Vytautas Mizaras, 2010

Xxxxxxxx Xxxxxxx, 2010

Banko sąskaitos sutartis

Banko sąskaitos sutartį reguliuoja CK 6.913 – 6.928 straipsniai, taip pat Lietuvos banko teis÷s aktai bei komercinių bankų standartin÷s bankų sąskaitų tvarkymo taisykl÷s (standartin÷s sutarčių sąlygos).

I. Banko sąskaitos sutarties samprata

Banko sąskaitos sutarties sąvoka numatyta CK 6.913 straipsnio 1 dalyje:

Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus d÷l tam tikrų sumų pervedimo ir išmok÷jimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmok÷ti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas.

Banko sąskaitos sutarties dalyku yra veiksmai, susiję su sąskaitos atidarymu, pinigų pri÷mimu ir kliento nurodymų vykdymu. Tai esmin÷ sutarties sąlyga.

Banko sąskaitos sutartis yra dvišal÷ (sutarties šalis sieja priešpriešin÷s pareigos: banko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus ir kliento pareiga apmok÷ti už atliktus veiksmus), atlygintin÷, konsensualin÷, tęstinio vykdymo, ekvivalentin÷.

Sutarties šalys yra kredito įstaiga ir klientas (fizinis ar juridinis asmuo). CK 6.913 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „bankas“, tačiau CK normas, reguliuojančias banko sąskaitos sutartį reikia aiškinti sistemiškai su Finansų įstaigų įstatymu1, kuriame vartojamas terminas „kredito įstaiga“, kuria laikoma įmon÷, turinti licenciją verstis ir verčiasi ind÷lių ar kitų grąžintinų l÷šų pri÷mimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių 2 ir jų skolinimu arba elektroninių pinigų išleidimu ir tvarkymu (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 23 d.).

Banko sąskaitos sutartis iš esm÷s priskirtina paslaugų sutarčių grupei, arba, kitaip tariant, sutartims, kurių dalyku yra veiksmai. Paslaugų sutarčiai ši sutartis gimininga d÷l to, kad bankas įsipareigoja atlikti tam tikrus veiksmus, ir nežiūrint to, kad sutarties esmę sudarančių veiksmų atlikimo atveju gaunamas tam tikras rezultatas (vykdomi kliento nurodymai), tačiau jis n÷ra atskiriamas nuo pačių veiksmų.

Tačiau atsižvelgiant į atliekamų veiksmų specifiką - banko vykdomos operacijos su pinigais (tai yra finansin÷s paslaugos3) -, šią sutartį reguliuoja atskiros CK normos, ir bendros atlygintinių paslaugų sutarties normos netaikomos (CK 6.716 str. 3 d.). D÷l to banko sąskaitos sutartis gali būti laikoma savarankiška sutartimi arba sui generis paslaugų sutartimi.

Užsienio literatūroje yra išsakoma nuomonių, kad banko sąskaitos sutartis yra sui generis pavedimo sutartis, nes turi pavedimo sutarčiai būdingų bruožų: bankas vykdo kliento

1 Valstyb÷s žinios, 2002, Nr. 91-3891 (su v÷lesniais pakeitimais).

2 T. y. visi asmenys, išskyrus Lietuvos banką, finansų įstaigas, draudimo įmones, taip pat kitus asmenis, kurie gali kvalifikuotai įvertinti skolinimosi riziką (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 29 d.).

3 LR finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 1, 4, 10 p.

xxxxxxxxx jo vardu ir iš esm÷s jo sąskaita. Tiesa, nuo tikro pavedimo skiriasi tuo, kad vykdant sandorį tarp banko ir kliento neatsiranda tikrieji atstovavimo teisiniai santykiai.

Kvalifikuojantys požymiai.

Min÷ta, kad banko sąskaitos sutartį nuo bendros atlygintinių paslaugų sutarties labiausiai skiria atliekamų pagal sutartį veiksmų (paslaugų) specifika – finansin÷s paslaugos, susijusios su piniginių l÷šų pervedimu ir išmok÷jimu iš kliento sąskaitos ir kitų sąskaitos tvarkymo veiksmų atlikimu.

Antrasis šiai sutarčiai būdingas specifinis požymis yra tai, kad kliento grynieji pinigai, kuriuos jis įneša į banko sąskaitą, taip pat negrynieji pinigai, kurie kliento ar trečiojo asmens nurodymu yra pervedami į jo sąskaitą yra pinigin÷s l÷šos, esančios kredito įstaigų atidarytose sąskaitose 4 (t. y. nematerialus, finansinis turtas). Šiuo atveju „išblanksta“ tradicinis nuosavyb÷s teis÷s į pinigus aspektas. Turima omenyje, kad klientas visada sąskaitos sutarties galiojimo laikotarpiu turi savo nuosavyb÷n pinigų sumą (min÷ta, pinigines l÷šas tam tikro dydžio, kurios yra jo sąskaitoje). D÷l to klientas turi teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis pinigin÷mis l÷šomis. Kita vertus, specifika pasireiškia tuo, kad bankas taip pat gali disponuoti pinigin÷mis l÷šomis (CK 6.913 str. 2 d.), tačiau bankas visada turi užtikrinti kliento teisę netrukdomai disponuoti jo pinigin÷mis l÷šomis ir jam draudžiama apriboti kliento galimybę disponuoti sąskaitoje esančiomis l÷šomis (CK 6.913 str. 3 d., 6.926 str.). Tik įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali būti suvaržyta min÷ta kliento teis÷ (pvz., kai sąskaitoje esančios l÷šos yra areštuojamos arba banko atliekamos operacijos sustabdomos įstatymų numatytais atvejais ir tvarka (pvz., išk÷lus bankui bankroto bylą). Taigi, klientas perduoda jo finansinio turto (piniginių l÷šų) tvarkymo (įskaitant ir disponavimo) teisę tokia apimtimi, kad visada bankas turi užtikrinti kliento galimybę disponuoti jo sąskaitoje esančių l÷šų suma. Doktrinoje yra teigiama, kad pinigai, kurie yra sąskaitoje yra banko nuosavyb÷5, tačiau tokia pozicija n÷ra priimtina d÷l išsakytų argumentų, o taip pat vertinant ir kitokius kliento galimybių disponuoti l÷šomis aspektus (pvz., įkeisti ne turtines teises į pinigus, esančius sąskaitoje, o įkeisti būtent pinigines l÷šas esančias banke, arba vykdant viešosios teis÷s nustatytas mokestines prievoles, deklaruoti pinigines l÷šas kaip savo turtą, bet ne turtines teises į pinigus). Pastarąjį aspektą patvirtina ir teismų praktika. Pavyzdžiui, LAT yra konstatavęs, kad l÷šų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas - tai įkaito dav÷jo (t. y. ne banko) finansinio turto įkeitimas6.

Bankas ir klientas gali susitarti ir d÷l sąskaitos kreditavimo (kreditin÷s sąskaitos). Jeigu bankas pagal banko sąskaitos sutartį išmoka pinigus iš kliento sąskaitos neatsižvelgdamas į tai, ar joje yra pinigų (sąskaitos kreditavimas), tai pripažįstama, kad bankas suteikia klientui atitinkamos sumos kreditą nuo pinigų išmok÷jimo dienos (CK 6.918 str. 1 d.). Banko ir kliento santykiams, susijusiems su sąskaitos kreditavimu mutatis mutandis taikomos Civilinio

4 Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad yra žinoma ir elektroninių pinigų kategorija. Jų samprata pateikta Mok÷jimų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje ir jie suprantami kaip pinigin÷ vert÷, kuri yra naudotojo reikalavimo kredito įstaigai išraiška, saugoma kredito įstaigos išleistoje priemon÷je (kortel÷s, kompiuterio ar kitos įrangos atmintyje). Panaudojus tapatyb÷s patvirtinimo priemonę, jie gali būti panaudoti mok÷jimams bet kuriam gav÷jui, galinčiam priimti tokius mok÷jimus, ir (ar) naudotojui gryniesiems pinigams gauti. Taigi, elektroniniai pinigai, galima teigti, yra negrynųjų pinigų atmaina, kuri skiriasi nuo negrynųjų pinigų tuo, kad šiuo atveju n÷ra atidaroma banko sąskaita. Tai tiesiog elektroninių mok÷jimo priemon÷.

5 Žr. Civilin÷ teis÷. Prievolių teis÷. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 550.

6 Žr. LAT CBS 2008-02-15 nutartį c. b. X. X. x. AB „Hansabankas“ ir kt., Nr. 3K-3-100/2008, kat. 32.6.2.

kodekso šeštosios knygos XLIII skyriaus normos, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita.

II. Sutarties forma ir sudarymo ypatumai

Banko sąskaitos sutarties formai CK nekelia kokių nors reikalavimų, tačiau praktikoje ši sutartis visada sudaroma paprasta rašytine forma.

Banko sąskaitos sutartis paprastai sudaroma prisijungimo būdu pagal banko parengtas standartines sąskaitos atidarymo ir tvarkymo sąlygas (taisykles). Sudarius banko sąskaitos sutartį, klientui ar jo nurodytam asmeniui banke atidaroma sąskaita sutartyje nustatytomis sąlygomis (CK 6.914 str. 1 d.).

Bankas privalo sudaryti banko sąskaitos sutartį su klientu, kuris kreip÷si su prašymu atidaryti sąskaitą, pagal banko paskelbtas tam tikros sąskaitos rūšies atidarymo sąlygas, turinčias atitikti įstatymų ir bankų veiklą nustatančių teis÷s aktų reikalavimus (CK 6.914 str. 2 d.). Jeigu klientas atitinka nustatytas sąlygas, bankas negali atsisakyti sudaryti banko sąskaitos sutarties. D÷l to ši sutartis laikytina viešąja sutartimi.

Bankas neturi teis÷s atsisakyti atidaryti sąskaitą, jeigu jos atidarymo galimyb÷ yra nustatyta įstatyme, banko veiklos dokumentuose arba bankui išduotoje licencijoje, išskyrus atvejus, kai tokį atsisakymą leidžia įstatymai (CK 6.914 str. 3 d.).

III. Sutarties šalių teis÷s ir pareigos

1. Banko (kredito įstaigos) pareigos

1. Pareiga atidaryti banke sąskaitą po sutarties sudarymo.

Buvo min÷ta, kad sudarius banko sąskaitos sutartį bankas privalo atidaryti banke sąskaitą (CK 6.914 str. 1 d.).

2. Pareiga atlikti banko operacijas

Tai pagrindin÷ banko pareiga. Banko atliekami veiksmai (operacijos) pasireiškia tuo,

kad

(a) įskaityti gautus pinigus į kliento sąskaitą;

(b) išmok÷ti arba pervesti pinigus kliento nurodymus.

Pamin÷tus veiksmus bankas turi atlikti ne v÷liau kaip kitą dieną po dienos, kurią buvo

gautas mok÷jimo dokumentas, jeigu sutartis nenumato kitokių terminų (CK 6.917 str. 1-2 d.).

L÷šos iš sąskaitos paprastai nurašomos kliento nurodymu. Be kliento nurodymo l÷šos gali būti nurašomos teismo sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais (pvz., trečiojo asmens reikalavimu, jeigu klientas yra nurodęs bankui nurašyti l÷šas pagal to trečiojo asmens reikalavimą (t. y. kai yra debetinis mok÷jimo pavedimas), antstolio ar kito atitinkamus įgalinimus turinčio pareigūno reikalavimai ar pan.) (CK 6.922 str.).

Asmenų, turinčių teisę kliento vardu disponuoti sąskaitoje esančiomis l÷šomis, teis÷s patvirtinamos įstatyme ar kitame teis÷s akte ir banko sąskaitos sutartyje numatytais

dokumentais, kurie nustatyta tvarka turi būti pateikti bankui (pavyzdžiui, įgaliojimas, kliento sutikimas, jei pateikiamas debeto pavedimas ir pan.). Klientas turi teisę nurodyti bankui nurašyti iš sąskaitos l÷šas pagal trečiųjų asmenų reikalavimą (debetiniai pavedimai). Tokius nurodymus bankas priima, jeigu klientas raštu nurodo būtinus duomenis, leidžiančius identifikuoti asmenį, turintį teisę nurašyti iš sąskaitos l÷šas. Banko sąskaitos sutartyje gali būti numatyta, kad teis÷ disponuoti sąskaitoje esančiomis l÷šomis patvirtinama elektronin÷mis mok÷jimo priemon÷mis panaudojant asmens parašą, kodą, slaptažodį ar kitus duomenis, patvirtinančius, kad nurodymą dav÷ šią teisę turintis asmuo (CK 6.915 str.).

