TURINYS
REKOMENDACIJOS DĖL ŠVIETIMO ŠAKOS KOLEKTYVINĖS SUTARTIES PASIRAŠYMO
TURINYS
- Kodėl reikia pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį?
- Kliūtys pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį
- Derybų dėl šakos kolektyvinės sutarties etapai
- Prisistatymas deryboms dėl šakos kolektyvinės sutarties
- Derybų dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties eiga
- Derybų dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties pabaiga
- Švietimo šakos kolektyvinės sutarties registravimas
- Švietimo šakos kolektyvinės sutarties taikymas
- Švietimo šakos kolektyvinės sutarties šalys
- Siūlomas švietimo šakos kolektyvinės sutarties turinys
- Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos sutartis
- Kaip reikia vertinti Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos sutartį?
Kodėl reikia pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį?
Absoliuti dauguma Lietuvos švietimo įstaigų yra finansuojama iš biudžeto ir juose vykdomos valstybės institucijų paruoštos, aprobuotos bei patvirtintos ugdymo programos. Teisės aktais nustatyta, kad socialinė partnerystė – darbuotojų, darbdavių atstovų ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus (DK 40 str.). Socialinė partnerystė grindžiama sekančiais principais:
1). laisvų kolektyvinių derybų principas, tai teisė vesti kolektyvines derybas, kuriai pritaria valstybės stodamos į TDO, jos įsipareigoja gerbti, plėtoti ir sąžiningaiįgyvendinti šią teisę;
2). kolektyvinių derybų sąžiningumo principas reiškia atstovaujančių organizacijų pripažinimą, stengimąsi pasiekti susitarimą, dorą ir konstruktyvų elgesį vedant derybas, nepateisinamo derybų vilkinimo vengimą ir abipusį prisiimtų įsipareigojimų gerbimą, sąžiningai atsižvelgiant į derybų rezultatus;
3). savanoriškumo ir savarankiškumo principas reiškia, kad kolektyvinių derybų šalims negalima primesti, o derybas palaikančios procedūros turi iš esmės atsižvelgti į jų savanorišką prigimtį, be to darbuotojų organizacijos turi turėti galimybę pačios, be valdžios kišimosi išrinkti delegatus, kurie joms atstovaus kolektyvinėse derybose. Derybų šalys turi teisę laisvai pasirinkti ir svarstyti klausimus, sudarančius kolektyvinės sutarties turinį, t.y. sutarties turinį nustato pačios sutarties šalys;
4). galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo principas, reiškia, kad turi būti paisoma įstatymo normų, t.y. kolektyvinę sutartį pasirašančios šalys nesiderės ir nepasirašys tokių sutarčių, kurių klausimai turi būti reguliuojami įstatymo galią turinčiomis normomis ir neįtrauks blogesnių darbuotojams sąlygų nei nustatyta įstatymuose;
5). realus įsipareigojimų principas reiškia, kad socialiniai partneriai prisiima pareigas savanoriškai, nepatirdami jokio spaudimo ir įsipareigoja laikytis sutarčių ir jas
sąžiningai taikyti, t.y. pareigos prisiimamos susitarimu. Realus įsipareigojimų vykdymas pasiekiamas užtikrinant kolektyvinės sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą kyla atsakomybė (DK 38 str.);
6). objektyvios informacijos pateikimo principas reiškia, kad turi būti imamasi , jeigu reikia, nacionalines sąlygas atitinkančių priemonių, kad šalims būtų prieinama informacija, reikalinga prasmingoms deryboms (DK 23 str. 1 d. 5 p., 47-48 str. ir 62
str. 2 d.);
7). tarpusavio kontrolės ir atsakomybės principas, tai kolektyvinės sutarties vykdymo garantas, nes kolektyvinėse sutartyse numatoma atsiskaitymo tvarka ir terminai (DK 57 ir 66 str.).
Socialinė partnerystė įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu (DK 39 ir 43 str.).
