Vytautas Mizaras

Xxxxxxxx Xxxxxxx

I. Xxxxxxxx xxxxxxxx. Bendrosios nuostatos

Draudimo sutartinius teisinius santykius reguliuoja CK 6.987-6.1018 straipsniai, taip pat Draudimo įstatymas, papildantis CK normas.

1. Draudimo sutarties sąvoka ir apibūdinimas pagal rūšis.

Draudimo sutarties sąvoka numatyta CK 6.987 straipsnyje:

Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Draudimo sutartimi draudėjas siekia už draudikui mokamą draudimo įmoką gauti draudimo apsaugą, kuri pasireiškia draudiko įsipareigojimu įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką. Tai yra šios sutarties esmė.

Draudimo sutartis yra dvišalė. Sinalagmatiškai susijusios yra draudėjo pareiga mokėti draudimo įmokas ir draudiko pareiga įvykus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką. Draudimo sutartis yra atlygintinė, nes draudėjas privalo vykdyti priešpriešinę pareigą – sumokėti atlyginimą už draudimo apsaugos suteikimą.

Draudimo sutartis yra konsensualinė, tęstinio vykdymo. CK 6.996 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenumatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Tai nepašalina draudimo sutarties konsensualinio pobūdžio, kadangi nuo įmokos sumokėjimo gali priklausyti sutarties įsigaliojimas, bet ne sudarymo momentas. Draudimo sutartis laikoma sudaryta nuo šalių valios suderinimo – susitarimo.

Draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Tai vienas iš draudimo sutartį kvalifikuojančių požymių. Kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis sąlygoja tai, jog: pirma, faktai, kurių pagrindu gali būti įvertinta įvykio (draudiminio įvykio) tikimybė, arba iš anksto apskritai nežinomi arba žinomi tik draudėjui; antra, draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo tikimybę; trečia, nei viena šalis nežino, kokio dydžio įsipareigojimų našta teks iki sutarties vykdymo pabaigos (t. y. nėra aišku, kokio dydžio draudimo išmoka bus išmokėta ir ar apskritai bus išmokėta, ir, atvirkščiai, net draudimo įmokų galutinė suma nėra aiški taip pat, nes nežinoma, kiek ilgai bus įmokos mokamos, kiek draudiminių įvykių įvyks galiojant sutarčiai ir pan.).

Draudimo sutartis yra fiduciarinio (pasitikėjimo) pobūdžio sutartis. Tai antrasis draudimo sutartį kvalifikuojantis požymis, sąlygojantis ir tam tikrų pareigų paskirstymą tarp sutarties šalių. Draudimo sutarties šalių santykiai grindžiami visišku abipusiu pasitikėjimu (lot. uberrima fides). Labiausiai tai sąlygoja abiejų šalių iki sutarties sudarymo ir galiojant sutarčiai visapusiškos ir teisingos informacijos teikimo pareigos reikšmingumą. Pavyzdžiui, LAT vienoje byloje pažymėjo, kad draudimo sutarties šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją1.

Būtina atriboti draudimo sutartį nuo kitų į ją panašių sutarčių.

Xxxxxxxx xxxxxxxx ir laidavimo sutartis. Pagrindinis skirtumas: laidavimo sutartis yra papildoma (šalutinė) prievolė, užtikrinanti pagrindinės prievolės tinkamą vykdymą. Ir dėl to laiduotojo prievolės atsiradimo juridinis faktas – pagrindinės prievolės skolininko pareigos (-ų) neįvykdymas tos prievolės kreditoriui. Laidavimo prievolė taip pat gali atsirasti ne tik sutarties, bet ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 str. 1 d.).

1 LAT CBS 2001 m. birželio 7 d. nutartis c.b. AB „Lietuvos draudimas” Šilalės filialas v. I. Z. N. ir kt., Nr. 3K-7- 397/2001 m., kat. 39.6.2.2.

Laidavimo draudimo sutartis ir laidavimo sutartis. Laidavimo draudimo sutarties atveju už gaunamą draudimo įmoką draudikas įsipareigoja išmokėti naudos gavėjui (kreditoriui) draudimo išmoką, jei draudėjas (skolininkas) neįvykdys savo prievolės naudos gavėjui. Taigi, laidavimo draudimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.

Xxxxxxxx xxxxxxxx ir lošimai ar loterijos. Pagrindinis skirtumas: draudimo sutarties atveju draudėjo interesas yra apsaugoti savo interesus dėl neigiamų turtinių padarinių, kurie gali atsirasti dėl draudiminio įvykio, kuriuo draudėjas nesuinteresuotas, o loterijų ar lošimų atveju – žaidžiantysis asmuo turi tikslą atsitiktinai praturtėti, ir jis dėl tokio fakto yra suinteresuotas.

2. Draudimo sutarties šalys ir kiti draudimo sutartinių teisinių santykių dalyviai. (2-a). Sutarties šalys.

Draudimo sutarties šalimis yra draudikas ir draudėjas.

Kas gali būti draudiku, numatyta Draudimo įstatymo 2 3 straipsnyje: Lietuvos Respublikos draudimo įmonės, kitų Europos Sąjungos valstybių draudimo įmonės, įsteigusios filialą Lietuvos Respublikoje ar teikiančios paslaugas neįsteigusios, ir užsienio valstybių (nepriklausančių Europos ekonominei erdvei) draudimo įmonių filialai, Pasaulio prekybos organizacijos narių, kurios yra trečiosios valstybės, draudimo įmonės, neįsteigusios filialo, tačiau tik Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 5, 6, 11, 12 punktuose3 išvardytų draudimo grupių savanoriškojo draudimo bei laivais (jūrų ir vidaus vandenų) ir skraidymo aparatais vežamų krovinių savanoriškojo draudimo veiklą. Tai baigtinis asmenų, galinčių vykdyti draudimo veiklą Lietuvoje, sąrašas. Pažymėtina, kad draudikų draudimo veiklai keliami tam tikri reikalavimai: pvz., įstatymas nustato reikalavimus mokumo atsargai (t. y. draudiko nuosavo kapitalo daliai, viršijančiai draudiko įsipareigojimus), draudimo techninių atidėjimų (t.

y. draudiko rezervų, skirtų draudiminiams įsipareigojimams užtikrinti) formavimui ir padengimui turtu reikalavimus, reikalavimus draudikų valdymui ir kontrolei bei draudimo veiklos valstybinei priežiūrai.

Draudėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, laikantis bendrų civilinio veiksnumo reikalavimų.

(2-b). Kiti draudimo sutartinių teisinių santykių dalyviai.

Apdraustasis. Nors pagal bendrą taisyklę draudėjas draudžia savo turtinius interesus, tačiau jis gali apdrausti ir kito asmens turtinius interesus. Asmuo, kurio interesus draudėjas apdraudžia, vadinamas apdraustuoju. Apdraustasis gali būti tiesiogiai nurodytas draudimo sutartyje arba gali būti ir konkrečiai nenurodytas. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties atvejais apdraustaisiais nurodomi visi teisėti transporto priemonės valdytojai.

Naudos gavėjas. Naudos gavėju laikomas asmuo, turintis teisę įvykus draudiminiam įvykiui gauti draudimo išmoką. Jis gali būti nurodytas draudimo sutartyje arba sumų draudime draudimo sutarties galiojimo metu vienašališkai paskiriamas draudėjo ar apdraustojo, jei pastarajam tokia teisė numatyta draudimo sutartyje).

Nukentėjęs trečiasis asmuo. Tai asmuo, kuriam draudėjas ar apdraustasis padarė nuostolių. Tai būdinga civilinės atsakomybės draudimo sutarčių atveju. Nukentėjęs trečiasis asmuo, skirtingai negu, kad apdraustasis ar naudos gavėjas, visada paaiškėja tik įvykus draudiminiam įvykiui. Nukentėjusiojo trečiojo asmens teisė į draudimo išmoką grindžiama tiesioginio ieškinio pagrindu, įtvirtintu Draudimo įstatymo 111 straipsnyje, t. y. nukentėjęs trečiasis asmuo turi įstatyme įtvirtintą teisę reikalauti, kad draudikas draudimo išmoką išmokėtų tiesiogiai jam. Ši teisė negali būti suvaržyta ar panaikinta draudimo sutartimi.

(2-c). Draudikų daugetas.

2 Valstybės žinios, 2003, Nr. 94–4246 su vėlesniais pakeitimais).

3 T.y. sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas; skraidymo aparatų draudimas; su skraidymo aparatų valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas; su laivų (jūrų ir vidaus vandenų) valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas.

Draudikų daugeto atsiradimo pagrindas yra bendrasis draudimas. Bendruoju draudimu yra tokie atvejai, kai pagal vieną draudimo sutartį draudimo objektas apdraudžiamas keleto draudikų (CK 6.1003 str.). Draudikai prisiima po tam tikrą draudimo rizikos dalį, o, jeigu draudimo sutartis nenumato kiekvieno iš draudikų teisių ir pareigų, tai už draudimo išmokos išmokėjimą draudėjui (naudos gavėjui arba nukentėjusiajam trečiajam asmeniui) visi draudikai solidariai.

Bendrajame draudime susiklosto dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: (i) tarp draudikų, dalyvaujančių bendrajame draudime ir (ii) tarp draudikų ir draudėjo.

Draudikų tarpusavio santykius reglamentuoja dalyvavimo bendrajame draudime sutartis (Draudimo įstatymo 132 str.) Sutartyje numatomas draudikas, kuris paskiriamas pagrindiniu draudiku, kiekvieno draudiko prisiimama draudimo rizikos dalis, užmokestis pagrindiniam draudikui už bendrojo draudimo sutarčių administravimą, draudimo įmokos, gautos pagal bendrojo draudimo sutartį, paskirstymo tvarka, draudimo išmokos mokėjimo būdas, draudikų atsiskaitymų su pagrindiniu draudiku tvarka, draudiko pasitraukimo iš bendrojo draudimo tvarka ir sąlygos. Dalyvavimo bendrajame draudime sutartis gali numatyti, kad pagrindinis draudikas privalo mokėti visą draudimo išmoką, o po to turi teisę išreikalauti iš kiekvieno kito draudiko jų dalį. Xxxxxxxxxx bendrajame draudime sutartis gali numatyti, kad kiekvienas draudikas moka draudėjui dalį draudimo išmokos, proporcingą draudiko prisiimtai rizikai.

Nuo draudikų daugeto, o tuo pačiu ir nuo bendrojo draudimo reikia skirti perdraudimo sutartį. Perdraudimo sutartimi viena šalis (perdraudikas) įsipareigoja už perdraudimo sutartyje nustatytą perdraudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (perdraudėjui) perdraudimo išmoką, sąlygotą perdraudėjo draudimo veiklos rezultatų – draudiminių įvykių pagal perdraudėjo draudimo sutartis. Perdraudimas skiriasi nuo bendrojo draudimo tuo, kad perdraudimo sutartis nedaro įtakos draudiko pareigai išmokėti visą draudimo išmoką draudėjui, ir kad jos pagrindu atsiranda santykiai tarp draudiko (kuris tampa perdraudėjas) ir kito draudiko (kuris vadinamas perdraudiku). Perdraudimo sutartimi pirmosios draudimo sutarties draudikas siekia apdrausti jo prisiimtą riziką.

(2-d). Draudiko pasikeitimas prievolėje, naudos gavėjo ir apdraustojo asmens pakeitimas.

(i) Draudiko teisių ir pareigų perleidimas. Šį klausimą reglamentuoja CK 6.1008 straipsnis ir Draudimo įstatymo 49 ir 50 straipsniai. Draudimo ar perdraudimo įmonė, remdamasi rašytine sutartimi ir gavusi priežiūros institucijos leidimą, turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo ar perdraudimo sutartis (visas sutartis ar dalį jų) kitai draudimo ar perdraudimo įmonei, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės draudimo ar perdraudimo įmonei ar trečiosios valstybės draudimo ar perdraudimo įmonės filialui, įsteigtam Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje (Draudimo įstatymo 49 str. 1 d.). Draudikas ir perdraudimo įmonė turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal draudimo ar perdraudimo sutartis kitos Europos ekonominės erdvės valstybės draudimo ar perdraudimo įmonei tik tuo atveju, kai šios valstybės priežiūros institucija patvirtina, kad perdavus teises ir pareigas perimančioji įmonė vykdys mokumo kapitalo reikalavimus (Draudimo įstatymo 49 str.

2 d.). Perleidžiant teises ir pareigas paminėtais atvejais, draudėjo sutikimas nėra reikalingas (Draudimo įstatymo 49 str. 8 d.). Toks sutikimas nėra reikalingas ir tais atvejais, kai teises ir pareigas pagal draudimo sutartis, kurioms taikoma Lietuvos Respublikos teisė, perleidžia kitos Europos ekonominės erdvės valstybės draudimo įmonė, o Lietuvos Respublika yra Europos ekonominės erdvės valstybė, kurioje yra draudimo rizika, arba įsipareigojimo Europos ekonominės erdvės valstybė.

Draudimo įmonė apie ketinimą perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis privalo paskelbti mažiausiai 2 nacionaliniuose laikraščiuose, taip pat įvykdyti paskelbimo reikalavimus, nustatytus Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje yra draudimo rizika, arba įsipareigojimo Europos ekonominės erdvės valstybėje. Skelbime apie ketinimą perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis turi būti nurodytas ne trumpesnis kaip 2 mėnesių terminas, per kurį draudėjas turi teisę raštu pareikšti draudimo įmonei savo prieštaravimą dėl ketinimo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis ir perdraudimo sutartis. Šios dalies nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai teises ir pareigas pagal draudimo sutartis perleidžia kitos Europos ekonominės erdvės valstybės draudimo įmonė, o Lietuvos Respublika yra Europos ekonominės erdvės valstybė, kurioje yra draudimo rizika, arba įsipareigojimo Europos ekonominės erdvės valstybė (CK 6.1008 str. 2 d., Draudimo įstatymo 50 str. 1 d.).

(ii) Draudėjo teisių ir pareigų perleidimas. Draudėjo pasikeitimui taikomos bendros nuostatos dėl skolos perkėlimo ir reikalavimo perleidimo (CK 6.101- 6.122 str.) t. y. būtinas draudiko sutikimas ir naujojo bei pradinio draudėjo susitarimas dėl teisių bei pareigų perleidimo. CK 6.1011 straipsnis numato du specialiuosius draudėjo pasikeitimo atvejus. Jeigu perleidžiamas draudimo apsaugos objektas – turtas, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam to objekto savininkui, išskyrus atvejus, kai turtas iš savininko perimamas priverstine tvarka arba jei draudimo sutartis numato, kad pasikeitus apdrausto turto savininkui draudimo apsauga šio turto atžvilgiu pasibaigia (CK 6.1011 str. 1 d.). Jeigu sudaryta daikto valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, perleidus daiktą draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo sutartyje nenustatyta, kad teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujam savininkui.

(iii) Apdraustojo asmens pakeitimas. Pagal CK 6.1005 straipsnį, draudėjas turi teisę pakeisti apdraustą asmenį kitu asmeniu tik gavęs rašytinį draudiko sutikimą, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita.

