Homologija ir izomerija. Aiškinamasi, kas yra homologai ir homologinės eilės, naudojantis bendrąją formule rašomos įvairių organinių medžiagų klasių molekulinės ir struktūrinės formulės. Nagrinėjamos struktūrinės ir erdvinė izomerijos rūšys. Naudojant internetinius šaltinius, modeliavimo, dėlionės metodus, dirbant grupėse ir individualiai kuriamos įvairios struktūrinės, skeletinės izomerų formulės. Mokomasi tinkamai pavadinti sudarytų izomerų formules pagal IUPAC nomenklatūrą. Aptariami tarpklasiniai izomerai: aldehidai ir ketonai, karboksirūgštys ir esteriai. Mokomasi atpažinti, kurie anglies atomai junginiuose yra pirminiai, antriniai, tretiniai, ketvirtiniai. Plėtojami organinių junginių empirinių ir molekulinių formulių nustatymo gebėjimai, kai žinomos elementų masių dalys arba degimo reakcijų produktų masė, kiekis ir (ar) dujų tūris (standartinėmis sąlygomis), taikomos. Remdamiesi dujų molinių masių santykiu, mokomasi apskaičiuoti nežinomo junginio molinę masę. Mokytis spręsti uždavinius rekomenduojama nuo tipinių pavyzdžių. Angliavandenilių fizikinės savybes (lydymosi ir virimo temperatūra, tankis) siejamos su grandinės ilgius ir atsišakojimų buvimu. Analizuojamos alkoholių, karbonilinių junginių, karboksirūgščių, esterių, aminų ir aminorūgščių fizikinės savybės (lydymosi ir virimo temperatūra, tirpumas vandenyje), pateiktos lentelėse, diagramose, ir siejamos su anglies atomų grandinės ilgiu ir funkcinių grupių gebėjimu sudaryti vandenilinius ryšius. Mokomasi pavaizduoti vandenilinį ryšį struktūrinėmis formulėmis ir modeliais tarp organinių medžiagų molekulių ir vandens bei tarp organinių medžiagų tarpusavyje. Organinių junginių tirpumas įvairiuose tirpikliuose siejamas su molekulių poliškumu ir tirpiklio hidrofobinėmis ar hidrofilinėmis savybėmis. Mokantis apie organinių junginių panaudojimą pravartu braižyti Venn’o diagramas ar minčių žemėlapius. Aptariant konkrečius organinius junginius atkreipiamas dėmesys į jų ženklinimą pavojingumo ženklais. Didelis dėmesys skiriamas praktinei mokinių veiklai – eteno sintezei iš etanolio, etino iš kalcio karbido, esterių sintezei iš turimų alkoholių ir karboksirūgščių. Atlikus sintezę aiškinamasi, kaip suprasti, kad reikiamas junginys susidarė. Mokomasi praktiškai atpažinti glicerolį – vario(II) hidroksidu, aldehidus – vario(II) hidroksidu arba sidabro(I) oksido amoniakiniu tirpalu, užrašyti ir išlyginti atpažinimo reakcijų bendrąsias lygtis ir nurodyti jų požymius. Organiniuose junginiuose (pavyzdžiui, parafine) kokybiškai nustatoma a...
