėstytų šios organizacijos įstatuose;

PATVIRTINDAMOS, kad klausimams, kurių nereglamentuoja ši konvencija, ir toliau taikomos bendrosios tarptautinės teisės normos ir principai,

SUSITARĖ:

I DALIS

ĮVADAS

1 straipsnis

Vartojamos sąvokos ir taikymo sritis

1. Šioje konvencijoje:

1) „rajonas“ – jūrų ir vandenynų dugnas bei jo gelmės, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų;

2) „Institucija“ – Tarptautinė jūros dugno institucija;

3) „veikla rajone“ – bet koks rajono išteklių tyrinėjimas ir eks- ploatavimas;

4) „jūros aplinkos teršimas“ – žmogaus veikla, kurios metu tie- siogiai ar netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, įskaitant upės žiotis, ir kuri sukelia

arba gali sukelti žalingas pasekmes, tokias kaip: žala gyvie- siems ištekliams ir jūros gyvūnams, pavojus žmonių sveikatai, kliūtys veiklai jūroje, įskaitant žvejybą ir kitą teisėtą jūros panaudojimą, taip pat naudojamo jūros vandens kokybės ir poilsio sąlygų pablogėjimas;

5) a) „laidojimas“ – tai:

i) bet koks sąmoningas atliekų ar kitų medžiagų išmeti- mas iš laivų, orlaivių, platformų ar kitų dirbtinių įren- ginių jūroje;

ii) bet koks sąmoningas atsikratymas jūroje laivais, orlai- viais, platformomis ar kitais dirbtiniais įrenginiais;

b) „laidojimu“ nelaikoma:

i) atliekų ar kitų medžiagų išmetimas, jei tai susiję su įprastine laivų, orlaivių, platformų ar kitų dirbtinių įrenginių ir jų įrengimų veikla jūroje arba yra tos veik-

los pasekmė, išskyrus išmetimą atliekų ar kitų medžiagų, kurios yra gabenamos laivais, orlaiviais, plat- formomis ar kitais dirbtiniais įrenginiais jūroje, skirtais atsikratyti tokiomis medžiagomis, arba gabenamos į juos, taip pat išskyrus išmetimą medžiagų, kurios yra gautos apdorojus tokias atliekas ar kitas medžiagas tokiuose laivuose, orlaiviuose, platformose ar įrengi- niuose;

ii) medžiagų palikimas kitais tikslais nei paprastas atsikra- tymas jomis, jei tik toks palikimas neprieštarauja šios konvencijos tikslams.

2. 1) „valstybės šalys“ – tai valstybės, kurios sutiko įsipareigoti pagal šią konvenciją ir kurioms ši konvencija įsigaliojo.

2) Ši konvencija mutatis mutandis taikoma subjektams, kurie nurodyti 305 straipsnio 1 dalies b, c, d, e ir f punktuose ir kurie tampa šios konvencijos šalimis pagal kiekvienam iš jų nustatytas sąlygas, ir šiuo atveju sąvoka „valstybės šalys“ reiškia ir tokius subjektus.

II DALIS

TERITORINĖ JŪRA IR GRETUTINĖ ZONA

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

2 straipsnis

Teritorinės jūros, oro erdvės virš teritorinės jūros, jos dugno ir jo gelmių teisinis statusas

1. Pakrantės valstybės suverenitetas, be jos sausumos teritorijos ir vidaus vandenų, o salyno valstybės atveju – be jos salyno van- denų, apima ir gretimą jos pakrantėms jūros juostą, kuri vadi- nama teritorine jūra.

2. Šis suverenitetas apima ir oro erdvę virš teritorinės jūros, taip pat teritorinės jūros dugną ir jo gelmes.

3. Suverenitetas teritorinėje jūroje įgyvendinamas pagal šią kon- venciją ir kitas tarptautinės teisės normas.

2 SKYRIUS

TERITORINĖS JŪROS RIBOS

3 straipsnis

Teritorinės jūros plotis

Kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teritorinės jūros plotį, neviršijantį 12 jūrmylių, matuojamą nuo bazinių linijų, nustatytų pagal šią konvenciją.

4 straipsnis

Teritorinės jūros išorinė riba

Išorinė teritorinės jūros riba yra linija, kurios kiekvienas taškas yra nutolęs nuo artimiausio bazinės linijos taško per nuotolį, lygų teritorinės jūros pločiui.

5 straipsnis

Įprastinė bazinė linija

Jei šioje konvencijoje nenustatyta kitaip, įprastine bazine linija, naudojama matuoti teritorinės jūros plotį, yra laikoma didžiausio atoslūgio linija išilgai kranto, pažymėta pakrantės valstybės ofi- cialiai pripažintuose stambaus mastelio jūrlapiuose.

6 straipsnis

Rifai

Atolo salų arba rifų supamų salų atveju bazinė linija, naudojama matuoti teritorinės jūros plotį, yra į jūrą nukreipta didžiausio ato- slūgio rifo linija, pažymėta atitinkamu simboliu pakrantės valstybės oficialiai pripažintuose jūrlapiuose.

7 straipsnis

Tiesiosios bazinės linijos

1. Vietovėse, kuriose kranto linija yra giliai išraižyta ir vingiuota arba kuriose išilgai ir netoli kranto yra salų virtinė, gali būti nau- dojamas tiesiųjų bazinių linijų, jungiančių atitinkamus taškus, metodas, pagal kurį yra nustatoma bazinė linija, nuo kurios yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

2. Tose vietose, kur dėl deltos ar kitų gamtinių sąlygų kranto linija yra itin nepastovi, minėti atitinkami taškai gali būti parinkti išilgai toliausiai į jūrą nutolusios didžiausio atoslūgio linijos, ir, nepaisant vėlesnių didžiausio atoslūgio linijos atsitraukimų, tie- siosios bazinės linijos liks galioti tol, kol jų, vadovaudamasi šia konvencija, nepakeis pati pakrantės valstybė.

3. Brėžiant tiesiąsias bazines linijas negalima pastebimai nukrypti nuo bendrosios kranto krypties, o jūros plotai, esantys iki šių linijų, turi būti pakankamai glaudžiai susiję su sausumos terito- rija, kad jiems galiotų vidaus vandenų režimas.

4. Bazinės linijos brėžiamos iki jūros dugno iškilimų, pastebimų atoslūgio metu, ir nuo tų iškilimų tik tuo atveju, jei ant jų yra pastatyti švyturiai ar panašūs įrenginiai, kurie visą laiką yra iškilę virš jūros paviršiaus, arba tais atvejais, kai bazinių linijų brėžimas iki tokių jūros dugno iškilimų ir nuo jų yra pripažintas tarptauti- niu mastu.

5. Jei pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas yra taikomas tiesiųjų bazinių linijų metodas, nustatant konkrečias bazines linijas gali būti atsižvelgta į ypatingus atitinkamo regiono ekonominius inte- resus, kurių tikrumą ir svarbą aiškiai patvirtina ilgalaikė praktika.

6. Valstybė negali taikyti tiesiųjų bazinių linijų sistemos taip, kad kitos valstybės teritorinė jūra būtų atkirsta nuo atviros jūros arba išskirtinės ekonominės zonos.

8 straipsnis

Vidaus vandenys

1. Išskyrus IV dalyje nurodytus atvejus, vandenys, esantys į sau- sumos pusę nuo teritorinės jūros bazinės linijos, yra valstybės vidaus vandenų dalis.

2. Jei, nustatant tiesiąją bazinę liniją pagal 7 straipsnyje nurodytą metodą, į vidaus vandenis yra įtraukiami tokie plotai, kurie anks- čiau nebuvo laikomi vidaus vandenimis, tai tokiuose vandenyse galioja taikaus plaukimo teisė, numatyta šioje konvencijoje.

9 straipsnis

Upių žiotys

Jei upė įteka tiesiai į jūrą, bazine linija yra laikoma per upės žiotis išvesta tiesioji linija, jungianti didžiausio atoslūgio linijos taškus abiejuose jos krantuose.

10 straipsnis

Įlankos

1. Šis straipsnis taikomas tik toms įlankoms, kurių krantai pri- klauso vienai valstybei.

2. Pagal šią konvenciją įlanka yra laikomas aiškus kranto įlinkis, kurio įlinkimas į sausumą lyginant su jo žiočių pločiu yra tokio dydžio, kad jis suformuoja sausumos apsuptą vandens plotą ir yra daugiau negu paprastas kranto vingis. Tačiau kranto įlinkis laiko- mas įlanka tik tuo atveju, jei jo plotas yra lygus arba didesnis už plotą pusės skritulio, kurio skersmuo yra per tokio kranto įlinkio žiotis išvesta linija.

3. Matavimo tikslais kranto įlinkio plotu yra laikomas tas plotas, kuris susidaro tarp didžiausio atoslūgio linijos palei įlinkio kran- tus ir linijos, jungiančios įlinkio natūralių žiočių taškų didžiausio atoslūgio žymes. Jei dėl toje vietoje esančių salų kranto įlinkis turi

daugiau kaip vienerias žiotis, pusapskritimis yra brėžiamas pagrindu imant liniją, kurios ilgis yra lygus visų linijų, einančių per skirtingas tokio kranto įlinkio žiotis, ilgių sumai. Kranto įlin- kyje esančios salos yra laikomos to kranto įlinkio vandens terito- rijos dalimi.

4. Jei atstumas tarp įlankos natūralių žiočių taškų didžiausio ato- slūgio žymių neviršija 24 jūrmylių, įlanką uždaranti linija gali būti išvesta tarp šių dviejų didžiausio atoslūgio žymių, ir taip atskirti vandenys yra laikomi vidaus vandenimis.

5. Jei atstumas tarp įlankos natūralių žiočių taškų didžiausio ato- slūgio žymių viršija 24 jūrmyles, tai įlankoje yra išvedama 24 jūr- mylių ilgio tiesioji bazinė linija taip, kad ji atskirtų maksimalų vandens plotą, kurį galima atskirti tokio ilgio linija.

6. Ankstesnės nuostatos negalioja vadinamosioms „istorinėms“ įlankoms, taip pat visais atvejais, kai yra naudojama tiesiųjų bazi- nių linijų sistema, nurodyta 7 straipsnyje.

11 straipsnis

Uostai

Delimituojant teritorinę jūrą, toliausiai į jūrą išsikišę pastovūs uosto įrenginiai, sudarantys nedalomą uosto sistemos dalį, yra lai- komi kranto dalimi. Jūroje esantys nuo kranto atskirti įrenginiai ir dirbtinės salos nėra laikomi pastoviais uosto įrenginiais.

12 straipsnis

Reidai

Reidai, kurie paprastai naudojami laivams pakrauti, iškrauti, taip pat jiems stovėti nuleidus inkarą ir kurie kitu atveju būtų visiškai ar iš dalies už išorinės teritorinės jūros ribos, priklauso teritorinei jūrai.

13 straipsnis

Jūros dugno iškilimai, pastebimi atoslūgio metu

1. Jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra natūra- liai susiformavusi vandens apsupta sausuma, iškilusi virš vandens paviršiaus atoslūgio metu, bet panyranti po vandeniu potvynio metu. Jei jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra

visas ar iš dalies nutolęs nuo žemyninės dalies ar salos per atstumą, kuris neviršija teritorinės jūros pločio, tai tokio iškilimo didžiau- sio atoslūgio linija gali būti naudojama kaip bazinė linija teritorinės jūros pločiui matuoti.

2. Jei visas jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra nutolęs nuo žemyninės dalies ar salos per atstumą, kuris viršija teritorinės jūros plotį, tai jis neturi savo teritorinės jūros.

14 straipsnis

Bazinių linijų nustatymo metodų derinimas

Atsižvelgdama į skirtingas sąlygas, pakrantės valstybė gali nustatyti bazines linijas naudodama įvairius bazinių linijų nusta- tymo metodus, nurodytus ankstesniuose straipsniuose.

15 straipsnis

Teritorinės jūros tarp valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, delimitavimas

Jei dviejų valstybių krantai yra priešais vienas kitą ar greta vienas kito, nė viena iš šių dviejų valstybių neturi teisės, jei jos nėra suda- riusios kitokio susitarimo, išplėsti savo teritorinės jūros už vidurinės linijos, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių yra matuojamas kiekvienos iš tų dviejų valstybių teritorinės jūros plotis. Tačiau ši nuostata netaikoma, jei dėl istoriškai susiklosčiusių teisių ar kitų ypatingų aplinkybių tų dviejų valstybių teritorines jūras būtina delimituoti kitu būdu, neatitinkančiu tos nuostatos.

16 straipsnis

Jūrlapiai ir geografinių koordinačių sąrašai

1. Bazinės linijos, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis, nustatytos pagal 7, 9 ir 10 straipsnius, arba jų pagrindu nustatytos sienos ir delimitavimo linijos, nustatytos pagal 12 ir 15 straips- nius, yra pažymimos tokio mastelio ar mastelių jūrlapiuose, kurie yra pakankamai tikslūs jų padėčiai nustatyti. Kaip alternatyva vie- toj tokių jūrlapių gali būti sudaromi taškų su geografinėmis koordinatėmis sąrašai, nurodant tų taškų geodezinius duomenis.

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia tokius jūrlapius arba geografinių koordinačių sąrašus ir deponuoja kiekvieno tokio jūrlapio ar sąrašo kopijas Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

3 SKYRIUS

TAIKUS PLAUKIMAS TERITORINE JŪRA

A poskyris.

Visiems laivams taikomos taisyklės

17 straipsnis

Taikaus plaukimo teisė

Pagal šios konvencijos nuostatas visų valstybių – tiek pakrantės, tiek ir neturinčių priėjimo prie jūros – laivai naudojasi taikaus plaukimo teritorine jūra teise.

18 straipsnis

Plaukimo sąvoka

1. Plaukimas reiškia navigaciją per teritorinę jūrą, siekiant:

a) kirsti šią teritorinę jūrą, neįplaukiant į vidaus vandenis arba nesustojant reide ar prie uosto įrenginių, esančių ne vidaus vandenyse, arba

b) įplaukti į vidaus vandenis ar išplaukti iš jų, arba sustoti tokiame reide ar prie uosto įrenginių.

2. Plaukimas turi būti nenutrūkstamas ir greitas. Plaukimo metu laivas gali sustoti ir nuleisti inkarą, tačiau tik tuo atveju, jei tai yra susiję su įprasta navigacija arba yra būtina dėl nenugalimos jėgos ar nelaimės, arba jei tai būtina siekiant suteikti pagalbą žmonėms, laivams ar orlaiviams, kuriems iškilo pavojus ar kuriuos ištiko nelaimė.

19 straipsnis

Taikaus plaukimo sąvoka

1. Plaukimas yra laikomas taikiu, jei jis nekelia grėsmės pakrantės valstybės taikai, tvarkai ir saugumui. Toks plaukimas turi būti vyk- domas vadovaujantis šia konvencija ir kitomis tarptautinės teisės normomis.

2. Laikoma, kad kitos valstybės laivo plaukimas kelia grėsmę pakrantės valstybės taikai, tvarkai ar saugumui, jei teritorinėje jūroje jis dalyvauja viename iš šių veiksmų:

a) grasina jėga ar panaudoja jėgą prieš pakrantės valstybės suve- renitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar kitaip pažeidžia tarptautinės teisės principus, įtvirtintus Jung- tinių Tautų Chartijoje;

b) bet kokiuose manevruose ar pratybose, naudodamas bet kokios rūšies ginklus;

c) bet kokiame informacijos rinkime, keliančiame grėsmę pakrantės valstybės gynybai ar saugumui;

d) bet kokioje propagandoje, nukreiptoje prieš pakrantės valstybės gynybą ar saugumą;

e) orlaivio paleidime, nusileidime ar priėmime į laivą;

f) karinio prietaiso paleidime, nusileidime ar priėmime į laivą;

g) bet kokios prekės ar valiutos pakrovime arba iškrovime bei asmens įsodinime į laivą ar išsodinime iš jo, pažeidžiant pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanita- rijos įstatymus ir kitus teisės aktus;

h) bet kokiame sąmoningame ir stambiame aplinkos teršime, prieštaraujančiame šiai konvencijai;

i) bet kokioje žvejybos veikloje;

j) vykdant tyrimus ar stebėjimus;

k) bet kokiame veiksme, kuriuo siekiama trukdyti pakrantės valstybės ryšio sistemų ar bet kokių kitų įrenginių ar įrengimų darbui;

l) bet kokioje kitoje veikloje, tiesiogiai nesusijusioje su plauki- mu.

20 straipsnis

Povandeniniai laivai ir kitos povandeninės transporto priemonės

Teritorinėje jūroje povandeniniai laivai ir kitos povandeninės transporto priemonės turi plaukti jūros paviršiumi ir iškelti savo vėliavą.

21 straipsnis

Pakrantės valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su taikiu plaukimu

1. Laikydamasi šios konvencijos nuostatų ir kitų tarptautinės teisės normų, pakrantės valstybė gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su taikiu plaukimu teritorine jūra, visose ar kai kuriose šiose srityse:

a) navigacijos saugumo ir jūrų eismo reguliavimo;

b) navigacijos priemonių ir įrenginių bei kitų įrenginių ar insta- liacijų apsaugos;

c) kabelių ir vamzdynų apsaugos;

d) gyvųjų jūros išteklių išsaugojimo;

e) pakrantės valstybės žvejybos įstatymų ir taisyklių pažeidimų prevencijos;

f) pakrantės valstybės aplinkos išsaugojimo ir jos teršimo pre- vencijos, sumažinimo ir kontrolės;

g) jūrų mokslinių tyrinėjimų ir hidrografinių stebėjimų;

h) pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanita- rijos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo prevencijos.

2. Tokie įstatymai ir taisyklės nėra taikomi užsienio laivų projek- tavimui, statybai, įgulos komplektavimui ar įrangai, jei to nerei- kalauja visuotinai pripažįstamos tarptautinės normos ar standar- tai.

3. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia visus tokius įstaty- mus ir kitus teisės aktus.

4. Užsienio laivai, naudodamiesi taikaus plaukimo teritorine jūra teise, turi laikytis visų tokių įstatymų ir kitų teisės aktų bei visų visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, skirtų susidūri- mams jūroje išvengti.

22 straipsnis

Jūrų koridoriai ir eismo atskyrimo schemos teritorinėje jūroje

1. Jei tai reikalinga navigacijos saugumo sumetimais, pakrantės valstybė gali reikalauti, kad užsienio laivai, kurie naudojasi taikaus plaukimo jos teritorine jūra teise, naudotų tuos jūrų koridorius ir eismo atskyrimo schemas, kokius ji nustato ar nurodo laivų plau- kimo reguliavimo tikslais.

2. Visų pirma gali būti pareikalauta, kad tokių jūrų koridorių laikytųsi tanklaiviai, atomine energija varomi laivai ir laivai, vežantys branduolines ar kitas pagal prigimtį pavojingas ar kenks- mingas medžiagas.

3. Pagal šį straipsnį nustatydama jūrų koridorius ir nurodydama eismo atskyrimo schemas, pakrantės valstybė atsižvelgia į:

a) kompetentingų tarptautinių organizacijų rekomendacijas;

b) bet kokius jūrų kelius, kurie paprastai naudojami tarptautinei laivybai;

c) ypatingas konkrečių laivų ir jūrų kelių charakteristikas ir

d) jūrų eismo intensyvumą.

4. Pakrantės valstybė aiškiai nurodo jūrų koridorius ir eismo ats- kyrimo schemas jūrlapiuose, kurie turi būti tinkamu būdu paskelbti.

23 straipsnis

Atomine energija varomi užsienio laivai ir laivai, vežantys branduolines ar kitas pagal prigimtį pavojingas ar kenksmingas medžiagas

Atomine energija varomi užsienio laivai ir laivai, vežantys bran- duolines ar kitas pagal prigimtį pavojingas ar kenksmingas medžiagas, naudodamiesi taikaus plaukimo per teritorinę jūrą tei- se, turi turėti dokumentus ir laikytis ypatingų atsargumo priemo- nių, nustatytų tokiems laivams tarptautinėmis sutartimis.

24 straipsnis

Pakrantės valstybės pareigos

1. Pakrantės valstybė netrukdo užsienio laivams taikiai plaukti teritorine jūra, išskyrus šioje konvencijoje numatytus atvejus. Tai- kydama šią konvenciją ar bet kokius įstatymus ar kitus teisės aktus, priimtus pagal šią konvenciją, pakrantės valstybė visų pirma:

a) užsienio laivams nenustato tokių reikalavimų, kurie praktiš- kai reikštų taikaus plaukimo teisės atėmimą ar apribojimą, ar

b) formaliai arba faktiškai nediskriminuoja kurios nors valstybės laivų arba laivų, vežančių krovinius į kitą valstybę, iš jos arba jos vardu.

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia apie bet kokį jai žinomą pavojų laivybai savo teritorinėje jūroje.

25 straipsnis

Pakrantės valstybės apsaugos teisės

1. Pakrantės valstybė savo teritorinėje jūroje gali imtis reikiamų priemonių, kad sutrukdytų plaukimui, kuris nėra taikus.

2. Pakrantės valstybė laivams, kurie plaukia į vidaus vandenis arba kurie naudojasi uosto įrenginiais už vidaus vandenų ribų, taip pat turi teisę taikyti reikiamas priemones, kad užkirstų kelią tokių laivų įleidimo į vidaus vandenis ar naudojimosi tokiais uosto įrenginiais tvarkos pažeidimams.

3. Pakrantės valstybė, formaliai ar faktiškai nediskriminuodama užsienio laivų vieni kitų atžvilgiu, gali laikinai sustabdyti užsienio laivų taikų plaukimą per tam tikrus savo teritorinės jūros rajonus, jei toks sustabdymas yra būtinas tos valstybės saugumui

užtikrinti, įskaitant atvejus, kai vyksta karo pratybos. Toks sustab- dymas įsigalioja tik po to, kai apie jį yra tinkamu būdu paskel- biama.

26 straipsnis

Rinkliavos, kurios gali būti renkamos iš užsienio laivų

1. Iš užsienio laivų negali būti renkamos rinkliavos vien todėl, kad jie plaukia teritorine jūra.

2. Iš teritorine jūra plaukiančio užsienio laivo gali būti renkamos rinkliavos tik kaip užmokestis už konkrečias tam laivui suteiktas paslaugas. Tokios rinkliavos renkamos nediskriminuojant.

B poskyris

Taisyklės, taikomos prekybos laivams ir komerciniais tikslaisnaudojamiems valstybės laivams

27 straipsnis

Baudžiamoji jurisdikcija užsienio laive

1. Pakrantės valstybė nevykdo baudžiamosios jurisdikcijos teri- torine jūra plaukiančiame užsienio laive, kad sulaikytų asmenį arba atliktų tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto laive jam plaukiant, išskyrus šiuos atvejus, jei:

a) nusikaltimo pasekmės susijusios su pakrantės valstybe;

b) nusikaltimas trikdo šalies ramybę arba tvarką teritorinėje jūro- je;

c) laivo kapitonas arba valstybės, su kurios vėliava plaukioja lai- vas, diplomatas ar konsulinis pareigūnas prašo vietos valdžios institucijų pagalbos arba

d) tokios priemonės yra būtinos siekiant užkirsti kelią neteisėtai prekybai narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

2. Ankstesnės nuostatos nekeičia pakrantės valstybės teisės imtis jos įstatymų numatytų priemonių, siekiant sulaikyti asmenį arba atlikti tyrimą užsienio laive, kuris plaukia teritorine jūra palikęs vidaus vandenis.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais pakrantės vals- tybė, jei laivo kapitonas to prašo, prieš imdamasi bet kokių prie- monių apie tai praneša valstybės, su kurios vėliava plaukioja lai- vas, diplomatui ar konsuliniam pareigūnui ir padeda tokiam diplomatui ar konsuliniam pareigūnui susisiekti su laivo įgula. Neatidėliotinais atvejais toks pranešimas gali būti daromas tuo pačiu metu, kai yra vykdomos numatytos priemonės.

4. Vietos valdžia, spręsdama, ar reikia sulaikyti asmenį ir kokiu būdu tai padaryti, turi tinkamai atsižvelgti į laivybos interesus.

5. Išskyrus XII dalyje nurodytus atvejus ar atvejus, kai veiksmų imamasi dėl pagal V dalį priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų pažei- dimų, pakrantės valstybė negali imtis jokių veiksmų užsienio lai- ve, plaukiančiame teritorine jūra, kad sulaikytų asmenį ar atliktų tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto prieš tai, kai laivas įplaukė į teri- torinę jūrą, jei šis laivas, vykdamas iš užsienio uosto, tik plaukia teritorine jūra, neįplaukdamas į vidaus vandenis.

28 straipsnis

Civilinė jurisdikcija užsienio laivams

1. Pakrantės valstybė neturi stabdyti užsienio laivo, plaukiančio teritorine jūra, ar nurodyti jam keisti kursą tam, kad pasinaudotų civiline jurisdikcija asmeniui, esančiam tame laive.

2. Pakrantės valstybė negali imtis vykdomųjų veiksmų ar areš- tuoti laivą dėl iškeltos civilinės bylos, išskyrus tuos atvejus, kai įsi- pareigojimus prisiėmė pats laivas ir atsakomybė atsirado pačiam laivui jam plaukiant pakrantės valstybės vandenimis ar tokio plau- kimo tikslais.

3. Šio straipsnio 2 dalis nepažeidžia pakrantės valstybės teisės pagal savo įstatymus imtis vykdomųjų veiksmų ar areštuoti dėl civilinės bylos laivą, esantį teritorinėje jūroje arba plaukiantį teri- torine jūra po to, kai jis paliko vidaus vandenis.

C poskyris

Taisyklės, taikomos karo laivams ir kitiems ne komerciniais tikslais naudojamiems valstybės laivams

29 straipsnis

Karo laivo sąvoka

Šioje konvencijoje „karo laivas“ – valstybės karinėms pajėgoms priklausantis ir tai patvirtinančiais tos valstybės išoriniais ženklais

pažymėtas laivas, kuriam vadovauja karininkas, reikiamu būdu paskirtas į šias pareigas tos valstybės Vyriausybės, ir jo pavardė yra įrašyta atitinkamame karininkų sąraše arba analogiškame dokumente, ir kurį aptarnauja įgula, paklūstanti reguliariųjų kari- nių pajėgų drausmei.

30 straipsnis

Pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų nesilaikantys karo laivai

Jei karo laivas nesilaiko pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų dėl plaukimo teritorine jūra ir ignoruoja bet kokius jam nustatytus reikalavimus, pakrantės valstybė gali pareikalauti, kad toks laivas nedelsdamas paliktų teritorinę jūrą.

31 straipsnis

Valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, atsakomybė už žalą, kurią sukėlė karo laivas ar kitas ne komerciniais tikslais naudojamas valstybės laivas

Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, prisiima tarptautinę atsakomybę už bet kokius nuostolius ar žalą pakrantės valstybei, atsiradusius dėl to, kad karo laivas ar kitas ne komerciniais tiks- lais naudojamas valstybės laivas nesilaikė su plaukimu teritorine jūra susijusių pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų arba šios konvencijos nuostatų ar kitų tarptautinės teisės normų.

32 straipsnis

Karo laivų ir kitų ne komerciniais tikslais naudojamų valstybės laivų imunitetas

Išskyrus A poskyryje ir 30 bei 31 straipsniuose nurodytus atve- jus, jokios šios konvencijos nuostatos nekeičia karo laivų ir kitų ne komerciniais tikslais naudojamų valstybės laivų imuniteto.

4 SKYRIUS

GRETUTINĖ ZONA

33 straipsnis

Gretutinė zona

1. Gretimoje teritorinei jūrai zonoje, kuri yra vadinama gretutine zona, pakrantės valstybė gali vykdyti kontrolę, kurios reikia sie- kiant:

a) užkirsti kelią muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanitarinių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimui jos teritorijoje ar teritorinėje jūroje;

b) nubausti už aukščiau minėtų įstatymų ir kitų teisės aktų pažei- dimą, padarytą jos teritorijoje ar teritorinėje jūroje.

2. Gretutinė zona negali tęstis toliau kaip 24 jūrmyles nuo bazi- nių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

III DALIS

TARPTAUTINEI LAIVYBAI NAUDOJAMI SĄSIAURIAI

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

34 straipsnis

Tarptautinei laivybai naudojamų sąsiaurių vandenų teisinis statusas

1. Plaukimo tarptautinei laivybai naudojamais sąsiauriais reži- mas, kuris yra nustatytas šioje III dalyje, kitais klausimais nedaro įtakos vandenų, sudarančių tokius sąsiaurius, teisiniam statusui

arba sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetui ar jurisdikcijos vykdymui dėl tokių vandenų ir oro erdvės virš jų, jų dugno ir jo gelmių.

2. Sąsiaurio pakrančių valstybių suverenitetas ar jurisdikcija yra vykdomi pagal šią III dalį ir kitas tarptautinės teisės normas.

35 straipsnis

Šios III dalies taikymo sritis

Jokia šios III dalies nuostata nedaro įtakos:

a) bet kokiems vidaus vandenų rajonams sąsiauryje, išskyrus tuos atvejus, kai pagal 7 straipsnyje išdėstytą metodą nustačius

tiesiąsias bazines linijas, į vidaus vandenų rajonus yra įtrau- kiami vandenys, kurie anksčiau nebuvo laikomi vidaus vande- nimis;

b) vandenų, esančių už sąsiaurio pakrančių valstybių teritorinės jūros, tokių kaip išskirtinių ekonominių zonų arba atviros jūros, teisiniam statusui, arba

c) teisiniam režimui sąsiauriuose, plaukimas kuriais yra visiškai ar dalinai reglamentuojamas ilgą laiką galiojančių tarptautinių konvencijų dėl tokių sąsiaurių.

36 straipsnis

Keliai atviroje jūroje arba išskirtinėse ekonominėse zonose, einantys per sąsiaurius, naudojamus tarptautinei laivybai

Ši III dalis nėra taikoma tarptautinei laivybai naudojamam sąsiau- riui, jei šiame sąsiauryje yra ne blogesnių navigacinių ir hidrogra- finių charakteristikų keliai atvira jūra arba išskirtine ekonomine zona; tokiems keliams yra taikomos kitos atitinkamos šios kon- vencijos dalys, įskaitant ir nuostatas dėl laivybos ir skrydžių lais- vių.

2 SKYRIUS

TRANZITINIS PLAUKIMAS

37 straipsnis

Šio skyriaus taikymo sritis

Šis skyrius yra taikomas sąsiauriams, kurie yra naudojami tarp- tautinei laivybai tarp vienos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies ir kitos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies.

38 straipsnis

Tranzitinio plaukimo teisė

1. 37 straipsnyje nurodytuose sąsiauriuose visi laivai ir orlaiviai naudojasi nekliudomo tranzitinio plaukimo ar skridimo teise, tačiau kai sąsiauris yra tarp sąsiaurio pakrantės valstybės salos ir jos žemyninės dalies, tranzitinis plaukimas netaikomas, jei į jūros pusę nuo salos egzistuoja ne blogesnių navigacinių ir hidrografi- nių charakteristikų keliai atvira jūra arba išskirtine ekonomine zona.

2. Tranzitinis plaukimas reiškia naudojimąsi laivybos ir skrydžių laisve vadovaujantis šia III dalimi išimtinai nenutrūkstamo ir greito tranzito sąsiauriu tarp vienos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies ir kitos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies tikslu. Tačiau reikalavimas vykdyti nenutrūkstamą ir greitą tranzitą neužkerta kelio plaukti sąsiauriu norint atvykti, išvykti arba grįžti iš sąsiaurio pakrantės valstybės pagal atvykimo į tokią valstybę sąlygas.

3. Bet kokiai veiklai, kuri nėra naudojimasis tranzitinio plaukimo per sąsiaurį teise, toliau galioja kitos atitinkamos šios konvencijos nuostatos.

39 straipsnis

Laivų ir orlaivių pareigos tranzitinio plaukimo ar skridimo metu

1. Laivai ir orlaiviai, naudodamiesi tranzitinio plaukimo ar skri- dimo teise:

a) nedelsdami plaukia sąsiauriu arba skrenda virš jo;

b) susilaiko nuo bet kokio grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo prieš sąsiaurio pakrantės valstybės suverenitetą, teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę ir nepažeidžia jokio kito Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtinto tarptautinės teisės principo;

c) susilaiko nuo bet kokios veiklos, išskyrus tą veiklą, kuri susi- jusi su jų normaliais nenutrūkstamo ir greito tranzito būdais, išskyrus tuos atvejus, kai tokie veiksmai yra būtini dėl nenu- galimos jėgos ar nelaimės;

d) laikosi kitų atitinkamų šios III dalies nuostatų.

2. Tranzitinio plaukimo metu laivai:

a) laikosi visuotinai pripažintų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir papročių dėl saugumo jūroje, įskaitant Tarptautines taisyk- les, skirtas išvengti laivų susidūrimų jūroje;

b) laikosi visuotinai pripažintų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir papročių dėl teršimo iš laivų prevencijos, sumažinimo ir kontrolės.

3. Tranzitinio skridimo metu orlaiviai:

a) laikosi Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos nustatytų Skrydžių taisyklių tiek, kiek jos yra taikomos civiliniams orlai- viams; valstybės orlaiviai paprastai laikosi šių saugumo prie- monių ir yra visą laiką eksploatuojami deramai atsižvelgiant į skrydžių saugumą;

b) visą laiką seka radijo dažnius, kuriuos nustatė kompetentinga tarptautiniu lygmeniu paskirta oro eismo kontrolės institucija, arba atitinkamus tarptautinius radijo dažnius, skirtus perduoti pavojaus signalus.

40 straipsnis

Moksliniai tyrinėjimai ir stebėjimai

Tranzitinio plaukimo metu užsienio laivai, taip pat jūrų moksli- nių tyrinėjimų ir hidrografinių stebėjimų laivai negali vykdyti jokių mokslinių tyrinėjimų ar stebėjimų, jei tai nėra iš anksto suderinta su sąsiaurių pakrančių valstybėmis.

41 straipsnis

Jūrų koridoriai ir eismo atskyrimo schemos tarptautinei navigacijai naudojamuose sąsiauriuose

1. Vadovaudamosi šia III dalimi sąsiaurių pakrantės valstybės gali juose nustatyti jūrų koridorius ir nurodyti eismo sąsiauriuose ats- kyrimo schemas, jei tai būtina saugiam laivų plaukimui.

2. Jei to reikalauja aplinkybės, tokios valstybės gali, tinkamai apie tai paskelbusios, jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas, kurie buvo anksčiau jų nustatyti ir nurodyti, pakeisti kitais jūrų koridoriais ar jūrų eismo atskyrimo schemomis.

3. Tokie jūrų koridoriai ar jūrų eismo atskyrimo schemos turi ati- tikti visuotinai pripažįstamas tarptautines taisykles.

4. Prieš nustatydamos ar keisdamos jūrų koridorius arba nuro- dydamos ar keisdamos jūrų eismo atskyrimo schemas, sąsiaurių pakrančių valstybės perduoda savo pasiūlymus kompetentingai tarptautinei organizacijai patvirtinti. Ši organizacija gali patvirtinti tik tokius jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas, kurie yra suderinti su sąsiaurių pakrančių valstybėmis; po to šios valstybės gali nustatyti, nurodyti ar keisti tokius jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas.

5. Jei sąsiauryje yra siūloma nustatyti jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas dviejų ar daugiau sąsiaurio pakrančių valstybių vandenyse, suinteresuotos valstybės bendradarbiauja formuluodamos pasiūlymus ir konsultuodamosi su kompeten- tinga tarptautine organizacija.

6. Sąsiaurių pakrančių valstybės aiškiai nurodo visus jų nustaty- tus jūrų koridorius ir jūrų eismo atskyrimo schemas jūrlapiuose, kurie turi būti tinkamu būdu paskelbti.

7. Tranzitinio plaukimo metu laivai laikosi atitinkamų pagal šį straipsnį nustatytų jūrų koridorių ir jūrų eismo atskyrimo schemų.

42 straipsnis

Sąsiaurių pakrančių valstybių įstatymai ir kiti teisės aktai dėl tranzitinio plaukimo

1. Atsižvelgdamos į šio skyriaus nuostatas, sąsiaurių pakrančių valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus dėl tranzitinio plaukimo sąsiauriais visais ar bet kuriais šiais klausimais:

a) laivybos saugumo ir jūrų eismo reguliavimo, kaip nurodyta 41 straipsnyje;

b) teršimo prevencijos, mažinimo ir kontrolės, įgyvendinant tai- kytinas tarptautines taisykles, susijusias su naftos, naftos atliekų ir kitų kenksmingų medžiagų išmetimu sąsiauryje;

c) žvejybos laivų, žvejybos draudimo, įskaitant žvejybos įrangos pašalinimą;

d) bet kokių prekių ar valiutos pakrovimo ar iškrovimo, asmens įsodinimo į laivą ar išlaipinimo iš jo, pažeidžiant sąsiaurių pakrantės valstybės muitinės, mokesčių, imigracijos ar sanita- rinius įstatymus ir kitus teisės aktus.

2. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai neturi formaliai ar faktiškai diskriminuoti užsienio laivų vieni kitų atžvilgiu, ir jų taikymas neturi faktiškai atimti, kliudyti arba apsunkinti naudojimąsi tran- zitinio plaukimo teise, apibrėžta šiame skyriuje.

3. Sąsiaurių pakrantės valstybės tinkamu būdu paskelbia visus šiuos įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. Užsienio laivai, naudodamiesi tranzitinio plaukimo teise, lai- kosi visų šių įstatymų ir kitų teisės aktų.

5. Jei imunitetą turinčio laivo arba orlaivio veikla prieštarauja šiems įstatymams ir kitiems teisės aktams ar šios III dalies nuo- statoms, tai valstybė, su kurios vėliava plaukioja toks laivas, arba valstybė, kurioje yra įregistruotas toks orlaivis, atsako pagal tarp- tautinę teisę už bet kokius tokiais veiksmais padarytus nuostolius ar žalą sąsiaurių pakrančių valstybėms.

43 straipsnis

Navigacijos ir saugumo priemonės bei kiti patobulinimai ir teršimo prevencija, mažinimas ir kontrolė

Valstybės, kurios naudojasi sąsiauriu, ir sąsiaurių pakrančių valstybės turi bendradarbiauti sutarimo pagrindu:

a) įgyvendindamos ir palaikydamos sąsiauryje būtinas navigaci- jos ir saugumo priemones ar kitus patobulinimus, padedan- čius tarptautinei laivybai, ir

b) užkirsdamos kelią teršimui iš laivų, jį mažindamos ir kontro- liuodamos.

44 straipsnis

Sąsiaurių pakrančių valstybių pareigos

Sąsiaurių pakrančių valstybės netrukdo tranzitiniam plaukimui ir atitinkamu būdu viešai skelbia apie bet kokį joms žinomą pavojų laivybai sąsiauryje ar skrydžiams virš jo. Negalima laikinai stab- dyti tranzitinio plaukimo.

3 SKYRIUS

TAIKUS PLAUKIMAS

45 straipsnis

Taikus plaukimas

1. Tarptautinei laivybai naudojamuose sąsiauriuose II dalies 3 skyriuje numatytas taikaus plaukimo režimas yra taikomas:

a) jei šiuose sąsiauriuose netaikomas tranzitinio plaukimo reži- mas pagal 38 straipsnio 1 dalį arba

b) jei šie sąsiauriai jungia atviros jūros ar užsienio valstybės išskirtinės ekonominės zonos dalį ir teritorinę jūrą.

2. Negalima laikinai stabdyti taikaus plaukimo tokiais sąsiauriais.

IV DALIS

SALYNO VALSTYBĖS

46 straipsnis

Vartojamos sąvokos

Šioje konvencijoje:

a) „salyno valstybė“ – valstybė, kurią visą sudaro vienas ar dau- giau salynų; šiai valstybei gali priklausyti ir kitos salos;

b) „salynas“ – salų grupė, taip pat salų dalys, jas jungiantys van- denys ir kiti gamtiniai dariniai, kurie yra taip glaudžiai susiję tarpusavyje, kad tokios salos, vandenys ir kiti gamtiniai dari- niai sudaro būdingą geografinę, ekonominę ir politinę visumą, arba kurie tokia visuma yra laikomi istoriškai.

47 straipsnis

Salyno bazinės linijos

1. Salyno valstybė gali nustatyti tiesiąsias salyno bazines linijas, jungiančias labiausiai į jūrą nutolusių salyno salų ir atoslūgio metu nudžiūstančių rifų labiausiai nutolusius į jūrą taškus, su sąlyga, kad tokios bazinės linijos apibrėžia pagrindines salyno salas ir tokį rajoną, kuriame vandens paviršiaus ploto ir sausumos, į kurios plotą įskaitomas ir atolų paviršiaus plotas, santykis svyruoja nuo 1:1 iki 9:1.

2. Kiekvienos tokios bazinės linijos ilgis neturi viršyti 100 jūrmy- lių, tačiau 3 % bendro salyną apibrėžiančių bazinių linijų skaičiaus gali viršyti šį ilgį ir būti iki 125 jūrmylių ilgio.

3. Brėžiant tokias bazines linijas, negalima pastebimai nukrypti nuo bendrosios salyno konfigūracijos.

4. Bazinės linijos brėžiamos iki jūros dugno iškilimų, pastebimų atoslūgio metu, ir nuo tų iškilimų tik tuo atveju, jei ant jų yra pastatyti švyturiai ar panašūs įrenginiai, kurie visą laiką yra iškilę virš jūros paviršiaus, arba tais atvejais, kai atoslūgių metu paste- bimas jūros dugno iškilimas ar jo dalis yra nutolę nuo artimiau- sios salos per atstumą, kuris neviršija teritorinės jūros pločio.

5. Salyno valstybė negali taikyti tokios bazinių linijų sistemos taip, kad kitos valstybės teritorinė jūra būtų atkirsta nuo atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos.

6. Jei salyno valstybės salyno vandenų dalis yra tarp dviejų greti- mos kaimyninės valstybės dalių, tai pastarosios valstybės tokiuose vandenyse tradiciškai turėtos teisės ir kiti teisėti interesai, taip pat visos teisės, numatytos šių valstybių susitarimuose, išlieka ir turi būti gerbiamos.

7. Apskaičiuojant vandenų ir sausumos ploto santykį pagal šio straipsnio 1 dalį, į sausumos plotus gali būti įtraukti tie vandenys, kurie yra žiedinių rifų, juosiančių salas ir atolus, viduje, taip pat ta

stataus šlaito vandenyno šelfo dalis, kurią juosia arba praktiškai juosia kalkakmenio salų ir atoslūgio metu nudžiūstančių rifų, kurie driekiasi išilgai jūrinio šelfo perimetro, grandinė.

8. Šiuo straipsniu vadovaujantis nustatytos bazinės linijos yra pažymimos tokio mastelio ar mastelių jūrlapiuose, kurie yra pakankami tikslūs jų padėčiai nustatyti. Kaip alternatyva vietoj tokių jūrlapių gali būti sudaromi taškų su geografinėmis koordinatėmis sąrašai, nurodant tų taškų geodezinius duomenis.

9. Salyno valstybė tinkamu būdu paskelbia tokius jūrlapius arba geografinių koordinačių sąrašus ir deponuoja kiekvieno tokio jūr- lapio ar sąrašo kopijas Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

48 straipsnis

Teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo pločio matavimas

Teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo plotis yra matuojamas nuo salyno bazinių linijų, nustatytų pagal 47 straipsnį.

49 straipsnis

Salyno vandenų, oro erdvės virš salyno vandenų ir jų dugno bei jo gelmių teisinis statusas

1. Salyno valstybės suverenitetas apima vandenis, kuriuos juosia pagal 47 straipsnį nustatytos salyno bazinės linijos ir kurie yra apibrėžiami kaip salyno vandenys, nesvarbu, koks jų gylys ar ats- tumas nuo kranto.

2. Šis suverenitetas apima ir oro erdvę virš salyno vandenų, taip pat jų dugną ir jo gelmes bei juose esančius išteklius.

3. Šis suverenitetas yra įgyvendinamas pagal šios IV dalies nuo- statas.

4. Plaukimo salyno jūrų koridoriais režimas, kuris yra nustatytas šioje IV dalyje, kitais klausimais nedaro įtakos jūrų koridoriams ir salyno vandenų statusui arba salyno valstybės suvereniteto įgy- vendinimui teritorinėje jūroje ir oro erdvėje virš jos, taip pat jos dugno, jo gelmių bei juose esančių išteklių atžvilgiu.

50 straipsnis

Vidaus vandenų delimitavimas

Savo salyno vandenyse salyno valstybė pagal 9, 10 ir 11 straips- nius gali nustatyti uždarąsias linijas, skirtas jos vidaus vandenims delimituoti.

51 straipsnis

Galiojantys susitarimai, tradicinės žvejybos teisės ir esami povandeniniai kabeliai

1. Nepažeisdama 49 straipsnio, salyno valstybė vykdo galiojan- čius susitarimus su kitomis valstybėmis ir pripažįsta gretimų kai- myninių valstybių tradicines žvejybos teises ir kitą teisėtą veiklą tam tikruose salyno vandenų rajonuose. Tokių teisių ir veiklos vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat jų prigimtis, mastas ir jų vyk- dymo rajonai bet kurios iš suinteresuotų valstybių prašymu yra nustatomi dvišaliais jų susitarimais. Tokios teisės negali būti visiš- kai ar dalinai perduotos trečiosioms valstybėms ar jų nacionali- niams subjektams.

2. Salyno valstybė saugo kitų valstybių jos vandenyse paklotus ir kranto nesiekiančius povandeninius kabelius. Gavus tinkamą pra- nešimą apie tokių kabelių buvimo vietą ir ketinimą juos taisyti ar keisti, salyno valstybė leidžia atlikti tokių kabelių taisymą ar kei- timą.

52 straipsnis

Taikaus plaukimo teisė

1. Atsižvelgiant į 53 straipsnį ir nepažeidžiant 50 straipsnio, visų valstybių laivai naudojasi taikaus plaukimo salyno vandenimis teise pagal II dalies 3 skyrių.

2. Salyno valstybė, formaliai ar faktiškai nediskriminuodama užsienio laivų vieni kitų atžvilgiu, gali laikinai sustabdyti užsienio laivų taikų plaukimą per tam tikrus savo teritorinės jūros rajonus, jei toks sustabdymas yra būtinas tos valstybės saugumui užtikrin- ti. Toks sustabdymas įsigalioja tik po to, kai apie jį yra tinkamu būdu paskelbiama.

53 straipsnis

Plaukimo ir skridimo salyno jūrų koridoriais teisė

1. Salyno valstybė gali nustatyti jūrų ar oro koridorius, tinkamus užsienio laivams nenutrūkstamai ir greitai plaukti salyno vande- nimis ir gretima teritorine jūra ar orlaiviams skristi virš jų.

2. Tokiuose jūrų ir oro koridoriuose visi laivai ir orlaiviai turi plaukimo ar skridimo salyno jūrų ar oro koridoriais teisę.

3. Plaukimas ar skridimas salyno jūrų ar oro koridoriais reiškia įprastą naudojimąsi laivybos ir skrydžių teisėmis vadovaujantis šia konvencija ir siekiant nenutrūkstamai, greitai ir nekliudomai

tranzitu patekti iš vienos atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalies į kitą atviros jūros ar išskirtinės ekonominės zonos dalį.

4. Tokie jūrų ir oro koridoriai eina salyno vandenimis ir gretima teritorine jūra ir apima visus įprastus plaukimo ir skridimo kelius, kurie naudojami tarptautinėje laivyboje salyno vandenyse ar skry- džiams virš jų, o tokiuose keliuose, kiek tai susiję su laivais, atsi- žvelgiama į įprastus laivybos kelius. Nereikalaujama nustatyti dviejų vienodai patogių kelių tarp tų pačių įplaukimo ir išplau- kimo punktų.

5. Tokie jūrų ir oro koridoriai yra nustatomi nuosekliai išveda- momis ašinėmis linijomis, kurios jungia plaukimo ar skridimo kelių įėjimo ir išėjimo taškus. Plaukimo metu laivai ir skridimo metu orlaiviai salyno jūrų koridoriuose nenukrypsta daugiau kaip 25 jūrmyles į bet kurią pusę nuo tokios ašinės linijos, jei tik tokie laivai ir orlaiviai nepriplaukia ar nepriskrenda prie krantų arčiau negu per atstumą, lygų 10 % atstumo tarp artimiausių koridoriaus kraštus sudarančių salų taškų.

6. Salyno valstybė, kuri pagal šį straipsnį nustato jūrų koridorius, taip pat gali nurodyti jūrų eismo atskyrimo schemas, skirtas sau- giai laivams plaukti siaurais farvateriais tokiuose jūrų kori- doriuose.

7. Jei to reikalauja aplinkybės, salyno valstybė gali, tinkamu būdu apie tai paskelbusi, bet kokius nustatytus jūrų koridorius ar nuro- dytas jūrų eismo atskyrimo schemas pakeisti kitais jūrų korido- riais ar kitomis jūrų eismo atskyrimo schemomis.

8. Tokie jūrų koridoriai ir jūrų eismo atskyrimo schemos turi ati- tikti visuotinai pripažintas tarptautines taisykles.

9. Nustatydama ar keisdama jūrų koridorius arba nurodydama ar keisdama jūrų eismo atskyrimo schemas, salyno valstybė per- duoda savo pasiūlymus kompetentingai tarptautinei organizacijai patvirtinti. Ši organizacija gali patvirtinti tik tokius jūrų korido- rius ar tokiais jūrų eismo atskyrimo schemas, kurie yra suderinti su salyno valstybe; po to salyno valstybė gali nustatyti, nurodyti ar keisti tokius jūrų koridorius ar jūrų eismo atskyrimo schemas.

10. Salyno valstybė aiškiai pažymi jos nustatytų ir nurodytų jūrų koridorių ašis ir jūrų eismo atskyrimo schemas jūrlapiuose, kurie turi būti tinkamu būdu paskelbti.

11. Plaukdami salyno jūrų koridoriais laivai turi laikytis atitin- kamų pagal šį straipsnį nustatytų jūrų koridorių ir jūrų eismo ats- kyrimo schemų.

12. Jei salyno valstybė nenustato jūrų ar oro koridorių, plaukimo ir skridimo salyno jūrų koridoriais teise gali būti naudojamasi tuose koridoriuose, kurie įprastai naudojami susisiekti valstybės viduje.

54 straipsnis

Laivų ir orlaivių pareigos plaukimo ir skridimo metu arba atliekant jūrų mokslinius tyrinėjimus ir stebėjimus, salyno valstybės pareigos bei salyno valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys plaukimą ir skridimą salyno jūrų koridoriais

Plaukimui ir skridimui salyno jūrų koridoriais mutatis mutandis yra taikomi 39, 40, 42 ir 44 straipsniai.

V DALIS

IŠSKIRTINĖ EKONOMINĖ ZONA

55 straipsnis

Išskirtinės ekonominės zonos ypatingas teisinis režimas

Išskirtinė ekonominė zona yra už teritorinės jūros esantis ir su ja besiribojantis rajonas, kuriame galioja šioje V dalyje nustatytas ypatingas teisinis režimas, pagal kurį visos pakrantės valstybės teisės ir jurisdikcija bei kitų valstybių teisės ir laisvės yra nustatytos atitinkamomis šios konvencijos nuostatomis.

56 straipsnis

Pakrantės valstybės teisės, jurisdikcija ir pareigos išskirtinėje ekonominėje zonoje

1. Išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybė turi:

a) suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kurie yra van- denyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip

tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną, pavyzdžiui, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba;

b) atitinkamomis šios konvencijos nuostatomis numatytą juris- dikciją dėl:

i) dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo;

ii) jūrų mokslinių tyrinėjimų;

iii) jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;

c) kitas šioje konvencijoje numatytas teises ir pareigas.

2. Naudodamasi savo teisėmis ir vykdydama savo pareigas pagal šią konvenciją išskirtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė tinkamai atsižvelgia į kitų valstybių teises ir pareigas ir veikia tokiu būdu, kuris atitinka šios konvencijos nuostatas.

3. Šiame straipsnyje minimomis teisėmis, susijusiomis su jūros dugnu ir jo gelmėmis, naudojamasi vadovaujantis VI dalimi.

57 straipsnis

Išskirtinės ekonominės zonos plotis

Išskirtinės ekonominės zonos plotis negali viršyti 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

58 straipsnis

Kitų valstybių teisės ir pareigos išskirtinėje ekonominėje zonoje

1. Išskirtinėje ekonominėje zonoje visos valstybės, tiek pakrantės, tiek ir neturinčios priėjimo prie jūros, atsižvelgiant į atitinkamas šios konvencijos nuostatas, naudojasi 87 straipsnyje nurodytomis laivybos ir perskridimo, povandeninių kabelių ir vamzdynų klo- jimo laisvėmis ir kitais tarptautiniu požiūriu teisėtais jūros nau- dojimo būdais, susijusiais su šiomis laisvėmis, tokiais kaip tie, kurie yra neatskiriami nuo laivų, orlaivių ir povandeninių kabelių bei vamzdynų eksploatavimo, ir neprieštaraujančiais kitoms šios konvencijos nuostatoms.

2. 88–115 straipsniai ir kitos susijusios tarptautinės teisės nor- mos yra taikomos išskirtinei ekonominei zonai tiek, kiek jos yra suderinamos su šios dalies nuostatomis.

3. Valstybės, naudodamosi šioje konvencijoje numatytomis teisėmis ir vykdydamos savo pareigas išskirtinėje ekonominėje zonoje, turi deramai atsižvelgti į pakrantės valstybės teises ir

pareigas bei laikytis pakrantės valstybės pagal šios konvencijos nuostatas ir kitas tarptautinės teisės normas priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų tiek, kiek jie yra suderinami su šios dalies nuosta- tomis.

59 straipsnis

Konfliktų, kylančių dėl teisių ir jurisdikcijos suteikimo išskirtinėje ekonominėje zonoje, sprendimo pagrindas

Tais atvejais, kai ši konvencija nesuteikia teisių arba jurisdikcijos išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybei ar kitoms valstybėms ir kai kyla pakrantės valstybės ir bet kokios kitos valstybės ar valstybių interesų konfliktas, toks konfliktas turi būti sprendžiamas teisingumo pagrindu ir atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes ir į interesus, turinčius svarbos ginčo šalims ir visai tarptautinei bendrijai.

60 straipsnis

Dirbtinės salos, įrenginiai ir statiniai išskirtinėje ekonominėje zonoje

1. Išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybė turi išim- tinę teisę statyti, leisti ir reglamentuoti statybą, naudojimą ir eks- ploatavimą:

a) dirbtinių salų;

b) įrenginių ir statinių, jei tuo siekiama 56 straipsnyje numatytų bei kitų ekonominių tikslų;

c) įrenginių ir statinių, kurie gali kliudyti išskirtinėje ekonominėje zonoje naudotis pakrantės valstybės teisėmis.