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad įstatymo numatytais atvejais būtina laikytis l÷šų nurašymo iš sąskaitos eiliškumo. CK 6.923 straipsnyje nurodytas l÷šų nurašymo eiliškumas. CK 6.923 straipsnyje įtvirtintos tokios l÷šų nurašymo eiliškumo taisykl÷s, priklausančios nuo to, sąskaitoje yra pakankamai l÷šų reikalavimams (pavedimams) įvykdyti ar ne.

(1) Jeigu sąskaitoje yra pakankamai l÷šų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, l÷šos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), jeigu įstatymai nenustato ko kita.

(2) Jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti l÷šų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti l÷šas nurašyti iš sąskaitos šia eile:

(i) pirmąja eile nurašomos l÷šos pagal vykdomuosius dokumentus d÷l žalos, padarytos d÷l sveikatos sužalojimo ar gyvyb÷s at÷mimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;

(ii) antrąja eile nurašomos l÷šos pagal vykdomuosius dokumentus d÷l išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių;

(iii) trečiąja eile nurašomos l÷šos pagal mok÷jimo dokumentus, nustatančius įmokas į

biudžetą (valstyb÷s, xxxxxxxxxx÷s ar socialinio draudimo);

(iv) ketvirtąja eile nurašomos l÷šos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;

(v) penktąja eile nurašomos l÷šos pagal kitus mok÷jimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

L÷šos pagal reikalavimus, priklausančius tai pačiai eilei, nurašomos mok÷jimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. L÷šų nurašymo eilę vykdymo proceso, bankroto ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai. Pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 689 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu skolininko banko sąskaitoje visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti l÷šų nepakanka, pagal vykdomuosius dokumentus l÷šos nurašomos šia eile: (a) pirmąja eile nurašomos l÷šos išieškoti išlaikymui ir reikalavimai atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, ar gyvyb÷s at÷mimu; (b) antrąja eile nurašomos l÷šos patenkinti darbuotojų reikalavimams, atsirandantiems d÷l darbo teisinių santykių.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad CK 6.923 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad „skolininkas privalo nurodyti l÷šas nurašyti iš sąskaitos“ min÷ta eile. Ši nuostata reiškia, kad prieš kreditorių už eiliškumo pažeidimą yra atsakingas pats skolininkas, o ne bankas, t. y. bankas neturi aktyvios pareigos dom÷tis, ar klientas, duodamas nurodymą nurašyti l÷šas iš sąskaitos, laikosi įstatymo numatyto eiliškumo. Ir tik tokiais atvejais, kai bankas žinodamas, kad klientas pažeidžia eiliškumą, neprivalo vykdyti aiškiai neteis÷to nurodymo (pvz., taip gali būti, kai

bankas yra informuotas (tarkim, yra pateiktas teismo sprendimas priteisti sveikatai padarytą žalą, o klientas pateikia reikalavimą pervesti l÷šas ne buvusiam ieškovui, kuriam vykdytinu teismo sprendimu priteista žalos, o kitam asmeniui (aišku, tai taikoma, kai nepakanka l÷šų vykdyti abu nurodymus).

Su šios pareigos vykdymu tampriai susiję mok÷jimo pavedimų vykdymas, tod÷l pabaigoje šios sutarties tezių pateikiami principiniai klausimai apie mok÷jimo pavedimus.

3. Pareiga mok÷ti palūkanas.

Min÷ta, kad kliento pinigin÷s l÷šos yra banko nuosavyb÷, ir, kad jis turi teisę, nepažeidžiant kliento teisių, disponuoti jomis. Iš esm÷s tai reiškia, kad klientas paskolina pinigus bankui, be abejo, tai n÷ra tikri paskolos santykiai, kadangi, skirtingai, nuo tikros paskolos, šiuo atveju bankas (kredito įstaiga) turi užtikrinti kliento teisę disponuoti jo sąskaitoje esančiu piniginių l÷šų suma. Tačiau atsižvelgiant, kad bankas visgi gali naudoti sąskaitoje esančias l÷šas, jis privalo už tai mok÷ti klientui palūkanas (CK 6.920 str.), nebent banko sąskaitos sutartis numato ką kita. Palūkanos turi būti pervedamos į kliento sąskaitą sutartyje numatytais terminais, o jeigu jie nenustatyti, - pasibaigus kiekviena ketvirčiui.

4. Konfidencialumo pareiga.

Sudarius banko sąskaitos sutartį tarp banko ir kliento atsiranda tam tikri pasitik÷jimo santykiai. Bankas privalo garantuoti banko sąskaitos, ind÷lio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą (CK 6.925 str. 1 d.). Kas sudaro banko paslaptį, yra detalizuojama Lietuvos bankų įstatymo 7 55 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodyta, kad banko paslaptimi laikomi visi bankui žinomi duomenys ir informacija apie: (1) banko kliento turimas banke sąskaitas, l÷šų likučius šiose sąskaitose, kliento vykdomas operacijas su jo sąskaitoje esančiomis l÷šomis, sutarčių, pagal kurias klientui buvo atidarytos sąskaitos, sąlygas; (2) banko kliento skolinius įsipareigojimus bankui, sutarčių, pagal kurias atsirado šie skoliniai įsipareigojimai, sąlygas; (3) kitas banko klientui suteiktas finansines paslaugas, sutarčių, pagal kurias teikiamos finansin÷s paslaugos, sąlygas; (4) banko kliento finansinę būklę ir turtą, veiklą, veiklos planus, skolinius įsipareigojimus kitiems asmenims ar sandorius su kitais asmenimis, kliento komercines (gamybines) ar profesines paslaptis.

Informacija, sudaranti banko paslaptį, gali būti atskleista tik patiems klientams ar jų atstovams, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – atitinkamoms valstyb÷s valdžios institucijoms, pareigūnams ir kitiems asmenims. Pavyzdžiui, pagal Civilinio proceso kodekso 689 straipsnio 1 ir 2 dalis nukreipdamas išieškojimą į pinigines l÷šas, antstolis bankams pasiunčia Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra piniginių l÷šų, bei sustabdyti tokios sumos piniginių l÷šų išmok÷jimą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Bankas nuo antstolio patvarkymo gavimo momento sustabdo skolininko piniginių l÷šų išmok÷jimą tiek, kiek tai būtina antstolio reikalavimui įvykdyti, ir apie tai nedelsdami informuoja xxxxxxxx. Taip pat pagal Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 punktą, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš kredito įstaigų funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas, ir bankas negali atsisakyti pateikti šios informacijos remdamasis banko paslaptimi (Mokesčių administravimo įstatymo

7 Valstyb÷s žinios, 2004, Nr. 54-1832 (su v÷lesniais pakeitimais).

49 str.). Pagal Lietuvos bankų įstatymo 55 straipsnio 4 dalį, bankas turi teisę atskleisti informaciją, sudarančią banko paslaptį, teismui ar kitiems asmenims, jei tai būtina ginant banko teis÷tus interesus, ir tik tiek, kiek tai būtina banko interesams ginti. Taip pat bankas teikia banko paslaptį sudarančią informaciją Pinigų plovimo prevencijos įstatyme 8 nurodytoms institucijoms.

Jeigu bankas neteis÷tai atskleidžia banko paslaptį, klientas turi teisę reikalauti, kad bankas atlygintų tuo padarytus nuostolius (CK 6.925 str. 3 d.).

2. Kliento pareigos

1. Pareiga mok÷ti atlyginimą.

Tai pagrindin÷ kliento pareiga. Klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas operacijas banko sąskaitos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.919 str. 1 d.). Šios pareigos vykdymo ypatumas yra tai, kad bankas turi teisę nurašyti iš kliento sąskaitos kas ketvirtį sumas, priklausančias bankui už jo suteiktas klientui paslaugas, nebent sutartyje numatyta kas kita.

3. Šalių teis÷ taikyti tarpusavio reikalavimų įskaitymą

Atsižvelgiant į tai, kad vykdant kliento pateiktus nurodymus d÷l piniginių l÷šų tvarkymo, ir bankui naudojantis kliento l÷šomis, gali atsirasti priešpriešin÷s pinigin÷s prievol÷s (klientas turi mok÷ti už paslaugas bankui, o bankas, savo ruožtu, palūkanas už naudojimąsi pinigais), banko ir kliento piniginiai reikalavimai, susiję su sąskaitos kreditavimu, banko paslaugų apmok÷jimu, palūkanų mok÷jimu, pasibaigia įskaitymo būdu, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita (CK 6.921 str.). Min÷tų piniginių reikalavimų įskaitymą atlieka bankas. Jis privalo informuoti apie atliktą įskaitymą klientą per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, – per protingą terminą.

4. Banko atsakomyb÷ už netinkamą operacijų atlikimą

Jeigu bankas ne laiku įskaito gautas l÷šas į kliento sąskaitą arba jas nepagrįstai nurašo iš sąskaitos, taip pat jei nevykdo kliento nurodymų d÷l l÷šų pervedimo ar išmok÷jimo iš sąskaitos, bankas privalo mok÷ti klientui banko sąskaitos sutartyje nustatytas palūkanas, o jeigu jos nenustatytos, – šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas (CK 6.924 str.).

IV. Banko sąskaitos sutarties pabaiga

Kliento pareiškimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta bet kada (CK 6.927 str. 1 d.). Tai atitinka ir bendrąją atlygintinių paslaugų sutarties nutraukimo kliento iniciatyva normą (CK 6.721 str. 1 d.).

Banko reikalavimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta, jeigu: (a) l÷šų, esančių klientų sąskaitoje, suma sumaž÷ja tiek, kad nesiekia sutartyje nustatytos minimalios sumos, ir

8 2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1419 redakcija (Valstyb÷s žinios, 2008, Nr. 10-335).

per vieną m÷nesį nuo banko išsiųsto pranešimo dienos klientas jos nepadidina; arba (b) jeigu daugiau kaip metus su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios operacijos ir jeigu banko sutartis nenustato ko kita (CK 6.927 str. 2 d.).

L÷šų likutis sąskaitoje išduodamas klientui arba jo nurodymu pervedamas į kitą sąskaitą ne v÷liau kaip per penkias darbo dienas nuo atitinkamo rašytinio kliento pareiškimo gavimo dienos. Jeigu klientas nedav÷ nurodymo pervesti l÷šas į kitą sąskaitą, bankas l÷šas perveda į banko vidines sąskaitas.

Banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta ir esant esminiam sutarties pažeidimui.

Banko sąskaitos sutarties nutraukimas yra pagrindas sąskaitą uždaryti. Banko sąskaitos sutartis galioja iki sąskaitos uždarymo.

V. Mok÷jimo pavedimai

Pagrindiniai šaltiniai, reglamentuojantys atsiskaitymus mok÷jimo pavedimais Lietuvoje, yra CK ir Mok÷jimų įstatymas. CK numato, kad atsiskaitant mok÷jimo pavedimais bankas įsipareigoja pagal mok÷tojo pavedimą pervesti nurodytą sumą iš mok÷tojo sąskaitos į kitą mok÷tojo nurodytą sąskaitą tame pačiame arba kitame banke per įstatymų ar įstatymų nustatyta tvarka nustatytus terminus, jeigu trumpesni terminai n÷ra nustatyti banko sąskaitos sutartyje ar banko veiklos taisykl÷se (CK 6.931 str. 1 d.). Mok÷jimų įstatymas mok÷jimo pavedimą (mok÷jimo nurodymą) apibr÷žia kaip mok÷tojo arba gav÷jo raštu arba elektronin÷mis mok÷jimo priemon÷mis sudarytą nurodymą kredito įstaigai pervesti l÷šas gav÷jui (Mok÷jimų įstatymo 2 str. 14 d.).

Išskiriami keli mok÷jimo pavedimų požymiai.

Pirma, atsiskaitant mok÷jimo pavedimais bankas privalo ne tik nurašyti nurodytą sumą nuo mok÷tojo sąskaitos, tačiau ir užtikrinti tos sumos pervedimą į mok÷tojo nurodytą sąskaitą tame pačiame ar kitame banke.

Antra, l÷šos pervedamos į tą sąskaitą, kurią nurodo mok÷tojas.

