Common use of Homologija ir izomerija Clause in Contracts

Homologija ir izomerija. Aiškinamasi, kas yra homologai ir homologinės eilės, naudojantis bendrąją formule rašomos įvairių organinių medžiagų klasių molekulinės ir struktūrinės formulės. Nagrinėjamos struktūrinės ir erdvinė izomerijos rūšys. Naudojant internetinius šaltinius, modeliavimo, dėlionės metodus, dirbant grupėse ir individualiai kuriamos įvairios struktūrinės, skeletinės izomerų formulės. Mokomasi tinkamai pavadinti sudarytų izomerų formules pagal IUPAC nomenklatūrą. Aptariami tarpklasiniai izomerai: aldehidai ir ketonai, karboksirūgštys ir esteriai. Mokomasi atpažinti, kurie anglies atomai junginiuose yra pirminiai, antriniai, tretiniai, ketvirtiniai. Plėtojami organinių junginių empirinių ir molekulinių formulių nustatymo gebėjimai, kai žinomos elementų masių dalys arba degimo reakcijų produktų masė, kiekis ir (ar) dujų tūris (standartinėmis sąlygomis), taikomos. Remdamiesi dujų molinių masių santykiu, mokomasi apskaičiuoti nežinomo junginio molinę masę. Mokytis spręsti uždavinius rekomenduojama nuo tipinių pavyzdžių. Angliavandenilių fizikinės savybes (lydymosi ir virimo temperatūra, tankis) siejamos su grandinės ilgius ir atsišakojimų buvimu. Analizuojamos alkoholių, karbonilinių junginių, karboksirūgščių, esterių, aminų ir aminorūgščių fizikinės savybės (lydymosi ir virimo temperatūra, tirpumas vandenyje), pateiktos lentelėse, diagramose, ir siejamos su anglies atomų grandinės ilgiu ir funkcinių grupių gebėjimu sudaryti vandenilinius ryšius. Mokomasi pavaizduoti vandenilinį ryšį struktūrinėmis formulėmis ir modeliais tarp organinių medžiagų molekulių ir vandens bei tarp organinių medžiagų tarpusavyje. Organinių junginių tirpumas įvairiuose tirpikliuose siejamas su molekulių poliškumu ir tirpiklio hidrofobinėmis ar hidrofilinėmis savybėmis. Mokantis apie organinių junginių panaudojimą pravartu braižyti Venn’o diagramas ar minčių žemėlapius. Aptariant konkrečius organinius junginius atkreipiamas dėmesys į jų ženklinimą pavojingumo ženklais. Didelis dėmesys skiriamas praktinei mokinių veiklai – eteno sintezei iš etanolio, etino iš kalcio karbido, esterių sintezei iš turimų alkoholių ir karboksirūgščių. Atlikus sintezę aiškinamasi, kaip suprasti, kad reikiamas junginys susidarė. Mokomasi praktiškai atpažinti glicerolį – vario(II) hidroksidu, aldehidus – vario(II) hidroksidu arba sidabro(I) oksido amoniakiniu tirpalu, užrašyti ir išlyginti atpažinimo reakcijų bendrąsias lygtis ir nurodyti jų požymius. Organiniuose junginiuose (pavyzdžiui, parafine) kokybiškai nustatoma anglis ir vandenilis pagal degimo reakcijos produktus. Tai tema, kurią nagrinėjant apibendrinamos žinios apie šiuolaikinius tyrimo metodus, jų pritaikymo galimybes, organinių junginių gryninimo metodus. Mokomasi praktiškai taikyti organinių junginių gryninimo ir analizės metodus: distiliavimą, kolorimetriją, ekstrahavimą, plonasluoksnę chromatografiją ir supažindinama su sublimacija, distiliavimu vandens garais, skysčių ar dujų chromatografija. Spalvotų tirpalų koncentracijos nustatymui galima pasitelkti ir išmaniųjų telefonų aplikacijas. Informacijos apie tyrimo metodus ir medžiagas moksleiviai gali ieškoti įvairiuose naujausiuose patikimuose šaltiniuose, ruošti įvairius kūrybinius, projektinius–tiriamuosius darbas, juos pristatyti. Susipažįstant su šiuolaikiniais medžiagų tyrimo metodais: infraraudonąja (IR) spektroskopija, branduolių magnetiniu rezonansu (1H BMR), masių spektrometrija (MS) nagrinėjami konkrečių spektrų pavyzdžiai. Čia galėtų atsiskleisti mokinių kūrybiškumas, gebėjimas diskutuoti, kritiškai