LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS KŪNO KULTŪROS STUDIJŲ PROGRAMA

XXXXXXXXX XXXXXXXX

PAAUGLIŲ ATLETINIO TAPATUMO SĄSAJOS SU KŪNO KULTŪROS PAMOKOSE TAIKOMŲ MOKYMO METODŲ ĮVAIROVE

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. xx. Xxxx Xxxxxxxx - Xxxxxxx

Baigiamojo darbo vadovas vertinti baigiamąjį darbą: rekomenduoja/nerekomenduoja

Baigiamojo darbo įvertinimas:

Studijų administratorė:

KAUNAS 2019

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis darbas (pavadinimas)……………………………………

………………………………………………………………………………………………………………

1. Yra atliktas mano paties/pačios (jeigu darbą rengė keli studentai, įrašoma: Yra atliktas mūsų pačių);

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

..............……… ................................................. ......................….

(data) (autoriaus vardas xxxxxxx) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

..............……… ................................................. ......................….

(data) (autoriaus vardas xxxxxxx) (parašas)

BAIGIAMOJO DARBO VADOVO VERTINIMAS

................................................................................................................................................................................................

..................................................................................................………..

..............………	.................................................	......................….
(data)	(vadovo vardas xxxxxxx)	(parašas)
Baigiamojo darbo recenzentas:
..................................................	………………………………	..............................
(vardas, xxxxxxx)	(Studijų administratorė, vardas, xxxxxxx)	(parašas)
Baigiamojo darbo recenzentas:
..................................................	………………………………	..............................
(vardas, xxxxxxx)	(Studijų administratorė, vardas, xxxxxxx)	(parašas)
Baigiamojo darbo vadovas:
..................................................	………………………………	..............................
(vardas, xxxxxxx)	(Studijų administratorė, vardas, xxxxxxx)	(parašas)

Baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS …………………..……………………………..

(Studijų administratorė, vardas, xxxxxxx, parašas)

TURINYS

XXXXXXXXX 0

SUMMARY 6

ĮVADAS 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA 9

1.1. Paauglių fizinio aktyvumo situacija Lietuvoje ir Europoje 9

1.2. Fizinio pasyvumo rizika žmogaus sveikatai 11

1.3. Fizinio aktyvumo nauda paauglių sveikatai 12

1.4. Fizinio aktyvumo nauda kognityvinių funkcijų raidai 15

1.5. Atletinio tapatumo samprata 18

1.6. Šeimos įtaka paauglių fiziniam aktyvumui 19

1.7. Mokyklos įtaka paauglių fiziniam aktyvumui 20

1.8. Mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose 21

1.8.1. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Vilūnienę ir Xxxxxxxxxx (2001) 22

1.8.2. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Himberg, Xxxxxxxxxx ir Xxxxxxx (2003) 24

1.8.3. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Mosston ir Ashworth (2008) 25

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 29

3. TYRIMO REZULTATAI 32

3.1. Paauglių atletinis tapatumas 32

3.2. Mokinių suvokiama mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose 32

3.3. Reproduktyvieji ir produktyvieji mokymo metodai kūno kultūros pamokose 34

3.4. Sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose 35

4. APTARIMAS 37

IŠVADOS 41

PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS 42

LITERATŪRA 44

PRIEDAI 51

SANTRAUKA

PAAUGLIŲ ATLETINIO TAPATUMO SĄSAJOS SU KŪNO KULTŪROS PAMOKOSE TAIKOMŲ MOKYMO METODŲ ĮVAIROVE

ADOLESCENTS ATHLETIC IDENTITY IN RELATION TO VARIETY OF TEACHING STYLES USED IN PHYSICAL EDUCATION LESSONS

Raktiniai žodžiai: moksleiviai, atletinis tapatumas, fizinis aktyvumas, fizinio ugdymo mokymo metodai, kūno kultūra.

Tyrimo tikslas – nustatyti sąsajas tarp mokinių atletinio tapatumo ir kūno kultūros pamokose taikomų ugdymo metodų įvairove.

Tyrimo problema – mažėjantis paauglių fizinis aktyvumas, kaip viena iš priežasčių galimiems sveikatos sutrikimams.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė.

2. Anketinė apklausa.

3. Matematinė statistinė analizė.

Tiriamieji klausimai:

1. Koks 8-tų klasių mokinių atletinis tapatumas?

2. Koks mokymo metodas dažniausiai taikomas kūno kultūros pamokose?

3. Kokie metodai, reproduktyvieji ar produktyvieji, dažniau naudojami kūno kultūros pamokose?

4. Ar susijęs mokinių atletinis tapatumas ir kūno kultūros pamokose naudojami mokymo metodai?

Tyrimo hipotezė – aukštesnis paauglių atletinis tapatumas turi didesnę sąsaja su produktyviaisiais kūno kultūros pamokose naudojamais mokymo metodais.

Svarbiausi rezultatai: vidutinis paauglių vaikinų ir merginų atletinio tapatumo įvertinimo balas buvo 3,3 ± 0,6. Aukščiausias įvertinimas buvo skiriamas sportinės kompetencijos atletinio tapatumo komponentui 4,0 ± 0,7; žemiausiu balu įvertintas draugų paskatinimas būti fiziškai aktyviu 2,7 ± 1,1. Remiantis paauglių suvokiama mokymo metodų įvairove nustatyta, kad reproduktyvieji mokymo stiliai (pvz. A ir B metodai) buvo daug dažniau naudojami nei produktyvieji mokymo stiliai (pvz. E-G metodai): atitinkamai 4,3-4,1 ir 2,7-2,9 balo. Nustatytos statistiškai reikšmingos sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir suvokiamos mokymo stilių įvairovės, naudojamos kūno kultūros pamokų metu, išskyrus D metodą (r = 0,22-0,34; p <0,05). Nustatyta, kad produktyvieji mokymo metodai (metodai E-H) žymiai labiau susiję su atletinio tapatumo komponentais, tokiais kaip išvaizda, tėvų, draugų ir mokytojų skatinimas būti fiziškai aktyviu (r = 0,22-0,40; p <0,05), lyginant su reproduktyviais mokymo metodais. Nenustatyta jokia statistiškai reikšminga sąsaja tarp atletinio

tapatumo komponento „Kompetencija“ ir kūno kultūros pamokoje paauglių suvokiamos mokymo stilių įvairovės. Paauglių atletinis tapatumas didesnis, kai kūno kultūros pamokose naudojami įvairesni mokymo stiliai. Produktyvieji (mokinio iniciatyva) mokymo stiliai labiau susiję su didesniu paauglių atletiniu tapatumu, nei reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo stiliai.

Išvados:

1. 8 klasių mokinių atletinis tapatumas yra aukštesnis nei vidutinis.

2. Dažniausiai kūno kultūros pamokose taikytas „Valdymo“ mokymo metodas (metodas A).

3. Reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo metodai kūno kultūros pamokose taikomi dažniau nei produktyvieji (mokinio iniciatyva).

4. Produktyvieji mokymo stiliai labiau susiję su didesniu paauglių atletiniu tapatumu, nei reproduktyvieji mokymo stiliai.

SUMMARY

ADOLESCENTS ATHLETIC IDENTITY IN RELATION TO VARIETY OF TEACHING STYLES USED PHYSICAL EDUCATION LESSONS

Keywords: students, athletic identity, physical activity, teaching methods in physical education, physical education.

The aim – to investigate the relationships of adolescents‘ athletic identity with the perceived variety of the teaching styles used in their Physical Education (PE) lessons.

The research problem – decreasing physical activity of adolescents as one of the reasons for possible health issues.

Research methods:

1. Analysis of literature sources.

2. Questionnaire survey.

3. Mathematical statistical analysis.

Research questions:

1. What is the athletic identity of 8th grade school students?

2. What is the most common method of teaching used in physical education?

3. Which methods, reproductive or productive, are more commonly used in physical education lessons?

4. Do 8th grade school students atletic identity related to teaching methods used in physical education lessons?

Research hypotheses - higher level of athletic identity among adolescents have a greater correlation with productive training styles used in physical education lessons.

Key findings: the mean score of athletic identity of adolescent boys and girls was 3.3±0.6. The highest evaluation was for the sport competence subcomponent (4.0±0.7); the lowest for the encouragement from friends (2.7±1.1). Based on students perception, the reproductive teaching styles (eg. Method A and B) were much more often used in their PE lessons than the productive styles (eg. Methods E-G): 4.3-4.1 vs. 2.7-2.9, respectively. The significant correlations were found between athletic identity and perceived teaching styles used in PE except for Method D (r=0.22-0.34; p<0.05). It is interesting to note, that productive teaching styles (Method E-H) were signifficantly related to more subcomponents of the athletic identity such as appearance, encouragement from parents, friends and teachers (r=0.22-0.40; p<0.05) in comparison to reproductive styles. The subcomponent

„competence“ was not associated with any of the teaching styles used in PE lessons of the adolescent boys and girls. the adolescents‘ athletic identity is greater the more often a variety of different teaching styles is being used in their Physical Education lessons. The usage of productive (student-

oriented) teaching styles is more related to greater athletic identity of teenaged boys and girls than the productive (teacher-oriented) teaching styles.

Conclusions:

1. 8th grade students athletic identity is higher than average.

2. The most commonly used method was „Comand“ (Method A).

3. Reproductive (teacher initiative) teaching methods in physical education lessons are more common than productive style methods (student initiative).

4. Productive teaching styles are more related to the greater athletic identity of adolescents than to reproductive teaching styles used in physical education lessons.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Tarptautiniame mokinių sveikatos ir sveikos gyvensenos tyrime HBSC (Health Behaviour in School-aged Children), vykdytame 2002-2010 metais nustatyta, kad iš visų tyrime dalyvavusių šalių (viso 32 šalys), per 2002 – 2010 metų laikotarpį fiziškai aktyvių paauglių Lietuvoje rodikliai nukrito labiausiai: nuo 31% iki 20% (Kalman et al., 2015). Fiziškai pasyvūs vaikai, kurie daug laiko praleidžia prie televizoriaus, daug mokosi ar žaidžia kompiuterinius žaidimus, turi didesnę riziką patirti sveikatos sutrikimus, tokius kaip nutukimas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, judamojo aparato sutrikimai, stresas, lyginant su fiziškai aktyviais vaikais, kurie didesnę laiko dalį praleidžia žaisdami lauke ar sporto salėje, padeda tėvams nudirbti ūkio darbus, aktyviai dalyvauja kūno kultūros pamokose, lanko įvairius sporto būrelius (Sallis, Xxxxxxxxx, Xxxxxx 2000).

Moksleivių fizinį aktyvumą ypatingai įtakoja socialiniai veiksniai, gyvenimo sąlygos ir auklėjimas šeimoje. Todėl pati didžiausia atsakomybė tenka jų artimiems žmonėms – tėvams ir pedagogams. Nuo jų požiūrio į fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, nuo jų žinių šiais klausimais lygio labai priklauso vaikų sveikata, jų fizinis aktyvumas (Zumeras, 2014).

Tyrimo tikslas: nustatyti sąsajas tarp mokinių atletinio tapatumo ir kūno kultūros pamokose taikomų ugdymo metodų įvairove.

Xxxxxxxx ar praktinė darbo vertė. Atliktas tyrimas paauglių atletinio tapatumo sąsajos su kūno kultūros pamokose taikomų mokymo metodų įvairove, reikšmingas Lietuvos mokyklų bendruomenėms, siekiančioms didinti mokinių fizinį aktyvumą kūno kultūros pamokų pagalba. Organizuojant fizinio ugdymo procesą, labai svarbi mokymo metodų įvairovė, jų pasirinkimas ir taikymas, nes kiekvienas mokinys yra individualus ir skiriasi ne tik savo fiziniu pajėgumu, augimo greičiu, sveikatos charakteristika, bet ir nuomone apie kūno kultūros pamokų reikšmę ir fizinį aktyvumą.

Mokslinis ištirtumas. Tyrimų, ieškančių sąsajų tarp atletinio tapatumo ir mokymo metodų kūno kultūros pamokose, nerasta.

Darbo loginė struktūra. Šiame darbe apžvelgiama paauglių fizinio aktyvumo situacija Lietuvoje ir Europoje, fizinio pasyvumo rizika, fizinio aktyvumo nauda sveikatai ir kognityvinėms funkcijoms, analizuojama atletinio tapatumo samprata, šeimos bei mokyklos įtaka paauglių fiziniam aktyvumui, taip pat aprašomi skirtingų autorių mokymo metodai taikomi kūno kultūros pamokose. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, pasiūlymai ir rekomendacijos, nurodomas bibliografinis sąrašas.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Paauglių fizinio aktyvumo situacija Lietuvoje ir Europoje

Paaugliai, kurie mokykloje daug laiko praleidžia sėdėdami, po pamokų ilsisi prie televizoriaus, skaitydami, besimokydami ar žaisdami kompiuterinius žaidimus, dažniau turi padidėjusį arterinį kraujo spaudimą, didesnę tikimybę nutukti, depresijos ir nerimo simptomus, laikysenos sutrikimus, įvairius funkcinius negalavimus, taip pat didėja tikimybė suaugus dažniau sirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis ir pan. (Xxxxxxx, Xxxxxxx, 2012).

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2013 – 2014 metais atliko tyrimą HBSC (Health Behaviour in School-aged Children) 42 Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, kuriame nagrinėjo moksleivių (iš viso beveik 220 000 tiriamųjų, 11-15 metų amžiaus) su sveikata susijusį elgesį (World Health Organization, 2016). Remiantis 2016 metais PSO paskelbtais duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje 11 – 15 metų paauglių rekomenduojamas sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas ir jo dažnumas su amžiumi mažėja (pav. 1). Vos 27% vaikinų ir 20% merginų užsiima bent 60 min. vidutinio ir aukšto intensyvumo fizine veikla, t.y. rekomenduojamo minimalaus laiko per dieną, o sulaukus 15 metų, minėti rodikliai atitinkamai nukrinta dar 4% ir 8%.

Paaugliai, sportuojantys bent 60 min. kasdien Lietuvoje

30%

27%

28%

25%

23%

20%

15%

13%

12%

10%

11 metų

13 metų

15 metų

Vaikinai Merginos

Paveikslas 1. Lietuvos paauglių skaičius, išreikštas procentais, sportuojančių bent 60 min kasdien (World Health Organization, 2016).

Didėjanti fizinio pasyvumo tendencija išryškėja ne tik tarp skirtingų amžiaus grupių, bet ir lyčių. Nustatyta, jog vaikinai yra aktyvesni už merginas 11-os, 13-os ir 15-os metų amžiaus grupėse. Tyrimo duomenys atskleidė, kad fiziškai aktyviausi vienuolikmečiai gyvena Suomijoje, atitinkamai 34% merginų ir 47% vaikinų. Tačiau pastebima, kad su amžiumi fizinis aktyvumas mažėja ne tik Lietuvoje, bet ir beveik visose tyrime dalyvavusiose Europos valstybėse (World Health

Organization, 2016). Tarp vienuolikmečių vidutinis vaikinų fizinis aktyvumas siekė 30%, o tarp merginų 27%, penkiolikmečių tarpe - 25% berniukų ir 15% merginų, šešiolikmečių tiriamųjų grupėje tik 21% vaikinų ir 11% merginų (pav. 2).

30%

Paaugliai, sportuojantys bent 60 min. kasdien Europoje

30%

27%

25%

21%

20%

15%

11%

10%

11 metų

13 metų

15 metų

Vaikinai Merginos

Paveikslas 2. Europos paauglių skaičius, išreikštas procentais, sportuojančių bent 60 min kasdien (World Health Organization, 2016).

PSO pabrėžia, jog 11-15 metų moksleiviai patiria didelį stresą ir spaudimą dėl didėjančių akademinių lūkesčių, palaikomo gero socialinio statuso ir elgesio, su brendimu susijusių fizinių ir psichinių pokyčių. Tyrimai atskleidžia, kad fizinis aktyvumas yra viena iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių, daranti teigiamą įtaką ne tik fizinei sveikatai, bet ir kognityvinėms funkcijoms, gyvenimo kokybei ir gyvenimo pilnatvės pajautimui, socialiniam asmens aktyvumui ir kt. (Xxxxxxxxxx, Xxx Xxx-X., Xxxxxxxxx, Xxxxx, 2017). Dėl šių priežasčių, fizinio aktyvumo teikiama nauda turėtų formuoti įgūdžius ir nuostatas, kuriomis jaunas žmogus vadovautųsi visą gyvenimą.

Zumero (2014) teigimu norint sužinoti mažėjančio fizinio aktyvumo priežastis, reikėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius neigiamus veiksnius, kurie trukdo sėkmingai plėtoti vaikų fizinį aktyvumą:

• Pasirinkta (ar suaugusiųjų parinkta ir brukama) sporto šaka ar fizinė veikla nėra įdomi ir teikianti geras emocijas.

• Fiziškai pasyvi vaiko šeima.

• Autoritetų, sektinų suaugusiųjų ir fiziškai aktyvių bendraamžių trūkumas.

• Socialinė ir ekonominė vaiko aplinka, kuri neskatina fizinio aktyvumo.

• Mokyklos bendruomenės ir visuomenės sveikatos specialistų žema kompetencija.

• Pagarbos, palaikymo iš trenerių ar mokytojų stoka, fiziškai aktyvios veiklos trūkumas, nuolat atliekama nuobodi, vienpusiška fizinė veikla, dažnas tų pačių pratimų ar žaidimų kartojimas (pavyzdžiui, nuolat žaidžiamas kvadratas ar krepšinis), paskatų trūkumas pasirenkant fizinio aktyvumo rūšį ar siekiant asmeninių rezultatų.

• Fizinis aktyvumas naudojamas kaip fizinė ar emocinė bausmė.

• Nesudarytos galimybės naudotis sportiniu inventoriumi ir salėmis ne pamokų metu, gyvenamojoje aplinkoje.

• Aplinka nepritaikyta fiziniam aktyvumui.

• Per aukšti pedagogų, trenerių ir ypač tėvų reikalavimai asmeniniams vaiko fizinės veiklos rezultatams.

• Nepasitenkinimo savimi ar nusivylimo jausmas, savirealizacijos trūkumas.

• Geresnių rezultatų akcentavimas, o ne asmeninės vaiko ar paauglio pažangos išryškinimas (ar tiesiog žaidimo ir bendravimo su draugais džiaugsmas).

1.2. Fizinio pasyvumo rizika žmogaus sveikatai

Žmogaus kūnas sutvertas fiziškai aktyviam gyvenimui, todėl sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas žmogaus organizmui yra būtinas. Šiuolaikiniame pasaulyje didelė visuomenės dalis gyvena sėslų gyvenimo būdą – mokykloje mokosi sėdėdami, darbe didelę laiko dalį praleidžia nepakildami iš vietos, o grįžus namo – ilsisi priešais televizorių ar kompiuterį. Toks fizinis pasyvumas ne tik lemia suprastėjusią gyvenimo kokybę, bet netgi yra daugelio ligų ir ankstyvų mirčių rizikos faktorius (Knight, 2012).

Didesnė dalis lėtinių neinfekcinių ligų yra prastos mitybos ir fizinio pasyvumo pasekmė. Šie veiksniai lemia aukštą kraujospūdį, antsvorio atsiradimą ir kitus negalavimus, kurie papildomai padidina apkrovą kaulams, sąnariams, kraujagyslėms, širdžiai ir kitiems vidaus organams. Mažas fizinis pajėgumas sukelia tokias fizinės sveikatos rizikas, kaip širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, 2 tipo cukrinį diabetą ir mirtingumo riziką, o pakankamai didelis aerobinis pajėgumas ir liekna kūno kompozicija gali mus apsaugoti nuo sveikatos pablogėjimų ir smarkiai sumažinti ankstyvos mirties riziką, sukeltą šių ligų. Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos bei mirtingumas nuo šių ligų vyresniame amžiuje tiesiogiai sietinas su raumenų jėga, ištverme ir geresniais aerobiniais sugebėjimais, kuriuos galime įgyti jauname amžiuje (Lietuvos sporto universitetas, 2018). Xxxxxxxxx Xxx et al. (2012) atliktu tyrimu, svarbiausios su fiziniu pasyvumu susijusios ligos yra:

• Išeminės širdies ligos;

• Antro tipo cukrinis diabetas;

• Storosios žarnos vėžys;

• Moterų krūties vėžys.

Be išvardintų ligų, pabrėžiama ir tai, kad pašalinus fizinio pasyvumo faktorių, sumažėtų bendras mirtingumas bei padidėtų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Tačiau daugumoje fizinių ir psichinių negalavimų fizinis pasyvumas nėra staigius rezultatus turintis rizikos veiksnys, jis labiau dalyvauja kaip prisidedantis faktorius, kuris skatina organizmo nusilpimą ir daro jį lengvai pažeidžiamu įvairių lėtinių ir infekcinių ligų.

1.3. Fizinio aktyvumo nauda paauglių sveikatai

Dar 1948 metais Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose nurodomas dešimtmečiais nesikeičiantis sveikatos apibrėžimas, jog „sveikata – visapusė fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne vien tik ligos ar negalavimų nebuvimas“. Fizinis aktyvumas (FA) dažniausiai suvokiamas kaip įvairūs kūno judesiai, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai. Pasak Stonkaus (2002) fizinis aktyvumas tai – griaučių raumenų sukelti judesiai, kuriuos darant energijos suvartojimas yra didesnis negu esant ramybės būsenos.

