PRIEVOLIŲ TEISĖ II
PRIEVOLIŲ TEISĖ II
(Xxxxxxxx Xxxxxxx)
Tema: Pasaugos sutartis. Paskolos ir kreditavimo sutartys. Jungtinės veiklos sutartis
Pagrindiniai klausimai:
I. Paskolos ir kreditavimo sutarčių bendra charakteristika:
1. Samprata, apibūdinimas pagal rūšis ir teisinis reguliavimas
i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
1. Ypač atskyrimas nuo kitų sutarčių rūšių, taip pat paskolos ir kreditavimo sutarčių skirtumai.
ii. Apibūdinimas pagal rūšis.
iii. Teisinis reguliavimas
b. Sutarties šalių apibūdinimas
c. Esminės ir kitos sąlygos:
i. Dalykas;
d. Sutarties forma.
2. Sutarties šalių pagrindinės ir šalutinės pareigos bei teisės:
3. Teisių gynimo būdai.
II. Pasaugos sutarties bendra charakteristika:
1. Samprata, apibūdinimas pagal rūšis ir teisinis reguliavimas
ii. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
1. Ypač atskyrimas nuo kitų sutarčių rūšių (nuoma, paslaugų, paskola)
iii. Apibūdinimas pagal rūšis.
iv. Teisinis reguliavimas
b. Sutarties šalių apibūdinimas
c. Esminės ir kitos sąlygos:
i. Dalykas;
d. Sutarties forma.
4. Sutarties šalių pagrindinės ir šalutinės pareigos bei teisės:
a. Pasaugos davėjo ir saugotojo pagrindinės pareigos:
5. Teisių gynimo būdai (ypač saugotojo civilinės atsakomybės klausimai)
6. Atskirų pasaugos sutarčių ypatumai (savarankiškai, į egzamino apimtį nepatenka):
a. Sandėliavimo sutartis (kiek susiję su sandėliavimo liudijimo ir įkeitimo liudijimo reikšme);
b. Sekvestracija
c. Pasauga rūbinėse, viešbučiuose.
III.
1. Jungtinės veiklos sutarties bendra charakteristika
a. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
i. Ypač ypatumai, lyginant su kitomis dvišalėmis sinalagmatinėmis sutartimis
ii. Apibūdinimas pagal rūšis.
iii. Teisinis reguliavimas
b. Esminės ir kitos sąlygos:
i. Dalykas;
ii. Įnašai (esminė ar neesminė sąlyga?)
c. Sutarties forma.
2. Pareiga daryti įnašus.
3. Bendroji dalinė nuosavybė ir bendrai naudojamas turtas.
4. Bendrų reikalų tvarkymas (CK 4.75 str., 6.971 str. 4 d., 6.972 str. 5 d.)
5. Dalyvavimas paskirstant pelną ir nuostolius, išlaidas.
6. Partnerių atsakomybė.
7. Nevieša partnerystė.
8. Sutarties pabaigos ypatumai.
Literatūra:
Xxxxxxxx Xxxxxxx. Pasaugos sutartis (paskaitos skaidės) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx). Xxxxxxxx Xxxxxxx. Jungtinės veiklos sutartis (paskaitos skaidės) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx).
Xxxx Xxxxxxxxxxx. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties teisinė kilmė ir samprata. Teisė. 2010, nr. 75, 81-92
Xxxx Xxxxxxxxxxx. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis ir uždarosios akcinės bendrovės steigimo sutartis – lyginamieji aspektai ir teisinis kvalifikavimas. Teisė. 2011, nr. 80, p. 53-68.
Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 507-515; 577-585).
Aktualios teismų praktikos pozicijos Jungtinės veiklos sutartis
(a) Kvalifikuojantys požymiai
„<...> Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas <...>“ (žr. LAT CBS nutartys: 2003-06-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-749/2003; 2008-03-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-181/2008; 2009-10-06 nutartis c.b. Nr. 3K-3-392/2009;
2010-05-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-242; 2013-09-17 nutartis c. b. 3K-3-435/2013);
„<...> Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai)
<...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2013-09-17 nutarties c. b. 3K-3-435/2013);
(b) Partnerio teisės į jungtinės veiklos partnerio įnašą ir į jungtinės veiklos metu sukurtą rezultatą
„<...> Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 str. 1 d.). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 str. 1 d.). Taigi partnerių įnašų proporcijos, įnešto turto nuosavybė, pelno paskirstymas reglamentuojamas įstatymu, jei šalys nesusitaria kitaip. Šios teisės normos nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės.
Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktu šalys susitarė, kad kiekvienos šalies įsipareigojimams vykdyti skirtas turtas, lėšos, žinios, patirtis yra tos šalies nuosavybė ir netampa bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe. Xxxxx taip pat susitarė, kaip bus dalijamas iš bendros veiklos gautas pelnas (Sutarties 4.3 punktas). Remiantis šiomis nuostatomis ir šalių sudarytos sutarties turiniu, akivaizdu, kad šalys aiškiai susitarė, kad tai, ką jos įneša į bendrą jungtinę veiklą, netampa bendrąja daline nuosavybe. Nors sutartyje nėra nuostatų, kurios tiesiogiai aptartų jungtinės veiklos rezultate sukurto turto nuosavybės klausimus, tačiau neatitiktų sisteminio sutarties aiškinimo principo aiškinimas, pagal kurį atsakovo įneštas turtas (lėšos), nors ir yra asmeninė nuosavybė, tačiau, jas transformavus į jungtinės veiklos rezultatą (nekilnojamojo turto (inžinerinių tinklų, gyvenamųjų namų) sukūrimą), šis rezultatas jau būtų laikomas bendrąja daline nuosavybe. Iš Jungtinės veiklos sutarties sąlygų visumos matyti, kad sutarties sudarymo tikslas – sukurti patrauklesnį ir vertingesnį pardavimo objektą, jį parduoti, o dalijamas tarp partnerių ne jų įneštas į objektą nekilnojamasis turtas, lėšos ar jungtinės veiklos rezultate sukurtas turtas, bet iš bendros veiklos gautas pelnas <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2013-09-17 nutarties c. b. 3K-3-435/2013)
Pasaugos sutartis
Papildomos tezės greta Pasaugos sutarties skaidrių Samprata (ypatumai)
Pasaugos sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (pasaugos davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 str. 1 d.).
Pagal bendrą taisyklę, pasaugos sutartis yra realinė. Tačiau, kai saugotojas yra juridinis asmuo arba fizinis asmuo verslininkas, kurio viena iš veiklos sričių yra saugojimas (profesionalus saugotojas), tai pasaugos sutartis gali būti konsensualinė. Tai plaukia iš CK 6.830 str. 3 d., numatančios minėtu atveju, kad sutartis ar juridinio asmens steigimo dokumentai gali numatyti saugotojo pareigą priimti iš davėjo daiktą sutartyje numatytu terminu. Taigi, tokiu atveju, pasaugos sutartis bus laikoma sudaryta nuo susitarimo, o daikto perdavimas saugoti bus jau sutarties vykdymas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir saugotojui įsipareigojus priimti daiktą saugoti, jis neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam saugoti (CK 6.833 str. 1 d.). Vadinasi, davėjas negali būti įpareigojimas vykdyti pareigą natūra. Toks teisių gynimo būdas negalimas (CK 6.833 str. 1 d. sistemiškai su CK 6.213 str. 2 d. 1 p.). Tačiau, jeigu saugotojas dėl pasiruošimo saugojimui patiria nuostolius, tai davėjas turi juos atlyginti, nebent sutartis numato kitaip, arba, jeigu davėjas apie atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša saugotojui per protingą terminą nuo sutarties sudarymo (CK 6.833 str. 1 d. 2-3 sak.).
Saugotojas taip pat turi teisę atsisakyti saugoti daiktą, jeigu jis jam nebuvo perduotas per sutartyje nustatytą terminą (CK 6.833 str. 2 d.).
Reikia turėti omeny, kad daiktų išsaugojimas gali būti būdingas ir kitoms sutartimis – pirkimo-pardavimo, nuomos, vežimo, panaudos, komiso, pavedimo ir pan.). Tačiau kitų sutarčių atvejais pareiga saugoti daiktą visais atvejais yra tik papildoma atitinkamos šalies pareiga, skirta tam, kad būtų galima įgyvendinti tam tikrą atitinkamos šalies pagrindinę pagal tam tikrą sutartį pareigą. Štai, pvz., pirkimo-pardavimo sutarties atveju pardavėjas gali įsipareigoti iki perdavimo saugoti daiktą, tačiau tai svarbu tam, kad būtų įmanoma jam įvykdyti pagrindinę pagal sutartį pareigą – perduoti daiktą ir nuosavybės teisę pirkėjui. Arba, nuomos atveju, nuomininkas įsipareigoja grąžinti daiktą pasibaigus nuomos terminui (tai viena iš pagrindinių nuomininko pareigų), todėl jis papildomai įsipareigoja ir išsaugoti daiktą, nes, priešingu atveju, jis negalės įvykdyti minėtosios pagrindinės pareigos. Tuo tarpu, pasaugos sutartimi atsirandanti saugojimo pareiga yra pagrindinė ir sudaranti šios sutarties tikslą, atitinkanti esminį davėjo interesą. Pabrėžtina, kad jeigu daikto saugojimas yra papildoma pareiga, atsirandanti kitų sutarčių pagrindu, o ne pasaugos, tai tokios papildomos pareigos vykdymui netaikomos pasaugos sutartį reglamentuojančios CK normos, o taikomos sutarties normos, iš kurios kilo papildoma daikto saugojimo pareiga (tai gali būti, minėta, pirkimo-pardavimo, nuomos ar pan.).
Kvalifikuojančių požymių paaiškinimas
Kvalifikuojantys pasaugos, kaip ypatingų paslaugų, sutartį požymiai:
A. Saugotini daiktai
Saugotini daiktai yra tik kilnojamieji daiktai (CK 6.830 str. 1 d.), išskyrus sekvestraciją (CK 6.863 str. 2 d.).