Trečia, mok÷jimo pavedimas vykdomas paprastai už atitinkamą atlyginimą, kadangi mok÷jimo nurodymų vykdymas yra viena iš kredito įstaigų teikiamų paslaugų. Tačiau mok÷tojo kredito įstaiga negali imti atlyginimo už tai, kad mok÷jimo nurodymui įvykdyti mok÷tojas įmoka grynuosius pinigus (Mok÷jimų įstatymo 7 str. 8 d.). Be to, mok÷tojo kredito įstaiga negali išskaičiuoti komisinio atlyginimo už mok÷jimo nurodymo vykdymą iš mok÷jimo nurodymo sumos. Jeigu mok÷tojo kredito įstaiga pažeid÷ šį reikalavimą, ji mok÷tojo reikalavimu privalo pervesti visą išskaičiuotą sumą gav÷jui, jeigu mok÷tojas nepareikalauja, kad ta suma būtų perduota jam arba įskaityta į jo sąskaitą (Mok÷jimų įstatymo 7 str. 9 d.).

Ketvirta, mok÷tojo nurodyta suma turi būti pervesta per įstatymų ar įstatymų tvarka nustatytus terminus, jeigu trumpesni terminai n÷ra nustatyti banko sąskaitos sutartyje ar banko veiklos taisykl÷se.

Konkretūs mok÷jimo nurodymų įvykdymo terminai yra nustatyti Mok÷jimų įstatymo 10 straipsnyje. Mok÷tojo kredito įstaiga, pri÷musi mok÷jimo nurodymą, turi jį įvykdyti tą pačią banko darbo dieną, jeigu mok÷tojo ir gav÷jo kredito įstaiga yra ta pati. Jeigu mok÷tojo ir

gav÷jo kredito įstaigos skirtingos, mok÷tojo kredito įstaiga, pri÷musi mok÷jimo nurodymą iki

12 valandos, turi jį įvykdyti tą pačią banko darbo dieną. Jeigu kredito įstaiga pri÷m÷ mok÷jimo nurodymą po 12 valandos, jį privalo įvykdyti ne v÷liau kaip kitą banko darbo dieną po mok÷jimo nurodymo pri÷mimo. Jeigu mok÷jimo nurodyme nurodyta v÷lesn÷ jo vykdymo data, mok÷jimo nurodymą kredito įstaiga privalo įvykdyti jame nurodytą banko darbo dieną. Gav÷jo kredito įstaiga, jeigu mok÷tojo ir gav÷jo kredito įstaigos yra skirtingos, gavusi l÷šas pagal mok÷jimo nurodymą iš mok÷tojo kredito įstaigos, privalo tą pačią banko darbo dieną įskaityti l÷šas į gav÷jo sąskaitą.

Atsiskaitant mok÷jimo pavedimais paprastai atsiranda mišri teisinių santykių struktūra:

(1) santykiai tarp mok÷tojo – sąskaitos savininko (kreditoriaus) ir sąskaitą aptarnaujančio banko (skolininko); (2) santykiai tarp banko, pri÷musio kliento nurodymą pervesti l÷šas, ir kitų bankų, kurie buvo pasitekti operacijoms, susijusioms su mok÷jimo pavedimo įvykdymu, atlikti; (3) gav÷jo banką ir l÷šų gav÷ją sieja savarankiška prievol÷, kuri kyla iš banko sąskaitos sutarties ir pagal kurią bankas privalo įskaityti gav÷jui adresuotas l÷šas į jo sąskaitą. Tačiau galima ir kitokia teisinių santykių struktūra. Visų pirma mok÷jimo pavedimas naudojamas ne tik tarpbankiniuose atsiskaitymuose (kai mok÷tojo ir gav÷jo sąskaitos yra skirtinguose bankuose), tačiau ir vieno banko r÷muose. Antra, mok÷tojas gali pateikti mok÷jimo pavedimą bankui pervesti l÷šas į jo paties (mok÷tojo) sąskaitą tame pačiame ar kitame banke.

Atsiskaitymų mok÷jimo pavedimais teisiniai santykiai atsiranda iš kelių sandorių, vykdomų išduodant (suformuojant) mok÷jimo nurodymą, priimant jį vykdyti, vykdant mok÷jimo nurodymą ir jį įvykdant. Tokie sandoriai yra abstraktūs, nepriklausomi nuo sandorių, kurių pagrindu atsiranda pinigin÷ prievol÷ tarp mok÷tojo ir gav÷jo ir pagal kuriuos vykdomi mok÷jimo pavedimai (pvz., pirkimo-pardavimo, rangos, paslaugų teikimo sutarties). Šių sandorių negaliojimas nedaro negaliojančio mok÷jimo pavedimo.

Atkreiptinas d÷mesys, kad mok÷jimo pavedimais atsiskaityti gali ne tik bankų klientai, kurių vardu yra atidarytos atitinkamos sąskaitos bankuose, tačiau ir asmenys, neturintys sąskaitos banke, kuriam jie pageidauja pateikti mok÷jimo pavedimą vykdymui. Atsiskaitymus mok÷jimo pavedimais reglamentuojančios normos taikomos taip pat atsiskaitymams, kai bankas l÷šas perveda asmens, neturinčio sąskaitos tame banke, pavedimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar banko veiklos taisykl÷s (CK 6.931 str. 2 d.).

Yra dvi pavedimų pervesti l÷šas rūšys: kredito pervedimas ir debeto pervedimas. Kredito pervedimas suprantamas kaip mok÷tojo inicijuotas sandoris, kai mok÷tojo kredito įstaigai pateiktas mok÷jimo nurodymas vykdomas mok÷tojo l÷šoms pervesti gav÷jui į jo sąskaitą kredito įstaigoje (Mok÷jimų įstatymo 2 str. 12 d.). Pažym÷tina, kad tarptautiniai kredito pervedimai9 pasižymi specialiu teisiniu reguliavimu – tarptautinių kredito pervedimų atlikimo ypatumus reglamentuoja Mok÷jimų įstatymo trečio skirsnio nuostatos. Šio įstatymo nuostatos, nustatančios atsiskaitymų tarptautiniais kredito pervedimas ypatumus, įgyvendina 1997 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/5/EB d÷l tarptautinių kredito pervedimų nuostatas.

Debeto pervedimas suprantamas kaip gav÷jo inicijuotas sandoris, kai mok÷tojo arba gav÷jo kredito įstaigai pateiktas mok÷jimo nurodymas vykdomas mok÷tojo l÷šoms pervesti

9 Tarptautinis kredito pervedimas – tai kredito pervedimas, kai l÷šos per tam tikroje valstyb÷je esančią kredito įstaigą arba jos skyrių pervedamos gav÷jui į kredito įstaigą arba jos skyrių kitoje valstyb÷je (Mok÷jimų įstatymo 2 straipsnio 25 dalis).

gav÷jui į jo sąskaitą kredito įstaigoje (Mok÷jimų įstatymo 2 str. 3 d.). Gav÷jas turi teisę pateikti mok÷jimo nurodymą tik esant šioms dviem sąlygoms: (1) jeigu gav÷jas turi rašytinį mok÷tojo sutikimą nurašyti l÷šas iš jo sąskaitos (toks sutikimas gali būti išreikštas tiek tarp mok÷tojo ir gav÷jo sudarytoje atitinkamoje sutartyje (pvz., paskolos), tiek ir vienašališkame mok÷tojo pareiškime); ir (2) šis sutikimas yra pateiktas mok÷tojo kredito įstaigai.

Mok÷jimo pavedimai pasižymi formalumu, kas reiškia, jog mok÷jimo pavedimo turinys ir forma, taip pat kartu su juo pateiktų dokumentų turinys ir forma turi atitikti įstatymų ir banko veiklos taisyklių nustatytus reikalavimus. Įstatymai nenumato išsamaus ir baigtinio mok÷jimų pavedimų turinio reikalavimų. Mok÷jimų įstatymo 5 straipsnis įtvirtina tik būtinus mok÷jimo nurodymo turinio rekvizitus ir suteikia galimybę kredito įstaigoms bendru susitarimu nustatyti ir kitus Lietuvos Respublikoje naudojamų mok÷jimo nurodymų turinio rekvizitus, o raštu sudaromiems mok÷jimo nurodymams – nustatyti vienodą formą. Tokiais atvejais mok÷jimo nurodymo forma ir turinys turi atitikti Mok÷jimų įstatymo ir kredito įstaigų veiklos taisyklių nustatytus reikalavimus.

Mok÷jimo pavedimas gali būti vykdomas tik esant dviem būtinom sąlygom: (1) kai mok÷jimo pavedimo turinys ir forma taip pat kartu su juo pateiktų dokumentų turinys ir forma atitinka nustatytus reikalavimus; ir (2) mok÷tojo banko sąskaitoje yra pinigų (išskyrus sąskaitos kreditavimo galimybę (CK 6.918 str.). Atkreiptinas d÷mesys, kad banko ir kliento sudarytuose susitarimuose (pvz., banko sąskaitos sutartyje) gali būti numatytos ir papildomos sąlygos, kurioms esant bankas vykdys mok÷jimo pavedimą.

Mok÷jimų įstatymas įtvirtina, kad bankas, atlikdamas debeto pervedimus ir gavęs mok÷jimo nurodymą, neturintį visų reikiamų rekvizitų, privalo apie tai pranešti gav÷jui ir nurodyti priežastį tą pačią banko darbo dieną, išskyrus atvejį, kai nepakanka turimos informacijos gav÷jui atpažinti (8 str. 3 d.). Pažym÷tina, kad Xxx÷jimų įstatymas įtvirtina bendrą taisyklę, kad mok÷jimo pavedimo pateik÷jas atsako už pateikto mok÷jimo nurodymo rekvizitų teisingumą (7 str. 5 d.). Tačiau tuo atveju, jeigu bankas ir jo klientas susitaria d÷l klaidų mok÷jimo pavedimo rekvizituose nustatymo procedūros ir bankas pagal tokią procedūrą prival÷jo nustatyti klaidas rekvizituose, ne mok÷jimo pavedimo pateik÷jas, o bankas atsako už klaidingo mok÷jimo pavedimo įvykdymo padarinius.

Taigi, jeigu bankas pareikalauja patikslinti mok÷jimo pavedimo rekvizitus, tokį pareikalavimą bankas privalo nusiųsti mok÷tojui nedelsdamas po to, kai gaunamas mok÷tojo pavedimas (CK 6.932 straipsnio 2 dalis). Jeigu per įstatymų ar bankų veiklos taisyklių nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas – per protingą terminą, bankas negauna atsakymo į savo pareikalavimą, tai jis turi teisę nevykdyti mok÷jimo pavedimo ir grąžinti jį mok÷tojui, jeigu ko kita nenustato įstatymas, banko veiklos taisykl÷s ar banko ir mok÷tojo sudaryta sutartis. Pagal Mok÷jimų įstatymo 8 straipsnio 5 dalį mok÷tojo bankas, kuris atsisako priimti mok÷jimo pavedimą, privalo su mok÷jimo nurodymo pateik÷ju sutarta forma pranešti mok÷jimo nurodymo pateik÷jui apie mok÷jimo nurodymo atmetimą ir nurodyti priežastį tą pačią banko darbo dieną, išskyrus atvejį, kai nepakanka turimos informacijos nurodymo pateik÷jui atpažinti.

Mok÷jimo nurodymo pateik÷jas turi teisę atšaukti ar pakeisti jau pateiktą mok÷jimo pavedimą, tačiau tokia teis÷ n÷ra absoliuti. Šios teis÷s ribojimus nustato Mok÷jimų statymo 11 straipsnis, pagal kurį mok÷jimo pavedimas gali būti atšauktas ar pakeistas tik esant dviem sąlygoms: (1) mok÷tojo kredito įstaiga ir mok÷jimo pavedimo pateik÷jas susitar÷, kad

mok÷tojo kredito įstaigos priimtas mok÷jimo pavedimas gali būti atšauktas ar pakeistas (toks susitarimas gali būti įtvirtintas, pvz., banko sąskaitos sutartyje); ir (2) mok÷tojo kredito įstaiga gavo nurodymą atšaukti ar pakeisti mok÷jimo pavedimą iki mok÷jimo pavedimo įvykdymo momento. Bankas, iki šio momento gavęs nurodymą atšaukti ar pakeisti mok÷jimo pavedimą, neturi teis÷s vykdyti tokio pavedimo. Jeigu, nepaisant nurodymo pavedimą atšaukti ar pakeisti, mok÷jimo nurodymas įvykdomas, mok÷tojo bankas privalo grąžinti sumą, pateiktą mok÷jimo nurodymui įvykdyti. Pažym÷tina, kad mok÷tojo bankas turi teisę reikalauti, kad gav÷jas grąžintų įvykdyto mok÷jimo nurodymo sumą (Mok÷jimų įstatymo 11 str. 4 d.).

