AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1. PASIŪLYMO APLINKYBĖS

1.1. Įvadas

Atsakomybė ir kompensacija už žalą, padarytą vykdant konkrečių rūšių laivybos veiklą, yra reglamentuojami tarptautiniu lygiu įvairiomis Tarptautinės jūrų organizacijos (toliau – TJO) konvencijomis, kurios paremtos tais pačiais pagrindiniais principais. Šie principai yra: griežta laivo savininko atsakomybė, privalomas draudimas nuo žalos trečiosioms šalims, žalą patiriančių asmenų teisė pareikšti tiesioginį atgręžtinį reikalavimą draudikui, atsakomybės apribojimas ir, naftos bei pavojingų ir kenksmingų medžiagų (toliau – PKM) atveju, specialus kompensacijų fondas, per kurį žala atlyginama tuo atveju, kai ji viršija laivo savininko atsakomybės ribas.

1996 m. Tarptautinė konvencija dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (toliau – 1996 m. HNS konvencija) yra paskutinė iš TJO konvencijų, susijusių su atsakomybe, kurią, kad įsigaliotų, valstybės narės dar turi ratifikuoti. Tai yra svarbi tarptautinės atsakomybės jūrų sektoriuje sistema, visų pirma dėl to, kad pavojingų ir kenksmingų medžiagų, įskaitant suskystintas gamtines dujas (SGD) ir suskystintas naftos dujas (SND), vežimas jūra yra klestintis verslas, sudarantis didelę jūrų transporto sektoriaus dalį.

Į 1996 m. HNS konvencijos 2010 m. protokolą (toliau – 2010 m. protokolas) įtraukta pakeitimų, kurie būtini siekiant spręsti problemas, nustatytas 1996 m. HNS konvencijoje. 2010 m. protokolas ir Konvencijos nuostatos su pakeitimais, padarytais Protokolu, turi būti suprantami, aiškinami ir taikomi kartu kaip vienas dokumentas, kaip nurodyta Protokolo 2 ir 18 straipsniuose. Protokolo konsoliduotą redakciją, vadinamą „2010 m. HNS konvencija“, parengė TJO sekretoriatas ir ją 98-ajame posėdyje 2011 m. patvirtino TJO Teisės komitetas. 2010 m. HNS konvencija kaip vienintelis, konsoliduotas Konvencijos dokumentas įsigalios tada, kai įsigalios 2010 m. protokolas.

Pagal Protokolo 20 straipsnio 8 dalį (2010 m. HNS konvencijos 45 straipsnio 8 dalis) valstybei pasirašius, ratifikavus ar priėmus 2010 m. protokolą nustoja galioti tos valstybės pasirašyta arba ratifikuota 1996 m. HNS konvencija.

Neįsigaliojo nei 1996 m. HNS konvencija, nei HNS konvencijos 2010 m. protokolas. Protokolo susitariančiųjų šalių nėra iki šiol.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su sutikimo būti saistomam 2010 m. protokolo pareiškimu, pagal jo 20 straipsnio 4 dalį (2010 m. HNS konvencijos 45 straipsnio 4 dalį) turi būti pateikti bendro per praėjusius kalendorinius metus gauto įmokinio krovinio kiekio duomenys. Šis reikalavimas yra pagrindinė priežastis, kodėl nė viena valstybė dar neratifikavo Konvencijos.

TJO priėmus HNS konvencijos 2010 m. protokolą valstybių grupė, padedama Tarptautinio taršos nafta padarytos žalos kompensavimo fondo sekretoriato, parengė pranešimo apie PKM įmokinį krovinį gairių rinkinį. Šias gaires 2013 m. balandžio 19 d. patvirtino TJO teisės komitetas savo 100-ajame posėdyje¹, siekdamas įveikti pagrindinį praktinį sunkumą, susijusį su Konvencijos ratifikavimu.

TJO teisės komiteto 101-ajame posėdyje buvo sukurta ryšių palaikymo grupė, siekiant padėti valstybėms parengti Konvencijos įgyvendinimo procedūras, ypač dėl pranešimo apie įmokines PKM, siekiant paruošti dirvą jos ratifikavimui. Keletas ES valstybių narių ir Europos Komisija yra šios grupės narės.

1.2. ES kompetencija ir poveikis

Pagal taisykles dėl Sąjungos išorės kompetencijos, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 straipsnio 2 dalyje, 2010 m. protokolas (o ateityje ir 2010 m. HNS konvencija) priklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, nes jais daromas poveikis Sąjungos bendroms taisyklėms ir keičiama jų taikymo sritis.

Kaip nurodyta šio memorandumo 1.4 skirsnyje, Konvencijos 2010 m. protokolo sudarymas turėtų įtakos Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)² taikymo sričiai ir taisyklėms. Be to, dėl 1.5 skirsnyje išdėstytų priežasčių, 2010 m. protokolo sudarymas turėtų įtakos taisyklėms, nustatytoms Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis I“)³.

Toks Konvencijos taisyklių su pakeitimais ir Sąjungos taisyklių, nustatytų dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose, sutapimas taip pat sudarė teisinį pagrindą priimti Tarybos sprendimą 2002/971/EB, leidžiantį valstybėms narėms Bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją arba prie jos prisijungti⁴. Tačiau, kaip nustatyta įvadinėje dalyje, 2010 m. protokolu buvo iš dalies pakeista 1996 m. HNS konvencija ir 2010 m. HNS konvencija yra šiuo pakeitimu sukurtas konsoliduotas dokumentas. Taigi, 2010 m. HNS konvencijos poveikis ES taisyklėms turi būti įvertintas atsižvelgiant į Sąjungos teisės sistemos raidą nuo tada, kai buvo priimtas Tarybos sprendimas 2002/971/EB.

