Contract

1. Kaip veikia Europos Sąjunga

1.3.8. Europos Komisija 102

1.3.9. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 108

1.3.10. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcija 114

1.3.11. Europos Centrinis Bankas (ECB) 120

1.3.12. Audito Rūmai 125

1.3.13. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 130

1.3.14. Xxxxxxx xxxxxxx xxxxxxxxx 000

1.3.15. Europos investicijų bankas 140

1.3.16. Europos ombudsmenas 145

1.4. Finansavimas 150

1.4.1. Sąjungos pajamos 151

1.4.2. ES išlaidos 156

1.4.3. Daugiametė finansinė programa 162

1.4.4. Biudžeto vykdymas 169

1.4.5. Biudžeto kontrolė 173

1.4.6. Kova su sukčiavimu ir Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga 178

1.1. ISTORINĖ EUROPOS INTEGRACIJOS RAIDA ‌

1.1.1. PIRMOSIOS SUTARTYS ‌

Dėl katastrofiškų II pasaulinio karo padarinių ir nuolatinės Rytų ir Vakarų konfrontacijos grėsmės Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas tapo svarbiausiu prioritetu. Šešių Europos valstybių sprendimas sutelkti anglių ir plieno pramonę, jsigaliojęs 1951 m. Paryžiaus sutartimi, tapo pirmuoju žingsniu j Europos integraciją. 1957 x. Xxxxx sutartimis buvo sutvirtintas šios integracijos pagrindas ir šešių pradžią jai davusių Europos šalių bendros ateities idėja.

TEISINIS PAGRINDAS

— Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo arba Paryžiaus sutartis buvo pasirašyta 1951 m. balandžio 18 d., o jsigaliojo 1952 m. liepos 23 d. Pirmą kartą šešios Europos valstybės sutarė siekti integracijos. Pagal šią sutartj jsteigus Vyriausiąja valdyba pavadintą vykdomąją instituciją, Parlamentinę Asamblėją, Ministrų Tarybą, Teisingumo Teismą ir Konsultacinj komitetą, buvo paklotas Bendrijos pamatas. EAPB sutartis neteko galios 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus 97 straipsnyje nustatytam 50-ies metų jos galiojimo laikotarpiui. Remiantis prie Sutarčių (Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo) pridėtu Protokolu Nr. 37, EAPB grynasis turtas jos likvidavimo metu buvo perduotas Anglių ir plieno mokslinių tyrimų fondui, siekiant finansuoti valstybių narių mokslinius tyrimus su anglių ir plieno pramone susijusiuose sektoriuose.

— Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo arba Romos sutartys buvo pasirašytos 1957 m. kovo 25 d. ir jsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Tačiau, kitaip negu EAPB sutartis, Romos sutartys buvo sudarytos neribotam laikotarpiui (EEB sutarties 240 straipsnis ir Euratomo sutarties 208 straipsnis), taigi joms buvo suteiktas tarsi konstitucinis statusas.

— Šešios šalys steigėjos buvo Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai.

TIKSLAI

— EAPB steigėjos aiškiai išdėstė savo ketinimus, susijusius su Sutartimi, t. y. kad tai tik pirmas žingsnis Europos federacijos link. Bendroji anglių ir plieno rinka turėjo tapti eksperimentu, j kurj pamažu būtų jtraukiamos kitos ekonomikos sritys, o jo kulminacija būtų politinės sąjungos sukūrimas.

— Europos ekonominės bendrijos tikslas buvo sukurti bendrąją rinką, pagrjstą keturiomis – prekių, asmenų, kapitalo ir paslaugų – judėjimo laisvėmis.

— Euratomo sutarties tikslas buvo koordinuoti daliųjų medžiagų tiekimą ir mokslinių tyrimų programas, valstybių narių inicijuotas ar rengiamas siekiant taikiai naudoti atominę energiją.

— Visų trijų Sutarčių preambulės atskleidžia vieningą Bendrijų jkūrimo tikslą,

t. y. jsitikinimą, kad, siekdamos kurti bendrą ateitj, Europos valstybės turi bendradarbiauti, nes tik taip galės paimti likimą j savo rankas.

PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Europos Bendrijos (EAPB, EEB ir Euratomas) atsirado dėl troškimo suvienyti Europą: ši idėja palengva susiformavo kaip tiesioginis atsakas j žemyną supurčiusius jvykius. Pasibaigus II pasauliniam karui, kilo būtinybė reorganizuoti visas strategines pramonės sritis, ypač plieno pramonę. Europos ateitis, kuriai kėlė grėsmę Rytų ir Vakarų priešprieša, priklausė nuo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo.

Prancūzijos užsienio reikalų ministro Xxxxxx’x Xxxxxxxx 1950 m. gegužės 9 d. kreipimasis gali būti laikomas Europos integracijos atskaitos tašku. Tai, kad anuomet buvo pasirinkta būtent anglių ir plieno pramonė, labai simboliška: XX a. 6 deš. pradžioje šios pramonės šakos buvo gyvybiškai svarbios; tai buvo šalies galios pagrindas. Neskaitant akivaizdžios ekonominės naudos, Prancūzijos ir Vokietijos išteklių sutelkimas turėjo žymėti šių dviejų valstybių konkuravimo pabaigą. 1950 m. gegužės 9 d. Xxxxxx’as Xxxxxxxxx pareiškė: „Europa nebus sukurta iš karto ar pagal vienintelj planą. Ji bus kuriama konkrečiais laimėjimais, kurie pirmiausia leis atsirasti de facto solidarumui“. Būtent vadovaudamosi šiuo principu Prancūzija, Italija, Vokietija ir Beniliukso šalys (Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas) pasirašė Paryžiaus sutartj, pagal kurią pirmiausia siekta užtikrinti:

— laisvą prekių judėjimą ir laisvą prieigą prie gamybos išteklių;

— nuolatinę rinkos priežiūrą, kad būtų išvengta iškraipymų, dėl kurių gali tekti jvesti gamybos kvotas;

— konkurencijos taisyklių ir kainų skaidrumo laikymąsi;

— paramą anglių ir plieno sektorių modernizavimui ir pertvarkymui.

Pasirašius sutartj – ir nepaisant Prancūzijos priešinimosi Vokietijos nacionalinių karinių pajėgų atkūrimui – Xxxx Xxxxxx svarstė galimybę sukurti Europos kariuomenę. Dėl Europos gynybos bendrijos buvo susiderėta 1952 m., o jos sukūrimą turėjo lydėti politinės bendrijos atsiradimas. Prancūzijos Nacionalinei Asamblėjai 1954 m. rugpjūčio 30 d. atsisakius ratifikuoti sutartj, abu šie planai buvo nustumti j šoną.

Po nesėkmingo mėginimo sukurti Europos gynybos bendriją pastangas tęsti Europos integracijos procesą jkūnijo konkretūs pasiūlymai dėl muitų sąjungos ir atominės energijos, pateikti per 1955 m. birželio mėn. vykusią Mesinos konferenciją. Jų kulminacija tapo EEB ir Euratomo sutarčių pasirašymas.

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties (EEB sutarties, Romos sutarties) nuostatos apėmė:

— muitų mokesčių tarp valstybių narių panaikinimą;

— bendrų išorės muitų tarifų nustatymą;

— bendros žemės ūkio ir transporto politikos sukūrimą;

— Europos socialinio fondo jkūrimą;

— Europos investicijų banko jsteigimą;

— glaudesnių valstybių narių santykių plėtojimą.

Kad būtų pasiekti šie tikslai, EEB sutartyje buvo apibrėžti pagrindiniai principai ir nustatyta Bendrijos institucijų teisėkūros veiklos sistema. Tai apėmė bendrai

jgyvendinamą politiką: bendrą žemės ūkio politiką (38–43 straipsniai), transporto politiką (74 ir 75 straipsniai) ir bendrą prekybos politiką (110–113 straipsniai).

Xxxxxxxxxx rinkos tikslas – užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir gamybos veiksnių judumą (laisvą darbuotojų ir jmonių judėjimą, paslaugų teikimo laisvę ir laisvą kapitalo judėjimą).

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartyje (Euratomo sutartyje) iš pradžių buvo numatyti itin plataus užmojo tikslai, jskaitant greitą branduolinės pramonės sukūrimą ir augimą. Tačiau dėl branduolinės energijos sektoriaus sudėtingumo ir jautrumo – jis yra susijęs su gyvybiškai svarbiais valstybių narių interesais (gynyba ir nacionaline nepriklausomybe) – šiuos užmojus teko apriboti.

Konvencijoje dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų, kuri buvo pasirašyta ir jsigaliojo tuo pat metu, kaip ir Romos sutartys, buvo numatyta, kad bendromis institucijomis taps Parlamentinė Asamblėja ir Teisingumo Teismas. Ši konvencija neteko galios 1999 m. gegužės 1 d. Teliko sujungti vykdomąsias institucijas, todėl 1965 m. balandžio 8 d. sutartimi dėl vienos Europos Bendrijų Tarybos ir vienos Europos Bendrijų Komisijos jsteigimo (ji žinoma Sujungimo sutarties pavadinimu) buvo deramai baigtas institucijų jungimo procesas.

Nuo tada EEB tapo viršesne už atskirų sektorių bendrijas – EAPB ir Euratomą. Tai prilygo bendros EEB sistemos pergalei prieš organizacijų, kurių kompetencijai priklausė konkretūs sektoriai, sambūvj ir šios bendrijos institucijų sukūrimui.

Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius.

Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx / Xxxxxxx Xxxxxxx 04/2024

1.1.2. RAIDA IKI SUVESTINIO EUROPOS AKTO ‌

Pagrindiniai ankstesnių Sutarčių pakeitimai buvo susiję su Bendrijos nuosavų išteklių kūrimu, Parlamento galių biudžeto valdymo srityje stiprinimu, Europos Parlamento narių rinkimais tiesioginiu visuotiniu balsavimu ir Europos pinigų sistemos sukūrimu. 1986 m. jsigaliojus Suvestiniam Europos aktui, kuriuo iš esmės pakeista Romos sutartis, buvo sustiprinta integracija sukuriant didelę vidaus rinką.

PAGRINDINIAI PIRMOJO INTEGRACIJOS ETAPO PASIEKIMAI

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties (taip pat vadinama Romos sutartimi) 8 straipsnyje numatyta užbaigti kurti bendrąją rinką per pereinamąjj 12 metų laikotarpj trimis etapais, kurių pabaiga – 1969 m. gruodžio 31 d. Pirmasis jos tikslas – muitų sąjunga – pasiektas greičiau nei tikėtasi. Pereinamasis kvotų didinimo ir laipsniško vidaus muitų kliūčių panaikinimo laikotarpis baigėsi jau 1968 m. liepos 1 d. Tačiau net ir pasibaigus pereinamajam laikotarpiui tebebuvo didelių kliūčių judėjimo laisvei. Tuo pat metu Europos ekonominė bendrija patvirtino bendrus prekybos su Europos ekonominei bendrijai nepriklausančiomis šalimis išorės tarifus.

Iniciatyvos „Žalioji Europa“ sukūrimas buvo kitas didelis Europos integracijos projektas. 1962 m. priimti pirmieji reglamentai dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir sukurtas Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF).

PIRMIEJI SUTARČIŲ PAKEITIMAI

A. Institucijų tobulinimas

Pirmieji instituciniai pokyčiai jvyko pagal 1965 m. balandžio 8 d. sudarius Sujungimo sutartj ir sujungus vykdomąsias institucijas. Šis dokumentas jsigaliojo 1967 m., pagal jj jsteigta Europos Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, EEB ir Europos atominės energijos bendrijos) jungtinė Taryba ir jungtinė Komisija ir pradėtas taikyti bendro biudžeto principas.

B. Nuosavi ištekliai ir biudžeto valdymo jgaliojimai

1970 m. balandžio 21 d. Tarybos sprendimu dėl valstybių narių finansinių jnašų pakeitimo Bendrijų nuosavais ištekliais sukurta Bendrijos nuosavų išteklių sistema, pakeitusi valstybių narių finansinius jnašus (1.4.1).

— 1970 m. balandžio 22 d. Liuksemburgo sutartimi Parlamentui suteikti tam tikri biudžeto valdymo jgaliojimai (1.3.1).

— 1975 m. liepos 22 d. Sutartis, iš dalies pakeičianti tam tikras Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarčių ir Europos Bendrijų jungtinės Tarybos steigimo sutarties (Briuselio sutartis) finansines nuostatas, suteikė Parlamentui teisę atmesti biudžetą ir patvirtinti Komisijai biudžeto jvykdymą. Ta pačia sutartimi jkurti Audito Rūmai – institucija, atsakinga už Bendrijos sąskaitų priežiūrą ir finansų valdymą (1.3.12).

C. Rinkimai

1976 m. rugsėjo 20 d. Aktu Parlamentui suteiktas naujas teisėtumo ir valdymo pagrindas, nustatant rinkimų j jj tvarką pagal tiesioginę visuotinę rinkimų teisę (1.3.4).

Aktas persvarstytas 2002 m., nustatytas bendrasis proporcinio atstovavimo principas ir kitos bendrosios nuostatos dėl nacionalinių teisės aktų, susijusių su Europos Parlamento rinkimais.

D. Plėtra

Jungtinė Karalystė prie Bendrijos prisijungė 1973 m. sausio 1 d. kartu su Danija ir Airija; Norvegijoje per referendumą žmonės balsavo prieš jstojimą j Bendriją. 1981 m. nare tapo Graikija, o 1986 m. prie jos prisijungė Portugalija ir Ispanija.

E. ES biudžetas

Po šio pirmojo plėtros etapo buvo raginimų griežtinti biudžetą ir reformuoti BŽŪP. 1979 m. Europos Vadovų Taryba pasiekė susitarimą dėl jvairių papildomų priemonių. 1984 m. Fontenblo susitarimais rastas tvarus sprendimas, pagrjstas principu, kad korekcijos gali būti daromos siekiant suteikti pagalbą valstybėms narėms, kurių finansinė našta per didelė, lyginant su santykiniu jų gerovės lygiu.

TOLESNĖS INTEGRACIJOS PLANAI

Nepaisant 1954 m. rugpjūčio mėn. nesėkmės jkurti Europos gynybos bendriją po pradinių ekonominės Bendrijos laimėjimų septintojo dešimtmečio pradžioje ėmė ryškėti siekis sukurti valstybių narių politinę sąjungą.

A. Nesėkmingos pastangos sukurti politinę sąjungą

Xxxxx aukščiausiojo lygio susitikime 1961 m. šešių Europos Bendriją jkūrusių valstybių narių valstybių arba vyriausybių vadovai paprašė tarpvyriausybinio komiteto, kuriam pirmininkavo Prancūzijos ambasadorius Xxxxxxxxx Xxxxxxx, pateikti pasiūlymų dėl Europos tautų sąjungos politinio statuso. Šis tyrimų komitetas du kartus – 1960 m. ir 1962 m. – veltui stengėsi valstybėms narėms pateikti sutarties projektą, kuris būtų priimtinas visiems, nors C. Fouchet savo planą grindė griežtu valstybių narių tapatybės išsaugojimu, taip atmesdamas federacijos galimybę.

Politinės bendrijos nebuvimą pakeitė Europos politinis bendradarbiavimas. 1969 m. gruodžio mėn. aukščiausiojo lygmens susitikime Hagoje valstybių arba vyriausybių vadovai nusprendė ieškoti geriausio būdo siekti pažangos politinio vienijimosi srityje. 1970 m. spalio mėn. užsienio reikalų ministrų xxxxxxxx X. Davignono pranešimas, kuris vėliau buvo išplėtotas kituose pranešimuose, sudarė EPB pagrindą iki tol, kol jsigaliojo Suvestinis Europos aktas (SEA).

B. 1966 m. krizė

Rimta krizė kilo tada, kai trečiajame pereinamojo laikotarpio etape Tarybos tam tikroms sritims taikomos vienbalsiškumo taisykle pagrjstos balsavimo procedūros buvo j kvalifikuotos daugumos balsavimą. Prancūzija nesutiko su keletu Komisijos siūlymų, tarp jų buvo BŽŪP finansavimo priemonės, ir nustojo dalyvauti svarbiausiuose Bendrijos posėdžiuose (laikėsi „tuščios kėdės“ politikos). Galiausiai, išeitis rasta pasiekus Liuksemburgo kompromisą (1.3.7), pagal kurj susitartą, kad, kai kyla pavojus labai svarbiems vienos ar kelių valstybių interesams, Tarybos narės stengsis priimti tokius sprendimus, kuriuos galėtų priimti visos valstybės narės, sykiu paisant jj abipusių interesų.

C. Didėjanti Europos aukščiausiojo lygmens susitikimų svarba

Nors ir nepriklausydamos Bendrijos institucijoms, valstybių narių valstybių arba vyriausybių vadovų konferencijos pradėjo teikti politinius nurodymus ir spręsti

problemas, kurių Ministrų Taryba negalėjo jveikti. Po pirmųjų posėdžių 1961 m. ir 1967 m. šios konferencijos tapo vis svarbesnės, o 1969 m. gruodžio 1–2 x. Xxxxx aukščiausiojo lygmens susitikime leista pradėti derybas dėl Bendrijos plėtros ir susitarta dėl Bendrijos finansavimo sistemos; gruodžio mėn. Fontenblo aukščiausiojo lygmens susitikime (1974 m. gruodžio mėn.) priimti esminiai politiniai sprendimai dėl tiesioginių rinkimų j Europos Parlamentą ir dėl sprendimų priėmimo procedūrų Taryboje. Šiame aukščiausiojo lygmens susitikime valstybių ar vyriausybių vadovai taip pat nusprendė susitikti tris kartus per metus Europos Vadovų Taryboje, kad būtų galima aptarti Bendrijos reikalus ir politinj bendradarbiavimą (1.3.6).

D. Institucinė reforma ir pinigų politika

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje valstybėse narėse kilo jvairių iniciatyvų siekiant suderinti ekonominės ir fiskalinės krypties valstybių narių politiką. Siekiant išspręsti pinigų nestabilumo problemą ir panaikinti jo neigiamus padarinius BŽŪP ir valstybių narių sanglaudai, 1978 m. Brėmeno ir Briuselio Europos Vadovų Taryba sukūrė Europos pinigų sistemą (EPS). EPS, sukurta savanoriškumo ir atskyrimo pagrindu (XX nusprendė nedalyvauti valiutų kurso mechanizme), buvo grindžiama bendru atsiskaitymo vienetu – Europos piniginiu vienetu.

Londone vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime 1981 m. Vokietijos ir Italijos užsienio reikalų ministrai Xxxx-Xxxxxxxx Xxxxxxxx ir Xxxxxx Xxxxxxx pateikė pasiūlymą dėl „Europos akto“, kuris apimtų jvairius aspektus: politinj bendradarbiavimą, kultūrą, pagrindines teises, jstatymų suderinimą srityse, kurių neapima Bendrijos sutartys, ir būdus smurto, terorizmo ir nusikalstamumo problemoms spręsti. Visas originalus pasiūlymas priimtas nebuvo, tačiau kai kurios pasiūlymo dalys jtrauktos j 1983 m. birželio 19 d. Xxxxxxxxx patvirtintą „Iškilmingą deklaraciją dėl Europos Sąjungos“.

X. X. Xxxxxxxx projektas

Praėjus keliems mėnesiams po pirmųjų tiesioginių rinkimų 1979 m., Parlamentas ir Taryba patyrė rimtą santykių krizę dėl 1980 m. biudžeto. Raginami Europos Parlamento nario, Europos federalistų judėjimo jkūrėjo ir buvusio Komisijos nario Xxxxxxx Xxxxxxxx, 1980 m. liepos mėn. devynių EP narių grupė susitiko institucijų veiklos pertvarkymo būdams aptarti. 1981 m. liepos mėn. Parlamente jkurtas Institucinių reikalų komitetas, kurio koordinuojantis pranešėjas buvo X. Xxxxxxxx ir kurio uždavinys – parengti planą dėl galiojančių Sutarčių pakeitimo. Komitetas nusprendė parengti planus dėl teisės akto, kuris turėjo tapti Europos Sąjungos konstitucija. 1984 m. vasario 14 d. didžiąja balsų dauguma patvirtintas sutarties projektas. Jame numatyta, kad teisės aktų leidybos galios būtų jgyvendinamos pagal sistemą, panašią j federalinės valstybės dviejų rūmų sistemą[1]. Tokios sistemos tikslas – sukurti pusiausvyrą tarp Parlamento ir Tarybos, tačiau paaiškėjo, kad ji yra nepriimtina valstybėms narėms.

SUVESTINIS EUROPOS AKTAS

Devintojo dešimtmečio pradžioje išsprendus ginčą dėl Bendrijos biudžeto, 1984 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba per Fontenblo susitikimą nusprendė jkurti valstybių arba vyriausybių vadovų asmeninių atstovų ad hoc komitetą, kuris buvo pavadintas jo pirmininko J. Xxxxx’o vardu. Komitetui pavesta teikti pasiūlymus dėl Bendrijos sistemos veikimo ir politinio bendradarbiavimo gerinimo. 1985 m.

[1]Amato, G., Xxxxxxxx, H., Xx Xxxxx, B., Genesis and destiny of the European Constitution, Bruylant, Xxxxxxxxx, 2007 m., 14 p.

birželio mėn. Milane surengta Europos Vadovų Taryba balsų dauguma (septyniais balsais prieš tris), taikant išimtinę tos institucijos procedūrą, nusprendė sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją ir joje apsvarstyti institucijų galias, pasiūlymą naujomis sritimis išplėsti Bendrijos veiklą ir sukurti „tikrą“ vidaus rinką.

1986 m. vasario 17 d. devynios valstybės narės pasirašė Suvestinj Europos aktą (SEA), vėliau – 1986 m. vasario 28 d. – prie jų prisijungė Danija (po pritarimo referendume), Italija ir Graikija. SEA 1986 m. ratifikavo valstybių narių parlamentai, tačiau jo jsigaliojimas atidėtas šešiems mėnesiams iki 1987 m. liepos 1 d. dėl privataus asmens kreipimosi j Airijos teismus. SEA buvo pirmas reikšmingas Romos sutarties pakeitimas. Jo pagrindinės nuostatos pateiktos žemiau.

A. Sąjungos jgaliojimų išplėtimas

1. Didelės vidaus rinkos kūrimas

Visu pajėgumu veikianti vidaus rinka turėjo būti baigta kurti iki 1993 m. sausio 1 d. Ji buvo kuriama tęsiant ir išplečiant 1958 m. numatytos bendrosios rinkos (2.1.1) tikslus.

2. Nauji jgaliojimai šiose srityse:

— pinigų politika,

— socialinė politika,

— ekonominė ir socialinė sanglauda,

— moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra,

— aplinka,

— bendradarbiavimas užsienio politikos srityje.

B. Ministrų Tarybos sprendimų priėmimo pajėgumų stiprinimas

Kvalifikuota balsų dauguma pakeitė vienbalsiškumo principą keturiose iš tuometinių Bendrijos atsakomybės sričių (pakeitimas dėl bendrojo muitų tarifo, laisvės teikti paslaugas, laisvo kapitalo judėjimo ir bendros jūros ir oro transporto politikos). Kvalifikuotos daugumos balsavimas buvo pradėtas taikyti keliose naujose atsakomybės srityse, pavyzdžiui, vidaus rinkos, socialinės politikos, ekonominės ir socialinės sanglaudos, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei aplinkos politikos. Galiausiai, kvalifikuotos daugumos balsavimui nustatytas Tarybos vidaus darbo taisyklių pakeitimas, kad būtų laikomasi ankstesnės pirmininkaujančios valstybės narės deklaracijos, jog ateityje balsavimas Taryboje būtų rengiamas ne tik Tarybos pirmininko iniciatyva, bet taip pat Komisijos ar valstybės narės prašymu, jei tam pritaria paprasta Tarybos narių dauguma.

C. Europos Parlamento vaidmens didėjimas

Priėmus Suvestinj Europos aktą, Parlamento jgaliojimai sustiprinti šiais būdais:

— pradėjus taikyti reikalavimą, kad priimant Bendrijos sutartis dėl plėtros ir asociacijos susitarimų būtų gautas Parlamento sutikimas;

— pradėjus taikyti bendradarbiavimo su Taryba procedūrą (žr. suvestinę 1.2.3), kuri Parlamentui suteikė tikrų, nors ir ribotų, teisės aktų leidybos jgaliojimų; ši procedūra tuo metu buvo taikoma keliolikai teisės sričių ir ženklino lemiamą Parlamento virsmą lygiaverte teisėkūros institucija.

Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius.

Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx / Xxxxxxx Xxxxxxx 04/2024

1.1.3. MASTRICHTO IR AMSTERDAMO SUTARTYS ‌

Mastrichto sutartimi pakeistos ankstesnės Europos sutartys ir sukurta Europos Sąjunga, pagrjsta trimis ramsčiais: Europos Bendrijomis, bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) ir bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse (TVR). Vykdant Sąjungos plėtrą Amsterdamo sutartimi atlikti suderinimai, būtini norint užtikrinti veiksmingesnę ir demokratiškesnę Sąjungos veiklą.

MASTRICHTO SUTARTIS

Europos Sąjungos sutartis[1], pasirašyta Mastrichte 1992 m. vasario 7 d., jsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.

A. Sąjungos struktūra

Mastrichto sutartis, kuria jsteigiama Europos Sąjunga, buvo naujas „glaudesnės Europos tautų sąjungos“ kūrimo etapas. Europos Sąjungos pagrindą sudaro Europos Bendrijos, kurios buvo papildytos Europos Sąjungos sutartimi nustatytomis politikos sritimis ir bendradarbiavimo formomis. Bendrą Sąjungos institucinę struktūrą sudarančios institucijos, t. y. Taryba, Europos Parlamentas, Europos Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai (tuo metu stricto sensu vienintelės ES institucijos), savo jgaliojimus vykdo laikydamosi Sutarčių nuostatų. Sutartimi jsteigti patariamąsias funkcijas vykdantys Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Europos regionų komitetas. Be esamų EIB grupę sudarančių finansinių institucijų, t. y. Europos investicijų banko ir Europos investicijų fondo, Sutartyje nustatyta tvarka jsteigta Europos centrinių bankų sistema ir Europos centrinis bankas.

B. Sąjungos galios

Mastrichto sutartimi jsteigtai Sąjungai Sutartimi suteikta tam tikrų galių, kurios buvo suskirstytos j tris dideles grupes, paprastai vadinamas ramsčiais: pirmąjj ramstj sudarė Europos Bendrijos; tai – sistema, iš kurios kyla jgaliojimai, kuriuos valstybės narės perdavė Bendrijos institucijoms Sutartimi reglamentuojamose srityse. Antrasis ramstis – bendra užsienio ir saugumo politika, nustatyta Sutarties V antraštinėje dalyje. Trečiasis ramstis – bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse, nustatytas Sutarties VI antraštinėje dalyje. V ir VI antraštinėse dalyse apibrėžtas vyriausybių bendradarbiavimas, kuris buvo vykdomas bendrose institucijose ir kuriam buvo būdingi tam tikri viršvalstybiniai bruožai, pvz., bendradarbiavimas su Komisija ir konsultacijos su Parlamentu.

1. Europos bendrija – pirmasis ramstis

Bendrijos uždavinys – valstybėse narėse užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos veikimą ir, be kita ko, skatinti darnią, subalansuotą ir tvarią ekonominės veiklos plėtrą, aukšto lygio užimtumą, socialinę apsaugą ir lyčių lygybę. Siekdama šių tikslų ir neviršydama savo jgaliojimų Xxxxxxxx sukūrė bendrą rinką ir su tuo susijusias priemones, nustatytas EB steigimo sutarties 3 straipsnyje, ir inicijavo ekonominę ir bendros valiutos politiką, minimą 4 straipsnyje. Bendrijos veikla vykdoma laikantis proporcingumo principo, o

[1]OL C 191, 1992 7 29, p. 1.

srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, – subsidiarumo principo (EB steigimo sutarties 5 straipsnis).

2. Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) – antrasis ramstis

Sąjungos uždavinys – nustatyti ir tarpvyriausybiniais būdais jgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Valstybės narės turi aktyviai ir besąlygiškai remti šią politiką vadovaudamosi lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia. Jos tikslai: saugoti bendras vertybes, pagrindinius interesus, Sąjungos nepriklausomybę ir vientisumą remiantis Jungtinių Tautų Chartijos principais, visokeriopai stiprinti Sąjungos saugumą, skatinti tarptautinj bendradarbiavimą, plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

3. Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse – trečiasis ramstis

Sąjungos užduotis – tarpvyriausybiniais būdais atlikti bendrus veiksmus toliau nurodytose srityse, siekiant piliečiams užtikrinti aukšto lygio apsaugą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje. Numatytos šios sritys:

— asmenų vykimo per Bendrijos išorės sienas taisyklės ir kontrolės stiprinimas;

— kova su terorizmu, sunkiais nusikaltimais, prekyba narkotikais ir tarptautinio masto sukčiavimu;

— teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose ir civilinėse bylose;

— Europos policijos biuro (Europolo) jsteigimas kartu su nacionalinių policijos pajėgų keitimosi informacija sistema;

— kova su neteisėta imigracija;

— bendra prieglobsčio politika.

AMSTERDAMO SUTARTIS

Amsterdamo sutartis, kuria iš dalies keičiama Europos Sąjungos sutartis, Europos Bendrijų steigimo sutartys ir tam tikri su jomis susiję aktai[2], buvo pasirašyta 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame ir jsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d.

A. Sąjungos galių padidėjimas

1. Europos bendrija

Iškelti svarbiausi tikslai – subalansuotas ir tvarus vystymasis ir aukšto lygio užimtumas. Nustatytas valstybių narių užimtumo politikos koordinavimo mechanizmas, Bendrijai suteikta galimybė imtis tam tikrų priemonių šioje srityje. Į EB steigimo sutartj jtrauktas Susitarimas dėl socialinės politikos su tam tikrais patobulinimais (panaikinta galimybė jo netaikyti). Bendrijos metodas imtas taikyti kai kuriose svarbiose srityse, iki šiol priklausiusiose trečiajam ramsčiui: prieglobsčio, imigracijos, išorės sienų perėjimo, kovos su sukčiavimu, muitinių bendradarbiavimo, teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose bei kai kuriose bendradarbiavimo pagal Šengeno susitarimą, kurj Sąjunga ir Bendrijos patvirtino visą, srityse.

2. Europos Sąjunga

Nustačius tikslus ir konkrečias funkcijas bei numačius naujo tipo teisės aktą, panašų j direktyvą, sustiprintas vyriausybių bendradarbiavimas policijos ir teisminio

[2]OL C 340, 1997 11 10, p. 115.

bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse. Bendros užsienio ir saugumo politikos priemonės parengtos vėliau, visų pirma sukūrus naują priemonę – bendrą strategiją, naują Tarybos generalinio sekretoriaus, atsakingo už BUSP, pareigybę ir naują darinj – Politikos planavimo ir išankstinio jspėjimo grupę.

B. Europos Parlamento vaidmens stiprinimas

1. Teisėkūros galios

Pagal bendro sprendimo procedūrą, kurios taikymas buvo išplėstas jtraukiant penkiolika EB steigimo sutartyje nustatytų teisinių pagrindų, Europos Parlamentas ir Taryba tampa praktiškai vienodas teises turinčiais teisės aktų leidėjais. Bendro sprendimo procedūra taikoma visose srityse, kuriose Taryba priima sprendimus kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus žemės ūkio ir konkurencijos politiką. Keturiais atvejais (18, 42 ir 47 straipsniai ir 151 straipsnis dėl kultūros politikos, kuris nepakeistas) bendro sprendimo procedūra visuomet taikoma kartu su reikalavimu, pagal kurj Taryba sprendimą priima vienbalsiai. Kitoms teisėkūros sritims, kuriose sprendimai turi būti priimami vienbalsiai, bendro sprendimo procedūra netaikoma.

2. Kontrolės galios

Be teisės balsavimu patvirtinti visą Komisijos sudėtj, Europos Parlamentas taip pat turi teisę balsavimu iš anksto patvirtinti paskirtąjj būsimos Komisijos pirmininką (214 straipsnis).

3. Parlamento narių rinkimai ir jų statutas

Bendrijos galia nustatyti vienodą tiesioginių visuotinių Europos Parlamento rinkimų (EB steigimo sutarties 190 straipsnis) tvarką papildyta galia nustatyti bendrus principus. Tame pačiame straipsnyje jtvirtintas teisės priimti bendrą Parlamento narių statutą teisinis pagrindas. Tačiau vis dar nėra nuostatos, leidžiančios priimti priemones, skirtas politinėms partijoms Europos lygmeniu kurtis (žr. 191 straipsnj).

C. Tvirtesnis bendradarbiavimas

Pirmą kartą Sutartyse pateikiamos bendro pobūdžio nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms, siekiančioms organizuoti tvirtesnj tarpusavio bendradarbiavimą, tam tikromis sąlygomis pasinaudoti bendromis institucijomis. Tokiu bendradarbiavimu papildomas tvirtesnis bendradarbiavimas, reglamentuojamas konkrečiomis nuostatomis dėl ekonominės ir pinigų sąjungos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimo ir bendradarbiavimo acquis, vadinamo Šengeno nuostatomis, jtraukimo. Tvirtesnis bendradarbiavimas galimas trečiojo ramsčio srityje ir tik labai išskirtinėmis sąlygomis srityse, kurios nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Sąlygos, kurias turi atitikti bet koks tvirtesnis bendradarbiavimas, ir numatomi sprendimų priėmimo mechanizmai turi būti sukurti taip, kad šis naujas integracijos proceso būdas būtų taikomas tik išimties tvarka ir kad bet kuriuo atveju jj būtų galima taikyti tik norint paspartinti integraciją, o ne jai trukdyti.

D. Supaprastinimas

Amsterdamo sutartimi panaikinamos visos ilgainiui galios netekusios ar nebeaktualios ES sutarčių nuostatos, kartu užtikrinant, kad panaikinus nuostatas nebūtų pakenkta jų turėtam teisiniam poveikiui. Joje taip pat numatoma nauja Sutarčių straipsnių numeracija. Teisiniais ir politiniais sumetimais Sutartis pasirašyta ir pateikta ratifikuoti kaip galiojančių Sutarčių pakeitimai.

E. Institucinės reformos rengiantis ES plėtrai

1. Amsterdamo sutartyje Parlamento prašymu nustatyta, kad Europos Parlamento narių skaičius neturi viršyti 700 (189 straipsnis).

2. Komisijos sudėtis nustatyta ir balsų paskirstymo klausimas aptartas Sutarties protokole dėl institucijų. Pagal protokolo nuostatas Sąjungoje, kurioje yra ne daugiau kaip 20 valstybių narių, Komisiją sudaro po atstovą iš kiekvienos valstybės narės, jeigu iki atitinkamos dienos bus pakeistas balsų paskirstymas Taryboje. Bet kokiu atveju likus ne mažiau kaip metams iki 21-osios valstybės narės jstojimo j Europos Sąjungą turi būti sušaukta nauja tarpvyriausybinė konferencija, kuri turi nuodugniai persvarstyti su institucijomis susijusias Sutarčių nuostatas.

3. Pagal daugelj Amsterdamo sutartimi sukurtų naujų teisinių pagrindų nustatyta, kad sprendimus Taryba priima kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau iš visų esamų Bendrijos politikos sričių naujos nuostatos dėl kvalifikuotos balsų daugumos buvo jtrauktos tik j mokslinių tyrimų politikos nuostatas, kitose politikos srityse vis dar būtinas vienbalsis sprendimas.

F. Kiti klausimai

Viename iš protokolų aprašytos Bendrijos procedūros, skirtos subsidiarumo principui jgyvendinti. Didesnis skaidrumas užtikrintas naujomis nuostatomis dėl teisės susipažinti su dokumentais (255 straipsnis) ir didesnio Tarybos, kaip teisės aktų leidėjos, darbų viešumo (207 straipsnio 3 dalis).

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Prieš sušaukiant tarpvyriausybinę konferenciją rengiamos konsultacijos su Europos Parlamentu. Be to, Parlamentas j tarpvyriausybinių konferencijų darbą jtraukiamas ad hoc tvarka; paskutinėse trijose konferencijose Parlamentui atstovavo (priklausomai nuo svarstomų klausimų) jo pirmininkas arba du Parlamento nariai.

Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius.

Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx 07/2024

1.1.4. XXXXX SUTARTIS IR KONVENTAS DĖL EUROPOS ATEITIES ‌

Xxxxx sutartis tik iš dalies padėjo Europos Sąjungai pasirengti svarbiems 2004 m. gegužės 1 d. ir 2007 m. sausio 1 d. plėtros j Rytus ir Pietus etapams. Todėl Konventas dėl Europos ateities, atsižvelgdamas j Lakeno deklaracijoje iškeltus klausimus, pamėgino parengti naują Sąjungos teisinj pagrindą – Sutartj dėl Konstitucijos Europai. Sutartj atmetus per dviejose valstybėse narėse surengtus referendumus, ji taip ir nebuvo ratifikuota.

NICOS SUTARTIS

Sutartis buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d., o jsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.

A. Tikslai

Remiantis 1999 m. Helsinkio Europos Vadovų Tarybos išvadomis, iki 2002 m. pabaigos ES turėjo tapti pajėgia priimti paraišką dėl narystės ES pateikusias ir jai pasirengusias valstybes. Kadangi tik dviejose iš pastarųjų gyventojų skaičius viršijo tuometinj valstybių narių vidurkj, turėjo gerokai sustiprėti mažiau gyventojų turėjusių valstybių politinė jtaka. Taigi Nicos sutartimi buvo siekiama užtikrinti didesnj ES institucijų veiksmingumą ir teisėtumą bei parengti ES kitai didelei plėtros bangai.

B. Bendrosios aplinkybės

Mastrichto ir Amsterdamo tarpvyriausybinėse konferencijose buvo iškelta ne viena institucinė problema (vadinamieji Amsterdamo likučiai), tačiau tinkamo jų sprendimo nebuvo rasta. Šios problemos apėmė Komisijos dydj ir sudėtj, balsų paskirstymą Taryboje ir balsavimo kvalifikuota dauguma išplėtimą. Remiantis Tarybai pirmininkavusios Suomijos ataskaita, 1999 m. pabaigoje vykusiame Helsinkio Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo nuspręsta, kad užsilikusios problemos ir kiti pokyčiai, būtini norint pasirengti plėtrai, turėtų būti išnagrinėti tarpvyriausybinėje konferencijoje.