Mok÷jimo pavedimas laikomas įvykdytu, kai kredito įstaiga įrašo l÷šas į gav÷jo sąskaitą, jeigu mok÷tojo ir gav÷jo kredito įstaiga yra ta pati. Jeigu mok÷tojo ir gav÷jo kredito įstaigos yra skirtingos, mok÷jimo nurodymas laikomas įvykdytu, kai gav÷jo kredito įstaiga pagal mok÷jimo nurodymą gauna l÷šas iš mok÷tojo kredito įstaigos. Įvykdžius mok÷jimo pavedimą, pasibaigia mok÷tojo mok÷jimo nurodymo sumos dydžio pinigin÷ prievol÷ gav÷jui (Mok÷jimų įstatymo 9 str.). Šiuo atveju kredito įstaiga n÷ra atsakinga už mok÷tojų ir gav÷jų tarpusavio pretenzijas d÷l atsiskaitymo prievolių, kai n÷ra kredito įstaigos kalt÷s. Taip pat pamin÷tina, kad bankas privalo nedelsdamas pranešti mok÷tojui, kai šis pareikalauja, apie pavedimo įvykdymą (CK 6.933 straipsnio 3 dalis).

CK 6.934 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrą taisyklę, kad bankas, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs mok÷jimo pavedimą, atsako pagal bendrąsias sutartin÷s civilin÷s atsakomyb÷s taisykles. Tačiau tiek CK 6.934 straipsnio 1 ir 2 dalys, tiek ir Mok÷jimų įstatymo

12 straipsnis nustato specialias nuostatas d÷l kredito įstaigų atsakomyb÷s už mok÷jimo pavedimų neįvykdymą, netinkamą įvykdymą (klaidingą įvykdymą ir įvykdymo uždelsimą).

Banko ind÷lio sutartis

Banko ind÷lio sutartį reguliuoja CK 6.892–6.902 straipsniai, taip pat subsidiariai taikomi CK 6.913 – 6.928 straipsniai (CK 6.892 str. 3 d.). Taip pat aktualūs yra atitinkami Lietuvos banko teis÷s aktai bei komercinių bankų standartin÷s bankų sąskaitų tvarkymo taisykl÷s (standartin÷s sutarčių sąlygos), LR ind÷lių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas.

I. Banko ind÷lio sutarties samprata

Banko ind÷lio sutarties sąvoka numatyta CK 6.892 straipsnio 1 dalyje:

Banko ind÷lio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (ind÷lininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (ind÷lį), įsipareigoja grąžinti ind÷lį ir sumok÷ti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Banko sąskaitos sutarties dalyku yra veiksmai, susiję su pinigų (ind÷lio) pri÷mimu ir ind÷lio sąskaitos tvarkymu. Tai esmin÷ sutarties sąlyga.

Banko sąskaitos sutartis yra vienašal÷ (sutarties šalių nesieja priešpriešin÷s pareigos: ind÷lininkas neturi pareigos perduoti bankui pinigus (tai teis÷, bet ne pareiga), o bankas ar kita kredito įstaiga turi pareigą grąžinti ind÷lį ir sumok÷ti už jį palūkanas), atlygintin÷, realin÷ (laikoma sudaryta nuo faktinio pinigų pervedimo į sąskaitą), tęstinio vykdymo, ekvivalentin÷.

Banko ind÷lio sutartis, kai ind÷lininkas yra fizinis asmuo, pripažįstama vieša sutartimi (CK 6.892 str. 2 d.), t.y. sutartimi, kurią sudaro bankas ar kita kredito įstaiga kaip juridinis asmuo, teikiantis atitinkamas finansines paslaugas visiems, kas tik kreipiasi. Toks banko ind÷lio sutarties kvalifikavimas sukelia tam tikras pasekmes. Pirma, tokias finansines paslaugas (ind÷lių pri÷mimo) teikiantis bankas ar kita kredito įstaiga privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo fiziniu asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis. Antra, sudarant ind÷lio sutartis, bankas ar kita kredito įstaiga neturi teis÷s kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Trečia, banko ind÷lio sutartyse nustatomos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatin÷s sąlygos.

Sutarties šalys yra bankas ar kita kredito įstaiga (CK 6.893 str. 1 d.) ir ind÷lininkas (klientas). Pagal Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį priimti ind÷lius ir kitas grąžintinas l÷šas iš neprofesionalių rinkos dalyvių išimtinę teisę turi tik kredito įstaigos. Jeigu ind÷lį pri÷m÷ asmuo, neturintis tam teis÷s, arba ind÷lis buvo priimtas pažeidžiant nustatytas bankų veiklos taisykles, ind÷lininkas turi teisę reikalauti nedelsiant jam grąžinti visas įmok÷tas sumas, įstatymo nustatytas palūkanas ir nuostolius, kiek jų nepadengia palūkanos (CK 6.893 str. 2 d.). Taigi, ind÷lius priimančia sutarties šalimi gali būti tik bankas ar kita kredito įstaiga.

Tretieji asmenys turi teisę įmok÷ti pinigus į ind÷lininko sąskaitą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Tokiu atveju bankas ar kita kredito įstaiga privalo visas sumas, gautas ind÷lininko vardu, pervesti į ind÷lininko sąskaitą. Šiais atvejais preziumuojama, kad ind÷lininkas sutiko priimti pinigų sumas iš trečiųjų asmenų ir suteik÷ jiems būtinus duomenis apie savo ind÷lio sąskaitą (CK 6.899 str.).

Banko ind÷lio sutartis su banku ar kita kredito įstaiga gali būti sudaryta ir trečiojo asmens naudai (CK 6.900 str. 1 d., 6.191 str.). Jeigu trečiasis asmuo atsisak÷ jam sutarties suteiktos teis÷s, tai šia teise pasinaudoti gali sudaręs sutartį asmuo (išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja sutarčiai). Jeigu sutartis nenustato ko kita, trečiasis asmuo įgyja ind÷lininko teises nuo savo pirmojo pareikalavimo bankui ar kitai kredito įstaigai momento arba nuo savo ketinimo naudotis ind÷lininko teis÷mis išreiškimo kitokiu būdu momento (CK 6.900 str. 4 d.).

Asmuo, sudaręs banko ind÷lio sutartį trečiojo asmens naudai, turi teisę pasinaudoti ind÷lininko teis÷mis tik iki to momento, kol trečiasis asmuo nepareiškia savo ketinimo pasinaudoti ind÷lininko teis÷mis

Santykis su giminingomis sutartimis.

Banko ind÷lio sutartis yra specifin÷ banko sąskaitos sutarties rūšis, tod÷l, min÷ta, jai taikomos subsidiariai banko sąskaitos normos, ir būdingi tie patys kvalifikuojantys požymiai. Banko ind÷lio sutartis, kaip ir banko sąskaitos sutartis iš esm÷s priskirtina paslaugų sutarčių grupei. Tačiau atsižvelgiant į atliekamų veiksmų specifiką - banko vykdomos operacijos su pinigais (tai yra finansin÷s paslaugos10) -, šią sutartį reguliuoja atskiros CK normos, ir bendros atlygintinių paslaugų sutarties normos netaikomos (CK 6.716 str. 3 d.). D÷l to banko sąskaitos sutartis gali būti laikoma savarankiška sutartimi arba sui generis paslaugų sutartimi. Tokia CK nuostata yra pagrįsta, nes pinigines l÷šas iš kliento pri÷męs bankas jas įskaito į šio kliento

10 LR finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 1, 4, 10 p.

vardu atidarytą banko sąskaitą (ind÷lis – tai teigiamas pinigų likutis sąskaitoje, kuri atidaryta ind÷lininkui kredito įstaigoje pagal banko ind÷lio arba banko sąskaitos sutartį). Tiesa, banko sąskaitos sutartį reglamentuojančios CK normos taikomos tik tiek, kiek tai neprieštarauja pačiai ind÷lio sutarties prigimčiai (pavyzdžiui, nebūtų taikoma bendroji taisykl÷, kad bankas besąlygiškai vykdytų kliento nurodymą pervesti ind÷lio sumą nurodytam asmeniui, jei toks klientas yra sudaręs terminuoto ind÷lio sutartį).

Banko ind÷lio sutartis turi tam tikrų giminingų požymių su paskolos ir pasaugos sutartimi. Tačiau nuo paskolos sutarties skiriasi tuo, kad paskolos dav÷jas neturi disponavimo teis÷s savo reikalavimu į paskolintas l÷šas (paskolos dav÷jas perduoda pinigus ar rūšies požymiais apibūdintus daiktus paskolos gav÷jo nuosavyb÷n). Ind÷lininkas turi teisę reikalauti grąžinti ind÷lį pagal pirmą pareikalavimą nepriklausomai nuo ind÷lio rūšies (CK 6.895 str. 3 d.

1 sak.). Nuo pasaugos sutarties banko ind÷lio sutartį skiria tai, kad pasaugos sutartimi saugotojas paprastai negali naudoti savo poreikiams saugojimui perduoto turto. Be abejo, skiriasi ir tikslai – pasaugos sutartimi pasaugos dav÷jo interesas yra, kad būtų saugomas daiktas, o banko ind÷lio sutartimi ind÷lininkas siekia gauti palūkanas už jo naudojamus banke pinigines l÷šas (nematerialų, finansinį turtą).

II. Banko ind÷lio sutarties forma ir esmin÷s sutarties sąlygos

Banko ind÷lio sutartis turi būti rašytin÷ (CK 6.894 str. 1 d.), o jos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 6.894 str. 3 d.). Rašytine sutarties forma pripažįstama ind÷lininko knygel÷, depozito sertifikatas arba kitoks banko ar kitos kredito įstaigos išduotas dokumentas, atitinkantis nustatytas bankų ar kitų kredito įstaigų veiklos taisykles.

Ind÷lininko knygel÷ gali būti tik vardin÷ (CK 6.901 str. 1 d.). Ind÷lininko knygel÷je privalo būti nurodytas (a) banko ar kitos kredito įstaigos pavadinimas; (b) adresas ir kiti jų rekvizitai; (c) ind÷lininkas; (d) ind÷lio dydis; (e) visos sutarties sąlygos; (f) taip pat tvarkoma įmok÷tų ir išmok÷tų pinigų sumų apskaita; (g) nurodomos apskaičiuotos ir išmok÷tos palūkanos. Visos su ind÷liu susijusios operacijos atliekamos tik pateikus ind÷lininko knygelę. Prarasta ar netinkama naudoti knygel÷ keičiama banko ar kitos kredito įstaigos nustatyta tvarka.

Ind÷lio sertifikatas yra vertybinis popierius, patvirtinantis ind÷lio sumą ir ind÷lininko teises į ind÷lį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam ind÷lio terminui. Ind÷lio sertifikatas gali būti tik vardinis. Pagal CK 1.107 straipsnio 2 dalį ind÷lio sertifikatai perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.

Esmine banko ind÷lio sutarties sąlyga yra jos dalykas. Banko ind÷lio sutarties trečiojo asmens naudai esmin÷ sąlyga yra trečiojo asmens vardas ir pavard÷ arba pavadinimas (CK 6.900 str. 2 d.). Banko ind÷lio sutartis trečiojo asmens, mirusio iki sutarties sudarymo momento arba neegzistuojančio sutarties sudarymo momentu, naudai negalioja.

Palūkanų dydis n÷ra esmin÷ sąlyga (CK 6.896 str. 3 d.). Jeigu palūkanų dydis sutartyje neaptartas, bankas ar kita kredito įstaiga moka vidutinę palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo dieną sutarties sudarymo vietoje.

III. Banko ind÷lio sutarčių rūšys

Banko ind÷lio sutartis gali būti sudaryta (a) nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmok÷ti ind÷lį pagal pirmą pareikalavimą (ind÷lis iki pareikalavimo) arba (b) nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmok÷ti ind÷lį pra÷jus tam tikram terminui (terminuotas ind÷lis) (CK 6.895 str. 1 d.).

Bankų ar kitų kreditų įstaigų veiklą reglamentuojantys teis÷s aktai bei šalys susitarimu gali nustatyti ir kitokias ind÷lių rūšis. Tačiau pasteb÷tina, kad nepaisant ind÷lio rūšies, bankas ar kita kredito įstaiga privalo išmok÷ti visą ar dalį ind÷lio pagal pirmą ind÷lininko pareikalavimą. Sutarties sąlyga, numatanti ind÷lininko atsisakymą teis÷s gauti ind÷lį pagal pirmą pareikalavimą, negalioja (CK 6.895 str. 3 d. 2 sak.). Kai ind÷lis išmokamas ind÷lininkui prieš sueinant sutartyje nustatytam terminui ar prieš susidarant kitoms joje numatytoms aplinkyb÷ms (išskyrus ind÷lius iki pareikalavimo), palūkanos išmokamos tokio dydžio, kuris atitinka ind÷liams iki pareikalavimo nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu ind÷lininkas nereikalauja išmok÷ti terminuoto ind÷lio pasibaigus jo terminui ar susidaro kitos sutartyje numatytos aplinkyb÷s, tai sutartis pripažįstama pratęsta ind÷lio iki pareikalavimo sąlygomis, jeigu sutartis nenustato ko kita.