Tokį pasaugos sutartį kvalifikuojantį požymį rodo ir civilinės teisės istorija, ir kitų valstybių pavyzdžiai. Senovės Romoje buvo irgi laikoma, kad pasaugos sutarties objektu yra tik kilnojamieji daiktai (ir tik sekvestracijos atveju, kaip ir šiandien, objektu galėjo būti ir nekilnojamieji daiktai). Kad pasaugos sutarties objektu yra kilnojamieji daiktai numatyta ir kitų valstybių civiliniuose kodeksuose (pvz., Prancūzijos CK, Vokietijos CK, Nyderlandų CK, Kanados Kvebeko provincijos CK). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir ankstesnė Lietuvos civilinės teisės doktrina pripažino, jog pagal pasaugos sutartį saugojimui perduodami tik kilnojamieji daiktai.
B. Saugotinas pagal pasaugos sutartį daiktas turi būti perduotas saugotojo faktiniam valdymui arba turi būti sudaromos sąlygos saugotojui įgyvendinti saugomo daikto kontrolę. Taigi, perdavimas faktiniam valdymui nėra savaime būtinas. Paprastai saugomas daiktas perduodamas saugotojo faktiniam valdymui, bet tai savaime nėra būtina.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasauga apima ir patalpų suteikimą daiktui saugoti, - todėl nekilnojamųjų daiktų saugojimas nėra pasauga, kadangi tokiu atveju saugotojas nesuteikia patalpų kito asmens daikto saugojimui. Nekilnojamųjų daiktų saugojimui taikomos bendros atlygintinių paslaugų sutartį reguliuojančios CK normos.
Istorinė pasaugos sutarties instituto analizė rodo, kad daikto perdavimas saugotojui valdyti, buvo vienas iš esminių pasaugos sutarties požymių. Antai, Romos civilinė teisė žinojo specialiai sukonstruotą daiktinę teisę – detentio, kuri buvo būdinga pasaugos atveju, ir kuri skyrėsi nuo tradicinio valdymo – possessio – tuo, kad pasaugos atveju, esant detentio, daiktas buvo valdomas dėl kito asmens (kito asmens naudai), o esant possessio
– daiktas valdomas paties valdytojo naudai ir interesais.
Šis požymis lėmė ir tai, kad ilgą laiką pasaugos sutartis buvo laikoma tik realine sutartimi (ir tik vėliau buvo pripažinta, kad atskirais atvejais ji gali būti ir konsensualinė). Be to, būtina paminėti tai, kad šis požymis būdingas pasaugai neatsitiktinai. Pasaugos sutarties ypatumai, o ypač saugotojo atsakomybės reglamentavimas suponuoja, kad saugotinas daiktas būtinai turi būti perduotas saugotojui taip, kad šis galėtų fiziškai turėti saugomą daiktą, ir tik tuomet, kai kilnojamasis daiktas perduotas saugotojo dispozicijon, saugotojas gali užtikrinti perduoto daikto saugumą ta apimtimi, kaip numato pasaugos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, bei prisiimti įsipareigojimai pagal pasaugos sutartį. Kitaip tariant, pasaugos atveju būtina sąlyga yra kilnojamojo daikto perdavimas saugotojo dispozicijon, dažniausiai į saugotojo nurodytą vietą, kurioje saugotojas gali užtikrinti visišką daikto saugumą.
Dėl šio požymio taip pat svarbu atskirti pasaugos sutartį nuo nuomos sutarties.
Pažymėtina, kad bendriausia prasme pasaugos sutartis nuo nuomos sutartis skiriasi tuo, kad pasaugos sutarties atveju yra daiktą perduodančiojo saugoti (davėjo) pagrindinis interesas, kad daiktas būtų saugomas, ir dėl to, saugojimo pareiga yra pagrindinė pagal šią sutartį, ir ją vykdo saugotojas. Nuomos sutarties atveju, pagrindinis interesas ir charakteringos pareigos vykdymas pasiskirsto kitose šalių pusėse, lyginant su pasauga. Nuomos atveju pagrindinis yra nuomininko interesas – daiktą naudoti ir valdyti. Dėl to charakteringa nuomos sutarčiai pareiga yra nuomotojo – perduoti daiktą nuomininkui naudoti ir valdyti, kad šis patenkintų sutarčiai būdingą pagrindinį interesą. Nuomos atveju daikto išsaugojimas yra tik papildoma pareiga, skirta pagrindinėms šalių pareigoms vykdyti. Paminėtina, kad atlyginimo pareigos mokėjimas irgi skirtingai vykdomas: pasaugos sutarties atveju atlyginimą moka pats davėjas (nes jo pagrindinis interesas pagal sutartį), o nuomos atveju – nuomininkas (atitinkamai dėl to, kad šios sutarties atveju, minėta, jo pagrindinis interesas).