Kadangi Konvencijos arba Protokolo tekste nėra išlygos dėl ekonominės integracijos regioninės organizacijos, Sąjunga, kaip atskiras juridinis asmuo, negali naudotis išimtine Sąjungos kompetencija sudaryti 2010 m. protokolą. Tai suteikia valstybėms narėms įpareigojimą sudaryti šį tarptautinį susitarimą Sąjungos vardu. Kadangi 2010 m. protokolas susijęs su išimtinei ES kompetencijai priklausančiais klausimais, valstybės narės negali savarankiškai spręsti dėl šio protokolo pasirašymo ir ratifikavimo. Jos tai gali padaryti Sąjungos vardu tik pasiūlius Komisijai, Tarybai suteikus įgaliojimą ir gavus Europos Parlamento pritarimą pagal SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktą.

1.3. Informacija apie Konvenciją

2010 m. protokolas ir atitinkamai konsoliduota 2010 m. HNS konvencija įsigalios praėjus 18 mėnesių nuo dienos, kai bent dvylika valstybių, įskaitant keturias valstybes, kurių kiekvienos bendrasis tonažas yra ne mažesnis kaip 2 mln. vienetų, ją bus ratifikavusios ir TJO generaliniam sekretoriui pateikusios atitinkamus duomenis apie įmokinį krovinį, iš kurių matyti, kad tos valstybės per praėjusius kalendorinius metus iš viso gavo ne mažiau kaip 40 mln. tonų krovinio, už kurį mokamos įmokos į bendrąją PKM sąskaitą. Įsigaliojimo sąlygos buvo tokios pačios, kaip ir 1996 m. HNS konvencijos atveju.

Pagrindiniai 2010 m. HNS konvencijos, palyginti su 1996 m. HNS konvencija, pasikeitimai yra tokie:

1. supakuotos PKM į įmokinio krovinio, už kurį mokamos įmokos į PKM fondą, apibrėžtį neįtraukiamos, tačiau supakuotų PKM padarytai žalai toliau taikoma dviejų pakopų kompensacijų sistema, nustatyta pagal Konvenciją (2010 m. HNS konvencijos 1 straipsnio 10 dalis);

1. padidinama laivų, vežančių supakuotas PKM, savininko atsakomybės ribos, siekiant atsižvelgti į tai, kad supakuotos PKM neįtraukiamos į PKM fondą kaip įmokinis krovinys (2010 m. HNS konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktas);

2. nustatoma, kad faktinė SGD gavėja yra šalis, atsakinga už atitinkamų įmokų į PKM fondą mokėjimą, išskyrus atvejus, kai yra kitoks nuosavybės teisės turėtojo ir gavėjo susitarimas (2010 m. HNS konvencijos 19 straipsnio 1 dalies b punktas);

3. nustatoma sąlyga, kad PKM fondas moka kompensacijas įvykio, kuriam taikoma Konvencija, atveju, jeigu atitinkama valstybė įvykdė savo įsipareigojimą teikti ataskaitas apie įmokinį krovinį visus metus iki įvykio (2010 m. HNS konvencijos 21a straipsnio 2 dalis).

Šiais pokyčiais panaikinamos pagrindinės kliūtys, trukdžiusios ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją.

Taikymo sritis. 2010 m. HNS konvencija taikoma reikalavimams atlyginti žalą, atsirandančią dėl PKM vežimo jūra, išskyrus pagal prekių arba keleivių vežimo sutartį pareikštus reikalavimus. Pagal Konvenciją atlyginama žala apima žalą valstybės, šios Konvencijos šalies, teritorijai, įskaitant teritorinę jūrą, žalą aplinkai, padarytą valstybės, šios Konvencijos šalies, išimtinėje ekonominėje zonoje, bet kokią už valstybės, šios Konvencijos šalies, teritorijos, įskaitant teritorinę jūrą, ribų padarytą žalą (ne žalą aplinkai) valstybėje, šios Konvencijos šalyje, registruotu laivu, taip pat bet kokias prevencines priemones, kurių imamasi siekiant sumažinti minėtų rūšių žalą. Karo laivai ar kiti valstybei priklausantys ar valstybės naudojami laivai, naudojami nekomerciniais tikslais, nepatenka į Konvencijos taikymo sritį, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė nusprendžia kitaip. Be to, valstybė gali netaikyti šios Konvencijos mažesnės nei 200 bruto tonų talpos laivams, kurie veža tik supakuotas PKM, kai jie plaukioja tarp tos valstybės uostų ar įrenginių. Pastaroji išimtis taip pat gali būti taikoma dviem kaimyninėms valstybėms pagal aiškų abiejų valstybių susitarimą. Apie tokias išimtis, taikomas vienai valstybei ar dviem kaimyninėms valstybėms, atitinkamai turi būti pranešta TJO.

Pagrindiniai atsakomybės ir atlyginimo aspektai. 2010 m. HNS konvencija nustatoma griežta atsakomybė pavojingas ir kenksmingas medžiagas vežančio laivo savininkui už žalą, atsiradusią dėl įvykio, susijusio su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra tuo laivu. Griežtai savininko atsakomybei taikomos ribotos išimtys, kurių galiojimo įrodymo prievolė tenka savininkui.

Griežta atsakomybė derinama su įpareigojimu savininkui gauti draudimą ar kitokią finansinę garantiją, kuri teiktų apsaugą nuo atsakomybės už žalą pagal Konvenciją. Valstybės, šios Konvencijos šalys, pagal Konvenciją turi patvirtinti tokio draudimo ar finansinės garantijos buvimą.

Kad griežtos atsakomybės ir privalomo draudimo reikalavimus remtų atitinkamas sektorius, Konvencijoje taip pat numatyta teisė savininko atsakomybę apriboti iki atitinkamai 100 milijonų nesupakuotų PKM apskaitos vienetų ir 115 milijonų supakuotų PKM apskaitos vienetų. Be to, kaip ir visų atsakomybę jūrų sektoriuje reglamentuojančių konvencijų atveju, yra nuostata, draudžianti laivo savininkui reikšti atgręžtinį reikalavimą dėl žalos, kuriai taikoma 2010 m. HNS konvencija, „kitaip nei pagal šią Konvenciją“.