IV. Šalių pareigos

Kadangi banko ind÷lio sutartis yra vienašal÷, tai, min÷ta, ind÷lininkas neturi priešpriešin÷s pareigos, o tik teisę reikalauti sugrąžinti ind÷lį ir sumok÷ti palūkanas.

1. Banko pareiga grąžinti ind÷lį pasibaigus ind÷lio sutarčiai arba pareikalavus ind÷lininkui (CK 6.895 str.).

2. Banko pareiga sumok÷ti palūkanas (CK 6.896 str.).

Palūkanos yra atlyginimas, banko ar kitos kredito įstaigos mokamas už naudojimąsi ind÷lio suma, kuris skaičiuojamas procentais nuo negrąžintos ind÷lio sumos už tam tikrą laiko tarpą. Dažniausiai nustatoma metin÷ palūkanų norma, tačiau praktikoje žinomos pusmečio, ketvirčio, m÷nesio, savait÷s ar net paros (vienos nakties ind÷lio) palūkanų normos.

Konkretų palūkanų normos dydį nustato pad÷tis finansų rinkoje ir banko turimų vadinamų laisvų pinigų kiekis. Kuo didesnis piniginių l÷šų poreikis rinkoje (investicijoms ir t.t.) ir kuo mažiau bankas turi laisvų nuosavų l÷šų, tuo didesnis poreikis juos gauti surenkant kuo didesnes ind÷lių sumas. Skolinimosi iš bankų ir kitų kredito įstaigų paklausa bei jų nuosavų l÷šų kiekis praktiškai turi tiesioginį poveikį bendram bankų ind÷lių portfelio dydžiui ir palūkanų už ind÷lius normos dydžiui. Ekonominio pakilimo metu itin padid÷ja kreditų poreikis, o recesijos (rinkos sąstingio ar nuosmukio) metu tokia paklausa sumaž÷ja. Atitinkamai d÷l to kinta ir palūkanų norma – esant didelei kreditų paklausai ir santykinai stabiliai pasiūlai, vidutin÷ palūkanų norma did÷ja, o paklausai sumaž÷jus atitinkamai maž÷ja ir vidutin÷ palūkanų norma. Atitinkamai did÷jant kreditų paklausai, proporcingai padid÷ja ind÷lių paklausa bei palūkanų mokamų už ind÷lius norma.

Be to, ind÷lių palūkanų norma taip pat priklauso ir nuo pinigų pasiūlos – kuo fiziniai ar juridiniai asmenys turi daugiau laisvų pinigų, kuriuos yra pasirengę laikyti ind÷lių forma banke, tuo palūkanų norma už tokius ind÷lius yra mažesn÷.

Palūkanų dydis gali būti ir praktikoje paprastai yra diferencijuojamas pagal ind÷lio rūšį – už terminuotus ind÷lius mokamos didesn÷s palūkanos nei už ind÷lius iki pareikalavimo.

CK 6.896 straipsnio 2 dalis draudžia nustatyti palūkanų dydį pagal ind÷lininko asmenines, tarnybines ar kitas savybes, nesusijusias su ind÷lio suma, rūšimi ar terminu. Tokiu būdu įstatymų leid÷jas siekia užtikrinti skaidrią bankų mokamų palūkanų už ind÷lius politiką.

Bankas ar kita kredito įstaiga turi teisę vienašališkai keisti palūkanų, mokamų už ind÷lius iki pareikalavimo, dydį, jeigu banko ind÷lio sutartis nenustato ko kita. Jeigu bankas ar kita kredito įstaiga sumažina palūkanų dydį, tai nauja palūkanų norma pradedama taikyti ind÷liams, kurie yra įmok÷ti iki pranešimo ind÷lininkams apie palūkanų dydžio sumažinimą, tik pra÷jus m÷nesiui nuo šio pranešimo, jeigu ko kita nenustato sutartis. Palūkanų, mokamų už terminuotus ar kitokius ind÷lius, dydžio bankas ar kita kredito įstaiga vienašališkai mažinti neturi teis÷s, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Palūkanos už ind÷lius pradedamos skaičiuoti nuo kitos dienos po ind÷lio pri÷mimo dienos iki dienos, einančios prieš dieną, kai ind÷lis buvo išmok÷tas ar nurašytas iš sąskaitos kitais pagrindais. Jeigu sutartis nenustato ko kita, palūkanos išmokamos ind÷lininkui pagal jo reikalavimą, pasibaigus ketvirčiui, atskirai nuo ind÷lio sumos. Neišmok÷tų palūkanų suma ind÷lis padidinamas, o palūkanos skaičiuojamos nuo padid÷jusios sumos. Išmokant ind÷lį kartu išmokamos iki to momento priskaičiuotos palūkanos.

3. Banko pareiga užtikrinti ind÷lių grąžinimą (CK 6.898 str.).

Bankas ir kita kredito įstaiga užtikrina ind÷lių grąžinimą įstatymų nustatyta tvarka privalomai juos drausdami11, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitais būdais. Sudarant banko ind÷lio sutartį, bankas ar kita kredito įstaiga privalo suteikti ind÷lininkui informaciją apie ind÷lio grąžinimo užtikrinimą. Jeigu bankas ar kita kredito įstaiga nevykdo savo pareigos užtikrinti ind÷lio grąžinimą, taip pat praradus užtikrinimą arba jam pablog÷jus, ind÷lininkas turi teisę reikalauti, kad bankas ar kita kredito įstaiga nedelsdami grąžintų ind÷lį, sumok÷tų palūkanas ir atlygintų nuostolius.

Atsiskaitymų teisinių santykių trumpas apibūdinimas

I. Bendrosios pastabos

Atsiskaitymo teisiniai santykius, įskaitant ir konkrečius atsiskaitymo būdus, reglamentuoja CK šeštosios knygos XLVII skyriaus nuostatos (6.929-6.944 straipsniai). Šiuos teisinius santykius taip pat reglamentuoja atskiri įstatymai ir poįstatyminiai specialūs norminiai aktai (1999 m. spalio 28 d. Mok÷jimų įstatymas, 1999 m. kovo 16 d. Čekių įstatymas, 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, Lietuvos Banko 1994 m. vasario 3 d. patvirtintos Čekių naudojimo taisykl÷s, Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 1999 m. rugs÷jo 13

d. patvirtintos Vekselių naudojimo taisykl÷s, Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 1999 m. rugs÷jo 13 d. patvirtintos Vekselių ir čekių protestavimo taisykl÷s, ir kt.). Atskirus atsiskaitymo būdus (mok÷jimo pavedimus, akredityvus, inkaso) paprastai reglamentuoja ir bankų veiklos taisykl÷s.

11 Pagal Lietuvos Respublikos ind÷lių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65- 2635) 3 straipsnio 3 dalį, ind÷liai litais ir užsienio valiuta – Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais, eurais ir Europos Sąjungos valstybių narių nacionalin÷mis valiutomis – draudimo įmon÷je privalo apdrausti bankai, kredito unijos, įmon÷s ir užsienio bankai ar įmon÷s, Lietuvos Respublikoje įsteigę filialus, kuriuose laikomi ind÷liai neapdraudžiami (nekompensuojami) arba kitaip neužtikrinamas jų saugumas pagal užsienio valstyb÷s, kurios jurisdikcijai priklauso filialą įsteigęs bankas ar įmon÷, teis÷s aktus.

Pamin÷tini keli Europos Sąjungos teis÷s aktai atsiskaitymo santykių srityje. Mok÷jimų įstatymo nuostatos, nustatančios atsiskaitymų tarptautiniais kredito pervedimas ypatumus, įgyvendina 1997 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/5/EB d÷l tarptautinių kredito pervedimų reikalavimus. Vienintelis reglamentas atsiskaitymo santykių srityje yra 2001 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 2560/2001 d÷l tarptautinių mok÷jimų eurais, kuris skirtas suvienodinti valstyb÷se nar÷se imamus mokesčius už tarptautinius mok÷jimus, kurių suma neviršija 50 000 eurų.

Būtina skirti atsiskaitymo (mok÷jimo) formų, priemonių ir būdų terminus ir suvokti jų skirtumus. Atsiskaitymo forma galima dvejopa – atsiskaityti galima arba grynaisiais, arba negrynaisiais pinigais. Mok÷jimo priemone laikomi pinigai (plačiausia prasme, t.y. apimant tiek grynuosius pinigus (banknotus ir monetas), tiek negrynuosius pinigus (l÷šas sąskaitose), o mok÷jimo būdu – tai, kas padeda pinigams iš skolininko patekti kreditoriui (mok÷jimo pavedimai, čekiai, vekseliai ir t.t.). Atsiskaitymo priemon÷ yra tai, kas teis÷tai įvykdo galutinį atsiskaitymą.

CK 6.930 straipsnio 1 dalyje nurodyta keletas atsiskaitymo būdų: mok÷jimo pavedimai, akredityvai, čekiai, vekseliai, inkaso. Šioje normoje pateiktas mok÷jimo būdų sąrašas n÷ra baigtinis, tod÷l galimi ir kitokie įstatymų nustatyti mok÷jimo būdai. Be to, šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurį min÷tą tarpusavio atsiskaitymo būdą.

Vekselis

1930 m. birželio 27 d. buvo pasirašytos Ženevos konvencija d÷l vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir Ženevos konvencija d÷l įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo 12 , tokiu būdu unifikuojant valstybių nacionalin÷s teis÷s nuostatas, reglamentuojančias vekselius. Ženevos konvencija d÷l vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo įsigaliojo Lietuvos Respublikai 1997 m. geguž÷s 11 d.

Šiuo metu vekselių teisinius santykius Lietuvoje reglamentuoja CK, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, Vekselių naudojimo taisykl÷s, taip pat Vekselių ir čekių protestavimo taisykl÷s. Be to, pagal CK 1.56 straipsnio 1 dalies nuostatas koliziniai klausimai, susiję su vekseliais, turi būti sprendžiami pagal 1930 m. Ženevos konvenciją d÷l įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. vasario 17 d. įstatymu13 ir kuri Lietuvai įsigaliojo 2000 m. liepos 27 d.

Vekseliai yra universalus tiek atsiskaitymo būdas, tiek ir kreditavimo priemon÷. Naudojant vekselį kaip atsiskaitymo būdą už, pvz., parduotas prekes, vykdomi du savarankiški sandoriai ir vekselis atlieka dvi funkcijas: atsiskaitymas už prekes ir pirk÷jo kreditavimas14. Vekselio atsiskaitomoji funkcija taip pat pasireiškia, kai vekselis yra perduodamas indosamentu vieno tur÷tojo kitam tur÷tojui. Pažym÷tina, kad vekselis, kaip kreditavimo instrumentas, gali būti diskontuotas ir rediskontuotas (pakartotinai diskontuotas) kredito

12 Šios konvencijos įsigaliojo 1934 m. sausio 1 d.

13 Valstyb÷s žinios, 2000, Nr. 22-550.

14 Žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį c. b. A. L v. AB firma „Vitti“, Nr. 3K-3- 443/2005 m., kat. 22.3.1.

įstaigoje15. Vekselio diskontavimas reiškia operaciją, kai kredito įstaiga įsigyja vekselį už mažesnę negu vekselyje nurodytą sumą su tikslu pateikti vekselį apmok÷jimui16.

Vekselio atsiradimo pagrindas yra vekselio išrašymas – vienašalis sandoris. Vekselį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumok÷ti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui, t.y. sukuria sau pareigą, o vekselio tur÷tojas įgyja teisę reikalauti vekselyje nurodytos sumos įstatymų nustatyta tvarka. Išrašius vekselį yra sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuris gali būti naudojamas civilin÷je apyvartoje17. Pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalį vekselis, kaip vertybinis popierius, apibr÷žiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumok÷ti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1dalyje ir Vekselių naudojimo taisyklių 2 punkte pateikiama analogiška vekselio sąvoka.

Teis÷s doktrinoje išskiriami keli vekselio ir jo pagrindu atsirandančios prievol÷s

požymiai18.

Pirma, formalumas, pasireiškiantis tuo, kad jeigu dokumente n÷ra nors vieno privalomo vekseliui rekvizito, toks dokumentas n÷ra laikomas vekseliu.