C. Turinys

2000 m. vasario 14 d. darbą pradėjusi tarpvyriausybinė konferencija jj baigė 2000 m. gruodžio 10 d. Nicoje, pasiekusi susitarimą dėl institucinių ir daugybės kitų klausimų: naujos vietų paskirstymo Europos Parlamente tvarkos, lankstesnių tvirtesnio bendradarbiavimo būdų, pagrindinių teisių ir vertybių stebėsenos ES bei ES teismų sistemos stiprinimo.

1. Balsų paskirstymas Taryboje

Sykiu atsižvelgus j balsavimo Taryboje sistemą, Komisijos sudėtj ir tam tikru mastu j vietų paskirstymą Europos Parlamente, tarpvyriausybinėje konferencijoje tapo aišku, kad svarbiausia – pakeisti santykinj valstybių narių balsų paskirstymą: šis klausimas nuo pat Romos sutarties nebuvo spręstas nė vienoje tarpvyriausybinėje konferencijoje.

Buvo apsvarstyti du būdai kvalifikuotai balsų daugumai apibrėžti: nauja balsų paskirstymo sistema (pakoreguojant esamą) ir dviguba (balsų skaičiaus ir gyventojų skaičiaus) dauguma. Pastarajam sprendimui, kurj pasiūlė Komisija, pritarė Parlamentas. Tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo pasirinktas pirmasis variantas. Padidėjo visų valstybių narių balsų skaičius, tačiau daugiausia gyventojų turinčių

valstybių balsų dalis sumažėjo: jstojus 10-čiai naujų valstybių narių, minėtųjų valstybių balsų dalis sumažėjo nuo 55 proc. iki 45 proc., o nuo 2007 m. sausio 1 d. – iki 44,5 proc. Dėl šios priežasties pradėta taikyti vadinamoji demografinė apsaugos sąlyga: valstybė narė gali paprašyti patikrinti, ar kvalifikuota dauguma atstovauja bent 62 proc. visų Sąjungos gyventojų. Jeigu ne, konkretus sprendimas negali būti priimtas.

2. Europos Komisija

a. Sudėtis

Nuo 2005 m. Komisiją sudaro po vieną narj iš kiekvienos valstybės narės. Taryba, balsuodama vienbalsiai, yra jgaliota spręsti dėl Komisijos narių skaičiaus ir rotacijos sistemai taikomos tvarkos, tačiau kiekviena Komisija turi atspindėti valstybių narių demografinj ir geografinj spektrą.

b. Vidaus struktūra

Pagal Xxxxx sutartj Komisijos pirmininkui suteikiami jgaliojimai paskirstyti Komisijos narių atsakomybės sritis ir jas perskirti savo kadencijos laikotarpiu, taip pat pasirinkti savo pavaduotojus ir spręsti dėl jų skaičiaus.

3. Europos Parlamentas

a. Sudėtis

Maksimalus Europos Parlamento narių skaičius – 700 – buvo nustatytas Amsterdamo sutartyje. Per susitikimą Nicoje Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad, atsižvelgiant j plėtrą, būtina persvarstyti Parlamento narių iš kiekvienos valstybės narės skaičių. Nauja Parlamento sudėtimi buvo pasinaudota ir siekiant atsverti Taryboje naujai paskirstytus balsus. Taip pat buvo nustatytas naujas maksimalus EP narių skaičius – 732.

b. Įgaliojimai

Parlamentui, kaip ir Tarybai, Komisijai bei valstybėms narėms, buvo sudaryta galimybė teisiškai užginčyti Tarybos, Komisijos ar Europos Centrinio Banko aktus argumentuojant kompetencijos trūkumu, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimais, Sutarčių ar kitų su jų taikymu susijusių teisės normų nesilaikymu arba piktnaudžiavimu jgaliojimais.

Atsižvelgus j Komisijos siūlymą, 191 straipsnis tapo procedūriniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis pagal bendro sprendimo procedūrą priimami reglamentai dėl ES lygmens politinių partijų ir jų finansavimo taisyklių.

Kiek išplėtus bendro sprendimo procedūros taikymo sritj ir nustačius reikalavimą gauti Parlamento pritarimą norint tvirčiau bendradarbiauti srityse, kuriose taikoma bendro sprendimo procedūra, buvo sustiprinti Parlamento teisėkūros jgaliojimai. Be to, Taryba turi gauti Parlamento nuomonę norėdama priimti poziciją dėl šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo valstybėje narėje pavojaus.

4. Teismų sistemos reforma

a. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas

Teisingumo Teismui suteiktas jgaliojimas posėdžiauti jvairiais būdais: kolegijomis (sudaromomis trijų arba penkių teisėjų), didžiojoje kolegijoje (sudaromoje vienuolikos teisėjų) ir visa sudėtimi. Generalinių advokatų skaičius gali būti padidintas vieningu Tarybos sprendimu. ES Teisingumo Teismas išsaugojo jurisdikciją klausimais, kuriais prašoma priimti prejudicinj sprendimą, tačiau, vadovaudamasis savo Statutu,

klausimus, kurie nėra išvardyti Europos bendrijos steigimo sutarties 225 straipsnyje, gali perduoti Pirmosios instancijos teismui.

b. Bendrasis Teismas

Bendrojo Teismo (iki Lisabonos sutarties jsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. vadinto Pirmosios instancijos teismu) jgaliojimai buvo išplėsti siekiant jtraukti tam tikrų kategorijų prejudicinius sprendimus, jskaitant galimybę steigti teisėjų kolegijas vieningai pritarus Tarybai. Vėliau visos šios veiklos nuostatos, pirmiausia susijusios su Teismo jgaliojimais, buvo išdėstytos pačioje Sutartyje.

5. Teisėkūros procedūros

Nors nuo tol nemažos dalies naujų politikos sričių ir priemonių (27) atveju Taryboje turėjo būti balsuojama kvalifikuota dauguma, bendro sprendimo procedūra išplėsta jtraukiant vos keletą mažesnės svarbos sričių (kurias apėmė ankstesni EB sutarties 13, 62, 63, 65, 157, 159 ir 191 straipsniai). Sprendžiant klausimus, kuriuos apėmė ankstesnis 161 straipsnis, buvo reikalaujama gauti Parlamento pritarimą.

6. Tvirtesnis bendradarbiavimas

Xxxxx xxxxxxxxx, kaip ir Amsterdamo sutartyje, pateikiamos bendrosios nuostatos, taikomos visoms tvirtesnio bendradarbiavimo sritims, ir konkrečiam ramsčiui skirtos nuostatos. Tačiau Amsterdamo sutartyje tvirtesnis bendradarbiavimas numatytas tik pagal pirmąjj ir trečiąjj ramsčius, o Xxxxx sutartyje jis numatomas pagal visus tris ramsčius.

Xxxxx sutartimi atlikta dar daugiau pakeitimų: nebeliko galimybės klausimą nukreipti Europos Vadovų Tarybai, buvo paaiškinta pagrjsto laiko tarpo samprata, be to, nuo tol gauti Parlamento pritarimą reikėjo visose srityse, kuriose tvirtesnis bendradarbiavimas būdavo susijęs su bendro sprendimo procedūros reikalaujančiu klausimu.

7. Pagrindinių teisių apsauga

Į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 7 straipsnj buvo jtraukta dalis, taikytina atvejams, kai akivaizdaus faktinio pagrindinių teisių pažeidimo nėra, tačiau esama aiškaus pavojaus, kad jis gali būti padarytas. Taryba, gavusi keturių penktadalių savo narių daugumos ir Parlamento pritarimą, nusprendžia, ar tokio pavojaus esama, ir susijusiai valstybei narei pateikia atitinkamas rekomendacijas. Buvo paskelbta neprivaloma Pagrindinių teisių chartija.

D. Europos Parlamento vaidmuo

Kaip ir ankstesnių tarpvyriausybinių konferencijų atvejais, Parlamentas aktyviai dalyvavo rengiantis 2000 m. tarpvyriausybinei konferencijai. Savo nuomonę dėl konferencijos darbotvarkės ir jos pažangos bei tikslų jis išdėstė savo 1999 m. lapkričio 18 d. rezoliucijoje dėl pasirengimo Sutarčių reformai ir kitai tarpvyriausybinei konferencijai bei 2001 m. gegužės 31 d. rezoliucijoje dėl Nicos sutarties ir Europos Sąjungos sutarties. Parlamentas taip pat pareiškė savo nuomonę dėl Pagrindinių teisių chartijos turinio ir teisinio poveikio. Parlamentas primygtinai ragino užtikrinti, kad kitos tarpvyriausybinės konferencijos procesas būtų skaidrus, kad j jj būtų jtraukti Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariai bei Komisijos atstovai ir atsižvelgta j eilinių piliečių nuomonę, o jo metu būtų parengtas konstitucinio pobūdžio dokumentas.

KONVENTAS DĖL EUROPOS ATEITIES

A. Pagrindas ir tikslai

Remiantis prie Xxxxx sutarties pridėta Deklaracija Nr. 23, per 2001 m. gruodžio

14 d. ir 15 d. Lakene vykusj Europos Vadovų Taryba susitikimą buvo nuspręsta sušaukti konventą, kuriame svarbiausios suinteresuotosios šalys aptartų Europos Sąjungos ateitj. Siekta kuo skaidriau pasirengti kitai tarpvyriausybinei konferencijai ir iškelti keturis svarbiausius tolesnės ES raidos klausimus: dėl geresnio kompetencijų paskirstymo, dėl ES veiklos priemonių supaprastinimo, dėl didesnės demokratijos, skaidrumo ir veiksmingumo bei konstitucijos ES piliečiams parengimo.

B. Struktūra

Konventą sudarė jo pirmininkas (Xxxxxx Xxxxxxx x’Xxxxxxx), du jo pavaduotojai (Xxxxxxxx Xxxxx ir Xxxx-Xxx Xxxxxxx), 15 valstybių narių arba jų vyriausybių vadovų atstovų, 30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš kiekvienos valstybės narės), 16 Europos Parlamento narių ir du Komisijos nariai. Diskusijose lygiomis teisėmis dalyvavo ir šalys, pateikusios stojimo j Sąjungą paraišką, tačiau be teisės blokuoti galimą valstybių narių konsensusą. Taigi iš viso konventą sudarė 105 nariai.

Be pirmininko ir jo pavaduotojų prezidiumą sudarė 9 konvento nariai ir paraišką pateikusių valstybių išrinktas kviestinis atstovas. Prezidiumas, kuriam teko konvento varomosios jėgos vaidmuo, užtikrino jo darbo pagrindą.

C. Rezultatai

Konvento darbą sudarė „klausymosi etapas“, kurio metu jis stengėsi suprasti valstybių narių ir ES piliečių lūkesčius bei poreikius, t. y. etapas, kuriuo buvo gilinamasi j iškeltas idėjas, ir etapas, kurio metu, atsižvelgus j diskusijų esmę, buvo formuluojamos rekomendacijos. 2002 m. pabaigoje savo išvadas konventui pateikė 11 darbo grupių. Per pirmąjj 2003 m. pusmetj konventas parengė ir aptarė tekstą, tapusj Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektu.

Sutarties I dalis (principai ir institucijos (59 straipsniai)) ir II dalis (Pagrindinių teisių chartija (54 straipsniai)) buvo pateiktos 2003 m. birželio 20 d. Salonikuose posėdžiavusiai Europos Vadovų Tarybai. III dalis (politikos srityse (338 straipsniai)) ir IV dalis (baigiamosios nuostatos (10 straipsnių)) 2003 m. liepos 18 d. buvo pateiktos Tarybai pirmininkavusiai Italijai. 2004 m. birželio 18 d. Europos Vadovų Taryba patvirtino šj tekstą: nors konvento pasirinkta bazinė struktūra išliko, buvo atlikta nemažai jo pakeitimų. Tačiau, Sutartj patvirtinus Europos Parlamentui, ji buvo atmesta per Prancūzijoje (2005 m. gegužės 29 d.) ir Nyderlanduose (2005 m. birželio 1 d.) surengtus nacionalinius referendumus. Sutartj dėl Konstitucijos Europai atmetus Prancūzijoje ir Nyderlanduose vykusiuose referendumuose, jos ratifikavimo procesas nutrūko.

D. Europos Parlamento vaidmuo

Daugumos stebėtojų vertinimu, EP nariai padarė lemiamą jtaką konvento darbui. Dėl jvairių veiksnių, jskaitant jų patirtj per derybas tarptautinėje aplinkoje ir tai, kad konventas posėdžiavo Parlamento patalpose, leido EP nariams svariai paveikti konvento diskusijas ir rezultatus. Be to, jie atliko svarbų vaidmenj kurdami EP narius ir nacionalinių parlamentų narius telkiančias politines šeimas. Taigi Parlamentui pavyko

pasiekti nemažai savo pradinių tikslų, o dauguma jų šiuo metu jtvirtinti Xxxxxxxxx sutartyje.

Šią faktų suvestinę parengė Europos Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminio skyrius.

Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx 04/2024

1.1.5. LISABONOS SUTARTIS ‌

Šioje faktų suvestinėje apžvelgiamos bendrosios aplinkybės, susijusios su Lisabonos sutartimi, ir esminės šios Sutarties nuostatos. Tikslas – pateikti istorines šio naujausio pagrindinio ES dokumento, išsirutuliojusio iš ankstesnių Sutarčių, atsiradimo aplinkybes. Konkrečios nuostatos (su nuorodomis j straipsnius) ir jų poveikis jvairių krypčių Europos Sąjungos politikai išsamiau aptariami faktų suvestinėse dėl konkrečių politikos sričių ir klausimų.

TEISINIS PAGRINDAS

Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartj ir Europos bendrijos steigimo sutartj (OL C 306, 2007 12 17), jsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.

ISTORINĖS APLINKYBĖS

Lisabonos sutartis atsirado kaip konstitucinis projektas 2001 m. pabaigoje (Europos Vadovų Tarybos deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities arba Lakeno deklaracija), jj 2002 m. ir 2003 m. pratęsė Europos konventas, parengęs Sutartj dėl Konstitucijos Europai (Konstitucinė sutartis) (1.1.4). Lisabonos sutarties rengimo procesas pradėtas po dviejų 2005 m. gegužės ir birželio mėn. vykusių referendumų dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai nesėkmės, j kurią reaguodama Europos Vadovų Taryba nusprendė, jog reikalingas dvejų metų vadinamasis apmąstymo laikotarpis. Galiausiai 2007 m. birželio 21–23 d. Europos Vadovų Taryba, vadovaudamasi 2007 m. kovo mėn. Berlyno deklaracija, patvirtino išsamius vėlesnės Tarpvyriausybinės konferencijos, vyksiančios pirmininkaujant Portugalijai, jgaliojimus. Tarpvyriausybinė konferencija savo darbą baigė 2007 m. spalio mėn. Sutartis buvo pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime ir ratifikuota visų valstybių narių.

TURINYS

A. Tikslai ir teisiniai principai

Europos bendrijos steigimo sutartis pervadinama Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), o sąvoka „Bendrija“ pakeičiama sąvoka „Sąjunga“ visame dokumente. Sąjunga užima Bendrijos vietą ir yra jos teisių perėmėja. Lisabonos sutartimi nėra sukuriama valstybinio pobūdžio Sąjungos simbolika, pavyzdžiui, vėliava ar himnas. Nors naujas dokumentas savo pavadinimu skiriasi nuo konstitucinės sutarties, tačiau jame išsaugota dauguma esminių laimėjimų.

Lisabonos sutartimi Sąjungai nesuteikiama jokių papildomų išimtinių galių. Tačiau ja pakeičiamas Sąjungos naudojimosi savo turimomis galiomis ir kai kuriomis naujomis (bendromis) galiomis būdas, užtikrinant aktyvesnj piliečių dalyvavimą ir geresnę apsaugą, sukuriant naują institucinę struktūrą ir pakeičiant sprendimų priėmimo procesą, kad būtų garantuotas didesnis veiksmingumas ir skaidrumas. Taip užtikrinama aukštesnio lygio parlamentinė priežiūra ir demokratinė atskaitomybė.

Kitaip nei Sutartyje dėl Konstitucijos, Lisabonos sutartyje nėra straipsnio, kuriame būtų oficialiai jtvirtinta Sąjungos teisės viršenybė nacionalinės teisės aktų atžvilgiu. Xxxxxx

prie Sutarties buvo pridėta deklaracija šiuo klausimu (17 deklaracija); joje paaiškinama, kaip Sąjungos teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

Lisabonos sutartimi pirmą kartą paaiškinamos Sąjungos galios. Skiriama trejopa kompetencija: išimtinė kompetencija, kai tik Sąjunga gali priimti teisės aktus, o valstybės narės juos tik jgyvendina, pasidalijamoji kompetencija, kai valstybės narės gali priimti teisės aktus ir teisiškai privalomas priemones, jei Sąjunga to nepadarė, ir papildomoji kompetencija, kai ES priima aktus, skirtus valstybių narių politikai remti ar papildyti. Sąjungos kompetencija dabar gali būti sugrąžinta valstybėms narėms atliekant Sutarties peržiūrą.

Remiantis Lisabonos sutartimi, ES jgyja visapusišką teisinj subjektiškumą. Taigi, Sąjunga gali pasirašyti tarptautines sutartis jai priklausančios kompetencijos srityse, taip pat jstoti j tarptautines organizacijas. Valstybės narės gali pasirašyti tik tas tarptautines sutartis, kurios neprieštarauja ES teisei.

Sutartyje (būtent Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 50 straipsnyje) pirmą kartą numatyta oficiali procedūra, kurios turi laikytis valstybės narės, norinčios pagal savo konstitucines nuostatas išstoti iš Europos Sąjungos.

Lisabonos sutartimi užbaigiamas paskutinių laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės trečiojo ramsčio (t. y. policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose) aspektų perkėlimas j pirmąjj ramstj. Nustoja egzistuoti buvusi tarpvyriausybinės politikos sritis, nes dabar šios srities aktai priimami pagal jprastą teisėkūros procedūrą (kvalifikuota balsų dauguma ir bendru sprendimu) ir taikomos Bendrijos teisinės priemonės (reglamentai, direktyvos ir sprendimai), jei nenustatyta kitaip.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Parlamentas gali teikti Sutarčių pakeitimo pasiūlymus, kaip jau galėjo daryti Taryba, valstybių narių vyriausybės ar Komisija. Paprastai, norint padaryti tokius pakeitimus, reikia sušaukti konventą, kuris pateiktų rekomendacijas dėl pakeitimų tarpvyriausybinei konferencijai (tačiau Europos Vadovų Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, gali nuspręsti konvento nešaukti (ES sutarties 48 straipsnio 3 dalies antra pastraipa)). Tokiu atveju gali būti sušaukta tarpvyriausybinė konferencija siekiant bendru sutarimu nustatyti Sutarčių pakeitimus. Tačiau taip pat jmanoma atlikti Sutarčių peržiūrą nesušaukus tarpvyriausybinės konferencijos, o laikantis supaprastintų peržiūros procedūrų, kai pasiūlymai susiję su Sąjungos vidaus politika ir veiksmais (ES sutarties 48 straipsnio 6 ir 7 dalys). Peržiūrėtos nuostatos tuomet būtų priimtos Europos Vadovų Tarybos sprendimu, tačiau šias nuostatas reikėtų ratifikuoti pagal nacionalines ratifikavimo taisykles.

B. Stipresnė demokratija ir geresnė pagrindinių teisių apsauga

Lisabonos sutartyje jtvirtinti trys pagrindiniai principai: demokratinė lygybė, atstovaujamoji demokratija ir dalyvaujamoji demokratija. Dalyvaujamoji demokratija jgauna naują – piliečių iniciatyvos – formą (4.1.5).

Pagrindinių teisių chartija nėra tiesiogiai jtraukta j Lisabonos sutartj, bet ji pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalj, kuri suteikia Chartijai tokią pačią teisinę vertę, kokią turi Sutartys, jgauna teisiškai privalomą pobūdj (4.1.2).

2010 m. birželio 1 d. jsigaliojus Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) protokolui Nr. 14, pradėtas Europos Sąjungos prisijungimo prie šios konvencijos procesas. Pagal šj protokolą prie minėtos konvencijos leidžiama prisijungti ne tik valstybėms, bet ir tarptautinėms organizacijoms, t. y. Europos Sąjungai. Prisijungimo aktą turi ratifikuoti

visos EŽTK šalys ir pati ES. Europos Tarybos ir ES atstovų derybų rezultatas – 2013 m. balandžio mėn. baigtas rengti susitarimo projektas, kurj Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo nuomonėje 2/13 jvertino kaip nesuderinamą su ES sutarties 6 straipsniu. Kad ES prisijungtų prie konvencijos, reikės tolesnių derybų.

C. Nauja institucinė sandara

1. Europos Parlamentas

Pagal ES sutarties 14 straipsnio 2 dalj Parlamentą dabar sudaro „Sąjungos piliečių atstovai“, o ne „valstybių tautų atstovai“.

Parlamento teisėkūros galios išplėstos jvedus jprastą teisėkūros procedūrą, kuri pakeitė buvusią bendro sprendimo procedūrą. Ši procedūra dabar taikoma daugiau kaip 40 naujų politikos sričių, taigi, bendras jų skaičius išaugo iki 85. Sutikimo procedūra tapo pritarimo procedūra, o konsultavimosi procedūra liko nepakitusi. Naujoji biudžeto procedūra jtvirtina visišką Parlamento ir Tarybos lygiateisiškumą priimant metinj biudžetą. Daugiametei finansinei programai turi pritarti Parlamentas.

Parlamentas dabar renka Komisijos pirmininką narių balsų dauguma Europos Vadovų Tarybos teikimu. Ji turi parinkti kandidatą kvalifikuota balsų dauguma, atsižvelgdama j Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Parlamentas ir toliau tvirtina Komisiją kaip kolegialų organą.

Nustatytas maksimalus EP narių skaičius – 751 ir piliečiams atstovaujama pagal proporcingo narių skaičiaus mažinimo principą. Didžiausias vienai valstybei narei atstovaujančių narių skaičius sumažintas iki 96, o mažiausias – padidintas iki 6. 2018 m. vasario 7 d. Parlamentas balsavo už tai, kad po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES nuo 751 iki 705 būtų sumažintas vietų skaičius, o kai kurios vietos būtų padalytos toms valstybėms narėms, kurioms šiek tiek nepakankamai atstovaujama (1.3.3).

Jungtinė Karalystė iš ES išstojo 2020 m. vasario 1 d. Nuo tos dienos taikoma nauja tvarka dėl Parlamento, kuriame dabar yra 705 nariai, sudėties. Iš 73 vietų, kurios atsilaisvino Jungtinei Karalystei išstojus iš ES, 27 vietos perskirstytos siekiant geriau atspindėti proporcingo narių skaičiaus mažinimo principą: 27 vietos paskirstytos Prancūzijai (+5), Ispanijai (+5), Italijai (+3), Nyderlandams (+3), Airijai (+2), Švedijai

(+1), Austrijai (+1), Danijai (+1), Suomijai (+1), Slovakijai (+1), Kroatijai (+1), Estijai (+1), Lenkijai (+1) ir Rumunijai (+1). Nė viena valstybė narė neprarado nė vienos vietos.

2. Europos Vadovų Taryba

Lisabonos sutartyje Europos Vadovų Taryba oficialiai pripažjstama ES institucija, kuri „deramai skatina Sąjungos vystymąsi“ ir nustato jos „bendrąsias politikos gaires ir prioritetus“. Europos Vadovų Taryba nevykdo teisėkūros funkcijų. Ilgalaikis pirmininkavimas keičia ankstesnę rotacijos kas šešis mėnesius sistemą. Pirmininkas renkamas kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos balsų dauguma 30 mėnesių laikotarpiui ir gali būti perrenkamas. Ši sistema turėtų padėti gerinti Europos Vadovų Tarybos darbų tęstinumą ir nuoseklumą. Pirmininkas taip pat atstovauja Sąjungai užsienyje, tai neturi poveikio Europos Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio bendrai užsienio ir saugumo politikai jgaliojimams (žr. toliau).

3. Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai

Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis skiriamas kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos balsų dauguma gavus Komisijos pirmininko

sutikimą. Jis yra atsakingas už bendrą ES užsienio ir saugumo politiką ir turi teisę teikti pasiūlymus. Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis, kuris pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, taip pat yra Komisijos pirmininko pavaduotojas. Jam padeda Europos išorės veiksmų tarnyba, sudaryta iš Tarybos, Komisijos ir valstybių narių diplomatinių tarnybų darbuotojų.

4. Taryba

Lisabonos sutartyje išlaikytas dvigubos balsų daugumos principas (piliečiai ir valstybės narės). Tačiau ankstesnė tvarka dar galiojo iki 2014 m. lapkričio mėn., o nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pradėtos taikyti naujos taisyklės.

Kvalifikuota balsų dauguma pasiekiama, kai pasiūlymui pritaria 55 proc. Tarybos narių (iš esmės – 15 valstybių iš 27), atstovaujančių ne mažiau kaip 65 proc. gyventojų (ES sutarties 16 straipsnio 4 dalis). Kai Taryba sprendžia nesiremdama Komisijos ar Komisijos pirmininko pavaduotojo ir vyriausiojo jgaliotinio pasiūlymu, reikiama valstybių narių dauguma padidėja iki 72 proc. (SESV 238 straipsnio 2 dalis). Kad teisės akto priėmimas būtų užblokuotas, prieš pasiūlymą turi balsuoti bent keturios valstybės narės. Naujasis mechanizmas, kurio atsiradimą paskatino vadinamasis Janinos kompromisas, leidžia 55 proc. (iki 2017 m. balandžio 1 d. – 75 proc.) valstybių narių skaičiaus, reikalingo sudaryti blokuojančią mažumą, prašyti, kad pasiūlymas būtų persvarstytas per „tinkamą laikotarpj“ (Deklaracija Nr. 7).

Svarstydama teisėkūros procedūra priimamų aktų projektus arba balsuodama dėl jų Taryba posėdžiauja viešai. Todėl kiekvienas Tarybos susitikimas yra padalijamas j dvi dalis, kuriose atitinkamai svarstomi teisėkūros procedūra priimami aktai ir klausimai, nesusiję su teisėkūra. Tarybai ir toliau pirmininkaujama šešių mėnesių rotacijos principu, tačiau taip pat numatytas 18 mėnesių trunkantis trijų valstybių narių bendras pirmininkavimas, kuris turėtų pagerinti darbų tęstinumą. Išimties tvarka Užsienio reikalų tarybai nuolat pirmininkauja Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis.

5. Komisija

Kadangi Komisijos pirmininkas dabar yra pasirenkamas ir išrenkamas atsižvelgiant j Europos Parlamento rinkimų rezultatus, sustiprėjo šio posto politinis teisėtumas. Pirmininkas yra atsakingas už šio kolegialaus organo vidaus organizaciją (Komisijos narių skyrimą, atsakomybės sričių paskirstymą, reikalavimus atsistatydinti ypatingomis aplinkybėmis).

6. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas

Visos Sąjungos veiklos sritys, išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP), priklauso Teismo jurisdikcijai. Teismas tampa prieinamesnis piliečiams.

D. Veiksmingesnis ir demokratiškesnis politikos formavimas nustatant naujas politikos kryptis ir naują kompetenciją

Keletas nuostatų dėl pereigos leidžia pereiti nuo vienbalsiškumo priimant sprendimus prie kvalifikuotos daugumos balsavimo, taip pat nuo konsultavimosi prie bendro sprendimo procedūros (ES sutarties 31 straipsnio 3 dalis, SESV 81, 153, 192, 312 ir 333 straipsniai, taip pat kai kurios pereigos pobūdžio procedūros, susijusios su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose) (1.2.4). 2017 m. pranešime apie Sąjungos padėtj Komisijos Pirmininkas X.-X. Xxxxxxx paskelbė apie iniciatyvas tam tikrose srityse atsisakyti vienbalsiškumo taisyklės ir taikyti nuostatas dėl pereigos. Vykdydama savo pažadus Komisija priėmė keturis komunikatus, kuriuose pasiūlė

sustiprinti naudojimosi kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiškumo taisykle, nuostatas BUSP (2018 m.), mokesčių politikos (2019 m. sausio mėn.), energetikos ir klimato politikos (2019 m. balandžio mėn.) ir socialinės politikos (2019 m. balandžio mėn.) srityse. Šiais komunikatais siekiama tose srityse, kuriose ES jau turi išimtinę kompetenciją, sprendimų priėmimą padaryti spartesnj, lankstesnj ir veiksmingesnj.

Tose srityse, kuriose Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos, ne mažiau kaip devynios valstybės narės gali tvirčiau bendradarbiauti. Leidimą pradėti taikyti tokią procedūrą privalo duoti Taryba, prieš tai gavusi Europos Parlamento pritarimą. BUSP klausimais privalomas vieningas balsavimas.

Lisabonos sutartimi, j ES sprendimų priėmimo procesą jtraukiant nacionalinius parlamentus, gerokai sustiprintas subsidiarumo principas (1.2.2) (1.3.5).

Aplinkos politikoje buvo nustatytos kelios naujos ir išplėstos esamos politikos sritys. Dabar j aplinkos politiką jtraukta kova su klimato kaita ir energetikos politika, kurioje daugiau dėmesio skiriama solidarumui ir tiekimo saugumui bei tinklų sujungimui. Be to, ES sprendimus dabar gali priimti ir dėl intelektinės nuosavybės teisių, sporto, kosmoso, turizmo, civilinės saugos ir administracinio bendradarbiavimo.

Bendros saugumo ir gynybos politikos srityje (5.1.2) Lisabonos sutartimi jtvirtinta savitarpio gynybos sąlyga, jpareigojanti visas valstybes nares padėti užpultai valstybei narei. Solidarumo sąlygoje numatyta, kad Sąjunga ir visos jos valstybės narės privalo visomis jmanomomis priemonėmis teikti paramą valstybei narei, kuri patyrė žmogaus sukeltą ar gaivalinę nelaimę arba teroro aktą. Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas atviras visoms valstybėms narėms, kurios pačios nusprendžia dalyvauti Europos karinės jrangos programose ir siųsti kovinius dalinius, galinčius veikti nedelsiant. Tokiam bendradarbiavimui turi būti pritarta kvalifikuota Tarybos narių balsų dauguma po konsultacijų su Komisijos pirmininko pavaduotoju ir Sąjungos vyriausiuoju jgaliotiniu.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Apie Parlamento indėlj j Europos konventą ir jo dalyvavimą ankstesnėse tarpvyriausybinėse konferencijose informuojama šioje faktų suvestinėje (1.1.4). 2007 m. tarpvyriausybinė konferencija, kuri buvo surengta pirmininkaujant Portugalijai ir po kurios pasirašyta Lisabonos sutartis, buvo ta konferencija, j kurią Parlamentas pirmą kartą delegavo tris atstovus.

Praėjus beveik dešimtmečiui po Xxxxxxxxx sutarties pasirašymo Parlamentas pripažino, kad kai kurios jo nuostatos nebuvo visapusiškai panaudotos. Todėl 2017 m. vasario 16 d. jis priėmė rezoliuciją dėl Europos Sąjungos veikimo gerinimo remiantis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis, kurioje pateikiamos kelios rekomendacijos, kaip išnaudoti šj potencialą, kad būtų sustiprinti Sąjungos pajėgumai spręsti dabartines pasaulines problemas.

Tą pačią dieną Parlamentas priėmė ir rezoliuciją dėl galimų dabartinės Europos Sąjungos institucinės sąrangos pakeitimų ir korekcijų, kurioje pateikiami konkretūs pasiūlymai dėl Sutarties reformų.

Pastaruoju metu ES yra ištikusios kelios krizės, visų pirma susijusios su Jungtinės Karalystės išstojimu iš ES, teisinės valstybės principo laikymusi, daugiamete finansine programa, COVID-19 pandemija ir Rusijos invazija j Ukrainą. Pastangos jveikti šias krizes dar kartą atskleidė dabartinės valdymo sistemos trūkumus, o dėl neveiksmingo

sprendimų priėmimo proceso sumažėjo visuomenės pritarimas Europos projektui. Reaguodamos j dabartinius iššūkius, 2021 m. kovo 10 d. ES institucijos inicijavo Konferenciją dėl Europos ateities, kurios tikslas – suteikti piliečiams galimybę pareikšti nuomonę apie tai, kaip pertvarkyti ES ir padidinti jos sprendimų priėmimo procedūrų veiksmingumą ir skaidrumą. 2022 m. gegužės 9 d. Konferencija baigė savo darbą: buvo parengti 49 pasiūlymai, kai kuriems jų jgyvendinti reikia keisti ES sutartis. Todėl 2022 m. birželio 9 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl raginimo sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti; 2023 m. liepos 11 d. – rezoliuciją dėl ES sutarčių nuostatų dėl pereigos jgyvendinimo; 2023 m. lapkričio 22 d. – rezoliuciją dėl pasiūlymų iš Sutarčių keitimo. Ragindamas Europos Vadovų Tarybą sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti, Parlamentas nori modernizuoti teisėkūros procedūras, kad būtų sprendžiamos dabartinės problemos ir padidintas ES veiksmingumas.

Xxxx Xxxx 04/2024

1.2. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS SISTEMA IR SPRENDIMŲ PRIĖMIMO PROCEDŪROS ‌

1.2.1. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS ŠALTINIAI IR TAIKYMO SRITIS ‌

Europos Sąjunga yra juridinis asmuo, turintis atskirą teisės sistemą, kuri skiriasi nuo tarptautinės teisės sistemos. Be to, ES teisės aktai turi tiesioginj ir netiesioginj poveikj valstybių narių teisės aktams ir tampa kiekvienos valstybės narės teisinės sistemos dalimi. Europos Sąjunga pati yra teisės šaltinis. Jos teisės sistema paprastai skirstoma j pirminę teisę, kurią sudaro Sutartys ir bendrieji teisės principai, Sutartimis pagrjstą antrinę teisę ir papildomą teisę.

SĄJUNGOS TEISĖS ŠALTINIAI IR HIERARCHIJA

— Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis), Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ir jų protokolai (prie Sutarčių pridėti ir jas papildo, tačiau j jų redakciją nejtraukti 37 protokolai, 2 priedai ir 65 deklaracijos) 1.1.5;

— Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija 4.1.2;

— Europos atominės energijos bendrijos steigimo (Euratomo) sutartis iki šiol galioja kaip atskira sutartis;

— tarptautiniai susitarimai 5.2.1;

— Sąjungos teisės bendrieji principai;

— antrinės teisės aktai.

Europos Sąjunga yra teisinės valstybės principu grindžiama Sąjunga, sukūrusi išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, kuri sudaro sąlygas Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT) vykdyti ES institucijų aktų teisėtumo kontrolę (SESV 263 straipsnis). Sutartys ir bendrieji principai yra teisės normų hierarchijos viršūnėje (pirminė teisė). 2009 m. gruodžio 1 d. jsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija taip pat pripažinta pirminės teisės aktu. Europos Sąjungos sudaromi tarptautiniai susitarimai yra žemesnio hierarchinio lygmens negu pirminė teisė. Antrinės teisės aktai yra dar žemesnio hierarchinio lygmens ir galioja tik tuo atveju, jeigu jie suderinami su aukštesnio lygmens teisės aktais ir susitarimais. ES teisės viršenybės doktrina yra vienas iš pagrindinių ES teisės sistemos ramsčių ir ja siekiama užtikrinti ES teisės vienovę ir nuoseklumą. ESTT oficialiai pabrėžia, kad ES teisė turi absoliučią viršenybę prieš valstybių narių nacionalinę teisę ir nacionaliniai teismai, priimdami savo sprendimus, turi j tai atsižvelgti. ESTT visada tvirtino, kad jis yra aukščiausiasis organas, turintis jurisdikciją nustatyti ES ir nacionalinės teisės santykj. Svarbiose bylose van Gend en Loos / Nederlandse Administratie der Belastingen ir Costa / ENEL ESTT išplėtojo pagrindines ES teisės tiesioginio veikimo ir viršenybės doktrinas. ESTT patvirtino šias doktrinas vėlesnėse bylose. Byloje Internationale Handelsgesellschaft jis nustatė, kad ES teisė turi viršenybę net ir prieš nacionalinėse konstitucijose jtvirtintas pagrindines teises.

TIKSLAI

Sukurti Sąjungos teisės sistemą, kuri padėtų siekti Sutartyse nustatytų tikslų.

ES TEISĖS ŠALTINIAI

A. Europos Sąjungos pirminė teisė 1.1.1, 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4, 1.1.5, 4.1.2

B. Europos Sąjungos antrinė teisė

1. Bendrosios nuostatos

Sąjungos teisės aktai išvardyti SESV 288 straipsnyje. Tai reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės. ES institucijos gali priimti šiuos teisės aktus tik tuo atveju, jei joms tokie jgaliojimai suteikti Sutartyse. Sąjungos kompetencijos ribos reglamentuojamos pagal ES sutarties 5 straipsnio 1 dalyje jtvirtintą kompetencijos suteikimo principą. SESV apibrėžiamos Sąjungos kompetencijos sritys, jas suskirstant j tris kategorijas: išimtinė kompetencija (3 straipsnis), pasidalijamoji kompetencija (4 straipsnis) ir papildomoji kompetencija (6 straipsnis), kuria naudodamasi ES priima priemones, kuriomis padeda jgyvendinti valstybių narių politikos priemones arba jas papildo. Sričių, priklausančių kiekvienai Sąjungos kompetencijos kategorijai, sąrašai nustatyti SESV 3, 4 ir 6 straipsniuose. Jei institucijos neturi reikiamų jgaliojimų kuriam nors iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti, jos gali taikyti SESV 352 straipsnio nuostatas ir priimti reikiamas nuostatas.

Institucijos priima tik SESV 288 straipsnyje išvardytus teisės aktus. Vienintelė išimtis yra bendra užsienio, saugumo ir gynybos politika, kuri ir toliau vykdoma taikant tarpvyriausybinj metodą. Šioje srityje bendrosios strategijos, bendri veiksmai ir bendrosios pozicijos pakeisti bendromis gairėmis ir sprendimais, nustatančiais veiksmus, kurių Sąjunga turi imtis, bei pozicijas, kurias ji turi priimti, taip pat minėtų sprendimų jgyvendinimo priemonėmis (ES sutarties 25 straipsnis).

