Vytautas Mizaras, 2010
Xxxxxxxx Xxxxxxx, 2010
I. Xxxxxxxx xxxxxxxx. Bendrosios nuostatos
Draudimo sutartinius teisinius santykius reguliuoja CK 6.987-6.1018 straipsniai, taip pat Draudimo įstatymas, papildantis CK normas.
1. Draudimo sutarties sąvoka ir apibūdinimas pagal rūšis.
Draudimo sutarties sąvoka numatyta CK 6.987 straipsnyje:
Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumok÷ti kitai šaliai (draud÷jui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.
Draudimo sutartimi draud÷jas siekia už draudikui mokamą draudimo įmoką gauti draudimo apsaugą, kuri pasireiškia draudiko įsipareigojimu įvykus draudiminiam įvykiui išmok÷ti draudimo išmoką. Tai yra šios sutarties esm÷.
Draudimo sutartis yra dvišal÷. Sinalagmatiškai susijusios yra draud÷jo pareiga mok÷ti draudimo įmokas ir draudiko pareiga įvykus draudiminiam įvykiui išmok÷ti draudimo išmoką. Draudimo sutartis yra atlygintin÷, nes draud÷jas privalo vykdyti priešpriešinę pareigą – sumok÷ti atlyginimą už draudimo apsaugos suteikimą.
Draudimo sutartis yra konsensualin÷, tęstinio vykdymo. CK 6.996 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenumatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draud÷jas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Tai nepašalina draudimo sutarties konsensualinio pobūdžio, kadangi nuo įmokos sumok÷jimo gali priklausyti sutarties įsigaliojimas, bet ne sudarymo momentas. Draudimo sutartis laikoma sudaryta nuo šalių valios suderinimo – susitarimo.
Draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Tai vienas iš draudimo sutartį kvalifikuojančių požymių. Kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis sąlygoja tai, jog: pirma, faktai, kurių pagrindu gali būti įvertinta įvykio (draudiminio įvykio) tikimyb÷, arba iš anksto apskritai nežinomi arba žinomi tik draud÷jui; antra, draudikas perima iš draud÷jo nuostolių atsiradimo tikimybę; trečia, nei viena šalis nežino, kokio dydžio įsipareigojimų našta teks iki sutarties vykdymo pabaigos (t. y. n÷ra aišku, kokio dydžio draudimo išmoka bus išmok÷ta ir ar apskritai bus išmok÷ta, ir, atvirkščiai, net draudimo įmokų galutin÷ suma n÷ra aiški taip pat, nes nežinoma, kiek ilgai bus įmokos mokamos, kiek draudiminių įvykių įvyks galiojant sutarčiai ir pan.).
Draudimo sutartis yra fiduciarinio (pasitik÷jimo) pobūdžio sutartis. Tai antrasis draudimo sutartį kvalifikuojantis požymis, sąlygojantis ir tam tikrų pareigų paskirstymą tarp sutarties šalių. Draudimo sutarties šalių santykiai grindžiami visišku abipusiu pasitik÷jimu (lot. uberrima fides). Labiausiai tai sąlygoja abiejų šalių iki sutarties sudarymo ir galiojant sutarčiai visapusiškos ir teisingos informacijos teikimo pareigos reikšmingumą. Pavyzdžiui, LAT
vienoje byloje pažym÷jo, kad draudimo sutarties šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją1.
Būtina atriboti draudimo sutartį nuo kitų į ją panašių sutarčių.
Xxxxxxxx xxxxxxxx ir laidavimo sutartis. Pagrindinis skirtumas: laidavimo sutartis yra papildoma (šalutin÷) prievol÷, užtikrinanti pagrindin÷s prievol÷s tinkamą vykdymą. Ir d÷l to laiduotojo prievol÷s atsiradimo juridinis faktas – pagrindin÷s prievol÷s skolininko pareigos (- ų) neįvykdymas tos prievol÷s kreditoriui. Laidavimo prievol÷ taip pat gali atsirasti ne tik sutarties, bet ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 str. 1 d.).
Laidavimo draudimo sutartis ir laidavimo sutartis. Laidavimo draudimo sutarties atveju už gaunamą draudimo įmoką draudikas įsipareigoja išmok÷ti naudos gav÷jui (kreditoriui) draudimo išmoką, jei draud÷jas (skolininkas) neįvykdys savo prievol÷s naudos gav÷jui. Taigi, laidavimo draudimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų.
Xxxxxxxx xxxxxxxx ir lošimai ar loterijos. Pagrindinis skirtumas: draudimo sutarties atveju draud÷jo interesas yra apsaugoti savo interesus d÷l neigiamų turtinių padarinių, kurie gali atsirasti d÷l draudiminio įvykio, kuriuo draud÷jas nesuinteresuotas, o loterijų ar lošimų atveju – žaidžiantysis asmuo turi tikslą atsitiktinai praturt÷ti, ir jis d÷l tokio fakto yra suinteresuotas.
2. Draudimo sutarties šalys ir kiti draudimo sutartinių teisinių santykių dalyviai. (2-a). Sutarties šalys.
Draudimo sutarties šalimis yra draudikas ir draud÷jas.
Kas gali būti draudiku, numatyta Draudimo įstatymo 2 3 straipsnyje: Lietuvos Respublikos draudimo įmon÷s, kitų Europos Sąjungos valstybių draudimo įmon÷s, įsteigusios filialą Lietuvos Respublikoje ar teikiančios paslaugas neįsteigusios, ir užsienio valstybių (nepriklausančių Europos ekonominei erdvei) draudimo įmonių filialai. Tai baigtinis asmenų, galinčių vykdyti draudimo veiklą Lietuvoje, sąrašas. Pažym÷tina, kad draudikų draudimo veiklai keliami tam tikri reikalavimai: pvz., įstatymas nustato reikalavimus mokumo atsargai (t. y. draudiko nuosavo kapitalo daliai, viršijančiai draudiko įsipareigojimus), draudimo techninių atid÷jimų (t. y. draudiko rezervų, skirtų draudiminiams įsipareigojimams užtikrinti) formavimui ir padengimui turtu reikalavimus, reikalavimus draudikų valdymui ir kontrolei bei draudimo veiklos valstybinei priežiūrai.
Draud÷jais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, laikantis bendrų civilinio veiksnumo reikalavimų.
(2-b). Kiti draudimo sutartinių teisinių santykių dalyviai.
Apdraustasis. Nors pagal bendrą taisyklę draud÷jas draudžia savo turtinius interesus, tačiau jis gali apdrausti ir kito asmens turtinius interesus. Asmuo, kurio interesus draud÷jas apdraudžia, vadinamas apdraustuoju. Apdraustasis gali būti tiesiogiai nurodytas draudimo
1 LAT CBS 2001 m. birželio 7 d. nutartis c.b. AB „Lietuvos draudimas” Šilal÷s filialas v. I. Z. N. ir kt., Nr. 3K-7- 397/2001 m., kat. 39.6.2.2.
2 Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 94–4246 su v÷lesniais pakeitimais).
sutartyje arba gali būti ir konkrečiai nenurodytas. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai transporto priemonių valdytojų civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutarties atvejais apdraustaisiais nurodomi visi teis÷ti transporto priemon÷s valdytojai.
Naudos gav÷jas. Naudos gav÷ju laikomas asmuo, turintis teisę įvykus draudiminiam įvykiui gauti draudimo išmoką. Jis gali būti nurodytas draudimo sutartyje arba sumų draudime draudimo sutarties galiojimo metu vienašališkai paskiriamas draud÷jo ar apdraustojo, jei pastarajam tokia teis÷ numatyta draudimo sutartyje).
Nukent÷jęs trečiasis asmuo. Tai asmuo, kuriam draud÷jas ar apdraustasis padar÷ nuostolių. Tai būdinga civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutarčių atveju. Nukent÷jęs trečiasis asmuo, skirtingai negu, kad apdraustasis ar naudos gav÷jas, visada paaišk÷ja tik įvykus draudiminiam įvykiui. Nukent÷jusiojo trečiojo asmens teis÷ į draudimo išmoką grindžiama tiesioginio ieškinio pagrindu, įtvirtintu Draudimo įstatymo 94 straispnyje, t. y. nukent÷jęs trečiasis asmuo turi įstatyme įtvirtintą teisę reikalauti, kad draudikas draudimo išmoką išmok÷tų tiesiogiai jam. Ši teis÷ negali būti suvaržyta ar panaikinta draudimo sutartimi.