2. Pakrantės valstybė turi išskirtinę jurisdikciją tokioms dirbtinėms saloms, įrenginiams ir statiniams, įskaitant teisę leisti įstatymus ir kitus teisės aktus muitinės, mokesčių, sveikatos, sau- gumo ir imigracijos srityse.

3. Apie tokių dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statybą turi būti tinkamu būdu paskelbta bei imtasi priemonių nuolat įspėti apie tokių objektų buvimą. Bet kokie apleisti ar nenaudojami įrengi- niai ir statiniai turi būti pašalinti, kad būtų galima užtikrinti navi- gacijos saugumą, atsižvelgiant į visuotinai pripažįstamus tarptau- tinius standartus, kuriuos šiais klausimais yra nustačiusi kompetentinga tarptautinė organizacija. Šalinant tokius objektus taip pat yra deramai atsižvelgiama į žvejybą, jūros aplinkos apsaugą ir kitų valstybių teises ir pareigas. Jei kokie nors įrengi- niai ar statiniai visiškai nepašalinami, tai apie gylį, kuriame jie yra, jų buvimo vietą ir matmenis turi būti tinkamu būdu paskelbta.

4. Pakrantės valstybė prireikus gali sukurti pagrįsto dydžio sau- gumo zonas aplink tokias dirbtines salas, įrenginius ir statinius, kuriose ji gali imtis reikiamų priemonių užtikrinti laivybos bei dirbtinių salų, įrenginių ir statinių saugumą.

5. Saugumo zonų plotį nustato pakrantės valstybė, atsižvelgdama į taikomus tarptautinius standartus. Tokios zonos turi būti tokios, kad atitiktų dirbtinių salų, įrenginių ir statinių prigimtį bei funk- cijas ir neviršytų 500 metrų atstumo aplink minėtus objektus, matuojant nuo kiekvieno jų išorinio krašto taško, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra leidžiama visuotinai pripažintų tarptautinių standartų arba tai rekomenduoja kompetentingos tarptautinės organizacijos. Apie tokių saugumo zonų plotį tinkamai prane- šama.

6. Visi laivai turi atsižvelgti į šias saugumo zonas ir laikytis visuo- tinai pripažintų tarptautinių standartų, susijusių su laivyba greta dirbtinių salų, įrenginių ir statinių bei saugumo zonų.

7. Dirbtinės salos, įrenginiai ir statiniai bei saugumo zonos aplink juos negali būti kuriami, jei tai galėtų trukdyti tarptautinei laivy- bai ypač svarbiais jūrų koridoriais.

8. Dirbtinės salos, įrenginiai ir statiniai neturi salų statuso. Jie neturi savo teritorinės jūros, ir jų buvimas nedaro įtakos delimi- tuojant teritorinę jūrą, išskirtinę ekonominę zoną ar kontinentinį šelfą.

61 straipsnis

Gyvųjų išteklių išsaugojimas

1. Pakrantės valstybė nustato leistinus gyvųjų išteklių sugavimo savo išskirtinėje ekonominėje zonoje kiekius.

2. Pakrantės valstybė, atsižvelgdama į turimus patikimiausius mokslo duomenis ir panaudodama reikiamas išsaugojimo bei val- dymo priemones, užtikrina, kad išskirtinėje ekonominėje zonoje esantiems gyviesiems ištekliams nesukeltų grėsmės pernelyg dide- lis jų eksploatavimas. Kur tai naudinga, pakrantės valstybė ir kom- petentingos subregioninės, regioninės ar pasaulinės tarptautinės organizacijos bendradarbiauja siekdamos šio tikslo.

3. Tokios priemonės taip pat yra skirtos palaikyti ar atkurti gau- domų rūšių populiacijas tokiu lygiu, kuris galėtų užtikrinti mak- xxxxxxxx, tačiau išteklius tausojančius sugavimus, nustatomus ati- tinkamais ekologiniais ir ekonominiais veiksniais, įskaitant

pakrantės žvejų bendrijų ekonominius poreikius ir ypatingus besi- vystančių valstybių poreikius, taip pat atsižvelgiant į žvejybos metodus, išteklių tarpusavio sąveiką bei į visuotinai rekomenduo- jamus minimalius subregioninius, regioninius ar pasaulinius tarp- tautinius standartus.

4. Imdamasi tokių priemonių, pakrantės valstybė įvertina pasek- mes atskiroms gyvūnų rūšims, susijusiosioms su gaudomomis rūšimis ar priklausomoms nuo jų, tam, kad palaikytų ar atkurtų tokių susijusių ar priklausomų rūšių populiacijas tokiu lygiu, kad neiškiltų rimta grėsmė jų reprodukcijai.

5. Turima mokslinė informacija, sugavimų ir žvejybos pastangų statistika bei kiti su žuvų išteklių išsaugojimu susiję duomenys reguliariai pateikiami ir jais keičiamasi atsižvelgiant į aplinkybes kompetentingose subregioninėse, regioninėse, ar pasaulinėse tarptautinėse organizacijose, kartu dalyvaujant visoms suintere- suotoms valstybėms, taip pat toms valstybėms, kurių fiziniams ir juridiniams asmenims leista žvejoti išskirtinėje ekonominėje zonoje.

62 straipsnis

Gyvųjų išteklių panaudojimas

1. Nepažeisdama 61 straipsnio, pakrantės valstybė skatina opti- malų gyvųjų išteklių panaudojimą išskirtinėje ekonominėje zono- je.

2. Pakrantės valstybė nustato savo pajėgumus gaudyti gyvuosius išteklius išskirtinėje ekonominėje zonoje. Jei pakrantės valstybė negali sugauti viso leistino sugauti kiekio, ji, remdamasi sutarti- mis ar kitais susitarimais bei šio straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka ir sąlygomis, įstatymais ir kitais teisės aktais, leidžia kitoms valstybėms sugauti viso leistino sugauti kiekio likutį, atkreipdama ypatingą dėmesį į 69 ir 70 straipsnių nuostatas, ypač į nuostatas dėl besivystančių valstybių.

3. Pagal šį straipsnį leisdama kitas valstybes į savo išskirtinę eko- nominę zoną, pakrantės valstybė atsižvelgia į visus svarbius veiks- nius, įskaitant, inter alia, rajono gyvųjų išteklių reikšmę suintere- suotos pakrantės valstybės ekonomikai ir kitiems jos nacionaliniams interesams, 69 ir 70 straipsnių nuostatas, subre- giono ar regiono besivystančių valstybių poreikius sugauti dalį aukščiau minėto likučio ir būtinybę kiek įmanoma mažinti eko- nomikos sutrikimus tose valstybėse, kurių nacionaliniai subjektai tradiciškai žvejodavo šioje zonoje arba kurios dėjo daug pastangų, tirdamos bei nustatydamos gyvuosius išteklius.

4. Kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, žvejodami išskirtinėje ekonominėje zonoje, laikosi išsaugojimo priemonių ir kitos tvarkos bei sąlygų, numatytų pakrantės valstybės įstaty- muose ir kituose teisės aktuose. Šie įstatymai ir kiti teisės aktai turi atitikti šią konvenciją ir juose, inter alia, gali būti reglamentuojami šie klausimai:

a) žvejų, žvejybos laivų ir įrangos licencijavimas, įskaitant rin- kliavų ir kitokio atlyginimo mokėjimą, kuris besivystančioms pakrantės valstybėms gali būti adekvati kompensacija pinigais, įrenginiais ir technologija, susijusiais su žvejybos pramone;

b) rūšių, kurios gali būti gaudomos, ir žvejybos kvotų nustaty- mas, susiejant tokias kvotas su konkrečios rūšies ištekliais ar išteklių grupėmis arba su vieno laivo sugavimo kiekiais per tam tikrą laiką, arba su sugavimo kiekiais vienos valstybės fizi- niams ir juridiniams asmenims per konkretų laikotarpį;

c) žvejybos sezonų ir rajonų, žvejybos įrangos tipų, dydžių ir kie- kio, taip pat žvejybos laivų, kurie gali būti naudojami, tipų, dydžių ir kiekio nustatymas;

d) žuvų ir kitų rūšių, kurios gali būti gaudomos, amžiaus ir dydžio nustatymas;

e) informacijos, kurios reikalaujama iš laivų, įskaitant ataskaitas su statistiniais duomenimis apie žvejybos kiekius ir žvejybos pastangas bei pranešimus apie laivo vietą, nustatymas;

f) reikalavimas, pakrantės valstybei leidus ir jai kontroliuojant, vykdyti konkrečias žvejybos tyrimo programas, konkrečių tyrimų vykdymo reguliavimas, numatant laimikio mėginių paėmimo tvarką, tokių mėginių panaudojimą ir su tuo susiju- sių mokslinių duomenų pateikimą;

g) pakrantės valstybės stebėtojų ar stažuotojų paskyrimas į tokius laivus;

h) viso sugauto laimikio ar jo dalies iškrovimas iš tokių laivų pakrantės valstybės uostuose;

i) nuostatų ir sąlygų, susijusių su bendromis įmonėmis ar kito- mis bendromis priemonėmis, nustatymas;

j) reikalavimas apmokyti personalą ir perduoti žvejybos techno- logiją, įskaitant pakrantės valstybių galimybių žvejybos tyrimo darbuose didinimą;

k) priežiūros procedūros.

5. Pakrantės valstybės tinkamai praneša apie įstatymus ir kitus teisės aktus dėl gyvųjų išteklių išsaugojimo ir valdymo.

63 straipsnis

Gyvieji ištekliai, sutinkami dviejų ar daugiau pakrantės valstybių išskirtinėse ekonominėse zonose arba išskirtinėje ekonominėje zonoje ir rajone, esančiame tuojau už išskirtinės ekonominės zonos

1. Tais atvejais, kai tos pačios rūšies ištekliai arba susijusių rūšių ištekliai yra sutinkami dviejų ar daugiau pakrantės valstybių išskirtinėse ekonominėse zonose, šios valstybės stengiasi tiesio- giai arba per atitinkamas subregionines ar regionines organizaci- jas susitarti dėl priemonių koordinuoti ir užtikrinti tokių išteklių išsaugojimą ir gausinimą, nepažeidžiant kitų šios konvencijos nuostatų.

2. Tais atvejais, kai tos pačios rūšies ištekliai arba susijusių rūšių ištekliai yra sutinkami ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, ir rajo- ne, esančiame tuojau už išskirtinės ekonominės zonos, pakrantės valstybė ir valstybės, kurios gaudo tokių rūšių išteklius tokiame rajone, stengiasi tiesiogiai arba per atitinkamas subregionines ar regionines organizacijas susitarti dėl priemonių, kurių reikia, kad būtų išsaugoti šie ištekliai tame rajone.

64 straipsnis

Toli migruojančios rūšys

1. Pakrantės valstybė ir kitos valstybės, kurių fiziniai ir juridiniai asmenys žvejoja tam tikrame regione toli migruojančias rūšis, kurių sąrašas yra pateiktas I priede, tiesiogiai arba per atitinkamas tarptautines organizacijas bendradarbiauja, siekdamos užtikrinti tokių rūšių išsaugojimą ir skatinti optimalų jų panaudojimą visame regione – tiek išskirtinėje ekonominėje zonoje, tiek už jos. Tokiuose regionuose, dėl kurių nėra įsteigtos atitinkamos tarptautinės organizacijos, pakrantės valstybė ir kitos valstybės, kurių fiziniai ir juridiniai asmenys gaudo šias rūšis, bendradar- biauja tam, kad įkurtų tokią organizaciją ir dalyvautų jos darbe.

2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos papildomai su kito- mis šios dalies nuostatomis.

65 straipsnis

Jūros žinduoliai

Jokia šios V dalies nuostata neriboja pakrantės valstybės teisės ar atitinkamais atvejais tarptautinės organizacijos kompetencijos uždrausti, apriboti ar reguliuoti jūros žinduolių medžiojimą griež- čiau, negu numatyta šioje V dalyje. Valstybės bendradarbiauja, kad išsaugotų jūros žinduolius, o ypač siekdamos išsaugoti banginių šeimos gyvūnus, valdyti jų išteklius ir juos tirti veikia per atitin- kamas tarptautines organizacijas.

66 straipsnis

Anadrominių rūšių ištekliai

1. Valstybės, kurių upėse neršia anadrominės rūšys, yra labiau- siai suinteresuotos tokiais ištekliais ir atsakingos už juos.

2. Anadrominių rūšių kilmės valstybė užtikrina jų išteklių išsau- gojimą, nustatydama reikiamas žvejybos visuose vandenyse, kurie yra į sausumos pusę nuo jos išskirtinės ekonominės zonos išori- nių ribų, ir 3 dalies b punkte nurodytas žvejybos reguliavimo prie- mones. Kilmės valstybė, pasikonsultavusi su kitomis tokias rūšis gaudančiomis šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytomis valstybėmis, gali nustatyti bendrą leistiną sugauti kiekį šios valstybės upėse neršiančioms rūšims.

3. a) Anadrominės rūšys žvejojamos tik vandenyse, kurie yra į kranto pusę nuo išskirtinių ekonominių zonų išorinių ribų, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukelia ekonomikos sutrikimus kitoje valstybėje, kuri nėra anadrominių rūšių kilmės vals- tybė. Dėl tokios žvejybos, vykdomos už išskirtinės ekonominės zonos išorinių ribų, suinteresuotos valstybės konsultuojasi, siekdamos susitarti dėl tokios žvejybos tvar- kos ir sąlygų, deramai atsižvelgdamos į tokių rūšių išsaugo- jimo reikalavimus ir kilmės valstybės poreikius tokiems ište- kliams;

b) kilmės valstybė bendradarbiauja tam, kad sumažintų eko- nomikos sutrikimus valstybėse, žvejojančiose tokių rūšių išteklius, atsižvelgdama į tokių valstybių įprastinius sugavi- mus ir tokios veiklos pobūdį, taip pat į visus rajonus, kuriuose yra vykdoma tokia žvejyba;

c) naudojant anadrominių rūšių, kurios neršia kilmės valstybės upėse, išteklius, kilmės valstybė ypač atsižvelgia į b punkte nurodytas valstybes, kurios susitarimo su kilmės valstybe pagrindu dalyvauja veikloje, kuria siekiama atkurti minėtus išteklius, visų pirma šiam tikslui skiriant pinigines lėšas;

d) teisės aktų, susijusių su anadrominių rūšių ištekliais už išskirtinės ekonominės zonos, įgyvendinimas užtikrinamas kilmės valstybės ir kitų suinteresuotų valstybių susitarimo pagrindu.

4. Tais atvejais, kai anadrominės rūšys migruoja į arba per van- denis, kurie yra į kranto pusę nuo valstybės, kuri nėra kilmės vals- tybė, išskirtinės ekonominės zonos išorinių ribų, tokia valstybė bendradarbiauja su kilmės valstybe tokių išteklių išsaugojimo ir valdymo klausimais.

5. Anadrominių rūšių kilmės valstybė ir kitos valstybės, žvejojan- čios šias rūšis, susitaria dėl šio straipsnio nuostatų įgyvendinimo priemonių, tam tikrais atvejais tai darydamos padedant regioninėms organizacijoms.

67 straipsnis

Katadrominės rūšys

1. Pakrantės valstybė, kurios vandenyse katadrominės rūšys pra- leidžia didesnę savo gyvenimo ciklo dalį, atsako už tokių rūšių išteklių valdymą ir turi užtikrinti migruojančių žuvų įplaukimą į šiuos vandenis ir išplaukimą iš jų.

2. Katadrominės rūšys žvejojamos tik vandenyse į kranto pusę nuo išskirtinių ekonominių zonų išorinių ribų. Žvejojant išskirtinėse ekonominėse zonose, laikomasi šio straipsnio ir kitų šios konvencijos nuostatų dėl žvejybos išskirtinėse ekonominėse zonose.

3. Tais atvejais, kai katadrominės rūšys migruoja per kitos valstybės išskirtinės ekonominės zonos vandenis, nesvarbu, ar tai subrendusios, ar nesubrendusios žuvys, tokių rūšių išteklių valdy- mas ir jų žvejyba yra reglamentuojama šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės ir kitų suinteresuotų valstybių susitarimu. Toks susitarimas turi užtikrinti racionalų tokių rūšių išteklių val- dymą atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės atsakomybę už tokių rūšių išteklių valdymą.

68 straipsnis

Dugno gyvūnų rūšys

Ši V dalis netaikoma dugno gyvūnų rūšims, kurios yra apibrėžtos 77 straipsnio 4 dalyje.

69 straipsnis

Valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisės

1. Valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, turi teisę lygiomis teisėmis dalyvauti eksploatuojant atitinkamą to paties subregiono ar regiono pakrantės valstybių išskirtinių ekonominių zonų gyvųjų išteklių likučio dalį, atsižvelgiant į svarbias visų suintere- suotų valstybių ekonomines ir geografines aplinkybes bei vado- vaujantis šio straipsnio bei 61 ir 62 straipsnių nuostatomis.

2. Tokio dalyvavimo sąlygos ir būdai yra nustatomi dvišaliais, subregioniniais ar regioniniais suinteresuotų valstybių susitari- mais, atsižvelgiant, inter alia, į:

a) būtinybę išvengti žalingo poveikio pakrantės valstybės žvejų bendrijoms ar žvejybos pramonei;

b) tą mastą, kuriuo valstybė, neturinti priėjimo prie jūros, daly- vauja arba turi teisę dalyvauti pagal dvišalius, subregioninius

ar regioninius susitarimus eksploatuojant kitų pakrantės vals- tybių išskirtinių ekonominių zonų gyvuosius išteklius pagal šio straipsnio nuostatas;

c) tą mastą, kuriuo valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, ir valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, daly- vauja eksploatuojant pakrantės valstybės išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, bei į būtinybę išvengti ypatingos naštos paskirai pakrantės valstybei arba jos daliai;

d) atitinkamų valstybių poreikį aprūpinti savo gyventojus maisto produktais.

3. Jei pakrantės valstybės žvejybos pajėgumai pasiekia tokį lygį, kuris leidžia jai sužvejoti visą leistiną sugauti gyvųjų išteklių kiekį savo išskirtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė ir kitos suinteresuotos valstybės bendradarbiauja, sudarydamos lygiatei- sius dvišalius, subregioninius ar regioninius susitarimus, kurie leistų besivystančioms ir neturinčioms priėjimo prie jūros to paties subregiono ar regiono valstybėms dalyvauti eksploatuojant to subregiono ar regiono pakrantės valstybių išskirtinių ekonomi- nių zonų gyvuosius išteklius, tokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, kurios patenkintų visas šalis. Įgyvendinant šią nuostatą, atsižvel- giama ir į šio straipsnio 2 dalyje paminėtus veiksnius.

4. Išsivysčiusios valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, pagal šio straipsnio nuostatas turi teisę dalyvauti eksploatuojant gyvuo- sius išteklius tik to subregiono ar regiono išsivysčiusių pakrantės valstybių išskirtinėse ekonominėse zonose tiek, kiek pakrantės valstybė, suteikdama kitoms valstybėms teisę naudoti savo išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, atsižvelgė į būti- nybę sumažinti žalingą poveikį žvejų bendrijoms ir ekonomikos sutrikimus tose valstybėse, kurių fiziniai ir juridiniai asmenys tra- diciškai žvejojo šioje zonoje.

5. Ankstesnės nuostatos nekeičia subregioninių ar regioninių susitarimų, kuriais pakrantės valstybės gali suteikti to paties subre- giono ar regiono valstybėms, neturinčioms priėjimo prie jūros, tokias pačias ar pirmumo teises eksploatuoti gyvuosius išteklius išskirtinėse ekonominėse zonose.

70 straipsnis

Valstybių, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, teisės

1. Valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, turi teisę lygiomis teisėmis dalyvauti eksploatuojant atitinkamą to paties subregiono ar regiono pakrantės valstybių išskirtinių eko- nominių zonų gyvųjų išteklių likučio dalį, atsižvelgiant į svarbias

visų suinteresuotų valstybių ekonomines ir geografines aplinky- bes bei vadovaujantis šio straipsnio bei 61 ir 62 straipsnių nuo- statomis.

2. Šioje konvencijos V dalyje „Valstybės, kurių geografiniu požiū- riu nepalanki padėtis“ reiškia tokias pakrantės valstybes, taip pat uždarų ar pusiau uždarų jūrų pakrantės valstybes, kurios dėl savo geografinės padėties yra priklausomos nuo kitų valstybių išskirti- nių ekonominių zonų gyvųjų išteklių eksploatavimo tame subre- gione ar regione, kad galėtų adekvačiai aprūpinti savo gyventojus ar jų dalį žuvų produktais, ir taip pat tokias pakrantės valstybes, kurios negali turėti savo išskirtinių ekonominių zonų.

3. Tokio dalyvavimo sąlygos ir būdai yra nustatomi dvišaliais, subregioniniais ar regioniniais suinteresuotų valstybių susitari- mais, atsižvelgiant, inter alia, į:

a) būtinybę išvengti žalingo poveikio pakrantės valstybės žvejų bendrijoms ar žvejybos pramonei;

b) tą mastą, kokiu valstybė, kurios geografiniu požiūriu nepa- lanki padėtis, dalyvauja arba turi teisę dalyvauti pagal dviša- lius, subregioninius ar regioninius susitarimus eksploatuojant kitų pakrantės valstybių išskirtinių ekonominių zonų gyvuo- sius išteklius pagal šio straipsnio nuostatas;

c) tą mastą, kokiu valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepa- lanki padėtis, ir valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, daly- vauja eksploatuojant pakrantės valstybės išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, bei į būtinybę išvengti ypatingos naštos atskirai pakrantės valstybei arba jos daliai;

d) atitinkamų valstybių poreikį aprūpinti savo gyventojus maisto produktais.

4. Jei pakrantės valstybės žvejybos pajėgumai pasiekia tokį lygį, kuris leidžia jai sužvejoti visą leistiną sugauti gyvųjų išteklių kiekį savo išskirtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė ir kitos suinteresuotos valstybės bendradarbiauja sudarydamos lygiatei- siusdvišalius, subregioninius ar regioninius susitarimus, kurie leistų besivystančioms valstybėms ir valstybėms, kurių geografi- niu požiūriu nepalanki padėtis, esančioms to paties subregiono ar regiono, dalyvauti eksploatuojant to subregiono ar regiono pakrantės valstybių išskirtinių ekonominių zonų gyvuosius ištek- lius tokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, kurios patenkintų visas šalis. Įgyvendinant šią nuostatą, atsižvelgiama ir į šio straipsnio 3 dalyje nurodytus veiksnius.

5. Išsivysčiusios valstybės, kurių geografiniu požiūriu nepalanki padėtis, pagal šio straipsnio nuostatas turi teisę dalyvauti eksploa- tuojant gyvuosius išteklius tik to subregiono ar regiono išsivys- čiusių pakrantės valstybių išskirtinėse ekonominėse zonose

tiek, kiek pakrantės valstybė, suteikdama kitoms valstybėms teisę naudoti savo išskirtinės ekonominės zonos gyvuosius išteklius, atsižvelgė į būtinybę sumažinti žalingą poveikį žvejų bendrijoms ir ekonomikos sutrikimus tose valstybėse, kurių fiziniai ir juridi- niai asmenys tradiciškai žvejojo šioje zonoje.

6. Ankstesnės nuostatos nekeičia subregioninių ar regioninių susitarimų, kuriais pakrantės valstybės gali suteikti to paties subre- giono ar regiono valstybėms, kurių geografiniu požiūriu nepa- lanki padėtis, tokias pačias ar pirmumo teises eksploatuoti gyvuo- sius išteklius išskirtinėse ekonominėse zonose.

71 straipsnis

69 ir 70 straipsnių nuostatų netaikymas

69 ir 70 straipsnių nuostatos nėra taikomos pakrantės valstybėms, kurių ekonomika didžia dalimi priklauso nuo jos išskirtinės ekonominės zonos gyvųjų išteklių eksploatavimo.

72 straipsnis

Teisių perdavimo apribojimai

1. 69 ir 70 straipsniuose numatytos teisės, kurios leidžia eksploa- tuoti gyvuosius išteklius, negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai per- duotos trečiosioms valstybėms ar jų fiziniams ir juridiniams asme- nims nuomos ar licenzijos pagrindu, kuriant tam tikslui bendras įmones arba kitu būdu, dėl kurio tokios teisės būtų perduotos, išskyrus atvejus, kai suinteresuotos valstybės susitaria kitaip.

2. Ankstesnės nuostatos netrukdo suinteresuotoms valstybėms gauti techninę ar finansinę paramą iš trečiųjų valstybių ar tarp- tautinių organizacijų, kad būtų palengvintas naudojimasis tokio- mis teisėmis pagal 69 ir 70 straipsnius, tuo atveju, kai dėl to neat- siranda straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės.

73 straipsnis

Pakrantės valstybės įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymo užtikrinimas

1. Vykdydama savo suverenias teises tyrinėti, eksploatuoti, sau- goti ir valdyti gyvuosius išteklius išskirtinėje ekonominėje zono- je, pakrantės valstybė gali imtis priemonių, įskaitant laivo apžiūrą, patikrinimą, areštą ir teisminį tyrimą, kurios yra būtinos užtikrin- ti, kad būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuos pakrantės valstybė priėmė vadovaudamasi šia konvencija.

2. Areštuoti laivai ir jų įgulos turi būti paleidžiami iš karto po to, kai sumokamas pakankamo dydžio užstatas ar duodama kita garantija.

3. Nuobaudos, kurias taiko pakrantės valstybė už žvejybos įsta- tymų ir kitų teisės aktų pažeidimus išskirtinėje ekonominėje zonoje, negali numatyti laisvės atėmimo, jei suinteresuotos valstybės nėra pasirašiusios kitokio susitarimo, arba bet kokių kitų fizinių bausmių formų.

4. Kai areštuojamas ar sulaikomas užsienio laivas, pakrantės vals- tybė nedelsdama atitinkamais kanalais praneša valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas, apie veiksmus, kurių buvo imtasi, ir apie visas paskirtas nuobaudas.

74 straipsnis

Valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, išskirtinės ekonominės zonos delimitavimas

1. Valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, išskirtinė ekonominė zona yra delimituojama vadovaujantis sutartimi, sudaryta remiantis tarptautinės teisės normomis, nurodytomis Tarptautinio teisingumo teismo statuto 38 straipsnyje, tam, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas.

2. Jei per tam paprastai reikalingą laiką nepavyksta pasiekti jokio susitarimo, suinteresuotos valstybės vadovaujasi XV dalyje numa- tytomis procedūromis.

3. Kol dar nėra sudaryta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta sutartis, suinteresuotos valstybės, vadovaudamosi tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo dvasia, deda visas pastangas, kad būtų sudaryti praktinio pobūdžio laikini susitarimai ir kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu nebūtų sukelta grėsmė ar nebūtų trukdoma galutinei sutarčiai sudaryti. Tokie laikini susitarimai nedaro įtakos galuti- niam delimitavimui.

4. Jei tokia suinteresuotų valstybių sutartis jau galioja, klausimai, susiję su išskirtinės ekonominės zonos delimitavimu, yra spren- džiami pagal tokios sutarties nuostatas.

75 straipsnis

Jūrlapiai ir geografinių koordinačių sąrašai

1. Pagal šią V dalį, išskirtinės ekonominės zonos išorinės ribos linijos ir delimitavimo linijos, nustatytos vadovaujantis 74 straips- niu, yra pažymimos tokio mastelio ar mastelių jūrlapiuose, kurie yra pakankamai tikslūs jų padėčiai nustatyti. Prireikus vietoj tokių išskirtinės ekonominės zonos išorinės ribos linijų arba delimita- vimo linijų gali būti sudaromi taškų su geografinėmis koordinatėmis sąrašai, nurodant tų taškų geodezinius duomenis.

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia tokius jūrlapius arba geografinių koordinačių sąrašus ir kiekvieno tokio jūrlapio ar sąrašo kopijas deponuoja Jungtinių Tautų Generaliniam sekreto- riui.

VI DALIS

KONTINENTINIS ŠELFAS

76 Straipsnis

Kontinentinio šelfo sąvoka

1. Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas apima jūros dugną ir jo gelmes tų povandeninių rajonų, kurie tęsiasi už tos valstybės teritorinės jūros per visą jos sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, jei žemyno povandeninio krašto išorinė riba nesiekia šio atstumo.

2. Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas negali išeiti už ribų, kurios yra nurodytos šio straipsnio 4–6 dalyse.

3. Žemyno povandeninis kraštas apima pakrantės valstybės sau- sumos masyvo, esančio po vandeniu, tęsinį ir susideda iš šelfo paviršiaus ir jo gelmių, šlaito ir paaukštėjimo. Jis neapima vande- nyno dugno dideliuose gyliuose, taip pat vandenyno okeaninių kalnagūbrių ir jo gelmių.

4. a) vykdydama šią konvenciją, pakrantės valstybė nustato žemyno povandeninio krašto išorinę ribą, kai toks kraštas tęsiasi už 200 jūrmylių ribos nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, pagal:

i) liniją, išvestą pagal šio straipsnio 7 dalį, matuojant nuo labiausiai nutolusių fiksuotų taškų, ties kiekvienu iš jų nuosėdinių uolienų storis sudaro ne mažiau kaip 1 % trumpiausio atstumo nuo tokio taško iki kontinentinio šlaito papėdės, arba

ii) liniją, išvestą pagal šio straipsnio 7 dalį, matuojant nuo fiksuotų taškų, nutolusių ne toliau kaip per 60 jūrmylių nuo kontinentinio šlaito papėdės;

b) jei nėra įrodyta priešingai, kontinentinio šlaito papėdė yra nustatoma kaip nuolydžio didžiausio pokyčio taškas ties jo pagrindu.

5. Fiksuoti taškai, sudarantys ant jūros dugno kontinentinio šelfo išorinės ribos liniją, išvestą pagal šio straipsnio 4 dalies a punkto i ir ii papunkčius, neturi būti nutolę toliau kaip 350 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, arba toliau kaip 100 jūrmylių nuo 2 500 metrų izobatos – lini- jos, jungiančios taškus 2 500 metrų gylyje.

6. Nepaisant šio straipsnio 5 dalies nuostatų, ant povandeninių kalnagūbrių kontinentinio šelfo išorinė riba neturi būti nutolusi toliau kaip 350 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuo- jamas teritorinės jūros plotis. Ši straipsnio dalis netaikoma povan- deniniams iškilimams, kurie yra natūralūs žemyno povandeninio krašto komponentai, kaip antai: jo plynaukštės, iškilimai, gūbriai, sąnašiniai pylimai ir keteros.

7. Jei šelfas tęsiasi toliau negu 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, pakrantės vals- tybė nustato savo kontinentinio šelfo išorines ribas tiesiosiomis linijomis, kurių ilgis neturi viršyti 60 jūrmylių, jungiančiomis nustatytos geografinės platumos ir ilgumos taškus.

8. Duomenis apie kontinentinio šelfo ribas, esančias toliau negu

200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, pakrantės valstybė pateikia Kontinentinio šelfo ribų komisijai, sudarytai pagal II priedą teisingo geografinio atstovavimo pagrindu. Komisija pateikia pakrantės valstybėms rekomendacijas klausimais, susijusiais su jų kontinentinio šelfo išorinių ribų nustatymu. Šelfo ribos, kurias pakrantės valstybė nustato tokių rekomendacijų pagrindu, yra galutinės ir privalo- mos.

9. Pakrantės valstybė deponuoja Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui jūrlapius ir atitinkamą informaciją, įskaitant geodezi- nius duomenis, nurodančią pastovias tos valstybės kontinentinio šelfo išorines ribas. Generalinis sekretorius tinkamu būdu juos paskelbia.

10. Šio straipsnio nuostatos neturi įtakos kontinentinio šelfo delimitavimui tarp valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus.

77 straipsnis

Pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą

1. Pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis į kontinen- tinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploa- tavimu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės yra išimtinės: jei pakrantės valstybė nevykdo kontinentinio šelfo tyrimų ar neeks- ploatuoja jo gamtos turtų, niekas negali imtis tokios veiklos, neturėdamas pakrantės valstybės aiškaus sutikimo.

3. Pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą nepriklauso nuo jo užėmimo, nesvarbu, ar jis būtų faktinis, ar fiktyvus, taip pat nuo bet kokio pareiškimo tuo klausimu.

4. Šioje VI dalyje nurodytus gamtos turtus sudaro jūros dugno ir jo gelmių mineralai ir kiti negyvosios gamtos ištekliai bei gyvieji organizmai, priklausantys dugno gyvūnų rūšims, tai yra organiz- mai, kurie jų žvejybos metu yra nejudrūs ant jūros dugno arba po juo, arba negali judėti be nuolatinio fizinio kontakto su jūros dugnu ar jo gelmėmis.

78 straipsnis

Dengiančių vandenų ir oro erdvės teisinis statusas bei kitų valstybių teisės ir laisvės

1. Pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą nekeičia konti- nentinį šelfą dengiančių vandenų ir oro erdvės virš tų vandenų tei- sinio statuso.

2. Naudodamasi teisėmis į kontinentinį šelfą, pakrantės valstybė neturi pažeisti ar nepateisinamai trukdyti kitų valstybių laivybai ir trukdyti joms naudotis kitomis teisėmis ir laisvėmis, numatyto- mis šioje konvencijoje.

79 straipsnis

Povandeniniai kabeliai ir vamzdynai kontinentiniame šelfe

1. Visos valstybės turi teisę kloti povandeninius kabelius ir vamz- dynus kontinentiniame šelfe laikydamosi šio straipsnio nuostatų.

2. Jei tik yra atsižvelgiama į pakrantės valstybės teisę imtis rei- kiamų priemonių, susijusių su kontinentinio šelfo tyrinėjimu, jo gamtos turtų eksploatavimu ir teršimo iš vamzdynų prevencija, sumažinimu ir kontrole, pakrantės valstybė negali trukdyti kloti ar aptarnauti tokius kabelius ir vamzdynus.

3. Tokių kontinentiniame šelfe klojamų vamzdynų trasai nustatyti reikalingas pakrantės valstybės sutikimas.

4. Jokia šios VI dalies nuostata neriboja pakrantės valstybės teisės nustatyti kabelių ar vamzdynų klojimo jos teritorijoje ar teritorinėje jūroje sąlygas, taip pat neriboja jos jurisdikcijos kabe- liams ar vamzdynams, paklotiems arba naudojamiems tyrinėjant kontinentinį šelfą arba eksploatuojant jo gamtos turtus, taip pat eksploatuojant dirbtines salas, įrenginius ir statinius, priklausan- čius jos jurisdikcijai.

5. Klodamos povandeninius kabelius ar vamzdynus, valstybės deramai atsižvelgia į jau paklotus kabelius ar vamzdynus. Visų pirma neturi būti pablogintos esamų kabelių ir vamzdynų remonto galimybės.

80 straipsnis

Dirbtinės salos, įrenginiai ir statiniai kontinentiniame šelfe

60 straipsnis mutatis mutandis yra taikomas dirbtinėms saloms, įrenginiams ir statiniams kontinentiniame šelfe.

81 straipsnis

Gręžimo darbai kontinentiniame šelfe

Pakrantės valstybė turi išimtinę teisę suteikti leidimą vykdyti grę- žimo darbus, bet kokiais tikslais atliekamus kontinentiniame šel- fe, ir juos reguliuoti.

82 straipsnis

Įmokos ir įnašai eksploatuojant kontinentinį šelfą už 200 jūrmylių ribos

1. Pakrantės valstybė moka įmokas ar įnašus natūra už kontinen- tinio šelfo negyvosios gamtos turtų eksploatavimą už 200 jūrmy- lių ribos nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis.

2. Įmokos ir įnašai mokami kasmet nuo visų gavybos mastų kon- krečioje eksploatavimo vietoje po pirmų penkerių gavybos metų toje eksploatavimo vietoje. Šeštaisiais metais įmokos ar įnašo dydis sudaro 1 % visos gavybos eksploatavimo vietoje vertės ar masto. Kiekvieniems kitiems metams šis dydis didinamas1% iki dvyliktų metų ir toliau mokami 7 %. Į gavybos mastą neįskaičiuojami ištekliai, kurie yra sunaudojami eksploatavimui.

3. Besivystanti valstybė, kuri importuoja mineralines medžiagas, išgaunamas jos kontinentiniame šelfe, yra atleidžiama nuo tokių įmokų ar įnašų už tokias mineralines medžiagas.

4. Įmokos ar įnašai mokami per Instituciją, kuri paskirsto juos valstybėms, šios konvencijos šalims, remdamasi teisingo padali- jimo kriterijumi, atsižvelgiant į besivystančių valstybių, ypač į mažiausiai išsivysčiusių ir neturinčių priėjimo prie jūros valsty- bių, interesus ir poreikius.

83 straipsnis

Valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, kontinentinio šelfo delimitavimas

1. Valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, kontinen- tinis šelfas yra delimituojamas vadovaujantis sutartimi, sudaryta remiantis tarptautinės teisės normomis, nurodytomis Tarptauti- nio teisingumo teismo statuto 38 straipsnyje, tam, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas.

2. Jei per tam paprastai reikalingą laiką nepavyksta pasiekti jokio susitarimo, suinteresuotos valstybės vadovaujasi XV dalyje numa- tytomis procedūromis.

3. Kol dar nėra sudaryta šio straipsnio 1 dalyje nurodyta sutartis, suinteresuotos valstybės, vadovaudamosi tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo dvasia, deda visas pastangas, kad būtų sudaryti praktinio pobūdžio laikini susitarimai ir kad šiuo pereinamuoju laikotarpiu nebūtų sukelta grėsmė ar nebūtų trukdoma galutinei sutarčiai sudaryti. Tokie laikini susitarimai nedaro įtakos galuti- niam delimitavimui.

4. Jei tokia suinteresuotų valstybių sutartis jau galioja, klausimai, susiję su kontinentinio šelfo delimitavimu, yra sprendžiami pagal tokios sutarties nuostatas.

84 straipsnis

Jūrlapiai ir geografinių koordinačių sąrašai

1. Pagal šią VI dalį kontinentinio šelfo išorinės ribos linijos ir deli- mitavimo linijos, nustatytos vadovaujantis 83 straipsniu, yra pažymimos tokio mastelio ar mastelių jūrlapiuose, kurie yra pakankamai tikslūs jų padėčiai nustatyti. Prireikus vietoj tokių išo- rinių kraštinių kontinentinio šelfo linijų arba delimitavimo linijų gali būti sudaromi taškų su geografinėmis koordinatėmis sąrašai, nurodant tų taškų geodezinius duomenis.

2. Pakrantės valstybė tinkamu būdu paskelbia tokius jūrlapius arba geografinių koordinačių sąrašus ir kiekvieno tokio jūrlapio ar sąrašo kopijas deponuoja Jungtinių Tautų Generaliniam sekreto- riui, ir, jei juose yra nurodytos kontinentinio šelfo išorinės ribos linijos, Institucijos Generaliniam sekretoriui.

85 straipsnis

Tunelių kasimas

Ši VI dalis nepažeidžia pakrantės valstybės teisės eksploatuoti jūros dugno gelmes kasant tunelius, nesvarbu, koks būtų vandens sluoksnio virš gelmių storis.

VII DALIS

ATVIRA JŪRA

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

86 straipsnis

VII dalies nuostatų taikymas

VII dalies nuostatos yra taikomos visoms jūros dalims, kurios neįeina į valstybės išskirtinę ekonominę zoną, teritorinę jūrą ar vidaus vandenis arba į salyno valstybės salyno vandenis. Šis straipsnis neriboja tų laisvių, kuriomis pagal 58 straipsnį visos valstybės naudojasi išskirtinėje ekonominėje zonoje.

87 straipsnis

Atviros jūros laisvė

1. Atvira jūra visoms valstybėms – tiek pakrantės, tiek ir neturin- čios priėjimo prie jūros – yra atvira. Atviros jūros laisve

naudojamasi pagal sąlygas, nustatytas šioje konvencijoje bei kitose tarptautinės teisės normose. Į atviros jūros laisvės sąvoką, tiek pakrantės valstybėms, tiek ir valstybėms, neturinčioms priėjimo prie jūros, inter alia įeina:

a) laivybos laisvė;

b) skridimo laisvė;

c) laisvė kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus laikantis VI dalies;

d) laisvė statyti tarptautinės teisės leidžiamas dirbtines salas ir kitus įrenginius laikantis VI dalies;

e) žvejybos laisvė laikantis 2 skyriuje nurodytų sąlygų;

f) mokslinių tyrimų laisvė laikantis VI ir XIII dalių.

2. Naudodamosi šiomis laisvėmis, valstybės deramai atsižvelgia į kitų valstybių interesus naudotis atviros jūros laisve bei į šioje konvencijoje nustatytas teises vykdyti veiklą rajone.

88 straipsnis

Atviros jūros naudojimas taikiems tikslams

Atvira jūra yra naudojama išimtinai taikiems tikslams.

89 straipsnis

Pretenzijų dėl suvereniteto atviroje jūroje negaliojimas

Bet kurios valstybės bandymas pajungti bet kurią atviros jūros dalį savo suverenitetui yra negaliojantis.

90 straipsnis

Laivybos teisė

Kiekviena valstybė – tiek pakrantės, tiek ir neturinti priėjimo prie jūros – turi teisę, kad atviroje jūroje plaukiotų laivai su jos vėliava.

91 straipsnis

Laivų nacionalinė priklausomybė

1. Kiekviena valstybė nustato sąlygas, kuriomis ji suteikia savo nacionalinę priklausomybę laivams, registruoja laivus savo terito- rijoje ir suteikia teisę plaukioti su savo vėliava. Laivai turi tos valstybės nacionalinę priklausomybę, su kurios vėliava jie turi teisę plaukioti. Valstybę ir laivą turi sieti tikri ryšiai.

2. Kiekviena valstybė išduoda atitinkamus dokumentus laivams, kuriems ji suteikia teisę plaukioti su savo vėliava.

92 straipsnis

Laivų statusas

1. Laivai plaukioja tik su vienos valstybės vėliava ir, išskyrus ypa- tingus atvejus, kurie yra numatyti tarptautinėse sutartyse arba šioje konvencijoje, atviroje jūroje jiems galioja tik tos valstybės jurisdikcija. Laivas negali keisti vėliavos kelionės arba sustojimo uoste metu, išskyrus tuos atvejus, kai iš tikrųjų pasikeičia laivo nuosavybės teisė arba jo registras.

2. Laivas, kuris plaukioja su dviejų ar daugiau valstybių vėliavomis, naudodamas jas kaip patogiau, negali reikalauti iš bet kokios kitos valstybės pripažinti kurią nors nacionalinę priklau- somybę ir gali būti prilygintas laivui, neturinčiam jokios nacionalinės priklausomybės.

93 straipsnis

Xxxxxx, plaukiojantys su Jungtinių Tautų, jos specializuotų agentūrų ir Tarptautinės atominės energijos agentūros vėliava

Ankstesni straipsniai netaikomi laivams, kurie yra Jungtinių Tautų, jos specializuotų agentūrų ar Tarptautinės atominės ener- gijos agentūros oficialioje tarnyboje ir plaukioja su organizacijos vėliava.

94 straipsnis

Valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, pareigos

1. Kiekviena valstybė tinkamai vykdo savo jurisdikciją ir kontrolę administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais laivuose, plaukiojančiuose su jos vėliava.

2. Visų pirma kiekviena valstybė:

a) tvarko laivų registrą, kuriame yra nurodomi su jos vėliava plaukiojančių laivų pavadinimai ir kiti duomenys, išskyrus tuos laivus, kuriems dėl jų mažo dydžio nėra taikomos visuo- tinai pripažįstamos tarptautinės taisyklės, ir

b) pagal savo vidaus teisės normas įgyvendina jurisdikciją kiek- vienam su jos vėliava plaukiojančiam laivui, taip pat laivo kapitonui, pareigūnams ir įgulos nariams, kiek tai susiję su laivo administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais.

3. Kiekviena valstybė su jos vėliava plaukiojančiuose laivuose imasi tinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas jūroje, atsižvelgiant, inter alia, į:

a) laivų konstrukciją, įrangą ir tinkamumą plaukioti;

b) laivų įgulos komplektavimą, jos darbo sąlygas ir apmokymą, atsižvelgiant į taikytinus tarptautinius aktus;

c) signalų naudojimą, ryšių palaikymą ir susidūrimų išvengimo priemones.

4. Taip pat imamasi priemonių, kurios yra reikalingos užtikrinti, kad:

a) kiekvieną laivą prieš jo registravimą ir atitinkamais intervalais po to tikrintų kvalifikuotas laivų inspektorius ir kad laive būtų jūrlapių, laivininkystės leidinių ir navigacijos įrangos, kurie yra būtini saugiai laivybai;

b) kiekvienam laivui vadovautų kapitonas ir pareigūnai, turintys reikiamą kvalifikaciją, visų pirma jūreivystės, navigacijos, ryšių ir jūros technikos srityse, ir kad laivo įgula būtų tinkamos kva- lifikacijos ir sudėties, atsižvelgiant į laivo tipą, dydį bei jame naudojamus mechanizmus ir įrengimus;

c) laivo kapitonas, pareigūnai ir, kiek tai yra reikalinga, laivo įgula būtų susipažinusi ir laikytųsi taikomų tarptautinių taisy- klių, susijusių su žmonių gyvybės apsauga jūroje, susidūrimų išvengimu, jūros teršimo prevencija, sumažinimu bei kontrole ir ryšio palaikymu radijo bangomis.

5. Imdamasi 3 ir 4 dalyse nurodytų priemonių, kiekviena vals- tybė turi laikytis visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir praktikos, taip pat imtis visų veiksmų, kad būtų užtikrintas jų laikymasis.

6. Valstybė, kuri turi aiškų pagrindą manyti, kad laivui nebuvo tinkamai vykdoma jurisdikcija ir kontrolė, gali pranešti apie tokius faktus valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas. Gavusi tokį pranešimą, valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, išnagrinėja šį klausimą ir, jei reikia, imasi visų priemonių padėčiai ištaisyti.

7. Kiekviena valstybė organizuoja tyrimą, kuriam vadovauja rei- kiamos kvalifikacijos asmuo arba asmenys, dėl kiekvienos jūrų avarijos ar nelaimingo atsitikimo laivybos atviroje jūroje metu, jei tai yra susiję su laivu, plaukiojančiu su jos vėliava, ir jei dėl to žuvo ar buvo sunkiai sužaloti kitos valstybės piliečiai arba padaryta didelės žalos kitos valstybės laivams ar įrenginiams arba jūros aplinkai. Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, ir kita suin- teresuota valstybė bendradarbiauja vykdydamos bet kokį tyrimą, kuriam vadovauja toji kita valstybė, dėl bet kokios tokios jūrų ava- rijos ar nelaimingo atsitikimo laivybos jūroje metu.

95 straipsnis

Karo laivų imunitetas atviroje jūroje

Karo laivai atviroje jūroje turi visišką imunitetą nuo bet kurios valstybės jurisdikcijos, išskyrus valstybės, su kurios vėliava plau- kioja laivas, jurisdikciją.

96 straipsnis

Valstybės ne komerciniais tikslais naudojamų laivų imunitetas

Laivai, kurie priklauso valstybei ar yra jos eksploatuojami ir kurie yra naudojami tik valstybės ne komerciniais tikslais, atviroje jūroje turi visišką imunitetą nuo bet kurios valstybės jurisdikcijos, išsky- rus valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, jurisdikciją.

97 straipsnis

Baudžiamoji jurisdikcija dėl susidūrimų jūroje ar bet kokių kitų su navigacija susijusių nelaimingų atsitikimų

1. Atviroje jūroje susidūrus laivams ar įvykus bet kokiam kitam su laivyba susijusiam nelaimingam atsitikimui, dėl kurio kapito- nas ar bet kuris kitas laive dirbantis asmuo atsako baudžiamąja ar drausmine tvarka, baudžiamoji ar drausminė byla tokiam asme- niui gali būti iškelta tik tos valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba valstybės, kurios pilietis yra šis asmuo, teismo ar admi- nistracinių institucijų.

2. Sprendžiant drausminės atsakomybės klausimus, tik ta vals- tybė, kuri išdavė laivavedžio diplomą arba kvalifikacijos liudijimą ar licenciją, yra kompetentinga po tinkamo teisinio proceso anu- liuoti tokius dokumentus net ir tuo atveju, kai jų turėtojas nėra dokumentus išdavusios valstybės pilietis.

3. Tik valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, valdžios insti- tucijos gali nurodyti areštuoti ar sulaikyti laivą, net jei tai būtina tyrimui atlikti.

98 straipsnis

Pareiga suteikti pagalbą

1. Kiekviena valstybė įpareigoja su jos vėliavą plaukiojančio laivo kapitoną, kiek tai įmanoma, nesukeliant rimto pavojaus pačiam laivui, įgulai ar keleiviams:

a) suteikti pagalbą bet kokiam asmeniui jūroje, jei iškyla jo žūties pavojus;

b) vykti didžiausiu galimu greičiu gelbėti nelaimėje atsidūrusių žmonių, jei buvo pranešta, kad jiems reikalinga pagalba, jei tik tokia pagalba gali būti suteikta;

c) susidūrus laivams, suteikti pagalbą kitam laivui, jo įgulai ir keleiviams, bei, jei yra įmanoma, pranešti kitam laivui savo laivo pavadinimą, registracijos uostą ir artimiausią uostą, kuriame jis sustos.

2. Kiekviena pakrantės valstybė skatina adekvačios ir veiksmin- gos paieškos ir gelbėjimo tarnybos, atsakingos už saugą jūroje ir virš jos, kūrimą, veiklą ir aprūpinimą, bei, jei to reikalauja aplinkybės, dvišaliais regioniniais susitarimais šiuo tikslu bendra- darbiauja su kaimyninėmis valstybėmis.

99 straipsnis

Draudimas vežti vergus

Kiekviena valstybė imasi veiksmingų priemonių, kad būtų užkirs- tas kelias vežti vergus laivais, kurie turi teisę plaukioti su šios valstybės vėliava, ir kad už tai būtų baudžiama, taip pat kad būtų

užkirstas kelias neteisėtam jos vėliavos panaudojimui tokiems tikslams. Bet koks vergas, radęs prieglobstį bet kokiame laive, nesvarbu, su kokios valstybės vėliava toks laivas plaukioja, yra laisvas ipso facto.

100 straipsnis

Pareiga bendradarbiauti užkertant kelią piratavimui

Visos valstybės, kiek įmanoma, bendradarbiauja, kad užkirstų kelią piratavimui atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, esančioje už valstybių jurisdikcijos ribų.

101 straipsnis

Piratavimo sąvoka

Piratavimu laikomas bet koks iš šių veiksmų:

a) bet kokie neteisėti prievartos ar sulaikymo veiksmai arba bet koks grobimas, kurį asmeniniais tikslais įvykdo privataus laivo ar privataus orlaivio įgula ar keleiviai ir kuris yra nukreiptas:

i) atviroje jūroje prieš kitą laivą ar orlaivį arba prieš asmenis ar nuosavybę, esančius tokiame laive ar orlaivyje;

ii) prieš laivą, orlaivį, asmenis ar nuosavybę, esančius už vals- tybių jurisdikcijos ribų;

b) bet koks savanoriškas dalyvavimas naudojant laivą ar orlaivį žinant faktus, dėl kurių tas laivas ar orlaivis laikomas piratų laivu ar orlaiviu;

c) bet koks veiksmas, skatinantis ar sąmoningai padedantis atlikti veiksmus, kurie yra aprašyti a ar b punkte.

102 straipsnis

Karo laivo, valstybės laivo ar valstybės orlaivio, kurių įgula sukėlė maištą, piratavimas

101 straipsnyje apibrėžti piratavimo veiksmai, kuriuos įvykdė karo laivas, valstybės laivas ar valstybės orlaivis, kurių įgula sukėlė maištą ir perėmė laivo ar orlaivio kontrolę, yra prilyginami veiks- mams, kuriuos atlieka privatus laivas ar orlaivis.

103 straipsnis

Piratų laivo ar orlaivio sąvoka

Laivas ar orlaivis yra laikomi piratų laivu ar orlaiviu, jei asmenys, kurie jį kontroliuoja, planuoja jį panaudoti atlikti vieną iš 101 straipsnyje nurodytų veiksmų. Jis tokiu laikomas, jei laivas ar orlaivis buvo panaudotas įvykdyti tokiems veiksmams, tol, kol jis išlieka kontroliuojamas tokius veiksmus įvykdžiusių asmenų.

104 straipsnis

Piratų laivo ar orlaivio nacionalinės priklausomybės išsaugojimas ar praradimas

Nepaisant to, kad laivas ar orlaivis tapo piratų laivu ar orlaiviu, jis gali išsaugoti savo nacionalinę priklausomybę. Piratų laivo ar orlaivio nacionalinės priklausomybės išsaugojimo arba praradimo klausimas yra sprendžiamas pagal tos valstybės, kurios naciona- linė priklausomybė buvo suteikta tokiam laivui ar orlaiviui, teisę.

105 straipsnis

Laivo ar orlaivio konfiskavimas

Atviroje jūroje arba bet kokioje kitoje vietoje, kurioje negalioja nė vienos valstybės jurisdikcija, bet kuri valstybė gali konfiskuoti piratų laivą ar orlaivį arba laivą ar orlaivį, kuris buvo piratų užgrobtas ir yra jų kontroliuojamas, ir areštuoti asmenis bei turtą, esančius tokiame laive ar orlaivyje. Valstybės, kuri konfiskavo piratų laivą ar orlaivį, teismai sprendžia, kokios bausmės turi būti paskirtos bei kokių veiksmų reikėtų imtis dėl tokių laivų, orlaivių ir turto, atsižvelgiant į sąžiningai veikiančių trečiųjų šalių teises.

106 straipsnis

Atsakomybė už konfiskavimą be pakankamos priežasties

Jei piratavimu įtariamas laivas ar orlaivis buvo konfiskuotas be pakankamos priežasties, jį konfiskavusi valstybė atlygina valsty- bei, kurios nacionalinę priklausomybę turi areštuotas laivas ar orlaivis, bet kokius nuostolius ar žalą, kurių ji patyrė dėl tokio konfiskavimo.

107 straipsnis

Laivai ir orlaiviai, turintys teisę konfiskuoti už piratavimą

Konfiskuoti laivą ar orlaivį dėl piratavimo gali tik karo laivai ar kariniai orlaiviai arba kiti laivai ar orlaiviai, kurie turi aiškius ski- riamuosius ženklus, rodančius, kad jie atlieka valstybės tarnybą ir yra įgalioti atlikti tokius veiksmus.

108 straipsnis

Neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba

1. Visos valstybės bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybai, kuria pažeisdami tarptautines konvencijas užsiima laivai atviroje jūro- je.

2. Valstybė, kuri turi rimtą pagrindą manyti, kad laivas, kuris plaukioja su jos vėliava, užsiima neteisėta narkotinių ir psichotro- pinių medžiagų prekyba, gali prašyti kitų valstybių pagalbos, kad tam būtų užkirstas kelias.

