DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGULIUOJAMI SANTYKIAI

LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSAS

I DALIS BENDROSIOS NUOSTATOS

Projektas PATVIRTINTAS 2001 m. d.

įstatymu Nr.

I SKYRIUS

DARBO ĮSTATYMAI IR JŲ REGULIUOJAMI SANTYKIAI

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso reguliuojami santykiai

1. Šis kodeksas reguliuoja darbo santykius, susijusius su darbinių teisių ir pareigų, nustatytų šiame kodekse ir kituose darbo teisės norminiuose teisės aktuose, įgyvendinimu ir gynyba.

2. Atskirų darbo santykių rūšių reguliavimo diferencijavimo ribas nustato šis kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas kiti įstatymai.

2 straipsnis. Darbo santykių teisinio reguliavimo principai

1. Šio kodekso 1 straipsnyje nurodytiems santykiams reguliuoti taikomi šie principai:

1) asociacijų laisvė;

2) laisvė pasirinkti darbą;

3) valstybės pagalba asmenims įgyvendinant teisę į darbą;

4) darbinių teisių ir pareigų subjektų lygybė nepriklausomai nuo jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ir šeimyninės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis;

5) saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymas;

6) teisingas apmokėjimas už darbą;

7) visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas;

8) teisinių darbo santykių stabilumas;

9) darbo įstatymų vieningumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes;

10) kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus;

11) kolektyvinių derybų šalių atsakomybė už kolektyviniuose susitarimuose ir sutartyse numatytus įsipareigojimus.

2. Jeigu šio kodekso 1 straipsnyje nurodyti santykiai nėra sureguliuoti norminiais darbo teisės aktais ir jiems negalima pritaikyti teisės normų, reguliuojančių panašius

santykius, tai sprendžiant kilusius ginčus taikomi šio straipsnio 1 dalyje išvardinti principai.

3. Valstybė privalo skatinti darbinių teisių įgyvendinimą. Darbinės teisės išimtiniais atvejais gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, geros moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, jų teises ir teisėtus interesus.

3 straipsnis. Darbo teisės šaltiniai

1. Darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šis kodeksas, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, trišaliai susitarimai, kolektyviniai susitarimai ir sutartys, kiti lokaliniai norminiai teisės aktai.

2. Esant prieštaravimams tarp šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, turi būti taikomos šio kodekso normos.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kiti norminiai teisės aktai darbo santykius gali reguliuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir apimtimi.

4 straipsnis. Darbo įstatymai ir poįstatyminiai aktai

1. Darbo įstatymai nustato:

1) darbo teisės taikymo sritį, uždavinius ir principus;

2) gyventojų užimtumo teisinius pagrindus;

3) kolektyvinių susitarimų ir sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles bei šalių atsakomybę už savo įsipareigojimus;

4) minimalų darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose;

5) maksimalią darbo laiko trukmę ir minimalias poilsio laiko normas;

6) minimalių lengvatų, garantijų, kompensacijų bei kitų darbinių teisių lygį;

7) pagrindines darbuotojų saugos ir sveikatos normas ir taisykles;

8) profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų atstovų teises darbo srityje;

9) profesinio pasirengimo ir kvalifikacijos kėlimo pagrindines nuostatas;

10) darbo drausmės užtikrinimo pagrindus;

11) materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas);

12) pagrindines darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės nuostatas.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitokios valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reguliavimo klausimais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitokių valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, kurios pablogina darbuotojų padėtį palyginti su ta, kurią nustato šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja.

3. Įmonėse, įstaigose, organizacijose jų kompetencijos ribose įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimti lokaliniai norminiai teisės aktai, nustatantys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais aktais nesureguliuotas darbo sąlygas ir papildomas palyginti su įstatymais ir kitais norminiais aktais darbo, socialines ir buitines lengvatas darbuotojams arba jų atskiroms grupėms.

4. Negalioja trišaliai susitarimai, kolektyviniai susitarimai ir sutartys bei lokaliniai norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų pabloginantys darbuotojų padėtį palyginti su ta, kurią nustato įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Tais atvejais, kai įstatymas tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems nustatyti savo tarpusavio teises ir

pareigas susitarimo būdu, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

5 straipsnis. Darbo įstatymų taikymo sritį

1. Lietuvos Respublikos darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi darbo santykiams Lietuvos Respublikos teritorijoje nepriklausomai nuo to, ar darbas atliekamas Lietuvoje ar darbuotojas vykdo darbo funkcijas užsienyje pagal darbdavio pavedimą.

2. Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja ar skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais. Lietuvos darbo įstatymai, kiti norminiai aktai taikomi kitoms transporto priemonėms, jei darbdaviai, kuriems nuosavybės teise priklauso šios transporto priemonės, priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.

3. Jei darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas, arba vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, užsienio organizacija ar asmuo darbo santykiams su Lietuvos Respublikos nuolatiniais gyventojais Lietuvos įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto.

4. Lietuvos darbo įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai netaikomi darbo santykiams, kurie atsiranda tarp užsienio šalies darbdavių ir darbuotojų - ne nuolatinių Lietuvos Respublikos gyventojų, kai darbuotojai dirba darbdavio pavedimu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

6 straipsnis. Užsienio teisės taikymas

1. Darbo santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ar šalių susitarimai.

2. Užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais yra taikomi Lietuvos Respublikos darbo įstatymai.

3. Imperatyvios Lietuvos Respublikos darbo teisės normos taikomos nepriklausomai nuo to, kad šalys yra pasirinkusios užsienio teisę.

7 straipsnis. Teisė, taikytina tarptautinio pobūdžio darbo santykiams

1. Darbo sutarties šalys gali pasirikti taikytiną teisę tiek visai sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Tai, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, neatima iš darbuotojo apsaugos tos valstybės imperatyvių teisės normų, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.

2. Jei šalys savo susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, tai taikytina teisė pasirenkama vadovaujantis šiais principais:

1) kai darbas nuolatos atliekamas vienoje valstybėje, tai taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad darbuotojas laikinai atlieka darbą kitoje valstybėje;

2) kai darbuotojas neatlieka pastoviai darbo nei vienoje valstybėje, tai taikomi tos valstybės darbo įstatymai, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė);

3) kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiausiai susiję su kita valstybe, nei ta, kurios teisė taikytina pagal šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose išvardintus principus, tai taikoma darbo teisė tos kitos valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję.

8 straipsnis. Tarptautinės sutartys

1. Kai Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nustatytos kitokios taisyklės, negu tos, kurias nustato šis kodeksas, kiti Lietuvos Respublikos darbo įstatymai, tai taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių taisyklės.

2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys darbo santykiams taikomos tiesiogiai, išskyrus atvejus, kai tarptautinės sutartys nustato, jog joms taikyti yra būtinas specialus Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktas.

9 straipsnis. Įstatymo ir teisės analogija

1. Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reguliuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reguliuojančios panašų santykį.

2. Jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai sutinkamai su darbo įstatymų pradmenimis ir prasme, taikomos kitų teisės šakų normos, reguliuojančios panašius santykius.

3. Neleidžiama taikyti pagal analogiją specialių teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių.

10 straipsnis. Darbo kodekso normų aiškinimo principai

1. Šio kodekso normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kodekso sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir atskirų jo struktūrinių dalių suderinamumą.

2. Žodžiai ir išsireiškimai, naudojami kodekse, turi būti aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar išsireiškimas naudojamas specialia - teisine, technine ar kitokia prasme. Esant prieštaravimui tarp bendrinės ir specialiosios žodžio reikšmės prioritetas turi būti teikiamas specialiajai žodžio reikšmei.

3. Nustatant normos tikrąją reikšmę turi būti atsižvelgiama į kodekso bei aiškinamos normos tikslus ir uždavinius.

11 straipsnis. Darbo įstatymų realizavimas

1. Tuo atveju, kai tarp darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma tokia nuostata, kuri yra naudingesnė darbuotojui.

2. Jei yra šio Kodekso normos ir kito teisės akto nuostatų prieštaravimas, yra taikoma šio kodekso norma.

12 straipsnis. Darbo įstatymų galiojimas

Įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai atgal negalioja.

II SKYRIUS

DARBO TEISĖS SUBJEKTAI

13 straipsnis. Fizinių asmenų darbinis teisnumas ir veiksnumas

1. Galėjimas turėti darbines teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Atskiras išimtis gali nustatyti įstatymai

(toliau šiame kodekse piliečiais vadinami ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, išskyrus atvejus, kai reikia pabrėžti jų išimtinį statusą).

2. Piliečių teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbines teises ir sukurti darbines pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda visa apimtimi suėjus šešiolikai metų. Atskiras išimtis nustato šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai.

14 straipsnis. Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas

1. Darbdavių teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo momento. Tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, jo darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo aštuoniolikos metų.

2. Darbdaviai įgyja darbines teises ir prisiima darbines pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus (administraciją), kurie formuojami ir veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus. Personalinių (individualių) įmonių savininkai, ūkininkai ir darbdaviu esantys fiziniai asmenys darbines teises ir pareigas gali įgyvendinti patys.

15 straipsnis. Darbuotojas

Darbuotojas yra fizinis asmuo, turintis sutinkamai su šio kodekso 13 straipsniu darbinį teisnumą ir veiksnumą, dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą.

16 straipsnis. Darbdavys

1. Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kitokia organizacinė struktūra, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, kuris pagal šio kodekso 14 straipsnį turi darbinį teisnumą ir veiksnumą.

2. Darbdavys taip pat gali būti ne jaunesnis kaip aštuoniolikos metų veiksnus fizinis asmuo, kai tarp piliečių sudaroma darbo sutartis.

17 straipsnis. Darbuotojų kolektyvas

Darbuotojų kolektyvą sudaro visi darbuotojai, esantys darbo santykiuose su darbdaviu.

III SKYRIUS

DARBO TEISĖS SUBJEKTŲ ATSTOVAVIMAS

18 straipsnis. Atstovavimo pagrindai

1. Darbo santykiuose darbines teises ir pareigas darbuotojai ir darbdaviai gali įgyti, pakeisti, atsisakyti ar apginti per juos atstovaujančius subjektus. Darbuotojai ir darbdaviai gali būti atstovaujami tiek kolektyviniuose darbo santykiuose, tiek individualiuose. Atstovavimą kolektyviniuose darbo santykiuose reguliuoja šis kodeksas, o atstovavimą individualiuose darbo santykiuose reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, jeigu toks reguliavimas neprieštarauja šiam kodeksui.

2. Atstovavimas kolektyviniuose darbo santykiuose, sutinkamai su galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valią. Tokio atstovavimo metu prisiimti bendri įsipareigojimai yra privalomi ir atskiriems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors ir atskirai nesuteikusiems specialių įgalinimų kolektyvinio atstovavimo subjektui.

19 straipsnis. Darbuotojų atstovavimas

1. Darbuotojų teisių ir interesų atstovavimą ir gynimą darbo santykiuose gali įgyvendinti profesinės sąjungos. Kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir kai darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai, darbuotojus darbo santykiuose atstovauja darbuotojų atstovai, išrinkti kolektyvo susirinkime.

2. Darbuotojų ir darbdavių interesų negali atstovauti ir ginti vienas ir tas pats atstovas.

20 straipsnis. Profesinės sąjungos

Profesinės sąjungos, atstovaudamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises, vadovaujasi jų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo kodeksu ir savo įstatais.

21 straipsnis. Kiti darbuotojus atstovaujantys subjektai

1. Darbuotojų kolektyvas turi teisę išrinkti darbuotojų atstovus: darbo tarybą, komisijas ar komitetus, kurie turi visas kolektyvinio atstovavimo subjektų teises, jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai (šio kodekso 19 straipsnio 1 dalis).

2. Renkami darbuotojų kolektyvo atstovai negali vykdyti funkcijų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra pripažintos kaip profesinių sąjungų išimtinė prerogatyva.

3. Darbo tarybų statusą ir sudarymo tvarką nustato įstatymas.

22 straipsnis. Darbuotojus atstovaujančių subjektų teisės

1. Darbuotojus atstovaujantys subjektai turi šias pagrindines kolektyvinio atstovavimo teises:

1) sudaryti kolektyvines sutartis ir susitarimus, kontroliuoti jų vykdymą;

2) teikti pasiūlymus darbdaviui dėl darbo organizavimo įmonėje;

3) organizuoti ir valdyti streikus ir kitas teisėtas priemones, kurių imtis turi teisę darbuotojai;

4) teikti pasiūlymus valstybės institucijoms, vykdyti darbo įstatymų laikymosi priežiūrą ir kontrolę;

5) saugoti darbuotojų teises įmonės pirkimo-pardavimo, verslo ar jo dalies perleidimo sandoriuose, rinkos struktūrų koncentracijose ir įmonių reorganizacijose;

6) gauti informaciją iš darbdavių apie socialinę ir ekonominę padėtį bei numatomas permainas, kurios gali paveikti darbuotojų padėtį;

7) skųsti teismui darbdavio ir jo įgaliotų asmenų sprendimus ir veiksmus, prieštaraujančius teisės normoms, sutartims ar pažeidžiančius atstovaujančiojo subjekto teises.

2. Darbuotojus atstovaujantys subjektai atlieka ir kitus veiksmus, nukreiptus

atstovauti darbuotojų interesus darbo santykiuose, atitinkančius įstatymus, neprieštaraujančius sąžiningiems santykiams tarp šalių. Jeigu darbuotojų atstovų kompetencija nėra apibrėžta įstatymuose, tai jų kompetencijos ribas nustato darbuotojų kolektyvas kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

23 straipsnis. Darbdavių pareigos ir teisės darbuotojų atstovų atžvilgiu

1. Darbdavys privalo:

1) gerbti darbuotojų atstovų teises ir netrukdyti jiems veikti. Darbuotojų atstovų veikla negali būti nutraukta darbdavio valia;

2) priimdamas sprendimus, galinčius įtakoti darbuotojų padėtį, konsultuotis su darbuotojų atstovais, o įstatymų numatytais atvejais - gauti jų sutikimą;

3) nevilkinti kolektyvinių derybų;

4) laiku nagrinėti darbuotojų atstovų pasiūlymus per šiame kodekse nustatytą laikotarpį, o jeigu toks nenustatytas - per vieną mėnesį motyvuotai raštu į juos atsakyti;

5) nemokamai teikti būtiniausią informaciją darbo klausimais apie įmonės veiklą;

6) sudaryti sąlygas darbuotojų atstovams vykdyti jų funkcijas;

7) vykdyti kitus kolektyviniuose susitarimuose, sutartyse nustatytus įsipareigojimus;

8) užtikrinti kitas įstatymuose nustatytas darbuotojų atstovų teises.

2. Jeigu darbuotojų atstovai pažeidžia darbdavio teises, galiojančius įstatymus ar sutartis, darbo įstatymų nustatyta tvarka darbdavys turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas nutraukti jo teises, įstatymus ar sutartis pažeidžiančią veiklą.

24 straipsnis. Darbdavių atstovai

1. Darbdavį atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas tiek kolektyviniuose, tiek individualiuose darbo santykiuose. Darbdavius įmonėse taip pat gali atstovauti kiti asmenys (administracija) pagal įstatymą arba įgalinimus. Administraciją sudaro pareigūnai, kurie turi teisę nustatytos kompetencijos ribose duoti privalomus vykdymui nurodymus jiems pavaldiems darbuotojams ir pagal įstatymus, įmonės, įstaigos, organizacijos steigimo dokumentus vykdo šių įmonių, įstaigų, organizacijų operatyvinį valdymą.

2. Įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, turi teisę savo kompetencijos ribose perduoti dalį savo įgalinimų darbo teisės srityje fiziniam arba juridiniam asmeniui.

IV SKYRIUS TERMINAI

25 straipsnis. Termino apibrėžimas

1. Įstatymu, sutartimi arba darbo ginčą (konfliktą) nagrinėjančio organo sprendimu nustatytas terminas apibrėžiamas kalendorine data arba tam tikru laikotarpiu.

2. Terminas taip pat gali būti apibrėžtas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turėtų įvykti ateityje.

26 straipsnis. Terminų skaičiavimas

1. Termino, apibrėžto tam tikru laikotarpiu, eiga prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžta jo pradžia.

2. Metais, mėnesiais ar savaitėmis skaičiuojami terminai pasibaigia atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tokį mėnesį, kuriame nėra atitinkamos dienos, tai terminas baigiasi to mėnesio paskutinę

dieną. Jeigu tiksliai negalima nustatyti, kurį mėnesį prasidėjo eiga termino, skaičiuojamo metais, arba kurią dieną prasidėjo eiga termino, skaičiuojamo mėnesiais, tai termino paskutiniąja diena atitinkamai laikoma birželio trisdešimtoji ir mėnesio penkioliktoji diena.

3. Į kalendorinėmis savaitėmis ar dienomis skaičiuojamą terminą įeina nedarbo ir švenčių dienos. Jei paskutinė termino diena tenka nedarbo dienai, tai termino pasibaigimo diena laikoma artimiausioji po jos einanti darbo diena. Dienomis skaičiuojamas terminas yra skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip.

4. Jeigu terminas nustatytas kokiam nors veiksmui atlikti, tą veiksmą galima atlikti iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, tai terminas pasibaigia tą valandą, kurią nutraukiamos atitinkamos operacijos joje.

5. Rašytiniai prašymai ir pranešimai, įteikti paštui, telegrafui arba kitokiai ryšio įstaigai iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, laikomi padaryti laiku.

27 straipsnis. Ieškinio senatis

1. Xxxxxxxx senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

2. Bendras ieškinio senaties terminas šio kodekso reguliuojamiems santykiams yra trys metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

3. Xxxxxxxx senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą.

4. Darbo įstatymai gali nustatyti, kad ieškinio senatis netaikoma ir kai kuriems kitiems reikalavimams.

4. Ieškinio senačiai taikomos civiliniuose įstatymuose nustatytos taisyklės, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nenustatyta specialių ieškinio senaties taikymo taisyklių.

28 straipsnis. Naikinamieji terminai

1. Darbo įstatymuose gali būti nustatyti tokie terminai, kuriems pasibaigus išnyksta su jais saistomos teisės ir pareigos (naikinamieji terminai).

2. Tokie terminai, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis, negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami.

29 straipsnis. Procedūriniai (procesiniai) terminai

Darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams (procesiniams) terminams (darbo ginčų sprendimo darbo ginčų nagrinėjimo organuose, tų organų sprendimo apskundimo ir pan. terminai) taikomos civilinio proceso įstatymuose nustatytos tų terminų taikymo ir skaičiavimo taisyklės, išskyrus darbo įstatymuose nustatytas išimtis.

30 straipsnis. Darbo stažas

1. Darbo stažas - tai laikas, per kurį asmuo buvo šio kodekso reguliuojamuose darbo santykiuose, taip pat kiti laikotarpiai, kurie pagal norminius teisės aktus ar kolektyvines sutartis gali būti įskaičiuojami į darbo stažą, su kuriuo darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys sieja tam tikras darbines teises ar papildomas garantijas bei lengvatas. Darbo stažas gali būti:

1) bendrasis, į kurį įskaičiuojamas visas laikas, kai asmuo buvo darbo teisiniuose santykiuose, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į darbo stažą;

2) specialusis, į kurį įskaičiuojami laikotarpiai, kai buvo dirbta tam tikros profesijos, specialybės darbą arba eita tam tikras pareigas, arba dirbta tam tikromis darbo sąlygomis ir laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į šią stažo rūšį;

3) darbo stažas tam tikroje darbovietėje, į kurį įskaitomas laikas, dirbtas toje darbovietėje ir laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaityti į šią stažo rūšį. Darbovietės pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, jų sujungimas, padalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės (darbovietės reorganizacija - šio kodekso 137 straipsnis) darbo stažui tam tikroje darbovietėje įtakos neturi;

4) nepertrauktasis darbo stažas - tai laikas, dirbtas vienoje darbovietėje arba keliose darbovietėse, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu pertrauka darbe neviršija nustatytų terminų.

2. Darbo stažo, nustatyto šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose, skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžeto finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, o kitose darbovietėse - kolektyvinės sutartys.

V SKYRIUS

DARBO ĮSTATYMŲ LAIKYMOSI KONTOLĖ

31 straipsnis. Darbo įstatymų laikymosi kontrolės organai

Darbo įstatymų laikymosi kontrolės organai yra valstybiniai ir nevalstybiniai.

32 straipsnis. Valstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių laikymosi kontrolė ir pažeidimų prevencija

Kaip laikomasi darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių, darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija ir kitos įstatymų įgaliotos institucijos.

33 straipsnis. Nevalstybinė darbo įstatymų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių laikymosi kontrolė

Nevalstybinę darbo įstatymų, kitų teisės norminių aktų, kolektyvinių susitarimų ir sutarčių, darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių laikymosi kontrolę vykdo profesinės sąjungos, jų žinioje esančios inspekcijos ir kitos institucijos, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus norminius teisės aktus.

VI SKYRIUS

DARBINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

34 straipsnis. Darbinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai

Darbinės teisės ir pareigos gali atsirasti:

1) iš šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų bei kitokių susitarimų, nors įstatymų ir nenustatytų, bet jiems neprieštaraujančių;

2) iš teismų sprendimų;

3) iš administracinių aktų, sukeliančių darbines teisines pasekmes;

4) dėl žalos padarymo;

5) dėl juridinių faktų, su kuriais įstatymas ar lokaliniai norminiai teisės aktai sieja darbinių pasekmių atsiradimą.

