VARTOTOJO TEISĖ ATSISAKYTI SUTARTIES – PRAKTINIS JOS ĮGYVENDINIMAS NUOTOLINĖS PREKYBOS SUTARTYSE
II DALIS • II CHAPITRE
VARTOTOJO TEISĖ ATSISAKYTI SUTARTIES – PRAKTINIS JOS ĮGYVENDINIMAS NUOTOLINĖS PREKYBOS SUTARTYSE
Prof. xx. Xxxxxxxxx XXXXXX
Xxxxxx Xxxxxxx universiteto Socialinės politikos fakulteto Komunikacijos ir informatikos instituto profesorius
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamas vartotojo teisės atsisakyti sutarties institutas, jo reikšmė nuotolinės prekybos ir jos modernesnės formos – elektroninės prekybos plėtrai, ištakos ir tikslai, ypatumai ir svarbiausios sąlygos, taip pat šio instituto taikymo teisinės pasekmės ir išimtys. Analizuojama aktuali praktika ir kiti praktiniai šio instituto aspektai Lietuvoje ir kitose ES valstybėse.
Reikšminiai žodžiai: vartotojų teisės, nuotolinės sutartys, elektroninė prekyba, sutarties nutraukimas
Įvadas
Nuotolinė prekyba, ir modernesnė jos forma - elektroninė prekyba, jau prieš dešimtmetį tapusi įprastu reiškiniu, šiandien yra pagrindinis ekonomikos augimo variklis. 2011 m. JAV net 8.6% visos mažmeninės prekybos vyko elektroninėje erdvėje. JAV 2012 m. per keturias dienas po Padėkos dienos (2012 lapkričio 23-26 d.) vartotojai internete išleido net 1,465 milijardo USD. Tai yra apie 17% augimas lyginant su 2011 m44. Tokiu tempu (~17%) elektroninė prekyba JAV kasmet augo nuo 2005 m. Per šį laikotarpį elektroninė prekyba sukūrė ~20% ekonomikos augimo ir ~25% naujų darbo vietų. Nors ES elektroninės prekybos plėtra nėra tokia įspūdinga, tačiau akivaizdu, kad plėtros potencialas yra milžiniškas. Kai kuriose ES valstybėse, pvz., Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje, elektroninės prekybos apimtys net lenkia JAV ir sudaro 12% ir 9%45 atininkamai nuo visos mažmeninės prekybos. Akivaizdu, kad nuotolinė ir ypač elektroninė prekyba yra svarbi ekonomikos plėtrai ir naujų darbo vietų kūrimui sunkmečio laikotarpiu.
Deja, išsamių elektroninės prekybos tyrimų Lietuvoje nėra atlikta, tačiau kaimyninės Lenkijos pavyzdys rodo, kad Lietuvoje elektroninė prekyba greičiausiai sudaro 3-5% mažmeninės prekybos46. Siekiant sukurti prielaidas elektroninės prekybos plėtrai Lietuvoje, būtina moderni elektroninio verslo teisinė aplinka ir išsamesni jos moksliniai tyrimai.
Svarbi priemonė skatinant nuotolinės prekybos plėtrą yra vieningos vartotojų teisių apsaugos taisyklės, kurios skatina vartotojų pasitikėjimą nuotoliniu bei elektroniniu būdu prekiaujančiu verslu, suvienodina reguliavimą ES šalyse, taip skatina nuotolinės ir elektroninės prekybos plėtrą.
44 Xxx Xxxxx. Black Friday Online Sales Up Nearly 24 Percent; 14.4 Percent Of Purchases Made From Mobile Phones. xxxx://xxxxxxxxxx.xxx/0000/00/00/xxxxx-xxxxxx-xxxxxx-xxxxx-xxxxxxx-xx-00-xxxxxxx-00-xxxxxxx-xxxxxxxxx- made-from-mobile-phones/ (prisijungta 2012-12-27)
45 Online Retailing: Britain and Europe 2012. Centre for Retail Research. xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxx.xxx/xxxxxxxxxxxxxxx.xxx
46 Ibid.
Elektroninės prekybos pirmtakas buvo nuotolinė prekyba per prekių katalogus, telefonu ir paštu ir kitais nuotoliniais būdais. Šios prekybos formos Europos Sąjungoje buvo sureguliuotos pradedant 1997 m., ir didele dalimi yra perimtos reglamentuojant prekybą elektroninėje erdvėje.
1997 m. Europos Sąjungoje priimta direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis. Ši Direktyva, keletą kartų pakeista direktyvomis 2002/65/EB, 2005/29/EB ir 2007/64/EB, yra pamatinė ES teisės dalis, nustatanti minimalius vartotojų apsaugos standartus nuotolinės prekybos ir elektroninės komercijos srityse. Nuotolinės prekybos direktyva 97/7/EB Europos vartotojams nustatė visą eilę naujų teisių nuotolinės prekybos sutarčių atžvilgiu, tarp jų ir vartotojų teisę atsisakyti nuotolinės sutarties net jeigu nuotolinis tiekėjas ją tinkamai vykdė. Nors ši ES teisės dalis yra integruota į Lietuvos teisės sistemą, ji nėra plačiau analizuota teisės moksle. Vartotojų teisių apsaugos aspektus elektroninėje erdvėje analizavo autorius47, kai kuriuos aspektus nagrinėjo A.Makauskaitė48, D.Bublienė49 ir kt. Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti vartotojo teisės atsisakyti sutarties institutą nuotolinės prekybos sutartyse, su juo susijusią jurisprudenciją ir aiškinimą. Analizei straipsnyje panaudojami lyginamasis, teleologinis, sisteminės, istorinės ir semiotinės analizės metodai. Straipsnyje siekiama pateikti įžvalgas dėl vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto aiškinimo,
probleminių aspektų ir taikymo praktikos Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.
Vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto ištakos ir tikslai
Kaip minėta, vartotojo teisė atsisakyti sutarties ES teisėje yra įtvirtina Direktyva 97/7/EB, tačiau ji turi ištakų ankstesnėje ES teisėkūroje, pvz., kai kurie elementai buvo nustatyti dar Direktyvoje 87/577/EEB. Sutarties atsisakymo teisiniai pagrindai yra išdėstyti Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnyje. Vartotojo teisė atsisakyti sutarties yra perkelta ir papildomai suvienodinta perkelta naujoje ES vartotojų teisių direktyvoje 2011/83/EB, kuria galutinai atsisakyta iki šiol galiojusio atskiro įvairių vartojimo sutarčių ir nuotolinės prekybos sutarčių reglamentavimo nustatant visuotines horizontalaus pobūdžio vartotojų teisių taisykles. Direktyva į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2013 m. gruodžio 13 d., o ją įgyvendinančios priemonės privalo būti pradėtos taikyti iki 2014 m. birželio 13 d.
Direktyvos 97/7/EB nuostatos, įskaitant vartotojo teisės atsisakyti sutarties taisyklės, yra perkeltos į visų ES narių nacionalinę teisę, taip pat ir Lietuvos vartotojų teisę. Lietuvoje jos yra įgyvendinamos LR civilinio kodekso 6.366-6.367 str. Specialiosios nuostatos susijusios su vartotojo teise atsisakyti sutarties finansinių paslaugų sutartiniuose santykiuose yra reglamentuojamos ir LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 37 str. Europos Sąjungoje kai kuriuos probleminius vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto klausimus taip pat yra nagrinėjęs Europos Sąjungos teisingumo teismas, kurio esama praktika nagrinėjama straipsnyje. Lietuvoje aktualios teismų praktikos šia tema nėra.