109 straipsnis

Transliavimas iš atviros jūros be leidimo

1. Visos valstybės bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią trans- liavimui iš atviros jūros be leidimo.

2. Šioje konvencijoje „transliavimas be leidimo“ – garsinių radijo ar televizijos laidų transliavimas gyventojams iš laivo ar įrenginių atviroje jūroje, atliekamas pažeidžiant tarptautines taisykles, išsky- rus nelaimės signalų perdavimą.

3. Bet koks asmuo, transliuojantis be leidimo, gali būti traukia- mas baudžiamojon atsakomybėn:

a) teisme tos valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas;

b) teisme tos valstybės, kurioje yra užregistruoti įrenginiai;

c) teisme tos valstybės, kurios pilietis yra šis asmuo;

d) teisme bet kurios valstybės, kurioje toks transliavimas gali būti priimamas, arba

e) teisme bet kurios valstybės, kurioje tokios transliacijos trukdo sankcionuotam radijo ryšiui.

4. Valstybė, turinti jurisdikciją pagal šio straipsnio 3 dalį ir rem- damasi 110 straipsnio nuostatomis, gali atviroje jūroje areštuoti bet kokį asmenį ar laivą, transliuojantį be leidimo, ir konfiskuoti transliavimo aparatūrą.

110 straipsnis

Apžiūros teisė

1. Išskyrus atvejus, kai įsikišimas grindžiamas įgaliojimais, kuriuos suteikia tarptautinė sutartis, karo laivas, sutikęs atviroje jūroje užsienio laivą, neturintį visiško imuniteto pagal 95 ir 96 straipsnius, neturi teisės atlikti tokio laivo apžiūros, jei nėra pakankamo pagrindo įtarti, kad:

a) laivas užsiima piratavimu;

b) laivas užsiima prekyba vergais;

c) laivas užsiima transliavimu be leidimo ir valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, turi 109 straipsnyje nurodytą jurisdik- ciją;

d) laivas neturi nacionalinės priklausomybės;

e) laivas turi tą pačią nacionalinę priklausomybę kaip ir karo lai- vas, nors pirmasis ir plaukia su kitos valstybės vėliava arba atsisako iškelti savo valstybės vėliavą.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais karo laivas gali patikrinti laivo teisę plaukti su jo iškelta valstybės vėliava. Tuo tikslu į įtartiną laivą jis gali pasiųsti pareigūno vadovaujamą valtį. Jei toks įtarimas išlieka ir po dokumentų patikrinimo, karo laivas gali tęsti tokio laivo tikrinimą, kuris turi būti atliekamas imantis visų reikiamų atsargumo priemonių.

3. Jei įrodymų, patvirtinančių tokį įtarimą, nerandama ir jei tik- rinamas laivas neįvykdė jokių veiksmų, kurie galėtų pateisinti tokį įtarimą, laivui yra atlyginami bet kokie nuostoliai ar žala, kurių jis patyrė dėl tokio tikrinimo.

4. Šios nuostatos kariniams orlaiviams taikomos mutatis mutan- dis.

5. Šios nuostatos yra taip pat taikomos ir kitiems tinkamu būdu įgaliotiems laivams ar orlaiviams, kurie turi aiškius skiriamuosius ženklus, rodančius, kad jie priklauso valstybės tarnybai.

111 straipsnis

Persekiojimo karštais pėdsakais teisė

1. Persekioti užsienio laivą karštais pėdsakais gali būti imtasi tada, kai pakrantės valstybės kompetentingos valdžios institucijos turi rimtą pagrindą manyti, kad laivas pažeidė tos valstybės įstatymus ar kitus teisės aktus. Toks persekiojimas turi būti pradėtas, kai užsienio laivas ar viena iš jo valčių yra persekiojančios valstybės vidaus vandenyse, salyno vandenyse, teritorinėje jūroje arba gretutinėje zonoje, ir gali būti tęsiamas už teritorinės jūros ar gretutinės zonos ribų tik tuo atveju, jei persekiojimo procesas nebuvo nutrūkęs. Nėra būtina, kad tuo metu, kai užsienio laivas, esantis teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje, gauna įsakymą sustoti, tokį įsakymą davęs laivas taip pat būtų teritorinėje jūroje ar gretutinėje zonoje. Jei užsienio laivas yra gretutinėje zonoje, kaip apibrėžta 33 straipsnyje, persekiojimas gali būti pradėtas tik tuo atveju, jei buvo pažeistos teisės, kurių apsaugai buvo įkurta tokia gretutinė zona.

2. Persekiojimo karštais pėdsakais teisė galioja mutatis mutandis dėl pažeidimų išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinenti- niame šelfe, įskaitant saugumo zonas aplink kontinentinio šelfo įrenginius, kai tokie pažeidimai pažeidžia pakrantės valstybės įsta- tymus ir kitus teisės aktus, taikomus pagal šią konvenciją išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, įskai- tant ir tokias saugumo zonas.

3. Persekiojimo karštais pėdsakais teisė nustoja galioti, jei perse- kiojamas laivas įplaukia į savo valstybės arba trečiosios valstybės teritorinę jūrą.

4. Laikoma, kad persekiojimas karštais pėdsakais yra prasidėjęs tik tuo atveju, jei persekiojantis laivas turimomis ir praktiškai tai- kytinomis priemonėmis įsitikino, kad persekiojamas laivas ar viena iš jo valčių arba kitos plaukiojančios priemonės, kurios vei- kia kartu ir naudoja persekiojamą laivą kaip bazę, yra teritorinėje jūroje arba atitinkamai gretutinėje zonoje ar išskirtinėje ekonominėje zonoje ar virš kontinentinio šelfo. Persekiojimas gali būti pradėtas tik po to, kai buvo duotas vaizdinis ar garsinis sig- nalas sustoti už tokio atstumo, kad būtų galima iš to užsienio laivo tokį signalą pamatyti ar išgirsti.

5. Persekiojimo karštais pėdsakais teise gali pasinaudoti tik karo laivai ar kariniai orlaiviai arba kiti laivai ar orlaiviai, kurie turi aiš- kius skiriamuosius ženklus, rodančius, kad jie yra valstybės tarny- boje ir yra įgalioti atlikti tokius veiksmus.

6. Jei persekiojimą karštais pėdsakais vykdo orlaivis:

a) mutatis mutandis galioja šio straipsnio 1–4 dalių nuostatos;

b) orlaivis, kuris duoda įsakymą sustoti, turi pats aktyviai perse- kioti laivą tol, kol atvyksta pakrantės valstybės laivas ar kitas orlaivis, kurį iškvietė persekiojantis orlaivis, ir perima perse- kiojimą, jei pats orlaivis negali sulaikyti laivo. Norint pateisinti laivo sulaikymą už teritorinės jūros ribų neužtenka, kad laivas būtų orlaivio vien pastebėtas darant pažeidimą arba įtariamas padaręs pažeidimą, jei nebuvo įsakyta laivui sustoti ir šio laivo nepradėjo persekioti tas pats orlaivis arba kiti orlaiviai ar lai- vai, kurie tęsė persekiojimą be pertrūkio.

7. Negalima reikalauti, kad laivas, kuris buvo sulaikytas valstybės jurisdikcijos ribose ir palydėtas į tos valstybės uostą siekiant, kad kompetentingos valdžios institucijos atliktų tyrimą, būtų išlaisvin- tas vien tuo pagrindu, kad laivas šios kelionės metu plaukė per išskirtinės ekonominės zonos arba atviros jūros dalį, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių tai buvo būtina.

8. Jei laivas buvo sustabdytas ar sulaikytas už teritorinės jūros ribų tokiomis aplinkybėmis, kurios nepateisina persekiojimo karš- tais pėdsakais teisės panaudojimo, laivui yra atlyginami bet kokie nuostoliai ar žala, kuriuos jis galėjo patirti dėl tokio persekiojimo.

112 straipsnis

Teisė kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus

1. Už kontinentinio šelfo ribų ant atviros jūros dugno visos valstybės turi teisę kloti povandeninius kabelius ir vamzdynus.

2. Tokiems kabeliams ir vamzdynams yra taikomos 79 straips- nio 5 dalies nuostatos.

113 straipsnis

Povandeninio kabelio ar vamzdyno nutraukimas ar pažeidimas

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, numa- tančius, kad nutraukus ar pažeidus atviroje jūroje paklotą povan- deninį kabelį, jei tai tyčia ar dėl nusikalstamo neatsargumo padaro laivas, plaukiojantis su šios valstybės vėliava, arba asmuo, kuriam galioja šios valstybės jurisdikcija, ir jei taip nutraukus ar pažeidus kabelį gali nutrūkti arba būti sutrikdytas telegrafo arba telefono ryšys, taip pat nutraukus ar pažeidus povandeninį vamzdyną arba aukštos įtampos elektros kabelį taikoma baudžiamoji atsako- mybė. Ši nuostata taip pat taikoma veikai, kuria siekiama nutraukti ar pažeisti arba kuri gali sukelti tokį nutraukimą ar pažeidimą. Tačiau šios nuostatos netaikomos, jei nutraukė ar pažeidė asmenys, kurie taip elgėsi teisėtai, stengdamiesi išsigelbėti patys arba išgelbėti savo laivus, prieš tai ėmęsi visų reikalingų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta tokio nutraukimo ar pažeidimo.

114 straipsnis

Kito povandeninio kabelio ar vamzdyno savininko įvykdytas povandeninio kabelio ar vamzdyno nutraukimas ar pažeidimas

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriuose nustato, kad jei asmenys, kuriems galioja šios valstybės jurisdik- cija ir kurie yra povandeninio kabelio ar vamzdyno, pakloto atvi- roje jūroje, savininkai, tiesdami ar remontuodami tokį kabelį ar vamzdyną nutraukia ar pažeidžia kitą povandeninį kabelį ar vamzdyną, tai jie turi padengti to kito povandeninio kabelio ar vamzdyno remonto išlaidas.

115 straipsnis

Nuostolių, atsiradusių siekiant išvengti povandeninio kabelio ar vamzdyno pažeidimo, atlyginimas

Kiekviena valstybė priima įstatymus ir kitus teisės aktus tam, kad užtikrintų, jog povandeninio kabelio ar vamzdyno savininkas atlygintų nuostolius laivų savininkams, kurie įrodo, kad prarado inkarą, tinklą ar kokią nors kitą žvejybos įrangą stengdamiesi

išvengti povandeninio kabelio ar vamzdyno pažeidimo, su sąly- ga, kad prieš tai laivo savininkai ėmėsi visų protingų atsargumo priemonių.

2 SKYRIUS

ATVIROS JŪROS GYVŲJŲ IŠTEKLIŲ IŠSAUGOJIMAS IR VALDYMAS

116 straipsnis

Teisė žvejoti atviroje jūroje

Kiekviena valstybė turi teisę, kad jos fiziniai ir juridiniai asmenys verstųsi žvejyba atviroje jūroje, atsižvelgiant į:

a) įsipareigojimus, atsirandančius dėl jos sudarytų tarptautinių sutarčių;

b) pakrantės valstybių teises ir pareigas, taip pat jų interesus, numatytus, inter alia, 63 straipsnio 2 dalyje bei 64–67 straips- niuose, ir

c) šio skyriaus nuostatas.

117 straipsnis

Valstybių pareiga savo fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu imtis priemonių išsaugoti atviros jūros gyvuosius išteklius

Visos valstybės turi pareigą savo fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu vienašališkai imtis tokių priemonių, kurių reikia išsau- goti atviros jūros gyvuosius išteklius, arba bendradarbiauti su kitomis valstybėmis imantis tokių priemonių kartu.

118 straipsnis

Valstybių bendradarbiavimas siekiant išsaugoti ir valdyti gyvuosius išteklius

Valstybės bendradarbiauja siekdamos išsaugoti ir valdyti gyvuo- sius išteklius atviros jūros rajonuose. Valstybės, kurių fiziniai ir juridiniai asmenys eksploatuoja tos pačios rūšies arba tame pačiame rajone skirtingų rūšių gyvuosius išteklius, derasi siekda-

mos taikyti priemones, kurių reikia išsaugoti tuos gyvuosius ištek- lius. Kur tai reikalinga, valstybės bendradarbiauja, kad siekiant šio tikslo būtų įkurtos subregioninės ar regioninės žvejų organizaci- jos.

119 straipsnis

Atviros jūros gyvųjų išteklių išsaugojimas

1. Nustatydamos leistinus sugauti kiekius ir kitas gyvųjų išteklių atviroje jūroje išsaugojimo priemones, valstybės:

a) vykdo priemones, kurios yra skirtos, remiantis suinteresuotų valstybių patikimiausiais mokslo duomenimis, palaikyti ar atkurti gaudomų rūšių populiacijas tokiu lygiu, kuris galėtų užtikrinti maksimalius, tačiau išteklius tausojančius sugavi- mus, kurie nustatomi remiantis atitinkamais ekologiniais ir ekonominiais veiksniais, įskaitant ypatingus besivystančių valstybių poreikius, taip pat atsižvelgiant į žvejybos metodus, išteklių tarpusavio sąveiką bei į visuotinai rekomenduojamus minimalius subregioninius, regioninius ar pasaulinius tarptau- tinius standartus;

b) įvertina pasekmes toms su gaudomomis rūšimis susijusioms ar nuo jų priklausomoms rūšims tam, kad palaikytų ar atkurtų tokių susijusių ar priklausomų rūšių populiacijas tokiu lygiu, kad neiškiltų rimta grėsmė jų reprodukcijai.

2. Turima mokslinė informacija, sugavimų ir žvejybos pastangų statistika bei kiti su žuvų išteklių išsaugojimu susiję duomenys reguliariai pateikiami ir jais keičiamasi atsižvelgiant į aplinkybes kompetentingose subregioninėse, regioninėse ar pasaulinėse tarptautinėse organizacijose, kartu dalyvaujant visoms suintere- suotoms valstybėms.

3. Suinteresuotos valstybės užtikrina, kad atviros jūros gyvųjų išteklių išsaugojimo priemonės ir jų įgyvendinimas nesukeltų for- malios ar faktinės kurios nors valstybės žvejų diskriminacijos.

120 straipsnis

Jūros žinduoliai

65 straipsnis taip pat taikomas saugant ir valdant jūros žinduolių išteklius atviroje jūroje.

VIII DALIS

SALŲ REŽIMAS

121 straipsnis

Salų režimas

1. Sala yra natūraliai susiformavusi vandens apsupta sausuma, kuri potvynio metu lieka iškilusi virš vandens paviršiaus.

2. Išskyrus 3 dalyje numatytus atvejus, salos teritorinė jūra, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfas yra nustatomi pagal šios konvencijos nuostatas, taikomas kitoms sausumos teritorijoms.

3. Uolos, kurios netinka gyventi žmonėms arba vykdyti savarankišką ekonominę veiklą, neturi savo išskirtinės ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo.

IX DALIS

UŽDAROS AR PUSIAU UŽDAROS JŪROS

122 straipsnis

Sąvoka

Šioje konvencijoje „uždara ar pusiau uždara jūra“ – įlanka, baseinas ar jūra, kuriuos supa dvi ar daugiau valstybių ir kurie jungiasi su kita jūra ar vandenynu siauru išėjimu arba kuriuos visiškai ar iš esmės sudaro dviejų ar daugiau valstybių teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės zonos.

123 straipsnis

Uždarų ar pusiau uždarų jūrų pakrantės valstybių bendradarbiavimas

Uždarų ar pusiau uždarų jūrų pakrantės valstybės turėtų bendradarbiauti tarpusavyje įgyvendindamos savo teises ir vykdydamos savo pareigas, numatytas šioje konvencijoje. Tam tikslui jos tiesiogiai arba per atitinkamą regioninę organizaciją siekia:

a) koordinuoti jūros gyvųjų išteklių valdymą, išsaugojimą, tyrinėjimą ir eksploatavimą;

b) koordinuoti savo teisių ir pareigų įgyvendinimą dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;

c) koordinuoti savo mokslinių tyrimų politikos kryptis, o tam tikrais atvejais – rajone vykdyti bendras mokslinių tyrimų programas;

d) jei tikslinga, įgyvendindamos šio straipsnio nuostatas kviesti bendradarbiauti kitas suinteresuotas valstybes arba tarptautines organizacijas.

X DALIS

VALSTYBIŲ, NETURINČIŲ PRIĖJIMO PRIE JŪROS, TEISĖ PATEKTI Į JŪRĄ IR IŠ JOS BEI TRANZITO LAISVĖ

124 straipsnis

Vartojamos sąvokos

1. Šioje konvencijoje:

a) „valstybė, neturinti priėjimo prie jūros“ – valstybė, kuri neturi jūros pakrantės;

b) „tranzito valstybė“ – valstybė, kuri turi jūros pakrantę arba jos neturi ir kuri yra tarp valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, ir jūros, per kurios teritoriją vykstama tranzitu;

c) „vykimas tranzitu“ – žmonių, bagažo, prekių ir transporto priemonių gabenimas per vienos ar daugiau tranzito valstybių teritoriją, kai judėjimas per tokią teritoriją vyksta atliekant ar

neatliekant krovos, sandėliavimo, krovinių paskirstymo ar transporto priemonių rūšių keitimo operacijų, sudaro tik atskirą kelionės, kuri prasideda ar baigiasi valstybėje, neturin- čioje priėjimo prie jūros, dalį;

d) „transporto priemonės“ – tai:

i) geležinkelių ir kelių transporto priemonės, jūrų, ežerų ir upių laivai;

ii) jei to reikalauja vietos sąlygos, nešikai ir nešuliniai gyvu- liai.

2. Valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, ir tranzito valstybės gali susitarti, kad į transporto priemonių sąvoką, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų transporto priemonių, būtų įtraukti vamzdy- nai, dujotiekiai ir kitos transporto priemonės.

125 straipsnis

Teisė patekti į jūrą ir iš jos bei tranzito laisvė

1. Valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, turi teisę patekti į jūrą ir iš jos tam, kad pasinaudotų šioje konvencijoje numatyto- mis savo teisėmis, įskaitant ir teises, susijusias su atviros jūros laisve ir bendru žmonijos paveldu. Tuo tikslu valstybės, neturin- čios priėjimo prie jūros, naudojasi tranzito laisve per tranzito valstybės teritoriją visų rūšių transporto priemonėmis.

2. Dėl naudojimosi tranzito laisve sąlygų ir būdų valstybės, netu- rinčios priėjimo prie jūros, ir atitinkamos tranzito valstybės sudaro dvišalius, subregioninius ar regioninius susitarimus.

3. Tranzito valstybės, įgyvendindamos visišką suverenitetą visoje savo teritorijoje, gali imtis priemonių, kurių reikia užtikrinti, kad šioje X dalyje numatytos valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, teisės ir lengvatos jokiais būdais nepažeistų tranzito valstybių teisėtų interesų.

126 straipsnis

Didžiausio palankumo režimo netaikymas

Kai taikomas didžiausio palankumo režimas, šios konvencijos nuostatos ir specialių susitarimų dėl naudojimosi teise patekti į jūrą ir iš jos nuostatos, nustatančios valstybių, kurių ypatinga geo- grafinė padėtis ar kurios neturi priėjimo prie jūros, teises ir leng- vatas, nėra įtraukiamos.

127 straipsnis

Muitai, mokesčiai ir kitos rinkliavos

1. Vykimas tranzitu nėra apmokestinamas jokiais muitais, mokesčiais ar kitomis rinkliavomis, išskyrus tas rinkliavas, kurios yra imamos už konkrečias suteiktas, su tokiu tranzitu susijusias paslaugas.

2. Mokesčiai ir rinkliavos už vykstančias tranzitu transporto prie- mones ir naudojimąsi kita įranga, kuri yra suteikiama valstybėms, neturinčioms priėjimo prie jūros, neturi būti didesni už mokes- čius ir rinkliavas, kurie imami už tranzito valstybės naudojamas transporto priemones.

128 straipsnis

Laisvosios zonos ir muitinės procedūras paspartinanti infrastruktūra

Siekdamos sudaryti patogesnes sąlygas vykti tranzitu, tranzito valstybės ir valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, gali susitar- ti, kad tranzito valstybių atvykimo ir išvykimo uostuose bus stei- giamos laisvosios zonos ir muitinės procedūras paspartinanti infrastruktūra.

129 straipsnis

Bendradarbiavimas kuriant ir tobulinant transporto priemones

Jei tranzito valstybėse nėra transporto priemonių, kurios užtik- rintų naudojimąsi tranzito laisve, arba jei esamos transporto priemonės, įskaitant uostų įrangą ir įrenginius, yra visiškai netin- kamos, tranzito valstybės ir suinteresuotos valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, gali bendradarbiauti statant ir gerinant šias transporto priemones.

130 straipsnis

Priemonės, skirtos išvengti vėlavimų ar kitų techninių nesklandumų vykstant tranzitu

1. Tranzito valstybės imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų išvengta vėlavimų ar kitų techninio pobūdžio nesklandumų vyks- tant tranzitu.

2. Kilus tokių vėlavimų ar nesklandumų, tranzito valstybių ir suinteresuotų valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, kompeten- tingos institucijos bendradarbiauja, kad tokie vėlavimai ar nesklandumai būtų skubiai pašalinti.

131 straipsnis

Vienodas traktavimas jūrų uostuose

Laivai, plaukiojantys su valstybės, neturinčios priėjimo prie jūros, vėliava, jūrų uostuose yra traktuojami taip pat kaip ir kiti užsie- nio laivai.

132 straipsnis

Didesnių tranzito galimybių suteikimas

Ši konvencija jokiu būdu nereiškia, kad turi būti atšaukiamos tranzito lengvatos, nustatytos valstybių, šios konvencijos šalių,

susitarimu ar suteiktos kurios nors valstybės, šios konvencijos šalies, jei tokios lengvatos yra didesnės, negu tos, kurios yra numatytos šioje konvencijoje. Ši konvencija taip pat jokiu būdu neužkerta kelio ateityje nustatyti didesnių tranzito lengvatų.

XI DALIS

RAJONAS

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

133 straipsnis

Vartojamos sąvokos

Šioje XI dalyje:

a) „ištekliai“ – visi kieti, skysti ar dujiniai mineraliniai ištekliai, įskaitant polimetalų junginius, esantys šiame rajone ant jūros dugno ar jo gelmėse;

b) rajone išgauti ištekliai vadinami „mineralais“.

134 straipsnis

XI dalies taikymo sritis

1. XI dalis yra taikoma rajonui.

2. Veiklą rajone reglamentuoja XI dalies nuostatos.

3. Reikalavimai dėl jūrlapių arba geografinių koordinačių sąrašų, nustatančių 1 straipsnio 1 dalies i punkte minimas ribas, depona- vimo ir paskelbimo yra nurodyti VI dalyje.

4. Jokia šio straipsnio nuostata neturi įtakos kontinentinio šelfo išorinių ribų nustatymui pagal VI dalį ir valstybių su priešingais ar gretimais krantais delimitavimo susitarimų galiojimui.

135 straipsnis

Dengiančių vandenų ir oro erdvės teisinis statusas

Nei XI dalis, nei jokios pagal XI dalį suteiktos teisės ar naudojima- sis jomis neturi įtakos rajoną dengiančių vandenų ar oro erdvės virš šių vandenų teisiniam statusui.

2 SKYRIUS

RAJONĄ REGLAMENTUOJANTYS PRINCIPAI

136 straipsnis

Bendras žmonijos paveldas

Rajonas ir jo ištekliai yra bendras žmonijos paveldas.

137 straipsnis

Rajono ir jo išteklių teisinis statusas

1. Nė viena valstybė negali reikšti pretenzijų į bet kurią šio rajono dalį ar jo išteklius ar naudotis juose suverenitetu ar suvereniomis teisėmis, nė viena valstybė arba fizinis ar juridinis asmuo negali pasisavinti jokios šio rajono dalies. Nepripažįstamos jokios tokio pobūdžio pretenzijos ar naudojimasis suverenitetu ar suverenio- mis teisėmis ar toks pasisavinimas.

2. Visos teisės į šio rajono išteklius priklauso visai žmonijai, kurios vardu veikia Institucija. Šie ištekliai negali būti nusavinti. Tačiau rajone išgauti mineralai gali būti nusavinti tik vadovaujan- tis šios XI dalies nuostatomis ir minėtos Institucijos nustatytomis teisės normomis ir tvarka.

3. Jokia valstybė arba fizinis ar juridinis asmuo negali reikšti pre- tenzijų, įgyti ar naudotis teisėmis kitaip, negu nustatyta šioje XI dalyje. Priešingu atveju nėra pripažįstama jokia tokio pobūdžio pretenzija, teisių įgijimas ar naudojimasis jomis.

138 straipsnis

Valstybių elgesys rajone

Valstybių elgesys rajone turi atitikti šios XI dalies nuostatas, Jung- tinių Tautų Chartijoje išdėstytus principus bei kitas tarptautinės

teisės normas, siekiant išsaugoti taiką ir saugumą bei skatinti tarp- tautinį bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą.

139 straipsnis

Pareiga užtikrinti, kad konvencijos būtų laikomasi, ir atsakomybė už žalą

1. Valstybės šalys įsipareigoja užtikrinti, kad visa valstybių šalių, jų valstybės įmonių arba fizinių ar juridinių asmenų, kurie yra jų nacionaliniai subjektai ar yra tokių valstybių šalių ar jų naciona- linių subjektų veiksmingai kontroliuojami, veikla šiame rajone būtų vykdoma pagal šią XI dalį. Tas pats įsipareigojimas taikomas ir tarptautinėms organizacijoms, vykdančioms veiklą rajone.

2. Nepažeidžiant tarptautinės teisės normų bei III priedo

22 straipsnio nuostatų, bet kokia žala, padaryta dėl to, kad valstybės šalys ar tarptautinės organizacijos nevykdo šioje XI dalyje nustatytų įsipareigojimų, užtraukia atsakomybę; kartu veikiančios valstybės šalys ar tarptautinės organizacijos atsako solidariai. Tačiau valstybė šalis nėra atsakinga už žalą, padarytą šios XI dalies nuostatų nesilaikančio asmens, kurį ji remia pagal 153 straipsnio 2 dalies b punktą, jei ši valstybė šalis ėmėsi visų būtinų ir atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas veiksmin- gas šios XI dalies ir priedų laikymasis pagal 153 straipsnio 4 dalį ir III priedo 4 straipsnio 4 dalį.

3. Valstybės šalys, tarptautinių organizacijų narės, imasi tinkamų priemonių užtikrinti šio straipsnio įgyvendinimą šiose organiza- cijose.

140 straipsnis

Žmonijos interesai

1. Visa veikla rajone, kaip nurodyta šioje XI dalyje, turi būti vyk- doma visos žmonijos labui, nesvarbu, kokia būtų pakrantės vals- tybių ar valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, geografinė padėtis, ir ypač atsižvelgiant į besivystančių valstybių ir tautų, kurios nepasiekė visiškos nepriklausomybės ar kito Jungtinių Tautų pripažįstamo savivaldos statuso pagal Generalinės Asamblėjos Rezoliuciją Nr. 1514 (XV) ar kitas taikytinas Generalinės Asamblėjos rezoliucijas, interesus.

2. Institucija imasi priemonių, kad finansinė ar ekonominė nau- da, gauta iš veiklos rajone, būtų teisingai paskirstyta naudojant tinkamus metodus ir nediskriminuojančiu pagrindu pagal 160 straipsnio 2 dalies f punkto i papunktį.

141 straipsnis

Rajono naudojimas tik taikiais tikslais

Rajonas gali būti naudojamas tik taikiais tikslais visų valstybių, nesvarbu, ar jos būtų pakrantės valstybės, ar valstybės, neturin- čios priėjimo prie jūros, nediskriminuojant ir nepažeidžiant kitų šios XI dalies nuostatų.

142 straipsnis

Pakrantės valstybių teisės ir teisėti interesai

1. Visa veikla rajone, susijusi su rajone esančiais išteklių telkiniais, kurių dalis priklauso valstybių jurisdikcijai, turi būti vykdoma deramai atsižvelgiant į teises ir teisėtus tų pakrantės valstybių, kurių jurisdikcijai priklauso šie išteklių telkiniai, interesus.

2. Siekiant išvengti minėtų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, su suinteresuota valstybe yra konsultuojamasi bei taikoma išanksti- nio informavimo sistema. Tais atvejais, kai šiame rajone vykdoma veikla gali baigtis nacionalinei jurisdikcijai priklausančių išteklių eksploatavimu, yra būtinas suinteresuotų pakrantės valstybių suti- kimas.

3. Nei ši XI dalis, nei pagal ją suteiktos ar naudojamos teisės nekeičia pakrantės valstybės teisės imtis priemonių pagal XII dalies atitinkamas nuostatas, jei tai būtina užkirsti kelią, sušvelninti ar pašalinti rimtą ir neišvengiamą pavojų jų pakrantei ar su ja susi- jusiems interesams dėl užteršimo arba jo grėsmės ar kitų pavo- jingų reiškinių, kuriuos sukelia ar jiems daro įtaką veikla rajone.

143 straipsnis

Moksliniai jūros tyrinėjimai

1. Moksliniai jūros tyrinėjimai rajone yra vykdomi tik taikiais tikslais ir visos žmonijos labui pagal XIII dalį.

2. Institucija gali atlikti mokslinius jūros tyrinėjimus, susijusius su rajonu ar jame esančiais ištekliais, ir gali šiais tikslais sudaryti sutartis. Institucija remia ir skatina rajone vykdomus mokslinius

jūros tyrinėjimus bei koordinuoja ir platina tokių tyrinėjimų ir analizių rezultatus, kai jie tampa prieinami.

3. Valstybės šalys gali vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus rajo- ne. Valstybės šalys skatina tarptautinį bendradarbiavimą rajono mokslinių jūros tyrinėjimų srityje:

a) dalyvaudamos per tarptautines programas ir skatindamos įvai- rių valstybių specialistų ir Institucijos bendradarbiavimą moks- linių jūros tyrinėjimų srityje;

b) užtikrindamos, kad Institucijos ar kitų tarptautinių organiza- cijų pastangomis būtų kuriamos programos besivystančių valstybių ar technologiškai mažiau išsivysčiusių valstybių labui, siekiant:

i) stiprinti jų tyrinėjimų galimybes;

ii) rengti jų ir Institucijos specialistus taikyti tyrinėjimų meto- dus ir rezultatus;

iii) remti jų kvalifikuotų specialistų įdarbinimą vykdyti tyrinėjimus rajone;

c) veiksmingai platindamos turimus tyrimų ir analizių rezultatus per Instituciją ar kitais tinkamais tarptautiniais kanalais.

144 straipsnis

Technologijų perdavimas

1. Vadovaudamasi šia konvencija, Institucija imasi priemonių:

a) įgyti technologijų ir mokslo žinių, susijusių su veikla šiame rajone, ir

b) remti ir skatinti tokių technologijų ir mokslo žinių perdavimą besivystančioms valstybėms, kad visos valstybės šalys iš to turėtų naudos.

2. Šiuo tikslu Institucija ir valstybės šalys bendradarbiauja skatin- damos su veikla šiame rajone susijusių technologijų ir mokslo žinių perdavimą, kad įmonė ir visos valstybės šalys turėtų naudos. Visų pirma jos inicijuoja ir remia:

a) su veikla rajone susijusių technologijų perdavimo įmonei ir besivystančioms valstybėms programas, sudarant, inter alia, galimybes įmonei ir besivystančioms valstybėms naudotis ati- tinkama technologija lygiomis ir priimtinomis sąlygomis;

b) priemones, skirtas įmonės technologijų ir besivystančių vals- tybių technologijų tobulinimui, visų pirma sudarant galimy- bes įmonės ir besivystančių valstybių specialistams mokytis jūros mokslų ir technologijų srityje bei jų visateisiam dalyva- vimui veikloje rajone.

145 straipsnis

Jūros aplinkos apsauga

Vadovaujantis šia konvencija, turi būti imamasi būtinų priemo- nių dėl veiklos rajone, siekiant užtikrinti veiksmingą jūros aplin- kos apsaugą nuo žalingų pasekmių, kurios gali atsirasti dėl tokios veiklos. Šiuo tikslu Institucija priima reikiamas normas, taisykles ir procedūras, siekdama, inter alia:

a) užkirsti kelią, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos ir pakrantės teršimą ir kitus pavojus, taip pat jūros aplinkos eko- loginio balanso pažeidimo grėsmę, ypač didelį dėmesį skiriant apsaugai nuo žalingų pasekmių, kylančių dėl gręžimo, dugno valymo, žemės siurbimo, atliekų išmetimo bei su šia veikla susijusių įrenginių, vamzdynų ar kitų įrengimų statybos ir eks- ploatavimo;

b) apsaugoti ir išlaikyti gamtos turtus rajone ir užkirsti kelią žalai tos jūros aplinkos florai ir faunai.

146 straipsnis

Žmonių gyvybių apsauga

Kalbant apie veiklą rajone, turi būti imamasi reikiamų priemonių, kurios užtikrintų žmonių gyvybių veiksmingą apsaugą. Šiuo tikslu Institucija priima atitinkamas normas, taisykles ir procedūras, kurios papildo galiojančias tarptautinės teisės normas, įtvirtintas atitinkamose sutartyse.

147 straipsnis

Veiklos rajone ir jūros aplinkoje suderinimas

1. Veikla rajone vykdoma deramai atsižvelgiant į kitą veiklą jūros aplinkoje.

2. Veiklai rajone vykdyti naudojami įrenginiai turi atitikti šias sąlygas:

a) tokie įrenginiai yra surenkami, statomi ir išmontuojami tik vadovaujantis šia XI dalimi ir pagal Institucijos nustatytas nor- mas, taisykles ir procedūras. Apie tokių įrenginių surinkimą,

statymą ir išmontavimą turi būti tinkamai pranešta, taip pat turi būti taikomos nuolatinės priemonės, įspėjančios apie jų buvimą;

b) tokie įrenginiai negali būti statomi vietose, kuriose jie trukdytų naudotis pripažintais tarptautinei laivybai svarbiais jūrų kori- doriais, taip pat intensyvios žvejybos plotuose;

c) aplink tokius įrenginius yra nustatomos tinkamai pažymėtos apsaugos zonos, užtikrinančios laivybos bei įrenginių sau- gumą. Tokių apsaugos zonų forma ir padėtis negali sudaryti juostos, kuri trukdytų laivams teisėtai patekti į konkrečias jūros zonas ar laivybai tarptautiniais jūrų koridoriais;

d) tokie įrenginiai yra naudojami tik taikiais tikslais;

e) tokie įrenginiai neturi salų statuso. Jie neturi savo teritorinės jūros ir jų buvimas neturi įtakos teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo ribų nustatymui.

3. Kita veikla jūros aplinkoje vykdoma deramai atsižvelgiant į veiklą rajone.

148 straipsnis

Besivystančių valstybių dalyvavimas rajone vykdomoje veikloje

Kaip numatyta šioje XI dalyje, turi būti remiamas besivystančių valstybių veiksmingas dalyvavimas rajone vykdomoje veikloje, deramai atsižvelgiant į jų ypatingus interesus ir poreikius, ypač atsižvelgiant į valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, ar kurių nepalanki geografinė padėtis, ypatingą poreikį nugalėti kliūtis, kylančias dėl jų nepalankios padėties ir dėl didelio atstumo nuo rajono bei sudėtingo patekimo į jį ir iš jo.

149 straipsnis

Archeologiniai ir istoriniai objektai

Visi rajone rasti archeologinio ir istorinio pobūdžio objektai yra saugomi arba panaudojami visos žmonijos labui, didelį dėmesį skiriant į kilmės valstybės arba kilmės krašto, arba kultūrinės kilmės valstybės, arba istorinės ar archeologinės kilmės valstybės pirmenybės teises.

3 SKYRIUS

RAJONO IŠTEKLIŲ PANAUDOJIMAS

150 straipsnis

Rajone vykdomos veiklos politikos kryptys

Veikla rajone, kaip nurodyta šioje XI dalyje, yra vykdoma taip, kad būtų prisidedama prie pasaulio ekonomikos palankios plėtros bei tarptautinės prekybos subalansuoto augimo ir būtų skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas, užtikrinant visų valstybių, ypač besivystančių valstybių, visapusišką vystymąsi, kartu siekiant užtikrinti:

a) rajono išteklių panaudojimą;

b) tvarkingą, saugų ir racionalų rajono išteklių valdymą, įskaitant efektyvią veiklą rajone, taip pat, laikantis protingų išsaugojimo principų, tai, kad būtų išvengta nereikalingų sąnaudų;

c) galimybių dalyvauti tokioje veikloje plėtojimą, visų pirma pagal 144 ir 148 straipsnius;

d) Institucijos dalyvavimą paskirstant pajamas ir technologijų perdavimą įmonei ir besivystančioms valstybėms, kaip numa- tyta šioje konvencijoje;

e) didesnę tokių mineralų, kurių kartu su mineralais iš kitų šalti- nių tiekimą reikia užtikrinti vartotojams, gavybą rajone;

f) skatinimą teisingų ir stabilių, pelningų gamintojams ir sąži- ningų vartotojams rajone ar iš kitų šaltinių išgautų mineralų kainų bei ilgalaikės pasiūlos ir paklausos pusiausvyros išlai- kymą;

g) visų valstybių šalių, nesvarbu, kokia jų socialinė ar ekonominė santvarka ir geografinė padėtis, galimybių dalyvauti panaudo- jant rajono išteklius didinimą bei veiklos šiame rajone mono- polizavimo prevenciją;

h) besivystančių valstybių apsaugą nuo neigiamo poveikio jų ekonomikai ar jų eksporto pajamoms dėl konkretaus mineralo kainos ar to mineralo eksporto mažėjimo, jei tokį mažėjimą sukėlė 151 straipsnyje numatyta veikla rajone;

i) bendro paveldo naudojimą visos žmonijos labui, ir

j) kad sąlygos rajone išgautų mineralų ir iš tokių mineralų paga- mintų prekių importui į rinką nebūtų labiau palankios negu pačios palankiausios sąlygos, taikomos importui iš kitų šalti- nių.

151 straipsnis

Gavybos politikos kryptys

1. a) nepažeisdama 150 straipsnyje nurodytų tikslų ir siekdama įgyvendinti to straipsnio h punktą, Institucija veikiančiuose forumuose arba naujų susitarimų ar sutarčių pagrindu, kuriuose dalyvauja visos suinteresuotos šalys ir gamintojai bei vartotojai, imasi visų būtinų priemonių tam, kad paremtų prekių, pagamintų iš rajone išgautų mineralų, rinkų plėtotę, veiksmingumą ir stabilumą gamintojams pelningo- mis ir vartotojams sąžiningomis kainomis. Visos valstybės šalys bendradarbiauja siekdamos šio tikslo;

b) Institucija turi teisę dalyvauti bet kokioje konferencijoje, kurioje dalyvautų visos suinteresuotos šalys, taip pat gamin- tojai bei vartotojai tokių prekių klausimais. Institucija turi teisę tapti tokiose konferencijose pasiektų susitarimų ar sutarčių šalimi. Institucijos dalyvavimas bet kokiuose šiais susitarimais ar sutartimis įkurtuose organuose siejamas su gavybos rajone klausimais ir yra reglamentuojamas šių organų atitinkamų taisyklių;

c) Institucija vykdo savo įsipareigojimus pagal šioje dalyje nurodytus susitarimus ar sutartis tokiu būdu, kad būtų užtikrintas vienodas ir nediskriminuojantis jų įgyvendini- mas dėl visų atitinkamų mineralų gavybos rajone. Kartu Ins- titucija laikosi sudarytų sutarčių sąlygų ir patvirtintų įmonės darbų planų.

2. a) šio straipsnio 3 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu komercinė gavyba pagal patvirtintą darbų planą nevykdoma tol, kol operatorius nepateikia Institucijai prašymo ir negauna leidimo gavybai. Tokių leidimų gavybai negali būti prašoma ir jie negali būti išduodami anksčiau kaip penkeri metai iki planuojamos komercinės gavybos pagal darbų

planą pradžios, išskyrus atvejus, kai, atsižvelgiant į projekto vykdymo pobūdį ir tvarkaraštį, Institucijos normos, taisyklės ir procedūros numato kitą laikotarpį;

b) prašydamas leidimo gavybai, operatorius nurodo metinį nikelio kiekį, kurį numatoma išgauti pagal patvirtintą darbų planą. Prašyme pateikiama išlaidų, kurias darbų vykdytojas turės gavęs leidimą ir kurios yra deramai apskaičiuotos, kad jis galėtų pradėti komercinę gavybą planuojamu metu, sąmata;

c) įgyvendindama a ir b punktus, Institucija nustato reikiamus darbų vykdymo reikalavimus pagal III priedo 17 straipsnį;

d) Institucija išduoda gavybos leidimą dėl prašomo gavybos masto, išskyrus atvejį, jei prašomo masto ir jau leisto gavy- bos masto bendra suma viršija nikelio gavybos maksimalią normą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 4 dalį leidimo išda- vimo metais, bet kuriais planuotos gavybos metais pereina- mojo laikotarpio metu;

e) išduotas leidimas gavybai ir patvirtintas prašymas tampa patvirtinto darbų plano dalimi;

f) Jei operatoriaus prašymas suteikti gavybos leidimą yra atme- tamas pagal d punktą, operatorius gali bet kuriuo metu pakartotinai pateikti prašymą Institucijai.

3. Pereinamasis laikotarpis prasideda likus penkeriems metams iki sausio 1 dienos tų metų, kuriais pagal patvirtintą darbų planą turėtų prasidėti pirma komercinė gavyba. Jei pirma komercinė gavyba uždelsiama ir nepradedama planuotais metais, pereina- mojo laikotarpio pradžia ir apskaičiuota maksimali gavybos norma yra reikiamai koreguojamos. Minėtas pereinamasis laiko- tarpis trunka 25 metus ar baigiasi iki 155 straipsnyje nurodytos Įvertinimo konferencijos pradžios arba iki dienos, kurią įsigalioja šio straipsnio 1 dalyje nurodyti nauji susitarimai ar sutartys, atsiž- velgiant į tai, kas įvyksta anksčiau. Institucija atgauna šiame straipsnyje nurodytus įgaliojimus dėl likusios pereinamojo laiko- tarpio dalies, jei minėtų susitarimų ar sutarčių galiojimas baigiasi arba jei jie tampa negaliojantys dėl bet kokios priežasties.

4. a) maksimali gavybos norma bet kuriais pereinamojo laikotar- pio metais yra šių dydžių suma:

i) nikelio suvartojimo tendencijos kreivės verčių, apskai- čiuojamų pagal b punktą, skaičiavimui imant

paskutinius metus prieš pirmuosius komercinės gavybos metus ir paskutinius metus prieš pereinamojo laikotar- pio pradžią, skirtumo, ir

ii) 60 % nuo nikelio suvartojimo tendencijos kreivės ver- čių, apskaičiuojamų pagal b punktą, skaičiavimui imant tuos metus, kuriems prašoma leidimo gavybai, ir pasku- tinius metus prieš pirmuosius komercinės gavybos metus, skirtumo;

b) a punkte:

i) tendencijos kreivės vertės, naudojamos apskaičiuoti maksimalų nikelio gavybos lygį, yra metinės nikelio suvartojimo vertės tendencijos kreivėje, apskaičiuotos tais metais, kuriais išduotas leidimas gavybai. Tendenci- jos kreivė išvedama pagal paskutinio 15 metų laikotar- pio, iš kurio turimi tokie duomenys, faktinio nikelio suvartojimo logaritmų tiesinę regresiją; laikas čia – nepri- klausomas kintamasis. Tokia tendencijos kreivė vadi- nama pirmine tendencijos kreive;

ii) jei pirminės tendencijos kreivės augimo metinis koefi- cientas yra mažesnis negu 3 %, tuomet tendencijos krei- ve, naudojama nustatyti a punkte nurodytus kiekius, lai- koma kreivė, kuri kerta pirminę tendencijos kreivę ties minėto 15 metų laikotarpio pirmųjų metų verte, ir kas- met didėja 3 %; tačiau tik tuo atveju, jei bet kuriems per- einamojo laikotarpio metams nustatyta maksimali gavy- bos norma jokiu būdu neviršija pirminės tendencijos kreivės vertės tais metais ir pirminės tendencijos kreivės vertės paskutiniais metais prieš pereinamojo laikotarpio pradžią skirtumo.

5. Institucija palieka įmonės pradinei gavybai 38 000 tonų nike- lio iš turimos maksimalios gavybos normos, apskaičiuotos pagal šio straipsnio 4 dalį.

6. a) operatorius gali bet kuriais metais išgauti mažiau arba iki 8 % daugiau, negu leidime nurodytas metinis mineralų gavy- bos iš polimetalų junginių lygis, jei tik bendra gavyba nevir- šija leidime nurodyto kiekio. Bet koks viršijimas nuo8% iki 20 % bet kuriais metais arba bet koks viršijimas pirmais ir tolesniais metais, jei viršijama dvejus metus iš eilės, turi būti

suderintas su Institucija, kuri gali pareikalauti, kad operato- rius gautų papildomą gavybos leidimą papildomai vykdo- mai gavybai;

b) prašymus papildomiems gavybos leidimams Institucija svarsto tik priėmusi sprendimus dėl visų dar nenagrinėtų prašymų, kuriuos pateikė gavybos leidimų dar negavę ope- ratoriai, bei deramai atsižvelgusi į kitus potencialius pareiškėjus. Institucija laikosi principo neviršyti bendro gavybos masto, leidžiamo pagal maksimalią gavybos normą bet kuriais pereinamojo laikotarpio metais. Institucija neiš- duoda leidimo gavybai pagal darbų planą, kurio kiekis vir- šytų 46 500 tonų nikelio per metus.

7. Kitų metalų, tokių kaip: varis, kobaltas ar manganas, gaunamų iš polimetalų junginių, kurie išgaunami pagal leidimą gavybai, kie- kis neturi viršyti to lygio, kuris būtų pasiektas, jei operatorius gautų maksimalų kiekį nikelio iš tų junginių pagal šio straipsnio nuostatas. Šiam punktui įgyvendinti Institucija nustato normas, taisykles ir procedūras pagal III dalies 17 straipsnį.

8. Teisės ir įsipareigojimai dėl nesąžiningos ekonominės prakti- kos, nustatyti atitinkamais daugiašaliais prekybos susitarimais, tai- komi ir mineralų tyrimams bei eksploatavimui rajone. Spręsda- mos ginčus, susijusius su šia nuostata, valstybės šalys, kurios yra tokių daugiašalių prekybos susitarimų šalys, taiko tokių susita- rimų numatomus ginčų sprendimo būdus.

9. Institucija yra įgaliota riboti mineralų, išgaunamų ne iš poli- metalų junginių, gavybos rajone mastą, nustatydama tokias sąly- gas ir taikydama tokius metodus, kurių reikia priimant taisykles pagal 161 straipsnio 8 dalį.

10. Tarybai rekomendavus, Ekonominio planavimo komisijos patarimo pagrindu Asamblėja nustato kompensavimo sistemą arba imasi kitokių ekonominio reguliavimo paramos priemonių, taip pat bendradarbiauja su specializuotomis agentūromis ar kito- mis tarptautinėmis organizacijomis, siekdama padėti toms besi- vystančioms valstybėms, kurių eksporto pajamos ar ekonomika patiria didelį neigiamą poveikį dėl atitinkamo mineralo kainos sumažėjimo arba to mineralo eksporto masto sumažėjimo, jei tokį sumažėjimą lėmė rajone vykdoma veikla. Gavusi prašymą Institucija inicijuoja valstybių, kurios gali labiausiai nukentėti, problemų tyrimą siekdama sumažinti jų sunkumus ir padėti joms pertvarkyti ekonomiką.

152 straipsnis

Institucijos įgaliojimų ir funkcijų vykdymas

1. Vykdydama savo įgaliojimus ir funkcijas, įskaitant galimybių vykdyti veiklą rajone suteikimą, Institucija vengia diskriminacijos.

2. Tačiau leidžiama skirti ypatingą dėmesį besivystančių valsty- bių, ypač valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepa- lanki geografinė padėtis, reikmėms, kaip tai konkrečiai nurodyta šioje XI dalyje.

153 straipsnis

Tyrimų ir eksploatavimo sistema

1. Veiklą rajone visos žmonijos vardu organizuoja, vykdo ir kont- roliuoja Institucija pagal šį straipsnį, taip pat kitas taikytinas šios XI dalies, atitinkamų priedų nuostatas ir Institucijos normas, taisykles ir procedūras.

2. Veiklą rajone remdamosi šio straipsnio 3 dalimi vykdo:

a) įmonė ir

b) kartu su Institucija – valstybės šalys arba valstybės įmonės, arba fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie yra tų valstybių šalių nacionaliniai subjektai arba kurie tokių valstybių šalių ar jų nacionalinių subjektų yra veiksmingai kontroliuojami, jei juos remia šios valstybės, arba bet kokių minėtų subjektų grupė, kuri atitinka šioje XI dalyje ir III priede nustatytus reikalavi- mus.

3. Veikla rajone vykdoma pagal oficialų rašytinį darbų planą, sudarytą remiantis III priedu ir patvirtintą Tarybos po to, kai šį planą peržiūrėjo Teisės ir technikos komisija. Jei veiklą rajone Ins- titucijai leidus vykdo šio straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti subjektai, darbų planas yra sudaromas sutarties formos pagal III priedo 3 straipsnį. Tokiose sutartyse gali būti numatyta bendra veikla pagal III priedo 11 straipsnį.

4. Institucija kontroliuoja veiklą rajone, kiek tai būtina užtikrinti atitinkamų šios XI dalies ir priedų nuostatų laikymąsi, taip pat Ins- titucijos normų, taisyklių ir procedūrų bei pagal šio straipsnio 3 dalį patvirtintų darbo planų laikymąsi. Valstybės šalys padeda Institucijai imdamosi visų priemonių, būtinų užtikrinti tokių nuo- statų laikymąsi pagal 139 straipsnį.

5. Užtikrindama nuostatų laikymąsi, Institucija turi teisę bet kuriuo metu imtis šioje XI dalyje numatytų priemonių, taip pat įgyvendinti kontrolės ir reguliavimo funkcijas, priskirtas Institu- cijai pagal šią XI dalį ar pagal kokias nors sutartis. Institucija turi teisę tikrinti visus įrenginius rajone, naudojamus vykdant veiklą rajone.

6. Pagal šio straipsnio 3 dalį sudarytoje sutartyje turi būti numa- tytas teisės valdyti turtą užtikrinimas. Sutartis negali būti pakeista, sustabdyta ar nutraukta kitaip, negu numatyta III priedo 18 ir 19 straipsniuose.

154 straipsnis

Periodiškas įvertinimas

Po šios konvencijos įsigaliojimo kas penkeri metai Asamblėja parengia bendrą ir sisteminį įvertinimą, kaip praktiškai buvo tai- komas rajono tarptautinis režimas, nustatytas pagal šią konven- ciją. Atsižvelgdama į šį įvertinimą, Asamblėja gali imtis ar reko- menduoti kitiems organams imtis priemonių pagal šios XI dalies ir susijusių priedų nuostatas ir procedūras, siekiant veiksminges- nio šio režimo taikymo.

155 straipsnis

Įvertinimo konferencija

1. Praėjus penkiolikai metų nuo sausio 1 dienos tų metų, kuriais pagal patvirtintą darbų planą prasidėjo pirmoji komercinė gamy- ba, Asamblėja sušaukia konferenciją, skirtą įvertinti tas šios XI dalies ir atitinkamų priedų nuostatas, kurios reglamentuoja rajono išteklių tyrimą ir eksploatavimą. Atsižvelgusi į per šį lai- kotarpį sukauptą patirtį, Įvertinimo konferencija detaliai svarsto šiuos klausimus, ar:

a) šios XI dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis rajono ište- klių tyrimą ir eksploatavimą, buvo pasiekti visi numatyti tiks- lai ir ar jos buvo naudingos visai žmonijai;

b) per tą 15 metų laikotarpį rezervuotos zonos buvo eksploatuo- jamos veiksmingai ir subalansuotai, palyginti su nerezervuo- tomis zonomis;

c) rajonas ir jo ištekliai buvo naudojami tokiu būdu, kad būtų skatinama pasaulio ekonomikos palanki plėtra ir tarptautinės prekybos subalansuotas augimas;

d) buvo užkirstas kelias veiklai rajone monopolizuoti;

e) buvo įgyvendintos 150 ir 151 straipsniuose nurodytos politi- kos kryptys ir

f) tokia sistema leido teisingai paskirstyti iš veiklos rajone gautą naudą, ypač atsižvelgiant į besivystančių valstybių interesus ir poreikius.

2. Įvertinimo konferencija turi užtikrinti, kad būtų išsaugotas bendro žmonijos paveldo principas ir kad galiotų tarptautinis režimas, skirtas užtikrinti rajono išteklių teisingą eksploatavimą visų valstybių, ypač besivystančių valstybių, labui, ir kad veiktų Institucija, kuri organizuotų veiklą rajone, ją vykdytų ir kontro- liuotų. Konferencija taip pat turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šioje XI dalyje išdėstytų principų, draudžiančių reikšti pretenzijas į suverenitetą ar naudotis suverenitetu bet kurioje rajono dalyje, taip pat principų, susijusių su valstybių teisėmis ir jų elgesiu rajo- ne, jų dalyvavimu veikloje rajone vadovaujantis šia konvencija, kelio užkirtimu veiklai rajone monopolizuoti, rajono naudojimu tik taikiais tikslais, veiklos rajone ekonominiais aspektais, moks- liniais jūros tyrinėjimais, technologijų perdavimu, jūros aplinkos apsauga, žmonių gyvybių apsauga, pakrantės valstybių teisėmis, vandenų, dengiančių rajoną, teisiniu statusu bei oro erdvės virš šių vandenų teisiniu statusu, taip pat veiklos rajone ir kitokios veik- los jūros aplinkoje derinimu.

3. Sprendimų priėmimo procedūra, taikoma Įvertinimo konfe- rencijoje, yra tokia pat, kokią taikė Jungtinių Tautų Trečioji jūrų teisės konferencija. Konferencija visais būdais stengiasi pasiekti bendru sutarimu grindžiamą susitarimą dėl visų pakeitimų, ir dėl šių klausimų balsuojama tik tada, kai visos pastangos pasiekti bendrą sutarimą yra panaudotos.

4. Jei, praėjus penkeriems metams nuo darbo pradžios, Įverti- nimo konferencija nepasiekia susitarimo dėl rajono išteklių tyrimo ir eksploatavimo sistemos, ji gali per 12 mėnesių trijų ket- virtadalių valstybių šalių dauguma nuspręsti priimti ir pateikti valstybėms šalims ratifikuoti ar prie jų prisijungti tokias minėtą sistemą pakeičiančias ar modifikuojančias pataisas, kokios, Kon- ferencijos nuomone, yra reikalingos. Tokios pataisos visoms valstybėms šalims įsigalioja praėjus 12 mėnesių po to, kai trys ket- virtadaliai valstybių šalių deponuoja ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus.

