PRIEVOLIŲ TEISĖ II
PRIEVOLIŲ TEISĖ II
(Xxxxxxxx Xxxxxxx)
Paskaitos tema: Dovanojimo sutartis (dalyko programos 2 tema)
Pagrindiniai klausimai:
1. Dovanojimo sutarties kaip sandorio apibūdinimas (principai, bendra charakteristika):
a. Samprata:
i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
ii. Apibūdinimas pagal rūšis.
b. Sutarties šalių apibūdinimas
c. Esminės sąlygos:
i. Dalykas;
ii. Dovanos naudojimo tikslas (dovanojimo su sąlyga sutartis)
d. Sutarties forma:
2. Dovanojimo sutarties šalių teisės ir pareigos:
a. Dovanotojo pareigos:
i. Pareiga užtikrinti daiktą kokybę ir nuosavybės teisę
1. Atsakomybės sąlygos ir ribojimas.
ii. Pareiga prisiimti sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas.
b. Apdovanotojo teisė atsisakyti priimti dovaną.
3. Dovanojimo panaikinimas
Literatūra:
X. Xxxxxxx. Dovanojimo sutartis (paskaitos tezės (santrauka) (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx).
Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 367-381).
Teismų praktika nurodyta Prievolių teisės II pratybų (seminarų) 4 temos užduočių plane.
Tema: Rentos sutartys (dalyko programos 3 tema)
(paskaita šiai temai neskiriama, užduotys nagrinėjamos pratybų metu)
Pagrindiniai klausimai:
1. Rentos sutarties kaip sandorio bendras apibūdinimas:
a. Samprata:
i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai
ii. Rentos rūšys (neterminuota (nuolatinė) renta, renta iki gyvos galvos ir išlaikymas iki gyvos galvos
iii. Apibūdinimas pagal rūšis.
b. Rentos sutarčių šalių apibūdinimas
c. Esminės sąlygos.
d. Sutarties forma:
4. Rentos sutarties šalių teisės ir pareigos:
a. Xxxxxx gavėjo interesų užtikrinimas;
b. Xxxxxx mokėtojo interesų užtikrinimas.
Literatūra:
X. Xxxxxxx. Rentos sutartys (paskaitos skaidrės (prieiga xxxx://xxx.xx.xx/xx/x.xxxxxxx).
Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 359-365).
Naujausios LAT pozicijos temos klausimais
CK normų, reguliuojančių dovanojimo sutartį, aiškinimas Dėl dovanojimo sutarties kvalifikavimo
„<...>Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos
dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles. Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Minėta, kad sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio. Nagrinėjamoje byloje teismai nepakankamai atsižvelgė į dovanojimo sutarties pagrindinius požymius ir jų įtaką sutarčiai kvalifikuoti, taip pat deramai neįvertino dovanojimo sutarties sudarymo priežasties (motyvo) svarbos dovanotojo valiai perleisti savo turtą kitam asmeniui neatlygintinai susiformuoti (dėl pasvirusiu šriftu išsakytos pozicijos paskaitos metu bus išsakytas vertinimas –
V.M. (ištrauka iš LAT CBS 2010-07-02 nutarties c. b. Nr. 3K-3-316/2010).
Dėl sutarties formos ir konkurencijos klausimas dėl Labdaros ir paramos įstatymo.
„<...> Dovanojimas - tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatytą turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. Dovanojimo sandoris yra dvišalis. Jam sudaryti reikalinga tiek turtą perduodančio, tiek jį priimančio asmenų suderinta valia, taigi dovanojimo sandoris yra dvišalė sutartis. Dovanojimo teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos XXVII skyriaus ,,Dovanojimas“ normų. CK 6.465-6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos, tuo tarpu CK 6.476 straipsnio normų reglamentuojama atskira dovanojimo sutartinių santykių grupė - aukos (paramos ar labdaros) sutartis; CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą - pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme - tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti. Labdara (parama) yra visuomenei naudinga veikla, kurią remia valstybė, šiuo tikslu yra priimtas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, nustatantis taisykles, kurių turi laikytis labdaros ir (arba) paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai, norintys pasinaudoti įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis (įstatymo 1 straipsnis). Labdaros ir paramos įstatymas - tai viešosios, o ne civilinės teisė aktas, todėl šio įstatymo normos su CK šeštosios knygos XXVII skyriaus normomis nekonkuruoja, tačiau sprendžiant, ar dovanojimo teisiniai santykiai kvalifikuotini aukos sutartimi pagal CK 6.476 straipsnį, Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintas visuomenei naudingų tikslų, kuriems gali būti teikiama labdara ar parama, sąrašas yra aktualus, kaip pateikiantis pavyzdinius bendro, visuomenės požiūriu naudingo aukos tikslo kriterijus. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnį labdara ar parama gali būti teikiama tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse (Įstatymo 3 straipsnis).