FA galima suprasti gana įvairiai. Tai gali būti mankštinimasis, dalyvavimas varžybose, namų ūkio darbai, laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų, taip pat fizinis darbas. Pagrindiniai komponentai, apibendrinantys fizinį aktyvumą, yra jo intensyvumas, trukmė, dažnis, pobūdis (Janonienė, Sobutienė, Valintėlienė, 2014).

• Veiklos intensyvumas - energijos sąnaudų rodiklis atliekant fizinę veiklą. Intensyvumą galima vertinti kiekybiškai, naudojant fiziologinius rodiklius (suvartotas deguonies kiekis, širdies susitraukimų dažnis, kvėpavimo tankis), taikant fizinės veiklos suvokimo charakteristikas (asmens įvertintas krūvis, ėjimo ir kalbėjimo testas) arba naudojant kiekybinius kūno judesių duomenis (žingsnių skaičius, kūno pagreičio duomenys).

• Veiklos trukmė - fizinės veiklos užsiėmimų laikas (minutėmis ar valandomis) per tam tikrą laiko periodą (diena, savaitė, mėnuo, metai).

• Veiklos dažnis - tai fizinės veiklos užsiėmimų per dieną, savaitę ar mėnesį skaičius.

• Veiklos pobūdis - tai specifinė veikla, pavyzdžiui ėjimas, važiavimas dviračiu, tenisas, kurią galima grupuoti į stambesnes fizinės veiklos sitis (aerobika, pasipriešinimo ar jėgos pratimai, pusiausvyros ir stabilumo pratimai) (Janonienė, Sobutienė, Valintėlienė, 2014).

Nors organizmo reakcija į fizinį krūvį priklauso nuo fizinio pajėgumo, fizinio aktyvumo rūšies, formos, dažnumo, intensyvumo, trukmės ir poilsio intervalų, apibendrinant galima teigti, kad FA nauda paauglių fizinei ir psichinei sveikatai yra labai teigiama. Kasdienis fizinis aktyvumas ir dalyvavimas įvairiose sporto šakose teikia daug naudos: mažina vaikų nutukimo riziką, skatina širdies

ir kraujagyslių, griaučių raumenų sveikatą, gerina mokymosi gebėjimus, prisideda prie vaiko socialinės ir emocinės raidos (Poitras et al., 2016).

Zumeras ir Gurskas (2012) FA naudą paauglių sveikatai skirsto taip:

• Stimuliuoja viso organizmo gyvybinę veiklą ir augimo procesus;

• Gerėja funkcinės organizmo galimybės, palengvėja organizmo prisitaikymas prie kintančių aplinkos sąlygų;

• Gerina dar neišvystytą organizmo termoreguliaciją;

• Didina nespecifinį organizmo imunitetą ir atsparumą nepalankiems išorės veiksniams;

• Teigiamai veikia visas raumenų grupes;

• Formuojami nauji motoriniai įgūdžiai, lavinama jėga, greitumas, vikrumas, ištvermė, koordinacija ir pusiausvyra;

• Daugiau sunaudojama energijos, sumažėja vaikų nutukimo pavojus;

• Gerėja kaulų mineralizacija ir didėja kaulų tankis, ypač raumenų prisitvirtinimo vietose;

• Gerėja nuotaika, mažėja vienatvės, nerimo, per didelio jautrumo ir depresijos simptomai;

• Skatinamas galvos smegenų plastiškumas – stimuliuojamas kognityvinių funkcijų vystymasis, didėja protinis darbingumas, gerėja miegas;

• Didėja pasitikėjimas savimi ir pasitenkinimas gyvenimu, daugėja galimybių savirealizacijai;

• Gerėja gebėjimas bendrauti ir socialinė vaikų adaptacija.

Siekiant, kad pagerėtų paauglių širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemų būklė, raumenų pajėgumas, kaulų būklė, medžiagų apykaitos fiziologiniai rodikliai ir sumažėtų streso, nerimo bei depresijos simptomai, rekomenduojama:

1. Vaikai kasdien turi sukaupti mažiausiai 60 min. vidutinio ar didelio intensyvumo fizinės veiklos. Sporto fiziologijos reikalavimai leidžia tas 60 min. fizinės veiklos išskaidyti į 2 kartus po 30 min., ar net 4 kartus po 15 min.

2. Norint gauti pastebimos naudos sveikatai, fizinės veiklos laikas turi būti ilgesnis nei 60 min. kasdien ir apie 300 min. aerobinio vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo.

3. Didžioji dalis kasdienės fizinės veiklos turi būti aerobinė fizinė veikla. Kad padidėtų raumenų jėga ir kaulų tvirtumas, didelio intensyvumo veikla turi būti taikoma ne rečiau kaip 3 kartus per savaitę.

4. Raumenų stiprinimo pratimai, įtraukiant pagrindines raumenų grupes, tūrėtų būti vykdomi bent 2 dienas per savaitę ar dažniau.

5. Jei paaugliai nesilaiko šių rekomendacijų ir jų fizinio aktyvumo lygis yra žemas, net ir mažiau intensyvi (ar trumpesnė) fizinė veikla suteiks daugiau naudos sveikatai ir gerai savijautai negu fizinis pasyvumas ir ilgas sėdėjimas (WHO, 2010).

Taikant praktines bendrąsias fizinio aktyvumo veiklas reikėtų atsižvelgti į individualią paauglių sveikatą, fizinį pajėgumą, motorinius gebėjimus ir psichinę raidą. Zumeras (2014) išskiria šiuos praktinių rekomendacijų įgyvendinimo pavyzdžius:

• Vidutinio intensyvumo aerobinės fizinės veiklos metu paaugliai sušyla, kvėpavimas padažnėja, padidėja širdies susitraukimų dažnis. Tačiau jie vis dar gali be didelių pastangų bendrauti tarpusavyje. Tokios fizinės veiklos pavyzdys galėtų būti: važinėjimas dviračiu, riedučiais ar paspirtuku, šokinėjimas ant batuto arba su treniruočių virvute, įvairiausi žaidimai tam skirtose aikštelėse, parkuose, paplūdimiuose, sporto aikštynuose ir kiemuose, kūno kultūros pamokos metu mokykloje, fizinis aktyvumas pertraukų metu ir kt. Visa paauglių fizinė veikla turėtų būti kiek galima įvairesnė, kad sudarytų optimalias vystymosi galimybes geram fiziniam pajėgumui bei visoms fizinėms ypatybėms, tokioms kaip ištvermė, raumenų jėga, lankstumas, greitumas, vikrumas, reakcija, pusiausvyra ir koordinacija.

• Aukšto intensyvumo fizinės veiklos metu intensyviai prakaituojama, smarkiai padažnėja kvėpavimas, padidėja širdies susitraukimų dažnis, tampa sunkiau ilgiau kalbėtis tarpusavyje. Tokia veikla būtų greitas bėgimas, plaukimas ar intensyvūs sportiniai žaidimai: futbolas, krepšinis, rankinis, kvadratas ir kt., taip pat papildomi užsiėmimai sporto būreliuose ar sporto mokyklose.

• Fiziniai veiksmai, kurie stiprina raumenis, didina jų jėgą ir kaulų tvirtumą bei tankį – tai jėgos pratimai su svarmenimis ar savo kūno svoriu arba judėjimas, kurio metu įveikiamas pasipriešinimas. Pavyzdžiui karstymasis, laipiojimas, šokinėjimas žaidimo aikštelėse, kliūčių ruožuose, nuotykių parkuose, tokios sporto rūšys kaip gimnastika, irklavimas, lengvoji atletika, lauko tenisas ar kitos sporto šakos, kur juntamas pasipriešinimas.

• Mokykloje kasdien prasėdima apie 3–6 valandas (kartais ilgiau), neskaičiuojant papildomų užsiėmimų, fiziškai pasyvios užklasinės veiklos, pamokų ruošos namie ir kt. Taigi bendras sėdint praleistas laikas gali siekti 8–9 valandas kasdien. Siekiant padidinti paauglių fizinį aktyvumą, būtina riboti laiką, praleidžiamą žiūrint televizorių, naudojantis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu.

• Taip pat patartina mažiau naudotis visuomeniniu ar asmeniniu transportu – kuo dažniau jį keisti ėjimu pėsčiomis ar važiavimu dviračiu, riedlente, paspirtuku. Patartina pasidalyti darbus šeimoje ir padėti tėvams bei seneliams apsipirkti, sutvarkyti namus, gaminti maistą, išsiskalbti, nuplauti automobilį, pavedžioti šunį lauke, padėti sode, darže, ūkyje ir kt. Ypač pagirtinos ir tinkamos visos fiziškai aktyvios laisvalaikio veiklos gamtoje su šeima ar bendruomene: pasivaikščiojimai, iškylos, žygiai, talkos, sporto šventės, varžybos, fiziškai aktyvūs gimtadieniai ir kt.

• Praktikuojant vaikų ir paauglių fizines veiklas itin svarbi socialinė ir emocinė aplinka, kuri sukuria malonumo ir džiaugsmo, savęs įtvirtinimo ir savigarbos, pasitenkinimo savimi ir fizine veikla atmosferą. Tokią aplinką sukuria aktyvus tėvų ir kitų šeimos narių, pedagogų, draugų ir bendraamžių dalyvavimas – supratimas, skatinimas, raginimas, aktyvus palaikymas ir betarpiškas dalyvavimas.

1.4. Fizinio aktyvumo nauda kognityvinių funkcijų raidai

Kognityvinės (pažinimo) funkcijos – žmogaus gebėjimas gauti, perdirbti, išlaikyti ir atgaminti tam tikrą informaciją. Šios funkcijos yra būtinos normaliam žmogaus funkcionavimui (Stegemöller et al. 2014). Kognityvinių funkcijų tinkamas išsivystymas gali būti kiekvieno žmogaus sveikesnio ir geresnio gyvenimo dalis.

Fizinis pajėgumas atlieka vieną iš esminių vaidmenų darnaus vaiko augimo ir vystymosi procese (Xxxxxx, Xxxxxxxxx, Xxxx, Englund, 2014). Tyrimų duomenys rodo, kad kasdien atliekami pratimai, reikalaujantys pažintinių funkcijų darbingumo, lavina kognityvinę kontrolę taip pat sėkmingai, kaip ir fiziniai pratimai kūną (Xxxxx, Xxxxxxxxx, Xxxxxx, Xxxxx, 2015). Netgi trejų metų vaikai, pakankamai dažnai vykdydami sukurtas užduotis su vis pasunkintomis užduotimis, gali pastebimai pagerinti poreikio slopinimo kontrolę. Tyrimo autorių teigimu vaikai įgydami naujos patirties dalyvaujant tokioje veikloje lengviau įsisąmonina sudėtingesnes taisykles, reikalaujančias tokių kognityvinių procesų, kaip atsako kontrolė, reprezentacinis lankstumas, gebėjimas išlaikyti informaciją darbinėje atmintyje, selektyvi dėmesio kontrolė, mokėjimas taisyti klaidas (Xxxxxxx, 2012). Todėl vaiką reikėtų skatinti būti fiziškai aktyviu nuo pat mažens ir mokykliniame amžiuje užtikrinti tinkamą fizinių gabumų ugdymą ir lavinimą.

Fizinis lavinimas arba ugdymas suvokiamas, kaip fizinių ypatybių, judėjimo įgūdžių ir kompleksinių gebėjimų lavinimas, o proceso vienas iš pagrindinių tikslų yra įdiegti gebėjimą žmogui pritaikyti judėjimo įgūdžius įvairiomis gyvenimo sąlygomis (Xxxxxx, Xxxxxxxx 2000). Vaikų fizinio ugdymo kontekste reikėtų pabrėžti fizinio aktyvumo tęstinumą. Ugdymo procese svarbu įskiepyti vaikams, kad fizinis aktyvumas būtinas kasdieninėje veikloje. To pasekmė gali būti padidėjusi galimybė išvengti didelių sveikatos problemų ir tikimybė turėti aukštesnius akademinius pasiekimus. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad pradinių klasių moksleivių nepakankamas ir nekokybiškas fizinis aktyvumas glaudžiai siejasi su prastais mokymosi rezultatais, todėl mokslininkai daro prielaidą, jog fizinis pajėgumas ir aktyvumas gali padėti padidinti akademinių pasiekimų įvertinimus (de Bruijn, Xxxxxxx, Kostons, Visscher, Bosker, 2018). Mokslininkai nagrinėjantys ryšį tarp fizinio aktyvumo ir akademinių pasiekimų pastebi:

• Reikšmingą teigiamą koreliaciją tarp fizinio aktyvumo ir akademinių gebėjimų (Dexter, 1999);

• Mokiniai, kurie laiko save pažangiais, yra dažniau fiziškai aktyvesni, bei jų fizinis pajėgumas yra didesnis (Lidner, 1999);

• Didesnis dalyvavimas fizinėje veikloje yra susijęs su geresniais akademiniais pasiekimais (Fox, Xxxx-Xxxxxxxx, Neumark-Sztainer, Wall, 2010).

Xxxxx (2014) teigimu vaikų fizinį aktyvumą ir tarpusavio ryšį su akademiniais pasiekimais skatina mokytojo ir vaiko bendradarbiavimas, mokytojo kompetencija suvokti vaiko poreikius, mokytojo pastangos įkvėpti ir padėti. Adekvatūs įvertinimai ir paskatinimai gauti už atliktas užduotis jau vaikystėje didina moksleivių susidomėjimą fiziniu aktyvumu. Autoriaus tyrimai atskleidžia, jog vaikai, kurie mokykloje buvo fiziškai aktyvesni, turėjo geresnį pasisekimą kai kuriuose mokomuosiuose dalykuose. Taigi fizinis aktyvumas turi įtakos akademiniams pasiekimams, nes fiziškai aktyvesni vaikai dažnai mokymosi srityje pasiekia daugiau (Trost, Rosenkranz, Xxxxxxxxxxxx, 2008).

Kognityvinių funkcijų lavinimas ir vystymasis priklauso ne tik nuo fizinio aktyvumo intensyvumo, tačiau ir nuo fizinių užduočių sudėtingumo bei įvairiapusiškumo. Fizinės užduotys, kurias atliekant reikia pasitelkti skaičiavimą, erdvės bei laiko suvokimą, orientaciją, teigiamai įtakoja mokinių pažinimą skatinančius procesus. Nustatyta, kad išradingai taikomi fiziniai pratimai labiau stimuliuoja ir treniruoja kognityvines funkcijas nei pačių kognityvinių užduočių atlikimas (Xxxxxxx, Erickson, Xxxxxx, 2008).

Pasak mokslininkų labai svarbu įsidėmėti tai, jog staigus fizinio krūvio padidinimas (tais atvejais, kai žmogus nėra tam pasiruošęs ar neatlikęs apšilimo pratimų) ar fizinio krūvio nutraukimas (kai žmogus yra įpratęs kasdien užsiimti fizine veikla) gali sukelti sveikatos pablogėjimų (Xxxxxxxxx, 2016). To pasekmė dažnai pasireiškiantis lėtinio nuovargio sindromas. Pasireiškus tokio tipo nuovargiui gali ypač suprastėti nuotaika, protinis, kognityvinis ir socialinis intelektas, žmogus gali darytis irzlus ar piktas, netgi tapti agresyvesnis. Tai parodo, jog norint paskatinti vaikų kognityvinių funkcijų vystymąsi, pasitelkus fizinio aktyvumo didinimą, reikia tai daryti planuotai ir ypatingai atsargiai: moksleiviai prie fizinio krūvio turi būti pratinami pamažu, sportas neturi kelti blogų emocijų ar sąsajų su priverstine ir neįdomia veikla. Visa tai gali turėti įtakos sumažėjusiam paauglio norui užsiimti fizinį aktyvumą didinančia veikla ar sportu, mokinys gali pradėti vengti fizinio lavinimo pamokų, simuliuoti ar nelankyti mokyklos, kas gali įtakoti akademinius pasiekimus.

Sektinas pavyzdys Naujoji Zelandija, kur sporto ir fizinio aktyvumo teikiama nauda yra akcentuojama jau nuo pat vaikystės. Judėjimas, sporto įgūdžiai ir sveikatos stiprinimas per fizinį aktyvumą Naujojoje Zelandijoje skiepijamas įvairioms amžiaus grupėms, tačiau didžiausias dėmesys yra skiriamas vaikų ir paauglių judėjimo įpročių skatinimui ir stiprinimui (Ministry of Education, 2007). Fizinis aktyvumas ir sportas suvokiami kaip neatskiriami elementai laimingo ir sveiko vaiko vystymuisi dabar ir ateityje. Sveikatos ir fizinio ugdymo programos yra viena iš svarbiausių sričių

Naujosios Zelandijos ugdymo programoje. Remiantis rekomendacijomis „Fizinis aktyvumas sveikiems, pasitikintiems vaikams“ (angl. Physical activity for healhty, confident kids), viena iš didžiausią įtaką darančių vietų, kurioje efektyviai didinamas mokinių fizinis aktyvumas, yra mokyklos sukurta aplinka. Stiprinant fizinio pajėgumo ir aktyvumo kultūrą, Naujojoje Zelandijoje buvo sukurtas Aktyvių Mokyklų tinklas bei joms skirtas specialus Aktyvumo Ženklas (angl. Active schools ActiveMark). Šioje mokyklų programoje išskiriamos trys pagrindinės sritys, kurios suteikia naudą:

• Fizinės - formuoja ir palaiko sveikus kaulus, kūną ir širdį, padeda vystyti koordinaciją ir motoriką, sumažina sirgimo riziką širdies, nutukimo, vėžio, kraujagyslių ir kitomis ligomis, stiprina ir ugdo ištvermę.

• Psichikos - mažina stresą, ugdo problemų sprendimo įgūdžius, stiprina protinio darbo ir smegenų veiklą, stiprina savivertę ir pasitikėjimą savimi, moko priimti laimėjimus ir pralaimėjimus.

• Socialinės - stiprina komunikaciją ir darbą porose/komandoje, stiprina draugų, šeimos ir bendruomenės įsitraukimą (Ministry of Education, 2007).

Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad įvairialypė edukacija per kūno kultūros pamokas teigiamai veikia paauglių psichosocialinę adaptaciją. Taip pat tyrimo autoriai nustatė, kad eksperimentinės grupės paauglių psichosocialinė adaptacija ir ją sudarantys komponentai, tokie kaip internalumas, kitų vertinimas, emocinis komfortas, bendravimo gebėjimo lygis, po Psichosocialinės adaptacijos stiprinimo per kūno kultūros pamokas programos yra aukštesnio lygio nei eksperimentinės grupės prieš vykdytą ugdomąjį eksperimentą (Klizas, Malinauskas, Žvirdauskas, 2014). Atlikdami tyrimą, autoriai vadovavosi socialine – kognityvine nuostata, kuri teigia, kad paaugliai pirma koduoja, suvokia ir savaip interpretuoja socialinius pavyzdžius, t. y. stimulus ir tik po to pagal juos sukuria savojo elgesio reakcijas, kurias patys įvertina bei atrenka optimalią reakciją, įgyvendina pasirinktą elgesį, stebi jo pasekmes. Rengiant ugdomojo eksperimento edukacinio poveikio programą, buvo remtasi šios teorinės nuostatos pagrindu, t. y. kaip veiksmingai išnaudoti grupės potencialą individualiai ugdytinio psichosocialinei adaptacijai sustiprinti bei išvengti jos silpnėjimo. Taip pat autoriai rėmėsi kognityvizmo teorija, kurios pagrindinė idėja teigia, kad kūno kultūros pamokos tikrovė negali egzistuoti atskirai nuo paauglių percepcinio ar kognityvinio pasaulio, nes ne faktai, o konstruktai sudaro žinių apie išorinį pasaulį pagrindą. Todėl galima daryti išvadą, kad paauglys, kaip ir kiti individai, veikia kognityviniuose interpretacijų kontekstuose ir yra socialinę realybę kognityviai interpretuojantis individas. Kūno kultūros pamokos sukurta tam tikra realybė – tai mus supranti socialinė realybė, konstruojama socialinės genezės procese, kai susijungia interpretacinis paauglio, kaip individo, aktyvumas su sociodinamika bei istoriškai susiklosčiusiais jo kultūros patirties konstruktais (Klizas, Malinauskas, Žvirdauskas, 2014). Iš to galime daryti išvadą,

kad mokiniai sportuodami kūno kultūros pamokoje lavina ne tik fizinius gebėjimus, bet ir stiprina kognityvinius procesus, gerina bendravimo įgūdžius ir socializaciją.

Tačiau norėdami nugyventi kokybišką ir pilnavertį gyvenimą, išvengti fiziologinių ir psichinių ligų, privalome visą gyvenimą išlikti fiziškai aktyvūs. Xxxxxxxx ir Saltin 2015 metais atlikta apžvalga pateikia faktus, kad fizinis aktyvumas ir sportinė veikla turi ilgalaikį teigiamą poveikį pažintinėms funkcijoms (tyrime dalyvavę asmenys namų sąlygomis sportavo pusę metų, bet teigiamas poveikis išliko metus). Taip pat apžvalgoje nurodoma, kad fizinė veikla padeda išvengti ar sumažinti senatvinio sindromo demencijos riziką, nes didina smegeninės kilmės neurotrofinio faktoriaus kiekį, kuris teigiamai veikia hipokampą (smegenų struktūra, atsakinga už atmintį) – skatina jo neurogenezę, tūrio didėjimą (sportuojančiųjų hipokampo tūris net 16 % didesnis lyginant su nesportuojančiais asmenimis) (Pedersen, Saltin 2015).