5. Įvertinimo konferencijos pagal šį straipsnį priimtos pataisos nekeičia teisių, įgytų pagal galiojančias sutartis.

4 SKYRIUS

INSTITUCIJA

A poskyris

Bendrosios nuostatos

156 straipsnis

Institucijos įkūrimas

1. Šiuo dokumentu yra įsteigiama Tarptautinė jūros dugno insti- tucija, kuri veikia vadovaudamasi šia XI dalimi.

2. Visos valstybės šalys ipso facto yra šios Institucijos narės.

3. Jungtinių Tautų trečiosios jūrų teisės konferencijos stebėtojai, kurie pasirašė Baigiamąjį aktą ir kurie nėra išvardyti 305 straips- nio 1 dalies c, d, e ar f punkte, turi teisę dalyvauti Institucijos veik- loje kaip stebėtojai vadovaudamiesi jo normomis, taisyklėmis ir procedūromis.

4. Institucijos būstinė yra Jamaikoje.

5. Institucija gali steigti regioninius centrus ar atstovybes, reika- lingus jos funkcijoms vykdyti.

157 straipsnis

Institucijos pobūdis ir pagrindiniai veiklos principai

1. Institucija yra organizacija, kuri padeda valstybėms šalims pagal šios XI dalies nuostatas organizuoti ir kontroliuoti veiklą rajone, visų pirma rajono išteklių administravimo tikslais.

2. Institucija turi įgaliojimų ir funkcijų, kuriuos aiškiai jai sutei- kia ši konvencija. Institucija naudojasi tokiais papildomais įgalio- jimais, atitinkančiais šią konvenciją, kurie yra numanomi bei būtini minėtiems įgaliojimams ir funkcijoms, susijusiems su veikla rajone, vykdyti.

3. Institucija vadovaujasi visų savo narių suverenios lygybės prin- cipu.

4. Visi Institucijos nariai sąžiningai vykdo visus įsipareigojimus, kuriuos jie prisiėmė pagal šios XI dalies nuostatas, tam, kad visiems jiems būtų užtikrintos narystės teikiamos teisės ir nauda.

158 straipsnis

Institucijos organai

1. Šiuo dokumentu yra įsteigiami pagrindiniai Institucijos orga- nai – Asamblėja, Taryba ir Sekretoriatas.

2. Šiuo dokumentu yra įsteigiama įmonė – organas, kuris padeda Institucijai vykdyti 170 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas.

3. Prireikus pagal šios XI dalies nuostatas gali būti steigiami pavaldūs organai.

4. Kiekvienas pagrindinis Institucijos organas ir įmonė atsako už jiems suteiktų įgaliojimų ir pavestų funkcijų vykdymą. Vykdyda- mas tokius įgaliojimus ir funkcijas, kiekvienas organas vengia bet kokių veiksmų, kurie gali apsunkinti ar sutrukdyti kitam organui suteiktų ypatingų įgaliojimų ar funkcijų vykdymą.

B poskyris

Asamblėja

159 straipsnis

Sudėtis, procedūra ir balsavimas

1. Asamblėją sudaro visi Institucijos nariai. Kiekvienas narys Xxxxxxxxxxx turi po vieną atstovą, o šis – pavaduotojų ir patarėjų.

2. Asamblėja renkasi į eilines metines sesijas bei į specialiąsias sesijas, jei Asamblėja mano, kad jos būtinos, arba jei jas sušaukia Generalinis sekretorius Tarybos arba Institucijos narių daugumos prašymu.

3. Jei Asamblėja nenusprendžia kitaip, sesijos vyksta Institucijos būstinėje.

4. Asamblėja priima savo darbo reglamentą. Kiekvienos eilinės sesijos pradžioje Asamblėja renka prezidentą ir kitus reikalingus pareigūnus. Jie pareigas eina tol, kol kitos eilinės sesijos metu išrenkami naujas prezidentas ir kiti pareigūnai.

5. Asamblėjos narių dauguma sudaro kvorumą.

6. Kiekvienas Asamblėjos narys turi po vieną balsą.

7. Sprendimai dėl procedūrinių klausimų, taip pat dėl sprendimų sušaukti specialiąsias Asamblėjos sesijas, priimami dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma.

8. Sprendimai dėl esmės klausimų priimami dviejų trečdalių daly- vaujančių ir balsuojančių narių dauguma, jei tik tokia dauguma sudaro sesijoje dalyvaujančių narių daugumą. Kai kyla diskusijos, ar klausimas yra esmės klausimas, ar ne, klausimas yra laikomas esmės klausimu, jei Asamblėja balsų dauguma, kuri būtina pri- imant sprendimus dėl esmės klausimų, nenusprendžia kitaip.

9. Kai dėl esmės klausimo balsuojama pirmą kartą, prezidentas gali, o ne mažiau kaip penktadalio Asamblėjos narių reikalavimu

– turi atidėti balsavimą šiuo klausimu ne ilgiau kaip penkioms kalendorinėms dienoms. Ši taisyklė gali būti pritaikyta tik vieną kartą kiekvienam klausimui ir negali būti taikoma, jei dėl to klau- simo svarstymas būtų atidėtas po sesijos pabaigos.

10. Gavusi prezidentui adresuotą rašytinį prašymą, kurį remia ne mažiau kaip ketvirtadalis Institucijos narių, gauti patariamąją išvadą dėl to, ar Asamblėjos svarstomas pasiūlymas bet kokia tema atitinka šią konvenciją, Asamblėja paprašo Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Ginčų dėl jūros dugno kolegijos pateikti pataria- mąją išvadą šiuo klausimu ir atideda balsavimą dėl tokio pasiūly- mo, iki bus gauta minėtos kolegijos patariamoji išvada. Jei pata- riamoji išvada nepateikiama iki sesijos, kurioje jos buvo paprašyta, paskutinės savaitės, Asamblėja nutaria, kada ji susirinks balsuoti dėl atidėto pasiūlymo.

160 straipsnis

Įgaliojimai ir funkcijos

1. Asamblėja, kaip vienintelis Institucijos organas, sudarytas iš visų jos narių, laikomas aukščiausiuoju Institucijos organu, kuriam yra atskaitingi kiti pagrindiniai organai, kaip nurodyta šioje konvencijoje. Asamblėja yra įgaliota nustatyti bendras poli- tikos kryptis pagal atitinkamas šios konvencijos nuostatas bet kokiu klausimu ar tema remiantis Institucijos kompetencija.

2. Be to, Asamblėja turi šiuos įgaliojimus ir vykdo šias funkcijas:

a) renka Tarybos narius pagal 161 straipsnį;

b) renka Generalinį sekretorių iš Tarybos pasiūlytų kandidatų;

c) jei Taryba rekomenduoja, renka įmonės valdybos narius ir įmonės generalinį direktorių;

d) steigia pavaldžius organus, kurių gali prireikti vykdant funk- cijas pagal šios XI dalies nuostatas. Steigiant tokius pavaldžius organus, deramai atsižvelgiama į teisingo geografinio pasis- kirstymo organuose principą ir ypatingus interesus bei kvali- fikuotų ir kompetentingų specialistų, tvarkančių techninius klausimus, kuriuos sprendžia tokie organai, poreikį;

e) nustato narių įmokų į Institucijos administracinį biudžetą dydį pagal sutartą vertinimų skalę, paremtą įprastine skale Jungti- nių Tautų biudžetui skaičiuoti, tol, kol Institucija neturės pakankamai pajamų iš kitų šaltinių savo administracinėms išlaidoms padengti;

f) i) jei Xxxxxx rekomenduoja, svarsto ir tvirtina normas, taisyk- les ir procedūras dėl teisingo finansinės ir ekonominės naudos, gaunamos iš veiklos rajone, paskirstymo, taip pat įmokų ir įnašų, mokamų pagal 82 straipsnį, lygaus pada- lijimo, ypač atsižvelgiant į besivystančių valstybių ir visiš- kos nepriklausomybės ar kito savivaldos statuso neįgijusių tautų interesus ir poreikius. Jei Asamblėja nepatvirtina Tarybos rekomendacijų, Asamblėja grąžina jas Tarybai pakartotinai svarstyti, atsižvelgiant į Asamblėjos pareikštą nuomonę;

ii) svarsto ir tvirtina Institucijos normas, taisykles ir procedū- ras, taip pat bet kokius jų pakeitimus, kuriuos laikinai pri- ima Taryba pagal 162 straipsnio 2 dalies o punkto ii papunktį. Šios normos, taisyklės ir procedūros reglamen- tuoja žvalgymą, tyrinėjimą ir eksploatavimą rajone, Insti- tucijos finansų valdymą ir vidaus administravimą, bei, įmonės Valdybai rekomendavus, lėšų perdavimą iš įmonės Institucijai;

g) sprendžia dėl iš veiklos rajone gautos finansinės ir kitokios ekonominės naudos teisingo paskirstymo pagal šią konven- ciją bei pagal Institucijos normas, taisykles ir procedūras;

h) svarsto ir tvirtina Tarybos pateiktą siūlomą Institucijos metinį biudžetą;

i) svarsto periodines Tarybos ir įmonės ataskaitas bei iš Tarybos arba kito Institucijos organo paprašytas specialias ataskaitas;

j) rengia tyrimus ir teikia rekomendacijas, siekdama paremti tarptautinį bendradarbiavimą dėl veiklos rajone bei skatinti šios srities tarptautinės teisės pažangų plėtojimąsi bei jos kodi- fikavimą;

k) svarsto bendro pobūdžio veiklos rajone problemas, ypač kylančias besivystančioms valstybėms, taip pat veiklos rajone problemas, kylančias valstybėms dėl jų geografinės padėties, ypač valstybėms, kurios neturi priėjimo prie jūros ar kurių geografinė padėtis nepalanki;

l) jei Taryba rekomenduoja, Ekonominio planavimo komisijos pasiūlymo pagrindu kuria kompensavimo sistemą ar kitokias ekonominio reguliavimo paramos priemones, nurodytas 151 straipsnio 10 dalyje;

m) sustabdo naudojimąsi narystės teisėmis ir privilegijomis pagal 185 straipsnį;

n) aptaria bet kokį klausimą ar problemą, priklausančius Institu- cijos kompetencijai, ir sprendžia, kuris Institucijos organas tvarkys klausimą ar problemą, kurie nėra aiškiai priskirti kon- krečiam organui pagal Institucijos organų įgaliojimų ir funk- cijų pasiskirstymą.

C poskyris

Taryba

161 straipsnis

Sudėtis, procedūra ir balsavimas

1. Tarybą sudaro 36 Institucijos nariai, kuriuos Asamblėja renka šia tvarka:

a) keturi nariai iš tų valstybių šalių, kurios per paskutinius pen- kerius metus, kurių statistiniai duomenys žinomi, suvartojo daugiau kaip 2 % viso pasaulyje suvartojamo kiekio arba importavo daugiau kaip 2 % viso pasaulinio grynojo importo prekių, pagamintų iš mineralų kategorijų, kurios bus išgauna- mos rajone, tačiau bet kokiu atveju įtraukiama viena valstybė iš Rytų Europos (socialistinio) regiono ir stambiausias varto- tojas;

b) keturi nariai iš tų aštuonių valstybių šalių, kurių investicijos į veiklos rajone paruošimą ir vykdymą tiesiogiai ar per jų nacio- nalinius subjektus yra didžiausios, tarp jų bent viena valstybė iš Rytų Europos (socialistinio) regiono;

c) keturi nariai iš valstybių šalių, kurios pagal gavybą iš jų juris- dikcijai priklausančių rajonų yra didžiausi eksportuotojai mineralų kategorijų, kurios bus išgaunamos rajone, tarp jų bent dvi besivystančios valstybės, kurių ekonomikai tokių mineralų eksportas turi esmines reikšmes;

d) šeši nariai iš besivystančių valstybių šalių, atstovaujančių ypa- tingiems interesams. Ypatingi interesai, kuriems turi būti atsto- vaujama, apima interesus valstybių, turinčių didžiausią gyven- tojų skaičių, valstybių, neturinčių priėjimo prie jūros, ar valstybių, kurių nepalanki geografinė padėtis, valstybių, kurios yra stambiausi importuotojai mineralų, kurie bus išgaunami rajone, valstybių, kurios yra potencialūs tokių mineralų gamin- tojai, taip pat mažiausiai išsivysčiusių valstybių interesus;

e) aštuoniolika narių renkami pagal vietų Taryboje teisingo geo- grafinio pasiskirstymo principą su sąlyga, kad pagal šį punktą iš kiekvieno geografinio regiono bus išrinktas bent vienas narys. Geografiniais regionais yra laikomi: Afrika, Azija, Lotynų Amerika, Rytų Europa (socialistinis regionas), Vakarų Europa ir kiti.

2. Rinkdama Tarybos narius pagal 1 dalį, Asamblėja užtikrina, kad:

a) valstybėms, neturinčioms priėjimo prie jūros, ir valstybėms, kurių geografinė padėtis nepalanki, būtų atstovaujama tokiu mastu, koks yra pagrįstai proporcingas jų atstovavimui Asamblėjoje;

b) pakrantės valstybėms, ypač besivystančioms valstybėms, kurios neįeina į 1 dalies a, b, c ar d punktų kategorijas, būtų atstovaujama tokiu mastu, koks yra pagrįstai proporcingas jų atstovavimui Asamblėjoje;

c) kiekvienai Taryboje atstovautinai valstybių šalių grupei atsto- vautų tos grupės paskirti nariai, jei tokių narių yra.

3. Rinkimai vyksta eilinėse Asamblėjos sesijose. Kiekvienas Tary- bos narys renkamas ketveriems metams. Tačiau per pirmuosius rinkimus pusės kiekvienos 1 dalyje nurodytos grupės narių kaden- cija yra dveji metai.

4. Tarybos nariai gali būti perrenkami kitai kadencijai, tačiau turi būti deramai atsižvelgta į tai, kad narių rotacija yra pageidautina.

5. Taryba dirba Institucijos būstinėje ir renkasi taip dažnai, kaip tai yra reikalinga Institucijos vykdomai veiklai, bet ne rečiau kaip tris kartus per metus.

6. Tarybos narių dauguma sudaro kvorumą.

7. Kiekvienas Tarybos narys turi po vieną balsą.

8. a) sprendimai procedūriniais klausimais priimami dalyvaujan- čių ir balsuojančių narių dauguma;

b) sprendimai dėl esmės klausimų, kylančių dėl 162 straipsnio 2 dalies f, g, h, i, n, p, v punktų ir 191 straipsnio nuostatų, priimami dviejų trečdalių dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma su sąlyga, kad tokia dauguma sudaro Tary- bos narių daugumą;

c) sprendimai dėl esmės klausimų, kylančių dėl toliau išvar- dytų nuostatų, priimami trijų ketvirtadalių dalyvaujančių ir balsuojančių narių dauguma su sąlyga, kad tokią daugumą sudaro Tarybos narių dauguma: dėl 162 straipsnio 1 dalies; dėl 162 straipsnio 2 dalies a, b, c, d, e, l, q, r, s, t, u punktų (u punkto atveju – kai sutarties šalis ar remianti valstybė nesilaiko sąlygų); dėl w punkto su sąlyga, kad pagal jį duoti nurodymai privalomi ne ilgiau kaip 30 dienų, jei nėra patvir- tinami sprendimu, priimtu pagal d punktą; dėl 162 straips- nio 2 dalies x, y, z punktų; dėl 163 straipsnio 2 dalies; dėl 174 straipsnio 3 dalies bei dėl IV priedo 11 straipsnio nuo- statų;

d) sprendimai dėl esmės klausimų, kylančių dėl 162 straipsnio 2 dalies m ir o punktų bei XI dalies pataisų, priimami bendru sutarimu;

e) d, f ir g punktuose „bendras sutarimas“ reiškia jokio oficia- laus prieštaravimo nebuvimą. Per 14 dienų po pasiūlymo pateikimo Tarybai, Tarybos prezidentas nustato, ar yra ofi- cialių prieštaravimų dėl pasiūlymo priėmimo. Jei preziden- tas nustato, kad tokių prieštaravimų yra, per tris dienas tai nustatęs jis sušaukia iš ne daugiau kaip devynių Tarybos narių taikinamąjį komitetą, kuriame prezidentas atlieka pir- mininko funkcijas, tam, kad suderintų skirtumus ir parengtų pasiūlymą, kurį būtų galima priimti bendru sutarimu. Komi- tetas priima spendimus skubos tvarka ir pateikia ataskaitą Tarybai per 14 dienų po jo įkūrimo. Jei komitetas negali pasiūlyti sprendimo, kuris būtų priimtas bendru sutarimu, jis ataskaitoje nurodo priežastis, dėl kurių yra prieštarau- jama tokiam pasiūlymui;

f) sprendimai kitais, negu anksčiau išvardyti klausimais, kuriuos Taryba yra įgaliota priimti pagal Institucijos

normas, taisykles ir procedūras arba kitu būdu, priimami vadovaujantis šios straipsnio dalies punktais, konkrečiai nurodytais tokiose normose, taisyklėse ir procedūrose, arba, jei konkrečiai nenurodyta, vadovaujantis Tarybos bendru sutarimu, jei įmanoma, iš anksto nustatytu punktu;

g) jei kyla diskusijos, ar kuris nors klausimas yra reglamentuo- jamas a, b, c arba d punkto, laikoma, kad tokį klausimą reglamentuoja didesnės ar didžiausios balsų daugumos arba bendro sutarimo reikalaujantis punktas, jei Taryba nenu- sprendžia kitaip, minėta balsų dauguma ar bendru sutarimu.

9. Taryba nustato tvarką, pagal kurią Taryboje neatstovaujamas Institucijos narys gali atsiųsti savo atstovą į Tarybos posėdį, kai jis to pageidauja arba kai svarstomas šiam nariui ypač svarbus klau- simas. Toks atstovas turi teisę dalyvauti svarstymuose, tačiau bal- suoti neturi teisės.

162 straipsnis

Įgaliojimai ir funkcijos

1. Taryba yra Institucijos vykdomasis organas. Taryba yra įga- liota, vadovaujantis šia konvencija bei Asamblėjos nustatytomis bendromis politikos kryptimis, nustatyti konkrečias veiklos kryp- tis, kurių Institucija turi laikytis spręsdama jos kompetencijai pri- klausantį klausimą ar problemą.

2. Be to, Taryba:

a) prižiūri ir koordinuoja šios XI dalies nuostatų įgyvendinimą visais Institucijos kompetencijai priklausančiais klausimais ar problemomis bei atkreipia Asamblėjos dėmesį į pažeidimus;

b) pateikia Asamblėjai kandidatų į Generalinio sekretoriaus pareigas sąrašą;

c) rekomenduoja Asamblėjai kandidatus į įmonės valdybos narius bei į įmonės generalinio direktoriaus pareigas;

d) steigia, ir prireikus deramai atsižvelgusi į ekonomiškumą ir veiksmingumą, pavaldžius organus, kurie vykdytų jos funkci- jas pagal šios XI dalies nuostatas. Steigiant pavaldžius organus, ypatingas dėmesys yra kreipiamas į kvalifikuotų ir kompeten- tingų specialistų, tvarkančių techninius klausimus, kuriuos sprendžia tokie organai, poreikį, su sąlyga, kad bus deramai atsižvelgiama į teisingo geografinio pasiskirstymo principą ir ypatingus interesus;

e) priima savo darbo reglamentą, taip pat nustato prezidento xxx- xxxx xxxxxx;

f) Institucijos vardu ir vadovaudamasi savo kompetencija sudaro su Jungtinėmis Tautomis ar kitomis tarptautinėmis organiza- cijomis sutartis, kurias turi patvirtinti Asamblėja;

g) svarsto įmonės ataskaitas ir perduoda jas Asamblėjai, pateik- dama savo rekomendacijas;

h) teikia Asamblėjai metinę atskaitomybę ir specialias ataskaitas, kurių prašo Asamblėja;

i) teikia direktyvas įmonei pagal 170 straipsnį;

j) tvirtina darbų planus pagal III priedo 6 straipsnį. Taryba dėl kiekvieno darbų plano nusprendžia per 60 dienų, per kurias Teisės ir technikos komisija jį pateikia Tarybos sesijoje, šia tvarka:

i) Komisijai rekomendavus patvirtinti darbų planą, jis laiko- mas Tarybos patvirtintu, jei nė vienas Tarybos narys per 14 dienų nepateikia prezidentui konkretaus prieštaravimo raštu dėl III priedo 6 straipsnio reikalavimų nevykdymo. Jei yra toks prieštaravimas, taikoma 161 straipsnio 8 dalies e punkte numatyta taikinimo procedūra. Jei po taikinimo procedūros prieštaravimo neatsiimama, darbų planas lai- komas Tarybos patvirtintu, nebent Taryba atmestų jį visų savo narių, neskaičiuojant prašymą pateikusios ar pareiškėją remiančios valstybės ar valstybių, bendru suta- rimu;

ii) Komisijai rekomendavus nepatvirtinti darbų plano arba nepateikus rekomendacijos, Taryba gali patvirtinti tokį darbų planą trijų ketvirtadalių dalyvaujančių ir balsuojan- čių narių dauguma su sąlyga, kad tokia dauguma sudaro sesijoje dalyvaujančių narių daugumą;

k) tvirtina darbų planus, kuriuos įmonė pateikia pagal IV Priedo 12 straipsnį, mutatis mutandis taikant j punkte nustatytas pro- cedūras;

l) kontroliuoja veiklą rajone pagal 153 straipsnio 4 dalį ir Insti- tucijos normas, taisykles ir procedūras;

m) Ekonominio planavimo komisijai rekomendavus, imasi būtinų ir tinkamų priemonių pagal 150 straipsnio h punktą, siek- dama apsaugoti nuo tame punkte nurodyto neigiamo ekono- minio poveikio;

n) Ekonominio planavimo komisijos patarimu rekomenduoja Asamblėjai kompensavimo sistemą ar kitokias ekonominio sureguliavimo paramos priemones, kaip nurodyta 151 straips- nio 10 dalyje;

o) i) rekomenduoja Asamblėjai normas, taisykles ir procedūras finansinės ir kitokios ekonominės naudos, gautos iš veik- los rajone, bei pagal 82 straipsnį atliekamų įmokų ir įnašų teisingam paskirstymui, visų pirma atsižvelgdama į besi- vystančių valstybių ir visiškos nepriklausomybės ar savival- dos statuso nepasiekusių tautų interesus ir poreikius;

ii) priima ir iki Asamblėjos patvirtinimo laikinai taiko Insti- tucijos normas, taisykles ir procedūras bei bet kokias jų pataisas, atsižvelgdama į Teisės ir technikos komisijos ar kitos suinteresuotos jai pavaldžios institucijos rekomenda- cijas. Tokios normos, taisyklės ir procedūros reglamen- tuoja žvalgymą, tyrinėjimą ir eksploatavimą rajone bei Ins- titucijos finansų valdymą ir vidaus administravimą. Prioritetas teikiamas priimamoms normoms, taisyklėms ir procedūroms dėl polimetalų junginių tyrimo ir eksploata- vimo. Normas, taisykles ir procedūras dėl kitų išteklių, išskyrus polimetalų junginius, tyrimo ir eksploatavimo Taryba priima per trejus metus nuo tos dienos, kurią Ins- titucija gauna bet kurio savo nario prašymą dėl tokių normų, taisyklių ir procedūrų dėl minėtų išteklių priėmimo. Visos normos, taisyklės ir procedūros galioja laikinai, iki jas patvirtina Asamblėja arba pataiso Taryba, atsižvelgusi į Asamblėjos pareikštą nuomonę;

p) tikrina, kaip surenkami visi Institucijos įnašai ir įmokos, susiję su veikla pagal šią XI dalį;

q) atlieka pareiškėjų atranką dėl prašymų gavybos leidimams gauti pagal III priedo 7 straipsnį, kai tokios atrankos reikalauja minėtos nuostatos;

r) teikia Asamblėjai tvirtinti siūlomą Institucijos metinį biudžetą;

s) teikia Asamblėjai rekomendacijas dėl veiklos krypčių dėl bet kokio Institucijos kompetencijai priklausančio klausimo ar problemos;

t) teikia Asamblėjai rekomendacijas dėl naudojimosi narystės teisėmis ir privilegijomis sustabdymo pagal 185 straipsnį;

u) pažeidimų atvejais Institucijos vardu kelia bylas Ginčų dėl jūros dugno kolegijoje;

v) informuoja Asamblėją apie Ginčų dėl jūros dugno kolegijos sprendimus pagal u punktą iškeltose bylose ir teikia tikslingas, jos manymu, rekomendacijas dėl priemonių, kurių reikia imtis;

w) nepaprastais atvejais skelbia nurodymus, įskaitant nurodymus sustabdyti ar pakeisti veiklą, kurių tikslas – užkirsti kelią rim- tai žalai, kurią jūros aplinkai daro veikla rajone;

x) atsisako patvirtinti rajonus, kuriuose sutarties šalis ar įmonė užsiimtų eksploatavimu, jei svarūs įrodymai patvirtina rimtos žalos jūros aplinkai pavojų;

y) įsteigia pavaldų organą, kuris parengia finansinių taisyklių, normų ir procedūrų, projektus, susijusių su:

i) finansų tvarkymu pagal 171–175 straipsnius ir

ii) finansinėmis sutartimis pagal III priedo 13 straipsnį ir to priedo 17 straipsnio 1 dalies c punktą;

z) sukuria tinkamus mechanizmus vadovauti ir prižiūrėti inspek- torių grupei, kuri tikrina veiklą rajone, siekdama nustatyti, ar laikomasi šios XI dalies nuostatų, Institucijos normų, taisyklių ir procedūrų bei bet kokios su Institucija sudarytos sutarties nuostatų ir sąlygų.

163 straipsnis

Tarybos organai

1. Šiuo dokumentu įsteigiami šie Tarybos organai:

a) Ekonominio planavimo komisija;

b) Teisės ir technikos komisija.

2. Kiekvieną Komisiją sudaro 15 narių, kuriuos renka Taryba iš valstybių šalių pasiūlytų kandidatų. Tačiau, jei būtina, Taryba gali padidinti bet kurios Komisijos narių skaičių, deramai atsižvelgusi į ekonomiškumą ir efektyvumą.

3. Kiekvienos Komisijos nariai turi būti tinkamos kvalifikacijos tos Komisijos kompetencijai priskirtoje srityje. Valstybės šalys siūlo kandidatus, kurių kompetencija bei kvalifikacija atitinka- mose srityse yra aukščiausio lygio, taip užtikrindamos veiksmingą Komisijų funkcijų vykdymą.

4. Renkant Komisijų narius, deramai atsižvelgiama į teisingo geo- grafinio pasiskirstymo principą ir ypatingų interesų atstovavimą.

5. Jokia valstybė šalis negali pasiūlyti daugiau kaip po vieną kan- didatą į tą pačią Komisiją. Joks asmuo negali būti išrinktas darbui daugiau kaip vienoje Komisijoje.

6. Komisijų nariai pareigas eina penkerius metus. Jie gali būti ren- kami naujai kadencijai.

7. Jei bet kurios Komisijos narys miršta, tampa neveiksnus ar atsistatydina jo kadencijai dar nepasibaigus, Taryba likusiam kadencijos laikui renka naują narį iš to paties geografinio regiono arba tos pačios interesų srities.

8. Komisijų nariai negali turėti jokių finansinių interesų bet kokioje veikloje, susijusioje su tyrimais ir eksploatavimu rajone. Atsižvelgiant į jų pareigas Komisijoje, kurioje jie dirba, jie negali atskleisti, net ir jų funkcijoms pasibaigus, jokios pramoninės paslapties, pramoninės nuosavybės duomenų, perduodamų Insti- tucijai pagal III priedo 14 straipsnį, bei jokios kitos konfidencia- lios informacijos, kurią jie sužinojo eidami pareigas Institucijoje.

9. Kiekviena Komisija savo funkcijas atlieka pagal tokias gaires ir direktyvas, kurias patvirtina Taryba.

10. Kiekviena Komisija parengia ir pateikia Tarybai tvirtinti nor- mas ir taisykles, kurių reikia veiksmingam Komisijos funkcijų vyk- dymui.

11. Komisijos sprendimų priėmimo procedūrą nustato Instituci- jos normos, taisyklės ir procedūros. Jei tai būtina, kartu su reko- mendacijomis Tarybai pateikiama ir Komisijos narių atskirųjų nuomonių apžvalga.

12. Kiekviena Komisija paprastai dirba Institucijos būstinėje ir renkasi taip dažnai, kad užtikrintų veiksmingą Komisijos funkcijų vykdymą.

13. Vykdydama savo funkcijas, kiekviena Komisija prireikus gali konsultuotis su kita Komisija, bet kuriuo kompetentingu Jungti- nių Tautų organu ar specializuota agentūra arba su bet kokia tarp- tautine organizacija, turinčia kompetencijos svarstomoje srityje.

164 straipsnis

Ekonominio planavimo komisija

1. Ekonominio planavimo komisijos nariai turi turėti tinkamą kvalifikaciją mineralinių išteklių gavybos ir valdymo veikloje bei tarptautinės prekybos arba tarptautinės ekonomikos srityse. Taryba stengiasi užtikrinti, kad tarp Komisijos narių būtų visų rei- kiamų kvalifikacijų. Komisijoje turi būti bent du nariai iš besivys- tančių valstybių, kurių mineralų kategorijų, kurios bus išgauna- mos rajone, eksportas sudaro didelę jų ekonomikos dalį.

2. Komisija:

a) Tarybai paprašius, siūlo priemones, kaip įgyvendinti pagal šią konvenciją priimtus sprendimus dėl veiklos rajone;

b) nagrinėja tendencijas ir veiksnius, kurie veikia mineralų, kurie gali būti išgauti rajone, pasiūlą, paklausą ir kainas, atsižvelg- dama į importuojančių ir eksportuojančių valstybių interesus, ypač į besivystančių valstybių interesus;

c) tiria bet kokią situaciją, kuri gali sukelti neigiamą 150 straips- nio h punkte nurodytą poveikį, kai valstybė šalis arba suinte- resuotos valstybės šalys atkreipia į tai jos dėmesį, bei teikia Tarybai atitinkamas rekomendacijas;

d) siūlo Tarybai teikti Asamblėjai, kaip nurodyta 151 straipsnio 10 dalyje, kompensavimo sistemą arba kitokias ekonominio reguliavimo paramos priemones besivystančioms valstybėms, kurioms veikla rajone daro neigiamą poveikį. Komisija teikia Tarybai rekomendacijas, kurios yra būtinos taikant minėtą sis- temą ar kitokias Asamblėjos priimtas priemones.

165 straipsnis

Teisės ir technikos komisija

1. Teisės ir technikos komisijos nariai turi turėti reikiamą kvalifikaciją mineralinių išteklių tyrinėjimo, eksploatavimo ir

perdirbimo, okeanologijos, jūros aplinkos apsaugos srityse arba ekonomikos ar teisės klausimais, susijusiais su vandenynų išteklių gavyba ar kitomis giminingomis sritimis. Taryba stengiasi užtik- rinti, kad į Komisijos sudėtį būtų įtraukta visų reikiamų kvalifika- cijų specialistų.

2. Komisija:

a) Tarybai paprašius, teikia rekomendacijas dėl Institucijos funk- cijų vykdymo;

b) nagrinėja oficialius rašytinius darbų planus dėl veiklos rajone pagal 153 straipsnio 3 dalį bei teikia atitinkamas rekomenda- cijas Tarybai. Komisija rengia rekomendacijas tik dėl III priede pateiktų reikalavimų ir teikia Tarybai išsamią ataskaitą šiuo klausimu;

c) Tarybai paprašius, prižiūri veiklą rajone, prireikus konsultuo- damasi ir bendradarbiaudama su bet kokiu tokią veiklą vyk- dančiu subjektu arba suinteresuota valstybe ar valstybėmis, ir atsiskaito Tarybai;

d) rengia galimų veiklos rajone ekologinių padarinių įvertinimus;

e) teikia Tarybai rekomendacijas dėl jūros aplinkos apsaugos, atsižvelgdama į šioje srityje pripažintų ekspertų nuomonę;

f) parengia ir teikia Tarybai 162 straipsnio 2 dalies o punkte nurodytas normas, taisykles ir procedūras, atsižvelgdama į visus svarbius veiksnius, įskaitant veiklos rajone galimų eko- loginių padarinių įvertinimą;

g) nuolat peržiūri minėtas normas, taisykles ir procedūras bei kartkartėmis rekomenduoja Tarybai tokias jų pataisas, kokias mano esant būtinas ar tikslingas;

h) teikia Tarybai rekomendacijas dėl stebėjimo programų sukū- rimo, siekiant pripažintais moksliniais metodais reguliariai stebėti, nustatyti, įvertinti ir analizuoti jūros aplinkos teršimo dėl veiklos rajone pavojų ar poveikį, užtikrinti, kad egzistuo- jančios taisyklės yra adekvačios ir jų yra laikomasi, taip pat koordinuoja Tarybos patvirtintų stebėjimo programų įgyven- dinimą;

i) rekomenduoja Tarybai Institucijos vardu kelti bylas Ginčų dėl jūros dugno kolegijoje pagal šios XI dalies nuostatas bei ati- tinkamus priedus, ypatingai atsižvelgiant į 187 straipsnį;

j) teikia Tarybai rekomendacijas dėl taikytinų priemonių, kurių reikia imtis dėl sprendimų, kuriuos Ginčų dėl jūros dugno kolegija priima pagal i punktą iškeltose bylose;

k) teikia Tarybai rekomendacijas nepaprastais atvejais paskelbti nurodymus, įskaitant nurodymus sustabdyti ar pakeisti veiklą, kurių tikslas – užkirsti kelią rimtai žalai, kurią jūros aplinkai daro veikla rajone. Tokias rekomendacijas Taryba priima pir- mumo tvarka;

l) teikia Tarybai rekomendacijas atsisakyti patvirtinti rajonus, kuriuose sutarties šalys ar įmonė užsiimtų eksploatavimu, jei svarūs įrodymai patvirtina rimtos žalos jūros aplinkai pavojų;

m) teikia Tarybai rekomendacijas dėl vadovavimo ir dėl priežiū- ros inspektorių grupės, kuri tikrina veiklą rajone, siekdama nustatyti, ar laikomasi šios XI dalies nuostatų, Institucijos normų, taisyklių ir procedūrų bei bet kokios su Institucija sudarytos sutarties nuostatų ir sąlygų;

n) skaičiuoja produkciją bei Institucijos vardu išduoda leidimus gavybai pagal 151 straipsnio 2–7 dalis po to, kai Taryba atlieka visą reikiamą leidimų gavybai prašančiųjų atranką pagal III priedo 7 straipsnį.

3. Bet kuriai valstybės šalies ar bet kurios kitos suinteresuotos šalies prašymu, Komisijos narius, kai jie atlieka priežiūros ir tik- rinimo funkcijas, lydi tos valstybės ar kitos suinteresuotos šalies atstovas.

D poskyris

Sekretoriatas

166 straipsnis

Sekretoriatas

1. Institucijos Sekretoriatą sudaro Generalinis sekretorius ir kitas Institucijai reikalingas personalas.

2. Generalinį sekretorių renka Asamblėja iš Tarybos pasiūlytų kandidatų ketverių metų kadencijai. Jis gali būti renkamas ir kitai kadencijai.

3. Generalinis sekretorius yra Institucijos administracijos vyriau- siasis pareigūnas ir tokias pareigas eina visuose Asamblėjos,

Tarybos bei bet kurio pavaldaus organo posėdžiuose bei atlieka visas kitas administravimo funkcijas, kurios yra šių institucijų pri- skiriamos Generaliniam sekretoriui.

4. Generalinis sekretorius teikia Asamblėjai metinę ataskaitą apie Institucijos veiklą.

167 straipsnis

Institucijos personalas

1. Institucijos personalą sudaro kvalifikuoti moksliniai, techniniai ar kiti darbuotojai, kurių reikia Institucijos administracinėms funkcijoms vykdyti.

2. Parenkant ir įdarbinant personalą bei nustatant jų darbo sąly- gas, pagrindinis dėmesys skiriamas į būtinybę užtikrinti aukščiau- sią produktyvumo, kompetencijos bei kvalifikacijos lygį. Laikan- tis šio reikalavimo, taip pat deramai atsižvelgiama į tai, kad svarbu parinkti personalą kuo platesnio geografinio atstovavimo pagrin- du.

3. Darbuotojus skiria Generalinis sekretorius. Jų skyrimo, darbo užmokesčio bei atleidimo tvarka ir sąlygos nustatomos pagal Ins- titucijos normas, taisykles ir procedūras.

168 straipsnis

Sekretoriato tarptautinis pobūdis

1. Generalinis sekretorius ir personalas, eidami savo pareigas, neturi prašyti ir neturi gauti nurodymų iš jokios Vyriausybės, taip pat iš jokio Institucijai nepriklausančio šaltinio. Jie susilaiko nuo bet kokių veiksmų, kurie gali turėti įtakos jų, kaip tarptautinių pareigūnų, atsakingų tik Institucijai, padėčiai. Kiekviena valstybė šalis įsipareigoja gerbti Generalinio sekretoriaus ir personalo pareigų išskirtinai tarptautinį pobūdį ir nesiekia daryti jiems jokios įtakos jiems einant savo pareigas. Bet koks personalo nario pareigų pažeidimas perduodamas nagrinėto atitinkamam admi- nistraciniam teismui, kaip numatyta Institucijos normose, taisyklėse ir procedūrose.

2. Generalinis sekretorius ir visas personalas negali turėti jokių finansinių interesų bet kokioje veikloje, susijusioje su tyrimais ir eksploatavimu rajone. Atsižvelgiant į jų pareigas Institucijoje, jie negali atskleisti, net ir jų funkcijoms pasibaigus, jokios pramoninės paslapties, pramoninės nuosavybės duomenų,

perduodamų Institucijai pagal III priedo 14 straipsnį, bei jokios kitos konfidencialios informacijos, kurią jie sužinojo eidami parei- gas Institucijoje.

3. Bet kokie Institucijos personalo nario pareigų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, pažeidimai dėl tokio pažeidimo nukentėjusios valstybės šalies ar bet kokio nuo tokio pažeidimo nukentėjusio fizinio ar juridinio asmens, kurį remia valstybė šalis, kaip nuro- dyta 153 straipsnio 2 dalies b punkte, prašymu Institucijos turi būti perduodami nagrinėti teismui, paskirtam pagal Institucijos normas, taisykles ir procedūras. Nuo pažeidimo nukentėjusi šalis turi teisę dalyvauti pažeidimo nagrinėjimo metu. Teismo reko- mendavimu Generalinis sekretorius tokį personalo narį atleidžia iš pareigų.

4. Į Institucijos normas, taisykles ir procedūras įtraukiamos nuo- statos, kurių reikia šiam straipsniui įgyvendinti.

169 straipsnis

Konsultacijos ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis

1. Institucijos kompetencijai priskirtais klausimais Generalinis sekretorius, Tarybai pritarus, parengia atitinkamus susitarimus dėl konsultacijų ir bendradarbiavimo su Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos pripažintomis tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

2. Bet kokia organizacija, su kuria Generalinis sekretorius susi- tarė pagal šio straipsnio 1 dalį, gali paskirti atstovus dalyvauti Ins- titucijos organų posėdžiuose stebėtojų teisėmis pagal šių organų darbo tvarkos taisykles. Nustatomos procedūros tokių organiza- cijų nuomonei reikiamais atvejais gauti.

3. Generalinis sekretorius gali išplatinti valstybėms šalims šio straipsnio 1 dalyje nurodytų nevyriausybinių organizacijų pateik- tus rašytinius pranešimus dėl klausimų, kurie priklauso jų specia- liai kompetencijai ir kurie yra susiję su Institucijos veikla.

E poskyris

Įmonė

170 straipsnis

Įmonė

1. Įmonė yra Institucijos organas, tiesiogiai vykdantis veiklą rajone pagal 153 straipsnio 2 dalies a punktą bei

transportuojan tis, perdirbantis ir realizuojantis rajone išgauna- mus mineralus.

2. Įmonės teisinis subjektiškumas Institucijos, kaip tarptautinės teisės subjekto, struktūroje yra toks, koks nurodytas IV priede išdėstytuose įstatuose. Įmonė veikia pagal šią konvenciją ir Insti- tucijos normas, taisykles ir procedūras bei pagal Asamblėjos nustatytas bendras politikos kryptis ir paklūsta Tarybos direkty- voms bei kontrolei.

3. Įmonės pagrindinė buveinė yra Institucijos būstinėje.

4. Pagal 173 straipsnio 2 dalį ir IV priedo 11 straipsnį įmonei yra skiriama lėšų, kurių jai reikia funkcijoms vykdyti, bei perduodama technologija, kaip tai numatyta 144 straipsnyje bei kitose atitin- kamose šios konvencijos dalyse.

F poskyris

Institucijos finansai

171 straipsnis

Institucijos lėšos

Institucijos lėšas sudaro:

a) pagal 160 straipsnio 2 dalies e punktą mokamos nustatytos Institucijos narių įmokos;

b) pagal III priedo 13 straipsnį iš veiklos rajone gautos Instituci- jos pajamos;

c) pagal IV priedo 10 straipsnį įmonės pervestos lėšos;

d) pagal 174 straipsnį skolintos sumos;

e) narių ar kitų subjektų savanoriški įnašai ir

f) pagal 151 straipsnio 10 dalį mokomos įmokos į kompensa- cijos fondą, kurių šaltinius rekomenduoja Ekonominio plana- vimo komisija.

172 straipsnis

Institucijos metinis biudžetas

Generalinis sekretorius parengia Institucijos metinio biudžeto projektą ir pateikia jį Tarybai. Taryba svarsto pasiūlytą metinį biu- džeto projektą ir pateikia jį Asamblėjai kartu su savo rekomenda- cijomis. Asamblėja apsvarsto ir patvirtina pasiūlytą metinį biu- džetą pagal 160 straipsnio 2 dalies h punktą.

173 straipsnis

Institucijos išlaidos

1. 171 straipsnio a punkte nurodytos įmokos mokamos į specia- liąją sąskaitą Institucijos administracinėms išlaidoms padengti tol, kol Institucija turės pakankamai lėšų šioms išlaidoms padengti iš kitų šaltinių.

2. Iš Institucijos lėšų visų pirma padengiamos Institucijos administracinės išlaidos. Išskyrus 171 straipsnio a punkte nuro- dytas įmokas, po administracinių išlaidų apmokėjimo likusios lėšos gali būti, inter alia:

a) paskirstytos pagal 140 straipsnį ir 160 straipsnio 2 dalies g punktą;

b) naudojamos suteikiant įmonei lėšas pagal 170 straipsnio 4 dalį;

c) naudojamos kompensacijoms besivystančioms valstybėms pagal 151 straipsnio 10 dalį ir 160 straipsnio 2 dalies l punktą.

174 straipsnis

Institucijos teisė skolintis

1. Institucija turi teisę skolintis lėšų.

2. Asamblėja nustato Institucijos teisės skolintis ribas finansinėse taisyklėse, priimtose pagal 160 straipsnio 2 dalies f punktą.

3. Taryba įgyvendina Institucijos teisę skolintis.

4. Valstybės šalys nėra atsakingos už Institucijos skolas.

175 straipsnis

Metinis auditas

Xxxxxx Xxxxxxxxxx paskirtas nepriklausomas auditorius atlieka Institucijos dokumentų, apskaitos registrų ir sąskaitų, įskaitant ir metinę finansinę atskaitomybę, auditą.

G poskyris

Teisinis statusas, privilegijos ir imunitetai

176 straipsnis

Teisinis statusas

Institucija yra tarptautinės teisės subjektas ir turi tokį teisinį subjektiškumą, koks yra reikalingas jos funkcijoms vykdyti ir tiks- lams pasiekti.

177 straipsnis

Privilegijos ir imunitetai

Tam, kad būtų užtikrintas Institucijos funkcijų vykdymas, ji kiek- vienos valstybės šalies teritorijoje naudojasi šiame poskyryje nustatytomis privilegijomis ir imunitetais. įmonės privilegijos ir imunitetai nustatyti IV priedo 13 straipsnyje.

178 straipsnis

Imunitetas nuo jurisdikcijos

Institucija, jos nuosavybė ir turtas naudojasi imunitetu nuo juris- dikcijos, išskyrus konkrečius atvejus, kai Institucija aiškiai atsisako tokio imuniteto.

179 straipsnis

Imunitetas nuo apieškojimo ir bet kokios formos suvaržymo

Institucijos nuosavybė ir turtas, nesvarbu, kur jie būtų ir kieno būtų valdomi, negali būti apieškomi, rekvizuojami, konfiskuoja- mi, nusavinami ar kokia nors kita forma suvaržomi vykdomosios ar įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmais.

180 straipsnis

Apribojimų, nurodymų, kontrolės ir moratoriumų netaikymas

Institucijos nuosavybės ir turto nevaržo jokie apribojimai, nuro- dymai, kontrolė ir moratoriumai.

181 straipsnis

Institucijos archyvai ir oficialus susižinojimas

1. Institucijos archyvai yra neliečiami, kur jie bebūtų.

2. Pramoninės nuosavybės duomenys, pramoninės paslaptys ar panaši informacija ir asmenų bylos negali būti saugomi viešuose archyvuose.

3. Institucijos oficialiam susižinojimui kiekviena valstybė šalis suteikia ne mažiau palankų režimą, negu tas, kurį ta valstybė suteikia bet kuriai kitai tarptautinei organizacijai.

182 straipsnis

Tam tikrų su Institucija susijusių asmenų privilegijos ir imunitetai

Kiekvienos valstybės šalies teritorijoje Asamblėjos, Tarybos arba Asamblėjos ar Tarybos organų posėdžiuose dalyvaujantys valsty- bių šalių atstovai, taip pat Generalinis sekretorius ir Institucijos personalas naudojasi:

a) imunitetu nuo jurisdikcijos dėl veiksmų, padarytų vykdant savo funkcijas, išskyrus konkrečius atvejus, kai valstybė, kuriai jie atstovauja, ar Institucija tokio imuniteto aiškiai atsisako;

b) jei jie nėra tos valstybės šalies piliečiai, – tokiu atleidimu nuo imigracijos apribojimų, užsieniečių registracijos reikalavimų ar valstybės tarnybos prievolių, taip pat tokiomis pat valiutos kei- timo lengvatomis bei tokiomis pat judėjimo sąlygomis, kokius minėta valstybė suteikia kitų valstybių šalių atitinkamo rango atstovams, pareigūnams bei tarnautojams.

183 straipsnis

Atleidimas nuo mokesčių ir muitų

1. Kai Institucija vykdo savo oficialią veiklą, jos turtas ir nuosa- vybė, pajamos, operacijos ir sandoriai, leidžiami pagal šią konven- ciją, atleidžiami nuo bet kokių tiesioginių mokesčių, o oficialiam naudojimui importuojamos ar eksportuojamos prekės atleidžia- mos nuo visų muitų. Institucija nereikalauja atleisti nuo mokes- čių, kurie tėra užmokestis už suteiktas paslaugas.

2. Kai pati Institucija perka arba kai jos vardu yra perkamos didelės vertės prekės ar paslaugos, būtinos Institucijos oficialiai veiklai vykdyti, ir kai tokių prekių ar paslaugų kainos dalį sudaro mokesčiai ar muitai, valstybės šalys imasi visų reikiamų ir įgyven- dinamų priemonių atleisti Instituciją nuo tokių mokesčių ar muitų arba juos kompensuoti. Prekės, pirktos ar importuotos naudojan- tis šiame straipsnyje numatytomis lengvatomis, negali būti parduotos ar kitaip realizuotos lengvatas suteikusios valstybės šalies teritorijoje, nebent tik pagal su šia valstybe šalimi sutartas sąlygas.

3. Valstybės šalys neapmokestina atlyginimo, darbo užmokesčio ar kitų išmokų, kuriuos Institucija moka Institucijos Generaliniam sekretoriui ir personalui bei Institucijos užduotis atliekantiems ekspertams, kurie nėra tų valstybių piliečiai.

H poskyris

Narių naudojimosi teisėmis ir privilegijomis sustabdymas

184 straipsnis

Naudojimosi balsavimo teise sustabdymas

Bet kuri valstybė šalis, kuri yra įsiskolinusi Institucijai dėl nesumokėtų piniginių įmokų, netenka balsavimo teisės, jei jos įsiskolinimas už paskutinius dvejus metus yra lygus mokėtinų įmokų sumai arba ją viršija. Tačiau Asamblėja gali leisti tokiai Ins- titucijos narei balsuoti, jei Asamblėja įsitikina, kad valstybė nesumokėjo dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių.

185 straipsnis

Narystės teikiamų teisių ir privilegijų sustabdymas

1. Tarybos rekomendavimu Asamblėja gali sustabdyti valstybės šalies, kuri šiurkščiai ir nuolat pažeidinėja šios XI dalies nuosta- tas, naudojimąsi narystės teikiamomis teisėmis ir privilegijomis.

2. Negalima imtis jokių veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį tol, kol Ginčų dėl jūros dugno kolegija nenusprendė, kad valstybė šalis šiurkščiai ir nuolat pažeidinėja šios XI dalies nuostatas.

5 SKYRIUS

GINČŲ SPRENDIMAS IR KONSULTACINĖS IŠVADOS

186 straipsnis

Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Ginčų dėl jūros dugno kolegija

Ginčų dėl jūros dugno kolegijos įkūrimo ir jos jurisdikcijos įgy- vendinimo tvarką nustato šio skyriaus, XV dalies ir VI priedo nuo- statos.

187 straipsnis

Ginčų dėl jūros dugno kolegijos jurisdikcija

Ginčų dėl jūros dugno kolegijos jurisdikcijai, vadovaujantis šios XI dalies ir su ja susijusių priedų nuostatomis, priskiriami šių kate- gorijų ginčai dėl veiklos rajone:

a) valstybių šalių ginčai dėl šios XI dalies ir su ja susijusių priedų nuostatų aiškinimo ir taikymo;

b) valstybės šalies ir Institucijos ginčai dėl:

i) Institucijos ar valstybės šalies veiksmų arba neveikimo, kurie, kaip manoma, pažeidžia šios XI dalies ar su ja susi- jusių priedų nuostatas arba pagal juos priimtas Institucijos normas, taisykles ir procedūras arba

ii) Institucijos veiksmų, kurie, kaip teigiama, viršija jos kom- petenciją arba buvo padaryti piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais;

c) sutarties šalių, kuriomis gali būti valstybės šalys, Institucija arba įmonė, 153 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytos valstybės įmonės arba fiziniai ar juridiniai asmenys, ginčai dėl:

i) atitinkamos sutarties arba darbų plano aiškinimo ar tai- kymo arba

ii) sutarties šalies veiksmų arba neveikimo, susijusių su veikla rajone ir nukreiptų prieš kitą šalį arba tiesiogiai darančių įtaką pastarosios teisėtiems interesams;

d) Institucijos ir būsimos sutarties šalies, kurią remia kokia nors valstybė, kaip nurodyta 153 straipsnio 2 dalies b punkte, ir kuri tinkamai įvykdė sąlygas, nurodytas III priedo 4 straipsnio 6 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje, ginčai dėl atsisakymo suda- ryti sutartį arba dėl teisės klausimų, iškilusių derybų dėl sutar- ties metu;

e) Institucijos ir bet kurios valstybės šalies, valstybės įmonės arba fizinio ar juridinio asmens, remiamo valstybės šalies, kaip nurodyta 153 straipsnio 2 dalies b punkte, ginčai, kai teigiama, kad Institucijai atsirado atsakomybė pagal III priedo 22 straipsnį;

f) kiti ginčai, dėl kurių Kolegijos jurisdikciją ši konvencija numato atskirai.

188 straipsnis

Ginčų pateikimas Tarptautinio jūrų teisės tribunolo specialiajai kolegijai arba Ginčų dėl jūros dugno kolegijos ad hoc kolegijai arba privalomą sprendimą priimančiam komerciniam arbitražui

1. Valstybių šalių ginčai, nurodyti 187 straipsnio a punkte, gali būti pateikiami spręsti:

a) visų ginčo šalių prašymu – Tarptautinio jūrų teisės tribunolo specialiajai kolegijai, sudaromai pagal VI priedo 15 ir 17 straipsnius, arba

b) bet kurios ginčo šalies prašymu – Ginčų dėl jūros dugno kole- gijos ad hoc kolegijai, sudaromai pagal VI priedo 36 straipsnį.

2. a) ginčai dėl bet kokios 187 straipsnio c punkto i papunktyje nurodytos sutarties aiškinimo ar taikymo bet kurios ginčo šalies prašymu perduodami spręsti komerciniam arbitražui, kurio sprendimas yra privalomas, jei šalys nesusitaria kitaip. Komercinis arbitražas, kuriam perduodamas minėtas ginčas, neturi jurisdikcijos spręsti šios konvencijos aiškinimo klau- simų. Jei ginčas apima XI dalies ir su ja susijusių priedų nuo- statų aiškinimą dėl veiklos rajone, toks klausimas pateikia- mas Ginčų dėl jūros dugno kolegijai, kad ši priimtų sprendimą;

b) jei tokio arbitražo proceso pradžioje arba jo metu arbitra- žas bet kurios ginčo šalies prašymu arba proprio motu nusprendžia, kad jo sprendimas priklauso nuo Ginčų dėl jūros dugno kolegijos sprendimo, tai arbitražas pateikia tokį klausimą Ginčų dėl jūros dugno kolegijai. Po to arbitražas priima savo sprendimą atsižvelgdamas į Ginčų dėl jūros dugno kolegijos sprendimą;

c) jei sutartyje nėra nuostatų dėl ginčo atveju taikytinų arbi- tražo procedūrų, arbitražas vyksta pagal Uncitral arbitražo taisykles arba kitas arbitražo taisykles, numatytas Instituci- jos normose, taisyklėse ir procedūrose, jei ginčo šalys nesu- sitaria kitaip.

189 straipsnis

Kompetencijos dėl Institucijos sprendimų apribojimas

Ginčų dėl jūros dugno kolegija neturi kompetencijos dėl Institu- cijos savo nuožiūra vykdomų įgaliojimų, suteiktų pagal šios

XI dalies nuostatas; jokiu atveju Kolegija negali pakeisti Instituci- jos įgaliojimų veikti savo nuožiūra savo pačios tokiais įgaliojimais. Ginčų dėl jūros dugno kolegija, nepažeisdama 191 straipsnio ir naudodamasi savo kompetencija pagal 187 straipsnį, neskelbia savo nuomonės, ar Institucijos normos, taisyklės ir procedūros atitinka šią konvenciją, taip pat negali paskelbti tų normų, taisy- klių ir procedūrų negaliojančiomis. Šiuo požiūriu Kolegija yra įga- liota nagrinėti tik: ieškinius dėl to, kad Institucijos normų, taisy- klių ir procedūrų taikymas konkrečiais atvejais prieštarautų ginčo šalių sutartiniams įsipareigojimams arba jų pareigoms pagal šią konvenciją, taip pat ieškinius dėl kompetencijos viršijimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais, ir ieškinius dėl nuostolių atlyginimo arba kitos kompensacijos suinteresuotajai šaliai, kai kita šalis nesi- laiko savo sutartinių įsipareigojimų arba pareigų pagal šią kon- venciją.