Kartu Darbo kodekso VIII skyriuje numatyta galimybė pasirašyti šakos kolektyvinę sutartį
Taigi pabandysime truputi pakomentuoti kodėl reikia pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį. Visų pirma tai šalių savanoriškai ir geranoriškai prisiimtus įsipareigojimus vykdyti yra lengviau ir paprasčiau nei „iš viršaus“ nuleistus įstatymus, taisykles, tvarkas ir nurodymus. Kolektyvine šakos sutartimi galima užpildyti įstatymo spragas. Kolektyvinės sutarties derybų metu galima daug tiksliau ir aiškiau išdiskutuoti rūpimus ir aktualius klausimus. Darbo kodekso 50 str. skelbia, kad šakos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.). Ši sutartis nustato atitinkamos šakos socialinės ir ekonominės plėtros kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas. “Šakos” sąvoka nėra tiksliai apibrėžta. Darbo kodekso dispozityvumas leidžia šį apibrėžimą apsibrėžti kiekvienu atveju. Šakos kolektyvinėje sutartyje paprastai nustatoma darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos; darbo apmokėjimo sistema kainų, infliacijos didėjimo atvejais; specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos; socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių ginčų,
streikų; darbo normų, išdirbto laiko, aptarnavimo, darbuotojų skaičiaus nustatymo, pakeitimo ir peržiūrėjimo tvarka; kitos šalims svarbios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos ir sutarties keitimo ir papildymo tvarka, galiojimo terminas, vykdymo kontrolė, atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir kt. Darbo kodekso 51 straipsnyje nurodyta, kad šakos kolektyvinės sutarties šalimis yra atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos. Šakos kolektyvinės sutarties sritį, t.y. kam ir kaip taikoma ši kolektyvinė sutartis nustato Darbo kodekso 52 straipsnis. Teigiama, kad šakos kolektyvinė sutartis taikomos tiems darbdaviams, kurie buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai arba prisijungė prie šių asociacijų po sutarties pasirašymo. Darbo kodekso 53 straipsnyje yra nuostatos apie šakos kolektyvinės sutarties sudarymo tvarką. Jame teigiama, kad šakos kolektyvinės sutarties parengimo, pasirašymo, papildymo ir pakeitimo tvarką, terminus bei kitus su tuo susijusius klausimus nustato sutarties šalys, todėl pačios šalys gali nusistatyti tiek labai sudėtingas, tiek ir labai paprastas procedūras. Kad neiškiltų klausimų dėl pasirašytos šakos kolektyvinės sutarties įteisinimo. Kolektyvinės sutarties galiojimo sąlygas nustato darbo kodekso 55 straipsnis, kuriame nurodoma, kad šakos kolektyvinė sutartis įsigalioja nuo jos įregistravimo dienos ir galioja iki jose nurodytos dienos ar naujos sutarties sudarymo. Iš patirties galima teigti, kad kolektyvinėje sutartyje numatyta sąlyga, kad ji galios iki naujos sutarties sudarymo yra pati geriausia, nes nustačius kokis nors terminus arba vienašališkai sugalvojus nutraukti (DK 56 str.) sutartį atsiranda kiti reikalavimai vėl inicijuoti naujas derybas dėl kolektyvinės sutarties, nes tokia situacija kuomet yra nutraukta kolektyvinė sutartis arba pasibaigęs jos terminas gali tęstis tik pakankamai trumpai, kadangi esant tokiai situacijai pažeidžiamas kolektyvinių derybų principas pagal TDO. Be to DK 56 straipsnis nurodo, kad šakos kolektyvinė sutartis gali būti nutraukiama tik joje nustatytais atvejais ir tvarka. šakos kolektyvinės sutarties vykdymą kontroliuoja pačios sutarties šalys arba jų tam įgalioti atstovai, taip pat darbo įstatymų laikymosi kontrolės institucijos (DK 56 str.). Kas liečia ginčus, kylančius dėl šakos kolektyvinės sutarties sudarymo, taip pat ginčus dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir (ar) teisės, apibrėžia darbo kodekso 58 straipsnio normos.
Kliūtys pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį
Nepaisant pakankamo teisinio reguliavimo, vis tiek yra nemažų kliūčių pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį. Visų pirma, švietimo sektoriuje sunkiai identifikuojama nacionalinė darbdavių organizacija. Nors faktiškai šias funkcijas atlieka tiek Seimas, tiek Vyriausybė, tiek ŠMM. Šių institucijų prerogatyva yra švietimo įstaigų finansavimo tvarkos ir paties finansavimo nustatymas, jose dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos ir apmokėjimo dydžių reglamentavimas, kvalifikacinių reikalavimų švietimo darbuotojams nustatymas. Jos nustato pedagogų kvalifikacijos kėlimo bei atestacijos tvarkas bei kitus su darbuotojų socialine – ekonomine padėtimi susijusius reglamentus. Tačiau nė viena iš minėtų institucijų nėra Darbo kodekso traktuojama kaip darbdavių organizacija socialinėje partnerystėje nacionaliniu (šakos) lygiu. Darbo kodekso 24 str. nurodyta, kad socialinėje partnerystėje šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) lygiu darbdaviams – iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms – atstovauja šių įmonių, įstaigų, organizacijų steigėjas ar jo įgaliota institucija, kuriai tenka šiame Kodekse nustatytos darbdavių organizacijos teisės ir pareigos. Daugelio švietimo įstaigų – ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo bei neformalaus ugdymo – steigėjos yra savivaldybės, tačiau jos neatlieka realaus darbdavio funkcijų. Iš kitos pusės, visų šalies savivaldybių interesams atstovaujanti Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA), savo įstatuose nėra numačiusi, jog ji savivaldybes atstovauja ir socialinėje partnerystėje. Tokiu būdu LSA irgi nėra darbdavių organizacija socialinėje partnerystėje šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) lygiu.