Didžiausias šios Konvencijos indėlis į tarptautinę sistemą, reglamentuojančią atsakomybę ir kompensaciją už laivybos veiklos, visų pirma prekybos PKM jūra, sukeltas avarijas – įsteigtas specialus kompensacijų fondas. PKM fondo paskirtis – mokėti kompensacijas visiems asmenims, patyrusiems žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra, jei toks asmuo negalėjo iš laivo savininko ir jo draudiko gauti visos ir adekvačios kompensacijos už žalą. Toks negalėjimas gauti kompensacijos gali atsirasti dėl įvairių aplinkybių, konkrečiai dėl to, kad laivo savininkas nėra prisiėmęs atsakomybės, laivo savininkas ir jo draudikas finansiškai nepajėgūs visiškai patenkinti reikalavimų arba kai žala viršija laivo savininko atsakomybės ribas.

Bendra kompensacijos suma, galima pagal šią dviejų pakopų sistemą, yra 250 mln. apskaitos vienetų (maždaug 310 mln. EUR pagal dabartinį valiutos kursą). Kad šia suma būtų galima pasinaudoti, pagal 2010 m. HNS konvenciją sukurta sudėtinga kiekvienos valstybės, šios Konvencijos šalies, PKM gaunančių asmenų PKM fondui mokamų įmokų sistema. Valstybės, šios Konvencijos šalys, savo ruožtu yra atsakingos už pranešamų duomenų apie įmokinį krovinį, nuo kurio mokamos įmokos į PKM fondą, tikslumą, savalaikiškumą ir tvarkingumą; valstybė taip pat gali nuspręsti vietoj PKM gavėjo mokėti įmokas į fondą pati.

Reikalavimai ir ieškiniai valstybių, šios Konvencijos šalių, teismuose. 2010 m. HNS konvencijoje pateikiamos taisyklės dėl valstybių, šios Konvencijos šalių, teismų jurisdikcijos dėl reikalavimų, kuriuos savininkui ar jo draudikui arba PKM fondui pateikė žalą, kuriai taikoma Konvencija, patyrę asmenys. Konvencija taip pat apima valstybių, šios Konvencijos šalių, teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Šių elementų, kurie nepasikeitė nuo 1996 m. HNS konvencijos, tikslas – užtikrinti, kad nuo avarijų, kurioms taikoma Konvencija, nukentėjusiems asmenims būtų taikomos aiškios procedūrinės taisyklės ir užtikrintas teisinis tikrumas, kad jie galėtų veiksmingiau pareikšti savo reikalavimus.

1.4. Poveikis direktyvai 2004/35/EB

Nuo 2004 m. Direktyva 2004/35/EB yra ES galiojantis teisės aktas dėl profesinę veiklą, įskaitant laivybą, vykdančių subjektų atsakomybės už aplinkos apsaugą valstybių narių jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje ir vandenyse, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).

Tiek 1996 m., tiek 2010 m. HNS konvencijos taikymo sritis iš dalies sutampa su direktyvos taikymo sritimi, kiek tai susiję su i) žala aplinkai, padaryta valstybės, šios Konvencijos šalies, teritorijoje, įskaitant jos teritorinius vandenis (2010 m. HNS konvencijos 3 straipsnio a punktas), ii) aplinkos užteršimo žala, padaryta valstybės, šios Konvencijos Šalies, išimtinėje ekonominėje zonoje arba jai lygiavertėje teritorijoje (ne daugiau kaip 200 jūrmylių nuo pagrindinių linijų) (2010 m. HNS konvencijos 3 straipsnio b punktas), ir iii) „prevencinėmis priemonėmis, nepaisant to, kur jų buvo imtasi, siekiant išvengti tokios žalos arba ją sumažinti“ (2010 m. HNS konvencijos 3 straipsnio d punktas). Atitinkamos direktyvos nuostatos yra 2 straipsnio 1 dalis dėl sąvokos „žala aplinkai“ ir 2 straipsnio 10 dalis dėl sąvokos „prevencinės priemonės“ kartu su Direktyvos 2008/56/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus⁵, 3 straipsnio 1 dalies a punktu ir Paukščių direktyvos 79/409/EEB⁶ 1 straipsnio 1 dalimi bei Buveinių direktyvos 92/43/EEB⁷ 2 straipsnio 1 dalimi, kaip nurodyta Komisijos gairėse dėl „Natura 2000“ tinklo steigimo jūrų aplinkoje „Buveinių ir Paukščių direktyvų taikymas“⁸. Nors sąvoka „žala aplinkai“ pagal Konvenciją ir Direktyvą 2004/35/EB iš esmės sutampa, ji nėra tokia pati. Tačiau praktiškai manoma, kad Konvencija turėtų būti siekiama vienodai aukštų žalos aplinkai ištaisymo reikalavimų, kaip ir direktyva.

Kadangi Direktyvos 2004/35/EB ir 2010 m. HNS konvencijos taikymo sritis iš dalies sutampa, akivaizdu, kad sudarius 2010 m. protokolą, kuriuo iš dalies keičiama 1996 m. HNS konvencija ir dėl kurio atsiranda naujas teisinis tekstas (t. y. 2010 m. HNS konvencija), daromas poveikis galiojančioms Sąjungos taisyklėms.