Be to, esama jvairių kitų priemonių: rekomendacijos, komunikatai ir su institucijų struktūra bei veikla susiję aktai (jskaitant tarpinstitucinius susitarimus), kurių paskirtis, struktūra ir teisinis poveikis numatyti jvairiose Sutarčių nuostatose arba pagal Sutartis priimtose taisyklėse.

2. Sąjungos antrinės teisės aktų hierarchija

SESV 289, 290 ir 291 straipsniuose nustatyta antrinės teisės aktų hierarchija aiškiai atskiriant teisėkūros procedūra priimtus, deleguotuosius ir jgyvendinimo aktus. Teisėkūros procedūra priimtais aktais vadinami teisės aktai, priimti pagal jprastą ar specialią teisėkūros procedūrą. Deleguotaisiais aktais vadinami ne teisėkūros procedūra priimti bendro pobūdžio aktai, kuriais papildomos ar iš dalies keičiamos neesminės teisėkūros procedūra priimto akto nuostatos. Įgaliojimus priimti tokius aktus Komisijai gali suteikti teisės aktų leidėjas (Parlamentas ir Taryba). Teisėkūros procedūra priimtame akte nustatomi jgaliojimų suteikimo tikslai, turinys, taikymo sritis, trukmė ir prireikus skubos tvarka. Be to, teisės aktų leidėjas nustato jgaliojimų suteikimui taikomas sąlygas: tai gali būti teisė atšaukti jgaliojimų suteikimą arba teisė pareikšti prieštaravimus.

Įgyvendinimo aktus paprastai priima Komisija, kuri turi kompetenciją tai daryti tais atvejais, kai reikalingos vienodos teisiškai privalomų aktų jgyvendinimo sąlygos. Tik konkrečiais tinkamai pagrjstais atvejais ir bendros užsienio ir saugumo politikos srityse jgyvendinimo aktus priima Taryba. Jei pagrindinis teisės aktas priimamas pagal jprastą teisėkūros procedūrą, Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu pranešti Komisijai, kad, jų nuomone, jgyvendinimo akto projektas viršija pagal pagrindinj

teisės aktą suteiktus jgyvendinimo jgaliojimus. Tokiu atveju Komisija turi persvarstyti atitinkamo akto projektą.

3. Įvairūs ES antrinės teisės aktai

a. Reglamentai

Reglamentas taikomas visuotinai, tiesiogiai ir privalomas visas. Subjektai, kuriems jis taikomas (privatūs asmenys, valstybės narės, Sąjungos institucijos), privalo jo visiškai laikytis. Nuo jame nustatytos datos arba, jeigu ji nenustatyta, dvidešimtąją dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje jsigaliojęs reglamentas visose valstybėse narėse taikomas tiesiogiai ir jo nuostatų nereikia perkelti j nacionalinę teisę.

Reglamentais užtikrinamas vienodas Sąjungos teisės taikymas visose valstybėse narėse. Reglamentai yra viršesni už nacionalinius jstatymus, nesuderinamus su esminėmis reglamentų nuostatomis.

b. Direktyvos

Direktyvose nustatomi privalomi rezultatai, kuriuos turi pasiekti viena arba visos valstybės, kurioms jos skirtos, tačiau nacionalinėms institucijoms paliekama galimybė pasirinkti jgyvendinimo formą ir būdus. Nacionalinės teisės aktų leidėjai turi priimti direktyvos perkėlimo j nacionalinę teisę aktą (arba nacionalinę jgyvendinimo priemonę), kuriuo direktyvoje iškelti tikslai perkeliami j nacionalinę teisę. Tik priėmus perkėlimo j nacionalinę teisę aktą piliečiams suteikiamos teisės ir nustatomos pareigos. Perkeldamos direktyvas j nacionalinę teisę valstybės narės turi šiek tiek laisvės atsižvelgti j konkrečias nacionalines aplinkybes. Direktyva j nacionalinę teisę turi būti perkelta per joje nustatytą laiką. Perkeldamos direktyvas j nacionalinę teisę valstybės narės užtikrina ES teisės veiksmingumą pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo principą.

Iš esmės direktyvos netaikomos tiesiogiai. Vis dėlto ESTT yra nusprendęs, kad išimtiniais atvejais tam tikros direktyvų nuostatos valstybei narei gali turėti tiesioginj poveikj, net jeigu pastaroji dar nepriėmė perkėlimo akto, kai: a) direktyva j nacionalinę teisę neperkelta arba perkelta neteisingai; b) direktyvos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios ir c) direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos kokios nors teisės.

Jei šios sąlygos tenkinamos, asmenys direktyvos nuostatomis gali remtis ginčuose su valstybės institucijomis. Net kai tam tikra direktyvos nuostata asmeniui nesuteikiama jokių teisių ir tenkinamos tik pirmoji ir antroji sąlygos, valstybės narės valdžios institucijos privalo atsižvelgti j neperkeltą direktyvą. Šis Teismo sprendimas iš esmės grindžiamas efektyvumo, Sutarties pažeidimų prevencijos ir teisinės apsaugos principais. Kita vertus, asmuo negali prieš kitą asmenj remtis tiesioginiu j nacionalinę teisę neperkeltos direktyvos poveikiu (horizontalusis poveikis; Sprendimas Faccini Dori / Recreb Srl, C-91/92, 25 punktas).

Pagal Teisingumo Teismo praktiką (Xxxxxxxxxx Xxxxxxxxxx, sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90) kiekvienas pilietis turi teisę reikalauti kompensacijos už patirtą žalą iš Sąjungos teisę pažeidusios valstybės narės. Skundą dėl neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos galima paduoti, kai: a) direktyvos tikslas – suteikti asmenims tam tikras teises, b) teisių turinj galima nustatyti remiantis direktyvos nuostatomis ir c) yra priežastinis ryšys tarp pareigos perkelti direktyvą j nacionalinę teisę nevykdymo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Tokiu atveju, norint jpareigoti valstybę narę prisiimti atsakomybę, neprivaloma jrodyti jos kaltės.

c. Sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės

Sprendimas yra privalomas visas. Jeigu nurodyti adresatai (valstybės narės, fiziniai ar juridiniai asmenys), sprendimas privalomas tik tiems, kam jis skirtas; sprendimais reglamentuojami konkretūs klausimai, susiję su tomis valstybėmis narėmis ar asmenimis. Asmuo gali naudotis valstybei narei skirtu sprendimu suteiktomis teisėmis tik tuo atveju, jeigu atitinkama valstybė narė priėmė sprendimo perkėlimo j nacionalinę teisę aktą. Sprendimai gali būti taikomi tiesiogiai tokiu pačiu pagrindu kaip ir direktyvos.

Rekomendacijomis ir nuomonėmis adresatams nenustatomos jokios teisės ar pareigos, tačiau jose gali būti pateikiamos Sąjungos teisės aiškinimo ir turinio gairės.

Kadangi prieš valstybes nares pagal SESV 263 straipsnj pareiškiami ieškiniai turi būti susiję su aktais, kuriuos priėmė ES institucijos, jstaigos, organai ar agentūros, ESTT jurisdikcijai nepriklauso nagrinėti valstybių narių atstovų sprendimus, pvz., dėl ES agentūrų būstinių nustatymo. Aktams, kuriuos priėmė valstybių narių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taigi kartu naudodamiesi valstybių narių jgaliojimais, nėra taikoma ES teismų teisminė kontrolė (2022 m. liepos 14 d. Teismo sprendimas byloje dėl Europos vaistų agentūros (EMA) perkėlimo)[1]. Teismas nurodė, kad SESV 341 straipsnis netaikomas nustatant Sąjungos jstaigos, organo ar agentūros būstinės vietą; šis straipsnis taikomas tik institucijoms. Kompetencija nustatyti Sąjungos agentūrų būstinių vietą priklauso Sąjungos teisės aktų leidėjui, kuris šiuo tikslu turi veikti laikydamasis šiai sričiai reikšmingose Sutarčių nuostatose numatytų procedūrų. Minėtas sprendimas buvo neprivaloma politinio bendradarbiavimo priemonė, negalinti apriboti Sąjungos teisės aktų leidėjo diskrecijos. Šiuo požiūriu tas sprendimas negali apriboti Sąjungos teisės aktų leidėjo ar Europos Parlamento diskrecijos.

4. Teisės aktų kompetencijos sričių, procedūrų, jgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo reglamentavimo nuostatos

a. Teisėkūros jgaliojimai, iniciatyvos teisė ir teisėkūros procedūros: 1.3.2, 1.3.6,

1.3.8 ir 1.2.3

Priimant Sąjungos teisės aktus Parlamentas, Taryba ir Komisija dalyvauja skirtingu lygmeniu priklausomai nuo konkretaus teisinio pagrindo. Parlamentas gali prašyti, kad Komisija jam ir Tarybai pateiktų pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.

b. Sąjungos teisės aktų jgyvendinimas

Pagal pirminę teisę ES jgaliojimai užtikrinti teisės aktų vykdymą yra riboti, nes ES teisės aktų vykdymą paprastai užtikrina valstybės narės. Be to, SESV 291 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodoma, kad valstybės narės turi imtis visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų siekiant jgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus. Kai teisiškai privalomi Sąjungos teisės aktai turi būti jgyvendinti vienodomis sąlygomis, jgyvendinimo jgaliojimus vykdo Komisija (SESV 291 straipsnio 2 dalis).

c. Teisės akto rūšies pasirinkimas

Daugeliu atveju teisės akto, kurj reikia priimti, rūšis nustatyta Sutartyse. Vis dėlto daugeliu kitų atvejų konkreti teisės akto rūšis nenustatoma. Xxxx, kaip nustatyta SESV

[1]Žr. sprendimus sujungtose bylose C-59/18 Italija / Taryba ir C-182/18 Comune di Milano / Taryba, sujungtose bylose C-106/19 Italija / Taryba ir Parlamentas ir C-232/19 Comune di Milano / Parlamentas ir Taryba ir byloje C-743/19 Parlamentas / Taryba.

296 straipsnio 1 dalyje, priimamo akto rūšj kiekvienu konkrečiu atveju turi pasirinkti

„institucijos, laikydamosi taikomų procedūrų ir proporcingumo principo“.

C. Bendrieji Sąjungos teisės principai ir pagrindinės teisės

Sutartyse labai mažai nuorodų j bendruosius Sąjungos teisės principus. Šiuos principus (teisinio tikrumo, institucijų pusiausvyros, teisėtų lūkesčių ir kt.) savo praktikoje iš esmės išplėtojo ESTT, jo praktika taip pat buvo pagrindinių teisių pripažinimo bendraisiais Sąjungos teisės principais pagrindas. Šie principai dabar jtvirtinti ES sutarties 6 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodomos pagrindinės teisės, garantuojamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kylančios iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir nustatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (4.1.2).

D. Pagal SESV 216 ir 217 straipsnius ES sudaromi tarptautiniai susitarimai

Sąjunga pagal savo kompetenciją gali sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis (SESV 216 straipsnio 1 dalis). Šie susitarimai privalomi Sąjungai ir valstybėms narėms ir jie yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis (SESV 216 straipsnio 2 dalis). SESV 217 straipsnyje nustatyta, kad ES taip pat gali sudaryti susitarimus steigti asociaciją, numatančią abipuses teises ir pareigas, bendrą veiklą ir specialią tvarką. Pagal šj straipsnj buvo sudarytas Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas. 2021 m. balandžio 28 d. Parlamentas pagal SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktą pritarė jo sudarymui.

Pagal ESTT praktiką tarptautinė teisė turi viršenybę prieš (antrinę) Sąjungos teisę: „Taip pat primintina, kad pagal SESV 216 straipsnio 2 dalj, jeigu Sąjunga sudaro tarptautinius susitarimus, tokie susitarimai privalomi Sąjungos institucijoms ir todėl turi viršenybę Sąjungos aktų atžvilgiu.“

E. Nepriklausomų asmenų ekspertinės žinios ir geresnė teisėkūra

2004 m. Parlamentas jsteigė penkis teminius skyrius, kurie komitetų ir kitų Parlamento organų prašymu teikia nepriklausomų asmenų teikiamas aukšto lygio ekspertines žinias, analizę ir politines konsultacijas. Šie nepriklausomų asmenų atliekami tyrimai, jungiantys EP narius, akademinę bendruomenę ir piliečius, turėtų būti vykdomi kartu su kiekviena teisėkūros iniciatyva – nuo jos planavimo etapo iki jgyvendinimo vertinimo etapo. Tai turėtų prisidėti prie aukštos teisės aktų kokybės ir kokybiško jų aiškinimo, kaip būtina parengiamojo darbo dalis[2].

Optimalūs ES teisės aktai gali sugeneruoti daugiau kaip 2 200 mlrd. EUR potencialios naudos per metus. Teminių skyrių Europos Parlamentui atlikti tyrimai rodo, kad galima kasmet sugeneruoti 386 mlrd. EUR naudą laisvo prekių judėjimo srityje, 189 mlrd. EUR naudą muitų sąjungos srityje, 289 mlrd. EUR naudos laisvo paslaugų judėjimo srityje ir 177 mlrd. EUR naudą bendrosios skaitmeninės rinkos srityje.

Tarpinstitucinis susitarimas dėl geresnės teisėkūros apima metinj ir daugiametj programavimą ir visus politikos ciklo aspektus. Jame taip pat išdėstyti jvairūs institucijų jsipareigojimai parengti aukštos kokybės ES teisės aktus, kurie būtų veiksmingi, efektyvūs, paprasti ir aiškūs ir kuriais būtų išvengta pernelyg didelio reguliavimo ir

[2]Xxxxxxxxxxx M., „Role of the European Parliament in promoting the use of independent expertise in the legislative process“ („Europos Parlamento vaidmuo skatinant naudotis nepriklausomų asmenų

ekspertinėmis žiniomis teisėkūros procese“), Ekonomikos, mokslo ir gyvenimo kokybės politikos teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2018 m. gruodžio mėn.

nereikalingos naštos asmenims, valdžios institucijoms ir jmonėms, ypač mažosioms ir vidutinėms jmonėms.

Tačiau neseniai Europos Parlamento užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad nepriklausomų subjektų atliekamų tyrimų jtraukimas turi būti: 1) pagerintas ES strategijų rengimo ir planavimo etapu[3], be kita ko, sumažinant vėlavimą pradėti teisėkūros reformas, 2) vienodai taikomas visoms teisėkūros iniciatyvoms (pvz., dėl išimčių taikymo skubių dokumentų atveju prastėja ES teisės aktų kokybė svarbiose srityse) ir 3) vienodai taikomas vertinant ES teisės aktų poveikj, nes šiuo metu dėl nepakankamo duomenų rinkimo trūksta esminių kiekybinio poveikio vertinimų[4].

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

ES sutarties 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Europos Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros (pagal jprastą teisėkūros procedūrą) ir biudžetines (pagal SESV 314 straipsnyje nustatytą specialią teisėkūros procedūrą) funkcijas“. Parlamentas siekia, kad būtų supaprastintas teisėkūros procesas, patobulintas teisinių tekstų rengimas ir taikomos veiksmingesnės sankcijos Sąjungos teisės aktų nesilaikančioms valstybėms narėms. Komisijos metinėje darbo ir teisėkūros programoje išdėstomi pagrindiniai Komisijos politiniai prioritetai ir nustatomi konkretūs veiksmai (ir teisėkūros, ir ne teisėkūros), kuriais šie prioritetai bus jgyvendinami. Parlamento vaidmuo priimant naujus teisės aktus tikrai svarbus, nes jis nagrinėja Komisijos metinę darbo programą ir teikia nuomonę, kuriuos teisės aktus reikėtų priimti.

Įgijusi teisinj subjektiškumą, Sąjunga gali sudaryti tarptautinius susitarimus (SESV 2016 ir 217 straipsniai). Visiems bendros prekybos politikos srities ir visų sričių, kurių politikai taikoma jprasta teisėkūros procedūra, susitarimams būtina gauti Europos Parlamento pritarimą (SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktas). Pavyzdžiui, 2021 m. balandžio 28 d. Parlamentas pritarė ES ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo sudarymui. Kitais atvejais Parlamentas jau parodė, kad jis, iškilus rimtų abejonių, nedvejodamas naudojasi savo teise neduoti pritarimo. Pavyzdžiui, 2012 m. jis atsisakė pritarti Kovos su klastojimu prekybos susitarimo sudarymui.

2022 m. liepos mėn. Parlamentas priėmė pranešimą savo iniciatyva, reaguodamas j Komisijos komunikatą „Geresnis reglamentavimas: bendromis jėgomis renkime geresnius teisės aktus“.

Europos Parlamento teminių skyrių užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad siekiant skatinti geresnę teisėkūrą ir reglamentavimą ES būtina reforma[5]. Iš atliktų tyrimų taip pat matyti, kad būtų naudinga ES teisės aktų rengimo ir jų struktūros reforma, siekiant sudaryti geresnes sąlygas ES piliečiams skaitmeniniu būdu naudotis teisės aktais[6].

[3]Xxxxx, X. et al., „Better regulation in the EU: Improving quality and reducing delays“(„Geresnis reglamentavimas ES: kokybės gerinimas ir vėlavimo mažinimas“), Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2022 m. birželio mėn.

[4]Sartor G. et al., „The way for better regulation in the EU – better focus, synergies, data and technology“ („Geresnio reglamentavimo ES užtikrinimas: geresnis tikslinis orientavimas, sinergija, duomenys ir technologijos“), Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2022 m. rugpjūčio mėn.

[5]Xxxxx, X. et al., „Better regulation in the EU“(„Geresnis reglamentavimas ES“), Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2023 m. spalio mėn.

[6]Xxxxxxxx X., „The “one in, one out” principle. A real better lawmaking tool?“ („Principas „kiek plius, tiek minus“ – tikra geresnės teisėkūros priemonė?“), Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2023 m. spalio mėn.

Neseniai atliktame tyrime dėl teisės ir IRT rekomenduojama laipsniškai skaitmeninti ES teisinę sistemą, jskaitant jos šaltinius[7].

Xxx Xxx / Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx 05/2024

[7]Xxxxxxxxxxx M., „Law and ICT“ (liet. „Teisė ir IRT“), Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, 2024 m. balandžio mėn.

1.2.2. SUBSIDIARUMO PRINCIPAS ‌

Srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, Europos Sąjungos sutartyje nustatytu subsidiarumo principu apibrėžiamos sąlygos, kuriomis pirmenybę imtis veiksmų turi ne valstybės narės, o Sąjunga.

TEISINIS PAGRINDAS

Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnio 3 dalis ir Protokolas (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

TIKSLAI

Subsidiarumo ir proporcingumo principais vadovaujamasi jgyvendinant Europos Sąjungos jgaliojimus. Srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, taikant subsidiarumo principą siekiama ne tik išsaugoti valstybių narių teisę priimti sprendimus ir imtis veiksmų, bet ir jteisinti Sąjungos veiksmus, kai valstybės narės veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o Sąjungos lygiu „dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio“ juos pasiekti būtų geriau. Šis principas j Europos Sąjungos sutartis buvo jtrauktas siekiant taip pat užtikrinti, kad jgaliojimai būtų vykdomi kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, vadovaujantis ES sutarties 10 straipsnio 3 dalyje jtvirtintu artumo principu.

LAIMĖJIMAI

A. Kilmė ir istorinė raida

Subsidiarumo principas oficialiai buvo jtvirtintas 1992 m. pasirašyta ES sutartimi: pagal ES sutartj nuoroda j šj principą buvo jtraukta j Europos bendrijos steigimo sutartj (EB sutartj). Vis dėlto subsidiarumo kriterijus, nors taip jis dar nebuvo vadinamas, aplinkosaugos srityje pradėtas taikyti jau 1986 m., pasirašius Suvestinj Europos aktą. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 1995 m. vasario 21 d. sprendime (T-29/92) nurodė, kad, kol nejsigaliojo Europos Sąjungos sutartis, subsidiarumo principas nėra bendrasis teisės principas, pagal kurj turėtų būti vertinamas Bendrijos aktų teisėtumas.

1997 m. pasirašyta Amsterdamo sutartimi, nekeičiant subsidiarumo principo formuluotės, pateiktos pernumeruotos EB sutarties 5 straipsnio antroje pastraipoje, EB sutartis buvo papildyta Protokolu dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo (toliau – 1997 m. protokolas). Priėmus protokolą dėl subsidiarumo, bendrasis subsidiarumo principo taikymo modelis, dėl kurio prieš tai buvo susitarta Edinburgo Europos Vadovų Tarybos 1992 m. susitikime, tapo teisiškai privalomas ir teismo kontroliuojamas.

2007 m. pasirašyta Lisabonos sutartimi, kuria iš dalies keičiamos ES sutartis ir EB sutartis, subsidiarumo principas jrašytas j ES sutarties 5 straipsnio 3 dalj, o atitinkama EB sutarties nuostata panaikinta visiškai perimant jos formuluotę. Joje taip pat papildomai pateikta aiški nuoroda j subsidiarumo principo regioninj ir vietos aspektą. Be to, Lisabonos sutartimi 1997 m. protokolas buvo pakeistas nauju Protokolu Nr. 2, kurio naujosios nuostatos visų pirma susijusios su nacionalinių parlamentų vaidmeniu kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo (žr. 1.3.5).

B. Apibrėžtis

Subsidiarumo principo esmė ir svarbiausias tikslas – užtikrinti tam tikrą žemesnio lygio valdžios institucijų nepriklausomumą nuo aukštesnės valdžios institucijų arba vietos valdžios institucijų nepriklausomumą nuo centrinės valdžios. Tai reiškia, kad kelių lygių valdžios institucijos dalijasi jgaliojimais. Tokiu pat principu grindžiama federalinių valstybių institucijų sistema.

Europos Sąjungoje subsidiarumo principas yra taikomas kaip Sąjungos neišimtinių jgaliojimų vykdymo reguliavimo kriterijus. Pagal šj principą Sąjunga neturi teisės imtis veiksmų tam tikroje srityje, jei pačios valstybės narės gali ją veiksmingai reglamentuoti centriniu, regioniniu arba vietos lygiu. Kita vertus, pagal šj principą Sąjungai suteikiama teisė vykdyti savo jgaliojimus tik jei valstybės narės negali tinkamai pasiekti numatyto veiksmo tikslų ir jei veiksmais Sąjungos lygmeniu gali būti sukurta pridėtinė vertė.

Pagal ES sutarties 5 straipsnio 3 dalj Sąjungos institucijų veiksmai atitinka subsidiarumo principą, jei yra jvykdytos trys sąlygos: a) sritis neturi priklausyti išimtinei Sąjungos kompetencijai (neišimtinės kompetencijos sritis); b) valstybės narės negali deramai pasiekti numatyto veiksmo tikslų (būtinybė); c) atsižvelgiant j veiksmo mastą arba poveikj, Sąjunga šj veiksmą jvykdytų sėkmingiau (pridėtinė vertė).

C. Taikymo sritis

1. Sąjungos kompetencijos ribos

Subsidiarumo principas taikomas tik tose srityse, kurios priklauso neišimtinei pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tiksliau nustatytos Sąjungai suteiktos kompetencijos ribos. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (pasirašytos 2007 m. ir jsigaliojusios 2009 m.) Pirmosios dalies I antraštinėje dalyje Sąjungos kompetencija suskirstyta j tris kategorijas (išimtinė kompetencija, pasidalijamoji kompetencija ir papildomoji kompetencija) ir pateikiamas šioms trims kompetencijų kategorijoms priskiriamų sričių sąrašas.

2. Subsidiarumo principo adresatai

Subsidiarumo principas taikomas visoms Sąjungos institucijoms ir yra itin svarbus praktiniu aspektu vykdant teisėkūros procedūras. Lisabonos sutartimi sustiprintas nacionalinių parlamentų ir Teisingumo Teismo vaidmuo kontroliuojant, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Į Lisabonos sutartj buvo ne tik jtraukta aiški nuoroda j subsidiarumo principo subnacionalinj aspektą, bet ir sustiprintas Europos regionų komiteto vaidmuo ir nacionaliniams parlamentams sudaryta galimybė savo nuožiūra jtraukti regioninius parlamentus, suteikiant jiems teisėkūros jgaliojimus pagal išankstinio perspėjimo mechanizmą.

D. Nacionalinių parlamentų vykdoma kontrolė

Pagal ES sutarties 5 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą ir 12 straipsnio b punktą nacionaliniai parlamentai, taikydami Protokole Nr. 2 nustatytą procedūrą, užtikrina, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo. Pagal pirmiau minėtą išankstinio perspėjimo mechanizmą visi nacionaliniai parlamentai ar bet kurie nacionalinio parlamento rūmai per aštuonias savaites nuo teisėkūros procedūra priimamo akto projekto pateikimo datos gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrjstą nuomonę, kodėl, jų manymu, tam tikras projektas neatitinka subsidiarumo principo. Kai pagrjstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip trečdaliu nacionaliniams parlamentams

priskirtų balsų (dvejų rūmų parlamentai turi po vieną balsą kiekvieniems rūmams, o vienų rūmų parlamentai turi po du balsus), projektas turi būti persvarstomas (geltonosios kortelės procedūra). Teisėkūros procedūra priimamo akto projektą pateikusi institucija gali nuspręsti jo nekeisti, iš dalies pakeisti arba jj atsiimti, nurodydama atitinkamo savo sprendimo motyvus. Sprendžiant dėl teisės aktų projektų, susijusių policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, šis reikalavimas mažesnis – pakanka ketvirtadalio nacionalinių parlamentų balsų. Kai vykdant jprastą teisėkūros procedūrą pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto atitiktimi subsidiarumo principui suabejojama nacionaliniams parlamentams priskirtų balsų paprasta dauguma, o Komisija nusprendžia nekeisti savo pasiūlymo, klausimas perduodamas teisės aktų leidėjui (Parlamentui ir Tarybai) ir sprendimas priimamas per pirmąjj svarstymą. Jei teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto yra nesuderinamas su subsidiarumo principu, toks pasiūlymas gali būti atmestas 55 proc. Tarybos narių balsų dauguma arba Europos Parlamento balsų dauguma (oranžinės kortelės procedūra).

Iki šiol geltonosios kortelės procedūra taikyta tris kartus, o oranžinės kortelės procedūra – niekada. 2012 m. gegužės mėn. pirmą kartą buvo panaudota geltonoji kortelė dėl Komisijos pasiūlymo dėl reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant j jsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves (vadinamasis Monti II pasiūlymas)[1]. Iš viso 12 iš 40 nacionalinių parlamentų arba šių parlamentų rūmų nusprendė, kad pasiūlymo turinys neatitinka subsidiarumo principo. Galiausiai Komisija atsiėmė savo pasiūlymą, nors ji laikėsi pozicijos, kad subsidiarumo principas pažeistas nebuvo. 2013 m. spalio mėn. 14 nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių dar kartą panaudojo geltonąją kortelę dėl pasiūlymo dėl reglamento dėl Europos prokuratūros jsteigimo[2]. Išnagrinėjusi nacionalinių parlamentų pateiktas pagrjstas nuomones, Komisija nusprendė nekeisti pasiūlymo[3], teigdama, kad jis atitinka subsidiarumo principą. Trečią kartą geltonąją kortelę 14 nacionalinių parlamentų rūmų 11-oje valstybių narių 2016 m. gegužės mėn. panaudojo prieš pasiūlymą dėl Darbuotojų komandiravimo direktyvos peržiūros[4]. Šiuo atveju Komisija, laikydamasi nuomonės, kad ji nepažeidžia subsidiarumo principo, nes darbuotojų komandiravimo klausimas pagal apibrėžtj yra tarpvalstybinio pobūdžio, išsamiai pagrindė[5] sprendimą nekeisti savo pasiūlymo.

Europos Sąjungos parlamentų Sąjungos reikalų komitetų konferencija (COSAC) yra naudinga platforma nacionaliniams parlamentams dalytis informacija, susijusia su subsidiarumo kontrole. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijų ir ES institucijų keitimąsi informacija palengvina Europos regionų komiteto prižiūrimas Subsidiarumo stebėsenos tinklas. Šio tinklo nariai yra jstatymų leidžiamąją galią turintys regionų parlamentai ir vyriausybės, jstatymų leidžiamosios galios neturinčios vietos ir regionų valdžios institucijos ir vietos valdžios institucijų asociacijos Europos Sąjungoje. Jo

[1]Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant j jsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves (COM(2012)0130).

[2]Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros jsteigimo (COM(2013)0534).

[3]Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros jsteigimo peržiūrėjimo subsidiarumo principo atžvilgiu pagal Protokolą Nr. 2 (COM(2013)0851).

[4]Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (COM(2016)0128).

[5]Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai ir nacionaliniams parlamentams dėl Direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva dėl darbuotojų komandiravimo, pasiūlymo atsižvelgiant j subsidiarumo principą ir vadovaujantis Protokolu Nr. 2 (COM(2016)0505).

veikloje taip pat gali dalyvauti Europos regionų komiteto nacionalinės delegacijos ir nacionalinių parlamentų rūmai.

E. Konferencija dėl Europos ateities

2017 m. kovo mėn. Komisija sudarė specialią Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupę, kuri yra geresnio reglamentavimo darbotvarkės ir visų pirma Komisijos pirmininko J.-C. Junckerio baltojoje knygoje inicijuotų diskusijų dėl Europos ateities dalis. Darbo grupės tikslai: 1) rengti rekomendacijas kaip geriau taikyti subsidiarumo ir proporcingumo principus; 2) nustatyti politikos sritis, kuriose būtų galima perduoti arba galutinai grąžinti veiklos jgaliojimus ES valstybėms; ir 3) rasti būdų, kaip geriau jtraukti regionų ir vietos valdžios institucijas j ES politikos formavimo ir jgyvendinimo procesą.

Remdamasi šios darbo grupės pateiktomis rekomendacijomis, 2018 m. spalio mėn. Komisija paskelbė savo subsidiarumo srities dokumentų rinkinj, kuriuo siekiama stiprinti subsidiarumo ir proporcingumo principų vaidmenj formuojant ES politiką. Viena iš pagrindinių darbo grupės rekomendacijų, j kurią buvo atsižvelgta, – j Komisijos geresnio reglamentavimo gaires jtraukti subsidiarumo ir proporcingumo vertinimo lentelę ir ją naudoti teikiant Komisijos išvadas poveikio bei kituose vertinimuose ir aiškinamuosiuose memorandumuose.

Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas taip pat buvo viena iš pagrindinių Konferencijos dėl Europos ateities temų, kaip nurodyta Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkų pasirašytoje Bendroje deklaracijoje dėl Konferencijos dėl Europos ateities.

F. Teismų vykdoma kontrolė

Subsidiarumo principo laikymasis gali būti tikrinamas atgaline data (priėmus teisės aktą), kreipiantis j Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kaip nurodyta ir protokole. Vis dėlto Sąjungos institucijoms suteikiama didelė veiksmų laisvė taikant šj principą. Bylų C-84/94 ir C-233/94 sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė, kad subsidiarumo principo laikymasis yra viena iš sąlygų, kurias privaloma pagrjsti pagal SESV 296 straipsnj. Šis reikalavimas jvykdomas, jeigu iš konstatuojamųjų dalių visumos galima spręsti apie principo laikymąsi ir j jj buvo atsižvelgta nagrinėjant teisės aktą. Viename iš naujesnių sprendimų (byloje C-547/14, Xxxxxx Xxxxxx, 218 dalis) Teismas dar kartą patvirtino, kad jis turi patikrinti, „ar remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrjsta informacija Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti, kad numatomo veiksmo tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu“. Dėl procedūrinių garantijų ir, visų pirma, pareigos pateikti motyvus dėl subsidiarumo, Teismas priminė, kad pareigos motyvuoti laikymasis „turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik j ginčijamo akto tekstą, bet ir j jo kontekstą ir konkretaus atvejo aplinkybes“ (225 dalis).

Valstybės narės gali pareikšti ieškinius Teisme dėl teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo negaliojančiais dėl subsidiarumo principo pažeidimo savo nacionalinio parlamento arba jo rūmų vardu, laikydamosi savo teisinės sistemos. Jeigu SESV numatyta, kad turi būti konsultuojamasi su Europos regionų komitetu dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, šis komitetas taip pat gali pateikti tokius ieškinius.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Tvirtinant Europos Sąjungos sutarties projektą 1984 m. vasario 14 d. Parlamento iniciatyva buvo pasiūlyta nuostata, kuri tapo subsidiarumo koncepcijos pagrindu ir

pagal kurią tais atvejais, kai pagal Xxxxxxx numatyta Sąjungos kompetencija konkuruoja su valstybių narių kompetencija, valstybės narės gali veikti tose srityse, kuriose Sąjunga nėra priėmusi norminių aktų. Be to, pasiūlyme pabrėžiama, kad Sąjunga veiksmų turėtų imtis tik tada, jei bendrai veikiant jie būtų jvykdyti veiksmingiau nei valstybėms narės veikiant atskirai.

Parlamentas šiuos pasiūlymus pakartojo daugelyje rezoliucijų (pvz., 1989 m. lapkričio 23 d. ir gruodžio 14 d., 1990 m. liepos 12 d. ir lapkričio 21 d., 1995 m. gegužės 18 d. rezoliucijose), kuriose patvirtino savo pritarimą subsidiarumo principo taikymui.

A. Tarpinstituciniai susitarimai

Parlamentas priėmė keletą priemonių, kad pagal Sutartis galėtų atlikti savo vaidmenj, susijusj su subsidiarumo principo taikymu. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 43 straipsnyje nustatyta, kad „Parlamentas, svarstydamas pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, atkreipia ypatingą dėmesj j tai, ar pasiūlyme laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų“. Teisės reikalų komitetas yra Parlamento komitetas, kurio horizontalioji užduotis – stebėti, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Todėl jis reguliariai rengia pranešimus dėl Komisijos metinių subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitų.

Taryba, Parlamentas ir Komisija 1993 m. spalio 25 d. pasirašė tarpinstitucinj susitarimą[6], kuriame aiškiai išreiškė trijų institucijų norą ryžtingai siekti pažangos šioje srityje. Taip šios institucijos jsipareigojo laikytis subsidiarumo principo. Naudojantis subsidiarumo principo taikymo procedūromis susitarime nustatyta praktinė Sąjungos institucijoms pagal Sutartis suteiktų jgaliojimų vykdymo tvarka, kad jos galėtų jgyvendinti šiomis Sutartimis joms nustatytus tikslus. Komisija jsipareigojo atsižvelgti j subsidiarumo principą ir jrodyti, kad jo buvo laikomasi; tai taip pat galioja Parlamentui ir Tarybai jiems suteiktų jgaliojimų srityse.

Pagal 2016 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Komisijos tarpinstitucinj susitarimą dėl geresnės teisėkūros (jis pakeitė 2003 m. gruodžio mėn. Tarpinstitucinj susitarimą ir 2005 m. lapkričio mėn. Tarpinstitucinj bendrą požiūrj j poveikio vertinimą) Komisija aiškinamajame memorandume privalo pagrjsti siūlomas priemones subsidiarumo principo atžvilgiu ir atsižvelgti j šj principą atlikdama poveikio vertinimą. Be to, pagal 2010 m. lapkričio 20 d. pagrindų susitarimą[7] Parlamentas ir Komisija jsipareigoja bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, kad jiems būtų sudarytos geresnės sąlygos vykdyti su subsidiarumo principu susijusius kontrolės jgaliojimus.

B. Europos Parlamento rezoliucijos

Jau 1997 m. gegužės 13 d. rezoliucijoje[8] Europos Parlamentas išreiškė nuomonę, kad subsidiarumo principas yra privaloma teisės norma, ir priminė, kad jo jgyvendinimas neturėtų sudaryti kliūčių vykdyti Sąjungai suteiktus išimtinius jgaliojimus ir neturėtų tapti Bendrijos acquis kvestionavimo priežastimi. Savo 2003 m. balandžio 8 d. rezoliucijoje[9]

[6]1993 m. spalio 25 d. Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinis susitarimas dėl subsidiarumo principo jgyvendinimo procedūrų (OL C 329, 1993 12 6, p. 135).

[7]Pagrindų susitarimas dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių (OL L 304, 2010 11 20, p. 47).

[8]Europos Parlamento rezoliucija dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 1997 m.“ (OL C 98, 1999 4 9, p. 500).

[9]Europos Parlamento rezoliucija dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 2000 m.“ (pagal EB sutarties protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnj) ir dėl Komisijos ataskaitos Europos Vadovų Tarybai „Geresnė teisėkūra 2001 m.“ (pagal EB sutarties protokolo dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 9 straipsnj) (OL C 64E, 2004 3 12, p. 135).

Parlamentas pridūrė, kad nesutarimus geriausia būtų spręsti politiniu lygmeniu visiškai atsižvelgiant j Konvento dėl Europos ateities pasiūlymus dėl nacionalinių parlamentų taikomo išankstinio perspėjimo mechanizmo subsidiarumo srityje sukūrimo. Šis mechanizmas faktiškai buvo jtrauktas j Lisabonos sutartj (žr. ankstesnj tekstą ir 1.3.5).

2012 m. rugsėjo 13 d. rezoliucijoje[10] Parlamentas palankiai jvertino aktyvesnj nacionalinių parlamentų dalyvavimą tikrinant, ar pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, ir pasiūlė apsvarstyti priemones, kuriomis būtų siekiama pašalinti galimas nacionalinių parlamentų dalyvavimo subsidiarumo kontrolės mechanizme kliūtis.

Savo 2018 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje[11] Parlamentas pažymėjo, kad smarkiai padaugėjo nacionalinių parlamentų pateiktų pagrjstų nuomonių, o tai rodo, kad jie ėmė aktyviau dalyvauti Sąjungos sprendimų priėmimo procese. Joje taip pat teigiamai vertinamas nacionalinių parlamentų noras būti aktyvesniais naudojantis vadinamosios žaliosios kortelės procedūra. Šiuo atžvilgiu jis rekomendavo visapusiškai pasinaudoti esamomis priemonėmis, kuriomis nacionaliniams parlamentams suteikiama galimybė dalyvauti teisėkūros procese, nesukuriant naujų institucinių ir administracinių struktūrų.

2019 m. vasario 13 d. rezoliucijoje dėl diskusijų dėl Europos ateities padėties[12] Parlamentas pabrėžė esminj vietos valdžios institucijų, ypač jstatymų leidžiamąją galią turinčių regionų parlamentų, vaidmenj. Jis taip pat atkreipė dėmesj j Subsidiarumo, proporcingumo ir veikimo mažiau, bet efektyviau darbo grupės rekomendacijas, tačiau pažymėjo, kad Parlamentas jau atkreipė dėmesj j daugelj jų, visų pirma dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ir būtinybės reformuoti išankstinio perspėjimo sistemą.