Doktrininiu požiūriu vartotojo teisė atsisakyti sutarties yra išskirtinė išimtis iš bendro draudimo vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, nustatyto LR civilinio kodekso 6.59 str. Be to, vartotojo teisė atsisakyti sutarties yra besąlyginė ir neatšaukiama - draudžiama ją suvaržyti papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. Tokią reikšmingą išimtį iš bendrojo sutarčių ir prievolių teisės principo pagrindžia labai netolygi šalių
47 Xxxxxxxxx Xxxxxx. Vartotojų teisių apsauga elektroninėje erdvėje // Xxxxx Xxxxxx, Xxxxxxxxx Xxxxxx, Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, Xxxxxxx Xxxxxxx, Xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx. Vartotojų teisių apsauga Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (kolektyvinė monografija). MRU, 2006, p. 104-153.
48 Xxxx Xxxxxxxxxxx. Vartotojų teisių apsauga elektroninės komercijos kontekste, 2002. xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxxx/000/0000/xxxx/X-xxxxxxxxx.xxx
49 Xxxxxxxx Xxxxxxxx. Vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolė. TIC, 2009.
teisinė padėtis nuotolinės prekybos teisiniuose santykiuose, kurioje glūdi vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto ištakos.
Nuotolinę prekybą apskritai, ir ypač elektroninę prekybą, charakterizuoja tai, kad pirkėjas ir pardavėjas dalyvauja pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose nesusidurdami „akis į akį“. Šiuo atveju, palyginus su tiesioginės prekybos aplinka įprastinėse parduotuvėse, pirkėjo padėtis rinkoje yra jam nepalanki. Svarbiausias trūkumas yra tai, kad pirkėjas iš esmės negali tiesiogiai susipažinti su preke. Pavyzdžiui, internetu užsakydamas prekę, pirkėjas mato tik savo kompiuterio ekraną ir tik virtualų prekės pristatymą. Internetu perkantis pirkėjas negali matyti realios prekės. Jis negali jos nuodugniai patikrinti ir, dažniausiai, neturi galimybės paprašyti iš pardavėjo daugiau informacijos ar skubios konsultacijos. Kita vertus, tas, kas nori pirkti, pavyzdžiui, batus įprastinėje parduotuvėje, gali juos gerai apžiūrėti, pasimatuoti, įvertinti jų tikrąją spalvą, paliesti odą ir nuspręsti, ar jie jam patinka. Elektroninio verslo aplinkoje pirkėjas to negali padaryti.
Nuotolinėje prekyboje pirkėjas tiesiog neturi galimybės gauti tokios pat kokybės informacijos, kokią būtų gavęs pirkdamas prekę parduotuvėje. Nors Europos teisė sušvelnina šį trūkumą, nustatydama pardavėjui konkrečios informacijos apie prekę teikimo reikalavimus nuotolinės prekybos sutartyse, šie informacijai keliami reikalavimai gali tik šiek tiek labiau patenkinti pirkėjo poreikį gauti daugiau informacijos apie prekę. Tačiau net informacijai apie prekę keliami reikalavimai negali visiškai kompensuoti pirkėjui prieinamos informacijos apie prekę trūkumo. Pagrindinis šių reikalavimų tikslas – užtikrinti bent minimalaus kokybės lygio informacijos teikimą pirkėjui nuotolinės prekybos aplinkoje. Tačiau informacijos apie prekę teikimo reikalavimai nepastato nuotolinio pirkėjo lygia greta su parduotuvėje perkančiu pirkėju pagal gaunamos informacijos apie prekę kokybės lygį.
Informacijos apie prekę trūkumas nuotolinėje prekyboje yra vienas iš svarbių, vartotojų padėtį silpninančių, dalykų. Nuotolinis pirkėjas pateikia užsakymą turėdamas tam tikrus lūkesčius, tačiau ribotą informaciją, todėl susiduria su rizika, kad pristatyta prekė neatitiks turėtų lūkesčių. Užsakymo pateikimo metu nuotolinis pardavėjas ir nuotolinis pirkėjas sudarė sutartį, kuri įpareigoja pardavėją pristatyti užsakytą prekę, o pirkėją – sumokėti prekės kainą, nuotoliniam pirkėjui sutartis tampa privaloma. Pagal minėtą bendrąjį sutarčių ir prievolių teisės principą nuotolinis pirkėjas negali pasitraukti iš sutarties be pardavėjo sutikimo, taip pat negali grąžinti prekės, jeigu dėl to nėra susitarta. Galiausiai, nuotolinis pirkėjas privalo sumokėti už prekę, kuri jam nepatinka ir kurios jis nebūtų pirkęs tiesioginėje prekyboje, kur prieš pirkdamas būtų galėjęs patikrinti prekę. Nuotolinis pardavėjas faktiškai pasinaudoja tuo, kad pirkėjas neturi pakankamai informacijos apie prekę. Informacijos apie prekę trūkumas yra pačios nuotolinės prekybos sistemos pobūdžio rezultatas ir todėl gali būti laikomas „sisteminiu“ trūkumu nuotolinių pirkėjų atžvilgiu. Jeigu verslo santykiuose viena susitariančioji šalis sistemiškai atsiduria nepalankioje padėtyje, teisė privalo šį trūkumą kompensuoti. Europos vartotojų teisėje šis sisteminis disbalansas vartotojo naudai kompensuojamas Europos vartotojams suteikiant teisę pasitraukti iš nuotolinių sutarčių.
Vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto tikslas - sudaryti nuotoliniam pirkėjui tokias pat sąlygas, kaip ir tiesioginiam pirkėjui, nes nuotoliniai pirkėjai atsiduria tokiose pat sąlygose tik tuo momentu, kai gauna prekę. Kai prekė pristatoma, nuotolinis pirkėjas pagaliau gali patikrinti prekę. Tačiau tuo metu nuotolinis pirkėjas jau yra įpareigotas pirkimo sutartimi. Tame etape jis negali tiesiog grąžinti jam nepatinkančios prekės, už ją nesumokėjęs. Vartotojas, gavęs prekę, turi galimybę per tam tikrą laiką („atvėsimo“ laikotarpis) ją patikrinti, apžiūrėti ir grąžinti nuotoliniam tiekėjui, jeigu prekė jam nepatinka, tuo pat metu nutraukdamas sutartį. Sutarties atsisakymo teisė padidina pirkėjo pasitikėjimą nuotoline ir elektronine prekyba, tokiu būdu skatina šios prekybos plėtrą.