Demencija - tai nepagydomas sindromas, labiausiai įtakojantis kognityvinių funkcijų (ypač mąstymo ir atminties) pablogėjimą, taip pat būdingas lėtinėms progresuojančioms smegenų ligoms, tokioms kaip Alzheimeris, Parkinsono liga, smegenų kraujagyslių ligos (Wilson, 2003). Senatvė laikomas pagrindinis šio sindromo veiksnys: apie 3% vyresnių nei 65 m. ir daugiau nei 47% vyresnių nei 85 m. asmenų kenčia įvairių formų demencijos sukeltų negalavimų. Moksliškai įrodyta, kad siekiant išvengti ar sumažinti demencijos sukeltus padarinius (demencijos rizika sumažinama 24 % lyginant su nesportuojančiais asmenimis) pakanka vidutinio fizinio aktyvumo, t. y. 1-2 kartus per savaitę po 20-30 min. intensyvių treniruočių (Xxxxx, Xxxxxxx, Xxxx, Said, 2016).

1.5. Atletinio tapatumo samprata

Atletinis tapatumas (angl. athletic identity) – tai asmens apie save suvokimo dalis, kuri atspindi žmogaus dalyvavimą sportinėje veikloje ar fiziniu aktyvumu. Atletinis tapatumas formuojasi visą žmogaus gyvenimą, ir parodo, kaip žmogus save įsivaizduoja fizinio aktyvumo ar sporto kontekste. Reguliarus bei sveikatą gerinantis fizinis aktyvumas neatsiejamas nuo atletinio tapatumo, kurį svarbu ugdyti paauglystėje (Indriūnienė, 2016).

Xxxxxxxx (2004) teigimu, atletinis tapatumas yra daugialypis asmens savęs supratimas, kai akcentuojamas suvokimas apie savo fizinį pajėgumą ir aktyvumą, svarba mankštintis, dalyvauti sportinėje veikloje, kokia asmens kompetencija sportuoti, ar jis geba atlikti įvairią fizinę veiklą. Šiame modelyje taip pat pabrėžiama socialinės aplinkos svarba: palaikymas, kurį fiziškai aktyviam asmeniui gali suteikti aplinkiniai (tėvai, mokytojas, draugas ir kt.). Tėvų bei draugų paskatinimas būti fiziškai aktyviu paauglystės metu yra labai svarbus asmens apsisprendimui (Rhodes, Xxxxxxx, Quinlan, 2016). Socialinės atletinio tapatumo ištakos yra siejamos su tuo, jog asmenys gali susikurti socialinį patvirtinimą apie savo atletinį tapatumą vien nuo sprendimo dalyvauti ar nedalyvauti sportinėje veikloje ar varžybose (Indriūnienė, Čepelionienė, 2014).

Atletinio tapatumo modelis susideda iš keturių komponentų (pav. 3):

1. Išvaizda. Asmens savo sportiškumo vertinimas, ar atrodo sportiškas, ar yra sportiškas.),

2. Svarba. Kiek svarbus fizinis aktyvumas asmeniui.

3. Kompetencija sportuoti. Ar asmuo įgudęs sportininkas, geba atlikti sportinę veiklą.

4. Paskatinimas būtų fiziškai aktyviu. Paskatinimą asmeniui sportuoti gali suteikti tėvai, draugai, mokytojai, aplinka, kt.

Paveikslas 3. Atletinio tapatumo modelis (Xxxxxx et al., 2016).

Nustatyta, kad stipriai išreikštas asmens atletinis tapatumas yra labai svarbi prielaida siekiant formuoti kasdieninius fizinio aktyvumo įpročius (Indriūnienė, 2016). Paauglių atletinio tapatumo raiška yra svarbi ugdant jaunuolių kūno kultūrą ir sveikatą gerinantį fizinį aktyvumą visam gyvenimui. Tyrimai atskleidė, kad žmonės, kurių atletinis tapatumas labiau išreikštas, pasižymi geresne sveikata, didesniu pasitikėjimu savimi, tarpasmeniniai santykiai yra geresni, jie dažniau užsiima fiziškai aktyvia veikla (Xxxxxxxxx, Xxxxxxx, Xxxxxxx, Blaikley, 2004). Galima teigti, kad atletinis tapatumas didėja su kiekvienomis varžybomis ar su augančiu fiziniu pajėgumu. Kuo žmogus pajėgesnis atlikti tam tikras fizines užduotis tuo labiau išreikštas jo atletinis tapatumas ir fizinis aktyvumas.

1.6. Šeimos įtaka paauglių fiziniam aktyvumui

Paauglystėje besiformuojantis asmens tapatumas remiasi fantazuojamais ateities vaidmenimis, kurie yra glaudžiai susiję su ankstesniais ir dabartiniais išgyvenimais. Asmeniui reikšmingi ateities vaizdai yra vertinami kaip būsimojo „aš“ komponentai. Dažniausiai šie vaizdiniai yra perteikiami per santykius su tėvais. Žmogaus socialinių savybių formavimasis yra socializacijos procesas, o asmenybė gali būti formuojama vaiko ir tėvų tarpasmeniniuose santykiuose. Ateities vizija yra formuojama šeimoje, tėvų ir vaikų bendravimo, vienas kito supratimo pagrindu. Pokalbiai šeimoje vaikui sudaro didžiulę įtaką tolimesnei ateities veiklai (Ustinavičiūtė, Katkokienė, Žemaitytė, 2011).

Šeima atlieka vieną iš svarbiausių vaidmenų vaiko brendimo laikotarpiu. Joje vaikas mokosi pažinti save, savo kūną, judėjimo principus. Vaiko fizinis aktyvumas prasideda nuo šeimoje formuojamų judėjimo įpročių. Tyrimais įrodyta, kad vaikai, kurių tėvai buvo fiziškai aktyvūs ir kartu su jais užsiimdavo aktyvia veikla, buvo fiziškai aktyvesni nei vaikai, kurių tėvai su jais fiziškai aktyvia veikla neužsiimdavo (Xxxxxxx, Xxxxxxxx, Xxxxxx, Xxxxxxxx, Xxxxxx, 2009).

Vienas iš veiksnių, turinčių įtakos vaikų FA – šeimos pajamos. Kai kurių tyrimų duomenimis, vaikai iš didesnes pajamas gaunančių šeimų yra fiziškai aktyvesni (Xxxxxxx, Xxxxxxxxxxx, 2016). Tačiau Xxxxxxx et al. (2014) tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai, augantys automobilio neturinčiose šeimose, yra fiziškai aktyvesni, lyginant su jų bendraamžiais, augančiais šeimose, turinčiose vieną ar du automobilius. Galima teigti, kad skurdžiau gyvenančių šeimų nariai, neturėdami automobilio, dažniau kur nors vyksta pėsčiomis ir FA didėja tokiu būdu. Be to, dėl mažų pajamų tėvai turi mažiau galimybių vaikams pirkti informacinių technologijų prietaisus, ir vaikai turi ieškoti kitų laisvalaikio leidimo alternatyvų, tarp kurių gali būti ir FA (Xxxxxxx, Xxxxx, Kearney, 2014). Žiūrint iš kitos pusės didesnes pajamas gaunantys tėvai turi daugiau galimybių sumokėti už papildomus vaiko FA užsiėmimus, nuvežti į juos, aprūpinti reikalinga įranga, ir tokiu būdu skatinti vaikų FA.

Kito tyrimo, kurio metu analizuota, kaip skiriasi vaikų FA skatinimas priklausomai nuo šeimos socialinės ir ekonominės padėties, rezultatai rodo, jog priklausomai nuo socialinės padėties skiriasi šeimų skatinimo būdai – žemą socialinę ir ekonominę padėtį užimančios šeimos dažniausiai skatina verbaliniu būdu, o vidutinę ar aukštą socialinę ir ekonominę padėtį užimančios šeimos dažniausiai palaiko finansiškai, nuveždami ar parveždami į ir iš sporto užsiėmimų bei patys kartu su vaikais dalyvaudami fiziškai aktyvioje veikloje (Xxxxxxxx et al., 2009).

1.7. Mokyklos įtaka paauglių fiziniam aktyvumui

Didelę dienos dalį vaikai praleidžia mokykloje, todėl mokyklos vaidmuo ganėtinai reikšmingas jų FA. Mokykla – tai antroji bendruomenė, į kurią vaikas patenka po šeimos ir joje socializuojasi, įgauna tam tikrus įgūdžius. Kiekvienam mokiniui mokyklos bendruomenė yra viena iš artimiausių socialinių aplinkų, kurioje pradeda reikštis jo gebėjimai, pradeda vykti aktyvus socializacijos procesas. Galima teigti, kad kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, jų fizinis aktyvumas sumažėja, nes fizinę veiklą pradeda keisti sėdima, protinė veikla, kuri užima didelę dienos dalį.

Kūno kultūros pamokos galėtų būti viena svarbiausių socialinės integracijos priemonių mokykloje, kurios paskirtis – paruošti vaikus taip, kad jie gyventų sveikai, jaustųsi pilnavertiški visuomenėje ir būtų sąžiningi. Vienas iš pagrindinių fizinio ugdymo principų tūrėtų būti, kad visi vaikai turėtų galimybes realizuoti savo individualius pomėgius ir užsiimti jiems patinkančia fizine veikla. Nustatyta, kad fiziškai aktyvesni vaikai tose mokyklose, kuriose jie turi galimybę pasirinkti fizinės veiklos būdą iš keleto alternatyvų (Hobin et al., 2012). Tyrimų duomenimis, vaikai,

besimokantys mokyklose, kurias įrengiant panaudoti naujoviški sprendimai (pvz., įrengtos įvairaus pobūdžio erdvės, kur vaikai gali užsiimti fiziškai aktyvia veikla, pavyzdžiui, mažojo golfo, futbolo, krepšinio ir kt. aikštynai), yra fiziškai aktyvesni už vaikus, besimokančius klasikinio pobūdžio mokyklose (Xxxxxxxxxx-Xxxxxx et al., 2008).

Vienas iš fizinio ugdymo tikslų yra motyvuoti mokinius reguliariam fiziniam aktyvumui mokykloje ir už jos ribų. Fizinio ugdymo mokytojai gali būti pagrindinė parama fiziniam aktyvumui (Xxxxxxxx, Xxxx, Xxxxxxxx, 2012). Bandant suprasti mokinių požiūrį į fizinį ugdymą, reikėtų suprasti, kad pagrindiniai faktoriai yra mokinių pažinimo procesai ir požiūris į fizinę veiklą. Kūno kultūros pamoka mokiniams turėtų būti asmeniškai reikšminga ir jie jaustųsi aktyviais dalyviais mokymosi procese. Tik per aktyvų ir prasmingą užsiėmimą galima paruošti mokinius dalyvauti fizinėje veikloje visą gyvenimą (Subramaniam, Xxxxxxxxx, 2007). Todėl reikėtų mokiniams sukurti psichologiškai gero klimato aplinką, veiklas taikyti tokias, kurių pagrindinis tikslas būtų teigiama vaiko emocija, o ne aukšti rezultatai.

1.8. Mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose

Kūno kultūra tai - žmogaus fizinės prigimties, o ne atskirų fizinio pajėgumo požymių ugdymas, atsižvelgiant į amžių, psichines ir dvasines nuostatas, gyvenseną ir laisvo pasirinkimo teisę (Stonkus, 2002). Platus kūno kultūros kaip ugdymo dalyko suvokimas leidžia taikyti pačius įvairiausius dėstymo metodus, kurie priklauso nuo amžiaus, lyties ir fizinio pasirengimo. Kūno kultūros ugdymo turinį reikėtų pritaikyti taip, kad kiekvienas mokinys ugdytųsi pagal poreikius ir galias, bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų tolimesniam prasmingam ir aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Tokia kūno kultūros samprata ir jos įgyvendinimas sudarytų galimybę reikštis asmens fiziniam ir kūrybiniam aktyvumui, specialiesiems judėjimo, sveikatos stiprinimo ir tausojimo gebėjimams.

Kūno kultūra apima šias ugdymo sritis:

1. Sveiką gyvenseną - tai fizinis aktyvumas, savęs pažinimas, savikontrolė, sveika mityba, žinios apie alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų poveikį sveikatai.

2. Judėjimo įgūdžius - taisyklinga laikysena, taisyklingas kvėpavimas, gebėjimai ir žinios apie taisyklingą judesių atlikimą, pusiausvyros išlaikymą. Taip pat įgūdžiai susiję su pasitikėjimu savo jėgomis ir dėmesio koncentravimu.

3. Sporto šakas – judrieji žaidimai, lengvoji atletika, gimnastika, krepšinis ir t. t. Tai priklauso nuo mokykloje dirbančių specialistų kompetencijos, gebančių ugdyti skirtingas sporto šakas.

4. Netradicinį fizinį aktyvumą - mokinių gebėjimus ir amžių atitinkančios netradicinės sporto šakos, tokios kaip, šokiai, aerobika, riedlenčių sportas, šachmatai ir šaškės, svarsčių kilnojimas, joga, kovos menai ir t. t. (Xxxxxxxxxxxx, Xxxxxxx, Emeljanovas, 2011).

Mokymo metodai apibūdina mokytojo ir mokinio tarpusavio sąveiką mokymosi proceso metu. Šiuolaikinė pedagogika orientuojasi ne į mokymą, bet į mokymosi procesą ir jo vyksmą. Tokiu būdu siekiama ne išmokyti, bet padėti išmokti. Šiuolaikinis pedagogas mokymosi procese skatina mokinius dalintis idėjomis, atsiverti, o mokiniai pripažindami mokytojo partnerystę, į mokytoją žiūri kaip į instruktorių (Xxxxxx, 2007).

Javtoko (2012) teigimu, renkantis mokymo metodą reikia įsidėmėti, kad:

• Nėra visiškai tobulų metodų, nes vieni labiau tinka naujai informacijai perteikti, kiti individualiam darbui ar mokymuisi grupėse, todėl reikėtų naudoti įvairius mokymosi metodus ir juos derinti vieną su kitu;

• Bet kuris iš metodų atlieka savo funkciją panaudojus tinkamoje situacijoje, atsižvelgiant į norimą rezultatą, mokymosi tikslus, mokomųjų tikslinės grupės ypatybes (grupės dydį, mokymo dalyvių amžių, išsilavinimą), mokymo temas ir jų turinį, mokymų trukmę, mokymosi proceso eigą ir kt.

• Geriausi mokymo metodai yra tie, kuriuos mokytojas yra gerai įvaldęs, kurie pilnai suprantami mokymosi dalyviams ir nesukeldami nepageidaujamų šalutinių efektų padeda pasiekti užsibrėžtų rezultatų;

• Jei dalyviai aktyviai dalyvauja mokymosi eigoje išmokstama geriau, nes tam naudojami multisensoriniai mokymo metodai, kurie tinka įvairių mokymosi stilių dalyviams (vizualinio mokymosi stiliaus dalyviams rekomenduojama panaudoti iliustracijas, modelius, demonstracijas; girdimojo stiliaus dalyviams – diskusijas debatus žaidimus; kinestetinio bei lytėjimo mokymosi stiliaus dalyviams – modelius ir vaidmenų žaidimus);

• Reikia skirti laiko tinkamiems mokymosi metodams parinkti ir gerai pasirengti juos panaudoti;

• Mokymo metodų kiekis negarantuoja pageidaujamų mokymosi rezultatų, nes naudojant kiekvieną mokymosi metodą reikia galvoti apie jo reikalingumą ar naudingumą mokymosi tikslams pasiekti.

Kūno kultūros pamokose mokytojai tūrėtų stengtis atkreipti dėmesį į kiekvieną mokinį taikant tam tikrus mokymo metodus. Todėl metodo parinkimas ir jo pritaikymas, lemia tos veiklos galutinius rezultatus (Xxxxxxxx, 2002).

1.8.1. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Vilūnienę ir Xxxxxxxxxx (2001)

Vilūnienė ir Xxxxxxxxxx (2001) fizinio ugdymo metodus, kaip mokinių veiklos organizavimą kūno kultūros pamokose, suskirstė taip:

1. Mokinių valdymo metodai. Pagrindiniai šio metodo būdai: išskaičiavimai, paliepimai, potvarkiai, nurodymai, komandos, vizualiniai, garsiniai ir kiti sutartiniai signalai. Visais atvejais šie valdymo metodai turi atitikti pamokos turinį ir didaktikos reikalavimus.

2. Mokinių suskirstymas fizinei veiklai atlikti. Ši veiklos organizavimo forma labiausiai priklausoma nuo pamokos turinio ir uždavinių, tačiau didelis dėmesys skiriamas mokinių amžiui, fiziniam pasirengimui, pamokos aplinkai ir inventoriui. Mokiniai suskirstomi frontaliuoju, grupiniu ir individualiuoju būdais, kad galėtų atlikti jiems skirtas užduotis.

Frontalusis būdas - pamokos eigai vadovauja mokytojas, o mokiniai kartu atlieka jiems paskirtas užduotis. Šis metodas tūrėtų būti pasirenkamas, kai fizinių pratimų sudėtingumas ir krūvis prieinamas visiems mokiniams.

Grupinis būdas – mokiniai, suskirstyti į grupes, atlieka užduotis tuo pačiu metu. Rekomenduojama mokinius į grupes suskirstyti pagal mokinių fizinį pajėgumą ir lytį. Šis metodas dažniausiai taikomas kūno kultūros pamokose.

Individualusis būdas – šiame metode mokiniams skiriamos individualios užduotys, kurias jie atlieka savarankiškai. Šis metodas taikomas dirbant su mokiniais, kurie savo fizinėmis charakteristikomis, gebėjimais, sveikata, charakteriu išsiskiria iš kitų pamokos dalyvių. Naudojant šį metodą lavinamas mokinių fizinis aktyvumas, savarankiškumas ir kūrybiškumas.

Šių metodų efektyvumas priklauso nuo įvairių aspektų, tokių kaip mokinių amžius, jų fizinių ir psichinių ypatybių, kūno kultūros mokytojo kompetencijos, aplinkos sąlygų, pamokos tipo ir rūšies. Nors grupinis metodas dažniausiai naudojamas fizinio lavinimo pamokose, tačiau kiti metodai panaudojami kompleksiškai - pradinėje ir galutinėje pamokos dalyje - frontalusis, o pagrindinėje - grupinis ir individualusis (Vilūnienė ir Xxxxxxxxxx, 2001).

3. Fizinių pratimų atlikimo organizavimo metodai. Šie metodai skirti užtikrinti darbo tvarką atliekant užduotis. Pagal šiuos metodus fiziniai pratimai skirstomi tokiais būdais:

• Vienalaikiu būdu – mokiniai užduotis atlieka tuo pačiu metu, tačiau jų turinys gali skirtis;

• Paeiliui – mokiniai atlieka tas pačias užduotis vienas paskui kitą, kartais panaudojant pertraukėles. Šis metodas parankus mokant pradinėje ugdymo dalyje;

• Srautu - užduotys atliekamos nepertraukiamai. Vienam ar mokinių grupei dar nepabaigus fizinio pratimo, į darbą įtraukiami kiti pamokos dalyviai. Mokytojas paaiškina užduotis ir duoda pastabas prieš ir po pratimų visiems mokiniams;

• Pakaitomis - mokiniai užduotis atlieka poromis ar po tris. Šis būdas labai tinka formuojant bendradarbiavimo, bendravimo, apsaugos, kontrolės, vertinimo įgūdžius. Tokiu būdu ugdomas mokinių aktyvumas, savarankiškumas, sąmoningumas (Vilūnienė ir Xxxxxxxxxx, 2001).

Srautu atliekam pratimai didina mokinių motorinį glaudumą, o kiti metodai turi didesnę lavinamąją reikšmę (Vilūnienė ir Xxxxxxxxxx, 2001).