Tiesa, yra tam tikri ribiniai aptariamų sutarčių atribojimo atvejai. Pagrindinis papildomas kriterijus, sąlygojantis sutarties kvalifikavimą turėtų būti esminio įsipareigojimo buvimas (aiškinantis pagal sutarties turinį ir sudarymo aplinkybes) – ar yra saugojimo pareiga esminė ir ar saugotojas įgyvendina tos teritorijos (patalpos), kurioje daiktas yra, kontrolę, priežiūrą. Kitaip tariant, turi būti aiškinamasi, ar patalas suteikiantysis, pirmiausiai, įsipareigoja saugoti daiktą, o patalpos yra tik priemonė vykdyti saugojimo pareigą, ar patalpa daikto turėtojui suteikiama tik to daikto patalpinimui be įsipareigojimo daiktą saugoti. Pirmuoju atveju aplinkybės bylotų pasaugos naudai, o antruoju – nuomos sutarties naudai. Pvz., saugojimas daiktų (tarkim, automobilių) saugojimo aikštelėse,
- gali būti diskutuotina, ar tai aikštelės nuoma ar automobilio pasauga, kadangi automobilis paprastai neperduodamas saugotojo faktiniam valdymui. Pasauga būtų tuo atveju, kai iš aplinkybių ir/ar sutarties sąlygų būtų galima nustatyti, kad daiktą priimantis subjektas įgyvendina patalpos (teritorijos) priežiūrą, kontrolę, stebėjimą ir pan. (tarkim, įrengti stebėjimo prietaisai, yra darbuotojai, kurie saugo ir kontroliuoja patekimą į tą teritoriją ir kt.). Kitas pavyzdys būtų su banko seifu: paprastai, tai būti nuoma, kadangi bankas paprastai neprisiima saugojimo pareigos kaip pagrindinio įsipareigojimo, o tik užtikrina kliento patekimą į patalpas, kuriose seifas yra. Tačiau bankas nekontroliuoja paties seifo naudojimo ir neturi jame esančių daiktų faktinio valdymo. Tiesa, jeigu būtų nustatyta kitokie įsipareigojimai ar aplinkybės, tokia sutartis galėtų būti kvalifikuojama ir pasaugos sutartimi.
Aptariamas požymis yra svarbus ir kitu aspektu, t. y. atribojant pasaugos sutartį nuo apsaugos paslaugų sutarties. Būtina akcentuoti tai, kad civilinės teisės doktrinoje yra skiriama ne tik pasaugos sutartis, kaip paslaugų sutarties rūšis, bet ir kita paslaugų sutarties rūšis- apsaugos paslaugų sutartis, priklausomai nuo to, saugomas daiktas perduodamas saugotojui valdymui ar ne, o taip pat nuo to, kokio pobūdžio daiktai yra sutarties dalyku. Jeigu daiktas laikinai perduodamas saugotojui, t.y. jeigu daiktas perduodamas saugotojui valdyti, o savininko valdymo teisės laikinai apribojamos, tai jau būtų pasaugos sutartį individualizuojantis požymis. Tačiau, jei saugomas daiktas visą laiką yra valdomas savininko ar kito teisėto valdytojo (naudotojo) (t. y. saugotojui nesuteikiami kokie nors daiktinio teisinio pobūdžio įgalinimai), o daikto saugumui užtikrinti savininkas pasitelkia, tarkim, specialias paslaugas teikiančią organizaciją – tai apsaugos paslaugų sutartiniai santykiai Be abejo, galima išskirti ir daugiau minimas paslaugų sutarties rūšis skiriančių bruožų (skirtumų). Sudarant apsaugos paslaugų sutartį, nėra daikto priėmimo. Tuo tarpu, pasaugos sutarties atveju būtinai turi būti perduodamo saugoti daikto priėmimas, daikto apžiūrėjimas ir pan. Civilinės teisės doktrinoje, kaip skirtumas, kuriuo remiantis atskiriamos šios minimos sutartys, nurodomas dar ir tikslas, kuris būdingas, sudarant apsaugos paslaugų sutartį – apsauga siekiama atlikti techninio pobūdžio funkcijas, būtinas tam, kad išsaugoti turtą nuo fizinio sunaikinimo ar sugadinimo pavojaus dėl kokių nors stichinių nelaimių ar neteisėtų asmenų veiksmų. Pasaugos sutarties gi atveju tikslas yra tai, kad siekiama perduoti daiktus saugotojui, kad šis juos turėtų savo teritorijoje, patalpose, ir todėl visa, kas susiję su daikto išsaugojimu, visų su tuo susijusių pareigų atlikimu, saugumo priemonių užtikrinimu, tenka tik saugotojui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar ankstesnėje ir Lietuvos civilinės teisės doktrinoje buvo pasisakoma, kad nuo pasaugos sutarties reikia skirti nuo apsaugos sutarčių, sudaromų dėl įvairių objektų apsaugos. Bet jau minėtų šių sutarčių skirtumų, buvo minimas kaip skirtumas ir tai, kad pagal pasaugos sutartį saugotojui tenka didesnė atsakomybė (žr. Tarybinė civilinė teisė. 2 dalis. – Vilnius: Mintis, 1987, p. 197).