Sutarties atsisakymo teisės ypatumai ir sąlygos
Kaip minėta, vartotojo teisė atsisakyti sutarties yra besąlyginė ir neatšaukiama. Pagal Direktyvos 97/7/EB 12 straipsnio 1 dalį vartotojas negali atsisakyti teisių, kurias jam suteikia šį direktyva, t.y., vartotojas negali atsisakyti ir sutarties atsisakymo teisės. Paprastai vartotojų apsaugos nuostatos gali būti veiksmingos tik kai jas užtikrina įstatyminis imperatyvas, kuris naudojamas iš šiuo atveju. Nesant imperatyvo verslui būtų itin lengva pateikti vartotojui standartines ir bendrąsias sutarties sąlygas, tarp kurių vartotojui būtų numatyta galimybė atsisakyti pasitraukimo iš sutarties teisės, nes paprastai derybos dėl tokių sąlygų nevyksta ir yra neįmanomos.
Nors Direktyva 97/7/EB ir ją įgyvendinantys nacionaliniai įstatymai nustato jog teisės atsisakyti sutarties atsisakymas yra negaliojantis, jie nepaaiškina sutarties atsisakymo teisės instituto teisinės prigimties. Nėra aišku ar teisės atsisakymas yra niekinis ar tiesiog netaikytinas vartotojui. Taip pat doktrinoje yra diskutuojama ar teisė atsisakyti sutarties savo esme tolygi sutarties nutraukimui ar ji suponuoja atidėtą sutarties įsigaliojimą. Šios doktrininės diskusijos nėra tik teorinės, kadangi kai kurie sutarties atsisakymo teisės instituto aspektai (pvz., sutartys dėl paslaugų įsigijimo, teisinės pasekmės pasinaudojus įsigytu daiktu) yra tiesiogiai priklausomi nuo šio instituto teisinės prigimties. Esamos jurisprudencijos ir praktikos analizė leidžia teigti, jog šis institutas artimesnis sutarties nutraukimui. Svarbu atkreipti dėmesį, kad LR civilinio kodekso 6.367 str. naudojama terminija nėra nuosekli – reguliuojant šį institutą naudojama sąvoka „atsisakyti sutarties“ (6.367 str. 1-4 ir 7 d.) ir „nutraukti sutartį“ (6.367 str. 5-6 d.). Toks nenuoseklumas yra ydingas ir taisytinas, tačiau tuo pačiu demonstruoja, kad Lietuvos įstatymų leidėjas sutarties atsisakymą iš esmės prilygina sutarties nutraukimui.
Direktyva 97/7/EB taip pat reikalauja, kad ES valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad vartotojai neprarastų šia Direktyva garantuojamos apsaugos, jeigu sutarties šalys nusprendžia vartojimo sutarčiai taikyti ES nepriklausančios valstybės teisę, kas yra dažnas atvejis vartotojams įsigyjant prekes elektroninėse parduotuvėse. Visgi šis reikalavimas galioja tik su sąlyga, kad pasirenkama jurisdikcija, kuri ribojasi su viena ar daugiau valstybių narių Šių nuostatų praktinė vertė yra labai abejotina, nes vartojimo sutartyje nepasirinkus teisės pagal 1980 x. Xxxxx konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles sutarčiai būtų taikoma nuotolinio pardavėjo šalies (kuri gali būti ne ES) teisė. Tokiu būdu, susitarimas dėl taikytinos teisės gali iškraipyti ar panaikinti teisę atsisakyti sutarties, ypač ne ES esantiems pardavėjams50. Praktiškai tenka konstatuoti, kad ši teisė galioti išimtinai tik ES. Vartotojui įsigijus prekę ar paslaugą iš kitų jurisdikcijų, pvz., JAV, Rusijos ar Kinijos, jie neturi teisinių galimybių atsisakyti sutarties.
Įsidėmėtina, kad Direktyva 97/7/EB yra tik minimalius suvienodinimo direktyva. ES valstybės narės privalo suteikti vartotojams ne mažesnę, negu tų Direktyvoje nustatytą vartotojų apsaugos lygį nuotolinės prekybos srityje. Vartotojų teisės atsisakyti sutarties sąlygos nacionalinėje teisėje gali būti reglamentuojamos ir palankiau vartotojams. Kai kurios ES narės pasinaudodamos šiuo principu nustatė, pvz., ilgesnius terminus vartotojams pasinaudoti nuotolinės sutarties atsisakymo teise. Paminėtina, kad minimalus suvienodinimas yra vienas iš dažniausiai kritikuojamų ES vartotojų teisės aspektų, kadangi komercinėje veikloje nuotolinės prekybos pardavėjams veikiantiems Bendrojoje rinkoje privalu laikytis 27 nacionalinių vartotojų apsaugos įstatymų, kurie kiekvienoje valstybėje narėje yra šiek tiek skirtingi. Dėl šios priežasties naujoje ES vartotojų teisių direktyvoje 2011/83/EB nustatomos vienodos ir vieningos sutarties atsisakymo teisės sąlygos.
Vartotojo teisės atsisakyti sutarties nuotolinėje prekyboje svarbiausios sąlygos yra nustatytos Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio 1 dalyje. Bet kurios nuotolinės prekybos sutarties
50 Xxxxxxx Xxxxx, Xxxx Xxxxxxxxx. Electronic Commerce: Consumer Protection in the Global Village: Recent Developments in German and European Union Law, 106 Dick. L. Rev. 111, 118 (2001), p. 129-130.
atžvilgiu vartotojas turi ne trumpesnį kaip septynių darbo dienų laikotarpį, per kurį gali atsisakyti sutarties nenurodydamas priežasties ir neužsitraukdamas atsakomybės. Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio 1 dalis taikoma tiek prekėms, tiek paslaugoms. Pati Direktyva nenustato jokių konkrečių oficialių reikalavimų sutarties atsisakymo teisės įgyvendinimui. Direktyva nenumato ir pranešimų siuntimo tvarkos. Deja, ji nėra aiškiai nustatyta ir LR civiliniame kodekse, todėl kiekvienu atveju tektų individualiai spręsti ar vartotojo pranešimas apie sutarties atsisakymą yra tinkamas ir galiojantis, ypač tais atvejais jeigu jis nustatytu laiku nepasiekia nuotolinio pardavėjo.
Pagal Direktyvos 97/7/EB 6 straipsnio 1 dalį sutarties atsisakymo teisė taikoma tik nuotolinėje prekyboje. Sąvoka „nuotolinė prekyba“ apibrėžiama paaiškinant nuotolinės prekybos sutarties institutą: nuotolinės prekybos sutartis – tai prekių arba paslaugų pardavimo sutartis, sudaryta tiekėjo ir vartotojo pagal tiekėjo naudojamą organizuotą nuotolinio prekių pardavimo ar paslaugų teikimo schemą, kuris tam, kad sutartis būtų sudaryta, naudojasi išimtinai viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties pasirašymo ir jos pasirašymo metu. Analogiška sąvoka nustatoma ir LR civilinio kodekso
6.366 str., tačiau neišplėtojama, todėl tikslinga ją pakomentuoti plačiau.