Tuo tarpu socialinio dialogo tradicijos ir jo būklė švietimo sektoriuje visais lygiais yra apgailėtina. ŠMM vadovai socialinį dialogą dažnai supranta kaip technines užduotis turinčių atlikti darbo grupių sukūrimą, į kurias nereguliariai kviečiami ir profesinių sąjungų atstovai. Dažnai būna, kad tokios darbo grupės siūlo vienus sprendimus, o politinė ministerijos vadovybė priima kardinaliai priešingus. Todėl galima konstatuoti, kad Lietuvos švietime sprendimai priimami fragmentiškai tariantis su darbuotojų atstovais bei kitais socialiniais partneriais. Tokie vienašališkai priimti sprendimai ne visada yra teisingi, neatsižvelgiama į atskirų švietimo subjektų – savivaldybių, mokyklų vadovų, darbuotojų – interesus, o kartais
jie yra tiesiog diskriminuojami. Realaus socialinio dialogo nebuvimas šalies mastu, nesukuria prielaidų tokio dialogo užsimezgimui savivaldybių ar įstaigų lygmeniu. Tarptautinės teisės aktai ir Lietuvos ratifikuotos tarptautinės konvencijos, kuriose įsipareigojama sudaryti prielaidas realiam socialiniam dialogui. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencija Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ nurodo valstybės imtis priemonių, kad kolektyvinėms deryboms nekliudytų procedūros taisyklių nebuvimas arba tokių taisyklių neadekvatumas ar netinkamumas. Europos socialinė chartija reikalauja, kad šalys įstatymais ne tik pripažintų darbuotojų ir darbdavių teisę į kolektyvines sutartis, bet ir skatintų sudaryti tokias sutartis, kai nesimato darbdavių ar darbuotojų iniciatyvos, o ypač užtikrintų, kad abi pusės būtų pasiruošusios deryboms. LR Darbo kodeksas numato tokios sutarties galimybę ir reglamentuoja jos turinį. Nereikia užmiršti ir to, kad trišaliu pagrindu sudarytas švietimo sektorinis komitetas prie LR Trišalės tarybos, kuriame paritetiniais pagrindais nacionaliniu šakos lygmeniu atstovaujami švietimo darbuotojai, darbdaviai (arba jų įgalioti asmenys) bei valstybės institucijos (ŠMM, FM ir SADM). Galų gale, XVI LR Vyriausybės, kuriai vadovauja ministras pirmininkas Xxxxxxxx Xxxxxxxxxxx programoje, taip yra įsipareigojimas sudaryti šakos kolektyvines sutartis.
Reikia pripažinti ir tai, jog švietimo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymui trukdo ir ne visada korektiška kelių švietimo darbuotojų interesams atstovaujančių profesinių sąjungų konkurencija ir nesugebėjimas suderinti esmines pozicijas.
Derybų dėl šakos kolektyvinės sutarties etapai
a) prisistatymas;
b) kolektyvinės derybos;
c) kolektyvinės sutarties projekto suderinimas;
d) kolektyvinės sutarties pasirašymas;
e) kolektyvinės sutarties registravimas;
f) kolektyvinės sutarties vykdymo kontrolė.
Prisistatymas deryboms dėl šakos kolektyvinės sutarties
Derybas inicijuoti gali bet kuri šalis, tačiau paprastai iniciatyvą čia rodo nacionaliniu lygmeniu (tai turi būti nustatyta jų įstatuose) veikiančios profesinės sąjungos. Prisistatymas pateikiamas raštu, su aiškiai suformuluotais reikalavimais pradėti kolektyvines derybas su reikalavimą pateikusia profesine sąjunga ar su jungtine profesinių sąjungų atstovybe. Kartu su reikalavimu pradėti kolektyvines derybas, pateikiamas kolektyvinės sutarties projektas. Darbo kodeksas numato, kad dėl derybų pradžios, eigos bei visų procedūrų darbuotojų bei darbdavio atstovai susitaria preliminaraus susitikimo metu. Kiekvienas susitikimas privalomai turi būti protokoluojamas, įtraukiant į protokolą pozicijas dėl kurių susitariama. Nesusitarus dėl derybų pradžios, jos šaukiamos per 2 savaites nuo prisistatymo įteikimo. Darbo kodekse (47 str.) yra numatyta, kad darbuotojų atstovai – nacionalinės profesinės sąjungos – turi teisę į informavimą ir konsultavimą, o darbdavių organizacija turi pareiga pateikti informaciją, kuri gali būti reikalinga kolektyvinėse derybose. Pasinaudojant šia teise, profesinės sąjungos iš ŠMM gali pareikalauti tam tikrų statistinių duomenų, pvz. šalies mokytojų kontaktinių bei nekontaktinių valandų vidurkio, kokie tarifinio atlyginimo koeficientai vidutiniškai yra nustatomi skirtingas kvalifikacines kategorijas turintiems mokytojams, kiek vidutiniškai tarifikuojama mokytojams už vadovavimą klasei ir pan. Šie duomenys, kurių nėra jokios statistinėse bazėse, padėtų darbuotojų atstovams objektyviau įvertinti mokytojų darbo apmokėjimo situaciją, apie kurią šiuo metu nėra patikimos statistikos. Prieš pradedant kolektyvines derybas, prasminga būtų gauti informaciją apie planuojamas permainas, kurios gali turėti įtakos darbuotojų teisiniai padėčiai. Pvz. kuria linkme bus sprendžiami švietimo sistemos finansavimo, pedagogų darbo užmokesčio bei kvalifikacijos tobulinimo bei atestacijos klausimai. Visa minėta informacija turi būti pateikiama ne vėliau kaip per mėnesį, jei teisės aktai nenumato kitaip.