(iv) Naudos gavėjo pakeitimas. Draudėjas turi teisę pakeisti draudimo sutartyje nurodytą naudos gavėją kitu asmeniu, apie tai raštu pranešdamas draudikui, išskyrus įstatymuose ar sutartyje nustatytas išimtis (CK 6.1006 str. 1 d.) (pvz., kai naudos gavėjas jau įvykdė kokias nors prievoles pagal draudimo sutartį arba pareiškė reikalavimą draudikui išmokėti draudimo išmoką). Apdraustojo asmens sutikimo reikia, jeigu jo sutikimu buvo paskirtas pirmasis naudos gavėjas.

II. Xxxxxxxx xxxxx ir formos

Remiantis CK 6.988 straipsnio 1 dalimi, draudimas skirstomas į dvi šakas: (1) gyvybės draudimą ir

(2) negyvybės draudimą. Pagal Draudimo įstatymo 91 straipsnio 1 dalį, pagal draudimo šakas draudimo sutartys skiriamos į gyvybės ir ne gyvybės draudimo sutartis. Ne gyvybės draudimo sutartims priskiriamos turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo ir sveikatos draudimo sutartys. Šis skirstymas į draudimo šakas yra reikšmingas tuo, kad tai sąlygoja galimybę užsiimti vienos ar kitos draudimo šakos veikla: ne gyvybės draudikai neturi teisės vykdyti gyvybės draudimo veiklos, o gyvybės draudikai šalia savo pagrindinės veiklos turi teisę vykdyti ir sveikatos draudimo rizikų draudimą. Gyvybės draudimo sutartys pasižymi tuo, kad jos paprastai yra ilgalaikės ir jų pagalba draudėjai dažniausiai kaupia lėšas senatvei, o ne gyvybės draudimo sutartys yra trumpalaikės ir jose paprastai nėra kapitalo kaupimo. Todėl, siekiant apsaugoti draudėjų interesus, ir yra minėti veiklos apribojimai, priklausomai nuo draudimo šakos.

Draudimas taip pat skirstomas į dvi formas: (1) savanoriškąjį draudimą ir (2) privalomąjį draudimą. Savanoriškojo draudimo atveju draudimo sutartis sudaroma draudėjo ir draudiko laisva valia. Privalomojo draudimo atveju įstatymai numato draudėjo pareigą sudaryti draudimo sutartį, o taip pat ir draudiko, vykdančio privalomojo draudimo veiklą, pareigą sudaryti draudimo sutartį (privalomojo draudimo sutartis yra viešoji sutartis) (pvz., privalomasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, privalomasis advokatų profesinės civilinės atsakomybės draudimas ir kt.).

III. Draudimo sutarčių rūšys

Draudimo sutartys į rūšis gali būti skirstomos remiantis įvairiais kriterijais.

1. Pagal draudimo išmokos pobūdį (Draudimo įstatymo 91 str. 2 d.):

(a) nuostolių draudimo sutartis;

(b) sumų draudimo sutartis.

Nuostolių draudimo sutartis yra tokia sutartis, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens dėl draudiminio įvykio patirtų nuostolių dydžio. Draudimo išmoka negali viršyti minėtų asmenų patirtų nuostolių (t. y. draudimo intereso) dydžio. Nuostolių draudimo sutartims laikomos turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo sutartys.

Sumų draudimo sutartis yra tokia sutartis, kai įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas įsipareigoja draudėjui ar naudos gavėjui išmokėti draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą ar jos dalį. Sumų draudimo sutartys yra gyvybės draudimo sutartys.

Sveikatos draudimo sutartys gali būti sudaromos ir kaip nuostolių draudimo sutartys, ir kaip sumų draudimo sutartys.

2. Pagal draudimo apsaugos objekto pobūdį:

(a) turto draudimo (draudimo apsaugos objektas – turtas) (pvz., krovinių draudimas, būsto draudimas, kredito draudimas, laidavimo draudimas, teisinių išlaidų draudimas);

(b) civilinės atsakomybės (draudimo apsaugos objektas – civilinė atsakomybė);

(c) gyvybės draudimo (draudimo apsaugos objektas – gyvybė);

(d) sveikatos draudimo sutartis (draudimo apsaugos objektas – sveikata).

IV. Draudimo sutarties forma ir sudarymo ypatumai

Draudimo sutartis turi būti sudaroma raštu (CK 6.989 str. 1 d.). Tačiau draudimo sandorį paprastai sudaro keli dokumentai: draudimo taisyklėse, draudėjo rašytiniame prašyme sudaryti draudimo sutartį ir draudiko išduodamame draudimo liudijime (polise).

Draudėjo prašymas, pateiktas draudikui, yra oferta (CK 6.990 str. 1 d.), jeigu jame nurodomos esminės draudimo sutarties sąlygos arba nurodoma tokių sąlygų nustatymo tvarka. Xxxxxxxx xxxxxxxxx (poliso) išdavimas arba kitas faktinis veiksmas (priėmus iš draudėjo draudimo įmoką) bus laikomas akceptu. Jeigu draudėjo prašymas neatitinka ofertai keliamų reikalavimų, jis laikytinas tik kvietimu pateikti ofertą (invitatio ad offerendum), o draudiko išduodamas draudimo liudijimas (polisas) bus laikomas oferta. Aišku, pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį gali pateikti ir draudikas, - šiuo atveju šis pasiūlymas gali būti laikomas oferta. Paprastai draudikas būna nustatęs ir patvirtinęs draudėjo prašymo (pasiūlymo) rašytinę formą. Sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine sutarties dalimi (CK 6.990 str. 2 d.).

Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 str. 2 d.). CK numato draudimo liudijimo (poliso) turinį (CK 6.991 str. 1 d.). Jeigu yra prieštaravimų tarp rašytinio draudėjo prašymo ir draudimo liudijimo, tai pirmenybė teikiama draudėjo rašytiniam prašymui (CK 6.991 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudimo liudijimas (polisas) nėra vertybinis popierius, nes jis nesuteikia jo turėtojui kokių nors turtinių teisių, jam nebūdinga perleidžiamumo savybė, o, minėta, draudimo liudijimas patvirtina tik draudimo sutarties sudarymo faktą. Todėl vien tik draudimo liudijimo (poliso) turėjimas nėra pakankamas pagrindas siekiant gauti draudimo išmoką.

Draudimo sutarties sudarymo ypatumas yra tai, kad dažnai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal standartines draudiko parengtas sutarties sąlygas (CK 6.992 str. 1 d.). Standartinėms sąlygoms taikomi bendros sutarčių teisės normos, ypač pareiga sudaryti sąlygas viešai susipažinti su standartinėmis sąlygomis (taisyklėmis) (draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje (Draudimo įstatymo 77 str. 2 d.) ir, prieš sudarant sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui (CK 6.992 str. 3 d.). Pažymėtina, kad draudimo liudijime (polise) turi būti įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 10 p.).

Draudimo taisyklių turinį reglamentuoja Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalis. Draudimo taisyklėse turi būti nurodyta: atvejai, kuriais draudimo sutartys sudaromos pagal pateiktą draudėjo rašytinį prašymą sudaryti draudimo sutartį; draudžiamieji įvykiai; nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų; draudimo objektas; draudimo sumų (jei draudimo sumos nustatomos), draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarka, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir jos nesilaikymo pasekmės; dvigubo draudimo, nevisiško draudimo ir papildomo draudimo sąlygos, jei draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis; draudiko, draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo ir nukentėjusio trečiojo asmens teisės ir pareigos; žalos nustatymo tvarka; draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai; draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos, tarp

jų ir draudimo sutarties nutraukimo tvarka tuo atveju, kai draudėjas nesutinka su draudiko ketinimu perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartį kitam ar kitiems draudikams; šalių tarpusavio atsiskaitymo nutraukus draudimo sutartį tvarka, apimanti ir atsiskaitymo su draudėju, kuris, nesutikdamas su draudiko ketinimu perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartį kitam ar kitiems draudikams, nutraukė draudimo sutartį, tvarką; draudiko teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perleidimo kitam draudikui tvarka; ginčų tarp draudėjo ir draudiko sprendimo tvarka; informacijos kitai sutarties šaliai teikimo tvarka. Draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje.

Be abejo, gali būti sudaroma ir individuali draudimo sutartis, kurios sąlygos nustatomos šalių abipusėmis derybomis.

V. Draudimo sutarties sąlygos

1. Draudimo sutarties dalykas.

Draudimo sutarties dalykas (draudimo objektas) yra turtinis interesas (Draudimo įstatymo 2 str.

23 d.), nes, minėta, draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia draudimo išmokos pagalba apsaugoti save ar kitą asmenį nuo neigiamų turtinių draudiminio įvykio pasekmių.

Draudimo sutarties dalyku gali būti tik:

(a) teisėti turtiniai interesai (CK 6.988 str. 4 d.)4;

(b) turtiniai interesai.

Turtinis interesas, kurį objektyviai galima įvertinti pinigais, vadinamas draudimo interesu. Draudimo interesas yra būtina sąlyga sudarant nuostolių draudimo sutartį, be to, jis apsprendžia ir maksimalų draudimo išmokos dydį. Draudimo išmoka negali būti didesnė už patirtą nuostolį, ir ją gali gauti tik nuostolį patyręs asmuo, t.y. asmuo, kurio draudimo interesas buvo apdraustas.

Sudarant gyvybės draudimo sutartį, turtinis interesas nėra įvertinamas pinigais, nes asmens gyvybė yra asmeninė neturtinė vertybė. Šiuo atveju draudėjas turi teisę pasirinkti draudimo sumą savo nuožiūra. Minėta, gyvybės draudimo sutartys visuomet yra sumų draudimo sutartys, ir dėl to įvykus draudiminiam įvykiui nesvarbu, kokie nuostoliai yra patirti, o išmokama draudimo išmoka, lygi draudimo sumai ar jos daliai.

Sveikatos draudimo atveju asmuo gali apsidrausti ir nuo nuostolių dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo (išlaidos gydymui, išlaidos susijusios su darbingumo sumažėjimu), taip pat yra galimybė sveikatos draudimo sutartį sudaryti kaip sumų draudimo sutartį. Nuo to priklausys ir turtinio intereso įvertinimas pinigais.

Esminėmis draudimo sutarties sąlygomis yra: (i) draudimo sutarties dalykas (draudimo apsaugos objektas), (ii) draudimo rizika, (iii) draudiminiai įvykiai, (iv) draudimo suma ir (v) draudimo laikotarpis. Atsižvelgiant į CK 6.198 str. nuostatas, draudimo įmoka nelaikytina esmine draudimo sutarties sąlyga.

Xxxxxxxx xxxxxx. Draudimo rizika apibrėžiama kaip draudimo objektui gresiantis pavojus (pavyzdžiui, audra, vagystė), kurio įvykimas yra tikėtinas (Draudimo įstatymo 2 str. 26 d.). Draudimo riziką apibūdina du požymiai: atsitiktinumas ir tikėtinumas. Draudimo rizika turi būti nepriklausoma (ar iš dalies nepriklausoma) nuo draudėjo valios, t. y. jos realizavimasis turi būti atsitiktinis. Pavyzdžiui, draudiminis įvykis, įvykęs dėl draudėjo tyčios, yra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 str. 1 d.). Draudimo rizika privalo būti tikėtina, t.y. objektyviai įmanoma. Tarkim, cunamis Lietuvoje nėra įmanomas, todėl nuo jo negali būti draudžiamasi. Pavojus turi egzistuoti sudarant draudimo sutartį arba atsirasti draudimo sutarties galiojimo metu.

4 Jeigu būtų sudaryta draudimo sutartis, kuriuo būtų apdraustas neteisėtas turtinis interesas, ji būtų laikoma niekine (CK 1.81 str.).

Draudiminiai įvykiai. Draudiminis įvykis yra draudimo rizikos realizavimasis. Tarp draudimo rizikos ir draudiminio įvykio turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Jei tiesioginio priežastinio ryšio nėra, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Xxxxxxxx xxxx. Draudimo suma yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma arba pinigų suma, apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Draudimo įstatymo 2 str. 27 d.). Visų rūšių draudimo sutartims bendra yra tai, kad draudimo suma visose draudimo rūšyse sąlygoja maksimalias draudimo išmokos ribas. Draudimo sumos nustatomos skirtingai priklausomai nuo draudimo sutarties rūšies. Turto draudimo sutartyse draudimo suma nustatoma atsižvelgiant į draudimo intereso vertę sutarties sudarymo dieną (CK 6.997 str.), t. y. nustatant draudimo sumą įvertinamas nuostolis, kurį gali patirti draudėjas įvykus draudiminiam įvykiui. Sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį nėra aišku, kokio dydžio nuostolį nukentėjusiam trečiajam asmeniui gali padaryti draudėjas, todėl civilinės atsakomybės draudimo sutartyse draudimo suma gali būti ir nenurodoma. Gyvybės ir sveikatos (sumų) draudime draudimo suma nustatoma (išskyrus kaupiamąją sumą gyvybės draudime, kai investavimo rizika tenka draudėjui), o draudimo išmoka bus lygi nustatytajai draudimo sumai ar jos daliai. Sveikatos (nuostolių) draudimo sutartyse paprastai draudimo suma nustatoma, draudimo išmoka bus lygi draudėjo patirtiems nuostoliams (ar jų daliai), bet ne didesnė už nustatytąją draudimo sumą.

Draudimo sutarties galiojimo terminas. Įstatymai nenustato nei maksimalių, nei minimalių draudimo sutarties galiojimo terminų. Praktikoje paprastai trumpesniam laikui sudaromos ne gyvybės draudimo sutartys, o gyvybės draudimo sutartys sudaromos ilgesniam laikotarpiui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriasi draudimo sutarties terminas ir draudimo apsaugos galiojimo laikotarpis (draudimo laikotarpis). Jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudimo laikotarpis sutampa su draudimo sutarties galiojimo terminu. CK numato du atvejus, kai draudimo laikotarpis nesutampa su draudimo sutarties galiojimo terminu:

(a) CK 6.996 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė taikyti draudimo apsaugą ir draudiminių įvykių, įvykusių iki draudimo sutarties įsigaliojimo, atžvilgiu. Tačiau, kad tokia sąlyga galiotų būtina sąlyga yra draudimo sutarties šalių nežinojimas apie įvykusį draudiminį įvykį;

(b) Draudimo įstatymo 96 straipsnyje numatyta draudimo apsaugos sustabdymo nesumokėjus draudimo įmokos galimybė. Sustabdžius draudimo apsaugą šiuo pagrindu, draudimo sutarties galiojimo terminas tęsiasi toliau, tačiau draudimo apsaugos sustabdymo laikotarpiu įvykus draudiminiam įvykiui, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda. Taigi, išsiskiria draudimo sutarties galiojimas ir draudimo apsaugos galiojimas.

(c) Pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui nebūtinai reiškia, kad pasibaigė ir draudimo apsauga. Taip gali būti, kai ir po sutarties pabaigos gali likti galioti tam tikros prievolės, kylančios iš draudimo sutarties. Pavyzdžiui, jei draudiminis įvykis įvyksta galiojant draudimo sutarčiai ir draudimo apsaugai (tarkim, galiojant civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai įvyksta autoįvykis, kurio metu sužalojama trečiojo asmens (ne draudėjo) sveikata), tačiau apie šį draudiminį įvykį pranešama pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, draudimo išmokos išmokėjimo pareiga išlieka ir turi būti vykdoma.