Sąvokos „nuotolinės prekybos sutartis“ apibrėžime iš esmės nustatyti keturi sudėtiniai požymiai:
1) nuotolinės prekybos sutartis privalo atitikti visus sutarties sudarymui taikomus teisinius reikalavimus;
2) nuotolinės prekybos sutartis – tai sutartis, kurią sudaro verslo subjektas (tiekėjas) ir vartotojas. Direktyvos 97/7/EB 2 straipsnio 3 dalyje tiekėjas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuris, sudarydamas nuotolinės prekybos sutartį, veikia kaip komercinės ar profesinės veiklos subjektas. Ši dalis apriboja Europos nuotolinės prekybos direktyvos taikymo sritį – ji taikoma tik verslo subjekto ir vartotojo (business-to-consumer (B2C)) nuotolinės prekybos sutartims, todėl sutarties atsisakymo teisė galioja tik verslo subjekto ir vartotojo sutartims, bet ne vartotojo su kitu vartotoju sudaromos nuotolinėms sutartims (pvz., interneto aukcionuose Ebay);
3) nuotolinės prekybos sutartis sudaroma naudojantis išimtinai tik nuotolinio ryšio priemone ar priemonėmis iki sutarties pasirašymo ir jos pasirašymo momentu. Sutarties sudarymas nuotolinio ryšio priemonėmis atspindi nuotolinės prekybos sutarčių pobūdį. Nuotolio ryšio priemonės – tai priemonės, kurias naudojant sudaromos sutartys tiekėjui ir vartotojui nesant vienu metu toje pačioje vietoje. Nuotolinio ryšio priemonių pavyzdžiai yra komercinės svetainės (elektroninės užsakymo formos), elektroninio pašto ar SMS pranešimai, kuriais naudojantis sudaroma sutartis. Sudarant nuotolinės prekybos sutartį, nuotolinis tiekėjas ir vartotojas gali naudotis tiek viena nuotolinio ryšio priemone, tiek keletu įvairių nuotolinio ryšio priemonių. Pavyzdžiui, užsakymas gali būti teikiamas užpildant formą interneto tinklapyje, o apie užsakymo priėmimą gali būti pranešama elektroniniu paštu.
Nuotolinio ryšio priemonių išimtinumo reikalavimas visgi nėra absoliutus. Sprendžiant ar sutartis yra nuotolinę turi būti vertinama susiklosčiusių teisinių santykių visuma ir esmė, o ne forma užbaigiant sandorį. Nuotolinės prekybos vartotojo sistemiškai nepalanki padėtis nepagerėja, jeigu įkyrus pardavėjas, stengdamasis išvengti sutarties atsisakymo galimybės, pristatydamas prekę išgauna vartotojo parašą ant rašytinių sutarties sąlygų. Deja, tokios praktikos yra pasitaikę Lietuvoje. Šiuo atveju pažymėtina, kad sutartis yra sudaroma tada, kai šalys susitaria dėl visų esminių sąlygų. Jeigu tai įvyksta „nuotoliniu“ būdu, tuomet vartotojui turi būti taikoma papildoma apsauga ir jis turi besąlyginę teisę atsisakyti sutarties. Tiekėjo pastangomis vėliau raštu įforminta sutartis (tokiu būdu iš esmės siekiant išvengti nuotolinėje prekyboje vartotojui numatytos apsaugos) teisiniu požiūriu yra niekinė. Iš to seka, jog sutarties įvykdymo ir užbaigimo forma, pvz., jei vartotojas atsiimtų nusipirktą prekę iš tiesiogiai tiekėjo patalpų, nepakeičia sutarties esmės. Tokiu būdu įvykdyta ar užbaigta sutartis vis tiek turi būti kvalifikuojama kaip nuotolinės prekybos sutartis.
Direktyvoje 97/7/EB nuotolinės prekybos sutartis yra papildomai saistoma su papildomu požymiu - tiekėjo naudojama organizuota nuotolinės prekybos schema (Direktyvos 97/7/EB 2 straipsnio 1 dalis), tačiau Lietuvos teisėje ši sąlyga nenustatoma, tokiu būdu pagerinant vartotojų padėtį lyginant su minimaliais ES teisės reikalavimais. Ši sąlyga yra netaikoma ir kai kuriose kitose ES valstybėse ir yra kritikuojama vartotojų teisės mokslininkų, kaip pernelyg neapibrėžta ir sunkiai įvertinama iš vartotojo pozicijos51. Deja, į šią kritiką neatsižvelgta priimant Direktyvą 2011/83/EB, kurioje (2 str. 7 d.) nuotolinės prekybos sutartis apibrėžiama kaip – „prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą prekiautojui ir vartotojui fiziškai kartu nedalyvaujant ir išskirtinai naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties sudarymo ir įskaitant jos sudarymo momentu“. Dėl šios priežasties, perkeliant Direktyvą 2011/83/EB į Lietuvos nacionalinę teisę nuotolinės prekybos sutarties sąvoka gali būti pakoreguota, todėl organizuotos nuotolinės prekybos schemos požymį verta pakomentuoti. Organizuota nuotolinės prekybos schema reiškia, kad tiekėjas nuotolinės prekybos veiklą vykdo sistemingai ar bent jau ketina sistemingai dalyvauti tokioje veikloje ir todėl atitinkamai ją organizuoja. Organizuotos nuotolinės prekybos schemos akivaizdūs požymiai yra sistemingai ir periodiškai vykdomi nuotoliniai pardavimai. Jeigu pardavėjas savo interneto svetainėje skelbia užsakymo formą, nėra jokių abejonių, kad naudojama organizuota nuotolinės prekybos schema. Jeigu įmonė reklamuoja tam tikras nuotolinio ryšio priemones (telefono numerius, elektroninio pašto adresus ir pan.), kviesdama jais naudotis teikiant užsakymus, tai taip pat rodo, kad ji naudoja organizuotą nuotolinės prekybos schemą. Kiti galimi organizuotos nuotolinės prekybos schemos požymiai yra kaupiamos ir tvarkomos prekių atsargos ar turimi paslaugų teikimo ištekliai (pvz., speciali infrastruktūra, specialiai tam pasamdyti darbuotojai).
Viena iš svarbiausių sutarties atsisakymo teisės sąlygų yra ribotas laikotarpis per kurį vartotojas gali pasinaudoti šia teise. Direktyva 97/7/EB vartotojui suteikiamas ne mažiau kaip 7 darbo dienų laikotarpis, per kurį jis gali atsisakyti sutarties. Direktyvoje aiškiai pabrėžiama, kad laikotarpio trukme skaičiuojama tik darbo dienomis. Analogiškas terminas, skaičiuojamas būtent darbo dienomis, nustatytas ir LR civilinio kodekso 6.367 str. 1 d. Septynių darbo dienų laikotarpis yra sutarties atsisakymo teisės įgyvendinimui yra minimalus Europinis standartas, tačiau ES valstybės narės gali nustatyti ir ilgesnį sutarties atsisakymo laikotarpį. Šiuo metu ilgiausią sutarties atsisakymo laikotarpį ES taiko Malta, kurioje jis yra 15 kalendorinių dienų52. Įgyvendinus Direktyvą 2011/83/EB laikotarpis bus suvienodintas iki 14 kalendorinių dienų.