(2-c). Draudikų daugetas.
Draudikų daugeto atsiradimo pagrindas yra bendrasis draudimas. Bendruoju draudimu yra tokie atvejai, kai pagal vieną draudimo sutartį draudimo objektas apdraudžiamas keleto draudikų (CK 6.1003 str.). Draudikai prisiima po tam tikrą draudimo rizikos dalį, o, jeigu draudimo sutartis nenumato kiekvieno iš draudikų teisių ir pareigų, tai už draudimo išmokos išmok÷jimą draud÷jui (naudos gav÷jui arba nukent÷jusiajam trečiajam asmeniui) visi draudikai solidariai.
Bendrajame draudime susiklosto dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai: (i) tarp draudikų, dalyvaujančių bendrajame draudime ir (ii) tarp draudikų ir draud÷jo.
Draudikų tarpusavio santykius reglamentuoja dalyvavimo bendrajame draudime sutartis (Draudimo įstatymo 115 str. 1 d.) Sutartyje numatomas draudikas, kuris paskiriamas pagrindiniu draudiku, kiekvieno draudiko prisiimama draudimo rizikos dalis, užmokestis pagrindiniam draudikui už bendrojo draudimo sutarčių administravimą, draudimo įmokos, gautos pagal bendrojo draudimo sutartį, paskirstymo tvarka, draudimo išmokos mok÷jimo būdas, draudikų atsiskaitymų su pagrindiniu draudiku tvarka, draudiko pasitraukimo iš bendrojo draudimo tvarka ir sąlygos. Dalyvavimo bendrajame draudime sutartis gali numatyti, kad pagrindinis draudikas privalo mok÷ti visą draudimo išmoką, o po to turi teisę išreikalauti iš kiekvieno kito draudiko jų dalį. Xxxxxxxxxx bendrajame draudime sutartis gali numatyti, kad kiekvienas draudikas moka draud÷jui dalį draudimo išmokos, proporcingą draudiko prisiimtai rizikai.
Nuo draudikų daugeto, o tuo pačiu ir nuo bendrojo draudimo reikia skirti perdraudimo sutartį. Perdraudimo sutartimi viena šalis (perdraudikas) įsipareigoja už perdraudimo sutartyje nustatytą perdraudimo įmoką sumok÷ti kitai šaliai (perdraud÷jui) perdraudimo išmoką, sąlygotą perdraud÷jo draudimo veiklos rezultatų – draudiminių įvykių pagal perdraud÷jo draudimo sutartis. Perdraudimas skiriasi nuo bendrojo draudimo tuo, kad perdraudimo sutartis nedaro įtakos draudiko pareigai išmok÷ti visą draudimo išmoką draud÷jui, ir kad jos pagrindu atsiranda santykiai tarp draudiko (kuris tampa perdraud÷jas) ir kito draudiko (kuris vadinamas perdraudiku). Perdraudimo sutartimi pirmosios draudimo sutarties draudikas siekia apdrausti jo prisiimtą riziką.
(2-d). Draudiko pasikeitimas prievol÷je, naudos gav÷jo ir apdraustojo asmens pakeitimas.
(i) Draudiko teisių ir pareigų perleidimas. Šį klausimą reglamentuoja CK 6.1008 straipsnis ir Draudimo įstatymo 41 ir 42 straipsniai. Draudikas rašytin÷s sutarties pagrindu ir gavusi Draudimo priežiūros komisijos leidimą turi teisę teises ir pareigas pagal draudimo sutartis perleisti kitai draudimo įmonei, kitos Europos Sąjungos valstyb÷s nar÷s draudimo įmonei ar užsienio valstyb÷s draudimo įmon÷s filialui, įsteigtam Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstyb÷je nar÷je (Draudimo įstatymo 41 str. 1 d.). Draudimo įmon÷ ketinimą perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis privalo paskelbti mažiausiai 2 dienraščiuose, platinamuose visoje Lietuvos Respublikoje ir kitoje Europos Sąjungos valstyb÷je nar÷je, kurioje draudimo įmon÷ vykdo veiklą. Skelbime apie ketinimą perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis turi būti nurodytas terminas, ne trumpesnis kaip 2 m÷nesių, per kurį draud÷jas turi teisę raštu pareikšti draudimo įmonei savo prieštaravimą d÷l ketinimo perleisti teises ir pareigas pagal draudimo sutartis (CK 6.1008 str. 2 d., Draudimo įstatymo 42 str. 1 d.).
(ii) Draud÷jo teisių ir pareigų perleidimas. Draud÷jo pasikeitimui taikomos bendros nuostatos d÷l skolos perk÷limo ir reikalavimo perleidimo (CK 6.101- 6.122 str.) t. y. būtinas draudiko sutikimas ir naujojo bei pradinio draud÷jo susitarimas d÷l teisių bei pareigų perleidimo. CK 6.1011 straipsnis ir Draudimo įstatymo 97 straipsnis numato du specialiuosius draud÷jo pasikeitimo atvejus. Jeigu perleidžiamas draudimo apsaugos objektas – turtas, teis÷s ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam to objekto savininkui, išskyrus atvejus, kai turtas iš savininko perimamas priverstine tvarka arba jei draudimo sutartis numato, kad pasikeitus apdrausto turto savininkui draudimo apsauga šio turto atžvilgiu pasibaigia (CK 6.1011 str. 1 d.). Jeigu sudaryta daikto valdytojo civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartis, perleidus daiktą draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo sutartyje nenustatyta, kad teis÷s ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujam savininkui (Draudimo įstatymo 97 str.).
(iii) Apdraustojo asmens pakeitimas. Pagal CK 6.1005 straipsnį, draud÷jas turi teisę pakeisti apdraustą asmenį kitu asmeniu tik gavęs rašytinį draudiko sutikimą, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita.
(iv) Naudos gav÷jo pakeitimas. Draud÷jas turi teisę pakeisti draudimo sutartyje nurodytą naudos gav÷ją kitu asmeniu, apie tai raštu pranešdamas draudikui, išskyrus įstatymuose ar sutartyje nustatytas išimtis (CK 6.1006 str. 1 d.) (pvz., kai naudos gav÷jas jau įvykd÷ kokias nors prievoles pagal draudimo sutartį arba pareišk÷ reikalavimą draudikui išmok÷ti draudimo išmoką). Apdraustojo asmens sutikimo reikia, jeigu jo sutikimu buvo paskirtas pirmasis naudos gav÷jas.
II. Xxxxxxxx xxxxx ir formos
Remiantis CK 6.988 straipsnio 1 dalimi, draudimas skirstomas į dvi šakas: (1) gyvyb÷s draudimą ir (2) negyvyb÷s draudimą. Šis skirstymas į draudimo šakas yra reikšmingas tuo, kad tai sąlygoja galimybę užsiimti vienos ar kitos draudimo šakos veikla: ne gyvyb÷s draudikai neturi teis÷s vykdyti gyvyb÷s draudimo veiklos, o gyvyb÷s draudikai šalia savo pagrindin÷s veiklos turi teisę vykdyti ir sveikatos draudimo rizikų draudimą. Gyvyb÷s draudimo sutartys pasižymi tuo, kad jos paprastai yra ilgalaik÷s ir jų pagalba draud÷jai
dažniausiai kaupia l÷šas senatvei, o ne gyvyb÷s draudimo sutartys yra trumpalaik÷s ir jose paprastai n÷ra kapitalo kaupimo. Tod÷l, siekiant apsaugoti draud÷jų interesus, ir yra min÷ti veiklos apribojimai, priklausomai nuo draudimo šakos.
Draudimas taip pat skirstomas į dvi formas: (1) savanoriškąjį draudimą ir (2) privalomąjį draudimą. Savanoriškojo draudimo atveju draudimo sutartis sudaroma draud÷jo ir draudiko laisva valia. Privalomojo draudimo atveju įstatymai numato draud÷jo pareigą sudaryti draudimo sutartį, o taip pat ir draudiko, vykdančio privalomojo draudimo veiklą, pareigą sudaryti draudimo sutartį (privalomojo draudimo sutartis yra viešoji sutartis) (pvz., privalomasis transporto priemonių valdytojų civilin÷s atsakomyb÷s draudimas, privalomasis advokatų profesin÷s civilin÷s atsakomyb÷s draudimas ir kt.).