Savo ruožtu, profesinės sąjungos apie planus pradėti kolektyvines derybas ir kitas detales, turi plačiai informuoti savo narius bei visą švietimo bendruomenę. Profesinės
sąjungos privalo atlikti jų įstatuose ir kituose reglamentuose nustatytas procedūras, kad iniciatyva pradėti derybas dėl šakos kolektyvinės sutarties būtų teisėta. Paprastai tokius sprendimus priima kolegialūs profesinių sąjungų organai ir tai nėra vienasmeniai organizacijų vadovų sprendimai. Apie priimtą sprendimą pradėti kolektyvines derybas, profesinės sąjungos savo komunikacijos kanalais turi perduoti visiems savo nariams. Kartu per spaudą prasminga informuoti ir plačiąją švietimo bendruomenę, nes dalykai dėl kurių bus susitariama kolektyvinėje sutartyje vienaip ar kitaip palies visus švietimo darbuotojus. Identifikavus nacionalinį švietimo darbdavį, prieš kolektyvines derybas ir derybų metu profesinė sąjunga ir darbdavių organizacija turėtų informuoti savo narius apie derybų eigą, gauti jų pritarimą dėl teikiamų siūlymų.
Derybų dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties eiga
Derybų pradžioje šalys paritetiniais (iš vienodo skaičiaus atstovų) pagrindais sudaro komisiją, kurios tikslas paruošti bendrą kolektyvinės sutarties projektą. Komisija neturėtų būti didelė, nes taip sunkiau yra pasiekti konsensusą. Kad komisijos veikla būtų sklandi, galima pirmojo posėdžio metu paruošti savotišką derybų komisijos veiklos reglamentą, kuriame galima numatyti kaip vyks komisijos darbas. Jame galima numatyti posėdžių reguliarumą, pakaitinį pirmininkavimą juose, kaip ir kokiais terminais yra tvirtinamas įvykusio posėdžio protokolas, kiek reikia grupės dalyvių, kad posėdis būtų teisėtas, taip pat, reikia sutarti kaip bus priimami sprendimai. Optimalus (ir bene vienintelis variantas), kai sprendimai priimami bendru sutarimu. Svarbu pabrėžti, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kaip turi vykti derybinės komisijos veikla ir tai visiškai priklauso nuo abiejų derybinių pusių sutarimo.
Kitų derybinių susitikimų metu svarbu planuoti komisijos veiklą. Posėdžiai neturėtų trukti ilgiau nei pusantros valandos, jiems ruošiantis, svarbu žinoti kuriuos sutarties projekto punktus ar skyrius aptarinėsite. Posėdžio pabaigoje reikėtų susitarti ne tik dėl kito posėdžio laiko, bet ir dėl jame svarstomų klausimų. Jei dėl kurio nors klausimo ar formuluotės nepavyksta susitarti ir derybos grasina atsidurti aklavietėje, patartina nebetęsti ginčų, o sutarti, kad besiruošdamos kitam posėdžiui šalys paieškos abi puses tenkinančios formuluotės.
Ieškant konsensuso, nereikia pamiršti Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotos praktikos, kurioje pasisakoma, kad kolektyvinės sutarties nuostatos turi būti kuo aiškesnės.
Derybų dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties pabaiga
Kalbant apie derybas dėl šakos kolektyvinės sutarties, žinotina, kad jos laikomos baigtomis, kai:
a) suderama ir pasirašoma kolektyvinė sutartis;
b) surašomas nesutarimų protokolas, kur nurodomos šalių siūlomos priemonės nesutarimams pašalinti ir derybų atnaujinimo terminas;
c) viena iš šalių perduoda raštišką pranešimą, kad pasitraukia iš derybų.
Švietimo šakos kolektyvinės sutarties registravimas
Šakos kolektyvinė sutartis registruojama pareikštine tvarka, o jos registravimo tvarką nustato Vyriausybė 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1815 “Dėl nacionalinių, šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimo tvarkos patvirtinimo“. Šakos kolektyvinę sutartį registruoti per dvidešimt dienų nuo jo pasirašymo pateikia šalis – darbdavių organizacija. Darbdavių organizacijai neįregistravus šakos kolektyvinės sutarties per nustatytą terminą, teisę pateikti registruoti šakos kolektyvinę sutartį įgyja kita sutarties šalis – profesinė sąjunga. Profesinė sąjunga šakos kolektyvinę sutartį pateikia registruoti per dešimt dienų nuo nurodyto termino pabaigos. Šakos kolektyvinė sutartis registruojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Darbdavių organizacijos atstovas ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų po kolektyvinės sutarties pasirašymo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikia šiuos dokumentus:
a) paraišką įregistruoti kolektyvinę sutartį (nurodydamas profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų pavadinimus, buveines, telefono numerius, vadovų vardus ir pavardes, jeigu tai nenurodyta kolektyvinėje sutartyje);
b) šalių pasirašytą kolektyvinę sutartį (2 egzempliorius, turinčius vienodą teisinę galią, ir vieną kopiją, patvirtintą įstatymų nustatyta tvarka);
c) susirinkimo (konferencijos, suvažiavimo) dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo protokolo išrašą;
d) įgaliojimą atsiimti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įregistruotą kolektyvinę sutartį.