LR CK XXXV skyriaus nuostatos reglamentuoja atlygintinių paslaugų teikimą. LR CK 6.716 straipsnio nuostatos numato, kad paslaugų sutartimi viena šalis įsipareigoja pagal kitos šalies užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Apsaugos paslaugų teikimo atveju paslaugų teikėjas įsipareigoja, naudodamasis turimomis priemonėmis, užtikrinti klientui priklausančių, paslaugos teikėjui neperduodamų vertybių - nekilnojamojo bei kilnojamojo daikto, asmens bei asmenų grupės ir pan. – saugumą. Tuo tarpu pasaugos paslaugų teikimo atveju, kaip jau buvo minėta aukščiau, viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą. Taigi tiek apsaugos paslaugų teikimas, tiek pasaugos paslaugų teikimas yra atlygintinių paslaugų teikimas. Visgi įstatymų leidėjo valia šių nors ir panašaus pobūdžio paslaugų teikimas reglamentuojamas skirtingomis teisės normomis. Jeigu apsaugos paslaugų teikimui taikomos LR CK XXXV skyriaus nuostatos, tai LR CK 6.716 straipsnio 3 dalis numato, kad pasaugos teisiniams santykiams taikomos specialios normos, įtvirtintos LR CK XLII skyriuje.
Paskolos sutartis ir kreditavimo sutartis Papildomos tezės greta Pasaugos sutarties skaidrių Samprata (ypatumai)
Kreditavimo sutarties esminiai bruožai
Remiantis CK, kreditavimo sutartį kvalifikuojantys, o kartu ir skiriantys ją nuo paskolos sutarties, požymiai yra tokie:
1) Kreditavimo sutarties konsensualinis pobūdis – tai vienas iš pagrindinių šios sutarties bruožų, lemiantis sutarties šalių teisių ir pareigų ypatumus. Esmė ta, kad kreditavimo sutartis laikoma sudaryta
nuo šalių susitarimo, išreikšto paprasta rašytine forma, momento. Todėl nuo šio momento, atsižvelgiant į atidedamąsias sąlygas, atsiranda šalių teisės ir pareigos. Paskolos sutartis yra realinė (CK 6.870 str. 2 d.), todėl, kaip ir numatyta CK 6.875 straipsnio 3 dalyje, paskolos sutartis bus laikoma nesudaryta, jeigu įrodoma, kad pinigai ar rūšies požymiais apibūdinti daiktai nebuvo paskolos gavėjui perduoti;
2) Kreditavimo sutarties dalykas yra tik pinigai, o paskolos sutarties dalyku gali būti ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai (CK 6.870 str. 1 d., 6.881 str. 1 d.). Kreditavimas prekėmis (CK 6.885 str.) laikytinas sui generis teisine konstrukcija, todėl šios normos buvimas Civiliniame kodekse neturi įtakos taisyklei, kad kreditavimo sutarties dalyku gali būti tik pinigai;
3) Skiriasi asmenys, galintys būti paskolos davėju ir kredito davėju. Kredito davėju (kreditoriumi) pagal kreditavimo sutartį yra tik bankas ar kita kredito įstaiga (t.y. kredito unija);
4) Skiriasi paskolos ir kreditavimo sutarčių formų reikalavimai. Nesilaikius rašytinės formos reikalavimo, kreditavimo sutartis negalioja (CK 6.882 str.);
5) Kreditavimo sutartis visuomet atlygintinė.
Pagal vyraujančią tarptautinę praktiką, kuri remiasi bendrąja teise (pirmiausia Anglijos teisės tradicija), skolininkas neturi teisės priverstinai įpareigoti kreditorių suteikti kreditą, t.y. kredito gavėjas negali reikalauti kreditavimo sutarties įvykdymo natūra, o vienintelis skolininko teisių gynimo būdas, kreditoriui nepagrįstai atsisakius vykdyti kreditavimo sutartį ir suteikti kreditą, yra nuostolių atlyginimas ir (arba) netesybų sumokėjimas. Pagal Lietuvos teisę yra kitaip, nes kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą tol, kol neįvyksta atidedamosios sąlygos (jei jos numatytos kreditavimo sutartyje, laikantis CK 6.30-6.32 str. ir CK 1.66-1.68 str. reikalavimų), arba jei tokia teisė kyla iš specialios normos, numatytos CK 6.883 str. (atsisakymas suteikti kreditą), kurios taikymas susietas su akivaizdžiomis aplinkybėmis, kad kreditas nebus laiku grąžintas. Kitais atvejais veiks bendra taisyklė, numatyta CK 6.213 str. 1d., pagal kurią visada galima reikalauti piniginės prievolės vykdymo natūra. Todėl pagal Lietuvos teisę banko įsipareigojimas suteikti kreditą gali būti įgyvendintas priverstinai, t.y. reiškiant reikalavimą įvykdyti piniginę prievolę natūra, kai įvyksta sutarties atidedamosios sąlygos.