Draudimo išmoka. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoka yra pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką (naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui).

Draudimo įstatymas taip pat leidžia šalių susitarimu nustatyti ir kitokį draudimo išmokos mokėjimo būdą. Pavyzdžiui, gali šalys susitarti, kad draudikas savo sąskaita remontuoja draudimo apsaugos objektą ar pakeičia jį kitu (taip gali būti turto draudimo sutarčių atveju). Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudiminio įvykio atsiradusius nuostolius, nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat atsižvelgiama į franšizę (išskaitą), t. y. yra nuostolių dalį, kurios ribose draudikas nemoka draudimo išmokos. Franšizė nustatoma konkrečia pinigų sumą arba procentais nuo draudimo sumos.

VI. Draudimo sutarties šalių ir kitų šių santykių dalyvių pareigos

Sąlyginai draudimo sutarties šalių pareigas galima suskirstyti, atsižvelgiant į jų atsiradimo ir vykdymo momentą, taip pat į jų subjektus: pareigos iki sutarties sudarymo; pareigos galiojant sutarčiai; pareigos įvykus draudiminiam įvykiui; pareigos, kurias turi apdraustasis bei naudos gavėjas.

1. Šalių teisės ir pareigos iki sutarties sudarymo

1.1. Draudiko teisės ir pareigos

1. Pareiga atskleisti informaciją (CK 6.992 str. 2 d., 6.993 str. 8 d.)

Minėta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis. Sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draudėjui informaciją apie: draudiko pavadinimą, adresą, taikytiną teisę, teisinius padarinius, atsirandančius draudėjui pažeidus sutartį, ginčų sprendimo tvarką, galimus draudimo rizikos padidėjimo atvejus, kitą reikšmingą informaciją, priklausomai nuo draudimo sutarties rūšies.

2. Draudiko teisė įvertinti draudimo riziką (CK 6.994 str.). Prieš sudarant draudimo sutartį draudikas turi teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o jeigu reikia, savo lėšomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti. Jeigu draudimo interesas yra susijęs su fizinio asmens gyvybe ar sveikata, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo dokumentų, patvirtinančių draudėjo arba apdraudžiamojo asmens amžių, sveikatos būklę, profesiją bei kitas draudimo rizikai turinčias reikšmės aplinkybes.

1.2. Draudėjo pareigos

Ypač didelę reikšmę turi draudėjo pareiga, vykdytina dar iki sutarties sudarymo, numatyta CK 6.993 straipsnio 1 dalyje. Draudėjas prieš sudarant draudimo sutartį privalo atskleisti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikos įvertinimui). Draudėjas privalo atskleisti jam žinomą ir draudikui nežinomą (ar neprivalomą žinoti) informaciją, o taip pat informaciją, kurios draudikas specialiai teiraujasi. Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (CK 6.993 str. 2 d.).

Informacijos atskleidimo pareigos nevykdymo teisiniai padariniai skirstomi atsižvelgiant į draudėjo kaltę:

(a) Jei informacija neatskleidžiama tyčia, t. y. turint tikslą sąmoningai suklaidinti draudiką, draudimo sutartis draudiko reikalavimu gali būti pripažinta negaliojančia ab initio, išskyrus atvejus, kai

(i) neatskleistos aplinkybės išnyko iki draudiminio įvykio arba (ii) neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui (CK 6.993 str. 4 d.). Minėtu atveju pripažinus draudimo sutartį pripažinus negaliojančią dėl tyčinio informacijos neatskleidimo, jokia draudimo išmoka nėra mokama.

(b) Jei informacija neatskleidžiama dėl neatsargumo, draudikas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo sužinojimo privalo pasiūlyti pakeisti sutartį. Šis terminas yra naikinamasis, jam pasibaigus draudikas netenka teisės remtis informacijos neatskleidimu. Draudėjui atsisakius ar neatsakius į pasiūlymą per vieną mėnesį (gyvybės draudimo atveju – per du mėnesius) draudimo sutartis gali būti nutraukiama teismo tvarka pagal draudiko ieškinį (CK 6.993 str 5 d.).

Jei draudiminis įvykis įvyksta iki draudimo sutarties pakeitimo ar nutraukimo, draudimo išmoka mažinama tokia dalimi, kuria draudimo įmoka būtų padidinta draudikui žinant dėl neatsargumo neatskleistas aplinkybes (CK 6.993 str 6 d.). Mažinant draudimo išmoką pagal su kapitalo kaupimu susijusią gyvybės draudimo sutartį, išmokama suma negali būti mažesnė už išperkamąją sumą.

Draudimo išmokos mažinimo taisyklė netaikoma tais atvejais, kai nei vienas protingas ir apdairus draudikas, žinodamas dėl neatsargumo neatskleistas aplinkybes, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tokiais atvejais draudimo sutartis gali būti nutraukta ir nepasiūlius jos pakeisti, o įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmoka nėra mokama (CK 6.993 str. 7 d.) Pavyzdžiui, jeigu draudikas

dėl neatsargumo būtų suklaidintas dėl draudėjo amžiaus (tarkim, draudėjui yra sukakę daugiau negu 70 metų), draudikas, žinodamas tai nebūtų sudaręs gyvybės draudimo sutarties.

(c) Jeigu informacija neatskleidžiama nesant draudėjo kaltės (draudėjas jos nežino ar neprivalo žinoti), jokios teisinės pasekmės draudimo išmokos atžvilgiu neatsiranda.

Jei draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, suteikė žinomai melagingą informaciją, reikšmingą draudimo rizikos įvertinimui, draudimo sutartis gali būti nuginčyta (CK 6.993 str. 4 d., 6.1001 str. 3 d.).

2. Šalių pareigos sudarius draudimo sutartį jos galiojimo laikotarpiu

2.1. Draudėjo pareigos

1. Xxxxxxxxxx draudėjo pareiga – mokėti draudimo įmokas.

Minėta, draudimo sutartis atlygintinė, ir, kad draudėjas turi pareigą mokėti draudimo įmokas. Su šios pareigos tinkamu vykdymu siejami du labai svarbūs teisiniai padariniai: (i) sutarties įsigaliojimas (CK 6.996 str. 1-2 d.); (ii) draudimo apsaugos sustabdymas (Draudimo įstatymo 96 str.). Kalbant apie pastarąjį teisinį padarinį, pabrėžtina, kad draudikas privalo raštu informuoti draudėją, kad per 15 dienų (gyvybės draudime per 30 dienų) nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo apsauga bus sustabdyta (Draudimo įstatymo 96 str. 1 d.), kas savaime reiškia, kad draudimo apsaugos sustabdymo laikotarpiu įvykus draudiminiam įvykiui draudikas neprivalės mokėti draudimo išmokos. Aišku, šia teise draudikas gali naudotis tuo atveju, kai draudėjas negali įvykdyti savo pareigos mokėti draudimo įmoką ne dėl draudiko kaltės ar dėl nuo draudėjo nepriklausančių aplinkybių.

2. Pareiga informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą.

Ši draudėjo pareiga numatyta CK 6.1010 straipsnyje. Draudėjas draudimo sutartyje nustatyta tvarka privalo informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą tuoj pat, kai apie jį sužino. Tais atvejais, kai draudimo rizikos padidėjimas priklauso nuo draudėjo valios arba apie galimą draudimo rizikos padidėjimą draudėjas sužino anksčiau, nei jis įvyksta, jis privalo informuoti draudiką dar prieš draudimo rizikos padidėjimą.

Pažymėtina, kad draudėjas privalo informuoti draudiką tik apie tokias draudimo riziką didinančias aplinkybes, kurios (i) nurodytos draudimo sutartyje (CK 6.1010 str. 1 d.), bei kurias (ii) draudikas tinkamai atskleidė prieš draudimo sutarties sudarymą (CK 6.993 str. 8 d.)

Pagrindinis reikalavimas šios pareigos vykdymo prasme yra rizikos padidėjimas, kuriuo draudikas turi teisę remtis, privalo būti esminis (CK 6.1010 str. 1). Pavyzdžiui, esminiu draudimo rizikos padidėjimu būtų laikomas atvejis, kai draudėjas, apsidraudęs sveikatą, susirgtų kokia nors lėtine liga).

Draudikas, sužinojęs apie draudimo rizikos padidėjimą, turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką. Jei draudėjas nesutinka, draudikas, išskyrus atvejus, kai išnyko draudimo rizikos padidėjimą sąlygojusios aplinkybės, turi teisę kreiptis į teismą dėl draudimo sutarties pakeitimo arba nutraukimo (CK 6.1010 str. 2 d.).

Nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką atveju atsiranda teisinės pasekmės, analogiškos pasekmėms, atsirandančioms draudėjui neįvykdžius informacijos atskleidimo pareigos (CK 6.993 str.).

Jeigu draudimo sutarties galiojimo metu draudimo rizika sumažėja ar gali sumažėti, draudėjas įgyja teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba sumažinti draudimo įmoką. Jei draudikas nesutinka su tokiu draudėjo reikalavimu, draudėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl draudimo sutarties nutraukimo ar pakeitimo.

3. Papildomos atsargumo pareigos.

Draudimo apsaugos laikotarpiu draudėjas turi pareigą elgtis taip, kad būtų sumažinta draudiminio įvykio tikimybė. Bendriausia prasme, draudėjas turi elgtis taip, lyg būtų neapsidraudęs. Pavyzdžiui, jeigu draudėjas turto draudimo yra apdraudęs butą, tai jis turi imtis visų atsargumo

priemonių (pvz., užrakinti duris), o ne atvirkščiai – savo nerūpestingu elgesiu prisidėti prie žalos atsiradimo. Jei draudėjas sąmoningai nesilaiko atsargumo priemonių, ir dėl šios priežasties įvyksta draudiminis įvykis, draudikas įgyja teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tačiau tokią teisę draudikas įgytų tik tuo atveju, jeigu tarp atsargumo priemonių ir draudiminio įvykio būtų tiesioginis priežastinis ryšys (pavyzdžiui, neužrakino durų, ir vagys pro jas lengvai pateko į butą; bet jeigu esant neužrakintoms durims, į butą vagys būtų patekę išlaužę užrakintas balkono duris, draudikas negalėtų atsisakyti mokėti draudimo išmoką).

2.2. Xxxxxxxx xxxxxxxx

Konfidencialumo pareiga.

Draudimo sutarties fiduciarinis pobūdis sąlygoja tai, kad sutarties šalis sieja konfidencialumo pareiga. Šią pareigą turi draudikas, nes jis dar prieš draudimo sutarties sudarymą sužino nemažai konfidencialios informacijos (jam pateikiama informacija apie asmens duomenis, o tam tikrų draudimo rūšių atveju ir ypatingi duomenys (informacija apie sveikatos būklę), informacija apie turtinę padėtį ir pan. Dėl to CK 6.995 straipsnis įpareigoja draudiką neatskleisti jo gautos informacijos ir duomenų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, bei numato pareigą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jei ši pareiga pažeidžiama.

3. Šalių pareigos įvykus draudiminiam įvykiui

3.1. Draudėjo pareigos

1. Pareiga pranešti apie draudiminį įvykį (CK 6.1012 str. 1 d.).

Šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai atsiranda, jeigu draudikas iš kitų šaltinių (pvz., apie tai informuoja nukentėjęs asmuo) nežinojo apie draudiminį įvykį, arba nepranešimas neturi įtakos draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką (CK 6.1012 str. 2 d.). Pareigos pažeidimo padariniai yra tokie:

(1) Draudikas įgyja teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, arba

(2) Draudikas įgyja teisę sumažinti draudimo išmoką:

(a) ta dalimi, kuria padidėjo draudiminio įvykio sąlygota žala;

(b) tik, jeigu draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudiminį įvykį, būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų užkirtę kelią žalai padidėti.

Galimi teisiniai padariniai draudimo išmokos mokėjimo atsisakymo ar sumažinimo atžvilgiu nustatomi, atsižvelgiant į draudėjo kaltės formą, dėl pareigos pranešti netinkamo vykdymo atsiradusią žalą (Draudimo įstatymo 98 str. 8 d.).

Draudikas yra suinteresuotas, kad apie draudiminį įvykį draudėjas praneštų kiek galima greičiau. Tuomet įmanoma tiksliai ištirti draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes, esant reikalui imti priemonių žalai sumažinti, bei nustatyti tikslų draudimo išmokos dydį. Jei draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudiminį įvykį, draudimo išmoką neturėtų būti mokama.

Jei draudėjas apie draudiminį įvykį praneša pavėluotai dėl neatsargumo, draudimo išmoka turėtų būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo draudiminio įvykio sąlygota žala, ir tik tuo atveju, jei draudikas įrodo, jog laiku sužinojęs apie draudiminį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų užkirtę kelią žalos padidėjimui.

2. Pareiga pateikti dokumentus draudimo išmokai gauti.

Su draudėjo pareiga pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, tampriai susijusi kita jo pareiga, t. y.

pateikti draudikui dokumentus ir informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes

(Draudimo įstatymo 98 str. 1 d.). Draudėjas privalo pateikti dokumentus: (1) kuriuos turi ar gali gauti teisės aktų nustatyta tvarka; (2) būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; (3) nurodytus draudimo sutartyje. Atsižvelgdamas į konkretaus draudiminio įvykio ypatumus, išimtiniais draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudikas turi teisę pareikalauti ir papildomų dokumentų.

Tačiau pabrėžtina, kad draudikas turi savarankišką pareigą tirti draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes (Draudimo įstatymo 98 str. 2 d.). Draudikas turi teisę gauti informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes iš bet kurio juridinio asmens (Draudimo įstatymo 98 str. 4 d.).

3. Pareiga imtis priemonių žalai sumažinti.

Įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjas turi imtis visų jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, o, jeigu draudikas duoda nurodymus, tai laikytis jo nurodymų (CK 6.1013 str. 1 d.). Priemonės žalai sumažinti privalo būti (i) protingos (reikia vertinti kaip esant analogiškoms aplinkybėms būtų elgęsis protingas ir apdairus asmuo) ir (ii) objektyviai draudėjui prieinamos. Tokie pat reikalavimai taikytini ir draudiko duodamiems nurodymams.

Jei draudėjas tyčia nesiima priemonių žalai sumažinti, draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką ta dalimi, kuria žala padidėjo (CK 6.1013 str. 2 d.).

CK 6.1013 straipsnio 2 dalis numato būtinų draudėjo išlaidų, patirtų mažinant žalą, atlyginimą. Išlaidos atlyginamos proporcingai draudimo sumos ir draudimo vertės santykiui, neatsižvelgiant į tai, kad išlaidos kartu su žalos dydžiu viršija draudimo sumą. Draudimo sutartyse šalių susitarimu gali būti nustatyta maksimali atlyginamų draudėjo išlaidų suma.

3.2. Xxxxxxxx xxxxxxxx

1. Pagrindinė pareiga - pareiga mokėti draudimo išmoką.

Tai pagrindinė draudiko pareiga, kuri vykdoma įvykus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 98 str.). Draudimo išmoka gali būti išmokama vienkartine suma arba periodinėmis išmokomis. Draudikas privalo įvykdyti šią pareigą arba pradėti mokėti periodines išmokas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo informacijos, reikšmingos nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, gavimo.

Draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, esant tokiems juridiniams faktams:

(1) įvykis yra nedraudiminis. Nedraudiminių įvykių sąrašas nustatomas draudimo taisyklėse, taip pat įstatymuose (pvz., CK 6.1014 str. 5 d.);

(2) įvykis yra draudiminis, tačiau įvykęs dėl draudėjo tyčios. Bendroji taisyklė - draudimo apsauga neapima draudėjo tyčios (CK 6.1014 str. 1 d.). Ši taisyklė netaikoma (t. y. draudikas privalo mokėti draudimo išmoką): (a) jeigu draudėjo tyčiniai veiksmai yra socialiai vertingi (pvz., būtinoji gintis, pilietinės pareigos vykdymas) (CK 6.1014 str. 1 d.); (b) jeigu civilinės atsakomybės draudimo atveju tyčiniais draudėjo veiksmais padaryta žala asmens sveikatai ar gyvybei (CK 6.1014 str. 3 d.); (c) jeigu apdraustasis nusižudo, draudimo sutarčiai galiojant ne mažiau kaip trejus metus (CK 6.1014 str. 4 d.).

Įstatymai gali nustatyti atvejus, kada draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo didelio neatsargumo. Toks atvejis yra numatytas Draudimo įstatymo 89 straipsnyje, o būtent, kad turto draudimo sutartyje gali būti numatomas draudėjo didelis neatsargumas dėl draudiminio įvykio kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Draudikas turi teisę atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, ir dėl tokių pažeidimų:

(a) padidėjo draudiminio įvykio tikimybė (pavyzdžiui, atsargumo priemonių nesilaikymas), arba

(b) padidėjo nuostolis po draudiminio įvykio, arba

(c) draudikas negali nustatyti draudiminio įvykio aplinkybių ir (arba) draudimo išmokos dydžio,

arba

(d) dėl kitų reikšmingų pažeidimų, darančių įtaką draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką.

Kiti draudimo sutarties pažeidimai gali būti pagrindu tik reikalauti taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, kad draudikas teise atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti turi naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, t. y. privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, pažeidimo pobūdį, sunkumą ir jo pasekmes draudikui, pažeidimo ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydį (Draudimo įstatymo 98 str. 8 d.).

Jeigu draudimo išmoka nėra išmoka per 30 dienų nuo draudėjo pranešimo apie draudiminį įvykį, draudikas privalo raštu informuoti draudėją apie draudiminio įvykio tyrimo eigą. Informacija turi būti išsami ir motyvuota. Išimtiniais atvejais, kaip numato Draudimo įstatymo 98 straipsnio 6 dalis, jeigu tikslus žalos nustatymas užtrunka ilgiau kaip 3 mėnesiai, o įvykis yra draudiminis ir draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudikas draudėjo reikalavimu privalo išmokėti neginčijamą draudimo išmokos dalį.

Įrodyti, kad yra aplinkybės, suteikiančios teisę atsisakyti ar sumažinti draudimo išmoką, privalo draudikas. Tai atitinka bendrą onus probandi esmę, - įrodyti privalo tas, kuris remiasi atitinkamomis aplinkybėmis.

3.3. Kitų draudimo sutartinių santykių dalyvių teisės ir pareigos

Minėta, kad draudimo sutartiniuose santykiuose gali dalyvauti ne tik sutarties šalys, bet ir kiti asmenys: apdraustasis, naudos gavėjas ir nukentėjusysis trečiasis asmuo.

Naudos gavėjas ir nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę į draudimo išmoką. Naudos gavėjas įgyja teisę į draudimo išmoką pagal draudimo sutartį, kuri laikytina tokiu atveju sutartimi trečiojo asmens naudai, o nukentėjęs trečiasis asmuo – pagal įstatymą (Draudimo įstatymo 111 str.). Jei naudos gavėjas ar nukentėjęs trečiasis asmuo ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką, jie privalo vykdyti draudimo sutartyje nustatytas pareigas (Draudimo įstatymo 101 str.), būtent:

- privalo pranešti apie draudiminį įvykį (CK 6.1012 str.);

- pateikti turimus ar galimus gauti dokumentus ir informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį (Draudimo įstatymo 98 str. 1 d.);

- draudimo sutartis gali nustatyti naudos gavėjo ar nukentėjusio trečiojo asmens pareigą imtis priemonių žalai sumažinti.

Atskirų rūšių draudimo atvejais gali būti nustatyta ir kitų minėtų asmenų pareigų. Pavyzdžiui, atskleisti informaciją, reikšmingą draudimo sutarties sudarymui, pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą, laikytis atsargumo priemonių, imtis priemonių žalai sumažinti (tai aktualu nuostolių draudimo sutartyse, nes gali būti draudžiami apdraustojo turtiniai interesai).

Draudikas neturi teisės remtis sutarties pažeidimu, jeigu tretieji asmenys nežinojo apie draudimo sutarties sudarymą, savo pareigas pagal draudimo sutartį bei neturėjo galimybių įvykdyti šių pareigų. Draudimo sutartis gali numatyti draudėjo pareigą informuoti trečiuosius asmenis apie teises ir pareigas pagal draudimo sutartį, taip pat tokią teisę turi ir pats draudikas.

[Išsamiau apie draudiko, draudėjo ir kitų dalyvių teises ir pareigas galima skaityti Xxxxx Xxxxxxxxx. Lietuvos draudimo sutarčių teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 91-149].

3.4. Subrogacija esant draudimo sutartiniams santykiams

Subrogacija esant draudimo sutartiniams teisiniams santykiams reglamentuojama CK 6.1015 straipsnyje. Tai draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui. Tai speciali subrogacijos sąvoka. Esmė, numatyta CK 6.1015 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje: draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, nebent

draudimo sutartis numato ką kita. Subrogacijos draudimo sutartimi negalima riboti, kai žala padaryta tyčia (CK 6.1015 str. 1 d. 2 sak.). Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.1015 str. 1 d. 3 sak.).

Esant draudimo santykiams, draudikas gali perimti teises (i) arba specialios normos numatytos subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.) arba (ii) bendrų prievolių teisės normų numatytos subrogacijos pagrindu (tiesa, jeigu aiškinti gramatiškai CK bendrąsias prievolių teisės normas, tai vartojamas terminas yra regreso tvarka (CK 6.101 str. 4 d. 4 p. sistemiškai su CK 6.111 str. ir 6.114 str. 5 p.), bet, kaip toliau nurodoma, pagal esmę, šiose CK normose yra numatyta subrogacija. Pagrindinis skirtumas tarp subrogacijos regreso yra toks, kad subrogacijos atveju keičiasi žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) prievolės kreditorius – turimą reikalavimo teisę į žalos atlyginimą nukentėjusysis asmuo perduoda draudikui, kuris, vykdydamas iš draudimo sutarties atsiradusią pareigą išmoka draudimo išmoką draudėjui (pvz., turto draudimo sutarties atveju) arba nukentėjusiajam asmeniui (pvz., civilinės atsakomybės draudimo sutarties atveju). Kitaip tariant, jokia nauja prievolė neatsiranda, o tiesiog egzistuojančioje prievolėje pasikeičia kreditorius. Tuo tarpu, kai kalbame apie regresą, tai įvykdžius tam tikram asmeniui prievolę už kitą asmenį, ši baigiasi, ir dėl to, kad konkrečiu atveju įstatymas numato regresą, atsiranda nauja regresinė prievolė – tarp asmens, kuris įvykdė prievolę (kreditorius) ir asmens, už kurį įvykdė (skolininkas). Taigi, regreso atveju nevyksta joks reikalavimo teisės perdavimas, o atsiranda tiesiog nauja prievolė, kurios iki tol, kol nebuvo įvykdyta atitinkama ankstesnė prievolė, nebuvo. Šitai sąlygoja kitą labai svarbų skirtumą tarp subrogacijos ir regreso: kadangi subrogacijos atveju vyksta reikalavimo teisės perleidimas, tai naujasis kreditorius atsiduria tokioj pačioj teisinėj padėty, kokioje iki teisės perleidimo buvo ankstesnysis kreditorius (įskaitant ir ieškinio senaties terminų tąsą), o regreso atveju, kadangi atsiranda nauja prievolė, tai jokios teisinės padėties tęsimo nėra, kadangi prievolė yra nauja (todėl ir ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo ankstesnės prievolės (pagrindinės) įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.).

Kalbant apie subrogaciją draudimo teisinių santykių atveju, iš tikrųjų reiktų skirti skirtingus atvejus, priklausomai nuo to, kam draudikas išmoka draudimo išmoką – ar draudėjui (kitai draudimo sutarties šaliai) (taip yra, pvz., turto draudimo atveju), ar trečiajam nukentėjusiajam nuo draudėjo veiksmų asmeniui (civilinės atsakomybės draudimo atveju). Šiais atvejais yra tokie skirtumai.

- Pirma, minėtaisiais atvejais draudikas perima reikalavimo teisę iš skirtingo asmens. Subrogacijos atveju turto draudimo atveju – iš paties draudėjo, turinčio teisę į žalos atlyginimą (šiuo atveju draudėjas yra kreditorius žalos atlyginimo prievolėje), o subrogacijos atveju civilinės atsakomybės atveju – iš kreditoriaus, kuris turi reikalavimo teisę į draudėją, atsakingą už draudiminį įvykį (šiuo atveju draudėjas yra skolininkas žalos atlyginimo prievolėje).

Pavyzdžiai:

(1) Tarkim, yra sudaryta turto draudimo sutartis, pagal kurią draudimo objektas automobilis. Įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadintas draudėjo automobilis, ir už tai atsakingas kito automobilio vairuotojas (jis yra už žalą atsakingas asmuo). Šiuo atveju yra du teisiniai santykiai: pirma, draudimo sutartiniai santykiai, atsiradę turto draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko ir draudėjo (nukentėjusiojo), ir, antra, deliktinės civilinės atsakomybės santykiai dėl žalos atlyginimo tarp nukentėjusiojo (apdrausto automobilio vairuotojo, kuris pirmuosiuose santykiuose yra draudėjas) – kreditoriaus, ir už žalą atsakingo asmens (antrojo automobilio vairuotojo), - skolininko žalos atlyginimo prievolėje. Xxxxx, draudikui, vykdant draudimo sutartį, išmokėjus draudimo išmoką draudėjui, ir taip kompensavus visą ar dalį padarytos žalos už sugadintą automobilį, draudėjas, kaip kreditorius žalos atlyginimo prievolėje, CK 6.1015 straipsnio (subrogacijos) pagrindu perduos reikalavimo teisę draudikui reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens (t. y. antrojo automobilio vairuotojo) – skolininko žalos atlyginimo prievolėje. Šiuo atveju draudikui įvykdžiusiam pareigą draudėjui išmokant draudimo išmoką, kartu pasibaigia toje dalyje sutartinė iš draudimo sutarties kylanti prievolė dėl draudimo išmokos sumokėjimo tarp draudėjo ir draudiko. Esant subrogacijai, kadangi nukentėjusysis iš draudiko, šiam išmokėjus draudimo išmoką gauna ta apimtimi žalos kompensavimą, tai jis tokia pačia apimtimi ir perduoda reikalavimo teisę draudikui žalą padariusiojo asmens atžvilgiu žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) prievolėje, kurioje draudikas tampa naujuoju kreditoriumi vietoj ankstesniojo – nukentėjusiojo (draudėjo draudimo prievolėje). Įvykus subrogacijai, tiesiog pasikeičia aktyvioji žalos

atlyginimo prievolės šalis – kreditorius – ta apimtimi, kiek žalos kompensuota išmokėjus draudimo išmoką.

(2) Tarkim, yra sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis, pagal kurią draudimo objektas yra automobilio valdytojo civilinė atsakomybė už žalą, kuri gali būti padaroma trečiajam asmeniui. Įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sužalotas pėstysis, ir už tai atsakingas automobilio vairuotojas (jis yra už žalą atsakingas asmuo (draudėjas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį). Šiuo atveju yra taip pat yra du teisiniai santykiai: pirma, draudimo sutartiniai santykiai, atsiradę civilinės atsakomybės draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko ir draudėjo (žalą padariusio asmens), ir, antra, deliktinės civilinės atsakomybės santykiai dėl žalos atlyginimo tarp nukentėjusiojo (pėsčiojo), kuris šiame santykyje yra kreditorius, ir už žalą atsakingo asmens (automobilio vairuotojo), - skolininko žalos atlyginimo prievolėje (ir draudėjo draudimo santykyje). Taigi, draudikui, vykdant civilinės atsakomybės draudimo sutartį, išmokėjus draudimo išmoką pėsčiajam (nuo draudėjo veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajam asmeniui), ir taip kompensavus visą ar dalį padarytos žalos už sužalojimą, šiuo atveju, skirtingai nuo pirmojo pavyzdžio, būtent nukentėjusysis trečiasis asmuo, kaip kreditorius žalos atlyginimo prievolėje, CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu perduos reikalavimo teisę draudikui reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalą asmens (t. y. automobilio vairuotojo, t. y. draudėjo) – skolininko žalos atlyginimo prievolėje. Šiuo atveju draudikui įvykdžiusiam pareigą išmokant draudimo išmoką nukentėjusiajam, kartu pasibaigia toje dalyje jo sutartinė prievolė tarp draudėjo ir draudiko, ir draudikas perima reikalavimo teisę pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolėje už žalą atsakingo asmens – skolininko (draudėjo) atžvilgiu. Tiesa, atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju pagal Draudimo įstatymą subrogacija galima tik kai draudiminis įvykis padarytas tyčia, o draudimo sutarties numatytais atvejais ir dėl didelio neatsargumo (išskyrus Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomo civilinės atsakomybės draudimo įstatymą, kuris subrogaciją leidžia tik tyčinio draudiminio įvykio atveju).

Taigi, matome, kad ir vienu, ir kitu atveju pasireiškia ta pati pagal prasmę santykių „schema“: abiem atvejais dalyvauja trys subjektai, ir dėl to atsiranda dviejų rūšių santykiai. Tik skiriasi tų subjektų vaidmenys. Konkrečiai skiriasi draudėjo, kaip žalos atlyginimo prievolės šalies, padėtis – turto draudimo atveju jis yra šioje prievolėje kreditorius, o civilinės atsakomybės draudimo atveju – skolininkas, tai dėl to skiriasi ir reikalavimo teisę draudikui perduodantis subjektas – vienur perduoda draudėjas, kaip kreditorius, o kitur – nukentėjusysis asmuo, kaip kreditorius.

Minėta, abiem atvejais ta pati pagal prasmę santykių „schema“, tik tarp skirtingų asmenų, kadangi tą sąlygoja, kas konkrečiu atveju yra kreditorius ir skolininkas draudiminiu įvykiu sukeltos žalos atlyginimo prievolėje. Dėl to, nesutinku su teismų praktikoje ir doktrinoje esančia pozicija, kad turto draudimo atveju įvyksta subrogacija, o civilinės atsakomybės atveju – regresas, kaip numato CK

6.101 str. 4 d. 4 p.5. Kaip rodo pavyzdžiai ir pateikta argumentacija, ir vienu, ir kitu atveju draudikui mokant draudimo išmoką, jis vykdo sutartinę draudimo sutarties pareigą draudikui arba trečiajam asmeniui, ir dėl to jis perima tiek, kiek leidžia įstatymai, iš žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus teisę žalą padariusio amsens atžvilgiu (nesvarbu, ar žalą padarė ir už ją atsakingas draudėjas, ar trečiasis asmuo).