III. Draudimo sutarčių rūšys
Draudimo sutartys į rūšis gali būti skirstomos remiantis įvairiais kriterijais.
1. Pagal draudimo išmokos pobūdį (Draudimo įstatymo 76 str. 2 d.):
(a) nuostolių draudimo sutartis;
(b) sumų draudimo sutartis.
Nuostolių draudimo sutartis yra tokia sutartis, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo draud÷jo, apdraustojo, naudos gav÷jo ar nukent÷jusio trečiojo asmens d÷l draudiminio įvykio patirtų nuostolių dydžio. Draudimo išmoka negali viršyti min÷tų asmenų patirtų nuostolių (t. y. draudimo intereso) dydžio. Nuostolių draudimo sutartims laikomos turto draudimo, civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartys.
Sumų draudimo sutartis yra tokia sutartis, kai įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas įsipareigoja draud÷jui ar naudos gav÷jui išmok÷ti draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą ar jos dalį. Sumų draudimo sutartys yra gyvyb÷s draudimo sutartys.
Sveikatos draudimo sutartys gali būti sudaromos ir kaip nuostolių draudimo sutartys, ir kaip sumų draudimo sutartys.
2. Pagal draudimo apsaugos objekto pobūdį (žr. Draudimo įstatymo 7 str.):
(a) turto draudimo (draudimo apsaugos objektas – turtas) (pvz., krovinių draudimas, būsto draudimas, kredito draudimas, laidavimo draudimas, teisinių išlaidų draudimas);
(b) civilin÷s atsakomyb÷s (draudimo apsaugos objektas – civilin÷ atsakomyb÷);
(c) gyvyb÷s draudimo (draudimo apsaugos objektas – gyvyb÷);
(d) sveikatos draudimo sutartis (draudimo apsaugos objektas – sveikata).
IV. Draudimo sutarties forma ir sudarymo ypatumai
Draudimo sutartis turi būti sudaroma raštu (CK 6.989 str. 1 d.). Tačiau draudimo sandorį paprastai sudaro keli dokumentai: draudimo taisykl÷se, draud÷jo rašytiniame prašyme sudaryti draudimo sutartį ir draudiko išduodamame draudimo liudijime (polise).
Draud÷jo prašymas, pateiktas draudikui, yra oferta (CK 6.990 str. 1 d.), jeigu jame nurodomos esmin÷s draudimo sutarties sąlygos arba nurodoma tokių sąlygų nustatymo tvarka. Xxxxxxxx xxxxxxxxx (poliso) išdavimas arba kitas faktinis veiksmas (pri÷mus iš draud÷jo draudimo įmoką) bus laikomas akceptu. Jeigu draud÷jo prašymas neatitinka ofertai keliamų reikalavimų, jis laikytinas tik kvietimu pateikti ofertą (invitatio ad offerendum), o draudiko išduodamas draudimo liudijimas (polisas) bus laikomas oferta. Aišku, pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį gali pateikti ir draudikas, - šiuo atveju šis pasiūlymas gali būti laikomas oferta. Paprastai draudikas būna nustatęs ir patvirtinęs draud÷jo prašymo (pasiūlymo) rašytinę formą. Sudarius draudimo sutartį, rašytinis draud÷jo prašymas tampa sud÷tine sutarties dalimi (CK 6.990 str. 2 d.).
Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 str. 2 d.). CK numato draudimo liudijimo (poliso) turinį (CK 6.991 str. 1 d.). Jeigu yra prieštaravimų tarp rašytinio draud÷jo prašymo ir draudimo liudijimo, tai pirmenyb÷ teikiama draud÷jo rašytiniam prašymui (CK 6.991 str. 3 d.). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad draudimo liudijimas (polisas) n÷ra vertybinis popierius, nes jis nesuteikia jo tur÷tojui kokių nors turtinių teisių, jam nebūdinga perleidžiamumo savyb÷, o, min÷ta, draudimo liudijimas patvirtina tik draudimo sutarties sudarymo faktą. Tod÷l vien tik draudimo liudijimo (poliso) tur÷jimas n÷ra pakankamas pagrindas siekiant gauti draudimo išmoką.
Draudimo sutarties sudarymo ypatumas yra tai, kad dažnai draudimo sutartys sudaromos prisijungimo būdu pagal standartines draudiko parengtas sutarties sąlygas (CK 6.992 str. 1 d.). Standartin÷ms sąlygoms taikomi bendros sutarčių teis÷s normos, ypač pareiga sudaryti sąlygas viešai susipažinti su standartin÷mis sąlygomis (taisykl÷mis) (draudimo taisykl÷s privalo būti paskelbtos draudimo įmon÷s interneto svetain÷je (Draudimo įstatymo 77 str. 2 d.) ir, prieš sudarant sutartį, įteikti jų kopijas draud÷jui (CK 6.992 str. 3 d.). Pažym÷tina, kad draudimo liudijime (polise) turi būti įrašas, kad draud÷jas yra supažindintas su draudimo taisykl÷mis ir jam įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 10 p.).
Draudimo taisyklių turinį reglamentuoja Draudimo įstatymo 77 straipsnio 1 dalis. Draudimo taisykl÷se turi būti nurodomi draudiminiai ir nedraudiminiai įvykiai, draudimo sumų, draudimo įmokų bei draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka, draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo tvarka bei kitos reikšmingos draudimo sutarties sąlygos.
Be abejo, gali būti sudaroma ir individuali draudimo sutartis, kurios sąlygos nustatomos šalių abipus÷mis derybomis.
V. Draudimo sutarties sąlygos
1. Draudimo sutarties dalykas.
Draudimo sutarties dalykas (draudimo objektas) yra turtinis interesas (Draudimo įstatymo 2 str. 20 d.), nes, min÷ta, draud÷jas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia draudimo išmokos pagalba apsaugoti save ar kitą asmenį nuo neigiamų turtinių draudiminio įvykio pasekmių.
Draudimo sutarties dalyku gali būti tik:
(a) teis÷ti turtiniai interesai (CK 6.988 str. 4 d.)3;
(b) turtiniai interesai.
Turtinis interesas, kurį objektyviai galima įvertinti pinigais, vadinamas draudimo interesu. Draudimo interesas yra būtina sąlyga sudarant nuostolių draudimo sutartį (Draudimo įstatymo 79 str.), be to, jis apsprendžia ir maksimalų draudimo išmokos dydį. Draudimo išmoka negali būti didesn÷ už patirtą nuostolį (Draudimo įstatymo 2 str. 3 ir 59 d.), ir ją gali gauti tik nuostolį patyręs asmuo, t.y. asmuo, kurio draudimo interesas buvo apdraustas.
Sudarant gyvyb÷s draudimo sutartį, turtinis interesas n÷ra įvertinamas pinigais, nes asmens gyvyb÷ yra asmenin÷ neturtin÷ vertyb÷. Šiuo atveju draud÷jas turi teisę pasirinkti draudimo sumą savo nuožiūra. Min÷ta, gyvyb÷s draudimo sutartys visuomet yra sumų draudimo sutartys, ir d÷l to įvykus draudiminiam įvykiui nesvarbu, kokie nuostoliai yra patirti, o išmokama draudimo išmoka, lygi draudimo sumai ar jos daliai.
Sveikatos draudimo atveju asmuo gali apsidrausti ir nuo nuostolių d÷l ligos ar nelaimingo atsitikimo (išlaidos gydymui, išlaidos susijusios su darbingumo sumaž÷jimu), taip pat yra galimyb÷ sveikatos draudimo sutartį sudaryti kaip sumų draudimo sutartį. Nuo to priklausys ir turtinio intereso įvertinimas pinigais.
Esmin÷mis draudimo sutarties sąlygomis yra: (i) draudimo sutarties dalykas (draudimo apsaugos objektas), (ii) draudimo rizika, (iii) draudiminiai įvykiai, (iv) draudimo suma ir (v) draudimo laikotarpis. Atsižvelgiant į CK 6.198 str. nuostatas, draudimo įmoka nelaikytina esmine draudimo sutarties sąlyga.