vertinti tyrimų naudą bei žmogaus veiklos poveikį gamtai. Su sudėtingesniais tyrimo metodais galima būtų susipažinti kitų įstaigų laboratorijose, tuo pačiu praplėsti mokinių žinias apie studijų šakas, kurioms reikia chemijos žinių. Organinių medžiagų cheminių savybių nagrinėjimas pradedamas nuo reakcijų mechanizmų išsiaiškinimo. Reakcijos eigos modeliavimas, naudojant molekulių modelius, gali palengvinti mechanizmo suvokimą. Išsiaiškinama, kas yra laisvasis radikalas, elektrofilas ir nukleofilas, karbokatijonas, kaip prognozuoti reakcijos produktus atsižvelgiant į reakcijų sąlygas, karbokatijono stabilumą. Struktūrinėmis arba Xxxxx formulėmis mokomasi užrašyti cheminių reakcijų lygtis ir mechanizmus: radikalinį pakaitų SR (alkanų halogeninimas), elektrofilinį jungimosi AE (alkenų reakcijos su halogenais, vandenilio halogenidais, vandeniu), pakaitų nukleofilinį SN (pirminių halogenalkanų reakcijos su šarmų vandeniniais tirpalais), nukleofilinio jungimosi AN (aldehidų reakcijos su vandenilio cianidu). Aiškinimuisi galima pasitelkti ne tik modelius, bet ir interneto šaltinius. Mechanizmų aiškinimuisi reikia skirti pakankamai dėmesio, nes vėliau bus lengviau suprasti organinių junginių chemines savybes. Aiškinantis organinių junginių susidarymą ir chemines savybes, rekomenduojama pasitelkti žinias apie reakcijų mechanizmus. Aptariant organinių junginių oksidaciją ir redukciją galima naudotis schema, kuri padeda suprasti vienų junginių virtimą kitais. Rekomenduojama organinių junginių cheminių reakcijų lygtis rašyti ne tik molekulinėmis, sutrumpintosiomis ir nesutrumpintosiomis struktūrinėmis, bet ir skeletinėmis formulėmis. Nagrinėjant karboksirūgščių chemines savybes išsiaiškinama, kaip naudotis rūgščių jonizacijos konstantų vertėmis karboksirūgščių stiprumui palyginti. Mokantis apie aminų bazines savybes aiškinamasi, kaip bazinių savybių stiprumą galima lyginti, pasinaudojant bazių jonizacijos konstantų vertėmis, todėl svarbu išsiaiškinti, ką šios konstantos reiškia. Aiškinantis organinių junginių savybes, pritaikymo sritis, svarbą gamtoje siūlomi keli metodai: aiškinimo, analizės, lyginimo, analogijų, minčių žemėlapio metodai. Nagrinėjant medžiagų chemines savybes, ypač kai reikia nustatyti, kas ir su kuo reaguoja, mokymuisi gali padėti Venn’o diagramos. Šis metodas padeda nustatyti loginius ryšius tarp skirtingų grupių, priskiriamas grafiniams mokomosios informacijos tvarkymo ir mokymosi metodams, kurie papildo mokinių užrašus. Rekomenduojama sudaryti minčių žemėlapius, schemas, kuriose reakcijas galima grupuoti pagal sąveika su vieninėmis medžiagomis, sąveika su cheminiais junginiais, atpažinimo reakcijas, gavimo reakcijas. Schemos padeda besimokančiajam išryškinti, atrinkti, palyginti informaciją. Rekomenduojama organinių junginių savybių aiškinimąsi pradėti nuo praktinio tyrimo dirbant poromis ar grupėmis. Siekiant ugdyti kritinį mąstymą, siūloma mokiniams sudaryti virsmų seką (grandinėlę), kurios pagalba, optimaliausiomis sąlygomis, iš angliavandenilių gautume junginius su funkcinėmis grupėmis. Mokiniai nagrinėdami organinių junginių pritaikymą ir jų įtaką žmogaus sveikatai gali rengti pranešimus. Diskutuojama apie socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, kurias sukelia neatsakingas alkoholio vartojimas, kritiškai vertinamos šių problemų pasekmės. Nagrinėjant halogenintų angliavandenilių, polimerų ir kaučiukų susidarymą, siūloma inicijuoti diskusiją, rengti pranešimą apie šių junginių naudojimo privalumus ir trūkumus, daromą įtaką žmogaus sveikatai ir aplinkai. Apibendrinant skyrių svarbu įsivertinti.