35 straipsnis. Darbinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas

1. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

2. Darbinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Draudžiama kliudyti dirbantiesiems jungtis į profesines sąjungas ir trukdyti jų teisėtai veiklai.

36 straipsnis. Darbinių teisių gynimas

1. Darbines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

2. Darbines teises gina įstatymo nustatyta tvarka teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai tokiais būdais:

1) pripažindami tas teises;

2) atstatydami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams;

3) įpareigodami įvykdyti pareigą natūra;

4) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

5) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar moralinę žalą, o įstatymo nustatytais atvejais ir baudas ar delspinigius;

6) kitais įstatymų nustatytais būdais.

3. Išimties tvarka tik teismas įstatymo nustatyta tvarka gina darbines teises tokiais

būdais:

1) pripažindami negaliojančiais valstybės institucijų ar pareigūnų aktus,

prieštaraujančius įstatymui;

2) netaikydami valstybės institucijos, savivaldybės ar pareigūno akto, prieštaraujančio įstatymui.

4. Darbines teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reguliuojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka.

5. Darbo įstatymų specialiai nustatytais atvejais darbinės teisės ginamos administracine tvarka.

6. Asmuo, kurio teisė pažeista, gali reikalauti jam padarytų nuostolių atlyginimo, jeigu darbo įstatymai nenustato kitaip.

7. Darbinė garbė ir verslo reputacija ginamos vadovaujantis civiliniais įstatymais, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas arba kiti įstatymai nustatyto kitokią darbinės garbės ir verslo reputacijos gynimo tvarką ir būdus.

37 straipsnis. Darbinių teisių savigyna

Darbinių teisių savigyna leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais.

38 straipsnis. Atsakomybė

Atsakomybę už šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų pažeidimą nustato šis kodeksas, kiti įstatymai ir norminiai teisės aktai, kolektyviniai susitarimai, kolektyvinės sutartys ir individualūs susitarimai.

II DALIS KOLEKTYVINIAI DARBO SANTYKIAI

VII SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS

39 straipsnis. Darbo teisės subjektų interesų derinimas

Šis kodeksas ir kiti įstatymai, siekdami įtvirtinti socialinę partnerystę, nustato, kad ji įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu.

40 straipsnis. Socialinės partnerystės sąvoka ir principai

1. Socialinė partnerystė - tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais, šio kodekso ir kitų galiojančių įstatymų nustatytais atvejais, ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama darbo santykių dalyvių interesų suderinamumo.

2. Socialinė partnerystė grindžiama šiais principais:

1) laisvų kolektyvinių derybų;

2) savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus;

3) galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo;

4) prisiimtų įsipareigojimų realaus vykdymo;

5) objektyvios informacijos suteikimo;

6) tarpusavio kontrolės ir atsakomybės;

7) šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos savitarpio teisėtiems interesams.

41 straipsnis. Socialinės partnerystės šalys

Socialinės partnerystės šalimis - socialiniais partneriais - yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos bei savivaldybės institucijos.

42 straipsnis. Socialinės partnerystės lygiai

Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygiais:

1) nacionaliniu;

2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);

3) teritoriniu (savivaldybės, apskrities);

4) įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių.

43 straipsnis. Socialinės partnerystės formos

Socialinė partnerystė įgyvendinama:

1) sudarant trišales ar dvišales tarybas/komisijas;

2) naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūromis;

3) vedant kolektyvines derybas dėl kolektyvinių susitarimų ir sutarčių pasirašymo;

4) darbuotojams dalyvaujant įmonės valdyme.

44 straipsnis. Socialinės partnerystės sistema

Socialinės partnerystės sistemą sudaro:

1) Lietuvos Respublikos trišalė taryba;

2) kitos trišalės ir dvišalės tarybos/komisijos, sudaromos įstatymų ar kolektyviniuose susitarimuose ir sutartyse nustatyta tvarka.

45 straipsnis. Lietuvos Respublikos trišalė taryba

1. Socialinių partnerių susitarimu Lietuvos Respublikos trišalė taryba (toliau - Trišalė taryba) yra sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: centrinių (respublikinių) profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų.

2. Trišalės tarybos funkcijas, teises, sudarymo, darbo organizavimo tvarką nustato Trišalės tarybos nuostatai, kuriuos tvirtina šio straipsnio 1 dalyje įvardintos šalys. Trišalės tarybos nuostatai keičiami bei papildomi tokia pačia tvarka. Trišalės tarybos nuostatai, jų papildymai bei pakeitimai įsigalioja juose nustatyta tvarka.

3. Trišalės tarybos nuostatai, jų papildymai ir pakeitimai skelbiami “Valstybės žiniose“.

4. Profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovai turi suteikti Trišalei tarybai būtiną informaciją svarstomais klausimais.

5. Trišalė taryba gali sudaryti trišalius susitarimus dėl darbo santykių ir su jais susijusių socialinių ir ekonominių sąlygų ir susitarimo šalių tarpusavio santykių reguliavimo.

6. Trišaliai susitarimai Ministro Xxxxxxxxxx potvarkiais skelbiami “Valstybės žiniose“ ir įsigalioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams nustatyta tvarka.

46 straipsnis. Kitos trišalės ir dvišalės tarybos/komisijos

1. Įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka gali būti steigiamos kitos trišalės ar dvišalės tarybos/komisijos darbo, užimtumo, darbuotojų saugos ir sveikatos ir socialinės politikos įgyvendinimo klausimams nagrinėti ir spręsti lygiateisio trišalio ar dvišalio bendradarbiavimo pagrindu.

2. Tokių trišalių ar dvišalių tarybų/komisijų sudarymo tvarką ir funkcijas nustato atitinkamų komisijų/tarybų nuostatai, kuriuos įstatymų nustatytais atvejais tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba kolektyvinių susitarimų ir sutarčių subjektai.

47 straipsnis. Informavimas ir konsultavimas

1. Darbuotojai turi teisę į informavimą ir konsultavimą.

2. Informavimo atveju visą informaciją, susijusią su darbo santykiais, darbdavys (darbdavių organizacija) pateikia darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms, priklausomai nuo socialinės partnerystės lygio.

3. Konsultavimas reiškia diskusijas tarp darbuotojų atstovų ir jų organizacijų bei darbdavių ir jų organizacijų, dėl tam tikrų susitarimų ar bendrų sprendimų priėmimo.

4. Informavimas ir konsultavimas apima:

1) informaciją apie dabartinę ir būsimą įmonės veiklą ir jos ekonominę bei finansinę padėtį;

2) informaciją apie esamą darbo santykių būklę, struktūrą ir galimus užimtumo pokyčius;

3) informaciją apie numatomas naudoti priemones tuo atveju, kai galimas darbuotojų skaičiaus mažinimas;

4) kitą informaciją, susijusią su darbo santykiais ir įmonės veikla, jei ši informacija pagal galiojančius teisės aktus nėra laikoma valstybine, tarnybine ar komercine paslaptimi.

5. Informacijos pateikimo bei konsultavimo sąlygos ir tvarka nustatoma kolektyviniuose susitarimuose bei sutartyse.

6. Šis kodeksas garantuoja Europos Sąjungos įmonių ir įmonių grupių darbuotojų teisę gauti informaciją ir konsultacijas per įsteigtas Europos darbų tarybas. Šių tarybų įsteigimo, statuso ir veiklos sąlygos nustatomos specialiame Lietuvos Respublikos įstatyme.

48 straipsnis. Kolektyvinės derybos

1. Kolektyvinių darbo santykių subjektai ir jų atstovai savo interesus derina ir kylančius ginčus sprendžia derybų būdu. Pageidaujanti derėtis šalis privalo prisistatyti kitai derybų šaliai. Prisistatymas turi būti pateiktas raštu, kur nurodoma, dėl ko šaukiamos derybos. Siekianti derybų šalis turi pateikti aiškiai suformuluotus reikalavimus arba pasiūlymus.

2. Šalys susitaria dėl derybų pradžios ir tvarkos. Jei šalys nesusitarė dėl derybų pradžios, derybos turi būti sušauktos per dvi savaites po to, kai antroji šalis gavo prisistatymą deryboms.

3. Kolektyvinės derybos turi būti vedamos sąžiningai ir nevilkinamos.

4. Kolektyvinių derybų šalys ir jų atstovai (šio kodekso 51 ir 60 straipsniai) turi teisę pareikalauti iš kitos šalies pateikti informaciją visais klausimais, susijusiais su derybomis. Informacija turi būti pateikta ne vėliau kaip per vieną mėnesį, jei derybų šalys ar jų atstovai nesusitarė kitaip.

5. Šalis, kuri privalo pateikti informaciją, turi teisę reikalauti, kad kita šalis neskelbtų pateiktos informacijos kitais tikslais. Jei kita šalis atskleidžia neskelbtiną informaciją, ji atsako įstatymų nustatyta tvarka.

6. Derybų šalys konsultuojasi dėl gautos informacijos, įteiktų reikalavimų patenkinimo ir jų vykdymo tvarkos, derybų eigos ir kitais klausimais.

7. Kai šalys nėra kitaip nusprendusios, derybos laikomos baigtos, kai pasirašoma kolektyvinė sutartis (susitarimas), surašomas nesutarimų protokolas arba kai viena iš šalių perduoda kitai šaliai raštu pranešimą apie tai, kad pasitraukia iš derybų.

lygiu;

49 straipsnis. Kolektyvinių susitarimų rūšys

1. Kolektyviniai susitarimai gali būti šie:

1) nacionalinis susitarimas;

2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savivaldybės, apskrities)

3) įmonės (įstaigos, organizacijos) ar jos struktūrinio padalinio lygiu - kolektyvinė sutartis.

2. Kai susitariama nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu (šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) - šiame kodekse toks susitarimas toliau vadinamas “kolektyvinis susitarimas”, įmonės lygmeniu - “įmonės kolektyvinė sutartis”. Kai tam tikros šio kodekso nuostatos apima ir įmonių kolektyvines sutartis ir kolektyvinius susitarimus (šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai), toliau kodekse jie bus vadinami “kolektyvinė sutartis”.

VIII SKYRIUS KOLEKTYVINIS SUSITARIMAS

50 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo turinys

1. Kolektyvinis susitarimas yra susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.).

2. Šakos susitarimas nustato atitinkamos šakos socialinio-ekonominio vystymo kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas.

3. Teritorinis susitarimas nustato tam tikrų darbo, socialinių-ekonominių problemų, turinčių teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas.

4. Kolektyviniame susitarime paprastai nustatoma:

1) darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos;

2) darbo apmokėjimo mechanizmai kainų, infliacijos didėjimo atvejais;

3) specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos;

4) socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių ginčų, streikų;

5) kitos šalims svarbios darbo, socialinės-ekonominės sąlygos;

6) jo keitimo ir papildymo tvarka, galiojimo terminas, vykdymo kontrolė, atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir kt.

51 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo šalys

1. Nacionalinio kolektyvinio susitarimo šalys yra: centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos ir darbdavių organizacijos.

2. Šakinio kolektyvinio susitarimo šalys yra: atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos.

3. Teritorinio kolektyvinio susitarimo šalys yra: toje teritorijoje (savivaldybėje, apskrityje) veikiančios profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos.

52 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo taikymo sfera

1. Kolektyvinis susitarimas taikomas įmonėse, kurių darbdaviai:

1) buvo susitarimą pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai;

2) prisijungė prie šių asociacijų po susitarimo pasirašymo.

2. Jeigu kolektyvinio susitarimo nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, tai Socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti susitarimo ar atskirų jo nuostatų taikymo sferą, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai,

profesijai, paslaugų sferai ar tam tikrai teritorijai, jei tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių susitarime darbuotojų arba darbdavių organizacijų.

3. Kai įmonėje galioja keli kolektyviniai susitarimai, taikomas tas susitarimas, kurio nuostatos numato palankesnes sąlygas darbuotojams.

53 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo sudarymo tvarka

1. Kolektyvinio susitarimo sudarymą inicijuoja šio kodekso 51 straipsnyje nurodytos šalys, šio kodekso 48 straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Kolektyvinio susitarimo parengimo, pasirašymo, papildymo ir pakeitimo tvarką, terminus bei kitus su tuo susijusius klausimus nustato susitariančios šalys.

54 straipsnis. Kolektyvinių susitarimų registracija

Kolektyvinius susitarimus (šio kodekso 49 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) pareikštine tvarka registruoja ir registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Kolektyvinį susitarimą registracijai per dvidešimt dienų nuo jo pasirašymo pateikia šalis - darbdavių atstovas.

55 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo galiojimas

Kolektyvinis susitarimas įsigalioja nuo jo įregistravimo dienos ir galioja iki jame nurodytos datos ar naujo kolektyvinio susitarimo sudarymo.

56 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo nutraukimas

Kolektyvinis susitarimas (šio kodekso 49 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai) gali būti nutraukiamas jame nustatytais atvejais ir tvarka.

57 straipsnis. Kolektyvinio susitarimo vykdymo kontrolė

Visų lygių kolektyvinių susitarimų vykdymą kontroliuoja susitarimų šalys arba jų tam įgalioti atstovai, taip pat darbo įstatymų laikymosi priežiūros ir kontrolės institucijos.

58 straipsnis. Ginčų, kylančių sudarant ir vykdant kolektyvinius susitarimus, sprendimas

Ginčai, kylantys dėl kolektyvinio susitarimo sudarymo ir vykdymo, sprendžiami šio kodekso X skyriuje nustatyta tvarka.

IX SKYRIUS

ĮMONĖS KOLEKTYVINĖ SUTARTIS

59 straipsnis. Įmonės kolektyvinė sutartis ir jos sudarymo sritis

1. Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių-ekonominių sąlygų. Kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose (toliau - įmonėse).

2. Naujai įsteigtoje įmonėje kolektyvinė sutartis sudaroma po įmonės įregistravimo, laikantis šiame kodekse nustatytos tvarkos.

3. Įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams. Darbdavys gali pasirašyti kolektyvinę sutartį su profesine sąjunga, atstovaujančia tam tikros profesijos darbuotojams, kurios nuostatos taikomos tos profesijos darbuotojams. Įmonės filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose gali būti sudaromos kolektyvinės sutartys įmonės kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka ir tos kolektyvinės sutarties apibrėžtose ribose.

4. Kolektyvinių sutarčių sudarymo krašto apsaugos, policijos ir valstybės viešojo administravimo tarnybose ypatumus nustato įstatymai, reguliuojantys tų tarnybų veiklą.

60 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties šalys

1. Įmonės kolektyvinės sutarties šalimis yra įmonės darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriuos sudarant šią sutartį atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai.

2. Jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, kolektyvinę sutartį sudaro jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys.

3. Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė sudaroma profesinių sąjungų susitarimu. Profesinėms sąjungoms nesusitarus dėl jungtinės atstovybės sudarymo, sprendimą dėl atstovavimo priima darbuotojų susirinkimas (konferencija).

4. Kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai, kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos arba kitų darbuotojų įgaliotų atstovų (šio kodekso 21 straipsnis) vadovaujantis šiame skyriuje nustatytomis kolektyvinių sutarčių sudarymo nuostatomis.

61 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties turinys

1. Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, kurios įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinių susitarimų nesureguliuotos arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties.

2. Į įmonės kolektyvinę sutartį gali būti įtraukiamos sąlygos dėl:

1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo;

2) darbo apmokėjimo ir organizavimo (tarifinių atlygių, pareiginių algų, priedų, priemokų, kitų lengvatų ir kompensacijų, darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemų bei formų, darbo normų nustatymo, darbo užmokesčio indeksavimo, išmokėjimo bei atsiskaitymų tvarkos ir kitos nuostatos);

3) darbo ir poilsio laiko;

4) saugių ir sveikų darbo sąlygų sudarymo, kompensacijų ir lengvatų suteikimo;

5) profesijos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo bei su tuo susijusių garantijų ir lengvatų;

6) kolektyvinės sutarties vykdymo tvarkos;

7) šalių tarpusavio informavimo ir konsultavimo;

8) kitų šalims svarbių darbo, ekonominių ir socialinių sąlygų bei nuostatų.

62 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties projekto rengimas ir svarstymas

1. Įmonės kolektyvinės sutarties projektui rengti šalys paritetiniais pagrindais sudaro komisiją. Komisijos sudėtis įrašoma šalių susitarimo protokole ir jo pasirašymo data laikoma kolektyvinių derybų pradžia.

2. Pradėdamos derybas, šalys aptaria, kokią informaciją pateiks derybų šalys ir jos pateikimo terminus, įmonės kolektyvinės sutarties projekto rengimo tvarką bei jo parengimo terminus.

3. Jei nesusitariama dėl privalomos pateikti informacijos, projekto rengimo tvarkos, derybų terminų, įmonės kolektyvinės sutarties turinio, surašomas nesutarimų protokolas, kuriame nurodomos šalių suformuluotos priemonės, būtinos nesutarimų priežastims pašalinti ir nustatomas derybų atnaujinimo terminas.

4. Šalių suderintas įmonės kolektyvinės sutarties projektas pateikiamas darbuotojų susirinkimui (konferencijai). Jei pastarasis nepritaria pateiktam projektui, jis nusprendžia, arba pradėti derybas iš naujo, arba inicijuoti kolektyvinį ginčą. Kolektyvinis ginčas taip pat gali būti pradėtas, jeigu nepavyksta pašalinti nesutarimų, nustatytų šio straipsnio 3 dalyje. Jeigu darbuotojų susirinkimas (konferencija) įmonės kolektyvinės sutarties projektui pritaria, ją pasirašo darbdavio ir darbuotojų atstovai.

5. Darbuotojų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė įmonės (struktūrinio padalinio) darbuotojų, o konferencijoje - ne mažiau kaip 2/3 delegatų. Jeigu į susirinkimą (konferenciją) nesusirenka nurodytas darbuotojų (delegatų) skaičius, tai per penkias dienas turi būti sušauktas pakartotinis darbuotojų susirinkimas (konferencija). Šis susirinkimas (konferencija) laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvavo ketvirtadalis darbuotojų, o konferencijoje - pusė delegatų.

6. Įmonės kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka darbuotojų susirinkimas gali būti šaukiamas įmonės struktūriniuose padaliniuose. Balsavimų rezultatai nustatomi pagal tuose susirinkimuose gautų balsų skaičių.

7. Sprendimai priimami darbuotojų susirinkimo (konferencijos delegatų) nuožiūra slaptu ar atviru balsavimu balsų dauguma.

63 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties įsigaliojimas ir galiojimo trukmė

1. Įmonės kolektyvinė sutartis įsigalioja ją pasirašius šalims (jų atstovams), jei kitaip nenustatyta pačioje sutartyje.

2. Įmonės kolektyvinė sutartis galioja iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo arba iki sutartyje nustatyto termino. Jeigu sudaryta terminuota įmonės kolektyvinė sutartis, dėl jos atnaujinimo šalys pradeda derybas likus dviems mėnesiams iki jos galiojimo pabaigos.

3. Kai įmonė ar įmonės dalis pereina iš vieno darbdavio, sudariusio įmonės kolektyvinę sutartį, kitam darbdaviui, šios sutarties nuostatos galioja ir naujam darbdaviui.

4. Įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus neteisminę bankroto procedūrą kolektyvinės sutarties galiojimas ribojamas įstatymų nustatyta tvarka.

64 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimai ir papildymai

Įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimo ar papildymo tvarka nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje. Jeigu ši tvarka nebuvo nustatyta, pakeitimai ir papildymai įmonės kolektyvinėje sutartyje daromi ta pačia tvarka kaip ji ir sudaroma.

65 straipsnis. Kolektyvinės sutarties nutraukimas

Įmonės kolektyvinė sutartis gali būti nutraukiama bet kurios šalies sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka, perspėjus kitą šalį ne vėliau kaip prieš tris mėnesius. Įmonės kolektyvinę sutartį nutraukti draudžiama.

66 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties vykdymo kontrolė

1. Įmonės kolektyvinės sutarties įsipareigojimų vykdymą kontroliuoja šalių atstovai, taip pat įstatymų įgaliotos institucijos.

2. Įmonės kolektyvinės sutarties šalių atstovai atsiskaito darbuotojų susirinkimui (konferencijai), kaip vykdoma įmonės kolektyvinė sutartis. Atsiskaitymo tvarka ir terminai nustatomi sutartyje.

67 straipsnis. Nesutarimų ir ginčų, kylančių sudarant ir vykdant įmonės kolektyvinę sutartį, sprendimo tvarka

1. Ginčai, kylantys per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo, taip pat dėl įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinių sutarčių nustatytų sąlygų pakeitimo ar naujų darbo sąlygų nustatymo, sprendžiami kolektyviniams darbo ginčams (konfliktams) nagrinėti nustatyta tvarka (šio kodekso X skyrius).

2. Ginčai tarp atskirų darbuotojų ir darbdavio (administracijos) dėl įmonės kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo sprendžiami darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka (šio kodekso XIX skyrius).

X SKYRIUS

KOLEKTYVINIŲ DARBO GINČŲ REGULIAVIMAS

68 straipsnis. Kolektyvinis darbo ginčas

Kolektyvinis darbo ginčas yra įmonės profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvinius susitarimus turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių-ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo, vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį, kolektyvinį susitarimą (interesų konfliktas), nepatenkinus šalių iškeltų reikalavimų ir įteiktų šio kodekso nustatyta tvarka.