Xxxxxxxx xxxxxx. Draudimo rizika apibr÷žiama kaip draudimo objektui gresiantis pavojus (pavyzdžiui, audra, vagyst÷), kurio įvykimas yra tik÷tinas (Draudimo įstatymo 2 str. 21 d.). Draudimo riziką apibūdina du požymiai: atsitiktinumas ir tik÷tinumas. Draudimo rizika turi būti nepriklausoma (ar iš dalies nepriklausoma) nuo draud÷jo valios, t. y. jos realizavimasis turi būti atsitiktinis. Pavyzdžiui, draudiminis įvykis, įvykęs d÷l draud÷jo tyčios, yra pagrindas atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką (CK 6.1014 str. 1 d.). Draudimo rizika privalo būti tik÷tina, t.y. objektyviai įmanoma. Tarkim, cunamis Lietuvoje n÷ra įmanomas, tod÷l nuo jo negali būti draudžiamasi. Pavojus turi egzistuoti sudarant draudimo sutartį arba atsirasti draudimo sutarties galiojimo metu.
Draudiminiai įvykiai. Draudiminis įvykis yra draudimo rizikos realizavimasis. Tarp draudimo rizikos ir draudiminio įvykio turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Jei tiesioginio priežastinio ryšio n÷ra, draudiko pareiga mok÷ti draudimo išmoką neatsiranda.
Xxxxxxxx xxxx. Draudimo suma yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma arba pinigų suma, apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka (Draudimo įstatymo 2 str. 22 d.). Visų rūšių draudimo sutartims bendra yra tai, kad draudimo suma visose draudimo rūšyse sąlygoja maksimalias draudimo išmokos ribas. Draudimo sumos nustatomos skirtingai priklausomai nuo draudimo sutarties rūšies. Turto draudimo sutartyse draudimo suma nustatoma atsižvelgiant į draudimo intereso vertę sutarties sudarymo dieną (CK 6.997 str.), t.
y. nustatant draudimo sumą įvertinamas nuostolis, kurį gali patirti draud÷jas įvykus
3 Jeigu būtų sudaryta draudimo sutartis, kuriuo būtų apdraustas neteis÷tas turtinis interesas, ji būtų laikoma niekine (CK 1.81 str.).
draudiminiam įvykiui. Sudarant civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartį n÷ra aišku, kokio dydžio nuostolį nukent÷jusiam trečiajam asmeniui gali padaryti draud÷jas, tod÷l civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartyse draudimo suma gali būti ir nenurodoma (Draudimo įstatymo
2 str. 3 d.). Gyvyb÷s ir sveikatos (sumų) draudime draudimo suma nustatoma (išskyrus kaupiamąją sumą gyvyb÷s draudime, kai investavimo rizika tenka draud÷jui), o draudimo išmoka bus lygi nustatytajai draudimo sumai ar jos daliai. Sveikatos (nuostolių) draudimo sutartyse paprastai draudimo suma nustatoma, draudimo išmoka bus lygi draud÷jo patirtiems nuostoliams (ar jų daliai), bet ne didesn÷ už nustatytąją draudimo sumą.
Draudimo sutarties galiojimo terminas. Įstatymai nenustato nei maksimalių, nei minimalių draudimo sutarties galiojimo terminų. Praktikoje paprastai trumpesniam laikui sudaromos ne gyvyb÷s draudimo sutartys, o gyvyb÷s draudimo sutartys sudaromos ilgesniam laikotarpiui.
Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad skiriasi draudimo sutarties terminas ir draudimo apsaugos galiojimo laikotarpis (draudimo laikotarpis). Jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudimo laikotarpis sutampa su draudimo sutarties galiojimo terminu. CK numato du atvejus, kai draudimo laikotarpis nesutampa su draudimo sutarties galiojimo terminu:
(a) CK 6.996 straipsnio 3 dalyje numatyta galimyb÷ taikyti draudimo apsaugą ir draudiminių įvykių, įvykusių iki draudimo sutarties įsigaliojimo, atžvilgiu. Tačiau, kad tokia sąlyga galiotų būtina sąlyga yra draudimo sutarties šalių nežinojimas apie įvykusį draudiminį įvykį;
(b) Draudimo įstatymo 80 straipsnyje numatyta draudimo apsaugos sustabdymo nesumok÷jus draudimo įmokos galimyb÷. Sustabdžius draudimo apsaugą šiuo pagrindu, draudimo sutarties galiojimo terminas tęsiasi toliau, tačiau draudimo apsaugos sustabdymo laikotarpiu įvykus draudiminiam įvykiui, draudiko pareiga mok÷ti draudimo išmoką neatsiranda. Taigi, išsiskiria draudimo sutarties galiojimas ir draudimo apsaugos galiojimas.
(c) Pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui nebūtinai reiškia, kad pasibaig÷ ir draudimo apsauga. Taip gali būti, kai ir po sutarties pabaigos gali likti galioti tam tikros prievol÷s, kylančios iš draudimo sutarties. Pavyzdžiui, jei draudiminis įvykis įvyksta galiojant draudimo sutarčiai ir draudimo apsaugai (tarkim, galiojant civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutarčiai įvyksta autoįvykis, kurio metu sužalojama trečiojo asmens (ne draud÷jo) sveikata), tačiau apie šį draudiminį įvykį pranešama pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui, draudimo išmokos išmok÷jimo pareiga išlieka ir turi būti vykdoma.
Draudimo išmoka. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad draudimo išmoka yra pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmok÷ti draud÷jui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką (naudos gav÷jui ar nukent÷jusiam trečiajam asmeniui).
Draudimo įstatymas taip pat leidžia šalių susitarimu nustatyti ir kitokį draudimo išmokos mok÷jimo būdą. Pavyzdžiui, gali šalys susitarti, kad draudikas savo sąskaita remontuoja draudimo apsaugos objektą ar pakeičia jį kitu (taip gali būti turto draudimo sutarčių atveju). Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į d÷l draudiminio įvykio atsiradusius nuostolius, nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat atsižvelgiama į franšizę (išskaitą), t. y. yra nuostolių dalį, kurios ribose
draudikas nemoka draudimo išmokos. Franšiz÷ nustatoma konkrečia pinigų sumą arba procentais nuo draudimo sumos.
VI. Draudimo sutarties šalių ir kitų šių santykių dalyvių pareigos
Sąlyginai draudimo sutarties šalių pareigas galima suskirstyti, atsižvelgiant į jų atsiradimo ir vykdymo momentą, taip pat į jų subjektus: pareigos iki sutarties sudarymo; pareigos galiojant sutarčiai; pareigos įvykus draudiminiam įvykiui; pareigos, kurias turi apdraustasis bei naudos gav÷jas.
1. Šalių teis÷s ir pareigos iki sutarties sudarymo
1.1. Xxxxxxxx teis÷s ir pareigos
1. Pareiga atskleisti informaciją (CK 6.992 str. 2 d., 6.993 str. 8 d., DraudĮ 99 str.)
Min÷ta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisykl÷mis. Sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu draudikas privalo suteikti draud÷jui informaciją apie: draudiko pavadinimą, adresą, taikytiną teisę, teisinius padarinius, atsirandančius draud÷jui pažeidus sutartį, ginčų sprendimo tvarką, galimus draudimo rizikos padid÷jimo atvejus, kitą reikšmingą informaciją, priklausomai nuo draudimo sutarties rūšies.
2. Draudiko teis÷ įvertinti draudimo riziką (CK 6.994 str.). Prieš sudarant draudimo sutartį draudikas turi teisę apžiūr÷ti draudžiamą turtą, o jeigu reikia, savo l÷šomis paskirti ekspertizę jo vertei nustatyti. Jeigu draudimo interesas yra susijęs su fizinio asmens gyvybe ar sveikata, draudikas turi teisę reikalauti iš draud÷jo dokumentų, patvirtinančių draud÷jo arba apdraudžiamojo asmens amžių, sveikatos būklę, profesiją bei kitas draudimo rizikai turinčias reikšm÷s aplinkybes.
1.2. Draud÷jo pareigos
Ypač didelę reikšmę turi draud÷jo pareiga, vykdytina dar iki sutarties sudarymo, numatyta CK 6.993 straipsnio 1 dalyje. Draud÷jas prieš sudarant draudimo sutartį privalo atskleisti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias tur÷ti esmin÷s įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikos įvertinimui). Draud÷jas privalo atskleisti jam žinomą ir draudikui nežinomą (ar neprivalomą žinoti) informaciją, o taip pat informaciją, kurios draudikas specialiai teiraujasi. Esmin÷mis aplinkyb÷mis, apie kurias draud÷jas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkyb÷s, nurodytos standartin÷se draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisykl÷se), taip pat aplinkyb÷s, apie kurias draudikas raštu praš÷ draud÷jo suteikti informaciją (CK 6.993 str. 2 d.).