Homologija ir izomerija. Aiškinamasi, kas yra homologai ir homologinės eilės, naudojantis bendrąją formule rašomos įvairių organinių medžiagų klasių molekulinės ir struktūrinės formulės. Nagrinėjamos struktūrinės ir erdvinė izomerijos rūšys. Naudojant internetinius šaltinius, modeliavimo, dėlionės metodus, dirbant grupėse ir individualiai kuriamos įvairios struktūrinės, skeletinės izomerų formulės. Mokomasi tinkamai pavadinti sudarytų izomerų formules pagal IUPAC nomenklatūrą. Aptariami tarpklasiniai izomerai: aldehidai ir ketonai, karboksirūgštys ir esteriai. Mokomasi atpažinti, kurie anglies atomai junginiuose yra pirminiai, antriniai, tretiniai, ketvirtiniai. Plėtojami organinių junginių empirinių ir molekulinių formulių nustatymo gebėjimai, kai žinomos elementų masių dalys arba degimo reakcijų produktų masė, kiekis ir (ar) dujų tūris (standartinėmis sąlygomis), taikomos. Remdamiesi dujų molinių masių santykiu, mokomasi apskaičiuoti nežinomo junginio molinę masę. Mokytis spręsti uždavinius rekomenduojama nuo tipinių pavyzdžių. Angliavandenilių fizikinės savybes (lydymosi ir virimo temperatūra, tankis) siejamos su grandinės ilgius ir atsišakojimų buvimu. Analizuojamos alkoholių, karbonilinių junginių, karboksirūgščių, esterių, aminų ir aminorūgščių fizikinės savybės (lydymosi ir virimo temperatūra, tirpumas vandenyje), pateiktos lentelėse, diagramose, ir siejamos su anglies atomų grandinės ilgiu ir funkcinių grupių gebėjimu sudaryti vandenilinius ryšius. Mokomasi pavaizduoti vandenilinį ryšį struktūrinėmis formulėmis ir modeliais tarp organinių medžiagų molekulių ir vandens bei tarp organinių medžiagų tarpusavyje. Organinių junginių tirpumas įvairiuose tirpikliuose siejamas su molekulių poliškumu ir tirpiklio hidrofobinėmis ar hidrofilinėmis savybėmis. Mokantis apie organinių junginių panaudojimą pravartu braižyti Venn’o diagramas ar minčių žemėlapius. Aptariant konkrečius organinius junginius atkreipiamas dėmesys į jų ženklinimą pavojingumo ženklais. Didelis dėmesys skiriamas praktinei mokinių veiklai – eteno sintezei iš etanolio, etino iš kalcio karbido, esterių sintezei iš turimų alkoholių ir karboksirūgščių. Atlikus sintezę aiškinamasi, kaip suprasti, kad reikiamas junginys susidarė. Mokomasi praktiškai atpažinti glicerolį – vario(II) hidroksidu, aldehidus – vario(II) hidroksidu arba sidabro(I) oksido amoniakiniu tirpalu, užrašyti ir išlyginti atpažinimo reakcijų bendrąsias lygtis ir nurodyti jų požymius. Organiniuose junginiuose (pavyzdžiui, parafine) kokybiškai nustatoma anglis ir vandenilis pagal degimo reakcijos produktus. Tai tema, kurią nagrinėjant apibendrinamos žinios apie šiuolaikinius tyrimo metodus, jų pritaikymo galimybes, organinių junginių gryninimo metodus. Mokomasi praktiškai taikyti organinių junginių gryninimo ir analizės metodus: distiliavimą, kolorimetriją, ekstrahavimą, plonasluoksnę chromatografiją ir supažindinama su sublimacija, distiliavimu vandens garais, skysčių ar dujų chromatografija. Spalvotų tirpalų koncentracijos nustatymui galima pasitelkti ir išmaniųjų telefonų aplikacijas. Informacijos apie tyrimo metodus ir medžiagas moksleiviai gali ieškoti įvairiuose naujausiuose patikimuose šaltiniuose, ruošti įvairius kūrybinius, projektinius–tiriamuosius darbas, juos pristatyti. Susipažįstant su šiuolaikiniais medžiagų tyrimo metodais: infraraudonąja (IR) spektroskopija, branduolių magnetiniu rezonansu (1H BMR), masių spektrometrija (MS) nagrinėjami konkrečių spektrų pavyzdžiai. Čia galėtų atsiskleisti mokinių kūrybiškumas, gebėjimas diskutuoti, kritiškai vertinti tyrimų naudą bei