Sąskaitos kreditavimo sutarties esminiai bruožai
Remiantis Lietuvos teise, tarptautine praktika ir teisės doktrina, išskiriami tokie sąskaitos kreditavimo sutarties skiriamieji požymiai:
1) Sąskaitos kreditavimo sutarties tikslas – patenkinti banko kliento (skolininko) apyvartinių lėšų poreikį ir išspręsti trumpalaikes likvidumo problemas. Suteikiamu kreditu klientas naudojasi maksimaliai laisvai, t.y. nenustatoma lėšų panaudojimo tikslinė paskirtis. Pažymėtina tai, kad šiuolaikinėje bankininkystėje esminių skirtumų tarp sąskaitos kreditavimo ir kreditavimo sutarčių tikslų iš esmės neliko. Tačiau dėl kitų sąskaitos kreditavimo sutarties ypatumų ši sutartis laikoma savarankišku finansiniu produktu. Be to, kaip išsamiau atskleista 2 šios studijos skyriuje, pagal Lietuvos Respublikos teisę sąskaitos kreditavimo sutartis laikoma mišria sutartimi, kuriai taikomos teisės normos, reglamentuojančios bako sąskaitos sutartis (CK 6.913 str., CK 6.918 str.) ir kreditavimo sutartis (CK 6.881 str.);
2) Pagal sąskaitos kreditavimo sutartį banko klientui kreditas suteikiamas palyginus trumpam laikotarpiui. Kreditas (ar jo dalis) turi būti gražinamas periodiškai, dažniausiai kiekvieną mėnesį;
3) Sutartimi yra nustatoma maksimali kliento sąskaitos perviršio (pereikvojimas) (kredito) suma – kredito limitas – ir šiuo perviršiu klientas gali pasinaudoti bet kada per visą sutartyje nustatytą laikotarpį;
4) Klientas neturi pareigos išnaudoti visą kredito limitą (CK 6.883 str. 2 d.), tačiau šios sutarties išskirtinumas lemia tai, kad bankas gali taikyti papildomą mokestį tuo atveju, jei klientas nepasinaudoja jam suteiktu kreditu (sąskaitos perviršiu);
5) Už naudojimąsi kreditu bankui mokamos palūkanos, kurių dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma sutartimi ir paprastai palūkanos yra mažesnės nei pagal paskolos sutartį (palūkanų, nustatomų už suteiktą sąskaitos perviršį, dydis nėra lemiamas požymis atskiriant šią sutartį nuo kitų finansinių produktų, nes bankui suteikiama pakankamai plati diskrecija kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti tam tikrą palūkanų normą nepriklausomai nuo teikiamų finansinių paslaugų pobūdžio, tačiau suteikiamas kredito perviršis dažnai būna mažesnis už vidutines paskolas analogiškame verslo sektoriuje ir panašaus kreditingumo įmonėms, o tai lemia mažesnę riziką, ir, tuo pačiu, mažesnę palūkanų normą);
6) Jei numatyta sutartyje, bankas turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti padengti sąskaitos perviršį;
7) Naudojami specialūs skolininko prievolių užtikrinimo būdai – pirmiausia, banko sąskaitoje esančių lėšų įkeitimas1.
1 E P Xxxxxxxx, E Xxxxxxxx, R J A Hooley, Modern Banking Law, 3rd ed. Oxford University Press, 2002, p. 636.
Visų pirma, pažymėtina tai, kad tiek kreditavimo, tiek ir sąskaitos kreditavimo sutartims taikomos mutatis mutandis
taikomos CK normos, skirtos bendrosioms paskolos nuostatoms reguliuoti (CK 6.870 – 6.877 str.).
CK normos nenumato išsamių specialių taisyklių, skirtų kreditavimo bei sąskaitos kreditavimo sutartims.
Specialiai kreditavimo sutarčiai numatytos normos yra CK XLIII skyriaus („Paskola“) antrajame skirsnyje: kreditavimo sutarties sampratą bei esmingiausius požymius reglamentuoja CK 6.881-6.883 straipsniai. Pagal CK 6.881 str. 1 d., kreditavimo sutartimi bankas arba kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje numatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.
CK XLVI skyriuje („Banko sąskaita“) yra numatyta vos keletas nuostatų, skirtų sąskaitos kreditavimo sutarčiai. Šio skyriaus 6.918 str. 1 dalyje pateikiama įstatyminė sąskaitos kreditavimo samprata: jeigu bankas pagal banko sąskaitos sutartį išmoka pinigus iš kliento sąskaitos neatsižvelgdamas į tai, ar joje yra pinigų (sąskaitos kreditavimas), tai pripažįstama, kad bankas suteikia klientui atitinkamos sumos kreditą nuo pinigų išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad sąskaitos kreditavimo normos įstatymų leidėjo priskirtos banko sąskaitos sutartims, privalu laikytis šioms sutartims nustatytų imperatyvių reikalavimų. Kaip viena iš tokių imperatyvių nuostatų paminėtina CK 6.921 straipsnio 2 dalyje numatyta banko pareiga visais atvejais informuoti klientą apie atliktą banko ir kliento tarpusavio piniginių reikalavimų, susijusių su sąskaitos kreditavimu, įskaitymą.