Atskirai paminėtina, kad skirti subrogaciją ir regresą be kita ko svarbu dėl skirtingų ieškinio senaties terminų taisyklių. Regresinių prievolių atveju yra taikoma speciali CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta taisyklė, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Subrogacijos atveju draudimo santykiuose ši CK norma netaikoma, o taikoma CK 6.1015 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kitaip tariant, ieškinio senaties termino skaičiavimui būtų taikomos bendros taisyklės (CK 1.127 str. 1-2 d.). Kita vertus, pats ieškinio senaties terminas būtų ir vienu, ir kitu atveju - sutrumpintas trejų metų terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK

1.125 str. 8 d.), ir CK 1.125 straispnio 7 dalyje numatytas terminas draudiko perėmusio reikalavimo teisę nesaistytų. Taip yra dėl to, kad kai reikalavimo teisė pereina subrogacijos pagrindu, tai teisės

5 Žr. Xxxxx Xxxxxxxxx. Lietuvos draudimo sutarčių teisė. Vilnius: Justitia, 2007, p. 180.

įgyvendinamos pagal tas taisykles, kurios būdingos prievolei, kurios šalimi po perėmimo tampa perėmęs teises asmuo (šiuo atveju – žalos atlyginimo prievolei).

IV. Sutarties pabaigos ypatumai

Sutarties nutraukimas.

Bendroji taisyklė - taikomos bendrosios sutarčių teisės normos dėl sutarties nutraukimo, esant esminiam pažeidimui.

Panašiai, kaip ir atlygintinių paslaugų sutarties atveju (CK 6.721 str. 1 d.), draudimo sutarties atveju, draudėjas turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti draudimo sutartį (CK 6.1009 str. 2 d.). Draudikas apie draudimo sutarties nutraukimą privalo būti įspėtas per protingą terminą, kuris paprastai nurodomas draudimo sutartyje.

Įstatymai numato specialius atvejus, kada draudikas gali reikalauti nutraukti draudimo sutartį: draudėjui dėl neatsargumo neatskleidus informacijos sudarant draudimo sutartį (CK 6.993 str. 5 ir 7 d.) bei nepranešus apie padidėjusią draudimo riziką (CK 6.1010 str. 2 d).

CK 6.1009 straipsnio 1 dalis numato bet kurios iš draudimo sutarties šalių teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį išnykus draudimo rizikai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta nuostata taikoma tik tuo atveju, kai draudimo rizika išnyksta visiškai, pavyzdžiui, žuvus draudimo apsaugos objektui.

Įstatymai nustato specialius kitus draudimo sutarties pabaigos pagrindus dėl draudiko nemokumo. Iškėlus bankroto bylą draudikui, ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia (Draudimo įstatymo 135 str. 1 d.). Gyvybės draudimo sutartys pasibaigia tik tuo atveju, jei teisės ir pareigos pagal šias sutartis po bankroto bylos iškėlimo nėra perleidžiamos kitiems draudikams per Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nustatytą terminą.

Aktuali teismų praktika

Dėl draudimo sutarčių nuostatų aiškinimo, išmokos dydžio ir jos nustatymo tvarkos

<...> Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškinant draudimo sutartį svarbu įvertinti, ar ji sudaryta derybų ar prisijungimo būdu, ar draudimo paslauga skirta vartotojui ar verslininkui (įmonei). Paprastai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo taisykles.Aiškinant tokią sutartį, taikoma contra proferentem taisyklė t. y. neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant draudimo sutarties šalių ginčui dėl atskirų sutarties sąlygų įpareigojamojo pobūdžio buvimo bei nevienodam sutarties sąlygų aiškinimui, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šalių tikrąją išreikštą valią joms susitariant dėl visų sutarties sąlygų, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Be kita ko, šios sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos kartu su sutarties teksto (sąlygų) lingvistinės analizės metodu ir paprastai negali paneigti vienareikšmių ir šalių aiškiai patvirtintų sąlygų buvimo, jų privalomos galios šalims.

<...> Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo vertės nustatymo kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė); statybos darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti); daiktai taip pat gali būti draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės. <...> Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad draudimo taisyklės yra standartinės, o draudimo liudijime nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys. Vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad įvykus

draudžiamajam įvykiui pirmiausia išmokama draudimo išmoka, apskaičiuota vadovaujantis likutine ar rinkos verte, taikant mažesniąją iš verčių. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos (Nr. 11-57; vertinimo užsakovas – atsakovas) duomenimis, atsižvelgę į tai, kad nustatyta turto rinkos vertė buvo mažesnė už likutinę vertę, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Taisyklių 7.5.3 punktu išmokėjo rinkos vertės dydžio išmoką, atėmęs besąlyginę išskaitą (sudegusio gyvenamojo namo rinkos vertė 2010 m. gegužės 16 d. buvo 53 830 Lt, o likutinė vertė – 55 360 Lt). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, remiantis Taisyklių 7.3 punktu, abi draudimo sutarties šalys turi teisę kreiptis į ekspertą dėl nuostolio dydžio nustatymo, eksperto išvados yra privalomos abiem šalims, jeigu neįrodyta, kad jos aiškiai skiriasi nuo tikrosios padėties. <...> Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad draudžiamojo turto vertė draudžiamojo įvykio dieną yra mažesnė už draudimo vertę, tai patvirtina pirmiau nurodyta turto vertinimo ataskaita, joje nustatytos rinkos bei likutinė vertės draudžiamojo įvykio dieną. <...> Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo sutarties tikslas – apsaugoti asmens turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, o turto draudimo sutartis savo prigimtimi yra kompensuojamojo pobūdžio – už vieną draudimo įvykį draudėjas negali gauti didesnės draudimo išmokos negu faktiškai jo patirti nuostoliai; draudimo sutartimi suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, o suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2014 m. balandžio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-229/2014).

<...> Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Taigi, paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB

„Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Inkorus“ v. If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-172/2013; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS nutartis 2014 m. gegužės 21 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-279/2014).

Dėl draudžiamo turtinio intereso sampratos

<...> Xxxxxxxxxx, nesutikdamas su teismų priimtais procesiniais sprendimais, kuriais iš jo ieškovui priteista dalis reikalautos draudimo išmokos, kasaciniame skunde teigia, kad ieškovas, kuriam apdraustas krovinys nepriklausė nuosavybės teise, dėl krovinio trūkumo nepatyrė nuostolių, todėl jis neturi turtinio intereso į draudimo išmoką, t. y. neturi teisės reikalauti jam priteisti draudimo išmoką.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutarties dalykas – asmens turtinis interesas, susijęs su turtu, gyvybe ar sveikata. Draudėjas draudimo sutartimi siekia apsaugoti save arba kitą

asmenį nuo neigiamų turtinių draudžiamojo įvykio padarinių, o ne išsaugoti draudžiamas vertybes (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Draudimo sutarties dalykas ir yra šis turtinis interesas, kuris nustatomas nurodant objektą, su kuriuo turtinis interesas siejamas, t. y. konkretų turtą, konkretaus asmens gyvybę, sveikatą arba civilinę atsakomybę. Taigi turtinis interesas – svarbiausia ir būtiniausia visų draudimo sutarčių sudarymo sąlyga. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, draudimo teisiniai santykiai negali atsirasti be teisėto turtinio subjektyvaus draudėjo arba kito asmens, kurio naudai sudaroma sutartis, intereso. Taigi draudžiami tik asmens turtiniai interesai, tai reiškia, kad asmuo dėl draudžiamojo įvykio patiria neigiamus turtinius padarinius – nuostolį. Turtinis interesas, kurį objektyviai galima įvertinti pinigais, sudaro draudimo interesą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 punktas, 92 straipsnis). Nuostolių draudimo sutartyse, kuriomis yra ir turto (taip pat krovinio) draudimo sutartys, draudimo interesą kompensuoja draudimo išmoka, kuri negali būti didesnė už patirtą nuostolį ir kurią gauti gali tik nuostolį patyręs asmuo, t. y. asmuo, kurio draudimo interesas buvo apdraustas (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 69 punktas, 89 straipsnio 4 dalis). Dėl šios priežasties asmuo, siekiantis draudimo išmokos, turi pagrįsti faktą, kad draudžiamojo įvykio metu turėjo turtinį interesą, t.

y. dėl draudžiamojo įvykio patyrė nuostolių.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto draudimo atveju turtinis interesas yra susijęs su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Taigi turtinis interesas, susijęs su turtu ir esantis draudimo dalyku, skiriasi nuo paties turto (konkretaus daikto), esančio draudimo objektu, todėl turtinis interesas, kaip ir turtinės bei daiktinės teisės, yra platesnis, negu vien tik nuosavybės teisė. Nes draudžiamas yra ne pats daiktas (turtas), o nauda, gaunama valdant šį daiktą. Todėl draudimo objektu gali būti ir turtas (daiktas), kuris draudėjui nepriklauso nuosavybės teise, tačiau kuriuo jis teisėtai naudojasi ar jį valdo. Taigi, vertinant daikto teisėto valdytojo teisę apdrausti valdomą daiktą savo naudai, būtina atsižvelgti, koks yra jo paties turtinis interesas daikto atžvilgiu. Krovinio draudimo sutartimi draudžiami krovinio savininko ar kito suinteresuoto kroviniu asmens turtiniai interesai, susiję su galimybe krovinį valdyti, naudoti ar juo disponuoti paskirties vietoje. <...> Kasatorius, minėta, iš esmės siekė įrodyti, kad krovinys ieškovui nuosavybės teise nepriklausė, todėl šis nuostolių dėl jo dalies praradimo nepatyrė ir todėl neturėjo teisės reikšti ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo.

Pagal Taisyklių 14.8 ir 14.9 punktus teisę reikalauti išmokėti draudimo išmoką turi draudėjas ir, draudimo sutartyje nurodytais atvejais, naudos gavėjas; draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, o jeigu yra raštiškas naudos gavėjo sutikimas arba naudos gavėjo nėra – draudėjui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas 2011 m. kovo 22 d. pranešė kasatoriui apie įvykusį įvykį (T. 1, b. l. 15), naudos gavėjas 2011 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į kasatorių dėl draudimo išmokos išmokėjimo (T. 1, b. l. 147, 149, 154 ), o 2011 m. rugpjūčio 27 d. raštu jis sutiko, kad draudimo išmoką pagal draudimo sutartį gautų ieškovas (T. 1, b. l. 42, 43). Taigi naudos gavėjas kreipėsi į kasatorių dėl draudimo išmokos mokėjimo, o jo sutikimas dėl draudimo išmokos mokėjimo ieškovui (draudėjui) negali būti prilygintas atsisakymui nuo reikalavimo teisės pagal CK 6.1015 straipsnio 4 dalį. Šis sutikimas savo esme yra reikalavimo teisės ieškovui perleidimas CK 6.101 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kad naudos gavėjas reikalavimo perleidimui jokių sąlygų savo sutikime ieškovui nenustatė, tai reikalavimo teisė į draudimo išmokos mokėjimą ieškovui perėjo visa apimtimi. Kadangi ieškovui teisė reikalauti draudimo išmokos mokėjimo perėjo iš naudos gavėjo, o ne atsirado draudimo sutarties pagrindu, tai aplinkybė, ar dėl krovinio dalies praradimo ieškovas patyrė nuostolių, nagrinėjamu atveju neaktuali. Minėta, kad kasatorius neįrodinėjo, jog naudos gavėjas nuostolių nepatyrė, be to, jis taip pat neįrodinėjo, kad naudos gavėjas neturėjo teisės perleisti savo reikalavimo ieškovui ar kad toks reikalavimo perleidimas nagrinėjamu atveju buvo draudžiamas (CK 6.102 straipsnis). Dėl šios priežasties teismai, atsižvelgdami į tai, kad išmokėti draudimo išmoką reikalauja draudėjas, kuriam sutartyje nurodytas naudos gavėjas raštiškai suteikė teisę gauti draudimo išmoką, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas turi teisę reikalauti draudimo išmokos mokėjimo ir, atitinkamai, turi teisę reikšti nagrinėjamą ieškinį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2015 m. vasario 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-59-706/2015).

Dėl draudimo išmokos už apdraustą kilnojamąjį turtą

<...> Taisyklių 6.6.8.1 punkto a papunktyje reglamentuojama, kad kilnojamojo turto draudimo suma gali būti nustatoma pagal draudėjo užpildytą kilnojamojo namų turto sąrašą, kuriame nurodomos

apdraudžiamų daiktų draudimo sumos, kurios negali viršyti tų daiktų įsigijimo vertės; draudimo apsauga galioja tik sąraše nurodytiems daiktams. Bylą nagrinėję teismai nekonstatavo, kad kasatoriaus kilnojamojo turto draudimo suma būtų buvusi nustatyta pirmiau nurodytu būdu. <...> Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė pirmiau nurodytos aplinkybės, t. y. kad draudėjas, sudarydamas kilnojamojo turto draudimo sutartį, būtų užpildęs kilnojamojo namų turto sąrašą bei nurodęs daiktų įsigijimo vertę, tai pagrįstai dėl draudiko nustatyto dydžio draudimo išmokos teisingumo sprendė įvertinę byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų visumą dėl name iki gaisro buvusio turto, jo kiekio, vertės, nusidėvėjimo, vadovaudamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Teismai pagrįstai laikė, kad kasatorius neįrodė kitokios, nei nustatė atsakovas, kilnojamųjų daiktų vertės, nuostolių sumos; kilnojamojo turto draudimo išmokos dydžiui nustatyti vadovavosi Taisyklių nuostatomis dėl atkuriamosios vertės kriterijaus (6.6.8.2, 6.6.8.2 punktai), CK 6.997 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės, CK 6.1001 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad, draudimo sumai viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos dalies draudimo sumos, kuri viršija draudimo vertę ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2014 m. balandžio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-229/2014).

Dėl draudėjo pareigos atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę draudimo teisiniams santykiams, vykdymo pažeidimo teisinių padarinių

<...> Vadovaujantis CK 6.993 straipsnio 1 dalimi, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (CK 6.993 straipsnio 2 dalis).

Informacijos, kuri lemia draudimo rizikos padidėjimą, neatskleidimas dėl neatsargumo yra įstatyme nustatyta sąlyga, suteikianti teisę draudikui reikalauti iš draudėjo pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba proporcingai padidėjusiai rizikai mažinti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 5 ir 6 dalys), o tam tikrais atvejais – atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, jei ji sudaryta, reikalauti sutartį nutraukti, o įvykus draudžiamajam įvykiui, atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (CK 6.993 straipsnio 7 dalis).

Šios bylos kontekste yra svarbu aiškinti draudiko teisės įvykus draudžiamajam įvykiui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką įgyvendinimo sąlygas bei įvertinti, ar jos egzistavo šalių sudarytos draudimo sutarties galiojimo metu.