Jei šakos kolektyvinę sutartį registruoja profesinė sąjunga, tai pristatyti turi tuos pačius dokumentus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija registruoja kolektyvines sutartis nacionalinių, šakos ir teritorinių kolektyvinių sutarčių registravimo žurnale. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neregistruoja kolektyvinių sutarčių, kuriose yra taisymų, prierašų, užbrauktų žodžių, taip pat jeigu kolektyvinė sutartis yra iš dviejų ir daugiau lapų ir jie nesusiūti, nesunumeruoti, jeigu susiūtų lapų skaičius nepatvirtintas profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos vadovų ar įgaliotų atstovų parašais ir antspaudu (susiūtų ir sunumeruotų lapų skaičius, patvirtintas parašais ir antspaudu, įrašomas paskutiniame kolektyvinės sutarties puslapyje, prie susiuvimo vietos). Valstybės tarnautojas, atsakingas už kolektyvinių sutarčių registravimą, kolektyvinės sutarties tituliniame lape deda Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos spaudą, nurodo registravimo numerį, datą ir pasirašo, taip pat paskutinio lapo antrojoje pusėje, prie susiuvimo vietos, deda ministerijos spaudą, įrašo registravimo numerį, datą ir pasirašo. Įregistravus kolektyvinę sutartį, du egzemplioriai grąžinami darbdavių organizacijos atstovui. Darbdavių organizacijos atstovas antrąjį įregistruotos kolektyvinės sutarties egzempliorių įteikia kitai šaliai. Kopija saugoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje teisės aktų nustatyta tvarka. Kolektyvinės sutarties šalims padarius pakeitimus sutartyje, pakeistas jos tekstas pateikiamas registruoti ta pačia tvarka.
Švietimo šakos kolektyvinės sutarties taikymas
Pagal dabartinį teisinį reguliavimą, pasirašius švietimo šakos kolektyvinę su Švietimo ir mokslo ministerija, ji būtų taikoma tik švietimo įstaigų, kurių steigėjas yra ministerija, darbuotojams. Toks variantas netinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, ministerija steigėjo bei
savininko teises atlieka labai nedideliam skaičiui švietimo įstaigų. Antra, retoje iš minėtų švietimo įstaigų veikia profesinės sąjungos organizacijos. Sprendžiant šį kazusą, Darbo kodekso 52 str. 2 d. numato išeitį - jeigu šakos kolektyvinės sutarties nuostatos yra svarbios atitinkamai gamybos šakai, profesijai, socialinės apsaugos ir darbo ministras gali praplėsti šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties ar atskirų jos nuostatų taikymo sritį, nustatydamas, kad tas susitarimas taikomas visai šakai, profesijai, paslaugų sričiai ar tam tikrai teritorijai, jeigu tokį reikalavimą pateikė viena ar keletas dalyvaujančių šakos kolektyvinėje sutartyje darbuotojų arba darbdavių organizacijų.
Švietimo šakos kolektyvinės sutarties šalys
Kaip jau buvo minėta, šiandieninė situacija švietime aiškiai nurodo, kad švietimo šakos kolektyvinė sutartis turi būti pasirašyta su švietimo ir mokslo ministerija. Gal būt, švietimo šakos kolektyvinės sutarties šalimi galėtų būti LR Vyriausybė, kuri derėtis dėl sutarties ir ją pasirašyti įpareigotų švietimo ir mokslo ministrą. LŠPS teisininkų nuomone, Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai Tarptautinei darbo organizacijai (TDO) bei Europos socialinės chartijos, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo ir dabartinis teisinis reguliavimas tai leidžia padaryti, tačiau tam trūksta politinės valdžios institucijų valios.
Kita švietimo šakos kolektyvinės sutarties šalis – atstovaujanti švietimo sistemos darbuotojus – turėtų būti nacionalinį statusą turinčios švietimo profesinės sąjungos. Šiuo metu tai yra Lietuvos švietimo profesinė sąjunga (LŠPS), Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga (LŠĮPS), Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (LMPS) ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS). Iniciatyvą parodžiusi profesinė sąjunga raštu turėtų informuoti savo kolegas apie ketinimą pradėti derybas dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties. Toks raštas nėra vien profsąjunginio solidarumo demonstravimas, bet ir saugiklis, kad kuri nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių prie derybų neprisijungusi organizacija negalėtų reikšti pretenzijų, kad buvo pažeistos jos teisės derėtis ir pasirašyti kolektyvinę sutartį.