Konkrečiai Direktyvoje 2004/35/EB aiškiai daroma nuoroda į 1996 m. HNS konvenciją, nustatant, kad direktyva netaikoma žalai, kuri atsiranda dėl įvykio, už kurį atsakomybė arba kompensacija reglamentuojama ta Konvencija ir bet kokiais būsimais jos pakeitimais, su sąlyga, kad Konvencija galioja atitinkamoje valstybėje narėje (Direktyvos 2004/35/EB 4 straipsnio 2 dalis ir IV priedas). Tokia nuostata yra tam, kad specializuota tarptautinė sistema, taikoma civilinei atsakomybei už konkrečią profesinę veiklą, būtų viršesnė už direktyvą, nes laikyta, kad tokia sistema yra veiksmingesnė suteikiant greitą ir pakankamą kompensaciją už žalą aplinkai ir kad ji yra geriau pritaikyta prie tokios profesinės veiklos pobūdžio. 1996 m. HNS konvenciją iš dalies keičiančiam 2010 m. protokolui taikoma ta Direktyvos 2004/35/EB išimtis; taigi, aišku, kad Konvencijos ratifikavimas arba prisijungimas prie jos turės įtakos galiojančių ES taisyklių taikymo sričiai.

Nors Konvencijos ir direktyvos taisyklės didžiąja dalimi sutampa, taip pat yra vienas esminis nesutapimas, kuriuo nustatomas Konvencijos nuostatų poveikis Sąjungos taisyklėms. Pagal HNS konvencijos 7 straipsnio 4 dalį (tiek 1996 m., tiek 2010 m. konvencijos tekste) draudžiama pareikšti bet kokius reikalavimus laivo savininkui atlyginti žalą kitaip arba kitur negu pagal šią Konvenciją. Tai reiškia, kad direktyva negali būti taikoma kartu su Konvencija laivo savininko atsakomybės už PKM sukeltą žalą atžvilgiu; taigi, direktyvos taikymo sritis yra apribota Konvencija ir tai yra svarbu valstybėms narėms siekiant sudaryti 2010 m. protokolą.

1.5. Poveikis Reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 (nauja redakcija išdėstytas Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Briuselis I“)

2010 m. HNS konvencijos IV skyriuje nustatomos darbo tvarkos taisyklės, taikomos reikalavimams ir ieškiniams valstybių, šios Konvencijos šalių, teismuose. Visų pirma Konvencijos 38, 39 ir 40 straipsniuose nustatomos taisyklės dėl teismų jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo bei vykdymo. Šie straipsniai atitinka 1996 m. HNS konvencijos 38, 39 ir 40 straipsnius, kurie sudarė Bendrijos išimtinės kompetencijos teisinį pagrindą ir kuriais grindžiamas Tarybos sprendimas 2002/971/EB.

Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 nustatomos taisyklės dėl ES valstybių narių jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo; jeigu minėtos Konvencijos nuostatos įsigaliotų, tai turėtų įtakos reglamento taisyklėms. Pasiūlyme dėl Tarybos sprendimo, kuriuo valstybės narės įgaliojamos Europos bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. Tarptautinę konvenciją dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (HNS konvencija), COM(2001) 674 galutinis⁹, pateikiama išsami Konvencijos IV skyriaus ir Reglamento „Briuselis I“ (Reglamentas (EB) Nr. 44/2001¹⁰) sutampančių nuostatų apžvalga ir paaiškinimai.

Be to, 2010 m. HNS konvencijos IV skyriaus 37, 41 ir 42 straipsniai yra pagalbinio pobūdžio, todėl jie nėra savarankiški ir negali būti taikomi atskirai nuo kitų Konvencijos nuostatų. Todėl išimtinė Sąjungos kompetencija taikoma visam Konvencijos IV skyriui.

Ypatingos Danijos pozicijos dėl Konvencijos IV skyriaus klausimas turi būti sprendžiamas atskirai, pagal Protokolą Nr. 22¹¹ dėl Danijos pozicijos, pridedamą prie Sutarčių. Danijai netaikoma SESV trečiosios dalies V antraštinė dalis, todėl ji, kiek tai susiję su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, nedalyvauja priimant siūlomą Tarybos sprendimą dėl valstybių narių ES vardu atliekamo Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra, 2010 m. protokolo ratifikavimo ir prisijungimo prie jo.

1.6. Išvados

Atsižvelgiant į tai, kad didelę jūrų transportu visame pasaulyje vežamų krovinių dalį sudaro pavojingų ir kenksmingų medžiagų kroviniai, būtina, kad būtų priimtos ir įsigaliotų tarptautinės taisyklės dėl atsakomybės už nesutartinę žalą, atsirandančią dėl pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimo jūra.

Įgijusi patirties su panašiomis tarptautinėmis sistemomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsirandančią dėl kitos laivybos veiklos, pavyzdžiui, naftos gabenimo tanklaiviais, TJO priėmė šį tarptautinį susitarimą, iš dalies pakeistą 2010 m. HNS protokolu, siekdama atsakomybę jūrų sektoriuje reglamentuojančių konvencijų sistemą papildyti specializuota priemone, kuria taip pat sukuriamas naujas kompensacijų fondas, skirtas kompensuoti už PKM padarytą žalą.

Remiantis Tarybos sprendimu 2002/971/EB valstybėms narėms buvo leista ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją. Pagal Sutartis ir atsižvelgiant į Sąjungos teisės pokyčius nuo 2002 m., dėl 2010 m. protokolo, iš dalies keičiančio Konvenciją, taip pat turi būti pateiktas naujas Tarybos sprendimas. Dėl 2010 m. protokolo atsiranda naujas tarptautinis susitarimas (žr. visų pirma konsoliduotos redakcijos 2010 m. HNS konvencijos 45 straipsnio 8 dalį). Todėl ratifikuodama 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungdama Sąjunga leidžia savo valstybėms narėms taikyti 2010 m. HNS konvenciją ne tik Protokolo apimamais klausimais, bet ir visais kitais klausimais, nagrinėjamais iš dalies pakeistame 2010 m. HNS konvencijos tekste.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija siūlo priimti du atskirus Tarybos sprendimus dėl valstybių narių ES vardu atliekamo 2010 m. protokolo ratifikavimo ir prisijungimo prie jo, siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti Sutartyse numatyti tikslai, kaip nustatyta Direktyvoje 2004/35/EB ir Reglamente (ES) Nr. 1215/2012, ir kad būtų laikomasi 22 protokolo nuostatų. Atsižvelgiant į minėtą reglamentą, ypač kiek tai susiję su taisyklėmis dėl valstybės narės teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, ratifikuodamos 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungdamos valstybės narės turi pateikti atitinkamą pareiškimą, kaip nustatyta siūlomo Tarybos sprendimo priede; taip būtų užtikrinta, kad ir toliau būtų laikomasi taisyklių dėl Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 numatyto teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, susijusių su vienos valstybės narės teismo priimtų sprendimų pripažinimu ir vykdymu kitoje valstybėje narėje. Pareiškimas taip pat turėtų apimti kitas atitinkamas Sąjungos taisykles šiuo klausimu, visų pirma 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo¹².

2. KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI

Oficialaus poveikio vertinimo šiuo proceso etapu, kuriuo ES veiksmų apimtis jau yra ribojama derybomis dėl tarptautinio dokumento sudarymo, atlikti nereikia.

Tačiau buvo ištirti ir palyginti keli galimi variantai:

1. Nesiimti jokių veiksmų

Šiuo metu, kol HNS konvencija neįsigaliojusi, atsakomybė už žalą aplinkai, atsirandančią dėl PKM vežančio laivo sukeltos avarijos jūroje ES, reglamentuojama Direktyvos 2004/35/EB. Tai reiškia, kad yra taikoma direktyva nustatyta žalos aplinkai apibrėžtis, kartu su laivo savininko teise apriboti savo atsakomybę pagal 1976 m. Konvenciją dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo su pakeitimais (toliau – LLMC), kaip nurodyta direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje. Laivo savininko teisei apriboti savo atsakomybę iki LLMC nustatytų bendrų ribų nustatytos ribotos išimtys, t. y. ketinimas padaryti tokią žalą arba nerūpestingumas. Atsakomybės ribos pagal LLMC yra mažesnės nei 2010 m. HNS konvencijos 9 straipsniu nustatytos atsakomybės ribos. Kadangi nėra kompensacijų fondo, tokio kaip įsteigto pagal 2010 m. HNS konvencijos III skyrių, šiuo metu direktyvoje nėra jokios nuostatos, kuria būtų numatyta mokėti kompensacijas nuo PKM taršos jūroje nukentėjusiems asmenims (pvz., žvejams, vietos bendruomenėms), viršijančias laivo savininko atsakomybės ribas. Be to, galiojančioje teisinėje sistemoje nenumatytas privalomo draudimo reikalavimas, o 2010 m. HNS konvencijos 12 straipsnyje konkrečiai nustatytas toks įsipareigojimas laivų savininkams, kartu suteikiant ieškovams teisę pareikšti tiesioginį ieškinį draudikui (12 straipsnio 8 dalis). Galiausiai Direktyvoje 2004/35/EB ES teisės aktų leidėjai nusprendė taikyti išimtį, pagal kurią pirmenybė teikiama visoms atitinkamoms konvencijoms, įskaitant HNS konvenciją, kuriomis sukuriama laivybos veiklai taikoma tarptautinė sistema, taip pat pašalinti iš direktyvos taikymo srities įvykius, kuriems taikomos tarptautinės konvencijos. Jei nebūtų imtasi jokių veiksmų ES lygmeniu, kad valstybės narės galėtų ratifikuoti 2010 m. HNS protokolą arba prie jo prisijungti tam, kad įsigaliotų paskutinė TJO konvencija, bus įtvirtintas tarptautinės ir ES sistemų, reglamentuojančių atsakomybę už laivybos veiklą, neatitikimas ir dėl to sumažės teisinis tikrumas ir normų, taikomų, be kita ko, žalai aplinkai, atsirandančiai dėl PKM vežimo jūra, vienodumas.

2. HNS konvencijos derėjimas su Sąjungos acquis

Direktyvos 2004/35/EB žalos aplinkai apibrėžtis nevisiškai sutampa su 2010 m. HNS konvencijos apibrėžtimi. Konkrečiai apibrėžtis direktyvoje yra platesnė ir apima daugiau žalos ištaisymo rūšių, įskaitant pirminį pažeistų gamtos išteklių atkūrimą iki pirminės būklės, įskaitant, jei reikia, imantis papildomų ir kompensuojamųjų priemonių, jeigu išteklių negalima grąžinti į pirminę būklę, ir atitinkamai kompensavimą už išteklių laikiną praradimą (tokios priemonės niekada nesusijusios su pinigine kompensacija, bet jomis visada gerinami pažeistos vietovės arba vietovės netoli jos gamtos ištekliai). Taigi, būtų galima palaikyti galimybę padaryti Konvencijos pataisą, kad būtų galima užtikrinti atitiktį direktyvos nuostatoms.

Tačiau mažai tikėtina, kad būtų galima užsitikrinti pakankamą valstybių, TJO narių, paramą, visų pirma atsižvelgiant į sunkumus, kurie turėjo būti įveikti prieš sutariant dėl dabartinės Konvencijos redakcijos. Be to, pagal Konvenciją taršos padarytos žalos apibrėžtis buvo kruopščiai nustatyta derinant su kitomis galiojančiomis atsakomybės už skirtingų rūšių laivybos veiklos sukeltų avarijų jūroje sistemomis (pvz., 1992 m. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą, 2001 m. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už laivų bunkeriuose vežamos naftos padarytą žalą). 2010 m. HNS konvencijoje pakeitus apibrėžtį būtų rimtai sutrikdyta įvairių laivybos sektorių pusiausvyra ir tam būtų aktyviai priešinamasi TJO.