žmogaus veiklos poveikį gamtai. Su sudėtingesniais tyrimo metodais galima būtų susipažinti kitų įstaigų laboratorijose, tuo pačiu praplėsti mokinių žinias apie studijų šakas, kurioms reikia chemijos žinių. Organinių medžiagų cheminių savybių nagrinėjimas pradedamas nuo reakcijų mechanizmų išsiaiškinimo. Reakcijos eigos modeliavimas, naudojant molekulių modelius, gali palengvinti mechanizmo suvokimą. Išsiaiškinama, kas yra laisvasis radikalas, elektrofilas ir nukleofilas, karbokatijonas, kaip prognozuoti reakcijos produktus atsižvelgiant į reakcijų sąlygas, karbokatijono stabilumą. Struktūrinėmis arba Xxxxx formulėmis mokomasi užrašyti cheminių reakcijų lygtis ir mechanizmus: radikalinį pakaitų SR (alkanų halogeninimas), elektrofilinį jungimosi AE (alkenų reakcijos su halogenais, vandenilio halogenidais, vandeniu), pakaitų nukleofilinį SN (pirminių halogenalkanų reakcijos su šarmų vandeniniais tirpalais), nukleofilinio jungimosi AN (aldehidų reakcijos su pirminiu alkoholiu, vandenilio cianidu). Aiškinimuisi galima pasitelkti ne tik modelius, bet ir interneto šaltinius. Mechanizmų aiškinimuisi reikia skirti pakankamai dėmesio, nes vėliau bus lengviau suprasti organinių junginių chemines savybes. Aiškinantis organinių junginių susidarymą ir chemines savybes, rekomenduojama pasitelkti žinias apie reakcijų mechanizmus. Aptariant organinių junginių oksidaciją ir redukciją galima naudotis schema, kuri padeda suprasti vienų junginių virtimą kitais. Rekomenduojama organinių junginių cheminių reakcijų lygtis rašyti ne tik molekulinėmis, sutrumpintosiomis ir nesutrumpintosiomis struktūrinėmis, bet ir skeletinėmis formulėmis. Nagrinėjant karboksirūgščių chemines savybes išsiaiškinama, kaip naudotis rūgščių jonizacijos konstantų vertėmis karboksirūgščių stiprumui palyginti. Mokantis apie aminų bazines savybes aiškinamasi, kaip bazinių savybių stiprumą galima lyginti, pasinaudojant bazių jonizacijos konstantų vertėmis, todėl svarbu išsiaiškinti, ką šios konstantos reiškia. Aiškinantis organinių junginių savybes, pritaikymo sritis, svarbą gamtoje siūlomi keli metodai: aiškinimo, analizės, lyginimo, analogijų, minčių žemėlapio metodai. Nagrinėjant medžiagų chemines savybes, ypač kai reikia nustatyti, kas ir su kuo reaguoja, mokymuisi gali padėti Venn’o diagramos. Šis metodas padeda nustatyti loginius ryšius tarp skirtingų grupių, priskiriamas grafiniams mokomosios informacijos tvarkymo ir mokymosi metodams, kurie papildo mokinių užrašus. Rekomenduojama sudaryti minčių žemėlapius, schemas, kuriose reakcijas galima grupuoti pagal sąveika su vieninėmis medžiagomis, sąveika su cheminiais junginiais, atpažinimo reakcijas, gavimo reakcijas. Schemos padeda besimokančiajam išryškinti, atrinkti, palyginti informaciją. Rekomenduojama organinių junginių savybių aiškinimąsi pradėti nuo praktinio tyrimo dirbant poromis ar grupėmis. Siekiant ugdyti kritinį mąstymą, siūloma mokiniams sudaryti virsmų seką (grandinėlę), kurios pagalba, optimaliausiomis sąlygomis, iš angliavandenilių gautume junginius su funkcinėmis grupėmis. Mokiniai nagrinėdami organinių junginių pritaikymą ir jų įtaką žmogaus sveikatai gali rengti pranešimus. Diskutuojama apie socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, kurias sukelia neatsakingas alkoholio vartojimas, kritiškai vertinamos šių problemų pasekmės. Nagrinėjant halogenintų angliavandenilių, polimerų ir kaučiukų susidarymą, siūloma inicijuoti diskusiją, rengti pranešimą apie šių junginių naudojimo privalumus ir trūkumus, daromą įtaką žmogaus sveikatai ir aplinkai. Apibendrinant skyrių svarbu įsivertinti.