1.8.2. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Himberg, Xxxxxxxxxx ir Xxxxxxx

(2003)

Xxxxxxx, Xxxxxxxxxx, Xxxxxxx (2003) koregavo Mosston & Xxxxxxxx (2001) pateiktus mokymo metodus savo darbe ir išskyrė šiuos mokymosi stilius:

• Tiesioginio ugdymo metodas (angl. Direct teaching) – mokytojas pateikia fizinę užduotį visai klasei ir pedagogo vadovaujami vaikai ją atlieka vienu metu (pvz., aerobikos pratimai, šokių pamokos). Mokytojas tikslingu savo vadovavimu daro įtaką mokiniams, užtikrindamas grįžtamąjį ryšį. Tuo tarpu mokiniai privalo atidžiai sekti mokytojo komandas. Šis kūno kultūros mokymo metodas gerai ugdo fizinius įgūdžius ir yra ekonomiškas laiko atžvilgiu (visi mokiniai užduotį atlieka vienu metu), tačiau yra sudėtinga užtikrinti grįžtamąjį ryšį tarp visų mokinių (Himberg, Xxxxxxxxxx, Xxxxxxx, 2003). Jis atitinka Xxxxxxx & Xxxxxxxx (2008) darbe aprašytą valdymo metodą (angl. Command);

• Mokytojo dėmesio metodas (angl. Teacher feedback) – pedagogas xxxxxxxx xxxxxxxxx detaliai aprašytos užduotis ir kol mokiniai jas atlieka savarankiškai, pedagogas tik pažymi jų klaidas ir privalumus, o baigus atlikti užduotį - paaiškina jas mokiniui (pvz., plaukimo pratimai, kamuolio mėtymas į krepšį). Šio metodo metu mokytojas suplanuoja fizinę užduotį ir užtikrina mokinių grįžtamąjį ryšį, o mokiniai, tuo tarpu, patys nusprendžia - kur, kada ar kaip atlikti gautą užduotį. Mokytojo dėmesio metodo privalumas yra tai, kad mokiniai turi galimybę dirbti savarankiškai, o mokytojas su kiekvienu mokiniu individualiai gali kurti grįžtamąjį ryšį. Šio metodo minusai išryškėja esant didelei mokinių grupei (sudėtinga skirti dėmesio kiekvienam mokiniui). Šis metodas atitinka praktinį mokymo metodą (angl. Practice) (Xxxxxxx et al., 2003);

• Partnerio dėmesio metodo (angl. Partner feedback). Jis atitinka Xxxxxxx & Xxxxxxxx (2008) darbe minimą tarpusavio bendradarbiavimo metodą (angl. Reciprocal) principas - mokinių darbas porose. Mokytojas formuoja užduotis ir aprašo kaip jas įvykdyti, o mokiniai pateiktą užduotį atlieka poromis ir vienas kitam duoda grįžtamąjį ryšį pagal mokytojo pateiktus vertinimo kriterijus. Mokytojas atlieka stebėtojo vaidmenį. Svarbu, kad partneriai gerbtų vienas kito užduočių pasirinkimą ir atlikimą, jų neišjuoktų ir nekritikuotų (Himberg et al., 2003);

• Savo grįžtamojo ryšio formavimo metodas (angl. Self-feedback). Mokiniai gauna užduotį su aiškiais jos atlikimo kriterijais, ir ją atlikę mokiniai patys įvertina savo atlikimą. Tam, kad pats mokinys galėtų pats tikslingiau įvertinti savo judesių tikslingumą, padaromas vaizdo

įrašas. Šio metodo metu mokiniai mokosi analizuoti savo įgūdžius bei atpažinti savo fizinių galimybių ribas, didesnė problema – su specialių poreikių mokiniais, kurie gali nesugebėti tikslingai įsivertinti užduoties atlikimo bei įgūdžių (Himberg et al., 2003). Jis atitinka Xxxxxxx & Xxxxxxxx (2008) darbe aprašytą savikontrolės metodą (angl. Self-check);

• Konvergentinio atradimo metodas (angl. Convergent discovery). Pedagogas mokiniams pateikia užduotį, kuri turi tik vieną teisingą atsakymą, o mokiniai turi rasti jį patys, savarankiškai dirbdami grupėse. Šiuo metodu lavinami mokinių bendradarbiavimo, aktyvaus mąstymo įgūdžiai, skatinamas darbas komandoje ir komandos jausmas, todėl užduotys nebūtinai turi būti fizinio pobūdžio. Tačiau šio metodo sėkmė priklauso nuo motyvacijos bendram darbui su klasės draugais. Jis atitinka vadovaujamo atradimo metodą (angl. Guided- discovery) (Xxxxxxx et al., 2003);

• Divergentinio atradimo metodas (angl. Divergent discovery). Mokytojas suprojektuoja problemą ir pateikia užduotis, o mokiniai ieško skirtingų problemos sprendimų būdų ir išsirenka vieną variantą, kuris jiems atrodo pats geriausias. Šis mokymo metodas nuo konvergentinio skiriasi tuo, kad mokytojas drąsina studentus surasti skirtingus problemos sprendimo būdus. Taip skatinamas pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybingumas (Himberg et al., 2003). Jis atitinka Xxxxxxx & Xxxxxxxx (2008) darbe aprašytą divergentinį metodą (angl. Divergent);

1.8.3. Kūno kultūros mokymo metodai pagal Mosston ir Ashworth (2008)

Xxxxxxx et al. (2003) ir Metzler (2011) teigimu, kūno kultūros ugdymo metodai įvairių šalių šiuolaikinėse bendrojo lavinimo įstaigose, dažniausiai remiasi garsaus fizinio aktyvumo praktiko ir mokslininko Muska Mosston darbais. M. Xxxxxxx suskirstė pasiūlytas kūno kultūros mokymo idėjas į kategorijas ir jas pavadino Mosston mokymo metodų spektru (angl. Xxxxxxx‘s Spectrum of Teaching Styles). Mosston kūno kultūros mokymo metodai pritaikyti ugdyti skirtingų fizinių ir socialinių ypatumų mokinius, todėl jie gali būti naudojami atskirai arba apjungiant juos į vieną metodą. Taip pat išskiriamos dvi mokymo stilių grupės (pav. 4):

1. Reproduktyvieji (angl. reproduction styles) mokymo stiliai, kai mokinys atkuria įgūdžius ir informaciją, kurią numato ir pademonstruoja mokytojas (jis priima visus sprendimus);

2. Produktyvieji (angl. production styles), kai mokytojas tik pateikia užduotį, o mokinys pats savarankiškai (nepriklausomai nuo mokytojo) ieško įvairių problemų sprendimo būdų, koordinuoja savo mokymosi procesą. Čia mokytojas atlieka tik patarėjo vaidmenį.

Valdymo Praktinis

Tarpusavio bendradarbiavimo Savikontrolės

Reproduktyvieji mokymo stiliai

Atradimo slenkstis

Produktyvieji mokymo metodai

Įtraukimo Vadovaujamo įtraukimo Divirgentinis

Mokinio iniciatyvos

Paveikslas 4. Reproduktyvieji ir produktyvieji kūno kultūros mokymo metodai (Mosston & Ashworth, 2008).

Šias dvi mokymosi metodų grupes skiria atradimo slenkstis (angl. Discovery threshold), padedantis atskirti mokymo metodų skiriamuosius bruožus ir nubrėžia pažinimo ribas tarp šių stilių (Mosston & Xxxxxxxx, 2008).

Mosston kūno kultūros mokymo metodai išskirstyti taip:

• Valdymo metodas (angl. Command). Vadovaujantis šiuo metodu visus sprendimus priima mokytojas. Tuo metu mokiniai seka nurodymus ir atlikinėja užduotį. Dažniausiai šis metodas taikomas specifiniams veiksmams praktikuotis, pvz., kovos menų mokymas, aerobinių pratimų, įvairių šokių pratybos ir kt. (Xxxxxxx& Xxxxxxxx, 2008);

• Praktinis metodas (angl. Practise). Pasirinkus šį metodą kūno kultūros pamokos metu mokiniams suteikiama galimybė patiems nuspręsti kaip jiems atrodo geriausia atlikti mokytojo paskirtas užduotis. Tuo metu mokytojas tiesioginės pagalbos nesuteikia. Šiuo metodu mokiniai dirba savarankiškai, o mokytojas tik nurodo, kada reikia atlikti tam tikrą užduotį. Stebėdamas auklėtinių darbą pedagogas individualiai vertina mokinių pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, o ne tik fizinius sugebėjimus. Naudojant šį ugdymo metodą mokiniai gali tapti savarankiškesniais, taip pat jie mokosi įvertinti tai, ką gali pasiekti savo fiziniais sugebėjimais (Xxxxxxx& Xxxxxxxx, 2008).

• Tarpusavio bendradarbiavimo metodas (angl. Reciprocal). Šio metodo pagrindinis aspektas yra mokinių darbas poromis. Mokytojas poroms pateikia užduotis ir jos atlikimo įvertinimo kriterijus. Vėliau mokiniai bendradarbiaudami atlieka užduotis. Kol vienas ugdytinis pagal mokytojo pateiktus kriterijus atlieka užduotį, kitas – stebi pirmojo mokinio

užduoties atlikimą ir vertina jį pagal pedagogo numatytus kriterijus. Pirmajam mokiniui atlikus užduotį, apsikeičiama vaidmenimis. Šiuo metodu skatinama socializacijos įgūdžiai, bendradarbiavimas, skirtumų pripažinimas ir pagarba kitiems (Xxxxxxx& Xxxxxxxx, 2008).

• Savikontrolės metodas (angl. Self-check). Naudojant šį metodą mokiniai patys vertina savo fizinių užduočių atlikimą. Pagrindiniai šio metodo privalumai yra, kad mokinys išmoksta analizuoti savo judesius, taisyti klaidas ir tampa labiau nepriklausomi. (Xxxxxxx& Xxxxxxxx, 2008);

• Įtraukimo metodas (angl. Inclusion). Pasitelkus šį metodą, mokytojas parenka fizinę užduotį, kurią mokinys galėtų atlikti atsižvelgdamas į savo sugebėjimus. Vėliau mokiniai įvertina savo atliktą darbą ir nusprendžia, kada pereiti į kitą sudėtingumo lygį (Mosston& Ashworth, 2008).

• Vadovaujamo įtraukimo metodas (angl. Guided-discovery). Šiuo metodu ugdytiniai atlikinėja mokytojo paskirtas užduotis, tuo tarpu mokiniams uždavinėjami klausimai, kaip reiktų atlikti tam tikrą pratimą, kokiu greičiu ir pan. Taip mokiniai mokosi ieškoti atsakymų patys, o tai padeda suvokti fizinės užduoties atlikimo pagrindą (Mosston& Xxxxxxxx, 2008);

• Divergentinis metodas (angl. Divergent). Mokiniams pateikiami su fizine užduotimi susiję klausimai ir atsakymų į juos mokiniai ieško patys. Šio metodo esmė - mokinių asmeninė nuomonė. Taip siekiama, kad mokinys formuodamas savo tapatumą, išgirstų ir gerbtų kitų mokinių nuomonę – tiek kaip kūno kultūros pamokos dalyvių, tiek kaip visuomenės narių (Mosston& Xxxxxxxx, 2008);

• Individualus metodas (angl. Individual) – tai ugdymo metodas, kai pamokos turinys suformuojamas mokytojo, o mokiniai naudodamiesi suteikta informacija, patys numato pamokos eigą. Tokiu būdu skatinamas mokinių kūrybiškumas ir tai jiems padeda pastebėti fizinių užduočių strategijas (Mosston& Xxxxxxxx, 2008);

• Mokinio iniciatyvos metodas (angl. Learner-initiated). Pamokos metu mokiniai savarankiškai koordinuoja savo mokymosi procesą, o mokytojas, suteikęs pagrindinę informaciją, atlieka stebėtojo ir patarėjo vaidmenį. Tai mokytojui suteikia galimybę greičiau atpažinti novatoriškus ir motyvuotus mokinius, skirti jiems labiau priimtinas užduotis, kas užtikrina didesnį mokinių įsitraukimą į fizinę veiklą ne tik kūno kultūros pamokos metu, bet ir visą gyvenimą (Mosston & Ashworth, 2008);

• Savarankiško mokymosi metodas (angl. Self-teaching). Šiuo metodu siekiama, kad mokinys būtų fiziškai aktyvus kasdieninėje veikloje – laisvalaikiu, namuose ir pan. Mokykloje pedagogai mokiniams suteikia informaciją kaip išlikti fiziškai aktyviu už

mokyklos ribų (pvz., kaip planuoti savo laisvalaikį, informuoja apie įvairius sporto renginius ir t.t) (Xxxxxxx & Xxxxxxxx, 2008).

Apžvelgus literatūrą galima daryti išvadas, kad paauglių fizinio aktyvumo rodikliai tiek Lietuvoje tiek ir daugumoje Europos valstybių yra prasti, nors dauguma tyrimų atskleidė neabejotiną fizinio aktyvumo naudą fizinei ir psichinei sveikatai. Galima teigti, kad paauglių fiziniam aktyvumui daugiausiai įtakos daro šeimos ir mokyklos aplinka, o pasitelkus Mosston & Ashworth kūno kultūros mokymo metodų įvairumą įmanoma kurti naujoviškus ir disciplina paremtus ugdymo metodus. Šiuolaikiniams mokytojams sėkmingai panaudojus šiuos ugdymo metodus gali būti sėkmingiau optimizuojamas mokymo procesas.

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Šiam žvalgomajam tyrimui atlikti buvo pasirinktas kiekybinio tyrimo metodas, siekiant nustatyti paauglių atletinį tapatumą, paauglių suvokiamą mokymo metodų įvairovę kūno kultūros pamokose, bei šių komponentų tarpusavio sąsajas.

Tyrimo objektas. 8 klasės mokinių atletinio tapatumo sąsajos su jų kūno kultūros pamokoje naudojamų mokymo metodų suvokta įvairove.

Tiriamieji. Tiriamąją imtį sudarė patogiosios atrankos būdu pasirinktos vienos Kauno miesto progimnazijos visų 8-tų klasių mokiniai (n=86): 29 vaikinai, 38 merginos ir 19 tiriamųjų, nenurodžiusių lyties, savanoriškai sutikę dalyvauti tyrime. Visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslais ir eiga.

Tyrimo organizavimas. Tyrimas vyko 2018 metų gruodžio mėnesį. Iš anksto paruoštus klausimynus respondentai pildė ilgosios pertraukos metu, stebint klasės auklėtojui. Atsakyti į anketos klausimus pakanka 15 – 20 minučių.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė.

2. Anketinė apklausa.

3. Matematinė statistinė analizė.

Anketinė apklausa. Tyrimo tikslui pasiekti buvo naudojamas anketinės apklausos metodas. Anketą sudarė dvi dalys – pirmoje dalyje pateikti teiginiai apie atletinį tapatumą, antroje dalyje – apie kūno kultūros mokymo metodus.

8 klasių mokinių atletinis tapatumas (Priedas 1, I dalis) įvertintas pagal Xxxxxxxx, Xxxxx, Xxxxxxxxxxxx (2007) sudarytą Atletinio tapatumo klausimyną paaugliams (angl. Athletic Identity Questionnaire Athletic Identity Questionnaire for Adolescents – AIQ–Adolescent). Klausimyną sudaro 40 teiginių, jis adaptuotas Lietuvoje (Rakauskienė, 2013). Savo pritarimą / nepritarimą teiginiams mokiniai įvertino pagal skalę nuo 1 iki 5, kai: 1 – visiškai nesutinka su teiginiu, 2 – iš dalies nesutinka su teiginiu, 3 – nei sutinka, nei nesutinka, 4 – iš dalies sutinka, 5 – visiškai sutinka. Vertinti keturi pagrindiniai atletinio tapatumo komponentai:

1. Išvaizda (teiginiai: 1, 4, 7, 9, 17) (pavyzdžiui: Aš atrodau sportiškai, t.y. kaip žmogus, kuris mankštinasi.);

2. Kompetencija (teiginiai: 2, 5, 11, 14, 15, 18) (pavyzdžiui: Aš sugebu dalyvauti įvairioje fizinėje veikloje.);

3. Fizinio aktyvumo svarba (teiginiai: 3, 6, 8, 10, 12, 13, 16, 19) (pavyzdžiui: Kai ateina laikas būti fiziškai aktyviam(-iai)/sportuoti/mankštintis, aš neleidžiu, kad kažkas tam sutrukdytų.);

4. Kitų asmenų paskata būti fiziškai aktyviam (teiginiai: a + b + c):

a. tėvai (teiginiai: 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26) (pavyzdžiui: Mano tėvai/šeima skatina mane mankštintis ar būti fiziškai aktyvų (-ią).);

b. draugai (teiginiai: 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33) (pavyzdžiui: Mano geriausi draugai mankštinasi ar treniruojasi kartu su manimi.);

c. mokytojai ir kiti suaugusieji (teiginiai: 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40) (pavyzdžiui: Mano mokytojas ar kitas suaugęs ne iš šeimos (pvz.: kaimynas, šeimos draugas) padrąsina mane sportuoti ar mankštintis.).

Atletinio tapatumo komponentams įvertinti pagal X. X. Xxxxxxxx ir kt. (2007) pateiktas formules buvo išvedami vidurkiai nuo 1 iki 5 (kuo aukštesnis balas, tuo stipresnis atletinio tapatumo komponentas, kaip ir bendras atletinis tapatumas).

Mokymo metodams (Priedas 1, II dalis) nustatyti buvo pasirinkta modifikuota Tartu mokslininkų Hein et al. (2012) parengta anketa. Respondentams buvo išdalintos anketos siekiant išsiaiškinti, kokius mokinių manymu metodus pedagogai naudoja kūno kultūros pamokų metu. Kiekvienas mokymo metodas vertinamas skalėje nuo 1 iki 5, kai 1 – niekada nenaudojamas, 2 – beveik niekada, 3 – kartais, 4 – dažnai, 5 – labai dažnai.

Metodas A – vadovavimo metodas. Mokytojas priima visus sprendimus. Mokytojas parodo ar paaiškina užduotis/pratimus, kuriuos mokiniai mėgina atkartoti; tada vadovauja mokinių veiklai, duodamas atitinkamas komandas. Mokiniai imasi veiklos tik tada, kai tai padaryti liepia mokytojas. Mokytojas vertina mokinių užduočių atlikimą. Pavyzdys: tinklinio pamokos metu moksleiviai atkartoja mokytojo parodytus veiksmus.

Metodas B - praktinis metodas. Mokiniai atlieka mokytojo pateiktą užduotį. Mokytojas parodo ir apibūdina užduotį, o mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu. Mokytojas suteikia mokiniams grįžtamąjį ryšį ar patarimus veiklai patobulinti. Pavyzdys: mokytojas pademonstruoja akrobatikos pratimą (pvz., persivertimą šonu) ir tada duoda patarimus mokiniams, kol jie praktikuojasi.

Metodas C - tarpusavio bendradarbiavimas. Mokiniai dirba poromis: vienas atlieka mokytojo vaidmenį, kitas - mokinio. Mokytojas parodo ar apibūdina užduotį. Tuomet mokiniai atlieka ją porose. Mokinys-atlikėjas atlieka užduotį/pratimą, o mokinys-stebėtojas vertina savo partnerio veiklą ir teikia grįžtamąjį ryšį, remiantis kriterijais, kuriuos paruošė mokytojas.

Metodas D – savikontrolės. Mokytojas pateikia užduotį. Mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu, tačiau šįkart jie turi analizuoti savo veiksmus patys. Pratybų metu mokytojas nekomentuoja jų atliekamos veiklos. Vietoj to, jis padeda mokiniams gilinti savęs vertinimo įgūdžius. Pavyzdys: mokytojas parodo teisingą šuolio į tolį techniką. Užduoties atlikimo metu jis prašo mokinių, kad jie patys įvertintų savo šuolio į tolį atlikimo techniką.

Metodas E – įtraukimo. Mokytojas modeliuoja užduotį su keliais sudėtingumo lygiais. Iš pradžių mokiniai pasirenka jiems tinkamiausią sudėtingumo lygį. Vėliau jie yra padrąsinami mokytojo įvertinti savo atliktą darbą ir nuspręsti, kada pereiti į kitą sudėtingumo lygį. Pavyzdys: mokytojas demonstruoja šuolio į aukštį „žirklėmis“ techniką ir leidžia mokiniams apsispręsti dėl aukščio, kurį jie bandys įveikti.

Metodas F – vadovaujamo įtraukimo. Mokytojas užklausia eilę klausimų arba pateikia kelias užduotis-problemas; mokiniai, atradę atsakymus ar sprendinius, ugdosi reikiamus įgūdžius ar įgauna siekiamą supratimą. Pavyzdys: per lengvosios atletikos pamoką, mokytojas prašo mokinių mesti ietį kelis kartus ir išsiaiškinti, kokia kūno padėtis leidžia numesti ietį toliausiai.

Metodas G – divergentinis. Mokytojas užduoda klausimą arba pateikia tokią užduotį, kai galimų atsakymų ar sprendinių yra daug. Mokiniai turi surasti ir įvertinti atsakymų ir sprendinių alternatyvas. Pavyzdžiai: (1) mokytojas išdalina klasei reikalingų priemonių asortimentą ir užduoda mokinių grupėms sukurti savo žaidimą, lavinantį smūgiavimo ir atmušimo/pagavimo įgūdžius. (2) Per lengvosios atletikos pamoką, mokytojas užduoda mokiniams sugalvoti skirtingas strategijas, kurių jie imtųsi, jei bėgtų 1500 m lenktynėse.

Metodas H – Mokiniai ištiria problemas, suranda ir įvertina sprendinių alternatyvas. Mokytojas užima pagalbininko vaidmenį. Tai reiškia, kad suteikia pagalbą, kai jos reikia, ir užduoda klausimus, kai reikia kažką išsiaiškinti. Pavyzdys: Per krepšinio pamoką, mokinių prašoma nuspręsti, kuriuos įgūdžius ir strategijas jiems reikėtų patobulinti; pasirinkti ir dalyvauti atitinkamose veiklose, kurios lavintų tam tikrus įgūdžius; įsivertinti užduočių atlikimą.

Metodai A - D atitinka reproduktyviuosius, o E - H – produktyviuosius (žr. pav. 4).

Matematinė statistinė analizė. Tyrimo duomenims apdoroti buvo naudojamas SPSS (Statistical Package for Social Science) for Windows 25 programos paketas ir Microsoft Office 2016 Excel programa. Duomenų aibės elementų vidutinė reikšmė apskaičiuota statistiniu vidurkiu. Duomenų vidurkio tikslumui naudotas standartinis nuokrypis (standard deviation). Sąsajoms tarp atletinio tapatumo ir mokinių suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose nustatyti buvo taikytas Pearson koreliacijos koeficientas (r). Nustatytos sąsajos buvo laikomos statistiškai reikšmingos, kai p<0,05.