190 straipsnis

Remiančių valstybių šalių dalyvavimas nagrinėjant ginčus

1. Jei fizinis ar juridinis asmuo tampa 187 straipsnyje nurodyto ginčo šalimi, jį remianti valstybė šalis apie tai informuojama ir turi teisę dalyvauti ginčo nagrinėjimo metu ir pateikti pareiškimus raštu ar žodžiu.

2. Jei fizinis ar juridinis asmuo, remiamas valstybės šalies, pareiš- kia ieškinį kitai valstybei šaliai dėl 187 straipsnio c punkte nuro- dyto ginčo, valstybė, kuriai yra pareikštas ieškinys, gali prašyti tą asmenį remiančios valstybės dalyvauti ginčo nagrinėjimo metu to asmens vardu. Jei tokiu būdu nedalyvaujama, valstybė, kuriai yra pareikštas ieškinys, gali pasirūpinti, kad jai atstovautų juridinis asmuo, kuris yra jos nacionalinis subjektas.

191 straipsnis

Konsultacinės išvados

Asamblėjos arba Tarybos prašymu Ginčų dėl jūros dugno kole- gija pateikia konsultacines išvadas teisiniais klausimais, kurie kyla Asamblėjos ar Tarybos veiklos srityse. Tokios išvados pateikiamos ypatingos skubos tvarka.

XII DALIS

JŪROS APLINKOS APSAUGA IR IŠSAUGOJIMAS

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

192 straipsnis

Visuotinė pareiga

Valstybių pareiga – saugoti ir išsaugoti jūros aplinką.

193 straipsnis

Valstybių suvereni teisė eksploatuoti savo gamtos turtus

Valstybės turi suverenią teisę eksploatuoti savo gamtos turtus vadovaudamosi savo aplinkos apsaugos politika ir pareiga saugoti ir išsaugoti jūros aplinką.

194 straipsnis

Priemonės, skirtos išvengti jūros aplinkos teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti

1. Kartu arba pavieniui valstybės pagal galimybes imasi visų būtinų šiai konvencijai neprieštaraujančių priemonių, kad būtų išvengta jūros aplinkos teršimo iš bet kokio šaltinio, jis būtų sumažintas ir kontroliuojamas, tuo tikslu naudodamos veiksmin- giausias priemones, kuriomis valstybės disponuoja ir kurios ati- tinka jų galimybes, taip pat siekia suderinti savo politiką šiuo klausimu su kitomis valstybėmis.

2. Valstybės imasi visų būtinų priemonių, kad pagal jų jurisdik- ciją vykdoma ar jų kontroliuojama veikla būtų vykdoma tokiu būdu, kad dėl teršimo nebūtų padaryta žalos kitoms valstybėms ar jų aplinkai, taip pat kad teršimas, įvykęs dėl nelaimingų atsiti- kimų ar dėl veiklos pagal jų jurisdikciją ar joms kontroliuojant, neišsiplėstų už rajonų, kuriuose pagal šią konvenciją jos naudo- jasi suvereniomis teisėmis.

3. Pagal šią XII dalį taikomos priemonės apima visus jūros aplin- kos teršimo šaltinius. Tokiomis priemonėmis, inter alia, siekiama sumažinti iki įmanomai mažiausio lygio:

a) toksinių, kenksmingų ar nuodingųjų medžiagų, ypač patvarių, išmetimą iš sausumoje esančių šaltinių, iš arba per atmosferą, arba laidojant;

b) teršimą iš laivų, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą, užkerta kelią tyčiniam ir netyčiniam teršalų išmetimui bei reglamentuoja laivų projektavimą, staty- bą, įrengimą, eksploatavimą ir įgulos komplektavimą;

c) teršimą iš įrenginių ar įrengimų, kurie yra naudojami jūros dugno arba jo gelmių gamtos turtų tyrimui bei eksploatavi- mui, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įrengimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą;

d) teršimą iš kitų įrenginių ar įrengimų, eksploatuojamų jūros aplinkoje, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią ava- rijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atlie- kamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įren- gimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą.

4. Valstybės, imdamosi priemonių jūros aplinkos teršimui išvengti, sumažinti arba kontroliuoti, susilaiko nuo nepateisinamo kišimosi į kitų valstybių veiklą, kai šios naudojasi savo teisėmis ir vykdo savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją.

5. Vadovaujantis šia XII dalimi, taikomos priemonės apima prie- mones, būtinas saugoti ir išsaugoti retas ar pažeidžiamas ekosis- temas, taip pat natūralią terpę nykstančioms ar pavojuje atsidū- rusioms rūšims bei kitoms jūros gyvybės formoms, taip pat toms, kurioms gresia išnykimas.

195 straipsnis

Pareiga neperkelti žalos, atsiradusios dėl teršimo, ar jo pavojaus, ir nekeisti vienos teršimo formos kita

Taikydamos priemones jūros aplinkos teršimui išvengti, suma- žinti arba kontroliuoti, valstybės veikia taip, kad žala, atsiradusi dėl teršimo, ar jo pavojus nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai perke- liami iš vieno rajono į kitą arba viena teršimo forma pakeičiama kita.

196 straipsnis

Technologijų naudojimas ir svetimų ar naujų rūšių paskleidimas

1. Valstybės imasi visų būtinų priemonių, skirtų išvengti, suma- žinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, atsiradusį dėl jų juris- dikcijai priklausančių ar kontroliuojamų technologijų naudojimo arba numatyto ar atsitiktinio svetimų ar naujų rūšių paskleidimo konkrečioje jūros aplinkos srityje, kas gali sukelti didelių ar kenks- mingų šios aplinkos pokyčių.

2. Šis straipsnis nedaro įtakos šios konvencijos taikymui siekiant išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą.

2 SKYRIUS

PASAULINIS IR REGIONINIS BENDRADARBIAVIMAS

197 straipsnis

Pasaulinis ir regioninis bendradarbiavimas

Valstybės bendradarbiauja pasauliniu mastu, o jei reikalinga, – ir regioniniu mastu, tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas rengdamos ir kurdamos tarptautines normas, stan- dartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras, atitinkančias šią konvenciją, siekdamos apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, kartu atsižvelgdamos į regionui būdingus bruožus.

198 straipsnis

Pranešimas apie gresiančią arba padarytą žalą

Kai kokia nors valstybė sužino apie jūros aplinkai gresiantį ter- šimo žalos pavojų arba padarytą žalą, ji turi nedelsdama pranešti kitoms valstybėms, kurias, jos manymu, gali paveikti tokia žala, taip pat kompetentingoms tarptautinėms organizacijoms.

199 straipsnis

Nepaprastosios padėties planai teršimo atvejams

198 straipsnyje nurodytais atvejais teršimo paveikto rajono valstybės pagal savo galimybes ir kompetentingos tarptautinės organizacijos bendradarbiauja, kiek įmanoma, šalindamos ter- šimo padarinius ir užkirsdamos kelią žalai ar mažindamos ją. Šiuo tikslu valstybės bendradarbiauja kurdamos ir įgyvendindamos nepaprastosios padėties planus jūros aplinkos teršimo padari- niams likviduoti.

200 straipsnis

Moksliniai tyrimai, tyrinėjimų programos ir pasikeitimas informacija bei duomenimis

Valstybės bendradarbiauja tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas siekdamos paremti mokslinius tyrimus, imtis tyrinėjimų programų ir skatinti pasikeitimą informacija ir duomenimis apie jūros aplinkos teršimą. Jos siekia aktyviai daly- vauti per regionines ar pasaulines programas, kad įgytų žinių, rei- kalingų įvertinant teršimo pobūdį ir mastą, galimą grėsmę, pli- timo kelius, riziką ir kovos priemones.

201 straipsnis

Moksliniai reguliavimo kriterijai

Atsižvelgdamos į pagal 200 straipsnį gautą informaciją ir duome- nis, valstybės tiesiogiai ar per kompetentingas tarptautines orga- nizacijas bendradarbiauja nustatydamos tinkamus mokslinius kri- terijus, naudojamus rengiant ir kuriant normas, standartus ir rekomenduojamą praktiką ar procedūras, skirtus išvengti jūros aplinkos teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti.

3 SKYRIUS

TECHNINĖ PAGALBA

202 straipsnis

Mokslinė ir techninė pagalba besivystančioms valstybėms

Tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas valstybės:

a) skatina mokslo, švietimo, techninės ir kitokios paramos besi- vystančioms valstybėms programas, skirtas apsaugoti ir išsau- goti jūros aplinką bei išvengti jūros teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti. Tokia parama, inter alia, apima:

i) šių valstybių mokslo ir techninių darbuotojų mokymą;

ii) paramą, skirtą šioms valstybėms dalyvauti atitinkamose tarptautinėse programose;

iii) joms reikalingos įrangos ir aptarnavimo priemonių tei- kimą;

iv) jų galimybių gaminti tokią įrangą plėtimą;

v) konsultacijas ir priemonių vykdyti tyrimo, stebėjimo, švie- timo ir kitokias programas kūrimą;

b) suteikia reikiamą paramą, ypač besivystančioms valstybėms, skirtą mažinti stambių incidentų, kurie gali sukelti rimtą jūros aplinkos teršimą, pasekmes;

c) suteikia reikiamą paramą, ypač besivystančioms valstybėms, skirtą pasirengti aplinkos būklės vertinimui.

203 straipsnis

Pirmenybė besivystančioms valstybėms

Siekdamos išvengti jūros aplinkos teršimo, jį sumažinti ir kont- roliuoti bei sumažinti jo poveikį, tarptautinės organizacijos teikia pirmenybę besivystančioms valstybėms:

a) skirdamos reikalingų lėšų ir techninę pagalbą bei

b) naudodamosi organizacijų specializuotomis paslaugomis.

4 SKYRIUS

STEBĖJIMAS IR APLINKOS BŪKLĖS VERTINIMAS

204 straipsnis

Teršimo rizikos ir teršimo poveikio stebėjimas

1. Atsižvelgdamos į kitų valstybių teises, valstybės stengiasi, kiek įmanoma, tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines orga- nizacijas pripažintais moksliniais metodais stebėti, matuoti, ver- tinti ir analizuoti jūros aplinkos teršimo riziką arba poveikį.

2. Valstybės ypač stengiasi nuolat stebėti visos veiklos, kurią jos leidžia arba kurią jos vykdo, poveikį siekdamos nustatyti, ar tokia veikla neteršia jūros aplinkos.

205 straipsnis

Ataskaitų skelbimas

Valstybės skelbia gautų rezultatų vykdant 204 straipsnio nuosta- tas ataskaitas arba nustatytais terminais tokias ataskaitas pateikia kompetentingoms tarptautinėms organizacijoms, kurios šias ata- skaitas pateikia visoms valstybėms susipažinti.

206 straipsnis

Galimo veiklos poveikio įvertinimas

Kai valstybės turi pakankamai svarių priežasčių manyti, kad pagal jų jurisdikciją planuojama ar kontroliuojama veikla gali sukelti rimtą jūros aplinkos teršimą arba didelius ar žalingus jos poky- čius, jos, kiek įmanoma, įvertina tokios veiklos galimą poveikį jūros aplinkai ir pateikia tokių įvertinimų rezultatų ataskaitas 205 straipsnyje nurodyta tvarka.

5 SKYRIUS

TARPTAUTINĖS NORMOS IR NACIONALINĖS TEISĖS AKTAI, SKIRTI IŠVENGTI JŪROS APLINKOS TERŠIMO, JĮ SUMAŽINTI IR KONTROLIUOTI

207 straipsnis

Teršimas iš sausumos šaltinių

1. Valstybės priima įstatymus bei kitus teisės aktus, skirtus išvengti jūros aplinkos teršimo iš sausumos šaltinių, jį sumažinti ir kontroliuoti, įskaitant upes, upių žiotis, vamzdynus bei vandens nuotėkų įrenginius, atsižvelgdamos į pripažintas tarptautines nor- mas ir standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras.

2. Valstybės, siekdamos išvengti tokio teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti, imasi kitų reikalingų priemonių.

3. Valstybės tinkamu regioniniu mastu stengiasi suderinti savo politiką šiais klausimais.

4. Valstybės, veikdamos pirmiausia per kompetentingas tarptau- tines organizacijas arba diplomatinių konferencijų metu, stengiasi nustatyti pasaulines bei regionines normas ir standartus bei reko- menduojamą praktiką ir procedūras, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš sausumos šaltinių, atsižvel- giant į tam regionui būdingus bruožus, besivystančių valstybių ekonominius pajėgumus bei jų ekonominės plėtros poreikį. Minėtos normos ir standartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros prireikus peržiūrimi.

5. Įstatymai, kiti teisės aktai, priemonės, normos, standartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros, nurodyti šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse, skirti, kiek įmanoma, sumažinti toksinių, kenks- mingų ar nuodingųjų medžiagų, ypač patvarių, išmetimą į jūros aplinką.

208 straipsnis

Teršimas dėl nacionalinei jurisdikcijai priklausančios veiklos jūros dugne

1. Pakrantės valstybės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, skir- tus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, kuris atsiranda dėl jų jurisdikcijai priskirtos vykdomos veiklos jūros dugne, taip pat iš jų jurisdikcijai priskirtų pagal šios konvencijos 60 ir 80 straipsnius dirbtinių salų, įrenginių ar statinių.

2. Valstybės, siekdamos išvengti tokio teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti, imasi kitų reikalingų priemonių.

3. Minėti įstatymai, kiti teisės aktai ir priemonės turi būti ne mažiau veiksmingi, negu tarptautinės normos, standartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros.

4. Valstybės tinkamu regioniniu mastu stengiasi suderinti savo politiką šiais klausimais.

5. Valstybės, veikdamos pirmiausia per kompetentingas tarptau- tines organizacijas arba diplomatinių konferencijų metu, stengiasi nustatyti pasaulines ir regionines normas ir standartus bei reko- menduojamą praktiką ir procedūras, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje. Minėtos normos ir standartai bei rekomenduojama prak- tika ir procedūros prireikus peržiūrimi.

209 straipsnis

Teršimas dėl veiklos rajone

1. Pagal XI dalies nuostatas yra nustatomos tarptautinės normos, taisyklės ir procedūros siekiant išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą dėl veiklos rajone. Tokios normos, taisyklės ir procedūros prireikus peržiūrimos.

2. Atsižvelgdamos į taikytinas šio skyriaus nuostatas, valstybės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, atsirandantį dėl laivų, įren- ginių, statinių ar kitų priemonių, plaukiojančių su jų vėliava arba

jose registruotų, arba veikiančių su jų leidimu, veiklos rajone. Tokių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimai turi būti ne mažiau veiksmingi, negu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos tarptautinės normos, taisyklės ir procedūros.

210 straipsnis

Teršimas dėl laidojimo

1. Valstybės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti jūros aplinkos teršimo dėl laidojimo, jį sumažinti ir kontroliuoti.

2. Valstybės imasi kitų reikalingų priemonių, siekdamos išvengti tokio teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti.

3. Tokie įstatymai, kiti teisės aktai ir priemonės užtikrina, kad nebus laidojama be valstybių kompetentingų valdžios institucijų leidimo.

4. Valstybės, veikdamos pirmiausia per kompetentingas tarptau- tines organizacijas arba diplomatinių konferencijų metu, stengiasi nustatyti pasaulines ar regionines normas, standartus bei reko- menduojamą praktiką ir procedūras, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti tokį jūros aplinkos teršimą. Minėtos normos ir stan- dartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros prireikus per- žiūrimi.

5. Nelaidojama teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje ar kontinentiniame šelfe be aiškaus išankstinio pakrantės valstybės, kuri turi teisę duoti leidimus ir reglamentuoti bei kont- roliuoti tokį laidojimą, sutikimo. Leidimas duodamas deramai apsvarsčius šį klausimą su kitomis valstybėmis, kurioms toks lai- dojimas gali daryti neigiamą poveikį dėl jų geografinės padėties.

6. Nacionaliniai įstatymai, kiti teisės aktai ir priemonės turi būti ne mažiau veiksmingi užkertant kelią tokiam teršimui, jį mažinant ir kontroliuojant, negu pasaulinės normos ir standartai.

211 straipsnis

Teršimas iš laivų

1. Valstybės, veikdamos per kompetentingas tarptautines organi- zacijas ir visuotinių diplomatinių konferencijų metu, nustato tarp- tautines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kont- roliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, taip pat panašia tvarka skatina, kai tai įmanoma, jūrų kelių nustatymo sistemų kūrimą, siekiant sumažinti avarijų, galinčių užteršti jūros aplinką ir pakrantes, grėsmę bei su jomis susijusiems pakrantės valstybių

interesams tokio teršimo daromą žalą. Tokios normos ir standar- tai tokia pačia tvarka prireikus peržiūrimi.

2. Valstybės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išveng- ti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, plau- kiojančių su jų vėliava ar registruotų jose. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti tiek pat veiksmingi, kaip ir visuotinai pripažįstamos tarptautinės normos bei standartai, nustatyti kom- petentingų tarptautinių organizacijų arba visuotinių diplomatinių konferencijų metu.

3. Valstybės, kurios nustato ypatingus reikalavimus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, kaip sąlygą užsienio laivams įplaukti į jų uostus, vidaus vandenis ar sustoti jūros terminaluose, turi deramai paskelbti tokius reikala- vimus ir pranešti apie juos kompetentingai tarptautinei organiza- cijai. Kai siekdamos suderinti savo veiksmus tokius reikalavimus identiška forma nustato dvi ar daugiau pakrantės valstybių, minėtuose pranešimuose turi būti nurodoma, kokios valstybės yra tokių bendrų susitarimų dalyvės. Kiekviena valstybė turi reikalau- ti, kad su jos vėliava plaukiančio ar joje registruoto laivo kapito- nas, plaukdamas tokio bendro susitarimo valstybės dalyvės teri- torine jūra, tokiai valstybei paprašius, pateiktų informaciją, ar jis plaukia į to paties regiono valstybę, tokio bendro susitarimo daly- vę, ir jei taip, nurodytų, ar jis laikosi tos valstybės nustatytų rei- kalavimų dėl įplaukimo į uostą. Šis straipsnis neriboja laivo neper- traukiamai įgyvendinamos taikaus plaukimo teisės ar 25 straipsnio 2 dalies taikymo.

4. Pakrantės valstybės, įgyvendindamos suverenitetą savo teritorinėje jūroje, gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, skir- tus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš užsienio laivų, taip pat ir jų taikaus plaukimo metu. Tokie įstaty- mai ir kiti teisės aktai negali trukdyti užsienio laivams taikiai plaukti pagal II dalies 3 skyrių.

5. Vykdymo užtikrinimo, numatyto 6 skyriuje, tikslais, pakrantės valstybės gali priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, taikomus jų išskirtinėse ekonominėse zonose ir skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, neprieštaraujančius ir įgyvendinančius visuotinai pripažintas tarptautines normas ir standartus, nustatytus kompetentingų tarptautinių organizacijų arba visuotinių diplomatinių konferencijų metu.

6. a) kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytos tarptautinės normos ir standartai neatitinka ypatingų aplinkybių ir pakrantės valstybės turi svarių priežasčių manyti, kad konkrečiame ir aiškiai apibrėžtame jų išskirtinės ekonominės zonos rajone

dėl pripažintų techninių priežasčių, susijusių su šių valsty- bių okeonografine ir ekologine padėtimi, taip pat jų išteklių panaudojimo ar apsaugos bei ypatingo laivų judėjimo pobū- džio, būtina imtis specialų privalomų priemonių, skirtų ter- šimui iš laivų išvengti, minėtos pakrantės valstybės, deramai pasitarusios per kompetentingą tarptautinę organizaciją su kitomis suinteresuotomis valstybėmis, gali dėl minėto rajono tokiai organizacijai pateikti pranešimą kartu su tai patvirtinančiais moksliniais ir techniniais įrodymais bei informacija apie būtinas priemones. Per 12 mėnesių po tokio pranešimo gavimo minėta organizacija nusprendžia, ar sąlygos tame rajone atitinka anksčiau išvardytus reikala- vimus. Jei ši organizacija taip nusprendžia, minėtos pakrantės valstybės gali priimti šiam rajonui taikomus įsta- tymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, įgyvendinančius tarptautines normas ir standartus arba laivybos praktiką, kuriuos tokia tarptautinė organizacija pripažįsta kaip taiky- tinus ypatingiems rajonams. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai netaikomi užsienio laivams anksčiau kaip po 15 mėnesių nuo minėto pranešimo pateikimo šiai organizaci- jai;

b) pakrantės valstybės paskelbia tokio konkretaus ir aiškiai apibrėžto rajono ribas;

c) jei pakrantės valstybės ketina priimti papildomus įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontro- liuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų tame pačiame rajone, pateikdamos ankščiau minėtą pranešimą, jos taip pat pra- neša minėtai organizacijai apie tokius savo ketinimus. Tokie papildomi įstatymai ir kiti teisės aktai gali būti susiję su atliekų išmetimu ar laivybos praktika, tačiau negali reika- lauti laikytis kitokių užsienio laivų projektavimo, statybos, įgulos komplektavimo ar įrengimo standartų, negu nustato visuotinai pripažintos tarptautinės normos ir standartai; tokie papildomi įstatymai ir kiti teisės aktai taikomi užsie- nio laivams praėjus 15 mėnesių po tokio pranešimo patei- kimo šiai organizacijai su sąlyga, kad ši organizacija su tuo sutinka per 12 mėnesių po tokio pranešimo pateikimo.

7. Šiame straipsnyje nurodytos tarptautinės normos ir standar- tai, inter alia, turėtų numatyti skubų informacijos pateikimą pakrantės valstybėms, kurių pakrantė ar susiję interesai gali nukentėti nuo avarijų, kurių metu išmetamos ar gali būti išmeta- mos įvairios medžiagos, tarp jų ir nuo jūrų avarijų.

212 straipsnis

Teršimas iš atmosferos arba per atmosferą

1. Valstybės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išveng- ti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš atmosferos

arba per atmosferą, taikytinus jų suvereniai oro erdvei ir su jų vėliava plaukiojantiems laivams arba jose registruotiems laivams arba orlaiviams, atsižvelgdamos į tarptautiniu mastu priimtas nor- mas, standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras, taip pat oro navigacijos saugumą.

2. Valstybės, siekdamos išvengti tokio teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti, imasi kitų reikalingų priemonių.

3. Valstybės, veikdamos pirmiausia per kompetentingas tarptau- tines organizacijas arba diplomatinių konferencijų metu, stengiasi nustatyti pasaulines ar regionines normas, standartus bei reko- menduojamą praktiką ir procedūras, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti tokį jūros aplinkos teršimą.

6 SKYRIUS

VYKDYMO UŽTIKRINIMAS

213 straipsnis

Nuostatų dėl teršimo iš šaltinių sausumoje vykdymo užtikrinimas

Valstybės užtikrina pagal 207 straipsnį priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, priima įstatymus bei kitus teisės aktus ir imasi kitų priemonių, būtinų įgyvendinti taikytinas tarptautines normas ir standartus, priimtus kompetentingų tarptautinių orga- nizacijų ar diplomatinių konferencijų metu ir skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš sausumos šal- tinių.

214 straipsnis

Nuostatų dėl teršimo, atsirandančio dėl veiklos jūros dugne, vykdymo užtikrinimas

Valstybės užtikrina pagal 208 straipsnį priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, priima įstatymus bei kitus teisės aktus ir imasi kitų priemonių, būtinų įgyvendinti taikytinas tarptautines normas ir standartus, priimtus kompetentingų tarptautinių orga- nizacijų ar diplomatinių konferencijų metu ir skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, kuris atsiranda dėl pagal jų jurisdikciją vykdomos veiklos jūros dugne, taip pat iš jų jurisdikcijai priklausančių pagal šios konvencijos 60 ir 80 straipsnius dirbtinių salų, įrenginių ar statinių.

215 straipsnis

Nuostatų dėl teršimo, atsirandančio dėl veiklos rajone, vykdymo užtikrinimas

Pagal XI dalį priimtų tarptautinių normų, taisyklių ir procedūrų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, atsirandantį dėl veiklos rajone, vykdymo užtikrinimą reglamen- tuoja XI dalis.

216 straipsnis

Nuostatų dėl teršimo laidojant vykdymo užtikrinimas

1. Įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal šią konvenciją, ir tai- kytinų tarptautinių normų ir standartų, priimtų kompetentingų tarptautinių organizacijų ar diplomatinių konferencijų metu ir skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą dėl laidojimo, vykdymą užtikrina:

a) pakrantės valstybė, jei laidojama jos teritorinėje jūroje ar jos išskirtinėje ekonominėje zonoje, ar jos kontinentiniame šelfe;

b) valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, jei laidojama iš su jos vėliava plaukiančių laivų ar joje registruotų laivų ar orlai- vių;

c) bet kokia valstybė, jei jos teritorijoje ar jūros terminaluose pakraunamos atliekos arba kitokios medžiagos.

2. Šis straipsnis neįpareigoja jokios valstybės iškelti bylą, jei kita valstybė jau iškėlė bylą pagal šį straipsnį.

217 straipsnis

Nuostatų vykdymo užtikrinimas valstybėse, su kurių vėliavomis plaukioja laivai

1. Valstybės užtikrina, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai ar jose registruoti laivai laikytųsi taikytinų tarptautinių normų ir standartų, priimtų kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu, bei pagal šią konven- ciją priimtų nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, skirtų išveng- ti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, taip pat atitinkamai priima įstatymus bei kitus teisės aktus ir imasi kitų priemonių, būtinų jų vykdymui užtikrinti. Valstybės, su kurių vėliavomis plaukioja laivai, užtikrina tokių normų, standartų, įsta- tymų ir kitų teisės aktų veiksmingą vykdymą, nesvarbu, kur pada- rytas pažeidimas.

2. Valstybės imasi atitinkamų priemonių siekdamos užtikrinti, kad su jų vėliava plaukiojantiems ar jose registruotiems laivams būtų draudžiama plaukioti tol, kol jie negali išplaukti į jūrą taip, kad atitiktų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tarptautinių normų ir standartų reikalavimus, įskaitant reikalavimus dėl laivų projek- tavimo, statybos, įrengimo ir įgulos komplektavimo.

3. Valstybės užtikrina, kad laive, plaukiojančiame su jų vėliava ar jose registruotame, būtų pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas tarptautines normas ir standartus reikalaujami ir pagal juos išduoti sertifikatai. Valstybės užtikrina, kad su jų vėliava plaukiojantys lai- vai būtų reguliariai tikrinami, siekiant nustatyti, ar minėti sertifi- katai atitinka faktinę laivo būklę. Tokius sertifikatus kitos valstybės pripažįsta kaip įrodymus, patvirtinančius laivų būklę, ir jie pripažįstami kaip turintys tokią pačią galią kaip ir tų valstybių išduodami sertifikatai, išskyrus atvejus, kai yra aiškių priežasčių manyti, kad laivų būklė labai neatitinka tokių sertifikatų duo- menų.

4. Jei laivas pažeidžia kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas normas ir standartus, valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, nepažeis- dama 218, 220 ir 228 straipsnių, nedelsdama pradeda tyrimą, o jei reikia, iškelia bylą dėl įtariamo pažeidimo, neatsižvelgiant į tai, kur toks pažeidimas buvo padarytas arba kur dėl tokio pažeidimo įvyko ar buvo pastebėtas teršimas.

5. Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, vykdydama pažei- dimo tyrimą, gali prašyti kitų valstybių paramos, jei toks bendra- darbiavimas padėtų nustatyti to įvykio aplinkybes. Kitos valstybės stengiasi patenkinti tokius valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, prašymus.

6. Bet kokiai valstybei raštu paprašius, valstybės tiria bet kokį įta- riamą pažeidimą, kurį galėjo įvykdyti su jų vėliava plaukiojantys laivai. Jei valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, turi pakan- kamų įrodymų dėl įtariamo pažeidimo, kad iškeltų bylą, byla yra nedelsiant iškeliama pagal jos įstatymus.

7. Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, nedelsdama pra- neša prašančiai valstybei ir kompetentingai tarptautinei organiza- cijai apie savo veiksmus ir jų rezultatus. Tokia informacija turi būti prieinama visoms valstybėms.

8. Bausmės, kurias valstybių įstatymai ir kiti teisės aktai numato su jų vėliava plaukiojantiems laivams, turi būti pakankamai griež- tos, kad užkirstų kelią pažeidimams neatsižvelgiant į tai, kur jie buvo padaryti.

218 straipsnis

Nuostatų vykdymo užtikrinimas uosto valstybėse

1. Kai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste arba jūros terminale, ši valstybė gali imtis tyrimo, o jei pakanka

įrodymų, iškelti bylą dėl medžiagų išmetimo iš tokio laivo už šios valstybės vidaus vandenų, teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos pažeidžiant kompetentingų tarptautinių orga- nizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas taikytinas tarptautines normas ir standartus.

2. Jokio byla pagal šio straipsnio 1 dalį negali būti keliama dėl atliekų išmetimo kitos valstybės vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ar išskirtinėje ekonominėje zonoje, jei to nereikalauja minėta valstybė, valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba minėto išmetimo pavojuje atsidūrusi ar dėl jo žalą patyrusi vals- tybė arba jei minėtas pažeidimas nesukėlė ir nesukels tyrimą pra- dedančios valstybės vidaus vandenų, teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos teršimo.

3. Kai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste arba jūros terminale, ši valstybė, kiek įmanoma, vykdo bet kurios valstybės prašymą pradėti tyrimą dėl šio straipsnio 1 dalyje nuro- dyto atliekų išmetimo sukelto pažeidimo, kai manoma, kad toks pažeidimas įvyko prašančios valstybės vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ar išskirtinėje ekonominėje zonoje arba sukėlė ar grėsė padaryti žalos šiuose rajonuose. Minėta valstybė, kiek įmanoma, vykdo valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, pra- šymus tirti tokį pažeidimą neatsižvelgiant į tai, kur jis buvo pada- rytas.

4. Pagal šį straipsnį uosto valstybės vykdomo tyrimo medžiaga perduodama valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba pakrantės valstybei jų prašymu. Atsižvelgiant į 7 skyrių, tokių tyrimų pagrindu uosto valstybės iškelta byla gali būti sustabdoma pakrantės valstybės prašymu, jei toks pažeidimas įvyko jos vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ar išskirtinėje ekonominėje zonoje. Tokiu atveju visi bylos įrodymai ir medžiaga, taip pat ir bet koks užstatas ar kitas finansinis prievolės įvykdymo užtikrinimas uosto valstybei perduodami minėtai pakrantės valstybei. Perdavus visą medžiagą, bylos tyrimas nebegali būti tęsiamas uosto valstybėje.

219 straipsnis

Xxxxxxxxx, susijusios su laivų tinkamumu plaukioti ir skirtos išvengti teršimo

Atsižvelgiant į 7 skyriaus nuostatas, valstybės, kurios kitų valsty- bių prašymu ar savo iniciatyva nustatė, kad viename iš jų uostų ar

viename iš jų jūros terminalų esantis laivas pažeidžia taikytinas tarptautines normas ir standartus dėl laivų tinkamumo plaukioti ir kartu kelia grėsmę jūros aplinkai, imasi visų tinkamų adminis- tracinių priemonių, užkertančių kelią tokiam laivui plaukioti. Tokios valstybės leidžia laivui plaukti į artimiausias tinkamas remonto dirbtuves ir pašalinus pažeidimo priežastis nedelsdamos leidžia laivui tęsti plaukiojimą.

220 straipsnis

Nuostatų vykdymo užtikrinimas pakrantės valstybėse

1. Kai laivas savanoriškai yra kokios nors valstybės uoste ar jūros terminale, ši valstybė gali, atsižvelgiant į 7 skyriaus nuostatas, iškelti bylą dėl bet kokių jos įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal šią konvenciją, ar taikytinų tarptautinių normų ir standartų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, pažeidimų, jei tokie pažeidimai įvykdomi tos valstybės teritorinėje jūroje arba išskirtinėje ekonominėje zonoje.

2. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad laivas, plaukdamas valstybės teritorine jūra, pažeidė tos valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, priimtus pagal šią konvenciją, ar taikytinas tarptau- tines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontro- liuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, minėta valstybė, nepažeis- dama atitinkamų II dalies 3 skyriaus nuostatų taikymo, gali atlikti su pažeidimu susijusio laivo fizinę apžiūrą, ir, jei pakanka įro- dymų, iškelti bylą, įskaitant ir laivo sulaikymą, pagal savo įstaty- mus ir atsižvelgiant į 7 skyriaus nuostatas.

3. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad laivas, plaukiantis valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje ar teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje pažeidė taikytinas tarptautines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš laivų, arba tos valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, atitinkančius tarptautines normas ir standartus ir skir- tus jiems įgyvendinti, minėta valstybė gali pareikalauti, kad šis lai- vas praneštų savo pavadinimą ir registracijos uostą, paskutinį ir būsimą sustojimo uostą bei kitą svarbią informaciją, kurios reikia siekiant nustatyti, ar buvo įvykdytas pažeidimas.

4. Valstybės priima įstatymus bei kitus teisės aktus ir imasi kitų priemonių, užtikrinančių, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai laikytųsi reikalavimų pateikti informaciją pagal šio straipsnio 3 dalį.

5. Kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad laivas, plaukiantis valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje ar teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje įvykdė šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą, kurio metu buvo išmestas didelis kiekis ter- šalų, dėl to buvo labai užteršta jūros aplinka ar kilo to grėsmė, minėta valstybė gali atlikti to laivo fizinę apžiūrą su pažeidimu susijusiems klausimams tirti, jei laivas atsisakė pateikti reikalau- jamą informaciją arba jei laivo pateikta informacija aiškiai neati- tinka tikrovės, o aplinkybės pateisina tokią apžiūrą.

6. Kai yra pakankamai objektyvių įrodymų, kad laivas, plaukian- tis valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje ar teritorinėje jūroje, išskirtinėje ekonominėje zonoje įvykdė šio straipsnio 3 dalyje nurodytą pažeidimą išmesdamas medžiagas, tuo padarydamas didelės žalos ar sukeldamas pavojų padaryti didelės žalos valstybės pakrantei ar su ja susijusiems interesams arba bet kokiems jos teritorinės jūros ar išskirtinės ekonominės zonos ištekliams, minėta valstybė gali, laikydamasi 7 skyriaus nuostatų, jei tik pakanka įrodymų, pagal savo įstatymus iškelti bylą, įskaitant laivo sulaikymą.

7. Nepaisant šio straipsnio 6 dalies nuostatų, tais atvejais, kai per kompetentingas tarptautines organizacijas ar kitais būdais susi- tarta dėl procedūrų, kurios užtikrina reikalavimų įvykdymą patei- kiant užstatą ar kitas atitinkamas finansines užtikrinimo priemo- nes, pakrantės valstybė leidžia laivui toliau plaukti, jei ji įsipareigojusi laikytis tokių procedūrų.

8. Šio straipsnio 3, 4, 5, 6 ir 7 dalių nuostatos taip pat taikomos nacionaliniams įstatymams ir kitiems teisės aktams, priimtiems pagal 211 straipsnio 6 dalį.

221 straipsnis

Priemonės, skirtos išvengti jūros teršimo jūrų avarijų atvejais

1. Nė viena šios XII dalies nuostata neriboja valstybių teisės pagal paprotinę ar sutartinę tarptautinę teisę imtis tokių priemonių, kurios atitinka faktinę ar gręsiančią žalą, ir užtikrinti jų vykdymą už jų teritorinės jūros ribų, siekiant apsaugoti savo pakrantę ar susijusius su ja interesus, taip pat žvejybą, nuo teršimo arba ter- šimo grėsmės, kilusios dėl jūrų avarijos ar dėl su jūros avarija susi- jusių veiksmų, kurie, kaip pagrįstai galima tikėtis, gali sukelti rimtų kenksmingų padarinių.

2. Šiame straipsnyje „jūrų avarija“ reiškia laivų susidūrimą, užplaukimą ant seklumos ar kitus laivybos incidentus, taip pat

kitus atsitikimus laive ar už jo ribų, kurie sukelia materialinės žalos ar tiesioginį materialinės žalos pavojų laivui ar kroviniui.

222 straipsnis

Nuostatų dėl teršimo iš atmosferos arba per atmosferą vykdymo užtikrinimas

Valstybės užtikrina, kad vadovaujantis 212 straipsnio 1 dalimi priimti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kitos šios konvencijos nuo- statos būtų vykdomi jų suverenioje oro erdvėje arba su jų vėliava plaukiojančių laivų ar jose registruotų laivų ar orlaivių, taip pat priima įstatymus ir kitus teisės aktus bei imasi kitų priemonių, būtinų įgyvendinti kompetentingų tarptautinių organizacijų ar visuotinių diplomatinių konferencijų metu nustatytas taikytinas tarptautines normas ir standartus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš atmosferos arba per atmos- ferą, atsižvelgiant į visas atitinkamas tarptautines normas ir stan- dartus dėl oro navigacijos saugumo.

7 SKYRIUS

GARANTIJOS

223 straipsnis

Priemonės, skirtos palengvinti bylų nagrinėjimą

Nagrinėdamos pagal šios XII dalies nuostatas iškeltas bylas, valstybės imasi priemonių palengvinti liudininkų apklausą bei įro- dymų, kuriuos pateikia kitos valstybės valdžios institucijos ar kompetentingos tarptautinės organizacijos, priimtinumą, taip pat sudaro sąlygas tokiose bylose dalyvauti kompetentingų tarptauti- nių organizacijų, valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, ir bet kurios tokio pažeidimo sukelto teršimo paveiktos valstybės atstovams. Tokiose bylose dalyvaujantys oficialūs atstovai turi tokias teises ir pareigas, kokias jiems suteikia nacionaliniai įstaty- mai ir kiti teisės aktai ar tarptautinė teisė.

224 straipsnis

Priverstinio vykdymo teisės įgyvendinimas

Teise pagal šios XII dalies nuostatas imtis priverstinio vykdymo užsienio laivams gali naudotis tik pareigūnai ar karo laivai, kari- niai orlaiviai arba kiti laivai ar orlaiviai, kurie turi aiškius skiria- muosius ženklus, leidžiančius nustatyti, kad jie atlieka valstybės tarnybą ir yra įgalioti atlikti tokius veiksmus.

225 straipsnis

Pareiga vengti neigiamų pasekmių imantis priverstinio vykdymo

Valstybės, naudodamosi teise imtis priverstinio vykdymo užsie- nio laivams pagal šią konvenciją, turi nekelti pavojaus laivybos saugumui ar kitokio pavojaus laivui, neturi nukreipti laivo į nesaugų uostą ar nesaugią stovėjimo vietą, taip pat turi nekelti nepagrįsto pavojaus jūros aplinkai.

226 straipsnis

Tyrimas užsienio laivuose

1. a) valstybės užsienio laivo nesulaiko ilgiau, negu tai yra būti- na, siekiant atlikti 216, 218 ir 220 straipsniuose numatytą tyrimą. Bet kokia užsienio laivo fizinė apžiūra yra ribota – tikrinti galima tik tokius sertifikatus, įrašus ir kitus doku- mentus, kurie turi būti laive pagal visuotinai pripažintas tarptautines normas ir standartus, arba analogiškus doku- mentus, kurie yra laive; bet kokia išsamesnė laivo fizinė apžiūra gali būti vykdoma tik atlikus jau minėtą patikrinimą ir kai:

i) yra aiškus pagrindas manyti, kad laivo ar jo įrengimų būklė akivaizdžiai neatitinka tų dokumentų duomenų;

ii) tokių dokumento turinio nepakanka įtariamam pažeidi- mui patvirtinti ar patikrinti;

iii) laive nėra galiojančių sertifikatų ir dokumentų;

b) jei tyrimo metu nustatomas taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų ar tarptautinių normų ir standartų, skirtų apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, pažeidimas, laivas nedelsiant palei- džiamas, jei atliekamos pagrįstos procedūros, tokios kaip užstato ar kitų atitinkamų finansinių užtikrinimo priemo- nių pateikimas;

c) nepažeidžiant taikytinų tarptautinių normų ir standartų dėl laivų tinkamumo plaukioti, laivui, kuris kelia padidėjusią grėsmę jūros aplinkai, gali būti neleidžiama išplaukti arba jam gali būti iškelta sąlyga plaukti į artimiausias tinkamas remonto dirbtuves. Jei laivui neleista išplaukti arba jam iškeltos sąlygos, to laivo vėliavos valstybei turi būti nedel- siant pranešta, ir pastaroji gali siekti, kad jos laivas būtų paleistas pagal XV dalies nuostatas.

2. Valstybės bendradarbiauja kuriant procedūras, skirtas išvengti nereikalingų laivo apžiūrų jūroje.

227 straipsnis

Užsienio laivų nediskriminavimas

Naudodamosi savo teisėmis ir vykdydamos savo pareigas pagal šios XII dalies nuostatas, valstybės formaliai ar faktiškai nediskri- minuoja nė vienos kitos valstybės laivų.

228 straipsnis

Bylų iškėlimo apribojimai ir bylos nagrinėjimo sustabdymas

1. Valstybė, iškėlusi bylą dėl nuobaudų skyrimo už taikytinų įsta- tymų ar tarptautinių normų ir standartų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti iš laivų keliamą teršimą, pažeidimus, kuriuos padaro užsienio laivai už bylą iškėlusios valstybės teritorinės jūros ribų, jos nagrinėjimą sustabdo, jei valstybė, su kurios vėliava plau- kioja laivas, iškelia bylą dėl pateikto kaltinimo per šešis mėnesius nuo pirminės bylos iškėlimo, išskyrus atvejus, kai byla susijusi su didelio masto žala, padaryta pakrantės valstybei, arba jei minėta valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, pakartotinai nevykdo savo pareigos veiksmingai įgyvendinti taikytinas tarptautines nor- mas ir standartus pažeidimus padariusiems jos laivams. Valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, paprašiusi sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal šį straipsnį, laiku pateikia pirminį bylos nagrinėjimą pradėjusiai valstybei visą bylos medžiagą ir bylos pro- tokolus. Kai valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, pradėtas bylos nagrinėjimas baigiamas, minėta sustabdyta byla nutrau- kiama. Apmokėjus visas su tokios bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, minėta pakrantės valstybė grąžina su sustabdytos bylos nagrinėjimu susijusius užstatus ar kitas atitinkamas finansines užtikrinimo priemones.

2. Byla dėl nuobaudų skyrimo užsienio laivams nekeliama, jei po pažeidimo padarymo dienos praėjo treji metai, taip pat jokia vals- tybė, laikantis šio straipsnio 1 dalies nuostatų, nekelia bylos, jei bylą jau iškėlė kita valstybė.

3. Šio straipsnio nuostatos neatima vėliavos valstybės teisės imtis bet kokių priemonių, taip pat ir iškelti bylas dėl nuobaudų sky- rimo pagal tos valstybės įstatymus, nepaisant kitų valstybių anks- čiau iškeltų bylų.

229 straipsnis

Civilinės bylos iškėlimas

Jokios šios konvencijos nuostatos neturi įtakos teisei iškelti civi- linę bylą dėl bet kokių reikalavimų atlyginti nuostolius ar žalą, atsiradusius dėl jūros aplinkos teršimo.

230 straipsnis

Piniginės baudos ir pripažintų kaltinamojo teisių laikymasis

1. Už nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų arba tarptautinių normų ir standartų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, pažeidimus, kuriuos už teritorinės jūros ribų padaro užsienio laivai, gali būti skiriamos tik piniginės baudos.

2. Už nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų arba tarptautinių normų ir standartų, skirtų išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą, pažeidimus, kuriuos teritorinėje jūroje padaro užsienio laivai, išskyrus atvejus, kai įvykdomas tyčinis ar ypatin- gai sunkus teritorinės jūros teršimas, gali būti skiriamos tik piniginės baudos.

3. Nagrinėjant bylą dėl tokių užsienio laivų padarytų pažeidimų, kurioje gali būti paskirta bauda, turi būti laikomasi pripažintų kal- tinamojo teisių.

231 straipsnis

Valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, ir kitų suinteresuotų valstybių informavimas

Valstybės nedelsdamos praneša valstybei, su kurios vėliava plau- kioja laivas, ir kitoms suinteresuotoms valstybėms apie bet kokias priemones, kurios taikytos pagal 6 skyrių užsienio laivams, ir pateikia valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas, visas oficia- lias ataskaitas dėl tokių priemonių taikymo. Tačiau teritorinėje jūroje padarytų pažeidimų atveju šis pakrantės valstybių įsiparei- gojimas apima tik priemones, kurios taikomos nagrinėjant bylą. Diplomatiniai agentai ar konsuliniai pareigūnai, o kai įmanoma ir valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, jūros valdžios insti- tucijos, nedelsiant informuojami apie priemones, taikomas užsie- nio laivams pagal 6 skyrių.

232 straipsnis

Valstybės atsakomybė už vykdymo priemones

Valstybės atsako už žalą ar nuostolius, atsiradusius dėl jų pagal 6 skyrių taikomų priemonių, jei tokios priemonės yra neteisėtos

arba viršija tas priemones, kurių pagrįstai reikėtų pagal turimą informaciją. Valstybės užtikrina galimybę kreiptis į jų teismus dėl tokios žalos ar nuostolių atlyginimo.

233 straipsnis

Garantijos, susijusios su tarptautinei laivybai naudojamais sąsiauriais

5, 6 ar 7 skyriaus nuostatos nepakeičia tarptautinei laivybai nau- dojamų sąsiaurių teisinio režimo. Tačiau jei užsienio laivas, išsky- rus 10 skyriuje nurodytus laivus, pažeidžia 42 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus, tuo padarydamas didelio masto žalą ar sukeldamas grėsmę, kad tokia žala bus padaryta jūros aplinkai sąsiauryje, šių sąsiaurių pakrantės valstybės gali imtis atitinkamų priemonių, kartu laikydamosi mutatis mutandis šio skyriaus nuostatų.

8 SKYRIUS

LEDU PADENGTI RAJONAI

234 straipsnis

Ledu padengti rajonai

Pakrantės valstybės turi teisę priimti ir taikyti nediskriminuojan- čius įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros teršimą iš laivų ledu padengtuose rajonuose, esančiuose išskirtinių ekonominių zonų ribose, kur labai atšiau- rios klimato sąlygos ir ledo danga tokiuose rajonuose beveik išti- sus metus sudaro kliūtis ar ypatingą pavojų navigacijai, o tokios jūros aplinkos teršimas padarytų didelio masto žalą ekologiniam balansui ar nepataisomai jį pažeistų. Tokie įstatymai ir kiti teisės aktai deramai atsižvelgia į laivybos reikalavimus bei poreikį apsau- goti ir išsaugoti jūros aplinką remiantis patikimiausiomis mokslo žiniomis.

9 SKYRIUS

ATSAKOMYBĖ

235 straipsnis

Atsakomybė

1. Valstybės atsako už tarptautinių įsipareigojimų dėl jūros aplin- kos apsaugos ir išsaugojimo vykdymą. Jos atsako pagal tarptau- tinę teisę.

2. Valstybės užtikrina, kad pagal jų teisines sistemas būtų gali- mybė kreiptis dėl greitos ir adekvačios kompensacijos ar kitokio atlygimo dėl jų jurisdikcijai priklausančių fizinių ar juridinių asmenų teršimo jūros aplinkai padarytos žalos.

3. Siekiant užtikrinti greitą ir adekvatų kompensavimą dėl visos jūros aplinkai padarytos žalos, valstybės bendradarbiauja įgyven- dindamos galiojančias tarptautinės teisės normas ir toliau plėtodamos tarptautinę teisę, reglamentuojančią atsakomybę, taip pat klausimais, susijusiais su žalos įvertinimu ir atlyginimu, bei kilusių ginčų sprendimu, o prireikus nustatant adekvataus žalos atlyginimo kriterijus ir procedūras, tokias kaip privalomasis drau- dimas ar kompensavimo fondai.

10 SKYRIUS

SUVERENUS IMUNITETAS

236 straipsnis

Suverenus imunitetas

Šios konvencijos nuostatos dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsau- gojimo netaikomos jokiems karo laivams, karo pagalbiniams lai- vams, kitiems laivams ar orlaiviams, kurie priklauso valstybei ar yra jos naudojami, ir kurie tuo metu yra naudojami tik valstybės nekomerciniais tikslais. Tačiau kiekviena valstybė, nemažindama tokių laivų ir orlaivių panaudojimo ar panaudojimo galimybių, imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad laivai ar orlaiviai, kiek tai praktiškai įmanoma ir tikslinga, laikysis šios konvencijos reikala- vimų.

11 SKYRIUS

ĮSIPAREIGOJIMAI PAGAL KITAS KONVENCIJAS DĖL JŪROS APLINKOS APSAUGOS IR IŠSAUGOJIMO

237 straipsnis

Įsipareigojimai pagal kitas konvencijas dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo

1. Šios XII dalies nuostatos nepažeidžia konkrečių valstybių įsipareigojimų, prisiimtų pagal specialiąsias anksčiau sudarytas

konvencijas ir susitarimus dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugo- jimo bei pagal susitarimus, kurie gali būti sudaryti plėtojant bend- rus šioje konvencijoje išdėstytus principus.

2. Konkretūs valstybių įsipareigojimai, prisiimti pagal specialią- sias konvencijas dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, vyk- domi atsižvelgiant į šios konvencijos bendrus principus ir tikslus.

XIII DALIS

MOKSLINIAI JŪROS TYRINĖJIMAI

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

238 STRAIPSNIS

Teisė vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus

Visos valstybės, nesvarbu, kokia jų geografinė padėtis, taip pat kompetentingos tarptautinės organizacijos turi teisę vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus atsižvelgdamos į kitų valstybių tei- ses ir pareigas, numatytas šioje konvencijoje.

239 straipsnis

Mokslinių jūros tyrinėjimų skatinimas

Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos skatina ir remia mokslinių jūros tyrinėjimų plėtojimą ir vykdymą pagal šią konvenciją.

240 straipsnis

Mokslinių jūros tyrinėjimų vykdymo bendrieji principai

Vykdant mokslinius jūros tyrinėjimus, vadovaujamasi šiais prin- cipais:

a) moksliniai jūros tyrinėjimai vykdomi tik taikiais tikslais;

b) moksliniai jūros tyrinėjimai vykdomi tinkamais moksliniais metodais ir priemonėmis, suderintais su šios konvencijos nuo- statomis;

c) moksliniai jūros tyrinėjimai negali nepateisinamai trukdyti kitokio teisėto jūros naudojimo, suderinamo su šios konven- cijos nuostatomis; taip pat į tokius tyrinėjimus turi būti dera- mai atsižvelgiama tokio jūros naudojimo metu;

d) moksliniai jūros tyrinėjimai vykdomi pagal visus atitinkamus teisės aktus, priimtus pagal šią konvenciją, įskaitant teisės aktus dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo.

241 straipsnis

Mokslinių jūros tyrinėjimų kaip teisinio pagrindo pretenzijoms nepripažinimas

Moksliniai jūros tyrinėjimai nesukuria teisinio pagrindo pretenzi- joms į jokią jūros aplinkos dalį ar jos išteklius.

2 SKYRIUS

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

242 straipsnis

Tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas

1. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos, vado- vaudamosi pagarbos valstybių suverenitetui ir jurisdikcijai prin- cipu bei abipusės naudos pagrindu, skatina tarptautinį bendradar- biavimą mokslinių jūros tyrinėjimų taikiais tikslais srityje.

2. Šiame kontekste, nepažeisdama valstybių teisių ir pareigų, suteiktų šia konvencija, valstybė, taikydama šios XIII dalies nuo- statas, prireikus suteikia kitoms valstybėms pakankamai galimy- bių gauti iš jos arba bendradarbiaujant su ja informaciją, kuri būtina siekiant išvengti žmonių sveikatai ir saugumui bei jūros aplinkai daromos žalos ar ją kontroliuoti.

243 straipsnis

Palankių sąlygų sudarymas

Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos bendra- darbiauja sudarydamos dvišalius ar daugiašalius susitarimus,

siekdamos sukurti palankias sąlygas moksliniams jūros tyrinėjimams jūros aplinkoje ir suvienyti mokslininkų pastangas tirti jūros aplinkoje susidarančių reiškinių esmę ir procesus bei jų tarpusavio sąveiką.

244 straipsnis

Informacijos ir duomenų skelbimas bei skleidimas

1. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos, rem- damosi šia konvencija, tinkamais kanalais skelbia ir skleidžia informaciją apie siūlomas stambaus masto programas ir jų tiks- lus, taip pat mokslinių jūros tyrinėjimų metu gautus duomenis.

2. Šiuo tikslu valstybės pavieniui ir bendradarbiaudamos su kito- mis valstybėmis bei kompetentingomis tarptautinėmis organiza- cijomis aktyviai skatina keitimąsi moksliniais duomenimis ir informacija bei mokslinių jūros tyrinėjimų metu gautų duomenų perdavimą, ypač besivystančioms valstybėms, taip pat stiprina besivystančių valstybių gebėjimą savarankiškai vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus, inter alia, per programas padėdamos mokyti ir rengti jų techninius ir mokslinius specialistus.

3 SKYRIUS

MOKSLINIŲ JŪROS TYRINĖJIMŲ VYKDYMAS IR SKATINIMAS

245 straipsnis

Moksliniai jūros tyrinėjimai teritorinėje jūroje

Įgyvendindamos savo suverenitetą, pakrantės valstybės turi išim- tinę teisę savo teritorinėje jūroje reglamentuoti mokslinius jūros tyrinėjimus, duoti jiems leidimą ir juos vykdyti. Moksliniai jūros tyrinėjimai teritorinėje jūroje vykdomi tiktai gavus aiškų tos pakrantės valstybės sutikimą ir jos nustatytomis sąlygomis.

246 straipsnis

Moksliniai jūros tyrinėjimai išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe

1. Įgyvendindamos savo jurisdikciją, pakrantės valstybės turi teisę savo išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe reglamentuoti mokslinius jūros tyrinėjimus, duoti jiems leidimą ir juos vykdyti vadovaudamosi atitinkamomis šios konvencijos nuo- statomis.

2. Moksliniai jūros tyrinėjimai išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe vykdomi gavus pakrantės valstybės suti- kimą.

3. Pakrantės valstybės įprastomis aplinkybėmis duoda sutikimą kitoms valstybėms arba kompetentingoms tarptautinėms organi- zacijoms vykdyti jų ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe mokslinių jūros tyrinėjimų projektus, atliekamus pagal šią konvenciją išskirtinai taikiems tikslams ir siekiant visos žmonijos labui padidinti mokslo žinias apie jūros aplinką. Tuo tikslu pakrantės valstybės nustato taisykles ir tvarką, užtikrinančias, kad sutikimas nebus vilkinamas arba kad nebus nepagrįstai atsisakyta jį išduoti.