CK 6.918 str. antroji dalis nustato, kad banko ir kliento santykiams, susijusiems su sąskaitos kreditavimu, mutatis mutandis taikomos paskolos sutartis reglamentuojančios normos (CK XLIII skyrius), jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. Taigi iš esmės reguliavimas yra dispozityvus. Pažymėtina, kad tiek kreditavimo, tiek banko sąskaitos sutartys Lietuvos teisėje yra pripažįstamos konsensualinėmis, t.y. sudarytomis nuo susitarimo momento, o ne nuo lėšų perdavimo momento, kaip yra bendrosios teisės teisinėje sistemoje, todėl, kaip minėta, sąskaitos kreditavimo sutartis pagal Lietuvos teisę taip pat laikoma konsensualine.
Kreditavimo sutarties atveju, reikia remtis dispozityvia CK 6.883 str. 2 d. taisykle, pagal kurią skolininkas turi teisę visiškai arba iš dalies atsisakyti paimti kreditą, pranešdamas apie tai kreditoriui iki sutartyje nustatyto kredito suteikimo termino, tačiau kreditavimo sutartimi tokia skolininko teisė gali būti atimta. Iš esmės ši CK norma parodo, kad kreditavimo sutartis, kaip ir paskolos sutartis, pagal prigimtį ir esmę turėtų būti laikoma realine sutartimi. Tačiau bankas, be abejo, turi teisę pasinaudoti galiojančio Lietuvoje teisinio reguliavimo privalumais – konsensualiniu kreditavimo sutarties pobūdžiu, ir sutartyje numatyti, kad skolininkas privalo paimti visą kreditą.
Tiesa, tokiai standartinei kreditavimo sutarties sąlygai gali būti taikomos netikėtų (siurprizinių) teisinių sąlygų galiojimą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.186 str.).
Kitaip yra sąskaitos kreditavimo sutarties atveju, nes sąskaitos kreditavimo sutarties tikslas – patenkinti kliento apyvartinių lėšų poreikį ir išspręsti trumpalaikes likvidumo problemas, tačiau, jei klientui pakanka nuosavų lėšų einamiesiems mokėjimas, jis kreditu nesinaudoja. Todėl sąskaitos kreditavimo sutarties atveju skolininkas visada turi teisę atsisakyti paimti kreditą ar jo dalį (t.y. atsisakyti išnaudoti visą kredito limitą). Sutartyje neturėtų būti numatyta kitaip (CK 6.918 str. 2 d.), o jei bankas numatytų standartinę sąlygą, kuria klientas įsipareigoja paimti visą kreditą, tikėtina, kad ji būtų laikoma siurprizine.
Šis sąskaitos kreditavimo sutarties ypatumas lemia, kad sutarties galiojimo metu kredito gavėjui gali apskritai nekilti poreikio naudotis suteiktu kreditu, nors tam, kad kredito gavėjas bet kada galėtų pasinaudoti papildomomis piniginėmis lėšomis, bankas privalės rezervuoti sutartyje numatytą sumą ir negalės ja laisvai disponuoti. Be to, lėšų rezervavimas pagal sąskaitos kreditavimo sutartį įtakos banko kapitalo pakankamumo reikalavimus. Todėl bankas turi teisę reikalauti atlyginimo ne tik už suteiktą kreditą, bet ir už lėšų rezervavimą. Taigi skolininkui sąskaitos kreditavimo sutartimi turėtų būti nustatoma pareiga ne tik grąžinti panaudotą kreditą (perviršį), mokėti palūkanas už panaudotą kreditą, bet ir sumokėti mokestį už lėšų rezervavimą. Atsižvelgiant į tai, kad skiriasi banko rizika (rezervavimo mokestis mokamas už lėšas, kurios dar nesuteiktos skolininkui), sąžiningas lėšų rezervavimo mokestis turėtų būti mažesnis už sutartyje numatytą kredito palūkanų normą.
Kyla principinis klausimas, ar, atsižvelgiant į konsensualinį šių sutarčių pobūdį, kredito gavėjas turi teisę priverstinai įgyvendinti savo teisę į kredito suteikimą. Lietuvos Civilinio Kodekso 1.138 str. kaip vieną iš pažeistų teisių gynimo būdų numato įpareigojimą įvykdyti pareigą natūra, o CK 6.213 str. 1 d. numato, kad jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Ši norma laikoma imperatyvia. Taigi pagal Lietuvos teisę, skirtingai nuo tarptautinės praktikos, kredito gavėjas gali priverstinai įgyvendintini reikalavimo teisę į kreditą. Antai Anglijoje, kurios teisė dažniausiai taikoma tarptautiniams finansavimo sandoriams, negalima reikalauti įvykdyti kreditavimo sutartį natūra, nes laikoma, kad būtent nuostolių atlyginimas vietoj sutarties įvykdymo natūra yra priemonė, leidžianti pasiekti balansą tarp banko rizikos patirti didelius nuostolius dėl skolininko nemokumo ir kredito gavėjo interesų užsitikrinti stabilų finansavimą. Juo labiau, kad kredito gavėjas dažniausiai gali gauti finansavimą (nors ir brangesnį) iš kito šaltinio, o nustačius, kad bankas neteisėtai atsisakė išduoti kreditą, bankas, išskyrus retus bankų nemokumo atvejus, visuomet galės atlyginti skirtumą tarp palūkanų normų.