Antra, abstraktumas, kuris reiškia tai, kad vekselio pagrindu atsirandanti prievol÷ yra savarankiška ir n÷ra susijusi su prievol÷s, kurios pagrindu vekselis buvo išduotas, galiojimu. Be to, vekselio tur÷tojui negali būti pareiškiami prieštaravimai, kylantys iš santykių, esančių tarp vekselio dav÷jo, mok÷tojo ir indosanto (taip pat kitų asmenų, tur÷jusių vekselį). Šis požymis konstatuojamas ir Lietuvos teismų praktikoje. Vienoje byloje LAT teig÷, kad skolininkas (mok÷tojas) gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais. D÷l šių vekselio savybių skolininkas negali vekselio tur÷tojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio dav÷jo arba ankstesniųjų vekselio tur÷tojų santykiais, nebent vekselio tur÷tojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str.). Taigi vekselio prigimtis, savyb÷s, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio dav÷jo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio tur÷tojui, t.y. tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme griežtai apibr÷žtais pagrindais. Toks vekselio teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu pagal CK nuostatas d÷l sandorių negaliojim19.

Vis d÷lto įstatymai numato tam tikrą šios taisykl÷s išimtį. Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 18 straipsnį, jeigu asmuo prarado vekselį, šio vekselio tur÷tojas, kuris įrodo savo teisę į jį nenutrūkstama indosamentų eile, privalo vekselį grąžinti tik tada, jei jį įgijo nesąžiningai arba d÷l didelio neatsargumo.

15 Xxxxxx Xxxxxx. Teisin÷s kredito rizikos mažinimo priemon÷s. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 91.

16 Tokiu atveju kredito įstaigos pelną sudaro pagal vekselį gautos sumos ir už vekselį sumok÷tos sumos skirtumas. 17 Žr.: 2005 m. spalio 3 d. LAT CBS nutartį c. b. A. L. v. AB firma „Vitti“; 2003 m. vasario 5 d. LAT CBS nutartį c. b. A. L. v. AB „Šiaulių dujotekio statyba“, Nr. 3K-3-214/2003 m., kat. 15.2.2.6, 15.2.2.7, 16.3.1.2.

18 Žr. XXXXXXXX, Xxxx. Principles of Banking Law. Oxford: Clarendon Press, 1997, p. 413.

19 Žr. 2005 m. spalio 3 d. LAT CBS nutartį c. b. A. L. v. AB firma „Vitti“.

Trečia, besąlygiškumas, reiškiantis, kad vekselyje negali būti numatyti jokie konkretūs juridiniai faktai, kurių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas sąlygotų įsipareigojimo pagal vekselį galiojimą20.

Vekseliai gali būti paprastieji (solo) ir įsakomieji (trata). Paprastasis vekselis (solo) yra toks, kuriuo jo dav÷jas pats įsipareigoja sumok÷ti jame nurodytą sumą (CK 1.105 str. 4 d.). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo dav÷jas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumok÷tų jame nurodytam asmeniui (CK 1.105 str. 3 d.).

Paprastojo vekselio (solo) atveju, šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja mažiausiai du subjektai: vekselio dav÷jas (skolininkas ir mok÷tojas) ir vekselio tur÷tojas (kreditorius). Paprastųjų vekselių reglamentavimas grindžiamas nuostata, kad jiems yra taikomos įsakomuosius vekselius reglamentuojančios teis÷s normos su tam tikromis išimtimis (įstatymo

79 str.). Tuo tarpu teisiniuose santykiuose, kylančiuose iš įsakomųjų vekselių (trata), dalyvauja mažiausiai trys subjektai: vekselio dav÷jas (trasantas), mok÷tojas (trasatas; po akcepto įrašo padarymo vekselyje – akceptantas) ir vekselio tur÷tojas (remitentas). Vekselių teisiniuose santykiuose taip pat gali dalyvauti indosantas (asmuo, darantis vekselio antrojoje pus÷je ar jo pratąsoje perduodamąjį įrašą), laiduotojas (asmuo, užtikrinęs visos vekselio sumos ar jos dalies apmok÷jimą), įvairios kredito įstaigos.

Nuo to, vekselis yra paprastasis ar įsakomasis, priklauso jo rekvizitai. Paprastajame vekselyje turi būti šie rekvizitai: 1) žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsipareigojimas sumok÷ti nurodytą sumą; 3) mok÷jimo terminas; 4) mok÷jimo vieta; 5) pavadinimas ar vardas, pavard÷ asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumok÷ta; 6) išrašymo vieta ir data; 7) išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio dav÷jo) parašas. Dokumentas, kuriame n÷ra nors vieno iš min÷tų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šiuos atvejus: 1) paprastasis vekselis, kuriame mok÷jimo terminas nenurodytas, laikomas mok÷tinu jį pateikus; 2) jeigu atskiro įrašo n÷ra, paprastojo vekselio išrašymo vieta laikoma mok÷jimo vieta ir paprastojo vekselio dav÷jo gyvenamąja vieta (buveine); 3) paprastasis vekselis, kuriame neįrašyta jo išrašymo vieta, laikomas išrašytu toje vietoje, kuri pažym÷ta šalia paprastojo vekselio dav÷jo pavadinimo ar vardo, pavard÷s.

Įsakomajame vekselyje turi būti šie rekvizitai: 1) žodžiai „įsakomasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsakymas sumok÷ti įrašytą sumą; 3) turinčio sumok÷ti asmens (mok÷tojo) pavadinimas ar vardas, pavard÷; 4) mok÷jimo terminas; 5) mok÷jimo vieta; 6) pavadinimas ar vardas, pavard÷ asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumok÷ta; 7) vekselio išrašymo vieta ir data; 8) išrašančio vekselį asmens (vekselio dav÷jo) parašas. Jeigu dokumente n÷ra nors vieno iš šių rekvizitų, toks dokumentas n÷ra laikomas įsakomuoju vekseliu, išskyrus šiuos atvejus: 1) vekselis, kuriame mok÷jimo terminas nenurodytas, laikomas mok÷tinu jį pateikus; 2) jeigu n÷ra atskiro įrašo, vieta, pažym÷ta šalia mok÷tojo pavadinimo, laikoma mok÷jimo vieta ir kartu mok÷tojo gyvenamąja vieta (buveine);

3) vekselis, kuriame nenurodyta jo išrašymo vieta, laikomas išrašytu toje vietoje, kuri pažym÷ta šalia dav÷jo pavadinimo.

Tuo atveju, jeigu vekselyje yra nurodomi ir kiti duomenys (padaromi papildomi įrašai), tai netur÷tų sąlygoti vekselio galiojimo, t.y. papildomi įrašai vekselyje netur÷tų sąlygoti

20 Apie vekselio teisinę prigimtį plačiau galima žr. VASARIENĖ, Dalia. Vekselis – teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikoje. Teis÷, t. 39, 2001, p. 123.

vekselio galiojimo, kadangi įstatymas numato tik privalomus rekvizitus, tačiau nedraudžia papildomų rekvizitų galimyb÷s.

Skirtingai nei čekiuose, vekselyje, mok÷tiname jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo, dav÷jas gali nustatyti sąlygą, kad už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Vekseliuose, išrašytuose mok÷ti kitais terminais, sąlyga d÷l palūkanų negalioja. Pažym÷tina, kad palūkanų norma privalo būti nurodyta vekselyje, o jeigu ji nenurodyta – palūkanų mok÷jimo sąlyga negalioja.

Teis÷s aktai nenustato privalomų reikalavimų vekselių formai. Pagal Vekselių naudojimo taisyklių 7 punktą išrašant vekselius galima naudoti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos banko platinamus vekselių blankus, kurie yra rekomendacinio pobūdžio. Asmenys gali įtvirtinti savo įsipareigojimus bet kuriame popieriaus lape, jeigu jame yra visi būtini vekselio rekvizitai, išskyrus min÷tas išimtis.

Vekseliai gali būti perkami, parduodami arba kitaip perleidžiami. Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 13 straipsnį kiekvienas vekselis gali būti perduotas indosamentu, net jeigu jame n÷ra įrašo „įsakymu“. Jeigu vekselio dav÷jas įraš÷ vekselyje „ne įsakymu“ arba kitus atitinkamus žodžius, vekselis gali būti perduotas tik teisių perleidimo tvarka. Perduoti vekselį galima net mok÷tojo naudai, nepaisant, ar jis vekselį akceptavo, ar ne, taip pat vekselio dav÷jo ar kurio nors kito pagal vekselį įsipareigojusio asmens naudai. Šie asmenys gali tokį vekselį perduoti toliau.

Atkreiptinas d÷mesys, kad indosamentas turi būti besąlyginis ir negali būti dalinis, tod÷l bet kokia indosamentą apribojanti sąlyga negalioja.

Kol sueis įsakomajame vekselyje nurodytas mok÷jimo terminas, jo tur÷tojas gali pateikti mok÷tojui šio gyvenamojoje vietoje (buvein÷je) akceptuoti. Akceptas – tai įrašas vekselyje, patvirtinantis, kad padaręs įrašą asmuo sutinka vekselį apmok÷ti laiku. Vekselio dav÷jas gali vekselyje įrašyti sąlygą, kad vekselis turi būti pateiktas akceptuoti. Pateikimo akceptuoti terminas gali būti nurodomas arba nenurodomas. Įsakomojo vekselio pateikimas akceptuoti n÷ra privalomas, kadangi vekselio dav÷jas gali uždrausti pateikti vekselį akceptuoti, išskyrus šiuos atvejus: 1) kai vekselis mok÷tinas trečiojo asmens adresu; 2) kai vekselis mok÷tinas kitoje vietov÷je nei mok÷tojo gyvenamoji vieta (buvein÷); 3) kai vekselis mok÷tinas per tam tikrą laiką po pateikimo apmok÷ti.

Vekselio dav÷jas taip pat gali įrašyti sąlygą, kad vekselis negali būti pateiktas akceptuoti anksčiau jo nurodyto termino. Be to, kiekvienas indosantas gali nurodyti sąlygą, kad vekselis turi būti pateiktas akceptuoti. Pateikimo akceptuoti terminas gali būti nurodomas arba nenurodomas, jeigu tik vekselio dav÷jas n÷ra nurodęs, kad vekselis neakceptuotinas.

Pagal Vekselių naudojimo taisyklių 12 punktą įsakomasis vekselis gali būti pateiktas akceptuoti ir akceptuotas netgi pra÷jus mok÷jimo terminui. Tokiu atveju mok÷tojas atsako pagal vekselį lygiai taip, kaip ir pri÷męs vekselį akceptuoti prieš terminą.

Nors akceptas yra besąlyginis, tačiau mok÷tojas gali akceptuoti vekselio sumos dalį. Bet koks kitas akceptuojant padarytas vekselio turinio pakeitimas laikomas atsisakymu akceptuoti. Tačiau akceptantas vis tiek atsako pagal akcepto turinį.

Paprastojo vekselio dav÷jas įsipareigoja kaip ir įsakomojo vekselio akceptantas. Paprastieji vekseliai, mok÷tini per tam tikrą laiką po pateikimo, turi būti pateikti vekselio

dav÷jui vizuoti. Laikas, per kurį turi būti apmok÷ta po pateikimo, pradedamas skaičiuoti nuo vizavimo dienos. Skirtingai nei įsakomųjų vekselių, dalinis sumos vizavimas negalioja.

Vekselio apmok÷jimo terminai gali būti nurodomi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 35 straipsnyje numatytais būdais, t.y. vekselis gali būti išrašytas apmok÷ti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką po pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie mok÷jimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja.

Su÷jus nustatytajam terminui, vekselis turi būti pateikiamas mok÷tojui apmok÷ti. Pateikti vekselį apmok÷ti galima šiais būdais: (1) tame banke, kuriame mok÷tojas turi sąskaitą (jeigu bankas nurodytas vekselyje); (2) inkasuojant jį savo banke; arba (3) pateikiant tiesiog mok÷tojui.

Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 57 straipsnį vekselio dav÷jas, indosantas arba laiduotojas gali nurodyti asmenį (tarpininką), kuris prireikus vekselį akceptuotų arba apmok÷tų. Geranorišku tarpininkavimu (intervencija) laikomas savanoriškas trečiojo asmens atliktas vekselio apmok÷jimas už kurį nors iš jo dalyvių, atsakingų regreso tvarka. Taigi tarpininku gali būti tretysis asmuo, net mok÷tojas arba kitas pagal vekselį įsipareigojęs asmuo, išskyrus akceptantą. Pažym÷tina, kad tarpininkas per dvi darbo dienas turi pranešti apie tarpininkavimą tam, kuriam tarpininkauja. Laiku nepranešęs, tarpininkas atsako už d÷l jo kalt÷s padarytą žalą, tačiau atlygintina žalos suma negali viršyti vekselio sumos.