Minėta, kad CK 6.993 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko teisė įvykus draudžiamajam įvykiui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, žinodamas aplinkybes, apie kurias draudėjas neinformavo dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tačiau tokia teisė atsiranda tik draudikui įrodžius, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties 6 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2014 m. balandžio 30 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-256/2014).

6 Faktinės aplinkybės: byloje nustatyta, kad draudikas, dėl prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepateiktos informacijos atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, surinko duomenis, ar kitos gyvybės draudimo veiklą vykdančios draudimo bendrovės žinodamos prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepateiktą informaciją būtų prisiėmusios tą draudimo riziką ir suteikusios tą draudimo apsaugą, dėl kurios pagal gyvybės draudimo sutartį draudėjas apdraustajam mirus prašo išmokėti draudimo išmoką. Visos atsakymus į atsakovo 2010 m. lapkričio 2 d. paklausimą pateikusios gyvybės draudimo bendrovės atsakė, kad nebūtų sudariusios gyvybės draudimo sutarties dėl rizikų, susijusių su apdraustojo sveikata ar mirtimi, kurias tiesiogiai lemia prieš sudarant draudimo sutartį nepateikta (nuslėpta) informacija dėl ligų: III laipsnio širdies nepakankamumo (Hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu (staziniu) (Hipertenzinis širdies nepakankamumas), hipertrofinės kardiomiopatijos bei vainikinių kraujagyslių širdies ligos (KŠL), 2 tipo cukrinio diabeto su daugybinėmis komplikacijomis, sunkios eigos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos.

Gyvybės draudimo bendrovės, kurių atsakymus mini kasatorė, nurodė galimybę pasiūlyti gyvybės draudimo produktą be prisiimamos gyvybės draudimo rizikos, kai įvykus draudžiamajam įvykiui yra išmokama vien draudėjo sukaupta suma – sumokėtų draudimo įmokų suma, atskaičius atitinkamos draudimo sutarties sudarymo ir administravimo kaštus.

Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką

<...> Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo buvo sudaręs su atsakovu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį ieškovo – apdraustojo naudai. 2008 m. spalio 6 d. įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio 2009 m. vasario 24 d. ieškovui buvo konstatuotas 45 proc. netekto darbingumo lygis, o 2010 m. vasario 17 d. – 50 proc. netekto darbingumo lygis. Pagal Xxxxxxxx nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 009, esančias pasirašytos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties sudėtine dalimi, apie netekto darbingumo konstatavimo faktą ir lygį draudikas turi būti informuotas ne vėliau kaip per tris mėnesius. Ieškovas į draudiką kreipėsi 2011 m. liepos 21 d., t. y. praleidęs draudimo sutartyje nustatytą terminą. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal neįgalumo riziką, remdamasis Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 sąlygos pažeidimu. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas konstatuoti atsakovo pareigą išmokėti draudimo išmoką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovo reikalavimą ir įpareigojo atsakovą sumokėti draudimo išmoką ieškovui. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pareigos pranešti apie Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konstatuotą ieškovo neįgalumo faktą ir jo lygį netinkamas įvykdymas (informacijos apie įvykusį draudžiamąjį įvykį termino pažeidimas) yra tinkamas pagrindas draudikui atsisakyti vykdyti prievolę - išmokėti draudimo išmoką.

Civilinio kodekso 6.1012 straipsnyje nustatyta, kad draudėjas, sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jeigu jis žino apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką. Jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo šios savo pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, kad draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia, ar dėl neatsargumo. CK 6.1014 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo galimi tokie padariniai: atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, jos sumažinimas, taip pat gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui. Šio draudimo sutarties pažeidimo padarinių rūšį lemia nurodytose teisės normose ir šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatyti faktai. Dėl to nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t. y. draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir pasunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį

Dėl to konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog nė vienas draudikas, turėdamas informaciją apie visas apdraustojo ligas, nebūtų sudaręs tokios draudimo sutarties, teisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles.

Vertindamas apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad apdraustasis ir ieškovė dėl neatsargumo neatskleidė aplinkybės, kad apdraustasis serga širdies ligomis, kasacinis teismas prieina prie išvados, kad tokį faktą konstatuoti buvo teisinis pagrindas.

Iš apdraustojo asmens sveikatos bei ligos istorijų matyti, kad jis sirgo pažengusiomis širdies ligų formomis su daugybinėmis komplikacijomis. Jis į gydytojus su tais pačiais širdies ligoms būdingais nusiskundimais kreipdavosi nuolat ir jau ilgą laiką, beveik kiekvieno vizito pas gydytoją ar gydymosi ligoninėje metu jam buvo nustatomos ir asmens sveikatos–ligos istorijoje pažymimos širdies ligų diagnozės. Taigi apdraustasis žinojo ligas, kuriomis sirgo, todėl sudarant gyvybės draudimo sutartį į klausimą dėl širdies ligų turėjo atsakyti deklaruodamas tokias ligas, tačiau to aplaidžiai nepadarė. Kadangi apdraustasis širdies ligų nedeklaravo, draudikas prieš sudarant gyvybės draudimo sutartį nepasinaudojo ir neturėjo pagrindo naudotis Investicinio draudimo PLIUS taisyklių 2.3 punkte nustatyta teise kreiptis į gydymo įstaigas papildomos ir (ar) tikslios informacijos.

įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Arijus“ v. „If P&C Insurance“ AS, bylos Nr. 3K-3-210/2010).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, ką daugeliu atvejų jiems yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijose draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė UAB „VBH Vilnius“ v. „Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft“ bylos Nr. 3K-3-306/2013).

Lietuvos draudimo teisės doktrinoje vertinama, kad kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį praneša pavėluotai dėl neatsargumo, nustatant draudimo išmokos dydį vadovautinasi principu, kad draudimo išmoka turi būti tokia, kokia ji būtų apie draudžiamąjį įvykį pranešus laiku. Draudimo išmoka gali būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo metu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki iki 2012 m. sausio 1 d.) – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Tuo atveju, kai nepranešimas neturi įtakos draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką, draudikas neturi teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų konstatuota, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie jo naudai sudarytos draudimo sutarties turinį ir atitinkamai apie jo pareigą per tris mėnesius informuoti draudiką, jog jam konstatuotas neįgalumas. Atsakovas neįrodė (o ir neįrodinėjo), kad dėl tinkamo nepranešimo apie draudžiamąjį įvykį jis patyrė žalą ir, jeigu būtų tinkamai informuotas, būtų ėmęsis priemonių, padėsiančių išvengti tokios žalos. Taip pat atsakovas neįrodė, kad ieškovo pavėluotas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas sąmoningai tyčia, dėl neatsargumo ar apgaulės neinformavo draudiko apie jam konstatuotą neįgalumą, priešingai, kaip jau buvo minėta, teismai konstatavo, kad ieškovas nebuvo tinkamai draudėjo informuotas apie jo naudai sudarytos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties turinį ir sąlygas. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo draudimo išmokos ieškovui mokėjimo ar suteikiančių teisę atsakovui mažinti išmokėtiną draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-569/2013).

Dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti ar sumažinti draudimo išmoką esant draudimo sutarties pažeidimui

<...> Prekybos kredito draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio draudikui teks pareiga išmokėti

draudimo išmoką. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, kai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką ar ją sumažina. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje (ginčo metu galiojusios įstatymo redakcijos 82 straipsnio 7 dalyje) nustatyta draudiko teisė atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Nagrinėjamoje byloje draudikas, atsakovas, teigia, kad draudėjas, kasatorius, pažeidė šias draudimo sutarties sąlygas: draudėjas pavėluotai pranešė apie uždelstą mokėjimą, t. y. laiku nepateikė nepalankios informacijos apie skolininką, ir pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą. Laiku pranešti apie uždelstą mokėjimą ir pateikti ataskaitą apie apyvartą kredito draudimo santykiuose reikia tam, kad būtų galima įvertinti draudimo rizikos pokyčius. CK 6.1010 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužinojo. Jei draudimo rizika padidėjo, o draudėjas apie tai nepranešė, taikomos CK 6.1010 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y. draudikas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius tiek, kiek jų nepadengia gautos draudimo įmokos (premija). Nuostoliai gali būti apskaičiuojami kaip išlaidos ir negautos pajamos, įskaitant dėl per mažų draudimo įmokų negautas pajamas. Nagrinėjamoje byloje draudikas teigia, kad draudėjas pažeisdamas draudimo sutartį nevykdė ar vykdė netinkamai pareigą informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.1010 straipsnio 3 dalis nesuteikia teisės draudikui teigti, jog dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką įvykis nėra draudžiamasis. Esant tokio pobūdžio draudimo sutarties pažeidimams, draudikas, taikydamas vieną iš sankcijų – atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką – privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.

Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai vertino šiuos draudimo sutarties pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas neišsamios apyvartos ataskaitos pateikimą bei tolesnį prekių tiekimą skolininkui, t.

y. nepranešimą apie uždelstą mokėjimą pagal 2008 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą, pripažino formaliais draudimo sutarties sąlygų pažeidimais, nesiejant jų priežastiniu ryšiu su draudžiamuoju įvykiu, suteikiančiais draudikui teisę atsisakyti vykdyti pagal draudimo sutartį prisiimtą prievolę. Teismas nurodė, kad draudikas, matydamas, jog apyvartos ataskaita yra neišsami, turėjo kreiptis į draudėją dėl ataskaitos patikslinimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingai, kad ir toliau teikdamas prekes pirkėjui, kai buvo pasibaigęs sutartyje nustatytas mokėjimo terminas, draudėjas pats prisiėmė riziką dėl jų neapmokėjimo, o draudikas, remdamasis Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalimi, turėjo pagrindą ieškovo nuostolius pagal 2008 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą pripažinti nedraustais.

<...> Kasacinio teismo teisėjų kolegija apie tolesnį prekių teikimą skolininkui, šiam laikui nesumokėjus už jau suteiktas prekes, pasisakė pirmiau ir konstatuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje tai nebuvo pagrindas pripažinti įvykį nedraudžiamuoju. Teisėjų kolegija tai vertintų kaip draudėjo pareigos nedelsiant pranešti apie padidėjusią draudimo riziką netinkamą vykdymą, tačiau, analizuojant, kiek tai turėjo įtakos nuostoliams atsirasti konstatuotina, kad pagal draudimo sutartį apie uždelstą mokėjimą draudėjas turėjo pareigą pranešti per 120 dienų, tačiau prekės pagal subrangos sutartį buvo teikiamos 2008 m. balandį, todėl, kaip pažymėta pirmiau, draudėjas, įvertinęs skolos dydį, kredito limito dydį, neturėjo pagrindo atsisakyti toliau vykdyti subrangos sutartį. Toks tolesnis subrangos sutarties vykdymas, pirkėjui delsiant atsiskaityti už jau suteiktas prekes, nesuponuoja išvados, kad draudėjas už galimus kilti nuostolius riziką prisiima pats, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra nepagrįsta. Vertinant, kiek išsamios ataskaitos nepateikimas lėmė nuostolių atsiradimą, konstatuotina, kad tai nėra susiję priežastiniu ryšiu. Taigi abu šie draudėjo veiksmai vertintini kaip netinkamas bendradarbiavimo pareigos vykdymas, neturėjęs esminės įtakos nuostoliams atsirasti, tačiau turėjęs įtakos draudikui apskaičiuojant galimą draudimo riziką. Kaip pažymėta pirmiau, draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudikas irgi yra suinteresuotas surinkti kiek galima detalesnę informaciją apie draudėją ir jo pirkėją, kuriam suteikiamas kredito limitas. <...> Teisėjų kolegija sutinka

su draudiko argumentais, kad, taikant tiesioginę proporciją tarp apyvartos dydžio ir draudimo įmokos, draudėjui yra naudingiau deklaruoti mažesnę apyvartą ir draudikas daugeliu atvejų negali pastebėti, ar draudėjo su konkrečiu pirkėju nurodyta apyvarta yra išsami ar ne, tačiau nagrinėjamoje byloje draudikas buvo ne kartą informuotas apie uždelstą AB „Gargždų statyba“ mokėjimą, todėl šiuo atveju draudikas, siekdamas tinkamai bendradarbiaujant su draudėju įgyvendinti draudimo sutartį, turėjo pareigą patikrinti ginčytinus duomenis ir paprašyti patikslinti pateiktus netikslius duomenis, ypač kai šis draudimo sutarties pažeidimas tampa esminiu atsisakant mokėti draudimo išmoką. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje abi šalys, draudėjas ir draudikas, nebendradarbiavimo tinkamai, dėl ko tiek draudikas prisiėmė per didelę draudimo riziką, tiek draudėjas prisiėmė per didelę komercinės veiklos riziką. Nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai vertino draudimo sutarties šalių elgesį, jų kaltę, sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą bei neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl to, kad įvykis nedraudžiamasis ar pažeistos draudimo sutarties sąlygos.

CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Byloje nustatyta, kad atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju kompensuoti 90 procentų pirkėjo neapmokėtos skolos. Pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškinį, priteisė 90 procentų ieškovo patirtų nuostolių, t. y. 107 392,44 Lt. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakanka žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir byla gali būti pabaigta nagrinėti kasacinės instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas (359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 4 dalis), ieškinį tenkinant iš dalies. Atsižvelgdama į tai, kad nėra pagrindo draudėjo patirtų nuostolių pripažinti nedraudžiamaisiais, bet draudėjo tam tikri draudimo sutarties sąlygų pažeidimai lėmė per didelę draudiko prisiimamą draudimo riziką, teisėjų kolegija nustato, kad draudimo išmoka turėtų būti išmokama, tačiau jos dydis mažintinas, kasatoriui, draudėjui, priteisiant 53 696,22 Lt draudimo išmoką (1/2 dalį nuo 107 392,44 Lt) ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-652/2013).