Todėl bankas, siekdamas išvengti pareigos suteikti kreditą skolininkui, kurio kreditingumas po kreditavimo ar sąskaitos kreditavimo sutarties sudarymo sumažėjo, arba norėdamas įgyti teisę atsisakyti suteikti kreditą kitais pagrindais, Lietuvoje susiduria su rimta teisine problema.
Pirmiausia, nors speciali norma, numatyta CK 6.883 str. 1 d., suteikia bankui teisę atsisakyti suteikti kreditą kredito gavėjui, banko teisę atsisakyti suteikti kreditą kvalifikuoja reikalavimas, kad egzistuotų aplinkybės akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus laiku gražintas. Šis reikalavimas sukelia įrodinėjimo naštos paskirstymo problemas, nes bankui teks pareiga įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą. Be to, neaišku, kaip teismų praktika interpretuos „akivaizdžių“ aplinkybių sąlygą. Galiausiai, ši teisė bet kokiu atveju yra labai siaura turinio prasme, nes neapima jokių kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių bankui gali būti svarbu atsisakyti suteikti arba laikinai nesuteikti kredito ar jo dalies.
Antra, bankas turėtų pasitelkti atidedamųjų sąlygų institutą (angl. conditions precedent ir conditions subsequent), numatytą CK 1.66 ir 6.30 straipsniuose. Atidedamųjų sąlygų institutas bankui yra labai svarbus, nes tiek kreditavimo, tiek sąskaitos kreditavimo sutartyse turėtų būti numatyta, kad banko pareiga suteikti kreditą susijusi su papildomų sąlygų, užtikrinančių banko teisėtus interesus, buvimu. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį, kad CK 1.68 str. 4 d. ir CK 6.30 str. 5 d. numato atidedamosios sąlygos, kuri išimtinai priklauso tik nuo skolininko (šiuo atveju bankas laikytinas būtent skolininku) valios, negaliojimą. Todėl tikėtina, kad jei banko pareiga suteikti ar nesuteikti kreditą bus priklausoma tik nuo banko valios, tokia sąlyga bus pripažinta negaliojančia ir bankas bus įpareigotas suteikti kreditą.
Teismų praktika (paskolos, kreditavimo sutartys)
<...> Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą,paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Sudarant ginčo paskolos raštelį galiojusio CK 6.871 straipsnyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (579,24 Eur). Įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma) (CK 1.72 straipsnio 1 dalis, 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis).
Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y., kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuose dokumentuose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis).
Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“,
„ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013) (ištrauka iš LAT CBS 2016-07-07 nutarties c.b. Nr. e3K-3-361-378/2016).
LAT CBS 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis. C. b. Nr. 3K-3-544-219/2016 (paras. 28, 29, 35).
Paskolos refinansavimas – tai finansavimo paslauga, kuri leidžia į vieną paskolą sujungti skirtingose kredito įstaigose arba toje pačioje kredito įstaigoje esančius skirtingus finansinius įsipareigojimus. Paskolos refinansavimas savo esme yra esamų įsipareigojimų finansinei bendrovei padengimas, sudarant naują paskolos sutartį, kuriai taikomos standartinės paskolos (kredito) sutarties taisyklės. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Taigi kreditų refinansavimas – tai kliento turimų įsipareigojimų dengimas, pervedant turimų kreditų likutį atitinkančią sumą į esamo kreditoriaus sąskaitą.
Esminis šių dviejų sutarčių – skolos perkėlimo ir paskolos refinansavimo – skirtumas yra tas, kad skolos perkėlimo atveju naujasis skolininkas stoja į pirminio skolininko vietą tomis pačiomis sąlygomis, kaip buvo sutarę kreditorius ir pirminis skolininkas, todėl šiai sutarčiai sudaryti yra svarbus ne tik skolininkų susitarimas, bet ir kreditoriaus sutikimas keisti sutarties šalį nauja. Tuo tarpu paskolos refinansavimas yra nauja sutartis, kuri gali būti sudaroma to paties skolininko su kitu kreditoriumi ar kito skolininko su tuo pačiu kreditoriumi, susitariant dėl naujų (dažniausiai mažesnių) palūkanų, paskolos grąžinimo sąlygų ir pan. Taigi skolos perkėlimu sutarties sąlygos lieka tos pačios, o paskolos refinansavimu jos gali būti, o dažniausiai ir yra, kitokios. Skolos perkėlimo sutartimi nauja paskola nėra suteikiama, tik naujasis skolininkas įsipareigoja vykdyti prievoles, o paskolos refinansavimo sutartimi yra suteikiama nauja paskola, kurios panaudojimo tikslas yra esamų finansinių įsipareigojimų dengimas iš šių naujai pasiskolintų pinigų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad refinansavimo sutartimi automatiškai nebaigiamos prieš tai buvusios kredito sutartys, nes šios baigia galioti grąžinus kreditą, kurį skolininkas įsipareigoja grąžinti iš refinansavimo sutarties pagrindu gauto kredito. Taigi refinansavimo sutartis, įvykdžius pirmines kredito sutartis, tam tikra prasme pakeičia jas, nes skolininkui atsiranda naujas tokio pat dydžio finansinis įsipareigojimas naujam ar pirminiam kreditoriui.