Tyrimas buvo pristatytas 12-oje Baltijos šalių sporto mokslo tarptautinėje konferencijoje

„Sport Science for sports practice, teacher training and health promotion“ (Vilnius, 2019 m. balandžio 25-26 d.). Konferencijai paruoštos tezės ir plakatas (Priedas 2 ir 3). Taip pat žurnalui ,,ŠVIETIMAS: POLITIKA, VADYBA, KOKYBĖ“ parengtas mokslinis straipsnis, kuriame pristatytas mūsų atliktas tyrimas (Priedas 4).

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Paauglių atletinis tapatumas

Išanalizavus 8 klasių mokinių užpildytas atletinio tapatumo anketas buvo nustatytas jų atletinis tapatumas ir jo komponentų raiška išreikšta balais (lent. 1).

Lentelė 1. 8 klasių mokinių (n=86) atletinio tapatumo ir jo komponentų raiška (balais).

	Minimali reikšmė	Xxxxxxxxx reikšmė	Vidurkis	Standartinis nuokrypis
Atletinis tapatumas	2,0	5,0	3,3	0,6
Išvaizda	1,0	5,0	3,6	0,9
Sportinė kompetencija	1,8	5,0	4,0	0,7
FA svarba	1,4	5,0	3,6	0,9
Tėvų paskatinimas	1,0	5,0	3,4	1,0
Draugų paskatinimas	1,0	5,0	2,7	1,1
Kitų suaugusių paskatinimas	1,0	5,0	3,0	1,2

Pastaba: FA – fizinis aktyvumas.

Iš gautų duomenų matome, kad atletinio tapatumo minimali reikšmė yra 2 balai, o maksimali

- 5 balai, kas yra aukščiausias galimas įvertinimas. Atletinio tapatumo bendras balų vidurkis siekia 3,3±0,6 balus. Atletinio tapatumo bendrąjį balą sudaro šie komponentai: išvaizda, sportinė kompetencija, FA svarba, bei tėvų, draugų ir kitų suaugusiųjų paskatinimas. Visų šių komponentų maksimali reikšmė siekia aukščiausią įvertinimą – 5 balus. Socialinė paskatinimo (tėvų, draugų, kitų suaugusiųjų) minimali reikšmė - 1 balas.

3.2. Mokinių suvokiama mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose

Šiame poskyryje pateikti duomenys apie mokymo metodus kūno kultūros pamokose (pav. 5). Buvo siekta sužinoti, kaip dažnai vienas ar kitas mokymo metodas, mokinių nuomone, buvo jiems pritaikytas.

Metodas A Mosston spektre įvardijamas kaip „Valdymo metodas. Dažniausiai šis metodas taikomas specifiniams veiksmams praktikuotis. Metodas B atitinka „Praktinį“ metodą (šiuo metodu mokiniams suteikiama galimybė patiems nuspręsti kaip jiems atrodo geriausia atlikti mokytojo paskirtas užduotis). Metodas C - „Tarpusavio bendradarbiavimo“ metodas (šio metodo pagrindinis aspektas yra mokinių darbas poromis). Metodas D – „Savikontrolės“ metodas (naudojant šį metodą mokiniai patys vertina savo fizinių užduočių atlikimą). Metodas E – „Įtraukimo“ metodas (pasitelkus šį metodą, mokytojas parenka fizinę užduotį, kurią mokinys galėtų atlikti atsižvelgdamas į savo

Mokinių suvokiama mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose

Metodas A

Metodas B

Metodas C Metodas D

Metodas E

Metodas F

Metodas G Metodas H

Kūno kultūros mokymo metodai

Niekada

Beveik niekada

Kartais

Dažnai

Labai dažnai

Tiriamųjų skaičius (n=86)

sugebėjimus). Metodas F – atitinka minimą „Vadovaujamo įtraukimo“ (šiuo metodu ugdytiniai atlikinėja mokytojo paskirtas užduotis, tuo tarpu mokiniams uždavinėjami klausimai, kaip reiktų atlikti tam tikrą pratimą, kokiu greičiu ir pan.). Metodas G – „Divergentins“ metodas (mokiniams pateikiami su fizine užduotimi susiję klausimai ir atsakymų į juos mokiniai ieško patys. Šio metodo esmė - mokinių asmeninė nuomonė). Xxxxxxx X – atitinka „Mokinio iniciatyvos“ metodą (pasitelkus šį metodą pamokos metu mokiniai savarankiškai koordinuoja savo mokymosi procesą, o mokytojas, suteikęs pagrindinę informaciją, atlieka stebėtojo ir patarėjo vaidmenį).

Paveikslas 5. 8-tų klasių mokinių (n=86) suvokiama mokymo metodų įvairovė pagal Mosston spektrą, išreikšta skaičiais.

5-tame paveiksle iliustruojami rezultatai, kaip dažnai, mokinių nuomone, buvo taikomas vienas ar kitas Mosston spektro mokymo metodas. Išanalizavus gautus duomenis matome, kad mokykloje kūno kultūros pamokų metų 8-tokamas dažniausiai taikomi metodai A (valdymo metodas) ir B (praktinis metodas). Rečiau kūno kultūros pamokose naudojami metodai C (tarpusavio bendradarbiavimo metodas), D (savikontrolės metodas) ir H (mokinio iniciatyvos metodas).

3.3. Reproduktyvieji ir produktyvieji mokymo metodai kūno kultūros

pamokose

Šiame poskyryje pateikiami duomenys apie reproduktyvių ir produktyvių mokymo metodų taikymą per fizinio ugdymo pamokas (pav. 6). Mosston mokymo metodus skiria atradimo slenkstis (angl. Discovery threshold), padedantis atskirti mokymo metodų skiriamuosius bruožus ir nubrėžiantis pažinimo ribas tarp šių stilių (Mosston & Xxxxxxxx, 2008).

Išskiriamos dvi mokymo metodų grupės (žr. pav. 4):

1. Reproduktyvieji (angl. reproduction styles) mokymo metodai (metodai A-D), kai mokinys atkuria įgūdžius ir informaciją, kurią numato ir pademonstruoja mokytojas (jis priima visus sprendimus);

Mosston mokymo metodų spektras
Metodas H		3.2

Metodas G	2.7

Metodas F	2.9

Metodas E	2.8

Metodas D		3.1

Metodas C		3.1

Metodas B			4.1

Metodas A				4.3
				4.5	5

2. Produktyvieji (angl. production styles) mokymo metodai (metodai E-H), kai mokytojas tik pateikia užduotį, o mokinys pats savarankiškai (nepriklausomai nuo mokytojo) ieško įvairių problemų sprendimo būdų, koordinuoja savo mokymosi procesą. Čia mokytojas atlieka tik patarėjo vaidmenį.

1 1.5 2 2.5 3 3.5 4

Paveikslas 6. Mokinių nuomone, kūno kultūros pamokose naudojama mokymo metodų įvairovė išreikšta balais.

Išanalizavus gautus duomenis, galima daryti išvadą, kad 8-tokams kūno kultūros pamokų metu dažniau taikomi reproduktyvieji mokymo metodai (metodai A-D), nei produktyvieji (metodai E-H). Rečiausiai, mokinių nuomone, buvo pasirenkami „Įtraukimo“ (metodas E), „Vadovaujamo įtraukimo“ (metodas F) ir „Divergentinis“ (metodas G) metodai.

3.4. Sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų

įvairovės kūno kultūros pamokose

Remiantis Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientu (r) buvo ieškoma statistiškai reikšmingų ryšių tarp mokinių atletinio tapatumo komponentų ir suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose. Nustatytos sąsajos buvo laikomos statistiškai reikšmingos, kai p<0,05 (lent. 2).

Analizuojant 8 klasių mokinių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose sąsajas buvo nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (p<0,05) tarp paauglių bendro atletinio tapatumo ir visų išskyrus savikontrolės metodo (metodas D) (r = 0,22-0,34; p <0,05). Nustatyta, kad produktyvieji mokymo metodai (metodai E-H) žymiai labiau susiję su atletinio tapatumo komponentais, tokiais kaip išvaizda, tėvų, draugų ir mokytojų skatinimas būti fiziškai aktyviu (r = 0,22-0,40; p <0,05), lyginant su reproduktyviais mokymo metodais. Nenustatyta jokia statistiškai reikšminga sąsaja tarp atletinio tapatumo komponento „Kompetencija“ ir kūno kultūros pamokoje paauglių suvokiamos mokymo stilių įvairovės.

Lentelė 2. Sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose.

Mokymo metodai		Atletinis tapatumas
		Bendras atletinis tapatumas	Išvaizda	Kompetencija	FA svarba	Tėvų parama	Draugų parama	Kitų suaugusiųjų parama
		Xxxxxxx‘o koreliacijos koeficientas r
A vadovavimo	Reproduktyvieji	0,22*	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,24*
B praktinis		0,30**	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,29**
C tarpusavio bendradarbiavimo		0,28*	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,29**	s.n.
D savikontrolės		s.n.	0,24*	s.n.	s.n.	s.n.	0,32**	s.n.
ATRADIMO SLENKSTIS
E įtraukimo	Produktyvieji	0,34**	0,23*	s.n.	0,22*	0,25*	0,32**	0,25*
F vadovaujamo įtraukimo		0,29**	s.n.	s.n.	s.n.	0,32**	0,33**	0,26*
G divirgentinis		0,26*	s.n.	s.n.	s.n.	0,30**	0,40**	0,25*
H mokinio iniciatyvos		0,22*	0,23*	s.n.	s.n.	0,28**	0,23*	s.n.

Pastaba: * p<0,05; **p<0,01; s.n. – statistiškai nereikšminga.

4. APTARIMAS

Pagrindinis mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp mokinių atletinio tapatumo ir jų nuomone kūno kultūros pamokose taikomų ugdymo metodų įvairovės. Mūsų kelta hipotezė buvo apie tai, kad aukštesnis paauglių atletinis tapatumas turi didesnę sąsaja su produktyviaisiais („Įtraukimo“,

„Vadovaujamo įtraukimo“ ,Divirgentinis“, „Mokinio iniciatyvos“) kūno kultūros pamokose naudojamais mokymo metodais pasitvirtino, nes tyrimo duomenimis atletinio tapatumo komponentai turėjo daugiau statistiškai reikšmingų koreliacijų su produktyviais ugdymo stiliais. Todėl galima teigti, kad mokiniai fiziškai aktyvesni, kai kūno kultūros pamokose dažniau patys savarankiškai (nepriklausomai nuo mokytojo) ieško įvairių problemų sprendimo būdų, koordinuoja savo mokymosi procesą, o mokytojas atlieka tik patarėjo vaidmenį.

Xxxxxxxx (2004) atletinio tapatumo modelis nurodo, kad tai yra daugialypis asmens savęs suvokimas, kai svarbu, kaip asmuo suvokia savo sportiškumą (ar jis yra sportiškas ir (ar) atrodo sportiškai), kiek jam yra svarbus sportavimas, mankštinimasis, fizinis aktyvumas, kokia asmens kompetencija sportuoti, ar jis geba, ar yra įgudęs atlikti įvairią sportinę veiklą. Teigiama, kad stiprus asmens atletinis tapatumas yra ypač svarbi prielaida siekiant formuoti reguliaraus fizinio aktyvumo įpročius (Indriūnienė, 2016). Analizuojant mūsų tyrimo rezultatus, matyti, kad paauglių (n=86) bendras atletinis tapatumas išreikštas balais yra didesnis nei vidutinis – 3,3 balai, o aukščiausias įvertinimas skirtas „Sportinės kompetencijos“ komponentui – 4 balai, skalėje: 1 – labai žemas, 2 – žemas, 3 – vidutinis, 4 – aukštas, 5 – labai aukštas. Mokslininkės Indriūnienė ir Čepelionienė (2014) savo tyrime atskleidė, kad 13–16 paauglių atletinio tapatumo balas buvo – 3,51 balai, truputį aukštesnis nei šiame atliktame tyrime. Taip pat tyrime nustatyta, kad aukščiausias balas irgi buvo skirtas „Sportinės kompetencijos“ komponentui – 3,87 balai.

Paaugliai didžiąją laiko dalį praleidžia mokykloje, todėl akademinis stresas, kuris gali turėti žalingų pasekmių jų sveikatai, yra reikšminga problema. Daugelis tyrėjų nurodo, kad sveikatai palankus fizinis aktyvumas padeda jaunuoliui konstruktyviai įveikti nerimą ir stresą (Xxx, XxXxxxxx, 2014). Kitas tyrimas, nagrinėjęs mokinių atletinio tapatumo ryšį su psichosocialiniais rodikliais, atskleidė, kad žemesnius streso rodiklius lemia didesnis fizinis aktyvumas (Xxxx, Xxxxxx, Xxxxxx, 2010). Taip pat pastebima, kad fiziškai aktyvūs mokiniai rečiau patiria emocinių, socialinių ir elgesio problemų (Ivaškienė, Xxxxxxxxxxx, Xxxxxxxxxxx, Velička, 2015). Mokslininkas Xxxxxxxx (2012) su kolegomis nustatė, kad moksleiviai, turintys stipriau išreikštą atletinį tapatumą, dažniau dalyvauja sportinėse veiklose ir yra fiziškai aktyvesni. Autorių Rakauskienės ir Dumčienės (2012) teigimu fiziškai aktyvesni moksleiviai pasižymi labiau išreikštu atletiniu tapatumu lyginant su mažiau fiziškai aktyviais bendraamžiais. Tyrime, kuriame dalyvavo 330 fizinio lavinimo studentų (209 vaikinų ir 121

merginų), buvo vertinamas atletinis tapatumas lyties atžvilgiu. Rezultatai parodė, kad dalyvių nuomonės vertinime apie atletinį tapatumą nebuvo nustatytas lyčių skirtumas (Proios et al., 2012).

Atletinio tapatumo modelyje akcentuojama ir socialinės aplinkos svarba: palaikymas, kurį sportuojančiam, fiziškai aktyviam asmeniui gali suteikti aplinkiniai (sutuoktinis, draugas, tėvai, mokytojas, ugdytojas ir kt.). Mūsų atliktame tyrime nustatyta, kad paaugliai didžiausios paramos fiziniam aktyvumui sulaukia iš tėvų – 3,4 balai, o Indriūnienės ir Čepelionienės tyrime tėvų skatinimas įvertintas kiek mažiau – 3,04 balai. Sabato (2016) teigia, kad buvimu fiziškai aktyviu ankstyvoje paauglystėje yra labai svarbus artimųjų paskatinimas. X. Xxxxx ir kt. (2008) nustatė, kad tie paaugliai, su kuriais tėvai dažniau kalbėjo apie fizinį aktyvumą, buvo reikšmingai fiziškai aktyvesni, lyginant su tais, kurių šeimose apie fizinį aktyvumą nebuvo kalbama. Haerens (2010) su kolegomis ieškojo priežasčių, kurios labiausiai riboja vaikų ir paauglių fizinį aktyvumą. Viena iš jų buvo socialiniai veiksniai (tėvų vaidmens modeliavimas). Tų pačių mokslininkų nustatyta, kad vis mažėjantis paauglių fizinis aktyvumas priklauso nuo jų pasyvios gyvensenos, kuri neretai puoselėjama ir pačioje šeimoje. Dėl to patys tėvai yra fiziškai pasyvūs ir neskatina vaikų būti fiziškai aktyviais. Vilūnienės ir Xxxxxxxxxxxxx (2002) atliktas tyrimas parodė, kad vaikų fizinis aktyvumas laisvalaikiu tiesiogiai susijęs su jų tėvų aktyviu laisvalaikiu. Kiti mokslininkai teigia, kad aktyvus laisvalaikis ne tik stiprina visų šeimos narių fizinę ir psichinę sveikatą, bet suteikia galimybę vieniems kitus labiau pažinti, lavinti bendravimo įgūdžius (Mota, Xxxxxx, Xxxxxxx, 2008). B. Xxxxxx ir kt. (2008) teigimu, mažinant paauglių fizinį pasyvumą, svarbu šeimoje skirti daugiau dėmesio vaikams juos giriant, skatinant už aktyvų laisvalaikio praleidimą, suteikiant daugiau galimybių dalyvauti sportiniuose užsiėmimuose ir varžybose. Gaižauskienės (2010) su kolegomis atliktame tyrime paaiškėjo, kad jaunesnius (11—14 m.) paauglius tėvai dažniau linkę skatinti būti fiziškai aktyviais ir aiškinti poveikį sveikatai nei 15—17 m. To pačio tyrimo rezultatų analizė parodė, kad lyginant 11— 14 m. mokinių nuomonę su 15—17 m., tėvai jaunesnius paauglius būti fiziškai aktyviais dažniausiai skatina pirkdami reikalingą inventorių, ragindami būti gryname ore, skirdami lėšų įvairiems sporto būreliams lankyti. Mokslininkų (Xxxxxx et al. 2008) teigimu, yra tiesioginis ryšys su paauglių nuomone apie fizinį aktyvumą jų lytinės brandos pradžioje ir lytinės brandos metu, taip pat su tėvų skatinimu, padrąsinimu būti fiziškai aktyviais. X. Xxxxxx ir kt. (2004) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad skyrėsi tėvų motyvacija dėl vaikų fizinio aktyvumo skirtingais amžiaus tarpsniais, ir tai siejo su vaikų elgesio pokyčiais bei tėvų įtakos mažėjimu didėjant vaikų amžiui.

Analizuojant atletinio tapatumo komponentų vertinimo rezultatus nustatėme, kad paaugliai mažiausiai palaikymo būti fiziškai aktyviais sulaukia iš draugų – 2,7 balai, nors Norvegijoje atlikto tyrimo metu atskleista, kad susitikimai su draugais turėjo teigiamos įtakos paauglių fiziniam aktyvumui (Logstein, Blekesaune, Almas, 2013). Sawka ir kt. (2013) atliktoje analizėje xxxxxx, kad kuo aukštesnis fizinio aktyvumo lygis tarp draugų tuo didesnis individualus fizinio aktyvumo lygis.

Kito tyrimo išvados panašios - vaikai, sportuojantys grupėse, t. y. įvairių sporto komandų nariai, pasižymi didesniu fiziniu aktyvumu negu vaikai, kurie jokioms sporto komandoms nepriklauso (Xxxxx, 2012). Nors priklausymas komandai nebūtinai rodo vaikų norą kopijuoti draugų elgesį, tačiau atspindi apskritai didesnį domėjimąsi sportine veikla, o tai savo ruožtu gali lemti didesnį fizinį aktyvumą. Pastebima, kad bendraamžių ir draugų įtaka tarp paauglių kartais gali net pakeisti esminę teigiamą ar neigiamą tėvų įtaką. Kai kurios mokslinės paauglių fizinio aktyvumo studijos nurodo, kad geriausio draugo įtaka yra nepaprastai stipri (nurungianti tėvų įtaką) tiek organizuoto, tiek neorganizuoto sporto sferoje (Zumeras, Gurskas, 2012).

Ntoumanis ir Standage (2009) teigia, kad mokykloje per kūno kultūros pamokas dažnai yra taikoma apsisprendimo laisvės teorija. Apsisprendimo laisve vadiname žmogaus vidinę apsisprendimo erdvę, t. y. jo sugebėjimą kelti sau tikslus bei racionaliai tuos tikslus svarstant, rasti kelius jiems pasiekti. Autoriai teigia, kad ši teorija yra plačiai taikoma kelti mokinių motyvacijai kūno kultūros pamokose. Svarbu tai, kad mokytojai žinotų kaip sudominti mokinius užsiimti fizine veikla ir kaip su jais susikalbėti, o taikant skirtingus mokymo metodus galima teigiamai įtakoti mokinių fizinį, pažintinį, socialinį, moralinį ir emocinį išsivystymą (Kulinna, Xxxxxxx, 2003). Analizuojant mokykloje naudojamus fizinio ugdymo metodus nustatyta, kad daugiausiai, paauglių nuomone, buvo naudojami reproduktyvieji mokymo metodai - A (valdymo metodas, kuomet visus sprendimus priima mokytojas) ir B (praktinis metodas, kurio tikslas - lavinti motorinius įgūdžius). Hein ir kt. (2012) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 176 kūno kultūros mokytojai iš penkių šalių (Ispanija, Vengrija, Estija, Latvija ir Lietuva), buvo nustatyta, kad taip pat dažniau naudojami reproduktyvieji mokymo metodai, o metodas B (praktinis metodas) yra dažniausiai taikomas jų pamokose. Antras pagal dažnumą buvo naudojamas valdymo metodas (metodas A) (Hein et al., 2012). Kaip teigia autoriai, metodas A, kurio tikslas lavinti motorinius įgūdžius, didina motyvaciją aktyviai dalyvauti kūno kultūros pamokose, tačiau mokiniai nelabai noriai priima šį metodą (Hein et al., 2012).

Mūsų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad rečiausiai, mokinių nuomone, buvo pasirenkami produktyvieji mokymo metodai - įtraukimo (metodas E), vadovaujamo įtraukimo (metodas F) ir divergentinis (metodas G). Hein ir kt. (2012) pabrėžia, jog produktyviųjų mokymo metodų taikymas fiziniame ugdyme gali labai prisidėti skatinant jaunų žmonių fizinį aktyvumą. Kulinna ir Xxxxxxx (2003) teigimu, mokiniai turi sugebėti patys suplanuoti ir įvykdyti įvairias judėjimo veiklas, ir įvertinti savo judėjimo įgūdžius. Svarbiausia per kūno kultūros pamokas yra tai, kad visi mokiniai patirtų laisvę, fizinio aktyvumo malonumą ir jo prasmę. Todėl fizinis ugdymas tūrėtų būti orientuotas į teigiamas emocijas, o ne į aukštus rezultatus.