69 straipsnis. Reikalavimų iškėlimas

1. Reikalavimus darbdaviui, kolektyvinių susitarimų subjektams turi teisę iškelti:

1) įmonės profesinė sąjunga arba profesinių sąjungų jungtinė atstovybė, arba profesinių sąjungų susivienijimas (toliau - profesinė sąjunga);

2) kai įmonėje nėra profesinės sąjungos ir kai darbuotojų kolektyvo susirinkimas nedelegavo darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos atitinkamos ekonominės veiklos šakinei profesinei sąjungai - darbo taryba ar kiti darbuotojų atstovai (šio kodekso 21 straipsnis).

2. Reikalavimai turi būti tiksliai apibrėžti, motyvuoti, išdėstyti raštu ir įteikti darbdaviui ar kolektyvinio susitarimo subjektui.

70 straipsnis. Reikalavimų nagrinėjimas

Reikalavimus gavęs subjektas privalo juos išnagrinėti ir savo sprendimą pranešti raštu per septynias dienas nuo gavimo dienos reikalavimus iškėlusiam ir pateikusiam subjektui. Jeigu sprendimas nepatenkino reikalavimus iškėlusio ir pateikusio subjekto, tai šalys gali pasitelkti tarpininko paslaugas arba perduoti ginčą nagrinėti šio kodekso 73 - 77 straipsniuose nustatyta tvarka.

71 straipsnis. Kolektyvinius darbo ginčus nagrinėjantys organai

Kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja:

1) taikinimo komisija;

2) darbo arbitražas arba trečiųjų teismas.

72 straipsnis. Taikinimo komisijos sudarymas

1. Taikinimo komisija sudaroma iš reikalavimus įteikusių ir gavusių subjektų įgaliotų atstovų. Komisijos narių skaičius nustatomas remiantis šalių susitarimu. Ji turi būti sudaryta per septynias dienas nuo reikalavimą gavusio subjekto atsisakymo patenkinti reikalavimus arba jeigu per tą laiką atsakymas negautas.

2. Šalims nesutarus dėl taikinimo komisijos narių skaičiaus, jos savo nuožiūra deleguoja į taikinimo komisiją savo atstovus, kurių iš kiekvienos pusės negali būti daugiau kaip penki.

3. Komisija iš narių išrenka pirmininkaujantį ir sekretorių. Šalims pageidaujant taikinimo komisijai pirmininkauti gali būti skiriamas nepriklausomas tarpininkas.

73 straipsnis. Kolektyvinio ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje

1. Ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija.

2. Kolektyvinį ginčą taikinimo komisija turi išnagrinėti per septynias dienas nuo taikinimo komisijos sudarymo. Šalims susitarus šis terminas gali būti pratęstas.

3. Šalių atstovai į komisijos posėdį kolektyviniam ginčui nagrinėti turi teisę pakviesti specialistus (konsultantus, tarpininkus, ekspertus ir kt.).

4. Darbdavys taikinimo komisijai turi sudaryti darbo sąlygas (suteikti patalpas, ryšio, orgtechnikos priemones, būtiną informaciją).

74 straipsnis. Taikinimo komisijos sprendimas

1. Taikinimo komisijos sprendimas priimamas šalims susitarus, įforminamas surašant protokolą ir šalims privalomas vykdyti sprendime nustatytais terminais ir tvarka.

2. Jeigu taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija jų nagrinėjimą gali perduoti Darbo arbitražui, Trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu.

3. Taikinimo komisijos sprendimas yra paskelbiamas darbuotojams.

75 straipsnis. Darbo arbitražas. Trečiųjų teismas

1. Darbo arbitražas sudaromas prie apylinkės teismo, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra įmonės arba kolektyvinio ginčo reikalavimus gavusio subjekto, buveinė. Darbo arbitražo sudėtį, ginčo nagrinėjimo priimto sprendimo vykdymo tvarką reguliuoja Darbo arbitražo nuostatai, tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

2. Trečiųjų teismo teisėjus po vieną ar po kelis skiria kolektyvinio ginčo šalys ir įformina tai rašytine sutartimi. Ginčo nagrinėjimo ir priimto sprendimo vykdymo tvarką nustato Trečiųjų teismo nuostatai, tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

3. Darbo arbitražas, Trečiųjų teismas turi per keturiolika dienų išnagrinėti jiems perduotą kolektyvinį ginčą. Darbo arbitražo ir Trečiųjų teismo sprendimai yra privalomi ginčo šalims.

76 straipsnis. Streikas

Streikas - vienos įmonės ar kelių įmonių darbuotojų ar jų grupių laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, Darbo arbitražo ar Trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas.

77 straipsnis. Streiko skelbimas

1. Priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose nustatyta tvarka. Streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė:

1) skelbti streiką įmonėje - du trečdaliai įmonės darbuotojų;

2) skelbti streiką įmonės struktūriniame padalinyje - du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pusė visos įmonės darbuotojų.

2. Apie būsimo streiko pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš septynias dienas pasiunčiant jam šiame straipsnyje nustatyta tvarka priimtą sprendimą. Skelbiant streiką galima kelti tik tuos reikalavimus, kurie nebuvo sureguliuoti taikinamosios procedūros metu.

3. Prieš streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas, kuris negali trukti ilgiau kaip dvi valandas. Apie šį streiką darbdavys turi būti įspėtas ne vėliau kaip prieš septynias dienas.

4. Priėmus sprendimą dėl streiko (taip pat įspėjamojo) geležinkelių ir miesto visuomeninio transporto, civilinės aviacijos, ryšių, energetikos, medicinos ar farmacijos, maisto, vandens, kanalizacijos ir atliekų išvežimo, naftos perdirbimo, nepertraukiamos gamybos ir kitose įmonėse, kurių sustabdymas susijęs su sunkiais ir pavojingais padariniais visuomenei arba žmonių gyvybei ar sveikatai, apie jo pradžią darbdavys turi būti įspėtas raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų.

5. Sprendime paskelbti streiką nurodoma:

1) reikalavimai, dėl kurių skelbiamas streikas;

2) streiko pradžia;

3) streikui vadovaujantis organas.

78 straipsnis. Streikų apribojimai

1. Streiką draudžiama skelbti vidaus reikalų, krašto apsaugos ir krašto saugumo sistemose, taip pat centralizuoto elektros energijos, šilumos tiekimo ir dujų tiekimo įmonėse, neatidėliotinos medicinos pagalbos tarnybose. Šių tarnybų ir įmonių darbuotojų iškeltus reikalavimus sprendžia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos išvadą.

2. Streikai draudžiami stichinės nelaimės zonose, taip pat regionuose, kuriuose nustatyta tvarka paskelbta karo, nepaprastoji padėtis, kol bus likviduojami stichinės nelaimės padariniai ar atšaukta karo, nepaprastoji padėtis.

3. Kolektyvinės sutarties ar kolektyvinio susitarimo galiojimo metu draudžiama skelbti streiką, jeigu jų laikomasi.

79 straipsnis. Vadovavimas streikui

Streikui vadovauja profesinė sąjunga arba jos sudarytas streiko komitetas.

80 straipsnis. Streiko eiga

1. Xxxxxxxx vadovaujantis organas kartu su darbdaviu privalo užtikrinti turto ir žmonių apsaugą.

2. Streiko metu, nustatyto šio kodekso 77 straipsnio 4 dalyje nurodytose įmonėse, įstaigose, organizacijose turi būti užtikrintas būtinų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti sąlygų (paslaugų) minimumas, kurį priklausomai nuo kompetencijos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos

Respublikos trišalės tarybos išvadą arba savivaldybės valdyba, pasikonsultavusi su kolektyvinio ginčo šalimis. Jų vykdymą užtikrina streikui vadovaujantis organas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai.

3. Tais atvejais, kai sąlygos, nurodytos šio straipsnio 2 dalyje, nevykdomos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės valdyba joms užtikrinti gali pasitelkti kitas tarnybas.

81 straipsnis. Streiko teisėtumas

1. Paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per dešimt dienų.

2. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.

3. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas.

4. Tuo atveju, kai kyla tiesioginė grėsmė dėl būtinų neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti sąlygų (paslaugų) minimumo užtikrinimo, galinčio sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį - sustabdyti tokiam pat laikui.

82 straipsnis. Teisinė streikuojančių padėtis ir garantijos

1. Niekas negali būti verčiamas dalyvauti arba atsisakyti dalyvauti streike. Streiko laikotarpiu darbuotojams, dalyvaujantiems streike, darbo sutarties vykdymas sustabdomas išsaugant darbo stažą, aprūpinimą pagal valstybinį socialinį draudimą.

2. Darbuotojams, dalyvaujantiems streike, nemokamas atlyginimas, jie atleidžiami nuo įsipareigojimų vykdyti savo darbo funkcijas. Derybose dėl streikų užbaigimo gali būti susitarta, kad streikuojantiems bus išmokėtas visas arba dalis darbo užmokesčio.

3. Darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, bet dėl jo negalintiems dirbti savo darbo, apmokama kaip už prastovą ne dėl jų kaltės arba jie gali būti jų sutikimu perkelti į kitą darbą.

83 straipsnis. Darbdaviui draudžiami veiksmai paskelbus streiką

1. Priėmus sprendimą dėl streiko (šio kodekso 77 straipsnis) ir jo metu darbdaviui draudžiama:

1) priimti bet kokį vienašališką sprendimą visiškai arba iš dalies nutraukti įmonės (įstaigos, organizacijos) ar struktūrinio padalinio darbą (veiklą);

2) trukdyti visiems ar paskiriems darbuotojams ateiti į darbo vietas;

3) atsisakyti suteikti darbuotojams darbą ar darbo įrankius;

4) sudaryti kitokias sąlygas, kurios visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų jos grandžių darbą (veiklą);

5) priimti bet kokius kitus sprendimus, trikdančius normalų įmonės, įstaigos, organizacijos darbą (veiklą).

2. Streiko metu darbdaviui draudžiama į streikuojančiųjų vietas priimti naujus darbuotojus, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 80 straipsnio 3 dalyje.

84 straipsnis. Streiko pasibaigimas

1. Streikas pasibaigia:

1) patenkinus reikalavimus;

2) streiko metu šalims susitarus atitinkamomis sąlygomis nutraukti streiką;

3) streiką organizavusiai profesinei sąjungai pripažinus, kad toliau tęsti streiką netikslinga.

2. Patenkinus reikalavimus, sprendimą nutraukti streiką priima streiką paskelbusi profesinė sąjunga. Rašytiniame sprendime dėl streiko nutraukimo turi būti nurodyta darbų atnaujinimo pradžia.

85 straipsnis. Atsakomybė

1. Neteisėto streiko atveju nuostolius darbdaviui savo lėšomis ir turtu privalo atlyginti profesinė sąjunga, jei ji šį streiką skelbė ir jam vadovavo arba jei streikui vadovavo jos sudarytas streiko komitetas.

2. Jeigu nuostoliams atlyginti profesinės sąjungos lėšų nepakanka, nuostoliams atlyginti darbdavys savo sprendimu gali panaudoti lėšas, skirtas pagal įmonės kolektyvinę sutartį darbuotojų atlyginimų priemokoms, kitoms papildomoms palyginti su įstatymais lengvatoms ir kompensacijoms.

3. Organizavimas arba dalyvavimas streike, kuris buvo pripažintas neteisėtu, darbuotojams užtraukia drausminę atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka.

4. Įmonės, struktūrinio padalinio vadovai ir kiti pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (Darbo arbitražo, Trečiųjų teismo) sprendimą, pažeidė šio kodekso 83 straipsnio reikalavimus, gali būti traukiami įstatymų nustatyta tvarka drausminėn atsakomybėn, taip pat taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginių algų, jeigu dėl jų kaltų veiksmų darbdaviui buvo padaryta žala.

5. Streiko padaryta žala kitoms įmonėms ar piliečiams (asmenims) atlyginama pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus.

7. Ginčai dėl šiame straipsnyje nustatytų nuostolių atlyginimo nagrinėjami šio kodekso nustatyta tvarka.

III DALIS INDIVIDUALŪS DARBO SANTYKIAI

XI SKYRIUS ĮDARBINIMAS

86 straipsnis. Teisės į darbą įgyvendinimas

Asmenys teisę į darbą įgyvendina tiesiogiai sudarydami darbo sutartis su darbdaviais arba tarpininkaujant įdarbinimo tarnyboms.

87 straipsnis. Įdarbinimo sąvoka

Įdarbinimas yra sistema ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias teikia valstybės, savivaldybių arba kitos organizacijos, padedančios sudaryti darbo sutartį.

88 straipsnis. Įdarbinimo tarpininkavimo tarnybos

1. Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia Lietuvos darbo birža prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Lietuvos darbo birža). Ją sudaro Respublikinė ir teritorinės darbo biržos.

2. Tarpininkauti dėl įdarbinimo gali kitos įmonės, kurių įstatuose ar steigimo dokumentuose nurodyta ši veikla.

89 straipsnis. Informacija apie laisvas darbo vietas

1. Ieškantys darbuotojų darbdaviai informuoja teritorines darbo biržas apie laisvas darbo vietas, darbo funkcijas ir darbo pobūdį, apmokėjimo ir kitas sąlygas bei pretendentams įsidarbinti keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

2. Teritorinės darbo biržos registruoja laisvas darbo vietas ir siūlo jas ieškantiems darbo asmenims. Darbdaviams sutikus laisvos darbo vietos viešai skelbiamos.

90 straipsnis. Tarpininkavimas įdarbinant užsienyje

Tarpininkauti dėl piliečių darbo užsienyje - išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina Lietuvos darbo birža. Kitos įmonės, įstaigos ir organizacijos gali tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje tik turėdamos atitinkamus licencijas, kurias išduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

91 straipsnis. Bedarbiai

1. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, neturintys pakankamų pragyvenimo lėšų, užsiregistravę gyvenamosios vietos teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę priimti pasiūlymą įsidarbinti arba profesiniam mokymuisi.

2. Bedarbiams teikiamų įdarbinimo paslaugų ir paramos formas bei tvarką nustato specialus Lietuvos Respublikos įstatymas.

92 straipsnis. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys

1. Bedarbiai, turintys ar galintys turėti sunkumų susirandant darbą dėl nepakankamos kvalifikacijos, darbo patirties stokos, ilgalaikio nedarbo ar darbingumo praradimo gali būti papildomai remiami priimant juos į darbą.

2. Darbo rinkoje papildomai remiami asmenys yra šie:

1) invalidai - Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka;

2) asmenys nuo šešiolikos iki dvidešimt penkių metų amžiaus pirmą kartą pradedantys darbinę veiklą;

3) ilgalaikiai bedarbiai, kurių nedarbo trukmė daugiau kaip du metai;

4) asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip penki

metai;

5) motina arba tėvas, nedirbusi (-ęs) dėl vaiko iki septynių metų auginimo;

6) grįžę iš laisvės atėmimo vietų, kai laisvės atėmimo laikotarpis buvo ilgesnis

kaip 6 mėnesiai.

3. Papildomo rėmimo priimant į darbą sąlygas ir taikymo tvarką numato specialus įstatymas.

XII SKYRIUS DARBO SUTARTIS

PIRMASIS SKIRSNIS

DARBO SUTARTIES TURINYS IR JOS SUDARYMAS

93 straipsnis. Darbo sutarties sąvoka

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

94 straipsnis. Darbo sutarties turinys

1. Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.

2. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį palyginus su ta, kurią nustato įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, taikomos įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Kilus ginčui dėl darbo sutarties sąlygų taikymo, jį sprendžia darbo ginčų nagrinėjimo organai.

95 straipsnis. Darbo sutarties sąlygos

1. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos ir kt.) ir darbo funkcijų, tai yra dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

2. Atskiroms darbo sutarčių rūšims darbo įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatomos ir kitos būtinosios sąlygos, kurias šalys sulygsta, sudarydamos tokią darbo sutartį (susitarimas dėl sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.).

3. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir kt.).

4. Šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo, materialinės atsakomybės ir kt).

96 straipsnis. Garantijos priimant į darbą

1. Draudžiama atsisakyti priimti į darbą:

1) šio kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto numatytais motyvais;

2) esant raštiškam darbdavių susitarimui dėl darbuotojo perkėlimo į kitą darbovietę;

3) kitais įstatymuose nustatytais atvejais.

2. Atsisakymas priimti į darbą šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais gali būti ne vėliau kaip per mėnesį ginčijamas teismine tvarka.

3. Teismui nustačius, kad atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir sumokėti jam už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos minimalaus darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

97 straipsnis. Priėmimo į darbą apribojimai

1. Priėmimo į darbą apribojimus gali nustatyti tik Lietuvos Respublikos įstatymai.

2. Draudžiama eiti tarnautojų pareigas vienoje valstybės ir savivaldybės institucijoje bei valstybės (savivaldybės) įmonėje asmenims, kuriuos sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai (tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai), jeigu jų tarnyba kartu yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba su vieno teise kontroliuoti kitą. Šios taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tarnautojams, kurių tarnybą reguliuoja valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai.

98 straipsnis. Nelegalus darbas

1. Nelegaliu darbu laikomas darbas:

1) dirbamas neįforminus darbo sutarties (šio kodekso 99 straipsnio 2 dalis);

2) dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės nesilaikant jiems teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

2. Nelegaliu darbu nelaikomi pagalbos (talkos) darbai.

3. Darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, taip pat nelegalų darbą dirbantys asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

99 straipsnis. Darbo sutarties sudarymas

1. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 95 straipsnis).

2. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba darbdavio vardu - darbovietės vadovas arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną įregistruojama darbo sutarčių registravimo žurnale, kurio formą ir darbo sutarčių registravimo taisykles Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbo sutarčių registravimas žurnale neprivalomas, kai darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Ne vėliau kaip prieš darbo pradžią kartu su antruoju darbo sutarties egzemplioriumi darbdavys įteikia darbuotojui jį identifikuojantį dokumentą (darbo pažymėjimą su darbuotojo nuotrauka, vardu, pavarde bei asmens kodu), kurį darbuotojas privalo nešiotis ar laikyti darbo metu darbdavio ar jo įgalioto asmens (ar įmonės vidaus tvarkos taisyklėse) nurodytoje vietoje. Už darbo sutarties sudarymą, jos registravimą, darbuotoją identifikuojančio dokumento išdavimą, jo laikymo tvarkos nustatymą bei pateikimo kontroliuojančioms organizacijoms užtikrinimą yra atsakingas darbdavys arba jo įgaliotas asmuo. Jeigu darbdavys ar jo įgaliotas asmuo pažeidžia šio straipsnio reikalavimus, jis traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

3. Jei darbuotojas faktiškai pradėjo dirbti pagal darbdavio, jo įgalioto asmens leidimą, tai darbo sutartis laikoma sudaryta ir turi būti nedelsiant įforminta šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Už tinkamą darbo sutarties įforminimą atsako darbdavys.

4. Sudarydamas darbo sutartį darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.

5. Darbuotojas privalo pradėti dirbti kitą po sutarties sudarymo dieną, jeigu šalys nesutarė kitaip.

100 straipsnis. Darbo sutarties prielaidos

Darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys gali nustatyti, kad tam tikros pareigos užimamos konkurso, rinkimų būdu arba išlaikius kvalifikacinius egzaminus.

101 straipsnis. Konkursas

1. Konkurso būdu gali būti užimamos vadovaujančių darbuotojų ir specialistų pareigos, taip pat tokios pareigos, kurias eiti gali asmenys, turinys tam tikrų sugebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, medicininiai ar kitokie reikalavimai.

2. Konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų tvarką valstybės ir savivaldybių įmonėse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kitose darbovietėse konkursinių pareigų sąrašus ir konkursų nuostatais tvirtina darbdavys arba įgaliotas administracijos vadovas, atsižvelgdamas į darbuotojų atstovų nuomonę.

3. Į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sąrašą, konkursų nuostatuose nustatytais atvejais iki konkurso asmuo gali būti priimtas į darbą pagal terminuotą darbo sutartį, bet ne ilgesniam negu vieneri metai laikui.

102 straipsnis. Renkamosios pareigos

1. Kokios pareigos turi būti užimamos rinkimų būdu ir rinkimų tvarką nustato įstatymai, reguliuojantys atitinkamos rūšies įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, ir tų įmonių, įstaigų ir organizacijų įstatai.

2. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta, kad rinkimų būdu turi būti užimamos ir tokios pareigos, kurios šio straipsnio 1 dalyje išvardintuose norminiuose teisės aktuose nenustatytos.

103 straipsnis. Kvalifikaciniai egzaminai

1. Iš kandidatų, pretenduojančių užimti pareigas arba dirbti darbus, reikalaujančius specialių žinių, gali būti pareikalauta išlaikyti kvalifikacinius egzaminus.

2. Kvalifikacinius reikalavimus ir egzaminų tvarką valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kitose darbovietėse kvalifikacinius reikalavimus nustato darbdavys, o kvalifikacinių egzaminų tvarką nustato darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojų atstovų nuomonę.

104 straipsnis. Dokumentai, būtini priimant į darbą

1. Xxxxxxxxx privalo pareikalauti, kad priimamas į darbą asmuo pateiktų valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, kad nustatyta tvarka būtų galima daryti jame įrašus.

2. Xxxxxxxxx gali pareikalauti, kad priimamasis dirbti pateiktų asmenį liudijantį dokumentą.

3. Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus, o priimdamas į darbą nepilnametį nuo keturiolikos iki šešiolikos metų - jo

gimimo liudijimą, mokyklos, kurioje mokosi, vieno iš tėvų ar kito jį faktiškai auginančio asmens raštišką sutikimą ir gydytojo pažymą apie vaiko sveikatą bei gydytojo leidimą. Darbdavys turi teisę pareikalauti ir kitų įstatymuose nustatytų dokumentų.