Savo 2021 m. birželio 24 d. rezoliucijoje[13] Parlamentas pabrėžė, kad vietos ir regionų valdžios institucijos jgyvendina ir taiko apie 70 proc. ES teisės aktų, ir paragino Komisiją jas labiau jtraukti, kad jos dalyvautų konsultacijų procese, taip pat integruoti vadinamąjj tinklo modelj, taip siekiant jvertinti, kaip sprendimų priėmimo procese laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Parlamentas taip pat pabrėžė, kad dėl dabartinės subsidiarumo kontrolės mechanizmo procedūros struktūros nacionaliniai parlamentai, esant trumpiems terminams, skiria per daug laiko techniniam ir teisiniam vertinimui, – tai trukdo siekti tikslo vykdyti gilesnes politines diskusijas Europos politikos klausimais;

Xxxx Xxxx 03/2024

[10]2012 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamento rezoliucija „18-oji ataskaita dėl geresnės teisėkūros. Subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymas (2010 m.)“ (OL C 353 E, 2013 12 3, p. 117).

[11]2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl metinių 2015 ir 2016 m. subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo ataskaitų (2017/2010(INI)) (OL C 390, 2019 11 18, p. 94).

[12]2019 m. vasario 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl diskusijų dėl Europos ateities padėties (2018/2094(INI)).

[13]2021 m. birželio 24 d. Europos Parlamento rezoliucija „Europos Sąjungos reglamentavimo kokybė, subsidiarumas ir proporcingumas. Ataskaita dėl geresnės teisėkūros 2017, 2018 ir 2019 m.“ (2020/2262(INI)).

1.2.3. VIRŠVALSTYBINĖS SPRENDIMŲ PRIĖMIMO PROCEDŪROS ‌

Europos Sąjungos valstybės narės susitarė, kad stodamos j ES perduos ES institucijoms kai kurias savo galias tam tikrose politikos srityse. ES institucijos priima viršvalstybinius privalomus sprendimus vykdydamos savo teisėkūros ir vykdomosios valdžios procedūras, biudžeto procedūras, paskyrimo procedūras ir konstitucinio pobūdžio procedūras.

ISTORIJA (1.1.1, 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4 IR 1.1.5)

Romos sutartimi Komisijai buvo suteiktos pasiūlymų teikimo ir derybų galios, visų pirma teisėkūros ir išorės ekonominių santykių srityse, o Tarybai (paskyrimų atveju – valstybių narių vyriausybėms) buvo suteiktos sprendimų priėmimo galios. Parlamentui buvo suteiktos patariamosios galios. Parlamento vaidmuo palaipsniui didėjo – biudžeto srityje atlikus 1970 ir 1975 m. reformas, o teisėkūros srityje dėl Suvestinio Europos akto ir visų vėlesnių Sutarčių, pradedant Mastrichto sutartimi, pagal kurią buvo pradėta taikyti bendro sprendimo su Xxxxxx procedūra, pagal ją taip pat padidėjo su paskyrimu susijusios Parlamento galios. Suvestinis Europos aktas Parlamentui taip pat suteikė teisę suteikti leidimą ratifikuoti stojimo sutartis ir asociacijos susitarimus. Mastrichto sutartimi šios Parlamento galios dar labiau išplėstos, jtraukiant kitas tam tikras tarptautines sutartis. Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, padaryta didelė pažanga demokratizuojant Bendriją – supaprastinta ir naujoms sritims taikoma bendro sprendimo procedūra ir sustiprintas Parlamento vaidmuo skiriant Komisijos narius. Laikantis šios strategijos, Xxxxx sutartimi Parlamento galios buvo gerokai padidintos. Pirma, bendro sprendimo procedūra (pagal ją Parlamentas turi tokias pačias galias kaip Taryba) buvo taikoma beveik visose naujose srityse, kuriose Taryba turėjo teisę spręsti kvalifikuota balsų dauguma. Antra, Parlamentas jgijo valstybių narių teisėms lygias teises kreiptis j Teisingumo Teismą. Lisabonos sutartis yra tolesnis kokybinis žingsnis siekiant visiškos lygybės su Taryba ES teisėkūros ir finansų srityje.

TEISĖKŪROS PROCEDŪROS[1]

A. Įprasta teisėkūros procedūra (SESV 289 ir 294 straipsniai)

1. Taikymo sritis

Lisabonos sutartyje nustatyta dar 40 teisinių pagrindų, ypač teisingumo, laisvės ir saugumo, taip pat žemės ūkio srityse, pagal kuriuos Parlamentas dabar sprendžia dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų lygiomis teisėmis su Taryba. Taigi jprasta teisėkūros procedūra, anksčiau vadinta bendro sprendimo procedūra, taikoma pagal 85 teisinius pagrindus. Įprasta teisėkūros procedūra apima balsavimą kvalifikuota balsų dauguma Taryboje (SESV 294 straipsnis). Vis dėlto ji netaikoma kelioms svarbioms sritims, kurioms reikalingas vieningas balsavimas Taryboje, pvz., fiskalinei politikai, susijusiai su tiesioginiais mokesčiais, arba tarpvalstybiniams šeimos teisės aspektams.

[1]LISABONOS SUTARTIMI BUVO PANAIKINTA 1986 M. SUVESTINIU EUROPOS AKTU NUSTATYTA BENDRADARBIAVIMO PROCEDŪRA.

2. Procedūra

Įprastą teisėkūros procedūrą sudaro ta pati veiksmų eilė, kaip ir buvusią bendro sprendimo procedūrą. Vis dėlto Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) formuluotės gerokai pakeistos, visų pirma siekiant pabrėžti lygiavertj Tarybos ir Parlamento vaidmenj šioje procedūroje.

a. Komisijos pasiūlymas

b. Pirmasis svarstymas Parlamente

Parlamentas savo poziciją priima paprasta balsų dauguma.

c. Pirmasis svarstymas Taryboje

Taryba savo poziciją priima kvalifikuota balsų dauguma.

Pasiūlymai socialinės apsaugos ir policijos bei teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose klausimais bent vienos valstybės narės prašymu gali būti pateikti svarstyti Europos Vadovų Tarybai (SESV 48 ir 82 straipsniai) ir tokiu atveju jprasta teisėkūros procedūra sustabdoma iki tada, kai Europos Vadovų Taryba klausimo nagrinėjimą vėl paskiria Tarybai (ne vėliau kaip per keturis mėnesius). 82 straipsnyje numatytais atvejais ne mažiau kaip devynios valstybės narės gali nuspręsti tęsti nagrinėjimą pagal tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą (ES sutarties 20 straipsnis ir SESV 326–334 straipsniai).

Jei Taryba pritaria Parlamento pozicijai, teisės aktas priimamas ta redakcija, kuri atitinka Parlamento poziciją.

d. Antrasis svarstymas Parlamente

Gavęs Tarybos poziciją, Parlamentas turi tris mėnesius laiko sprendimui priimti. Jis gali:

— patvirtinti pasiūlymą su pakeitimais, padarytais Tarybos, arba nepriimti jokio sprendimo. Abiem atvejais atitinkamas aktas laikomas priimtu su pakeitimais, padarytais Tarybos;

— absoliučia savo narių balsų dauguma atmesti Tarybos poziciją. Aktas laikomas nepriimtu ir procedūra baigiama;

— absoliučia savo narių balsų dauguma priimti Tarybos pozicijos pakeitimus, kurie po to pateikiami Komisijai ir Tarybai, kad šios pareikštų savo nuomonę.

e. Antrasis svarstymas Taryboje

— Jei ne vėliau kaip trys mėnesiai nuo Parlamento pakeitimų gavimo dienos Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma dėl Parlamento pakeitimų ir vienbalsiai nuspręsdama dėl pakeitimų, dėl kurių Komisija pateikė neigiamą nuomonę, patvirtina visus Parlamento pakeitimus, atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu;

— kitu atveju per šešias savaites sušaukiamas Taikinimo komiteto posėdis.

f. Taikinimas

— Taikinimo komitetą sudaro tiek pat Tarybos ir Parlamento atstovų, jiems padeda Komisija. Jis apsvarsto Parlamento ir Tarybos pozicijas ir turi per šešias savaites pasiekti susitarimą dėl bendro projekto kvalifikuota Tarybos atstovų balsų dauguma ir narių, atstovaujančių Europos Parlamentui, balsų dauguma;

— jei iki nustatyto termino Taikinimo komitetas nesusitaria dėl bendro projekto, procedūra baigiama ir teisės aktas laikomas nepriimtu;

— jei komitetas bendram projektui pritaria, jis teikiamas tvirtinti Tarybai ir Parlamentui.

g. Procedūros užbaigimas (trečiasis svarstymas)

— Taryba ir Parlamentas turi šešias savaites laiko bendro projekto patvirtinimui. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, o Parlamentas – balsavusių Parlamento narių balsų dauguma;

— teisės aktas laikomas priimtu, jei Taryba ir Parlamentas patvirtina bendrą projektą;

— jei iki nustatyto termino viena iš šių institucijų bendro projekto nepatvirtina, procedūra baigiama ir teisės aktas laikomas nepriimtu.

Per pastaruosius kelerius metus susitarimų per pirmąjj svarstymą, pagrjstų neoficialiomis Tarybos ir Parlamento derybomis, skaičius gerokai padidėjo.

Kai kurios nuostatos dėl pereigos Europos Vadovų Tarybai leidžia išplėsti jprastos procedūros taikymą ir ją taikyti tose srityse, kuriose ji paprastai netaikoma (pavyzdžiui, socialinės politikos srityje pagal SESV 153 straipsnio 2 dalj).

B. Konsultavimosi procedūra

Prieš priimdama sprendimą, Taryba privalo atsižvelgti j Parlamento ir, jei reikia, j Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Europos regionų komiteto nuomones. Ji privalo tai padaryti, nes atitinkamai nepasikonsultavus teisės aktas taptų neteisėtas ir jj galėtų panaikinti Teisingumo Teismas (žr. sprendimą bylose Nr. 138 ir 139/79). Jei Taryba ketina iš esmės pakeisti pasiūlymą, ji vėl turi konsultuotis su Parlamentu (sprendimas byloje Nr. 65/90).

C. Pritarimo procedūra

1. Taikymo sritis

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pritarimo procedūra visų pirma taikoma horizontaliajai biudžetinio lankstumo išlygai, kaip nurodyta SESV 352 straipsnyje (anksčiau – EB sutarties 308 straipsnyje). Kiti taikymo sričių pavyzdžiai – kova su diskriminacija (SESV 19 straipsnio 1 dalis) ir narystė Sąjungoje (ES sutarties 49 ir 50 straipsniai). Be to, Parlamento pritarimas reikalingas: asociacijos susitarimams (SESV 217 straipsnis), Sąjungos prisijungimui prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis), taip pat susitarimams, kuriais nustatoma konkreti institucinė struktūra, susitarimams, turintiems didelj poveikj biudžetui, ir sričių, kurioms taikoma jprasta teisėkūros procedūra, susitarimams (SESV 218 straipsnio 6 dalis).

2. Procedūra

Parlamentas apsvarsto Tarybos pateiktą teisės akto projektą. Absoliučia balsavusių narių balsų dauguma jis nusprendžia, ar projektui pritarti (jo keisti Parlamentas negali). Sutartis nesuteikia Parlamentui jokių oficialių teisių ankstesniuose procedūros etapuose apsvarstyti Komisijos pasiūlymą, tačiau pagal tarpinstitucinius susitarimus paprastai Parlamentas dalyvauja neoficialiai (žr. Parlamento darbo tvarkos taisykles).

PASKYRIMO PROCEDŪROS

1. Parlamentas renka Europos Komisijos pirmininką (ES sutarties 14 straipsnio 1 dalis)(1.3.8).

2. Europos Vadovų Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, skiria Sąjungos vyriausiąjj jgaliotinj užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis).

3. Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, patvirtina sąrašą kitų asmenų, kuriuos ji bendru sutarimu su išrinktuoju Komisijos Pirmininku siūlo skirti Komisijos nariais (ES sutarties 17 straipsnio 7 dalis).

4. Taryba patvirtina sąrašus:

a. Audito Rūmų narių (SESV 286 straipsnis), pasikonsultavusi su Parlamentu ir vadovaudamasi valstybių narių pateiktais pasiūlymais;

b. Europos regionų komiteto ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narių ir pakaitinių narių, sudarytus pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūlymus (SESV 301, 302 ir 305 straipsniai).

5. Parlamentas renka Europos ombudsmeną (SESV 228 straipsnis).

TARPTAUTINIŲ SUSITARIMŲ SUDARYMAS

Įgijusi teisinj subjektiškumą, Sąjunga gali sudaryti tarptautinius susitarimus (SESV

218 straipsnis). Remiantis Lisabonos sutartimi, Europos Parlamento pritarimas reikalingas sudarant bet kokius susitarimus bendros prekybos politikos srityje ir visose srityse, kurių politikai ES taikoma jprasta teisėkūros procedūra. Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus asociacijos susitarimus ir stojimo sutartis, susitarimus, keliančius grėsmę Sąjungos kultūrų ir kalbų jvairovei, taip pat tų sričių, kurių ES vidaus aktams priimti reikia vienbalsiškumo, susitarimus.

— Procedūra: Komisija arba Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai pateikia rekomendacijas Tarybai, o Taryba apibrėžia derybų jgaliojimą ir paskiria Sąjungos derybininką (Komisijos atstovą arba Sąjungos vyriausiąjj jgaliotinj užsienio reikalams ir saugumo politikai) deryboms vykdyti. Europos Parlamentas nedelsiant ir visapusiškai informuojamas visais šios procedūros etapais (SESV 218 straipsnio 10 dalis).

— Sprendimas: Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus pirmiau minėtas sritis.

— Parlamento vaidmuo: pritarimo procedūra taikoma daugeliui susitarimų (žr. pirmiau), konsultuojamasi tik dėl užsienio ir saugumo politikos susitarimų.

KONSTITUCINIO POBŪDŽIO PROCEDŪROS

A. Nuosavų išteklių sistema (SESV 311 straipsnis)

— Pasiūlymas: Komisijos.

— Parlamento vaidmuo: konsultavimasis.

— Sprendimas: Taryba sprendžia vieningai. Sprendimas jsigalioja, kai xx pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

B. Parlamento rinkimų, remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, nuostatos (SESV 223 straipsnis)

— Pasiūlymas: Parlamento.

— Sprendimas: Taryba sprendžia vieningai, gavusi Parlamento pritarimą ir rekomenduodama valstybėms narėms pagal savo konstitucines nuostatas priimti pasiūlymą.

C. Europos Parlamento narių statuto (SESV 223 straipsnio 2 dalis) ir Europos ombudsmeno statuto (SESV 228 straipsnio 4 dalis) priėmimas

— Pasiūlymas: Parlamento.

— Komisijos vaidmuo: nuomonė.

— Tarybos vaidmuo: pritarimas kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus taisykles arba sąlygas, susijusias su esamų ar buvusių Parlamento narių mokesčių tvarka, – tuo atveju taikomas vienbalsiškumo principas.

— Sprendimas: Parlamento.

D. Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto pakeitimas (SESV 281 straipsnis)

— Pasiūlymas: Teisingumo Teismo (pasikonsultavus su Komisija) arba Komisijos (pasikonsultavus su Teisingumo Teismu).

— Sprendimas: Tarybos ir Parlamento (jprasta teisėkūros procedūra).

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

2000 m. tarpvyriausybinėje konferencijoje Parlamentas pateikė keletą pasiūlymų išplėsti sritis, kurioms būtų taikoma jprasta teisėkūros (anksčiau – bendro sprendimo) procedūra. Parlamentas taip pat ne kartą pareiškė nuomonę, kad, vienbalsj sprendimų priėmimą pakeitus kvalifikuotos balsų daugumos principu, bendro sprendimo procedūra turėtų būti taikoma automatiškai. Xxxxx sutartyje ši Parlamento pozicija buvo jtvirtinta, tačiau kvalifikuotos balsų daugumos principas ir bendro sprendimo procedūra nebuvo visiškai susietos. Dėl šios priežasties vienas svarbiausių Konvento dėl Europos ateities uždavinių buvo procedūrų supaprastinimas. Buvo pasiūlyta panaikinti bendradarbiavimo ir konsultavimosi procedūras, supaprastinti bendro sprendimo procedūrą ir ją taikyti visose teisėkūros srityse, o sutikimo procedūrą taikyti tik ratifikuojant tarptautinius susitarimus. Daugelis šių patobulinimų jgyvendinti Lisabonos sutartimi (1.1.5).

Lisabonos sutartyje nebuvo atsisakyta didelio paskyrimų srityje taikomų jvairių procedūrų skaičiaus, nors pasiekta tam tikro jų supaprastinimo. Vienbalsio sprendimų priėmimo principas vis dar taikomas tam tikrais atvejais, dėl to gali kilti politinių ginčų ir sumažinama Parlamento jtaka. Įsigaliojus Nicos sutarčiai, padaryta pastebima pažanga ir skiriant Komisijos Pirmininką pereita nuo vienbalsio sprendimo prie kvalifikuotosios balsų daugumos principo. Be to, Xxxxxxxxx sutartyje nustatyta, kad Parlamentas renka Komisijos Pirmininką. Po atitinkamų konsultacijų su Parlamentu, skiriant išrinktąjj Komisijos Pirmininką, turi būti atsižvelgta j Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Tai pabrėžia politinj Europos Komisijos teisėtumą ir atskaitomybę. Šios nuostatos pirmą kartą jgyvendintos po 2014 m. jvykusių Europos Parlamento rinkimų. Europos Vadovų Taryba susitarė kaip paskirtąjj Europos Komisijos pirmininką nominuoti Xxxxx-Xxxxxx'x Xxxxxxxx, nes Europos liaudies partija (PPE) po rinkimų sudarė didžiausią Europos Parlamento frakciją.

Xxxxxxx Xxxxxxxx

07/2024

1.2.4. TARPVYRIAUSYBINĖS SPRENDIMŲ PRIĖMIMO PROCEDŪROS ‌

Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei kelių kitų sričių, pvz., tvirtesnio bendradarbiavimo, tam tikrų pareigų skyrimo ar Sutarčių peržiūros, sprendimų priėmimo procedūra skiriasi nuo sprendimų priėmimo procedūros, kurios dažniausiai laikomasi jprastos teisėkūros procedūros atvejais. Pagrindinė ypatybė šiose srityse – tvirtesnis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas. Dėl su valstybės skolos krize susijusių problemų tokius sprendimų priėmimo mechanizmus teko taikyti dažniau, visų pirma valdant Europos ekonomiką.

TEISINIS PAGRINDAS

Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 20, 21–46, 48 ir 49 straipsniai; Sutarties dėl

Europos Sąjungos veikimo (SESV) 2 straipsnio 4 dalis, 31 straipsnis, 64 straipsnio

3 dalis, 81 straipsnis, 89 straipsnis, 103 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnis, 115 straipsnis,

118 straipsnis, 127 straipsnis, 153 straipsnis, 191 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnis,

194 straipsnio 2 dalis, 215, 218, 220, 221, 312, 329 ir 333 straipsniai.

APRAŠYMAS

A. Sutarčių keitimo procedūra (ES sutarties 48 straipsnis)

— Pasiūlymas: teikia bet kuri valstybė narė, Europos Parlamentas arba Komisija.

— Komisijos vaidmuo: konsultavimas ir dalyvavimas tarpvyriausybinėje konferencijoje.

— Parlamento vaidmuo: konsultavimas prieš sušaukiant tarpvyriausybinę konferenciją (konferencijose Parlamentas dalyvauja ad hoc pagrindu, tačiau jo jtaka vis didėja – kurj laiką Parlamentui atstovavo Parlamento pirmininkas arba du Parlamento nariai, o paskutinėje tarpvyriausybinėje konferencijoje dalyvavo trys atstovai).

— Europos Centrinio Banko valdančiosios tarybos vaidmuo: konsultavimas dėl institucinių pokyčių pinigų srityje.

— Sprendimas: bendras vyriausybių sutarimas dėl Sutarčių pakeitimų, kuriuos vėliau valstybės narės ratifikuoja pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas. Kad būtų galima tai atlikti, reikia Europos Vadovų Tarybos sprendimo – paprasta balsų dauguma turi būti priimtas Europos Vadovų Tarybos sprendimas dėl to, ar sušaukti konventą.

B. Nuostatų dėl pereigos taikymo procedūra

— Europos Vadovų Taryba: inicijuoja bendrosios nuostatos dėl pereigos (ES sutarties 48 straipsnis) ir specialiosios nuostatos dėl pereigos, susijusios su daugiamete finansine programa (SESV 312 straipsnis), taikymą ir vieningai dėl jo sprendžia. Bet kurios valstybės narės parlamentas turi teisę vetuoti bendrąją nuostatą dėl pereigos.

— Taryba: priklausomai nuo atitinkamos Sutarčių nuostatos (ES sutarties 31 straipsnis, SESV 81, 153, 192 ir 333 straipsniai) vieningai arba kvalifikuota balsų dauguma gali spręsti dėl kitų nuostatų dėl pereigos.

C. Stojimo j Europos Sąjungą tvarka (SESV 49 straipsnis)

— Paraiškos: jas gali pateikti bet kuri Europos valstybė, kuri laikosi Sąjungos principų (ES sutarties 2 straipsnis); pateikiami pranešimai nacionaliniams parlamentams ir Europos Parlamentui; Europos Vadovų Taryba susitaria dėl tinkamumo sąlygų.

— Komisijos vaidmuo: konsultavimas, ji aktyviai dalyvauja rengiant ir vedant derybas.

— Parlamento vaidmuo: pritarimas absoliučia visų jo narių balsų dauguma.

— Sprendimas: jj vieningai priima Taryba; ES valstybių narių ir paraišką pateikusios valstybės susitarimas, kuriuo nustatomos priėmimo sąlygos ir reikalingi pakeitimai, pateikiamas ratifikuoti visoms susitariančiosioms valstybėms narėms pagal jų atitinkamas konstitucines nuostatas.

D. Išstojimo iš Europos Sąjungos tvarka (SESV 50 straipsnis)

— Prašymas: suinteresuota valstybė narė, atsižvelgdama j savo šalies konstitucines nuostatas, informuoja Europos Vadovų Tarybą apie savo ketinimą.

— Susitarimo sudarymas: Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma sudaro susitarimą dėl išstojimo (SESV 238 straipsnio 3 dalies b punktas). Daugumą sudaro 72 proc. Tarybos narių, atstovaujančių dalyvaujančioms valstybėms narėms (t. y. nejskaitant ketinančios išstoti valstybės), kurių gyventojai sudaro ne mažiau kaip 65 proc. šių valstybių narių gyventojų.

E. Sankcijų procedūra valstybei narei šiurkščiai ir nuolat pažeidžiant Sąjungos principus (ES sutarties 7 straipsnis)

1. Pagrindinė procedūra

— Pasiūlymas dėl sprendimo, kuriuo nustatomas šiurkštus ir nuolatinis pažeidimas: jj gali inicijuoti trečdalis valstybių narių arba Komisija.

— Parlamento pritarimas: patvirtinama dviejų trečdalių, kurie sudaro Parlamento narių daugumą, atiduotų balsų dauguma (Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 83 straipsnio 3 dalis).

— Sprendimas dėl pažeidimo: vieningai priimamas Europos Vadovų Tarybos, nedalyvaujant atitinkamai valstybei narei, prieš tai Tarybai paprašius jos pateikti savo pastabas šiuo klausimu.

— Sprendimas sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės teises: priimamas Tarybos kvalifikuota balsų dauguma (nedalyvaujant atitinkamai valstybei narei).

2. Xxxxx sutartimi ši procedūra buvo papildyta atsargumo priemonėmis.

— Pagrjstas pasiūlymas dėl sprendimo, kuriuo nustatoma aiški rizika, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti Sąjungos principus: teikiamas Komisijos, Parlamento arba trečdalio valstybių narių iniciatyva.

— Parlamento pritarimas: patvirtinama dviejų trečdalių atiduotų ir Parlamento narių daugumai atstovaujančių balsų dauguma.

— Sprendimas: sprendimą priima Taryba keturių penktadalių narių balsų dauguma, prieš tai išklausiusi atitinkamą valstybę narę. Prieš priimdama sprendimą, Taryba gali pateikti valstybei narei skirtas rekomendacijas.

F. Tvirtesnio bendradarbiavimo procedūra

1. Bendrosios taisyklės (ES sutarties 20 straipsnis ir SESV 329 straipsnio 1 dalis)

— Pasiūlymas: išimtinė Komisijos teisė; valstybės narės, ketinančios tvirčiau bendradarbiauti, šiuo klausimu gali pateikti prašymą Komisijai.

— Parlamento vaidmuo: vykdo pritarimo procedūrą.

— Sprendimas: sprendimą priima Taryba kvalifikuota balsų dauguma.

2. Bendradarbiavimas BUSP srityje (SESV 329 straipsnio 2 dalis)

— Suinteresuota valstybė narė pateikia prašymą Tarybai.

— Pasiūlymas perduodamas vyriausiajam jgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai ir jis pateikia savo nuomonę.

— Parlamentas informuojamas.

— Taryba priima sprendimą vienbalsiai.

Panaši procedūra taikoma norint pradėti Lisabonos sutartyje numatytą struktūrizuotą bendradarbiavimą gynybos politikos srityje (5.1.2).

G. Sprendimų priėmimo dėl užsienio reikalų procedūra

Lisabonos sutartimi panaikinta ankstesnėmis Sutartimis nustatyta trijų ramsčių struktūra, tačiau užsienio politika ir toliau yra atskirta nuo kitų ES politikos sričių. BUSP uždaviniai ir nuostatos yra jtraukti j Europos Sąjungos sutartj. Šios politikos uždaviniai ir nuostatos dabar yra geriau išdėstyti ir nuoseklesni nei ankstesnėse Sutartyse.

Didžiausias institucinis pokytis yra Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio pareigybės sukūrimas. Vyriausiajam jgaliotiniui padeda naujoji Europos išorės veiksmų tarnyba, jis gali pasiūlyti iniciatyvų pagal BUSP. BUSP yra jtraukta j Sąjungos sistemą, tačiau šioje srityje laikomasi konkrečių taisyklių ir procedūrų (ES sutarties 24 straipsnio 2 dalis).

— Pasiūlymas: teikia bet kuri valstybė narė, vyriausiasis jgaliotinis arba Komisija (ES sutarties 22 straipsnis).

— Parlamento vaidmuo: Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė reguliariai jam teikia informaciją ir konsultuojasi dėl pagrindinių aspektų bei pasirinkimų. Pagal tarpinstitucinj susitarimą dėl BUSP finansavimo ši konsultavimosi procedūra vyksta kasmet, remiantis Tarybos dokumentu.

— Sprendimas: Europos Vadovų Taryba arba Taryba sprendžia vieningai. Europos Vadovų Taryba nustato ES prioritetus ir strateginius interesus; Taryba priima sprendimus arba imasi veiksmų. Vyriausiasis jgaliotinis ir valstybės narės tuos sprendimus jgyvendina naudodamiesi nacionaliniais arba Sąjungos ištekliais. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas gali sušaukti neeilinj Europos Vadovų Tarybos posėdj, jei to reikia dėl tarptautinių jvykių.

H. Kitos teisėkūros priemonės (2.6.8)

Tarpvyriausybinės sprendimų priėmimo procedūros taip pat toliau taikomos daugelyje kitų konkrečių, politiškai jautrių ES politikos sričių, visų pirma:

— teisingumo ir vidaus reikalų srityje: priemonės, susijusios su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, teisminis bendradarbiavimas (SESV 89 straipsnis);

— vidaus rinkoje: kapitalo judėjimo apribojimai (SESV 64 straipsnio 3 dalis), konkurencijos politika (SESV 103 straipsnio 1 dalis), mokesčių teisės aktų suderinimo priemonės (SESV 113 straipsnis), teisės aktų, turinčių tiesioginę jtaką vidaus rinkos sukūrimui ar veikimui, suderinimas (SESV 115 straipsnis), intelektinės nuosavybės teisės (SESV 118 straipsnis);

— pinigų politika: Europos Centrinio Banko (ECB) speciali rizikos ribojimu pagrjstos priežiūros užduotis (SESV 127 straipsnis);

— kitos politikos sritys, pavyzdžiui, socialinė politika ir užimtumas (SESV 153 straipsnis), energetika (SESV 194 straipsnio 2 dalis) arba aplinkosauga (SESV 191 straipsnio 3 dalis).

I. Finansų krizės valdymas (2.6.8)

2010 m. kai kurioms valstybėms narėms patyrus didelių finansinių sunkumų prireikė jvairiais būdais jas gelbėti. Kai kurias pagalbos paketo priemones, pvz., Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonę, administruoja Sąjunga. Didžiąją dalj, būtent jmokas j Europos finansinio stabilizavimo fondą (EFSF), tiesiogiai moka valstybės narės. EFSF yra tarpvyriausybiniu euro zonos valstybių narių susitarimu sukurta specialiosios paskirties priemonė. Todėl sprendimus dėl tokių tarpvyriausybinių priemonių reikėjo priimti Europos Vadovų Tarybos arba Euro grupės valstybių ar vyriausybių vadovų lygmeniu, taip pat juos ratifikuoti valstybėse narėse laikantis nacionalinių konstitucinių reikalavimų. Svarbios šio pokyčio priežastys yra dvi: nuostata neteikti finansinės pagalbos (SESV 125 straipsnis) ir kai kurių nacionalinių konstitucinių teismų prieštaravimas dėl dar daugiau finansinių ir biudžeto galių perdavimo Europos Sąjungai.

Europos Vadovų Taryba 2011 m. kovo 25 d. priėmė SESV 136 straipsnio (dėl ekonominės politikos koordinavimo) pakeitimą pagal supaprastintą Sutarties peržiūros procedūrą, nesušaukusi konvento (Europos Vadovų Tarybos sprendimas 2011/199/ES). 2013 m. balandžio mėnesj jsigaliojus šiam pakeitimui, sudarytos sąlygos jgyvendinti nuolatinius krizės prevencijos mechanizmus, pavyzdžiui, Europos stabilumo mechanizmą (ESM). Pastarasis buvo sukurtas euro zonos valstybių tarpvyriausybine sutartimi, kuri jsigaliojo 2012 m. rugsėjo 27 d. Xxxxxxxxx procedūros jo vykdomojoje valdyboje apima ir vadinamąją skubos procedūrą, kuriai reikia 85 proc. kvalifikuotos daugumos, jei Komisija ir ECB nusprendžia, kad reikia skubaus sprendimo dėl finansinės pagalbos. Be to, valstybių narių vyriausybės parengė Sutartj dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV), kuri jsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. po to, kai dvylika susitariančiųjų šalių, kurių valiuta yra euro, deponavo savo ratifikavimo dokumentą. Sutartyje visų pirma numatytas reikalavimas šalių teisinėse sistemose nustatyti subalansuoto biudžeto taisyklę (fiskalinis susitarimas). Iš 25 SSKV susitariančiųjų šalių fiskalinis susitarimas oficialiai privalomas 22 valstybėms narėms (19 euro zonos valstybių narių, taip pat Bulgarijai, Danijai ir Rumunijai).

J. Paskyrimai

— Remdamasi Tarybos rekomendacija ir pasikonsultavusi su Parlamentu (pagal SESV 283 straipsnio 2 dalj), Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma

skiria Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir keturis kitus narius.

— Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Komisijos pirmininko sutikimą skiria Sąjungos vyriausiąjj jgaliotinj užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis), tačiau dėl to, kad vyriausiasis jgaliotinis yra Komisijos pirmininko pavaduotojas, dėl jo, taip pat kaip ir dėl Komisijos pirmininko bei kitų Komisijos narių, paskyrimo turi būti balsuojama Europos Parlamente.

— Valstybių narių vyriausybės bendru sutarimu skiria Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo (anksčiau vadinosi Pirmosios instancijos teismu) teisėjus ir generalinius advokatus (ES sutarties 19 straipsnio 2 dalis).

— Taryba kvalifikuota balsų dauguma, gavusi rekomendacijas iš kiekvienos valstybės narės ir pasikonsultavusi su Parlamentu, skiria Audito Rūmų narius (SESV sutarties 286 straipsnio 2 dalis).

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Jau prieš 1996 m. tarpvyriausybinę konferenciją Parlamentas ragino priskirti Bendrijos kompetencijai antrąjj ir trečiąjj ramsčius ir pradėti jiems taikyti Europos bendrijos steigimo sutartyje nustatytas sprendimų priėmimo procedūras.

Po nuolatinių Parlamento pastangų per Europos konventą jtraukti antrąjj ir trečiąjj ramsčius j Sąjungos struktūrą (1.1.4), Lisabonos sutartimi viršvalstybinio lygmens sprendimų priėmimas išplėstas jtraukiant ankstesnjjj trečiąjj ramstj (teisingumas ir vidaus reikalai) ir nustatyta nuosekli institucinė užsienio ir saugumo politikos sistema, kurioje yra svarbių naujovių, pvz., ilgalaikės Europos Vadovų Tarybos pirmininko ir Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio pareigos.

Stiprindamas ekonominio ir fiskalinio valdymo tarpvyriausybinj aspektą, Parlamentas padėjo užtikrinti tinkamą ES institucijų dalyvavimą derybose dėl I skirsnyje minėtų tarptautinių sutarčių.

2019 m. vasario mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Sutarties nuostatų dėl tvirtesnio bendradarbiavimo jgyvendinimo[1], kurioje pateikė rekomendacijų dėl būsimos tvirtesnio bendradarbiavimo raidos. Visų pirma Parlamentas nurodė, kad būtina parengti procedūrą, pagal kurią tvirtesnis bendradarbiavimas didelės politinės svarbos srityse būtų greitai patvirtinamas ir procedūra neužtruktų daugiau kaip dviejų vienas po kito einančių pirmininkavimo Tarybai laikotarpių. Jis taip pat paragino Komisiją pasiūlyti reglamentą, siekiant supaprastinti ir suvienodinti atitinkamą tvirtesnio bendradarbiavimo teisinę sistemą.

2019 m. vasario 13 d. rezoliucijoje dėl diskusijų dėl Europos ateities padėties[2] Parlamentas pasisakė už tai, kad būtų taikomos bendrosios nuostatos dėl pereigos (ES sutarties 48 straipsnio 7 dalies 1 punktas ir 48 straipsnio 7 dalies 2 punktas) ir kitos konkrečios nuostatos dėl pereigos, siekiant lengviau išeiti iš aklavietės, susidariusios dėl vieningo balsavimo reikalavimo, nereikalaujant ieškoti tarpvyriausybinių sprendimų, nepatenkančių j Sutarčių taikymo sritj. Ataskaitoje dėl Konferencijos dėl Europos ateities galutinių rezultatų, kuri buvo pateikta trijų institucijų pirmininkams 2022 m.

[1]2019 m. vasario 12 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Sutarties nuostatų dėl tvirtesnio bendradarbiavimo jgyvendinimo (OL C 449, 2020 12 23, p. 16).

[2]2019 m. vasario 13 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl diskusijų dėl Europos ateities padėties (OJ C 449, 2020 12 23, p. 90).

gegužės 9 d., pabrėžiama, kad svarbu sprendimų priėmimo procesus peržiūrėti vieningai. 2023 m. liepos 11 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją[3] dėl ES Sutarčių nuostatų dėl pereigos jgyvendinimo.

Xxxx Xxxx 03/2024

[3]2023 m. liepos 11 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl ES Sutarčių nuostatų dėl pereigos jgyvendinimo, Priimti tekstai.

1.2.5. BIUDŽETO PROCEDŪRA ‌

Nuo to laiko, kai pasirašytos 1970 m. ir 1975 m. Biudžetinės sutartys, Parlamento vaidmuo biudžeto procese palaipsniui didėjo. 2009 m. pagal Lisabonos sutartj Parlamentui suteiktos tokios pat teisės kaip Tarybai priimti sprendimus dėl viso ES biudžeto.

TEISINIS PAGRINDAS

— Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 314 straipsnis ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties 106a straipsnis;

— Finansinio reglamento (2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014

ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012), 39–55 straipsniai;

— Tarpinstitucinis Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimas dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo (TIS).

TIKSLAI

Biudžetinių jgaliojimų vykdymas apima metinių ES išlaidų ir joms padengti reikalingų pajamų bendros sumos nustatymą bei paskirstymą, taip pat biudžeto vykdymo kontrolę. Pati biudžeto procedūra apima biudžeto parengimą ir priėmimą (išsamesnė informacija apie ES pajamas pateikiama 1.4.1, išsamesnė informacija apie išlaidas 1.4.2, išsamesnė informacija apie daugiametę finansinę programą (DFP) 1.4.3, išsamesnė informacija apie biudžeto vykdymą 1.4.4 ir išsamesnė informacija apie biudžeto kontrolę 1.4.5).

APRAŠYMAS

A. Pagrindiniai faktai

Parlamentas kartu su Taryba sudaro biudžeto valdymo instituciją. Iki 1970 m. su biudžetu susiję jgaliojimai buvo suteikti vien Tarybai, o Parlamentas atliko tik konsultacinj vaidmenj. 1970 m. balandžio 22 d. ir 1975 m. liepos 22 d. Sutartimis išplėsti Parlamento biudžetiniai jgaliojimai:

— 1970 m. Sutartyje buvo išsaugota Tarybos teisė tarti lemiamą žodj dėl privalomųjų išlaidų, susijusių su Sutartyje numatytais jsipareigojimais arba pagal šią Sutartj priimtais teisės aktais, tačiau Parlamentui suteiktas galutinis žodis dėl neprivalomųjų išlaidų, kurios iš pradžių sudarė 8 proc. biudžeto;

— 1975 m. Sutartyje Parlamentui buvo suteikta teisė atmesti visą biudžetą.

Iki Lisabonos sutarties jsigaliojimo per biudžeto procedūrą ir Taryba, ir Parlamentas surengdavo du svarstymus ir šios procedūros pabaigoje Parlamentas galėjo priimti biudžetą arba jj visą atmesti.