Taip pat atliktame tyrime pavyko atskleisti statistiškai reikšmingas koreliacijas tarp paauglių atletinio tapatumo ir suvokiamos mokymo stilių įvairovės, naudojamos kūno kultūros pamokų metu,

išskyrus D metodą (r = 0,22-0,34; p <0,05). Nustatyta, kad produktyvieji mokymo metodai (metodai E-H) žymiai labiau susiję su atletinio tapatumo komponentais, tokiais kaip išvaizda, tėvų, draugų ir mokytojų skatinimas būti fiziškai aktyviu (r = 0,22-0,40; p <0,05), lyginant su reproduktyviais mokymo metodais. Tyrime nenustatyta jokia statistiškai reikšminga sąsaja tarp atletinio tapatumo komponento „Kompetencija“ ir kūno kultūros pamokoje paauglių suvokiamos mokymo stilių įvairovės.

IŠVADOS

1. 8 klasių mokinių atletinis tapatumas yra aukštesnis nei vidutinis.

2. Dažniausiai kūno kultūros pamokose taikytas „Valdymo“ mokymo metodas (metodas A).

3. Reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo metodai kūno kultūros pamokose taikomi dažniau nei produktyvieji (mokinio iniciatyva).

4. Produktyvieji mokymo stiliai labiau susiję su didesniu paauglių atletiniu tapatumu, nei reproduktyvieji mokymo stiliai.

PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS

1. Norint mokykloje užtikrinti kokybiškas ir tikslingas kūno kultūros pamokas, vystyti fiziškai aktyvios mokyklos tradicijas, siūloma vykdyti užsienyje patikrintus projektus ar programas. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje sukurtas specialus Aktyvumo Ženklas (angl. Active schools ActiveMark). Tokia aktyvi mokykla yra:

• Orientuota į vaiką - aktyviose mokyklose yra sudaromos sąlygos mokinių fiziniam aktyvumui, atsižvelgiant į jų poreikius, sveikatą, pomėgius ir judėjimo galimybes;

• Įtraukianti visą mokyklos bendruomenę - visa mokyklos bendruomenė prisiima atsakomybę kurti ir palaikyti aktyvumui palankią aplinką, taip pat vadovautis programomis, kuriose akcentuojamas fizinis aktyvumas;

• Tvari ir ilgalaikė - aktyvi mokykla prisideda prie sveikų įpročių ir įgūdžių formavimo, kurie būtų praktikuojami ir palaikomi net ir baigus mokyklą.

2. Į fizinio aktyvumo skatinimo programas įtraukti šalyje žinomus žmones, nuomonių lyderius, garsius sportininkus, kurie dalyvautų kūno kultūros pamokose, sporto šventėse.

3. Didinant mokinių fizinį aktyvumą, rekomenduojama mokykloje organizuoti įvairius konkursus, pavyzdžiui: kas dviračiu nuvažiuos daugiau kilometrų ar kas pėsčiomis nueis didesnį atstumą. Progresą matuoti akselerometrais ar kitus judėjimą fiksuojančius įrenginius, kurie dienos pabaigoje duomenis perduotų į programėlę ir bendrą duomenų bazę. Vėliau nugalėtojams skirti prizus (pvz. sportinę avalynę, sportinį inventorių ir kt.).

4. Rekomenduojama organizuoti kūno kultūros mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus, sudaryti galimybes dalyvauti seminaruose Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat bandyti siekti finansinio rėmimo mokyklos aplinkos atnaujinimui, įvairių aikštynų įrengimui, naujam ir įvairiam inventoriui įsigyti. Tai mokiniams suteiktų galimybę rinktis tarp įvairių fizinio aktyvumo rūšių ir būti fiziškai aktyviems pertraukų metu.

5. Atliktu tyrimu nustatyta, kad mokykloje dominuoja reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo metodai. Norint skatinti mokinių kūrybiškumą ir iniciatyvumą rekomenduojama naudoti produktyviuosius (mokinio iniciatyva) mokymo metodus, kai mokytojas tik pateikia užduotį, o mokinys pats savarankiškai (nepriklausomai nuo mokytojo) ieško įvairių problemų sprendimo būdų, koordinuoja savo mokymosi procesą. Taip pat siūloma neapsistoti ties keliais mokymo metodais, o naudotis kuo platesniu metodų spektru ir jų kombinacijomis, nes kiekvienas mokinys yra individualus, skiriasi savo fiziniu pajėgumu, augimo greičiu, sveikatos charakteristika, psichologinėmis savybėmis.

6. Tyrimų rezultatai rodo, kad vaikams yra svarbi tėvų ir mokytojų parama fiziniam aktyvumui. Tėvai turėtų skatinti, padrąsinti, kartu mankštintis, aktyviai leisti laisvalaikį, suteikti

galimybes dalyvauti sportinėje veikloje. Mokyklos vadovams rekomenduojama įdarbinti kompetentingus ir motyvuotus fizinio ugdymo mokytojus, kurie sugebėtų tinkamai išugdyti mokinių įgūdžius ir suvokimą apie su sveikata susijusio fizinio aktyvumo svarbą, kad mokiniai galėtų tinkamai save realizuoti bet kurioje sportinėje veikloje ir išliktų fiziškai aktyvūs visą gyvenimą.

LITERATŪRA

1. Xxxxxxxx, X. X. (2004). Athletic identity and its relation to exercise behavior: Scale development and validation. Journal of Sport and Exercise Psychology, 26 (1), 39–56.

2. Xxxxxxxx, C. B., Xxxxx, L. C., Xxxxxxxxxxxx, A. C. (2007). Factorial and construct validity of the athletic identity questionaire for adolescents. Medicine and Science in Sports and Exercise, 39 (1), 59–69.

3. Xxxxxxxx, V. (2002). Naujoviška kūno kultūros pamoka: mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams, magistrantams.

4. Xxxxxxxx, X., Xxxx, X., Xxx, K. R., Xxxxxxxx, J. L., Xxxxxxxxxx, K., Xxxx, A.S. (2009).

„Get off the sofa and go and play“: Family and socioeconomic influences on the physical activity of 10–11 year old children. BMC Public Health, 9, 253. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/0000-0000-0-000

5. Xxxxxxx, S. L., Xxxxx, X., Xxxxxxx, P. M. (2014). The effects of individual, family and environmental factors on physical activity levels in children: a cross-sectional study. BMC Pediatrics, 14, 107. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/0000-0000-00-000

6. Xxxx, X., Xxxxxx, X. Xxxxxx, X. (2010) The effects of sport participation on student- athletes’ and non-athlete students’ social life and identity. Journal of Issues in Intercollegiate Athletes, 3, 176–193.

7. Xxxxxx, B., Xxxxxxxx, A., Xxxxx, X., Xxxxxxx, X. (2008). Adaptation and validation of the Athletic identity Questionnaire — Adolescent for Use with Children. Journal of Physical Activity and Health, 5, 539—555.

8. Xxxxxx, X., Xxxxxxx, M., Xxxxx, X., Xxxxxxxx, B., Torsheim, T., Xxxxxxx, M. (2008). Researching health inequalities in adolescents: The development of the Health Behaviour in School-Aged Children (HBSC) Family Affl uence Scale. Social Science & Medicine, 66, 1429—1436.

9. Xxxxxx, X. (2007). Mokytojo ir mokinio vaidmenų kaita edukacinės paradigmos virsmo sąlygomis. Pedagogika, 87, 65-69.

10. xx Xxxxxx, A. G. M., Xxxxxxx, X., Xxxxxxx, D., Xxxxxxxx, X., & Xxxxxx, R. J. (2018). Exploring the relations among physical fitness, executive functioning, and low academic achievement. Journal of Experimental Child Psychology, 167, 204–221.

11. Xxxxxx, X. (1999). Relationships between sport knowledge, sport performance and academic ability: Empirical evidence from GCSE Physical Education. Journal of Sports Sciences, 17 (4), 283-295.

12. Xxxxxxx, X. (2012). Activities and programs that improve children‘s executive functions.

Current Directions in Psychological Science, 21 (5), 335–341.

13. Xxxxxxxxxxx, X., Xxxxxxxx, B., Xxxxxxxxx, T., Xxxxxxxxxxx, V. J. (2018). Vaikų ir paauglių fizinis pajėgumas. Rekomendacijos jam gerinti. Sporto mokslas Lietuvos žmonių gerovei. Kaunas: Lietuvos sporto universitetas. Peržiūrėta 2018, vasario 20, adresu: xxxxx://xxx.xxx.xx/xx-xxxxxxx/xxxxxxx/0000/00/Xxxxxx-xxxxxxx-Xxxxxxxx-xxxxxx- gerovei.pdf

14. Xxx, C., Xxxx-Xxxxxxxx, D., Neumark-Sztainer, D., Xxxx, M. (2010). Physical activity and sports team participation: associations with academic outcomes in middle school and high school students. The Journal of School Health, 80 (1), 31.

15. Xxxxxxxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, V., Xxxxxxxx, X. (2010). Paauglių nuomonės apie tėvų požiūrį į vaikų fizinį aktyvumą kaita amžiaus aspektu. Ugdymas. Kūno Kultūra. Sportas, 3 (78), 22—28.

16. Global Recommendations on Physical Activity for Health. World Health Organization, 2011. Peržiūrėta 2019, vasario 12, adresu: xxxxx://xxx.xxx.xxx/xxxxxxxxxxxxxxxxxxxx/xxxxxxxxx_xxxxx_xxxxxx/xx/

17. Xxxxxxxxxxxx, X., Xxxxxxx, O., Xxxxxxxxxxx, X. (2011). Metodinė medžiaga atnaujintoms kūno kultūros vidurinio ugdymo programoms įgyvendinti. Peržiūrėta 2019, vasario 21, adresu: xxxxx://xxxxxxxx.xxxxxx.xx/xxxxxxxx/0000/00/00/Xxxxxxxx-xxxxxxxx.xxx

18. Xxxxx, X. X., Xxxxxxx, N. A., Xxxx, M. B., Said S. M. (2016). Impact of Physical Activity on Cognitive Decline, Dementia and Its Subtypes: Meta-Analysis of Prospective Studies. BioMed Research International, Vol. 2017, 13. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/0000/0000000

19. Xxxxxxx, X., Xx Xxxxxxxxxxxxx, I., Xxxxx, G., Xxxxxx, F., Xxx, X., Xxxxxx, X., Xxxxxx, X., Xxxx, X., Xxxxxx, X., Xxxxxxx, X., Xxxx, X. (2010). Formative research to develop the IDEFICS physical activity intervention component: Findings from focus groups with children and parents. Journal of Physical Activity and Health, 7, (2), 246—256.

20. Xxxx, V., Xxxx, F., Xxxxx, F., Xxxxx, A., Xxxxxxxxxxx, A., Xxxxx, J.H., Xxxxxxxxxxxx, I. (2012). The relationship between teaching styles and motivation to teach among physical education teachers. Journal of Sports Science and Medicine, 11, 123-130.

21. Xxxxxxx, X. X., Xxxxxxxx, K. I., & Xxxxxx, A. F. (2008). Be smart, exercise your heart: Exercise effects on brain and cognition. Nature Reviews. Neuroscience, 9 (1), 58–65.

22. Xxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, g., Xxxxxxx, M. J. (2003). Teaching secondary physical education: preparing adolescents to be active for life. Champaign: Human Kinetics.

23. Xxxxx, E. P., Xxxxxxxxxxx, S. T., Xxxxxx, S., Xxxxx, J. A., Xxxxxxx, S., Xxxxxxxxx, P. (2012). A multilevel examination of gender differences in the association between features of the

school environment and physical activity among a sample of grades 9 to 12 students in Ontario, Canada. BMC Public Health, 12, 74.

24. Indriūnienė, V., Čepelionienė, X. (2014). Studentų atletinis tapatumas ir jo sąsajos su patiriamu stresu. Sporto mokslas, 4 (78), 15–18.

25. Indriūnienė X. (2016). Paauglių sportinio tapatumo sąsajos su mokyklos baimės įveikos strategijomis. Sporto mokslas, 1 (83), 8–13. xxxx://xx.xxx.xxx/00.00000/xx.0000.0

26. Xxxxxxxxx, V., Xxxxxxxxxxx, V., Xxxxxxxxxxx, V., Xxxxxxx, D. (2015). Skirtingo fizinio aktyvumo vyresniųjų paauglių agresijos raiškos ypatumai lyties aspektu. Sporto mokslas, 1 (79), 52–56.

27. Xxxxx, X., Xxxxxxxxx, M., Xxxxxx, X., Xxxxx, N. (2015). Aerobic exercise to improve cognitive function in older people without known cognitive impairment. Cochrane Database of Systematic Reviews, 22 (4).

28. Xxxxxxxxx, R., Sobutienė, X., Valintėlienė, X. (2014). Fizinio aktyvumo matavimo metodai. Visuomenės sveikata, 3 (66).

29. Xxxxxxxx, X. (2012). Sveikatos mokymas. Mokymo formos ir metodai (1). Informacinis metodinis leidinys. Vilnius: Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokykla. Peržiūrėta 2019, vasario 4, adresu: xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxx/xxxx/Xxxxxx_xxxx/Xxxxxxxx_xxxxxxxx/Xxxxxx%00xxxxxxx.x df

30. Xxxxxxx, X., Xxxxxxxxxxx, X. (2016). 13–14 metų vaikų fizinio aktyvumo veiksniai pasirinktose Lietuvos savivaldybėse. Visuomenės sveikata, 3 (74), 44-52.

31. Xxxxxx, M., Xxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, D., Xxxxxxxx, R.J., Xxxxxxx, J.A., Xxxxxx X., Xxxxx, X., Xxxxxxx, X. (2015). Secular trends in moderate-to-vigorous physical activity in 32 countries from 2002 to 2010: a cross-national perspective. Eur J Pub Health, 25 (2), 37– 40.

32. Xxxxx, X. X., Xxxxxxxx, L. T., Xxxxxxx, R. W. (2008). Effeck of social support on adolescents perceptions of and engagement in physical activity. Journal of Physical Activity and Health, 5, 374—384.

33. Xxx, X. X., XxXxxxxx, L. A. (2014). The impacts of physical exercise on stress coping and well-being in university students in the context of leisure. Health, 6, 2570–2580. xxxx://xx.xxx.xxx/00.0000/xxxxxx.0000.000000

34. Klizas, Š., Xxxxxxxxxxx, R., Žvirdauskas, D. (2014). Paauglių psichosocialinės adaptacijos kaita taikant modifikuotas kūno kultūros pamokas. Pedagogika, 1 (113), 186–198.

35. Xxxxxx, X. X. (2012). Physical Inactivity: Associated Diseases and Disorders. Annals of Clinical & Laboratory Science, 42 (3), 320–337.

36. Xxxxxx V., Xxxxxxxx V. (2000). Kūno kultūros teorijos ir metodikos terminai bei sąvokos. Mokymo priemonė kūno kultūros specialybės studentams.

37. Xxxxxxx, P. H., Xxxxxxx, D. J. (2003). Physical education teachers’ self-reported use and perceptions of various teaching styles. Learning and Instruction, 13, 597–609.

38. Xxxxxxxxxx-Xxxxxx, X., Xxxxxx, R. C., XxXxxxx, S. K., Xxxxxxx, C., Xxxxxx, T. B., Xxxxx,

N. G., Xxxx, J. O. (2008). Changing the School Environment to Increase Activity in Children. Obesity, 16 (8), 1849-1853. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/xxx.0000.000

39. Xxx, X.-M., Xxxxxxx, X. X., Xxxxxx, X., Xxxxx, P., Xxxxx, S. N., & Xxxxxxxxxx, P. T. (2012). Impact of Physical Inactivity on the World’s Major Non-Communicable Diseases. Lancet, 380 (9838), 219–229, xxxx://xxx.xxx/00.0000/X0000-0000(00)00000-0

40. Xxxxxx K. J. (1999). Sport participation and perceived academic performance of school children and youth. Pediatric Exercise Science, 11, 129-143.

41. Lietuvos sporto universitetas (2018). Sporto mokslas – Lietuvos žmonių gerovei. Baltoji knyga.

42. Xxxxxxxx, B., Blekesaune, X., Xxxxx, R. (2013). Physical activity among Norwegian adolescents – a multilevel analysis of how place of residence is associated with health behaviour: the Young–HUNT study. International Journal for Equity in Health, 12:56. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/0000-0000-00-00

43. Xxxxxxxxxx, X., Xxx, Xxx-X., Xxxxxxxxx, L. A., Xxxxx, A. E. (2017). A Life-Long Approach to Physical Activity for Brain Health. Front Aging Neurosci, 9 (147), 1–12.

44. Xxxxxxx, X. (2011). Instructional Models for Physical Education (3rd ed.). Scottsdale, AZ. Xxxxxxx Xxxxxxxx.

45. Ministry of Education (2007). Physical Activity for Healthy, Confident Kids: Guidelines for Sustainable Physical Activity in School Communities. Wellington, New Zealand. Peržiūrėta 2019, vasario 12, adresu: xxxxx://xxxxxxx.xxx.xx/xxxxxx/Xxxxxxx/xxxxxxxxxxx/xxxxxxxx-xxxxx/xxxxx- people/Physical-activity-for-healthy-confident-kids-guidelines.pdf

46. Mosston M., Xxxxxxxx S. (2008). Teaching Physical Education.

47. Xxxx, X., Xxxxxx, M. P., Xxxxxxx, J. C. (2008). Differences in leisure — times activities according to level of physical activity and adolescents. Journal of Physical Activity and Health, 5, 286—293.

48. Xxxxxxx, X., Xxxxxxxx, X., Xxxxxx, X., Xxxxxxxx, D., Xxxxxx, S. JH. (2009). Family influences on children’s physical activity and fruit and vegetable consumption. The International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity, 6 (1), 1.

49. Xxxxxxxx X. X., Xxxxxx, X. (2015). Exercise as Medicine - Evidence for Prescribing Exercise as Therapy in 26 Different Chronic Diseases. Medicine & Science in Sports, 25 (3), 1-72, xxxxx://xxx.xxx/00.0000/xxx.00000

50. Xxxxxxxx, J. L., Xxxx, R. M., Xxxxxxxx, X. (2012). An Experimental Assessment of Physical Educators’ Expectations and Attitudes: The Importance of Student Weight and Gender. Journal of School Health, 82 (9), 432–440.

51. Xxxxxxx, V. J., Xxxx, C. E., Xxxxxxxx, M. M., Xxxxxx, X., Xxxxxx, J. P., Xxxxxxx, I., Xxxxxxxxxx, P. T., Xxxx, R. R., Xxxxxx, Xxxxxx, S., Xxx, M. E., Xxxxxxx, M., Xxxxxxxx,

M. S. (2016). Systematic review of the relationships between objectively measured physical activity and health indicators in school-aged children and youth. Applied Physiology, Nutrition and Metabolism, 41 (6), 197–S239.

52. Xxxxxxx, Xx., Xxxx, X., Xxxxxxxxx, X., Xxxxx, X., Xxxxxx, M., Xxxxxxx-Xxxxx, M., Xxx, X. (2014). Enviromental influences on children‘s physical activity. Journal of Epidemiology and health. Epidemiol Community Health, 69, 77–85. xxxx://xx.xxx.xxx/00.0000/xxxx- 2014-204287

53. Proios M., Proios M. C. Xxxxxxxxxxxxxx, X., Xxxxxxxxx X. (2012). An exploratory study of athletic identity in university physical education students. Graduate Journal of Sport, Exercise & Physical Education Research, 1, 98-107.

54. Xxxxxxxxxxx, V., Dumčienė, X. (2012). The impact of educational counseling on the alteration of athletic identity among adolescents. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 4 (87), 41–48.

55. Xxxxxxxxxxx, X. (2013). Vyresniųjų klasių mokinių fizinio aktyvumo skatinimas taikant edukacinį konsultavimą mokykloje: Xxxxxxx disertacija. Kaunas: Lietuvos sporto universitetas.

56. Xxxxxx R. E., Xxxxxxx N., Xxxxxxx X. (2016). Is physical activity a part of who I am? A review and meta-analysis of identity, schema and physical activity. Health Psychology Review, 10 (2), 204-225.

57. Xxxxxxxx X. (2015). Athletic Identity: Invincible and Invisible, the Personal Development of the Athlete. First Edition Design Publishing, Inc. Personal Player Development, LLC. USA. ISBN 978- 1622-877-44-7.

58. Xxxxxx, T. M., Xxxxx, T. J., Xxxxx, D. J. (2016). The elite young athlete: strategies to ensure physical and emotional health. Open Access Journal of Sports Medicine, 7, 99– 113. xxxx://xxx.xxx/00.0000/XXXXX.X00000

59. Xxxxxx, J. F., Xxxxxxxxx, J. J., Xxxxxx, W. C. (2000). A review of correlates of physical activity of children and adolescents. Medicine & Science in Sports & Exercise, 32 (5), 963–975.