Informacijos atskleidimo pareigos nevykdymo teisiniai padariniai skirstomi
atsižvelgiant į draud÷jo kaltę:
(a) Jei informacija neatskleidžiama tyčia, t. y. turint tikslą sąmoningai suklaidinti draudiką, draudimo sutartis draudiko reikalavimu gali būti pripažinta negaliojančia ab initio, išskyrus atvejus, kai (i) neatskleistos aplinkyb÷s išnyko iki draudiminio įvykio arba (ii)
netur÷jo įtakos draudiminiam įvykiui (CK 6.993 str. 4 d.). Min÷tu atveju pripažinus draudimo sutartį pripažinus negaliojančią d÷l tyčinio informacijos neatskleidimo, jokia draudimo išmoka n÷ra mokama.
(b) Jei informacija neatskleidžiama d÷l neatsargumo, draudikas ne v÷liau kaip per 2 m÷nesius nuo sužinojimo privalo pasiūlyti pakeisti sutartį. Šis terminas yra naikinamasis, jam pasibaigus draudikas netenka teis÷s remtis informacijos neatskleidimu. Draud÷jui atsisakius ar neatsakius į pasiūlymą per vieną m÷nesį (gyvyb÷s draudimo atveju – per du m÷nesius) draudimo sutartis gali būti nutraukiama teismo tvarka pagal draudiko ieškinį (CK 6.993 str 5 d.).
Jei draudiminis įvykis įvyksta iki draudimo sutarties pakeitimo ar nutraukimo, draudimo išmoka mažinama tokia dalimi, kuria draudimo įmoka būtų padidinta draudikui žinant d÷l neatsargumo neatskleistas aplinkybes (CK 6.993 str 6 d.). Ši taisykl÷ taikytina sistemiškai su Draudimo įstatymo 109 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad mažinant draudimo išmoką pagal su kapitalo kaupimu susijusią gyvyb÷s draudimo sutartį, išmokama suma negali būti mažesn÷ už išperkamąją sumą.
Draudimo išmokos mažinimo taisykl÷ netaikoma tais atvejais, kai nei vienas protingas ir apdairus draudikas, žinodamas d÷l neatsargumo neatskleistas aplinkybes, nebūtų sudaręs draudimo sutarties. Tokiais atvejais draudimo sutartis gali būti nutraukta ir nepasiūlius jos pakeisti, o įvykus draudiminiam įvykiui draudimo išmoka n÷ra mokama (CK 6.993 str. 7 d.) Pavyzdžiui, jeigu draudikas d÷l neatsargumo būtų suklaidintas d÷l draud÷jo amžiaus (tarkim, draud÷jui yra sukakę daugiau negu 70 metų), draudikas, žinodamas tai nebūtų sudaręs gyvyb÷s draudimo sutarties.
(c) Jeigu informacija neatskleidžiama nesant draud÷jo kalt÷s (draud÷jas jos nežino ar neprivalo žinoti), jokios teisin÷s pasekm÷s draudimo išmokos atžvilgiu neatsiranda.
Jei draud÷jas, sudarydamas draudimo sutartį, suteik÷ žinomai melagingą informaciją, reikšmingą draudimo rizikos įvertinimui, draudimo sutartis gali būti nuginčyta (CK 6.993 str. 4 d., 6.1001 str. 3 d.).
2. Šalių pareigos sudarius draudimo sutartį jos galiojimo laikotarpiu
2.1. Draud÷jo pareigos
1. Pagrindin÷ draud÷jo pareiga – mok÷ti draudimo įmokas.
Min÷ta, draudimo sutartis atlygintin÷, ir, kad draud÷jas turi pareigą mok÷ti draudimo įmokas. Su šios pareigos tinkamu vykdymu siejami du labai svarbūs teisiniai padariniai: (i) sutarties įsigaliojimas (CK 6.996 str. 1-2 d.); (ii) draudimo apsaugos sustabdymas (Draudimo įstatymo
80 str.). Kalbant apie pastarąjį teisinį padarinį, pabr÷žtina, kad draudikas privalo raštu informuoti draud÷ją, kad per 15 dienų (gyvyb÷s draudime per 30 dienų) nuo pranešimo gavimo draud÷jui nesumok÷jus draudimo įmokos, draudimo apsauga bus sustabdyta (Draudimo įstatymo 80 str. 2 d.), kas savaime reiškia, kad draudimo apsaugos sustabdymo laikotarpiu įvykus draudiminiam įvykiui draudikas neprival÷s mok÷ti draudimo išmokos. Aišku, šia teise draudikas gali naudotis tuo atveju, kai draud÷jas negali įvykdyti savo pareigos mok÷ti draudimo įmoką ne d÷l draudiko kalt÷s ar d÷l nuo draud÷jo nepriklausančių aplinkybių.
2. Pareiga informuoti draudiką apie draudimo rizikos padid÷jimą.
Ši draud÷jo pareiga numatyta CK 6.1010 straipsnyje. Draud÷jas draudimo sutartyje nustatyta tvarka privalo informuoti draudiką apie draudimo rizikos padid÷jimą tuoj pat, kai apie jį sužino. Tais atvejais, kai draudimo rizikos padid÷jimas priklauso nuo draud÷jo valios arba apie galimą draudimo rizikos padid÷jimą draud÷jas sužino anksčiau, nei jis įvyksta, jis privalo informuoti draudiką dar prieš draudimo rizikos padid÷jimą.
Pažym÷tina, kad draud÷jas privalo informuoti draudiką tik apie tokias draudimo riziką didinančias aplinkybes, kurios (i) nurodytos draudimo sutartyje (CK 6.1010 str. 1 d.), bei kurias (ii) draudikas tinkamai atskleid÷ prieš draudimo sutarties sudarymą (CK 6.993 str. 8 d.)
Pagrindinis reikalavimas šios pareigos vykdymo prasme yra rizikos padid÷jimas, kuriuo draudikas turi teisę remtis, privalo būti esminis (CK 6.1010 str. 1). Pavyzdžiui, esminiu draudimo rizikos padid÷jimu būtų laikomas atvejis, kai draud÷jas, apsidraudęs sveikatą, susirgtų kokia nors l÷tine liga).
Draudikas, sužinojęs apie draudimo rizikos padid÷jimą, turi teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką. Jei draud÷jas nesutinka, draudikas, išskyrus atvejus, kai išnyko draudimo rizikos padid÷jimą sąlygojusios aplinkyb÷s, turi teisę kreiptis į teismą d÷l draudimo sutarties pakeitimo arba nutraukimo (CK 6.1010 str. 2 d.).
Nepranešimo apie padid÷jusią draudimo riziką atveju atsiranda teisin÷s pasekm÷s, analogiškos pasekm÷ms, atsirandančioms draud÷jui neįvykdžius informacijos atskleidimo pareigos (CK 6.993 str.).
Jeigu draudimo sutarties galiojimo metu draudimo rizika sumaž÷ja ar gali sumaž÷ti, draud÷jas įgyja teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba sumažinti draudimo įmoką. Jei draudikas nesutinka su tokiu draud÷jo reikalavimu, draud÷jas turi teisę kreiptis į teismą d÷l draudimo sutarties nutraukimo ar pakeitimo.
3. Papildomos atsargumo pareigos.
Draudimo apsaugos laikotarpiu draud÷jas turi pareigą elgtis taip, kad būtų sumažinta draudiminio įvykio tikimyb÷. Bendriausia prasme, draud÷jas turi elgtis taip, lyg būtų neapsidraudęs. Pavyzdžiui, jeigu draud÷jas turto draudimo yra apdraudęs butą, tai jis turi imtis visų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti duris), o ne atvirkščiai – savo nerūpestingu elgesiu prisid÷ti prie žalos atsiradimo. Jei draud÷jas sąmoningai nesilaiko atsargumo priemonių, ir d÷l šios priežasties įvyksta draudiminis įvykis, draudikas įgyja teisę atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką. Tačiau tokią teisę draudikas įgytų tik tuo atveju, jeigu tarp atsargumo priemonių ir draudiminio įvykio būtų tiesioginis priežastinis ryšys (pavyzdžiui, neužrakino durų, ir vagys pro jas lengvai pateko į butą; bet jeigu esant neužrakintoms durims, į butą vagys būtų patekę išlaužę užrakintas balkono duris, draudikas negal÷tų atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką).