Vėlesnėse Sutartyse esminių pakeitimų nebuvo numatyta, tačiau Xxxxxxxxx sutartyje buvo jtvirtinti dideli pokyčiai. Joje numatyta paprastesnė ir skaidresnė biudžeto procedūra (bendro sprendimo procedūra biudžeto srityje). Pakeitimai iš esmės susiję su privalomųjų ir neprivalomųjų išlaidų skirtumo panaikinimu. Sudaroma galimybė taikyti tą pačią procedūrą vienodomis sąlygomis svarstant visas išlaidas. Procedūra dar labiau supaprastinama ir kiekvienoje institucijoje vyksta tik vienas svarstymas, per kurj remiamasi Komisijos pateiktu biudžeto projektu.

B. Procedūros etapai

SESV 314 straipsnyje nustatomi etapai ir terminai, taikytini vykdant biudžeto procedūrą. Vis dėlto pagal dabartinę praktiką, kiekvienais metais prieš prasidedant biudžeto procedūrai, institucijos susitaria dėl pragmatiško tvarkaraščio.

1. Pirmasis etapas: Komisija pateikia biudžeto projektą

Parlamentas ir Taryba nustato gaires, susijusias su biudžeto prioritetais. Komisija parengia biudžeto projektą ir (ne vėliau kaip iki rugsėjo 1 d. pagal SESV 314 straipsnio

2 dalj, bet vadovaujantis pragmatišku tvarkaraščiu – iki balandžio mėn. pabaigos ar gegužės mėn. pradžios) pateikia jj Tarybai ir Parlamentui. Komisija, siekdama atsižvelgti j naujas aplinkybes, gali iš dalies keisti biudžeto projektą tolesniu etapu, tačiau ne vėliau, negu sukviečiamas Taikinimo komitetas (žr. toliau).

2. Antrasis etapas: Taryba priima poziciją dėl biudžeto projekto

Xxxxxx priima savo poziciją dėl biudžeto projekto ir perduoda ją Parlamentui (pagal SESV 314 straipsnio 3 dalj ji turi būti pateikta ne vėliau kaip spalio 1 d., tačiau pagal pragmatišką tvarkaraštj ji išsiunčiama iki liepos mėn. pabaigos). Taryba privalo išsamiai informuoti Parlamentą apie savo pozicijos priėmimo motyvus.

3. Trečiasis etapas: svarstymas Parlamente

Parlamentas turi pateikti atsakymą per 42 dienas. Per šj laikotarpj jis gali patvirtinti Tarybos poziciją arba atsisakyti priimti sprendimą – tokiu atveju biudžetas laikomas galutinai patvirtintu, arba Parlamentas gali pasiūlyti pakeitimus, jei jie priimti jo narių balsų dauguma – tokiu atveju iš dalies pakeistas projektas grąžinamas ir Tarybai, ir Komisijai. Pastaruoju atveju Parlamento pirmininkas, Tarybos pirmininkui pritarus, privalo nedelsdamas sušaukti Taikinimo komiteto posėdj.

4. Ketvirtasis etapas: Taikinimo komiteto posėdis ir biudžeto priėmimas

Taikinimo komitetas (jj sudaro vienodas skaičius Tarybos ir Parlamento atstovų) turi per 21 dieną nuo jo sukvietimo datos susitarti dėl bendro projekto. Taikinimo komiteto sprendimui priimti būtina kvalifikuota Tarybos narių ar jų atstovų balsų dauguma ir Parlamento atstovų balsų dauguma. Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto darbe ir imasi visų reikiamų iniciatyvų, siekdama suderinti Parlamento ir Tarybos pozicijas.

Jei Taikinimo komitetas per 21 dienos laikotarpj nepasiekia susitarimo dėl bendro projekto, Komisija turi pateikti naują biudžeto projektą. Jeigu per nustatytą laikotarpj Taikinimo komitetas dėl bendro projekto susitaria, Parlamentas ir Taryba per 14 dienų nuo to susitarimo datos turi patvirtinti bendrą projektą. Toliau pateikiamoje lentelėje apibendrinamos galimos pasekmės pasibaigus šiam 14 dienų laikotarpiui.

Taikinimo komiteto bendro projekto patvirtinimo procesas

Pozicijos dėl bendro projekto	Parlamentas	Taryba	Rezultatas
		+	Bendras projektas priimtas
		−	Parlamentas gali	patvirtinti savo
	+	−	poziciją[1]
		Xxxxxxxxx	Xxxxxxx projektas priimtas
		nėra	Xxxxxxx projektas priimtas
+ = patvirtinta – = atmesta Sprendimo nėra = nepriimtas joks sprendimas	Sprendimo nėra	+	Bendras projektas priimtas
		−	Komisija teikia projektą	naują biudžeto
		Sprendimo nėra	Bendras projektas priimtas
		+	Komisija teikia	naują biudžeto
		+	projektą
	−	−	Komisija teikia projektą	naują biudžeto
		Sprendimo	Komisija teikia	naują biudžeto
		nėra	projektą

Jei procedūra sėkmingai baigiama, Parlamento pirmininkas paskelbia, kad biudžetas galutinai priimtas. Jei iki finansinių metų pradžios susitarti nepavyksta, taikoma laikinosios dvyliktosios dalies sistema, kuri galioja tol, kol pasiekiamas susitarimas. Tokiu atveju kiekvieną mėnesj pagal bet kurj biudžeto skyrių gali būti išleista suma, lygi ne daugiau kaip vienai dvyliktajai praėjusių finansinių metų biudžeto asignavimų daliai. Tačiau ta suma negali viršyti biudžeto projekto tame pačiame skyriuje numatytų asignavimų vienos dvyliktosios dalies. Vis dėlto pagal SESV 315 straipsnj Xxxxxx, remdamasi Komisijos pasiūlymu, gali patvirtinti už vieną dvyliktąją dalj didesnes išlaidas (laikydamasi Finansinio reglamento 16 straipsnio), jei Parlamentas per 30 dienų nenusprendžia sumažinti Tarybos patvirtintų išlaidų.

5. Papildomi ir taisomieji biudžetai

Neišvengiamų, išimtinių ar nenumatytų aplinkybių atveju (laikantis Finansinio reglamento 44 straipsnio) Komisija gali siūlyti taisomųjų biudžetų projektus, pagal kuriuos būtų keičiamas priimtas einamųjų metų biudžetas. Taisomiesiems biudžetams galioja bendrajam biudžetui taikomos taisyklės.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

A. Pagal SESV 314 straipsnj suteikiamos galios

1970 m. Parlamentas jgijo lemiamo žodžio teisę dėl neprivalomųjų išlaidų. Neprivalomųjų išlaidų dalis nuo 8 proc. 1970 m. biudžeto išaugo iki daugiau kaip 60 proc. 2010 m. biudžete ir šie metai buvo paskutiniai, kuriais išlaidos buvo skirstomos j privalomąsias ir neprivalomąsias. Panaikinus šj neprivalomųjų ir privalomųjų išlaidų diferencijavimą, dabar Parlamentas kartu su Taryba sprendžia dėl visų biudžeto išlaidų.

[1]Jei Parlamentas patvirtina bendrą projektą, o Taryba jj atmeta, Parlamentas gali nuspręsti patvirtinti kai kuriuos arba visus savo ankstesnius pakeitimus savo narių balsų dauguma ir trijų penktųjų balsavusiųjų dauguma. Jei Parlamentas nepasiekia reikalingos daugumos, priimama bendrame projekte išdėstyta sutarta pozicija.

Iš tiesų, galima manyti, kad Parlamento pozicija yra netgi stipresnė už Tarybos, nes Taryba niekada negali patvirtinti biudžeto, jeigu jam prieštarauja Parlamentas, o Parlamentas tam tikromis aplinkybėmis gali tarti paskutinj žodj ir patvirtinti biudžetą prieš Tarybos valią (žr. pirmiau pateiktą B.4. dalj). Vis dėlto tai mažai tikėtinas atvejis ir galima teigti, kad apskritai naujoji biudžeto procedūra grindžiama tikra (nors ir specifine) bendro sprendimo procedūra, kurios metu Parlamentas ir Taryba vienodomis teisėmis priima sprendimus dėl visų Sąjungos išlaidų. Nuo 1975 m., kai Parlamentas jgijo teisę atmesti visą biudžetą, jis tai yra padaręs du kartus (1979 m. gruodžio mėn. ir 1984 m. gruodžio mėn.). Galiojant naujoms Lisabonos sutartyje nustatytoms taisyklėms, Taikinimo komitetas nepasiekė susitarimo keturis kartus (dėl 2011, 2013, 2015 ir 2018 m. biudžetų). Visais keturiais atvejais galiausiai buvo priimtas naujas biudžeto projektas, kurj pateikė Komisija, atsižvelgdama j taikinimo metu beveik pasiektą kompromisinj susitarimą.

Dėl 2024 m. biudžeto Parlamentas ir Taryba pasiekė preliminarų susitarimą iki taikinimo laikotarpio termino, t. y. 2023 m. lapkričio 11 d. 2023 m. lapkričio 20 d. Xxxxxx priėmė galutinj susitarimą dėl biudžeto, o Parlamentas jj priėmė po dviejų dienų plenariniame posėdyje, ir Parlamento pirmininkas pasirašė galutinj tekstą. Kaip susitarė Parlamentas ir Taryba, 2024 m. biudžeto bendras jsipareigojimų asignavimų lygis siekia 189,4 mlrd. EUR, o mokėjimų asignavimų – 142,6 mlrd. EUR.

Derybų metu Parlamentas užtikrino beveik 670 mln. EUR papildomą 2024 m. ES biudžeto finansavimą, palyginti su pirminiu Komisijos pasiūlymu. Šis finansavimas bus skiriamas pagrindiniams prioritetams, kaip antai, humanitarinei pagalbai, pasauliniams uždaviniams (pavyzdžiui, karo Ukrainoje padariniams šalinti), programai „Erasmus+“, transporto infrastruktūrai ir jauniesiems ūkininkams remti.

2024 m. vasario mėn. Parlamentas ir Xxxxxx susitarė dėl precedento neturinčio ES daugiametės finansinės programos papildymo, kad ES biudžetas galėtų geriau reaguoti j esamus iššūkius. 2024 m. biudžetą reikėjo iš dalies pakeisti, kad būtų atsižvelgta j šiuos pokyčius; 2024 m. vasario 29 d. Komisija šiuo tikslu pateikė taisomojo biudžeto projektą.

B. Tarpinstituciniai susitarimai dėl biudžetinės drausmės (TIS) ir daugiametės finansinės programos (DFP) (1.4.3)

Kadangi ne kartą buvo ginčijamasi dėl teisinio biudžeto vykdymo pagrindo, 1982 m. institucijos priėmė bendrą deklaraciją, kurioje taip pat buvo nustatytos priemonės, skirtos sklandesnei biudžeto procedūros baigčiai užtikrinti. Po šios deklaracijos buvo patvirtinti keli tarpinstituciniai susitarimai, apimantys 1988–1992 m., 1993– 1999 m., 2000–2006 m. ir 2007–2013 m. laikotarpius. 2021–2027 m. tarpinstitucinis susitarimas jsigaliojo 2020 m. gruodžio mėn. Šie vienas po kito priimti susitarimai tapo tarpinstituciniu orientaciniu pagrindu metinėms biudžeto sudarymo procedūroms ir labai pagerino biudžeto procedūros veikimą.

Dabartiniu TIS siekiama garantuoti biudžetinę drausmę, pagerinti metinės biudžeto procedūros veikimą ir institucijų bendradarbiavimą biudžeto klausimais, taip pat užtikrinti patikimą finansų valdymą. Juo taip pat siekiama užtikrinti bendradarbiavimą ir parengti veiksmų gaires dėl naujų nuosavų išteklių, kurių pakaktų Tarybos reglamentu (ES) 2020/2094 nustatytos ES ekonomikos gaivinimo priemonės lėšoms grąžinti, nustatymo 2021–2027 m. DFP laikotarpiu.

Nors DFP nepakeičia metinės biudžeto procedūros, tarpinstituciniuose susitarimuose numatyta tam tikra bendro sprendimo procedūra biudžeto srityje, kuri suteikia

Parlamentui galimybę jtvirtinti savo, kaip visavertės biudžeto valdymo institucijos, vaidmenj, konsoliduoti savo, kaip institucijos, patikimumą ir orientuoti biudžetą pagal savo politinius prioritetus. Lisabonos sutartyje ir Finansiniame reglamente taip pat nustatyta, kad rengiant metinj biudžetą būtina laikytis DFP nustatytų viršutinių ribų, o rengiant DFP būtina laikytis sprendime dėl nuosavų išteklių nustatytų viršutinių ribų.

C. Europos semestras

2010 m. rugsėjo 7 d. Ekonomikos ir finansų reikalų taryba pritarė, kad būtų pradėtas jgyvendinti Europos semestras – ekonominės politikos koordinavimo ciklas ES lygmeniu, kurio tikslas – pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus. Tai yra kasmetinis šešių mėnesių laikotarpis, per kurj peržiūrima valstybių narių biudžeto ir struktūrinė politika siekiant nustatyti neatitikimus ir besiformuojantj disbalansą. Komisija, remdamasi analitinio ekonominio vertinimo rezultatais, valstybėms narėms pateikia politikos gaires ir (arba) rekomendacijas, susijusias su fiskalinėmis, makroekonominėmis ir struktūrinėmis reformomis. Europos semestro tikslas – sustiprinti koordinavimą, kol pagrindiniai sprendimai dėl biudžeto dar rengiami nacionaliniu lygmeniu. Parlamentas ne tik koordinuoja nacionalinius biudžetus, bet ir siekia išnaudoti nacionalinių ir ES biudžetų sąveiką ir stiprinti šios srities koordinavimą.

Daugiau informacijos rasite apsilankę Biudžeto komiteto interneto svetainėje.

Xxxxxxx Xxxx Xxxxx 04/2024

1.3. EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJOS IR ĮSTAIGOS ‌

1.3.1. EUROPOS PARLAMENTAS: ISTORINIAI FAKTAI ‌

Europos Parlamentas savo veiklą pradėjo kaip Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) bendroji asamblėja – bendra trijų anuomet gyvavusių viršvalstybinių Europos Bendrijų asamblėja. Vėliau ji buvo pavadinta Europos Parlamentu. Bėgant laikui, ši institucija, kurios nariai nuo 1979 m. renkami tiesiogiai, pasikeitė iš esmės: asamblėja, kurios nariai būdavo skiriami, tapo renkamu parlamentu – pripažintu Europos Sąjungos politinės darbotvarkės formuotoju.

TEISINIS PAGRINDAS

— Pirmosios Sutartys (1.1.1, 1.1.2, 1.1.3, 1.1.4, 1.1.5),

— Sprendimas ir Aktas dėl Asamblėjos atstovų rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (1976 m. rugsėjo 20 d.), iš dalies pakeistas 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimais

— Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 14 straipsnio 2 dalis ir 17 straipsnio 2 dalis.

TRYS BENDRIJOS – VIENA ASAMBLĖJA

Įsteigus Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją, EAPB bendroji asamblėja buvo išplėsta ir apėmė visas tris bendrijas. 1958 m. kovo 19 d. naujoji asamblėja, kurią sudarė 142 nariai, pirmą kartą susirinko Strasbūre kaip Europos parlamentinė asamblėja. Nuo 1962 m. kovo 30 d. ji vadinama Europos Parlamentu.

NUO ASAMBLĖJOS NARIŲ SKYRIMO IKI PARLAMENTO RINKIMŲ

Iki pradedant rengti tiesioginius rinkimus, Europos Parlamento narius skirdavo kiekvienos valstybės narės nacionaliniai parlamentai. Taigi visi EP nariai turėdavo dvigubą mandatą.

1974 m. gruodžio 9#10 d. Paryžiuje surengtoje aukščiausiojo lygio konferencijoje buvo nuspręsta, kad 1978 m. arba vėliau turėtų jvykti tiesioginiai rinkimai, o Parlamento buvo paprašyta pateikti naujų pasiūlymų dėl jo 1960 m. pirminės konvencijos projekto pakeitimo. 1975 m. sausio mėn. Parlamentas priėmė naują konvencijos projektą, kurio pagrindu valstybių ar vyriausybių vadovai, užglaistę nuomonių skirtumus, 1976 m. liepos 12–13 d. vykusiame posėdyje pasiekė susitarimą.

1976 m. rugsėjo 20 d. Xxxxxxxxxx buvo pasirašytas Sprendimas ir Aktas dėl Asamblėjos atstovų rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Aktą ratifikavus visoms valstybėms narėms, jis jsigaliojo 1978 m. liepos mėn., o pirmieji rinkimai jvyko 1979 m. birželio 7–10 d.

PLĖTROS ETAPAI

1973 m. sausio 1 d. j Europos Bendrijas jstojus Danijai, Airijai ir Jungtinei Karalystei (pirmasis plėtros etapas), EP narių skaičius išaugo iki 198.

1981 m. sausio 1 d. prisijungusios Graikijos (antrasis plėtros etapas) parlamentas j Europos Parlamentą paskyrė 24 narius, kuriuos 1981 m. spalio mėn. pakeitė tiesiogiai išrinkti nariai. Antrieji tiesioginiai rinkimai vyko 1984 m. birželio 14–17 d.

1986 m. sausio 1 d. jvykus trečiajam plėtros etapui, Parlamentą papildė 60 narių iš Ispanijos ir 24 nariai iš Portugalijos: juos paskyrė nacionaliniai šių šalių parlamentai, o vėliau pakeitė tiesiogiai išrinkti nariai. EP narių skaičius išaugo nuo 434 iki 518.

Po Vokietijos susivienijimo Parlamento sudėtis buvo pakoreguota siekiant atsižvelgti j demografinius pokyčius. Remiantis pasiūlymais, kuriuos Parlamentas pateikė 1992 m. birželio 10 d. rezoliucijoje „Vienoda rinkimų tvarka: Europos Parlamento narių vietų paskirstymo sistema“, EP narių skaičius rengiantis 1994 m. birželio mėn. rinkimams išaugo nuo 518 iki 567. Po ketvirtojo ES plėtros etapo vietos naujosioms valstybėms narėms buvo nešališkai paskirstytos vadovaujantis minėtąja rezoliucija, o EP narių skaičius padidėjo iki 626.

Tarpvyriausybinėje konferencijoje, kurios posėdžiai visu 2000 m. laikotarpiu vyko Nicoje (Prancūzija), buvo nustatyta nauja vietų paskirstymo Parlamente tvarka. Ji buvo pritaikyta per 2004 m. Europos Parlamento rinkimus. Maksimalus EP narių skaičius buvo padidintas iki 732 (anksčiau jis siekė 700). EP narių iš 15-os „senbuvių“ valstybių narių vietų skaičius buvo sumažintas 91 vieta (nuo 626 iki 535). Likusios 197 vietos buvo proporcingai paskirstytos visoms ankstesniosioms ir naujosiomis valstybėms narėms.

2007 m. sausio 1 d. j ES jstojus Bulgarijai ir Rumunijai, vietų skaičius Parlamente buvo laikinai padidintas iki 785, kad galėtų prisijungti EP nariai iš šių valstybių. Po 2009 m. rinkimų, vykusių birželio 4–7 d., vietų skaičius buvo sumažintas iki 736. Lisabonos sutartimi pagal ES sutarties 14 straipsnio 2 dalj nustatytas maksimalus EP narių skaičius – 751. Šis skaičius iki ateinančių rinkimų buvo laikinai padidintas iki 754: valstybėms narėms ratifikavus iš dalies keičiantj protokolą, kurj tarpvyriausybinė konferencija priėmė 2010 m. birželio 23 d., prie 736 EP narių, 2009 m. birželio mėn. išrinktų 2009–2014 m. kadencijai, buvo pridėta dar 18. 2013 m. liepos 1 d. prie ES prisijungus Kroatijai, Parlamentą papildė 12 EP narių iš šios šalies (pagal Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo sąlygų 19 straipsnj išrinktų 2013 m. balandžio mėn.), o maksimalus vietų skaičius institucijoje laikinai padidėjo iki 766.

Rengiantis 2014 m. rinkimams bendras vietų skaičius buvo sumažintas iki 751. Vietų paskirstymas buvo dar kartą peržiūrėtas (705 Parlamento nariai) dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 2020 m. vasario 1 d. (1.3.3). Atsižvelgiant j demografinius pokyčius valstybėse narėse nuo 2019 m. rinkimų, remiantis Parlamento 2023 m. birželio 15 d. rezoliucijoje pagal ES sutarties 14 straipsnio 2 dalj pateiktu pasiūlymu, papildomai paskirta 11 vietų. 2023 m. rugsėjo 22 d. galutiniu sprendimu Europos Vadovų Taryba padidino šj skaičių dar keturiomis vietomis ir nustatė bendrą 2024–2029 m. kadencijai renkamų Parlamento narių skaičių – 720 Parlamento narių.

LAIPSNIŠKAS ĮGALIOJIMŲ DIDĖJIMAS

Valstybių narių jnašus pakeitus Bendrijos nuosavais ištekliais (1.4.1.), pirmą kartą buvo išplėsti Parlamento biudžetiniai jgaliojimai, apibrėžti 1970 m. balandžio 22 d. pasirašytoje Liuksemburgo sutartyje. Antroji sutartis tuo pačiu klausimu, kuria buvo sustiprinti Parlamento jgaliojimai, buvo pasirašyta 1975 m. liepos 22 d. Briuselyje (1.1.2).

Remiantis 1986 m. vasario 17 d. Suvestiniu Europos aktu, buvo sustiprintas Parlamento vaidmuo tam tikrose teisėkūros srityse (bendradarbiavimo procedūra), be to, buvo nustatytas reikalavimas gauti Parlamento pritarimą sudarant stojimo sutartis ir asociacijos susitarimus.

1992 m. vasario 7 d. Europos Sąjungos sutartis, kuria buvo jsteigta Europos Sąjunga (ES) ir tam tikrose teisėkūros srityse pradėta taikyti bendro sprendimo procedūra bei j kitas sritis išplėstas bendradarbiavimo procedūros taikymas, žymėjo Parlamento, kaip vienos iš teisėkūros institucijų, veiklos pradžią. Šia sutartimi Parlamentui buvo suteiktas jgaliojimas tvirtinti Komisijos sudėtj. Tai buvo svarbus žingsnis užtikrinant Parlamento politinę kontrolę Europos Sąjungos vykdomosios institucijos atžvilgiu (1.1.3).

1997 m. spalio 2 d. Amsterdamo sutartimi išplėtus bendro sprendimo procedūros taikymą, ji pradėta taikyti daugumoje teisėkūros sričių. Be to, ji buvo pertvarkyta taip, kad Parlamentas ir Taryba tapo lygiateisėmis teisėkūros institucijomis. Nustačius, kad Komisijos pirmininko paskyrimui turi pritarti Parlamentas, sustiprėjo pastarojo turimi vykdomosios institucijos kontrolės jgaliojimai. Bendro sprendimo procedūros taikymo sritis buvo dar labiau išplėsta Nicos sutartimi.

Xxxxx sutartis, kuria buvo iš dalies pakeista ES sutartis, Europos Bendrijų steigimo sutartys ir kai kurie su jomis susiję aktai, buvo pasirašyta 2001 m. vasario 26 d., o jsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Šios naujos sutarties tikslas buvo reformuoti ES institucinę struktūrą, kad ji galėtų atremti būsimosios plėtros iššūkius. Buvo sustiprinti Parlamento teisėkūros ir priežiūros jgaliojimai ir išplėstas balsavimas Taryboje kvalifikuota balsų dauguma – šią tvarką imta taikyti didesniam sričių skaičiui (1.1.4).

2007 m. gruodžio 13 d. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (1.1.5) buvo dar vienas svarbus žingsnis išplečiant tiek balsavimo kvalifikuota dauguma Taryboje taikymą (naujas metodas taikomas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (ES sutarties

16 straipsnis)), tiek bendro sprendimo procedūros taikymą (nuo tada ji taikoma maždaug 45 naujose teisėkūros srityse). Vadinamoji jprasta teisėkūros procedūra tapo labiausiai naudojama sprendimų priėmimo procedūra: ji apėmė visas svarbias SESV politikos sritis (294 straipsnis (buvęs EB sutarties 250 straipsnis)). Taip pat sustiprėjo Parlamento vaidmuo rengiant būsimus sutarčių dalinius pakeitimus (ES sutarties 48 straipsnis). Be to, pagal Lisabonos sutartj (o prieš tai – pagal nesėkmingą Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektą) teisiškai privaloma tapo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kurią 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje pasirašė Europos Parlamento, Komisijos ir Tarybos pirmininkai (4.1.2).

Po 2019 m. gegužės 23–26 d. Europos Parlamento rinkimų nebekilo abejonių, kad Parlamentas visapusiškai naudojasi ES sutarties 14 straipsnio nuostatomis, pagal kurias „Europos Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Jis vykdo politinės kontrolės <...> funkcijas <...>. Jis renka Komisijos pirmininką.“ Be to, pagal ES sutarties 17 straipsnio 7 dalj kitus Komisijos narius kolektyviai balsuodamas tvirtina Europos Parlamentas.

Neseniai atlikti tyrimai dėl Parlamento indėlio j augimą rodo, kad, taikant jo parengtus teisės aktus, – ir sykiu sustiprinant ES gyventojų bei jmonių teises, – prie ES BVP kasmet prisidedama daugiau nei vienu trilijonu EUR[1]. Kitas reikšmingas

[1]Xxxxxxxxxxx M., Contribution to Growth: Delivering economic benefits for citizens and businesses

(„Indėlis j augimą: ekonominės naudos piliečiams ir jmonėms užtikrinimas“), Vidaus rinkos ir vartotojų

šio indėlio šaltinis yra ES biudžetas (1.4.3)[2]. Įrodymais ir ekspertinėmis žiniomis grindžiami teisės aktai paremiami tyrimais ir praktiniais seminarais, kuriuos rengia penki teminiai skyriai, teikiantys aukšto lygio nepriklausomas ekspertines žinias, analizę ir politines konsultacijas komitetų, delegacijų, Parlamento pirmininko, Biuro ir generalinio sekretoriaus prašymu.

Nuo 2014 m. rinkimų Europos politinės partijos (1.3.3) teikia pagrindinius kandidatus j Komisijos pirmininko pareigas, tokiu būdu siekiant padidinti rinkėjų aktyvumą Europos Parlamento rinkimuose.

2020 m. sausio 24 d. pasirašius Susitarimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, Parlamentas pritarė Tarybos sprendimui dėl šio Susitarimo dėl išstojimo sudarymo (ES sutarties 50 straipsnio 2 dalis). 2020 m. sausio 29 d. surengtas balsavimas (621 balsas už ir 49 prieš) buvo ir paskutinis kartas, kai Parlamento posėdyje dalyvavo EP nariai iš JK, kuri iš ES išstojo 2020 m. vasario 1 d.

2021 m. balandžio 28 d. Parlamentas pritarė (SESV 218 straipsnio 6 dalies a punktas) Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo sudarymui.

Kiti Parlamento rinkimai vyks 2024 m. birželio 6–9 d.

Šią faktų suvestinę parengė Parlamento Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų teminis skyrius.

Xxx Xxx / Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx 04/2024

apsaugos komiteto publikacija, Ekonomikos, mokslo politikos ir gyvenimo kokybės teminis skyrius, Europos Parlamentas, Liuksemburgas, 2019.

[2]Xxxxxxx, X. et al., How EU funds tackle economic divide in the European Union („Kaip ES lėšomis kovojama su ekonomine atskirtimi Europos Sąjungoje“), Biudžeto komiteto publikacija, Biudžeto reikalų teminis skyrius, Europos Parlamentas, Liuksemburgas, 2020.

1.3.2. EUROPOS PARLAMENTAS: ĮGALIOJIMAI ‌

Parlamentas, vykdydamas jvairias funkcijas, atlieka jam skirtą institucinj vaidmenj formuojant ES politiką. Pagarbą demokratijos principams ES lygmeniu Parlamentas užtikrina dalyvaudamas teisėkūros procese, vykdydamas jam suteiktus biudžeto valdymo ir kontrolės jgaliojimus, dalyvaudamas Sutarčių peržiūros procese ir naudodamasis teise dalyvauti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėjamose bylose.

TEISINIS PAGRINDAS

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 223–234 ir 314 straipsniai.

TIKSLAI

Parlamentas, kaip ES piliečiams atstovaujanti institucija, sudaro Europos Sąjungos demokratijos pagrindą. Norint užtikrinti demokratinj ES teisėtumą, Parlamentas turi būti visapusiškai jtraukiamas j ES teisėkūros procesą ir piliečių vardu vykdyti kitų ES institucijų politinę priežiūrą.

KONSTITUCINIO POBŪDŽIO IR RATIFIKAVIMO ĮGALIOJIMAI (1.2.4)

Įsigaliojus Suvestiniam Europos aktui, Parlamentas turi duoti pritarimą visoms naujų valstybių narių stojimo sutartims ir visiems asociacijos susitarimams. Pagal Suvestinj Europos aktą tokia pat procedūra numatyta ir tarptautiniams susitarimams, kurie turi svarbų poveikj Bendrijos biudžetui (pakeičiama 1975 m. nustatyta taikinimo procedūra). Mastrichto sutartyje numatyta, kad tokia procedūra taip pat taikoma ir susitarimams, kuriais nustatoma tam tikra institucinė sistema ar daromi pagal bendro sprendimo procedūrą priimtų aktų pakeitimai. Be to, Parlamento pritarimo reikia su rinkimų procedūra susijusiems aktams (nuo tada, kai jsigaliojo Mastrichto sutartis). Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, Europos Parlamento pritarimas būtinas ir tuo atveju, jei Taryba nori paskelbti, kad yra akivaizdus pavojus, jog valstybė narė rimtai pažeis pagrindinius ES principus: tokj pritarimą Taryba turi gauti prieš paskelbdama savo rekomendacijas ar imdamasi sankcijų prieš tokią valstybę narę. Ir atvirkščiai, persvarstant Europos Parlamento narių statutą, reikia gauti Tarybos pritarimą.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Parlamentas gali inicijuoti Sutarčių peržiūrą ir jo nuomonė yra lemiama sprendžiant, ar reikia sušaukti konventą siekiant parengti būsimus Sutarčių pakeitimus (Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 48 straipsnio 2 ir 3 dalys).

DALYVAVIMAS TEISĖKŪROS PROCESE (1.2.3)

Parlamentas jvairiu mastu dalyvauja priimant Sąjungos teisės aktus, atsižvelgdamas j kiekvieno akto teisinj pagrindą. Europos Parlamento vaidmuo nuo vien patariamojo išsiplėtė iki vienodomis teisėmis su Taryba bendrą sprendimą priimančios institucijos vaidmens.

A. Įprasta teisėkūros procedūra

Įsigaliojus Nicos sutarčiai (1.1.4), bendro sprendimo procedūra buvo taikoma 46-iems Europos bendrijos steigimo sutarties (EB sutartis) teisiniams pagrindams. Ši procedūra suteikė Parlamentui iš esmės vienodas teises su Taryba. Jei abi institucijos sutardavo, aktas būdavo priimamas per pirmąjj arba antrąjj svarstymą. Jei šios institucijos nesutardavo, aktą būdavo galima priimti tik po sėkmingo taikinimo proceso.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai (1.1.5), bendro sprendimo procedūra tapo jprasta teisėkūros procedūra (SESV 294 straipsnis). Pagal šią Sutartj minėta procedūra pradėta taikyti daugiau nei 40-iai naujų politikos sričių, kurioms ji anksčiau nebuvo taikoma, pvz., laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, išorės prekybai, aplinkos politikai ir bendrai žemės ūkio politikai (BŽŪP).

B. Konsultavimasis

Konsultavimosi procedūra ir toliau taikoma ES sutarties 27, 41 ir 48 straipsniuose numatytais atvejais ir mokesčių, konkurencijos srityse, taip pat derinant su vidaus rinka nesusijusius teisės aktus ir tam tikriems socialinės politikos aspektams reglamentuoti.

C. Bendradarbiavimas (panaikintas)

Bendradarbiavimo procedūra (ankstesnis EB sutarties 252 straipsnis) buvo numatyta pagal Suvestinj Europos aktą, o Mastrichto sutartyje jos taikymas išplėstas ir ji taikyta daugumai teisėkūros sričių, kuriose Taryba priėmė sprendimus balsų dauguma. Pagal šią procedūrą Xxxxxx buvo jpareigota per antrąjj svarstymą atsižvelgti j absoliučia balsų dauguma priimtus Parlamento pakeitimus, jei juos perėmė Komisija. Šios procedūros taikymas parodė, kad Parlamentas pamažu jgyja realių teisėkūros galių, bet jsigaliojus Lisabonos sutarčiai ji buvo panaikinta (1.1.5).

D. Pritarimas

Pritarimo procedūra, anksčiau vadinta sutikimo procedūra, buvo pradėta taikyti 1986 m., remiantis Suvestiniu Europos aktu. Įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, ši procedūra taikyta tose keliose teisėkūros srityse, kuriose Taryba priima sprendimus balsuodama vienbalsiai ir kurios, jsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, apima tik struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.

Pagal Lisabonos sutartj pritarimo procedūros taikymo sritis papildyta tam tikroms naujoms nuostatomis, pvz., ES sutarties 7, 14, 17, 27, 48 ir 50 straipsniais, SESV 19,

83, 86, 218, 223, 311 ir 312 straipsniais, taip pat priemonėmis, kurias turi priimti Taryba, kai paaiškėja, kad ES reikia imtis veiksmų, o Sutartys nesuteikia tam būtinų jgaliojimų (SESV 352 straipsnis).

E. Iniciatyvos teisė

Mastrichto sutartyje Parlamentui numatyta teisėkūros iniciatyvos teisė, tačiau ji apsiriboja tuo, kad Parlamentas gali paprašyti Komisijos pateikti pasiūlymą. Ši teisė išsaugota ir Xxxxxxxxx sutartyje (SESV 225 straipsnis) ir yra detaliai išaiškinta Parlamento ir Komisijos tarpinstituciniame susitarime. Be to, yra keletas konkrečių atvejų, kuriais Parlamentui suteikta tiesioginė iniciatyvos teisė. Ši tiesioginė teisė taikoma taisyklėms, susijusioms su paties Parlamento sudėtimi, EP narių rinkimais ir bendrosiomis EP narių pareigų vykdymą reglamentuojančiomis sąlygomis, taip pat laikinųjų tyrimo komitetų steigimu, ir taisyklėms bei bendrosiomis sąlygomis, reglamentuojančiomis Ombudsmeno veiklą.

2022 m. birželio mėn. priimtoje rezoliucijoje Parlamentas pažymėjo, kad „yra tvirtai jsitikinęs, kad Sutartys turėtų būti persvarstytos, kad Parlamentui, kaip vienintelei tiesiogiai renkamai ES institucijai, taigi ir institucijai, kuri atstovauja piliečiams ES sprendimų priėmimo procese, būtų suteikta bendra ir tiesioginė teisė inicijuoti teisės aktus“.

BIUDŽETINIAI ĮGALIOJIMAI (1.2.5)

Lisabonos sutartimi panaikintas skirstymas j privalomąsias ir neprivalomąsias išlaidas. Be to, vykdant metinę biudžeto sudarymo procedūrą Parlamentui suteikiamas toks pats vaidmuo kaip Tarybai, o ši procedūra tapo panaši j jprastą teisėkūros procedūrą.

Parlamentas lieka viena iš dviejų biudžeto valdymo institucijų (SESV 314 straipsnis). Jis dalyvauja biudžeto sudarymo procese nuo pat pasirengimo etapo, t. y. dalyvauja nustatant bendras gaires ir išlaidų kategorijas. Parlamentas tvirtina biudžetą ir tikrina, kaip jis vykdomas (SESV 318 straipsnis). Jis tvirtina biudžeto jvykdymą (SESV 319 straipsnis).

Parlamentas taip pat turi duoti pritarimą daugiametei finansinei programai (DFP) (SESV 312 straipsnis). 2014–2020 m. DFP yra pirmoji, kuriai taikytos SESV taisyklės.

VYKDOMOSIOS VALDŽIOS PRIEŽIŪRA

Parlamentas turi keletą priežiūros jgaliojimų. Jis apsvarsto Komisijos jam pateiktą bendrą metų pranešimą (SESV 233 straipsnis) ir kartu su Xxxxxx vykdo Komisijos priimamų jgyvendinimo ir deleguotųjų aktų priežiūrą (SESV 290 ir 291 straipsniai).

A. Įgaliojimų suteikimas Komisijai

1981 m. Parlamentas, nagrinėdamas ir tvirtindamas Komisijos programą, pradėjo neoficialiai tvirtinti jgaliojimų suteikimą Komisijai. Tačiau tik jsigaliojus Mastrichto sutarčiai (1992 m.) Parlamento patvirtinimas tapo būtinas prieš valstybėms narėms skiriant Komisijos pirmininką ir jos narius kaip kolegialų organą. Amsterdamo sutartyje Parlamentui suteikiama dar daugiau jgaliojimų – Parlamentas turi duoti konkretų sutikimą dėl Komisijos pirmininko skyrimo, prieš paskiriant kitus Komisijos narius. Be to, Parlamentas 1994 m. pradėjo rengti paskirtųjų Komisijos narių klausymus. Pagal Lisabonos sutartj kandidatas j Komisijos pirmininko postą renkamas vadovaujantis rinkimų j Europos Parlamentą rezultatais. Todėl savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje dėl 2014 m. Europos Parlamento rinkimų Parlamentas paragino Europos politines partijas paskirti kandidatus j Komisijos pirmininko pareigas, siekiant padidinti abiejų institucijų politinj teisėtumą. Nuo 2014 m. sukurta vadinamoji pagrindinių kandidatų (vok. Spitzenkandidaten) procedūra, pagal kurią Europos politinės partijos prieš Europos Parlamento rinkimus paskiria pagrindinius kandidatus j Komisijos pirmininko pareigas. Nors 2019 m. galiausiai atsisakyta šio proceso, jis laikomas svarbiu elementu ES institucijų skaidrumui ir politiniam teisėtumui užtikrinti. (1.3.3)

B. Siūlymas pareikšti nepasitikėjimą

Jau Romos sutartyje yra nuostata dėl siūlymo pareikšti nepasitikėjimą Komisija (vadinamasis balsavimas dėl nepasitikėjimo). Šiuo metu bendrosios nuostatos dėl Parlamento teisės balsuoti dėl pasiūlymo pareikšti nepasitikėjimą Komisija jtrauktos j ES sutarties 17 straipsnio 8 dalj ir SESV 234 straipsnj. Šis siūlymas priimamas dviem trečdaliais atiduotų balsų, sudarančių visų Parlamento narių daugumą. Sėkmingai balsavus dėl pasiūlymo pareikšti nepasitikėjimą, Komisija atsistatydina kaip visas

organas, jskaitant Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjj jgaliotinj užsienio reikalams ir saugumo politikai, atsižvelgiant j einamas pareigas Komisijoje. Iki šiol Parlamentas keletą kartų nesėkmingai stengėsi pasinaudoti atitinkamomis dabartinėmis Sutarties nuostatomis ir ankstesnėmis nuostatomis, kad priverstų Komisijos kolegiją atsistatydinti.