4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos įprastos aplinkybės gali būti net ir tuo atveju, kai pakrantės valstybė ir tyrinėjimus vykdanti valstybė nėra užmezgusios tarpusavio diplomatinių santykių.

5. Pakrantės valstybės gali savo nuožiūra neduoti kitoms valstybėms arba kompetentingoms tarptautinėms organizacijoms sutikimo įgyvendinti mokslinių jūros tyrinėjimų projektų joms priklausančioje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe tuo atveju, jei projektas:

a) turi tiesioginės svarbos tiriant ir eksploatuojant tiek gyvuosius, tiek negyvuosius gamtos turtus;

b) apima kontinentinio šelfo gręžimą, sprogstamųjų medžiagų panaudojimą arba kenksmingų medžiagų išmetimą į jūros aplinką;

c) apima 60 ir 80 straipsniuose nurodytų dirbtinių salų, įrengi- nių ir statinių statybą, eksploatavimą bei naudojimą ir

d) jei pagal 248 straipsnį yra pateikta netiksli informacija apie projekto pobūdį ir tikslus arba jei tyrinėjimus atliekanti vals- tybė ar kompetentinga tarptautinė organizacija turi dar neįvykdytų įsipareigojimų pakrantės valstybei dėl ankstesnio tyrinėjimų projekto.

6. Nepaisant šio straipsnio 5 dalies nuostatų, pakrantės valstybės negali vadovaudamosi šio straipsnio 5 dalies a punktu savo nuo- žiūra neduoti sutikimo vykdyti mokslinių jūros tyrinėjimų pro- jektus, kuriuos rengiamasi įgyvendinti pagal šios XIII dalies

nuostatas kontinentiniame šelfe už 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, ribos, už tų specifinių rajonų, kuriuos pakrantės valstybės gali bet kuriuo metu oficialiai paskelbti rajonais, kuriuose yra arba po konkretaus pagrįsto laiko bus eksploatuojama arba atliekami išsamūs tyrinėjimai, ribų. Pakrantės valstybės turi gerokai iš anksto pra- nešti apie tokių rajonų nustatymą, taip pat apie bet kokius pasi- keitimus juose, tačiau neprivalo pateikti duomenų apie ten vyk- domus darbus.

7. Šio straipsnio 6 dalies nuostatos nepažeidžia pakrantės valstybės teisių, nurodytų 77 straipsnyje, į kontinentinį šelfą.

8. Šiame straipsnyje nurodyti moksliniai jūros tyrinėjimai negali nepateisinamai trukdyti veiklai, kurią atlieka pakrantės valstybė įgyvendindama savo suverenias teises ir jurisdikciją, nustatytą šioje konvencijoje.

247 straipsnis

Mokslinių jūros tyrinėjimų projektai, kuriuos vykdo arba remia tarptautinės organizacijos

Laikoma, kad pakrantės valstybė, kuri yra tarptautinės organiza- cijos narė arba yra su tarptautine organizacija sudariusi dvišalę sutartį ir kurios išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinenti- niame šelfe ta organizacija nori įgyvendinti arba remti mokslinių jūros tyrinėjimų projektą, davė sutikimą projektą įgyvendinti sutartomis sąlygomis, jei ta valstybė patvirtino detalų projektą tuo metu, kai organizacija priėmė sprendimą įgyvendinti projektą, arba jei valstybė pareiškė pageidavimą dalyvauti įgyvendinant projektą ir nepareiškė jokių prieštaravimų per keturis mėnesius nuo tos dienos, kai tarptautinė organizacija pranešė pakrantės valstybei apie projektą.

248 straipsnis

Pareiga teikti informaciją pakrantės valstybei

Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos, kurios ketina vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus pakrantės valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, ne mažiau kaip prieš šešis mėnesius iki numatytos mokslinių jūros tyrinėjimų projekto pradžios turi tokiai valstybei pateikti išsamią informaciją apie:

a) projekto pobūdį ir tikslus;

b) metodus ir priemones, kuriuos ketina naudoti, taip pat laivų pavadinimus, talpą,tipus ir klases bei mokslinės įrangos apra- šymą;

c) tikslius geografinius rajonus, kuriuose bus įgyvendinamas pro- jektas;

d) numatytas tyrinėjimų laivų pirmojo pasirodymo ir galutinio išvykimo datas arba atitinkamai įrengimų sumontavimo bei išvežimo laiką;

e) remiančios institucijos pavadinimą, jos vadovą bei darbuotoją, atsakingą už projektą;

f) mastą, kuriuo projekte galėtų dalyvauti arba būti atstovaujama pakrantės valstybė.

249 straipsnis

Pareiga laikytis nustatytų sąlygų

1. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos, vyk- dydamos mokslinius jūros tyrinėjimus pakrantės valstybės išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, turi laikytis šių sąlygų:

a) užtikrinti pakrantės valstybės teisę, jai pageidaujant, dalyvauti arba būti atstovaujamai mokslinių jūros tyrinėjimų projekte, ypač, jei tai praktiškai įmanoma, tyrinėjimų laivuose arba mokslinių tyrinėjimų įrengimuose, nemokant atlyginimo pakrantės valstybės mokslininkams bei neįsipareigojant prisidėti padengiant projekto išlaidas;

b) kai tik įmanoma, pakrantės valstybės prašymu jai pateikti pir- mines ataskaitas bei galutinius rezultatus ir išvadas baigus tyrinėjimus;

c) įsipareigoti sudaryti pakrantės valstybės prašymu sąlygas jai gauti visus duomenis ir pavyzdžius, gautus mokslinių jūros tyrinėjimų projekto vykdymo metu, taip pat jai pateikti duo- menis, kurie gali būti kopijuojami, ir paimtus pavyzdžius, kurie gali būti padalyti be žalos jų mokslinei vertei;

d) jei yra prašymas, pakrantės valstybei pateikti duomenų, pavyz- džių bei tyrinėjimų rezultatų įvertinimą arba padėti jai pačiai juos įvertinti ar išaiškinti;

e) pagal šios straipsnio 2 dalį užtikrinti, kad, kai tik įmanoma, su tyrinėjimų rezultatais būtų suteikta galimybė susipažinti tarp- tautiniu mastu, tinkamais nacionaliniais arba tarptautiniais kanalais;

f) nedelsiant informuoti pakrantės valstybę apie esminius pasi- keitimus tyrinėjimų programoje;

g) jei nėra susitarta kitaip, baigus tyrinėjimus išvežti mokslinių tyrinėjimų įrangą bei priemones.

2. Šis straipsnis nepažeidžia sąlygų, nustatytų pakrantės valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais, kuriais įgyvendinama tos valstybės

teisė savo nuožiūra išduoti sutikimą pagal 246 straipsnio 5 dalį arba jo neduoti, įskaitant teisę reikalauti, kad būtų išankstinis suti- kimas, jei norima tarptautinei bendrijai pateikti projekto tyrinėjimo rezultatus, kurie turi tiesioginės svarbos gamtos turtų tyrinėjimui ir eksploatavimui.

250 straipsnis

Informacija apie mokslinių jūros tyrinėjimų projektus

Jei nėra susitarta kitaip, apie mokslinių jūros tyrinėjimų projektus pranešama atitinkamais oficialiais kanalais.

251 straipsnis

Bendri kriterijai ir gairės

Valstybės per kompetentingas tarptautines organizacijas stengiasi skatinti, kad būtų nustatyti bendri kriterijai ir gairės, kurie padėtų valstybėms nustatyti mokslinių jūros tyrinėjimų pobūdį ir pasek- mes.

252 straipsnis

Numanomas sutikimas

Valstybės arba kompetentingos tarptautinės organizacijos gali imti vykdyti mokslinių jūros tyrinėjimų projektą praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pakrantės valstybei buvo pateikta reikiama informacija pagal 248 straipsnį, jei per keturis mėnesius nuo tos informacijos gavimo dienos pakrantės valstybė nepranešė tyrinėjimus atliekančiai valstybei arba organizacijai, kad:

a) ji atsisakė duoti sutikimą vadovaudamasi 246 straipsniu arba

b) informacija apie projekto pobūdį ir tikslus, kurią pateikė vals- tybė arba kompetentinga tarptautinė organizacija, neatitinka akivaizdžių faktų;

c) jai reikia papildomos informacijos, susijusios su 248 ir 249 straipsniuose nurodytomis sąlygomis ir informacija;

d) pagal 249 straipsnyje nustatytas sąlygas yra neįvykdytų įsipa- reigojimų, susijusių su ankstesniu mokslinių jūros tyrinėjimų projektu, kurį vykdė ta valstybė arba organizacija.

253 straipsnis

Mokslinių jūros tyrinėjimų sustabdymas arba nutraukimas

1. Pakrantės valstybė turi teisę reikalauti, kad būtų sustabdyti bet kokie moksliniai jūros tyrinėjimai jos išskirtinėje ekonominėje zonoje arba kontinentiniame šelfe, jei:

a) tyrinėjimai vykdomi prieštaraujant pagal 248 straipsnį pateik- tai informacijai, kuria remiantis pakrantės valstybė davė savo sutikimą, arba

b) valstybė arba kompetentinga tarptautinė organizacija, atlikda- mos tyrinėjimo darbus, nesilaiko 249 straipsnio nuostatų dėl pakrantės valstybės teisių, susijusių su mokslinių jūros tyrinėjimų projektu.

2. Pakrantės valstybė turi teisę reikalauti, kad būtų nutraukti bet kokie moksliniai jūros tyrinėjimai tuo atveju, jei nesilaikoma 248 straipsnio nuostatų ir dėl to atsiranda esminiai pasikeitimai tyrinėjimo projekte ar tyrinėjimų veikloje.

3. Pakrantės valstybė taip pat gali reikalauti, kad būtų nutraukti moksliniai jūros tyrinėjimai, jei kuri nors šio straipsnio 1 dalyje nurodyta situacija nebuvo ištaisyta per pagrįstą laikotarpį.

4. Gavusios pakrantės valstybės pranešimą apie jos sprendimą sustabdyti ar nutraukti mokslinius jūros tyrinėjimus, valstybės arba kompetentingos tarptautinės organizacijos, turėjusios teisę vykdyti mokslinius jūrų tyrinėjimus, nutraukia pranešime nuro- dytą veiklą.

5. Pagal šio straipsnio 1 dalį paskelbtas pakrantės valstybės nuro- dymas sustabdyti veiklą atšaukiamas ir moksliniai jūros tyrinėjimai atnaujinami, kai tyrinėjimus atliekanti valstybė arba kompetentinga tarptautinė organizacija įvykdo 248 ir 249 straipsniuose nurodytas sąlygas.

254 straipsnis

Kaimyninių valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, teisės

1. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos, pagal 246 straipsnio 3 dalį pateikusios pakrantės valstybei projektą dėl mokslinių jūros tyrinėjimų vykdymo, praneša apie pasiūlytą tyrinėjimo projektą kaimyninėms valstybėms, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, bei pakrantės valstybei.

2. Kai suinteresuota pakrantės valstybė pagal 246 straipsnį bei atitinkamas šios konvencijos nuostatas pareiškia, jog sutinka vyk- dyti pasiūlytą mokslinių jūros tyrinėjimų projektą, valstybės ar kompetentingos tarptautinės organizacijos, vykdančios šį pro- jektą, kaimyninių valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, prašymu pateikia 248 straips- nyje ir 249 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytą informaciją.

3. Minėtų kaimyninių valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, pageidavimu ir esant gali- mybei bei pakrantės valstybės sutikimu gali dalyvauti pasiūlytame mokslinių jūros tyrinėjimų projekte, paskirdamos savo kvalifikuo- tus ekspertus pagal suinteresuotos pakrantės valstybės ir valstybės arba kompetentingos tarptautinės organizacijos, vykdančios mokslinius jūros tyrinėjimus, suderintas projekto sąlygas laikan- tis šios konvencijos nuostatų.

4. Minėtų kaimyninių valstybių, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, prašymu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės ir kompetentingos tarptautinės orga- nizacijos suteikia joms informaciją ir pagalbą, nurodytą 249 straipsnio 1 dalies d punkte, pagal 249 straipsnio 2 dalies sąlygas.

255 straipsnis

Priemonės, palengvinančios mokslinius jūros tyrinėjimus ir padedančios tyrinėjimų laivams

Valstybės turi siekti, kad būtų priimtos pagrįstos normos, taisyklės ir procedūros, kad būtų skatinami ir palengvinami moksliniai jūros tyrinėjimai, vykdomi pagal šią konvenciją už jų teritorinės jūros ribų ir, esant galimybėms, pagal jų įstatymus bei kitus teisės aktus palengvinamos galimybės naudotis jų uostais bei skatinama teikti pagalbą mokslinių jūros tyrinėjimų laivams, kurie laikosi ati- tinkamų šios XIII dalies nuostatų.

256 straipsnis

Moksliniai jūros tyrinėjimai rajone

Visos valstybės, nesvarbu, kokia jų geografinė padėtis, ir kompe- tentingos tarptautinės organizacijos turi teisę vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus rajone vadovaudamosi XI dalies nuostatomis.

257 straipsnis

Moksliniai jūros tyrinėjimai vandens plote už išskirtinės ekonominės zonos ribų

Visos valstybės, nesvarbu, kokia jų geografinė padėtis, ir kompe- tentingos tarptautinės organizacijos turi teisę vykdyti mokslinius jūros tyrinėjimus vandens plote už išskirtinės ekonominės zonos ribų vadovaudamosi šia konvencija.

4 SKYRIUS

MOKSLINIŲ TYRINĖJIMŲ ĮRENGINIAI ARBA ĮRENGIMAI JŪROS APLINKOJE

258 straipsnis

Įrengimas ir naudojimas

Bet kokio tipo mokslinių tyrinėjimų įrenginiai ar įrengimai įren- giami ir naudojami bet kuriame jūros aplinkos rajone laikantis tų pačių sąlygų, kurios yra nustatytos šioje konvencijoje dėl moksli- nių jūros tyrinėjimų vykdymo tokiame rajone.

259 straipsnis

Teisinis statusas

Šiame skyriuje nurodyti įrenginiai ar įrengimai neturi salos statu- so. Jie neturi jokios savo teritorinės jūros ir jos buvimas nedaro įtakos teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ar kontinen- tinio šelfo delimitavimui.

260 straipsnis

Saugumo zonos

Vadovaujantis atitinkamomis šios konvencijos nuostatomis, aplink mokslinių tyrinėjimų įrenginius gali būti sukurtos pagrįsto pločio saugumo zonos, neviršijančios 500 metrų atstumo. Valstybės turi užtikrinti, kad jų laivai laikytųsi tokių saugumo zonų.

261 straipsnis

Pareiga nesudaryti kliūčių jūros keliams

Bet kokio tipo mokslinių tyrinėjimų įrenginių ar įrengimų statyba ir naudojimas neturi sudaryti kliūčių nustatytiems tarptautiniams jūrų keliams.

262 straipsnis

Atpažinimo ženklai bei įspėjamieji signalai

Įrenginiai bei įrengimai, nurodyti šiame skyriuje, pažymimi atpa- žinimo ženklais, rodančiais valstybę, kurioje jie yra registruoti, arba tarptautinę organizaciją, kuriai jie priklauso, ir turi turėt

i adekvačius tarptautiniu mastu pripažintus įspėjamuosius signalus, kad būtų užtikrintas saugumas jūroje ir oro navigacijos saugumas pagal kompetentingų tarptautinių organizacijų nustatytas normas ir standartus.

5 SKYRIUS

ATSAKOMYBĖ

263 straipsnis

Atsakomybė

1. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos turi užtikrinti, kad jų pačių arba jų vardu atliekami moksliniai jūros tyrinėjimai būtų vykdomi laikantis šios konvencijos.

2. Valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos atsako už priemones, kurias jos taikė pažeisdamos šią konvenciją kitoms mokslinius jūros tyrinėjimus atliekančioms valstybėms, jų fizi- niams ar juridiniams asmenims arba kompetentingoms tarptautinėms organizacijoms, ir privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl tokių priemonių taikymo.

3. Pagal 235 straipsnį valstybės ir kompetentingos tarptautinės organizacijos atsako už teršalų, atsiradusių dėl jų pačių arba jų vardu vykdomų mokslinių jūros tyrinėjimų, padarytą žalą jūros aplinkai.

6 SKYRIUS

GINČŲ SPRENDIMAS IR LAIKINOSIOS PRIEMONĖS

264 straipsnis

Ginčų sprendimas

Ginčai, kylantys dėl šios konvencijos nuostatų aiškinimo ar tai- kymo moksliniams jūros tyrinėjimams, sprendžiami pagal XV dalies 2 ir 3 skyrius.

265 straipsnis

Laikinosios priemonės

Ginčo sprendimo pagal XV dalies 2 ir 3 skyrius metu valstybei arba kompetentingai tarptautinei organizacijai, įgaliotai vykdyti mokslinių jūros tyrinėjimų projektą, draudžiama vykdyti tyrinėjimus neturint aiškaus suinteresuotos pakrantės valstybės sutikimo.

XIV DALIS

JŪRŲ TECHNOLOGIJOS PLĖTOJIMAS IR PERDAVIMAS

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

266 straipsnis

Jūrų technologijos plėtojimo ir perdavimo skatinimas

1. Valstybės tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines orga- nizacijas pagal galimybes bendradarbiauja tam, kad būtų aktyviai skatinamas jūrų mokslo ir jūrų technologijos plėtojimas ir perda- vimas teisingomis ir pagrįstomis sąlygomis.

2. Valstybės skatina jūrų mokslo ir technologijos pajėgumų plėtrą tose valstybėse, kurioms reikia ir kurios prašo techninės pagalbos šioje srityje, ypač besivystančiose valstybėse, taip pat valstybėse, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė

padėtis, kiek tai susiję su jūros išteklių tyrinėjimu, eksploatavimu, išsaugojimu ir valdymu, jūros aplinkos apsauga bei išsaugojimu, moksliniais jūros tyrinėjimais ir kita veikla jūros aplinkoje, neprieštaraujančia šiai konvencijai, siekiant paspartinti besivystan- čių valstybių socialinę ir ekonominę plėtrą.

3. Valstybės siekia sukurti palankias ekonomines bei teisines sąly- gas perduoti jūrų technologiją lygiateisiškumo pagrindu visų suin- teresuotų šalių naudai.

267 straipsnis

Teisėtų interesų apsauga

Skatindamos bendradarbiavimą pagal 266 straipsnį, valstybės deramai atsižvelgia į visus teisėtus interesus, inter alia, į jūrų tech- nologijos savininkų, tiekėjų bei gavėjų teises ir pareigas.

268 straipsnis

Pagrindiniai tikslai

Valstybės tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organi- zacijas skatina:

a) jūrų technologijos žinių įgijimą, įvertinimą ir platinimą bei palengvina tos informacijos ir duomenų gavimą;

b) atitinkamos jūrų technologijos plėtojimą;

c) reikalingos technologijos infrastruktūros plėtojimą, kad būtų palengvintas jūrų technologijos perdavimas;

d) žmogiškųjų išteklių plėtrą, vykdant besivystančių valstybių, ypač mažiausiai išsivysčiusių valstybių, piliečių profesinį mokymą ir švietimą;

e) tarptautinį bendradarbiavimą visais lygmenimis, ypač regioni- niu, subregioniniu ir dvišaliu.

269 straipsnis

Priemonės pagrindiniams tikslams pasiekti

Valstybės, kad pasiektų 268 straipsnyje nurodytus tikslus, tiesio- giai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas siekia, inter alia:

a) sudaryti techninio bendradarbiavimo programas, užtikrinan- čias efektyvų visų rūšių jūrų technologijos perdavimą valstybėms, kurioms reikia ir kurios prašo techninės pagalbos šioje srityje, ypač besivystančioms valstybėms, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, bei kitoms besivystančioms valstybėms, kurios nepajėgia sukurti arba išplėtoti savo pačių jūrų mokslo bei jūrų išteklių tyrinėjimo ir eksploatavimo technologinių pajėgumų, arba negali plėtoti tokios technologijos infrastruktūros;

b) sukurti palankias sąlygas sudaryti susitarimus, komercines sutartis ir panašias priemones teisingomis bei pagrįstomis sąlygomis;

c) rengti konferencijas, seminarus ir simpoziumus mokslo ir technologijų temomis, ypač jūrų technologijos perdavimo politikos ir metodų klausimais;

d) skatinti pasikeitimą mokslininkais, technologijos bei kitų sri- čių specialistais;

e) vykdyti projektus ir skatinti bendras įmones ir kitas dvišalio bei daugiašalio bendradarbiavimo formas.

2 SKYRIUS

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

270 straipsnis

Tarptautinio bendradarbiavimo formos

Tarptautinis bendradarbiavimas jūrų technologijos plėtojimo ir perdavimo srityje vykdomas, kai tai galima ir tinkama, per egzis- tuojančias dvišales, regionines arba daugiašales programas, taip pat per išplėstas bei naujas programas tam, kad palengvintų mokslinius jūrų tyrinėjimus, jūrų technologijos perdavimą, ypač naujose srityse, ir užtikrintų tinkamą vandenyno tyrinėjimų ir plėtros tarptautinį finansavimą.

271 straipsnis

Gairės, kriterijai ir standartai

Valstybės tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organi- zacijas skatina visuotinai pripažintų gairių, kriterijų ir standartų dėl jūrų technologijos perdavimo dvišaliu pagrindu arba tarptautinėse organizacijose ir kituose forumuose sukūrimą, didelį dėmesį skirdamos besivystančių valstybių interesams ir porei- kiams.

272 straipsnis

Tarptautinių programų koordinavimas

Jūrų technologijos perdavimo srityje valstybės siekia užtikrinti, kad tarptautinės organizacijos koordinuotų savo veiklą, įskaitant bet kokias regionines arba pasaulines programas, atsižvelgdamos į besivystančių valstybių, ypač tų, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepalanki geografinė padėtis, interesus ir poreikius.

273 straipsnis

Bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis ir Institucija

Valstybės aktyviai bendradarbiauja su kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis ir Institucija siekdamos užtikrinti ir palengvinti įgūdžių ir jūrų technologijos, susijusios su veikla rajone, perdavimą besivystančioms valstybėms, jų nacionaliniams subjektams ir įmonei.

274 straipsnis

Institucijos tikslai

Atsižvelgdama į visus teisėtus interesus, inter alia, į technologijos savininkų, tiekėjų bei gavėjų teises ir pareigas, Institucija užtikrina, kad vykdant veiklą rajone:

a) remiantis teisingo geografinio paskirstymo principu besivys- tančių valstybių – tiek pakrantės valstybių, tiek neturinčių priėjimo prie jūros ar tų, kurių nepalanki geografinė padėtis, – piliečiai būtų įtraukiami, siekiant juos apmokyti, į Institucijos vadybos, mokslo ar techninio į personalo sudėtį per Instituci- jos vykdomus projektus;

b) techninė atitinkamų įrengimų, mechanizmų, prietaisų ir pro- cesų dokumentacija būtų prieinama visoms valstybėms, ypač besivystančioms, kurioms reikia ir kurios prašo techninės pagalbos šioje srityje;

c) Institucija nustatytų normas, palengvinančias techninės pagal- bos gavimą jūrų technologijos srityje valstybėms, ypač besi- vystančioms, kurioms jos reikia ir kurios jos prašo, o tų šalių piliečiams padėtų įgyti reikiamų įgūdžių ir žinių bei profesinį mokymą;

d) valstybės, ypač besivystančios, kurioms reikia ir kurios prašo techninės pagalbos šioje srityje, gautų paramą reikalingiems įrengimams, procesams, priemonėms ir kitoms techninėms žinioms įgyti pasinaudodamos finansiniais mechanizmais, numatytais šioje konvencijoje.

3 SKYRIUS

NACIONALINIAI IR REGIONINIAI JŪROS MOKSLINIAI IR TECHNOLOGINIAI CENTRAI

275 straipsnis

Nacionalinių centrų kūrimas

1. Valstybės, tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas bei Instituciją, skatina nacionalinių jūros mokslinių ir technologinių tyrimų centrų kūrimą, ypač besivystančiose valstybėse, ir esamų centrų stiprinimą tam, kad būtų skatinami ir

tobulinami moksliniai jūros tyrinėjimai besivystančiose pakrantės valstybėse ir kad būtų plečiamos jų nacionalinės galimybės nau- doti ir išsaugoti jūros išteklius savo ekonominiais interesais.

2. Valstybės per kompetentingas tarptautines organizacijas ir Instituciją teikia tinkamą paramą, kad skatintų tokių nacionalinių centrų kūrimą bei stiprinimą, kad valstybėms, kurioms reikia ir kurios prašo pagalbos, būtų užtikrintos šiuolaikinės mokymo sąlygos ir būtini įrengimai, suteikti įgūdžiai bei žinios ir techninių ekspertų pagalba.

276 straipsnis

Regioninių centrų kūrimas

1. Valstybės, koordinuodamos veiksmus su kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, Institucija ir nacionalinėmis jūrų mokslinių ir technologinių tyrimų institucijomis, skatina regioni- nių jūros mokslinių ir technologinių tyrimų centrų kūrimą, ypač besivystančiose valstybėse, kad būtų skatinami ir tobulinami moksliniai jūros tyrinėjimai besivystančiose valstybėse bei skati- namas jūrų technologijos perdavimas.

2. Visos regiono valstybės bendradarbiauja su regioniniais cent- rais, kad užtikrintų kuo veiksmingesnį savo tikslų įgyvendinimą.

277 straipsnis

Regionų centrų funkcijos

Regioniniai centrai, inter alia:

a) rengia visų lygių tobulinimosi ir mokymo programas įvairiais jūros mokslinių ir technologinių tyrinėjimų aspektais, ypač jūros biologijos klausimais, įskaitant gyvųjų išteklių išsaugo- jimą ir valdymą, okeanografiją, hidrografiją, inžineriją, jūros dugno geologinius tyrinėjimus ir vandens gėlinimo technolo- gijas;

b) rengia vadybos studijas;

c) rengia studijų programas, susijusias su jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimu bei su teršimo išvengimu, sumažinimu ir kont- role;

d) organizuoja regionines konferencijas, seminarus ir simpoziu- mus;

e) gauna ir apdoroja jūros mokslinius ir technologinius duome- nis bei informaciją;

f) greitai platina jūros mokslinių ir technologinių tyrinėjimų rezultatus, skelbdami juos lengvai gaunamuose leidiniuose;

g) viešai skelbia nacionalinę politiką, susijusią su jūros technolo- gijos perdavimu, ir sistemingai vykdo lyginamąją tos politikos analizę;

h) renka ir sistemina informaciją apie technologijos rinkodarą bei su patentais susijusias komercines sutartis ir kitus susitarimus;

i) vykdo techninį bendradarbiavimą su kitomis to regiono valstybėmis.

4 SKYRIUS

TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ BENDRADARBIAVIMAS

278 straipsnis

Tarptautinių organizacijų bendradarbiavimas

Kompetentingos tarptautinės organizacijos, minimos šioje XIV dalyje bei XIII dalyje, imasi visų reikiamų priemonių tiesio- giai ar glaudžiai bendradarbiauja, kad užtikrintų veiksmingą šioje XIV dalyje nustatytų savo funkcijų ir įsipareigojimų įgyvendinimą.

XV DALIS

GINČŲ SPRENDIMAS

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

279 straipsnis

Pareiga spręsti ginčus taikiomis priemonėmis

Valstybės šalys visus tarpusavio ginčus dėl šios konvencijos aiški- nimo ar taikymo sprendžia taikiomis priemonėmis, laikydamosi Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir tuo tikslu siekia sprendimo įstatų 33 straipsnio 1 dalyje nurodytomis priemonėmis.

280 straipsnis

Ginčų sprendimas bet kuriomis šalių pasirinktomis taikiomis priemonėmis

Jokia šios XV dalies nuostata nevaržo bet kurių valstybių šalių teisės bet kuriuo metu susitarti išspręsti tarpusavio ginčą dėl šios konvencijos aiškinimo ar taikymo jų pasirinktomis taikiomis priemonėmis.

281 straipsnis

Procedūra, kai šalims nepavyko išspręsti ginčo

1. Jei valstybės šalys, kurios yra ginčo dėl šios konvencijos aiški- nimo ar taikymo šalys, susitarė spręsti ginčą taikiomis jų pačių pasirinktomis priemonėmis, šioje XV dalyje numatytos procedū- ros yra taikomos tik tuo atveju, jei joms nepavyko išspręsti ginčo

pasinaudojus tokiomis priemonėmis ir jei susitarimas tarp šalių nedraudžia tolesnio ginčo nagrinėjimo.

2. Jei šalys taip pat susitarė dėl terminų, šio straipsnio 1 dalis yra taikoma tik praėjus nurodytam terminui.

282 straipsnis

Įsipareigojimai, numatyti visuotiniuose, regioniniuose ir dvišaliuose susitarimuose

Jei valstybės šalys, kurios yra ginčo dėl šios konvencijos aiškinimo ar taikymo šalys, visuotiniuose, regioniniuose ar dvišaliuose susi- tarimuose arba kitokiu būdu susitarė, kad vienos ginčo šalies pageidavimu tas ginčas bus perduotas spręsti pagal procedūrą, kuri numato įpareigojantį sprendimą, tai ta procedūra turi būti taikoma vietoj procedūrų, nurodytų šioje XV dalyje, nebent ginčo šalys susitarė kitaip.

283 straipsnis

Pareiga pasikeisti nuomonėmis

1. Jei tarp valstybių šalių kyla ginčas dėl šios konvencijos aiški- nimo arba taikymo, ginčo šalys turi nedelsdamos pasikeisti nuomonėmis dėl galimo ginčo sprendimo derybomis ar kitomis taikiomis priemonėmis.

2. Šalys taip pat nedelsdamos pasikeičia nuomonėmis, jei proce- dūra, skirta ginčui spręsti, buvo nutraukta nepasiekus sprendimo,

arba tuo atveju, kai sprendimas buvo pasiektas ir aplinkybės rei kalauja konsultacijų dėl sprendimo įgyvendinimo būdų.

284 straipsnis

Taikinamoji procedūra

1. Valstybė šalis, kuri yra ginčo dėl šios konvencijos aiškinimo ar taikymo šalis, gali pasiūlyti kitai ginčo šaliai ar šalims perduoti ginčą spręsti pagal taikinamąją procedūrą, nustatytą V priedo 1 skyriuje, arba pagal kitą taikinamąją procedūrą.

2. Jei pasiūlymas priimamas ir jei šalys susitaria dėl taikinamo- sios procedūros taikymo, bet kuri iš šalių gali perduoti ginčą spręsti šia tvarka.

3. Jei pasiūlymas atmetamas ar jei šalys nesusitaria dėl procedū- ros, taikinamoji procedūra yra nutraukiama.

4. Jei šalys nėra susitarę kitaip, pagal taikinamąją procedūrą sprendžiamo ginčo tolesnis nagrinėjimas gali būti nutrauktas tik pagal taikinamąją procedūrą, dėl kurios buvo susitarta.

285 straipsnis

Šio skyriaus taikymas ginčams, pateiktiems pagal XI dalį

Šis skyrius yra taikomas bet kokiems ginčams, kurie pagal XI dalies 5 skyriaus nuostatas turi būti išspręsti laikantis šios XV dalies procedūrų. Jei tokio ginčo šalis nėra valstybė šalis, šis skyrius yra taikomas mutatis mutandis.

2 SKYRIUS

PRIVALOMOS PROCEDŪROS, NUMATANČIOS ĮPAREIGOJANČIUS SPRENDIMUS

286 straipsnis

Šiame skyriuje nurodytų procedūrų taikymas

Atsižvelgiant į 3 skyrių, bet koks ginčas dėl šios konvencijos aiš- kinimo ar taikymo, neišspręstas pagal 1 skyrių, bet kurios ginčo šalies prašymu perduodamas teismui ar arbitražui, turinčiam jurisdikciją pagal šį skyrių.

287 straipsnis

Procedūros pasirinkimas

1. Pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama prie šios kon- vencijos arba bet kuriuo metu vėliau valstybė rašytiniu pareiškimu gali pasirinkti vieną ar kelis toliau nurodytus būdus ginčams, kilu- siems dėl šios konvencijos aiškinimo ar taikymo, spręsti:

a) Tarptautinį jūrų teisės tribunolą, įsteigtą pagal VI priedą;

b) Tarptautinį Teisingumo Teismą;

c) arbitražą, sudarytą pagal VII priedą;

d) specialų arbitražą, sudarytą pagal VIII priedą vienai ar kelioms tame priede nurodytoms ginčų kategorijoms.

2. Pareiškimas, padarytas pagal šio straipsnio 1 dalį, nekeičia valstybės šalies įsipareigojimo pripažinti Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Ginčų dėl jūros dugno kolegijos jurisdikciją XI dalies 5 skyriuje numatyta apimtimi ir tvarka; minėtas įsipareigojimas taip pat neturi įtakos tokiam pareiškimui.

3. Valstybė šalis, kuri yra ginčo, nenurodyto galiojančiame pareiš- kime, šalis, laikoma sutikusia su arbitražo jurisdikcija pagal VII priedą.

4. Jei ginčo šalys pripažino tą pačią ginčo sprendimo procedūrą ir jei jos nesusitarė kitaip, jų ginčas gali būti nagrinėjimas tik pagal tą procedūrą.

5. Jei ginčo šalys nepasirinko tos pačios ginčo sprendimo proce- dūros ir jei jos nesusitarė kitaip, jų ginčas gali būti perduotas tik arbitražui pagal VII priedą.

6. Pareiškimas, padarytas pagal šio straipsnio 1 dalį, galioja tol, kol praeis trys mėnesiai nuo pranešimo apie jo atšaukimą depo- navimo Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

7. Naujas pareiškimas, pranešimas apie atšaukimą arba pareiš- kimo galiojimo termino pabaiga neturi įtakos teisme arba arbitra- že, turinčiame jurisdikciją pagal šį straipsnį, vykstančiam ginčo nagrinėjimui, nebent šalys susitaria kitaip.

8. Šiame straipsnyje minimi pareiškimai ir pranešimai turi būti deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, kuris jų nuorašus perduoda valstybėms šalims.

288 straipsnis

Jurisdikcija

1. 287 straipsnyje nurodytas teismas ar arbitražas turi jurisdik- ciją bet kokiam jam pagal šią XV dalį perduodamam ginčui, kuris susijęs su šios konvencijos aiškinimu ar taikymu.

2. 287 straipsnyje nurodytas teismas ar arbitražas taip pat turi jurisdikciją bet kokiam ginčui dėl tarptautinių susitarimų, susiju- sių su šios konvencijos tikslais, aiškinimo ar taikymo, kuris jam perduotas pagal tokį susitarimą.

3. Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Ginčų dėl jūros dugno kole- gija, įkurta pagal VI priedą, ar bet kuri kita kolegija arba arbitra- žas, nurodyti XI dalies 5 skyriuje, turi jurisdikciją bet kuriuo klau- simu, dėl kurio į juos kreiptasi pagal minėtą priedą bei skyrių.

4. Kilus ginčui dėl to, ar teismas ar arbitražas yra kompetentingi, sprendžia tas teismas arba arbitražas.

289 straipsnis

Ekspertai

Kilus bet kokiam ginčui, kuris apima mokslo ar technikos klausi- mus, teismas arba arbitražas, turintys šiame skyriuje apibrėžtą jurisdikciją, šalies prašymu arba proprio motu ir pasikonsultavę su ginčo šalimis gali pasirinkti ne mažiau kaip du mokslo arba tech- nikos ekspertus, kurie būtų, yra pageidautina, iš pagal VIII priedo 2 straipsnį sudaryto sąrašo ir kurie dalyvautų teismo ar arbitražo posėdžiuose be balso teisės.

290 straipsnis

Laikinosios priemonės

1. Jei ginčas buvo tinkamai perduotas teismui arba arbitražui, kuris mano, jog jis prima facie turi jurisdikciją pagal šią XV dalį ar XI dalies 5 skyrių, iki bus priimtas galutinis sprendimas, teismas arba arbitražas gali paskirti, jų manymu, tokiomis aplinkybėmis tinkamas laikinąsias priemones, kad apsaugotų atitinkamų ginčo šalių teises arba apsaugotų jūros aplinką nuo didelės žalos.

2. Laikinosios priemonės gali būti pakeistos arba atšauktos, kai tik jas pateisinančios aplinkybės pasikeitė arba išnyko.

3. Vadovaujantis šiuo straipsniu, laikinosios priemonės gali būti paskirtos, pakeistos arba atšauktos tik ginčo šalies prašymu ir tik po to, kai ginčo šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms.

4. Teismas arba arbitražas nedelsdami praneša ginčo šalims bei kitoms valstybėms šalims, kurioms, jų manymu, turi būti pra- nešta, apie laikinųjų priemonių paskyrimą, pakeitimą arba atšau- kimą.

5. Iki arbitražo, kuriam pagal šį skyrių bus perduotas ginčas, sudarymo bet kuris šalių susitarimu paskirtas teismas ar arbitra- žas arba, šalims nepavykus susitarti per dvi savaites nuo prašymo paskirti laikinąsias priemones pateikimo, Tarptautinis jūrų teisės tribunolas, arba dėl veiksmų rajone – Ginčų dėl jūros dugno kole- gija turi teisę paskirti, pakeisti arba atšaukti laikinąsias priemones pagal šį straipsnį, jei jis mano, kad arbitražas, kuris bus sudarytos, prima facie turės jurisdikciją tam ginčui, ir kad to reikia dėl neatidėliotino situacijos pobūdžio. Sudarius arbitražą, kuriam per- duodamas ginčas, jis, vadovaudamasis šio straipsnio 1–4 dalimis, gali pakeisti, atšaukti arba patvirtinti šias laikinąsias priemones.

6. Ginčo šalys nedelsdamos vykdo visas laikinąsias priemones, paskirtas pagal šį straipsnį.

291 straipsnis

Galimybė pasinaudoti ginčų sprendimo procedūromis

1. Visos šioje XV dalyje numatytos ginčų sprendimo procedūros yra prieinamos valstybėms šalims.

2. Šioje XV dalyje numatytos ginčų sprendimo procedūros yra prieinamos kitiems subjektams nei valstybės šalys, jei tai atskirai numatyta šioje konvencijoje.

292 straipsnis

Laivų ir įgulų paleidimas nedelsiant

1. Jei valstybės šalies valdžios institucijos sulaiko laivą, plaukiantį su kitos valstybės šalies vėliava, ir yra teigiama, kad laivą sulaikiusi valstybė šalis nesilaikė šios konvencijos sąlygų dėl laivo ir jo įgu- los greito paleidimo sumokėjus užstatą ar suteikus kitas finansi- nes užtikrinimo priemones, laivo paleidimo klausimas gali būti perduotas bet kuriam teismui ar arbitražui, dėl kurio ginčo šalys susitarę, arba, nepavykus susitarti per 10 dienų nuo sulaikymo dienos, teismui ar arbitražui, kurį pagal 287 straipsnį pasirinko

sulaikiusioji valstybė, arba į Tarptautinį jūrų teisės tribunolą, nebent ginčo šalys susitaria kitaip.

2. Pareiškimas dėl paleidimo gali būti pateiktas tik pačios valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, arba jos vardu.

3. Teismas ar arbitražas turi nedelsdami nagrinėti pareiškimą dėl paleidimo ir sprendžia tik paleidimo klausimą, nesikišdami į su laivu, jo savininku ar įgula susijusio ginčo sprendimą iš esmės ati- tinkamose nacionalinėse institucijose. Valstybės, kuri sulaikė lai- vą, valdžios institucijos turi teisę bet kada paleisti laivą ar įgulą.

4. Po to, kai suteikiamas teismo ar arbitražo nustatytas užstatas ar kita finansinė užtikrinimo priemonė, sulaikiusios valstybės val- džios institucijos privalo nedelsiant įvykdyti teismo arba arbitražo sprendimą dėl laivo ar įgulos paleidimo.

293 straipsnis

Taikytina teisė

1. Teismas ar arbitražas, turintys jurisdikciją pagal šį skyrių, taiko šią konvenciją bei kitas tarptautinės teisės normas, neprieštarau- jančias šiai konvencijai.

2. Šio straipsnio 1 dalis neužkerta kelio teismui ar arbitražui, turintiems jurisdikciją pagal šį skyrių, išspręsti bylą ex aequo et bono, jei ginčo šalys su tuo sutinka.

294 straipsnis

Ikiteisminės procedūros

1. 287 straipsnyje nurodytas teismas ar arbitražas, kuriems buvo pateiktas prašymas dėl 297 straipsnyje nurodyto ginčo, šalies pra- šymu nustato arba proprio motu gali nustatyti, ar ieškiniu nėra piktnaudžiaujama teismo arba arbitražo procedūra, ir ar ieškinys yra prima facie tinkamai pagrįstas. Tuo atveju, jei teismas ar arbi- tražas nustato, kad ieškiniu yra piktnaudžiaujama teismo arba arbitražo procedūra, ar kad jis yra prima facie nepagrįstas, jis nesii- mama jokių tolesnių veiksmų šioje byloje.

2. Gavęs prašymą, teismas ar arbitražas nedelsdami praneša kitai ginčo šaliai ar šalims ir nustato pagrįstą terminą, per kurį jos gali prašyti jo priimti sprendimą pagal šio straipsnio 1 dalį.

3. Jokia šio straipsnio nuostata neatima iš bet kurios ginčo šalies teisės pateikti preliminarius prieštaravimus pagal taikytinas pro- cedūros taisykles.

295 straipsnis

Vidaus gynybos priemonių išsėmimas

valstybių šalių ginčas dėl šios konvencijos aiškinimo ar taikymo gali būti perduotas nagrinėti šiame skyriuje numatyta tvarka tik po to, kai išnaudojamos vidaus teisinės gynybos priemonės, kada to reikalauja tarptautinė teisė.

296 straipsnis

Sprendimų galutinis pobūdis ir privaloma galia

1. Bet kuris sprendimas, kurį priėmė teismas ar arbitražas, turin- tys jurisdikciją pagal šį skyrių, yra galutinis ir jį privalo vykdyti visos ginčo šalys.

2. Toks sprendimas turi privalomą galią tik ginčo šalims ir tik dėl konkretaus ginčo.

3 SKYRIUS

2 SKYRIAUS TAIKYMO APRIBOJIMAI IR IŠIMTYS

297 straipsnis

2 skyriaus taikymo apribojimai

1. Ginčams dėl šios konvencijos aiškinimo arba taikymo, susiju- siems su pakrantės valstybės naudojimusi savo suvereniomis teisėmis ar jurisdikcija, nustatytomis šioje konvencijoje, taikomos 2 skyriuje nustatytos procedūros šiais atvejais:

a) kai teigiama, jog pakrantės valstybė savo veiksmais pažeidė konvencijos nuostatas dėl laivybos, skridimo ar povandeninių kabelių ir vamzdynų klojimo laisvių bei teisių ar dėl kitokio tarptautinės teisės požiūriu teisėto jūros naudojimo, nurodyto 58 straipsnyje;

b) kai teigiama, kad valstybė, įgyvendindama minėtas laisves ir teises ar naudodamasi jūra, pažeidė šią konvenciją ar pakrantės valstybės pagal šią konvenciją priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitas tarptautinės teisės normas, neprieštaraujančias šiai konvencijai;

c) kai teigiama, kad pakrantės valstybė savo veiksmais pažeidė konkrečias jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo tarptauti- nes normas ir standartus, taikytinus pakrantės valstybei, kurie yra nustatyti šioje konvencijoje arba kompetentingų tarptau- tinių organizacijų ar diplomatinėse konferencijose pagal šią konvenciją.

2. a) ginčai dėl šios konvencijos nuostatų aiškinimo ar taikymo, susiję su moksliniais jūrų tyrinėjimais, sprendžiami pagal 2 skyrių, išskyrus tai, kad pakrantės valstybė nėra įpareigota sutikti, kad tokiam sprendimui būtų pateiktas ginčas, kilęs dėl:

i) pakrantės valstybės naudojimosi savo teise ar veiksmų laisve pagal 246 straipsnį arba

ii) pakrantės valstybės sprendimo sustabdyti arba nutraukti tyrinėjimo projektą pagal 253 straipsnį;

b) ginčas, kilęs dėl tyrinėjimą vykdančios valstybės tvirtinimo, kad konkrečiame projekte pakrantės valstybė naudojasi savo teisėmis pagal 246 ir 253 straipsnius su šia konvencija nesu- derinamu būdu, vienos iš ginčo šalių prašymu perduodamas spręsti pagal taikinamąją procedūrą vadovaujantis V priedo

2 skyriumi, tačiau su sąlyga, kad taikinamoji komisija nekvestionuoja pakrantės valstybės teisės savo nuožiūra nustatyti specifinius rajonus, nurodytus 246 straipsnio 6 dalyje, ar jos teisės savo nuožiūra neduoti sutikimo pagal 246 straipsnio 5 dalį.

3. a) ginčai dėl šios konvencijos nuostatų aiškinimo ar taikymo, susiję su žvejyba, sprendžiami pagal 2 skyrių, išskyrus tai, kad pakrantės valstybė nėra įpareigota sutikti, kad tokiam sprendimui būtų pateiktas ginčas dėl jos suverenių teisių gyvųjų išteklių atžvilgiu išskirtinėje ekonominėje zonoje arba dėl jos naudojimosi tokiomis teisėmis, įskaitant jos teisę savo nuožiūra nustatyti leistiną žvejybos normą, žve- jybos pajėgumus, nesugauto laimikio dalies perdavimą kitoms valstybėms ir teisę nustatyti atitinkamą tvarką ir sąlygas savo įstatymuose ir kituose teisės aktuose dėl gyvųjų išteklių išsaugojimo ir valdymo;

b) jei pasinaudojus šios XV dalies 1 skyriumi ginčas neišspren- džiamas, bet kurios ginčo šalies prašymu ginčas perduoda- mas nagrinėti pagal taikinamąją procedūrą vadovaujantis V priedo 2 skyriumi, kai yra teigiama, jog:

i) pakrantės valstybė akivaizdžiai nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų tinkamomis išsaugojimo ir valdymo priemonėmis užtikrinti, kad išskirtinės ekonominės zonos gyviesiems ištekliams nebūtų sukelta didelė grėsmė;

ii) pakrantės valstybė savavališkai atsisakė kitos valstybės prašymu nustatyti rūšių leistinas žvejybos normas ir savo žvejybos pajėgumus toms atsargoms, kurių žvejyba yra suinteresuota kita valstybė;

iii) pakrantės valstybė savavališkai atsisakė skirti bet kuriai kitai valstybei, remiantis 62, 69 ir 70 straipsniais bei tokia tvarka ir sąlygomis, kurias nustatė pakrantės vals- tybė pagal šią konvenciją, visą arba dalį paskelbtos nesu- gauto laimikio dalies;

c) jokiu atveju taikinamoji komisija negali nuspręsti už pakrantės valstybę;

d) taikinamosios komisijos ataskaita perduodama atitinka- moms tarptautinėms organizacijoms;

e) derantis dėl susitarimų pagal 69 ir 70 straipsnius, valstybės šalys, jei nesusitarė kitaip, įtraukia nuostatą dėl priemonių, kurių jos imasi mažindamos nesutarimų dėl susitarimo aiš- kinimo ar taikymo galimybę, bei dėl ginčo sprendimo būdų, jei toks ginčas vis tik kiltų.

298 straipsnis

Galimos išimtys dėl 2 skyriaus taikymo

1. Pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama prie šios kon- vencijos arba bet kuriuo metu vėliau, valstybė, nepažeisdama įsi- pareigojimų, atsirandančių iš 1 skyriaus, gali raštu pareikšti, jog ji nesutinka taikyti vienos ar kelių procedūrų, nurodytų 2 skyriuje, vienos ar kelių toliau išvardytų kategorijų ginčams:

a) i) ginčams, susijusiems su 15, 74 ir 83 straipsnių aiškinimu ir taikymu dėl jūros sienų žymėjimo, arba ginčams, susiju- siems su istorinėmis įlankomis ar istoriškai susiklosčiusio- mis teisėmis, su sąlyga, kad valstybė, padariusi tokį pareiš- kimą, kilus ginčui po šios konvencijos įsigaliojimo ir šalių derybomis nepasiekus susitarimo per pagrįstą laikotarpį, kurios nors ginčo šalies prašymu sutinka, kad ginčas būtų perduotas nagrinėti pagal taikinamąją procedūrą vadovau- jantis V priedo 2 skyriumi; ir taip pat su sąlyga, kad bet koks ginčas, kurį svarstant būtinai reikėtų kartu svarstyti ir neišspręstą ginčą dėl suvereniteto ar kitų teisių į žemyno arba salų sausumos teritorijas, neperduodamas nagrinėti tokiu būdu;

ii) po to, kai taikinamoji komisija pateikia savo ataskaitą, kurioje nurodytos priežastys, kuriomis buvo remtasi, ginčo šalys derasi dėl susitarimo sudarymo ataskaitos pagrindu; jei derybų metu nepavyksta pasiekti susitarimo, abiejų šalių sutikimu ir jei nėra kitokio susitarimo klausimas

perduodamas spręsti pagal vieną iš procedūrų, nurodytų 2 skyriuje;

iii) šis punktas nėra taikomas jokiam ginčui dėl jūros sienų, kuris yra galutinai sureguliuotas ginčo šalių tarpusavio susitarimu, ar bet kuriam kitam ginčui, kuris turi būti išspręstas pagal dvišalį ar daugiašalį susitarimą, privalomą šioms šalims;

b) ginčams, kylantiems dėl karinių veiksmų, įskaitant nekomer- ciniais tikslais naudojamų valstybės laivų bei orlaivių karinius veiksmus, ir ginčams dėl veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti teisės aktų laikymąsi įgyvendinant suverenias teises ar jurisdik- ciją, kurie nepatenka į teismo ar arbitražo jurisdikciją pagal 297 straipsnio 2 ir 3 dalis;

c) ginčams, dėl kurių Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vykdo funkcijas, jai patikėtas Jungtinių Tautų Chartija, nebent Sau- gumo Taryba nutaria išbraukti tokį klausimą iš savo darbotvarkės arba paragina šalis išspręsti ginčą šioje konven- cijoje nurodytais būdais.

2. Valstybė šalis, kuri padarė pareiškimą pagal šio straipsnio 1 dalį, gali bet kuriuo metu jį atšaukti arba sutikti, kad ginčas, kuris buvo nurodytas tame pareiškime, būtų perduotas nagrinėti pagal procedūrą, numatytą šioje konvencijoje.

3. Valstybė šalis, kuri padarė pareiškimą pagal šio straipsnio 1 dalį, negali reikalauti, kad ginčas su kita valstybe šalimi, kurio ji nesutiko perduoti spręsti pagal šią konvenciją, būtų perduotas spręsti pagal šioje konvencijoje numatytas procedūras be tos kitos valstybės sutikimo.

4. Jei kuri nors valstybė šalis padarė pareiškimą pagal šio straips- nio 1 dalies a punktą, bet kuri kita valstybė šalis gali perduoti su pareiškimą padariusia šalimi kilusį ginčą, kuris patenka į katego- riją ginčų, kuriuos buvo atsisakyta perduoti spręsti pagal šią kon- venciją, spręsti pagal procedūrą, nurodytą tokiame pareiškime.

5. Naujas pareiškimas arba pareiškimo atšaukimas jokiu būdu neturi įtakos neužbaigtam bylos svarstymui teisme arba arbitraže pagal šį straipsnį, nebent šalys susitaria kitaip.

6. Pagal šį straipsnį daromi pareiškimai ir pranešimai apie pareiš- kimų atšaukimą yra deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, kuris jų nuorašus perduoda visoms valstybėms šalims.

299 straipsnis

Ginčo šalių teisė susitarti dėl procedūros

1. Ginčams, kuriems pagal 297 straipsnį arba pareiškimu, pada- rytu pagal 298 straipsnį, netaikomos 2 skyriuje nurodytos ginčų sprendimo procedūros, tokios procedūros gali būti taikomos tik tuo atveju, jei ginčo šalys dėl to susitaria.

2. Jokia šio skyriaus nuostata nevaržo ginčo šalių teisių susitarti dėl kokios nors kitos ginčo sprendimo procedūros arba pasiekti draugišką susitarimą.

XVI DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

300 straipsnis

Sąžiningumas ir piktnaudžiavimas teisėmis

Valstybės šalys sąžiningai vykdo pagal šią konvenciją prisiimtus įsipareigojimus ir savo teisėmis, jurisdikcija bei laisvėmis, pripažįstamomis šioje konvencijoje, naudojasi taip, kad tai nebūtų piktnaudžiavimas teisėmis.

301 straipsnis

Taikus jūrų naudojimas

Valstybės šalys, naudodamosi savo teisėmis bei vykdydamos savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją, susilaiko nuo bet kokių

grasinimų jėga ar jėgos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorijos vientisumą ar politinę nepriklausomybę, taip pat nuo bet kokių kitų veiksmų, nesuderinamų su tarptautinės teisės prin- cipais, įtvirtintais Jungtinių Tautų Chartijoje.

302 straipsnis

Informacijos atskleidimas

Nepažeidžiant valstybės šalies teisės pasinaudoti šioje konvenci- joje nustatytomis ginčų sprendimo procedūromis, jokia šios

konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip nustatanti reika- lavimą, kad valstybė šalis, vykdydama savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją, suteiktų informaciją, kurios atskleidimas priešta- rautų jos esminiams saugumo interesams.

303 straipsnis

Jūroje rasti archeologiniai ir istoriniai objektai

1. Valstybės privalo saugoti archeologinės ar istorinės vertės objektus, rastus jūroje, ir bendradarbiauja šiuo tikslu.

2. Siekiant kontroliuoti prekybą tokiais objektais, pakrantės vals- tybė, taikydama 33 straipsnį, gali laikyti, jog jų iškėlimas iš jūros dugno tame straipsnyje nurodytoje zonoje be jos sutikimo yra tame straipsnyje nurodytų jos teritorijoje bei teritorinėje jūroje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas.

3. Jokia šio straipsnio nuostata nekeičia savininkų, kurių tapatybė gali būti nustatyta, teisių, gelbėjimo teisės ar kitų jūrų teisės normų, taip pat įstatymų ir praktikos, susijusios su kultūriniais mainais.

4. Šis straipsnis nepažeidžia kitų tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės normų dėl archeologinės ir istorinės vertės objektų apsaugos.

304 straipsnis

Atsakomybė už žalą

Šios konvencijos nuostatos dėl atsakomybės už žalą nepažeidžia jau egzistuojančių atsakomybę pagal tarptautinę teisę nustatan- čių normų taikymo ir tolesnio šių normų plėtojimo.