Sutarties atsisakymo laikotarpio pradžia priklauso nuo to, ar prekė buvo pristatyta arba paslauga suteikta. Prekių atžvilgiu sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda tą dieną, kurią vartotojas gauna prekę. Nuo prekės gavimo dienos vartotojas turi galimybę pirmą kartą patikrinti prekę ir po to priimti galutinį sprendimą dėl to, ar jis nori prekę pasilikti, ar ją grąžinti ir nutraukti sutartį. Paslaugoms sutarties atsisakymo laikotarpis prasideda tą dieną, kurią buvo sudaryta sutartis. Kadangi vartotojo gautos paslaugos negalima grąžinti, ekonominiu požiūriu nėra tikslinga sutarties atsisakymo laikotarpio pradžią skaičiuoti nuo paslaugos gavimo dienos. Pastaruoju atveju vartotojo padėtis taptų privilegijuota, lyginant su verslininko padėtimi, vartotojas galėtų nutraukti sutartį nors ir negalėtų grąžinti paslaugos. Iš esmės paslaugų atveju sutarties atsisakymo laikotarpis turi baigtis iki atitinkamos paslaugos suteikimo.
51 Xxxxx-Xxxxxxx, Xxxxxxxxx, Xxxxxxxx, Xxxxxx. The proposed Consumer Rights Directive – less haste, more thought? European Review of Contract Law. Vol 5, Issue 3 (2009), P. 368–391
52 Xxxx Xxxxxxx-Xxxxx, Right of Withdrawal, in EC Consumer Law Compendium (Xxxx Xxxxxxx-Xxxxx ed., 2008), p. 555-6,
xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxx/xxxx/xxxxxxxx_xxx_xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxx_xxxxxxxx_xx_xxxxx.xxx
Pagal bendrąsias terminų taisykles, prekės gavimo diena ir, atitinkamai, diena, kurią buvo sudaryta sutartis dėl paslaugos, nėra įskaičiuojamos į sutarties atsisakymo laikotarpį.
Jeigu nuotolinis pardavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų pateikti vartotojui įstatymuose nustatytą ir privalomą pateikti informaciją, tai sutarties atsisakymo laikotarpio trukmė pratęsiama iki trijų mėnesių. Tai - nuotoliniam pardavėjui taikoma sankcija už informacijos teikimo vartotojui reikalavimų, nustatytų ES teisėje ir perkeltų LR civilinio kodekso 6.366 str. 5 d., nesilaikymą.
Ši savotiška sankcija yra patvirtinta ir Europos Sąjungos teisingumo teismo (ESTT) doktrinoje. Byloje C-481/99 Xxxxx Xxxxxxxxx & Xxxxx Xxxxxxxxx v. Bayerische Hypo- und Vereinsbank AG, 2001 ECR I-9945 (nutartyje aiškinama Direktyva 87/577/EEB), išaiškinta, kad sutarties atsisakymo laikotarpis pradedamas skaičiuoti tik tada, kai vartotojas gauna visą tinkamą informaciją.
Net jeigu nuotolinis pardavėjas sudarant sutartį nesilaiko informacijos pateikimo įpareigojimų, jam paliekama galimybė vienašališkai sutrumpinti pratęstą trijų mėnesių sutarties atsisakymo terminą tiesiog įvykdant informacijos pateikimo įpareigojimus vėliau. Kai tik vartotojas gauna visą privalomą informaciją, prasideda įprastinis septynių darbo dienų sutarties atsisakymo laikotarpis.
Informacijos pateikimo vartotojams kontekste pažymėtina, kad informacija turi būti teikiama raštu arba kitoje patvarioje laikmenoje. ES teisėje ir LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 9 d. patvarioji laikmena apibrėžiama kaip – „laikmena (popierius, kompiuterio diskelis, CD/DVD, vartotojo ar pardavėjo, paslaugų teikėjo kompiuterio HDD, kuriame įrašytas elektroninis paštas ir kita, išskyrus interneto svetaines, jei jos neatitinka šioje dalyje nurodytų patvariosios laikmenos požymių), kuri suteikia galimybę vartotojui ar pardavėjui, paslaugų teikėjui ateityje pasinaudoti nepakitusia joje laikoma informacija ir galimybę jam skirtą informaciją laikyti tiek laiko, kiek reikia pagal informacijos paskirtį, ir taip, kad ja būtų galima pasinaudoti ateityje ir kad būtų galima laikomą informaciją atkurti jos nepakeičiant.“ Patvarios laikmenos sąlyga yra taip pat neseniai paaiškinta ESTT doktrinoje, nagrinėjant bylą susijusią su vartotojo teise atsisakyti sutarties. Byloje ContentServices C-49/11 ESTT konstatavo, kad vartotojų informavimas pateikiant nuorodą į interneto tinklapį (kuriama pateikiama visa išsami informacija) netenkina vartotojų apsaugos reikalavimų. ESTT nuomone vartotojas turi gauti išsamiai informaciją apie teisę atsisakyti sutarties, o ne tik turėti galimybę susipažinti su informacija apie šią teisę, sekdamas nuorodą į nuotolinio pardavėjo interneto svetainėje išdėstytas sutarties sąlygas.
Sutarties atsisakymo teisinės pasekmės
Direktyva 97/7/EB formuluoja bendrą principą, jog vartotojas privalo turėti galimybę atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties nepatirdamas neigiamų pasekmių. Ši taisyklė atkartota ir LR civilinio kodekso 6.367 str. 7 d. Jeigu nuotolinis tiekėjas ir vartotojas susitartų dėl baudos, toks susitarimas būtų negaliojantis, nes kaip jau minėta vartotojas negali atsisakyti jam suteiktos apsaugos.
Taisyklė leidžianti išvengti vartotojui neigiamų pasekmių yra būtina, nes ji garantuoja, kad vartotojas galėtų laisvai priimti sprendimą dėl to, ar jam pasilikti prekę, ar ją grąžinti. Jeigu nuotolinis tiekėjas turėtų galimybę nustatyti sankciją, pvz., baudą, vartotojas galėtų suabejoti, ar verta atsisakyti sutarties, nes dėl to jis patirtų akivaizdžias neigiamas pasekmes. Vartotojas netektų prekės, nes atsisakęs sutarties privalėtų ją grąžinti ir bet kuriuo atveju turėtų sumokėti kažkokią sumą (baudą) nuotoliniam pardavėjui. Tokiomis aplinkybėmis bent jau kai kurie vartotojai pasirinktų neatsisakyti sutarties ir pasilikti prekę, nors būtų ja nepatenkinti ir būtų ją grąžinę, jeigu dėl to nepatirtų neigiamų finansinių pasekmių.
Vienintelė leidžiama priemonė vartotojo atžvilgiu, jam atsisakant sutarties, gali būti tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Tiesioginės išlaidos yra tik prekės gabenimo iš vartotojo nuotoliniam pardavėjui išlaidos. Iš vartotojo negalima reikalauti apmokėti netiesioginių nuotolinio tiekėjo išlaidų, tokių kaip prekės patikrinimo išlaidos, pakartotinio prekės įpakavimo ir saugojimo išlaidos, banko ir buhalterinės išlaidos, ir pan., kurias pardavėjas patiria dėl prekių grąžinimo. Netiesioginės išlaidos yra nuotolinio pardavėjo verslo rizika.