C. Parlamento narių klausimai

Visi Parlamento nariai gali pateikti klausimus, j kuriuos turi būti atsakoma raštu, Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Tarybai, Komisijai ir Komisijos pirmininko pavaduotojui ir Sąjungos vyriausiajam jgaliotiniui bendrai užsienio ir saugumo politikai. Pagal SESV 230 straipsnj Komisija turi žodžiu arba raštu atsakyti j Parlamento ar jo narių jai pateiktus klausimus, o Europos Vadovų Tarybą ir Tarybą Parlamentas turi išklausyti Europos Vadovų Tarybos darbo tvarkos taisyklėse ir Tarybos darbo tvarkos taisyklėse nustatytomis sąlygomis.

Taigi Parlamento nariai gali pateikti klausimus, j kuriuos atsakoma raštu arba žodžiu, dėl kurių diskutuojama arba ne, bei klausimus klausimų valandai.

D. Tyrimo komitetai

Remiantis SESV 226 straipsniu, Parlamentas gali sudaryti laikinąjj tyrimo komitetą, kuris tirtų jtariamus pažeidimus ar netinkamą administravimą jgyvendinant ES teisę. Tame pačiame straipsnyje numatyta, kad išsamias nuostatas, reglamentuojančias naudojimąsi tyrimo teise, nustato pats Parlamentas, savo iniciatyva priimdamas reglamentą po to, kai gauna Tarybos ir Komisijos sutikimą. Kol toks reglamentas bus priimtas, tyrimo teise naudojamasi pagal 1995 m. Tarpinstitucinj susitarimą, pridėtą prie Parlamento darbo tvarkos taisyklių. Parlamentas ne kartą teigė, kad reikia gerinti trijų institucijų komunikaciją ir bendradarbiavimą, kad jis galėtų vykdyti savo jgaliojimus pagal SESV 226 straipsnj. 2014 m. Parlamentas patvirtino poziciją dėl pasiūlymo dėl reglamento dėl išsamių Parlamento naudojimąsi tyrimo teise reglamentuojančių nuostatų. Tačiau trijų institucijų derybos dėl pasiūlymo buvo nuolatinėje aklavietėje. Todėl 2019 m. balandžio mėn. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje išreiškė didelj nepritarimą Tarybos ir Komisijos požiūriui, nes jos po daugiau nei ketverių metų neoficialių susitikimų ir toliau neleidžia surengti oficialaus susitikimo galimiems nustatytų problemų sprendimo būdams aptarti. Savo rezoliucijoje Parlamentas išreiškė nuomonę, kad Taryba ir Komisija nesilaiko tarpinstitucinio bendradarbiavimo principo, ir paragino jas atnaujinti derybas šiuo klausimu su naujai išrinktu Parlamentu.

E. Bendros užsienio ir saugumo politikos priežiūra

Europos Parlamentas turi būti nuolat informuojamas apie šią sritj ir gali Tarybai teikti klausimus ir rekomendacijas. Su Parlamentu turi būti konsultuojamasi svarbiausiais bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) aspektais ir esminiais pasirinkimo klausimais (ES sutarties 36 straipsnis). Be to, jgyvendinant Tarpinstitucinj susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo buvo pagerintos konsultavimosi dėl BUSP procedūros, kai aptariami finansiniai aspektai. Sukūrus Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybę, sustiprėjo Parlamento jtaka, nes j šias pareigas paskirtas asmuo taip pat eina Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas.

KREIPIMASIS Į EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMĄ

Parlamentas turi teisę pateikti ieškinj Europos Sąjungos Teisingumo Teisme (ESTT), jei kita institucija pažeidžia Sutartj.

Parlamentas turi teisę dalyvauti ESTT nagrinėjamose bylose, t. y. palaikyti vieną iš bylos šalių. Kaip pavyzdj galima nurodyti žinomą atvejj, kai Parlamentas pasinaudojo šia savo teise vadinamosiose izogliukozės bylose (1980 m. spalio 29 d. sprendimas bylose Nr. 138 ir 139/79); šiuo atveju ESTT savo sprendime Tarybos reglamentą paskelbė negaliojančiu, nes Taryba pažeidė savo pareigą konsultuotis su Parlamentu. Jei institucija nesiima atitinkamų veiksmų (SESV 265 straipsnis), Parlamentas gali kreiptis j ESTT su ieškiniu prieš Instituciją dėl Sutarties pažeidimo, kaip bylos Nr. 13/83 atveju, kai ESTT priėmė Tarybai nepalankų sprendimą, kadangi ji nesiėmė su bendra transporto politika susijusių veiksmų.

Pagal Amsterdamo sutartj Parlamentas galėjo pateikti ieškinj dėl kitos institucijos akto panaikinimo tik gindamas savo prerogatyvas. Pagal Xxxxx sutartj Parlamentui nebereikia parodyti ypatingo susirūpinimo; jis taip pat kaip Taryba, Komisija ir valstybės narės gali pareikšti ieškinj. Parlamentas gali būti atsakovas, jei iškeliama byla dėl akto, priimto pagal bendro sprendimo procedūrą, arba tuomet, kai vienas iš jo aktų gali turėti teisinių padarinių tretiesiems asmenims. ESTT sprendimai bylose Nr. 320/81, 294/83 ir 70/88 grindžiami SESV 263 straipsniu.

Be to, Parlamentas gali ESTT prašyti pateikti išankstinę nuomonę dėl tarptautinių susitarimų suderinamumo su Sutarties nuostatomis (SESV 218 straipsnis).

PETICIJOS (4.1.4)

ES piliečiai, naudodamiesi savo teise pateikti peticiją, adresuoja peticijas Europos Parlamento pirmininkui (SESV 227 straipsnis).

EUROPOS PILIEČIŲ INICIATYVA (4.1.5)

Vadovaujant Peticijų komitetui, Parlamentas organizuoja klausymus, kuriuose dalyvauja sėkmingai užregistruotų Europos piliečių iniciatyvų teikėjai. 2019 m. balandžio 17 d. Parlamentas ir Taryba oficialiai priėmė Reglamentą (ES) 2019/788 dėl Europos piliečių iniciatyvos, kuris jsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.

OMBUDSMENO SKYRIMAS

Pagal Lisabonos sutartj Parlamentas renka Europos ombudsmeną (SESV 228 straipsnis) (1.3.16).

Xxxx Xxxx 04/2024

1.3.3. EUROPOS PARLAMENTAS: ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA IR VEIKLA ‌

Europos Parlamento organizacinę struktūrą ir veiklą reglamentuoja jo Darbo tvarkos taisyklės. Parlamento veiklai vadovauja politiniai organai, komitetai, delegacijos ir frakcijos.

TEISINIS PAGRINDAS

— Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 14 straipsnis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 223, 224, 226, 229, 231 ir

232 straipsniai;

— Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklės.

SUDĖTIS IR NARIAI

Bendrosios Europos Parlamento sudėties taisyklės nustatytos ES sutarties 14 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad Europos Parlamento iniciatyva ir gavusi jo pritarimą Europos Vadovų Taryba vieningai priima sprendimą, nustatantj Europos Parlamento sudėtj. Toliau taip pat nustatyta, kad Parlamentą sudaro ne daugiau kaip 751 ES piliečių atstovas (750 narių ir Pirmininkas). Be to, piliečiams mažėjančia tvarka atstovaujama proporcingai mažinant narių skaičių iki minimalios šešių narių iš kiekvienos valstybės ribos. Nė viena valstybė narė negali turėti daugiau kaip 96 vietas.

Proporcingo narių skaičiaus mažinimo sąvoka reiškia, kad, nors bendras vietų skaičius paskirstomas remiantis valstybių narių gyventojų skaičiumi, daugiau gyventojų turinčios valstybės narės sutinka turėti mažiau atstovų, kad būtų geriau atstovaujama mažiau gyventojų turinčioms ES valstybėms narėms: kuo didesnė valstybė, tuo mažesnis vietų skaičius gyventojų atžvilgiu. Ši sąvoka buvo išsamiau apibrėžta tolesniuose Europos Vadovų Tarybos sprendimuose, priimtuose pagal ES sutarties 14 straipsnio 2 dalj, jsigaliojus Lisabonos sutarčiai.

Kiti Europos Parlamento rinkimai vyks 2024 m. birželio 6–9 d. 2023 m. rugsėjo 22 d. Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama j 2023 m. birželio 15 d. Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl Europos Parlamento sudėties, priėmė sprendimą, kuriuo nustatoma Parlamento sudėtis ir bendras vietų Parlamente skaičius padidinamas nuo 705 iki 720. Kiekvienoje valstybėje narėje renkamų EP narių skaičius bus toks:

Belgija	22
Bulgarija	17
Čekija	21
Danija	15
Vokietija	96
Estija	7
Airija	14
Graikija	21
Ispanija	61
Prancūzija	81

Kroatija	12
Italija	76
Kipras	6
Latvija	9
Lietuva	11
Liuksemburgas	6
Vengrija	21
Мalta	6
Nyderlandai	31
Austrija	20
Lenkija	53
Portugalija	21
Rumunija	33
Slovėnija	9
Slovakija	15
Suomija	15
Švedija	21

Po kiekvienų rinkimų praėjus vienam mėnesiui Parlamentas nešaukiamas susirenka pirmą antradienj (1976 m. rugsėjo 20 d. Aktas). Laikydamasis SESV 229 straipsnio 1 dalies, Parlamentas nešaukiamas taip pat turi susirinkti kiekvienų metų antrąjj kovo mėnesio antradienj.

ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

A. Parlamento Pirmininkas

Pagal Darbo tvarkos taisykles Parlamento Pirmininkas renkamas iš Parlamento narių dvejų su puse metų kadencijai, kuri gali būti pratęsta (Darbo tvarkos taisyklių 19 straipsnis). Pirmininkas atstovauja Parlamentui išorinių santykių srityje ir palaikant ryšius su kitomis ES institucijomis. Parlamento Pirmininkas prižiūri plenarinių posėdžių diskusijas ir užtikrina, kad būtų laikomasi Parlamento darbo tvarkos taisyklių. Kiekvieno Europos Vadovų Tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento Pirmininkas išdėsto Parlamento poziciją ir nuomonę j darbotvarkę jtrauktais klausimais ir kitomis temomis. Parlamentui patvirtinus Europos Sąjungos biudžetą, Parlamento Pirmininkas xx xxxxxxxx, tuomet biudžetą galima naudoti. Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos Pirmininkai abu pasirašo visus pagal jprastą teisėkūros procedūrą priimamus teisės aktus. Parlamento Pirmininką gali pavaduoti vienas iš 14 Pirmininko pavaduotojų (Darbo tvarkos taisyklių 23 straipsnis).

B. Plenarinės sesijos

Pagrindinė Europos Parlamento veiklos forma yra plenarinės sesijos, kurių posėdžiams pirmininkauja Parlamento Pirmininkas. Parlamentas Strasbūre renkasi kiekvieną mėnesj (išskyrus rugpjūtj) – tai yra mėnesinės sesijos, trunkančios keturias dienas, nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Papildomos mėnesinės sesijos rengiamos Briuselyje. Mėnesinė sesija susideda iš kiekvieną dieną vykstančių plenarinių posėdžių (Darbo tvarkos taisyklių 153 straipsnis). Frakcijų pirmininkų susitarimu vietos plenarinių posėdžių salėje – iš kairės j dešinę – Parlamento nariams skiriamos atsižvelgiant j jų politines pažiūras. Plenarinj posėdj pradeda Parlamento Pirmininkas, kartais savo kalboje kam nors išreikšdamas padėką arba pasisakydamas aktualiais klausimais.

Parlamento Pirmininkui šią užduotj vykdyti padeda 14 pavaduotojų, kurie gali perimti pirmininkavimą. Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos atstovai dalyvauja posėdžiuose siekiant palengvinti institucijų bendradarbiavimą sprendimų priėmimo procese. Jei Parlamentas pageidauja, abiejų minėtų institucijų atstovai taip pat gali būti pakviesti pateikti pareiškimus arba pateikti informaciją apie savo institucijų veiklą.

C. Politiniai organai

Parlamento politiniai organai yra Biuras (24 straipsnis; Parlamento Pirmininkas ir 14 Parlamento Pirmininko pavaduotojų), Pirmininkų sueiga (26 straipsnis; Parlamento Pirmininkas ir frakcijų pirmininkai), penki kvestoriai (28 straipsnis; jie yra atsakingi už su Parlamento nariais susijusius administracinius ir finansinius klausimus), Komitetų pirmininkų sueiga (29 straipsnis) ir Delegacijų pirmininkų sueiga (30 straipsnis). Parlamento Pirmininko, Pirmininko pavaduotojų ir kvestorių, taip pat komitetų ir delegacijų pirmininkų kadencija trunka dvejus su puse metų (19 straipsnis).

D. Komitetai ir delegacijos

Parlamento nariai susiskirstę j 20 komitetų, 4 pakomitečius ir 44 delegacijas (tarpparlamentines delegacijas ir delegacijas jungtiniuose parlamentiniuose komitetuose, parlamentinio bendradarbiavimo komitetuose ir daugiašalėse parlamentinėse asamblėjose).[1] Parlamentas taip pat siunčia delegaciją j jungtinę parlamentinę asamblėją, jsteigtą Europos Sąjungos ir Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės susitarimu.[2] Parlamentas taip pat gali steigti specialiuosius komitetus (207 straipsnis) arba tyrimo komitetus (SESV 226 straipsnis ir Darbo tvarkos taisyklių 208 straipsnis). 2024 m. balandžio 10 d. Parlamentas priėmė naują Darbo tvarkos taisyklių 207a straipsnj dėl laikinųjų teisėkūros komitetų, kad būtų galima geriau paskirstyti užduotis. Naujajame straipsnyje nustatyta, kad jei „klausimas priklauso daugiau negu trijų komitetų kompetencijai, kai nė vieno komiteto kompetencija nevyrauja, Pirmininkų sueiga, remdamasi Komitetų pirmininkų sueigos rekomendacija, kraštutiniu atveju gali pasiūlyti Parlamentui sudaryti laikinąjj teisėkūros komitetą, kuris nagrinėtų konkretų pasiūlymą dėl teisiškai privalomo akto ar parengiamajam teisėkūros etapui priskiriamo strateginio dokumento“.

Pagal Darbo tvarkos taisyklių 213 straipsnj kiekvienas komitetas ar delegacija renka savo biurą, kurj sudaro pirmininkas ir iki keturių pirmininko pavaduotojų.

E. Frakcijos

Parlamento nariai posėdžiauja ne nacionalinėse delegacijose, o tarpvalstybinėse grupėse pagal savo politines pažiūras. Pagal Darbo tvarkos taisykles frakciją turi sudaryti bent 23 Parlamento nariai, išrinkti ne mažiau kaip ketvirtadalyje valstybių narių (33 straipsnis). Savaitę prieš mėnesinę sesiją ir jos metu frakcijos rengia nuolatinius posėdžius ir seminarus, kuriuose nustatomi pagrindiniai jų veiklos principai. Kai kurios frakcijos atitinka kriterijus, taikomus ES lygmeniu veikiančioms tarpvalstybinėms politinėms partijoms.

F. Europos politinės partijos ir fondai

Parlamentas rekomenduoja sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų plėtotis iš tiesų Europos politinėms partijoms ir fondams, be kita ko, priimti pamatinius teisės aktus. SESV 224 straipsnyje nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pagal jprastą

[1]Parlamento narių skaičius komitete nustatytas 2020 m. sausio 15 d. Europos Parlamento sprendimo dėl nuolatinių komitetų narių skaičiaus (OL C 270, 2021 7 7, p. 117) 1 dalyje.

[2]Žr. Samoa susitarimo 90 straipsnj.

teisėkūros procedūrą priimamas Europos lygmens politinių partijų statutas ir jų finansavimo taisyklės. 2003 m. buvo sukurta Europos politinių partijų finansavimo sistema, leidžianti ES lygmeniu jsteigti politinius fondus.[3] Reaguojant j tam tikrą piktnaudžiavimą, šios taisyklės buvo iš dalies pakeistos 2018 m. gegužės 3 d. Reglamentu (ES, Euratomas) 2018/673, siekiant sustiprinti Europos politinių partijų europinj aspektą, užtikrinti teisingesnj lėšų paskirstymą ir gerinti teisės aktų vykdymą.

Šiuo metu veikia šios Europos politinės partijos: Europos liaudies partija, Europos socialistų partija, Liberalų ir demokratų aljansas už Europą, Europos žaliųjų partija, Europos konservatorių ir reformuotojų partija, Europos kairiųjų partija, Identiteto ir demokratijos partija, Europos demokratų partija, Europos laisvasis aljansas ir Europos krikščionių politinis judėjimas. Tarpvalstybinės partijos veikia glaudžiai bendradarbiaudamos su atitinkamomis Europos Parlamento frakcijomis.

Kai kurie svarbiausi Europos politiniai fondai: Xxxxxxxxx Xxxxxxxx Europos studijų centras, Europos pažangiųjų tyrimų fondas, Europos liberalų forumas, Žaliasis Europos fondas, Europos demokratų institutas, „Transformuoti Europą“ ir „Nauja kryptis. Europos reformų fondas“.

2012 m. lapkričio 22 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje primygtinai ragino Europos politines partijas siūlyti kandidatus Komisijos Pirmininko pareigoms eiti, siekiant padidinti ir Parlamento, ir Komisijos politinj legitimumą. Ši tvarka buvo jgyvendinta prieš 2014 m. rinkimus, kai pirmajame etape dalyvavo pagrindiniai kandidatai. Po šių rinkimų 2014 m. spalio 22 d. Komisijos Pirmininko pareigoms eiti buvo išrinktas vienas iš pagrindinių kandidatų – Xxxx-Xxxxxx Xxxxxxx. Europos Parlamentas savo 2018 m. vasario 7 d. sprendime dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros teigė, kad jis bus pasirengęs atmesti bet kurj kandidatą j Europos Komisijos pirmininko pareigas, kuris nebuvo paskirtas pagrindiniu Europos politinės partijos kandidatu (vok. Spitzenkandidat) 2019 m. rinkimuose j Europos Parlamentą. Nors šios idėjos per 2019 m. rinkimus galiausiai buvo atsisakyta, pagrindinio kandidato procesas laikomas siekiu sukurti platesnę kandidatų debatų platformą, suteikiančią daugiau skaidrumo ir politinio legitimumo Komisijos Pirmininko vaidmeniui ir padidinančią ES piliečių dalyvavimą šiame procese ir jų suvokimą apie tai. 2022 m. gegužės 3 d. Parlamentas priėmė poziciją per pirmąjj svarstymą dėl rinkimų teisės reformos, kurioje pareiškė nuomonę, kad pagrindinio kandidato procesas galėtų būti jformintas Europos politinių subjektų politiniu susitarimu bei Parlamento ir Europos Vadovų Tarybos tarpinstituciniu susitarimu. Jis taip pat paragino Europos politines partijas, Europos rinkėjų asociacijas ir kitus Europos rinkimų subjektus savo kandidatus j Komisijos Pirmininko pareigas iškelti likus bent 12 savaičių iki rinkimų dienos, taip pat pareiškė, kad tikisi, jog kandidatams teks pirmoji atitinkamo Sąjungos masto apygardos sąrašo pozicija.

Komisija savo 2018 m. komunikate „Institucijų pertvarkos galimybės siekiant padidinti Europos Sąjungos darbo efektyvumą“ pateikė tarpvalstybinių sąrašų idėją kaip žingsnj pagerinti ES institucijų legitimumą ES piliečių akyse. Sukūrus visą Europą apimančią rinkimų apygardą būtų galima sustiprinti Europos Parlamento rinkimų europinj aspektą, nes ji suteiktų piliečiams galimybę bendrauti su kandidatais visoje Europoje. Vis dėlto Parlamentas laikėsi nuomonės, kad 2019 m. Europos Parlamento rinkimai dar nebuvo tinkama proga sukurti tarpvalstybinę rinkimų apygardą, nors ir paliko galimybę

[3]2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dė l Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo (OL L 317, 2014 11 4, p. 1).

būsimoms diskusijoms. Minėtoje pozicijoje dėl rinkimų teisės reformos jis pasiūlė

„Sąjungos masto apygardos sąrašams taikyti privalomą geografinio atstovavimo reikalavimą“ ir paragino „Europos politines partijas, Europos rinkėjų asociacijas ir kitus Europos rinkimų subjektus jtraukti j Sąjungos masto sąrašus kandidatus iš visų valstybių narių“. Vykdant šią rinkimų reformą, neskaitant dabartinių 705 vietų, turėtų būti sukurtos 28 tarpvalstybinės vietos ES masto rinkimų apygardoje, visapusiškai laikantis geografinės ir lyčių pusiausvyros.

G. Parlamento generalinis sekretoriatas

Parlamento generaliniam sekretoriatui vadovauja generalinis sekretorius, kurj skiria Biuras (Darbo tvarkos taisyklių 234 straipsnis). Generalinio sekretoriato sudėtj ir organizacinę struktūrą taip pat nustato Biuras: šiuo metu jj sudaro 13 generalinių direktoratų ir Teisės tarnyba. Generalinio sekretoriato užduotis – koordinuoti teisėkūros darbą ir organizuoti plenarinius posėdžius ir susirinkimus (susitikimus). Jis taip pat teikia techninę, teisinę ir ekspertinę pagalbą Parlamento organams ir Parlamento nariams, padėdamas jiems vykdyti jų jgaliojimus. Generalinis sekretoriatas užtikrina vertimą žodžiu per visus posėdžius ir visų oficialių dokumentų vertimą raštu.

VEIKLA

Sutartyse numatyta, kad Parlamentas savo darbą organizuoja savarankiškai. Jis savo narių balsų dauguma priima Darbo tvarkos taisykles (SESV 232 straipsnis). Jeigu Sutartyse nenumatyta kitaip, Parlamentas priima sprendimus atiduotų balsų dauguma (SESV 231 straipsnis). Jis priima sprendimus dėl mėnesinių sesijų, kurių metu visų pirma priimami Parlamento komitetų parengti pranešimai, pateikiami klausimai Komisijai ir Europos Sąjungos Tarybai, rengiamos aktualios ir skubios diskusijos ir išklausomi Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pareiškimai, darbotvarkių. Komitetų ir plenariniai posėdžiai yra vieši ir transliuojami internetu.

BŪSTINĖ IR DARBO VIETOS

Nuo 1981 m. liepos 7 d. Parlamentas yra priėmęs kelias rezoliucijas dėl savo būstinės, ragindamas valstybių narių vyriausybes laikytis Sutartyse joms nustatytų jpareigojimų institucijoms jsteigti vieną būstinę. Kadangi vyriausybės ilgai nesugebėjo imtis reikiamų veiksmų, Parlamentas priėmė kelis sprendimus dėl savo organizacinės struktūros ir darbo vietų (Liuksemburge, Strasbūre ir Briuselyje). 1992 m. gruodžio 11–12 d. Edinburge vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime valstybių narių vyriausybių atstovai pasiekė susitarimą dėl institucijų būstinių, pagal kurj:

— Parlamento būstinė turėtų būti Strasbūre, kur turėtų būti rengiamos 12 mėnesinių sesijų, jskaitant sesiją, kurios metu priimamas sprendimas dėl ES metinio biudžeto;

— papildomos mėnesinės sesijos turėtų būti rengiamos Briuselyje;

— Parlamento komitetai turėtų posėdžiauti Briuselyje;

— Parlamento generalinis sekretoriatas ir pagalbiniai padaliniai turėtų likti Liuksemburge.

Šj sprendimą Parlamentas sukritikavo. Vis dėlto Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (1997 m. spalio 1 d. sprendimas byloje C-345/95) patvirtino, kad Parlamento būstinė buvo nustatyta vadovaujantis nuostatomis, kurios dabar atitinka dabartinj SESV

341 straipsnj. Šio sprendimo turinys buvo jtrauktas j Amsterdamo sutarties protokolą, kuris buvo pridėtas prie Sutarčių.

Nors Parlamentas sukritikavo šiuos sprendimus, jis buvo jpareigotas atitinkamai rengti savo metinj kalendorių, remiantis Pirmininkų sueigos pasiūlymu. Paprastai Parlamentas per metus surengia 12 keturių dienų mėnesinių sesijų Strasbūre ir šešias dviejų dienų mėnesines sesijas Briuselyje. Parlamento nariai ėmėsi kelių iniciatyvų, kad būtų išvengta posėdžių Strasbūre. Pavyzdžiui, 2012 m. buvo patvirtintas kalendorius, kuriame dvi dviejų dienų mėnesinės sesijos spalio mėnesj Strasbūre vyko tą pačią kalendorinę savaitę – taip keturiomis dienomis buvo sutrumpintas bendras posėdžių laikas Strasbūre. Vis dėlto, Prancūzijai pateikus skundą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad laikantis priimtų sprendimų turi vykti dvi nesutrumpintos mėnesinės sesijos (byla C-237/11).

Remiantis SESV 229 straipsniu, daugumos Parlamento narių, Europos Sąjungos Tarybos arba Komisijos prašymu Parlamentas gali rengti neeilines sesijas. 2006 m. gruodžio 18 d., iš karto po 2006 m. gruodžio 14–15 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo, Parlamentas Briuselyje surengė pirmąjj papildomą plenarinj posėdj. Nuo tada buvo jtvirtinta praktika rengti posėdžius iškart po Europos Vadovų Tarybos susitikimų.

Nuo COVID-19 pandemijos Parlamentas savo nariams taip pat suteikia galimybę dalyvauti plenarinėse sesijose nuotoliniu būdu ir taikyti nuotolinio balsavimo procedūras.

EUROPOS PARLAMENTO NARIAI PAGAL FRAKCIJAS IR VALSTYBES NARES

Lentelę, kurioje pateikiama frakcijų ir jų sudėties apžvalga, galima rasti tam skirtame Parlamento tinklalapyje.

Xxxx Xxxx 04/2024

1.3.4. EUROPOS PARLAMENTAS: RINKIMŲ TVARKA ‌

Europos Parlamento rinkimų tvarka nustatyta ir ES teisės aktuose, kuriuose nustatomos visoms valstybėms narėms bendros taisyklės, ir specialiose nacionalinėse nuostatose, kurios kiekvienoje valstybėje narėje yra skirtingos. Bendrose taisyklėse išdėstytas proporcingo atstovavimo principas, rinkimų slenksčių taisyklės ir tam tikri nesuderinamumo su Europos Parlamento nario jgaliojimais atvejai. Daugelis kitų svarbių klausimų, tokių kaip taikoma konkreti rinkimų sistema ar rinkimų apygardų skaičius, apibrėžta nacionaliniuose jstatymuose.

TEISINIS PAGRINDAS

— Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 14 straipsnis;

— Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20, 22 ir 223 straipsniai ir Pagrindinių teisių chartijos 39 straipsnis.

— 1976 m. rugsėjo 20 d. Aktas dėl atstovų j Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2018/994.

BENDROS TAISYKLĖS

A. Principai

Steigimo sutartyse (1.1.1) nustatyta, kad Europos Parlamento narius (toliau – EP nariai) iš pradžių skirs nacionaliniai parlamentai, tačiau jtraukta nuostata, kad vėliau jie bus renkami tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose. Šią nuostatą Taryba jgyvendino prieš 1979 m. vykusius pirmuosius tiesioginius rinkimus, priėmusi 1976 m. rugsėjo 20 d. Aktą dėl atstovų j Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (toliau – 1976 m. Rinkimų aktas). Šis aktas iš esmės pakeitė institucinę Europos Parlamento poziciją ir yra demokratiškesnės Europos Sąjungos steigiamasis dokumentas.

1992 m. Mastrichto sutartyje (1.1.3) numatyta, kad rinkimai privalo būti rengiami laikantis vienodos tvarkos ir kad Europos Parlamentas šiuo klausimu turėtų parengti pasiūlymą, kurj vieningai patvirtintų Taryba. Vis dėlto, kadangi Xxxxxxx nepavyko susitarti dėl nė vieno iš pateiktų pasiūlymų, Amsterdamo sutartyje numatyta galimybė patvirtinti bendruosius principus. Todėl 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu (2002/772/EB, Xxxxxxxxx) buvo iš dalies pakeistas 1976 m. Rinkimų aktas, taip pat nustatyti proporcingo atstovavimo principai ir nacionalinių ir ES srities jgaliojimų nesuderinamumo atvejai.

Paskutiniai 1976 m. Rinkimų akto pakeitimai buvo priimti 2018 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2018/994, kuriame yra nuostatų dėl galimybės taikyti skirtingus balsavimo metodus (išankstinis balsavimas, elektroninis balsavimas, balsavimas internetu ir paštu); dėl rinkimų slenksčių; dėl asmens duomenų apsaugos; dėl nuobaudų už dvigubą balsavimą pagal nacionalinės teisės aktus; dėl balsavimo trečiosiose šalyse; dėl galimybės rinkimų biuleteniuose nurodyti Europos politines partijas.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai (1.1.5), teisė balsuoti ir būti kandidatu jgavo pagrindinės teisės statusą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 39 straipsnis).

B. Taikymas. Galiojančios bendros nuostatos

1. Kitos valstybės narės piliečių teisė balsuoti ir būti kandidatais

Pagal SESV 22 straipsnio 2 dalj „kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena“. Naudojimosi šia teise tvarka nustatyta Tarybos direktyvos 93/109/EB (kurią paskutinj kartą iš dalies pakeitė Tarybos direktyva 2013/1/ES) 6 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „Sąjungos piliečiui, gyvenančiam valstybėje narėje ir nesančiam tos valstybės narės piliečiu, kuriam atskiru teisminiu sprendimu arba administraciniu sprendimu, jei pastarajam sprendimui gali būti taikomos teisės gynimo teismine tvarka priemonės, buvo atimta teisė būti kandidatu pagal jo gyvenamosios vietos valstybės narės teisę arba pagal jo kilmės valstybės narės teisę, neleidžiama naudotis ta teise gyvenamosios vietos valstybėje narėje per rinkimus j Europos Parlamentą“.

2. Rinkimų sistema

Pagal iš dalies pakeistą 1976 m. Rinkimų aktą rinkimai j Europos Parlamentą turi būti pagrjsti proporcingu atstovavimu ir turi būti taikoma kandidatų sąrašo arba vieno perleidžiamo balso sistema. Valstybės narės taip pat gali leisti balsuoti pagal lengvatinio sąrašo sistemą.

Be savanoriško ne didesnio kaip 5 proc. nacionaliniu lygmeniu atiduotų galiojančių balsų rinkimų slenksčio neseniai atliktais daliniais 1976 m. Rinkimų akto pakeitimais, priimtais Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2018/994, nustatytas privalomas rinkimų slenkstis – nuo 2 proc. iki 5 proc. rinkimų apygardoms, kuriose pagal sąrašus renkami daugiau kaip 35 EP nariai (jskaitant vieną rinkimų apygardą sudarančias valstybes nares). Valstybės narės turės jvykdyti šj reikalavimą ne vėliau kaip per 2024 m. rinkimus.

Pagal tą sprendimą valstybės narės gali numatyti surengti išankstinj balsavimą, balsavimą paštu, taip pat elektroninj ir internetinj balsavimą. Valstybėms narėms nusprendus tai padaryti, visų pirma, jos turi užtikrinti rezultatų patikimumą, balsavimo slaptumą ir asmens duomenų apsaugą.

3. Nesuderinamumas

Pagal 1976 m. Rinkimų akto (iš dalies pakeisto Tarybos sprendimu 2002/772/ EB, Euratomas) 7 straipsnj Europos Parlamento nario pareigos nesuderinamos su valstybės narės vyriausybės nario, Komisijos nario, Teisingumo Teismo teisėjo, generalinio advokato ar kanclerio, Audito Rūmų nario, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nario pareigomis, komitetų ar kitų organų, jsteigtų vadovaujantis Sutartimis Sąjungos lėšoms valdyti arba nuolatinei tiesioginei administravimo užduočiai vykdyti, nario pareigomis, Europos investicijų banko direktorių valdybos, valdymo komiteto arba personalo nario pareigomis bei Europos Sąjungos institucijų arba prie jų veikiančių specializuotų jstaigų pareigūno ar tarnautojo einamomis pareigomis. Su EP nario pareigomis taip pat laikomos nesuderinamos Europos regionų komiteto nario pareigos (jtraukta 1997 m.), Europos Centrinio Banko vykdomosios valdybos nario, Europos Sąjungos ombudsmeno ir, svarbiausia, nacionalinio parlamento nario pareigos (sąrašas papildytas 2002 m.).

TVARKA, KURIAI TAIKOMOS NACIONALINĖS NUOSTATOS

Be šių bendrų taisyklių, rinkimų tvarkai taikomos nacionalinės nuostatos, kurios kartais labai skiriasi; taigi rinkimų sistema gali būti laikoma polimorfine rinkimų sistema.

A. Rinkimų sistema ir nustatytos ribos

Visos valstybės narės privalo taikyti proporcingu atstovavimu pagrjstą sistemą. Be savanoriško 5 proc. nacionaliniu lygmeniu atiduotų balsų rinkimų slenksčio Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2018/994 nustatytas privalomas rinkimų slenkstis – nuo 2 proc. iki 5 proc. rinkimų apygardoms, kuriose renkami daugiau nei 35 EP nariai (jskaitant vieną rinkimų apygardą sudarančias valstybes nares). Šj reikalavimą reikės jvykdyti ne vėliau kaip per 2024 m. Europos Parlamento rinkimus.

Šiuo metu rinkimų slenkstis taikomas šiose valstybėse narėse: Prancūzijoje, Belgijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Latvijoje ir Vengrijoje (5 proc.); Austrijoje, Italijoje ir Švedijoje (4 proc.); Graikijoje (3 proc.) ir Kipre (1,8 proc.). Kitose valstybėse narėse nėra ribos, nors Vokietija ir bandė ją nustatyti, tačiau dviem 2011 m. ir 2014 m. sprendimais Vokietijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad šalyje taikomas (iš pradžių 5 proc., vėliau – 3 proc.) slenkstis per Europos Parlamento rinkimus prieštarauja Konstitucijai.

B. Rinkimų apygardos ribos

Per Europos Parlamento rinkimus dauguma valstybių narių veikia kaip viena rinkimų apygarda. Vis dėlto, keturiose valstybėse narėse (Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje ir Lenkijoje) šalies teritorija padalyta j kelias regionines rinkimų apygardas.

C. Balsavimo teisė

Daugumoje valstybių narių balsavimo teisė jgyjama sulaukus 18 metų, išskyrus Austriją, Belgiją, Vokietiją ir Maltą, kur ji jgyjama nuo 16 metų, ir Graikiją – nuo 17 metų.

Keturiose valstybėse narėse (Belgijoje, Bulgarijoje, Liuksemburge ir Graikijoje) balsavimas yra privalomas: balsavimo pareiga taikoma piliečiams ir registruotiems kitos ES valstybės narės piliečiams.

1. Kitos šalies pilietybę turinčių asmenų balsavimas priimančiojoje valstybėje

ES piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir nesantys jos piliečiai, turi teisę balsuoti per Europos Parlamento rinkimus toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai (SESV 22 straipsnis). Vis dėlto, gyvenamosios vietos sąvoka skirtingose valstybėse narėse vis dar skiriasi. Kai kurios valstybės (pvz., Estija, Prancūzija, Vokietija, Lenkija, Rumunija ir Slovėnija) reikalauja, kad rinkėjų faktinė arba jprastinė gyvenamoji vieta būtų rinkimų teritorijoje, kitos (Kipras, Danija, Graikija, Airija, Liuksemburgas, Slovakija ir Švedija) reikalauja, kad tai būtų nuolatinė jų gyvenamoji vieta, dar kitos (Belgija ir Čekija) – kad jie būtų jrašyti j gyventojų registrą. ES piliečiams, kurie siekia jgyti teisę balsuoti kai kuriose šalyse (pvz., Kipre), taip pat taikomas minimalaus gyvenimo toje valstybėje laikotarpio reikalavimas. Visose valstybėse narėse reikalaujama, kad kitų ES šalių piliečiai iki rinkimų dienos registruotųsi balsavimui. Registravimosi terminai valstybėse narėse labai skiriasi.

2. Valstybėje negyvenančių piliečių balsavimas savo kilmės šalyje

Beveik visos valstybės narės yra numačiusios galimybę Europos Parlamento rinkimuose balsuoti iš užsienio. Kai kuriose valstybėse narėse rinkėjai turi užsiregistruoti savo nacionalinėse rinkimų institucijose, kad galėtų gauti teisę balsuoti užsienyje paštu, ambasadoje ar konsulate. Kitose valstybėse narėse balsavimas paštu gali vykti ambasadose arba konsulatuose. Kai kuriose valstybėse narėse teisė balsuoti užsienyje suteikiama tik kitoje valstybėje narėje gyvenantiems piliečiams (pvz., Bulgarija ir Italija). Be to, dauguma valstybių narių taiko specialias priemones diplomatams ir kariniam personalui, tarnaujantiems užsienyje.

Dėl to, kad kai kurie kitos šalies pilietybę turintys asmenys gali balsuoti ir priimančiojoje valstybėje, ir savo kilmės valstybėje kaip jos piliečiai, gali atsirasti piktnaudžiavimų (balsavimas du kartus, kuris kai kuriose valstybėse narėse laikomas nusikalstama veika). Šiuo atžvilgiu pagal dalinius 1976 m. Rinkimų akto pakeitimus, neseniai padarytus Tarybos sprendimu (ES, Euratomas) 2018/994, reikalaujama, jog valstybės narės užtikrintų, kad būtų nustatytos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos už dvigubą balsavimą Europos Parlamento rinkimuose.