<...> CK 6.1014 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. Draudimo įstatymo 89 straipsnyje nurodyta, kad Xxxxx draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kada draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Tokie atvejai privalo būti aptarti individualiai. Taisyklių 17 skyriuje, kuriami išdėstyti draudimo išmokos mažinimo ar nemokėjimo atvejai, nenustatyta, kad draudikas dėl didelio draudėjo neatsargumo gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, t. y. draudimo sutarties šalys nesusitarė, kad kasatorius (atsakovas) gali nemokėti draudimo išmokos, jei kasatorius (ieškovas) patirs žalą dėl savo paties didelio neatsargumo, tačiau šio Taisyklių skyriaus 17.1.1 papunktyje nustatyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama, jeigu draudėjas ar jo atstovas pažeidžia šiose Taisyklėse nustatytas pareigas, o 17.1.2 papunktyje nurodyta, kad draudimo išmoka gali būti mažinama dėl didelio draudėjo, jo atstovo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo. <...> Dėl to teismai, pripažinę draudėjo (ieškovo) veiksmus labai neatsargiais, pagrįstai vadovavosi Taisyklių 17.1.2 papunkčiu ir sumažino draudimo išmoką, tačiau, nustatydami draudimo išmokos mažinimo procentą (sumažindami draudimo išmoką 50 procentų), netinkamai įvertino draudėjo veiksmus ir jų įtaką draudžiamajam įvykiui, kitaip tariant, netinkamai įvertino draudėjo padarytą Taisyklėse nustatytų reikalavimų pažeidimą, jo reikšmę draudimo įvykiui, todėl netinkamai nustatė draudėjo didelio neatsargumo mastą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Nidos aerodromas neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų, yra nebaigtas statyti ir iki šiol neveikia. Draudėjo pilotui tai buvo žinoma, apie tai jį informavo skrydžių valdymo centrai. Pilotas, atsakydamas į Palangos skrydžių valdymo centro įspėjimą dėl neveikiančio Nidos aerodromo, skrydžių valdymo centrą informavo apie „tūpimą savarankiškai, savo atsakomybe į aikštelę už Bulvikų“. Ekspertizės ataskaitoje nustatyta, kad Xxxxxxxx pilotas ne tik leidosi neveikiančiame Nidos aerodrome, bet ir nepaisė viešai ir jam asmeniškai skrydžio metu Vilniaus oro eismo informacijos operatoriaus ir Kauno bei Palangos skrydžių valdymo centrų pateiktos informacijos

apie draudimą leistis Nidos aerodrome, nesant būtinybės sąmoningai jame leidosi, dėl ko įvyko Orlaivio avarija. Taigi byloje nustatyta, kad Xxxxxxxx avariją ir dėl jos padarytą žalą tiesiogiai lėmė neteisėti piloto veiksmai. Šie veiksmai pripažintini itin šiurkščiu Taisyklių reikalavimų pažeidimu, dėl kurių kilo draudžiamasis įvykis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro pagrindą sumažinti draudimo išmokos dydį iki 2 procentų visos draudimo išmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2014 m. spalio 21 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-450/2014).

Dėl bendrojo draudimo

Ieškovas nurodytos sutarties pagrindu prašė priteisti iš atsakovų draudimo išmoką. Taigi, bylos šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kurių ypatumas tas, kad juose dalyvauja draudikų daugetas. Draudikų daugeto atsiradimo pagrindas yra bendrasis draudimas. Bendruoju draudimu laikomi tokie atvejai, kai pagal vieną draudimo sutartį draudimo objektas apdraudžiamas keleto draudikų (CK 6.1003 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju draudimo sutartimi draudikai yra prisiėmę tam tikrą rizikos dalį. Bendrajame draudime susiklosto dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: 1) tarp draudikų, dalyvaujančių bendrajame draudime, ir 2) tarp draudikų ir draudėjo. Draudikų tarpusavio santykius reglamentuoja dalyvavimo bendrajame draudime sutartis (sutarties sudarymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2007 m. lapkričio 15 d. įstatymo Nr. X-1324 redakcija). Sutartyje numatomas draudikas, kuris paskiriamas pagrindiniu draudiku, kiekvieno draudiko prisiimama draudimo rizikos dalis ir kt. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindinis draudikas naudojasi visomis draudiko teisėmis ir vykdo visas draudiko pareigas, jei šiame įstatyme nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad bendrajame draudime dalyvaujantiems draudikams yra privalomas pagrindinio draudiko sprendimas, kuriuo konstatuojamas draudžiamojo įvykio faktas ar kad draudžiamojo įvykio nebuvo, draudimo išmokos dydis, ir sprendimas išmokėti draudimo išmoką. Taigi, kasatorius AAS „ Gjensidige Baltic“, kaip dalyvaujantysis draudikas, yra ribojamas pagrindinio draudiko sprendimo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju ir išmokos mokėjimo. Draudimo išmokos mokėjimas yra pagrindinė draudiko pareiga, kuri vykdoma įvykus draudžiamajam įvykiui (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 82 straipsnis). Taigi, tik nustačius, jog yra įvykęs teisiškai reikšmingas faktas – draudžiamasis įvykis, kyla draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamos bylos atveju, kai šalis sutarties pagrindu sieja bendrojo draudimo teisiniai santykiai, draudžiamojo įvykio fakto konstatavimas yra vienodai reikšmingas abiejų draudikų atžvilgiu. <...>. Dėl to tais atvejais, kai esant bendrojo draudimo santykiams apeliacinį skundą paduoda pagrindinis draudikas, laikytina, kad jis veikia abiejų draudikų vardu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys pagrindinio draudiko atžvilgiu, perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios ar paneigiančios atsakovo atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą tuo pagrindu, kad atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ neturi teisės paduoti apeliacinio skundo dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, neįsigilino į šalis siejančius materialiuosius teisinius santykius ir šių santykių nulemtą teisinį suinteresuotumą teismo sprendimo panaikinimu bei sukūrė prielaidas teisiškai ydingai situacijai atsirasti tuo atveju, jeigu nagrinėjantis bylą iš naujo teismas nustatytų, kad nėra draudžiamojo įvykio, ir tuo pačiu galiotų teismo sprendimo dalis, kuria jau priteista draudimo išmoka iš kasatoriaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-539/2014).

Dėl subrogacinio reikalavimo ir skolininkų daugeto

<...> Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „BTA Draudimas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009). Subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui (asmenims) išliktų

teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas. Žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties. Tuo atveju, kai žalos atlyginimo santykiai kyla iš sutartinės prievolės neįvykdymo (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), tai pradinio kreditoriaus ir skolininko žalos atlyginimo santykius nulemianti sutartis tampa privaloma naujajam kreditoriui (draudikui) subrogacijos pagrindu o tuo atveju, kai žalos atlyginimo santykiai kyla iš delikto (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), tai skolininkui nustačius civilinės atsakomybės sąlygas atsiranda pareiga atlyginti savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarytą žalą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas (draudikas) ERGO Insurance SE (buvęs pavadinimas UADB „Ergo Lietuva“), išmokėjęs pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl draudėjo AB „Swedbank“ turto vagystės, perėmė šio draudėjo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens. Atsakingu už žalą asmeniu šiuo atveju nurodytas atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (buvę pavadinimai: Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, Viešosios policijos apsaugos tarnyba), kuris pagal su AB „Swedbank“ sudarytą 2003 m. balandžio 25 d. Objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutartį (toliau – ir Sutartis) turėjo užtikrinti patalpų, iš kurių pavogtas turtas, apsaugą. Šiuo atveju draudikas ERGO Insurance SE, kuriam perėjo draudėjo AB „Swedbank“ teisė reikalauti atlyginti žalą iš atsakingų už padarytą žalą asmenų, pareiškė ieškinį Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, t. y. įstojo vietoj savo draudėjo į sutartinę prievolę, ir tokiu atveju pagal CK 6.105 straipsnio 2 dalį draudiko padėtis yra tokia pati kaip nukentėjusio asmens pagal sutartį, taigi šiuo atveju ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovui, inicijuoja ginčą dėl sutartines prievolės vykdymo. Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę AAS „BTA“ (buvęs pavadinimas UAB „BTA draudimas“). Dėl to pažymėtina, kad atsakingo už žalą asmens, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir jo civilinės atsakomybės draudiko, t. y. XXX „BTA“, atsakomybė už žalą patyrusiam asmeniui, taigi ir iš jo reikalavimo teisę perėmusiam draudikui, yra solidarioji, tačiau skiriasi jų atsakomybės pagrindas. Atsižvelgiant į tai, skiriasi subrogacijos teisės įgyvendinimo sąlygos. Šioje byloje asmens civilinės atsakomybės draudikui AAS „BTA“, kaip solidariai atsakančiam už padarytą ieškovui žalą asmeniui, reikalavimas nepareikštas, tačiau atsakovo draudikas įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju pasireiškė materialusis dispozityvumo principo aspektas, nes pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, esant solidariajai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų atskirai. Procesinis dispozityvymo principo aspektas pasireiškė tuo, kad ieškovas, disponuodamas ginčo objektu, pasinaudodamas procesinėmis priemonėmis, įgyvendino savo teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą ir pareiškė materialųjį teisinį reikalavimą vienam iš solidariųjų skolininkų, taip disponuodamas jam priklausiančia procesine teise, todėl negalima teigti, kad, pareiškus materialųjį reikalavimą tik vienam iš solidariųjų skolininkų, buvo iš esmės pažeistos CPK 43 straipsnio 3 dalies ar 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tačiau kasatorius, teigdamas, kad į bylos nagrinėjimą atsakovais turėjo būti įtraukti ne tik atsakovo draudikas, bet ir asmenys, pripažinti kaltais nusikaltimu padarę žalą, laiko, jog atsakovą (skolininką) sudaro asmenų daugetas, t. y. akcentuoja tokių asmenų prievolės bendrumo ar solidarumo klausimą nagrinėjamoje byloje, t. y. kai žala atsiranda dėl kelių asmenų veiksmų padarytais veiksmais (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt.,bylos Nr. 3K-3-518/2006; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. v. Kauno miesto savivaldybė,bylos Nr. 3K-3-436/2012; kt.). Teismų praktikoje pasisakyta, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: asmenis sieja bendri veiksmai padarinių atžvilgiu; kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens

veiksmų neteisėtumą; kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų bei kitais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. VĮ Registrų centras ir kt.,bylos Nr. 3K-7-59/2008; teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Ogrė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2013). O dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje X. X. x. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3- 295/2006;išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Š. v. VĮ Registrų centras ir kt.,bylos Nr. 3K-7-59/2008) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-605/2013)

<...> Nagrinėjamoje byloje draudikas ir draudėjas 2009 m. sausio 7 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria draudėjas perleido draudikui savo teisę reikalauti skolininko AB „Gargždų statyba“ įvykdyti savo prievolę. Šios sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (draudikas) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (draudėjas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (draudiko) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Staticus“ (anksčiau – UAB „Hrono fasadai“) v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012, pažymėjo, kad tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu. Teisėjų kolegija patvirtina, kad šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties pradinis sandoris yra ne draudimo sutartis, o draudėjo ir skolininko sudaryta subrangos sutartis, iš kurios kyla skolininko prievolė padengti įsiskolinimą ir draudėjo teisė to reikalauti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo, draudiko, argumentais, kad ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis negali būti prilyginama subrogacijai. CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, kad draudikui turto draudimo sutarties pagrindu išmokėjus draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje draudimo išmoka draudėjui išmokėta nebuvo, reikalavimo teisė buvo perleista pirmiau nei priimtas sprendimas dėl draudimo išmokos nemokėjimo. Šios reikalavimo teisės perleidimo sutarties tikslas yra atlyginti draudiko patirtą žalą, kuri siejama arba su draudimo išmokos išmokėjimu, arba su skolos išieškojimo išlaidomis. Xxxxxxxx, tuo atveju, kai draudikas nepatiria žalos, t. y. nesumoka draudėjui draudimo išmokos ar ją sumoka mažesnę, padengęs skolos išieškojimo išlaidas, likusią išieškotos skolos dalį jis turi grąžinti draudėjui, t. y. reikalavimo teisę perleidusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-652/2013).

Papildomai galima skaityti (ne privaloma)

Dėl ieškinio senaties termino taikymo, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui reiškiant reikalavimą grąžinti nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką, nors ir nėra sudaręs sutarties su atsakingu

už žalos padarymą asmeniu, taigi nėra draudikas. Tokiu atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku – asmeniu, turinčiu teisę teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalis). Dėl to nesant sudarytos draudimo sutarties, t. y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Biuras. Remiantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 12, 18 dalimis, 6 straipsniu Biuras pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 yra įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pati šios funkcijos neatlieka. Taigi draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Biuro nesusiklosto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Transporto priemonių draudikų biuras v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2012). CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas būtent iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Kadangi Biuras draudiko funkcijų neatlieka, t. y. nesudaro draudimo sutarčių, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, bei taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai, byloje taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis

c. b. Nr. 3K-3-296-219/2015 LR transporto priemonių draudikų biuras v. A. E.) Dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo ir skirtingos kasacinio teismo praktikos

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendžiant klausimą, ar eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui reiškiant reikalavimą priteisti žalą iš kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko taikytinas sutrumpintas trejų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ar vienerių metų (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) ieškinio senaties terminas, yra nevienoda. Iš tikrųjų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino per eismo įvykį žalą patyrusio asmens reikalavimui eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, ankstesnėje savo praktikoje buvo išaiškinęs, kad toks reikalavimas kyla iš delikto, todėl jam taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje X. X. x. R. Č. pieno surinkimo įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-634/2005, 2008 m. vasario 27

x. xxxxxxxx, priimta civilinėje byloje R. J. ir kt. v. UAB ,,Vilniaus autobusai“ ir kt., bylos r. 3K-3- 150/2008). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, pakeitė iki tol egzistavusią pirmiau minėtą praktiką, grįsdama tai objektyvia būtinybe, ir išaiškino, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grįsta tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos įgyvendinant nukentėjusiojo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi, tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu, o tokia draudimo sutartis atitinka sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 straipsniai, Draudimo įstatymo 108 straipsnis). <...> Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas išplėstinės teisėjų kolegijos pakeistą praktiką, ne kartą pakartojo, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi tiesiogiai į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, o nukentėjęs asmuo tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Taip pat išaiškino, kad tokiu atveju žalą patyrusio asmens reikalavimui žalą padariusio asmens draudikui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-444- 611/2015 UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“, V. V.).

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę reikšti reikalavimą asmeniui, kuris atsako subsidiariai

Atsižvelgiant į TPVCAPDĮ paskirtį ir tikslus, aptartų ir kitų minėto įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, kad juo ginčo teisiniai santykiai sureguliuoti taip, kad visais atvejais žalą nukentėjusiam asmeniui turi atlyginti žalą padariusio asmens draudikas ar įstatymo nustatytais atvejais – Biuras, kurie vėliau įstatymo nustatytais atvejais, išmokėję draudimo išmoką, įgyja teisę išreikalauti sumokėtų sumų iš už žalą atsakingo asmens (TPVCAPDĮ trečiojo skirsnio normos). Darytina išvada, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą atsakingas asmuo pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias normas atsako tik tuo atveju, jeigu žala viršija draudimo sumas, kurios yra įtvirtintos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje. Toks TPVCAPDĮ normų aiškinimas atitinka šio įstatymo paskirtį ir tikslus, užtikrina tiek nukentėjusio asmens, tiek už žalą atsakingo asmens interesų teisingą ir tinkamą apsaugą, padeda išsaugoti balansą tarp jų interesų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-444-611/2015 UAB „Rodena“ v. AB „Lietuvos draudimas“, V. V.).