XVII DALIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

305 straipsnis

Pasirašymas

1. Šią konvenciją gali pasirašyti:

a) visos valstybės;

b) Namibija, atstovaujama Jungtinių Tautų Tarybos Namibijai;

c) visos savivaldžios asocijuotos valstybės, kurios šį statusą pasi- rinko apsisprendimo aktu, prižiūrint ir patvirtinus Jungtinėms Tautoms pagal Generalinės Asamblėjos Rezoliuciją 1514 (XV), ir kurios turi kompetenciją šios konvencijos reglamentuoja- mais klausimais, įskaitant kompetenciją tais klausimais suda- ryti tarptautines sutartis;

d) visos savivaldžios asocijuotos valstybės, kurios, remiantis ati- tinkamais jų asociacijos dokumentais, turi kompetenciją šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, įskaitant kompe- tenciją tais klausimais sudaryti tarptautines sutartis;

e) visos teritorijos, kurios turi visišką vidaus savivaldą, pripažįstamą kaip tokią Jungtinių Tautų, bet kurios nėra pasie- kusios visiškos nepriklausomybės pagal Generalinės Asamblėjos Rezoliuciją 1514 (XV) ir kurios turi kompetenciją šios konvencijos reglamentuojamais klausimais, įskaitant kompetenciją tais klausimais sudaryti tarptautines sutartis;

f) tarptautinės organizacijos pagal IX priedą.

2. Ši konvencija gali būti pasirašyta iki 1984 m. gruodžio 9 d. Jamaikos užsienio reikalų ministerijoje, taip pat nuo 1983 m. lie- pos 1 d. iki 1984 m. gruodžio 9 d. – Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

306 straipsnis

Ratifikavimas ir oficialus patvirtinimas

Ši konvencija valstybių ir kitų subjektų, nurodytų 305 straipsnio 1 dalies b, c, d ir e punktuose, turi būti ratifikuota, o subjektai, nurodyti 305 straipsnio 1 dalies f punkte, turi šią konvenciją ofi- cialiai patvirtinti pagal IX priedą. Ratifikavimo ir oficialaus patvir- tinimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

307 straipsnis

Prisijungimas

Prie šios konvencijos gali prisijungti valstybės ir subjektai, nuro- dyti 305 straipsnyje. Subjektai, nurodyti 305 straipsnio 1 dalies f punkte, prisijungia pagal IX priedą. Prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

308 straipsnis

Įsigaliojimas

1. Ši konvencija įsigalioja praėjus 12 mėnesių nuo tos dienos, kai deponuojamas šešiasdešimtasis ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai po šešiasdešimtojo ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo šią konvenciją ratifikavusiai ar prie jos prisijungusiai valstybei ši konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po jos ratifikavimo ar prisijungimo dokumento deponavimo, atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį.

3. Institucijos Asamblėja susirenka šios konvencijos įsigaliojimo dieną ir išrenka Institucijos Tarybą. Jei 161 straipsnio sąlygos negali būti griežtai taikomos, pirmoji Taryba sudaroma taip, kad atitiktų 161 straipsnio tikslus.

4. Parengiamosios komisijos parengtos normos, taisyklės ir pro- cedūros yra laikinai taikomos tol, kol jas oficialiai priima Institu- cija pagal XI dalį.

5. Institucija ir jos organai veikia vadovaudamiesi Jungtinių Tautų Trečiosios jūrų teisės konferencijos II Rezoliucija dėl paruošiamųjų investicijų ir Parengiamosios komisijos sprendi- mais, priimtais pagal šią rezoliuciją.

309 straipsnis

Išlygos ir išimtys

Dėl šios konvencijos jokios išlygos ar išimtys nedaromos, išsky- rus tuos atvejus, kai kiti konvencijos straipsniai tai aiškiai leidžia.

310 straipsnis

Pareiškimai

Šios konvencijos 309 straipsnis nedraudžia valstybei šios konven- cijos pasirašymo ar ratifikavimo metu arba prisijungimo prie jos metu daryti pareiškimus, nesvarbu, kaip jie būtų suformuluoti ar pavadinti, siekiant, inter alia, suderinti savo įstatymus ir kitus teisės aktus su šios konvencijos nuostatomis, su sąlyga, kad tokiu pareiš- kimu nesiekiama apriboti ar pakeisti šios konvencijos nuostatų taikymo minėtai valstybei.

311 straipsnis

Santykis su kitomis konvencijomis ir tarptautiniais susitarimais

1. Valstybių šalių santykiams ši konvencija yra viršesnė už 1958 m. balandžio 29 d. Ženevos Jūrų teisės konvencijas.

2. Ši konvencija nekeičia valstybių šalių teisių ir įsipareigojimų, prisiimtų pagal kitus susitarimus, kurie neprieštarauja šiai konven- cijai ir netrukdo kitoms valstybėms šalims naudotis savo teisėmis ar vykdyti savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją.

3. Dvi ar daugiau valstybių šalių gali sudaryti susitarimus, pakei- čiančius ar sustabdančius šios konvencijos nuostatų taikymą, kurie yra taikomi išskirtinai jų tarpusavio santykiams, jei tik tokie susitarimai nekeičia nuostatų, kurių nevykdant taptų neįmanomas veiksmingas šios konvencijos tikslų ir uždavinių įgyvendinimas, ir taip pat jei tokie susitarimai nedaro įtakos konvencijoje įtvirtintų pagrindinių principų įgyvendinimui ir jų nuostatos netrukdo kitoms valstybėms šalims naudotis savo teisėmis ar vykdyti savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją.

4. Valstybės šalys, ketinančios sudaryti šio straipsnio 3 dalyje nurodytą susitarimą, praneša kitoms valstybėms šalims per šios konvencijos depozitarą apie ketinimą sudaryti susitarimą bei apie jo numatomus pakeitimus ar taikymo sustabdymą.

5. Šis straipsnis neturi įtakos tarptautiniams susitarimams, kuriuos kiti šios konvencijos straipsniai aiškiai leidžia sudaryti ar kurių tolesnis galiojimas aiškiai leidžiamas tuose straipsniuose.

6. Valstybės šalys susitaria, kad nebus keičiamas pagrindinis prin- cipas dėl bendro žmonijos palikimo, išdėstytas 136 straipsnyje, ir kad jos nedalyvaus jokiuose susitarimuose, kurie nuo to principo nukrypsta.

312 straipsnis

Pataisos

1. Praėjus 10 metų nuo šios konvencijos įsigaliojimo, valstybė šalis gali rašytiniu pranešimu, siunčiamu Jungtinių Tautų Genera- liniam sekretoriui, pasiūlyti konkrečias šios konvencijos pataisas, nesusijusias su veikla rajone, ir pareikalauti, kad būtų sušaukta konferencija pasiūlytoms pataisoms apsvarstyti. Generalinis sekretorius perduoda šį pranešimą visoms valstybėms šalims. Jei per 12 mėnesių nuo pranešimo perdavimo dienos ne mažiau kaip pusė valstybių šalių pritaria pasiūlymui, Generalinis sekretorius sušaukia konferenciją.

2. Sprendimų priėmimo procedūra pataisoms skirtoje konferen- cijoje yra tokia pati kaip ta, kuri buvo naudota Jungtinių Tautų Trečiosios jūrų teisės konferencijoje, nebent konferencija

nusprendžia kitaip. Ši konferencija deda visas pastangas, kad būtų pasiektas bendras sutarimas dėl kiekvienos pataisos, ir dėl jų nebalsuojama tol, kol nėra išnaudotos visos pastangos pasiekti bendrą sutarimą.

313 straipsnis

Supaprastinta pataisų priėmimo procedūra

1. Valstybė šalis gali rašytiniu pranešimu, siunčiamu Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, pasiūlyti, kad šios konvencijos pataisa, nesusijusi su veikla rajone, būtų priimta nešaukiant kon- ferencijos, o taikant šiame straipsnyje nurodytą supaprastintą pro- cedūrą. Generalinis sekretorius perduoda šį pranešimą visoms valstybėms šalims.

2. Jei per 12 mėnesių nuo pranešimo perdavimo dienos kuri nors valstybė šalis atmeta siūlomą pataisą ar pasiūlymą ją priimti supaprastinta procedūra, laikoma, kad pataisa yra atmesta. Gene- ralinis sekretorius apie tai nedelsdamas praneša visoms valstybėms šalims.

3. Jei per 12 mėnesių nuo pranešimo perdavimo dienos nė viena valstybė šalis neprieštarauja siūlomai pataisai arba pasiūlymui ją priimti supaprastinta procedūra, laikoma, kad pasiūlyta pataisa yra priimta. Generalinis sekretorius apie tai praneša visoms valstybėms šalims.

314 straipsnis

Šios konvencijos nuostatų, susijusių išimtinai su veikla rajone, pataisos

1. Valstybė šalis gali rašytiniu pranešimu, siunčiamu Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, pasiūlyti šios konvencijos nuo- statų, susijusių išimtinai su veikla rajone, įskaitant VI priedo 4 sky- rių, pataisą. Generalinis sekretorius perduoda tokį pranešimą visoms valstybėms šalims. Pasiūlytą pataisą turi patvirtinti Tary- ba, po to Asamblėja. valstybių šalių atstovai tuose organuose turi įgaliojimus svarstyti ir patvirtinti pasiūlytą pataisą. Jei Taryba ir Asamblėja patvirtina pasiūlytą pataisą, ji yra laikoma priimta.

2. Prieš tvirtindamos bet kokią pataisą pagal šio straipsnio 1 dalį, Taryba ir Asamblėja turi užtikrinti, kad ta pataisa nedaro žalos išteklių tyrinėjimo bei eksploatavimo rajone sistemai, kol pagal 155 straipsnį susirinks Įvertinimo konferencija.

315 straipsnis

Pataisų pasirašymas, ratifikavimas arba prisijungimas prie jų ir autentiški pataisų tekstai

1. Po priėmimo šios konvencijos pataisas valstybės šalys gali pasirašyti per 12 mėnesių nuo jų priėmimo datos Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, nebent pačiose pataisose numatyta kitaip.

2. 306, 307 ir 320 straipsniai taikomi visoms šios konvencijos pataisoms.

316 straipsnis

Pataisų įsigaliojimas

1. Šios konvencijos pataisos, išskyrus pataisas, nurodytas šio straipsnio 5 dalyje, jas ratifikavusioms ar prie jų prisijungusioms valstybėms šalims įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai du treč- daliai valstybių šalių arba 60 valstybių šalių, atsižvelgiant į tai, kuris skaičius didesnis, deponuoja ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus. Šios pataisos netrukdo kitoms valstybėms šalims naudotis savo teisėmis arba vykdyti savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją.

2. Pataisoje gali būti numatyta, kad jai įsigalioti reikia didesnio skaičiaus ratifikavimo ar prisijungimo dokumentų, negu nurodyta šiame straipsnyje.

3. Kiekvienai valstybei šaliai, kuri ratifikavo ar prisijungė prie šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pataisos po to, kai buvo deponuo- tas reikiamas skaičius ratifikavimo ar prisijungimo dokumentų, pataisa įsigalioja trisdešimtą dieną po pataisos ratifikavimo ar pri- sijungimo dokumentų deponavimo.

4. Valstybė, kuri tampa šios konvencijos šalimi po pataisos įsiga- liojimo pagal šio straipsnio 1 dalį, jei ji nepareiškė kitokios valios, laikoma:

a) šios konvencijos su tokia pataisa šalimi;

b) šios konvencijos be pataisų šalimi santykiams su valstybėmis šalimis, kurios nėra įsipareigojusios pagal tą pataisą.

5. Bet kuri pataisa, susijusi išimtinai su veikla rajone, ir VI priedo pataisa įsigalioja visoms valstybėms šalims praėjus vieneriems

metams nuo tos dienos, kai trys ketvirtadaliai valstybių šalių deponuoja savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentus.

6. Valstybė, kuri tampa šios konvencijos šalimi po pataisų įsiga- liojimo pagal šio straipsnio 5 dalį, laikoma šios konvencijos su tokiomis pataisomis šalimi.

317 straipsnis

Denonsavimas

1. Valstybė šalis gali rašytiniu pranešimu, siunčiamu Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui, denonsuoti šią konvenciją, taip pat gali nurodyti denonsavimo priežastis. Jei priežastys nenuro- domos, tai neturi įtakos denonsavimo galiojimui. Denonsavimas įsigalioja praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai gauna- mas pranešimas, nebent pranešime nurodyta vėlesnė data.

2. Denonsavimas neatleidžia valstybės nuo finansinių ir sutarti- nių įsipareigojimų, atsiradusių tuo metu, kai ji buvo šios konven- cijos šalis, ir neturi įtakos valstybės teisėms, įsipareigojimams ar jos teisiniam statusui, susidariusiems jai vykdant šią konvenciją iki jos galiojimo šiai valstybei pabaigos.

3. Denonsavimas jokiu būdu neturi įtakos bet kurios valstybės šalies pareigai vykdyti šioje konvencijoje numatytus įsipareigoji- mus, kurių ji turėtų laikytis pagal tarptautinę teisę nepriklauso- mai nuo šios konvencijos.

318 straipsnis

Priedų statusas

Priedai yra neatskiriama šios konvencijos dalis ir, jei aiškiai nenu- rodyta kitaip, nuoroda į šią konvenciją ar į kurią nors jos dalį apima ir nuorodą į susijusius priedus.

319 straipsnis

Depozitaras

1. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius yra šios konvencijos bei jos pataisų depozitaras.

2. Be minėtų depozitaro funkcijų, Generalinis sekretorius:

a) praneša visoms valstybėms šalims, Institucijai bei kompeten- tingoms tarptautinėms organizacijoms apie bendro pobūdžio klausimus, susijusius su šia konvencija;

b) praneša Institucijai apie kiekvieną šios konvencijos ir jos pataisų ratifikavimą, oficialų patvirtinimą ar prisijungimą prie jų, taip pat apie šios konvencijos denonsavimą;

c) praneša valstybėms šalims apie susitarimus pagal 311 straips- nio 4 dalį;

d) perduoda valstybėms šalims ratifikuoti arba prisijungti patai- sas, priimtas pagal šią konvenciją;

e) vadovaudamasis šia konvencija, šaukia būtinus valstybių šalių susitikimus.

3. a) Generalinis sekretorius taip pat perduoda 156 straipsnyje nurodytiems stebėtojams:

i) pranešimus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies a punkte;

ii) pranešimus, nurodytus šio straipsnio 2 dalies b ir c punk- tuose;

iii) pataisų, nurodytų šio straipsnio 2 dalies d punkte, teks- tus susipažinti;

b) Generalinis sekretorius taip pat kviečia minėtus stebėtojus stebėtojų teisėmis dalyvauti Valstybių šalių pasitarimuose, nurodytuose šio straipsnio 2 dalies e punkte.

320 straipsnis

Autentiški tekstai

Šios konvencijos originalas, kurio tekstai anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški, vadovaujantis 305 straipsnio 2 dalimi, yra deponuojamas Jungtinių Tautų Gene- raliniam sekretoriui.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti atstovai pasirašė šią konvenciją.

Sudaryta tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrųjų metų gruodžio dešimtą dieną Montego Bėjuje.

PRIEDAS

I PRIEDAS

TOLI MIGRUOJANČIOS RŪŠYS

1. Ilgapelėkis tunas: Thunnus alalunga

2. Paprastasis tunas: Thunnus thynnus

3. Didžiaakis tunas: Thunnus obesus

4. Juostuotasis tunas: Katsuwonus pelamis

5. Geltonpelėkis tunas: Thunnus albacares

6. Juodapelėkis tunas: Thunnus atlanticus

7. Mažasis tunas: Euthynnus alletteratus; Euthynnus affinis

8. Pietinis paprastasis tunas: Thunnus maccoyii

9. Skumbrinis tunas: Auxis thazard; Auxis rochei

10. Jūrų karšiai: Bramidae šeimos gyvūnai.

11. Marlinai: Tetrapturus angustirostris; Tetrapturus belone; Tetrapturus pnuegeri; Tet- rapturus albidus; Tetrapturus audax; Tetrapturus georgei; Makaira mazara; Makaira indica; Makaira nigricans

12. Buržuvės: Istiophorus platypterus; Istiophorus albicans

13. Kardžuvė: Xiphias gladiu.

14. Sairos: Scomberesox saurus; Cololabis saira; Cololabis adocetus; Scomberesox sau- rus scombroide

15. Korifenos: Coryphaena hippurus; Coryphaena equiselis

16. Rykliai: Hexanchus griseus; Cetorhinus maximus; Alopiidae šeima; Rhincodon typus; Carcharhinidae šeima; Sphyrnidae šeima; Xxxxxxx šeima

17. Banginių šeimos gyvūnai: Physeteridae šeima; Balaenopteridae šeima; Balaenidae šeima; Eschrichtiidae šeima; Monodontidae šeima; Ziphiidae šeima; Delphinidae šeima.

II PRIEDAS

KONTINENTINIO ŠELFO RIBŲ KOMISIJA

1 straipsnis

Remiantis 76 straipsnio nuostatomis, pagal toliau išdėstytus straipsnius yra sudaroma Kontinentinio šelfo ribų už 200 jūrmylių komisija.

2 straipsnis

1. Komisiją sudaro 21 narys, kurie yra geologijos, geofizikos ar hidrogra- fijos ekspertai kuriuos išrenka valstybės šalys iš savo piliečių, atsižvelgda- mos į būtinybę užtikrinti teisingą geografinį atstovavimą, ir kurie dirba kaip individualūs asmenys.

2. Pirmieji rinkimai turi būti surengti kaip galima anksčiau, tačiau bet kuriuo atveju per 18 mėnesių nuo šios konvencijos įsigaliojimo dienos. Mažiausiai prieš tris mėnesius iki kiekvienų rinkimų dienos Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius perduoda valstybėms šalims laišką, kvie- čiantį per tris mėnesius po atitinkamų regioninių konsultacijų pateikti kandidatūras. Generalinis sekretorius turi sudaryti visų pateiktų kandida- tūrų abėcėlinį sąrašą ir pateikti jį visoms valstybėms šalims.

3. Komisijos narių rinkimai turi būti surengti valstybių šalių susitikime, kurį sušaukia Generalinis sekretorius Jungtinių Tautų būstinėje. Šiame susitikime, kurio kvorumą sudaro du trečdaliai valstybių šalių, Komisijos nariais išrenkami tie kandidatai, kurie gauna ne mažiau kaip du trečdalius valstybių šalių atstovų, dalyvaujančių ir balsuojančių susitikime, balsų.

4. Komisijos nariai išrenkami penkeriems metams. Jie turi teisę būti per- rinkti kitai kadencijai.

5. Valstybė šalis, pateikusi kandidatą į Komisijos narius, apmoka jo išlai- das, kai jis eina pareigas Komisijoje. Atitinkama pakrantės valstybė apmoka išlaidas, atsiradusias dėl šio priedo 3 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų konsultacijų. Šios Komisijos sekretoriatu rūpinasi Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius.

2. Komisija gali bendradarbiauti tokiu mastu, kuris laikomas būtinu ir naudingu, su Unesco Tarpvyriausybine okeanografijos komisija, Tarptau- tine hidrografijos organizacija ir kitomis kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis siekiant keistis moksline ir technine infor- macija, kuri padėtų Komisijai vykdyti savo uždavinius.

4 straipsnis

Tuo atveju, jei pakrantės valstybė, vadovaudamasi 76 straipsniu, ketina nustatyti išorines kontinentinio šelfo ribas už 200 jūrmylių ribos, ji pri- valo pateikti Komisijai konkrečius tų ribų duomenis kartu su papildoma moksline ir technine informacija kaip galima greičiau, tačiau bet kuriuo atveju per 10 metų nuo šios konvencijos įsigaliojimo tai valstybei dienos. Tuo pat metu pakrantės valstybė turi nurodyti pavardes tų Komisijos narių, kurie jai patarė mokslo ir techniniais klausimais.

5 straipsnis

Jei Komisija nenusprendžia kitaip, ji veikia per pakomises, susidedančias iš septynių narių, paskirtų suderintai, atsižvelgiant į kiekvieno atskiro pakrantės valstybės teikimo specifinius elementus. Teikimą duodančios pakrantės valstybės piliečiai, kurie yra Komisijos nariai, taip pat bet kuris Komisijos narys, kuris patarė pakrantės valstybei mokslo ir techniniais ribų nustatymo klausimais, negali būti pakomisės, nagrinėjančios teikimą, narys, bet turi teisę dalyvauti nario teisėmis Komisijos posėdžiuose, susi- jusiuose su minėtu teikimu. Pakrantės valstybė, kuri padavė teikimą Komi- sijai, gali deleguoti savo atstovus dalyvauti atitinkamuose svarstymuose be balsavimo teisės.

6 straipsnis

1. Pakomisė teikia savo rekomendacijas Komisijai.

2. Komisija tvirtina pakomisės rekomendacijas dviem trečdaliais dalyvau- jančių ir balsuojančių Komisijos narių balsų.

1. Komisijos funkcijos:

3 straipsnis

3. Komisijos rekomendacijos raštu pateikiamos teikimą padavusiai pakrantės valstybei ir Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui.

a) analizuoti duomenis ir kitą medžiagą, pakrantės valstybių pateiktus apie išorines kontinentinio šelfo ribas rajonuose, kur tos ribos yra už 200 jūrmylių ribų, ir teikti rekomendacijas pagal 76 straipsnį ir Supra- timo memorandumą, priimtą 1980 m. rugpjūčio 29 d. Jungtinių Tautų Trečiojoje jūrų teisės konferencijoje;

b) atitinkamos pakrantės valstybės prašymu patarti mokslo ir techniniais klausimais ruošiant a punkte nurodytus duomenis.

7 straipsnis

Pakrantės valstybės nustato išorines kontinentinio šelfo ribas vadovauda- mosi 76 straipsnio 8 dalies nuostatomis pagal atitinkamas vidaus proce- dūras.

8 straipsnis

Tuo atveju, jei pakrantės valstybė nesutinka su Komisijos rekomendacijo- mis, per pagrįstą laiką pakrantės valstybė paduoda Komisijai peržiūrėtą ar naują teikimą.

9 straipsnis

Komisijos veiksmai neturi įtakos klausimams, susijusiems su valstybių, turinčių priešingus arba gretimus krantus, sienų delimitavimu.

III PRIEDAS

BENDROS ŽVALGYMO, TYRINĖJIMO IR EKSPLOATAVIMO SĄLYGOS

1 straipsnis

Nuosavybės teisė į mineralus

Nuosavybės teisė į mineralus atsiranda nuo jų išgavimo momento pagal šią konvenciją.

2 straipsnis

Žvalgymas

1. a) Institucija skatina išteklių žvalgymą rajone;

b) žvalgymas vykdomas tik tada, kai Institucija gauna tinkamą rašy- tinį įsipareigojimą, kad siūlomas žvalgytojas remsis šia konvencija ir atitinkamomis Institucijos normomis, taisyklėmis ir procedūro- mis, susijusiomis su bendradarbiavimu personalo mokymo progra- mose, nurodytose 143 ir 144 straipsniuose, bei jūros aplinkos apsauga, ir kad jis sutiks su Institucijos kontrole dėl minėtų nuo- statų laikymosi. Tuo pat metu siūlomas žvalgytojas praneša Insti- tucijai apie numanomą rajoną ar rajonus, kuriuose bus vykdomi žvalgymo darbai;

c) žvalgymas tame pačiame rajone ar rajonuose gali būti vykdomas tuo pat metu vieno ar kelių žvalgytojų.

2. Žvalgymas nesuteikia žvalgytojui jokių teisių į išteklius. Tačiau žvalgy- tojas gali išgauti pagrįstą mineralų kiekį, reikalingą bandymams.

3 straipsnis

Tyrinėjimas ir eksploatavimas

1. Įmonė, valstybės šalys arba bet kuris kitas subjektas, nurodytas 153 straipsnio 2 dalies b punkte, gali kreiptis į Instituciją patvirtinti darbų planus veiklai rajone.

2. Įmonė gali kreiptis dėl bet kurios rajono dalies, tačiau kitų kreipimasis dėl rezervuotų rajonų turi atitikti papildomus šio priedo 9 straipsnio rei- kalavimus.

3. Tyrinėjimas ir eksploatavimas turi būti vykdomi tik tuose rajonuose, kurie yra numatyti 153 straipsnio 3 dalyje nurodytuose darbų planuose, patvirtintuose Institucijos pagal šią konvenciją ir atitinkamas Institucijos normas, taisykles bei procedūras.

4. Kiekvienas patvirtintas darbų planas turi:

a) atitikti šią konvenciją ir Institucijos normas, taisykles bei procedūras;

b) numatyti Institucijos kontrolę veiklai rajone pagal 153 straipsnio 4 dalį;

c) pagal Institucijos normas, taisykles bei procedūras suteikia darbų vyk- dytojui išimtinę teisę tyrinėti bei eksploatuoti nurodytas išteklių kate- gorijas rajonuose, numatytuose darbų plane. Tačiau jei pareiškėjas pateikia tvirtinti darbų planą, kuris apima tik tyrinėjimo arba tik eks- ploatavimo stadiją, patvirtintas darbų planas suteikia išimtinę teisę tik tai konkrečiai veiklos stadijai.

5. Kiekvienas Institucijos patvirtintas darbų planas, išskyrus tą, kurį patei- kia įmonė, turi būti Institucijos ir pareiškėjo ar pareiškėjų sutarties for- mos.

4 straipsnis

Pareiškėjų tinkamumas

1. Pareiškėjai, išskyrus įmonę, yra laikomi tinkamais tuo atveju, jei jie yra 153 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti nacionaliniai subjektai arba jei jie yra kontroliuojami ar remiami, kaip to reikalauja 153 straipsnio 2 dalies b punktas, ir jei jie laikosi procedūrų ir atitinka tinkamumo stan- dartus, nustatytus Institucijos normose, taisyklėse bei procedūrose.

2. Tinkamumo standartai, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atve- jus, yra susiję su pareiškėjo finansinėmis ir techninėmis galimybėms ir su jo veikla pagal ankstesnes sutartis su Institucija.

3. Kiekvieną pareiškėją turi remti valstybė šalis, kurios nacionalinis sub- jektas jis yra, išskyrus tuos atvejus, kai pareiškėjas yra kelių valstybių nacionalinis subjektas, pavyzdžiui, kai sudaroma kelių valstybių subjektų partnerystė ar konsorciumas, – tokiu atveju pareiškėją turi remti visos susijusios valstybės šalys; arba, išskyrus tuos atvejus, kai pareiškėjas iš tikrųjų yra kontroliuojamas kitos valstybės šalies arba jos nacionalinių subjektų, – tokiu atveju abi valstybės šalys turi remti pareiškėją. Kriterijai ir procedūros dėl paramos reikalavimų vykdymo turi būti nustatyti Insti- tucijos normose, taisyklėse bei procedūrose.

4. Remianti valstybė arba valstybės yra pagal 139 straipsnį atsakingos pagal savo teisės sistemas, kad taip remiama sutarties šalis vykdytų veiklą rajone pagal sutartiessąlygas ir savo įsipareigojimus pagal šią konvenciją. Tačiau remianti valstybė neatsako už žalą, padarytą dėl jos remiamos sutarties šalies nesugebėjimo įvykdyti savo įsipareigojimų, tuo atveju, jei ta valstybė šalis priėmė įstatymus ir kitus teisės aktus bei ėmėsi adminis- tracinių priemonių, kurie jos teisės sistemoje yra pakankami ir tinkami, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys asmenys tokius įsiparei- gojimus vykdytų.

5. Vertinant valstybių šalių, kurios yra pareiškėjai, tinkamumą atsižvel- giama į šių valstybių pobūdį.

6. Tinkamumo standartai reikalauja, kad kiekvienas be išimties pareiškėjas savo paraiškoje įsipareigotų:

a) pripažinti vykdytinais ir vykdyti taikytinus įsipareigojimus, numaty- tus XI dalies nuostatose, taip pat Institucijos normas, taisykles bei pro- cedūras, Institucijos sprendimus ir savo sutarties su Institucija sąlygas;

b) sutikti su Institucijos pagal šią konvenciją vykdoma veiklos rajone kontrole;

c) pateikti Institucijai rašytinę garantiją, kad pareiškėjo įsipareigojimai pagal sutartį bus sąžiningai įvykdyti;

d) laikytis nuostatų dėl technologijos perdavimo, numatytų šio priedo 5 straipsnyje.

5 straipsnis

Technologijos perdavimas

1. Pateikdamas darbų planą, kiekvienas pareiškėjas pateikia Institucijai bendrą įrengimų ir metodų, kurie bus naudojami vykdant veiklą rajone, aprašymą ir kitą susijusią pramoninės nuosavybės statuso neturinčią infor- maciją apie tokios technologijos pobūdį bei informaciją apie tai, kur ta technologija prieinama.

2. Kiekvienas darbų vykdytojas praneša Institucijai apie aprašymų ir informacijų pasikeitimus, pateiktus pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvieną kartą, kai įdiegiamas esminis technologinis pakeitimas arba naujovė.

3. Kiekvienoje sutartyje dėl veiklos rajone turi būti šie sutarties šalies įsi- pareigojimai:

a) Institucijos reikalavimu teisingais ir pagrįstais komerciniais pagrindais bei sąlygomis aprūpinti įmonę technologija, kurią ši sutarties šalis naudoja vykdydama veiklą rajone pagal sutartį ir kurią ji turi teisę teisėtai perduoti. Tai turi būti atlikta licencijų pagrindu ar kitu tinkamu būdu, dėl kurio sutarties šalis su įmone susitars ir nustatys sutartį papildančiame atskirame susitarime. Reikalauti vykdyti šį įsipareigo- jimą galima tik tuo atveju, jei įmonei nepavyksta įsigyti tokios pačios ar tiek pat veiksmingos ir naudingos technologijos atviroje rinkoje tei- singais ir pagrįstais komerciniais pagrindais ir sąlygomis;

b) gauti technologijos, kuri naudojama vykdant veiklą rajone pagal sutartį ir kurios paprastai negalima įsigyti atviroje rinkoje, taip pat kuri nenurodyta a punkte, savininko rašytinį patvirtinimą, kad šis bet

kuriuo metu, Institucijai pareikalavus, aprūpins įmonę ta technologija licencijos pagrindu ar kitu tinkamu būdu ir tokiais pat teisingais bei pagrįstais komerciniais pagrindais bei sąlygomis, kokie buvo taikyti sutarties šaliai. Jei toks patvirtinimas nėra gautas, sutarties šalis nenau- doja tokios technologijos vykdydama veiklą rajone;

c) įmonės prašymu ir jei tai iš sutarties šalies nepareikalauja didelių išlaidų, sutartimi, kurią galima reikalauti įvykdyti, įgyti iš savininko teisę perleisti įmonei bet kurią sutarties šalies vykdant pagal sutartį veiklą rajone naudojamą technologiją, kurios kitu atveju sutarties šalis neturi teisės perleisti ir kurios paprastai negalima įsigyti atviroje rin- koje. Tais atvejais, kai tarp sutarties šalies ir technologijos savininko yra esminiai korporaciniai santykiai, tų santykių artumas ir kontrolės ar įtakos lygis yra svarbūs nustatant, ar buvo imtasi visų reikiamų prie- monių tai teisei įgyti. Tais atvejais, kai sutarties šalis veiksmingai kont- roliuoja technologijos savininką, tokios teisės iš technologijos savi- ninko neįgijimas turi reikšmės svarstant sutarties šalies tinkamumą tvirtinant vėlesnes paraiškas dėl darbų plano patvirtinimo;

d) įmonės prašymu padėti jai įsigyti bet kurią technologiją, nurodytą b punkte, pagal licenciją ar kitu tinkamu būdu teisingais ir pagrįstais komerciniais pagrindais ir sąlygomis, jei įmonė nutaria tiesiogiai tar- tis su technologijos savininku;

e) imtis a, b, c ir d punktuose numatytų priemonių besivystančios valstybės ar besivystančių valstybių grupės labui, kurios padavė pareiš- kimą sudaryti sutartį pagal šio priedo 9 straipsnį, su sąlyga, kad tos priemonės bus taikomos tik sutarties šalies pasiūlytos rajono dalies, kuri buvo rezervuota pagal šio priedo 8 straipsnį, eksploatavimui, ir taip pat su sąlyga, kad sutartyje nurodyta veikla, kurią siekia vykdyti besivystanti valstybė ar besivystančių valstybių grupė, nenumato tech- nologijos perdavimo trečiajai valstybei arba trečiosios valstybės nacio- naliniams subjektams. Ši nuostata taikoma minėtai sutarties šaliai tik tais atvejais, kai įmonė neprašė perleisti technologijos arba technolo- gija sutarties šalies nebuvo perduota įmonei.

4. Ginčai dėl įsipareigojimų, reikalaujamų pagal šio straipsnio 3 dalį, lygiai kaip ir dėl kitų sutarties sąlygų, sprendžiami XI dalyje nustatyta pri- valoma tvarka, o tuo atveju, jei įsipareigojimai yra pažeidžiami, sutartis gali būti sustabdoma ar nutraukiama arba skiriamos piniginės baudos pagal šio priedo 18 straipsnį. Ginčai dėl to, ar sutarties šalies pasiūlymai atitinka teisingus ir pagrįstus komercinius pagrindus ir sąlygas, gali būti bet kurios ginčo šalies perduoti privalomam komerciniam arbitražui spręsti pagal Uncitral Arbitražo taisykles ar kitas arbitražo taisykles, kurios gali būti numatytos Institucijos normose, taisyklėse bei procedūrose. Jei yra nustatoma, kad sutarties šalies pasiūlymas neatitinka teisingų ir pagrįstų komercinių pagrindų ir sąlygų tol, kol Institucija imasi šio priedo 18 straipsnyje nurodytų veiksmų, sutarties šaliai yra duodamos 45 dienos tam, kad ji pakeistų pasiūlymą taip, kad šis atitiktų minėtas sąlygas.

5. Jei įmonei nepavyksta teisingais ir pagrįstais komerciniais pagrindais ir sąlygomis gauti reikiamos technologijos, kurios pagalba ji galėtų laiku atlikti mineralų gavybą ir apdorojimą rajone, Taryba arba Asamblėja gali sušaukti valstybių šalių grupę, susidedančią iš tų valstybių šalių, kurios vykdo veiklą rajone, ir iš tų, kurios rėmė subjektus, vykdančius veiklą rajo- ne, bei kitų valstybių šalių, kurios turi galimybę gauti minėtą

technologiją. Ši grupė kartu konsultuojasi ir priima veiksmingas priemo- nes tam, kad užtikrintų, jog įmonė gautų technologiją teisingais ir realiais komerciniais pagrindais ir sąlygomis. Kiekviena tokia valstybė šalis savo teisės sistemoje imasi visų galimų priemonių šiam tikslui pasiekti.

6. Bendros su įmone įmonės atveju technologija perduodama pagal bend- ros įmonės steigimo sutarties sąlygas.

7. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti įsipareigojimai turi būti įtraukti į kiek- vieną sutartį dėl veiklos vykdymo rajone 10 metų nuo įmonės komercinės gavybos pradžios, ir jais galima remtis viso šio laikotarpio metu.

8. Šiame straipsnyje „technologija“ reiškia specializuotą įrangą ir patirtį bei žinias technikos srityje, taip pat žinynus, brėžinius, eksploatavimo instrukcijas, mokymo bei technines konsultacijas bei pagalbą, būtiną vei- kiančioms sistemoms surinkti, prižiūrėti ir eksploatuoti, taip pat teisę nau- dotis šiais dalykais neišskirtinėmis sąlygomis.

6 straipsnis

Darbų plano tvirtinimas

1. Praėjus šešiems mėnesiams nuo šios konvencijos įsigaliojimo, o vėliau kas keturi mėnesiai Institucija priima svarstymui pateiktus darbų planus.

2. Svarstydama sutarties forma pateiktą darbų planą, Institucija pirmiau- sia privalo įsitikinti, kad:

a) pareiškėjas laikėsi pagal šio priedo 4 straipsnį nustatytų pateikimo procedūrų ir pateikė Institucijai įsipareigojimus ir garantijas, kurių rei- kalauja tas straipsnis. Jei nesilaikyta numatytų procedūrų arba nėra nurodytų įsipareigojimų ar garantijų, pareiškėjui suteikiamos 45 die- nos šiems trūkumams pašalinti;

b) pareiškėjas yra tinkamas pagal šio priedo 4 straipsnio sąlygas.

3. Visi pasiūlyti darbų planai svarstomi ta eilės tvarka, kokia jie buvo gau- ti. Pasiūlyti darbų planai turi remtis ir atitikti šios konvencijos nuostatas ir Institucijos normas, taisykles bei procedūras, įskaitant tas, kurios yra nustatytos vykdymui, finansiniams įnašams bei įsipareigojimams, susiju- siems su technologijos perleidimu. Jei pateikti darbų planai atitinka šiuos reikalavimus, Institucija juos patvirtina tuo atveju, kai jie atitinka vieno- dus nediskriminacinio pobūdžio reikalavimus, numatytus Institucijos nor- mose, taisyklėse bei procedūrose, išskyrus tuos atvejus, kai:

a) pateiktame darbų plane nurodyta rajono dalis arba visas rajonas yra įtraukti į jau patvirtintą darbų planą arba į anksčiau pateiktą darbų pla- ną, dėl kurio Institucija dar nėra priėmusi galutinio sprendimo;

b) pateiktame darbų plane nurodyta rajono dalis arba visas rajonas yra Institucijos atmesti vadovaujantis 162 straipsnio 2 dalies x punktu, arba

c) pasiūlytą darbų planą pateikė arba jį rėmė valstybė šalis, kuri jau turi:

i) darbų planus, susijusius su polimetalų junginių tyrinėjimu ir eks- ploatavimu nerezervuotuose rajonuose, kurie kartu su bet kuria rajono dalimi, nurodyta pasiūlyme dėl darbų plano, savo dydžiu viršija 30 % skritulio, kurio plotas yra 400 tūkstančių kvadratinių kilometrų, o centras yra siūlomame darbų plane nurodyto rajono kurios nors dalies centras;

ii) darbų planus, susijusius su polimetalų junginių tyrinėjimu bei eks- ploatavimu nerezervuotuose rajonuose, kurie, kartu paėmus, sudaro 2 % viso jūros dugno ploto, kuris nėra rezervuotas arba nepatvirtintas eksploatavimui vadovaujantis 162 straipsnio 2 dalies x punktu.

4. Taikant šio straipsnio 3 dalies c punkte nustatytą standartą, darbų pla- nas, kurį pateikia partnerių grupė arba konsorciumas, vertinamas pro rata pagrindu visoms atitinkamoms remiančioms valstybėms šalims pagal šio priedo 4 straipsnio 3 dalį. Institucija gali patvirtinti darbų planus, numa- tytus šio straipsnio 3 dalies c punkte, jei ji nustato, kad toks patvirtinimas neleis valstybei šaliai ar jos remiamiems subjektams monopolizuoti veik- los rajone ar užkirsti kelią kitoms valstybėms šalims vykdyti veiklą rajone.

5. Nepaisant šio straipsnio 3 dalies a punkto, pasibaigus 151 straipsnio 3 dalyje nurodytam pereinamajam laikotarpiui, Institucija, priimdama normas, taisykles bei procedūras, nustatyti kitas procedūras ir kriterijus, neprieštaraujančius šiai konvencijai, skirtus nuspręsti, kurių pareiškėjų pateikti darbų planai turi būti patvirtinti tuo atveju, kai reikia nuspręsti dėl kelių pareiškėjų pasiūlytame rajone. Šios procedūros ir kriterijai turi užtik- rinti teisingą ir nediskriminuojantį darbų planų tvirtinimą.

7 straipsnis

Pareiškėjų, prašančių leidimų gavybai, atranka

1. Praėjus šešiems mėnesiams nuo šios konvencijos įsigaliojimo, o vėliau kas keturi mėnesiai Institucija priima svarstyti paraiškas dėl leidimų gavy- bai, kurios buvo pateiktos paskutinio pasibaigusio laikotarpio metu. Ins- titucija išduoda prašomus leidimus, jei visos paraiškos gali būti patvirtin- tos neviršijant gavybos kvotų arba nepažeidžiant Institucijos įsipareigojimų, numatytų susitarimuose prekių klausimais arba kituose susitarimuose, kurių šalimi ji tapo pagal 151 straipsnį.

2. Kai reikia atrinkti pareiškėjus, pateikusius paraiškas dėl gavybos leidi- mo, dėl gavybos apribojimo pagal 151 straipsnio 2–7 dalis arba dėl Ins- titucijos įsipareigojimų, numatytų susitarimuose prekių klausimais arba kituose susitarimuose, kurių šalimi ji tapo pagal 151 straipsnio 1 dalį, Ins- titucija atrenka pareiškėjus objektyvių ir nediskriminuojančių standartų,

nustatytų jos normose, taisyklėse bei procedūrose, pagrindu.

3. Taikydama šio straipsnio 2 dalį, Institucija teikia pirmenybę tiems pareiškėjams, kurie:

a) suteikia geresnes darbų atlikimo garantijas, atsižvelgiant į jų finansi- nes ir technines kvalifikacijas ir darbų vykdymą pagal anksčiau patvir- tintus darbų planus;

b) užtikrina Institucijai ankstesnę būsimą finansinę naudą, atsižvelgiant į numatytą komercinės gavybos pradžią;

c) jau įdėjo nemažai lėšų ir pastangų į žvalgymą ir tyrinėjimą.

4. Pareiškėjai, kurie nebuvo atrinkti ankstesniais laikotarpiais, turi pirmenybės teisę vėlesniais laikotarpiais tol, kol jiems bus suteiktas gavy- bos leidimas.

5. Atrankos metu turi būti atsižvelgta į poreikį išplėsti visų valstybių šalių, nesvarbu, kokia jų socialinė ar ekonominė sistema arba geografinė padėtis, galimybes dalyvauti vykdant veiklą rajone, kad nebūtų diskriminuojama kuri nors valstybė ar sistema, taip pat neleisti monopolizuoti tos veiklos.

6. Jei eksploatuojamų rezervuotų rajonų yra mažiau negu nerezervuotų, paraiškoms dėl gavybos rezervuotuose rajonuose taikoma pirmenybė.

7. Šiame straipsnyje nurodyti sprendimai priimami, kiek įmanoma grei- čiau, pasibaigus kiekvienam laikotarpiui.

8 straipsnis

Rajonų rezervavimas

Kiekviena paraiška, išskyrus tas, kurias įmonė ar kuris kitas subjektas pateikia dėl rezervuotų rajonų, turi apimti rajoną, nebūtinai vientisą, tačiau pakankamai didelį ir pakankamai didelės apskaičiuotos komercinės vertės, kad būtų galima vykdyti dvi gavybos operacijas. Pareiškėjas turi nurodyti koordinates, skiriančias rajoną į dvi vienodos apskaičiuotos komercinės vertės dalis, ir pateikti visus savo turimus duomenis apie abi dalis. Nepažeidžiant Institucijos įgaliojimų, nurodytų šio priedo 17 straips- nyje, pateikiami duomenys apie polimetalų junginius turi būti susiję su žemėlapių sudarymu, pavyzdžių ėmimu, junginių gausumu ir juose esan- čių metalų sudėtimi. Per 45 dienas nuo duomenų gavimo dienos Institu- cija turi nuspręsti, kuri dalis turi būti išimtinai rezervuota Institucijos veik- lai, vykdomai per įmonę ar kartu su besivystančiomis valstybėmis. Šis sprendimas gali būti atidėtas dar vienam 45 dienų laikotarpiui, jei Insti- tucija kviečia nepriklausomą ekspertą įvertinti, ar pateikti visi pagal šį straipsnį reikalaujami duomenys. Numatytas plotas tampa rezervuotu rajonu nuo darbų plano nerezervuotam rajonui patvirtinimo ir sutarties pasirašymo.

9 straipsnis

Veikla rezervuotuose rajonuose

1. Įmonei suteikiama galimybė nuspręsti, ar ji ketina vykdyti veiklą kiek- viename rezervuotame rajone. Šis sprendimas gali būti priimtas bet kuriuo metu, nebent Institucija gauna pranešimą pagal šio straipsnio 4 dalį – tokiu atveju įmonė privalo apsispręsti per pagrįstą laiko tarpą. įmonė gali nutarti eksploatuoti tokius rajonus steigdama bendras įmones su suinte- resuota valstybe ar suinteresuotu subjektu.

2. Įmonė gali sudaryti sutartis dėl dalies jos veiklos vykdymo pagal IV priedo 12 straipsnį. Ji taip pat gali steigti bendras įmones tokiai veiklai vykdyti su bet kuriuo subjektu, kuris turi teisę vykdyti veiklą rajone pagal 153 straipsnio 2 dalies b punktą. Svarstydama tokių bendrų įmonių stei- gimo klausimą įmonė turi pasiūlyti besivystančioms valstybėms šalims ir šių valstybių nacionaliniams subjektams galimybę veiksmingai dalyvauti tokioje įmonėje.

3. Institucija, priimdama normas, taisykles ir procedūras, gali nustatyti materialinius ir procedūrinius reikalavimus bei sąlygas, taikomas minėtoms sutartims ir bendroms įmonėms.

4. Bet kuri besivystanti valstybė šalis arba bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, jos remiamas ir veiksmingai kontroliuojamas ar veiksmingai kont- roliuojamas kitos besivystančios valstybės, kuri yra reikalavimus atitinkan- tis pareiškėjas, taip pat bet kokia šių subjektų grupė gali pranešti Institu- cijai, jog ji nori pateikti darbų rezervuotame rajone planą pagal šio priedo 6 straipsnį. Darbų planas svarstomas, jei įmonė pagal šio straipsnio 1 dalį nusprendžia, kad ji pati tame rajone neketina vykdyti veiklos.

10 straipsnis

Pirmenybė ir prioritetas tarp pareiškėjų

Darbų vykdytojas, turintis patvirtintą darbų planą tik tyrinėjimui, kaip nurodyta šio priedo 3 straipsnio 4 dalies c punkte, turi pirmenybę ir pri- oritetą prieš pareiškėjus darbų planui, apimančiam to rajono išteklių eks- ploatavimą. Tačiau šios pirmenybės ar prioriteto darbų vykdytojas gali netekti, jei jis darbus vykdo nepatenkinamai.

11 straipsnis

Jungtinė veikla

1. Sutartimis gali būti numatyta sutarties šalies ir Institucijos, veikiančios per įmonę, jungtinė veikla steigiant bendrą įmonę arba pasidalijant gavy- bą, taip pat bet kokia kita jungtinės veiklos forma, kuriai galioja tos pačios nuostatos dėl peržiūrėjimo, sustabdymo arba nutraukimo, kaip ir sutar- tims su Institucija.

2. Sutarties šalims, susitariančioms su įmone dėl tokios jungtinės veiklos, gali būti suteiktos šio priedo 13 straipsnyje nurodytos finansinės lengva- tos.

3. Bendros įmonės, įsteigtos kartu su įmone, partneriai privalo mokėti šio priedo 13 straipsnyje nurodytas sumas pagal turimą bendros įmonės dalį, atsižvelgiant į tame straipsnyje nurodytas finansines lengvatas.

12 straipsnis

Įmonės vykdoma veikla

1. Įmonės veiklą rajone, vykdomą pagal 153 straipsnio 2 dalies a punktą, reglamentuoja XI dalis ir Institucijos normos, taisyklės bei procedūros, taip pat jos atitinkami sprendimai.

2. Prie bet kurio įmonės pateikto darbų plano pridedamas dokumentas, patvirtinantis jos finansines ir technines galimybes.

13 straipsnis

Finansinės sutarčių sąlygos

1. Priimdama normas, taisykles bei procedūras dėl Institucijos ir 153 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytų subjektų finansinių sąlygų sutarties, taip pat tardamasi dėl šių sąlygų pagal XI dalį ir minėtas normas, taisykles bei procedūras, Institucija vadovaujasi šiais tikslais:

a) garantuoti optimalias Institucijos pajamas iš komercinės gavybos pajamų;

b) pritraukti investicijas ir technologiją rajonui tyrinėti ir eksploatuoti;

c) užtikrinti sutarties šalims vienodas finansines sąlygas ir proporcingus finansinius įsipareigojimus;

d) suteikti sutarties šalims vienodais ir nediskriminuojančiais pagrindais nuolaidas dalyvaujant jungtinėje veikloje su įmone ir besivystančio- mis valstybėmis arba su jų nacionaliniais subjektais, skatinti techno- logijų perleidimą ir mokyti Institucijos ir besivystančių valstybių per- sonalą;

e) suteikti galimybę įmonei tuo pačiu metu, kaip ir 153 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti subjektai, sėkmingai įsitraukti į jūros dugno kasybos darbus;

f) užtikrinti, kad dėl finansinių lengvatų, teikiamų sutarties šalims remiantis šio straipsnio 14 dalimi, pagal sutarčių sąlygas, peržiūrėtas vadovaujantis šio priedo 19 straipsniu, arba pagal šio priedo 11 straipsnio nuostatas dėl bendrų įmonių, sutarties šalys nebūtų taip subsidijuojamos, jog joms būtų suteiktas konkurencinis pranašumas palyginti su kasyklomis sausumoje.

2. Administracinėms išlaidoms, susijusioms su paraiškų dėl sutarties for- mos darbų planų patvirtinimo nagrinėjimu, padengti už kiekvieną paraišką imamas 500 tūkstančių JAV dolerių mokestis. Šio mokesčio dydį periodiškai peržiūri Taryba, siekiant užtikrinti, kad nustatyta suma

padengtų administracines išlaidas. Jei tokios administracinės Institucijos išlaidos dėl paraiškos nagrinėjimo yra mažesnės už nustatytą sumą, Insti- tucija grąžina skirtumą pareiškėjui.

3. Sutarties šalis moka, skaičiuojant nuo sutarties įsigaliojimo dienos, metinį nustatytą 1 milijono JAV dolerių mokestį. Jei patvirtintas komercinės gavybos laikas atidedamas dėl pagal 151 straipsnį laiku nesu- teikto leidimo gavybai, nustatyto metinio mokesčio už uždelstą laikotarpį mokėti nereikia. Pradėjusi komercinę gavybą sutarties šalis moka arba gavybos mokestį, arba nustatytą metinį mokestį, t. y. tą, kuris didesnis.

4. Per vienerius metus nuo komercinės gavybos pradžios, remiantis šio straipsnio 3 dalimi, sutarties šalis pasirinktinai moka Institucijai arba:

a) tik gavybos mokestį arba

b) gavybos mokesčio ir grynųjų pajamų dalies derinį.

5. a) Jei sutarties šalis nusprendžia kaip savo finansinį įnašą Institucijai mokėti tik gavybos mokestį, jis nustatomas kaip procentas nuo apdorotų metalų, išskirtų iš polimetalų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajone, rinkos vertės. Nustatomi tokie procentų dydžiai:

i) 1–10 komercinės gavybos metai–5 %;

ii) nuo 11 metų iki komercinės gavybos pabaigos – 12 %;

b) minėta rinkos vertė nustatoma padauginus metalų, išskirtų iš poli- metalų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajone, kiekį iš vidutinės šių metalų kainos atitinkamais finansiniais metais, kaip nurodyta šio straipsnio 7 ir 8 dalyse.

6. Jei sutarties šalis nusprendžia kaip savo finansinį įnašą Institucijai mokėti gavybos mokesčio ir grynųjų pajamų dalies derinį, jo dydis nusta- tomas šiuo būdu:

a) gavybos mokestis nustatomas kaip procentas nuo metalų, išskirtų iš polimetalų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajone, rinkos vertės, nustatomos pagal šios straipsnio dalies b punktą. Nustatomi tokie procentų dydžiai:

i) pirmasis komercinės gavybos etapas–2 %;

ii) antrasis komercinės gavybos etapas–4 %.