D. Teisė būti kandidatu rinkimuose

Teisė būti kandidatu per rinkimus j Europos Parlamentą bet kurioje kitoje gyvenamosios vietos valstybėje narėje taip pat yra pavyzdys, kaip taikomas valstybės narės piliečių ir ne piliečių nediskriminavimo principas, ir teisės judėti ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą Europos Sąjungoje padarinys. Kiekvienas asmuo, kuris yra Sąjungos pilietis ir nėra gyvenamosios valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal jstatymą taiko savo piliečiams, turi teisę būti kandidatu per rinkimus j Europos Parlamentą gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jei tos teisės jam nėra atimtos (Tarybos direktyvos 93/109/EB 3 straipsnis).

Išskyrus reikalavimą turėti valstybės narės pilietybę, kuris yra bendras visoms valstybėms narėms, kitos teisės būti kandidatu rinkimuose sąlygos visose valstybėse narėse yra skirtingos. Nė vienas asmuo per tuos pačius rinkimus negali būti kandidatu daugiau kaip vienoje valstybėje narėje (Tarybos direktyvos 93/109/EB 4 straipsnis). Minimalus kandidatų amžius daugumoje valstybių narių yra 18 metų, išskyrus Belgiją, Bulgariją, Kiprą, Čekiją, Estiją, Airiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir Slovakiją (21 metai), Rumuniją (23 metai) ir Italiją bei Graikiją (25 metai).

E. Kandidatūros

Kai kuriose valstybėse narėse kandidatūras gali kelti tik politinės partijos ir politinės organizacijos. Kitose valstybėse narėse kandidatūras galima kelti, jei jos patvirtinamos nustatytu skaičiumi parašų arba jas parėmė tam tikras rinkėjų skaičius, kai kuriais atvejais taip pat reikalaujama užstato.

2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos sprendime (ES) 2018/937, kuriuo nustatoma Europos Parlamento sudėtis, nustatyta, kaip skirtingoms valstybėms narėms taikant „proporcingo narių skaičiaus mažinimo“ principą užpildomos ES sutarties 14 straipsnio 2 dalyje numatytos vietos Europos Parlamente (1.3.3).

F. Rinkimų datos

Pagal iš dalies pakeisto 1976 m. Rinkimų akto 10 ir 11 straipsnius rinkimai j Europos Parlamentą rengiami tuo pačiu laikotarpiu, kuris prasideda ketvirtadienio rytą ir

baigiasi artimiausią sekmadienj. Tikslią datą ir laiką nustato kiekviena valstybė narė. Pirmųjų 1979 m. rinkimų laikotarpj 1976 m., pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vienbalsiai nustatė Taryba. Nuo 1979 m. rinkimai vyko atitinkamu metu paskutiniaisiais Rinkimų akto 5 straipsnyje nurodyto penkerių metų laikotarpio metais (1.3.1).

2014 m. rinkimų metu, siekiant užtikrinti, kad rinkimai nesutaptų su Sekminių švente, Taryba 2013 m. birželio 14 d. sprendimu pakeitė rinkimų datą, kuri iš pradžių buvo nustatyta birželio mėn., ir jie vyko gegužės 22–25 d. Buvo taikoma ši 11 straipsnio nuostata: „jeigu nutiktų taip, kad rinkimų [...] tuo laikotarpiu surengti nejmanoma, Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningai likus ne mažiau kaip vieneriems metams iki 5 straipsnyje nurodytos penkerių metų kadencijos pabaigos nustato kitą rinkimų laikotarpj, kuris turi būti ne anksčiau kaip du mėnesiai iki arba ne vėliau kaip vienas mėnuo po pagal pirmesnę pastraipą nustatyto laikotarpio“. Tolesni rinkimai turi vykti atitinkamu metu paskutiniaisiais penkerių metų laikotarpio metais (1976 m. Akto 11 straipsnis). Atitinkamai 2019 m. rinkimai vyko gegužės 23–26 d. 2024 m. rinkimai j Europos Parlamentą vyks birželio 6–9 d.

G. Rinkėjų galimybės keisti kandidatų eilės tvarką sąraše

Daugelyje valstybių narių rinkėjai turi pirmenybinio balsavimo galimybę, skirtą pavardžių kandidatų sąraše eilės tvarkai pakeisti. Tačiau šešiose valstybėse narėse (Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje) kandidatų sąrašai yra nekeičiami (nėra pirmenybinio balsavimo). Maltoje ir Airijoje rinkėjai išvardija kandidatus pirmumo tvarka (vieno perleidžiamo balso sistema).

H. Kadencijos metu atsiradusių laisvų vietų užpildymas

Kai kuriose valstybėse narėse atsilaisvinusios vietos skiriamos tame pačiame sąraše esantiems pirmiesiems neišrinktiems kandidatams (galbūt tą sąrašą pakoregavus, kad būtų atsižvelgta j kandidatų gautus balsus). Kitose valstybėse narėse laisvos vietos paskirstomos pavaduojantiems nariams ir, jeigu pavaduojančių narių nėra, lemiamas kriterijus yra kandidatų eilės tvarka sąraše. Kai kuriose valstybėse narėse EP nariai turi teisę grjžti j Europos Parlamentą, jei nebelieka priežasties, dėl kurios jie jj paliko.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Nuo dvidešimtojo amžiaus 7-ojo dešimtmečio Europos Parlamentas ne kartą reiškė savo nuomonę rinkimų teisės klausimais ir, vadovaudamasis EB sutarties 138 straipsniu (dabar SESV 223 straipsnis), teikė pasiūlymus. Tai, kad vis dar nėra nustatyta iš tiesų vienoda rinkimų j Europos Parlamentą tvarka, rodo, kaip sunku suderinti skirtingas nacionalines tradicijas. Amsterdamo sutartyje numatyta galimybė priimti bendruosius principus tik iš dalies sudarė sąlygas šiems sunkumams jveikti. SESV 223 straipsnyje nustatytas plačių užmojų tikslas patvirtinti vienodą tvarką, kuriai reikalingas Europos Parlamento pritarimas, dar turi būti pasiektas. Nuolatinės Parlamento pastangos modernizuoti ir sukurti labiau europietišką bendrą rinkimų procedūrą paskatino 1997 m. pateikti pasiūlymą dėl vienodos rinkimų procedūros; jo esminės nuostatos jtrauktos j 2002 m. Tarybos sprendimą. 2015 m. lapkričio 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Europos Sąjungos rinkimų teisės reformos. Imdamasis teisėkūros iniciatyvos Konstitucinių reikalų komitetas pasiūlė iš dalies keisti 1976 m. Rinkimų aktą, kad būtų galima užtikrinti didesnj Europos Parlamento rinkimų demokratiškumą ir padidinti visuomenės dalyvavimą rinkimų procese. Dalis Parlamento pasiūlytų pakeitimų buvo priimta ir jtraukta j 2018 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimą (ES, Euratomas) 2018/994. Tačiau Xxxxxx negalėjo pritarti Parlamento

pasiūlymui, kad būtų sukurta bendra rinkimų apygarda ir pagrindiniai kandidatai būtų paskirti eiti Komisijos pirmininko pareigas.

Parlamentas, 2018 m. vasario 7 d. priėmęs rezoliuciją dėl Europos Parlamento sudėties, balsavo už tai, kad po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES vietų skaičius būtų sumažintas nuo 751 iki 705, o kai kurios vietos būtų padalytos toms valstybėms narėms, kurioms šiek tiek nepakankamai atstovaujama (1.3.3). 2023 m. rugsėjo 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje jis pritarė Europos Vadovų Tarybos sprendimo, kuriuo 2024 m. rinkimuose vietų Europos Parlamente skaičius padidinamas nuo 705 iki 720, projektui.

2012 m. lapkričio 22 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje ragino Europos politines partijas iškelti kandidatus j Komisijos pirmininko pareigas per 2014 m. rinkimus, siekiant padidinti ir Parlamento, ir Komisijos politinj legitimumą. Ši tvarka buvo jgyvendinta prieš 2014 m. rinkimus, per kuriuos pirmą kartą buvo iškelti pagrindiniai kandidatai j Komisijos pirmininko pareigas. Galiausiai, vadovaujantis 2014 m. rinkimų rezultatais, 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamentas vieną iš šių kandidatų – Xxxxx- Xxxxxx’x Xxxxxxxx – išrinko Komisijos pirmininku. Europos Parlamentas savo 2018 m. vasario 7 d. sprendime dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros teigė, kad jis buvo pasirengęs atmesti bet kurj kandidatą j Komisijos pirmininko pareigas, kuris nebuvo paskirtas pagrindiniu Europos politinės partijos kandidatu (vok. Spitzenkandidat) 2019 m. rinkimuose j Europos Parlamentą. Vis dėlto, po 2019 m. rinkimų Komisijos pirmininke išrinkta Xxxxxx xxx xxx Xxxxx, kuri nebuvo pagrindinė kandidatė. 2023 m. lapkričio 22 d. plenariniame posėdyje Parlamentas balsavo dėl pasiūlymų iš dalies pakeisti Sutartis, jskaitant Komisijos rinkimų tvarkos peržiūrą.

2003 m. buvo sukurta Europos politinių partijų finansavimo sistema, kuria taip pat leidžiama ES lygmeniu jsteigti politinius fondus (1.3.3). Reglamentas (EB) Nr. 2004/2003 panaikintas ir pakeistas 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo. Po 2017 m. birželio 15 d. Parlamento rezoliucijos dėl politinių partijų ir politinių fondų finansavimo Europos lygmeniu buvo iš dalies pakeistas 2014 m. reglamentas. Šioje rezoliucijoje pažymėta, kad yra daug trūkumų, visų pirma, susijusių su bendro finansavimo dydžiu ir Europos Parlamento narių galimybe būti daugelio partijų nariais, stengiantis užtikrinti, kad viešosios lėšos būtų naudojamos tinkamai finansuojant Europos politines partijas ir fondus, taikant 2018 m. gegužės 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) 2018/673.

Atsižvelgiant j pastarojo meto jvykius matyti, kokią riziką rinkimų procesams ir demokratijai gali kelti komunikacija internetu (su rinkimais susijęs manipuliavimas asmens duomenimis). Siekiant užkirsti kelią neteisėtam asmens duomenų naudojimui, vėliau priimti nauji 2014 m. Reglamento dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo pakeitimai (2019 m. kovo 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas 2019/493 (ES, Euratomas), kuriuo dėl tikrinimo procedūros, susijusios su asmens duomenų apsaugos taisyklių pažeidimais per Europos Parlamento rinkimus, iš dalies keičiamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014). Pagal naująsias taisykles, dėl kurių susitarė Parlamentas ir Taryba, siekiama apsaugoti rinkimų procesą nuo internetinių dezinformacijos kampanijų, kuriomis piktnaudžiaujama rinkėjų asmens duomenimis, ir numatyti finansines sankcijas, kurios būtų taikomos Europos politinėms partijoms ir fondams,

kurie sąmoningai daro arba siekia daryti jtaką Europos Parlamento rinkimų rezultatams, pasinaudodami duomenų apsaugos taisyklių pažeidimais.

Be to, Parlamentui 2017 m. birželio 15 d. priėmus rezoliuciją dėl interneto platformų ir bendrosios skaitmeninės rinkos, kurioje Parlamentas ragino Komisiją patikrinti teisėkūros intervencijos galimybę siekiant apriboti netikro turinio sklaidą ir platinimą, 2018 m. balandžio mėn. Komisija priėmė komunikatą „Europos kova su internetine dezinformacija“ ir pasiūlė priimti visoje ES galiojantj Praktikos kodeksą, o jj 2018 m. rugsėjo mėn. pasirašė trys interneto platformos. 2018 m. gruodžio mėn. Komisijos veiksmų plane prieš dezinformaciją, be kitų priemonių, interneto platformos raginamos greitai ir faktiškai jgyvendinti pažadus ir susitelkti ties veiksmais, kurie yra skubūs atsižvelgiant j Europos Parlamento rinkimus, jskaitant netikrų paskyrų trynimą, pranešimų žymėjimą botais ir bendradarbiavimą su faktų tikrintojais ir mokslinių tyrimų vykdytojais, siekiant aptikti dezinformaciją ir užtikrinti didesnj patikrinto turinio matomumą. Rengiantis 2019 m. gegužės mėn. Europos Parlamento rinkimams, Komisija papašė trijų Praktikos kodeksą pasirašiusių interneto platformų kas mėnesj pranešti apie veiksmus, kurių jos ėmėsi siekdamos pagerinti skelbimų kontrolę, užtikrinti politinės ir teminės reklamos skaidrumą ir kovoti su netikromis paskyromis ir piktavališku botų naudojimu.

Savo 2020 m. lapkričio 26 d. rezoliucijoje „EP rinkimų rezultatų apžvalga“ Parlamentas rekomendavo išnagrinėti šiuos klausimus siekiant pagerinti Europos Parlamento rinkimų procesą, visų pirma Konferencijos dėl Europos ateities metu:

— nauji piliečių nuotolinio balsavimo per Europos Parlamento rinkimus būdai konkrečiomis arba išimtinėmis aplinkybėmis;

— bendros kandidatų jtraukimo j sąrašus ir bendros kampanijų ir finansavimo taisyklės;

— suderinti pasyviųjų ir aktyvių balsavimo teisių standartai visose valstybėse narėse, jskaitant svarstymus visose valstybėse narėse sumažinti minimalų rinkėjų amžių iki 16 metų,

— nuostatos dėl Parlamento narių nedarbingumo laikotarpių, pavyzdžiui, motinystės atostogų, vaiko priežiūros atostogų ar sunkios ligos.

Parlamentas paragino valstybes nares užtikrinti, kad visi balsavimo teisę turintys asmenys, jskaitant ne savo kilmės šalyje gyvenančius ES piliečius, benamius ir kalinius, kuriems tokia teisė suteikta pagal nacionalinės teisės aktus, galėtų naudotis šia teise.

Atsižvelgdamas j 2023 m. birželio 15 d. Tyrimo komitetas programos „Pegasus“ ir lygiaverčių šnipinėjimo programų naudojimui tirti (PEGA komitetas) ataskaitą, Parlamentas priėmė rekomendaciją, kurioje Komisija raginama jsteigti specialią darbo grupę, kurioje dalyvautų nacionalinės rinkimų komisijos ir kuri būtų skirta 2024 m. Europos Parlamento rinkimų apsaugai visoje Sąjungoje. Tačiau Komisijos atsakymo j tai nesulaukta.

AKTO DĖL RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ REFORMA

2022 m. gegužės 3 d. savo pozicija dėl pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise Parlamentas pradėjo Akto dėl rinkimų j Europos Parlamentą reformą, siekdamas 27 atskirus rinkimus

ir jų skirtingas taisykles pakeisti bendrais Europos Parlamento rinkimais, kuriems taikomi bendri būtiniausi standartai. Pagal Parlamento siūlomą sistemą kiekvienas rinkėjas turėtų du balsus: vieną balsą panaudotų renkant EP narius nacionalinėje apygardoje, o kitą – ES masto apygardoje, kurią sudarytų papildomos 28 vietos. Siekiant pagal šiuos sąrašus užtikrinti geografinio atstovavimo pusiausvyrą, valstybės narės pagal gyventojų skaičių būtų suskirstytos j tris grupes. Sąrašai būtų pildomi proporcingai atrenkant kandidatus iš tų grupių. Xxxxxxx ES kandidatų sąrašus pateiktų Europos rinkimų subjektai, tokie kaip nacionalinių politinių partijų koalicijos ir (arba) nacionalinės rinkėjų asociacijos ar Europos politinės partijos.

Be to, siūloma:

— visoje ES nustatyti tą pačią rinkimų datą – gegužės 9 d.;

— leisti kandidatuoti visiems ES piliečiams nuo 18 metų amžiaus;

— 60 ir daugiau vietų turinčiose didelėse apygardose nustatyti privalomą žemiausią rinkimų slenkstj, kuris būtų bent 3,5 %;

— visiems piliečiams, jskaitant nejgaliuosius, užtikrinti vienodas galimybes balsuoti ir sudaryti galimybę balsuoti paštu;

— užtikrinti privalomą lyčių lygybę taikant paritetinius sąrašus arba kvotas;

— užtikrinti piliečių teisę bendruose ES sąrašuose balsuoti už Komisijos pirmininką pagal pagrindinio kandidato (Spitzenkandidaten) sistemą.

Būtų jsteigta nauja Europos rinkimų institucija. Ji prižiūrėtų rinkimų procesą ir užtikrintų, kad būtų paisoma naujų taisyklių.

Kaip nustatyta SESV 223 straipsnyje, Parlamento teisėkūros iniciatyvai turėtų vieningai pritarti Taryba. Tuomet šis teisės akto projektas vėl sugrjžtų j Parlamentą, kad jam galėtų pritarti EP nariai. Paskui jj turėtų pagal savo konstitucinius reikalavimus patvirtinti visos valstybės narės. Derybos su Taryba prasidės tada, kai valstybės narės patvirtins savo pozicijas.

Šiuo metu teisėkūros akto projektą svarsto Taryba (bendrųjų reikalų sudėties). 2022 m. spalio 18 d. ji surengė pirmuosius politinius debatus dėl pasiūlymo. Kai kurios valstybės narės pareiškė išlygas, susijusias su pasiūlymais dėl ES masto rinkimų apygardos, grindžiamos tarpvalstybiniais sąrašais, ir su pasiūlymais suderinti rinkimų sistemą, taikomą Europos Parlamento rinkimuose.

XXXXX XXXXX XXXXX / Xxxxxxx Xxxxxxxxxxx 07/2024

1.3.5. EUROPOS PARLAMENTAS: RYŠIAI SU NACIONALINIAIS PARLAMENTAIS ‌

Stiprinant Europos integraciją pasikeitė nacionalinių parlamentų vaidmuo. Siekiant užtikrinti veiksmingą demokratinę Europos teisės aktų kontrolę visais lygmenimis, sukurta jvairių Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimo priemonių. Ši tendencija sustiprinta naujomis Lisabonos sutartimi apibrėžtomis nuostatomis.

TEISINIS PAGRINDAS

Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 12 straipsnis, Protokolas Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje ir Protokolas Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo.

TIKSLAI

A. Bendradarbiavimo pagrindas

Pats Europos integracijos procesas apima tam tikrų jsipareigojimų, kuriuos paprastai vykdydavo nacionalinės vyriausybės, perdavimą sprendimų priėmimo jgaliojimus turinčioms bendroms institucijoms, taigi sumažėja nacionalinių parlamentų, kaip teisėkūros, biudžeto ir kontrolės institucijų, vaidmuo. Nors keletas atsakomybės sričių, perkeltų iš nacionalinio j ES lygmenj, atiteko Tarybai, Europos Parlamentas palaipsniui jgavo visapusišką parlamentinj vaidmenj.

— Nacionaliniai parlamentai ėmė siekti geresnės savo vyriausybių vykdomos europinės veiklos kontrolės ir glaudesnių santykių su Parlamentu, kaip būdo padidinti jų jtaką ES politikos formavimui ir kartu užtikrinti, kad ES būtų grindžiama demokratiniais principais.

— Parlamentas, savo ruožtu, apskritai laikėsi nuomonės, kad tvirti ryšiai su nacionaliniais parlamentais padėtų stiprinti jo teisėtumą ir suartintų ES ir piliečius.

B. Bendradarbiavimo aplinkybių raida

Europos integracijai žengiant j priekj nacionalinių parlamentų vaidmuo iš pradžių silpnėjo – stiprėjo ES galios ir plėtėsi jos kompetencijos sritys, Taryboje tapo jprastu sprendimų priėmimas balsų dauguma, taip pat padidėjo Parlamento teisėkūros jgaliojimai.

Iki 1979 m. Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai buvo natūraliai susiję, kadangi nacionalinių parlamentų nariai buvo skiriami Europos Parlamento nariais. Pradėjus rengti tiesioginius rinkimus j Parlamentą, šie ryšiai nutrūko ir maždaug 10 metų santykiai beveik nebuvo palaikomi. Būtinybė juos atkurti tapo akivaizdi 1989 m. – tuomet vėl pradėta bendrauti ir pradėti kurti nauji ryšiai, pakeisiantys senuosius. Padėjo Mastrichto sutartis, j kurią šiuo klausimu buvo jtrauktos dvi deklaracijos – Nr. 13 ir Nr. 14 – ir pagal jas konkrečiai numatyta:

— paisyti nacionalinių parlamentų dalyvavimo Europos Sąjungos veikloje (jų atitinkamos vyriausybės privalo juos laiku informuoti apie pasiūlymus dėl ES teisės aktų ir prireikus turi būti rengiamos bendros konferencijos);

— vystyti glaudesnj Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą – sistemingiau palaikyti ryšius, keistis informacija, rengti reguliarius susitikimus ir galimai nustatyti abipusės pagalbos priemones.

Be to, nacionaliniai parlamentai palaipsniui jgijo savo vyriausybių vykdomos veiklos, susijusios su Europos Sąjunga, kontrolės priemonę – tai lėmė konstitucinės reformos, priemonės, kurių ėmėsi vyriausybės, jų veiklos metodų pakeitimai ir kai kurių valstybių narių konstitucinių teismų pateikti nacionalinių konstitucinių normų išaiškinimai. Didelę jtaką šiam pokyčiui padarė ES reikalų srityje besispecializuojantys komitetai, bendradarbiaujantys su Parlamentu.

Prie Amsterdamo sutarties pridėtame Protokole dėl nacionalinių parlamentų vaidmens nacionaliniai parlamentai buvo raginami labiau jsitraukti j ES veiklą ir reikalaujama laiku pateikti išnagrinėti skirtus dokumentus bei Komisijos pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kad nacionaliniai parlamentai galėtų juos išnagrinėti prieš Tarybai priimant sprendimą. Nacionaliniai parlamentai atliko svarbų vaidmenj per Konvento dėl Europos ateities diskusijas (1.1.4), klausimą dėl jų taip pat nagrinėjo viena iš 11 Konvento darbo grupių. 2006 m. gegužės mėn. Europos Komisija sutiko nacionaliniams parlamentams perduoti visus naujus pasiūlymus ir nagrinėti skirtus dokumentus. Įsigalėjus Lisabonos sutarčiai šis politinis dialogas Komisijai tapo teisiškai privalomas. Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo užtikrinama nacionalinių parlamentų teisė gauti iš ES institucijų platesnio spektro informaciją – jos privalo pateikti nacionaliniams parlamentams visus teisėkūros procedūra priimamų aktų projektus ir prašymus dėl stojimo j ES. Lisabonos sutartis dar labiau sustiprino nacionalinių parlamentų vaidmenj, jtraukdama juos j Sutarčių peržiūros procedūras, taip pat j ES politikos jgyvendinimo vertinimo mechanizmus laisvės, saugumo ir teisingumo srityse. Ji taip pat jformino nacionalinių parlamentų ir Parlamento tarpparlamentinj bendradarbiavimą pagal Protokolą dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ES.

Be to, Lisabonos sutartis gerokai padidino nacionalinių parlamentų vaidmenj ES teisėkūros procese, nes joje nustatytas išankstinio perspėjimo mechanizmas, t. y. tvarka, pagal kurią nacionaliniai parlamentai gali patikrinti, ar pasiūlymuose dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų laikomasi subsidiarumo principo (Protokolas Nr. 1 dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje ir Protokolas Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo). Nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo teisėkūros procedūra priimamo akto projekto perdavimo gali pateikti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos pirmininkams pagrjstą nuomonę, nurodydami priežastis, dėl kurių, jų manymu, tas projektas neatitinka subsidiarumo principo. Teisėkūros pasiūlymai gali būti blokuojami, jei prieš juos pasisako dauguma parlamento rūmų. Tačiau galutinj sprendimą turi priimti teisėkūros institucija (Europos Parlamentas ir Taryba) (1.2.2). Nuo Lisabonos sutarties jsigaliojimo šis mechanizmas panaudotas tris kartus: 2012 m. gegužės mėn. svarstant pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl naudojimosi teise imtis kolektyvinių veiksmų atsižvelgiant j jsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves (vadinamasis X. Xxxxx II pasiūlymas)[1], 2013 m. spalio mėn. svarstant pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros jsteigimo[2], ir 2016 m. gegužės mėn. svarstant pasiūlymą dėl Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo peržiūros[3]. Nacionaliniai parlamentai gali išreikšti abejonių, ar laikomasi subsidiarumo principo, ir gali būti taikoma oranžinės arba geltonosios

[1]COM(2012)0130. [2]COM(2013)0534. [3]COM(2016)0128.

kortelės procedūra, kai pasiekiamos būtinos ribinės vertės. Šis subsidiarumo patikrinimas priklauso išimtinei nacionalinių parlamentų kompetencijai. Regioninių parlamentų vaidmuo šioje procedūroje apibūdinimas Protokolo Nr. 2 6 straipsnyje, kuris išdėstytas taip: „Kai reikia konsultuotis su teisėkūros galią turinčiais regionų parlamentais, konsultuojasi kiekvienas nacionalinis parlamentas arba nacionalinio parlamento rūmai.“ Todėl pagal Sutartis tiesiogiai iš regioninių parlamentų gautos nuomonės nelaikomos nacionalinių parlamentų nuomonėmis dėl subsidiarumo principo. Jų nuomonė turėtų būti perduodama per nacionalinius parlamentus. Tačiau kai Europos Parlamentas gauna regioninio parlamento nuomonę, ji perduodama susipažinti atitinkamoms tarnyboms, jskaitant už turinj atsakingą komitetą, Regioninės plėtros komitetą, atsakingą už ryšius su regionų valdžios institucijomis, ir tyrimų bei dokumentacijos tarnybas. Sutartyje taip pat esama naujų straipsnių, kuriuose paaiškinamas nacionalinių parlamentų vaidmuo ES institucinėje struktūroje (ES sutarties 10 ir 12 straipsniai).

Prasidėjus ES valstybės skolų krizei, t. y. nuo 2010 m. kovo mėn., nacionaliniams euro zonai priklausančių valstybių narių parlamentams ratifikuojant ar keičiant pagalbos paketus buvo pabrėžiama jų bendradarbiavimo ir nuolatinio keitimosi informacija su Parlamentu svarba. 2013 m. sausio 1 d. jsigaliojusios Sutarties dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje 13 straipsnyje numatytas konkretus valstybių narių parlamentų ir Parlamento bendradarbiavimas vykdant parlamentinę kontrolę ekonominio ir finansų valdymo srityje.

LAIMĖJIMAI: BENDRADARBIAVIMO PRIEMONĖS

A. Europos Sąjungos parlamentinių asamblėjų pirmininkų konferencijos

Po 1963 m. ir 1973 m. surengtų susitikimų šios konferencijos oficialiai pradėtos rengti 1981 m. Jose dalyvauja nacionalinių parlamentų ir Parlamento pirmininkai. Iš pradžių šios konferencijos buvo rengiamos kas dvejus metus. Joms pasirengiama per generalinių sekretorių posėdžius ir jose aptariami konkretūs su nacionalinių parlamentų ir Parlamento bendradarbiavimu susiję klausimai. Keletą pastarųjų metų pirmininkai susitinka kasmet. Nuo 1995 m. Parlamentas palaiko glaudžius ryšius su asocijuotųjų šalių ir šalių kandidačių parlamentais. Per šiuos reguliarius susitikimus Parlamento ir šių šalių parlamentų pirmininkai aptaria stojimo strategijas ir kitus aktualius klausimus.

B. Europos parlamentinių tyrimų ir dokumentų centras

Per 1977 m. Vienoje surengtą didžiąją konferenciją jsteigtas Europos parlamentinių tyrimų ir dokumentų centras. Šis centras yra dokumentų ir mokslinių tyrimų paslaugų tarnybų tinklas; šios tarnybos glaudžiai bendradarbiauja, kad užtikrintų lengvesnę prieigą prie informacijos (jskaitant prie nacionalinių ir Europos Sąjungos duomenų bazių), ir koordinuoja mokslinius tyrimus siekiant išvengti jų kartojimo. Tinklas centralizuoja mokslinius tyrimus ir platina jų rezultatus, jis yra sukūręs tinklavietę informacijos mainams pagerinti. Naudojantis jos katalogu lengviau bendrauti valstybių narių parlamentų mokslinių tyrimų skyriams. Centrą kartu administruoja Parlamentas ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Jj sudaro ES valstybių narių ir Europos Tarybos valstybių narių parlamentai. Jo paslaugomis gali naudotis ir valstybių, Parlamentinėje Asamblėjoje turinčių stebėtojos statusą, parlamentai.

C. Bendrijos parlamentų konferencija

Šis sumanymas praktiškai jgyvendintas 1990 m. Romoje surengus Europos konferenciją. Jos tema buvo Xxxxxxxxx ateitis, su ekonomine ir pinigų bei politine sąjunga susijusių pasiūlymų reikšmė Bendrijai ir valstybėms narėms ir, konkrečiau, nacionalinių parlamentų bei Europos Parlamento vaidmuo. Joje dalyvavo 258 delegatai – 173 nacionalinių parlamentų ir 85 Parlamento atstovai. Daugiau tokie renginiai nebuvo rengiami.

D. Europos Sąjungos parlamentų Sąjungos reikalų komitetų konferencija – COSAC

Iš pradžių pasiūlyta Prancūzijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos pirmininko, ši konferencija nuo 1989 m. rengiama kas šešis mėnesius. Joje dalyvauja nacionalinių parlamentų ES reikalų komitetai ir Europos Parlamento nariai. Jos posėdžiuose kiekvienam parlamentui atstovauja šeši nariai. Šią konferenciją sušaukia ES pirmininkaujančios valstybės narės parlamentas ir kartu parengia Parlamentas ir trijų (ES pirmininkavusios, pirmininkaujančios ir pirmininkausiančios) valstybių narių grupės parlamentai. Per kiekvieną konferenciją svarstomi svarbiausi su Europos integracija susiję klausimai. COSAC yra ne sprendimų priėmimo, o parlamentinis patariamasis koordinavimo organas, savo pozicijas priimantis bendru sutarimu. Protokole dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje aiškiai pažymėta, kad COSAC gali prisidėti bet kokiu klausimu, j kurj, jos manymu, dėmesj turėtų atkreipti ES institucijos. Tačiau COSAC veikla nacionalinių parlamentų jokiu būdu nejpareigoja ir iš anksto nenulemia jų pozicijos.

COSAC posėdžiuose dalyvauja nacionalinių parlamentų delegacijos, kurios pagal interesus susiburia j atskirus ES reikalų forumus, kuriuose nacionalinių parlamentų nariai gali aptarti klausimus su ES institucijų atstovais. Pavyzdžiui, 2024 m. kovo mėn. Briuselyje jvykęs COSAC posėdis, kurj surengė Tarybai tuo metu pirmininkavusi Belgija, apėmė forumus, skirtus lyčių politikai, strateginiam savarankiškumui ir teisinės valstybės bei demokratijos padėčiai ES. Pastarajame buvo surengta klausimų ir atsakymų sesija tarp Parlamento narių ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininko Xxxxx Xxxxxxxxx, kuris pabrėžė ypatingą atsakomybę saugoti laisvus rinkimus, spaudos laisvę ir valstybių narių solidarumą.

E. Jungtiniai parlamentiniai posėdžiai

Įgiję patirties Europos konvente, Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariai nusprendė, kad būtų naudinga sukurti nuolatinę politinio bendradarbiavimo priemonę specifinėms temoms svarstyti. Taigi nuo 2005 m. Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų nariai renkasi j jungtinius parlamentinius posėdžius, siekdami apsvarstyti svarbius klausimus, kurie daro jtaką parlamentams ES politikos formavimo ir institucinės plėtros procese.

F. Kitos bendradarbiavimo priemonės

Dauguma Parlamento nuolatinių komitetų konsultuojasi su nacionalinių parlamentų nuolatinių komitetų atstovais rengdami dvišalius ar daugiašalius posėdžius, taip pat pirmininkų ir pranešėjų vizitus.

Atitinkamų Parlamento ir nacionalinių parlamentų frakcijų ryšiai išvystyti skirtingu mastu – tai priklauso nuo konkrečios šalies ar politinės partijos.

Administravimo srityje bendradarbiaujama rengiant stažuotes Parlamente ir organizuojant tarnautojų mainus. Daugumos nacionalinių parlamentų atstovų biurai

yra Parlamento pastate, kuriame jsikūręs Ryšių su nacionaliniais parlamentais direktoratas. Vis svarbesnis tampa keitimasis informacija apie parlamentų darbą, ypač teisėkūros srityje, visų pirma naudojant šiuolaikines informacines technologijas, pvz., IPEX tinklą, remiamą internetinės keitimosi duomenimis ir ryšių platformos (Tarpparlamentinių ES informacijos mainų platforma).

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

2018 m. balandžio 19 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Sutarties nuostatų, susijusių su nacionaliniais parlamentais, jgyvendinimo[4], kurioje nurodo, kad nacionaliniai parlamentai tobulėja ir aktyviai prisideda prie tinkamo Europos Sąjungos konstitucinio veikimo, tokiu būdu užtikrindami didesnj pliuralizmą ir demokratinj teisėtumą. Jis taip pat pripažjsta, kad nacionalinių vyriausybių atskaitomybė nacionaliniams parlamentams tebėra „nacionalinių parlamentų rūmų vaidmens Europos Sąjungoje kertinis akmuo“. Parlamentas primena, kad jsigaliojus Lisabonos sutarčiai išankstinio perspėjimo mechanizmas buvo naudojamas retai, tačiau mano, kad jis galėtų būti pertvarkytas pagal dabartinę Sutarties sistemą. Xxxx atžvilgiu Parlamentas ragina Komisiją taikyti „techninj pranešimo laikotarpj“, kad būtų suteiktas papildomas laikas nuo dienos, kurią nacionaliniai parlamentai gauna jstatymo galią turinčio akto projektą, ir dienos, kurią prasideda aštuonių savaičių laikotarpis. Be to, Parlamentas pritaria tam, kad nacionaliniai parlamentai turėtų galimybę teikti Komisijai konstruktyvius pasiūlymus siekiant padaryti teigiamą poveikj Europos diskusijoms ir Komisijos iniciatyvos teisei. Galiausiai rezoliucijoje pateikiami keli pasiūlymai, kuriais siekiama stiprinti esamas Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimo priemones.

2024 m. sausio 17 d. Parlamentas priėmė naują rezoliuciją dėl Sutarties nuostatų dėl nacionalinių parlamentų jgyvendinimo[5]. Joje Parlamentas paragino valstybes nares užtikrinti, kad nacionaliniai parlamentai turėtų pakankamai išteklių savo konstituciniam priežiūros vaidmeniui atlikti, ir rekomendavo, kad nacionaliniai parlamentai veiksmingiau naudotųsi IPEX platforma ir jtrauktų savo regioninius parlamentus taikant išankstinio perspėjimo mechanizmą. Parlamentas taip pat paragino pratęsti šiuo metu taikomą aštuonių savaičių terminą, per kurj nacionaliniai parlamentai gali pateikti pagrjstą nuomonę, nes jis iš esmės riboja galimybę laiku vykdyti stebėseną, kaip laikomasi subsidiarumo principo. Be to, jis paragino sukurti žaliosios kortelės sistemą, pagal kurią ne mažiau kaip trečdalis nacionalinių parlamentų galėtų teikti iniciatyvas, kurios turėtų teigiamą poveikj Europos diskusijoms.

Europos Parlamento Ryšių su nacionaliniais parlamentais direktoratas kasmet skelbia metinę ataskaitą dėl ryšių tarp Europos Parlamento ir ES nacionalinių parlamentų. Ataskaitoje apžvelgiama visa tarpparlamentinio bendradarbiavimo su nacionaliniais parlamentais veikla, kurioje dalyvauja 39 nacionaliniai parlamentai ir rūmai iš 27 valstybių narių ir Europos Parlamentas, ir tokios veiklos pokyčiai. Remiantis 2022 m. metine ataskaita, pagrindinės tų metų tarpparlamentiniuose susitikimuose aptartos temos buvo ES saugumas ir išorės veiksmai reaguojant j karą Ukrainoje, atsigavimas po COVID-19 pandemijos, teisinės valstybės padėtis valstybėse narėse, priemonė

[4]2018 m. balandžio 19 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Sutarties nuostatų dėl nacionalinių parlamentų jgyvendinimo, OL C 390, 2019 11 18, p. 121.

[5]2024 m. sausio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Sutarties nuostatų dėl nacionalinių parlamentų jgyvendinimo, Priimti tekstai, P9_TA(2024)0023.

„NextGenerationEU“ ir ekonomikos gaivinimo planai, taip pat Konferencijos dėl Europos ateities rezultatai.

Xxxx Xxxx / XXXXXXXXX-XXXXXX XXX 05/2024

1.3.6. EUROPOS VADOVŲ TARYBA ‌

Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai, užtikrina Europos Sąjungos vystymuisi būtiną postūmj ir nustato bendrąsias politikos gaires. Komisijos pirmininkas irgi yra Europos Vadovų Tarybos narys, tačiau jis neturi balsavimo teisės. Europos Vadovų Tarybos susitikimų pradžioje kreipimosi j ją kalbą perskaito Europos Parlamento pirmininkas. Remiantis Lisabonos sutartimi, Europos Vadovų Taryba tapo viena iš Sąjungos institucijų ir joje buvo nustatyta ilgalaikio pirmininkavimo tvarka.

TEISINIS PAGRINDAS

Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 13, 15, 26, 27 straipsniai ir 42 straipsnio

2 dalis.

ISTORIJA

Šiandieninė Europos Vadovų Taryba yra ES valstybių narių arba jų vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio konferencija. Pirmas toks Europos aukščiausiojo lygio susitikimas jvyko 1961 m. Paryžiuje, o nuo 1969 m. jie tapo dažnesni.

1974 m. vasario mėn. Paryžiuje vykusiame Europos aukščiausiojo lygio susitikime buvo nuspręsta, kad nuo tol šie valstybių arba jų vyriausybių vadovų susitikimai bus rengiami reguliariai ir vadinami Europos Vadovų Tarybos susitikimais: taip Europos Vadovų Taryba galės formuluoti bendrą požiūrj j Europos integracijos problemas ir užtikrinti tinkamą ES veiklos koordinavimą.

Į Bendrijos sutartis Europos Vadovų Taryba pirmą kartą buvo jtraukta Suvestiniu Europos aktu (1986): jame buvo apibrėžta jos sudėtis ir numatyta, kad ji turi posėdžiauti dukart per metus.

Mastrichto sutartyje (1992) buvo oficialiai apibrėžtas jos vaidmuo ES instituciniame procese.