2.2. Xxxxxxxx xxxxxxxx
Konfidencialumo pareiga.
Draudimo sutarties fiduciarinis pobūdis sąlygoja tai, kad sutarties šalis sieja konfidencialumo pareiga. Šią pareigą turi draudikas, nes jis dar prieš draudimo sutarties sudarymą sužino nemažai konfidencialios informacijos (jam pateikiama informacija apie asmens duomenis, o tam tikrų draudimo rūšių atveju ir ypatingi duomenys (informacija apie sveikatos būklę), informacija apie turtinę pad÷tį ir pan. D÷l to CK 6.995 straipsnis įpareigoja draudiką
neatskleisti jo gautos informacijos ir duomenų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, bei numato pareigą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, jei ši pareiga pažeidžiama.
3. Šalių pareigos įvykus draudiminiam įvykiui
3.1. Draud÷jo pareigos
1. Pareiga pranešti apie draudiminį įvykį (CK 6.1012 str. 1 d.).
Šios pareigos neįvykdymo teisiniai padariniai atsiranda, jeigu draudikas iš kitų šaltinių (pvz., apie tai informuoja nukent÷jęs asmuo) nežinojo apie draudiminį įvykį, arba nepranešimas neturi įtakos draudiko pareigai mok÷ti draudimo išmoką (CK 6.1012 str. 2 d.). Pareigos pažeidimo padariniai yra tokie:
(1) Draudikas įgyja teisę atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką, arba
(2) Draudikas įgyja teisę sumažinti draudimo išmoką:
(a) ta dalimi, kuria padid÷jo draudiminio įvykio sąlygota žala;
(b) tik, jeigu draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudiminį įvykį, būtų
÷męsis priemonių, kurios būtų užkirtę kelią žalai padid÷ti.
Galimi teisiniai padariniai draudimo išmokos mok÷jimo atsisakymo ar sumažinimo atžvilgiu nustatomi, atsižvelgiant į draud÷jo kalt÷s formą, d÷l pareigos pranešti netinkamo vykdymo atsiradusią žalą (Draudimo įstatymo 82 str. 7 d.).
Draudikas yra suinteresuotas, kad apie draudiminį įvykį draud÷jas praneštų kiek galima greičiau. Tuomet įmanoma tiksliai ištirti draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes, esant reikalui imti priemonių žalai sumažinti, bei nustatyti tikslų draudimo išmokos dydį. Jei draud÷jas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudiminį įvykį, draudimo išmoką netur÷tų būti mokama.
Jei draud÷jas apie draudiminį įvykį praneša pav÷luotai d÷l neatsargumo, draudimo išmoka tur÷tų būti sumažinta ta dalimi, kuria padid÷jo draudiminio įvykio sąlygota žala, ir tik tuo atveju, jei draudikas įrodo, jog laiku sužinojęs apie draudiminį įvykį būtų ÷męsis priemonių, kurios būtų užkirtę kelią žalos padid÷jimui.
2. Pareiga pateikti dokumentus draudimo išmokai gauti.
Su draud÷jo pareiga pranešti draudikui apie draudiminį įvykį, tampriai susijusi kita jo pareiga, t. y. pateikti draudikui dokumentus ir informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes (Draudimo įstatymo 82 str. 1 d.). Draud÷jas privalo pateikti dokumentus: (1) kuriuos turi ar gali gauti teis÷s aktų nustatyta tvarka; (2) būtinus nustatant draudimo išmokos dydį; (3) nurodytus draudimo sutartyje. Atsižvelgdamas į konkretaus draudiminio įvykio ypatumus, išimtiniais draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudikas turi teisę pareikalauti ir papildomų dokumentų.
Tačiau pabr÷žtina, kad draudikas turi savarankišką pareigą tirti draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes (Draudimo įstatymo 82 str. 3 d. 2 p.). Draudikas turi teisę gauti informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes iš bet kurio juridinio asmens (Draudimo įstatymo 82 str. 4 d.).
3. Pareiga imtis priemonių žalai sumažinti.
Įvykus draudiminiam įvykiui, draud÷jas turi imtis visų jam prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažinti, o, jeigu draudikas duoda nurodymus, tai laikytis jo nurodymų (CK 6.1013 str. 1 d.). Priemon÷s žalai sumažinti privalo būti (i) protingos (reikia vertinti kaip esant analogiškoms aplinkyb÷ms būtų elgęsis protingas ir apdairus asmuo) ir (ii) objektyviai draud÷jui prieinamos. Tokie pat reikalavimai taikytini ir draudiko duodamiems nurodymams.
Jei draud÷jas tyčia nesiima priemonių žalai sumažinti, draudikas atleidžiamas nuo pareigos mok÷ti draudimo išmoką ta dalimi, kuria žala padid÷jo (CK 6.1013 str. 2 d.).
Jei draud÷jas d÷l didelio neatsargumo nesiima priemonių žalai sumažinti, tai draudikas gali sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 str. 7 d.).
CK 6.1013 straipsnio 2 dalis numato būtinų draud÷jo išlaidų, patirtų mažinant žalą, atlyginimą. Išlaidos atlyginamos proporcingai draudimo sumos ir draudimo vert÷s santykiui, neatsižvelgiant į tai, kad išlaidos kartu su žalos dydžiu viršija draudimo sumą. Draudimo sutartyse šalių susitarimu gali būti nustatyta maksimali atlyginamų draud÷jo išlaidų suma.
3.2. Xxxxxxxx xxxxxxxx
1. Pagrindin÷ pareiga - pareiga mok÷ti draudimo išmoką.
Tai pagrindin÷ draudiko pareiga, kuri vykdoma įvykus draudiminiam įvykiui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 82 str.). Draudimo išmoka gali būti išmokama vienkartine suma arba periodin÷mis išmokomis. Draudikas privalo įvykdyti šią pareigą arba prad÷ti mok÷ti periodines išmokas ne v÷liau kaip per 30 dienų nuo informacijos, reikšmingos nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, gavimo.
Draudikas turi teisę atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką, esant tokiems juridiniams faktams:
(1) įvykis yra nedraudiminis. Nedraudiminių įvykių sąrašas nustatomas draudimo taisykl÷se, taip pat įstatymuose (pvz., CK 6.1014 str. 5 d.);
(2) įvykis yra draudiminis, tačiau įvykęs d÷l draud÷jo tyčios. Bendroji taisykl÷ - draudimo apsauga neapima draud÷jo tyčios (CK 6.1014 str. 1 d.). Ši taisykl÷ netaikoma (t. y. draudikas privalo mok÷ti draudimo išmoką): (a) jeigu draud÷jo tyčiniai veiksmai yra socialiai vertingi (pvz., būtinoji gintis, pilietin÷s pareigos vykdymas) (CK 6.1014 str. 1 d.); (b) jeigu civilin÷s atsakomyb÷s draudimo atveju tyčiniais draud÷jo veiksmais padaryta žala asmens sveikatai ar gyvybei (CK 6.1014 str. 3 d.); (c) jeigu apdraustasis nusižudo, draudimo sutarčiai galiojant ne mažiau kaip trejus metus (CK 6.1014 str. 4 d.).
Įstatymai gali nustatyti atvejus, kada draudikas turi teisę atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką d÷l draud÷jo didelio neatsargumo. Toks atvejis yra numatytas Draudimo įstatymo 89 straipsnyje, o būtent, kad turto draudimo sutartyje gali būti numatomas draud÷jo didelis neatsargumas d÷l draudiminio įvykio kaip pagrindas atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką.
Draudikas turi teisę atsisakyti mok÷ti ar sumažinti draudimo išmoką, jeigu draud÷jas pažeid÷ draudimo sutarties sąlygas, ir d÷l tokių pažeidimų:
(a) padid÷jo draudiminio įvykio tikimyb÷ (pavyzdžiui, atsargumo priemonių nesilaikymas), arba
(b) padid÷jo nuostolis po draudiminio įvykio, arba
(c) draudikas negali nustatyti draudiminio įvykio aplinkybių ir (arba) draudimo išmokos dydžio, arba
(d) d÷l kitų reikšmingų pažeidimų, darančių įtaką draudiko pareigai mok÷ti draudimo išmoką.
Kiti draudimo sutarties pažeidimai gali būti pagrindu tik reikalauti taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.