Minėta, kad aukos (paramos ar labdaros) institutas teisės normų konkurencijos prasme yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, todėl, teisinius santykius kvalifikavus pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar labdarą), visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto nuostatos; CK 6.476 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta vienintelė šios taisyklės išimtis - aukoms netaikomas CK 6.467 straipsnis ,,Dovanojimo su sąlyga sutartis“. CK
6.476 straipsnyje nėra aukos (paramos ar labdaros) sutarties formą nustatančių normų, todėl turi būti taikomos
6.469 straipsnio ,,Dovanojimo sutarties forma“ normos. Dovanojimo sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, įstatymo nustatytas rašytinės formos reikalavimas; nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (CK 6.469 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama išvengti sutarties šalių valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo - dovanojimo dalyku esančio turto perdavimo - tarp jos šalių kilus ginčui. Civilinių santykių dalyviai turi bendrojo pobūdžio pareigą įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas elgtis protingai, pagal bonus pater familias elgesio standartus ir rūpintis savo interesų apsauga (CK 1.5 straipsnis). Asmenys, kurie įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, prisiima
riziką, kad jų interesai nebus ginami teismo, viena iš tokių situacijų – įstatymo nustatytos sandorio formos reikalavimų ignoravimas. Sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra niekinis, t.y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys (CK 1.93, 1.80 straipsniai); tuo atveju, kai sandoris yra dvišalis (sutartis), riziką dėl jo negaliojimo pasekmių prisiima abi sutarties šalys <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2009- 09-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-355/2009).
Dėl dovanojimo sutarties formos
„[...] Kadangi teisės aktuose nenustatytas notarinės formos reikalavimas akcininko paskolos sutarčiai su bendrove, tai teismai sprendė, jog tokios sutarties pagrindu sudarytai reikalavimo perleidimo sutarčiai užteko paprastos rašytinės formos (CK 6.103 straipsnis). Nesutikdami su tokia išvada kasatoriai nurodo, kad, atmesdami ieškinį, teismai neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog neatlygintinis turtinių teisių perdavimas apdovanotajam nuosavybės teise sudaro dovanojimo sutarties dalyką (CK 6.465 straipsnio 1 dalis), kuri, dovanojamai sumai esant didesnei kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde keliamas CK 6.469 straipsnio 2 dalies ir 6.103 straipsnio konkurencijos klausimas, pažymint, kad reikalavimo perleidimo forma neturėtų priklausyti nuo pagrindinės prievolės formos, nes reikalavimo perleidimas yra nesavarankiškas, kauzalinis sandoris, o teisių perleidimas vyksta konkrečios teisinės konstrukcijos (pirkimo, dovanojimo ir pan.) pagrindu. Tokie kasatorių argumentai atmestini, viena vertus, dėl netinkamai aiškinamo teisinio reguliavimo, kita vertus, dėl konkrečių šioje byloje teismų nustatytų aplinkybių.
Kasatoriai teisūs teigdami, kad CK 6.469 straipsnio 2 dalyje ir 6.103 straipsnyje įtvirtinama skirtinga jais reglamentuojamų sandorių forma – reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir pagrindinei prievolei (CK 6.103 straipsnis), o dovanojimo sutarčiai, kurios vertė didesnė nei penkiasdešimt tūkstančių litų, privaloma notarinė forma (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Tačiau toks reguliavimas, net ir šalių santykius kvalifikavus kaip turtinės teisės dovanojimo, negali būti pripažintas konkuruojančiu, nes jo taikymo tvarka nustatyta CK 6.471 straipsnyje, kuriame įtvirtinti dovanojimo apribojimai. CK 6.471 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad dovanojant reikalavimo teisę privaloma laikytis CK 6.101–6.104, 6.107 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Taigi įstatymo leidėjas specialiojoje konkrečių dovanojimo sandorių sudarymo tvarką nustatančioje normoje expressis verbis įtvirtino reikalavimo teisių perleidimą reglamentuojančių normų taikymo pirmenybę tokių teisių dovanojimo atveju. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant neatlygintinės reikalavimo teisių perleidimo sutarties formos teisėtumo klausimą, taikytinas CK 6.103 straipsnis – dėl reikalavimo perleidimo sutarties formos sprendžiama pagal pagrindinę prievolę, iš kurios atsirado teisė – reikalavimo perleidimo dalykas. Xxxxxxxxx aptartam reguliavimui, atmestinas kasatoriaus argumentas, kad reikalavimo perleidimo forma neturėtų priklausyti nuo pagrindinės prievolės formos, nes jis prieštarauja CK nustatytam reikalavimo teisių perleidimo modeliui [...]“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014
m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2014).