Pagal Lisabonos sutartj (oficialiai vadinamą Europos Sąjungos sutartimi (2009)) Europos Vadovų Taryba tapo visateise ES institucija (13 straipsnis). Šioje sutartyje apibrėžti jos uždaviniai: deramai skatinti Sąjungos vystymąsi ir nustatyti bendrąsias politikos gaires ir prioritetus (15 straipsnis). Europos Vadovų Taryba ir Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) yra susitarusios dalytis ES biudžeto II skirsniu (Finansinio reglamento 43 straipsnio b punktas). Dėl to bendrajame biudžete yra tik dešimt, o ne vienuolika skirsnių, nors Europos Vadovų Taryba ir Taryba yra atskiros institucijos.

ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Europos Vadovų Tarybą sušaukia jos pirmininkas, o ją sudaro 27-ių valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai ir Komisijos pirmininkas (ES sutarties 15 straipsnio 2 dalis). Jos darbe dalyvauja Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Prieš prasidedant Europos Vadovų Tarybos susitikimui, kreiptis j

ją paprastai pakviečiamas Europos Parlamento pirmininkas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 235 straipsnio 2 dalis).

Pirmininką Europos Vadovų Taryba išsirenka pati dvejų su puse metų kadencijai, kuri gali būti vieną kartą pratęsta. Pirmininkas atstovauja ES už jos ribų. Jo vaidmuo apibrėžtas ES sutarties 15 straipsnyje. Dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas yra Xxxxxxx Xxxxxx – savo pirmąją kadenciją jis pradėjo 2019 m. gruodžio 1 d., o 2022 m. kovo mėn. jis buvo išrinktas antrai kadencijai, trunkančiai nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.

Paprastai sprendimai Europos Vadovų Taryboje priimami bendru sutarimu, tačiau skyrimo j svarbias pareigas atvejais (visų pirma skiriant jos pačios pirmininką, renkant kandidatą j Europos Komisijos pirmininko pareigas, skiriant Sąjungos vyriausiąjj jgaliotinj užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos Centrinio Banko pirmininką) taikoma kvalifikuota balsų dauguma.

Europos Vadovų Tarybos susitikimai paprastai vyksta bent keturis kartus per metus. Nuo 2008 m. ji susitinka dažniau. Tai ypač pasakytina apie finansų krizės ir vėliau kilusios euro zonos valstybių skolos krizės laikotarpj. Pastaruoju metu Europos Vadovų Taryba itin daug dėmesio skyrė ir migracijos srautams j ES bei vidaus saugumo klausimams.

2016 m. valstybių arba jų vyriausybių vadovai pradėjo rengti ES 27 sudėties susitikimus – be Jungtinės Karalystės. Iš pradžių – iki 2017 m. kovo mėn., kai Jungtinė Karalystė oficialiai pranešė apie išstojimą iš ES pagal ES sutarties 50 straipsnj – šie susitikimai buvo neoficialūs. Po šio pranešimo greta eilinių susitikimų buvo surengti keli oficialūs ES 27 sudėties „Europos Vadovų Tarybos (50 straipsnis)“ susitikimai.

Be to, Europos Vadovų Tarybos nariai susitinka tarpvyriausybinių konferencijų formatu. Šios valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos šaukiamos ES sutarčių pakeitimams aptarti ir susitarti dėl jų. Iki Lisabonos sutarties jsigaliojimo 2009 m. tai buvo vienintelė procedūra Sutartims peržiūrėti. Dabar ji vadinama jprasta peržiūros procedūra. Europos Vadovų Tarybos šaukiama tarpvyriausybinė konferencija sprendimus dėl Sutarčių pakeitimų priima vieningai.

VAIDMUO

A. Vieta ES institucinėje sistemoje

Vadovaujantis ES sutarties 13 straipsniu, Europos Vadovų Taryba yra Sąjungos bendros institucinės struktūros dalis. Tačiau teisine prasme jos vaidmuo yra suteikti bendrą politinj postūmj, o ne priimti sprendimus. Sprendimus, turinčius teisinių pasekmių ES, Europos Vadovų Taryba priima tik išimtiniais atvejais (žr. tolesnj C dalies 2 punktą), tačiau ji yra jgijusi ne vieną institucinj sprendimų priėmimo jgaliojimą. Šiuo metu Europos Vadovų Tarybai leidžiama priimti privalomus teisės aktus, kurie gali būti ginčijami Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, jskaitant galimybę teikti ieškinius dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis).

Pagal ES sutarties 7 straipsnio 2 dalj Europos Vadovų Taryba, gavusi Parlamento pritarimą, yra jgaliota inicijuoti valstybės narės teisių sustabdymo dėl šiurkštaus ES principų pažeidimo procedūrą.

B. Santykiai su kitomis institucijomis

Europos Vadovų Taryba sprendimus priima visiškai nepriklausomai, ir Komisijos iniciatyva ar Parlamento dalyvavimas tam dažniausiai nebūtini.

Nežiūrint j tai, Xxxxxxxxx sutartyje yra jtvirtintas organizacinis ryšys su Komisija, kadangi pastarosios pirmininkas yra balsavimo teisės neturintis Europos Vadovų Tarybos narys, o diskusijose dalyvauja Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Be to, rengdamasi savo susitikimams, Europos Vadovų Taryba neretai prašo Komisijos pateikti ataskaitas. Remiantis ES sutarties 15 straipsnio 6 dalies d punktu, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas po kiekvieno jos susitikimo turi pateikti ataskaitą Parlamentui. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas kas mėnesj susitinka ir su Parlamento pirmininku bei frakcijų lyderiais. 2011 m. vasarj tuometinis pirmininkas xxxxxx xxxxxx atsakymus j EP narių klausimus, j kuriuos atsakoma raštu, apie savo politinę veiklą. Tiesa, Parlamentas taip pat gali daryti tam tikrą neoficialią jtaką, jo pirmininkui dalyvaujant Europos Vadovų Tarybos susitikimuose ir iki Europos Vadovų Tarybos susitikimų vykstančiuose partijų lyderių, atstovaujančių savo atitinkamoms Europos politinėms šeimoms, susitikimuose. Be to, jis priima rezoliucijas dėl klausimų, kurie jtraukiami j Europos Vadovų Tarybos susitikimų darbotvarkes, dėl jos susitikimų rezultatų ir dėl jos pateiktų oficialių ataskaitų.

Pagal Xxxxxxxxx sutartj naujasis Sąjungos vyriausiasis jgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai tapo dar vienu subjektu, teikiančiu pasiūlymus dėl užsienio politikos ir ją jgyvendinančiu Europos Vadovų Tarybos vardu. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atstovauja ES išorės santykiuose jos bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais, nedarydamas poveikio Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai jgaliojimams.

C. Įgaliojimai

1. Instituciniai jgaliojimai

Europos Vadovų Taryba „deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus“ (ES sutarties 15 straipsnio 1 dalis). Be to, ji priima sprendimus dėl Tarybos sudėties ir valstybių narių pirmininkavimo rotacijos tvarka kalendoriaus. Šie sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma.

2. Užsienio ir saugumo politikos klausimai (5.1.1 ir 5.1.2)

Europos Vadovų Taryba nustato bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) principus ir bendrąsias gaires bei priima sprendimus dėl bendrų jos jgyvendinimo strategijų (ES sutarties 26 straipsnis). Ji vienbalsiai sprendžia dėl to, ar rekomenduoti valstybėms narėms imtis laipsniškai formuoti bendrą Sąjungos gynybos politiką pagal ES sutarties 42 straipsnio 2 dalj.

Jei valstybė narė dėl svarbių su nacionaline politika susijusių priežasčių ketina nepritarti sprendimo priėmimui, Taryba, balsuodama kvalifikuota balsų dauguma, gali nuspręsti klausimą perduoti Europos Vadovų Tarybai vienbalsiam sprendimui priimti (ES sutarties 31 straipsnio 2 dalis). Tokia pat procedūra gali būti taikoma valstybei narei nusprendus jsitraukti j tvirtesnj bendradarbiavimą šioje srityje (ES sutarties 20 straipsnis).

Konferencijoje dėl Europos ateities priimtoje piliečių rekomendacijoje Nr. 21 prašoma, kad ES pagerintų savo gebėjimą greitai ir veiksmingai priimti sprendimus, visų pirma BUSP srityje pereinant nuo vieningo balsavimo prie kvalifikuotos balsų daugumos ir stiprinant Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai

vaidmenj. Savo 2022 m. birželio 9 d. rezoliucijoje dėl raginimo sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti Parlamentas pateikė Xxxxxxx pasiūlymus dėl Sutarčių pakeitimų pagal jprastą peržiūros procedūrą, nustatytą ES sutarties 48 straipsnyje. Vienas esminis pasiūlymas buvo leisti priimti sprendimus Taryboje kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai atitinkamose srityse, pavyzdžiui, priimant sankcijas ir ekstremaliosios situacijos atveju. Parlamento Konstitucinių reikalų komitetas taip pat rengia pranešimą dėl ES sutarčių nuostatų dėl pereigos (t. y. nuostatų, pagal kurias leidžiama keisti teisėkūros procedūrą oficialiai nekeičiant Sutarčių) jgyvendinimo, kuriame siūloma taikyti nuostatas dėl pereigos kai kuriose prioritetinėse politikos srityse, pavyzdžiui, bendros užsienio ir saugumo politikos.

3. Ekonomikos valdymas ir daugiametė finansinė programa (DFP) (1.4.3)

Nuo 2009 m. dėl valstybių skolų krizės Europos Vadovų Tarybos ir euro zonos aukščiausiojo lygio susitikimai yra tapę pagrindinėmis arenomis, kuriose sprendžiami pasaulinės bankų krizės padarinių klausimai. Vadovaujantis valstybių arba jų vyriausybių vadovų priimtais ad hoc ar laikinaisiais susitarimais, kuriuos vėliau ratifikavo valstybės narės, keletas valstybių narių gavo finansinės pagalbos paketus. Nuo 2012 m. finansinė pagalba teikiama naudojantis nuolatiniu Europos stabilumo mechanizmu (ESM). Valstybių narių vyriausybės, aktyviai dalyvaujant Komisijai, Parlamentui ir Europos Centriniam Bankui, parengė tarptautinę Sutartj dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos (taip pat vadinamą fiskaliniu susitarimu), pagal kurią leidžiama vykdyti griežtesnę valstybių narių biudžeto bei socialinės ir ekonominės politikos kontrolę. Dėl to kyla vis daugiau klausimų apie Komisijos ir Parlamento vaidmenj, susijusj su euro zonos ekonomikos valdymu.

Svarbų vaidmenj Europos Vadovų Taryba atlieka ir jgyvendinant Europos semestrą. Per pavasario susitikimus ji skelbia politikos gaires, susijusias su makroekonominėmis, fiskalinėmis ir struktūrinėmis reformomis bei augimo skatinimo politika. Birželj vykstančių susitikimų metu ji tvirtina rekomendacijas, parengtas atsižvelgiant j Komisijos sudarytų ir Taryboje aptartų nacionalinių reformų programų jvertinimą.

Europos Vadovų Taryba taip pat dalyvauja derybose dėl DFP, kurių metu jai tenka lemiamas vaidmuo siekiant politinio susitarimo dėl esminių DFP reglamente išdėstytų politinių klausimų (pvz., išlaidų ribų, išlaidų programų ir finansavimo (išteklių)).

4. Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose (4.2.6 ir 4.2.7)

Tarybos narės prašymu, Europos Vadovų Taryba sprendžia, ar imtis tvirtesnio bendradarbiavimo su šia sritimi susijusiais klausimais (ES sutarties 20 straipsnis). Lisabonos sutartyje numatyta keletas naujų nuostatų dėl pereigos, pagal kurias Europos Vadovų Taryba gali keisti sprendimų priėmimo Taryboje tvarką ir vietoj vieningo balsavimo taikyti daugumos balsavimą (1.2.4).

LAIMĖJIMAI

Europos Vadovų Taryba nustatė penkerių metų strateginę darbotvarkę (2019–2024 m.), jvardydama prioritetines sritis, kuriose ES turi imtis veiksmų ir j kurias turi sutelkti dėmesj ilgesniu laikotarpiu. Greta strateginės darbotvarkės, Europos Vadovų Tarybos trumpesnio laikotarpio darbo programose, vadinamosiose Vadovų darbotvarkėse, nustatomos būsimų Europos Vadovų Tarybos susitikimų ir tarptautinių aukščiausiojo lygio susitikimų temos. Pavyzdžiui, 2023 m. vasario mėn. paskelbtoje orientacinėje Vadovų darbotvarkėje nustatyti orientaciniai 2023 m. sausio–liepos mėn. laikotarpio

prioritetai, kurie visų pirma apėmė tolesnę ES paramą Ukrainai reaguojant j Rusijos agresijos karą, ekonomikos klausimus, ilgalaikio konkurencingumo ES didinimą ir ES strateginj savarankiškumą, be kita ko, saugumo ir energetikos srityse.

2024–2029 m. strateginę darbotvarkę planuojama priimti 2024 m. birželio mėn. Siekdamas iš anksto pradėti diskusijas, pirmininkas Ch. Michel prieš 2023 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą išsiuntė laišką, kuriame pasiūlė keturias pagrindines būsimos darbotvarkės sritis: konsoliduoti ES ekonominę ir socialinę bazę (žalioji ir skaitmeninė pertvarka, konkurencingumas, inovacijos, sveikata); spręsti energetikos problemą; stiprinti ES saugumo ir gynybos pajėgumus ir gilinti bendradarbiavimą su likusiu pasauliu. Jis taip pat pasiūlė stiprinti bendrą ES požiūrj j migraciją.

A. Daugiametė finansinė programa

Siekdami padėti ES atsigauti po pandemijos ir remti investicijas j žaliąją ir skaitmeninę pertvarką, 2020 m. liepos 17–21 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Tarybos vadovai susitarė dėl visapusiško 1 824,3 mlrd. EUR vertės priemonių rinkinio, apimančio ir daugiametę finansinę programą (DFP), ir ypatingas ekonomikos gaivinimo pastangas pagal priemonę „Next Generation EU“ (NGEU).

2024 m. vasario 1 d. susitikime Europos Vadovų Tarybai pasiekus susitarimą dėl 2021–2027 m. DFP peržiūros, ES Taryba patvirtino tris teisėkūros procedūra priimamus aktus, kuriais siekiama sustiprinti ilgalaikj biudžetą ir spręsti kylančias problemas. Priimtą dokumentų rinkinj sudaro finansinės programos pakeitimai, Ukrainos priemonės nustatymas ir Europos strateginių technologijų platformos (STEP) sukūrimas.

B. Užsienio ir saugumo politika

Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios užsienio ir saugumo politika yra svarbus Europos Vadovų Tarybos susitikimų klausimas. Šioje srityje priimami sprendimai apima:

— tarptautinj saugumą ir kovą su terorizmu;

— Europos kaimynystės politiką ir santykius su Rusija;

— santykius su Viduržiemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų šalimis.

Per 1999 m. gruodžio 10–11 d. Helsinkyje vykusj susitikimą Europos Vadovų Xxxxxx nusprendė stiprinti BUSP plėtojant karinius ir nekarinius krizių valdymo pajėgumus.

2017 m. birželio 22–23 d. susitikime Europos Vadovų Taryba susitarė dėl būtinybės inicijuoti nuolatinj struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO), siekiant stiprinti Europos saugumą ir gynybą. PESCO buvo sukurtas 2017 m. gruodžio 11 d. Tarybos sprendimu. PESCO veikloje dalyvauja visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją ir Maltą. Šiuo metu pagal PESCO jgyvendinami iš viso 46 projektai.

Jau minėtame 2020 m. liepos 17–21 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Taryba susitarė, kad Europos taikos priemonė būtų sukurta kaip j biudžetą nejtraukta priemonė, skirta veiksmams saugumo ir gynybos srityje finansuoti. 2021–2027 m. laikotarpiui buvo nustatyta 5 mlrd. EUR priemonei taikoma finansinė viršutinė riba. Ši suma finansuojama iš valstybių narių jnašų, grindžiamų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) paskirstymo schema, kaip j DFP ir j biudžetą nejtrauktas punktas.

2022 m. gegužės 30–31 d. specialiajame susitikime Europos Vadovų Taryba pasmerkė Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą ir susitarė dėl šeštojo sankcijų paketo, apimančio žalią naftą ir naftos produktus, tiekiamus iš Rusijos j valstybes nares. Vamzdynais tiekiamai žaliai naftai buvo nustatyta laikina išimtis. Vadovai paragino Europos Sąjungos Tarybą nedelsiant baigti rengti ir priimti naujas sankcijas.

Kaip nurodyta 2023 m. kovo 23 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadose,

„Europos Sąjunga tvirtai ir visapusiškai remia Ukrainą ir toliau teiks Ukrainai ir jos žmonėms tvirtą politinę, ekonominę, karinę bei finansinę paramą ir humanitarinę pagalbą tol, kol reikės“.

C. Plėtra (5.5.1)

Europos Vadovų Taryba nustato kiekvieno ES plėtros etapo sąlygas. 1993 m. Kopenhagoje ji nustatė tolesnės plėtros bangos pagrindą (Kopenhagos kriterijai). Per vėlesniais metais vykusius susitikimus buvo patikslinti priėmimo kriterijai ir institucinės reformos, kurias reikalaujama jgyvendinti iki jstojimo j ES.

2002 m. gruodžio 12–13 d. Kopenhagoje surengtame susitikime Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Čekijos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos prisijungimo prie ES 2004 m. gegužės 1 d. Rumunija ir Bulgarija j Sąjungą jstojo 2007 m. sausio 1 d.

Per 2005 m. spalio 3 d. susitikimą Liuksemburge Taryba patvirtino derybų su Kroatija ir Turkija dėl narystės ES pagrindą. 2011 m. gruodžio 9 d. pasirašius Stojimo sutartj su Kroatija, 2013 m. liepos 1 d. ši šalis tapo ES nare.

2021 m. gruodžio 14 d. Bendrųjų reikalų taryba priėmė išvadas dėl plėtros ir stabilizacijos bei asociacijos proceso, susijusias su Juodkalnija, Serbija, Turkija, Šiaurės Makedonijos Respublika, Albanija, Bosnija ir Hercegovina ir Kosovu, kuriose jvertinta kiekvienoje iš šių šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių padaryta pažanga.

2022 m. birželio 23 d. Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama j 2022 m. vasario 28 d. Ukrainos paraišką dėl narystės, suteikė Ukrainai šalies kandidatės statusą ir paprašė Komisijos pranešti Tarybai apie sąlygų, nurodytų Komisijos nuomonėje dėl paraiškos dėl narystės, jvykdymą. Dėl tolesnių veiksmų Taryba nuspręs, kai bus visiškai jvykdytos visos šios sąlygos.

2023 m. vasario 9 d. specialiojo susitikimo išvadose Europos Vadovų Taryba pripažino,

„kad Ukraina per pastaruosius mėnesius jdėjo daug pastangų, siekdama tikslų, kurie yra jos, kaip ES narystės siekiančios šalies kandidatės, statuso pagrindas“. Ji palankiai jvertino „Ukrainos pastangas vykdyti reformas šiais itin sunkiais laikais“ ir paragino

„Ukrainą toliau eiti šiuo keliu bei jvykdyti Komisijos nuomonėje dėl Ukrainos paraiškos dėl narystės nurodytas sąlygas, kad būtų daroma pažanga siekiant būsimos narystės ES“.

2023 m. gruodžio 14–15 d. susitikime Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti stojimo derybas su Ukraina ir Moldovos Respublika bei suteikti Sakartvelui šalies kandidatės statusą „su sąlyga, kad bus imtasi 2023 m. lapkričio 8 d. Komisijos rekomendacijoje nustatytų atitinkamų veiksmų“.

D. Jungtinės Karalystės išstojimas iš Europos Sąjungos

2018 m. kovo 23 d. Europos Vadovų Taryba (50 straipsnis), posėdžiavusi ES 27 sudėties, priėmė gaires dėl būsimų santykių su Jungtine Karalyste po „Brexit’o“

pagrindinių principų. Remiantis gairėmis, ES norėtų palaikyti kuo glaudesnius partnerystės santykius su Jungtine Karalyste, kurie, be kita ko, apimtų prekybą ir ekonominj bendradarbiavimą bei saugumą ir gynybą.

2019 m. spalio 17 d. Europos Vadovų Taryba, posėdžiaudama ES 27 sudėties, pritarė peržiūrėtam susitarimui dėl išstojimo ir patvirtino peržiūrėtą politinę deklaraciją, dėl kurių tą pačią dieną buvo susitarę ES ir Jungtinės Karalystės derybininkai. Šio susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas Jungtinei Karalystei tvarkingai išstoti iš Europos Sąjungos.

2019 m. spalio 29 d. Europos Vadovų Taryba, atsižvelgdama j Jungtinės Karalystės prašymą, priėmė sprendimą pratęsti ES sutarties 50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą iki 2020 m. sausio 31 d., kad būtų skirta daugiau laiko susitarimo dėl išstojimo ratifikavimui. Susitarimas dėl išstojimo jsigaliojo 2020 m. sausio 31 d. Ši data žymėjo ES sutarties 50 straipsnyje nustatyto laikotarpio pabaigą ir pereinamojo laikotarpio, kuris tęsėsi iki 2020 m. gruodžio 31 d., pradžią. Dabar Jungtinė Karalystė nebėra ES valstybė narė – ji tapo trečiąja šalimi.

E. Institucinės reformos

1999 m. spalio 15–16 d. Tamperėje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo priimtas sprendimas dėl ES pagrindinių teisių chartijos (4.1.2) parengimo tvarkos. Per 1999 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimą Helsinkyje buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija Nixxx xutarčiai pasirengti.

2001 m. gruodžio 14–15 d. Lakene vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu buvo nuspręsta sušaukti Konventą dėl Europos ateities, kuris parengė pritarimo nesulaukusią Sutartj dėl Konstitucijos Europai (1.1.4). Po dvejus su puse metų trukusios institucinės aklavietės 2007 m. birželio 21–22 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo patvirtinti išsamūs tarpvyriausybinės konferencijos jgaliojimai, kuriais vadovaujantis 2007 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašyta Lisabonos sutartis, jsigaliojusi 2009 m. gruodžio 1 d. (1.1.5). 2011 m. kovo 25 d. Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies pakeitus 136 straipsnj buvo sudarytos sąlygos 2012 m. sukurti Europos stabilumo mechanizmą.

2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Taryba priėmė sprendimą dėl Europos Parlamento sudėties, kuriuo valstybėms narėms suteikta galimybė imtis reikiamų vidaus priemonių 2019–2024 m. kadencijos Parlamento rinkimams surengti[1].

Pastarojo meto krizės, visų pirma COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje, parodė, kad reikia vykdyti institucines reformas siekiant sustiprinti ES gebėjimą laiku ir veiksmingai reaguoti j neatidėliotinas situacijas.

2022 m. gegužės 4 d. priimtoje rezoliucijoje dėl Konferencijos dėl Europos ateities rezultatų Parlamentas palankiai jvertino Konferencijos išvadas ir rekomendacijas, pripažino, kad dėl jų reikia keisti Sutartis, ir paprašė Konstitucinių reikalų komiteto parengti pasiūlymus dėl ES sutarčių reformos sudarant konventą pagal ES sutarties 48 straipsnj. 2022 m. birželio 9 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl raginimo sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti. Vienas pagrindinių pasiūlymų – reformuoti balsavimo procedūras ir sudaryti galimybę atitinkamose srityse, pvz., priimant sankcijas ir vadinamąsias nuostatas dėl pereigos, taip pat ekstremaliosios situacijos atveju, sprendimus Taryboje priimti ne vienbalsiai, o kvalifikuota balsų dauguma. 2023 m.

[1]2018 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimas (ES) 2018/937, kuriuo nustatoma Europos Parlamento sudėtis.

liepos 11 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl ES Sutarčių nuostatų dėl pereigos jgyvendinimo. 2023 m. lapkričio 22 d. jis priėmė rezoliuciją dėl pasiūlymų dėl Sutarčių keitimo ir paragino Europos Vadovų Tarybą sušaukti konventą Sutartims peržiūrėti, kad būtų modernizuotos teisėkūros procedūros.

Xxxx Xxxx / XXXXX XXXXX XARTI 05/2024

1.3.7. EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA ‌

Taryba kartu su Parlamentu yra institucijos, priimančios ES teisės aktus – reglamentus ir direktyvas – ir rengiančios sprendimus bei neprivalomas rekomendacijas. Pagal savo kompetenciją ir atsižvelgdama j teisės akto, kuriam priimti reikalingas jos pritarimas, teisinj pagrindą Taryba priima sprendimus paprasta balsų dauguma, kvalifikuota balsų dauguma arba vieningai.

TEISINIS PAGRINDAS

Taryba jeina j Europos Sąjungos bendrą institucinę struktūrą ir naudojasi jgaliojimais, kurie jai suteikti pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 16 straipsnj ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 237–243 straipsnius.

VAIDMUO

A. Teisės aktai

Remdamasi Komisijos pateiktais pasiūlymais, Taryba kartu su Europos Parlamentu SESV 294 straipsnyje nustatyta tvarka (jprasta teisėkūros procedūra) arba, pasikonsultavusi su Parlamentu, viena priima ES teisės aktus (reglamentus ir direktyvas) (1.2.3.). Taryba taip pat priima tam tikrus sprendimus ir neprivalomas rekomendacijas (SESV 288 straipsnis) ir skelbia rezoliucijas. Taryba ir Parlamentas nustato su jgyvendinimo jgaliojimų vykdymo funkcija, kuri priskirta Komisijai ar palikta pačiai Tarybai, susijusius reikalavimus (SESV 291 straipsnio 3 dalis).

B. Biudžetas

Taryba yra viena iš dviejų biudžeto valdymo institucijų. Kita – Parlamentas. Abi šios institucijos kartu priima Europos Sąjungos biudžetą (1.2.5). Be to, Taryba, spręsdama vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą, priima sprendimus, nustatančius nuostatas, susijusias su ES nuosavų išteklių sistema ir daugiamete finansine programa (SESV 311 ir 312 straipsniai). Pastaruoju atveju Parlamentas turi duoti pritarimą, kuris priimamas jj sudarančių narių balsų dauguma. Naujausią daugiametę finansinę programą (2021–2027 m.) Parlamentas priėmė 2020 m. lapkričio mėn. Taryba dalijasi Europos Sąjungos biudžeto II skirsniu (ES Finansinio reglamento 46 straipsnio b punktas) su Europos Vadovų Taryba, nors jos yra dvi atskiros institucijos.

C. Kiti jgaliojimai

1. Tarptautiniai susitarimai

Taryba sudaro Europos Sąjungos tarptautinius susitarimus, dėl kurių derasi Komisija ir kuriems daugeliu atvejų būtinas Europos Parlamento pritarimas (SESV 218 straipsnis).

2. Skyrimas eiti pareigas

Taryba kvalifikuota balsų dauguma (nuo Nicos sutarties jsigaliojimo) skiria Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Europos regionų komiteto narius.

3. Ekonominė politika

Taryba koordinuoja valstybių narių ekonominę politiką (SESV 121 straipsnis) ir, nepažeisdama Europos Centrinio Banko jgaliojimų, priima politinius sprendimus pinigų politikos klausimais.

Euro grupės nariams taikomos specialios taisyklės. SESV 137 straipsnyje numatyta, kad „valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ministrų susitikimų tvarka nustatoma Protokole dėl euro grupės“. SESV protokolo (Nr. 14) 1 straipsnyje nustatyta, kad

„valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ministrai susitinka neformaliai. Tokie susitikimai rengiami prireikus aptarti klausimus, susijusius su konkrečiais jsipareigojimais, kuriuos jie kartu prisiima bendros valiutos atžvilgiu. Susitikimuose dalyvauja Komisija. Tokiuose susitikimuose, kuriuos rengia ministrų, atsakingų už valstybių narių, kurių valiuta yra euro, finansų sritj, atstovai ir Komisijos atstovai, kviečiamas dalyvauti Europos centrinis bankas.“ Pagal Protokolo 2 straipsnj „valstybių narių, kurių valiuta yra euro, ministrai balsų dauguma renka pirmininką dvejų su puse metų kadencijai.“ Euro grupei priklausančių valstybių narių finansų ministrai paprastai susirenka Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos susitikimo išvakarėse.

Taryba taip pat atlieka tam tikras ekonomikos valdymo funkcijas jgyvendinant Europos semestrą. Ciklo pradžioje, rudenj, remdamasi metine augimo apžvalga, Taryba išnagrinėja konkrečias euro zonai skirtas rekomendacijas, o vėliau, birželio ir liepos mėnesiais, Europos Vadovų Tarybai patvirtinus, priima atskiroms valstybėms taikomas rekomendacijas.

SESV 136 straipsnis buvo iš dalies pakeistas Europos Vadovų Tarybos sprendimu 2011/199/ES ir jsigaliojo 2013 m. gegužės 1 d., po to, kai jj ratifikavo visos valstybės narės. Šis sprendimas yra stabilumo mechanizmų, pavyzdžiui, Europos stabilumo mechanizmo, teisinis pagrindas (2.6.8).

4. Bendra užsienio ir saugumo politika (5.1.1) ir (5.1.2)

Pagal Lisabonos sutartj Europos Sąjungai, kuri pakeitė Europos bendriją, suteiktas teisinis subjektiškumas. Pagal naująją Suxxxxx xaip pat panaikinta trijų ramsčių sistema. Teisingumas ir vidaus reikalai tapo visiškai integruota ES politikos sritis, kurioje beveik visada taikoma jprasta teisėkūros procedūra. Tačiau užsienio ir saugumo politikos klausimais Taryba, priimdama bendrąsias pozicijas ir tvirtindama bendruosius veiksmus arba rengdama konvencijas, ir toliau veikia laikydamasi specialiųjų taisyklių.

Buvusi trejeto sistema pakeista nauja sistema: dabar, nuolat pirmininkaujant Sąjungos vyriausiajam jgaliotiniui užsienio reikalams ir saugumo politikai, Užsienio reikalų taryba glaudžiai bendradarbiauja su Komisija. Jai padeda Tarybos generalinis sekretoriatas ir Europos išorės veiksmų tarnyba.

ORGANIZACIJA

A. Sudėtis

1. Nariai

Tarybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą, kuris gali prisiimti jsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu (ES sutarties 16 straipsnio 2 dalis).

2. Pirmininkavimas Tarybai

Tarybai pirmininkauja valstybės narės, kuri pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, atstovas, išskyrus pirmininkavimą Užsienio reikalų tarybai. Pirmininkaujanti valstybė narė keičiasi kas šešis mėnesius Tarybos vieningai nustatyta tvarka (ES sutarties

16 straipsnio 9 dalis). Visų sudėčių Tarybai, išskyrus Užsienio reikalų tarybą, po 18 mėnesių pirmininkauja iš anksto nustatytos trijų valstybių narių grupės – kiekviena grupės narė paeiliui Tarybai pirmininkauja po šešis mėnesius.

Per kitus penkerius metus bus pirmininkaujama tokia tvarka: 2023 m. – Švedija ir Ispanija, 2024 m. – Belgija ir Vengrija, 2025 m. – Lenkija ir Danija, 2026 m. – Kipras ir Airija, 2027 m. – Lietuva ir Graikija. Europos Vadovų Taryba turi teisę keisti pirmininkavimo tvarką (SESV 236 straipsnio b punktas).

3. Parengiamieji organai

Iš valstybių narių nuolatinių atstovų sudarytas komitetas rengia Tarybos darbą ir atlieka Tarybos jam pavestas užduotis (SESV 240 straipsnis). Šiam komitetui, kuris vadinamas COREPER, rotacijos tvarka pirmininkauja Bendrųjų reikalų tarybai pirmininkaujančios valstybės narės atstovas. Tačiau Poxxxxxxxx xr saugumo komitetui, kuris stebi tarptautinę padėtj bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, pirmininkauja Sąjungos vyriausiojo jgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai atstovas.

COREPER renkasi kiekvieną savaitę, kad parengtų Tarybos darbą ir koordinuotų veiklą, susijusią su bendro sprendimo procedūra, vykdoma kartu su Parlamentu. Komitetas suskirstytas j dvi grupes: COREPER I, kuris sudarytas iš nuolatinių atstovų pavaduotojų, rengia darbus, susijusius labiau techninėmis sritimis, tarp kurių yra žemės ūkis, užimtumas, švietimas ir aplinka, ir COXXXXX XX, kuris sprendžia labiau aukštosios politikos, t. y. užsienio reikalų, ekonominių ir pinigų reikalų bei teisingumo ir vidaus reikalų, klausimus. COREPER parengiamuosius darbus atlikti padeda apie 10 komitetų ir apie 100 specializuotų darbo grupių.

B. Veikla

Priklausomai nuo atitinkamos srities Taryba priima sprendimus paprasta balsų dauguma, kvalifikuota balsų dauguma arba vieningai (1.2.3) ir (1.2.4). Taryba posėdžiauja viešai, kai svarsto teisėkūros procedūra priimamų aktų projektus (ES sutarties 16 straipsnio 8 dalis). Tarybos generalinj sekretorių skiria Taryba, taikydama SESV 240 straipsnj. Tarybos posėdžiai vyksta Briuselyje, bet kartais ir Liuksemburge (balandžio, birželio ir spalio mėn. sesijos). Šiuo metu yra dešimt Tarybos sudėčių, iš kurių trys susitinka reguliariai (Bendrųjų reikalų taryba, Užsienio reikalų taryba ir Ekonomikos ir finansų reikalų taryba (ECOFIN)).

1. Paprasta balsų dauguma

Balsuojant paprasta balsų dauguma laikoma, kad sprendimas priimtas, kai daugiau narių balsuoja už nei prieš. Kiekvienas Tarybos narys turi vieną balsą. Paprasta balsų dauguma susidaro 14-ai Tarybos narių balsavus už. Balsavimo pagal paprastosios balsų daugumos taisyklę tvarka taikoma tada, kai Sutartyje nenustatyta kitaip (SESV 238 straipsnio 1 dalis). Taigi tai yra standartinis sprendimų priėmimo būdas. Tačiau iš tiesų jis taikomas priimant tik nedaugelio rūšių sprendimus: dėl Tarybos darbo tvarkos taisyklių, Tarybos generalinio sekretoriato darbo organizavimo ir Sutartyje numatytų komitetų veiklą reglamentuojančių taisyklių.

2. Kvalifikuota balsų dauguma

a. Mechanizmas

Tarybos kvalifikuotos balsų daugumos taisyklė jtvirtinta Lisabonos sutartyje, ES sutarties 16 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje. Pagal šj straipsnj reikalingas ne mažiau kaip 55 proc. Tarybos narių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 proc. ES gyventojų, pritarimas. Praktiškai tai reiškia bent 15 iš 27 valstybių narių. Tais atvejais, kai pasiūlymą teikia ne Komisija arba ne vyriausiasis jgaliotinis, taikoma vadinamoji griežtesnės kvalifikuotos balsų daugumos taisyklė, pagal kurią reikalaujama, kad Tarybos narių, balsuojančių už, procentinė dalis būtų lygi 72 proc. (ne mažiau kaip 20 iš 27 valstybių narių) ir ji taip pat atstovautų ne mažiau kaip 65 proc. ES gyventojų.

b. Taikymo sritis

Pagal Lisabonos sutartj buvo išplėsta sprendimų priėmimo kvalifikuota balsų dauguma tvarkos taikymo sritis. Balsavimas kvalifikuota balsų dauguma pradėtas taikyti arba tokio balsavimo taikymas išplėstas 68 teisiniais pagrindais, dažniausiai kartu pradedant taikyti jprastą teisėkūros procedūrą (jskaitant daugelj sričių, kurios anksčiau priklausė trečiajam ramsčiui). Balsavimas kvalifikuota balsų dauguma taip pat taikomas skiriant Komisijos pirmininką ir jos narius, Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir Europos regionų komiteto narius (1.2.3 ir 1.2.4).

3. Vieningas sprendimas

Pagal Sutartj vieningai turi būti priimami sprendimai tik keliose srityse, pavyzdžiui, mokesčių ir socialinės politikos. Vieningumo reikalavimas buvo paliktas Lisabonos sutartyje. ES sutarties 48 straipsnio 7 dalyje numatyta bendroji nuostata dėl pereigos taikoma visai ES politikai. Ši nuostata, esant tam tikroms aplinkybėms, suteikia galimybę nukrypti nuo teisėkūros procedūrų, iš pradžių numatytų tam tikriems atvejams Sutartyse, nuostatų. Taigi, ši nuostata Tarybai suteikia galimybę sprendimus tam tikrais klausimais priimti ne vieningai, o kvalifikuota balsų dauguma: nuostata dėl pereigos leidžia specialiąją teisėkūros procedūrą keisti jprasta teisėkūros procedūra, o vieningą sprendimų priėmimą – balsavimu kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau nuostata dėl pereigos galima pasinaudoti tik tuomet, jei sprendimą vieningai priima Taryba arba Europos Vadovų Taryba. Todėl, prieš pasinaudojant tokia nuostata, visos valstybės narės turi pasiekti susitarimą.

Savo 2018 m. kalboje apie Sąjungos padėtj Komisijos pirmininkas Jexx-Xxxxxx Xxxxxxx xaskelbė išsamią naudojimosi nuostata dėl pereigos apžvalgą. Komisija iki šiol yra paskelbusi keturis komunikatus dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (2018 m. rugsėjo mėn.), mokesčių politikos (2019 m. sausio mėn.), energetikos ir klimato politikos (2019 m. balandžio mėn.) ir socialinės politikos (2019 m.).

Paprastai Taryba siekia balsuoti vieningai net ir tada, kai tai nebūtina. Tai pastebėta jau nuo 1966 m. priimto vadinamojo Liuksemburgo kompromiso, kuriuo užbaigtas tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių kilęs nesutarimas, kai priimant tam tikrų sričių sprendimus Prancūzija atsisakė vieningą balsavimą pakeisti balsavimu kvalifikuota balsų dauguma. Kompromiso tekste teigiama: „Kai priimami sprendimai dėl Komisijos pasiūlymo, kurių priėmimui reikia balsų daugumos, ir šie sprendimai susiję su labai svarbiais vienos šalies (ar daugiau šalių) interesais, Tarybos nariai sieks per tinkamą laiką rasti sprendimą, kuriam pritartų visi Tarybos nariai ir kuriuo būtų atsižvelgiama j visų Tarybos narių ir Bendrijos interesus.“

Document Metadata

Table of Contents

Contract

Document Metadata