Pažym÷tina, kad draudikas teise atsisakyti mok÷ti draudimo išmoką ar ją sumažinti turi naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, t. y. privalo atsižvelgti į draud÷jo kaltę, pažeidimo pobūdį, sunkumą ir jo pasekmes draudikui, pažeidimo ryšį su draudiminiu įvykiu, žalos, atsiradusios d÷l pažeidimo dydį (Draudimo įstatymo 82 str. 7 d.).
Jeigu draudimo išmoka n÷ra išmoka per 30 dienų nuo draud÷jo pranešimo apie draudiminį įvykį, draudikas privalo raštu informuoti draud÷ją apie draudiminio įvykio tyrimo eigą. Informacija turi būti išsami ir motyvuota. Išimtiniais atvejais, kaip numato Draudimo įstatymo 82 straipsnio 5 dalis, jeigu tikslus žalos nustatymas užtrunka ilgiau kaip 3 m÷nesiai, o įvykis yra draudiminis ir draud÷jas ir draudikas nesutaria d÷l draudimo išmokos dydžio, draudikas draud÷jo reikalavimu privalo išmok÷ti neginčijamą draudimo išmokos dalį.
Įrodyti, kad yra aplinkyb÷s, suteikiančios teisę atsisakyti ar sumažinti draudimo išmoką, privalo draudikas (Draudimo įstatymo 82 str. 6 d.). Tai atitinka bendrą onus probandi esmę, - įrodyti privalo tas, kuris remiasi atitinkamomis aplinkyb÷mis.
3.3. Kitų draudimo sutartinių santykių dalyvių teis÷s ir pareigos
Min÷ta, kad draudimo sutartiniuose santykiuose gali dalyvauti ne tik sutarties šalys, bet ir kiti asmenys: apdraustasis, naudos gav÷jas ir nukent÷jusysis trečiasis asmuo.
Naudos gav÷jas ir nukent÷jęs trečiasis asmuo turi teisę į draudimo išmoką. Naudos gav÷jas įgyja teisę į draudimo išmoką pagal draudimo sutartį, kuri laikytina tokiu atveju sutartimi trečiojo asmens naudai, o nukent÷jęs trečiasis asmuo – pagal įstatymą (Draudimo įstatymo 94 str.). Jei naudos gav÷jas ar nukent÷jęs trečiasis asmuo ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką, jie privalo vykdyti draudimo sutartyje nustatytas pareigas (Draudimo įstatymo 85 str. 2 d.), būtent:
- privalo pranešti apie draudiminį įvykį (CK 6.1012 str.);
- pateikti turimus ar galimus gauti dokumentus ir informaciją apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį (Draudimo įstatymo 82 str. 1 d.);
- draudimo sutartis gali nustatyti naudos gav÷jo ar nukent÷jusio trečiojo asmens pareigą imtis priemonių žalai sumažinti.
Atskirų rūšių draudimo atvejais gali būti nustatyta ir kitų min÷tų asmenų pareigų. Pavyzdžiui, atskleisti informaciją, reikšmingą draudimo sutarties sudarymui, pranešti apie
draudimo rizikos padid÷jimą, laikytis atsargumo priemonių, imtis priemonių žalai sumažinti (tai aktualu nuostolių draudimo sutartyse, nes gali būti draudžiami apdraustojo turtiniai interesai).
Draudikas neturi teis÷s remtis sutarties pažeidimu, jeigu tretieji asmenys nežinojo apie draudimo sutarties sudarymą, savo pareigas pagal draudimo sutartį bei netur÷jo galimybių įvykdyti šių pareigų (Draudimo įstatymo 85 str. 2 d.). Draudimo sutartis gali numatyti draud÷jo pareigą informuoti trečiuosius asmenis apie teises ir pareigas pagal draudimo sutartį, taip pat tokią teisę turi ir pats draudikas.
[Išsamiau apie draudiko, draud÷jo ir kitų dalyvių teises ir pareigas galima skaityti Xxxxx Xxxxxxxxx. Lietuvos draudimo sutarčių teis÷. Vilnius: Justitia, 2007, p. 91-149].
3.4. Subrogacija esant draudimo sutartiniams santykiams
Subrogacija esant draudimo sutartiniams teisiniams santykiams reglamentuojama CK 6.1015 straipsnyje. Tai draud÷jo teisių į žalos atlyginimą per÷jimas draudikui. Tai speciali subrogacijos sąvoka. Esm÷, numatyta CK 6.1015 straipsnio 1 dalies 1 sakinyje: draudikui, išmok÷jusiam draudimo išmoką, pereina teis÷ reikalauti išmok÷tų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, nebent draudimo sutartis numato ką kita. Subrogacijos draudimo sutartimi negalima riboti, kai žala padaryta tyčia (CK 6.1015 str. 1 d. 2 sak.). Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilin÷s atsakomyb÷s draudimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.1015 str. 1 d. 3 sak.).
Esant draudimo santykiams, draudikas gali perimti teises (i) subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.) ir (ii) regreso tvarka (CK 6.101 str. 4 d. 4 p. sistemiškai su CK 6.111 str. ir 6.114 str. 5 p.). Šie du teis÷s, susijusios su pinigų sumų, išmok÷tų draud÷jui naudos gav÷jui) ar nukent÷jusiajam trečiajam asmeniui, susigražinimu, per÷jimo draudikui atvejai turi ir bendrų bruožų ir skirtumų.
Bendryb÷s:
Ir subrogacijos, ir regreso esm÷ yra ta pati – ir vienu, ir kitu atveju draudikas, išmok÷jęs draudimo išmoką asmeniui, turinčiam ją gauti pagal draudimo sutartį, perima teisę reikalauti išmok÷tų sumų iš atsakingo už draudiminį įvykį asmens.
Ir subrogacija, ir regresas yra reikalavimo teis÷s perleidimas pagal įstatymą atvejai. Skirtumai:
- Pirma, subrogacijos ir regreso atvejais draudikas perima reikalavimo teisę iš skirtingo asmens. Subrogacijos atveju – iš paties draud÷jo, turinčio teisę į žalos atlyginimą (šiuo atveju draud÷jas yra kreditorius žalos atlyginimo prievol÷je), o regreso atveju – iš kreditoriaus, kuris turi reikalavimo teisę į draud÷ją, atsakingą už draudiminį įvykį (šiuo atveju draud÷jas yra skolininkas žalos atlyginimo prievol÷je).
Pavyzdžiai:
(1) Tarkim, yra sudaryta turto draudimo sutartis, pagal kurią draudimo objektas automobilis. Įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sugadintas draud÷jo automobilis, ir už tai atsakingas kito automobilio vairuotojas (jis yra už žalą atsakingas asmuo). Šiuo atveju yra du teisiniai santykiai: pirma, draudimo sutartiniai santykiai, atsiradę turto draudimo sutarties
pagrindu tarp draudiko ir draud÷jo (nukent÷jusiojo), ir, antra, deliktin÷s civilin÷s atsakomyb÷s santykiai d÷l žalos atlyginimo tarp nukent÷jusiojo (apdrausto automobilio vairuotojo, kuris pirmuosiuose santykiuose yra draud÷jas) – kreditoriaus, ir už žalą atsakingo asmens (antrojo automobilio vairuotojo), - skolininko žalos atlyginimo prievol÷je. Taigi, draudikui, vykdant draudimo sutartį, išmok÷jus draudimo išmoką draud÷jui, ir taip kompensavus visą ar dalį padarytos žalos už sugadintą automobilį, draud÷jas, kaip kreditorius žalos atlyginimo prievol÷je, CK 6.1015 straipsnio (subrogacijos) pagrindu perduos reikalavimo teisę draudikui reikalauti išmok÷tų sumų iš atsakingo už žalą asmens (t. y. antrojo automobilio vairuotojo) – skolininko žalos atlyginimo prievol÷je. Šiuo atveju draudikui įvykdžiusiam pareigą draud÷jui išmokant draudimo išmoką, kartu pasibaigia toje dalyje žalos atlyginimo prievol÷ tarp nukent÷jusiojo (draud÷jo) ir už žalą atsakingo asmens, o per÷mus reikalavimo teisę pagal įstatymą atsiranda nauja teisin÷ prievol÷ tarp draudiko (naujo kreditoriaus žalos atlyginimo prievol÷je) ir už žalą atsakingo asmens – skolininko.