3. Atskyrimo sąlygos įtraukimas į HNS konvenciją ir atitinkamas Direktyvos 2004/35/EB dalinis pakeitimas

Taip pat būtų galima išnagrinėti galimybę iš dalies pakeisti Konvenciją įtraukiant atskyrimo sąlygą, siekiant užtikrinti, kad kai valstybės narės prisijungia prie Konvencijos, Sąjungos teisės taisyklės ir toliau reglamentuoja ypatingus ES ir jos valstybių narių santykius. Įsipareigojimai trečiosioms valstybėms pagal Konvenciją išliktų tokie patys.

Priimdamos tokią atskyrimo sąlygą visos Konvencijos šalys (įskaitant ES nepriklausančias valstybes) sutiktų, kad ES ir jos valstybės narės savo tarpusavio santykiuose taiko ES teisę, kai ji taip pat taikoma Konvencijos dalykui. Tačiau šiai galimybei galioja tie patys pirmiau išdėstyti argumentai ir tai reiškia, kad vargu ar valstybės narės Sąjungos vardu galėtų ką nors pasiekti TJO naudodamosi šia galimybe.

Be to, dėl tokios sąlygos reikėtų iš dalies pakeisti Direktyvą 2004/35/EB, siekiant iš direktyvos taikymo srities pašalinti išimtį dėl žalos, atsiradusios dėl įvykių, kuriems taikoma HNS konvencija. Tačiau pagal direktyvą visos IV priede išvardytos atsakomybę jūrų sektoriuje reglamentuojančios konvencijos vertinamos vienodai. Taigi, jeigu būtų įvesta skirtinga tvarka vienos iš konvencijų atveju, tai prieštarautų pačiai direktyvos dvasiai, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad visos atsakomybę reglamentuojančios TJO konvencijos buvo parengtos pagal tuos pačius principus, kuriais siekiama nustatyti griežtą laivo savininko atsakomybės sistemą, taip pat įvesti privalomo draudimo reikalavimą ir užtikrinti, kad būtų pakankamai lėšų išmokėti kompensacijai už taršos sukeltą žalą, atsiradusią dėl laivybos įvykio.

4. 2010 m. HNS protokolo ratifikavimas

Sudarius HNS konvencijos 2010 m. protokolą bus užtikrintas vienodas taisyklių dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su avarijomis, sukeltomis PKM jūra vežančių laivų visoje ES, taikymas. Be to, juo bus užtikrinta, kad būtų pakankamai lėšų išmokėti kompensacijoms nuo tokių avarijų nukentėjusiems asmenims. Dėl pasaulinio laivybos veiklos pobūdžio ir potencialiai tarpvalstybinio tokių avarijų poveikio, tinkamesnė siekiant šių tikslų yra tarptautinė sistema, o ne regioniniai sprendimai.

Todėl buvo padaryta išvada, kad šis sprendimo projektas, kuriuo valstybėms narėms leidžiama ratifikuoti 2010 m. HNS protokolą ir atitinkamai sutikti būti saistomoms konsoliduotos 2010 m. HNS konvencijos redakcijos, yra geriausias veikimo būdas.

3. TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI

Kaip jau minėta įvade, valstybei pasirašius, ratifikavus ar priėmus 2010 m. protokolą nustoja galioti tos valstybės pasirašyta arba ratifikuota 1996 m. HNS konvencija. Valstybės, ratifikuojančios Protokolą, pareiškia savo sutikimą būti saistomos konsoliduotos redakcijos 2010 m. HNS konvencijos kaip vienintelio konsoliduoto Konvencijos dokumento, kuri įsigalios įsigaliojus 2010 m. protokolui.

Todėl siūlomais Tarybos sprendimais valstybėms narėms bus leista Sąjungos vardu ratifikuoti 2010 m. HNS protokolą arba prie jo prisijungti ir atitinkamai būti saistomoms 2010 m. HNS konvencijos taisyklių.

Siūlomi Tarybos sprendimai grindžiami SESV 218 straipsnio 6 dalimi, kartu su SESV 81 straipsniu, kuris yra svarbiausias teisinis pagrindas priimti ES teisės aktus dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, susijusius su darbo tvarkos taisyklėmis, taikomomis reikalavimams ir ieškiniams pagal 2010 m. HNS konvencijos IV skyrių, ir SESV 192 straipsniu, kuris yra svarbiausias teisinis pagrindas priimti ES teisės aktus dėl aplinkos apsaugos.

2010 m. HNS konvencija siekiama kelių tikslų, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję, ir nė vienas iš šių tikslų, lyginant su kitais, nėra antrinis ar netiesioginis. Vieno sprendimo negalima priimti remiantis dviem teisiniais pagrindais, jei pagal juos reikalaujama taikyti procedūras, kurios tarpusavyje nesuderinamos¹³. Taip yra ir šiuo atveju, nes nuostatos dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose nėra privalomos Danijai, o dėl tai lemia skirtingas balsavimo Taryboje teises. Todėl reikia priimti du atskirus Tarybos sprendimus.

Šie du sprendimai yra sudaryti panašiai. Pagal jų 1 straipsnį valstybėms narėms leidžiama ratifikuoti HNS konvencijos 2010 m. protokolą Sąjungos vardu arba prie jo prisijungti, nes ES negali tapti šios Konvencijos šalimi.

Pagal bendrą 2 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės sutiktų būti saistomos 2010 m. protokolo per dvejų metų laikotarpį nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos. Visoms ES valstybėms narėms kuo anksčiau prisijungus prie 2010 m. protokolo bus galima greičiau pasiekti įsigaliojimui reikalingą TJO valstybių narių skaičiaus ir bendro laivų skaičiaus ribą (12 valstybių, įskaitant 4 valstybes, kurių kiekvienos bendrasis tonažas yra ne mažesnis kaip 2 mln. vienetų). Dar svarbiau tai, kad visoms valstybėms narėms per nustatytą laiką ratifikavus Protokolą turėtų būti užkirstas kelias bet kokiam konkurenciniam pranašumui, kuris atsirastų valstybėms narėms atidedant prisijungimą prie 2010 m. protokolo ir atitinkamai prie 2010 m. HNS konvencijos, ir dėl to šalims, patyrusioms žalą, atsiradusią dėl su PKM susijusių įvykių jūroje, nebūtų užtikrintos vienodos teisių gynimo priemonės. Vykstant protokolo ratifikavimo ar prisijungimo prie jo procesui labai naudingas keitimasis informacija ir geriausia praktika, visų pirma kiek tai susiję su pranešimu apie įmokinį krovinį pagal Konvenciją.