105 straipsnis. Išbandymas sudarant darbo sutartį

1. Sudarant darbo sutartį šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu, ar darbas tinka darbuotojui. Sąlyga dėl išbandymo turi būti nustatoma darbo sutartyje.

2. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai.

3. Išbandymas siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, nenustatomas priimant į darbą: asmenis, kuriems nesukako aštuoniolika metų; į pareigas, užimamas konkurso arba rinkimų būdu, taip pat asmenims, išlaikiusiems kvalifikacinius egzaminus pareigoms užimti; asmenis, darbdavių susitarimu perkeliamus dirbti į kitą darbovietę; kitais darbo įstatymų nustatytais atvejais.

106 straipsnis. Išbandymo terminas

1. Išbandymo terminas paprastai negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai.

2. Įstatymuose nustatytais atvejais siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet ne ilgiau kaip šeši mėnesiai.

3. Į išbandymo terminą neįskaitomi laikotarpiai, kai darbuotojas nebuvo darbe.

107 straipsnis. Išbandymo rezultatai

1. Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka jam pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos.

2. Jei išbandymas nustatytas siekiant patikrinti, ar darbas tinka darbuotojui, išbandymo įvertinimas priklauso nuo darbuotojo valios. Per išbandymo terminą darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris dienas.

3. Kai išbandymo terminas pasibaigęs, o darbuotojas tebedirba, nutraukti darbo sutartį leidžiama tik bendraisiais pagrindais, nustatytais šio skyriaus ketvirtajame skirsnyje.

ANTRASIS SKIRSNIS DARBO SUTARČIŲ RŪŠYS

108 straipsnis. Darbo sutarčių rūšys

1. Darbo sutartis gali būti:

1) neterminuota;

2) terminuota, laikinoji, sezoninė;

3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;

4) su namudininkais;

5) patarnavimo darbams;

6) kitos.

2. Darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui (neterminuota).

109 straipsnis. Terminuota darbo sutartis

1. Darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

2. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai sudaryti tokią sutartį rašytiniu prašymu prašo pats darbuotojas.

3. Su renkamaisiais darbuotojais darbo sutartis sudaroma jų išrinkimo laikui, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui.

4. Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma ir kitais atvejais, kai tai nustato įstatymai, įmonių, įstaigų, organizacijų įstatai arba kolektyvinės sutartys.

110 straipsnis. Darbo sutarties termino nustatymas

1. Darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo arba pasibaigimo.

2. Jeigu darbo sutartyje jos terminas nenurodytas arba netinkamai nustatytas, laikoma, jog sudaryta neterminuota darbo sutartis.

111 straipsnis. Terminuotos darbo sutarties termino pasibaigimo pasekmės

1. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš šalių iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti (šio kodekso 126 straipsnis), laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui.

2. Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai darbo santykių buvimo laikotarpiu išnyksta aplinkybės, kurioms esant buvo apibrėžtas sutarties terminas (darbuotojas, buvęs atostogose negrįžta į darbą ir kt.)

3. Jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui pratęsiama arba nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistuoju iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai darbuotojo reikalavimu tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, išskyrus šio kodekso 109 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus. Kilus ginčui, jį sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai. Jeigu darbo sutartis pripažįstama neterminuota, tai pertrauka darbe įskaičiuojama į darbuotojo nepertrauktąjį darbo stažą toje darbovietėje (šio kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

112 straipsnis. Sezoninė darbo sutartis

1. Sezoninė darbo sutartis sudaroma su sezoniniais darbuotojais. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne ištisus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylika mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.

2. Sezoninių darbų sąrašą, darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo, taip pat sezoninių darbuotojų darbo ir poilsio laiko ir darbo apmokėjimo ypatybes šio kodekso nustatytų normų ribose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

113 straipsnis. Laikinoji darbo sutartis

1. Laikinoji darbo sutartis yra sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui.

2. Darbo sutarties su laikinaisiais darbuotojais sudarymo, pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatybes nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

114 straipsnis. Papildomo darbo ir antraeilių pareigų sutartis

1. Darbuotojas, jeigu to nedraudžia įstatymai, gali susitarti, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą.

2. Darbuotojas, jeigu to nedraudžia įstatymai ar kiti teisės aktai gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje. Darbo sutarties antraeilėse pareigose (darbe) ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.

115 straipsnis. Darbo sutartis su namudininkais

Darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas vykdys namuose. Darbo sutarties su namudininkais ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir kolektyvinės sutartys.

116 straipsnis. Patarnavimo sutartis

Patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas. Šios rūšies darbo sutarties ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

117 straipsnis. Kitų darbo sutarties rūšių ypatumai

Darbo sutarčių ypatumus su ūkininkų ūkių ir kitų žemės ūkio subjektų darbuotojais, specialiosios paskirties įmonių darbuotojais, kurių veikla gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimus, susijusius su itin sunkiomis pasekmėmis žmonėms ir gamtai, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais šio kodekso, kitų įstatymų nustatytose ribose nustato kolektyvinės sutartys ir tų rūšių darbo sutartis reguliuojantys norminiai teisės aktai.

TREČIASIS SKIRSNIS DARBO SUTARTIES VYKDYMAS

118 straipsnis. Darbuotojo pareiga pačiam atlikti jam pavestą darbą

Darbuotojas neturi teisės be darbdavio ar jo įgalioto asmens sutikimo savo darbą pavesti atlikti kitam asmeniui.

119 straipsnis. Draudimas reikalauti atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi

Darbdavys neturi teisės reikalauti, išskyrus šiame kodekse nustatytus atvejus, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje.

120 straipsnis. Darbo sąlygų pakeitimas

1. Darbdavys, kai keičiama gamyba, jos apimtis, technologija arba darbo organizavimas ir kitais gamybinio būtinumo atvejais, turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas, išskyrus sąlygas, nustatytas šio kodekso 95 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio kodekso 128 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.

2. Darbo sutarties sąlygos, nustatytos šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti keičiamos esant išankstiniam darbuotojo sutikimui, išskyrus šio kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus.

3. Darbo apmokėjimo sąlygos be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavio gali būti keičiamos tik tuo atveju, kai įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamos tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas.

121 straipsnis. Laikinas darbo sąlygų pakeitimas ypatingais atvejais

1. Darbdavys turi teisę perkelti darbuotoją iki vieno mėnesio laikui į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje vietovėje, taip pat pakeisti kitas šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, kai reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei ar gamybinei avarijai, ją likviduoti arba nedelsiant pašalinti jos padarinius, užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, gesinti gaisrą ir kitais ypatingais iš anksto nenumatytais atvejais.

2. Draudžiama perkelti darbuotoją į tokį darbą, kuris neleistinas dėl jo sveikatos

būklės.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais darbuotojui darbo užmokestis

mokamas pagal atliekamą darbą. Jeigu perkėlus darbuotoją į kitą darbą sumažėja darbo užmokestis ne dėl nuo darbuotojo priklausančių priežasčių, jam paliekamas pirmesnio darbo vidutinis darbo užmokestis.

122 straipsnis. Perkėlimas į kitą darbą prastovos atveju

1. Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ir kt.).

2. Prastovos laikui darbuotojai, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, jų raštišku sutikimu perkeliami į kitą darbą. Jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją.

3. Darbuotojams, perkeltiems į kitą darbą dėl prastovos, už darbą apmokama pagal šio kodekso 198 straipsnio taisykles.

123 straipsnis. Nušalinimas nuo darbo

1. Jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir sustabdo darbo užmokesčio jam mokėjimą. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais.

2. Xxxxxxxxx nušalina darbuotoją nuo darbo, sustabdydamas jam darbo užmokesčio mokėjimą, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas.

3. Nušalintas darbuotojas, jam sutikus, perkeliamas į kitą darbą, jei toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui.

4. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jei ryšium su nušalinimu neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį.

5. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala.

KETVIRTASIS SKIRSNIS DARBO SUTARTIES PASIBAIGIMAS

124 straipsnis. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai

Darbo sutartis pasibaigia:

1) ją nutraukus šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais;

2) likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;

3) darbuotojui mirus.

125 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu

1. Viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Kita šalis, jei ji sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys taip pat susitaria, nuo kurio laiko ji nutraukiama ir dėl kitų sutarties nutraukimo sąlygų (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.).

2. Jei antroji šalis per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką nepraneša, kad ji sutinka nutraukti sutartį, tai laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu yra atmestas.

126 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas suėjus terminui

1. Darbo sutarties terminui suėjus darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį.

2. Nė vienai iš šalių to nepadarius, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.

127 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu

1. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti 1 mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju.

2. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį prieš tris dienas, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje arba jei darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukta nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos. Kilus nesutarimams dėl darbo sutarties nutraukimo, ginčą sprendžia darbo ginčus nagrinėjantys organai.

3. Terminuotoje darbo sutartyje gali būti sulygta, jeigu sutartis iki jos termino pabaigos nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties (šio straipsnio 1 dalis), tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo išlaidas darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt.

4. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdaviui sutikus.

128 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės

1. Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio kodekso 129 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą.

2. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais sugebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl kitokių analogiškų svarbių priežasčių.

3. Teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti:

1) narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profsąjunginėje veikloje ne darbo metu, o darbdaviui sutikus ir darbo metu;

2) darbuotojų atstovo (šio kodekso 19 straipsnis) funkcijų vykdymas dabartyje ar praeityje;

3) dalyvavimas byloje prieš darbdavį, kaltinamą įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar kolektyvinės sutarties pažeidimais, taip pat kreipimasis į administracinius organus;

4) lytis, seksualinė orientacija, rasė, tautybė, kalba, kilmė, pilietybė ir socialinė padėtis, tikėjimas, santuokinė ir šeimyninė padėtis, įsitikinimai ar pažiūros, priklausomybė politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms;

5) amžius, išskyrus atvejus, kai darbuotojas jau yra įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna;

6) nebuvimas darbe, kai darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais atlieka karines ar kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas ir prievoles.

4. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, turinčiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

5. Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pasibaigimo, laikydamasis šio ir 129 straipsnio nuostatų tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.

129 straipsnis. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą

1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti šio kodekso 128 straipsnio 4 dalyje apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius.

2. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta:

1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas;

2) atleidimo iš darbo data;

3) atsiskaitymo su atleidžiamuoju darbuotoju tvarka.

3. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti laisvo nuo darbinių pareigų vykdymo laiko naujo darbo paieškoms, kurio trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis.

4. Kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, taip pat dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, turi pravesti konsultacijas su darbuotojo kolektyvą atstovaujančiu organu (šio kodekso 19 straipsnis), siekiant išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti.

5. Darbdavys, įstatymų nustatyta tvarka mažindamas darbuotojų skaičių arba nutraukdamas įmonės veiklą, privalo raštu prieš du mėnesius pranešti teritorinei darbo biržai, savivaldybei ir įmonės darbuotojų kolektyvą atstovaujančiam organui (šio kodekso 19 straipsnis), kai per trisdešimt kalendorinių dienų numatoma atleisti grupę darbuotojų:

1) dešimt ir daugiau, jei įmonėje dirba iki devyniasdešimt devynių darbuotojų;

2) daugiau kaip dešimt procentų, jei įmonėje dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių darbuotojų;

3) trisdešimt ir daugiau, jei įmonėje dirba trys šimtai ir daugiau darbuotojų.

Grupės darbuotojų atleidimais nelaikomi atvejai, kai atleidžiama grupė darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis ir sezoninių darbų sutartis nepažeidžiant sutartyse nurodyto jų termino. Grupės darbuotojų atleidimo tvarką ir ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

130 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimo apribojimai

1.Draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo:

1) darbuotojo laikino nedarbingumo laikotarpiu (šio kodekso 132 straipsnis), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus;

2) darbuotojo, pašaukto atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą arba kitokias Lietuvos Respublikos piliečio pareigas, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus;

3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

2. Jeigu darbuotojas, pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nustatytiems laikotarpiams, neatvyksta į darbą, darbo sutartis su juo gali būti nutraukta šiame skirsnyje nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.

131 straipsnis. Garantijos nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus

1. Darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicininė pažyma apie nėštumą ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus šio kodekso 135 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus.

2. Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trijų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, kai nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 128 straipsnis).

132 straipsnis. Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams

1. Darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta (pareigos) paliekama, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas

invalidumas. Su darbuotoju, kuriam nustatytas invalidumas, darbo sutartis gali būti nutraukta laikantis bendrųjų šiame skirsnyje nustatytų taisyklių.

2. Darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems ne dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių, darbo vieta (pareigos) paliekama, jeigu jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip šimtą dvidešimt dienų iš eilės arba ne daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, jei įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta (pareigos) paliekama ilgesnį laiką.

3. Į šio straipsnio 2 dalyje nustatytus laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį darbuotojas gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti arba pašalpą epideminių situacijų atvejais.

133 straipsnis. Garantijos darbuotojų atstovams

1. Darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (šio kodekso 19 straipsnis), negali būti atleisti iš darbo pagal šio kodekso 128 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo.

2. Darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą atstovaujamasis organas privalo išspręsti per keturiolika dienų nuo jo gavimo. Darbuotojus atstovaujantis organas sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu. Jeigu per šį terminą darbuotojus atstovaujamasis organas darbdaviui atsakymo neduoda, tai darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį.

3. Darbdavys turi teisę ginčyti darbuotojus atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą teismine tvarka. Teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.

4. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir kitiems, joje nenustatytiems darbuotojams. Įstatymuose ar kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais darbuotojai negali būti atleisti iš darbo, negavus ir kitų organų sutikimo.

5. Darbuotojas, atleistas iš darbo pažeidus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus, taip pat atleistas praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui nuo atitinkamo organo sutikimo gavimo, darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu turi būti grąžintas į pirmesnįjį darbą.

134 straipsnis. Pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius

1. Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų sumažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie vieni išlaiko vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimt metų nepertrauktąjį darbo stažą toje darbovietėje;

4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip trys metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje.

2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnis už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją ir darbo našumą.

135 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo

1. Darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukta šiais atvejais:

1) kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo, arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu;

2) kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą;

3) įstatymų įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu;

4) kai darbuotojas pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti to darbo;

5) kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba jį faktiškai auginantis asmuo, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas reikalauja nutraukti darbo sutartį;

6) likvidavus darbdavį, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jo darbines prievoles nebuvo įpareigotas įvykdyti kitas asmuo;

7) darbdaviui mirus darbo sutartis pasibaigia, jeigu ji su juo buvo sudaryta patarnavimo darbams asmeniškai jam atlikti (šio kodekso 116 straipsnis), taip pat kai nėra jo teisių perėmėjo.

2. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotoją:

1) kai darbuotojas nerūpestingai atliko savo darbines pareigas ar kitaip pažeidė darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;

2) kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (šio kodekso 239 straipsnis);

3) kai darbuotojo elgesys, nors ir ne darbo metu, yra nesuderinamas su jo pareigomis (darbu).

3. Xxxxxxxxx, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 2 dalį, privalo laikytis drausminėms nuobaudoms skirti taisyklių (šio kodekso XVI skyrius).

136 straipsnis. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju

Pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų taisyklių. Šio skirsnio nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereguliuoja bankroto įstatymai.

137 straipsnis. Apribojimai nutraukti darbo sutartį reorganizuojant įmonę

Įmonės verslo arba verslo dalies perdavėjas arba perėmėjas negali atleisti darbuotojo, remdamasis šiuo pagrindu.

138 straipsnis. Darbo sutarties prieštaravimų įstatymams pašalinimas

1. Darbo sutartis, kai jos sudėtinės dalys (dalis) prieštarauja įstatymų draudžiančioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti darbuotojo jam sutinkant į kitą darbą, nutraukiama.

2. Darbo sutartis, sudaryta pažeidžiant įstatymus ar tarptautinius susitarimus, reglamentuojančius laikinai atvykusių į Lietuvos Respubliką asmenų įdarbinimą, turi būti nutraukta. Darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, padariusiam tokį pažeidimą, taikomos įstatymų nustatytos sankcijos.

3. Ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo ar jos dalių, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimo negaliojančiomis sprendžia darbo ginčus nagrinėjantis organas.

139 straipsnis. Išeitinė išmoka

1. Nutraukus darbo sutartį pagal šio kodekso 128 straipsnį, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, priklausomai nuo to darbuotojo nepertraukiamo stažo toje darbovietėje:

1) iki dvylikos mėnesių - vieno mėnesinių darbo užmokesčių dydžio;

2) nuo dvylikos iki trisdešimt šešių mėnesių - dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

3) nuo trisdešimt šešių iki šešiasdešimties mėnesių - trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

4) nuo šešiasdešimties iki šimto dvidešimt mėnesių - keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

5) nuo šimto dvidešimt iki dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių - penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio;

6) virš dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių - šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Išeitinė išmoka negali būti mažinama, jeigu darbdavys įspėja darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą pavėluotai, t.y. pažeisdamas šio kodekso 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką.

2. Nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

140 straipsnis. Atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka

1. Xxxxxxxxx privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.

2. Xxxxxxxxx atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą ir darbuotojo darbo sutartį.

3. Jeigu darbuotojas pageidauja, xxxxxxxxx privalo išduoti jam pažymą apie darbą, nurodydamas darbo pobūdį (pareigas), jo pradžios ir pabaigos datas, o darbuotojui prašant - darbo užmokesčio dydį ir darbo įvertinimą (charakteristiką).

XIII SKYRIUS DARBO LAIKAS

141 straipsnis. Darbo laiko sąvoka

Darbo laikas - tai laikas, per kurį darbuotojas privalo vykdyti jam pavestą darbinę funkciją, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai.

142 straipsnis. Darbo laiko struktūra

1. Į darbo laiką įeina:

1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose;

2) tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas;

3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti;

4) pertraukos darbe pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką;

5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;

6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;

7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;

8) prastovos laikas;

9) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

2. Į darbo laiką neįeina:

1) pravaikšta;

2) neatvykimas į darbą administracijai leidus;

3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų vykdymas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;

4) nedarbingumo laikas;

5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarppamaininis), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;

6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

143 straipsnis. Darbo trukmė

1. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę.

2. Kasdieninė darbo trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys.

3. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.

4. Tam tikrų kategorijų (gydymo, globos (rūpybos), vaikų auklėjimo įstaigų, energetikos, ryšių specializuotų tarnybų bei avarijų likvidavimo specializuotų tarnybų ir kitų tarnybų, dirbančių nepertraukiamo budėjimo režimu) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo laikas per parą gali būti iki dvidešimt keturių valandų. Tokių darbuotojų vidutinis darbo laikas per septynių dienų laikotarpį neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip dvidešimt keturios valandos. Tokių darbų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

144 straipsnis. Sutrumpintas darbo laikas

Sutrumpintas darbo laikas nustatomas:

1) asmenims iki aštuoniolikos metų - pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;

2) dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgiau kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę;

3) dirbantiems nakties metu (šio kodekso 153 straipsnis);

4) darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa (pedagogų, mokslo darbuotojų, sveikatos priežiūros personalo ir kitų darbuotojų) darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

išvada;

145 straipsnis. Ne visas darbo laikas

1. Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas:

1) darbuotojo ir darbdavio susitarimu;

2) darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės sutinkamai su medicinine

3) pareikalavus nėščiai moteriai bei darbuotojui, turinčiam iki keturiolikos metų

vaiką arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, arba kitam šio kodekso 179 ir 180 straipsniuose nurodytam asmeniui, auginančiam iki tokio pat amžiaus vaiką arba vaiką invalidą;

4) invalidui pareikalavus sutinkamai su medicinine išvada.

5) xxxxxxxx, slaugančiam sergantį šeimos narį, pareikalavus sutinkamai su medicinine išvada.

2. Jeigu kitaip nenustatyta medicininėje išvadoje, susitarus ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą) arba tai darant kartu. Ne visas darbo laikas darbo dienoje gali būti suskaidomas dalimis. Kitas su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusias sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis nesukelia jokių apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, keliant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbinių teisių. Xxxxxx apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

146 straipsnis. Darbo laiko režimas

1. Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę arba apskaitinį laikotarpį, o taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės vidaus tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės darbuotojų atstovais (šio kodekso 19 straipsnis), arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

2. Penkių arba šešių darbo dienų savaitė nustatoma atsižvelgiant į darbo specifiką, darbuotojų kolektyvo pageidavimą.

3. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose nustatytu laiku. Apie naujų darbo grafikų įvedimą arba jų pakeitimą darbuotojai turi būti supažindinti ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Darbdavys privalo užtikrinti tolygų pamainų keitimąsi.

4. Draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės.

5. Darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.

147 straipsnis. Darbo ir poilsio ypatumai ekonominės veiklos srityse

Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo bei globos įstaigose taip pat jūrų ir upių laivyboje darbo bei poilsio laikas atsižvelgiant į darbo sezoniškumą bei kitas sąlygas gali skirtis nuo šiuo kodeksu nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

148 straipsnis. Suminė darbo laiko apskaita

1. Nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose su pertraukiamu darbo dienos (pamainos) režimu, o taip pat darbuose, kur dėl gamybinių-techninių sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (šio kodekso 19 straipsnis), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto normalaus darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai per savaitę negali būti dirbama daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.

2. Esant suminei darbo laiko apskaitai privalo būti garantuota šio kodekso 159 ir

160 straipsniuose nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė. Jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

3. Darbus, sąlygas, kurioms esant gali būti įvesta suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

149 straipsnis. Viršvalandinių darbų apribojimas

1. Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant šio kodekso 143, 144, 145 straipsniuose ir 148 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo trukmę.

2. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami. Darbdavys gali naudoti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio kodekso 150 straipsnis.

3. Skirti dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama: jaunesnius kaip aštuoniolikos metų asmenis; besimokančius nenutraukiant darbo bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose - užsiėmimų dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų ir kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais.

4. Nėščias moteris; neseniai pagimdžiusias (motinos, pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginančios savo vaikus, kol jiems sukaks vieneri metai); krūtimi maitinančias moteris; darbuotojus, auginančius vaikus iki keturiolikos metų, o vaikus invalidus - iki šešiolikos metų ir invalidus galima skirti dirbti viršvalandinius darbus tik jų sutikimu, be to, invalidus, jeigu tokių darbų dirbti jiems nedraudžia medicininė išvada.

5. Viršvalandiniu darbu nelaikomas asmenų, atliekančių darbovietėje valdymo ir priežiūros funkcijas, darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, vidaus tvarkos taisyklėse.

150 straipsnis. Išimtiniai atvejai, kai leidžiami viršvalandiniai darbai

Viršvalandiniai darbai leidžiami šiais išimtiniais atvejais:

1) kai dirbama darbus, būtinus krašto apsaugai ir siekiant užkirsti kelią nelaimėms bei pavojams;

2) kai dirbami visuomenei būtini darbai, šalinamos atsitiktinės ar staiga atsiradusios aplinkybės dėl avarijų, gaivalinių nelaimių;

3) kai būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties ryšium su techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per normalų darbo valandų skaičių, jeigu dėl pradėto darbo nutraukimo gali sugesti medžiagos ar įrengimai;

4) kai dirbama mechanizmų arba įrengimų remonto ir atstatymo darbus, jeigu dėl jų gedimo didelis dirbančiųjų skaičius nutrauktų darbą;

5) darbui tęsti neatvykus pamaininkui, jeigu dėl to gali sutrikti darbo procesas; šiais atvejais pamaininką administracija turi nedelsiant, bet ne vėliau kaip po pusės pamainos, pakeisti kitu darbuotoju;

6) pakrovimo ir iškrovimo operacijoms ir su jomis susijusiems transporto darbams atlikti, kai būtina ištuštinti transporto įmonių sandėlius, taip pat transporto priemonėms pakrauti ir iškrauti siekiant išvengti krovinių susikaupimo, išsiuntimo bei paskirties punktuose ir transporto priemonių prastovos.

151 straipsnis. Maksimali viršvalandinių darbų trukmė

1. Darbuotojo viršvalandinis darbas per 2 dienas iš eilės neturi viršyti 4 valandų ir 120 valandų per metus.

2. Administracija privalo vesti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslią kiekvieno darbuotojo dirbtų viršvalandžių apskaitą.

152 straipsnis. Darbo trukmė švenčių ir poilsio dienų išvakarėse

1. Švenčių dienų išvakarėse (šio kodekso 161 straipsnis) darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus sutrumpintą darbo laiką dirbančius darbuotojus.

2. Esant šešių dienų darbo savaitei prieš poilsio dieną darbas neturi trukti ilgiau kaip penkias valandas.

153 straipsnis. Darbas nakties metu

1. Nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos.

2. Naktiniu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai. Naktinio darbo laikas sutrumpinamas viena valanda.

3. Skirti dirbti nakties metu draudžiama: jaunesnius kaip aštuoniolika metų asmenis, o taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia medicininė išvada.

4. Invalidai, jeigu jiems to nedraudžia invalidumą nustatanti komisija, nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaikus iki trijų metų, darbuotojai, vieni auginantys arba globojantys vaikus iki keturiolikos metų, gali būti skiriami dirbti nakties metu tik jiems sutikus.

5. Nakties darbo trukmė nemažinama esant nepertraukiamai gamybai, taip pat kai darbo sutartimi darbuotojas priimtas darbui nakties metu.

6. Darbuotojų, dirbančių naktį, sveikata nemokamai tikrinama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką, taip pat darbuotojui pageidaujant (jam turint nusiskundimų dėl naktinio darbo). Jeigu nustatoma, kad darbas naktį pakenkė arba gali pakenkti darbuotojo sveikatai, darbdavys, vadovaudamasis medicinine išvada, privalo perkelti darbuotoją dirbti tik dienos metu.

154 straipsnis. Budėjimas

1. Ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą

per mėnesį, o darbuotojui sutikus - ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis.

2. Budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos (pamainos) trukme (kai budima darbo dienai (pamainai) pasibaigus) negali viršyti šio kodekso 143 straipsnyje nustatytos darbo dienos (pamainos) trukmės, o budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti aštuonių valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose - ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

3. Už budėjimą (įmonėje, kai viršijama normali darbo laiko trukmė (šio kodekso 143 straipsnio 1 dalis), ar namuose) per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas laisvalaikis tokios pat trukmės, kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojui pageidaujant šis laikas (kai viršijama normali darbo trukmė) gali būti prijungiamas prie kasmetinių atostogų arba apmokama, kaip už viršvalandinį darbą.

4. Budėti įmonėje arba namuose negalima skirti asmenų iki aštuoniolikos metų, invalidų. Nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys bei darbuotojai, turintys vaikų iki keturiolikos metų, taip pat invalidus slaugantys asmenys budėjimui įmonėje arba namuose gali būti skiriami tik jiems sutikus.

155 straipsnis. Pertraukos, įskaitomos į darbo laiką

1. Esant darbo dienos trukmei ilgesnei negu šešios valandos, darbuotojams suteikiamos pertraukos poilsiui.

2. Asmenims, jaunesniems nei aštuoniolika metų, kurių darbo laiko trukmė yra ilgesnė negu keturios valandos, suteikiama įskaitoma į darbo laiką mažiausiai trisdešimt minučių poilsio pertrauka darbo metu.

3. Dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip -10°C, nešildomose patalpose, dirbant fizinį darbą, didelės protinės įtampos ar darbą kitų nepalankių sveikatai veiksnių poveikyje privalo būti numatomos specialios poilsio pertraukos.

4. Pertraukos poilsiui ir specialios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, jų nustatymo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

5. Poilsio pertraukų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė ir poilsio vieta nustatomi atsižvelgiant į konkrečias darbo sąlygas kolektyvinėse sutartyse ir įmonės saugos ir sveikatos darbe norminiuose teisės aktuose.

XIV SKYRIUS POILSIO LAIKAS

156 straipsnis. Poilsio laiko sąvoka

Poilsio laikas - tai įstatymu, darbo ar kolektyvine sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbinių funkcijų vykdymo laikas.

157 straipsnis. Poilsio laiko rūšys

Poilsio laiko rūšys yra:

1) poilsis darbo dienoje (pamainoje);

2) paros nepertraukiamas poilsis tarp darbo dienų (pamainų);

3) savaitės nepertraukiamas poilsis;

4) kasmetinis poilsio laikas (švenčių dienos, atostogos).

158 straipsnis. Pertrauka pailsėti ir pavalgyti

1. Darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dvi valandos ir ne trumpesnė kaip pusė valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai duodama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų.

2. Darbuotojas pertrauką naudoja savo nuožiūra. Jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą. Ši pertrauka neįskaitoma į darbo laiką.

3. Esant šešių dienų darbo savaitei poilsio ir švenčių dienų išvakarėse gali būti dirbama be pertraukos pailsėti ir pavalgyti, tik tada, kai šios darbo dienos trukmė neviršija šešių valandų.

4. Xxxxxxxxx privalo pasirūpinti ir įrengti darbuotojams patogias sąlygas pertraukos metu pailsėti ir pavalgyti.

5. Tuose darbuose, kur dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos, darbuotojui turi būti suteikiama galimybė pavalgyti darbo laiku.

6. Pertraukos pailsėti ir pavalgyti pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato vidaus tvarkos taisyklės, darbo grafikas, kolektyvinė ir darbo sutartis.

159 straipsnis. Paros poilsis

1. Kasdieninio tarp darbo dienų (pamainų) nepertraukiamo poilsio trukmė negali būti trumpesnė kaip vienuolika valandų iš eilės.

2. Kasdieninio nepertraukiamo poilsio laikas darbuotojams, neturintiems šešiolikos metų, privalo būti ne trumpesnis kaip keturiolika valandų, o asmenims nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų - ne trumpesnis kaip dvylika valandų ir apimti laiką nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos.

160 straipsnis. Savaitės nepertraukiamas poilsis

1. Bendra poilsio diena yra sekmadienis, o esant penkių dienų darbo savaitei - šeštadienis ir sekmadienis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytus atvejus.

2. Įmonėms ir organizacijoms, kur bendrą poilsio dieną darbo negalima nutraukti dėl to, kad reikalinga aptarnauti gyventojus (miesto transportas, sveikatos priežiūros įstaigos, energijos tiekimo įmonės, teatrai, muziejai ir kt.) poilsio dienas nustato savivaldybės valdyba.

3. Įmonėse, organizacijose, kuriose negalima sustabdyti darbo dėl gamybinių techninių sąlygų arba dėl to, kad reikalinga nuolat nepertraukiamai aptarnauti gyventojus, taip pat kitose nepertraukiamos gamybos įmonėse poilsio dienos suteikiamos kitomis savaitės dienomis iš eilės kiekvienai darbuotojų grupei pagal (darbo) pamainų grafikus, kurie sudaromi ir tvirtinami šio kodekso 146 straipsnyje nustatyta tvarka.

4. Esant suminei darbo laiko apskaitai (šio kodekso 148 straipsnis) darbuotojams duodamos poilsio dienos pagal darbo (pamainų) grafikus (tvarkaraščius).

5. Savaitinis nepertraukiamas poilsis turi trukti ne mažiau kaip trisdešimt penkias valandas. Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytais atvejais abi poilsio dienos turi būti suteikiamos iš eilės.

6. Skirti dirbti poilsio dienomis draudžiama. Atskirus darbuotojus tomis dienomis galima skirti į darbą tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio kodekso 154 straipsnis. Skiriant dirbti poilsio dienomis reikalinga laikytis tvarkos ir apribojimų, nurodytų šio kodekso 149 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse.

7. Asmenims iki aštuoniolikos metų turi būti suteikiamos ne mažiau kaip dvi poilsio dienos per savaitę.

161 straipsnis. Švenčių dienos

1. Įmonėse, įstaigose ir organizacijose nedirbama šiomis švenčių dienomis:

1) sausio 1-ąją - Naujųjų metų dieną;

2) vasario 16-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dieną;

3) kovo 11-ąją - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną;

4) sekmadienį ir pirmadienį - krikščionių Velykų (pagal vakarietiškąją tradiciją) dienomis;

5) gegužės 1-ąją - Tarptautinę darbo dieną;

6) pirmąjį gegužės sekmadienį - Motinos dieną;

7) liepos 6-ąją - Valstybės (Lietuvos karaliaus Xxxxxxxx karūnavimo) dieną;

8) rugpjūčio 15-ąją - Žolinę (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų dieną);

9) lapkričio 1-ąją - Visų Šventųjų dieną;

10) gruodžio 25-ąją ir 26-ąją - Kalėdų dienomis.

2. Švenčių dienomis leidžiama dirbti tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl gamybinių techninių sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbus, būtinus gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotinus remonto ir pakrovimo bei iškrovimo darbus.

162 straipsnis. Atmintinos dienos

Dienos, įstatymu paskelbtos atmintinomis dienomis, yra darbo dienos.

163 straipsnis. Atostogų rūšys

1. Atostogos yra kasmetinės ir tikslinės.

2. Atostogos gali būti apmokamos ir nemokamos.

164 straipsnis. Kasmetinės atostogos

1. Kasmetinės atostogos - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, kuris suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui atstatyti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Šio Kodekso 161 straipsnyje nustatytos švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos.

2. Kasmetinės atostogos yra minimalios, pailgintos ir papildomos.

dienos.

165 straipsnis. Kasmetinės minimalios atostogos

1. Kasmetinių minimalių atostogų trukmė - dvidešimt aštuonios kalendorinės

2. Dirbantiems ne visą darbo laiką (šio kodekso 145 straipsnis) kasmetinės

atostogos netrumpinamos.

166 straipsnis. Kasmetinės pailgintos atostogos

1. Pailgintos trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos:

1) darbuotojams iki aštuoniolikos metų amžiaus;

2) darbuotojams, vieniems auginantiems vaikus iki keturiolikos metų arba vaikus invalidus iki šešiolikos metų;

3) invalidams;

4) kitiems įstatymų nustatytiems asmenims.

2. Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine,

protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių specifinės darbo sąlygos. Darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą tvirtina ir jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

167 straipsnis. Papildomos atostogos

1. Papildomos atostogos gali būti suteikiamos:

1) darbuotojams už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų;

2) už ilgalaikį nepertrauktąjį darbą toje darbovietėje;

3) už ypatingą darbų pobūdį.

2. Papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse gali būti numatytos didesnės trukmės ir kitų rūšių negu nustatyta šiame straipsnyje papildomos atostogos.

168 straipsnis. Atostogų suteikimo tvarka

1. Už kiekvienus darbo metus (šio kodekso 169 straipsnio 2 dalis) atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais.

2. Už pirmuosius darbo metus atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertrauktojo darbo toje įmonėje. Už antruosius ir paskesnius darbo metus atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal atostogų suteikimo eilę, kurios sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur ši sutartis nesudaroma, ją nustato administracija kartu su darbuotojų atstovais.

3. Nesuėjus šešiems nepertrauktojo darbo mėnesiams darbuotojo prašymu atostogos suteikiamos:

1) moterims prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų;

2) jaunesniems kaip aštuoniolikos metų asmenims;

3) kitais įstatymų arba kolektyvinių sutarčių nustatytais atvejais.

4. Teisę pasirinkti atostogų laiką po šešių mėnesių nepertrauktojo darbo įmonėje

turi:

1) jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys;

2) nėščios moterys ir darbuotojai, vieni auginantys vaikus iki keturiolikos metų

arba vaikus invalidus iki šešiolikos metų;

3) kiti šio kodekso 179 ir 180 straipsniuose nurodyti asmenys.

5. Vyrams pageidaujant atostogos duodamos žmonos nėštumo ir gimdymo atostogų metu.

6. Mokymo įstaigų pedagogams pirmaisiais darbo metais atostogos suteikiamos moksleivių ir studentų vasaros atostogų metu, nepriklausomai nuo to, kada jie pradėjo dirbti toje mokymo įstaigoje.

7. Xxxxxxxxxxxxxx neatsitraukus nuo darbo atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko.

8. Darbuotojams, slaugantiems ligonius ir invalidus, o taip pat asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, kurių paūmėjimas priklauso nuo atmosferos sąlygų, esant medicininei rekomendacijai, atostogos suteikiamos jų pageidaujamu laiku.

169 straipsnis. Darbo stažas atostogoms gauti

1. Į darbo metus, už kuriuos duodamos atostogos, įskaitoma:

1) faktiškai dirbtas laikas;

2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, taip pat kai jam mokama stipendija arba kitos išmokos;

3) laikas, kai darbuotojas gavo ligos arba motinystės pašalpą;

4) apmokamų atostogų laikas;

5) nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų;

6) nemokamos atostogos iki trisdešimt kalendorinių dienų invalidams;

7) nemokamos atostogos iki trisdešimt kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems invalidą ( šio kodekso 186 straipsnio 1 dalies 7 punktas);

8) priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą;

9) teisėto streiko laikas;

10) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai.

2. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos atostogos, prasideda nuo darbuotojo priėmimo į darbą dienos.

170 straipsnis. Kasmetinių atostogų trukmės nustatymas

1. Papildomos atostogos (šio kodekso 167 straipsnis) pridedamos prie minimalių atostogų (šio kodekso 165 straipsnis) ir gali būti suteikiamos kartu arba atskirai.

2. Darbuotojams, turintiems teisę gauti pailgintas (šio kodekso 166 straipsnis) ir papildomas (šio kodekso 167 straipsnis) atostogas, jų pasirinkimu duodamos arba tik pailgintos atostogos arba šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka prie minimalių atostogų pridėtos papildomos atostogos.

171 straipsnis.Kasmetinių atostogų suteikimas dalimis

Darbuotojui pageidaujant atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Viena iš atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip keturiolika kalendorinių dienų.

172 straipsnis. Atšaukimas iš kasmetinių atostogų

Atšaukti iš kasmetinių atostogų leidžiama tik darbuotojui sutikus. Nepanaudota atostogų dalis suteikiama šio kodekso 173 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka.

173 straipsnis. Kasmetinių atostogų perkėlimas ir pratęsimas

1. Perkelti atostogas leidžiama tik darbuotojui prašant arba jam sutikus. Kasmetinės atostogos taip pat perkeliamos kai:

1) darbuotojas yra laikinai nedarbingas;

2) darbuotojas įgyja teisę į tikslines atostogas, nurodytas šio kodekso 177 straipsnyje;

3) darbuotojas įgyja teisę į nemokamas atostogas, nurodytas šio kodekso 186 straipsnio 1 dalyje;

4) darbuotojas palaisvinamas nuo darbo valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms vykdyti šio kodekso 185 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais atvejais;

5) darbuotojas dalyvauja likviduojant stichinių nelaimių ir avarijų pasekmes nepriklausomai nuo to, kokia tvarka jis buvo pašauktas šiems darbams.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nustatytos arba kitos priežastys, dėl kurių atostogos negali būti panaudotos, atsirado iki atostogų pradžios, tai darbuotojui susitarus su administracija atostogos perkeliamos kitam laikui. Kai tokios priežastys atsirado atostogų

metu, tai atostogos pratęsiamos atitinkamą dienų skaičių arba darbuotojui susitarus su administracija nepanaudotų atostogų dalis perkeliama į kitą laiką.

3. Perkeltos atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais. Darbuotojui prašant arba sutikus nepanaudotų atostogų dalis gali būti perkelta ir prijungta prie kitų darbo metų atostogų.

174 straipsnis. Nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimas atleidžiant iš darbo

Atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiamas dėl jo paties kaltės) nepanaudotos atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą. Tokiu atveju atleidimo iš darbo diena yra laikoma kita diena po atostogų pasibaigimo dienos.

175 straipsnis. Kasmetinių atostogų apmokėjimas

1. Atostogų laiku darbuotojui garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis visose darbovietėse. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. Darbo užmokestis už atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki prasidedant atostogoms. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už pratęstą laiką mokant kaip už atostogas.

176 straipsnis. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas

1. Kasmetines minimalias atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija.

2. Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Xxx darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už tris metus, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

177 straipsnis. Tikslinių atostogų rūšys

Tikslinės atostogos yra:

1) nėštumo ir gimdymo;

2) vaiko priežiūros;

3) mokymosi;

4) kūrybinės;

5) valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms vykdyti;

6) nemokamos.

178 straipsnis. Nėštumo ir gimdymo atostogos

Moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos - septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų - septyniasdešimt kalendorinių dienų). Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai

visos nepriklausomai nuo faktiškai iki gimdymo išnaudotų dienų skaičiaus. Už šių atostogų laiką mokama Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa.

179 straipsnis. Atostogos įvaikinusiems asmenims ir globėjams

Xxxxxxxx, įvaikinusiems naujagimius ar paskirtiems jų globėjais, suteikiamos atostogos už laiką nuo įvaikinimo ar paėmimo į globą dienos iki kūdikiui sueis septyniasdešimt kalendorinių dienų, mokant už jas taip, kaip nustatyta šio kodekso 178 straipsnyje. Jiems taip pat suteikiamos atostogos, nustatytos šio kodekso 180, 181 ir 186 straipsniuose.

180 straipsnis. Atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai

1. Pagal šeimos pasirinkimą motinai, tėvui, senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis, taip pat darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis.

2. Per šį atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama.

181 straipsnis. Atostogos kitiems asmenims, auginantiems vaikus

Asmuo, įstatymų nustatyta tvarka paskirtas globėju ar rūpintoju, turi teisę į šio kodekso 166, 168, 179, 180 ir 186 straipsniuose nustatytas atostogas ir garantijas.

182 straipsnis. Mokymosi atostogos

Darbuotojams, besimokantiems neatsitraukus nuo darbo bendrojo lavinimo, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, taip pat laikyti stojamiesiems egzaminams suteikiamos šio kodekso 213 straipsnyje nustatytos trukmės atostogos.

183 straipsnis. Atostogų, suteikiamų besimokantiems neatsitraukus nuo darbo, apmokėjimo sąlygos

Už suteikiamas mokymosi atostogas (šio kodekso 182 straipsnis) darbuotojui apmokama šio kodekso 214 straipsnyje nustatyta tvarka.

184 straipsnis. Kūrybinės atostogos

Kūrybinės atostogos suteikiamos disertacijai užbaigti, vadovėliams parašyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kūrybinių atostogų trukmę, suteikimo ir apmokėjimo tvarką reglamentuoja įstatymai, darbo ir kolektyvinė sutartis.

185 straipsnis. Palaisvinimas nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms vykdyti

1. Darbuotojai palaisvinami nuo darbo: įgyvendinti rinkimų teisę; atlikti Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigas, kviečiant į kvotos, parengtinio tardymo organus, į prokuratūrą ir teismą liudytoju, nukentėjusiuoju, specialistu, vertėju ar kviestiniu, visuomeniniu kaltintoju, visuomeniniu gynėju, visuomeninės organizacijos arba darbo kolektyvo atstovu; vykdant Valstybės kontrolės užduotis; atlikti donoro pareigas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

2. Palaisvintiems darbuotojams darbo užmokestį, ne mažesnį už vidutinį, moka ar kompensuoja ta įstaiga ar organizacija, kurios įpareigojimus vykdo darbuotojas, jeigu ko kito nenustato įstatymas.

3. Įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkami darbuotojai palaisvinami nuo darbo iki šešių darbo dienų per metus kvalifikacijai kelti, dalyvauti profesinės sąjungos renginiuose ir kt. Palaisvinimo ir apmokėjimo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje.

186 straipsnis. Nemokamos atostogos

1. Darbuotojui pareikalavus nemokamos atostogos duodamos:

1) darbuotojams, auginantiems vaikus iki keturiolikos metų, - iki keturiolikos kalendorinių;

2) kitiems šio kodekso 179, 180 ir 181 straipsniuose nurodytiems darbuotojams, auginantiems vaikus iki keturiolikos metų, - iki keturiolika kalendorinių dienų;

3) darbuotojams, auginantiems vaikus invalidus iki šešiolikos metų, - iki trisdešimties kalendorinių dienų;

4) kitiems šio kodekso 179, 180 ir 181 straipsniuose nurodytiems darbuotojams, auginantiems, vaikus invalidus iki šešiolikos metų, - iki trisdešimties kalendorinių dienų;

5) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros iki jam sueis treji metai atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai - tėvo vaiko priežiūros iki jam sueis treji metai atostogų metu) suteikiamos nemokamos atostogos, kurių bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių;

6) invalidui - iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus;

7) vienam iš tėvų, globėjui arba rūpintojui, slaugančiam invalidą, kuriam invalidumą nustatančios komisijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas, - iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku;

8) slaugantiems sergantį šeimos narį tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo

įstaiga;

9) santuokai sudaryti - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos;

10) mirusio šeimos nario laidotuvėms - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos.

2. Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje

nustatyta tvarka arba šalims susitarus.

187 straipsnis. Papildomos atostogų lengvatos

Kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti atostogų laiką, nustatyti didesni apmokėjimai už atostogas negu garantuoja šis kodeksas. Šios garantijos, išskyrus papildomą lengvatą pasirinkti atostogų laiką, negali būti nustatytos kolektyvinėse ir darbo sutartyse, sudaromose įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat sudaromose Lietuvos banke.

188 straipsnis. Poilsio laiko reguliavimo ypatumai

Poilsio laiko teisinis reguliavimas šio kodekso 147 straipsnio 1 dalyje nurodytose ūkio šakose gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Poilsio laiko ypatumus atskiroms ūkio šakoms nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

XV SKYRIUS

DARBO UŽMOKESTIS. GARANTIJOS IR KOMPENSACIJOS

sutartį.

189 straipsnis. Darbo užmokestis

1. Xxxxx užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo

2. Xxxxx užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir bet kokius papildomus

uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui grynaisiais pinigais arba turtu už darbuotojo atliktą darbą.

3. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Vyrams ir moterims už tokį pat ar lygiavertį darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis.

4. Darbo užmokestis paprastai mokamas pinigais. Dalis darbo užmokesčio gali būti išmokama turtu ir paslaugomis, jeigu taip nustatyta kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Turtu ir paslaugomis išmokamo darbo užmokesčio dalis negali viršyti dvidešimt procentų darbo užmokesčio, apskaičiuoto pinigais. Dalinis darbo užmokesčio mokėjimas alkoholiniais gėrimais, tabako gaminiais ar kitomis kenksmingomis žmogaus sveikatai medžiagomis ar prekėmis yra draudžiamas.

190 straipsnis. Darbo užmokesčio minimumas

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu, nustato minimalų valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms ar darbuotojų grupėms Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu, gali nustatyti skirtingus minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius.

2. Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti kitokie, negu nustatyti šio straipsnio

1 dalyje, minimalaus darbo užmokesčio dydžiai, bet jie negali būti mažesni už šio straipsnio 1 dalyje numatytą dydį.

3. Darbuotojo valandinis atlygis arba mėnesinė alga negali būti mažesnė už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus minimalius dydžius.

191 straipsnis. Darbo apmokėjimo organizavimas

1. Darbo apmokėjimo sąlygos, dydžiai, profesijų ir pareigų tarifiniai- kvalifikaciniai reikalavimai, darbo normos, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarka nustatoma kolektyvinėse sutartyse.

2. Konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos, kitos darbo apmokėjimo formos ir sąlygos, darbo normos (išdirbio, laiko, aptarnavimo ir kitos normos) nustatomos kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

3. Taikant darbų klasifikacijos sistemą darbo užmokesčiui nustatyti, turi būti taikomi tie patys kriterijai ir vyrams, ir moterims, ir ta sistema turi būti parengta taip, kad būtų išvengta bet kokios diskriminacijos lyties pagrindu.

192 straipsnis. Iš biudžeto finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimas

Iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka.

193 straipsnis. Darbo užmokesčio indeksavimas

Darbo užmokestis indeksuojamas įstatymų nustatyta tvarka.

194 straipsnis. Užtikrinimas normalių darbo sąlygų darbo normoms įvykdyti

Darbdavys turi užtikrinti normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas. Tokiomis sąlygomis laikoma:

1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė;

2) savalaikis aprūpinimas technine dokumentacija;

3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų savalaikis padavimas;

4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija;

5) saugios ir sveikos darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, apšildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.);

6) tinkamų sąlygų sudarymas norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius;

7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.

195 straipsnis. Darbo apmokėjimas esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų

1. Jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginus su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.

2. Darbo sąlygų klasifikaciją ir kenksmingų veiksnių leistinas koncentracijas bei lygius reglamentuoja įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.

196 straipsnis. Apmokėjimas už viršvalandinį ir naktinį darbą

Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos).

197 straipsnis. Apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis

1. Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba darbuotojui pageidaujant tą dieną prijungiant prie kasmetinių atostogų, arba apmokant ne mažiau kaip dvigubai.

2. Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis arba dieninis atlygis.

198 straipsnis. Apmokėjimas už prastovos laiką

1. Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytu minimaliu valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.

2. Kai dėl prastovos įstatymų nustatyta tvarka perkelto į kitą darbą darbuotojo darbo užmokestis sumažėja ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, jam mokamas iki perkėlimo buvęs vidutinis darbo užmokestis.

3. Jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą.

4. Jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba specialaus profesinio pasirengimo nereikalaujančio darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau nei trisdešimt procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą.

5. Už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavio reikalavimu mokamas šio straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio darbo užmokestis.

6. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatyti visiško neatvykimo į darbą prastovos metu atvejai.

7. Prastovos dėl darbuotojo kaltės laikas neapmokamas.

199 straipsnis. Apmokėjimas už ne visą darbo laiką

Ne visas darbo laikas (ne visa darbo diena arba savaitė) apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba už atliktą darbą.

200 straipsnis. Darbo apmokėjimas, kai padidinama darbų apimtis

1. Xxx darbuotojui padidinama jo darbo apimtis, negu nustatyta norma, už jo darbą mokama daugiau.

2. Konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse.

201 straipsnis. Darbo apmokėjimas esant sutrumpintam darbo laikui

Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo užmokesčio sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

202 straipsnis. Darbo apmokėjimas pagaminus produkciją, pripažintą broku

1. Pagaminus produkciją, pripažintą broku, ne dėl darbuotojo kaltės darbas už jos pagaminimą apmokamas pagal mažesnius įkainius. Šiais atvejais mėnesinis darbuotojo darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir nemažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

2. Gaminių brokas, atsiradęs dėl darbdavio kaltės arba dėl apdirbamos medžiagos paslėpto defekto, taip pat brokas, pastebėtas po to, kai gaminys buvo priimtas, darbuotojui apmokami kaip tinkami gaminiai.

3. Gaminių brokas, atsiradęs dėl darbuotojo kaltės, apmokamas pagal mažesnius įkainius priklausomai nuo produkcijos tinkamumo laipsnio.

203 straipsnis. Darbo apmokėjimas neįvykdžius išdirbio normų

1. Kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo išdirbio normų, apmokama už faktiškai atliktą darbą. Šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jam nustatytos kategorijos tarifinio atlygio (algos) ir nemažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

2. Neįvykdžius išdirbio normų dėl darbuotojo kaltės apmokama už faktiškai atliktą darbą.

204 straipsnis. Darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka

1. Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o esant darbuotojo raštiškam prašymui - kartą per mėnesį.

2. Konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse.

205 straipsnis. Atsiskaitymo lapeliai

1. Visiems darbuotojams darbdavys turi įteikti atsiskaitymo lapelius.

2. Į atsiskaitymo lapelius įrašomos darbuotojui paskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos.

206 straipsnis. Pranešimas apie naujų darbo apmokėjimo sąlygų įvedimą

1. Xxxxxxxxx ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo turi pranešti darbuotojams, kad įvedamos naujos arba pakeičiamos esamos darbo apmokėjimo sąlygos (šio kodekso 120 straipsnio 3 dalis).

2. Tais atvejais, kai apie naujų darbo apmokėjimo sąlygų įvedimą ar esamų pakeitimą nepranešama nustatytu laiku, darbuotojams turi būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis negu buvo nustatytas pirmesnėse darbo apmokėjimo sąlygose už visą laiką iki pasibaigiant vieno mėnesio terminui.

207 straipsnis. Vidutinis darbo užmokestis

1. Vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių, įmonės arba darbo sutarčių nustatytais atvejais ir yra apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

2. Jeigu darbuotojas įstatymų nustatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam darbo užmokestį, ne mažesnį už vidutinį, moka arba kompensuoja ta įmonė, įstaiga, organizacija, kurios įpareigojimus vykdo darbuotojas.

208 straipsnis. Darbuotojų reikalavimų gynimas darbdaviui tapus nemokiu

1. Xxxxxxxxx laikomas nemokiu, kai jam taikomos bankroto procedūros ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

2. Darbdavio nemokumo atvejais įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis darbuotojo reikalavimai, susiję su darbo santykiais, tenkinami garantinės institucijos.

209 straipsnis. Darbo užmokesčio mokėjimas atleidžiant iš darbo

Darbuotoją atleidžiant iš darbo visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos:

1) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos - ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną;

2) kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.) - per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti;

3) darbuotojui mirus jam priklausantis darbo užmokestis ir kitos sumos išmokamos mirusiojo šeimos nariams arba tiems asmenims, kurie jį laidojo - ne vėliau kaip per tris darbo dienas pristačius mirties faktą patvirtinantį dokumentą.

210 straipsnis. Pavėluotas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas

1. Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.

2. Įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus neteisminę bankroto procedūrą, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo bankroto bylos iškėlimo (kreditorių sprendimo taikyti neteisminę bankroto procedūrą) dienos.

211 straipsnis. Žinios apie darbo užmokestį

1. Xxxxxx apie darbuotojo darbo užmokestį teikiamos ar skelbiamos tik įstatymo nustatytais atvejais arba darbuotojui sutikus.

2. Darbuotojui pareikalavus darbdavys privalo išduoti pažymą apie darbą toje darbovietėje, nurodydamas darbuotojo pareigas, kiek laiko jis dirbo, darbo užmokesčio dydį ir sumokėtų mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį.

212 straipsnis. Lengvatos ir garantijos besimokantiems darbuotojams

1. Darbuotojams, kurie mokosi gamyboje, neatsitraukdami nuo darbo, darbdavys privalo sudaryti reikiamas sąlygas dirbti ir kartu mokytis.

2. Xxxxxxxxxxxxxx darbuotojams taikomos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nustatytos lengvatos ir garantijos. Papildomos lengvatos ir garantijos gali būti nustatytos kolektyvinėse sutartyse.

3. Pareigūnai ir kiti asmenys, trukdantys pagrindinio išsilavinimo neįgijusiam jaunimui iki šešiolikos metų lankyti mokyklą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

213 straipsnis. Mokymosi atostogos

1. Darbuotojams suteikiamos atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas pasirengti ir laikyti - po tris dienas kiekvienam egzaminui.

2. Darbuotojams, kurie sėkmingai mokosi nustatyta tvarka įregistruotose aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas-iškvietimus suteikiamos mokymosi atostogos:

1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti - po tris dienas kiekvienam egzaminui;

2) įskaitoms pasirengti ir laikyti - po dvi dienas kiekvienai įskaitai;

3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi - tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose;

4) diplominiam darbui baigti ir ginti - trisdešimt kalendorinių dienų;

5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti - po šešias dienas kiekvienam egzaminui.

3. Į mokymosi atostogų laiką neįskaitomas kelionėje sugaištas laikas.

214 straipsnis. Atostogų, suteikiamų besimokantiems neatsitraukus nuo darbo, apmokėjimo sąlygos

1. Šio kodekso 213 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, kurie mokosi, laiko stojamuosius egzaminus į aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas su įmonių siuntimais, už suteikiamas atostogas šios įmonės moka ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį.

2. Darbuotojams, laikantiems stojamuosius egzaminus ir besimokantiems savo iniciatyva, mokymosi apmokėjimo klausimas sprendžiamas kolektyvinėse sutartyse arba šalims susitarus.

215 straipsnis. Sudarymas reikiamų sąlygų dirbti ir kartu mokytis gamyboje

1. Darbuotojų teorinio mokymo ir praktinio darbo laikas neturi viršyti darbo laiko trukmės, nustatytos atitinkamai darbuotojų kategorijai.

2. Darbuotojų, besimokančių gamyboje, mėnesinis uždarbis visais atvejais negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą.

216 straipsnis. Bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, profesinis mokymas

1. Bedarbiai, kuriems teritorinė darbo birža nustatyta tvarka negali pasiūlyti darbo, atitinkančio jų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, bedarbiai, neturintys profesinio pasirengimo, taip pat darbuotojai, įspėti apie atleidimą iš darbo gali būti siunčiami mokytis profesijos, atitinkančios vietos darbo rinkos poreikius, arba tobulinti kvalifikacijos.

2. Mokymo laikotarpiu bedarbiams mokama šimtas trisdešimt procentų gaunamos bedarbio pašalpos dydžio bedarbio mokymo pašalpa, kuri negali viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių. Bedarbiams, kurie prieš siuntimą mokytis nebuvo įgiję teisės į bedarbio pašalpą, mokymosi metu mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio mokymo pašalpa.

3. Bedarbių profesinis mokymas finansuojamas ir bedarbio mokymo pašalpos iš Užimtumo fondo lėšų bedarbiams mokamos ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Kai kuriais atvejais, jeigu tam tikrai profesijai įgyti reikia daugiau laiko, trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu profesinio mokymo finansavimas ir bedarbio mokymo pašalpos mokėjimas gali būti pratęstas iki dešimt mėnesių.

4. Profesinio mokymo ir jo finansavimo iš Užimtumo fondo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

217 straipsnis. Darbo apmokėjimas perkėlus darbuotoją dėl sveikatos būklės į kitą darbą

1. Jeigu darbuotojo sveikata pablogėjo dėl darbo šioje įmonėje (negali dirbti ankstesnio darbo dėl traumos, profesinės ligos, kitokio sveikatos pakenkimo) ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą, atitinkantį jo sveikatą ir esant galimybei kvalifikaciją, nes įmonėje nėra darbo, kurį darbuotojas pagal savo sveikatos galimybes galėtų dirbti, jam mokama įstatymų nustatyto dydžio ligos pašalpa, kol bus gauta Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės išvada dėl darbuotojo darbingumo. Nustačius darbingumo netekimo laipsnį, jei darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, jam mokamas žalos atlyginimas (šio kodekso 254 straipsnio 1 dalis).

2. Jei darbuotojas esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms perkeliamas į kitą mažiau apmokamą darbą, mokamas darbo užmokesčio skirtumas tarp ankstesnio vidutinio darbo užmokesčio ir gaunamo uždarbio pagal atliekamą darbą.

218 straipsnis. Specialiųjų papildomų pertraukų apmokėjimas

Specialiųjų papildomų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, metu mokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis.

219 straipsnis. Garantijos darbuotojams, siunčiamiems į medicinos įstaigas patikrinti sveikatos

Darbuotojams, kuriems dėl darbo privalomas sveikatos patikrinimas, už darbo laiką, sugaištą tikrinant sveikatą, darbovietėje mokamas jų vidutinis darbo užmokestis.

220 straipsnis. Kompensacijos darbuotojams, kurių darbas susijęs su važinėjimais arba kilnojamojo pobūdžio

Darbuotojams, kurių darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važinėjimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, kompensuojamos su tuo susijusios padidintos išlaidos. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

221 straipsnis. Apmokėjimas atsisakius dirbti

Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti (šio kodekso 280 straipsnis), darbuotojui mokamas jo vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojui atsisakius dirbti nepagrįstai, už nedirbtą laiką neapmokama ir dėl to darbdaviui padarytą žalą darbuotojas atlygina įstatymų nustatyta tvarka.

222 straipsnis. Garantijos donorams

Donoras turi būti atleistas nuo darbo kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną. Donoras privalo apie neatvykimą į darbą pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.

223 straipsnis. Kompensacija už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą

1. Įmonė garantuoja, kad darbuotojams bus nemokamai duodami darbui reikalingi įrankiai, prietaisai, specialūs drabužiai ir kitos individualios ir kolektyvinės saugos darbe priemonės.

2. Kai įmonės reikalams naudojamas darbuotojams priklausantis šio straipsnio 1 dalyje nustatytas turtas, įmonė privalo kompensuoti darbuotojui to turto nusidėvėjimo sumas.

224 straipsnis. Garantijos ir kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju

1. Darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

2. Šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

3. Užsienio valstybių piliečiams, atsiųstiems ribotą laiką dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai nuolatinė jų darbo vieta yra kitoje valstybėje narėje, jų darbo Lietuvoje veikiančiose įmonėse metu, užtikrinamos ir garantuojamos nacionaliniuose Lietuvos teisės aktuose ir kolektyviniuose susitarimuose bei sutartyse nustatytos darbo sąlygos. Konkrečias šių darbuotojų įdarbinimo Lietuvoje veikiančiose įmonėse tvarką, jų darbo sąlygas ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

225 straipsnis. Garantijos ir kompensacijos priimant arba perkeliant į kitoje vietovėje esantį darbą

1. Visais atvejais, kai darbuotojas priimamas arba perkeliamas dirbti į kitą vietovę (išskyrus priėmimą dirbti bei perkėlimą jo paties prašymu), darbuotojui mokama:

1) paties darbuotojo ir jo šeimos narių kelionpinigiai;

2) turto pervežimo išlaidos;

3) dienpinigiai už kelionėje išbūtą laiką;

4) darbo užmokestis už išsiruošimo į kelionę ir įsikurdinimo naujoje vietovėje laiką, bet ne daugiau kaip už šešias dienas, taip pat už kelionėje išbūtą laiką.

2. Kolektyvinėse ar darbo sutartyse gali būti nustatytas ir kitų išlaidų, susijusių su persikėlimu, apmokėjimas (vienkartinių pašalpų formą ir kt.).

3. Jei darbuotojas priimamas dirbti ar perkeliamas į kitoje vietovėje esantį darbą jo prašymu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos išmokos gali būti nustatomos šalių susitarimu.

226 straipsnis. Sumokėtų kompensacijų grąžinimo atvejai

1. Jeigu darbuotojas be svarbios priežasties neatvyko į darbą arba atsisakė pradėti dirbti arba iki pasibaigiant darbo sutarties terminui, nustatytam įstatymo arba sutartam priimant į darbą ar perkeliant į jį, o nesant nustatyto termino - nutraukus darbo sutartį iki pasibaigiant vieneriems darbo metams savo noru be svarbių priežasčių arba už kaltus veiksmus, kurie pagal įstatymą yra darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbuotojas privalo grąžinti įmonei visas lėšas, jam išmokėtas ryšium su persikėlimu dirbti į kitą vietovę.

2. Darbuotojas, dėl svarbios priežasties neatvykęs į darbą arba atsisakęs pradėti dirbti, privalo grąžinti jam išmokėtas sumas, išskaičiavus iš jų jau padarytas kelionės išlaidas.

227 straipsnis. Piniginių reikalavimų tenkinimas

1. Darbuotojų reikalavimai, kylantys iš darbo santykių, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus nuo nelaimingo atsitikimo darbe, yra tenkinami pirmąja eile.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams tenkinti įstatymų nustatyta tvarka gali būti naudojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigto specialaus fondo lėšos.

228 straipsnis. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai

1. Išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais.

2. Išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos patvarkymu:

1) grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti patvarkymą išskaitai padaryti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio;

2) darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas - už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės.

3. Darbo užmokesčio, permokėto darbuotojui (ir neteisingai pritaikius įstatymą), negalima iš jo išieškoti, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus.

229 straipsnis. Išskaitų iš darbo užmokesčio dydžio apribojimas

1. Kiekvieną kartą išmokant darbo užmokestį bendras visų išskaitų dydis negali viršyti dvidešimt procentų, o išieškant žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos tyčiniu nusikaltimu - penkiasdešimt procentų darbo užmokesčio, išmokėtino darbuotojui.

2. Darant išskaitas iš darbo užmokesčio pagal kelis vykdomuosius dokumentus darbuotojui turi būti paliekama penkiasdešimt procentų darbo užmokesčio.

230 straipsnis. Draudimas daryti išskaitas iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kai kurių kitų išmokų

Neleidžiama daryti išskaitų iš išeitinės išmokų, kompensacinių ir kitų išmokų, į kurias pagal įstatymus nenukreipiamas išieškojimas.

XVI SKYRIUS DARBO DRAUSMĖ

231 straipsnis. Darbo drausmės užtikrinimas

1. Darbo drausmė darbovietėje užtikrinama sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui, taip pat skatinant už gerą darbą.

2. Darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę, gali būti taikomos drausminio poveikio priemonės.

232 straipsnis. Darbuotojų pareigos

Darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos (šio kodekso 24 straipsnis) nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą.

233 straipsnis. Darbdavio pareigos

Darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, saugos ir sveikatos darbe bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais.

234 straipsnis. Darbo tvarkos taisyklės

Darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės, kurias tvirtina darbdavys, suderinęs su darbuotojų atstovais (šio kodekso 19 straipsnis).

235 straipsnis. Specialūs teisės aktai, reguliuojantys darbo drausmę

Kai kuriose šalies ūkio šakose ir srityse atskirų darbuotojų kategorijų darbo drausmę reguliuoja jų drausmę reglamentuojantys įstatymai, drausmės statutai ir nuostatai ar kiti specialūs teisės aktai.

236 straipsnis. Pareigybės aprašymai ir nuostatai

Kai kuriose profesijose ir tarnybose, be darbo tvarkos taisyklių, drausmės statutų ir nuostatų, darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai ir nuostatai.

237 straipsnis. Darbdavio taikomi paskatinimai

Už gerą darbinių pareigų vykdymą, našų darbą, kokybišką produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus pasiekimus darbe darbdavys gali skatinti darbuotojus (pareikšti padėką, apdovanoti dovana, premijuoti, suteikti papildomas atostogas, pirmumo teise pasiųsti tobulintis ir kt.).

238 straipsnis. Darbo drausmės pažeidimas

Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės.

239 straipsnis. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas

1. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.

2. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma:

1) neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;

2) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei;

3) dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis;

4) pasinaudojimas užimamomis pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savivaliavimas ar biurokratizmas;

5) moterų ir vyrų lygių teisų pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas bendradarbių, pavaldinių ar interesantų atžvilgiu;

6) atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, arba šiais atvejais žinomai neteisingos informacijos teikimas;

7) įvykdymas veikų, turinčių vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;

8) buvimas darbo metu darbe neblaivaus, apsvaigus nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, išskyrus tuos atvejus, kai apsvaigimą sukėlė įmonėje vykstantys gamybos procesai;

9) neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių per visą darbo dieną (pamainą);

10) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai tokie patikrinimai yra privalomi darbuotojui;

11) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama nustatyta darbo tvarka.

240 straipsnis. Drausminės atsakomybės pagrindai

Drausminės nuobaudos darbuotojui gali būti taikomos tik jam padarius darbo drausmės pažeidimą. Įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitokias pražangas.

241 straipsnis. Drausminės nuobaudos

1. Už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos šios drausminės nuobaudos:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) bauda (šio kodekso 242 straipsnis);

4) atleidimas iš darbo (šio kodekso 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktai).

2. Kai kurioms darbuotojų kategorijoms įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose gali būti nustatytos ir kitos drausminės nuobaudos.

242 straipsnis. Bauda

1. Bauda negali viršyti ketvirtadalio darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

2. Bauda pagal darbdavio arba administracijos įsakymą (patvarkymą) išieškoma į darbovietėje sudaromą socialinį fondą, kuris naudojamas tik darbuotojų poreikiams tenkinti. Socialinio fondo naudojimo tvarką nustato darbuotojų atstovai (šio kodekso 19 straipsnis) kartu su darbdaviu.

3. Bauda gali būti skiriama už darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos galima atleisti iš darbo (šio kodekso 241 straipsnio 1 dalies 4 punktas), už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus (šio kodekso 239 straipsnis), taip pat kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais.

243 straipsnis. Drausminės nuobaudos parinkimas

Skiriant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau.

244 straipsnis. Draudimas skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą

Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Jei paskyrus drausminę nuobaudą darbuotojas toliau pažeidžia darbo drausmę, drausminė nuobauda gali būti skiriama pakartotinai. Per vieną mėnesį paskirtų darbuotojui baudų suma negali viršyti šio kodekso 242 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio.

245 straipsnis. Drausminės nuobaudos skyrimo tvarka

1. Prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštiškai pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo.

2. Įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą.

3. Drausminė nuobauda skiriama darbdavio arba administracijos įsakymu (patvarkymu) ir darbuotojui pranešama pasirašytinai.

246 straipsnis. Terminas drausminei nuobaudai skirti

1. Drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kai darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą - ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

2. Negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Jei darbo drausmės pažeidimas išaiškinamas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos.

247 straipsnis. Drausminės nuobaudos apskundimas

1. Drausminę nuobaudą galima apskųsti darbo ginčams spręsti nustatyta tvarka.

2. Darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti, atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos.

248 straipsnis. Drausminės nuobaudos galiojimo terminas

Jei per vienerius metus nuo tos dienos, kai buvo skirta drausminė nuobauda, darbuotojui nebuvo skiriama nauja nuobauda, tai laikoma, kad jis nėra turėjęs nuobaudų.

249 straipsnis. Drausminės nuobaudos panaikinimas

Jei darbuotojas gerai ir sąžiningai dirba, tai jam skirtą drausminę nuobaudą galima panaikinti nepasibaigus drausminės nuobaudos galiojimo terminui.

XVII SKYRIUS MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ

250 straipsnis. Materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas

Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo teisinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, nevykdydamas arba netinkamai vykdydamas savo darbines teises ir pareigas.

251 straipsnis. Materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos

Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:

1) padaroma žala;

2) žala padaroma neteisėta veika;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) yra pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo darbo teisiniame santykyje;

6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbine veikla.

252 straipsnis. Atsižvelgimas į nukentėjusiojo kaltę

Jeigu žalai atsirasti padėjo nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais - sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas), žalos atlyginimas yra mažinamas priklausomai nuo kaltės laipsnio arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas.

253 straipsnis. Darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo atvejai

Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai:

1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jei jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (šio kodekso 254 straipsnis);

2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą (šio kodekso 254 straipsnis);

3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai (šio kodekso 254 straipsnis)

4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.

254 straipsnis. Žalos, padarytos dėl darbuotojo sužalojimo, mirties darbuotojo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo, atlyginimas

1. Darbdavys privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo sužalojimo ar jo mirties, ar jo susirgimo profesine liga, jei jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas.

2. Jeigu darbdavys pažeidžia šio kodekso 96 straipsnio 3 dalies, taip pat 139, 198, 302 ir kitų straipsnių nuostatas, žala atlyginama pagal tuose straipsniuose nustatytą dydį ir tvarką.

255 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas

Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu.

256 straipsnis. Žalos atlyginimas reorganizavus įmonę

Jeigu įmonė, įstaiga ar organizacija (darbdavys), įpareigota atlyginti nukentėjusiajam žalą, reorganizuojama, reikalavimai atlyginti žalą pereina tos įmonės teisių perėmėjui.

257 straipsnis. Žalos atlyginimas likvidavus įmonę

1. Po valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos likvidavimo pareiga atlyginti žalą pereina valstybei ar savivaldybei.

2. Jeigu įmonė, įstaiga, organizacija likviduojama, neatlyginus nukentėjusiems asmenims padarytos žalos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimų profesine liga, žalos atlyginimo sumos kaupiamos ir išieškomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

258 straipsnis. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai

Darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl:

1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo(sužalojimo);

2) medžiagų pereikvojimo;

3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;

4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų (sužalotų) daiktų, atstatymo;

5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;

6) netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;

7) nesiėmimo priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti;

8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo.

259 straipsnis. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribos

Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 260 straipsnyje.

260 straipsnis. Atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą

Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai:

1) žala padaryta tyčia;

2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;

3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;

4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusfabrikačius ar gaminius gamybos procese;

5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;

6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų;

7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.

261 straipsnis. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis

1. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, transportavimu bei dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Ši sutartis įforminama raštu, joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrinant sąlygas, kad žala neatsirastų.

2. Tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybę, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Šiuo atveju žalą atlygina visi pasirašę sutartį darbuotojai. Kiekvieno jų dalis žalos atlyginime nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

3. Visiškos materialinės atsakomybės sutartys negali būti sudaromos su darbuotojais, nesukakusiais aštuoniolikos metų.

262 straipsnis. Atlygintinos žalos dydžio nustatymas

1. Atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos.

2. Kai žala padaroma tyčia, turi būti atlyginta visa žala.

3. Žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).

4. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo.

5. Darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, sąlygojusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus tuos atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kai tam tikro darbuotojo atžvilgiu žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.

263 straipsnis. Darbuotojo padarytos žalos išieškojimo tvarka

1. Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant to darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu patvarkymu.

2. Darbdavio patvarkymas šiai žalai išieškoti gali būti priimtas ne vėliau kaip per mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos.

3. Darbuotojas, nesutikdamas su darbdavio patvarkymu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Kreipimasis į darbo ginčus nagrinėjantį organą sustabdo išieškojimą.

XVIII SKYRIUS DARBUOTOJŲ SAUGA IR SVEIKATA

264 straipsnis. Darbuotojų sauga ir sveikata

Darbuotojų sauga ir sveikata – visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta.

265 straipsnis. Darbuotojų teisė saugiai dirbti

1. Kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.

2. Užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, steigia įmonėje, samdo kitą darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą arba šias funkcijas vykdo pats.

266 straipsnis. Darbo vietų įrengimas

1. Kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi, patogi ir sveika, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus.

2. Naujos ir rekonstruotos įmonės, jų padaliniai priimami eksploatuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

267 straipsnis. Darbo priemonės

1. Leidžiama naudoti tik techniškai tvarkingas darbo priemones, atitinkančias darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus.

2. Minimalius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus darbo priemonėms nustato atitinkami darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.

3. Privalomuosius saugos ir sveikatos reikalavimus atskirų darbo priemonių ar jų grupių gamybai bei jų atitikties įvertinimo procedūroms nustato techniniai reglamentai ar kiti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.

4. Konkrečios darbo priemonės saugaus naudojimo reikalavimai, kurių privaloma laikytis, nustatomi darbo priemonės dokumentuose. Juos kartu su darbo priemone privalo pateikti gamintojas.

5. Potencialiai pavojingų įrenginių nuolatinę privalomą priežiūrą vykdo jų savininkai.

268 straipsnis. Apsauga nuo pavojingų cheminių medžiagų poveikio

1. Įmonėse, kurių gamybos procesuose naudojamos, gaminamos, gabenamos ar laikomos žmonių sveikatai pavojingos cheminės medžiagos, darbdaviai nustatyto ir įgyvendina priemones darbuotojų sveikatai, aplinkos apsaugai užtikrinti.

2. Pavojingų cheminių medžiagų įpakavimas privalo turėti pavojingų cheminių medžiagų ženklinimą, įspėjantį apie jų kenksmingumą ar pavojingumą.

3. Darbuotojai privalo būti apmokyti ir instruktuoti saugiai dirbti su konkrečiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Darbo vietose privalo būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, nustatytos specialiosios šių medžiagų kiekio darbo aplinkoje registravimo, darbuotojų įspėjimo apie pavojų sistemos, darbuotojai privalo būti aprūpinti asmeninės apsaugos priemonėmis.

269 straipsnis. Saugaus darbo organizavimas ir vykdymas

1. Darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimais.

2. Xxxxxxxxx, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais, technologinių procesų bei darbo priemonių techniniais dokumentais:

1) įvertina galimą riziką darbuotojų saugai ir sveikai;

2) užpildo Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasą. Jame nustatoma, kurios darbo vietos, darbo priemonės, darbo ir poilsio laikas atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus, taip pat nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemonės, jei darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka reikalavimų;

3) vadovaudamasis Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų nuostatais, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje, tvirtindamas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus arba įmonės darbuotojų saugos specialistų pareigines instrukcijas, duodamas įpareigojimus padalinių

vadovams įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų;

4) rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminius dokumentus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ir kitus reikiamus įmonės norminius dokumentus).

3. Darbdavio įsakymu, potvarkiu ar kitu tvarkomuoju dokumentu patvirtinti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai dokumentai, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai, su kuriais darbuotojai supažindinami pasirašytinai, yra privalomi.

4. Darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų, organizavimo ir vykdymo taisyklių, instrukcijų reikalavimų nesilaikymas yra darbo drausmės pažeidimas.

270 straipsnis. Privalomi sveikatos patikrinimai

1. Jauni asmenys privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir kiekvienais metais, kol sukaks aštuoniolika metų.

2. Asmenys, kurie darbe gali būti veikiami profesinės rizikos veiksnių, privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami - tikrintis periodiškai, įmonėje patvirtinto darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafike nustatytu laiku. Asmenų, kurių darbas susijęs su profesine rizika, pavojingų kancerogeninių medžiagų naudojimu darbo procese, sveikata tikrinama priimant į darbą; dirbant ir pakeitus darbą ar darbovietę tikrinama periodiškai.

3. Maisto pramonės, viešojo maitinimo ir prekybos įmonių, vandentiekio įrenginių, gydymo bei profilaktikos ir vaikų įstaigų, taip pat kai kurių kitų įmonių darbuotojų sveikatos tikrinimas (medicininės apžiūros) turi būti atliekamas gyventojų sveikatos apsaugos tikslais.

4. Naktį dirbantys ir pamaininiai darbuotojai privalo pasitikrinti sveikatą prieš įsidarbindami, o dirbdami - periodiškai, įmonėje patvirtinto darbuotojų sveikatos pasitikrinimų grafike nustatytu laiku.

5. Darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir suderintą su sveikatos priežiūros įstaiga sveikatos patikrinimų grafiką, su kuriuo pasirašytinai supažindina darbuotojus.

6. Privalomi sveikatos patikrinimai vykdomi darbo laiku. Už privalomus įsidarbinančių bei dirbančiųjų asmenų sveikatos patikrinimus sveikatos priežiūros įstaigoms apmokama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys.

7. Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą, nušalinamas nuo darbo ir jam nemokamas darbo užmokestis. Toks atsisakymas laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (šio kodekso 239 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

8. Profesijų, darbų, kuriuos dirbantys asmenys įsidarbindami ir vėliau privalo periodiškai tikrintis sveikatą, sąrašą, sveikatos patikrinimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

271 straipsnis. Darbų sustabdymas

1. Darbai sustabdomi teisės aktų nustatyta tvarka:

1) kai darbuotojai (darbuotojas) neapmokytas saugiai dirbti;

2) sugedus darbo priemonei ar susidarius avarinei situacijai - pavojui;

3) kai dirbama pažeidžiant nustatytus technologinius reglamentus;

4) kai dirbama neįrengus reikiamų kolektyvinės apsaugos priemonių arba kai darbuotojai neaprūpinti reikiamomis kolektyvinėmis ir/ar asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis;

5) kitais atvejais, kai darbo aplinka kenksminga ir (ar) pavojinga sveikatai, gyvybei.

2. Iškilus pavojui įmonėje ar įmonės padalinyje darbdavys privalo:

1) kaip galima greičiau informuoti visus darbuotojus apie jiems gresiantį pavojų bei informuoti tuos darbuotojus, kuriems gali kilti pavojus, taip pat informuoti kokios priemonės bus panaudotos darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti, kokių veiksmų privalo imtis patys darbuotojai;

2) imtis veiksmų, kad būtų sustabdyti darbai ir darbuotojams duoti nurodymai palikti darbo patalpas ir pereiti į saugią vietą;

3) organizuoti pirmosios medicinos pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems, taip pat darbuotojų evakuaciją;

4) kaip galima greičiau informuoti atitinkamas vidaus ir išorės tarnybas (civilinės saugos, priešgaisrinės saugos, sveikatos priežiūros, policijos) apie pavojų ir nukentėjusiuosius darbuotojus;

5) iki įmonei bus suteikta tarnybų pagalba, pavojui likviduoti pasitelkti iš anksto apmokytus darbuotojus, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojus bei darbuotojų atstovus.

3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai darbdavys (padalinio vadovas) nesiima darbuotojų apsaugos nuo galimo pavojaus priemonių, darbai sustabdomi šia tvarka:

1) pareikalauti sustabdyti darbus turi teisę įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, darbuotojų atstovas (šio kodekso 19 ir 274 straipsniai) arba profesinė sąjunga;

2) darbdaviui (padalinio vadovui) atsisakius vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto ar darbuotojų atstovo (profesinės sąjungos) reikalavimą, komitetas, darbuotojų atstovas (profesinė sąjunga) apie tai praneša Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai;

3) Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę, gali priimti sprendimą įpareigoti darbdavį sustabdyti darbus;

4) darbdaviui ar padalinio vadovui atsisakius vykdyti darbo inspektoriaus reikalavimą, Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius kreipiasi į policiją pagalbos, kad būtų įvykdytas reikalavimas sustabdyti darbus ir iš pavojingų darbo vietų ar zonų būtų išvesti darbuotojai.

4. Kiekviena įmonė ir visi jos padaliniai privalo turėti darbuotojų evakuacijos

planus.

5. Įmonės, kuriose gaminamos, naudojamos, laikomos pavojingos medžiagos,

privalo turėti galimos avarijos prevencijos ir likvidavimo planus. Tokių įmonių sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

6. Darbuotojų evakuacijos planai patalpinami įmonės ir jos padalinių informaciniuose stenduose pastebimose vietose. Evakuacijos planus, įmonės galimus avarijų prevencijos ir likvidavimo planus privalo gerai žinoti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojai, darbuotojų atstovai.

7. Už laiką, kai darbai sustabdyti šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, darbuotojams darbdavys moka vidutinį darbo užmokestį.

8. Darbai taip pat privalo būti sustabdyti, kai gamtinės sąlygos kliudo saugiai juos vykdyti. Xxxxxxxx atvejais darbdavys, siekdamas užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams darbe, vadovaudamasis įstatymu, turi teisę perkelti darbuotojus į darbo sutartimi nesulygtą darbą toje pačioje įmonėje arba į kitą įmonę, bet esančią toje pačioje vietovėje. Draudžiama perkelti darbuotoją į tokį darbą, kuris neleistinas dėl sveikatos būklės. Nesant darbo kitose darbo vietose, kur darbuotojai gali saugiai dirbti, įstatymo nustatyta tvarka skelbiama prastova. Sustabdžius darbus pavojaus dėl gamtinių sąlygų atveju darbuotojams mokama kaip už prastovą.

272 straipsnis. Gamybos buities, sanitarinės ir higienos patalpos

1. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos poilsio, persirengimo, drabužių, avalynės, asmeninių apsaugos priemonių laikymo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmeninės higienos patalpos, kuriose įrengiamos prausyklos, dušai, tualetai, moterims - asmeninės higienos patalpos.

2. Įmonės, kuriose naudojamos pavojingos medžiagos, sanitarinės bei asmeninės higienos patalpos įrengiamos laikantis specialiųjų reikalavimų tokioms patalpoms įrengti. Reikalavimai tokioms sanitarinėms bei asmeninės higienos patalpoms įrengti privalo būti nustatyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose įvertinant darbo pobūdį, naudojamas medžiagas, darbuotojų skaičių.

3. Įmonės darbo medicinos punktai, maitinimo patalpos įmonėje įrengiamos atsižvelgiant į darbuotojų skaičių pagal tokioms patalpoms įrengti reikalavimus.

4. Reikalavimus buities, sanitarinių ir higienos patalpoms įrengti nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

273 straipsnis. Darbdavių ir jų atstovų atestavimas

1. Kiekvieno darbdavio (šio kodekso 14 straipsnio 2 dalis ir 16 straipsnio 2 dalis) ar jo atstovo žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities privalomai tikrinamos prieš jam pradedant eksploatuoti įmonę ar teikti paslaugas ir vėliau ne rečiau kaip kas penkeri metai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

2. Darbdavių, kurie atleidžiami nuo žinių patikrinimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais (atestavimo), sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

274 straipsnis. Darbuotojų dalyvavimas įgyvendinant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones

1. Xxxxxxxxx privalo informuoti ir konsultuotis su darbuotojais visais darbuotojų saugos ir sveikatos analizės, planavimo, organizavimo, vykdymo ir kontrolės klausimais. Darbdavys sudaro sąlygas darbuotojams ir jų atstovams dalyvauti diskusijose svarstant darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus. Šiuo tikslu steigiami įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetai arba renkami darbuotojų atstovai, kurie veikia pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos patvirtintus įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto bendruosius nuostatus. Įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nuostatus tvirtina darbdavys, juos suderinęs su įmonės darbuotojų atstovais (šio kodekso 19 straipsnis).

2. Komiteto nariams (įgaliotiniams), vykdantiems komiteto pavestus įpareigojimus, mokamas jų vidutinis darbo užmokestis.

275 straipsnis. Darbuotojų instruktavimas, mokymas ir atestavimas darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais

1. Xxxxxxxxx negali reikalauti, kad darbuotojas pradėtų darbą įmonėje, jeigu jis neapmokytas ir (ar) neinstruktuotas saugiai dirbti.

2. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojas, pasiųstas į įmonę iš bet kurios kitos įmonės, nepradėtų darbo tol, kol jis neinformuotas apie esančius ir galimus rizikos veiksnius įmonėje, neinstruktuotas saugiai dirbti konkrečioje darbo vietoje, nepaisant to, kad įmonėje, kurioje jis nuolat dirba, buvo nustatyta tvarka instruktuotas ir apmokytas saugiai dirbti.

276 straipsnis. Darbuotojų aprūpinimas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos priemonėmis

1. Xxxxxxxxx, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais ir įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos būklę įmonėje, įrengia kolektyvines saugos priemones, nemokamai darbuotojams duoda asmenines apsaugines priemones.