Homologija ir izomerija. Aiškinamasi, kas yra homologai ir homologinės eilės, naudojantis bendrąją formule rašomos įvairių organinių medžiagų klasių molekulinės ir struktūrinės formulės. Nagrinėjamos struktūrinės ir erdvinė izomerijos rūšys. Naudojant internetinius šaltinius, modeliavimo, dėlionės metodus, dirbant grupėse ir individualiai kuriamos įvairios struktūrinės, skeletinės izomerų formulės. Mokomasi tinkamai pavadinti sudarytų izomerų formules pagal IUPAC nomenklatūrą. Aptariami tarpklasiniai izomerai: aldehidai ir ketonai, karboksirūgštys ir esteriai. Mokomasi atpažinti, kurie anglies atomai junginiuose yra pirminiai, antriniai, tretiniai, ketvirtiniai. Plėtojami organinių junginių empirinių ir molekulinių formulių nustatymo gebėjimai, kai žinomos elementų masių dalys arba degimo reakcijų produktų masė, kiekis ir (ar) dujų tūris (standartinėmis sąlygomis), taikomos. Remdamiesi dujų molinių masių santykiu, mokomasi apskaičiuoti nežinomo junginio molinę masę. Mokytis spręsti uždavinius rekomenduojama nuo tipinių pavyzdžių. Angliavandenilių fizikinės savybes (lydymosi ir virimo temperatūra, tankis) siejamos su grandinės ilgius ir atsišakojimų buvimu. Analizuojamos alkoholių, karbonilinių junginių, karboksirūgščių, esterių, aminų ir aminorūgščių fizikinės savybės (lydymosi ir virimo temperatūra, tirpumas vandenyje), pateiktos lentelėse, diagramose, ir siejamos su anglies atomų grandinės ilgiu ir funkcinių grupių gebėjimu sudaryti vandenilinius ryšius. Mokomasi pavaizduoti vandenilinį ryšį struktūrinėmis formulėmis ir modeliais tarp organinių medžiagų molekulių ir vandens bei tarp organinių medžiagų tarpusavyje. Organinių junginių tirpumas įvairiuose tirpikliuose siejamas su molekulių poliškumu ir tirpiklio hidrofobinėmis ar hidrofilinėmis savybėmis. Mokantis apie organinių junginių panaudojimą pravartu braižyti Venn’o diagramas ar minčių žemėlapius. Aptariant konkrečius organinius junginius atkreipiamas dėmesys į jų ženklinimą pavojingumo ženklais. Didelis dėmesys skiriamas praktinei mokinių veiklai – eteno sintezei iš etanolio, etino iš kalcio karbido, esterių sintezei iš turimų alkoholių ir karboksirūgščių. Atlikus sintezę aiškinamasi, kaip suprasti, kad reikiamas junginys susidarė. Mokomasi praktiškai atpažinti glicerolį – vario(II) hidroksidu, aldehidus – vario(II) hidroksidu arba sidabro(I) oksido amoniakiniu tirpalu, užrašyti ir išlyginti atpažinimo reakcijų bendrąsias lygtis ir nurodyti jų požymius. Organiniuose junginiuose (pavyzdžiui, parafine) kokybiškai nustatoma anglis ir vandenilis pagal degimo reakcijos produktus. Tai tema, kurią nagrinėjant apibendrinamos žinios apie šiuolaikinius tyrimo metodus, jų pritaikymo galimybes, organinių junginių gryninimo metodus. Mokomasi praktiškai taikyti organinių junginių gryninimo ir analizės metodus: distiliavimą, kolorimetriją, ekstrahavimą, plonasluoksnę chromatografiją ir supažindinama su sublimacija, distiliavimu vandens garais, skysčių ar dujų chromatografija. Spalvotų tirpalų koncentracijos nustatymui galima pasitelkti ir išmaniųjų telefonų aplikacijas. Informacijos apie tyrimo metodus ir medžiagas moksleiviai gali ieškoti įvairiuose naujausiuose patikimuose šaltiniuose, ruošti įvairius kūrybinius, projektinius–tiriamuosius darbas, juos pristatyti. Susipažįstant su šiuolaikiniais medžiagų tyrimo metodais: infraraudonąja (IR) spektroskopija, branduolių magnetiniu rezonansu (1H BMR), masių spektrometrija (MS) nagrinėjami konkrečių spektrų pavyzdžiai. Čia galėtų atsiskleisti mokinių kūrybiškumas, gebėjimas diskutuoti, kritiškai vertinti tyrimų naudą