Jei atsiranda kelios nacionalinės profesinės sąjungos, norinčios bendrai pradėti kolektyvines derybas dėl švietimo šakos sutarties, vienintelė išeitis – sukuti jungtinę profesinių sąjungų atstovybę, kaip tai pasielgė LŠPS su LŠĮPS. Sudarančios tokią atstovybę organizacijos pasirašo sutartį, kurioje paprastai numato tokius dalykus, kaip:
1. Į Profesinių sąjungų atstovybę kiekviena profesinė sąjunga deleguoja po .....
atstovus.
2. Profesinių sąjungų atstovybė skiria ir atšaukia šakos kolektyvinės sutarties derybininkus ir kontroliuoja jų veiklą.
3. Profesinių sąjungų atstovybė, esant reikalui, bendrai organizuoja akcijas, siekiant skatinti ir daryti įtaką Šakos kolektyvinės sutarties sudarymo eigai ar jos turiniui.
4. Šakos kolektyvinės sutarties derybose nepasiekus profesines sąjungas tenkinančio rezultato ir išnaudojus visas kompromiso pasiekimo galimybes, profesinės sąjungos bendrai derina veiksmus dėl šakos kolektyvinio ginčo inicijavimo. Vadovaujantis profesinių sąjungų įstatuose numatyta tvarka ir priėmus sprendimą profesinių sąjungų atstovybė sudaro streiko komitetą ir gali skelbti šakos streiką.
5. Profesinių sąjungų atstovybės posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip po vieną atstovą nuo kiekvienos profesinės sąjungos. Jei profesinių sąjungų atstovybė nuspręs, ji gali parengti savo veiklos reglamentą.
6. Sutartis sudaryta egzemplioriais – po vieną kiekvienai profesinei sąjungai
ir vienas Švietimo ir mokslo ministerijai.
7. Sutartis įsigalioja nuo pasirašymo datos.
8. Kiekviena iš profesinių sąjungų gali bet kada pasitraukti iš Profesinių sąjungų atstovybės, įspėjusi kitas profesines sąjungas prieš septynias dienas.
9. Prie susitarimo gali prisijungti kitos profesinės sąjungos.
Siūlomas švietimo šakos kolektyvinės sutarties turinys
a) švietimo įstaigų finansavimo tvarka. Šalies bendrojo lavinimo mokyklos yra finansuojamos naudojantis „mokinio krepšelio“ principu. Šią tvarką ir jos taikymo
principai yra nustatyti LR Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme bei Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir patvirtinimo metodikoje. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu yra parengtos metodinės rekomendacijos dėl ikimokyklinio ugdymo lėšų skyrimo vienam vaikui principo taikymo. XVI Vyriausybės planuose yra ir neformaliojo ugdymo krepšelio įvedimo planai.
b) pedagogų darbo apmokėjimo tvarka ir atlyginimų dydis. Tai yra nustatoma Vyriausybės nutarimu patvirtintame Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše. Tikslinga yra atnaujinti Vyriausybės nutarimu patvirtintą Ilgalaikę pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio didinimo programą.
c) pedagogų darbo sąlygos (darbo krūviai ir pan.)
d) kvalifikaciniai reikalavimai pedagogams. Kvalifikaciniai reikalavimai yra nustatyti LR Švietimo įstatyme bei švietimo ir mokslo ministro patvirtintame Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, apraše.
e) pedagogų kvalifikacijos kėlimas. Šį klausimą bendriausiai bruožais reglamentuoja švietimo ir mokslo ministro patvirtinta Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcija ir ją lydintys (dar nepriimti) norminiai teisės aktai.
f) pedagogų atestacija. Kvalifikacinių kategorijų nustatymo mokytojams tvarką nustato švietimo ir mokslo ministro patvirtinti Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų (išskyrus psichologus) atestacijos nuostatai.
g) pedagogų ir klasės auklėtojų pavyzdiniai pareigybių aprašai. Šių dokumentų projektus yra paruošusi švietimo ir mokslo ministerija, tačiau jie nėra patvirtinti.
h) pedagogų pensijinio amžiaus nustatymas.
i) pedagogų ir kitų švietimo įstaigos darbuotojų saugumo darbe užtikrinimo priemonės.
j) pedagogų interesams atstovaujančių organizacijų veiklos garantijos ir jų realizavimo galimybės. Tiek Darbo kodeksas, tiek Profesinių sąjungų bei Švietimo įstatymai, tiek švietimo ir mokslo ministro pasirašyti įsakymai darbuotojų interesams atstovaujančioms profesinėms sąjungoms numato nemažai pareigų. Tai visų švietimo įstaigos darbuotojų atstovavimo funkcija, derybos dėl įstaigos kolektyvinės sutarties ir šios sutarties vykdymo priežiūra, derybos ir konsultacijos su darbdaviu keičiantis darbo organizavimo sąlygoms, reorganizuojant ar likviduojant įstaigą, mokytojų ir kitų darbuotojų darbo grafikų tvirtinimas, švietimo įstaigos darbo tvarkos taisyklių bei kitų lokalinių teisės aktų suderinimas ir derinimas, valandų skaičiaus už papildomus darbus ir vadovavimą klasei derinimas, papildomų darbų sąrašo derinimas, galimybė dalyvauti vadovų ar mokytojų priėmimo, atestacinių komisijų posėdžiuose ir kt. Šioms funkcijoms tinkamai atlikti reikalinga sudaryti sąlygas.