60. Xxxxx, K. J., XxXxxxxxx, G. R., Xxxxxx-Xxxxxxx, X., Xxxx, P., Xxxxx-Xxxx,. P. K. (2013). Friendship networks and physical activity and sedentary behavior among youth: a systematized review. International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity, 10:130. xxxxx://xxx.xxx/00.0000/0000-0000-00-000

61. Xxxxxxxxx, X. (2016). Sporto mokslo naujovės žmonių fizinės ir socialinės gerovės srityje. Kaunas. Peržiūrėta 2018, vasario 20, adresu: xxxxx://xxx.xxx.xx/xx- content/uploads/2017/11/baltoji_knyga_0.pdf

62. Xxxxxxxxxxx, E. L., Xxxxxx, J., Xxxxxx, I., Xxxxxxx, X., Xxxx, M. S., Xxxx, C. J. (2014) Timed up and go, cognitive, and qualityof-life correlates in Parkinsons disease. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation, 95 (1), 649–655.

63. Stonkus S. (2002). Sporto terminų žodynas. Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas. ISBN: 9986569710.

64. Xxxxxx, X. X., Xxxxxxxx, L. A., Xxxxxxxxx B. E., Xxxxxxx, U., Xxxxxxxx, P. S., Xxxx, R. A., Xxxxxxxxxx, C. R., Xxxxx, D. T., Xxxxxx, A. M. (2013). Guide to the Assessment of Physical Activity: Clinical and Research Applications. Circulation, 128, 2259–2279, xxxxx://xxx.xxx/00.0000/00.xxx.0000000000.00000

65. Xxxxxxxxxxx, P. R., & Xxxxxxxxx, S. (2007). Middle school students’ attitudes toward physical education. Teaching and teacher education, 23 (5), 602-611.

66. Xxxxxxxxx, X., Xxxxxxx, P., Xxxxxxx, X., Xxxxxxxx, R. A. (2004). Athletic identity and sports participation in people with a spinal cord injury: a psychometric evaluation of the Athletic identity measurement scale. Adapted Physical Activity Quarterly, 21, 364–378.

67. Xxxxxxxx, P. J., Xxxxxxx, E. V., Xxxxxxxx, D., Xxxxx, M. N., Xxxx, R. M. (2012). Exercise, physical activity, and self-determination theory: A systematic review. The International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity, 9, 78. xxxx://xxx.xxx/00.0000/0000- 5868-9-78

68. Xxxxxx, X., Xxxxxxxxx, I. F., Xxxx, C., Xxxxxxx, M. (2014). Muscle strength in adolescent men and risk of cardiovascular disease events and mortality in middle age: A prospective cohort study. BMC Medicine, 12 (1), 62.

69. Xxxxx, S. G., Xxxxxxxxxx, R. R., Xxxxxxxxxxxx, D. (2008). Physical Activity Levels among Children Attending After-School Programs. Medicine & Science in Sports & Exercise, 5, 622- 629.

70. Xxxxxxxxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, A., Žemaitytė, I. (2011). Veiksniai, susiję su sėkmingu karjeros planavimu ir profesijos pasirinkimu, paauglystėje. Socialinis darbas, 10 (2), 169- 180.

71. Vilūnienė, X., Xxxxxxxxxxxx, X. (2002). Skirtingo fi zinio aktyvumo tėvų požiūris į fi zinę saviugdą bei vaikų fi zinį aktyvumą ir jo sąsaja su vaikų fi ziniu aktyvumu. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 4 (45), 103—109.

72. Vilūnienė, A., Xxxxxxxxxx, V. (2001). Kūno kultūros pamoka. Metodinis leidinys. Kaunas: LKKA.

73. Xxxxxx, X., Klein-Platat, C., Xxxxxxxx, D., Xxxx, M. C., Xxxxxxxxxx, J. L., Xxxxx, X. (2004). Parent — child physical activity relationships in12-year old French students do not depend on family socioeconomic status. Diabetes and Metabolism, 30, 359—366.

74. Xxxxxx, X. X. (2003). Neuropsychological Rehabilitation: Theory and Practice. Peržiūrėta 2018, gruodžio 12, adresu: xxxxx://xxx.xxxxxxxx.xxx/00000000/Xxxxxxxxxxxxxxxxxx_Xxxxxxxxxxxxxx._Xxxxxx_xxx_ Practice._Barbara_Wilson

75. World Health Organization, (2010). Global recommendations on physical activity for health.

76. World Health Organization, (2016). Health Policy for Children and Adolescents, No 7. Growing up unequal: gender and socioeconomic differences in young people’s health and well-being. Health Behaviour in Shool-aged children (HBSC) study: International Report from the 2013/2014 Survey.

77. Xxxxx, X. (2014) Educational Expectations, School Experiences, and Academic Achievements: A Longitudinal Examination. China: An International Journal, 12 (1), 43- 65.

78. Zumeras R., Gurskas V. 2012. Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Peržiūrėta 2019, kovo 2, adresu: http://xxx.xxxx.xx/ssusadmin/kiti/lmitkcedit/uploads/files/Rekomendacijos%20mokini% C5%B3%2 0fizinio%20aktyvumo%20ir%20sveikatos%20tema.pdf

79. Xxxxxxx, X. (2014). Mokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo skatinimas: Metodinė informacinė medžiaga, skirta visuomenės sveikatos priežiūros specialistams ir pedagogams. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Peržiūrėta 2019, kovo 2, adresu: xxxx://xxx.xxxxx.xx/xxxxx/xxxx/Xxxxxx_xxxx/Xxxxxxxx_xxxxxxxx/0000-00- 04%20VAIKu%20FA%20SKATINIMAS%20-%20metodikos%20pabaigtos.pdf

PRIEDAI

Priedas 1

I dalis

Lytis: 1. vaikinas; 2. mergina. Amžius: ................ Klasė: ...................Data: Kodas:

….....................

(pildyti nereikia)

Įvertink, kiek Tu sutinki su kiekvienu apačioje pateiktu teiginiu. Nėra nei teisingų, nei neteisingų atsakymų. Mes tiesiog norime sužinoti, ką Tu galvoji. Prašome atsakyti į kiekvieną teiginį ir PAŽYMĖTI vieną Tau tinkamą skaitmenį.

Nr.	Teiginys	Visiškai nesutinku	Iš dalies nesutinku	Nei sutinku, nei nesutinku	Iš dalies sutinku	Visiškai sutinku
1.	Aš atrodau sportiškai, t.y. kaip žmogus, kuris mankštinasi.	1	2	3	4	5
2.	Aš sugebu dalyvauti įvairioje fizinėje veikloje.	1	2	3	4	5
3.	Po ligos ar traumos aš vėl pradedu mankštintis/būti fiziškai aktyvus (-i) taip greitai kaip tik įmanoma.	1	2	3	4	5
4.	Mano kūnas atrodo geros fizinės būklės.	1	2	3	4	5
5.	Manau, kad sugebėčiau dalyvauti daugelyje sportinių veiklų, jei tik įdėčiau pakankamai pastangų ir praktikos.	1	2	3	4	5
6.	Aš nusiminčiau, jei kažkas sutrukdytų man numatytu laiku mankštintis ar sportuoti.	1	2	3	4	5
7.	Aš atrodau kaip žmogus, kuris yra geros fizinės formos.	1	2	3	4	5
8.	Kai ateina laikas būti fiziškai aktyviam(- iai)/sportuoti/mankštintis, aš neleidžiu, kad kažkas tam sutrukdytų.	1	2	3	4	5
9.	Xxxxxxx akivaizdu, kad esu sudribęs ir prastos fizinės formos.	1	2	3	4	5
10.	Man labai patinka mankštintis.	1	2	3	4	5
11.	Aš pasitikiu savimi būdamas (-a) fiziškai aktyvus (-i).	1	2	3	4	5
12.	Man labiau patinka būti fiziškai aktyviam nei gulinėti ar atsisėdus žiūrėt televizorių.	1	2	3	4	5
13.	Man labai patinka aktyvus sportas.	1	2	3	4	5
14.	Aš esu įgudęs (-usi) įvairiai sportinei veiklai.	1	2	3	4	5
15.	Man gerai sekasi mažiausiai vieno pobūdžio fizinė veikla.	1	2	3	4	5
16.	Aš labai stengiuosi kuo dažniau ir kuo daugiau sportuoti ir mankštintis.	1	2	3	4	5
17.	Aš atrodau sveikas (-a) – neturiu antsvorio ir nesu nepakankamo svorio.	1	2	3	4	5
18.	Aš žinau, kad man gali dar geriau sektis sportas, mankšta ar fizinė veikla.	1	2	3	4	5
19.	Aš tikrai mėgstu būti fiziškai aktyvus.	1	2	3	4	5

Nr.	Mano tėvai/šeima ...	Visiškai nesutinku	Iš dalies nesutinku	Nei sutinku, nei nesutinku	Iš dalies sutinku	Visiškai sutinku
20.	skatina mane mankštintis ar būti fiziškai aktyvų (-ią).	1	2	3	4	5
21.	mankštinasi ar treniruojasi kartu su manimi.	1	2	3	4	5
22.	padrąsina mane sportuoti ar mankštintis.	1	2	3	4	5
23.	įdėmiai stebi mano sportinę veiklą ir aptaria ją su manimi.	1	2	3	4	5
24.	praleidžia daug laiko mokydami mane, kaip sportuoti ar būti fiziškai aktyviam.	1	2	3	4	5
25.	didžiuojasi manimi, kai aš mankštinuosi.	1	2	3	4	5
26.	visuomet su malonumu yra pasiruošę man padėti, kada kalbama apie sportą ar mankštą.	1	2	3	4	5

Nr.	Mano geriausi draugai ...	Visiškai nesutinku	Iš dalies nesutinku	Nei sutinku, nei nesutinku	Iš dalies sutinku	Visiškai sutinku
27.	skatina mane mankštintis ar būti fiziškai aktyvų (-ią).	1	2	3	4	5
28.	mankštinasi ar treniruojasi kartu su manimi.	1	2	3	4	5
29.	padrąsina mane sportuoti ar mankštintis.	1	2	3	4	5
30.	įdėmiai stebi mano sportinę veiklą ir aptaria ją su manimi.	1	2	3	4	5
31.	praleidžia daug laiko mokydami mane, kaip sportuoti ar būti fiziškai aktyviam.	1	2	3	4	5
32.	didžiuojasi manimi, kai aš mankštinuosi.	1	2	3	4	5
33.	visuomet su malonumu yra pasiruošę man padėti, kada kalbama apie sportą ar mankštą.	1	2	3	4	5

Nr.	Mano mokytojas ar kitas suaugęs ne iš šeimos (pvz.: kaimynas, šeimos draugas) ...	Visiškai nesutinku	Iš dalies nesutinku	Nei sutinku, nei nesutinku	Iš dalies sutinku	Visiškai sutinku
34.	skatina mane mankštintis ar būti fiziškai aktyvų (-ią).	1	2	3	4	5
35.	mankštinasi ar treniruojasi kartu su manimi.	1	2	3	4	5
36.	padrąsina mane sportuoti ar mankštintis.	1	2	3	4	5
37.	įdėmiai stebi mano sportinę veiklą ir aptaria ją su manimi.	1	2	3	4	5
38.	praleidžia daug laiko mokydami mane, kaip sportuoti ar būti fiziškai aktyviam.	1	2	3	4	5
39.	didžiuojasi manimi, kai aš mankštinuosi.	1	2	3	4	5
40.	visuomet su malonumu yra pasiruošę man padėti, kada kalbama apie sportą ar mankštą.	1	2	3	4	5

Tavo ūgis (m): ……………….....………… Tavo svoris (kg): …………….........…….

Priedas 1 II dalis

Žemiau yra išvardinta keletas kūno kultūros pamokose taikomų mokymo metodų. Perskaitykite kiekvieno iš jų aprašymą ir įvertinkite, kaip dažnai jis yra taikomas Jūsų kūno kultūros mokytojo per pamokas. Kiekvienas mokymo metodas vertinamas skalėje nuo 1 (niekada) iki 5 (labai dažnai) – apibraukite skaitmenį, kuris geriausiai apibūdina Jūsų atsakymą.

Metodas A. Mokytojas priima visus sprendimus. Mokytojas parodo ar paaiškina užduotis/pratimus, kuriuos mokiniai mėgina atkartoti; tada vadovauja mokinių veiklai, duodamas atitinkamas komandas. Mokiniai imasi veiklos tik tada, kai tai padaryti liepia mokytojas. Mokytojas vertina mokinių užduočių atlikimą. Pavyzdys: tinklinio pamokos metu moksleiviai atkartoja mokytojo parodytus veiksmus.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas B. Mokiniai atlieka mokytojo pateiktą užduotį. Mokytojas parodo ir apibūdina užduotį, o mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu. Mokytojas suteikia mokiniams grįžtamąjį ryšį ar patarimus veiklai patobulinti. Pavyzdys: mokytojas pademonstruoja akrobatikos pratimą (pvz., persivertimą šonu) ir tada duoda patarimus mokiniams, kol jie praktikuojasi.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas C. Mokiniai dirba poromis: vienas atlieka mokytojo vaidmenį, kitas - mokinio. Mokytojas parodo ar apibūdina užduotį. Tuomet mokiniai atlieka ją porose. Mokinys-atlikėjas atlieka užduotį/pratimą, o mokinys-stebėtojas vertina savo partnerio veiklą ir teikia grįžtamąjį ryšį, remiantis kriterijais, kuriuos paruošė mokytojas. Užduoties atliko metu mokytojas padeda mokiniui-stebėtojui, tačiau neperima iš jo vaidmens. Pavyzdys: mokytojas parodo, kaip teisingai mesti diską. Veiklos metu mokiniai dirba poromis: vienas meta diską, kitas – duoda jam pastabas; po to mokiniai pasikeičia vaidmenimis.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas D. Mokytojas pateikia užduotį. Mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu, tačiau šįkart jie turi analizuoti savo veiksmus patys. Pratybų metu mokytojas nekomentuoja jų atliekamos veiklos. Vietoj to, jis padeda mokiniams gilinti savęs vertinimo įgūdžius. Pavyzdys: mokytojas parodo teisingą šuolio į tolį techniką. Užduoties atlikimo metu jis prašo mokinių, kad jie patys įvertintų savo šuolio į tolį atlikimo techniką.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas E. Mokytojas modeliuoja užduotį su keliais sudėtingumo lygiais. Iš pradžių mokiniai pasirenka jiems tinkamiausią sudėtingumo lygį. Vėliau jie yra padrąsinami mokytojo įvertinti savo atliktą darbą ir nuspręsti, kada pereiti į kitą sudėtingumo lygį. Pavyzdys: mokytojas demonstruoja šuolio į aukštį „žirklėmis“ techniką ir leidžia mokiniams apsispręsti dėl aukščio, kurį jie bandys įveikti.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas F. Mokytojas užklausia eilę klausimų arba pateikia kelias užduotis-problemas; mokiniai, atradę atsakymus ar sprendinius, ugdosi reikiamus įgūdžius ar įgauna siekiamą supratimą. Pavyzdys: per lengvosios atletikos pamoką, mokytojas prašo mokinių mesti ietį kelis kartus ir išsiaiškinti, kokia kūno padėtis leidžia numesti ietį toliausiai.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Metodas G. Mokytojas užduoda klausimą arba pateikia tokią užduotį, kai galimų atsakymų ar sprendinių yra daug. Mokiniai turi surasti ir įvertinti atsakymų ir sprendinių alternatyvas. Pavyzdžiai: (1) mokytojas išdalina klasei reikalingų priemonių asortimentą ir užduoda mokinių grupėms sukurti savo žaidimą, lavinantį smūgiavimo ir atmušimo/pagavimo įgūdžius. (2) Per lengvosios atletikos pamoką, mokytojas užduoda mokiniams sugalvoti skirtingas strategijas, kurių jie imtųsi, jei bėgtų 1500 m lenktynėse.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Xxxxxxx X. Mokiniai ištiria problemas, suranda ir įvertina sprendinių alternatyvas. Mokytojas užima pagalbininko vaidmenį. Tai reiškia, kad suteikia pagalbą, kai jos reikia, ir užduoda klausimus, kai reikia kažką išsiaiškinti. Pavyzdys: Per krepšinio pamoką, mokinių prašoma nuspręsti, kuriuos įgūdžius ir strategijas jiems reikėtų patobulinti; pasirinkti ir dalyvauti atitinkamose veiklose, kurios lavintų tam tikrus įgūdžius; įsivertinti užduočių atlikimą.

Niekada	Beveik niekada	Kartais	Dažnai	Labai dažnai
1	2	3	4	5

Priedas 2

Tezės tarptautinei konferencijai Vilniuje: 12th CONFERENCE OF BALTIC SOCIETY OF SPORT SCIENCES. SPORT SCIENCE FOR SPORTS PRACTICE, TEACHER TRAINING

AND HEALTH PROMOTION

Aim of the study was to investigate the relationships of adolescents‘ athletic identity with the perceived variety of the teaching styles used in their Physical Education (PE) lessons.

The subjects of this cross-sectional study were 14 year old boys and girls (n=86) from one secondary school in Kaunas city.

Methods. The athletic identity was measured using 40-item Athletic Identity Questionnaire (AIQ Adolescent) were components such as self-perceptions of athletic appearance, competence, importance of physical activity (or sports), and encouragement for activity (from parents, teachers, and friends) were assessed by a scale 1 („totally disagree“) to 5 („totally agree“). Teaching styles in PE were evaluated by the modified questionnaire developed by the scientists of Tartu university to investigate how often the eight different situations (from reproductive such as Direct Teaching to productive such as Divergent Discovery teaching scenarios) are being used in their PE lessons (in a scale from 1 – „never“ to 5 – „very often“).

Results. The mean score of athletic identity of adolescent boys and girls was 3.3±0.6. The highest evaluation was for the sport competence subcomponent (4.0±0.7); the lowest for the encouragement from friends (2.7±1.1). Based on students perception, the reproductive teaching styles (eg. Method A and B) were much more often used in their PE lessons than the productive styles (eg. Methods E- G): 4.3-4.1 vs. 2.7-2.9, respectively. The significant correlations were found between athletic identity and perceived teaching styles used in PE except for Method D (r=0.22-0.34; p<0.05). It is interesting to note, that productive teaching styles (Method E-H) were signifficantly related to more subcomponents of the athletic identity such as appearance, encouragement from parents, friends and teachers (r=0.22-0.40; p<0.05) in comparison to reproductive styles. The subcomponent

„competence“ was not associated with any of the teaching styles used in PE lessons of the adolescent boys and girls.

Conclusions. The adolescents‘ athletic identity is greater the more often a variety of different teaching styles is being used in their Physical Education lessons. The usage of productive (student- oriented) teaching styles is more related to greater athletic identity of teenaged boys and girls than the productive (teacher-oriented) teaching styles.

Priedas 3

Priedas 4

Žurnalui ,,ŠVIETIMAS: POLITIKA, VADYBA, KOKYBĖ“ straipsnis

PAAUGLIŲ ATLETINIS TAPATUMAS IR JŲ SUVOKIAMA KŪNO KULTŪROS

MOKYMO METODŲ ĮVAIROVĖ

Xxxx Xxxxxxxx-Xxxxxxx Lietuvos sporto universitetas, Kaunas, Lietuva

Xxxxxxxxx Xxxxxxxx, Kaunas, Lietuva

Santrauka

Tyrimo tikslas – nustatyti sąsajas tarp mokinių atletinio tapatumo ir jų nuomone kūno kultūros pamokose taikomų ugdymo metodų įvairove.

Tyrimo tikslui pasiekti naudota anketinė apklausa, kurią sudarė dvi dalys – pirmoje dalyje pateikti teiginiai apie atletinį tapatumą, antrojoje dalyje išvardinti kūno kultūros mokymo metodai. Tyrime dalyvavo 8-tų klasių moksleiviai (n=86), atrinkti iš vienos Kauno progimnazijos.

Nustatyta, kad vidutinis paauglių atletinio tapatumo balas - 3,3 ± 0,6. Tyrimo duomenys rodo, kad mokykloje dažniausiai pasirenkami reproduktyvieji mokymo metodai. Tyrimas atskleidė statistiškai reikšmingos sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir suvokiamos mokymo stilių įvairovės, išskyrus D (Savikontrolės) metodą (r = 0,22-0,34; p <0,05). Nustatyta, kad produktyvieji mokymo metodai (metodai E-H) žymiai labiau susiję su atletinio tapatumo komponentais, tokiais kaip išvaizda, tėvų, draugų ir mokytojų skatinimas būti fiziškai aktyviu (r = 0,22-0,40; p <0,05), lyginant su reproduktyviais mokymo metodais. Tyrimo duomenys atskleidė, kad paauglių atletinis tapatumas didesnis, kai kūno kultūros pamokose naudojami įvairesni mokymo stiliai, o produktyvieji (mokinio iniciatyva) mokymo stiliai labiau susiję su didesniu paauglių atletiniu tapatumu, nei reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo stiliai.

Pagrindiniai žodžiai: moksleiviai, atletinis tapatumas, fizinis aktyvumas, fizinio ugdymo mokymo metodai, kūno kultūra.

Įvadas

Tarptautiniame mokinių sveikatos ir sveikos gyvensenos tyrime HBSC (Health Behaviour in School-aged Children), vykdytame 2002-2010 metais nustatyta, kad iš visų tyrime dalyvavusių šalių (viso 32 šalys), per 2002 – 2010 metų laikotarpį fiziškai aktyvių paauglių Lietuvoje rodikliai nukrito labiausiai: nuo 31% iki 20% (Kalman et al., 2015).