Atskirai aptartinas atvejis, kai vartotojas gavęs prekę, per sutarties atsisakymo laikotarpį ją ne tik apžiūrėjo ir įvertino, tačiau ir pasinaudojo. Tokiu atveju kyla klausimas ar nuotoliniam pardavėjui turėtų būti kompensuota už vartotojo naudojimąsi preke per sutarties atsisakymo laikotarpį? Nei ES Direktyvose, nei Lietuvos teisėje specialaus reglamentavimo šiuo klausimu nėra. Lietuvos teisėje yra tam tikrų netiesioginių nuostatų, kurios šiuo atveju suponuoja neigiamas pasekmes vartotojui. LR civilinio kodekso 6.367 str. 5 d. pabrėžiama, kad „daiktų pirkimo-pardavimo atveju pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jeigu daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė“, taip pat patikslinama, jog „daikto ar jo pakuotės išvaizdos pakeitimai, kurie buvo būtini norint apžiūrėti gautą daiktą, negali būti vertinami kaip esminiai daikto išvaizdos pakeitimai“. Pagal šias nuostatas tuo atveju, jeigu dėl naudojimo atsiranda išvaizdos pakitimų ar sugadinimų, pagal Lietuvos teisę vartotojas apskritai praranda teisę grąžinti prekę.
Sistemiškai analizuojant sutarčių teisės ir vartotojų teisės nuostatas, manytina, kad net ir neatsiradus daikto išvaizdos pakitimų, vartotojas neturėtų turėti galimybės neatlygintinai naudotis daiktu sutarties atsisakymo teisės laikotarpiu53. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į sąžiningumo, rūpestingumo ir lygiateisiškumo principus, taip pat sutarties atsisakymo teisės instituto tikslus, aptartus šio straipsnio pirmoje dalyje. Sutarties atsisakymo teisės instituto tikslas nėra leisti vartotojams nemokamai naudotis visomis prekėmis per sutarties atsisakymo laikotarpį. Bendrasis šio instituto tikslas yra suvienodinti nuotolinių pirkėjų ir pirkėjų, kurie sudaro sutartis, tradiciniais būdais galimybes objektyviai įvertinti visas prekės savybes, bet ne suteikti nuotoliniam pirkėjui privilegijuotas teises, lyginant su vartotoju perkančiu tradiciniu būdu. Atitinkamai, sutarties atsisakymo laikotarpio tikslas – suteikti vartotojams pakankamai laiko patikrinti prekę taip, kaip jie tai darytų, jeigu pirktų prekę tiesiogiai iš įmonės patalpų. Jeigu vartotojas sutarties atsisakymo laikotarpiu ne tik patikrintų prekę, bet ir naudotųsi preke, tuomet nuotolinio pardavėjo galimybė reikalauti už tai protingos kompensacijos yra pateisinama.
Sutarties atsisakymo laikotarpiu, kol prekė yra pas vartotoją, vartotojui taip pat galioja bendroji rūpestingumo pareiga. Daiktas kuriam nustatytos tam tikros saugojimo sąlygos, turėtų būti laikomas atsižvelgiant į jas (pvz., odinis gaminys nepaliekamas lauke, kur jį gali paveikti meteorologiniai veiksniai). Tradiciškai patalpose perkantys pirkėjai taip pat turi prekes apžiūrinėti rūpestingai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo, kodėl nuotoliniai pirkėjams turėtų būti suteikta privilegijuota padėtis.
Jeigu vartotojas įgyvendintų savo sutarties atsisakymo teisę, nuotolinis tiekėjas privalėtų grąžinti visas vartotojo sumokėtus pinigus. Nuotolinis tiekėjas neturi teisės atskaityti prekės tvarkymo mokesčio. Vienintelis vartotojui tenkantis mokestis – tai tiesioginės prekių grąžinimo išlaidos. Sumos turi būti grąžintos vartotojui per 15 dienų. Nuotolinio pardavėjo įsipareigojimas dėl pinigų grąžinimo kyla iš sutarties atsisakymo prigimties – sutarties nutraukimo. Tuo momentu, kai atsisakoma sutarties, nuotolinis pardavėjas netenka teisės į vartotojo sumokėtus pinigus.
Vartotojas gali pasinaudoti sutarties atsisakymo teise nepateikdamas priežasčių. Vartotojas neprivalo aiškinti, kodėl atsisako sutarties. Nei sutartyje, nei bendrosiose sąlygose negali būti nuostatos, kad vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties tik pateikęs sutarties atsisakymo
53 The Consumer‟s Right of Withdrawal and Distance Selling in Europe // Xxxxxx Xxxxxxxxx, Xxxxxx Xxxxxxxx, Xxxxxx Xxxxxxxx (eds.). A Consumer Stronghold in European Distance Selling and E-Commerce, Xxxxx Xxxxxxxx, 2009, p. 44-45.
priežastis. Verslininkai paprastai siekia sužinoti, kokios priežastys privertė vartotoją atsisakyti sutarties, kadangi tokia informacija yra svarbi pardavimų skatinimui, rinkodarai, verslo procesų efektyvinimui. Teisės atsisakyti sutarties instituto siekinys šiuo atveju yra sudaryti vartotojui laisvo sprendimo galimybę, tuo pačiu apsaugoti vartotoją nuo nuotolinio pardavėjo pastangų įtikinti vartotoją pasilikti prekę, argumentuojant, kad sutarties atsisakymo „priežastis“ ar prekės
„problema“ yra nepakankamai svari ar neegzistuoja.
Kai vartotojai perka prekes pasinaudodami finansinėmis paslaugomis, pvz., lizingu arba išsimokėtinai, jeigu vartotojas pasinaudotų savo teise atsisakyti sutarties ir nutrauktų nuotolinės prekybos sutartį, finansinių paslaugų sutartis, sudaryta dėl tos prekės pirkimo, taip pat automatiškai netenka galios.
Svarbūs paminėti, kad visais atvejais vartotojas patirs ir papildomų išlaidų dėl sutarties atsisakymo, kurios nesusijusios su pardavėju, pvz., bankinių operacijų kaštus.
Sutarties atsisakymo teisės išimtys
Direktyva 97/7/EB apskritai užtikrina vartotojui pasitraukimo teisę iš „kiekvienos nuotolinės prekybos sutarties“, tačiau taip pat nustato dvi kategorijas nuotolinių pirkimo- pardavimo sutarčių, sudaromų naudojantis nuotolinėmis ryšio priemonėmis, kurių neleidžiama atsisakyti.
Pirmiausia, tai yra sutartys, sudarytos naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis, kurios neatitinka nuotolinės prekybos sutarties teisinio apibrėžimo ir todėl teisine prasme nėra kvalifikuojamos kaip nuotolinės prekybos sutartys. Šios rūšies sutartims sutarties atsisakymo teisė nenumatoma, nors ekonomine ar technine prasme jos yra nuotolinės.
Antra, kai kurios kitos sutartys iš tiesų atitinka nuotolinės prekybos sutarties teisinį apibrėžimą ir todėl teisine prasme gali būti kvalifikuojamos kaip nuotolinės prekybos sutartys, tačiau šioms sutartims atsižvelgiant į prekių ir paslaugų, įsigyjamų pagal nuotolinės prekybos sutartis, pobūdį, atsisakymo teisės taikymas yra tiesiog neįmanomas, neproporcingas ar neprotingas (neracionalus)..