bei žmogaus veiklos poveikį gamtai. Su sudėtingesniais tyrimo metodais galima būtų susipažinti kitų įstaigų laboratorijose, tuo pačiu praplėsti mokinių žinias apie studijų šakas, kurioms reikia chemijos žinių. Organinių medžiagų cheminių savybių nagrinėjimas pradedamas nuo reakcijų mechanizmų išsiaiškinimo. Reakcijos eigos modeliavimas, naudojant molekulių modelius, gali palengvinti mechanizmo suvokimą. Išsiaiškinama, kas yra laisvasis radikalas, elektrofilas ir nukleofilas, karbokatijonas, kaip prognozuoti reakcijos produktus atsižvelgiant į reakcijų sąlygas, karbokatijono stabilumą. Struktūrinėmis arba Xxxxx formulėmis mokomasi užrašyti cheminių reakcijų lygtis ir mechanizmus: radikalinį pakaitų SR (alkanų halogeninimas), elektrofilinį jungimosi AE (alkenų reakcijos su halogenais, vandenilio halogenidais, vandeniu), pakaitų nukleofilinį SN (pirminių halogenalkanų reakcijos su šarmų vandeniniais tirpalais), nukleofilinio jungimosi AN (aldehidų reakcijos su pirminiu alkoholiu, vandenilio cianidu). Aiškinimuisi galima pasitelkti ne tik modelius, bet ir interneto šaltinius. Mechanizmų aiškinimuisi reikia skirti pakankamai dėmesio, nes vėliau bus lengviau suprasti organinių junginių chemines savybes. Aiškinantis organinių junginių susidarymą ir chemines savybes, rekomenduojama pasitelkti žinias apie reakcijų mechanizmus. Aptariant organinių junginių oksidaciją ir redukciją galima naudotis schema, kuri padeda suprasti vienų junginių virtimą kitais. Rekomenduojama organinių junginių cheminių reakcijų lygtis rašyti ne tik molekulinėmis, sutrumpintosiomis ir nesutrumpintosiomis struktūrinėmis, bet ir skeletinėmis formulėmis. Nagrinėjant karboksirūgščių chemines savybes išsiaiškinama, kaip naudotis rūgščių jonizacijos konstantų vertėmis karboksirūgščių stiprumui palyginti. Mokantis apie aminų bazines savybes aiškinamasi, kaip bazinių savybių stiprumą galima lyginti, pasinaudojant bazių jonizacijos konstantų vertėmis, todėl svarbu išsiaiškinti, ką šios konstantos reiškia. Aiškinantis organinių junginių savybes, pritaikymo sritis, svarbą gamtoje siūlomi keli metodai: aiškinimo, analizės, lyginimo, analogijų, minčių žemėlapio metodai. Nagrinėjant medžiagų chemines savybes, ypač kai reikia nustatyti, kas ir su kuo reaguoja, mokymuisi gali padėti Venn’o diagramos. Šis metodas padeda nustatyti loginius ryšius tarp skirtingų grupių, priskiriamas grafiniams mokomosios informacijos tvarkymo ir mokymosi metodams, kurie papildo mokinių užrašus. Rekomenduojama sudaryti minčių žemėlapius, schemas, kuriose reakcijas galima grupuoti pagal sąveika su vieninėmis medžiagomis, sąveika su cheminiais junginiais, atpažinimo reakcijas, gavimo reakcijas. Schemos padeda besimokančiajam išryškinti, atrinkti, palyginti informaciją. Rekomenduojama organinių junginių savybių aiškinimąsi pradėti nuo praktinio tyrimo dirbant poromis ar grupėmis. Siekiant ugdyti kritinį mąstymą, siūloma mokiniams sudaryti virsmų seką (grandinėlę), kurios pagalba, optimaliausiomis sąlygomis, iš angliavandenilių gautume junginius su funkcinėmis grupėmis. Mokiniai nagrinėdami organinių junginių pritaikymą ir jų įtaką žmogaus sveikatai gali rengti pranešimus. Diskutuojama apie socialines, ekonomines ir kultūrines problemas, kurias sukelia neatsakingas alkoholio vartojimas, kritiškai vertinamos šių problemų pasekmės. Nagrinėjant halogenintų angliavandenilių, polimerų ir kaučiukų susidarymą, siūloma inicijuoti diskusiją, rengti pranešimą apie šių junginių naudojimo privalumus ir trūkumus, daromą įtaką žmogaus sveikatai ir aplinkai. Apibendrinant skyrių svarbu įsivertinti.