Siūlomo Tarybos sprendimo, į kurį neįtraukti aspektai, susiję su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, 3 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės, deponuodamos savo 2010 m. protokolo ratifikavimo arba prisijungimo prie jo dokumentus, raštu darytų nuorodą į abu Tarybos sprendimus.

Siūlomo Tarybos sprendimo 3 straipsnyje dėl aspektų, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, daroma nuoroda į pareiškimą, kurį valstybės narės, sutikdamos būti saistomos 2010 m. protokolo, turi padaryti dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo, atsižvelgiant į Sąjungos išimtinę kompetenciją šiais klausimais. Šis pareiškimas yra panašus į pareiškimą, įtrauktą į Tarybos sprendimo 2002/971/EB 2 straipsnį.

Bendru 4 straipsniu nustatoma siūlomų Tarybos sprendimų įsigaliojimo data.

Bendrame 5 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad, kadangi sprendimų tikslas – leisti valstybėms narėms Sąjungos vardu būti saistomoms 2010 m. protokolo, šie sprendimai pagal Sutartis skirti joms.

4. POVEIKIS BIUDŽETUI

Nėra.

2015/0136 (NLE)

Pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl valstybių narių ES vardu atliekamo Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra, 2010 m. protokolo ratifikavimo ir prisijungimo prie jo, kiek tai susiję su teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose aspektais

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), ypač į jos 81 straipsnį kartu su 218 straipsnio 6 dalies a punkto v papunkčiu,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento pritarimą¹⁴, kadangi:

(1) 1996 m. Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (toliau – 1996 m. HNS konvencija) tikslas buvo užtikrinti adekvačią, greitą ir veiksmingą kompensaciją asmenims, patyrusiems žalą, išsiliejus jūra vežamoms pavojingoms ir kenksmingoms medžiagoms. 1996 m. HNS konvencija buvo užpildyta reikšminga tarptautinio atsakomybės už jūrų taršą reguliavimo spraga;

(2) 2002 m. Taryba priėmė Tarybos sprendimą 2002/971/EB¹⁵, leidžiantį valstybėms narėms Bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją arba prie jos prisijungti. Sprendimu 2002/971/EB valstybės narės įpareigotos imtis būtinų veiksmų siekiant ratifikuoti 1996 m. HNS konvenciją arba prie jos prisijungti iki 2006 m. birželio 30 d. Keturios valstybės narės vėliau tą Konvenciją ratifikavo. 1996 m. HNS konvencija neįsigaliojo;

(3) 1996 m. HNS konvencija buvo iš dalies pakeista 2010 m. protokolu. Pagal 2010 m. protokolo 2 straipsnį ir 18 straipsnio 1 dalį 2010 m. protokolas ir 1996 m. HNS konvencija turi būti suprantami, aiškinami ir taikomi kartu kaip vienas bendras 2010 m. protokolo šalių sudarytas dokumentas;

(4) 2010 m. protokolo ir 1996 m. HNS konvencijos konsoliduotą redakciją parengė Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) sekretoriatas ir patvirtino TJO teisės komitetas 98-ajame posėdyje (toliau – 2010 m. HNS konvencija). 2010 m. HNS konvencija nėra pasirašyti ar ratifikuoti skirtas dokumentas. 2010 m. HNS konvencija įsigalios valstybėse narėse įsigaliojus 2010 m. protokolui;

(5) pagal Protokolo 20 straipsnio 8 dalį (2010 m. HNS konvencijos 45 straipsnio 8 dalį) valstybei pareiškus sutikimą būti saistomai 2010 m. Protokolo nustoja galioti anksčiau jos pareikštas sutikimas būti saistomai 1996 m. HNS konvencijos. Todėl valstybės, kurios yra 1996 m. HNS konvencijos susitariančiosios šalys, nustoja jomis būti nuo momento, kai pareiškia savo sutikimą būti saistomos 2010 m. protokolo pagal to protokolo 20 straipsnį, ypač jo 2, 3 ir 4 dalis;

(6) 2010 m. HNS konvencija, kaip ir ankstesnė konvencija, yra ypač svarbi Sąjungos ir jos valstybių narių interesams, nes ja siekiama gerinti aplinkos apsaugą ir nuo PKM taršos jūroje sukeltos žalos nukentėjusių asmenų apsaugą pagal tarptautines atsakomybės už jūrų taršą taisykles, vadovaujantis 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija;

(7) kad valstybės galėtų tapti 2010 m. protokolo ir atitinkamai 2010 m. HNS konvencijos susitariančiosiomis šalimis, jos kartu su sutikimo dokumentu TJO generaliniam sekretoriui pagal 2010 m. HNS konvencijos 20 straipsnio 4 dalį turi pateikti atitinkamus bendro įmokinio krovinio kiekio per praėjusius kalendorinius metus duomenis. Šiuo tikslu valstybės narės, prieš pareikšdamos sutikimą būti saistomos 2010 m. protokolo, privalo sukurti sistemą, skirtą pranešti apie įmokinį krovinį;

(8) 2010 m. HNS konvencijos 38, 39 ir 40 straipsniai daro poveikį Sąjungos antrinės teisės aktams dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012¹⁶ (nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis I“);