Jei antruoju komercinės gavybos etapu, apibūdintu šios straipsnio dalies d punkte, pajamos iš investicijų bet kuriais finansiniais metais, nurodytos m punkte, nukrinta žemiau negu 15 % dėl mokamo 4 % gavybos mokesčio, tais finansiniais metais vietoj 4 % mokamas 2 % gavybos mokestis;

b) minėta rinkos vertė nustatoma padauginus metalų, išskirtų iš polime- talų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajone, kiekį iš vidutinės šių metalų kainos atitinkamais finansiniais metais, kaip nurodyta šio straipsnio 7 ir 8 dalyse;

c) i) Institucijos grynųjų pajamų dalis imama iš sutarties šalies tos grynųjų pajamų dalies, kuri gauta iš sutartyje nurodyto rajono išteklių gavybos, toliau vadinamos grynosiomis pajamomis iš gavybos;

ii) Institucijos grynųjų pajamų iš gavybos dalis nustatoma pagal šią augimo skalę:

Grynųjų pajamų iš gavybos dalis	Institucijos dalis
	Pirmasis komercinės gavybos etapas	Antrasis komercinės gavybos etapas
Dalis, atspindinti paja- mas iš investicijų, kurios yra nuo 0 iki 10 % Dalis, atspindinti paja- mas iš investicijų, kurios yra nuo 10 iki 20 % Dalis, atspindinti paja- mas iš investicijų, kurios yra 20 % arba didesnės	35 % 42,5 % 50 %	40 % 50 % 70 %

d) i) pirmasis komercinės gavybos etapas, nurodytas šios straipsnio dalies a ir c punktuose, prasideda pirmaisiais komercinės gavybos finansiniais metais ir baigiasi tais finansiniais metais, kuriais sutar- ties šalies įsisavinimo išlaidos kartu su palūkanomis nepadengtai šių išlaidų daliai yra visiškai padengiamos iš jo grynųjų pinigų per- viršio, kaip tai nurodyta toliau:

pirmaisiais finansiniais metais, kuriais atsiranda įsisavinimo išlai- dos, nepadengtos įsisavinimo išlaidos yra lygios įsisavinimo išlaidų ir tais metais gauto grynųjų pinigų perviršio skirtumui. Kiekvienais kitais finansiniais metais nepadengtos įsisavinimo išlaidos yra lygios praėjusių finansinių metų pabaigos nepadeng- toms įsisavinimo išlaidoms, prie jų pridėjus 10 % metinių palū- kanų už jas ir pridėjus einamųjų finansinių metų įsisavinimo išlai- das bei atėmus sutarties šalies einamųjų finansinių metų grynųjų pinigų perviršį. Finansiniais metais, kuriais nepadengtos įsisavi- nimo išlaidos tampa pirmą kartą lygios nuliui, laikomi finansiniai metai, kuriais sutarties šalies įsisavinimo išlaidos kartu su palūka- nomis nepadengtai jų daliai yra visiškai padengtos jo grynųjų pinigų perviršio. Bet kuriais finansiniais metais sutarties šalies grynųjų pinigų perviršis yra jo bendrosios pajamos atėmus eks- ploatavimo išlaidas bei įmokas Institucijai pagal c punktą;

ii) antrasis komercinės gavybos etapas prasideda tais finansiniais metais, kai baigiasi pirmasis komercinės gavybos etapas, ir tęsiasi iki sutarties pabaigos;

e) sąvoka „grynosios pajamos iš gavybos“ reiškia sutarties šalies grynųjų pajamų ir įsisavinimo išlaidų gavybos sektoriuje bei sutarties šalies įsi- savinimo išlaidų santykių sandaugą. Jei sutarties šalis užsiima gavyba, polimetalų junginių transportavimu ir pirmiausia trijų apdorotų metalų – kobalto, vario ir nikelio – gamyba, grynųjų pajamų iš gavy- bos dydis turi būti ne mažesnis kaip 25 % sutarties šalies grynųjų pajamų. Atsižvelgiant į n punktą, visais kitais atvejais, taip pat tais, kai sutarties šalis užsiima gavyba, polimetalų junginių transportavimu ir pirmiausia keturių apdorotų metalų – kobalto, vario, mangano ir nike- lio – gamyba, Institucija gali savo normose, taisyklėse bei procedūrose nustatyti atitinkamas žemiausias ribas, kiekvienu atveju panaudodama tuos pačius santykius kaip ir nustatydama 25 % žemiausią ribą trijų metalų atveju;

f) „sutarties šalies grynosios pajamos“ yra sutarties šalies bendrosios pajamos atėmus eksploatavimo išlaidas ir atėmus jos įsisavinimo išlaidų padengimą, kaip nurodyta j punkte;

g) i) jei sutarties šalis užsiima gavyba, polimetalų junginių transporta- vimu ir apdorotų metalų gamyba, „sutarties šalies bendrosios paja- mos“ yra bendrosios įplaukos, gautos už parduotus apdorotus metalus, ir bet kokios kitos piniginės lėšos, pagrįstai priskirtinos pagal sutartį atliekamoms operacijoms pagal Institucijos finansi- nes normas, taisykles bei procedūras;

ii) visais kitais atvejais, negu nurodyti g punkto i papunktyje ir n punkto iii papunktyje, „sutarties šalies bendrosios pajamos“ yra bendrosios įplaukos, gautos pardavus pusiau apdorotus metalus, išskirtus iš polimetalų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajo- ne, ir bet kokios kitos piniginės lėšos, pagrįstai priskirtinos pagal sutartį atliekamoms operacijoms pagal Institucijos finansines nor- mas, taisykles bei procedūras;

h) „sutarties šalies įsisavinimo išlaidos“ yra:

i) visos išlaidos, atsiradusios prieš pradedant komercinę gavybą, kurios yra tiesiogiai susijusios su sutartyje nurodyto rajono gavy- bos potencialo įsisavinimu bei su tuo susijusia veikla pagal sutartį, išskyrus n punkte nurodytus atvejus, apskaičiuotos pagal bend- ruosius apskaitos principus, įskaitant, inter alia, išlaidas prietai- sams, įrengimams, laivams, apdorojimo įrenginiams, statyboms, pastatams, žemei, keliams, sutartyje nurodytai teritorijai žvalgyti ir tyrinėti, tyrimams ir įsisavinimui, taip pat palūkanas, nuomos mokesčius, licencijas ir rinkliavas, ir

(ii) išlaidos, panašios į nurodytas i papunktyje, atsiradusias po komercinės gavybos pradžios, kurios yra būtinos darbų plano vykdymui, išskyrus tas, kurios gali būti priskirtos eksploatavimo išlaidoms;

i) pajamos, gautos realizavus turtą, bei to turto, kuris daugiau nėra rei- kalingas veiklai pagal sutartį vykdyti ir nėra parduotas, rinkos vertė yra išskaitomi iš sutarties šalies įsisavinimo išlaidų atitinkamais finansi- niais metais. Kai šie išskaitymai viršija sutarties šalies įsisavinimo išlai- das, perteklius pridedamas prie sutarties šalies bendrųjų pajamų;

j) sutarties šalies įsisavinimo išlaidos, atsiradusios prieš pradedant komercinę gavybą, nurodytos h punkto i papunktyje ir n punkto iv

papunktyje, padengiamos 10 kasmetinių lygių įmokų pradedant nuo komercinės gavybos pradžios. Sutarties šalies įsisavinimo išlaidos, atsiradusios pradėjus komercinę gavybą, nurodytos h punkto i papunktyje ir n punkto iv papunktyje, padengiamos 10 ar mažesniu skaičiumi kasmetinių lygių įmokų taip, kad būtų užtikrintas jų visiš- kas padengimas iki sutarties galiojimo pabaigos;

k) „sutarties šalies eksploatavimo išlaidos“ yra visos išlaidos, atsiradusios po komercinės gavybos pradžios, plėtojant sutartyje nurodyto rajono gavybos potencialą bei su tuo susijusią veiklą pagal sutartį, apskaičiuo- tos pagal bendruosius apskaitos principus, įskaitant, inter alia, nusta- tytą metinį mokestį arba gavybos mokestį, atsižvelgiant į tai, kuris iš jų yra didesnis, išlaidas darbo užmokesčiui, atlyginimams, darbuotojų pašalpoms, medžiagoms, paslaugoms, transportui, perdirbimo ir rin- kodaros išlaidas, palūkanas, išlaidas komunalinėms paslaugoms, išlai- das jūros aplinkai išsaugoti, pridėtines ir administracines išlaidas, susi- jusias su veikla pagal sutartį, taip pat bet kokius grynuosius veiklos nuostolius, nukeltus į priekį arba atgal, kaip nurodyta toliau. Grynieji veiklos nuostoliai gali būti nukeliami į priekį dvejus metus iš eilės, išskyrus paskutinius dvejus sutarties galiojimo metus; pastaruoju atveju grynieji veiklos nuostoliai gali būti atkelti atgal į dvejus praėjusius metus;

l) jei sutarties šalis užsiima gavyba, polimetalų junginių pervežimu bei apdorotų ir pusiau apdorotų metalų gamyba, „gavybos sektoriaus įsi- savinimo išlaidos“ yra sutarties šalies įsisavinimo išlaidų dalis, tiesio- giai susijusi su išteklių gavyba sutartyje nurodytame rajone, apskai- čiuotos pagal bendruosius apskaitos principus ir Institucijos finansines normas, taisykles bei procedūras, įskaitant, inter alia, mokestį, mokamą pateikiant paraišką, nustatytą metinį mokestį ir atitinkamais atvejais sutartyje nurodyto rajono žvalgymo ir tyrinėjimo išlaidas bei tyrimų ir įsisavinimo išlaidų dalį;

m) „pajamos iš investicijų“ kiekvienais finansiniais metais yra tų metų grynųjų pajamų iš gavybos ir gavybos sektoriaus įsisavinimo išlaidų santykis. Apskaičiuojant šį santykį, į gavybos sektoriaus įsisavinimo išlaidas įtraukiamos išlaidos naujiems įrengimams arba senų įrengimų keitimui gavybos sektoriuje atėmus pradinę pakeistų įrengimų kainą;

n) jei sutarties šalis užsiima vien gavyba:

i) „grynosios pajamos iš gavybos“ – sutarties šalies visos grynosios pajamos;

ii) „sutarties šalies grynosios pajamos“ – apibrėžiamos f punkte;

iii) „sutarties šalies bendrosios pajamos“ – bendrosios įplaukos, gau- tos pardavus polimetalų junginius, ir bet kokios kitos piniginės lėšos, pagrįstai priskirtinos pagal sutartį atliekamoms operacijoms pagal Institucijos finansines normas, taisykles bei procedūras;

iv) „sutarties šalies įsisavinimo išlaidos“ – visos išlaidos, atsiradusios iki komercinės gavybos pradžios, kaip nurodyta h punkto i papunktyje, ir visos išlaidos, atsiradusios po komercinės

gavybos pradžios, kaip nurodyta h punkto ii papunktyje, kurios yra tiesiogiai susijusios su išteklių gavyba sutartyje nurodytame rajone, apskaičiuotos pagal bendruosius apskaitos principus;

v) „sutarties šalies eksploatavimo išlaidos“ – sutarties šalies eksploa- tavimo išlaidos, nurodytos k punkte, tiesiogiai susijusios su ište- klių gavyba sutartyje nurodytame rajone ir apskaičiuotos pagal bendruosius apskaitos principus;

vi) „pajamos iš investicijų“ – kiekvienais finansiniais metais sutarties šalies grynųjų pajamų tais metais ir sutarties šalies įsisavinimo išlaidų santykis. Apskaičiuojant šį santykį, į sutarties šalies įsisavi- nimo išlaidas įtraukiamos išlaidos naujiems įrengimams įsigyti arba seniems įrengimams keisti atėmus pradinę pakeistų įrengimų kainą;

o) h, k, l ir n punktuose nurodytos išlaidos dėl sutarties šalies mokamų palūkanų yra leistinos, jei tik Institucija, atsižvelgusi į visas aplinky- bes, pagal šio priedo 4 straipsnio 1 dalį patvirtina, kad bendras skolos rodiklis (įsiskolinimų ir kapitalo santykis) bei palūkanų norma yra pagrįsti, atsižvelgiant į esamą komercinę praktiką;

p) šio straipsnio dalyje nurodytos išlaidos negali būti aiškinamos kaip apimančios juridinių asmenų pelno mokesčius ar panašius mokesčius, kuriuos valstybės nustato sutarties šalies veiklai.

7. a) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodyti „apdoroti metalai“ – papras- čiausio pavidalo metalai, kuriais yra prekiaujama tarptautinėse galutinėse biržose. Šiuo tikslu Institucija savo finansinėse normose, taisyklėse bei procedūrose nurodo atitinkamą tarptautinę galutinę biržą. Metalų, kuriais tokiose biržose neprekiaujama, atveju sąvoka

„apdoroti metalai“ reiškia paprasčiausio pavidalo metalus, kuriais prekiaujama nepriklausomų sandorių būdu;

b) jei Institucija negali kitu būdu nustatyti apdorotų metalų, išskirtų iš polimetalų junginių, išgautų sutartyje nurodytame rajone, kiekio, kaip nurodyta 5 dalies b punkte ir 6 dalies b punkte, jis nustatomas pagal metalo kiekį polimetalų junginiuose, metalų išgavimo nau- dingumo koeficientą ir kitus reikšmingus veiksnius, remiantis Ins- titucijos normomis, taisyklėmis bei procedūromis ir bendraisiais apskaitos principais.

8. Jei kurioje nors tarptautinėje galutinėje biržoje yra nustatytas kainoda- ros mechanizmas apdorotiems metalams, polimetalų junginiams ir pusiau apdorotiems metalams, naudojama vidutinė tos biržos kaina. Visais kitais atvejais Institucija, pasitarusi su sutarties šalimi, nustato teisingą aukščiau minėtų produktų kainą pagal šio straipsnio 9 dalį.

9. a) visos šiame straipsnyje nurodytos išlaidos, sąnaudos, pajamos ir įplaukos, taip pat visos kainos bei vertės yra laisvos rinkos ar nepriklausomų sandorių rezultatas. Jei jų nėra, visa tai nustato

Institucija, pasitarusi su sutarties šalimi, tokiu būdu, lyg tai būtų laisvos rinkos ar nepriklausomų sandorių rezultatas, atsižvelgdama į panašius sandorius kitose rinkose;

b) siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi šios straipsnio dalies nuo- statų ir jos būtų vykdomos, Institucija vadovaujasi Jungtinių Tautų Daugiašalių korporacijų komisijos, Besivystančių ir išsivysčiusių valstybių tarptautinių sutarčių mokesčių klausimais ekspertų grupės bei kitų tarptautinių organizacijų priimtais principais dėl nepriklau- somų sandorių ir tų sandorių aiškinimu, ir savo normose, taisyklėse bei procedūrose tiksliai nustato vienodas ir tarptautiniu mastu pri- imtinas apskaitos taisykles ir procedūras, taip pat būdus, kuriais vadovaudamasi sutarties šalis renkasi Institucijai priimtinus audito- rius vykdyti auditą pagal minėtas normas, taisykles bei procedūras.

10. Sutarties šalis, vadovaudamasi Institucijos finansinėmis normomis, taisyklėmis bei procedūromis, pateikia auditoriui tokius finansinius duo- menis, kokių reikia nustatyti, ar laikomasi šio straipsnio nuostatų.

11. Visos šiame straipsnyje nurodytos išlaidos, sąnaudos, pajamos ir įplaukos, taip pat visos kainos ir vertė nustatomi remiantis bendraisiais apskaitos principais ir Institucijos finansinėmis normomis, taisyklėmis bei procedūromis.

12. Mokėjimai Institucijai Pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis yra daromi valiuta, kurią galima laisvai naudoti, arba valiuta, kurios galima laisvai įsi- gyti pagrindinėse užsienio valiutų rinkose ir kurią tose rinkose galima veiksmingai naudoti, arba, jei sutarties šalis taip pasirenka, apdorotais metalais rinkos kaina kaip atitikmeniu. Rinkos kaina yra nustatoma pagal šio straipsnio 5 dalies b punktą. Laisvai naudojama valiuta arba valiuta, kurios galima laisvai įsigyti pagrindinėse užsienio valiutų rinkose ir kurią tose rinkose galima veiksmingai naudoti, apibrėžiama Institucijos normo- se, taisyklėse bei procedūrose, vadovaujantis vyraujančia tarptautine monetarine praktika.

13. Visi finansiniai sutarties šalies įsipareigojimai Institucijai, taip pat visi mokesčiai, sąnaudos, išlaidos, pajamos ir įplaukos, nurodyti šiame straips- nyje, koreguojami suteikiant jiems pastovią išraišką baziniams metams.

14. Institucija, atsižvelgusi į Ekonominio planavimo komisijos ir Teisės ir technikos komisijos rekomendacijas, gali priimti normas, taisykles bei procedūras, nustatančias lengvatas, taikomas vienodai ir be diskriminaci- jos, sutarties šalims, kad būtų įgyvendinti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti tikslai.

15. Kilus Institucijos ir sutarties šalies ginčui dėl sutarties finansinių sąlygų aiškinimo ar taikymo, bet kuri ginčo šalis pagal 188 straipsnio 2 dalį gali perduoti ginčą spręsti komerciniam arbitražui, kurio sprendi- mas yra privalomas, nebent abi šalys susitaria ginčą spręsti kitu būdu.

14 straipsnis

Duomenų perdavimas

1. Darbų vykdytojas institucijos nustatytais intervalais bei vadovaudama- sis jos nustatytomis normomis, taisyklėmis bei procedūromis ir darbų

plano nuostatomis bei sąlygomis perduoda jai visus duomenis, būtinus ir svarbius pagrindinių institucijos organų įgaliojimų ir funkcijų veiksmin- gam vykdymui darbų plane nurodytame rajone.

2. Perduotus duomenis apie darbų plane nurodytą rajoną, kurie gali būti laikomi pramonine nuosavybe, galima naudoti tik šiame straipsnyje nuro- dytais tikslais. Duomenys, reikalingi Institucijai rengiant normas, taisyk- les bei procedūras dėl jūros aplinkos apsaugos ir saugumo, išskyrus duo- menis apie įrengimų konstrukciją, nėra laikomi pramonine nuosavybe.

3. Duomenys, kuriuos Institucijai perduoda žvalgytojai, pareiškėjai, tei- kiantys paraiškas dėl sutarčių, arba sutarties šalys ir kurie yra laikomi pra- monine nuosavybe, negali būti Institucijos atskleisti įmonei arba bet kuriam kitam su Institucija nesusijusiam asmeniui, tačiau duomenys apie rezervuotus rajonus gali būti atskleisti įmonei. Įmonė tokių domenų, kuriuos jai perdavė tokie asmenys, negali atskleisti Institucijai arba kitam su Institucija nesusijusiam asmeniui.

15 straipsnis

Mokymo programos

Institucijos ir besivystančių valstybių darbuotojų mokymui sutarties šalis parengia praktines programas, apimančias šių darbuotojų dalyvavimą visoje veikloje sutartyje nurodytame rajone, pagal 144 straipsnio 2 dalį.

16 straipsnis

Išimtinė teisė tyrinėti ir eksploatuoti

Institucija, vadovaudamasi xi dalimi ir savo normomis, taisyklėmis bei procedūromis, suteikia darbų vykdytojui išimtinę teisę tyrinėti ir eksploa- tuoti darbų plane nurodytą rajoną dėl tam tikros išteklių kategorijos ir užtikrina, kad joks kitas subjektas tame pačiame rajone nevykdytų su kita išteklių kategorija susijusios veiklos taip, kad jo veikla trukdytų darbų vyk- dytojo darbams. darbų vykdytojui užtikrinama teisė valdyti turtą pagal 153 straipsnio 6 dalį.

17 straipsnis

Institucijos normos, taisyklės bei procedūros

1. Institucija, vadovaudamasi 160 straipsnio 2 dalies f punkto ii papunk- čiu ir 162 straipsnio 2 dalies o punkto ii papunkčiu, priima ir vienodai taiko normas, taisykles bei procedūras, kad galėtų vykdyti xi dalyje nuro- dytas savo funkcijas, inter

alia, šiais klausimais:

a) administracinės procedūros, susijusios su žvalgymu, tyrinėjimu ir eks- ploatavimu rajone;

b) veiklos klausimai:

i) rajono dydis;

ii) veiklos trukmė;

iii) darbų vykdymui keliami reikalavimai, įskaitant šio priedo 4 straipsnio 6 dalies c punkte nurodytas garantijas;

iv) išteklių kategorijos;

v) rajonų atsisakymas;

vi) darbų eigos ataskaitos;

vii) duomenų pateikimas;

viii) veiklos tikrinimas ir priežiūra;

ix) trukdymų kitai veiklai jūros aplinkoje prevencija;

x) sutarties šalies teisių ir pareigų perleidimas;

xi) technologijų perleidimo besivystančioms valstybėms pagal 144 straipsnį ir jų tiesioginio dalyvavimo tvarka;

xii) gavybos standartai ir praktika, įskaitant saugumo techniką, ište- klių išsaugojimą ir jūros aplinkos apsaugą;

xiii) komercinės gavybos apibūdinimas;

xiv) pareiškėjų tinkamumas standartai;

c) finansiniai klausimai:

i) vienodų nediskriminacinių išlaidų apskaičiavimo ir apskaitos tai- syklių, auditorių parinkimo metodo nustatymas;

ii) pajamų iš veiklos paskirstymas;

iii) šio priedo 13 straipsnyje nurodytos lengvatos;

d) sprendimų, priimtų pagal 151 straipsnio 10 dalį ir 164 straipsnio 2 dalies d punktą, įgyvendinimas.

2. Normos, taisyklės bei procedūros šiais klausimais turi atspindėti toliau išvardytus objektyvius kriterijus:

a) rajonų dydis:

tam, kad būtų galima vykdyti intensyvius tyrinėjimo darbus, Institu- cija nustato reikiamą tyrinėjimams reikalingų rajonų dydį, kuris gali 2 kartus viršyti eksploatavimo rajonų dydį. rajono dydis apskaičiuoja- mas taip, kad patenkintų šio priedo 8 straipsnio reikalavimus dėl rajonų rezervavimo, taip pat pagal 151 straipsnį nustatytus reikalavi- mus gavybai pagal sutarties sąlygas ir atsižvelgiant į to meto naudingų iškasenų gavybos iš jūros dugno technologijos lygį ir atitinkamas rajonų fizines charakteristikas. Rajonai neturi būti mažesni ar didesni, negu reikia užtikrinti šiuos tikslus;

b) veiklos trukmė:

i) žvalgymo laikas neribojamas;

ii) tyrinėjimas turi trukti pakankamai ilgai, kad būtų galima išsamiai ištirti konkretų rajoną, suprojektuoti ir sumontuoti gavybos įren- gimus, taip pat suprojektuoti ir pastatyti mažus ir vidutinio dydžio

apdorojimo įrenginius gavybos ir apdorojimo sistemų bandy- mams;

iii) eksploatavimo trukmė turi būti susieta su ekonomine gavybos projekto trukme, atsižvelgiant į tokius veiksnius, kaip rūdų ište- klių išeikvojimas, gavybos įrangos ir apdorojimo įrenginių naudin- gumo trukmė bei komercinės perspektyvos. Eksploatavimo trukmė turi būti pakankama, kad rajone būtų galima vykdyti komercinę mineralų gavybą, įskaitant pakankamą laiką, skirtą sumontuoti komercinės gavybos ir apdorojimo sistemas, per kurį nereikalaujama vykdyti komercinę gavybą. Tačiau bendra eksploa- tavimo trukmė taip pat turi būti pakankamai trumpa, kad Institu- cija galėtų pakeisti darbų plano sąlygas, kai ji svarstys jo pratęsimo klausimą pagal normas, taisykles bei procedūras, Institucijos pri- imtas po darbų plano patvirtinimo;

c) darbų vykdymui keliami reikalavimai:

Institucija reikalauja, kad tyrinėjimo stadijoje darbų vykdytojas perio- diškai turėtų išlaidų, kurių dydis būtų pagrįstai susijęs su darbų plane nurodyto rajono dydžiu, ir išlaidų, kurių tikimasi iš bona fide darbų vykdytojo, kuris Institucijos nurodytais terminais ketina pradėti komercinę gavybą rajone. Reikalaujamos išlaidos neturėtų būti nustatytos tokio dydžio, kad neskatintų potencialių darbų vykdytojų, naudojančių pigesnę nei įprasta technologiją. Institucija nustato mak- simalų laiko tarpą, per kurį baigus tyrinėjimo darbus ir pradėjus eks- ploatavimą turi būti pradėta komercinė gavyba. Nustatydama šį laiko tarpą, Institucija turėtų atsižvelgti į tai, kad didelio masto gavybos ir apdorojimo sistemos negali būti pradėtos statyti tol, kol nebaigti tyrinėjimo darbai ir nepradėta eksploatavimo stadija. Atitinkamai, laiko tarpas, per kurį rajone turi būti pradėta komercinė gavyba, turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į laiką, būtiną statyboms po to, kai bai- giami tyrinėjimo darbai, taip pat tam tikras protingos trukmės laiko- tarpis turėtų būti numatytas neišvengiamam vėlavimui pagal statybų grafiką. Pradėjus komercinę gavybą, Institucija motyvuotai ir atsižvelg- dama į svarbius veiksnius reikalauja, kad darbų vykdytojas išlaikytų reikiamą komercinės gavybos mastą darbų plano laikotarpiu;

d) išteklių kategorijos:

nustatydama išteklių kategoriją, kuriai gali būti patvirtintas darbų pla- nas, Institucija, inter alia, skiria ypatingą dėmesį šiems kriterijams:

i) kad tam tikriems ištekliams išgauti naudojami panašūs gavybos metodai;

ii) kad tam tikri ištekliai gali būti įsisavinami tuo pat metu, darbų vykdytojams netrukdant vieni kitiems įsisavinti skirtingus ištek- lius tame pačiame rajone;

Jokia šio punkto nuostata nedraudžia Institucijai patvirtinti darbų plano daugiau negu vienai išteklių kategorijai tame pačiame rajone tam pačiam pareiškėjui;

e) rajonų atsisakymas:

darbų vykdytojas turi teisę bet kuriuo metu netaikydamas visų arba dalies savo teisių darbų plane nurodytame rajone, ir už tai netaiko- mos sankcijos;

f) jūros aplinkos apsauga:

nustatomos normos, taisyklės ir procedūros, siekiant veiksmingai apsaugoti jūros aplinką nuo tiesioginio žalingo poveikio, kylančio dėl rajone vykdomos veiklos arba dėl mineralų, išgautų iš kasyklos, apdo- rojimo iš karto virš kasyklos esančiuose laivuose, atsižvelgiant į tai, kiek toks žalingas poveikis gali kilti dėl gręžimo, dugno gilinimo, mėginių ėmimo, kasimo, taip pat dėl nuosėdų, atliekų ar nuotėkų pašalinimo, laidojimo ir išmetimo į jūros aplinką;

g) komercinė gavyba:

komercinė gavyba yra laikoma pradėta, jei darbų vykdytojas vykdo ilgalaikes stambias gavybos operacijas, kurių metu išgaunamas medžiagų kiekis yra pakankamas, kad aiškiai rodytų, jog pagrindinis veiklos tikslas yra stambaus masto gavyba, o ne gavyba, skirta rinkti informaciją, atlikti analizę arba išbandyti mechanizmus ar įrenginius.

18 straipsnis

Nuobaudos

1. Sutarties šalies teisės pagal sutartį gali būti sustabdytos arba panaikin- tos tik šiais atvejais:

a) jei nepaisydama Institucijos įspėjimų sutarties šalis vykdė veiklą taip, kad nuolat šiukščiai ir tyčia pažeidinėjo pagrindines sutarties sąlygas, XI dalies nuostatas bei Institucijos normas, taisykles bei procedūras;

b) jei sutarties šalis nevykdo jai taikytino galutinio įpareigojančio ginčų sprendimo Institucijos sprendimo.

2. Bet kokio sutarties pažeidimo atveju, nenumatytu šio straipsnio 1 dalies a punkte, arba vietoj teisių sustabdymo ar panaikinimo pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą, Institucija gali sutarties šaliai skirti piniginę baudą, proporcingą pažeidimo sunkumui.

3. Išskyrus 162 straipsnio 2 dalies w punkte nurodytus nepaprastais atve- jais skelbiamus nurodymus, Institucija negali įgyvendinti sprendimų, susi- jusių su piniginėmis baudomis, teisių sustabdymu ar panaikinimu tol, kol sutarties šaliai nesuteikiama pagrįsta galimybė pasinaudoti teisinės gyny- bos priemonėmis pagal XI dalies 5 skyrių.

19 straipsnis

Sutarties pakeitimai

1. Jei iškyla arba gali iškilti aplinkybės, kuriomis, vienos šalies nuomone, sutartis taptų neteisinga arba praktiškai neįgyvendinama, arba būtų

neįmanoma pasiekti sutartyje ar xi dalyje nustatytų tikslų, šalys pradeda derybas dėl sutarties atitinkamo pakeitimo.

2. Bet kokia sutartis, sudaryta pagal 153 straipsnio 3 dalį, gali būti pakeista tik abiejų šalių sutikimu.

20 straipsnis

Teisių ir pareigų perleidimas

Iš sutarties atsirandančios teisės ir pareigos gali būti perduotos tik gavus institucijos sutikimą ir pagal jos normas, taisykles bei procedūras. Institu- cija negali be motyvų nesutikti su tokiu perleidimu, jei siūlomas teisių ir pareigų perėmėjas yra visais požiūriais reikalavimus atitinkantis pareiškėjas ir prisiima visus perleidžiančiojo įsipareigojimus, ir jei perėmėjui kartu neperduodamas darbų planas, kurio patvirtinimas būtų draudžiamas pagal šio priedo 6 straipsnio 3 dalies c punktą.

21 straipsnis

Taikytina teisė

1. Sutarčiai taikomos šio sutarties sąlygos, institucijos normos, taisyklės bei procedūros, xi dalis bei kitos tarptautinės teisės nuostatos, nepriešta- raujančios šiai konvencijai.

2. Bet koks galutinis pagal šią konvenciją kompetentingo teismo ar arbi- tražo sprendimas, susijęs su Institucijos ir sutarties šalies teisėmis ir parei- gomis, yra vykdomas kiekvienos valstybės šalies teritorijoje.

3. Nė viena valstybė šalis negali sutarties šaliai nustatyti sąlygų, priešta- raujančių XI daliai. Tačiau jei valstybė šalis savo remiamoms sutarties šalims arba laivams, plaukiojantiems su jos vėliava, taiko aplinkos arba kitus įstatymus ir teisės aktus, kurie yra griežtesni, negu Institucijos nor- mos, taisyklės bei procedūros, priimtos pagal šio priedo 17 straipsnio 2 dalies f punktą, tai nėra laikoma prieštaravimu XI daliai.

22 straipsnis

Atsakomybė

Sutarties šalis atsako už bet kokią žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vyk- dant savo veiklą, atsižvelgiant į institucijos atsakomybės dalį už bendrus veiksmus arba neveikimą. Lygiai taip pat institucija atsako už bet kokią žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant savo įgaliojimus ir funkcijas, įskaitant 168 straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus, atsižvelgiant į sutarties šalies atsakomybės dalį už bendrus veiksmus arba neveikimą. kiekvienu atveju atsakomybė nustatoma pagal faktišką žalos dydį.

IV PRIEDAS

ĮMONĖS ĮSTATAI

1 straipsnis

Tikslai

1. Įmonė yra Institucijos organas, tiesiogiai vykdantis veiklą rajone pagal 153 straipsnio 2 dalies a punktą, taip pat užsiimantis rajone išgautų mine- ralų transportavimu, perdirbimu ir prekyba.

2. Vykdydama savo tikslus ir atlikdama funkcijas, įmonė veikia vadovau- damasi šia konvencija ir Institucijos normomis, taisyklėmis bei procedū- romis.

3. Išgaudama rajono išteklius pagal šio straipsnio 1 dalį, įmonė, atsižvelg- dama į šią konvenciją, veikia vadovaudamasi pagrįstais komerciniais prin- cipais.

2 straipsnis

Ryšys su Institucija

1. Pagal 170 straipsnį, įmonė veikia vadovaudamasi bendromis Asamblėjos politikos kryptimis ir Tarybos direktyvomis.

2. Atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, įmonės veikla yra autonomiška.

3. Jokia šios konvencijos nuostata nenustato įmonės atsakomybės už Ins- titucijos veiksmus ar įsipareigojimus, taip pat nenustato Institucijos atsakomybės už įmonės veiksmus ar įsipareigojimus.

3 straipsnis

Atsakomybės apribojimas

Nepažeidžiant šio priedo 11 straipsnio 3 dalies, joks Institucijos narys vien dėl savo narystės neatsako už įmonės veiksmus arba įsipareigojimus.

4 straipsnis

Struktūra

Įmonė turi valdybą, generalinį direktorių ir įmonės funkcijoms atlikti rei- kalingą personalą.

5 straipsnis

Valdyba

1. Valdybą sudaro 15 narių. Juos renka Asamblėja pagal 160 straipsnio 2 dalies c punktą. Renkant valdybos narius, deramai atsižvelgiama į tei- singą geografinį pasiskirstymą. Keldami kandidatus į valdybą Institucijos nariai, siekdami užtikrinti įmonės gyvybingumą ir sėkmę, atsižvelgia į tai, kad kandidatai būtų atitinkamų svarbių sričių aukščiausios kompetenci- jos ir kvalifikacijos.

2. Valdybos nariai renkami ketveriems metams ir gali būti perrinkti. Ren- kant ar perrenkant deramai atsižvelgiama į narių rotacijos principą.

3. Valdybos nariai eina pareigas tol, kol į jų vietą išrenkami kiti nariai. Jei nario pareigybė valdyboje lieka laisva, Asamblėja pagal 160 straipsnio 2 dalies c punktą likusiam laikui išrenka naują narį.

4. Valdybos nariai veikia kaip individualūs asmenys. Vykdydami savo pareigas, jie neturi teisės prašyti arba gauti nurodymų iš bet kokios Vyriausybės arba bet kokio kito šaltinio. Institucijos nariai gerbia valdy- bos narių nepriklausomumą ir susilaiko nuo bet kokių bandymų daryti jiems įtaką.

5. Kiekvienam valdybos nariui mokamas atlyginimas iš įmonės lėšų. Atly- ginimo dydį nustato Asamblėja, remdamasi Tarybos rekomendacija.

6. Valdyba paprastai veikia pagrindinėje įmonės būstinėje ir posėdžiauja taip dažnai, kaip to reikia dėl įmonės veiklos.

7. Kvorumą sudaro du trečdaliai valdybos narių.

8. Kiekvienas valdybos narys turi po vieną balsą. Visi valdybos sprendi- mai priimami narių balsų dauguma. Jei valdybos sprendimai nesutampa su valdybos nario interesais, jis dėl to klausimo nebalsuoja.

9. Bet kuris Institucijos narys turi teisę gauti iš valdybos informaciją apie jos veiklą, kuri turi įtakos konkrečiai tam nariui. Valdyba stengiasi suteikti šią informaciją.

6 straipsnis

Valdybos įgaliojimai ir funkcijos

Valdyba vadovauja įmonės veiklai. Atsižvelgdama į šią konvenciją, val- dyba naudojasi įgaliojimais, būtinais įmonės tikslams pasiekti, įskaitant

šiuos įgaliojimus:

a) rinkti valdybos pirmininką iš valdybos narių;

b) priimti valdybos darbo reglamentą;

c) sudaryti oficialius darbų planus ir teikti juos Tarybai pagal 153 straips- nio 3 dalį ir 162 straipsnio 2 dalies j punktą;

d) rengti darbų planus ir programas 170 straipsnyje nurodytai veiklai vykdyti;

e) rengti paraiškas gavybai ir teikti jas Tarybai pagal 151 straipsnio 2–7 dalis;

f) suteikti įgaliojimus derėtis dėl technologijos įsigijimo, įskaitant III priedo 5 straipsnio 3 dalies a, c ir d punktuose nurodytas derybas, taip pat tvirtinti tokių derybų rezultatus;

g) nustatyti bendrų įmonių bei kitos III priedo 9 ir 11 straipsniuose mini- mos jungtinės veiklos tvarką ir sąlygas, suteikti įgaliojimus dėl jų derėtis, taip pat tvirtinti tokių derybų rezultatus;

h) teikti rekomendacijas Asamblėjai, kokią grynųjų pajamų dalį įmonė turėtų pasilikti kaip savo rezervus pagal 160 straipsnio 2 dalies f punktą ir šio priedo 10 straipsnį;

i) tvirtinti metinį įmonės biudžetą;

j) išduoti leidimus prekėms ir paslaugoms įsigyti pagal šio priedo 12 straipsnio 3 dalį;

k) teikti Tarybai metinę ataskaitą pagal šio priedo 9 straipsnį;

l) teikti Tarybai įmonės personalo organizavimo, valdymo, paskyrimo ir atleidimo nuostatų projektą, kurį tvirtina Asamblėja, ir priimti tvarką tiems nuostatams įgyvendinti;

m) skolintis lėšų ir įkeisti turtą ar suteikti kitas prievolės įvykdymo užtik- rinimo garantijas, kurias ji nustato pagal šio priedo 11 straipsnio 2 dalį;

n) dalyvauti bet kokiame teisiniame procese, sudaryti susitarimus ir san- dorius, taip pat imtis bet kokių kitų veiksmų pagal šio priedo 13 straipsnį;

o) perduoti savo įgaliojimus, kurie nepriskirtini išimtinei valdybos kom- petencijai, generaliniam direktoriui ir komitetams, gavus Tarybos suti- kimą.

7 straipsnis

Įmonės generalinis direktorius ir personalas

1. Asamblėja, remdamasi Tarybos rekomendacijomis ir valdybos teikimu, išrenka įmonės generalinį direktorių, kuris nėra valdybos narys. Genera- linis direktorius savo pareigas eina nustatytą laikotarpį, neviršijantį 5 metų, ir gali būti perrinktas kitiems laikotarpiams.

2. Generalinis direktorius yra teisėtas įmonės atstovas ir vyriausiasis vado- vas, kuris už įmonės veiklą tiesiogiai atsako valdybai. Jis atsako už įmonės personalo organizavimą, valdymą, priėmimą ir atleidimą pagal šio priedo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus nuostatus ir tvarką. Jis dalyvauja valdybos posėdžiuose be teisės balsuoti ir gali dalyvauti Asamblėjos ir Tarybos posėdžiuose be teisės balsuoti, kai šios institucijos sprendžia su įmone susijusius klausimus.

3. Priimant į darbą personalą bei nustatant jo darbo sąlygas, didžiausias dėmesys skiriamas būtinybei užtikrinti aukščiausius darbo veiksmingumo ir techninės kompetencijos standartus. Atsižvelgiant į šią nuostatą, pri- imant į darbą personalą turi būti deramai atsižvelgiama į teisingą geogra- finį pasiskirstymą.

4. Generalinis direktorius ir personalas, eidami savo pareigas, neturi pra- šyti ir neturi gauti nurodymų iš jokios Vyriausybės, taip pat iš jokio įmo- nei nepriklausančio šaltinio. Jie susilaiko nuo bet kokių veiksmų, kurie gali turėti įtakos jų, kaip tarptautinių pareigūnų, atsakingų tik Institucijai, padėčiai. Kiekviena valstybė šalis įsipareigoja gerbti generalinio direkto- riaus ir personalo pareigų išskirtinai tarptautinį pobūdį ir nesiekia daryti jiems jokios įtakos, kai jie eina savo pareigas.

5. 168 straipsnio 2 dalyje išdėstytos pareigos taip pat taikomos įmonės personalui.

8 straipsnis

Būstinės vieta

Įmonės pagrindinė būstinė yra Institucijos būstinėje. Įmonė gali steigti kitas būstines ir įstaigas bet kurios valstybės šalies teritorijoje, gavusi tos valstybės šalies sutikimą.

9 straipsnis

Ataskaitos ir finansinė atskaitomybė

1. Įmonė ne vėliau kaip per tris mėnesius pasibaigus finansiniams metams pateikia Tarybai svarstyti metinę ataskaitą su audituota finansine atskai- tomybe, taip pat periodiškai pateikia Tarybai sutrumpintą atskaitomybę apie finansinę padėtį bei pelno ir nuostolių ataskaitą su jos veiklos rezul- tatais.

2. Įmonė skelbia metinę ataskaitą bei kitas, jos manymu, skelbtinas ata- skaitas.

3. Visos šiame straipsnyje nurodytos ataskaitos ir finansinės atskaitomybės perduodamos Institucijos nariams.

10 straipsnis

Grynųjų pajamų paskirstymas

1. Atsižvelgdama į šio straipsnio 3 dalį, įmonė moka įmokas Institucijai pagal III priedo 13 straipsnį arba moka jų ekvivalentą.

2. Asamblėja, vadovaudamasi valdybos rekomendacijomis, nustato, kuri įmonės grynųjų pajamų dalis paliekama įmonės rezervuose. Likusi dalis pervedama Institucijai.

3. Pradiniu laikotarpiu, kol įmonė taps finansiškai savarankiška, nevirši- jančiu 10 metų nuo įmonės komercinės gavybos pradžios, Asamblėja atleidžia įmonę nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įmokų ir įmonės visas grynasis pelnas paliekamas jos rezervuose.

11 straipsnis

Finansai

1. Įmonės lėšas sudaro:

a) lėšos, gautos iš Institucijos pagal 173 straipsnio 2 dalies b punktą;

b) savanoriški valstybių šalių įnašai įmonės veiklai finansuoti;

c) pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis įmonės pasiskolintos lėšos;

d) įmonės pajamos iš jos veiklos;

e) kitos lėšos, suteiktos įmonei, kad ji, kaip galima greičiau, pradėtų veiklą ir vykdytų savo funkcijas.

2. a) įmonė turi teisę skolintis lėšų ir įkeisti turtą ar suteikti kitas prievolės įvykdymo užtikrinimo garantijas, kurias ji mano esant reikalingas. Prieš pradėdama viešą obligacijų pardavimą kurios nors valstybės šalies finansinėse rinkose ar jos valiuta, įmonė privalo gauti tos valstybės šalies sutikimą. Bendrą pasiskolinamų lėšų sumą tvirtina Xxxxxx, remdamasi valdybos rekomendacija;

b) valstybės šalys imasi visų pagrįstų pastangų, kad paremtų įmonės prašymus paskoloms iš kapitalo rinkų ir tarptautinių finansinių institucijų gauti.

3. a) įmonei yra skiriamos lėšos vienai gavybos vietai tyrinėti ir eksploa- tuoti, iš tos gavybos vietos išgautų mineralų ir iš jų išgautam nike- liui, variui, kobaltui ir manganui transportuoti, perdirbti ir parduoti bei pradinėms administracinėms išlaidoms padengti. Minėtų lėšų dydį ir jų koregavimo kriterijus bei veiksnius Parengiamoji komi- sija įtraukia į Institucijos normų, taisyklių bei procedūrų projektą;

b) visos valstybės šalys suteikia įmonei pusę a punkte nurodytos sumos ilgalaikėmis paskolomis be palūkanų pagal įnašo mokėjimo metu galiojančią įnašų į Jungtinių Tautų reguliarųjį biudžetą nusta- tymo skalę, pakoreguotą atsižvelgiant į valstybes, kurios nėra Jung- tinių Tautų narės. Xxxxxxxx, imamas kaupiant kitą pusę įmonės lėšų,

garantuoja visos valstybės šalys pagal tą pačią skalę;

c) jei valstybių šalių finansinių įnašų suma yra mažesnė už įmonei pagal a punktą suteiktinas lėšas, pirmojoje savo sesijoje Asamblėja apsvarsto lėšų trūkumą ir bendru sutarimu patvirtina priemones susidariusiam trūkumui padengti, atsižvelgdama į valstybių šalių įsi- pareigojimus pagal a ir b punktus ir Parengiamosios komisijos rekomendacijas;

d) i) kiekviena valstybė šalis per 60 dienų nuo šios konvencijos įsi- galiojimo arba per 30 dienų nuo jos ratifikavimo arba prisijun- gimo dokumentų deponavimo, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta vėliau, deponuoja įmonei neatšaukiamus, neapyvartinius, nepa- lūkaninius vekselius sumai, lygiai tos valstybės šalies paskolai be palūkanų pagal b punktą;

ii) po šios konvencijos įsigaliojimo valdyba per galimai trumpiau- sią laiką ir vėliau kasmet arba kitais atitinkamais intervalais paruošia administracinių išlaidų ir įmonės veiklos pagal 170 straipsnį ir šio priedo 12 straipsnį finansavimo terminų ir dydžio planą;

iii) vėliau įmonė per Instituciją praneša valstybėms šalims apie jų įnašų dalį kaupiant lėšas pagal b punktą, reikalingas tokioms išlaidoms padengti. Įmonė grynaisiais pinigais paima tokias vekselių sumas, kokių reikia paskolų be palūkanų plane nuro- dytoms išlaidoms padengti;

iv) valstybės šalys, gavusios pranešimą, suteikia įmonei atitinka- mam paskolos dydžiui garantijas pagal b punktą;

e) i) įmonės prašymu valstybės šalys gali suteikti papildomas pasko- los garantijas, be tų, kurios suteikiamos pagal b punkte nuro- dytą skalę;

ii) vietoj paskolos garantijų valstybė šalis gali savanoriškai sumokėti įmonei sumą, lygią tai daliai paskolos, už kurią kitu atveju ji turėtų garantuoti;

f) paskolų su palūkanomis grąžinimas turi pirmenybę prieš paskolų be palūkanų grąžinimą. Paskolos be palūkanų grąžinamos laikantis grafiko, kurį sudaro Asamblėja pagal Tarybos rekomendaciją ir val- dybos patarimus. Vykdydama šią funkciją, valdyba vadovaujasi ati- tinkamomis Institucijos normų, taisyklių bei procedūrų nuostato- mis, kuriose atsižvelgiama į tai, kad ypač svarbu yra užtikrinti veiksmingą įmonės funkcionavimą ir jos finansinį savarankiškumą;

g) lėšos įmonei suteikiamos valiuta, kurią galima laisvai naudoti, arba valiuta, kurios galima laisvai įsigyti pagrindinėse užsienio valiutų rinkose ir kurią tose rinkose galima veiksmingai naudoti. Šios valiu- tos nustatomos Institucijos normose, taisyklėse bei procedūrose

pagal vyraujančią tarptautinę pinigų praktiką. Išskyrus šio straips- nio 2 dalyje nurodytus atvejus, jokia valstybė šalis negali nustatyti ar taikyti įmonei šių lėšų laikymo, panaudojimo ar keitimo apribo- jimų;

h) „paskolos garantija“ reiškia valstybės šalies pažadą įmonės kredito- riams įvykdyti pro rata pagal atitinkamą skalę įmonės finansinius įsi- pareigojimus, kuriems taikoma garantija, jei valstybė šalis gauna kreditorių pranešimą apie tai, kad įmonė negali tų įsipareigojimų įvykdyti. Mokėjimo pagal šiuos įsipareigojimus tvarka turi atitikti Institucijos normas, taisykles bei procedūras.

4. Įmonės lėšos, turtas ir išlaidos yra atskirti nuo Institucijos lėšų, turto ir išlaidų. Šis straipsnis nedraudžia įmonei susitarti su Institucija dėl objektų, personalo ir paslaugų, taip pat susitarti, kaip turėtų būti atlygintos administracinės išlaidos, kurias įmonė ar Institucija sumokėjo viena už kitą.

5. Įmonės dokumentus, apskaitos registrus ir sąskaitas, įskaitant metinę finansinę atskaitomybę, kasmet audituoja Tarybos skiriamas nepriklauso- mas auditorius.

12 straipsnis

Veikla

1. Įmonė siūlo Tarybai projektus veiklai pagal 170 straipsnį vykdyti. Tokie pasiūlymai apima oficialų rašytinį darbų planą veiklai rajone pagal 153 straipsnio 3 dalį, taip pat visus kitus duomenis ir informaciją, kurių kartais gali prireikti, kad planą įvertintų Teisės ir technikos komisija bei patvirtintų Taryba.

2. Kai Taryba patvirtina, įmonė vykdo projektą pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą oficialų rašytinį darbų planą.

3. a) jei įmonė neturi reikiamų prekių ir paslaugų veiklai vykdyti, ji gali jas pirkti. Šiuo tikslu ji paskelbia kvietimus dalyvauti konkurse ir sudaro sutartis su tais konkurso dalyviais, kurie pasiūlo geriausią kokybės, kainos ir pristatymo laiko derinį;

b) jei pasiūlymų, siūlančių tokį derinį, yra keli, sutartis sudaroma vado- vaujantis:

i) principu nediskriminuoti dalyvių politiniu ar kitu pagrindu, nesusijusiu su deramu ir veiksmingu operacijų vykdymu;

ii) Tarybos patvirtintomis gairėmis dėl preferencijų teikimo besi- vystančių valstybių, įskaitant tas, kurios neturi priėjimo prie jūros ir kurių nepatogi geografinė padėtis, paslaugoms ir prekėms;

c) valdyba gali patvirtinti taisykles, nustatančias tam tikras aplinkybes, kuriomis įmonė, paisydama savo interesų, gali neskelbti kvietimo teikti pasiūlymus.

4. Įmonė turi nuosavybės teisę į visus jos išgautus mineralus ir apdorotas medžiagas.

5. Įmonė parduoda savo produkciją nediskriminavimo pagrindu. Ji nesu- teikia nekomercinių nuolaidų.

6. Nepažeisdama jokių bendrų ar specialių šia konvencija jai suteiktų įga- liojimų, įmonė turi kitus būtinus įgaliojimus, susijusius su jos veikla.

7. Įmonė nesikiša į valstybių šalių politinius reikalus; įmonės sprendi- mams nedaro poveikio susijusios valstybės šalies politinis pobūdis. Įmonė priima sprendimus vadovaudamasi vien verslo motyvais, kurie turi būti nešališkai apsvarstomi, siekiant įgyvendinti šio priedo 1 straipsnyje nuro- dytus tikslus.

13 straipsnis

Teisinis statusas, privilegijos ir imunitetai

1. Įmonės funkcijų vykdymui užtikrinti valstybių šalių teritorijoje jai suteikiamas šiame straipsnyje įtvirtintas statusas, privilegijos ir imunite- tai. Šiam principui įgyvendinti įmonė ir valstybės šalys prireikus gali suda- ryti specialius susitarimus.

2. Įmonė turi tokį teisinį subjektiškumą, kokio reikia jos funkcijoms vyk- dyti ir tikslams siekti, ypač teisę:

a) sudaryti sutartis, jungtinės veiklos ir kitus susitarimus, įskaitant sutar- tis su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;

b) įgyti, nuomoti, valdyti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei juo dis- ponuoti;

c) būti teisinio proceso šalimi.

3. a) ieškiniai įmonei gali būti pareikšti tik kompetentingame valstybės šalies teisme, kurios teritorijoje įmonė:

i) turi būstinę arba įstaigą;

ii) yra paskyrusi atstovą, kuris priimtų įteikiamus teismo praneši- mus ir oficialius teismo proceso dokumentus;

iii) yra sudariusi sutartį dėl prekių arba paslaugų;

iv) yra išleidusi vertybinius popierius;

v) kitu būdu vykdo komercinę veiklą;

b) įmonės nuosavybė ir turtas, nesvarbu, kur jie būtų ir kieno būtų val- domi, naudojasi imunitetu nuo bet kokio konfiskavimo, arešto ir nuo to, kad iš jų būtų išieškoma, iki to laiko, kai priimamas galuti- nis sprendimas dėl įmonės.

4. a) įmonės nuosavybė ir turtas, nesvarbu, kur jie būtų ir kieno būtų val- domi, naudojasi imunitetu nuo rekvizicijos, konfiskavimo, nusavi- nimo arba paėmimo bet kokia kita forma vykdomosios arba įsta- tymų leidžiamosios valdžios sprendimu;

b) įmonės nuosavybei ir turtui, nesvarbu, kur jie būtų ir kieno būtų valdomi, netaikomi jokio pobūdžio diskriminuojantys apribojimai, taisyklės, kontrolė ar moratoriumai;

c) įmonė ir jos darbuotojai laikosi bet kurios valstybės ar teritorijos, kuriose įmonė ar jos darbuotojai vykdo veiklą, vietos įstatymų ir kitų teisės aktų;

d) valstybės šalys užtikrina įmonės teisę naudotis teisėmis, privilegijo- mis ir imunitetais, nustatytais ūkio subjektams, kurie verčiasi komercine veikla jų teritorijose. Šios teisės, privilegijos ir imunite- tai suteikiami įmonei ne mažiau palankiomis sąlygomis, negu jie suteikiami kitiems subjektams, besiverčiantiems panašia komercine veikla. Jei valstybės šalys suteikia specialias privilegijas besivystan-

čioms valstybėms ar tų šalių ūkio subjektams, įmonė naudojasi tomis privilegijomis tokiu pačiu preferenciniu pagrindu;

e) valstybės šalys gali suteikti įmonei specialias lengvatas, teises, pri- vilegijas, imunitetus ir kitaip ją remti be įsipareigojimo suteikti tokias lengvatas, teises, privilegijas, imunitetus ir paramą kitiems subjektams.

5. Įmonė derasi su valstybėmis, kuriose yra jos būstinės ir įstaigos, dėl atleidimo nuo tiesioginių ir netiesioginių mokesčių.

6. Kiekviena valstybė šalis imasi tokių veiksmų, kurie reikalingi pagal tos valstybės šalies įstatymus įgyvendinti šiame priede išdėstytus principus, ir informuoja įmonę apie veiksmus, kurių ji ėmėsi.

7. Įmonė savo nuožiūra ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių ji pati nuspren- džia, gali atsisakyti bet kurių privilegijų ir imunitetų, suteiktų pagal šį straipsnį arba specialiais šio straipsnio 1 dalyje nurodytais susitarimais.

V PRIEDAS

TAIKINIMAS

1 skyrius

TAIKINAMOJI PROCEDŪRA PAGAL XV DALIES 1 SKYRIŲ

1 straipsnis

Proceso pradžia

Jei ginčo šalys pagal 284 straipsnį susitarė spręsti tą ginčą pagal šiame sky- riuje nurodytą taikinamąją procedūrą, bet kuri tokia ginčo šalis gali inici- juoti taikinimo procesą rašytiniu pranešimu kitai ginčo šaliai arba šalims.

2 straipsnis

Taikintojų sąrašas

Taikintojų sąrašą sudaro ir tvarko Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius. Kiekviena valstybė šalis turi teisę pasiūlyti keturis taikintojus, turinčius nepriekaištingą nešališkų, kompetentingų ir garbingų asmenų reputaciją. Pasiūlytų asmenų pavardės sudaro minėtą sąrašą. Jei kuriuo nors metu valstybės šalies pasiūlytų taikintojų sąraše lieka mažiau kaip keturi, ta vals- tybė šalis turi teisę siūlyti papildomus taikintojus. Taikintojo pavardė lieka sąraše tol, kol jį atšaukia jį pasiūliusi valstybė šalis; toks taikintojas tęsia darbą taikinamojoje komisijoje, į kurią buvo paskirtas, tol, kol tos komi- sijos nagrinėjamas procesas baigiamas.

3 straipsnis

Taikinamosios komisijos sudarymas

Jei ginčo šalys nesusitaria kitaip, taikinamoji komisija sudaroma tokiu būdu:

a) atsižvelgiant į g punktą, taikinamąją komisiją sudaro penki nariai;

b) taikinimo procesą inicijavusi valstybė paskiria du taikintojus, pagei- dautina iš šio priedo 2 straipsnyje nurodyto sąrašo, vienas iš kurių gali būti jos pilietis, jei ginčo šalys nesusitaria kitaip. Tokie paskyrimai yra įtraukiami į pranešimą, nurodytą šio priedo 1 straipsnyje;

c) kita ginčo šalis per 21 dieną nuo šio priedo 1 straipsnyje nurodyto pranešimo gavimo paskiria du taikintojus tokiu pat būdu, kaip nuro- dyta b punkte. Jei taikintojai nepaskiriami per minėtą laikotarpį, tai- kinimo procesą inicijavusi valstybė gali per vieną savaitę nuo to lai- kotarpio pabaigos arba nutraukti procesą, apie tai pranešusi kitai šaliai, arba prašyti Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus paskirti taikintojus pagal e punktą;

d) per 30 dienų nuo visų keturių taikintojų paskyrimo jie paskiria penktą taikintoją iš sąrašo, nurodyto šio priedo 2 straipsnyje. Jis eina pirmi- ninko pareigas. Jei šis taikintojas nepaskiriamas per minėtą laikotarpį, bet kuri ginčo šalis gali per vieną savaitę nuo to laikotarpio pabaigos prašyti Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus paskirti tą taikintoją pagal e punktą;

e) per 30 dienų nuo prašymo pagal c ar d punktą gavimo Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius, pasikonsultavęs su ginčo šalimis, padaro reikiamus paskyrimus iš sąrašo, nurodyto šio priedo 2 straips- nyje;

f) į laisvas pareigybes skiriama tokia pat tvarka, kokia atliekami pirmieji paskyrimai;

g) dvi ar daugiau ginčo šalių, kurios susitarimu nustato turinčios tuos pačius interesus, paskiria du taikintojus bendrai. Jei dvi ar daugiau ginčo šalių turi atskirus interesus arba jei nesutaria, ar jų interesai sutampa, jos paskiria taikintojus atskirai;

h) ginčuose, kuriuose yra daugiau kaip dvi šalys, turinčios atskirus inte- resus arba nesutariančios, ar jų interesai sutampa, ginčo šalys, kiek įmanoma, taiko a–f punktus.

4 straipsnis

Procedūra

Jei ginčo šalys nesusitaria kitaip, taikinamoji komisija pati nustato savo darbo tvarką. Komisija ginčo šalių sutikimu gali paprašyti bet kurios valstybės šalies pateikti komisijai savo nuomonę žodžiu arba raštu. Komi- sijos sprendimai procedūrų klausimais, taip pat jos pranešimas ir reko- mendacijos yra priimami narių balsų dauguma.

5 straipsnis

Draugiškas sprendimas

Komisija gali atkreipti šalių dėmesį į visas priemones, kurios galėtų padėti draugiškai išspręsti ginčą.

6 straipsnis

Komisijos funkcijos

Komisija išklauso šalis, svarsto jų reikalavimus ir prieštaravimus bei teikia šalims pasiūlymus, kad būtų pasiektas draugiškas ginčo sprendimas.