Vekselio tur÷tojas gali pareikšti reikalavimus sumok÷ti vekselyje nurodytą sumą indosantams, dav÷jui ir kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims šiais atvejais: (1) jei pasibaigus mok÷jimo terminui nebuvo sumok÷ta; (2) nepasibaigus mok÷jimo terminui: (a) jeigu buvo atsisakyta akceptuoti visą vekselio sumą arba jos dalį; (b) mok÷tojo nemokumo atveju, nepaisant, ar šis akceptavo vekselį, ar ne, bet jeigu sustabd÷ savo mok÷jimus, nors tai ir nepatvirtinta teismine tvarka, arba kai priverstinis išieškojimas iš jo turto buvo nes÷kmingas; (c) neakceptuotino vekselio dav÷jo nemokumo atveju. Bet koks vekselio neakceptavimas arba neapmok÷jimas turi būti patvirtintas oficialiu aktu (protestu d÷l atsisakymo akceptuoti arba apmok÷ti). Vekselius protestuoja notarai Vekselių ir čekių protestavimo taisykl÷se numatyta tvarka, taip pat vadovaujantis Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymu bei kitais teis÷s aktais, reglamentuojančiais notarinių veiksmų atlikimo tvarką.

Vekselio dav÷jas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai vekselio tur÷tojui atsako solidariai. Vekselio tur÷tojas turi teisę pareikšti reikalavimus visiems šiems asmenims asmenims, kiekvienam iš jų atskirai ir visiems kartu, nesilaikydamas įsipareigojimų eiliškumo. Reikalavimų pareiškimas vienam iš įsipareigojusių pagal vekselį asmenų nekliudo pareikšti reikalavimų kitiems asmenims, net jeigu jie įsipareigojo v÷liau už asmenį, kuriam tokie reikalavimai jau pareikšti.

Vekselio tur÷tojas gali reikalauti, kad asmuo, kuriam jis pareišk÷ reikalavimus, sumok÷tų: 1) neakceptuoto arba neapmok÷to vekselio sumą su palūkanomis, jeigu jos buvo numatytos; 2) šešių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo mok÷jimo termino pasibaigimo; 3) protesto išlaidas, pranešimų siuntimo bei kitas išlaidas. Asmuo, apmok÷jęs vekselį, turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš jam įsipareigojusių asmenų jo sumok÷tų sumų (įskaitant tur÷tas išlaidas) atlyginimo.

Pamin÷tina, kad vekselio tur÷tojas netenka teis÷s pareikšti reikalavimų jo dav÷jui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai: (1) pateikti vekselį, mok÷tiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo; (2) įforminti protestą d÷l neakceptavimo arba neapmok÷jimo; (3) pateikti apmok÷ti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“.

Atkreiptinas d÷mesys, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas numato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Visi reikalavimai pagal vekselį akceptantui gali būti pareikšti per trejus metus nuo mok÷jimo termino dienos. Vekselio tur÷tojas turi teisę pareikšti reikalavimus indosantams ir dav÷jui per vienerius metus nuo nustatytu laiku įforminto protesto dienos, o kai vekselyje buvo sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ – nuo mok÷jimo termino dienos. Indosantai turi teisę pareikšti reikalavimus vieni kitiems ir dav÷jui per šešis m÷nesius nuo tos dienos, kai indosantas apmok÷jo vekselį, arba nuo tos dienos, kai jam pačiam buvo pareikštas reikalavimas.

Akredityvas

Dokumentiniai akredityvai (angl. letter of credit) yra vienas iš dažniausiai naudojamų atsiskaitymo būdų tarptautin÷je prekyboje.

Akredityvai, kaip atsiskaitymo būdas, dažniausiai naudojami tuomet, kai šalys viena kitos nepažįsta, tarp jų n÷ra susiklostę pastovūs verslo santykiai, n÷ra tarpusavio pasitik÷jimo. Tokiu atveju šalys susitaria, kad jų tarpusavio santykiuose dalyvauja dar vienas subjektas – bankas. Akredityvo, kaip atsiskaitymo būdo, esm÷ yra ta, kad pagal tam tikrą sutartį privalančios mok÷ti šalies (pvz., pirk÷jo pagal pirkimo-pardavimo sutartį) pinigin÷s l÷šos yra sumokamos jų gav÷jui (pvz., pardav÷jui) tik tuomet, kai gav÷jas įvykdo tam tikras sąlygas – pateikia bankui atitinkamus dokumentus (pvz., konosamentą, sąskaitas, draudimo polisus, eksperto išvadą apie prekių komplektiškumą, kokybę, kiekį).

Atsiskaitymo akredityvais santykius tarptautiniu mastu reglamentuoja Tarptautin÷s prekybos rūmų (angl. International Chamber of Commerce) parengtos Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisykl÷s (angl. Uniform Customs and Practice for Documentary Credits). Šiuo metu galioja naujausia šių taisyklių redakcija, paskelbta 1993 m. ir galiojanti nuo 1994 m. sausio 1 d.21 UCP 500 yra plačiai naudojamos viso pasaulio bankų ir verslininkų. Tarptautin÷s prekybos rūmai pareng÷ priedą prie UCP 500 d÷l elektroninio pateikimo eUCP (angl. Supplement to UCP 500 for Electronic Presentation eUCP), kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 1 d.

Pažym÷tina, kad Unifikuotos dokumentinių akredityvų taisykl÷s n÷ra tarptautin÷ sutartis, jos yra rekomendacinio pobūdžio taisykl÷s, parengtos remiantis tarptautin÷je prekyboje ir bankų veikloje susiklosčiusia praktika ir laikytinos neoficialia papročių kodifikacija.

Tam, kad UCP 500 būtų privalomos sandorio šalims ir būtų joms taikomos, šios taisykl÷s turi būti įtrauktos į akredityvo tekstą. Jeigu tai n÷ra padaryta, tik÷tina, kad teismai taikys UCP 500 kaip tarptautin÷je prekyboje nusistov÷jusius prekybos ar bankininkyst÷s

21 Uniform Customs and Practice for Documentary Credits. 1993 Revision // ICC Publication No. 500. Šios taisykl÷s sutrumpintai vadinamos „UCP 500“.

papročius, atsižvelgiant į jų platų naudojimą tarptautiniuose atsiskaitymuose 22 ir CK 1.4 straipsnyje įtvirtintas išimtis. Jeigu šalys tarpusavio susitarimu nustato kitokias nei UCP 500 nustatytas taisykles, tokiame susitarime tur÷tų būti aiškiai nurodyta, kad šalių nustatytos akredityvo sąlygos turi pirmenybę prieš UCP 50023.

Atsiskaitant akredityvais paprastai dalyvauja keturi subjektai: mok÷tojas (pvz., pirk÷jas), bankas emitentas (mok÷tojo bankas), vykdantysis bankas (gav÷jo bankas, atliekantis tarpininko vaidmenį tarp banko emitento ir l÷šų gav÷jo) ir l÷šų gav÷jas (pvz., pardav÷jas). Pažym÷tina, kad vykdantysis bankas, kaip atsiskaitymų akredityvais santykių dalyvis, n÷ra privalomas tais atvejais, kai mok÷tojo ir gav÷jo banko sąskaitos yra tame pačiame banke. Atsižvelgiant į atsiskaitymų akredityvais santykių specifiką ir tarptautinę praktiką, atsikaitant akredityvais gali dalyvauti ir kiti subjektai, pvz., avizuojantysis bankas, kuris praneša l÷šų gav÷jui apie akredityvo atidarymą, tvirtinantysis bankas, kuris prisiima įsipareigojimą sumok÷ti pinigines l÷šas pagal akredityvo sąlygas.

Paprastai atsiskaitymų akredityvais dalyvių tarpusavio santykiai yra keturių pakopų. Pirma, mok÷tojas pateikia prašymą ir nurodymą atidaryti akredityvą. Antra, vykdančiajam bankui (l÷šų gav÷jo bankui) perduodami banko emitento įgalinimai sumok÷ti l÷šas. Trečia, l÷šų gav÷jas pateikia nustatytus dokumentus vykdančiajam bankui (pvz., dokumentus, patvirtinančius prekių pristatymą). Ketvirta, l÷šos sumokamos tik po to, kai gav÷jas pateikia visus reikiamus dokumentus. Kaip min÷ta, šiuose atsiskaitymo santykiuose vykdantysis bankas ne visuomet dalyvauja, tod÷l išskirtos pakopos yra sąlygin÷s24.

Vartojimo kredito sutartis

Bendra sutarties charakteristika

1. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas.

Vartojimo kredito sutartinius santykius šiuo metu reglamentuoja CK 6.886-6.891 straipsniai, taip pat 2001 m. sausio 25 d. LRV nutarimas Nr. 82 „D÷l bendros kredito kainos metin÷s normos apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ 25 , kuriuo įgyvendinama CK 6.887 straipsnio 7 dalis. Min÷tos CK normos įgyvendina 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB d÷l valstybių narių įstatymų ir kitų teis÷s aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB)26 nuostatas.

2. Būsimas teisinis reguliavimas Lietuvoje.

2008 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB d÷l vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB27. Ši direktyva turi būti įgyvendinta valstybių narių (tarp jų ir Lietuvos) teis÷je iki 2010 m. birželio 11 d. Lietuva šią direktyvą įgyvendins priimdama atskirą Vartojimo kredito įstatymą, kurio

22 XXXXXXXX, Xxxx. Principles of Banking Law. Oxford: Clarendon Press, 1997, p. 421.

23 XXXXXXXX, Xxxx. Principles of Banking Law. Oxford: Clarendon Press, 1997, p. 422.

24 Plačiau apie akredityvo vykdymą žr.: XXXXXX, Xxxxxx. Teisin÷s kredito rizikos mažinimo priemon÷s. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 101-104.

25 Žin., 2001, Nr. 10-280.

26 OL 1986, L 102/42, OL 1998, L 101/17.

27 OL 2008, L 133/66 (klaidų ištaisymas OL 2009, L 207/14).

projektas pateiktas LR Seimui28 (šiuo metu projektas dar yra derinamas, tod÷l toliau bus pateikiamos tik principin÷s naujov÷s ir pagrindiniai dalykai, susiję su įstatymo taikymu, vartojimo kredito sutarties samprata). Pri÷mus šį įstatymą, vartojimo kredito sutartinius santykius reguliuos min÷tasis įstatymas, o CK normos (6.887-6.891 str.) bus pripažintos netekusiomis galios. CK 6.886 straipsnis bus pakeistas įtvirtinant tik vartojimo kredito sutarties sampratą, atitinkančią naujos Direktyvos nuostatose esančią sampratą29.

3. Vartojimo kredito sutarties samprata.

CK 6.886 straipsnio 1 dalyje vartojimo kreditas apibr÷žiamas kaip susitarimą, pagal kurį

Kredito dav÷jas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gav÷jui fiziniam asmeniui (vartotojui) kreditą atid÷to apmok÷jimo, taip pat mok÷jimo išd÷stymo (apmok÷jimo dalimis) būdu; kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartin÷s sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą.

Pakeitus CK 6.886 straipsnio 1 dalį, joje vartojimo sutartis bus apibūdinta taip:

Vartojimo kredito sutartimi kredito dav÷jas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gav÷jui vartojimo kreditą atid÷to mok÷jimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis d÷l tos pačios rūšies nuolatinio paslaugų teikimo ar prekių tiekimo, kai kredito gav÷jas už tokias paslaugas ar prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

Xxxxxx, kad esminiai vartojimo kredito sutarties požymiai lieka nepakitę, o būtent:

- pirma, viena sutarties šalis būtinai turi būti vartotojas – fizinis asmuo, gaunantis kreditą įvairiom formom asmeniniams, namų, šeimos ūkio poreikiams tenkinti;

- antra, kredito dav÷jas yra juridinis asmuo, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus;

- trečia, kreditas gali pasireikšti ne tik paskolos (kredito) suteikimu vartotojui, bet ir kitomis formomis: atid÷to apmok÷jimo ar kitu panašiu finansavimo būdu, kuris naudojamas įgyti kokį nors daiktą nuosavyb÷n ar gauti paslaugą, sąskaitos kreditavimo, išskyrus numatytas išimtis. Pavyzdžiui, finansinio lizingo sutartis, kai lizingo gav÷jas yra vartotojas, ji kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis, nebent pagal ją vartotojas neįgis nuosavyb÷s į lizinguojamą daiktą.