Dėl dovanojimo panaikinimo (CK 6.472 str.)
„<...> CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kad dovanojimas būtų panaikintas remiantis nurodyta teisės norma, būtina konstatuoti bent vieną iš būtinų sąlygų: 1) kad apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo; 2) kai atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų vertinimo kriterijų, yra išaiškinęs, kad geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 162/2010). Siekiant užtikrinti viešąjį interesą, atitinkantį civilinių santykių stabilumą ir civilinės atsakomybės priemonių taikymo adekvatumą, bet koks dovanojimo sutarties šalių santykių pablogėjimas negali būti pagrindas panaikinti šią sutartį. CK 6.472 straipsnyje dovanojimo sutarties panaikinimas įtvirtintas kaip išimtinė priemonė, o jos taikymas siejamas su atitinkamais teisiniais pagrindais – apdovanotojo veiksmais, demonstruojančiais ypatingą nedėkingumą dovanotojui, nepateisinamais pagal visuotinai pripažįstamas moralės nuostatas. Tokie veiksmai įstatyme apibūdinti pabrėžiant jų išskirtinį – neabejotinai griežtą – smerkimą. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalies prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai. Sprendžiant dėl neabejotinai griežtai smerkiamų veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į vertinamų veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis. Šiuo aspektu reikšmingais gali būti pripažįstami duomenys, ar neigiamai vertintinus veiksmus apdovanotasis atliko vien savo iniciatyva, ar kitam asmeniui juos išprovokavus, ar šių veiksmų neigiamų padarinių buvo sąmoningai siekiama ir kt. (LAT CBS 2011-07-01 nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-305/2011).
Kasatoriaus teigimu, atsakovai jo negerbia, naudoja psichologinį smurtą, tai taip pat yra geros moralės požiūriu smerktini veiksmai. Atsižvelgiant į tai, kad tikrasis dovanos gavėjas buvo kasatoriaus vaikaitis, sprendžiant dėl CK
6.472 straipsnio taikymo, pirmiausia turi būti vertinami jo veiksmai. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingų faktų, kad kasatoriaus vaikaitis pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Vertinant vaikaičio veiksmus geros moralės požiūriu, atsižvelgtina į teismų nustatytas aplinkybes, kad E. L. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) išlaiko ginčo namų valdą, moka reikiamus mokesčius bei savo lėšomis gerina nekilnojamojo turto būklę. Namas buvo remontuojamas, kol kasatorius nedarė kliūčių atsakovams į jį patekti. Be to, kasatoriui leidžiama naudotis padovanotu turtu ir neketinama tam kliudyti ar kasatoriaus iškeldinti. Teismai taip pat nustatė, kad kasatoriaus vaikaitis jau ilgą laiką gyvena ne Lietuvoje, tačiau skiria lėšas ginčo namų valdos priežiūrai. Xxxxxxxxxx, nesutikdamas su teismų išvada dėl vaikaičio veiksmų vertinimo, kasaciniame skunde iš esmės remiasi ne vaikaičio, o sūnaus netinkamu elgesiu, teiginių dėl psichologinio poveikio ar kitokio smerktino abiejų atsakovų elgesio niekuo negrindžia ir neįrodinėja.
Teismai teisėtai sprendė, kad šalių nesutarimai dėl remonto negali būti pripažinti veiksmais, griežtai smerktinais moralės požiūriu, ir neatitinka pirmiau nurodyto išimtinio CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygų pobūdžio, todėl priimti teismų procesiniai sprendimai atitinka kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Šios išvados nepaneigia kasatoriaus teiginiai dėl jo sūnaus griežtai smerktino moralės požiūriu elgesio, nes, minėta, ginčo turto savininkas ir tikrasis dovanos gavėjas buvo ne kasatoriaus sūnus, o xxxxxxxxx. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodytus veiksmus jo sūnus atliko praėjus maždaug šešeriems metams nuo dovanojimo sandorio sudarymo ir nuo dovanoto turto perleidimo kasatoriaus vaikaičiui. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad kasatoriaus nurodyti jo sūnaus veiksmai rodytų ypatingą nedėkingumą ir atitiktų kitas CK 6.472 straipsnio taikymo sąlygas, ypač atsižvelgiant į teismų nustatytas aplinkybes, jog kasatoriaus sužalojimas nesunkus, o konfliktas iš dalies išprovokuotas paties kasatoriaus elgesio <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2012-07-05 nutarties c. b. Nr. 3K- 3_334/2012).