Dėl būsto kredito draudimo sutarties vertinimo mirus draudėjui, būsto kredito gavėjui

Būsto paskolų draudimas yra specifinės rūšies draudimas, užtikrinantis visų pirma būsto paskolos gavėjo, fizinio asmens, interesą neprarasti būsto, kad, esant tam tikroms priežastims, jam negalint laiku ir tinkamai vykdyti būsto kredito sutarties, bankui teisė gauti atitinkamą prievolės įvykdymą būtų užtikrinta iš būsto paskolą apdraudusio asmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokolu Nr. 41 pritartus Būsto įgijimo (nuomos) koncepcijos metmenis). Būsto paskolų draudimas yra viena iš civilinės atsakomybės draudimo rūšių, kuria draudėjas siekia perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto sumažėjimo. Taigi būsto kredito, kuris yra draudžiamas būsto kredito draudimu, srityje susiklosto keli tarpusavyje susiję teisiniai santykiai tarp būsto kredito davėjo, banko, ir būsto kredito gavėjo, taip pat tarp šių šalių (banko, kaip naudos gavėjo, o būsto kredito gavėjo, kaip draudėjo) ir draudiko. Tokiu atveju viena iš būtinųjų kredito išmokėjimo sąlygų yra kredito gavėjo įsipareigojimas apdrausti banko naudai kreditą. Draudimo objektas yra naudos gavėjo, banko, teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo, kredito gavėjo, prievole grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka (žr. UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 4 punktą). Taigi šiuo atveju draudimo teisinio santykio, prievolės, viena šalis – draudėjas (skolininkas), privalo atlikti tam tikrą veiksmą arba nuo jo susilaikyti ne tik kitos draudimo teisinio santykio šalies – draudiko, bet ir būsto kredito sutarties šalies, kredito davėjo – banko, naudai. <...> Skolininkui mirus negalima konstatuoti, kad prievolė grąžinti visą kreditą automatiškai yra pažeidžiama, t. y. preziumuoti jos negrąžinimo faktą, nes mirus skolininkui jo turtinės teisės ir pareigos nesibaigia. <...> nepaisant to, kad draudimo sutarties sąlygos yra nustatytos įvertinus konkretaus draudėjo finansinį pajėgumą ir galimus rizikos veiksnius, draudimo sutarties vykdymas, kaip pažymėta pirmiau, iš esmės yra susijęs su būsto kredito sutartimi, pagal kurią kylančios prievolės yra turtinio pobūdžio. Draudimo prievolė pagal būsto kredito draudimo sutartį yra papildoma turtinė prievolė ir negali būti laikoma neatskiriamai susijusia su asmeniu, draudėju, todėl ir nesibaigia jam mirus. Tokia mirusiojo turtinė pareiga yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 5.1 straipsnį). Teisėjų kolegija sprendžia, kad prievolė tiek

pagal būsto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis, kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal būsto kredito draudimo sutartį sąlyga. Draudžiamojo įvykio nustatymo klausimas gali būti keliamas, jeigu įpėdiniai tinkamai nevykdo kredito sutarties. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad, atsiradus paveldėjimo teisiniams santykiams ir įpėdiniams perėmus skolininko teises ir pareigas, sutarties šalys turi teisę susitarti dėl sutarties sąlygų keitimo arba nutraukti sutartį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-659-686/2015 AB SEB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“).

Dėl draudėjo teisės gauti draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, kai draudimo sutartyje hipotekos kreditorius nurodytas kaip naudos gavėjas

Pagal CK 6.1006 straipsnio 3 dalį teisę į draudimo išmoką turi naudos gavėjas, o jį pakeisti galima, kol paskirtasis naudos gavėjas nėra pareiškęs reikalavimo draudikui. Ši teisės norma bendra visiems draudimo santykiams ir taikoma, jei nėra specialaus reglamentavimo dėl naudos gavėjo teisių. <...> Xxx pagal draudimo sutartį nurodytas naudos gavėjas – xxxxxxxxx kreditorius, tai jo gaunama draudimo išmoka, nustatyta draudimo sutartimi, nekeičia hipotekos kreditoriaus teisės į išmoką apimties, garantuojamos įstatymu, t. y. ši išmoka negali viršyti jo reikalavimų, užtikrintų hipoteka. Xxxxxxxxx kreditorius – naudos gavėjas pagal draudimo sutartį – kreipiasi į draudiką dėl išmokos, atlieka žalos sureguliavimo procedūras tokia apimtimi, kokia jam nustato jo teisę į draudimo išmoką įtvirtinančios teisės normos. Draudimo sumos ir hipotekinio reikalavimo santykis gali būti įvairus, vienais atvejais hipotekinis reikalavimas gali būti didesnis už draudimo sumą, kitais atvejais, patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, lieka dalis draudimo sumos. <...> hipotekos kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas susitarimu gali tartis dėl draudimo išmokos, jos dydžio, pretenzijų tik tiek, kiek hipotekos kreditorius – naudos gavėjas pats turi teisių. Xxxxxxxxx kreditorius – naudos gavėjas ir draudikas negali susitarimu eliminuoti draudėjo teisių ir teisėtų interesų, jeigu hipotekos kreditoriui išmokėta draudimo išmoka yra mažesnė už draudimo sumą. Kai draudimo sutarties šalis – draudėjas prašo iš draudiko draudimo išmokos, kaip dalies sunaikintų pastatų atkuriamosios vertės, po to, kai dalį šios išmokos draudikas išmokėjo naudos gavėjui, kuriam šis turtas įkeistas, taikoma ne CK 6.1006 straipsnio 3 dalis dėl naudos gavėjo keitimo, o CK 4.196 straipsnio 2 dalis. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-86-706/2016 K. K. v. AB „Lietuvos draudimas“).

Dėl draudiko pareigos įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką

Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. <...> Draudimo sutartyje privalo būti nurodytas dokumentų, pateiktinų draudikui, sąrašas. Pastarosios nuostatos paskirtis – išviešinti draudiko poziciją draudėjui, kitiems suinteresuotiems asmenims, kokius dokumentus jis laikys reikšmingais sprendžiant dėl draudimo išmokos mokėjimo, informuoti draudėją apie tai, kokius dokumentus šis turi turėti, rinkti ir išsaugoti tam, kad įvykus draudimo rizikai galėtų pateikti draudikui, pagrįsdamas draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, išvengti netikėto (siurprizinio) draudiko elgesio. <...> Kasatorė (draudikė) neturėjo teisės draudžiamojo įvykio atveju savo nuožiūra nustatyti papildomų reikalavimų dokumentams ar kitiems įrodymams arba teikti nepagrįstą pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus, taip siekdama pagrįsti atsisakymą išmokėti visą draudimo išmoką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2016 m. vasario 12 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-34-701/2016 AB „Swedbank“ v. UAB „Būsto paskolų draudimas“).

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reglamentuotos nukentėjusio eismo įvykyje asmens pretenzijos dėl padarytos žalos reikšmės

Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalą, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Civilinės atsakomybės draudikas nėra žalą padaręs asmuo, ir nors civilinės atsakomybės draudimo sutartimi jis prisiima pareigą sutartyje nurodytomis sąlygomis atlyginti žalą už kaltininką, ši draudiko prievolė yra sutartinė, kylanti iš draudimo teisinių santykių, o ne iš delikto. Atsižvelgiant į privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslus pirmiausia turi būti vykdomos prievolės, atsirandančios iš šios draudimo sutarties, t. y. nukentėjęs asmuo turi tenkinti savo reikalavimą pareikšdamas jį tiesiogiai draudikui, išskyrus TPVCAPDĮ 21 straipsnyje nurodytus atvejus. Nukentėjusio trečiojo asmens tiesioginio reikalavimo teisė draudikui reiškia, kad jis negali atsisakyti šios teisės CK 6.191 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Draudikas, egzistuojant šiems draudimo prievoliniams santykiams, yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą vykdyti sutartinę prievolę, neviršijant draudimo sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, padengti padarytus nuostolius kreditoriui – trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), kuris nėra sutarties šalis. Žalą padariusio asmens (draudėjo) ir draudiko draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytos teisės ir pareigos, jų apimtis turi įtakos nukentėjusio (trečiojo asmens) teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui. Jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje ir TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turi pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Tokiais atvejais, kai draudimo išmokos suma mažesnė už padarytą žalą nukentėjusiajam, pastarasis turi teisę neatlygintos žalos dalies reikalauti iš kalto asmens (CK 6.254 straipsnio 2 dalis, TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis). Šiems santykiams taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. <...> Nors ir yra prielaidų nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui gauti draudimo išmoką, dar nėra žinomas žalą padariusio asmens draudiko (toliau – ir atsakingo draudiko) sprendimas dėl draudimo išmokos mokėjimo, t. y. kaip draudikas vykdys atsiradusią sutartinę prievolę. Tuo tikslu įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pretenzijos pateikimo atsakingam draudikui sąlygą. Tam, kad nukentėjusiajam taptų žinoma, ar atsakingas draudikas sutinka ar atsisako išmokėti draudimo išmoką (jos dalį), jis pateikia draudikui pretenziją. Jei nukentėjusiam asmeniui atsisakoma išmokėti draudimo išmoką ar jos dalį ar į jo pretenziją draudikas iš viso neatsako, tai nukentėjęs asmuo turi dėl savo pažeistos teisės į draudimo išmoką kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: TPVCAPDĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukentėjusiojo (trečiojo asmens pagal draudimo sutartį) teisė gauti draudimo išmoką iš draudiko reiškia, jog jis TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka turi pateikti pretenziją atsakingam draudikui ar jo atstovui dėl padarytos žalos tam, kad gautų informaciją iš atsakingo draudiko (jo atstovo), ar šis sutinka ar atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui), ir atitinkamai galėtų spręsti, ar jo materialioji subjektinė teisė į draudimo išmoką ir jo TPVCAPDĮ saugomas interesas yra pažeisti. TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pretenzijos pateikimo tiesiogiai draudikui negali būti aiškinama kaip ikiteisminė privaloma pažeistos teisės gynimo stadija, nes kol nėra atsakymo iš draudiko, kad jis atsisako vykdyti sutartinę prievolę, nėra pagrindo konstatuoti nukentėjusio asmens subjektinės teisės į draudimo išmoką pažeidimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-43-706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK „PZU Lietuva“).

Dėl termino pareikšti pretenziją atsakingam draudikui skaičiavimo ir praleidimo pasekmių pagal TPVCAPDĮ

TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyti pretenzijos pareiškimo atsakingam draudikui mokėti išmoką terminai, bet ne ieškinio senaties terminai kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos. Nustatyto vienerių metų pretenzijos pareiškimo termino praleidimas nelemia nukentėjusio trečiojo asmens materialiosios subjektinės teisės, t. y. teisės gauti žalos atlyginimą, tarp jų – ir draudimo išmokos forma, pasibaigimo. Atsakingas draudikas net ir tokiu atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pareiškia pretenziją praleidęs vienerių metų terminą, neturi teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui tuo pagrindu, kad praleistas šis terminas, nes toks atsisakymo mokėti išmoką pagrindas TPVCAPDĮ nenustatytas. <...> Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: kai nukentėjęs trečiasis asmuo pavėlavo pareikšti atsakingam draudikui pretenziją per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą, šis turi teisę sumažinti mokėtiną draudimo išmoką tik tais atvejais, kai tam yra TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas, t. y. kai pavėluotas pretenzijos pareiškimas turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui ar padidino žalą. Jei tokių pasekmių neatsiranda, vien tuo pagrindu, kad pretenzija buvo pareikšta praleidus vienerių metų terminą, atsakingas draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-43-706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK „PZU Lietuva“).

Dėl pretenzijos pareikšimo ir ieškinio senaties terminų skaičiavimo nukentėjusio asmens draudikui, subrogacijos pagrindu įgijusiam reikalavimo teisę atsakingam draudikui

Išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama kasacinio teismo praktiką ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: draudikas, įgyvendindamas perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių nei turėjo jo draudėjas. Sprendžiant dėl pretenzijos pateikimo termino praleidimo, ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nukentėjusio asmens draudikui, atlyginusiam jam patirtą žalą ir įstojusiam į pradinio kreditoriaus vietą, bei reiškiančiam subrogacinį reikalavimą atsakingam draudikui taikytinos tos pačios taisyklės kaip ir pradiniam kreditoriui (nukentėjusiam trečiajam asmeniui). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis c.

b. Nr. 3K-7-43-706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK „PZU Lietuva“).

Dėl eismo įvykio kaltininko atsakomybės nukentėjusio asmens draudikui, reiškiančiam subrogacinį reikalavimą

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens solidarioji prievolė atlyginti žalą TPVCAPDĮ nenustatyta. Tuo atveju, kai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas atlygina tik dalį nukentėjusiojo draudikui jo išmokėtos draudimo išmokos, nes ši viršija kaltininko TPVCAPD sutartyje ir įstatyme nustatytas maksimalias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ribas, nukentėjusio asmens draudikas įgis teisę reikalauti iš kaltininko atlyginti tik tą draudimo išmokos dalį, kuri viršija draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytą draudimo sumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-43- 706/2016 Seesam Insurance AS v. UAB „Techninė instaliacija“, UAB DK „PZU Lietuva“).

Dėl (ne)draudžiamųjų įvykių

Sprendžiant dėl konkrečių aplinkybių priskyrimo (ne)draudžiamiesiems įvykiams, turi būti vadovaujamasi šalių sudarytos sutarties nuostatomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. <...> nors Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, šios nuostatos yra taikomos tuo atveju, kai sutartyje šalys nėra aptarusios, kad konkrečios aplinkybės bus laikomos

nedraudžiamuoju įvykiu. Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklėse transporto priemonės registracijos liudijimo, raktelių, signalizacijos nuotolinio valdymo pulto ir imobilizatoriaus valdymo įrenginio palikimas transporto priemonėje buvo nurodytas ne kaip pagrindas sumažinti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas jos nemokėti, t. y. šios aplinkybės buvo priskirtos prie nedraudžiamųjų įvykių, todėl nebuvo pagrindo vadovautis Draudimo įstatymo nuostatomis ir spręsti dėl šių aplinkybių įtakos neteisėto turto užvaldymo faktui. Kadangi šalių susitarimas dėl pirmiau nurodytų aplinkybių priskyrimo prie nedraudžiamųjų įvykių neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams netaikė Draudimo taisyklių nuostatų ir transporto priemonių neteisėto užvaldymo įvykį laikė draudžiamuoju. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-164-695/2016 UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ v. AB DK „PZU Lietuva“).

Dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje metu padarytą žalą ir taikytinos teisės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 21 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.

2. Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento

„Roma I“ 7 straipsnio taisykles.

3. Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą

„Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal reglamento

„Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.

ESTT 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:

1. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

2. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems

xxxxxxxx, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento Nr. 864/2007 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.

Draudikus ir atitinkamai vilkiko ir priekabos valdytojus sieja sutartinės prievolės pagal reglamentą

„Roma I“, tačiau tarp dviejų draudikų sutartinio įsipareigojimo nėra. Be to, pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindinėse bylose egzistavimas ir apimtis pirmiausiai priklauso nuo deliktinio pobūdžio vertinimų, neturinčių ryšio su sutartiniais santykiais, siejančiais draudikus su atitinkamais draudėjais (prejudicinio sprendimo 47–48 punktai). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga laikytina „nesutartine prievole“ reglamento „Roma II“ prasme ir šiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamentą „Roma II“. Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė. <...>

Teisingumo Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento

„Roma I“ nuostatas. Reikia išsiaiškinti vilkiko draudimo sutarčiai ir prie jo prikabintos priekabos draudimo sutarčiai taikytiną teisę, ar draudikai pagal šias sutartis privalėjo išmokėti išmokas dėl šių transporto priemonių sukeltų įvykių nukentėjusiems asmenims (prejudicinio sprendimo 54–55 punktai). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad klausimas, ar vilkiko draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Pagal „Roma II“ 19 straipsnį galimą atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą reglamentuoja civilinės atsakomybės draudiko prievolei atlyginti žalą nukentėjusiajam taikytina teisė. Draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iš sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį (prejudicinio sprendimo 56–58 punktai). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-187-701/2016 AAS

„Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“).