⮚ konsultavimo ir informavimo procedūros, ruošiant teisės aktų projektus. Profesinės sąjungos atstovų dalyvavimas ruošiant teisės aktų projektus. Galimybės profesinę sąjungą įtraukti į tarpinstitucinę švietimo teisės aktų derinimo procedūrą. Reguliariai veikiančios konsultacinės tarybos sukūrimas prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Švietimo komiteto prie LR Trišalės tarybos veikla.
k) Kiti švietimo darbuotojų socialinę – ekonominę padėtį nustatantys klausimai.
ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJOS IR LIETUVOS ŠVIETIMO PROFESINĖS SĄJUNGOS, LIETUVOS ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ PROFESINĖS SĄJUNGOS SUTARTIS
2014 m. vasario 19 d.
Vilnius
Siekiant gerinti švietimo darbuotojų ekonomines ir socialines sąlygas ir stiprinti socialinę partnerystę šalies švietimo sistemoje, šią sutartį sudaro socialiniai partneriai Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai atstovauja švietimo ir mokslo ministras Xxxxxxx Xxxxxxxx, toliau tekste vadinama – Švietimo ir mokslo ministerija,
Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, kuriai atstovauja pirmininkas Xxxxxxx Xxxxxxxxxxxxx, Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga, kuriai atstovauja pirmininkas Xxxxxxxxx Xxxxxxx, toliau tekste Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga kartu vadinama – Profesine sąjunga, kartu toliau vadinamos Šalimis, kiekviena atskirai – Šalimi.
1. Bendrosios nuostatos
1.1. Sutartis sudaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nuostatais.
1.2. Šia sutartimi šalys susitaria dėl klausimų, susijusių su švietimo ir mokslo ministro valdymo sritimis dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo, neformaliojo, specialiojo ir suaugusiųjų ugdymo, kurie daro įtaką šiose srityse dirbančių darbuotojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo sąlygoms.
1.3. Sutarties sąlygų pakeitimai bei papildymai galioja ir yra neatskiriama šios sutarties dalis, jei jie yra sudaromi raštu ir yra pasirašyti Šalių.
2. Susitarimo turinys
2.1. Šalys susitaria, kad, Švietimo ir mokslo ministerijai priimant sprendimus ar teikiant teisės aktų projektus Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Šalys konsultuojasi šiais klausimais:
2.1.1. Dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo, neformaliojo, specialiojo ir suaugusiųjų ugdymo finansavimo.
2.1.2. Dėl švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos ir ilgalaikio jų darbo užmokesčio didinimo galimybių.
2.1.3. Dėl darbo sutarčių pedagoginiams darbuotojams sudarymo praktikos.
2.1.4. Dėl kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal šios sutarties 1.2 punkte nurodytas programas.
2.1.5. Dėl mokytojų kvalifikacijos tobulinimo.
2.1.6. Dėl mokytojų atestacijos.
2.1.7. Dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių.
2.1.8. Dėl priemonių mokytojų kaitai užtikrinti (mokytojų ir mokinių santykio sureguliavimo, pedagogų perkvalifikavimo, pedagoginių pareigybių sugretinimo, maksimalaus mokinių skaičiaus klasėse (grupėse) mažinimo).
2.1.9. Dėl galimybės paankstinti mokytojų pensinį amžių.
2.1.10. Dėl galimybių kompensuoti kelionės išlaidas mokytojams, vykstantiems į darbą.
2.1.11. Dėl sveikų ir saugių darbo sąlygų užtikrinimo švietimo įstaigose.
2.1.12. Dėl darbuotojų atstovų veiklos švietimo įstaigose praktikos.
2.1.13. Dėl kitų sprendimų, turinčių įtaką šios sutarties 1.2 punkte nurodytiems klausimams.
2.2. Šalys įsipareigoja siekti, kad:
2.2.1. Nacionaliniame biudžete švietimo reikmėms būtų skiriama ne mažiau kaip 6 procentai nuo bendrojo vidaus produkto.
2.2.2. Būtų išsaugotos pradinės ir pagrindinės mokyklos kaimo vietovėse.
2.2.3. Būtų palaipsniui mažinamas maksimalus mokinių skaičius kai kurių kategorijų klasėse grupėse.
2.2.4. švietimo sistema būtų finansuojama skaidriai ir tenkintų ugdymo bei mokymo poreikius.
2.2.5. Vidutinis mokytojų darbo užmokestis būtų ne mažiau nei 20 procentų didesnis už šalies darbuotojų darbo užmokesčio vidurkį. Pedagogų darbo apmokėjimo sistema būtų keičiama tik išsamiai išnagrinėjus esamą situaciją.
2.2.6. Laikas, per kurį mokytojas gali pasiekti aukščiausiąją kvalifikacinę kategoriją ir gauti maksimalų atlyginimą, neviršytų 15 metų.