(2) Tarkim, yra sudaryta civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartis, pagal kurią draudimo objektas yra automobilio valdytojo civilin÷ atsakomyb÷ už žalą, kuri gali būti padaroma trečiajam asmeniui. Įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sužalotas p÷stysis, ir už tai atsakingas automobilio vairuotojas (jis yra už žalą atsakingas asmuo (draud÷jas pagal civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartį). Šiuo atveju yra taip pat yra du teisiniai santykiai: pirma, draudimo sutartiniai santykiai, atsiradę civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko ir draud÷jo (žalą padariusio asmens), ir, antra, deliktin÷s civilin÷s atsakomyb÷s santykiai d÷l žalos atlyginimo tarp nukent÷jusiojo (p÷sčiojo), kuris šiame santykyje yra kreditorius, ir už žalą atsakingo asmens (automobilio vairuotojo), - skolininko žalos atlyginimo prievol÷je (ir draud÷jo draudimo santykyje). Taigi, draudikui, vykdant civilin÷s atsakomyb÷s draudimo sutartį, išmok÷jus draudimo išmoką p÷sčiajam (nuo draud÷jo veiksmais padarytos žalos nukent÷jusiajam asmeniui), ir taip kompensavus visą ar dalį padarytos žalos už sužalojimą, šiuo atveju, skirtingai nuo pirmojo pavyzdžio, būtent nukent÷jusysis trečiasis asmuo, kaip kreditorius žalos atlyginimo prievol÷je, CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu (t. y. regreso tvarka) perduos reikalavimo teisę draudikui reikalauti išmok÷tų sumų iš atsakingo už žalą asmens (t. y. automobilio vairuotojo, t. y. draud÷jo) – skolininko žalos atlyginimo prievol÷je. Šiuo atveju draudikui įvykdžiusiam pareigą išmokant draudimo išmoką nukent÷jusiajam, kartu pasibaigia toje dalyje žalos atlyginimo prievol÷ tarp nukent÷jusiojo ir už žalą atsakingo asmens (draud÷jo), o per÷mus reikalavimo teisę pagal įstatymą atsiranda nauja teisin÷ prievol÷ tarp draudiko (naujo kreditoriaus žalos atlyginimo prievol÷je) ir už žalą atsakingo asmens – skolininko (draud÷jo).
Tačiau, matome, kad ir vienu, ir kitu atveju pasireiškia ta pati pagal prasmę santykių
„schema“: abiem atvejais dalyvauja trys subjektai, ir d÷l to atsiranda dviejų rūšių santykiai. Tačiau čia reikia išskirti antrąjį subrogacijos ir regreso skirtumą, kuris tampriai susijęs su pirmuoju.
- Antra, kadangi skiriasi draud÷jo, kaip žalos atlyginimo prievol÷s šalies, pad÷tis – subrogacijos atveju jis yra šioje prievol÷je kreditorius, o regreso atveju – skolininkas, tai d÷l to skiriasi ir reikalavimo teisę draudikui perduodantis subjektas – vienur perduoda draud÷jas, kaip kreditorius (subrogacija), o kitur – nukent÷jusysis asmuo, kaip kreditorius (regresas). Tai savo ruožtu sąlygoja antrąjį skirtumą, o būtent:
- subrogacijos atveju d÷l draudiko pareigos pagal draudimo sutartį išmok÷ti draudimo išmoką vykdymo draud÷jui (kitai sutarties šaliai), baigiasi toje dalyje, kiek apima draudimo
išmoka, žalos atlyginimo prievol÷, ir būtent joje draudikas tampa kreditoriumi su skolininku – už žalą atsakingu asmeniui;
- regreso atveju d÷l draudiko pareigos pagal draudimo sutartį išmok÷ti draudimo išmoką vykdymo trečiajam asmeniui (nes šiuo atveju ne draud÷jas, o nukent÷jęs trečiasis asmuo turi teisę gauti draudimo išmoką), baigiasi toje dalyje, kiek apima draudimo išmoka, žalos atlyginimo prievol÷, ir būtent joje draudikas tampa kreditoriumi su skolininku – draud÷ju, nes jis atsakingas už žalą.
Taigi, min÷ta, abiem atvejais ta pati pagal prasmę santykių „schema“, tik tarp skirtingų asmenų, kadangi tą sąlygoja, kas konkrečiu atveju yra kreditorius ir skolininkas draudiminiu įvykiu sukeltos žalos atlyginimo prievol÷je. Tod÷l nesutinku doktrinoje, tiesa, ir teismų praktikoje, išsakoma pozicija, kad subrogacijos atveju, skirtingai nuo regreso, žalos atlyginimo prievol÷ nesibaigia 4 . Kaip rodo pavyzdžiai ir pateikta argumentacija, ir subrogacijos, ir regreso atveju žalos atlyginimo prievol÷ bent toje dalyje, kuria žalą padengia draudimo išmoka, pasibaigia, kadangi abu šie reikalavimo teis÷s per÷jimo būdai yra atliekami įstatymo pagrindu, o ne cesijos sutarties pagrindu. Kai reikalavimo teis÷ pereina įstatymo pagrindu, visada santykiuose dalyvauja trys subjektai, iš kurių vienas visada vykdydamas vienu tiesiniu pagrindu atsiradusią pareigą kuriam nors kitam iš kitų dviejų subjektų, tinkamai įvykdo visą ar iš dalies kitą prievolę.
- Trečia, skiriasi ieškinio senaties terminų taisykl÷s. Regresinių prievolių atveju yra taikoma speciali CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta taisykl÷, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindin÷s prievol÷s įvykdymo momento. Subrogacijos atveju draudimo santykiuose ši CK norma netaikoma, o taikoma CK 6.1015 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad reikalavimo teis÷, per÷jusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draud÷jo (naudos gav÷jo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kitaip tariant, ieškinio senaties termino skaičiavimui būtų taikomos bendros taisykl÷s (CK 1.127 str. 1-2 d.). Kita vertus, pats ieškinio senaties terminas būtų ir vienu, ir kitu atveju - sutrumpintas trejų metų terminas, kuris taikomas reikalavimams d÷l žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.), ir CK 1.125 straispnio 7 dalyje numatytas terminas draudiko per÷musio reikalavimo teisę nesaistytų. Taip yra d÷l to, kad kai reikalavimo teis÷ pereina regreso tvarka arba ir cesijos sutarties pagrindu, tai teis÷s įgyvendinamos pagal tas taisykles, kurios būdingos prievolei, kurios šalimi po per÷mimo tampa per÷męs teises asmuo (šiuo atveju – žalos atlyginimo prievolei).
IV. Sutarties pabaigos ypatumai
Sutarties nutraukimas.
Bendroji taisykl÷ - taikomos bendrosios sutarčių teis÷s normos d÷l sutarties nutraukimo, esant esminiam pažeidimui.
Panašiai, kaip ir atlygintinių paslaugų sutarties atveju (CK 6.721 str. 1 d.), draudimo sutarties atveju, draud÷jas turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti draudimo sutartį (CK 6.1009 str. 2 d.). Draudikas apie draudimo sutarties nutraukimą privalo būti įsp÷tas per protingą terminą, kuris paprastai nurodomas draudimo sutartyje.
4 Žr. Xxxxx Xxxxxxxxx. Lietuvos draudimo sutarčių teis÷. Vilnius: Justitia, 2007, p. 180.
Įstatymai numato specialius atvejus, kada draudikas gali reikalauti nutraukti draudimo sutartį: draud÷jui d÷l neatsargumo neatskleidus informacijos sudarant draudimo sutartį (CK 6.993 str. 5 ir 7 d.) bei nepranešus apie padid÷jusią draudimo riziką (CK 6.1010 str. 2 d).
CK 6.1009 straipsnio 1 dalis numato bet kurios iš draudimo sutarties šalių teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį išnykus draudimo rizikai. Atkreiptinas d÷mesys, kad min÷ta nuostata taikoma tik tuo atveju, kai draudimo rizika išnyksta visiškai, pavyzdžiui, žuvus draudimo apsaugos objektui.
Įstatymai nustato specialius kitus draudimo sutarties pabaigos pagrindus d÷l draudiko nemokumo. Išk÷lus bankroto bylą draudikui, ne gyvyb÷s draudimo sutartys pasibaigia (Draudimo įstatymo 135 str. 1 d.). Gyvyb÷s draudimo sutartys pasibaigia tik tuo atveju, jei teis÷s ir pareigos pagal šias sutartis po bankroto bylos išk÷limo n÷ra perleidžiamos kitiems draudikams per Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos nustatytą terminą.