Nustatyta, kad net lengvo, o geriau vidutinio intensyvumo fizinė veikla, tokia kaip vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, aerobiniai pratimai ir kt., sumenkina mirties riziką nuo įvairių lėtinių neinfekcinių susirgimų (Zumeras, 2014). Taip pat nurodoma, kad didesnis fizinis pajėgumas

sietinas su geriau įvertintais mokinių pažintiniais sugebėjimais, akademiniais pasiekimais ir psichologine sveikata (London, Castrechini, 2011).

Mokykla yra viena iš pagrindinių institucijų, kurioje kūno kultūros pamokų metu yra skatinamas paauglių fizinis aktyvumas (FA) ir lavinamas fizinis pajėgumas. Šio darbo tikslas nustatyti sąsajas tarp mokinių atletinio tapatumo ir jų nuomone kūno kultūros pamokose taikomų ugdymo metodų įvairove, nes manoma, kad mokinius galima skatinti ir didinti jų fizinį aktyvumą pasitelkus sporto būrelius ir sporto treniruotes, didinant kūno kultūros pamokų skaičių ir jų patrauklumą, ugdant gebėjimą savarankiškai mankštintis. Mokiniai turi ne tik įgyti žinių apie FA, bet suprasti ir įsisąmoninti FA reikšmę, tai turėtų juos skatinti būti fiziškai aktyviais ir laisvalaikio metu (Adaškevičienė, 2014).

Tyrimo hipotezė – aukštesnis paauglių atletinis tapatumas turi didesnę sąsaja su produktyviaisiais kūno kultūros pamokose naudojamais mokymo metodais.

Tyrimo metodologija

Tyrimas vyko 2018 metų gruodžio mėnesį. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kiekybinio tyrimo metodas, siekiant nustatyti paauglių suvokiamą mokymo metodų įvairovę kūno kultūros pamokose ir paauglių atletinį tapatumą, bei šių komponentų tarpusavio sąsajas. Tyrimo objektas - 8 klasės mokinių atletinio tapatumo sąsajos su jų kūno kultūros pamokoje naudojamų mokymo metodų suvokta įvairove.

Tyrimo imtis

Tiriamąją imtį sudarė patogiosios atrankos būdu pasirinkti 8-tų klasių mokiniai (n=86) iš vienos Kauno miesto progimnazijos: 29 vaikinai, 38 merginos ir 19 tiriamųjų, nenurodžiusių lyties, savanoriškai sutikę dalyvauti tyrime. Visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslais ir procedūra.

Anketinė apklausa

Tyrimo tikslui pasiekti buvo naudojamas anketinės apklausos metodas. Anketą sudarė dvi dalys – pirmoje dalyje išvardinti kūno kultūros mokymo metodai, o antrojoje pateikti teiginiai apie atletinį tapatumą.

Mokymo metodams nustatyti buvo pasirinkta modifikuota Tartu mokslininkų Hein et al. (2012) parengta anketa. Respondentams buvo išdalintos anketos siekiant išsiaiškinti, kokius mokinių manymu metodus pedagogai naudoja kūno kultūros pamokų metu.

Metodas A – vadovavimo metodas. Mokytojas priima visus sprendimus. Mokytojas parodo ar paaiškina užduotis/pratimus, kuriuos mokiniai mėgina atkartoti; tada vadovauja mokinių veiklai, duodamas atitinkamas komandas. Mokiniai imasi veiklos tik tada, kai tai padaryti liepia mokytojas.

Mokytojas vertina mokinių užduočių atlikimą. Metodas B - praktinis metodas. Mokiniai atlieka mokytojo pateiktą užduotį. Mokytojas parodo ir apibūdina užduotį, o mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu. Mokytojas suteikia mokiniams grįžtamąjį ryšį ar patarimus veiklai patobulinti. Metodas C - tarpusavio bendradarbiavimas. Mokiniai dirba poromis: vienas atlieka mokytojo vaidmenį, kitas - mokinio. Mokytojas parodo ar apibūdina užduotį. Tuomet mokiniai atlieka ją porose. Mokinys-atlikėjas atlieka užduotį/pratimą, o mokinys-stebėtojas vertina savo partnerio veiklą ir teikia grįžtamąjį ryšį, remiantis kriterijais, kuriuos paruošė mokytojas. Metodas D – savikontrolės. Mokytojas pateikia užduotį. Mokiniai atlieka užduotį pačių pasirinktu tempu, tačiau šįkart jie turi analizuoti savo veiksmus patys. Pratybų metu mokytojas nekomentuoja jų atliekamos veiklos. Vietoj to, jis padeda mokiniams gilinti savęs vertinimo įgūdžius. Metodas E – įtraukimo. Mokytojas modeliuoja užduotį su keliais sudėtingumo lygiais. Iš pradžių mokiniai pasirenka jiems tinkamiausią sudėtingumo lygį. Vėliau jie yra padrąsinami mokytojo įvertinti savo atliktą darbą ir nuspręsti, kada pereiti į kitą sudėtingumo lygį. Metodas F – vadovaujamo įtraukimo. Mokytojas užklausia eilę klausimų arba pateikia kelias užduotis-problemas; mokiniai, atradę atsakymus ar sprendinius, ugdosi reikiamus įgūdžius ar įgauna siekiamą supratimą. Metodas G – divergentinis. Mokytojas užduoda klausimą arba pateikia tokią užduotį, kai galimų atsakymų ar sprendinių yra daug. Mokiniai turi surasti ir įvertinti atsakymų ir sprendinių alternatyvas. Metodas H – Mokiniai ištiria problemas, suranda ir įvertina sprendinių alternatyvas. Mokytojas užima pagalbininko vaidmenį. Tai reiškia, kad suteikia pagalbą, kai jos reikia, ir užduoda klausimus, kai reikia kažką išsiaiškinti.

Išskiriamos dvi mokymo stilių grupės (pav. 1):

• reproduktyvieji (angl. reproduction styles) mokymo stiliai, kai mokinys atkuria įgūdžius ir informaciją, kurią numato ir pademonstruoja mokytojas (jis priima visus sprendimus);

• produktyvieji (angl. production styles), kai mokytojas tik pateikia užduotį, o mokinys pats savarankiškai (nepriklausomai nuo mokytojo) ieško įvairių problemų sprendimo būdų, koordinuoja savo mokymosi procesą. Čia mokytojas atlieka tik patarėjo vaidmenį.

Metodai A - D atitinka reproduktyviuosius, o E - H – produktyviuosius (pav. 1).

Valdymo Praktinis

Tarpusavio bendradarbiavimo Savikontrolės

Reproduktyvieji mokymo stiliai

Atradimo slenkstis

Produktyvieji mokymo metodai

Įtraukimo Vadovaujamo įtraukimo Divirgentinis

Mokinio iniciatyvos

Paveikslas 1. Reproduktyvieji ir produktyvieji kūno kultūros mokymo stiliai (Mosston & Ashworth, 2008).

8 klasių mokinių atletinis tapatumas įvertintas pagal X. X. Xxxxxxxx ir kt. (2007) sudarytą Atletinio tapatumo klausimyną paaugliams (angl. Athletic Identity Questionnaire Athletic Identity Questionnaire for Adolescents – AIQ–Adolescent). Klausimyną sudaro 40 teiginių, jis adaptuotas Lietuvoje (Rakauskienė, 2013). Vertinti keturi pagrindiniai atletinio tapatumo komponentai: Išvaizda (pavyzdžiui: Aš atrodau sportiškai, t.y. kaip žmogus, kuris mankštinasi.); Kompetencija (pavyzdžiui: Aš sugebu dalyvauti įvairioje fizinėje veikloje.); Fizinio aktyvumo svarba (pavyzdžiui: Kai ateina laikas būti fiziškai aktyviam(-iai)/sportuoti/mankštintis, aš neleidžiu, kad kažkas tam sutrukdytų.); Kitų asmenų paskata būti fiziškai aktyviam (teiginiai: a + b + c): a) tėvai (pavyzdžiui: Mano tėvai/šeima skatina mane mankštintis ar būti fiziškai aktyvų (-ią).); b) draugai (pavyzdžiui: Mano geriausi draugai mankštinasi ar treniruojasi kartu su manimi.); c) mokytojai ir kiti suaugusieji (pavyzdžiui: Mano mokytojas ar kitas suaugęs ne iš šeimos (pvz.: kaimynas, šeimos draugas) padrąsina mane sportuoti ar mankštintis.).

Duomenų analizė

Tyrimo duomenims apdoroti buvo naudojamas SPSS (Statistical Package for Social Science) for Windows 25 programos paketas ir Microsoft Office 2016 Excel programa. Duomenų aibės elementų vidutinė reikšmė apskaičiuota statistiniu vidurkiu. Duomenų vidurkio tikslumui naudotas standartinis nuokrypis (standard deviation). Sąsajoms tarp atletinio tapatumo ir mokinių suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose nustatyti buvo taikytas Pearson koreliacijos koeficientas (r). Nustatytos sąsajos buvo laikomos statistiškai reikšmingos, kai p<0,05.

Tyrimo rezultatai

Mokinių atletinis tapatumas. Išanalizavus 8 klasių mokinių užpildytas atletinio tapatumo anketas buvo nustatytas jų atletinis tapatumas ir jo komponentų raiška išreikšta balais (lent. 1).

Lentelė 1. 8 klasių mokinių (n=86) atletinio tapatumo ir jo komponentų raiška (balais). Pastaba: FA – fizinis aktyvumas.

	Minimali reikšmė	Xxxxxxxxx reikšmė	Vidurkis	Standartinis nuokrypis
Atletinis tapatumas	2,0	5,0	3,3	0,6
Išvaizda	1,0	5,0	3,6	0,9
Sportinė kompetencija	1,8	5,0	4,0	0,7
FA svarba	1,4	5,0	3,6	0,9
Tėvų paskatinimas	1,0	5,0	3,4	1,0
Draugų paskatinimas	1,0	5,0	2,7	1,1
Kitų suaugusių paskatinimas	1,0	5,0	3,0	1,2

Iš gautų duomenų matome, kad atletinio tapatumo bendras balų vidurkis siekia 3,3±0,6 balus. Atletinio tapatumo bendrąjį balą sudaro šie komponentai: išvaizda, sportinė kompetencija, FA svarba, bei tėvų, draugų ir kitų suaugusiųjų paskatinimas. Visų šių komponentų maksimali reikšmė siekia aukščiausią įvertinimą – 5 balus. Socialinė paskatinimo (tėvų, draugų, kitų suaugusiųjų) minimali reikšmė - 1 balas.

Mokinių suvokiama mokymo metodų įvairovė kūno kultūros pamokose

Metodas A

Metodas B

Metodas C

Metodas D

Metodas F

Metodas E

Metodas G

Metodas H

Kūno kultūros mokymo metodai

Niekada

Beveik niekada

Kartais

Dažnai

Labai dažnai

Tiriamųjų skaičius (n=86)

Kūno kultūros mokymo metodai. Buvo siekiama sužinoti, kokius mokinių nuomone, mokymo metodus kūno kultūros pamokoje, taiko pedagogai (pav. 2).

Paveikslas 2. 8 klasių mokinių (n=86) nuomone taikomi mokymo metodai pagal Mosston spektrą.

Išanalizavus gautus duomenis, galima daryti išvadą, kad mokykloje dažniau naudojami reproduktyvieji mokymo metodai (metodai A-D), nei produktyvieji (metodai E-H). Dažniausiai naudojamas valdymo metodas (metodas A), o rečiausiai, mokinių nuomone, buvo pasirenkami metodai įtraukimo (metodas E), vadovaujamo įtraukimo (metodas F) ir divergentinis (metodas G).

Sąsajos tarp mokinių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose. Remiantis Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientu (r) buvo ieškoma statistiškai reikšmingų ryšių tarp mokinių atletinio tapatumo komponentų ir suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose. Nustatytos sąsajos buvo laikomos statistiškai reikšmingos, kai p<0,05 (lent. 2).

Lentelė 2. Sąsajos tarp paauglių atletinio tapatumo ir jų suvokiamos mokymo metodų įvairovės kūno kultūros pamokose.

Mokymo metodai		Atletinis tapatumas
		Bendras atletinis tapatumas	Išvaizda	Kompetencija	FA svarba	Tėvų parama	Draugų parama	Kitų suaugusiųjų parama
		Xxxxxxx‘o koreliacijos koeficientas r
A vadovavimo	Reproduktyvieji	0,22*	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,24*
B praktinis		0,30**	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,29**
C tarpusavio bendradarbiavimo		0,28*	s.n.	s.n.	s.n.	s.n.	0,29**	s.n.
D savikontrolės		s.n.	0,24*	s.n.	s.n.	s.n.	0,32**	s.n.
ATRADIMO SLENKSTIS
E įtraukimo	Produktyvieji	0,34**	0,23*	s.n.	0,22*	0,25*	0,32**	0,25*
F vadovaujamo įtraukimo		0,29**	s.n.	s.n.	s.n.	0,32**	0,33**	0,26*
G divirgentinis		0,26*	s.n.	s.n.	s.n.	0,30**	0,40**	0,25*
H mokinio iniciatyvos		0,22*	0,23*	s.n.	s.n.	0,28**	0,23*	s.n.

Pastaba: * p<0,05; **p<0,01; s.n. – statistiškai nereikšminga.

Diskusija

Analizuojant gautus rezultatus, matyti, kad paauglių (n=86) bendras atletinis tapatumas išreikštas balais – 3,3 balai, o aukščiausias įvertinimas skirtas „Sportinės kompetencijos“ komponentui – 4 balai. Nustatyta, kad 8 klasės mokinius būti fiziškai aktyviems labiausiai skatina tėvai – 3,4 balai, o mažiausią įtaka turi draugų paskatinimas – 2,7 balai. Mokslininkės Indriūnienė ir Čepelionienė (2014) savo tyrime atskleidė, kad 13–16 paauglių atletinio tapatumo balas buvo – 3,51 balai, truputį aukštesnis nei šiame atliktame tyrime. Taip pat tyrime nustatyta, kad aukščiausias balas buvo skirtas „Sportinės kompetencijos“ komponentui – 3,87 balai, o būti fiziškai aktyvesniais labiausiai skatina taip pat tėvai – 3,04 balai (Indriūnienė, Čepelionienė, 2014). Xxxxxx et al. (2016) atliktame tyrime atskleidė, kad buvimui fiziškai aktyviu ankstyvoje paauglystėje yra labai svarbus artimųjų paskatinimas. Mokslininkas Xxxxxxxx et al. (2012) su kolegomis nustatė, kad moksleiviai, turintys stipriau išreikštą atletinį tapatumą, dažniau dalyvauja sportinėse veiklose ir yra fiziškai aktyvesni. Autorių Rakauskienės ir Dumčienės (2012) teigimu fiziškai aktyvesni moksleiviai pasižymi labiau išreikštu atletiniu tapatumu lyginant su mažiau fiziškai aktyviais bendraamžiais.

Mūsų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiausiai mokykloje paauglių nuomone buvo naudojami reproduktyvieji fizinio ugdymo metodai - A (valdymo metodas, kuomet visus sprendimus priima mokytojas) ir B (praktinis metodas, kurio tikslas - lavinti motorinius įgūdžius). Hein et al. (2012) atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 176 kūno kultūros mokytojai iš penkių šalių (Ispanija, Vengrija, Estija, Latvija ir Lietuva), buvo nustatyta, kad taip pat dažniau naudojami reproduktyvieji mokymo metodai, o metodas B (praktinis metodas) yra dažniausiai taikomas jų pamokose. Antras pagal dažnumą buvo naudojamas valdymo metodas (metodas A) (Hein et al., 2012). Kaip teigia autoriai, metodas A, kurio tikslas lavinti motorinius įgūdžius, didina motyvaciją aktyviai dalyvauti kūno kultūros pamokose, tačiau mokiniai nelabai noriai priima šį metodą (Hein et al., 2012).

Taip pat atliktame tyrime pavyko atskleisti statistiškai reikšmingas sąsajas tarp paauglių atletinio tapatumo ir suvokiamos mokymo stilių įvairovės, naudojamos kūno kultūros pamokų metu, išskyrus D metodą (r = 0,22-0,34; p <0,05). Nustatyta, kad produktyvieji mokymo metodai (metodai E-H) žymiai labiau susiję su atletinio tapatumo komponentais, tokiais kaip išvaizda, tėvų, draugų ir mokytojų skatinimas būti fiziškai aktyviu (r = 0,22-0,40; p <0,05), lyginant su reproduktyviais mokymo metodais.

Išvados

1. 8 klasių mokinių atletinis tapatumas yra aukštesnis nei vidutinis.

2. Reproduktyvieji (mokytojo iniciatyva) mokymo metodai kūno kultūros pamokose taikomi dažniau nei produktyvieji (mokinio iniciatyva).

3. Dažniausiai kūno kultūros pamokose taikytas „Valdymo“ mokymo metodas (metodas A).

4. Produktyvieji mokymo stiliai labiau susiję su didesniu paauglių atletiniu tapatumu, nei reproduktyvieji mokymo stiliai.

Literatūra

Xxxxxxxxxxxxx, X. (2014). Mokinių fizinio aktyvumo didinimo galimybės sveikatos požiūriu: kūno kultūros mokytojų nuomonė. Tiltai, 1, 49-66.

Xxxx, V., Xxxx, F., Xxxxx, F., Xxxxx, A., Xxxxxxxxxxx, A., Xxxxx, J.H., Xxxxxxxxxxxx, I. (2012). The relationship between teaching styles and motivation to teach among physical education teachers. Journal of Sports Science and Medicine, 11, 123-130.

Indriūnienė, V., Čepelionienė, X. (2014). Studentų atletinis tapatumas ir jo sąsajos su patiriamu stresu.

Sporto mokslas, 4 (78), 15–18.

Xxxxxx, M., Xxxxxxx, X., Xxxxxxxxxx, D., Xxxxxxxx, R.J., Xxxxxxx, J.A., Xxxxxx X., Xxxxx, X., Xxxxxxx,

J. (2015). Secular trends in moderate-to-vigorous physical activity in 32 countries from 2002 to 2010: a cross-national perspective. Eur J Pub Health, 25 (2), 37–40.

London, R. A., Xxxxxxxxxxx, S. (2011). A longitudinal examination of the link between youth physical fitness and academic achievement. Journal of School Health, 81(7), 400–408.

Xxxxxxxxxxx, V., Dumčienė, X. (2012). The impact of educational counseling on the alteration of athletic identity among adolescents. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 4 (87), 41–48.

Xxxxxx, T. M., Xxxxx, T. J., Xxxxx, D. J. (2016). The elite young athlete: strategies to ensure physical and emotional health. Open Access Journal of Sports Medicine, 7, 99–113. xxxx://xxx.xxx/00.0000/XXXXX.X00000

Xxxxxxxx, P. J., Xxxxxxx, E. V., Xxxxxxxx, D., Xxxxx, M. N., Xxxx, R. M. (2012). Exercise, physical activity, and self-determination theory: A systematic review. The International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity, 9, 78. xxxx://xxx.xxx/00.0000/0000-0000-0-00

Xxxxxxx, X. (2014). Mokyklinio amžiaus vaikų fizinio aktyvumo skatinimas: Metodinė informacinė medžiaga, skirta visuomenės sveikatos priežiūros specialistams ir pedagogams. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras.

Summary

ADOLESCENTS ATHLETIC IDENTITY IN RELATION TO VARIETY OF TEACHING STYLES USED IN PHYSICAL EDUCATION LESSONS

Xxxx Xxxxxxxx-Xxxxxxx Lithuanian Sports University, Kaunas, Lithuania Xxxxxxxxx Xxxxxxxx, Kaunas, Lithuania

The aim of research was to investigate the relationships of adolescents‘ athletic identity with the perceived variety of the teaching styles used in their Physical Education (PE) lessons. The questionnaire survey was used to achieve the aim of the research, which consisted of two parts - the statements on athletic identity in the first part, and the methods of physical education in the second part. The participants were 8th grade adolescents (n=86), picked from one progymnasium of Kaunas. The mean score of athletic identity of adolescent boys and girls was 3.3±0.6. The highest evaluation was for the sport competence subcomponent (4.0±0.7); the lowest for the encouragement from friends (2.7±1.1). Based on students perception, the reproductive teaching styles (eg. Method A and B) were much more often used in their PE lessons than the productive styles (eg. Methods E-G): 4.3-4.1 vs. 2.7-2.9, respectively. The significant correlations were found between athletic identity and perceived teaching styles used in PE except for Method D (r=0.22-0.34; p<0.05). It is interesting to note, that productive teaching styles (Method E-H) were signifficantly related to more subcomponents of the athletic identity such as appearance, encouragement from parents, friends and teachers (r=0.22-0.40; p<0.05) in comparison to reproductive styles. The subcomponent „competence“ was not associated with any of the teaching styles used in PE lessons of the adolescent boys and girls. the adolescents‘ athletic identity is greater the more often a variety of different teaching styles is being used in their Physical Education lessons. The usage of productive (student-oriented) teaching styles is more related to greater athletic identity of teenaged boys and girls than the productive (teacher-oriented) teaching styles.

Document Metadata

Table of Contents

LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS KŪNO KULTŪROS STUDIJŲ PROGRAMA

Document Metadata