2.2.7. Nauja darbo užmokesčio sistema arba dabartinės sistemos pakeitimai neblogintų švietimo darbuotojų socialinės ir ekonominės padėties.
2.3. Švietimo ir mokslo ministerija įsipareigoja informuoti Profesinę sąjungą dėl jai žinomų kitų institucijų rengiamų teisės aktų projektų, susijusių su šios sutarties 1.2 punkte nurodytais klausimais.
3. Konsultavimosi mechanizmai
3.1. Konsultavimo procedūros vyksta sutarties 2.1 punkte nustatytais atvejais ir vadovaujantis šioje sutartyje sutarta tvarka.
3.2. Jei sutarties 2.1 punkte numatytiems klausimams spręsti švietimo ir mokslo ministras sudaro darbo grupę (komisiją), į ją turi būti įtraukiami ir Profesinės sąjungos atstovai.
3.3. Jei sutarties 2.1 punkte numatytiems klausimams spręsti teisės akto projektą rengia Švietimo ir mokslo ministerija, Profesinė sąjunga supažindinama su sprendimo projektu. Profesinės sąjungos nuomonė pateikiama raštu ne vėliau kaip per penkias darbo dienas sprendimą priimančiai institucijai.
3.4. Vienai iš Šalių pageidaujant, prieš priimant sprendimą dėl sutarties 2.1 punkte numatytų klausimų, jie svarstomi Lietuvos Respublikos trišalės tarybos švietimo komitete.
4. Baigiamosios nuostatos
4.1. Sutartis sudaryta trimis vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais – po vieną kiekvienai Šaliai.
4.2. Sutartis neterminuota. Kiekviena Šalis turi teisę nutraukti šią sutartį apie tai raštu informuodama kitą Šalį prieš 3 mėnesius pateikus argumentus.
4.3. Šalys savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Darbo kodeksu ir kitais teisės aktais.
4.4. Šalys per 14 dienų peržiūri viena kitai pateiktas pretenzijas dėl šios sutarties vykdymo trūkumų ir raštu pateikia motyvuotą atsakymą.
4.5. Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi ir pateikusi svarstymams Darbo kodekso pakeitimo projektą, kuriame siūloma pakeisti ir 24 straipsnio 4 dalį (siūlydama išdėstyti ją taip: „Socialinės partnerystės nacionaliniu, šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygiu darbdaviams – iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinių socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms – atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.“), susitaria, kad, jei atitinkami Darbo kodekso pakeitimai bus priimti, nedelsdamos pradės derybas dėl švietimo šakos kolektyvinės sutarties sudarymo šios sutarties pagrindu.
Kaip reikia vertinti Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos sutartį?
Socialinė partnerystė apima tiek dvišalius darbuotojų ir darbdavių atstovų santykius, tiek ir trišalį bendradarbiavimą dalyvaujant Vyriausybės ir savivaldybės institucijoms. Socialinė partnerystėje yra būtinas trišalis susitarimas, tačiau socialiniai paktai gali būti sudaromi ir dvišaliu – Vyriausybės ir profesinių sąjungų sutarimu. Visų dalyvaujančių šalių – socialinių partnerių ir Vyriausybės –įsipareigojimas laikytis susitarimų yra vadinamas socialiniu paktu. Socialinis paktas yra struktūrinė ir strateginė socialinės partnerystės išraiška. Tai visada yra atskiras susitarimas, kuris priimamas esant ypatingai konfliktinei situacijai. Iš aukščiau visos pateiktos medžiagos nesimato realaus konflikto kaip tokio, bet kaip konfliktą galima įžvelgti situaciją minėtą skyriuje apie kliūtis pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį (pvz. švietimo sektoriuje sunkiai identifikuojama nacionalinė darbdavių organizacija;
daugelio švietimo įstaigų – ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo bei neformalaus ugdymo – steigėjos yra savivaldybės, tačiau jos neatlieka realaus darbdavio funkcijų; ŠMM vadovai socialinį dialogą dažnai supranta kaip technines užduotis turinčių atlikti darbo grupių sukūrimą, į kurias nereguliariai kviečiami ir profesinių sąjungų atstovai; Lietuvos švietime sprendimai priimami fragmentiškai tariantis su darbuotojų atstovais bei kitais socialiniais partneriais; švietimo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymui trukdo ir ne visada korektiška kelių švietimo darbuotojų interesams atstovaujančių profesinių sąjungų konkurencija ir nesugebėjimas suderinti esmines pozicijas). Todėl manau drąsiai galima teigti, kad aukščiau pateiktas susitarimas tarp Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos, Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos atitinka visus socialiniam paktui būdingus elementus. Manau tai sveikintina pozicija kuomet nors kažkas daroma stiprinti socialinį dialogą švietimo sektoriuje tarp darbuotojų, darbdavių atstovų ir Vyriausybės. Kol nėra net teisinės galimybės pasirašyti švietimo šakos kolektyvinę sutartį, šis socialinis paktas užpildo laiko spragą iki bus pasirašyta švietimo šakos kolektyvinė sutartis.