2. Jei kolektyvinės apsaugos priemonės neužtikrina darbuotojų apsaugos nuo rizikos veiksnių, darbuotojams privalo būti išduotos asmeninės apsaugos priemonės. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti ir neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai. Reikalavimus asmeninėms apsaugos priemonėms projektuoti, joms gaminti, jų atitikčiai įvertinti nustato reglamentai, standartai, normos, kiti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.

277 straipsnis. Medicinos paslaugų organizavimas

1. Xxxxxxxxx privalo užtikrinti darbuotojams pirmąją medicinos pagalbą: iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų ir ūminių susirgimų darbe atvejais.

2. Darbuotojų, susirgusių darbo vietoje arba nukentėjusių nuo traumų, kai nebūtina kviesti greitosios medicinos pagalbos, gabenimą į sveikatos priežiūros įstaigas organizuoja darbdavys ar padalinio vadovas.

278 straipsnis. Xxxxxxxxx pareiga perkelti darbuotoją dėl sveikatos būklės į kitą darbą

1. Darbuotojas, kuris pagal valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos ar asmens sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo (eiti pareigų), nes tai pavojinga jo sveikatai, arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir, esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą.

2. Jeigu darbuotojas nesutinka būti perkeltas į siūlomą darbą arba įmonėje nėra darbo, į kurį jis galėtų būti perkeltas, darbdavys šiame kodekse nustatyta tvarka atleidžia darbuotoją iš darbo, išskyrus atvejį, numatytą šio kodekso 217 straipsnyje.

279 straipsnis. Darbuotojų pareigos

1. Darbuotojai privalo vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir kaip galima labiau rūpintis kitų darbuotojų sauga ir sveikata.

2. Xxxxxxxxxx darbuotojų pareigos užtikrinant darbuotojų saugą ir sveikatą nustatomos įmonės darbo tvarkos taisyklėse. Konkrečios darbuotojų pareigos, saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nustatomos darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijose, pareiginiuose nuostatuose, kuriuose privalo būti nurodyti esantys ir galimi

rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai veiksniai, darbo priemonių saugaus naudojimo reikalavimai.

280 straipsnis. Darbuotojų teisės

Darbuotojai turi teisę:

1) reikalauti, kad darbdavys užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatą, įrengtų kolektyvinės apsaugos priemones, aprūpintų asmeninės apsaugos priemonėmis;

2) sužinoti iš padalinio vadovo, darbdavio apie jų darbo aplinkoje esančius sveikatai kenksmingus ir (ar) pavojingus veiksnius;

3) susipažinti su išankstinių ir periodiškų sveikatos tikrinimų rezultatais, nesutikus su patikrinimo rezultatais, sveikatą pasitikrinti pakartotinai;

4) įgalioti darbuotojų atstovą (atstovus) ar pačiam tartis su darbdaviu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo;

5) atsisakyti dirbti, jeigu yra pavojus darbuotojų saugai ir sveikatai (šio kodekso 281 straipsnis), taip pat dirbti tuos darbus, kuriuos saugiai atlikti nėra apmokytas, kai neįrengtos kolektyvinės saugos priemonės ar neaprūpintas reikiamomis asmeninės apsaugos priemonėmis;

6) įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginama žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų;

7) iškilus klausimams dėl saugos ir sveikatos, kreiptis į darbuotojų atstovą, padalinio vadovą, darbdavį, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, Lietuvos Respublikos Valstybinę darbo inspekciją ar kitą valstybės instituciją.

281 straipsnis. Darbuotojo atsisakymas dirbti

1. Šio kodekso 280 straipsnio 5 punkte nustatytais atvejais darbuotojas nutraukia darbą ir nedelsdamas praneša raštu darbdaviui atsisakymo dirbti priežastis.

2. Jei darbdavys nesutinka su darbuotojo motyvais dėl darbuotojų saugos ir sveikatos neužtikrinimo, ginčai dėl darbuotojo atsisakymo dirbti nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

3. Už laiką, kurį darbuotojas pagrįstai atsisakė dirbti, darbuotojui mokamas vidutinis darbo užmokestis.

4. Nepagrįstas atsisakymas dirbti yra darbo drausmės pažeidimas ir už nedirbtą laiką nemokama.

.

282 straipsnis. Asmenų iki aštuoniolikos metų (jaunų asmenų) darbas

1. Asmenys, jaunesni kaip aštuoniolikos metų, negali būti skiriami dirbti:

1) darbą, kuris fiziškai ir psichologiškai per sunkus;

2) darbą, kuriame naudojamos toksinės, kancerogeninės, mutageninės ar kitos sveikatą veikiančios medžiagos;

3) darbą, kur galimas jonizuojančios radiacijos poveikis, kitų sveikatai kenksmingų ir (ar) pavojingų veiksnių poveikis;

4) darbo, kur didesnė tikimybė nelaimingiems atsitikimams ar susirgimams profesinėmis ligomis, taip pat darbo, kurio dėl nepakankamo atsargumo ar patyrimo jausmo asmuo saugiai dirbti gali nesugebėti.

2. Jaunų asmenų įdarbinimo, jų sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką, darbo laiką, jiems draudžiamų dirbti darbų,

kenksmingų, pavojingų veiksnių sveikatai sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.

3. Jaunesnių kaip aštuoniolikos metų asmenų profesinio pasirengimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos.

4. Asmenys, jaunesni kaip aštuoniolikos metų negali vienu metu dirbti daugiau negu vienoje darbovietėje, jei bendra darbo trukmė viršija šio kodekso 144 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą darbo trukmę.

5. Įmonėje privalo būti sudarytas jaunesnių kaip aštuoniolikos metų darbuotojų sąrašas.

283 straipsnis. Motinystės sauga

1. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms, krūtimi maitinančioms moterims turi būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Šios moterys turi teisę į šio kodekso 131, 145, 149, 153, 154 ir 168 straipsniuose nustatytas garantijas.

2. Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias moteris negalima įpareigoti dirbti esant darbo sąlygoms ir veikiant veiksniams, kurie gali turėti neigiamą poveikį moters ar kūdikio sveikatai. Nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms moterims kenksmingų darbo sąlygų ir pavojingų veiksnių sąrašą (toliau šiame straipsnyje – kenksmingų daro sąlygų sąrašas) tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Darbdavys, vadovaudamasis kenksmingų daro sąlygų sąrašu bei darbo aplinkos įvertinimo rezultatais, privalo nustatyti galimo poveikio pobūdį ir trukmę nėščios, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios moters saugai ir sveikatai. Nustatęs galimą poveikį, darbdavys privalo imtis laikinų priemonių tokiai rizikai pašalinti.

4. Jeigu pavojingų veiksnių neįmanoma pašalinti, darbdavys įgyvendina darbo sąlygų gerinimo priemones, kad nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti moteris nebepatirtų tokių veiksnių poveikio. Jeigu pakeitus darbo sąlygas tokio poveikio neįmanoma pašalinti, darbdavys privalo perkelti tokią moterį (jos sutikimu) į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje.

5. Perkeltai į kitą darbą (darbo vietą) toje pačioje įmonėje nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai mokamas ne mažesnis kaip iki perkėlimo į kitą darbą (darbo vietą) gautas vidutinis darbo užmokestis.

6. Nesant galimybės nėščią moterį perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar būsimo kūdikio sveikatai, nėščiai moteriai jos sutikimu suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų, kurių metu mokamas jai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.

7. Nesant galimybės neseniai pagimdžiusią ar krūtimi maitinančią moterį po nėštumo ir gimdymo atostogų perkelti į kitą darbą (darbo vietą), neturintį neigiamo poveikio jos ar kūdikio sveikatai, tokiai moteriai jos sutikimu suteikiamos vaiko priežiūros atostogos, kol kūdikiui sukaks vieneri metai, ir jai per tą laikotarpį mokamos įstatymo nustatytos motinystės draudimo išmokos.

8. Kai nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai moteriai reikia pasitikrinti sveikatą, ji privalo būti atleidžiama nuo darbo, paliekant jai vidutinį darbo užmokestį, jeigu pasitikrinti sveikatą reikia darbo metu.

9. Krūtimi maitinančiai moteriai be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą,

atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.

10. Nėščias, neseniai pagimdžiusias ar krūtimi maitinančias moteris skirti viršvalandiniams darbams be jų sutikimo draudžiama.

11. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios moterys gali būti skiriamos dirbti nakties metu, poilsio ir švenčių dienomis bei siunčiamos į komandiruotes tik joms sutikus. Šioms darbuotojoms nesutikus dirbti naktį ir pateikus pažymą, kad toks darbas pakenktų jų saugai ir sveikatai, jos perkeliamos į darbą dienos metu. Jei dėl objektyvių priežasčių tokių darbuotojų neįmanoma perkelti į dieninį darbą, joms suteikiamos atostogos iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios arba vaiko priežiūros atostogos iki vaikui sueis vieneri metai. Atostogų iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios metu mokamas darbuotojai priklausantis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis.

12. Darbuotojai, auginantys vaikus iki keturiolikos metų, o vaikus invalidus - iki šešiolikos metų, gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus arba būti siunčiami į komandiruotes, tik jiems sutikus. Darbuotojus, auginančius vieną ar kelis vaikus iki trijų metų, ir asmenis, kurie vieni augina ar globoja vaikus iki keturiolikos metų, skirti dirbti poilsio ar švenčių dienomis, dirbti nakties metu leidžiama tik jiems sutikus.

13. Darbuotojai, vieni auginantys vaikus iki keturiolikos metų, jeigu yra galimybė, turi pirmumo teisę pasirinkti darbo pamainą.

284 straipsnis. Dirbančių neįgalių asmenų saugos ir sveikatos garantijos

1. Dirbančių neįgalių asmenų saugą ir sveikatą darbe garantuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai, darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.

285 straipsnis. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vertinimas

1. Darbuotojų saugos ir sveikatos būklė vertinama pagal tai, kaip darbo priemonės, darbo sąlygos įmonėje, jos padaliniuose atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus.

2. Darbo sąlygos vertinamos pagal tai, kaip darbo aplinka darbo vietose, darbo pobūdis, darbo ir poilsio režimas atitinka šio kodekso, kitų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus reikalavimus.

3. Darbo vietų atitikimo darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įvertinimą organizuoja darbdavys, vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktais.

286 straipsnis. Pranešimai apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas

1. Darbuotojas, nukentėjęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, ūmios profesinės ligos, asmuo, matęs įvykį arba jo pasekmes, privalo nedelsdamas apie tai pranešti padalinio vadovui, darbdaviui, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai, jeigu jis pajėgia tai padaryti.

2. Nelaimingų atsitikimų darbe, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, sunkių nelaimingų atsitikimų darbe, taip pat kai darbuotojas mirė darbovietėje dėl ligos, nesusijusios su darbu, atvejais, darbdavys nedelsdamas privalo pranešti apylinkės prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai.

3. Ūmių profesinių ligų, dėl kurių nukentėjęs asmuo mirė, atvejais darbdavys nedelsdamas privalo pranešti atitinkamos apylinkės prokuratūrai, Lietuvos Respublikos Valstybinei darbo inspekcijai ir Visuomeninės sveikatos priežiūros tarnybos teritorinei įstaigai.

287 straipsnis. Nelaimingų atsitikimų, profesinių ligų tyrimas

1. Visoms įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimo ir apskaitos tvarka. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. Nukentėjęs arba jo atstovas nustatyta tvarka gali dalyvauti tiriant nelaimingą atsitikimą darbe, turi teisę susipažinti su nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo medžiaga, privalo gauti nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos tyrimo aktą, tyrimo rezultatus ir išvadas gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ir teismui.

288 straipsnis. Atlyginimas už sužalotą sveikatą

1. Darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos neteko darbingumo ir dėl to prarado pajamas, jų kompensavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir kiti įstatymai.

2. Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu, taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir profesine reabilitacija, atlygina darbdavys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

289 straipsnis. Saugos ir sveikatos darbe valdymas ir kontrolė

1. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo kodeksu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje.

2. Kaip įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, kontroliuoja Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas, teises ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas.

XIX SKYRIUS DARBO GINČAI

290 straipsnis. Darbo ginčo sąvoka

Darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymų, kitais norminiais teisės aktais, darbo ar kolektyvine sutartimi nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kurio nepavyko sureguliuoti derybomis, nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka.

291 straipsnis. Darbo ginčus nagrinėjantys organai

1. Darbo ginčus, jeigu šiuo kodeksu arba kitų įstatymų nenustatyta kitokia sprendimo tvarka, nagrinėja:

1) darbo ginčų komisija;

2) teismas.

2. Kolektyviniai darbo ginčai (šio kodekso 68 straipsnis) nagrinėjami šio kodekso X skyriuje nustatyta tvarka.

292 straipsnis. Darbo ginčų komisijos raštvedys

Darbo ginčų komisijai techniškai aptarnauti darbdavys skiria darbo ginčų komisijos raštvedį, kuris priima ir registruoja prašymus, išreikalauja iš atitinkamų tarnybų pareiškimui išnagrinėti reikalingus dokumentus, ekspertų išvadas, praneša apie bylos paskyrimo nagrinėti laiką ir vietą, rašo darbo ginčų komisijos protokolą, siunčia išrašus ir nutarimus, persiunčia bylą teismui ir vykdo kitus darbo ginčų komisijos pavedimus.

293 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sudarymas

1. Darbo ginčų komisijos sudaromos iš vienodo skaičiaus darbuotojų ir darbdavio atstovų. Darbuotojų atstovus renka darbuotojų susirinkimas (konferencija) šio kodekso 19, 21 straipsniuose nustatyta tvarka. Darbdavio atstovą skiria darbdavys savo įsakymu (potvarkiu).

2. Jeigu įmonėje nebuvo sudaryta darbo ginčų komisija, darbdavys, gavęs darbo ginčų komisijai adresuotą prašymą, nedelsdamas privalo paskirti darbo ginčų komisijos raštvedį ir inicijuoti darbo ginčų komisijos sudarymą šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

3. Komisija sudaroma ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui.

4. Komisijos primininko pareigas kiekviename posėdyje paeiliui eina darbuotojų ir darbdavio atstovai.

294 straipsnis. Darbo ginčų komisijos įgaliojimai

Darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu šio kodekso ar kitais įstatymais nenustatyta kitokia ginčo sprendimo tvarka.

295 straipsnis. Darbo bylos paruošimas nagrinėti darbo ginčų komisijoje

1. Prašyme darbo ginčų komisijai turi būti nurodoma ieškovo, atsakovo, kitų dalyvaujančių byloje asmenų vardai, pavardės, darbdavio pavadinimas ir adresai, aplinkybės, pagrindai ir įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, aiškiai suformuluotas reikalavimas, pridedamų dokumentų sąrašas.

2. Prašymas paduodamas darbo ginčų komisijos raštvedžiui, o jeigu jo nėra - darbdaviui (šio kodekso 293 straipsnio 2 dalis). Raštvedys prašymą užregistruoja, praneša darbo ginčų komisijai, paruošia bylą nagrinėti, išreikalauja reikiamus dokumentus, paskaičiavimus, išvadas, praneša dalyvaujantiems byloje asmenims apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, įteikia atsakovui pareiškimo kopiją.

296 straipsnis. Darbo ginčų komisijos posėdžiai

1. Darbo ginčų komisijos posėdis turi būti sušauktas ne vėliau kaip per septynias dienas. Prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo jo padavimo dienos.

2. Darbo ginčų komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja vienodas skaičius darbdavio ir darbuotojų atstovų.

297 straipsnis. Bylos nagrinėjimas, sprendimo priėmimas

1. Darbo ginčų komisijos sprendimai priimami darbuotojų ir darbdavio atstovų - darbo ginčų komisijos narių susitarimu.

2. Kai darbo ginčų komisijos nariai nesusitarė, darbo ginčų komisijos protokole įrašoma, kad šalys nesusitarė ir sprendimas nepriimtas.

3. Darbo ginčų komisijos sprendimas įrašomas į darbo ginčų komisijos protokolą, kurio formą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Protokolą pasirašo darbo ginčų komisijos pirmininkas, nariai ir raštvedys. Sprendimuose dėl piniginių reikalavimų patenkinimo turi būti nurodyta priteisiama suma, kuri su delspinigiais turi būti išmokėta iki sprendimo įvykdymo dienos. Darbo ginčų komisijos raštvedys darbo ginčų komisijos sprendimo nuorašą, šalims nesutarus - išrašą iš protokolo per penkias dienas pasirašytinai įteikia dalyvaujantiems byloje asmenims.

298 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimas

1. Darbo ginčų komisijos sprendimą per dešimt dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos darbuotojas arba jo atstovas turi teisę apskųsti teismui. Skundas paduodamas darbo ginčų komisijos raštvedžiui ir adresuojamas teismui. Gavęs skundą darbo ginčų komisijos raštvedys skundo nuorašą duoda dalyvaujantiems byloje asmenims, o patį skundą ir darbo ginčo bylą per septynias dienas pasiunčia teismui.

2. Darbo ginčų komisijos sprendimo darbdavys apskųsti negali.

299 straipsnis. Darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymas

1. Darbo ginčų komisijos sprendimą atsakovas turi įvykdyti per dešimt dienų nuo sprendimo nuorašo gavimo dienos, jei sprendime nenustatytas kitas jo įvykdymo terminas.

2. Kai atsakovas neįvykdo darbo ginčų komisijos sprendimo per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, darbuotojas raštu kreipiasi į teismą, kad šis sprendimas būtų įvykdytas priverstinai pagal nustatytą teismo sprendimų vykdymo tvarką.

3. Darbo ginčų komisijos sprendimas nevykdomas, jeigu sprendimas šio kodekso 302 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka yra apskundžiamas teismui.

300 straipsnis. Darbo ginčų nagrinėjimas teismuose

1. Teismuose nagrinėjami darbo ginčai:

1) šio kodekso 298 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskųsti darbo ginčų komisijos sprendimai;

2) darbo ginčai, kai darbo ginčų komisijoje šalys nesusitarė (šio kodekso 297 straipsnio 2 dalis);

3) kai darbo ginčų komisija nebuvo sudaryta arba darbo ginčas darbo ginčų komisijoje nebuvo išspręstas per šio kodekso 296 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus;

4) ginčai, kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę.

2. Nesikreipiant į darbo ginčų komisiją betarpiškai teismuose nagrinėjami ginčai:

1) kilę dėl darbo sutarties šio kodekso 302 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais atvejais;

2) dėl atleidimo iš darbo formulavimo pakeitimo;

3) tarp profesinių sąjungų ar kitų darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimi nustatytų pareigų ir prievolių nevykdymo;

4) pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus, kurie

pažeidė įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises;

5) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

301 straipsnis. Kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai

Darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės.

302 straipsnis. Ginčai dėl darbo sutarties

1. Darbuotojas, nesutikdamas su darbo sąlygų pakeitimu (šio kodekso 120 straipsnis), perkėlimu į kitą darbą (šio kodekso 121 ir 122 straipsniai), taip pat nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva (šio kodekso 123 straipsnio 1 dalis), atleidimu iš darbo per vieną mėnesį nuo atitinkamo patvarkymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu nustatoma, kad darbo sąlygos buvo pakeistos, darbuotojas buvo perkeltas į kitą darbą arba nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atstatytos ir jam išieškotas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumas, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.

2. Pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, reikalavimus darbdavys ir darbuotojas gali skųsti įstatymų nustatyta tvarka.

3. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

4. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 139 straipsnyje numatyto dydžio kompensaciją, neskaitant išmokos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

303 straipsnis. Piniginių reikalavimų tenkinimas

Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

304 straipsnis. Skubus sprendimų ir nutarčių vykdymas

1. Darbo ginčų komisija arba teismas nukreipia skubiai vykdyti šiuos sprendimus ar nutartis:

1) dėl darbo užmokesčio priteisimo - sprendimo dalis neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio;

2) dėl neteisėtai atleisto, perkelto ar nušalinto darbuotojo grąžinimo į ankstesnį

darbą;

2. Teismas ieškovui prašant arba savo iniciatyva gali leisti skubiai vykdyti

sprendimą arba jo dalį:

1) dėl atleidimo iš darbo formulavimo;

2) dėl priteisimo išmokų atlyginti žalai, padarytai dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kitokio sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga;

3) kitais atvejais, jeigu dėl ypatingų aplinkybių gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą įvykdyti.

305 straipsnis. Sprendimų darbo byloje neįvykdymo pasekmės

Tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo arba darbo ginčų komisijos sprendimo ar nutarties arba nevykdo sprendimo pakeisti atleidimo iš darbo formulavimą, darbuotojui prašant teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos.

306 straipsnis. Sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas

Jeigu panaikinamas jau įvykdytas darbo ginčų komisijos sprendimas arba teismo sprendimas ar nutartis, sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisykles.

307 straipsnis. Darbo ginčų komisijos ir teismo išlaidos

1. Visas darbo ginčų komisijos išlaidas padengia darbdavys.

2. Teismo išlaidos padengiamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

3. Darbuotojai darbo bylose atleidžiami nuo teismo išlaidų mokėjimo.

308 straipsnis. Darbo ginčų komisijos narių darbinės garantijos

1. Darbuotojų išrinkti darbo ginčų komisijos nariai darbdavio iniciatyva negali būti atleisti iš darbo, kai nėra jų kaltės pagal šio kodekso 128 straipsnį, išskyrus atvejį, kai darbovietė yra likviduojama.

2. Darbo ginčų komisijos nariams už laiką, sugaištą nagrinėjant darbo ginčus, paliekamas vidutinis darbo užmokestis.