Kai kurie teisiniai santykiai iš viso nepatenka į Direktyvos 97/7/EB ir vartotojų teisės reguliavimo sritį, todėl jiems taip pat nėra taikoma ir sutarties atsisakymo teisė. Ši absoliuti išimtis yra reglamentuota LR civilinio kodekso 6.366 str. 3 d. ir taikoma sutartims:
1) dėl finansinių paslaugų teikimo;
2) sudarytoms aukciono būdu;
3) sudarytoms naudojant pardavimo automatus (LR civilinio kodekso 6.358 str.);
4) sudarytoms viešaisiais mokamais telefonais su telefoninio ryšio paslaugų teikėjais dėl tokių mokamų telefonų naudojimo;
5) sutartims dėl nekilnojamojo daikto statybos, pirkimo-pardavimo arba daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą.
Paminėtina, kad vartotojai sudarantys nuotolines finansinių paslaugų teikimo sutartis nėra diskriminuojami, tačiau šiai sutarčių kategorijai yra taikomos specialios taisyklės – ES Direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir atitinkamai LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 36 str. Vartotojų teisės atsisakyti finansinių paslaugų teikimo sutarčių yra tiesiog reguliuojamos kitais teisės aktais, nei bendroji vartotojo teisė atsisakyti sutarties.
Vartotojas turi teisę atsisakyti finansinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos ryšio priemonėmis, apie tai patvariojoje laikmenoje pranešdamas paslaugos teikėjui per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Gyvybės draudimo arba pensijų kaupimo sutartims atsisakymo terminas yra 30 dienų. Iš esmės visos bendros vartotojo teisės atsisakyti sutarties sąlygos, aptartos šiame straipsnyje yra taikomos ir finansinių paslaugų teikimo sutarties atsisakymui.
Specifinės taisyklės yra papildomi atsisakymo apribojimai kintantiems ir trumpalaikiams finansiniams instrumentams, ypatingos vartotojo informavimo pareigos ir kt.
Antra kategorija apima sutartis, kurioms netaikomos atsisakymo teisės dėl neracionalumo ir nepritaikomumo. Lietuvoje ji nustatyta LR civilinio kodekso 6.366 str. 4 str. ir apima:
1) sutartis dėl maisto produktų, gėrimų ar kitokių kasdienio vartojimo prekių tiekimo į vartotojų namus, jų gyvenamąją ar darbo vietą, kurį atlieka nuolatiniai prekybos agentai, ir
2) sutartis dėl apgyvendinimo, transporto, maitinimo ir laisvalaikio paslaugų teikimo, kurias sudarius tiekėjai įsipareigoja suteikti minėtas paslaugas tam tikru laiku arba per tam tikrą laikotarpį.
Pagal ESTT praktiką, sutartims dėl transporto paslaugų yra priskirtinos sutartys dėl automobilių nuomos. ESTT easyCar C-336/03 byloje konstatavo, jog “automobilių nuomos paslaugų teikimo sutartys patenka į „sutarčių dėl transporto paslaugų suteikimo“ sąvoką”, todėl vartotojams nesuteikiama teisė atsisakyti tokių sutarčių, sudaryto nuotoliniu būdu (internetu).
Sutarties atsisakymo teisė negali būti taikoma ir šioms sutartims (LR civilinio kodekso
6.367 str. 4 d.):
1) garso ir(ar) vaizdo įrašų (fonogramų, audiovizualinių įrašų) bet kokiose vaizdo ar garso laikmenose, kompiuterių programų tiekimo ir pirkėjas pažeidė pakuotės apsaugas;
2) laikraščių, žurnalų ar kitų periodinių leidinių tiekimo;
3) dalyvavimo žaidimuose ir loterijose;
4) paslaugų teikimo, kai pirkėjo sutikimu sutartis buvo pradėta vykdyti nepasibaigus septynių darbo dienų terminui, t.y., iki sutarties atsisakymo teisės pasibaigimo laikotarpio pabaigos;
5) prekių, kurios buvo gaminamos pagal pirkėjo individualų užsakymą arba yra akivaizdžiai jam pritaikytos, arba kurios dėl savo prigimties po jų pateikimo pirkėjui nebegali būti grąžintos dėl prekinių savybių praradimo (netekimo), yra greitai gendančios arba baigiasi jų galiojimo laikas.
Sutartys dėl paslaugų teikimo, kai pirkėjo sutikimu sutartis buvo pradėta vykdyti nepasibaigus septynių darbo dienų terminui, praktikoje yra gana dažnos. Teisė atsisakyti sutarties šiuo atveju yra ribojama vienos iš sutarties šalių valia, kad prieštarauja bendram imperatyviam draudimui sutartimi apriboti šią vartotojo teisę, analizuotam šiame straipsnyje. Todėl tokiais atvejais kritiškai svarbu įvertinti ar vartotojo prašymas sutartį vykdyti nedelsiant išties atitinka tikrąją vartotojo laisvą valią, ar vartotojas priimantis tokį sprendimą nėra nesąžiningai įtakojamas (pvz., agresyvia rinkodara ar kitokiais grobuoniškais veiksmais). Faktiškai visos nuotolinės „greitųjų“ finansinių paslaugų sutartys yra sudaromos pasinaudojant šia išimtimi, tuo apsunkinant vartotojo padėtį. Šie atvejai kelia susirūpinimą, tačiau reikalauja atskiros detalios analizės, kuri nėra šio straipsnio tikslas.
Direktyvoje 97/7/EB taip pat numatyta, kad atsisakymo teisė nėra taikoma prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sutartims, kurių kaina priklauso nuo tiekėjui nepavaldžių finansų rinkos svyravimų. Ši išimtis netiesiogiai numatyta Lietuvos teisės aktuose ir yra sąžininga, racionali bei pagrįsta. Įgyvendinat Direktyvą 2011/83/EB Lietuvos nacionalinėje teisėje tikslinga šią išimtį reglamentuoti aiškiau. Apskritai reikia pripažinti, jog krenta į akis chaotiškas teisės atsisakyti sutarties išimčių reglamentavimas, kuris tikrai nepadeda vartotojams aiškiai suprasti savo teises ir jų ribas, todėl sutartis, kurioms netaikoma vartotojo teisė atsisakyti sutarties, derėtų reglamentuoti nuosekliau.
Išvados
Apibendrinant straipsnyje atliktą vartotojo teisės atsisakyti sutarties instituto analizę, darytinos tokios išvados:
1. Vartotojo teisė atsisakyti sutarties yra svarbus vartotojo teisių institutas, kuris skatina vartotojų pasitikėjimą nuotoline ir elektronine prekyba, taip skatinant šios verslo šakos plėtrą. Šiuo metu nuotolinė ir ypač elektroninė prekyba yra dinamiškiausia ekonomikos dalis, ypač svarbi naujų darbo vietų kūrimui sunkmečio laikotarpiu.