Vartojimo kredito įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje numatytos tokios išimtys, kai vartojimo kredito sutarties normos netaikomos:

(1) kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka);

(2) kredito sutartims, kurių paskirtis įgyti arba išlaikyti nuosavyb÷s teises į žemę arba į esamą ar projektuojamą statinį, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito sutarties sudarymo paskirtis yra esamo pastato renovacija ar jo vert÷s padidinimas;

(3) kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesn÷ negu 75 000 eurų;

(4) nuomos ar lizingo sutartims, kai sutartyje ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą;

28 Vartojimo kredito įstatymo projektas Nr. XIP-1315.

29 Civilinio kodekso 6.886 straipsnio pakeitimo ir 6.887, 6.888, 6.889, 6.890, 6.891 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. XIP-1316.

(5) kredito sutartims, pagal kurias darbdavys, kai kreditavimas yra jo antrin÷ veikla, suteikia darbuotojams kreditą be palūkanų arba už mažesnę negu rinkoje vyraujanti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą ir kurios paprastai n÷ra siūlomos visuomenei;

(6) kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmon÷mis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansų priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmon÷ arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje;

(7) kredito sutartims, kurios yra sudarytos pagal susitarimą, pasiektą teisme arba viešojo administravimo institucijoje;

(8) kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai atid÷tu esamos skolos mok÷jimu;

(9) kredito sutartims, pagal kurias reikalaujama, kad kredito gav÷jas savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų daikto įkeitimu ir kredito gav÷jo atsakomyb÷ būtų ribojama tik įkeistu daiktu;

(10) kredito sutartims, pagal kurias teis÷s aktų nustatytais atvejais, kai siekiama bendro intereso, tam tikrai ribotai visuomen÷s daliai suteikiamas kreditas, taikant mažesnę nei rinkoje vyraujanti palūkanų normą arba visai nemokant palūkanų, arba kitomis sąlygomis, kurios būtų palankesn÷s kredito gav÷jui negu rinkoje vyraujančios sąlygos ir taikant ne didesnę nei rinkoje vyraujanti palūkanų normą;

(11) sąskaitos kreditavimo sutartims, kai kreditas turi būti grąžinimas per vieną m÷nesį;

(12) kredito sutartims, pagal kurias kredito gav÷jas nemoka jokių palūkanų ir jokių kitų mokesčių, bei kredito sutartims, pagal kurias kreditas turi būti grąžintas per tris m÷nesius, taikant nedidelius mokesčius.

Taip pat Vartojimo kredito įstatyme bus numatyta, kad tam tikrais jame numatytais atvejais netaikomos kai kurios įstatymo normos.

4. Kiti esminiai reguliavimo pakeitimai

(i) Siūloma įtvirtinti ir detaliai reguliuoti kredito dav÷jo (taip pat ir kredito tarpininko) pareigą suteikti informaciją apie siūlomą vartojimo kreditą dar iki sutarties sudarymo. Informacija prieš pasirašant sutartį suteikia vartotojams galimybę palyginti kredito dav÷jų pateiktus vartojimo kredito pasiūlymus. Įstatymo projektas nustato, kad iki vartojimo kredito sutarties sudarymo per protingą terminą, kuris yra pakankamas susipažinti su pateikta informacija, kredito dav÷jas (kredito tarpininkas), remdamasis kredito dav÷jo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis bei atsižvelgdamas į kredito gav÷jo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia kredito gav÷jui informaciją tam, kad jis gal÷tų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą d÷l vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija raštu arba kitoje patvarioje laikmenoje pateikiama naudojant šio įstatymo projekto priede nurodytą „Standartin÷s informacijos apie vartojimo kreditą“ formą, kuri yra vienoda visose Europos Sąjungos valstyb÷se nar÷se ir kurios kredito dav÷jai (kredito tarpininkai) negali keisti.

Pateikiamoje reklamoje apie vartojimo kreditą tur÷s būti nurodyta ši standartin÷ informacija: (1) fiksuotoji ir (arba) kintamoji vartojimo kredito palūkanų norma bei informacija apie mokesčius, įtrauktus į bendrą vartojimo kredito kainą; (2) bendra vartojimo kredito suma; (3) bendros vartojimo kredito kainos metin÷ norma; (4) jei taikoma, vartojimo kredito sutarties trukm÷ ir vartojimo kredito grąžinimo terminas, jeigu jie nesutampa; (5)

prek÷s ar paslaugos kaina ir bet kokio išankstinio mok÷jimo suma, jeigu vartojimo kreditas suteikiamas atidedant mok÷jimą už konkrečią prekę ar paslaugą; (6) jei taikoma, bendra kredito gav÷jo mokama suma ir dalinių mok÷jimų suma.

(ii) Siūloma įpareigoti kredito dav÷jus prieš sudarant vartojimo kredito sutartį įvertinti kredito gav÷jo mokumą vadovaujantis pakankama informacija, gauta iš kredito gav÷jo, ir, prireikus, kredito gav÷jo sutikimu atlikus patikrinimą duomenų baz÷je, naudojamoje mokumui vertinti. Jei paraiška gauti vartojimo kreditą atmetama, vadovaujantis patikrinimo duomenų baz÷je rezultatais, kredito dav÷jas nedelsdamas informuoja kredito gav÷ją apie tokio patikrinimo rezultatą ir pateikia duomenis apie duomenų bazę, kurioje atliktas patikrinimas, išskyrus atvejus, kai tokios informacijos teikimas draudžiamas pagal kitus teis÷s aktus arba prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomen÷s saugumo tikslams. Lietuvos Respublikoje įsisteigusių kredito dav÷jų naudojamų duomenų bazių, skirtų kredito gav÷jo mokumui vertinti, valdytojai nediskriminacin÷mis sąlygomis tur÷s teikti duomenis kitose valstyb÷se nar÷se įsisteigusiems kredito dav÷jams.

Pažym÷tina, kad šiuo metu galiojantys teis÷s aktai neįpareigoja kredito dav÷jų tikrinti kredito gav÷jų mokumo.

(iii) Siūloma nustatyti papildomus reikalavimus vartojimo kredito sutartyje pateikiamai informacijai, lyginant su šiuo metu numatyta CK.

(iv) Siūloma įtvirtinti kredito gav÷jo teisę per tam tikrą laiką atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Tokia teise kredito gav÷jas gal÷s pasinaudoti per 14 dienų. Kredito gav÷jas iki 14 dienų termino pabaigos privalo pranešti kredito dav÷jui apie pasinaudojimą teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Kredito gav÷jui pasinaudojus sutarties atsisakymo teise, išlieka pareiga grąžinti jau suteiktą vartojimo kreditą, sumok÷ti palūkanas už laikotarpį nuo vartojimo kredito suteikimo iki jo grąžinimo kredito dav÷jui. Šis laikotarpis suteikia kredito gav÷jams galimybę ir po sutarties sudarymo tirti rinką ir galbūt gauti geresnį pasiūlymą.

(v) Kredito dav÷jo teis÷ nutraukti vartojimo kredito sutartį, lyginant su CK 6.889 straipsniu, papildoma viena sąlyga, ir gali būti realizuojama, jeigu yra visos šios sąlygos: (1) kredito gav÷jas yra informuotas pranešimu, kad mok÷jimas uždelstas; (2) mok÷jimas uždelstas daugiau kaip vieną m÷nesį ir jo suma yra ne mažesn÷ kaip 10 procentų negrąžintos kredito sumos; (3) nebuvo sumok÷ta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gav÷jui.

(vi) Siūloma įtvirtinti kredito dav÷jo teisę reikalauti kompensacijos, jeigu kredito gav÷jas anksčiau termino grąžina vartojimo kreditą ar jo dalį. Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad tokiu atveju kompensacija negal÷s būti didesn÷ kaip 1 procentas nuo anksčiau laiko grąžinamos sumos, jei laikotarpis nuo sutarties sudarymo iki išankstinio grąžinimo yra daugiau kaip 1 metai. Kitais atvejais kompensacija negal÷s būti didesn÷ kaip 0.5 procentas nuo anksčiau laiko grąžinamos sumos. Įstatymo projektas taip pat nustato kelis atvejus, kai kredito dav÷jas neturi teis÷s reikalauti kompensacijos, taip pat nustato, kad kredito dav÷jas turi teisę reikalauti kompensacijos tik tokiu atveju, jeigu anksčiau termino grąžinama vartojimo kredito suma per bet kurį 12 m÷nesių laikotarpį viršija 10000 eurų. Bet kokiu atveju kompensacija negal÷s būti didesn÷ už palūkanų sumą, kurią kredito gav÷jas būtų sumok÷jęs, jeigu vartojimo kreditą būtų grąžinęs laiku.

(vii) Siūloma įtvirtinti ir reguliuoti kredito dav÷jų ir kredito tarpininkų veiklos kontrolę ar priežiūrą. Šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teis÷s aktai nenustato vartojimo kreditus teikiančių asmenų (išskyrus komercinius bankus ir kredito unijas) kontrol÷s ar priežiūros mechanizmo. Siūloma numatyti viešą kredito dav÷jų registravimą, kuris taikomas tiek Lietuvos kredito dav÷jams, tiek užsienio kredito dav÷jams. Kredito dav÷jai tur÷s teisę verstis vartojimo kredito teikimo veikla po to, kai priežiūros institucija įrašo juos į viešąjį kredito dav÷jų sąrašą. Įstatymo projektas nustato, kad kredito dav÷jų priežiūros institucija yra Valstybin÷ vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Įstatymo projektas numato pagrindinius reikalavimus, kuriuos kredito dav÷jas turi atitikti, kad būtų įtrauktas į kredito dav÷jų sąrašą.

(viii) Taip pat siūloma detaliau reglamentuoti esminę reikšmę vartotojui ir vartojimo kredito sutarčiai turinčias sąvoka: bendra vartojimo kredito kaina, bendra vartojimo kredito kainos metin÷ norma, bendra vartojimo kredito suma.

Iš esm÷s nesikeičia vadinamojo „susietojo vartojimo kredito“ (arba „kombinuoto vartojimo kredito“) reguliavimas ir esm÷. Susietojo vartojimo kredito sutartis – vartojimo kredito sutartis, kai: (a) vartojimo kreditas yra skirtas konkrečių prekių tiekimo ar konkrečių paslaugų teikimo sutarčiai finansuoti ir (b) šios dvi sutartys sudaro vieną komercinį sandorį.

Laikoma, kad dvi sutartys sudaro vieną komercinį sandorį, kai prekių tiek÷jas arba paslaugų teik÷jas pats finansuoja kredito gav÷jui suteikiamą vartojimo kreditą arba jei jį finansuoja trečioji šalis, kai ta trečioji šalis, sudarant ar rengiant vartojimo kredito sutartį, naudojasi prekių tiek÷jo ar paslaugų teik÷jo paslaugomis, arba kai vartojimo kredito sutartyje nurodomos tam tikros prek÷s ar tam tikros paslaugos teikimas.

Ši „susietojo vartojimo kredito“ samprata iš esm÷s atitinka galiojantį CK 6.891 straipsnį. Tačiau pažym÷tina, kad tiek CK 6.891 straipsnis, tiek būsimo Vartojimo kredito įstatymo 15 straipsnis bus netaikomas lizingo sutartims, nes pagal lizingo sutartį, sudarytą tarp lizingo dav÷jo ir lizingo gav÷jo (vartotojo), lizingo dav÷jas įsipareigoja ir finansuoti daikto įsigijimą, ir perduoti daiktą lizingo gav÷jui valdyti ir naudoti. Tuo tarpu CK 6.891 straipsnio 1 dalyje minimi tie atvejai, kai sudaromas taip vadinamas kombinuotas susitarimas, kuris tarpusavyje apima sutartį tarp kredito dav÷jo ir kredito gav÷jo d÷l daikto ar paslaugų finansavimo, o taip pat sutartį tarp kredito dav÷jo ir pardav÷jo ar paslaugų teik÷jo. Šiuo atveju daikto pirkimo- pardavimo ar paslaugos teikimo santykiai atsiranda tiesiogiai tarp kredito gav÷jo ir pardav÷jo (paslaugos teik÷jo), ko n÷ra lizingo atveju. Kredito dav÷jas moka kreditą tiesiogiai pardav÷jui (paslaugos teik÷jui), o kredito dav÷ją ir kredito gav÷ją sieja sutartiniai santykiai, kurių pagrindu atsiranda kredito dav÷jo pareiga suteikti finansavimą, bet n÷ra pareigos perduoti daiktą ar suteikti paslaugą, nes pastarąją pareigą turi pardav÷jas ar paslaugos teik÷jas, kurį su kredito gav÷ju sieja tiesioginiai sutartiniai santykiai. CK 6.891 straipsnis būtų taikomas, pavyzdžiui, kai yra finansuojamas pirkimas-pardavimas išsimok÷tinai, o pirk÷ju yra vartotojas, įsigyjantis daiktą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.