(9) todėl Sąjunga turi išimtinę kompetenciją 2010 m. HNS konvencijos 38, 39 ir 40 straipsnių atžvilgiu, kai ta Konvencija daromas poveikis Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 nustatytoms taisyklėms. Be to, 2010 m. HNS konvencijos IV skyriaus 37, 41 ir 42 straipsniai yra pagalbiniai, papildantys Konvencijos esmines taisykles, ir tai reiškia, kad jie nėra savarankiški ir negali būti atskirti nuo kitų Konvencijos nuostatų. Todėl išimtinė Sąjungos kompetencija taikoma visam Konvencijos IV skyriui;

(10) valstybių narių keitimasis informacija apie 2010 m. protokolo ratifikavimo ar prisijungimo prie jo procedūras ir geriausios praktikos pavyzdžiais gali padėti valstybėms narėms sukurti veikiančią pranešimo apie PKM įmokinį krovinį sistemą pagal 2010 m. HNS konvenciją;

(11) kaip ir 1996 m. HNS konvencijos atveju, nesant išlygos dėl regioninės ekonominės integracijos organizacijos, 2010 m. protokolo šalys gali būti tik suverenios valstybės. Todėl Sąjunga šiuo metu negali ratifikuoti 2010 m. protokolo arba prie jo prisijungti, ir atitinkamai prisijungti prie 2010 m. HNS konvencijos. Vis dėlto nuoširdaus bendradarbiavimo principu reikalaujama, kad valstybės narės ir Sąjunga pagal Sutartis siektų Sąjungos tikslų, susijusių su aplinkos apsauga ir bendradarbiavimu civilinės teisenos srityje. Šiuo atveju valstybės narės įpareigojamos siekti ir dėti visas pastangas, kad Sąjunga prisijungtų prie šios Konvencijos;

(12) visoms valstybėms narėms per nustatytą laiką ratifikavus 2010 m. protokolą turėtų būti užtikrintos vienodos sąlygos visiems subjektams, kuriems taikoma 2010 m. HNS konvencija, ir išvengta konkurencinio pranašumo dėl prisijungimo prie jos atidėjimo;

(13) todėl valstybėms narėms turėtų būti leista ratifikuoti 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungti, kiek tai susiję su teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose aspektais. Dėl Konvencijos nuostatų, patenkančių į Sąjungai suteiktos kompetencijos sritį, išskyrus kiek tai susiję su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, bus pateiktas atskiras sprendimas, priimamas kartu su šiuo sprendimu¹⁷;

(14) ratifikuodamos 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungdamos valstybės narės turėtų pateikti pareiškimą dėl teismo sprendimų, kuriems taikoma 2010 m. HNS konvencija, pripažinimo ir vykdymo;

(15) Jungtinė Karalystė ir Airija yra saistomos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ir todėl visapusiškai dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą;

(16) pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos¹⁸ 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Valstybėms narėms leidžiama Sąjungos vardu ratifikuoti 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungti, kiek tai susiję su teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose aspektais, laikantis sąlygų, nustatytų šio sprendimo 2, 3 ir 4 straipsniuose.

2 straipsnis

1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad nedelsiant ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos būtų deponuoti 2010 m. protokolo ratifikavimo ar prisijungimo prie jo dokumentai.

2. Per vienus metus nuo šio sprendimo įsigaliojimo valstybės narės informuoja Tarybą ir Komisiją apie numatomą savo ratifikavimo arba prisijungimo procedūrų užbaigimo datą.

3. Valstybės narės siekia keistis informacija apie savo ratifikavimo ar prisijungimo procedūrų eigą, visų pirma sukurdamos sistemą, skirtą pranešti apie įmokinį krovinį pagal 2010 m. protokolą.

3 straipsnis

Ratifikuodamos 2010 m. protokolą arba prie jo prisijungdamos valstybės narės deponuoja pareiškimą, pateikiamą šio sprendimo priede.

4 straipsnis

Šis sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

5 straipsnis

Šis sprendimas pagal Sutartis skirtas valstybėms narėms.

Xxxxxxx Xxxxxxxxxx

Tarybos vardu

Pirmininkas

1TJO teisės komiteto 100-asis posėdis, LEG 100/14, „Teisės komiteto pranešimas dėl šimtojo posėdžio darbo“, p. 5–6; LEG 100/3, pateikta Kanados dėl „HNS 2010 m. protokolo įgyvendinimo priežiūros“, 2 priedas „Pranešimo apie PKM įmokinį krovinį teikimo gairės“.

2OL L 143, 2004 4 30, p. 56 .

3OL L 351, 2012 12 20, p. 1 .

42002 m. lapkričio 18 d. Tarybos sprendimas 2002/971/EB, leidžiantis valstybėms narėms Bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. Tarptautinę konvenciją dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (HNS konvencija) arba prie jos prisijungti, OL L 337, 2002 12 13, p. 55.

5OL L 164, 2008 6 25, p. 19.

6Tarybos direktyva 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos, OL L 103, 1979 4 25, p. 1.

7Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, OL L 206, 1992 7 22, p. 7.

8xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxxxxx/xxxxxx/xxxxxx0000/xxxxxx/xxxx/xxxxxx_xxxxxxxxxx.xxx.

9OL C 51E, 2002 2 26, p. 370.

10OL L 12, 2001 1 16, p. 1.

11OL C 326, 2002 10 26, p. 299.

12OL L 339, 2007 12 27, p. 3.

13Žr. naujo 2014 m. birželio 11 d. ETT sprendimo byloje C-377/12 34 punktą.

14OL C 326, 2012 10 26, p. 47.

152002 m. lapkričio 18 d. Tarybos sprendimas 2002/971/EB, leidžiantis valstybėms narėms Bendrijos interesų labui ratifikuoti 1996 m. Tarptautinę konvenciją dėl atsakomybės ir kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu jūra (HNS konvencija) arba prie jos prisijungti (OL L 337, 2002 12 13, p. 55).

16Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija), (OL L 351, 2012 12 20, p. 1).

17OL L

18Protokolas Nr. 22 dėl Danijos pozicijos (OL C 326, 2012 10 26, p. 299).

LT LT