„<...>pagrindą panaikinti dovanojimą sudaro tokie veiksmai, kurie, įvertinus dovanos pobūdį, sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius, geros moralės požiūriu yra smerkiami tokiu pat griežtumu, kaip pasikėsinimas į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčinis sunkus jų sužalojimas. Neabejotinai griežtai smerkiamiems veiksmams, kaip pagrindu panaikinti dovanojimą, pagal CK 6.472 str. 1 d. prasmę gali būti priskiriami ne bet kokie net ir neigiamai vertintini veiksmai, o sprendžiant dėl tokių veiksmų konstatavimo, turi būti atsižvelgiama į veiksmų atlikimo aplinkybes, priežastis, duomenis, ar neigiamus veiksmus apdovanotasis atliko vien savo iniciatyva, ar kitam asmeniui juos išprovokavus, ar šių veiksmų neigiamų padarinių buvo sąmoningai siekiama ir kt. Nagrinėjamu atveju šalių konflikto priežastis yra atsakovo ir jo sesers šeimų narių nesutarimai dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos, šioje byloje ieškovės smerkiamais įvardijami atsakovo veiksmai atlikti stumiant į garažą priekabą, taip siekiant įgyvendinti savo teises naudotis ginčo bendru turtu, t.y.veiksmai, kurie nebuvo nukreipti prieš ieškovę, siekiant ją sužaloti ir negali sudaryti pagrindo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia
<...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2011 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3- 305/2011).
„<...> dovanojimas gali būti panaikintas CK 6.472 str. 1 d. pagrindu konstatavus bent vieną iš būtinų sąlygų: 1) apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, t.y. atliko nusikalstamus veiksmus, kurie konstatuotini BPK nustatyta tvarka ar veiksmus, kurie turi pasikėsinimo į gyvybę ar sveikatą požymių, nors už tokius veiksmus asmuo ir nebuvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn ar nuo šios atsakomybės buvo atleistas; 2) atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius, apdovanotasis atliko prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Faktų, kad atsakovas pasikėsino į ieškovės ar jos artimųjų giminaičių gyvybę ar juos sunkiai sužalojo nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismai pagrįstai konstatavo ir tai, jog tarp šalių kilusio ginčo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sprendimo teisme faktas negali būti pagrindas atsakovo veiksmus vertinti smerktinais geros moralės požiūriu. Kita vertus, teismai visiškai nevertino atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovė nurodė kaip smerktinus geros moralės požiūriu: tėvų išvadinimą jų orumą žeminančiais žodžiais; konflikto sukėlimą dėl bendrosios nuosavybės naudojimo, kurio metu sužalojo ieškovei ranką ir pan. Tuo atveju, jei nagrinėdamas bylą iš naujo teismas konstatuotų, kad apdovanotasis naudojo prieš dovanotoją psichologinį ar fizinį smurtą, žemino jos orumą ir pan., tokie veiksmai galėtų būti laikomi griežtai smerktinais geros moralės požiūriu <...>“ (ištrauka iš LAT CBS 2010-04-12 nutarties c. b. Nr. 3K-3-162/2010).
Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis
CK 6.460 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas perduoda jam priklausantį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. atsakovo pavieniai veiksmai nepripažintini tinkamu sutarties vykdymu. Ginčo šalių sudaryta sutartimi atsakovas už gautą butą įsipareigojo išlaikyti kasatorę iki gyvos galvos: teikti materialinį aprūpinimą maistu, drabužiais ir kt., pirkti reikalingus daiktus, vaistus, slaugyti ligos atveju, leisti nemokamai naudotis perleistu turtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio įsipareigojimai
– kasdienės priežiūros prievolė, kurią būtina vykdyti nuolat, o ne retkarčiais. Teismų praktikoje nurodyta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas,
nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams; rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (LAT CBS 2006-11-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-207/2006).