2. Vartotojo teisė atsisakyti sutarties instituto tikslas – suvienodinti nuotolinių pirkėjų, sudarančių nuotolines prekių ir paslaugų pirkimo nutartis, ir pirkėjų, kurie sudaro sutartis tradiciniais būdais, galimybes objektyviai įvertinti visas prekės savybes. Šis tikslas yra labai svarbus sprendžiant teisėje aiškiai nesureguliuotus klausimus, pvz., sutarties nutraukimo pasekmių klausimą, kai vartotojas panaudojo įsigytą daiktą, taip užtikrinant vartotojo ir verslininko interesų, teisių ir pareigų balansą. Būtent interesų balansą pabrėžia esama Europos Sąjungos teisingumo teismo praktika, aiškinant vartotojo teisės atsisakyti sutarties institutą, kurioje vartotojui neleista atsisakyti nuotolinės automobilių nuomos sutarties. Balanso būtinybė jokiu būdu neatleidžia verslo nuo pareigos tinkamai, visapusiškai ir išsamiai informuoti vartotoją ir supažindinti vartotoją su jo teisėmis.
3. Vartotojo teisės atsisakyti sutarties netaikomos įstatymuose nustatytais atvejais, kai šis institutas yra nesuderinamas su sutarties tikslais, prekių ir paslaugų pobūdžiu, įgyvendinamumo, proporcingumo ir protingumo (racionalumo) principais. Praktikoje šios teisės taip pat apribojamos, ar net panaikinamos, jeigu pardavėjas siekia sutarčiai taikyti ne ES valstybės teisę, arba vartotojo prašymu sutartis yra vykdoma iškart. Šie atvejai gali sudaryti prielaidas piktnaudžiavimams. Ypač antruoju atveju turi būti vertinama ar toks sandoris atitinka tikrąją vartotojo valią ir ar ji nebuvo nesąžiningai įtakojama. Šie aspektai reikalauja tolimesnės mokslinės analizės ir galimo specialaus teisinio reguliavimo.
Literatūra
1. Xxxx Xxxxxxxxxxx. Vartotojų teisių apsauga elektroninės komercijos kontekste, 2002. xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxxx.xx/xxxxxxx/xxxxxxxx/000/0000/xxxx/X-xxxxxxxxx.xxx (prisijungta 2012-12-27)
2. Xxxxxxxx Xxxxxxxx. Vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolė. TIC, 2009.
3. Xxxx Xxxxxxx-Xxxxx, Right of Withdrawal, in EC Consumer Law Compendium (Xxxx Xxxxxxx-Xxxxx ed., 2008), xxxx://xx.xxxxxx.xx/xxxxxxxxx/xxxxxx/xxxx/xxxxxxxx_xxx_xxxxxxxxxx_xxxxxxxxxxx_xxxxxxx s_en_final.pdf (prisijungta 2012-12-27)
4. Xxxxxxxxx Xxxxxx. Vartotojų teisių apsauga elektroninėje erdvėje // Xxxxx Xxxxxx, Xxxxxxxxx Xxxxxx, Xxxxxxxxx Xxxxxxxxxxx, Xxxxxxx Xxxxxxx, Xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx. Vartotojų teisių apsauga Lietuvoje ir Europos Sąjungoje (kolektyvinė monografija). MRU, 2006.
5. Xxxxxxx Xxxxx, Xxxx Xxxxxxxxx. Electronic Commerce: Consumer Protection in the Global Village: Recent Developments in German and European Union Law, 106 Dick. L. Rev. 111, 118 (2001).
6. Online Retailing: Britain and Europe 2012. Centre for Retail Research. xxxx://xxx.xxxxxxxxxxxxxx.xxx/xxxxxxxxxxxxxxx.xxx (prisijungta 2012-12-27)
7. Xxx Xxxxx. Black Friday Online Sales Up Nearly 24 Percent; 14.4 Percent Of Purchases Made From Mobile Phones. xxxx://xxxxxxxxxx.xxx/0000/00/00/xxxxx-xxxxxx-xxxxxx-xxxxx- already-up-13-percent-15-percent-purchases-made-from-mobile-phones/ (prisijungta 2012- 12-27)
8. The Consumer‟s Right of Withdrawal and Distance Selling in Europe // Xxxxxx Xxxxxxxxx, Xxxxxx Xxxxxxxx, Xxxxxx Xxxxxxxx (eds.). A Consumer Stronghold in European Distance Selling and E-Commerce, Xxxxx Xxxxxxxx, 2009.
9. Xxxxx-Xxxxxxx, Christian, Xxxxxxxx, Xxxxxx. The proposed Consumer Rights Directive – less haste, more thought? European Review of Contract Law. Vol 5, Issue 3 (2009).
Consumer’s Right to Withdraw from Contract – Practical Aspects in Distance Selling Contracts
Xxxx. Xxxxxxxxx Xxxxxx
The article provides an analysis the consumer‟s right of withdrawal regulation in the distance selling contracts in the European Union and Lithuania. The author surveys the role of the consumer rights regulation for the distance selling and it„s modern form - the electronic commerce, the background and purpose of the consumer‟s right of withdrawal, conditions and exceptions, as well as legal consequences thereof. Provisions of the EU Directives 97/7/EC and 2011/83/EC, as well as the pertinent case law of the Court of Justice of the European Union are analyzed. On the national law side, the analysis includes Lithuanian law providing for the consumer‟s right of withdrawal. Unfortunately no case law of the higher courts on this matter is available in Lithuania.
Principal purpose of the consumer‟s right of withdrawal is to make the distance consumer equal to the consumer in the traditional „brick and mortar‟ commerce, though enabling hands on experience with the goods and services purchased. This purpose shall be considered very carefully when deciding on the aspects of the right of withdrawal, which are left out in the EU and national consumer law.
The author suggests that the purpose of the consumer‟s right of withdrawal is practically important in finding a balance between the consumers‟ and business‟ interests, e.g., when the consumer has started use of the purchased goods, also in those cases when the business interests would be disproportionally damaged by the withdrawal of the consumer from the contract, e.g., online car rental. The balance principle, however shall not relieve the business from the obligations to provide proper, clear and exhaustive information to the consumer, including information on consumers rights.
Conclusions of the analysis, also focus on certain exceptions of the consumer‟s right of withdrawal, specifically practical limits in case of extraterritorial situations (distance seller and consumer being in different jurisdictions), and exceptions on the distance contracts which at request of the consumer are fulfilled immediately. These situations may enable certain abuse of the consumer rights. Especially in the latter case, the will of the consumer to enter into such transaction shall be evaluated very carefully, in order to ensure that it is true to the actual intentions of the consumer and free of external unfair influences (such as aggressive marketing or other predatory tactics). These issues require further specific research and potentially special legal regulation.
Keywords: consumer rights, distance contracts, electronic commerce, withdrawal from
contract
Xxxxxxxxx Xxxxxx yra Xxxxxx Xxxxxxx universiteto Socialinės politikos fakulteto Komunikacijos ir informatikos instituto profesorius. Mokslinių tyrimų kryptys: technologijų teisė; nano, bio ir IT verslo teisė; intelektinė nuosavybė; inovacijos ir verslumas.
Xxxxxxxxx Xxxxxx, Xxxxxxx Xxxxxxx University, Faculty of Social Informatics, Department of
Electronic Business, Professor. Research interests: technology law; nano, bio and ICT business law; intellectual property; innovation and entrepreneurship